Vytautas Juozapaitis, operos solistas, Seimo narys konservatorius

Vilniaus geležinkelių transporto ir verslo paslaugų mokykla (buvusi 26-oji Vilniaus technikos mokykla)

Man yra didelė garbė savo biografijoje turėti profesinės mokyklos puslapį. Tik žmona iki šiol mano darbais negali įsitikinti, kad turiu staliaus diplomą. Žinoma, nesvajojau tapti staliumi. Gūdžiais 1981-aisiais, kai baigiau mokyklą, pasirinkimą mokytis profesinėje mokykloje išprovokavo aplinkybės. Neįstojau į universitetą, bet norėjau likti Vilniuje, todėl metus teko kažkur praleisti. Iš 32 žmonių kurso šioje mokykloje 30 ten atsirado todėl, kad neįstojo į universitetą. Be to, buvo šiokia tokia lengvata: jei profesinę mokyklą baigei raudonu diplomu, stojant į aukštąją užteko laikyti vieną egzaminą.

26-oji technikos mokykla priklausė „Lietuvos geležinkeliams“, todėl, be įprastos 40 rublių stipendijos, geležinkeliai kiekvieną mėnesį skirdavo papildomai 35 rublius, vėliau mokėjo ir už praktiką. Gaudavau beveik bajoriškai – 75 rublius, o tai man leido laisvalaikiu rinktis tokias pramogas, kurios vėliau virto mano profesija. Be to, būtent toje mokykloje susipažinau su žmonėmis, kurie vėliau man nurodė vokalo kelius.

Kadangi iš Radviliškio atvykau jau sukaupęs estradinės muzikos patirties, buvau būgnininkas, vadovavau mokyklos ansambliui. Už aktyvią veiklą man buvo sudarytos sąlygos anksčiau gintis diplominį darbą ir stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dabar atrodo simboliška, kad diplominiam darbui sukonstravau tribūną viešoms politikų kalboms. Žinoma, viską – nuo medžiagų paėmimo iš sandėlio iki medžio pjaustymo dariau savo rankomis, tad mokykloje išmokau universalių dalykų.

Vėliau tos mokyklos direktorių sutikau komisijoje, kuri skirstė aukštųjų mokyklų absolventus į darbus. Šis žmogus dar kartą suvaidino svarbų vaidmenį mano gyvenime: iš dalies ir jo dėka likau Muzikos ir teatro akademijos aspirantūroje. Tai įrodo, kaip dar, be techninių įgūdžių ir užgrūdinimo, profesinė mokykla gali pakeisti gyvenimą.

Kęstas Rimdžius, stilistas, įvaizdžio namų „Kukla Beauty Box“ įkūrėjas

Šiaulių profesinio rengimo centras (buvusi Šiaulių buitininkų proftechninė mokykla)

Vidurinėje mokykloje mokiausi labai gerai, žinojau, kad noriu dirbti grožio srityje, bet supratau, kad šeimos galimybės neleis man studijuoti Vilniaus universitete. Taigi po devintos ar dešimtos klasės įstojau į „profkę“.

Tai buvo didelė trauma ir man, ir motinai, ir aplinkiniams, nes niekas iš manęs nesitikėjo tokio pasirinkimo. Dabar manau, kad pasielgiau teisingai.

Kalbėdamas apie aplinką, galiu pasakyti, kad mokykloje buvo visko. Buvo žmonių, kurie ir šiandien dirba pagal įgytą specialybę, buvo tokių, kurie mokėsi ten, nes niekur kitur įstoję nebūtų. Kadangi aš ėjau ten turėdamas konkretų tikslą, didelio kultūrinio šoko nepatyriau. Kita vertus, esu tvirtas žmogus, turintis savo nuomonę, tačiau silpnesnio charakterio žmogui ta aplinka – įvairūs žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių, skirtingi jų tikslai, poveikį, matyt, padarytų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tepaluotą juodadarbio profesinio mokymo mundurą plauti sekasi: profesinėse mokyklose amato mokytis ne gėda nei šalies aukštųjų mokyklų absolventams, nei Oksfordo bakalaurui. Tik įpusėjus priėmimui į profesines mokyklas, čia jau suplūdo 13 tūkst. mokinių – net 5 proc. daugiau nei pernai tuo pat metu.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Demografinės bėdos, mažėjantis mokinių skaičius, profesinio mokymo įstaigas aplenkia. Jau kelerius metus į šias mokyklas stoja dešimtadaliu daugiau mokinių nei ankstesniais metais. Pavyzdžiui, pernai profesinės mokyklos priėmė 2 tūkst. naujokų daugiau, nei turėjo priimti, o net pusantro tūkstančio iš jų turėjo aukštojo mokslo diplomą. Atrodytų, pernykštis rekordas pernai jau pasiekė lubas, bet „Veido“ kalbinti ekspertai prognozuoja, kad šiemet galime sulaukti dar didesnio antplūdžio.

