Per dvejus metus stojančiųjų į Lietuvos profesines mokyklas padaugėjo 40 proc. Didelis nedarbo, ypač jaunimo tarpe, lygis – šių dienų galvosūkis daugumai Europos Sąjungos (ES) valstybių. Lietuvai, kur darbo negali susirasti daugiau nei 30 proc. jaunų žmonių – taip pat.

Tačiau dalį atsakymų į šį galvosūkį galima rasti valstybių, kurios šios negandos išvengė, pavyzdžiuose. Vokietijoje, Austrijoje ir Olandijoje jaunimo nedarbas yra mažesnis nei dešimt procentų, o bendras nedarbas siekia nuo 3,7 proc. Austrijoje iki 6 proc. Vokietijoje. Žinoma, šios šalys nesusidūrė su tokia recesiją, kokia ištiko Lietuvą, Vokietijos pramonė stipriausia ES, tačiau Europos švietimo ekspertai nurodo dar vieną priežastį, kodėl Vokietijoje ar Austrijoje nedarbo lygis mažiausias ES. Europos prekybos ir pramonės rūmų asociacijos „Eurochambres“ ES reikalų patarėja švietimui, inovacijoms ir verslumui Margarete Rudzki įsitikinusi, kad šias šalis gelbėja ir stiprus profesinis mokymas.

Pavyzdžiui, Vokietijoje įdiegtas vadinamasis dualinis profesinis mokymas, kai jaunuolis ne tik mokosi profesinėje mokykloje, bet ir kelerius metus tris keturias dienas per savaitę atlieka mokamą praktiką įmonėje. Tūkstančius tokių praktikantų pasiima žinomos kompanijos, tarp jų ir elektrotechnikos bei technologijų koncernas „Siemens“. Nors ši profesinio rengimo sistema brangi ir darbdaviams parengti vieną mokinį kainuoja apie 62 tūkst. Lt, daugiau nei 200 tūkst. kompanijų profesinių mokyklų auklėtiniams siūlo atlikti praktiką. O išlaidas įmonės dalijasi su valstybe.

„Ką tik lankiausi Vokietijoje bei Austrijoje ir įsitikinau, kad dualinis mokymas, kai didžioji dalis įgūdžių įgyjama ne mokykloje, o įmonėse, labai efektyvus. Mokiniai išmoksta praktinių dalykų, be to, darbdaviai dažnai juos pastebi dar nebaigusius mokslo ir pažada būsimą darbo vietą. Tuo tarpu Lietuvoje daugiausia laiko praleidžiama profesinėse mokyklose ir tik pastaraisiais metais jaunuoliai išsiunčiami atlikti praktikos į įmones“, – skirtumus pabrėžia Lietuvos profesinių mokyklų direktorių asociacijos prezidentė Elena Pelakauskienė. Viešosios politikos ir vadybos instituto vyriausiojo analitiko Žilvino Martinaičio nuomone, Vokietijoje profesinis mokymas masinis ir labai kokybiškas dėl to, kad valstybės ilgalaikė strategija – konkuruoti eksportui skirtomis prekėmis. Tuo tarpu Lietuvos 2020–2030 m. strategijoje tarp eilučių galima perskaityti, kad ateitis – aukštos pridėtinės vertės paslaugos, o ne produktai. Vadinasi, reikia orientuotis į IT specialistus.

Skiriasi ne tik strategija, bet ir požiūris į šią mokymo grandį. Profesinių mokyklų įvaizdis Lietuvoje apgailėtinas, o vyraujanti nuomonė, kad ten stoja tik visiški nevykėliai, daugelį atgraso nuo tokios galimybės. Net prasčiausiai besimokantys jaunuoliai žūtbūt stengiasi įgyti aukštojo mokslo diplomą – visai nesvarbu kur ir kokį.

Ž.Martinaitis mano, kad profesinis mokymas yra lygiai tokia pat svarbi grandis, kaip ir aukštasis mokslas, bet Lietuvoje jis ilgai buvo nepelnytai nuvertintas. „Profesiniam mokymui teko “našlaitėlio” vaidmuo, nes visas dėmesys buvo sutelktas į aukštąjį mokslą. Per pastaruosius 20 metų profesiniame mokyme dalyvavo gerokai mažiau asmenų nei aukštajame moksle, ir pastarasis, mano galva, per daug išsiplėtęs. Dabar apie 60 proc. lietuvių dirba srityse, kur reikalingas profesinis išsilavinimas, o tai rodo, kad darbo rinkai reikalingi ne vien  žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą. Paradoksas, bet kartais jau ir kai kurios aukštųjų mokyklų specialybės orientuotos į profesinį orientavimą“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Į populiarias specialybes – konkursai

Nors „profkėmis“ lietuviai ilgą laiką gąsdino prastai besimokančius savo vaikus, vis dėlto stojančiųjų į profesines mokyklas daugėja. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2008 m. profesinį mokymąsi rinkosi 5200 abiturientų, 2010 m. – 8500, o 2011 m. – 8250 abiturientų. Ar šie skaičiai rodo, kad požiūris į profesinį mokymąsi iš lėto keičiasi?

„2008 metais į valstybės finansuojamas vietas universitetuose įstojo 15,8 tūkst. abiturientų, o į profesines – tik 5 tūkst. 2011 m. skaičiai kitokie – 9,6 tūkst. įstojo į valstybės finansuojamas vietas universitetuose, apie 9 tūkst. į kolegijas, o 8,3 tūkst. pasirinko profesines mokyklas. Atsirado balansas, nes anksčiau lygindami darbo poreikį ir besimokančiųjų aukštosiose ir profesinėse mokyklose skaičių matėme apverstą piramidę. Juk įgyti vadybininko ar teisininko diplomą, o po to atsidurti „Maximos“ kasoje, ne pats geriausias variantas“, – tvirtina Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento direktoriaus pavaduotojas Romualdas Pusvaškis.

Didesnį stojančiųjų į profesines mokyklas skaičių R.Pusvaškis sieja su aukštojo mokslo reforma – prieš porą metų įvesta tvarka, kad įgijęs specialybę profesinėje mokykloje, stodamas į tą pačią specialybę kolegijoje jaunuolis gauna du papildomus balus, o pretenduodamas į valstybės finansuojamą vietą universitete – balą. Tiesa, iš karto balus gauti gali tik su pagyrimu baigę jaunuoliai, o kiti turi metus padirbėti.

Profesinių mokyklų vadovai tvirtina, kad dabar į šias mokyklas stoja labiau motyvuoti jaunuoliai nei anksčiau. E.Pelakauskienė pasakojo, kad jauni žmonės atidžiai renkasi, klausinėja, kokių mokykla turi technologijų, ką gaus čia mokydamasis. Vis dažniau pasitaiko ir atvejų, kai gerai besimokantys moksleiviai pirmiau pasirenka ne kolegiją ar universitetą, o profesinę mokyklą.

Baigę profesinę mokyklą kai kurie jaunuoliai stoja į universitetą ar kolegiją. Tiesa, tokių nėra daug – kasmet iki 10 proc. nusprendžia tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Vienas iš tokių – 26 metų profesinėje mokykloje automechanikos mokytoju dirbantis Vitalijus Kabelis. Mokydamasis profesinėje mokykloje vaikinas atliko praktiką įmonėje, po jos gabų jaunuolį pastebėjęs darbdavys pasiūlė jam darbą. Tačiau Vitalijus norėjo mokytis toliau, tad baigęs profesinę mokyklą dirbo ir kartu baigė vakarines studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. „Labai džiaugiuosi, kad baigiau profesinę mokyklą. Esu iš užmiesčio, kur mokiausi dešimtmetėje mokykloje, tad ją baigus vis tiek reikėjo galvoti, kur toliau mokytis – ar kur nors vidurinėje, ar profesinėje mokykloje. Buvau geras mokinys, o mano pomėgis buvo technika, todėl nusprendžiau pradėti gilintis į šią sritį ir kartu gauti vidurinio mokslo diplomą“, – kodėl pasirinko mokslus profesinėje mokykloje atskleidžia vaikinas.

Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokyklos direktorius Juozas J.Chmieliauskas taip pat pritaria, kad nuomonė apie profesines mokyklas keičiasi į geresnę pusę. „Anksčiau visi sakydavo, kad jei nieko nesugebi, eik į „profkę“. O dabar profesinėse mokyklose yra specialybių, į kurias susidaro konkursai – pavyzdžiui, šiemet į lokomotyvų mašinistų specialybę pretendavo 2,5 žmogaus į vieną vietą“, – pateikia pavyzdį J.Chmeliauskas. Žinoma, kaip ir universitetuose, profesinėse mokyklose tendencijas apsprendžia mados. Prieš krizę, kai atlyginimai statybų sektoriuje gerokai išsipūtė, konkursai susidarydavo į beveik visas statybos profesijas, tačiau dabar ta banga atslūgusi.

Populiari ir automechaniko specialybė, kurią įgijus atsiveria galimybė įsteigti smulkųjį verslą. E.Pelakauskienė tvirtina, kad jos vadovaujamoje mokykloje, kur rengiami automechanikai, niekada nesutelpa visi norintys ir prireikia papildomos grupės. „Ypač išaugo susidomėjimas tarp baigusiųjų 12 klasių. Ateina net ir po kolegijų bei aukštųjų mokyklų, nes jiems trūksta praktinių įgūdžių“, – priduria E.Pelakauskienė.

