BFL

Kauno tarybai ketvirtadienį svarstant projektus, susijusius su kai kurių miesto mokyklų pertvarka, posėdyje nepasitenkinimą jais išreiškė mokyklų, visuomenės ir profsąjungų atstovai.

Tarp tarybos ketvirtadienį priimtų sprendimų – leisti dviejose miesto gimnazijose vienerius metus – 2011-2012 mokslo metais – formuoti penktąsias klases. Tokį sprendimą savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas siūlė, kad, anot jo, būtų išsaugotos vaikų nesurenkančios, bet gerą ugdymo kokybę užtikrinančios Santaros ir “Varpo” gimnazijos.

“Šiais metais dvi gimnazijos, kurios yra apsuptos vidurinių mokyklų, niekaip nepasipildo vaikais. Ne todėl, kad jos kaip nors kokybės požiūriu blogos – pakankamai aukštos kokybės. Bet tiesiog fiziškai nėra vaikų. Vidurinės neatiduoda vienuoliktokų ir pasiima penktokus. Kad jos nežlugtų ir kad mokytojai turėtų darbo ir galiausiai, kad pasipildytų mokiniais ir ugdymo procesas realiai būtų užtikrintas, taryba nutarė vieniems metams “Varpo” ir “Santaros” gimnazijose leisti komplektuoti penktokus”, – BNS sakė A. Bagdonas.

Jo teigimu, metus leidus šiose ugdymo įstaigose formuoti penktąsias klases, iki 2015 metų žemesnės už devintąsias klasės “nuaugs” ir abi gimnazijos, kaip numato nuo liepos įsigaliosiantis naujas Švietimo įstatymas, liks keturmetės.

Buvęs meras konservatorius Andrius Kupčinskas per posėdį replikavo, kad papildomais gimnazistais “norėtų pasirūpinti” ir kai kurios kitos gimnazijos, kurių mieste esą per daug. Anot jo, šie “pašpakliavimai” situacijos neišspręs.

Tarybos posėdyje kilo klausimas ir dėl katalikiškomis pasivadinusių kelių mokyklų, kurios kaip religinės konfesijos mokyklos, pagal naują įstatymą, galėtų užtikrinti ugdymą nuo pirmosios iki paskutinės klasės. Pasak profsąjungų, šios ugdymo įstaigos iš tiesų vykdo tą pačią bendrojo ugdymo programą kaip kitos mokyklos ir yra pasaulietinės, ir jas būtina pertvarkyti.

Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo teigimu, katalikiškos mokyklos greičiausiai bus pertvarkytos į pagrindines mokyklas ir progimnazijas.

“Kol kas negalime spręsti, kol negalioja nauji dokumentai, bet jos bus pertvarkytos į pagrindines ir progimnazijas. O kad dviejų steigėjų, tai jos gali išlikti. Jos ir bus tokios katalikiškos pakraipos, bet jos bus bendroje struktūroje kaip ir visos kitos mokyklos”, – kalbėjo jis.

Pasak A. Bagdono, dėl platesnės miesto mokyklų pertvarkos plano ketinama apsispręsti rudenį. Kalbama apie tinklo siaurinimą, dalies mokyklų jungimą, mat pripažįstama, kad vaikų mieste mažėja. Kai kurioms numatomoms pertvarkoms priešinasi pedagogai, teigdami, kad į jų nuomonę neatsižvelgiama.

“Pertvarkai didžiausią įtaką daro ir mokytojų nepasitenkinimas, nes išspręsti mokytojų darbo klausimą, kai 17 tūkst. vaikų sumažėjo, o mokytojų nuolat daugėja, reikia spręsti ir pensinio amžiaus žmonių darbo klausimą. Įtampos didėja ne dėl ugdymo proceso organizavimo kokybės – nes kokybė nėra žema, bet dėl darbo santykių”, – per posėdį kalbėjo A. Bagdonas.

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Ingrida Pagrandienė dėstė, kad problemos dėl mokyklų Kaune kilo, nes esą taikyti dvigubi standartai kuriant pasaulietines mokyklas, pavadintas katalikiškomis, taip pat įsteigta per daug gimnazijų, kurios nepritraukia vaikų. Ji siūlė neleisti formuoti penktų klasių dviejose gimnazijose, ragino ieškoti kitų sprendimų.

“Jei domėjotės klasių komplektais, skurdi padėtis Kaune išleidžiant ketvirtąsias klases”, – teigė I. Pagrandienė.

Su tarybos sprendimų projektais nesutiko ir Lietuvos tėvų forumo atstovas Audrius Murauskas, kuris, kaip ir I. Pagrandienė, tvirtino, kad sprendimų projektų rengėjai neatsižvelgė į visuomenininkų ir profsąjungų siūlymus.