Įdomi statistika rodo, kad į profesinės mokyklos suolą sėsti nėra gėda net ir po kelerių metų, praleistų universitete. Tad, viena vertus, „profkė“ nebeatrodo kaip nuosprendis, šis mokymas kratosi iš sovietinės okupacijos metų paveldėtos etiketės, kad profesinės mokyklos skirtos tik visai nemokytiniems jaunuoliams. Kita vertus, kai bakalauro absolventas žinių bagažą nori praturtinti praktiniais įgūdžiais, valstybė už tokią apverstą karjeros piramidę sumoka dukart (o jei tai magistras – gal net triskart).

„Keičiasi ne tik jaunuolių, bet ir jų tėvų mąstymas. Jie supranta, kad vaikas, baigęs kai kuriuos mokslus aukštojoje mokykloje, neras darbo. Ko gero, vos keli procentai viešojo administravimo specialistų ar teisininkų dirba jų išsilavinimą atitinkantį darbą. O štai kai kuriose profesinėse mokyklose 10 proc. naujokų turi aukštojo mokslo diplomą. Jei nori rasti vietą po saule, privalai turėti specialybę, nesvarbu, kur – Londone ar Vilniuje dirbtum. Tarkim, Londone turėdamas viešojo administravimo diplomą būsi nereikalingas, bet jei paslaugų įmonėje parodysi santechniko ar automechaniko diplomą, tai bus įrodymas, kad turi realių kompetencijų. Teoriškai lietuviški universitetų diplomai pripažįstami daugelyje šalių, bet praktiškai jie yra nevertinami“, – darbdavių rinkoje pripažįstamą įgūdžių, bet ne diplomo vertę aptaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apskaičiavo, kad įpusėjus rugpjūčiui šalies profesinėse mokyklose pageidavo mokytis 5 proc. daugiau asmenų nei pernai, o 5 mokyklos jau viršijo savo „planą“. Vilniaus automechanikos ir verslo mokykla sulaukė 120 proc., Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centras – 107 proc. planuojamų paraiškų.

Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė dr. Laimutė Anužienė tvirtina, kad jaunimo mažėjimo tendencijos jau nebe pirmus metus aplenkia ir jos vadovaujamą mokyklą, kurioje penktadalis mokytojų yra mokslų daktarai. Pavyzdžiui, šiemet konkurse paramediko kvalifikacijai įgyti dėl vienos mokslo vietos varžėsi 5–6 kandidatai. „Turime Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventų, kurie nori įgyti praktinių žinių“, – teigia direktorė.

Ji priduria, kad šiemet populiariausios yra naujos mokymo programos: garso ir vaizdo technikos operatorių programa, sodininkų ir daržininkų, kosmetikos programa su atnaujintu sveikatinimo moduliu.

Jei medikai, įstoję į profesinę mokyklą, nustebino, galima paminėti ir praėjusių metų Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro naujoką – Oksfordo universiteto absolventą. Tiesa, jis šią mokyklą rinkosi labiau įdomumo dėlei – tik norėdamas įgyti praktikos visai kitoje srityje, nei studijavo Oksforde.