Profesinėse mokyklose taip pat populiarios su informacinėmis technologijomis susijusios specialybės, tokios kaip kompiuterių remontininkas, dažniau siekiama įgyti logisto, virėjo, kulinaro, padavėjo, floristo profesiją.

Beje, pastaraisiais metais išpopuliarėjo viešbučių tarnautojų, auklių specialybės. Kadangi ši specialybė Lietuvoje nėra perspektyvi, manoma, kad ją bando įgyti jaunuoliai, besiruošiantys emigruoti iš šalies. Tad valstybė turėtų pagalvoti, kaip užkirsti kelią, kad nemokamai už mokesčių mokėtojų pinigus parengti specialistai neišvyktų kelti kitos šalies ekonomikos.

Nenori būti siuvėjai ar suvirintojai

Įpusėjus sunkmečiui Lietuvoje išryškėjo struktūrinio nedarbo problema, kuri vis aštrėja. Nors tūkstančiai gyventojų negali rasti darbo, kai kurių profesijų darbuotojų rinkoje trūksta, o prisivilioti jaunuolius mokytis tų specialybių sudėtinga – prie tokių galima priskirti siuvėjų, įvairių žemės ūkio, taip pat suvirintojų profesijas. Darbo biržos duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį darbdaviai ieškojo 2 tūkst. siuvėjų, 1,4 tūkst. suvirintojų ir 1,3 tūkst. žemės ir miško ūkio technikos operatorių. Siuvėjų profesija nepopuliari dėl mažų atlyginimų rinkoje, o žemės ūkio technikos operatorių – dėl stereotipų apie nusiplūkusius, prakaituotus traktorininkus.

J.Chmieliauskas tvirtina, kad rinkoje trūksta ir prieš 10–15 metų populiarių šaltkalvio, tekintojo profesijų. „Atkūrus nepriklausomybę šių specialistų buvo daug parengta, bet jų niekas nepriimdavo, nes didžiulės įmonės buvo likviduotos. Taigi šleifas tęsiasi. Dabar laivų statyklose reikia šių specialistų, bet niekas neina mokytis“, – vardija J.Chmieliauskas. Iš tiesų Klaipėdoje šiuo metu ieškoma net 38 laivų korpusų surinkėjų.

„Mums norėtųsi, kad jaunuoliai rinktųsi inžinerines profesijas, tokias kaip suvirintojas, metalo apdirbimo staklininkas, bet tai nėra labai populiarios profesijos, nors perspektyvos didelės. Visuomenėje dar likęs didžiųjų sovietinių laikų įmonių vaizdas, kur vaikšto tepaluoti staklininkai, automatinių sistemų darbininkai. Darbdaviai deda daug pastangų, kad parodytų, kaip pasikeitusi ši profesija – dabar tai modernus, kompiuterinis darbas valdant technologinę įrangą“, – stereotipus sklaido R.Pusvaškis.

Neišmanydami ko griebtis, darbdaviai jau patys pradėjo rengti tokio profilio darbininkus. Štai įmonė „Arginta“ įkūrė Suvirinimo akademiją, kur naujokus moko geriausias įmonės specialistas.

Į profesinį mokymą investuojama 400 mln. Lt

Pašnekovai vienu balsu tvirtina – įgijus darbo rinkoje paklausią profesiją neretai gali greičiau susirasti darbą ir uždirbti daugiau, nei baigus neperspektyvius mokslus universitete. Juk šimtai vadybos ar teisės mokslų absolventų mina Darbo biržos slenkstį.

„Aukštosiose mokyklose išmokoma skaičiuoti pagal formules, tačiau jau pats pirmas darbdavys klausia: „O ką tu moki daryti?“ Atsakymas „Moku skaičiuoti pagal formules“ darbdavio netenkina, nes formulės su pirštu ant purvino antvožo nerašinėsi, reikia praktinių žinių“, – profesinio mokslo pranašumą pabrėžia V.Kabelis.

Daugiau nei šalies atlyginimų vidurkis uždirba lokomotyvų mašinistai (2–3 tūkst. Lt, atskaičius mokesčius), automobilių remontininkai, tarptautinių reisų vairuotojai, mechatronikai. Žinoma, dabar nelengva įsidarbinti visų mokslų absolventams – R.Pusvaškis lygina, kad prieš porą metų tik apie 4 proc. profesinių mokyklų absolventų registravosi darbo biržoje, o dabar tokių net iki 20 proc. Vis dėlto stiprus ir kokybiškas profesinis parengimas padėtų mažinti nedarbą Lietuvoje, nes Darbo biržos duomenimis, trys iš keturių registruotų laisvų darbo vietų yra skirtos kvalifikuotiems darbininkams.

Beje, pastaraisiais metais nuspręsta stiprinti profesinį mokymą ir į šias mokyklas investuoti apie 400 mln. Lt – šiuo metu kuriami 42 sektoriniai praktinio mokymo centrai. „Mes dažnai pakritikuojami, kad absolventams trūksta šiuolaikinių technologinių praktinių įgūdžių. Šiuo metu naudojant ES struktūrinius fondus modernizuojama praktinio mokymo bazė, iš esmės atnaujiname profesinių mokytojų technologines kompetencijas ir mokymo turinį – modulines programas. Tokie centrai bus atviri ne tik tos įstaigos besimokantiems, bet ir kolegijų bei universitetų studentams“, – informuoja R.Pusvaškis.

O, kad šios investicijos atsipirktų, pirmiausia reikia motyvuotų mokinių. Kokią profesiją įgyti jaunuoliai turėtų spręsti ne vaikydamiesi mados vėjų, o atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir pomėgius. Kvalifikuotas ir patyręs suvirintojas valstybei gali būti kur kas naudingesnis negu teisės mokslų diplomą į stalčių nugrūdęs padavėjas.

Įgijus darbo rinkoje paklausią profesiją neretai gali greičiau susirasti darbą ir uždirbti daugiau, nei baigus neperspektyvius mokslus universitete.

Profesinės mokyklos skaičiais

Lietuvoje yra 69 profesinės mokyklos

Jose iš viso mokosi 46,3 tūkst. jaunuolių

Apie 10 proc. pabaigusių profesines mokyklas stoja į aukštąsias mokyklas

400 mln. Lt – tiek bus investuojama į profesinį mokymą iki 2013 m.

Baigus profesinį mokymą didesnės galimybės įsidarbinti

Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams

Siuvėjams

Pardavėjams

Betonuotojams

Barmenams padavėjams

Metalo apdirbimo staklių operatoriams

Baigus profesinį mokymą mažos galimybės įsidarbinti

Automobilinio krautuvo vairuotojams

Degalinių operatoriams

Floristams

Staliams

Kirpėjams, manikiūrininkams, kosmetologams

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Profesinėse mokyklose daugėja mokinių

Metai      Įstojo abiturientų

2008       5200

2010       8500

2011       8250

Šaltinis: Švietimo ir mokslo ministerija

BFL

Šiemet net keliuose vaikų darželiuose, mokyklose ir gimnazijose rugsėjo pirmąją vietoj šventiško vaikų klegesio pokšėjo statybininkų plaktukai. Vaikai į šias ugdymo įstaigas rinktis pradės tik nuo šiandien, tai yra nuo rugsėjo 5 d., ar dar vėliau.
Pasirodo, Sveikatos apsaugos ministerija šiuo metu dar tik skaičiuoja, kiek mokyklų yra nebaigusios remonto. Taip pat skaičiuojama, ar mokyklos ištaisė pernai nustatytus saugos pažeidimus, kurių pavasarį buvo užfiksuota beveik 80 proc. šalies mokyklų. Pavyzdžiui, išsiaiškinta, kad trečdalis mokyklų neturėjo atskirų tualetų berniukams ir mergaitėms, kai kur jie buvo net be durų. Ketvirtadalyje mokyklų reikalavimų neatitiko apšvietimas, grindų danga, kas dešimtoje mokykloje buvo nesaugios sporto salės ir stadionai.
Tačiau ir atėjus rugsėjui mokyklų, kuriose šie pažeidimai vis dar nepašalinti arba nebaigti kiti remonto darbai, yra kone kiekviename Lietuvos mieste ar rajone. Tarkim, Vilniaus Lazdynų mikrorajone yra mokyklų, kuriose statybininkai dirbs iki spalio vidurio.
Taip atsitiko todėl, kad savivaldybės viešųjų pirkimų konkursus dėl remonto darbų baigia tik vidurvasarį, tad statybininkai iki rugsėjo 1-osios mokyklų suremontuoti nespėja. Pavyzdžiui, Vilniaus Minties gimnazijos direktorė Teresė Sakalauskienė teigia, kad dėl remonto jos vadovaujamoje mokykloje sutartis su rangovu buvo pasirašyta tik liepos 11 d. Statybų bendrovės savo ruožtu aiškina, kad remonto darbai užtrunka ir dėl didėjančio statybininkų stygiaus.
Dalyje darželių rugsėjį vienu metu vyks ir remontas, ir ugdymo procesas. Kiek tokių darželių yra visoje Lietuvoje, Švietimo ir mokslo ministerija duomenų neturi. Pasak ŠMM Komunikacijos skyriaus vedėjos Aidos Janionytės, kiekviena savivaldybė pati sprendžia, kada ir koks remontas lopšeliuose-darželiuose atliekamas, kur ir kaip tuo metu globojami vaikai, o ministerija į tai nesikiša.