“Ši savaitė buvo skirta demokratijos vaidybai: “Mes pasitarėme, ir aš nusprendžiau”. (…) Reikia dėl tinklo, o ne fragmentuotai spręsti, į visas mokyklas atsižvelgiant. (…) Kol neuždarysime kai kurių mokyklų, problema nedings”, – teigė jis.

Pagal liepą įsigaliosiantį naujos redakcijos Švietimo įstatymą, numatoma nuo 2015 metų atsisakyti vidurinės mokyklos, įtvirtinant trijų lygių mokyklas – pradinę, progimnaziją bei gimnaziją.

Kai kuriais atvejais mokymas galės būti tęstinis – nuo 1 iki 12 klasės. Tai būtų vadinamoji ilgoji gimnazija: vienintelė teritorijoje vidurinio ugdymo programą vykdanti mokykla, valstybės sienos apsaugos zonoje esanti bendrojo ugdymo mokykla bei mokykla, kurioje ugdomi specialiųjų poreikių vaikai.

Taip pat ilgąją gimnaziją galės turėti mokykla, vykdanti specializuoto ugdymo krypties programą, kuriai reikalingas ugdymo nuoseklumas, pavyzdžiui, meno, klasikinių kalbų ar kitokios pakraipos mokykla. Ugdymą nuo pirmos iki paskutinės klasės galės vykdyti ir religinės konfesijos mokykla.

"Veido" archyvas

Nuo rugsėjo į mokyklas ateis apie 29 tūkst. pirmokų

Likus savaitei iki mokslo metų pradžios tampa vis aiškiau, kad švietimo reformatorių diegiamos ir žadamos diegti naujovės nepaliks abejingų nei mokytojų, nei mokinių, nei jų tėvų.

Užteko švietimo ir mokslo viceministrui Vaidui Baciui rugpjūčio pradžioje viešai užsiminti apie ministerijos ketinimus 30 proc. siaurinti mokymo programas, kaip kilo tikra nuomonių audra. Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė prof. Vilija Targamadzė taip pat viešai, per spaudos konferenciją, pasipiktino, kad “niekas neklausia profesionalų”.

Deja, V.Bacys, ir kaip profesionalas (buvęs istorijos mokytojas, buvęs mokyklos direktorius), ir kaip viceministras, atsakingas už bendrąjį ugdymą, negalėjo iš karto reaguoti į priekaištus, nes tuo pat metu Švietimo profesinės sąjungos kvietimu seminare “Savivalda ir švietimas” dalijosi mokslo metų išvakarėse susikaupusiomis naujienomis. Bet viceministro klausiusiems profesionalams – pedagogams iš įvairių rajonų – irgi netrūko nei pastabų, nei klausimų.

Daugelis jų šią vasarą jau buvo girdėję kalbų ne tik apie mokymo programų koregavimą, bet ir apie mokytojų atestacijų naikinimą, darbo užmokesčio keitimą, bet kurion pusėn gali pakrypti reikalai, dar neaišku. “Nenorime būti jau įvykusių įvykių vertintojai”, – pasakė profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius, savo ruožtu pažadėjęs rugsėjį inicijuoti diskusiją dėl švietimo strategijos projekto. Savas diskusijas regionuose su mokytojais, su tėvų asociacija ir moksleivių parlamentu žada ir permainų iniciatoriai.

Tarp mąstymo ir kalimo

Viena seminaro dalyvė papasakojo tragikomišką pavyzdį apie pirmakursius studentus, paprašiusius paaiškinti, kas yra Mažoji Lietuva. Nieko apie ją negirdėję jaunuoliai spėliojo: gal tai Mažeikiai? Būtų juokinga, jeigu nebūtų pikta. Norėtųsi pamatyti buvusius tų studentų istorijos mokytojus ir suprasti, ar jiems geriau sektųsi dirbti, jeigu būtų skatinamas jų pačių kūrybiškumas? Būtent tokį tikslą iškėlė viceministras.

V.Bacys pabrėžė, kad kalbėdamas apie mokymo programų siaurinimą pirmiausia turėjo galvoje programų turinio atnaujinimą 11–12 klasėse, bet ne pamokų skaičiaus mažinimą. O atnaujintos programos neabejotinai bus siejamos ir su būsimais egzaminais. Iš viceministro istoriko žodžių galima suprasti, kad bent jau į istorijos egzaminą turėtų grįžti gyvas mąstymas ir gyvas tekstas, kuris, matyt, turėtų išstumti negyvą testą.

Tėvai tikriausiai paklaustų, ar visi istorijos mokytojai tokie kūrybingi, kaip viliasi V.Bacys, kad išmokys vaikus suprasti Lietuvos istoriją pasaulio istorijos kontekste taip, jog jie per egzaminą sugebės įrodyti ne šiaip per pamokas gaudavę pažymius. Viceministras neslepia puikiai žinąs, kad mokytojas mokytojui nelygu. Jam savo akimis teko matyti, kaip Utenos bibliotekoje jauni mokytojai, jau turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus, nesugebėjo savarankiškai susirasti knygų.