Nebemoko to, ko nereikia

„Akivaizdu, kad profesinis mokymas populiarėja, visuomenės požiūris keičiasi“, – įsitikinusi švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Ji paaiškina, kad nuotaikų pokytį lėmė didelės galimybės baigus profesinę mokyklą gauti darbą ir gerėjantis profesinio mokymo įvaizdis, pasikeitusi jo kokybė „Darbdaviai ieško tokių darbuotojų, kaip suvirintojai, mechanikai, automechanikai, šaltkalviai, elektrikai, statybininkai, pirminio lygio programuotojai, viešbučių ir restoranų darbuotojai. Įgiję kvalifikaciją profesinio mokymo absolventai lengviau randa darbą (kuris įprastai dar ir gerai apmokamas) arba kuria savo verslą. Profesinių mokyklų absolventų darbo biržoje mažėja, kaip ir mažėja jaunimo nedarbas“, – stimulą siekti amato profesinėje mokykloje aptaria ministrė.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) absolventų stebėsenos tyrimų duomenys rodo, kad 2011–2013 m. absoliuti dauguma absolventų po metų nuo profesinės mokyklos baigimo gavo mažesnį atlyginimą, nei vidutinis Lietuvoje, bet įsidarbino daugiau kaip 75 proc. absolventų.

Daug profesinio mokymo kokybės, jo pritaikymo tyrimų atlikusio Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro (KPMPC) direktorius Tadas Tamošiūnas patvirtina, kad profesinio mokymo kokybė smarkiai pagerėjo beveik visame šių įstaigų, kurių Lietuvoje yra kone 70, tinkle.

Kaip svarbiausią pokytį jis įvardija geresnę rengiamų specialistų atitiktį darbo rinkai. Tai reiškia, kad profesinės nokyklos atsisakė nereikalingų mokymo programų. Nors kai kuriose iš jų parengimo kokybės ir stinga, tos profesinės mokyklos vis tiek moko tokių amatų, kurie reikalingi rinkai.

„Iš esmės pagerėjo profesinio mokymo įstaigų bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, visų pirma verslu. Tai ir lėmė rengiamų profesijų atitikimą darbo rinkai – sumažėjo kvalifikacijų, kurių darbdaviams nereikia. Žinoma, yra specialybių, kurioms trūksta geresnio parengimo, tačiau jei palygintume Darbo biržos duomenis – tai, ko mokoma, ir tai, kas dirbama, – pamatytume, kad profesinių mokyklų atitiktis greta universitetų ar kolegijų yra pagerėjusi“, – komentuoja T.Tamošiūnas ir priduria, kad naudingą partnerystę užmegzti padėjo ir pačių profesinių mokyklų lankstumas, atvirumas pokyčiams.

Žinoma, prie profesinio įvaizdžio gerinimo prisidėjo ir valstybės mestos pastangos plauti tepaluotą juodadarbio profesinio mokymo mundurą, kelių švietimo ir mokslo ministrų retorika apie šių mokyklų modernėjimą ir reikšmę. O kur dar darbdavių bendruomenės – LPK, Lietuvos verslo konfederacijos, kitų organizacijų patarimai ir pageidavimai, kokių ir kaip parengtų specialistų jie šaukiasi.

„Profesinis mokymas tapo nuolatiniu diskusijų objektu. Tai labai svarbu, nes iki tol švietimo sistemoje jis buvo vertinamas remiantis stereotipais. Kuo dažniau jo klausimai bus sprendžiami nacionalinės vadybos lygiu, tuo geresnių išeičių bus galima rasti“, – apie visų profesiniu rengimu suinteresuotų šalių dialogą atsiliepia T.Tamošiūnas.