BFL

Mokslo ir studijų įstatymas numato, kad iki šių metų pabaigos aukštosios mokyklos turi patvirtinti naujus statutus, persitvarkyti iš biudžetinių įstaigų į viešąsias, sudaryti tarybas, išsirinkti vadovus. Kitaip tariant, visiškai pakeisti ankstesnį valdymo modelį, pagrindines universiteto ar kolegijos valdymo funkcijas perleidžiant taryboms.
Čia nereikėtų užmiršti, kad tarybos aukštosiose mokyklose egzistavo ir iki reformos, tačiau bent jau universitetuose niekada neturėjo tokių galių. 2009 m. balandį priėmus įstatymą taryboms pavesta kurti strateginius planus, spręsti finansinius klausimus, rinkti rektorius. Anksčiau šias funkcijas universitetuose atlikdavo senatas, kuriam dabar palikta spręsti tik akademinius reikalus.
Daugiausiai pokyčių lems tarybų sudarymo principas: pusę tarybos narių skiria akademinė bendruomenė, pusę – švietimo ir mokslo ministras. Vienas narys skiriamas bendru sutarimu. Ministras narius skiria iš visuomenės atstovų, kurie kandidatūras teikia savanoriškai, o jas vėliau tikrina Aukštojo mokslo taryba. Ši institucija yra filtras, turintis neleisti į tarybas patekti prastos reputacijos, nekompetentingiems ar politiškai angažuotiems žmonėms.
Reformą vykdančios Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai tikina, kad šie pokyčiai užtikrins aukštųjų mokyklų veiklos efektyvumą ir atskaitingumą visuomenei. Ir iš tiesų logiška atrodo idėja į valstybinių aukštųjų mokyklų valdymą įtraukti tos valstybės atstovus, tai yra visuomenės veikėjus, socialinius partnerius. Jie turėtų neleisti akademinei bendruomenei virti savo sultyse, užtikrinti aukštųjų mokyklų ryšį su darbo rinka.
Toks yra planas. O kaip sekasi jį įgyvendininti?

Į tarybas – generaliniai direktoriai

Žvelgiant į skaičius akivaizdu, kad aukštosios mokyklos persitvarkyti neskuba. Sunku pasakyti, kiek tai lemia pačių universitetų ar kolegijų nenoras keistis, o kiek formalių procedūrų gausa (pavyzdžiui, Vilniaus universiteto statutas yra parengtas ir perduotas Seimui, bet šis atostogauja ir negali jo patvirtinti), tačiau šiuo metu, nuo mokslo ir studijų įstatymo priėmimo praėjus daugiau nei dvejiem metams, padėtis yra tokia: naujas tarybas turi 10 iš 14 universitetų ir 6 iš 13 kolegijų, naujus statutus – 12 universitetų ir 5 kolegijos, vadovus (nebūtinai naujus) išsirinko 6 universitetai ir 4 kolegijos, teisinį statusą iš biudžetinės į viešąją įstaigą yra pakeitę 7 universitetai ir 3 kolegijos. Visas pertvarkas kol kas atliko 8 aukštosios mokyklos. Kitos turės suskubti tai padaryti iki šių metų gruodžio 31-osios – tai numato jau minėtas įstatymas.
Nors ir lėtai, aukštosios mokyklos pamažu vis dėlto įsileidžia verslininkų ir visuomenės veikėjų. Jau sudarytų tarybų sąrašuose galima rasti daug aukščiausias pareigas einančių asmenybių, pavyzdžiui, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją, Laisvosios rinkos instituto prezidentę, “Danske Bank”, “Microsoft Lietuva” generalinius direktorius, “DOJUS Agro” valdybos pirmininką ir kt.
Kad šie žmonės yra patyrę, kompetentingi savo srityje – neabejotina, tačiau kaip jiems pavyksta rasti bendrą kalbą su universiteto bendruomene, ar neišsiskiria interesai?
“Dar niekada nebuvo taip, kad dėl ko nors principingai nesutartume. Tarybose vyksta intelektuali argumentų kova, tačiau lig šiol visada pavykdavo rasti sprendimą, tenkinantį tiek universiteto, tiek visuomenės atstovus”, – apie darbą praėjusį rudenį sudarytoje Sveikatos mokslų universiteto taryboje kalba Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Vytautas Šileikis.
Jis neabejoja naujos tarybų sudarymo tvarkos nauda. “Aukštosioms mokykloms reikalingas ryšys su bendruomene, taip pat su verslo pasauliu – juk būtent šiai aplinkai studentai ir yra rengiami. Tarybos šį ryšį užtikrina”, – tvirtina V.Šileikis, taryboje atstovaujantis verslo interesams, tačiau turintis ir technikos mokslų daktaro laipsnį.

Vertinimai nevienareikšmiai

Kad naujasis tarybos modelis gali pasiteisinti, rodo valdymo keisti neturinčio (tai daryti reikia tik valstybiniams universitetams, ne privatiems) ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto pavyzdys. Trečius metus iš eilės “Veido” universitetų reitinge geriausiu privačiu universitetu pripažįstamą aukštąją mokyklą nuo pat įkūrimo valdo aštuonių asmenų valdyba, į kurią įeina universitetų, visuomenės ir savininkų atstovai.
ISM rektorius Nerijus Pačėsa džiaugiasi, kad ir valstybiniai universitetai tampa visuomeniškesni: “Tai buvo būtinas žingsnis. Ankstesnė situacija, kai, pavyzdžiui, rektorių rinkdavo senatas, sudarytas vien iš universiteto bendruomenės, niekur nevedė. Dabar universitetų valdyme yra rimta visuomenės interesams atstovaujančių žmonių atsvara. Dar anksti sakyti, ar tai jau duoda naudos, juk dar ne visos tarybos yra sudarytos. Tačiau matau, kad gerai sekasi Vytauto Didžiojo ar Kauno technologijos universitetams, – jie subūrė labai veiklias tarybas. Tolesnis žingsnis būtų didesnis tarybų viešumas, kad valdymas taptų dar skaidresnis.”
Per 20 mokslinės veiklos metų su dešimties pasaulio universitetų akademinėmis sistemomis susipažinęs profesorius, šiuo metu Europos Parlamento narys Leonidas Donskis tokiu optimizmu toli gražu netrykšta. “Suprantu ministerijos intenciją pamėginti sudemokratinti universitetus. Bet nenoriu tikėti, kad kas nors geriau už patį universitetą ir mokslininkus žinotų studijų ir mokslo problemas. Tokia taryba, kurios pusė narių yra socialiniai partneriai, negana to, tvirtinami ministro parašu, nieko, išskyrus smūgį universiteto akademinei laisvei, nesukurs”, – įsitikinęs europarlamentaras.
Jis sutinka, kad panašios tarybos puikiai veikia JAV universitetuose, tačiau pabrėžia, kad ten socialiniai partneriai suprantami kitaip nei Lietuvoje: “JAV tarybų nariai nėra šiaip visuomenės atstovai – tai žmonės, turintys didelių įsipareigojimų tam universitetui ar koledžui. Jie patys yra aukštųjų mokyklų donorai, strategiškai su jomis susiję. Pas mus socialinius partnerius sieja tik fragmentiški ryšiai, be jokių įsipareigojimų.”

Rektoriai liko tie patys

Kita vertus, gali atsitikti ir taip, kad formaliai pakeitus visų aukštųjų mokyklų valdymą esminių pokyčių neįvyks, bent jau iš pradžių. Apie tai byloja ir jau įvykę vadovų rinkimai: Mykolo Romerio universitete naujoji taryba rektoriumi išrinko šiai aukštajai mokyklai jau 20 metų vadovaujantį Alvydą Pumputį, Vytauto Didžiojo universitete perrinktas anksčiau senato išrinktas Zigmas Lydeka. Abu rektoriai per rinkimus buvo vieninteliai kandidatai, abu išrinkti vienbalsiai.
Nors po tarybų sudarymo dviejų universitetų rektoriai pasikeitė, viename jų, Žemės ūkio universitete, buvo renkama taip pat iš vieno kandidato. Kol kas tarybos nulemti pokyčiai įvyko tik Kauno technologijos universitete, kuriame į rektoriaus poziciją pretendavo tuometis universiteto rektorius Raimundas Šiaučiūnas ir ISM mokslo prorektorius Petras Baršauskas. Taryba slaptu balsavimu rektoriaus mantiją atidavė pastarajam.
Gegužę įvykusią KTU vadovo kaitą galima laikyti pirmuoju ryškiu aukštųjų mokyklų tarybų veiklos vaisiumi.

Verslininkas, Sveikatos mokslų universiteto tarybos narys Vytautas Šileikis: “Aukštosioms mokykloms reikalingas ryšys su verslo pasauliu. Tarybos šį ryšį užtikrina.”

"Veido" archyvas

Savaitraštis “Veidas” aštuntą kartą pristato visų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą.

Šiųmetis gimnazijų reitingas gimnazistams ir jų tėvams pateiks dar daugiau informacijos – kokios bendrojo lavinimo mokyklos garantuoja sėkmingą startą į aukštąsias mokyklas, o kurių mokyklų geriau vengti, nors jos ir priklauso moksleivio gyvenamajai teritorijai. Mat šiemet visas 477 Lietuvos gimnazijas ir vidurines mokyklas vertinome ne tik pagal tai, kiek kiekvienos jų abiturientų įstojo į Lietuvos universitetus pagal pirmą pageidavimą bei gavo pakvietimus į užsienio šalių universitetus, bet kartu vertinome dar ir tai, kaip gimnazistams sekėsi laikyti Valstybinius brandos egzaminus (VBE).