Tačiau kas nenorėtų, kad mokyklose dirbtų puikūs pedagogai, sąmoningą mokymąsi vertinantys labiau nei aklą kalimą? Be to, ministerija, regis, neketina iš viršaus nuleisti koreguojamų programų. Kokios jos bus, daug turėtų lemti aptarimai ir diskusijos.

Vienas dalykas, kuris tikrai turėtų sulaukti visuotinio pritarimo, – tolesnis popierizmo ir biurokratijos, užmušančios iniciatyvą, mažinimas mokyklose. “Kam rašinėti ataskaitas dėl ataskaitų?” – stebėjosi V.Bacys, matyt, iki šiol nepamiršęs to mokyklinio slogučio. Kita vertus, mokyklose, kuriose tvarkinga ataskaita apie piešinių konkursą, kaip prevencinę priemonę, pakeičia supratimą apie tikslinę prevenciją, formalumų mėgėjai turėtų sunerimti: prisidengti suvestinėmis apie renginius, jeigu jie nieko neduoda, gali ir nepavykti.

Kai ima stigti mokinių

Vis dėlto didžiausius iššūkius mokykloms diktuoja anaiptol ne ministerija ir ne savivaldybės, o pats Lietuvos gyvenimas, kuriame gimstamumo kreivė 2002 m. nusmuko iki 30 tūkst. naujagimių. Tai beveik du kartus mažiau negu 1990 m. (56,8 tūkst.). Švietimo ir mokslo ministerija prognozuoja, kad artimiausius trejus metus mažės po 20 tūkst. mokinių – tarsi kasmet būtų uždaroma po 30 didelių mokyklų. Dar po kelerių metų šios tendencijos padariniai atsiris ir iki aukštųjų mokyklų.

“Ne mokyklų tinklas didžiausias rūpestis, o vaikų skaičius”, – tikina V.Bacys, atsiliepdamas į nesibaigiantį ginčą dėl to, kas geriau – vadinamoji ilgoji mokykla, kurioje vaikas mokosi nuo pirmos klasės iki abitūros egzaminų, ar mokykla, suskaidyta į tris lygius – pradinę, pagrindinę (progimnaziją) ir gimnaziją. Tiesa, Vokietija jau grįžta prie tradicinės ilgosios, bet tam ji turi kitų priežasčių nei Lietuva, kurios mokykloms paprasčiausiai ima stigti mokinių. O šis skaudulys tiesiogiai susijęs su skausmingu mokytojų krūvio klausimu, su kuriuo naujaisiais mokslo metais jau susidurs ir gimnazijos.

Vasaros pradžioje Seimas nesiryžo pritarti ministerijos projektui, pagal kurį jau nuo 2012-ųjų turėtų nebelikti vidurinių mokyklų. Jų šalininkai gina jų auklėjimo sistemą, tradicijas, o gimnazijas vadina “fabrikais”, norinčiais pritraukti kuo daugiau vaikų.

Nepaisant Seimo atsargumo, ne visų mokyklų mėginimai išsaugoti vidurinių statusą buvo sėkmingi. Viena tokių – Šiaulių rajono Kuršėnų Pavenčių vidurinė mokykla. Jos direktorė Janina Banienė “Veidui” sakė, kad rajono savivaldybės tarybos sprendimu nuo kitų mokslo metų mokykla taps pagrindine ir turės pertvarkyti savo struktūrą. Bet šiuos mokslo metus ji gyvens dar įprastą gyvenimą, kuris turėtų būti gražesnis, nes statybininkai skuba iki rugsėjo 1-osios baigti renovavimo darbus.

Ministerija, atakuojama mokytojų ir mokinių tėvų reikalavimų išsaugoti ilgąsias mokyklas, įžvelgia ir pedagogų siekį išsaugoti įprastą darbo krūvį, negalvojant apie kaimyninę mokyklą. V.Bacys ragina aklai neprisirišti prie struktūros ir ieškoti kompleksinių sprendimų: gal tų dviejų mokyklų direktoriai gali juos rasti bendromis jėgomis?

O švietimo profesinė sąjunga nepavargsta ministerijos klausti, kaip pasikeičia ugdymo kokybė, mokyklą pervadinus į gimnaziją. Sąjungos pirmininkas A.Jurgelevičius sako, kad struktūros pakeitimas, mokinių išskaidymas pagal amžių nieko nedavė, išskyrus tai, kad mokinys mėtomas iš vienos mokyklos į kitą. Na, dar tai, kad gimnazijos mokytojai jaučiasi pranašesni nei pagrindinių mokyklų ir jiems lengviau susirasti darbą.