LPK atstovas S.Besagirskas įvardija mokyklas, į kurių sektorinio praktinio mokymo centrų valdymą įsitraukė privatūs dalininkai, ir mini aktyviausias verslo organizacijas: „Aktyvi jų veiklos dalyvė yra Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija „Linpra“, įmonių grupė „Arginta“, nacionalinio informacinių ir ryšių technologijų sektoriaus asociacija „Infobalt“, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gegužės 10-12 dienomis vyksiančioje automobilių, automechanikos ir laisvalaikio transporto priemonių parodoje „ALT 2013“ vyks  diskusijos, susijusios su vairavimo kultūra Lietuvoje.
UAB „Ecodriving LT“ į diskusiją „Žalio vairuotojo ABC“ kvies jaunus ir mažą vairavimo patirtį turinčius vairuotojus. Jiems turėtų būti ypač naudinga informacija apie reikalavimus šiuolaikiniams vairuotojams bei numatomi jaunųjų vairuotojų egzamino vertinimo pakitimai.
Patys seminaro svečiai bus kviečiami diskutuoti, išsakyti savo nuomonę apie vairuotojų mokymų aktualijas Lietuvoje ir taip prisidėti prie vairuotojų rengimo tobulinimo.
Diskusijoje bus nagrinėjama ir pradedančiųjų vairuotojų sukeltų eismo įvykių statistika. Be ketinimų dar kartą stipriai didinti baudas ar dar labiau riboti pradedančiuosius vairuotojus,  šį kartą dėmesys kryps į vairuotojų klaidas, kurias aiškinsis ir jų sprendimo būdų ieškos „Ecodriving LT“ lektorius ir saugaus vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas.
A.Pakėnas iš anksto užsimena, kad didžiausia bėda – nekultūringi vairuotojai, piktybiškai viršijantys leistiną greitį, nesilaikantys saugaus atstumo, nerodantys posūkių ir negerbiantys kitų vairuotojų.  Auklėti būsimus vairuotojus ar perauklėti nekultūringus dabartinius – vairavimo instruktorių darbas. Ar reikia į tai įtraukti didesnes pajėgas, „Ecodriving LT“ komanda seminare kvies diskutuoti ir svečius.
Diskusijoje bus paliesta ir itin svarbi tema jauniesiems vairuotojams – automobilių „tiuningas“. Ne, čia nebus kalbama, kokio dydžio lieti ratlankiai ir kokio tipo galinis aptakas labiausiai tinka jūsų automobiliui. Čia bus kalbama apie elementarius techninius reikalavimus automobiliams, bus analizuojama dažniausiai pasitaikantys jų trūkumai. Norintys turėti išskirtinį automobilį išsiaiškins, kur dažniausiai persistengia jų bendraamžiai, ko neatlieka iki galo.
Šia tema turėtų susidomėti net ir turintys paprasčiausią transporto priemonę ir nenorintys joje nieko keisti. Ji padės atkreipti dėmesį į reikalavimus tvarkingam automobiliui, kad nereikėtų kelis kartus kartoti techninių apžiūrų procedūros.
Paroda ALT vyks gegužės 10-12 dienomis. Šiemet beveik 17 000 kv. metrų plotą užimsiančioje ekspozicijoje savo produkciją ir naujoves pristatys apie 70 automobilių verslo atstovų iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos.

Programos “Renkuosi mokyti!” mokytojai Lietuvos mokyklose sukėlė daug naujų vėjų. Jų darbu patenkinti ir mokiniai, ir jų tėvai, ir mokyklų direktoriai, ir švietimo ekspertai.

„Galiausiai supranti, kad efektyviau ne kovoti su švietimo sistema, o savo pavyzdžiu bandyti paveikti tuos 20 ar 30 klasėje sėdinčių mokinių“, – sako po studijų užsienyje į Lietuvą grįžęs ir prie programos „Renkuosi mokyti!“ prisidėjęs Julius Paplauskas.
Tokių kaip jis į mokyklas pasukusių jaunų profesionalų Lietuvoje jau kone šimtas. Šie žmonės yra labai stipriai motyvuoti ir pamokose taiko naujausias švietimo metodikas. Tiesą sakant, jų mokymas labiau orientuotas ne į informacijos įsiminimą, o į kompetencijų ugdymą. Na, ir ypač svarbu, kad tiek šie entuziastai, tiek pati programa “Renkuosi mokyti!” sulaukia teigiamų skirtingų interesų grupių – ir vaikų, ir jų tėvų, ir mokyklų direktorių, ir švietimo specialistų vertinimų.