Abiems kriterijams suteikėme vienodą svorio koeficientą: pirmąjį kriterijų – sėkmingą stojimą į aukštąsias mokyklas pirmuoju pageidavimu – vertinome 50 taškų suma; antrąjį kriterijų – kiek procentų visų konkretų VBE laikiusių gimnazistų gavo aukščiausius balus (nuo 90 iki 100 balų) – taip pat vertinome 50 taškų suma. Keliasdešimties gimnazijų direktorių patarti vertinome keturis VBE, kuriuos dažniausiai renkasi mūsų šalies jaunuoliai: lietuvių kalbos, matematikos, istorijos ir užsienio kalbos.

Kreiptinas dėmesys, kad net dvidešimties gimnazijų ir vidurinių mokyklų abiturientai nei už pirmąjį nei už antrąjį kriterijų negavo nė vieno taško, nes nė vienas jų abiturientas neįstojo pirmuoju pageidavimu į jokį universitetą ir nė vienas abiturientas už laikytus VBE negavo maksimalaus įvertinimo – tai yra nuo 90 iki 100 balų.

Reikėtų pridurti, kad šiemet “Veido” žurnalistai ketino įtraukti ir dar vieną parametrą – vertinti kiekvienos gimnazijos visų abiturientų laikytų VBE vidurkį. Bet Nacionalinis egzaminų centras (NEC) esą dėl didžiulio darbo krūvio, atsisakė viešai atskleisti šiuos duomenis ir parodyti išsamų vaizdą, ko verta kiekviena gimnazija ar vidurinė mokykla. Tiesa, kai kurios gimnazijos, kurioms rūpi jų gimnazistų ateitis, už nedidelį užmokestį užsisako šiuos duomenis iš NEC, bet tokių gimnazijų mažuma.

“Veidas” viliasi, kad kitąmet su NEC pavyks susitarti ir dėl šio parametro – juk moksleiviai ir jų tėvai turi teisę žinoti, ko verta jų bendrojo lavinimo įstaiga: ar ji gali pakylėti jauną žmogų ar priešingai, jam trukdys.

Per dvylika metų praradome 23 tūkst. pirmokų

Akivaizdu tai, kad nors šiemet papildėme vertinimo kriterijų kiekį, geriausių šalies gimnazijų vietos reitinge visiškai nepakito arba pakito mažai – vos per keletą ar keliolika pozicijų. Tuo tarpu atsitiktinai į aukštas pozicijas iškilusias mokyklas papildomas kriterijus “sugrąžino” į tikrąsias jų vietas.

Apmaudžiausia, kad daugelis tokių “nei šiokių, nei tokių” mokyklų turi, o jei dar neturi, tai iki 2015 m. rugsėjo 1 d. būtinai įgis aukščiausią statusą – gimnazijos (mat tai įrašyta naujame Švietimo įstatyme).

Kitaip tariant, po ketverių metų Lietuvoje nebeliks vidurinių mokyklų, kuriose mokslas trunka dvylika metų. Visos mokyklos bus suskirstytos į tris lygius: pradines (jose mokslas truks ketverius metus), pagrindines (jose mokslas truks ketverius arba aštuonerius metus) ir gimnazijas (jose mokslas truks ketverius metus).

Kokį statusą iki 2015 m. rugsėjo įgis kiekviena mokykla lems ne ministerijos, o kiekvienos savivaldybės sprendimai. Vietos valdžiai leista laisvai apsispręsti, kuri mokykla taps progimnazija, o kuri gimnazija. Aišku viena, kad gimnazijų negalės būti tiek, kiek yra šiandien.

“Ilgosios”, tai yra dvylikametės, gimnazijos išliks nebent kai kuriose kaimiškose vietovėse, kuriose vaikams per toli važiuoti tęsti mokslų į rajono centrą. Bet šiose “ilgosiose” gimnazijose moksleiviai greta bendrųjų dalykų įgis dar ir profesiją. Kitaip sakant, kaimų gimnazijos bus “supirštos” su profesinėmis mokyklomis.

“Ilgąsias” gimnazijas galės išlaikyti ar steigti taip pat ir privatūs steigėjai bei religinės bendruomenės, pagal mūsų valstybės susitarimą su Šventuoju Sostu.

Religinių bendruomenių mokykloms nebus prilygintos tos vidurinės mokyklos ar gimnazijos, kurių pagrindinis steigėjas yra savivaldybė, bet jos, mėgindamos išvengti tinklo pertvarkos pasikvietė dalininkų ir pasivadino katalikiškomis. Tokios religinės savivaldybių mokyklos, anot švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus, turės tapti pagrindinėmis mokyklomis arba “trumposiomis” gimnazijomis.

Tokį bendrojo lavinimo mokyklų tinko pertvarkymą didele dalimi lėmė tai, kad katastrofiškai mažėja vaikų: jei prieš dvylika metų į pirmąsias klases atėjo apie 53 tūkst. pirmokų, tai šį rugsėjį ateis tik per 30 tūkst. vaikų. Tuo tarpu mokytojų skaičius mažėjo visiškai kitokiomis proporcijomis, tai yra kur kas mažiau ir lėčiau.

Taigi, pertvarkyti mokyklų tinklą buvo būtina. Bėda tik ta, kad aukštieji švietimo strategai arba neturi talento paprastiems žmonėms paaiškinti tokio sprendimo neišvengiamumo, arba nenori “leistis” iki eilinio žmogaus lygio, užtat, šitą “karštą bulvę” permetė savivaldybių Švietimo departamentams. O čia dar mažiau talentingų įstatymų ir ministerijos raštų aiškintojų. Todėl jau kuris laikas tai vienoj, tai kitoj savivaldybėj bendruomenės svaidosi nepasitenkinimo žaibais. Labiausiai nepatenkinti tie tėvai, kurių mokyklos iš vidurinių virs pagrindinėmis bei tie, kurių “ilgosios” gimnazijos bus paverstos “trumposiomis” – keturmetėmis.

Gimnazijų ir progimnazijų statusas be turinio

Vienas šiandienės švietimo reformos autorių švietimo ir mokslo viceministras, beje, buvęs itin stiprios Šiaulių Didždvario gimnazijos direktorius, Vaidas Bacys aiškina, kad pertvarkius mokyklų tinklą, pedagogai labiau įsigilins į kiekvieną jautrųjį amžiaus tarpsnį, specializuosis pagal klases ir taip esą kokybiškiau moksleiviams perteiks žinias.

Pagaliau, kaip antrina kai kurie kiti ekspertai, girdi, vaikai kas ketverius metus keisdami mokyklas įpras prie pokyčių ir vėliau, jau suaugus, jiems bus lengviau adaptuotis bet kokiuose naujuose kolektyvuose.

Kiek tokiose kalbose racionalumo paklausėme dviejų gimnazijų vadovų.

Vienos iš trijų geriausių šalyje Vilniaus Jėzuitų gimnazijos direktorius brolis Virgilijus Saulius SJ sako: “Jei galvojame apie bendruomeniškumo skatinimą, savo šaknų turėjimą, tai dvylikamečio mokymo išskaidymas į tris etapus po ketverius metus duos priešingą rezultatą. Mokinys, kas ketverius metus keisdamas mokyklą, praras savo mokytoją, savo draugus, savo aplinką, savo bendruomenę. Tokia sistema skatina migracines jauno žmogaus nuostatas, – įstikinęs brolis Virgilijus Saulius SJ. – Ir, priešingai, mokykla “po vienu stogu” stiprina jaunos asmenybės ryšius su šeima, vieta, bendruomene”.

Kone tais pačiais žodžiais ir argumentais šiuo klausimu kalba ir  privačios “Saulės” gimnazijos steigėja bei direktorė Irena Baranauskienė: “Vaikas kas ketverius metus keisdamas mokyklą netenka savo mokytojo, nebeturi savo pradžios ir pabaigos”.

Kita vertus, pasak pašnekovės, galima suprasti ir reformos autorių argumentus, kad didžiulės gimnazijos, kuriose mokosi daugiau kaip po 1000 vaikų, yra nepajėgios visoms trims grandims: pradinei, progimnazijai ir gimnazijai tinkamai padalyti dėmesį. Didelėse vidurinėse mokyklose visas dėmesys sutelkiamas gimnazistams, kurie laikys VBE ir pagal kuriuos bus vertinamas tiek konkretaus mokytojo, tiek visos mokyklos darbas. Didelių mokyklų pedagogų kolektyvai nebedirba kaip viena komanda, kiekvienas, ypač vyresniosioms klasėms dėstantis mokytojas, galvoja tik apie tai, kad jų mokiniai kuo geriau išlaikytų VBE.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius taip pat akcentuoja, kad VBE daro pernelyg didelę įtaką ir neigiamai veikia visą švietimo sistemą: mokiniai ir mokytojai susikoncentruoja į kuo didesnį “kalimą”, žinių kaupimą ir nebelieka nei vietos, nei laiko kūrybiškumui, apie ką prieš dvidešimt metų kalbėjo tautinės mokyklos kūrejai AA prof. Meilė Lukšienė ir tuometis ministras Darius Kuolys. “Svajoju, kad gimnazistams būtų leista VBE išsilaikyti ne visiems vienu metu, o tada, kai jie yra tam pasirengę, net ir keletą metų anksčiau. Mokiniai, išsilaikę VBE anksčiau, turėtų daugiau galimybių kūrybiškumui ir žinių, kurių jiems reikės ateityje kaupimui”, – mąsto brolis Virgilus Saulius S.J.