Bet ministerija atkerta, kad svarbiausi mokyklų tinklo pertvarkos principai reikalauja, jog skirtingo amžiaus mokiniai – vaikai, paaugliai, jaunuoliai – turi būti mokomi skirtingai, nes tai skatina jų pasitikėjimą. O mokytojai turi specializuotis dirbti su tam tikro amžiaus tarpsnio mokiniais, nes tai gerina jų profesinę saviraišką.

Dėl šių principų dalis pedagogų ir tėvų linkę ginčytis iki užkimimo, bet vargu ar kas prieštarautų dar vienam ministerijos deklaruojamam tinklo pertvarkos principui: šiuolaikiniam ugdymui reikia turtingos ir modernios materialinės bazės – diferencijuotos pagal mokyklų tipus ir specializuotos pagal ugdymo pakopas. “Veidas” į šį civilizacijos paveikslą nuo savęs pridėtų nebent vieną potėpį, kad modernumas galėtų prasidėti nuo tvarkingo tualeto, į kurį mokiniui nereikėtų bėgioti per kiemą. Tiesa, ši replika greičiau adresuota savivaldybėms nei ministerijai, kurioje galvojama apie mokyklų stadionų programą ir edukacines erdves skirtingo amžiaus mokiniams.

Krepšeliai ir rotacijos

Dar viena naujovė, kuri sukels didelę aptarimų bangą, – kitaip skaičiuosimas mokinio krepšelis. Mokyklų buhalterių laukia nelengvi iššūkiai. Tais atvejais, kai ne mažiau nei pusė visų savivaldybės ir nevalstybinių mokyklų mokinių mokosi miestelio ar kaimo mokyklose (skyriuose), savivaldybės galės perskirstyti 6 proc. joms skirtų mokinio krepšelio lėšų. Vidutinis sąlyginis pedagoginio atlygio koeficientas už kvalifikaciją (koeficientas R) bus didinamas 0,05 proc., o koeficientas pedagoginėms psichologinėms tarnyboms (PPT) didės net 15 proc., nes krepšelyje numatyta tik pusė poreikio. Beje, mokinio krepšelio principu numatoma finansuoti ir ikimokyklinį ugdymą.

Po pastarųjų Valstybės kontrolės patikrinimų savivaldybės tikriausiai jau suprato, kad perskirstant mokinio krepšelio lėšas nebebus galima jų skirti susimokėti už šildymą. Ministerijoje svarstoma, kad, be šildymo, esama ir kitų aplinkos klausimų. Gal reikia didinti krepšelio procentą, įvertinant ir techninio personalo pastangas?

Vis dėlto didžiausias įvykis, kalbant apie lėšas, būtų bręstantis pasiūlymas atsisakyti mokyklų finansavimo skirtumų, brėžiančių dar vieną skaudžią ribą tarp gimnazijų ir kitų mokyklų.

Nemažai aistrų turėtų įžiebti rudenį numatyta paskelbti nauja mokyklų vadovų skyrimo tvarka. “Esu už rotaciją”, – neslėpė viceministras V.Bacys, neatmesdamas siūlymų, kad lygiai taip pat reikia kalbėti ir apie mokytojų rotaciją. Gal ir Lietuvoje kada nors bus kaip Japonijoje, kurioje mokytojai kas penkeri metai keliami į naują darbo vietą?

“Užsitęsusi mokyklų tinklo pertvarka kelia nereikalingos įtampos visuomenėje. Kuo greičiau turi išaiškėti kiekvienos mokyklos ateitis ir modernizavimo perspektyva. Tam būtina ne tik politinė valia, bet ir konsultacijos su bendruomenėmis”, – pabrėžė prezidentė. Anot D. Grybauskaitės, būtina laikytis nuostatos, kad pradinė mokykla būtų kuo arčiau vaiko, o gerai ir moderniai įrengta gimnazija – prieinama visiems.

Ypatingą dėmesį šalies vadovė ragina skirti popamokinei veiklai. Neformaliojo ugdymo koncepcija, pasak prezidentės, turi garantuoti galimybę kuo didesniam vaikų skaičiui rinktis popamokinius užsiėmimus tiek valstybinėse, tiek ir privačiose įstaigose.

Prezidentė su parlamentarais aptarė ir kultūros politikos problemas. Prezidentė paragino galutinai apsispręsti dėl kultūros politikos krypčių ir imtis konkrečių darbų, kurie ne tik patenkintų visuomenės kultūrinius poreikius, bet ir ugdytų asmens kūrybingumą. “Aiškios raidos strategijos neturinti šalies kultūra per dvidešimt metų sulaukia tik proginio, o ne sisteminio dėmesio. Todėl būtina nedelsiant apsispręsti dėl kultūros politikos krypčių ir nuosekliai jas įgyvendinti”, – teigė prezidentė.