Nauji žmonės

Šiuo metu jau suskaičiuojama daugiau nei 30 valstybių, kuriose veikia “Renkuosi mokyti!” modelis. “Ši programa atsirado JAV daugiau nei prieš 20 metų, o prieš dešimt metų panašus modelis susikūrė ir Europoje, Jungtinėje Karalystėje. Nors programos veikė atskirai, abiejų idėja buvo vienoda – ieškoti būdų, kaip paskatinti tikras permainas švietimo sistemoje, – teigia šios programos vadovė Gabrielė Characiejienė. – Kitaip tariant, buvo nuspręsta, kad į mokyklas reikia pritraukti jaunų, gabių žmonių, kurie po griežtos atrankos stipriu pedagoginiu parengimu ir nuolatine profesine pagalba pasiektų kuo geresnių mokymo rezultatų ir taptų tiek švietimo sistemos, tiek kitų sričių lyderiais.”
Pašnekovės žodžiais, švietimas Lietuvoje buvo ir yra pernelyg standartizuotas, ir tai ydinga, tad reikėtų judėti individualizavimo link, tai yra pamatyti kiekvieną vaiką, jo gabumus bei talentus, atsižvelgti į jo poreikius ir nuo to atsispyrus padėti jam siekti kuo geresnių rezultatų.
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos atstovės doc. dr. Loretos Žadeikaitės, ši programa Lietuvos švietimui suteikia modernų požiūrį – mokymasis pagaliau vertinamas ne iš dalyko, o iš vaiko pozicijos. „Natūralu, kad vaiką ir jo poreikius geriau supranta jaunas žmogus. Jeigu mokiniui patinka mokytojas ir tarp jų susiklosto draugiški santykiai, sustiprėja paties mokinio motyvacija siekti aukštesnių rezultatų ir atsiradęs emocinis kontekstas kuria sėkmingesnes prielaidas mokytis“, – komentuoja L.Žadeikaitė.
Šiuo metu programoje „Renkuosi mokyti!“ dalyvauja per šimtą jaunuolių, mokančių 40-yje šalies mokyklų. Nors mielai bendradarbiaujama su visomis mokyklomis, pirmenybė teikiama nuo didžiųjų miestų atitolusioms vietovėms ir toms mokykloms, kuriose mokosi daugiau mokinių iš socialiai remtinų šeimų. „Kur sudėtingesnės sąlygos, ten teigiamas pavyzdys gali būti vertingiausias“, – neabejoja „Renkuosi mokyti!“ vadovė.
Iš paskutinės, ketvirtos, programos “Renkuosi mokyti!” dalyvių kartos trys ketvirtadaliai dirba mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Atlyginimai jiems mokami atsižvelgiant į tuos pačius kriterijus kaip ir kitiems tų mokyklų mokytojams, tarkime, į savaitinį pamokų skaičių. Nors projektas “Renkuosi mokyti!” trunka tik dvejus metus, tačiau apie du trečdalius jo dalyvių ir toliau lieka dirbti mokyklose.