“Beje, kai mūsų gimnazija siekė gauti “ilgosios” gimnazijos akreditaciją, ekspertai atvyko būtent su tokia nuostata, nors ir nekvestionavo mūsų, kaip privačios mokyklos teisės turėti ilgąją gimnaziją. Vis dėlto, kai jie pamatė, kaip mes dirbame, pakeitė nuomonę, nes nors mes ir turime visas tris grandis, mūsų mokykloje vaikų nėra daug ir mes kiekvienam vaikui suteikiame maksimalų dėmesį, nesvarbu, kokioje klasėje jis mokosi”, – kalbėjo I.Baranauskienė.

O didžiausia, jos nuomone, vertybė yra ta, kad į jų mokyklą ateina vaikai nuo šešerių metų: iš pradžių į parengiamąją klasę, vėliau – į pradinę mokyklą ir išeina po dvylikos klasių su aiškiai susiformavusiomis vertybėmis, stipriu bendruomeniškumo jausmu.

Tuo tarpu V.Bacys tikina, kad nors jis vadovavo ir dvylikametei, ir aštuonmetei, ir, galiausiai, keturmetei gimnazijai, jam daugiausia simpatijų kelia trumpoji gimnazija, nes joje galima pasiekti geriausių mokslo rezultatų.

Vis dėlto, kaip matyti iš įvairių viešų tėvų bendruomenių diskusijų, jiems daugiausia nerimo kelia ne tai, kad privalės vaiką pervesti į kitą mokyklą, o tai, kad jų vaikai po pradinės mokyklos turės ketverius metus mokytis pagrindinėje mokykloje (būsimoje progimnazijoje), kuriose įprastai mokydavosi didesnių siekių neturintys vaikai.

Ir iš tikro, klausimas labai rimtas: ką tas “progimnazijos” statusas duos vaikui, jeigu tai tik vardas be jokio turinio, kitap tariant, nėra jokių atrankos kriterijų priimant į progimnazijas?

Sąžiningas atsakymas – “ogi, lygiai riestainio skylę”. Juk, jei vidurinė mokykla vilkosi reitingo “uodegoje”, tai jai tapus progimnazija, šansų, o ir imperatyvo sublizgėti dar mažiau. Dvyliktokai bent jau laiko brandos egzaminus, o viduriniojoje grandyje net ir šito nėra. Taigi, iš viso nebeliks galimybių pamatuoti silpnų mokyklų, tapsiančių progimnazijomis, pedagogų darbo kokybės.
Remiantis “Veido” reitingu stipriausios iš privačių mokyklų – VšĮ “Saulės” gimnazijos direktorė I.Baranauskienė pastebi, kad į jų gimnaziją iš statistinių valstybinių mokyklų įstoję vaikai dažnai prisipažįsta, pirmiausia, nustembantys dėl bendramokslių požiūrio į mokslus: lygis yra mokytis, o ne tinginiauti. Panašiai, beje, kalba ir kitų geriausius rezultatus metai iš metų pasiekiančių šalies mokyklų direktoriai, pedagogai, patys gimnazistai.

Vis dėlto absoliučioje daugumoje savivaldybių vidurinių mokyklų, o ypač pagrindinių, tapsiančių progimnazijomis, nuostata mokytis yra “nelygis”. Dažnoje būsimoje progimnazijoje paaugliai sudarę savitą hierarchinę struktūrą, kurios viršūnėje – didžiausi simuliantai ir veltėdžiai, dažnai iš pasiturinčių šeimų, kuriuos sumanūs tėvai įtaisys į užsienio aukštąsias mokyklas. Gabiam vaikui, ypač, jei jis iš nepasiturinčios šeimos ir negali atsikirsti “viršūnėms” pademonstruodamas naujausią išmanųjį telefoną ar kompiuterį, mokytis tokioje mokykloje – pragaras.

Ne visi jaunuoliai pajėgūs mokytis gimnazijose

O blogiausia, kaip akcentuoja I.Baranauskienė, kad daugumos valstybinių mokyklų pedagogai nėra linkę dirbdami su gabiais vaikais persistengti. Mat, viena vertus, atpažinti gabų vaiką nėra lengva, nes yra gabių vaikų, kurie plaukia paviršiumi, nedirba. Kita vertus, pedagogas, daliai vaikų teikdamas sudėtingesnes užduotis, turi jas teikti labai individualiai, kad ir neperkrautų vaiko, ir nepaliktų jo per pamokas nuobodžiauti. Lygiai taip, beje, ir su silpnais vaikais. “Mūsų kolegos pedagogai, dirbantys užsienyje, – tęsia I.Baranauskienė, – yra kruopščiai paruošti, kaip tai daryti, užtat silpnų vaikų integracija tenykštėse mokyklose nėra tokia problema, kaip kad pas mus. O ir, kai valstybinėse mokyklose kiekvienoje klasėje sėdi po 28 vaikus, neįmanoma kiekvieno vaiko įvertinti individualiai, nebent padalyti kam sunkesnes, kam lengvesnes užduotis, bet tai nėra tikrasis diferencijuotas mokymas. Pagaliau dažnas savivaldybių mokyklų pedagogas reziumuoja: man daugiau nemoka, tai kodėl aš turėčiau daugiau dirbti”.

Viceministras V.Bacys tik atsidūsta: “Taip, po mokyklų audito buvo prieita prie bendros išvados: visų mūsų šalies mokyklų problema – diferencijuoto, pagal vaikų gebėjimus, mokymo nebuvimas ir pamokos medžiagos išdėstymas, kai tik išdėstoma, bet neišmokoma”.

Pats V.Bacys prisipažįsta, kad tiek būdamas mokytoju, tiek dabar labiausiai irzta dėl 45 minučių pamokų trukmės. Anot jo, pamoka turėtų būti tokios trukmės, kiek reikia medžiagai pateikti ir mokiniams ją įsisavinti, o ne nuo skambučio iki skambučio. Bet, kad būtų kitaip, didelė utopija.

O kol kas, kaip sako I.Baranauskienė, absoliučios daugumos savivaldybių mokyklų pedagogai orientuojasi į mokinį vidutinioką. Gabieji gi palikti mokinti patiems tėvams arba repetitoriams.

Tie gabūs vaikai, kurie neturi kas juos namuose pamoko, paskatina, motyvuoja stengtis, per ketverius metus pagrindinėje mokykloje (būsimoje progimnazijoje) greta tinginių ir vidutiniokų taip nusimoko, kad net ir geros gimnazijos pedagogai sunkiai bepajėgia užkamšyti spragas.

Ir taip bus tol, kol netoliaregis parlamentas (tiksliau kairioji jo dalis, pernai blokavusi tokias Švietimo įstatymo pataisas) privačioms mokykloms neatiduos visų mokinio krepšelio ir ūkio lėšų ir taip nepaskatins energingiau steigtis privačias mokyklas, o į progimnazijas ir gimnazijas bus priimami visi be jokių žinių patikrinimo, tik pagal gyvenamąją teritoriją. “Jei Seimas būtų ryžęsis pilnai finansuoti nevalstybinį švietimo sektorių, jau būtų įvykusi kur kas rimtesnė švietimo reforma nei vyksta šiandien, – atitaria Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius. – Juk jei privačios mokyklos dirbtų blogai, nesurinktų mokinių ir galiausiai žlugtų. O tos, kurios dirba gerai, galėtų ženkliai sumažinti mokslo kainą. Mat dabar didžiausias privačių mokyklų trūkumas – didelė kaina: tėvai, mokantys už vaikų mokslus nemažus pinigus, daro didžiulę įtaką mokyklai. Tuo tarpu katalikiškose mokyklose mokslo kaina yra “protinga”, dėl to ir rezultatai kitokie. Ir gaila, kad Seimo nariai tai sunkiai suvokia”.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius sako atvirai: politikai nesuvokia, o tiesiog pataikauja visuomenei ir mieliau renkasi kosmetinę švietimo reformą.

Išskirtinių gabumų vaikai neturi mokytis su vidutiniokais

Mūsų pašnekovė I.Baranauskienė įsitikinusi: valstybinės elitinės mokyklos išskirtinių gabumų vaikams privalo egzistuoti, nes skirtingų gabumų vaikai negali būti mokomi tais pačiais metodais.

Tiesa, galimybę mokykloms atsirinkti vaikus pagal gabumus, pernai užblokavo tie patys parlamentarai jau minėtu Švietimo įstatymu. Mokyklos privalo priimti vaikus pagal jų gyvenamąją ir mokyklai priskirtą teritoriją.

Tačiau lygiava švietime, anot Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus, veda atgalios, nes vaikai labai skirtingi: vieni pajėgūs įsisavinti labai daug ir jiems reikia skirti daugiau resursų, kitų – negalima perkrauti, nes jiems sunkiai pakeliami sudėtingi mokslai.

“Didžiausia problema ta, kad mūsų valstybėje nėra sutarimo, kas yra elitas, – netoliaregiškas Švietimo įstatymo nuostatas komentuoja I.Baranauskienė. – Jei elitas yra turtingieji, tai, žinoma, gerai, kad valstybė neleidžia jiems steigti išskirtinių rezervatų. Bet, mano galva, mes elitu turime laikyti ne turtingiausius mūsų žmones, o protingiausius. Ir šitiems gabiausiems, intelektualiausiems mūsų šalies vaikams ir turi būti skirtos elitinės mokyklos, kaip kad Vilniaus licėjus, KTU gimnazija ar kitos. Mūsų valstybės vyrai pagaliau turi suprasti, kad gabiausi vaikai, baigę elitines mokyklas, garsins mūsų valstybę, dirbs Lietuvos labui. Todėl mes privalome tiems, kam Dievas davė didesnius gebėjimus, padėti tobulėti”, – aiškina I.Baranauskienė, apsilankiusi daugybėje Vakarų Europos bendrojo lavinimo mokyklų.

O ir į kitas savivaldybių gimnazijas bei progimnazijas vaikai, anot mūsų pašnekovės, turi būti atrenkami pagal gabumus. O tie, kam sunkiai įkandamas vidurinis mokslas, turėtų mokytis kitose mokyklose ir nesmukdyti bendro lygio. “Vakarų Europoje visiškai normalu, kad profesoriaus vaikas, kuriam sunkiai sekėsi mokslai, įgyja amatą ir dirba kepėju, kirpėju ar siuvėju. O Lietuvoje tėvai bet kurį vidutinioką siekia matyti daktaru. Užtat žmonės piktinasi neprofesionaliais specialistais, o ir pats toks vidutiniokas dirbdamas nejaučia jokio malonumo”, – kometuoja patyrusi pedagogė.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius brolis Virgilijus Saulius S.J. taip pat pritaria, kad gimnazijose turėtų mokytis gabiausi ir stipriausi vaikai, o kitiems verčiau rinktis mokyklas su profesija. Tada, anot direktoriaus, sustiprėtų ir profesinis sektorius, jo prestižas.

I.Baranauskienė mano, kad Lietuvoje, kaip ir, tarkime, Vokietijoje ar D.Britanijoje, vaikus į būsimas mokyklas (profesines, koledžus ar universitetus – J.K. past.) derėtų paskirstyti jau po pradinės mokyklos. Mat, kai tėvai žino, kad jau pirmieji ketveri metai gali nulemti jų vaikų ateitį, už juos jaučia daug didesnę atsakomybę: labiau domisi ko ir kaip vaikas mokomas, daugiau padeda jam įtvirtinti išmoktus dalykus, gilinasi į mokyklos bendruomenės reikalus, aktyviau bendradarbiauja su pedagogais, kontroliuoja mokymo turinį, metodus, reikalauja realios, o ne “popierinės” mokymo kokybės. Pačių pradinių mokyklų vadovai  tada irgi priversti daugiau krutėti ir ieškoti pažangių, o ne bet kokių pradinių klasių mokytojų: jei konkrečios mokyklos pradinukai metai iš metų bus nukreipiami tik į profesines mokyklas, tėvai nenorės vesti į jas vaikų ir ieškos pradinių mokyklų, garantuojančių aukštesnę kokybę.

Tokiu būdu ir progimnazijos būtų priverstos sukrusti: jei į jas ateis gerai paruošti pradinukai, bet per ketverius metus bus “numokyti” ir gimnazijos ims dėl to reikšti pretenzijas, prastos progimnazijos nebesurinks mokinių ir bankrutuos.

Žinoma, galima sakyti, kad privačių mokyklų atstovai kritikuoja valstybines bendrojo lavinimo mokyklas dėl kokių nors konkurencinių motyvų. Tačiau ir tarptautiniai mokinių gebėjimų tyrimai patvirtina: situacija Lietuvos mokyklose blogėja – jose nebeliko žinių, kuriomis garsėjo sovietinė lietuviškoji mokykla, o ir kūrybiškumo neatsirado. Tarkime, remiantis naujausiu PISA (Tarptautinis skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų) tyrimu paaiškėjo, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai yra žemesni už tarptautinį vidurkį ir gerokai prastesni, palyginti, su anksčiau atliktu tokiu pačiu tyrimu. Beje, sunkiausiai mūsų moksleiviams sekėsi spręsti kūrybiškas matematikos užduotis.

O visą šį negatyvų foną dar geriau atskleidžia pirmą kartą (2009 m.) Lietuvoje atliktas tarptautinis TALIS (Mokymo ir mokymosi) tyrimas, kuriame dalyvavo mokytojai. Remiantis juo mūsų mokykla išsiskiria mokinių bėgimu iš pamokų. Šią bėdą įvardijo net 88,5 proc. apklaustų Lietuvos mokytojų ir tai yra blogiausias rezultatas tarp visų tyrimo dalyvių. Pagal mokinių vėlavimą į mokyklą mūsų šalis yra antra (šią problemą nurodė net 65,2 proc. Lietuvos mokytojų), mus lenkia tik Meksika – 78 proc. Pagaliau, esame trečioje vietoje, pagal moksleivių nusirašinėjimą (38,8 proc.), pagal šį rodiklį Lietuvos moksleivius lenkia tik meksikiečiai (54,1 proc.) ir lenkai (42,3 proc.).

Tiesa, Švietimo ir mokslo ministerija, pristačiusi šį tarptautinį tyrimą, labai greitai ir noriai pamiršo jo neigiamus rezultatus, šaukte šaukiančius pokyčių.

Pilną gimnazijų reitingą su lentelėmis ieškokite popieriniame šios savaitės “Veido” žurnale. Galite nusipirkti ir elektroninę žurnalo versiją.

http://www.veidas.lt/322011

Į Lietuvos kelius kasmet išvažiuoja apie 50 tūkst. naujų vairuotojų, tačiau retam iš jų pavyksta lengvai įgyti vairuotojo pažymėjimą. Pernai iš pirmo karto B kategorijos (lengvųjų automobilių) vairavimo egzaminą išlaikė tik kiek daugiau nei trečdalis laikiusiųjų – 37,5 proc. Tai yra mažiausias rodiklis nuo pat 2003 m., kai valstybės įmonė “Regitra” pradėjo egzaminuoti. Apskritai vairuotojo pažymėjimą įgyja tik maždaug kas antras kelių eismo taisyklių teorijos egzaminą išlaikęs žmogus. Likusi dalis nebebando po kelių nesėkmių vairavimo egzamine, kiti apskritai šio egzamino, kurio kiekvienas bandymas kainuoja 107 Lt, nelaiko, nuolat jį atideda.
“Mokiniai dažnai ateina nepasiruošę ir mieliau moka pinigus “Regitrai”, o ne vairavimo mokyklai. Savo ruožtu, mokyklos moko ne kaip saugiai vairuoti, o kaip išlaikyti egzaminą. Tokia sistema yra ydinga”, – įsitikinęs “Regitros” generalinio direktoriaus pavaduotojas Saulius Šuminas,
Vairuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo mokyklų asociacijos vadovas Darius Lesickas ramina, kad vairavimo mokyklos stengiasi savo darbą atlikti gerai, tačiau jas apsunkina pernelyg griežti Susisiekimo ministerijos keliami reikalavimai ir mažėjantis tiek mokytojų, tiek mokinių skaičius. “Praėjusiais metais mokyklose mokinių sumažėjo per pusę, kitur net iki dviejų trečdalių. Tai lėmė kelių mokyklų užsidarymą. Neabejoju, kad neigiamos įtakos turės ir reikalavimas nuo kitų metų mokyti vairuoti ne senesniais kaip 10 metų automobiliais. Be to, ilgainiui gali pritrūkti instruktorių, nes dauguma dabartinių yra vyresniosios kartos, jaunų ateina vienetai”, – prognozuoja D.Lesickas.
Iš viso Lietuvoje yra 350 vairavimo mokyklų. B kategorijos vairuotojo pažymėjimo mokymų kaina jose šiuo metu siekia nuo 1100 iki 1600 Lt.

BFL

2011 m. gegužės 23 d. 11 val. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kartu su Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuru Marijampolės savivaldybėje (J. Basanavičiaus a. 1, Marijampolė) organizuoja seminarą–diskusiją „Sveikatą stiprinančių mokyklų plėtra Lietuvoje“, skirtą Marijampolės regionui.

„Sveikatą stiprinančių mokyklų plėtra Lietuvoje“ seminaro – diskusijos programa

Seminaro–diskusijos tikslas–supažindinti Marijampolės regiono visuomenės sveikatos biurus su sveikatą stiprinančių mokyklų koncepcija ir pasidalinti gerąja sveikatą stiprinančių mokyklų patirtimi bei aptarti bendradarbiavimo būdus, inicijuojant sveikatą stiprinančių mokyklų plėtrą vietos lygmeniu.

„Sveikatą stiprinančių mokyklų plėtra Lietuvoje“ seminare–diskusijoje kviečiame dalyvauti visuomenės sveikatos biurų vadovus, vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistus, ugdymo įstaigose dirbančius sveikatos priežiūros specialistus, pedagogus, sveikatą stiprinančių mokyklų koordinatorius, savivaldybės specialistus, atsakingus už vaikų sveikatos stiprinimo klausimus.