Motyvacija mokyti skirtinga, o tikslas vienas – vaikas

„Geras mokytojas gali įkvėpti vaiką peržengti save ir parodyti tokias galimybes, kokių jis dar nematė. Man mokytojo įvaizdis visada buvo tikrai geras, nes pats turėjau keletų tikrai didžių, savo darbui nuoširdžiai atsidavusių mokytojų, kurie mane motyvuodavo siekti rezultatų ir su kuriais susitinku net baigęs mokyklą“, – sako J.Paplauskas
Pasak vaikino, per „Renkuosi mokyti!“ atrankas vienas svarbiausių kriterijų – motyvacija. Ji gali būti labai skirtinga: nuo noro perduoti patirtį ar skatinti didesnę toleranciją mokyklose iki paprasto pragmatiško siekio rasti porai metų garantuotą darbą.
Patį Julių tapti mokytoju paskatino keletas dalykų. „Noriu su jaunesniais už save pasidalyti savo sukaupta patirtimi ir žiniomis, kad jie nekartotų mano klaidų. Neretai vyresni mokytojai ne taip gerai pažįsta dabartines sąlygas, ne visai suvokia pasaulio globalumą ar šiuolaikinės darbo rinkos galimybes bei dėsningumus. Be to, mokytojauti ėjau tikėdamas, kad jau turiu ką vertinga pasiūlyti: po savo studijų mokyti ekonomikos ir matematikos atrodė gana logiška“, – dėsto J.Paplauskas.
Jo manymu, kartais gali užtekti atsisėsti ir nuoširdžiai 15 minučių su vaiku pasikalbėti, kad galbūt pakreiptum jį visai kitu keliu. „Vieną kartą prisėdau pasikalbėti su mergaite, kuri tikrai nuoširdžiai stengėsi mokytis, tačiau jai kažkodėl vis nesisekdavo. Keletą minučių pasikalbėjome, kaip ji turėtų elgtis, ką galbūt reikėtų keisti, taip pat pasidalijau savo istorija, kokių man kildavo sunkumų, ir to užteko, kad jau kitą dieną gaučiau tokį darbą, kokio laukiau visus metus“, – pasakoja mokytojas.
Kalbinti programos „Renkuosi mokyti!“ dalyviai pabrėžė, kad įkvepiančio ir motyvuojančio mokytojo reikšmė ypač padidėja atokiose, ekonomiškai sunkiau besiverčiančiose vietovėse. Kai kurie mokytojai siunčiami į mokyklas, kuriose padėtis tikrai baisi, tačiau būtent ten jų pastangos gali būti prasmingiausios.
„Provincijoje vaikai dažniau mato nelabai gerus pavyzdžius ir nežinodami, kad būna ir kitaip, gali nueiti ne pačiais geriausiais keliais. Pavyzdžiui, kai viena provincijoje dirbusi mokytoja paklausė dvyliktokų, ką jie norėtų veikti gyvenime, šie atsakė – arba emigruoti, arba užsiimti kontrabanda. Būtent į tokius regionus mes, mokytojai, galime atnešti naujo mokymo ir mokymosi idėjų, savo pavyzdžiu, elgesiu parodyti, kokių esama galimybių, ir išgelbėti bent vieną kitą vaiką“, – mano Julius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuotoliniais vairuotojų mokymais užsiimanti “DrivingEd” būsimiems vairuotojams sukūrė animuotą kelių eismo situacijų testą internete. „Eismo situacijos“ – tai interaktyvus žinių ir įgūdžių praktinėse vairavimo situacijose testas, vairavimo mokymo ekspertų parengtas pagal naujausias LR „Kelių eismo taisykles“. Tai pirma tokio pobūdžio paslauga ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje rinkoje.

„Eismo situacijas“ sudaro animuotos kelių eismo situacijos, kruopščiai atrinktos ekspertų ir suskirstytos į tris grupes: tai reguliuojamos sankryžos, nereguliuojamos sankryžos ir važiavimas bei manevravimas. Besirengiantieji egzaminui ar tiesiog norintys atnaujinti žinias gali praktikuotis kiekvienoje situacijų grupėje, o išmanioji projekto sistema atsimins padarytas klaidas ir leis pakartoti tik neteisingai atsakytus klausimus. Testo situacijos yra nuolat atnaujinamos ir papildomos. Planuojama, kad jų skaičius netrukus sieks kelis šimtus.

Pasak įmonės „DrivingEd“ vadovo Jono Jankūno, vartotojų auditorija labai plati: „Eismo situacijos yra skirtos tiek egzaminui besirengiantiems būsimiems vairuotojams, tiek vairavimo profesionalams, norintiems patikrinti įgūdžius ir žinias pagal nuolat atnaujinamas „Kelių eismo taisykles“. Mūsų pagrindinis tikslas – kelių eismo tvarką pateikti per pavyzdžius ir praktines situacijas. Tai – geriausias būdas suprasti ir įsiminti net sudėtingiausias taisykles.“

Vienas didžiausių „Eismo situacijų“ privalumų – mobilumas. Kadangi testas sukurtas naudojant naujausią HTML5 technologiją, jį galima atlikti tiek kompiuteryje, tiek telefone, tiek planšetiniame kompiuteryje. Taigi, nuo šiol mokytis vairuoti galima visur: namuose, kelionėje, darbe ir net pakeliui į egzaminą.

Projektas buvo nominuotas prestižiniuose Lietuvos interneto apdovanojimuose „Login 2012“. „Eismo situacijos“ varžysis „Geriausio edukacinio projekto“ kategorijoje.

Įmonė „DrivingEd“, įkurta 2011 metais, specializuojasi interaktyvių nuotolinio mokymosi priemonių, skirtų pasirengti vairavimo egzaminui bei patobulinti kelių eismo žinias, srityje. Įmonei taip pat priklauso „KET bilietai“ projektas, skirtas pasiruošti vairavimo egzaminui VĮ „Regitra“, bei analogiškas „PDD Test“, skirtas Rusijos rinkai. „DrivingED“ nuolat plečia siūlomų paslaugų spektrą. Šiuo metu įmonės specialistai rengia animuotus kelių eismo situacijų testus, skirtus Didžiosios Britanijos bei Rusijos vairuotojams.