BFL

Vilniaus miesto savivaldybės taryba, posėdyje trečiadienį ketinusi svarstyti mokyklų reorganizavimo klausimus, prie jų grįš vėliau.

Meras Artūras Zuokas informavo, kad dalį klausimų rengėjai atsiėmė tobulinti, o likusių poros projektų taryba nesutiko įtraukti į darbotvarkę.

Šie klausimai, kuriais, be kita ko, numatoma nebekomplektuoti dalies klasių, sulaukė prieštaringų vertinimų – jais pasipiktino kai kurie Lenkų rinkimų akcijos atstovai savivaldybėje, piketą surengė Vilniaus švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas.

A. Zuokas teigė kitą savaitę susitiksiantis su mokyklų bendruomenių atstovais ir aptarsiantis mokyklų pertvarką.

Tiesa, taryba pritarė vienam projektui dėl mokyklų – sostinės politikai sutiko pertvarkyti Vilniaus “Židinio” suaugusiųjų vidurinę mokyklą į Vilniaus “Židinio” suaugusiųjų gimnaziją.

Iš darbotvarkės išbrauktais projektais numatyta apibrėžti, kaip nuo ateinančio rugsėjo dirbs 28 miesto mokyklos, dalyje mokyklų pertvarka bus tęsiama, o dalyje – tik pradedama.

Vilniaus savivaldybės Švietimo departamento direktorius Gintaras Alfonsas Petronis teigia, kad reorganizacija rengiama vadovaujantis anksčiau savivaldybės patvirtinu mokyklų tinklo pertvarkos planu, kurio įgyvendinimą pernai pavasarį savivaldybė buvo metams atidėjusi.

Pasak G. A. Petronio, pertvarka mokyklose galėtų prasidėti ir kitais metais, tačiau Švietimo departamento susitikime su meru A. Zuoku nuspręsta nelaukti.

Tačiau profsąjunga teigia esanti nepatenkinta tuo, kad miesto taryba ketina priimti sprendimus esą pernelyg skubiai ir nepasitarusi su socialiniais partneriais.

"Veido" archyvas

Vilniaus miesto savivaldybės taryba posėdyje trečiadienį numato svarstyti mokyklų reorganizavimo klausimus.

Trečiadienio darbotvarkėje registruotais projektais numatoma apibrėžti, kaip nuo ateinančio rugsėjo dirbs 28 miesto mokyklos, dalyje mokyklų pertvarka bus tęsiama, o dalyje – tik pradedama.

Naujais mokslo metais tęsiant jau pradėtą pertvarką Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje turėtų nelikti penktųjų klasių, “Juventos” gimnazijoje – aštuntųjų klasių, Vasilijaus Kačialovo gimnazijoje – septintųjų klasių, Baltupių vidurinėje mokykloje devintųjų – dvyliktųjų klasių, Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje – taip pat devintųjų – dvyliktųjų klasių, Pilaitės vidurinėje mokykloje – pirmųjų, antrųjų, penktųjų ir šeštųjų klasių, Senvagės vidurinėje mokykloje – antrųjų ir penktųjų klasių.

“Tęstinis klasių nekomplektavimas reiškia, kad tęsiasi gryninimo procesas. Pavyzdžiui, Adomo Micekvičiaus gimnazija neturi pirmų-ketvirtų klasių. Pagal įstatymą, nuo 2015 metų gimnazija turėtų būti keturmetė ir ten, kur jau pradėtas, toliau po truputį vyksta taip vadinamas “nuauginimas”. Labai panaši situacija ir su kitomis mokyklomis, kur siūlomas tęstinis nekomplektavimas”, – BNS aiškino Vilniaus savivaldybės Švietimo departamento direktorius Gintaras Alfonsas Petronis.

Septyniose miesto mokyklose nuo rugsėjo numatoma pradėti pertvarką nebekomplektuojant devintų klasių – jų turėtų nelikti Gerosios Vilties vidurinėje, Karaliaus Mindaugo vidurinėje, “Ryto” vidurinėje, “Sietuvos” vidurinėje, Simono Stanevičiaus vidurinėje, Šeškinės vidurinėje ir Tuskulėnų vidurinėje mokykloje.

Vienuoliktų klasių turėtų nelikti “Ateities” vidurinėje, Levo Karsavino vidurinėje, Naujininkų vidurinėje, “Santaros” vidurinėje, “Saulėtekio” vidurinėje, Senamiesčio vidurinėje, Sofijos Kovalevskajos vidurinėje, Viršuliškių vidurinėje, Joachimo Lelevelio vidurinėje, Mstislavo Dobužinskio vidurinėje, Naujamiesčio vidurinėje ir Sausio 13-osios vidurinėje mokykloje.

Be to, nuo rugsėjo Vilniaus Jeruzalės vidurinėje mokykloje numatoma nekomplektuoti pirmųjų ir penktųjų klasių lenkų mokomąja kalba.

Tuo metu Vilniaus “Židinio” suaugusiųjų vidurinę mokyklą numatoma pertvarkyti į Vilniaus “Židinio” suaugusiųjų gimnaziją.

Pasak G. A. Petronio, reorganizacija rengiama vadovaujantis jau anksčiau savivaldybės patvirtinu mokyklų tinklo pertvarkos planu, kurio įgyvendinimą pernai pavasarį savivaldybė buvo metams atidėjusi. Jis neslėpė, kad ne visos mokyklos yra patenkintos joms numatytomis veiklos perspektyvomis, todėl kai kurios iš jų siekia išimčių.

“Iš esmės vos ne kiekviena vidurinė mokykla teikia kokį nors pagilintą mokymą, ir jeigu mes pradėsime dabar ir pagal menus, ir pagal sportinius pasiekimus steigti ilgąsias gimnazijas, reikės, ko gero, uždaryti pagrindines arba progimnazijas”, – skeptiškai mokyklų siekį pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe gyvuoti ilgųjų gimnazijų statusu vertino G.A.Petronis.

Švietimo įstatymas numato, kad ilgosios gimnazijos statusą mokykla gali gauti, pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai vykdo specializuoto ugdymo krypties programą, kuriai reikalingas ugdymo nuoseklumas.

Pasak G. A. Petronio, pertvarka mokyklose galėtų prasidėti ir kitais metais, tačiau Švietimo departamento susitikime su meru Artūru Zuoku nuspręsta nelaukti.

“Yra galimi du variantai – nuo šių metų rugsėjo 1 dienos arba nuo kitų metų rugsėjo 1 dienos. Bet ir taip jau Vilnius yra viena iš šešių Lietuvos savivaldybių, kurios tinklo nesusitvarkė iki pabaigos, Vilnius dar net neįpusėjo. Susitikime mintis buvo tokia, kad reikia pradėti dabar, nuo šių metų rugsėjo”, – dėstė savivaldybės atstovas.

Jo teigimu, trečiadienio posėdyje bus svarstomi klausimai tik dėl dalies mokyklų, kuriose turi vykti reorganizacija, tačiau dar yra atvejų, kada neaišku, kaip pertvarkyti tinklą. Šiuo sprendimus reikės priimti vėliausiai prieš 2012 metų rugsėjį.

“Vilniaus mieste šiuo metu yra 42 vidurinės mokyklos, kurių 2015 metais turėtų nelikti. Bet yra tokių vietų Vilniaus mieste, kur visiškai neaišku, ką su mokyklomis reikėtų daryti. Tarkime, Daukšos vidurinė mokykla – jeigu ją reorganizuotume į progimnaziją, tokiu atveju reikėtų, kad Antakalnyje atsirastų viena iš gimnazijų. Balsiuose statoma nauja mokykla, neaišku, kiek vaikų paims iš Jeruzalės. Tačiau ateinantys metais bus paskutiniai”, – BNS sakė G. A. Petronis.

BFL

Siekiant išsiaiškinti vaikų ir jaunuolių valgymo įpročius, Lietuvos mokyklose buvo atlikta moksleivių tėvų apklausa. Ji parodė, kad net 74 proc. tėvų pasitiki vaikais ir netikrina, kaip jie išleido pietums skirtus pinigus.  Tik 14 proc. tėvų visuomet patikrina, ką valgo jų atžalos mokyklose. Beveik 55 proc. apklaustųjų teigė, kad tik retkarčiais pasiteirauja, ką mokykloje valgė jų vaikai arba tuo nesidomi visai. Šią apklausą, kurioje dalyvavo beveik 7 tūkst. moksleivių tėvų, inicijavo centralizuoto maitinimo organizatorius, VšĮ „Kretingos maistas“.

„Pasirodo, kad dauguma tėvų pernelyg pasitiki savo atžalomis,  jiems svarbiausia, kad vaikai nebūtų alkani ir apskritai pavalgytų. Tačiau mokiniai labai lengvai susigundo nesveiku ir sintetiniais skonio bei kvapo stiprikliais prisotintu maistu, kurio nestinga šalia mokyklų esančiuose kioskuose ir parduotuvėse. Deja, toks maitinimasis greitai tampa jų mitybos norma. Vaikai  ir jaunuoliai ugdymo įstaigoje praleidžia nemažą dalį savo dienos, tad joje ir turėtų gauti didesnę dalį visaverčio ir subalansuoto maisto. Todėl labai svarbu ne tik kontroliuoti, ką vaikai kasdien mokykloje valgo, bet ir nuolat juos ugdyti, diegti supratimą apie sveiką mitybą“, – teigia įmonės „Kretingos maistas“ vykdančioji direktorė Alisa Norkuvienė.

Daugiau nei trys ketvirtadaliai tėvų, t. y. 76 proc., tvirtino, kad jų vaikai lankosi mokyklos valgykloje, kur maistas yra pritaikytas sveikai vaikų mitybai ir gaminamas tik iš leidžiamų bei rekomenduojamų kokybiškų maisto produktų.

Beveik 29 proc. apklaustųjų nurodė, kad jų atžalos už duodamus rankpinigius už mokyklos ribų įsigyja įvairių maisto gaminių ir užkandžių, kurių sudėtyje gali būti dažiklių, konservantų ir skonio stipriklių.

Tik 44 proc. moksleivių tėvų pareiškė žinantys, kad vaikai kasdien valgo karštus pietus mokykloje. Vos 6 proc. tėvų teigė, kad mokykloje jų vaikai valgo iš namų atsineštus pietus ar užkandžius. 8 proc. apklaustųjų sakė, kad jų atžalos pertraukų metu perka maistą parduotuvėje. Didžioji dalis, t. y. beveik 83 proc.,  tėvų nėra ragavę pietų savo vaiko mokyklos valgykloje ir nė karto joje nesilankė.

„Teikdami maitinimo paslaugą moksleiviams, ne tik kiekvieną dieną tiekiame visavertį ir suderintą maistą, bet ir nuolat tiriame vaikų bei jaunuolių mitybos įpročius ir  juos lemiančius veiksnius. Didžiausią nerimą mums kelia tai, kad beveik trečdalis tėvų žino, kad jų vaikai kasdien renkasi augančiam organizmui nenaudingą maistą įvairiose prekyvietėse už mokyklos ribų. Tokių nesveikų produktų mokyklų valgyklose nesiūlome, nes jie ne tik nesuteikia augančiam organizmui taip reikalingų medžiagų, bet ir nuodija jį itin pavojingais skonio stiprikliais, kaip mononatrio gliutamatas E 621 bei kitais vaiko vystymuisi kenksmingais priedais“, – teigia A. Norkuvienė.

Minėtoje apklausoje dalyvavo beveik 7 tūkst. tėvų iš bendrovės „Kretingos maistas“ aptarnaujamų mokyklų Plungėje, Vilkaviškyje, Anykščiuose, Jurbarke, Skuode, Šilutėje, Ukmergėje ir kt.

BFL

Keli pastarieji metai žymi naują Lietuvos švietimo įstaigų modernizacijos erą. LR Švietimo ir mokslo ministerija šiemet įgyvendina keletą didelio masto projektų, skirtų bendrojo lavinimo mokyklų techninei pažangai skatinti. Vienas jų yra skirtas mokykloms, nuo rugsėjo popierinį dienyną pakeisiančioms elektroniniu. Mokyklos, atitinkančios paramos gavėjo kriterijus, raginamos teikti paraiškas finansinei paramai (technikos įsigijimui) gauti.

Siekiant patenkinti visų programoje dalyvaujančių mokyklų poreikius, bus sudaromas galimos įsigyti produkcijos sąrašas ir kiekviena įstaiga, pagal jai priskirtą biudžetą, galės išsirinkti labiausiai trūkstamos kompiuterinės įrangos.

Kovo 31 d. visos Lietuvos dvyliktokai laikė Mokinių kompiuterinio raštingumo įskaitą (MKRĮ). Vilniaus Ozo vidurinėje mokykloje, kuri buvo viena iš pirmųjų, pradėjusių naudoti elektroninį dienyną bei virtualizacijos sprendimus, šią dieną buvo surengtas susitikimas, skirtas artimiau susipažinti su moderniausiomis Lietuvoje prieinamomis technologijomis, skirtomis mokymo įstaigoms. Susitikime dalyvavo Lietuvos švietimo rūpybos įstaigų, Ozo vidurinės mokyklos, asociacijos „Infobalt“ bei UAB „Lantelis“ atstovai.

Susitikimo metu aptartos mokyklų technologinės modernizacijos tendencijos ir perspektyvos. Bendrovė „Lantelis“ susirinkusiems pristatė sprendimus, kuriais sėkmingai naudojasi jau daugiau kaip pusšimtis Lietuvos mokyklų – Ncomputing ir Upointer. Ncomputing suteikia galimybę naudojantis vienu serveriu sukurti neribotą skaičių virtualių darbo vietų, o Upointer – tai paprastesnė ir pigesnė interaktyvios lentos alternatyva.

Ozo mokyklos patalpose, be jau įdiegtos, buvo įkurta laikina virtualių darbo vietų klasė, kurioje visi susitikimo dalyviai galėjo patys išmėginti Ncomputing. Su virtualiomis darbo vietomis jau pusantrų metų dirbantys Ozo mokyklos pedagogai pasidžiaugė, jog dirbti tapo daug paprasčiau, sutaupoma daug laiko (nes administruoti reikia tik vieną kompiuterį), vietos (darbo vietose stovi tik mažas begarsis klientinis įrenginys; nereikia rūpintis galimais higienos reikalavimų pažeidimais), bei elektros sąnaudų (viena darbo vieta sueikvoja tiek energijos, kiek išjungtas televizorius). Elektros taupymu itin domėjosi Švietimo aprūpinimo centro direktorius Tautvydas Salys ir Ugdymo plėtotės centro metodininkas Povilas Leonavičius, tad UAB „Lantelis“ vyr. inžinierius Saulius Kibilda atliko elektros sąnaudų matavimo testą, patvirtinusį minėtas prielaidas.

LR Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys bei Švietimo informacinių technologijų centro direktoriaus pavaduotojas Mantas Masaitis palankiai įvertino bendrovės pasiūlytą alternatyvą interaktyviai lentai – Upointer. Pasak jų, šis inovatyvus ekonominis sprendimas turėtų labai sudominti projekte dalyvaujančių mokyklų vadovus. Tą patvirtino ir Ozo mokyklos direktorius Albinas Daubaras. V. Bacys, kaip ir kiti susitikimo dalyviai, patikino, kad Lietuvos mokyklos bus ir toliau sparčiai raginamos modernizuoti savo IT ūkį diegiant virtualizacijos bei virtualios lentos sprendimus.

Asociacijos „Infobalt“ projektų vadovas Gintaras Krušinskas, susitikimo metu atkreipė dėmesį į gero mokinių parengimo svarbą, plačias informacinių technologijų panaudojimo mokyme ir švietime galimybes, bei, asociacijos vardu, išreiškė paramą visų technologijų, kurios  sukuria papildomą vertę, padeda geriau įsisavinti mokymo medžiagą, sudaro naujas paklausias mokymo galimybes, prisideda prie efektyvesnio išteklių – darbuotojų ir mokinių laiko, patalpų, piniginių lėšų, energijos – panaudojimo, diegimą.

"Veido" archyvas

Ne vienerius metus besitęsianti švietimo reforma, mokyklų renovacija – pagrindiniai klausimai, kuriuos penktadienį atvykęs į Kauną susitikime su naujaisiais miesto savivaldybės vadovais aptarė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

“Švietimo reformos įgyvendinimas stringa ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Atvykome į Kauną išgirsti, kaip sekasi įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, koks jūsų požiūris į visus procesus, taip pat pasiūlyti savo pagalbą.

Jau nuo liepos 1 d. įsigalioja naujasis Švietimo įstatymas, kuris leis būti prieš visus lygiems, atspindėti visos švietimo bendruomenės poreikius. Mūsų šalyje ypač matomas moksleivių skaičiaus mažėjimas, Kaunas turi tą pačią problemą. Per metus vaikų skaičius mokyklose sumažėja apie 2000″, – kalbėjo Kauno miesto merui Rimantui Mikaičiui ir savivaldybės administracijos vadovams ministras G. Steponavičius.

Miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros departamento direktorius Virginijus Mažeika susitikime pateikė visą informaciją, susijusią su švietimo reformos įgyvendinimu Kaune. Aptarta, kurios mokyklos liks pagrindinės, kurios bus progimnazijos, o kurios – gimnazijos, kiek klasių komplektų ketinama jose formuoti. Pažymėtina, jog klasių komplektų skaičiaus sudarymo Kauno ugdymo įstaigose klausimas bus sprendžiamas kitą savaitę Tarybos posėdyje.

Susitikimo su ministru metu nemažai dėmesio skirta ir švietimo įstaigų renovacijai Kaune.

ELTA primena, jog per pastaruosius metus antrajame pagal dydį Lietuvos mieste vyko per 30 švietimo įstaigų renovavimo darbai. Stengiamasi sutvarkyti pastatų stogus, pakeisti langus. Taupant šilumos energiją, apšiltinamos mokyklų ar ikimokyklinio ugdymo įstaigų sienos, taip pat tvarkomi šilumos punktai bei kanalizacijos sistema.

“Per pastaruosius trejus metus šio miesto švietimo įstaigų renovavimui skiriamos lėšos padvigubėjo, tačiau Kaunas vis dar yra vienas iš miestų, sulaukiančių mažiausiai investicijų. Laikinojoje sostinėje vis dar gausu mokyklų, kurios taip ir nepradedamos renovuoti. Rezerviniame sąraše yra 14 ugdymo įstaigų, tačiau neaišku, ar joms visoms bus skiriamas finansavimas”, – sakė ministras G. Steponavičius.