Šiuo metu vykstant Europinei „E.įgūdžių savaitei“ programinės įrangos gamintoja „Microsoft“ paskelbė skirianti 1,5 milijono eurų Europos nevyriausybinėms organizacijoms, aktyviai prisidedančioms mažinant jaunimo nedarbą.

Dar už 170 mln. eurų „Microsoft“ suteiks nevyriausybiniam sektoriui programinės įrangos, kuri padės sėkmingai mokyti jaunuolius šiuolaikiškų skaitmeninių įgūdžių. Bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos darbo birža, mūsų šalyje jaunimo švietimo programas vykdys asociacija „Langas į ateitį“, kuriai „Microsoft“ skirs daugiau nei 75 tūkstančius litų.

„Su nerimu pastebime, kad ekonominiu sunkmečiu nedarbas itin smarkiai paliečia būtent jaunus žmones. Europoje iki penktadalio jaunų darbingų žmonių prarado darbą arba dar niekada jo neturėjo, – teigė John Vassalo, „Microsoft“ viceprezidentas Europos reikalams. – Šiuo metu, kai daugiau nei pusė darbo vietų reikalauja skaitmeninių įgūdžių ir technologijų išmanymo, yra labai svarbu susitelkti ties jaunos kartos lavinimu ir darbo rinkoje paklausių įgūdžių formavimu.“

Be to, ir 2010 m. Lietuvos darbo biržos atliktas tyrimas parodė, kad nedarbo lygis tarp kompiuterinio raštingumo įgūdžių neturinčių žmonių daugiau nei dvigubai aukštesnis, lyginant su mokančiais naudotis naujausiomis technologijomis.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko nuomone, tai, kad privatus verslas savo iniciatyva investuoja uždirbtą pelną į jaunimo užimtumo skatinimą ir taip prisideda mažinant bendrą nedarbo lygį šalyje, yra sveikintinas pavyzdys.

„Labai vertinu, kad jaunimo nedarbo problemai ir užimtumo skatinimui nelieka abejingos socialiai atsakingo verslo įmonės, kurios geriausiai žino, kokių įgūdžių ir kompetencijų reikia dabartinei darbo rinkai. Tik suvieniję valstybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas ir verslo pajėgas galėsime kartu įveikti jaunimo nedarbo problemą, kas tikrai įmanoma. Tikimės sulaukti ir daugiau panašių iniciatyvų, kurios padėtų mūsų šalies jaunimui sėkmingai įsilieti į darbo rinką ir tapti aktyviai dirbančiais piliečiais“, – tvirtino ministras D. Jankauskas.

Skirdama paramą korporacija „Microsoft“ labiausiai atsižvelgė į tai, kurių šalių jaunimas nuo nedarbo kenčia labiausiai. Graikijoje ir Ispanijoje, kuriose darbo neturi beveik pusė jaunuolių, „Microsoft“ finansuojamose programose planuojama apmokyti per 100 tūkstančių jaunų žmonių. Lietuvoje jaunimo švietimo projektą įgyvendins asociacija „Langas į ateitį“, planuojanti įtraukti į mokymus apie 3000 tūkstančius dalyvių. Įvairių renginių ir mokymų metu „Langas į ateitį“ kartu su socialiniais partneriais informuos jaunimą apie darbo rinkos poreikius, padės įvertinti, kokių įgūdžių jauniems žmonėms trūksta, padės išmokti dirbti kompiuteriu ir pasirengti aktyviam darbui.

„Manau, kad pirmiausia reikia padėti jaunimui suvokti, kokių darbuotojų ir profesijų šiandien labiausiai trūksta Lietuvoje ir kokie e.įgūdžiai yra svarbiausi darbe. Mūsų parengti kursai apima skaitmeninių įgūdžių testus, apmokymą dirbti dažniausiai darbe reikalingomis programomis, taip pat planuojame supažindinti jaunimą su verslo pradmenimis, – teigė Loreta Križinauskienė, asociacijos „Langas į ateitį“ direktorė. – Šiuo projektu sieksime, kad jaunuoliai geriau gebėtų įvertinti savo pasirengimą dirbti, įgytų reprezentacinių gebėjimų, suprastų Lietuvos darbo rinkos poreikius.“ Asociacijos vadovė teigė, kad atsižvelgiant į Lietuvos darbo biržos rekomendacijas jau artimiausiais mėnesiais bus organizuoti susitikimai su jaunimu labiausiai nuo nedarbo kenčiančiuose regionuose.

Europoje jaunimo nedarbo vidurkis šiuo metu siekia 22,4 proc. Lietuvoje nedarbo problema labiausiai palietė Alytaus rajono ir miesto, Jurbarko, Mažeikių, Kalvarijos savivaldybių, Šilutės, Ukmergės, Ignalinos rajonų, Vilkaviškio, Panevėžio miestų jaunuolius.

„Microsoft“ ir asociacija „Langas į ateitį“ bendradarbiauja nuo 2005 metų. Per šį laikotarpį aljanso vykdomoms programoms finansuoti buvo skirta per 1 mln. litų. „Lango į ateitį“ tiesioginiai organizuotose ir nuotoliniuose kursuose e-įgūdžius jau įgijo per 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Šalyse, kur sėkmingai įdiegtas profesinis mokymas, nedarbo lygis yra mažesnis, teigia darbo rinkos ekspertai. „Mes pernelyg susitelkę į aukštąjį mokslą. Mažoms ir vidutinėms kompanijoms, kurios samdo daugiausiai, reikalingi darbuotojai su profesiniais įgūdžiais. Aukštesni įgūdžiai ne visada reiškia aukštąjį išsilavinimą. Vienas dalykas visada pasitvirtina – šalyse, kur sėkmingai įdiegtas profesinis mokymas, jaunimo nedarbas yra mažesnis“, – Briuselyje surengtoje programos „Work@Youth” (Darbas ir jaunimas) diskusijoje apie jaunimo nedarbą teigė Europos prekybos ir pramonės rūmų asociacijos „Eurochambres“ ES reikalų patarėja švietimui, inovacijoms ir verslumui Margarete Rudzki.
Šiuo metu profesinio mokymo srityje labiausiai pažengusios yra  Vokietija, Olandija ir Austrija – būtent šiose šalyse nedarbo lygis yra mažiausiais. Rugpjūtį Olandijoje nedarbo lygis siekė 4,4 proc., Vokietijoje – 6 proc., Austrijoje – 3,7 proc., tuo tarpu ES nedarbo lygio vidurkis buvo 9,5 proc., o Lietuvoje birželį – net 15,6 proc. Mažiausiai bedarbių šiose trijose šalyse ir tarp jaunų žmonių – Vokietijoje jaunimo nedarbas 2010 m. siekė 9,9 proc., Olandijoje – 8,7 proc., Austrijoje – 8,8 proc. Tai yra perpus mažiau nei ES vidurkis ir keturis kartus mažiau nei Ispanijoje, kur jaunimo nedarbo lygis siekia 41,6 proc. Lietuvoje jaunimo nedarbas 2010 metais taip pat buvo vienas didžiausių tarp ES šalių – 35 proc.
Vokietijoje, kuri labiausiai pažengusi profesinio rengimo srityje, beveik du trečdaliai jaunuolių, besimokančių profesinėse mokyklose, atlieka apmokamą praktiką – tris dienas per savaitę kompanijose jie dirba nuo dvejų iki ketverių metų. O šias išlaidas dalijasi įmonės ir Vyriausybė. Dažniausiai praktiką baigęs jaunuolis toje pačioje įmonėje ir lieka dirbti.
Geras profesinis mokymas padėtų spręsti nedarbo problemą ir Lietuvoje, nes poreikis tokių darbuotojų yra. „Darbdaviams labiausiai reikalingi kvalifikuoti specialistai, turintys profesinį pasirengimą – tokie darbo pasiūlymai sudaro apie du trečdalius visų siūlymų“, – informavo Vilniaus teritorinės darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Bronislava Katinienė.

Jau keletą metų Lietuvoje organizuojamos senųjų amatų dienos ir festivaliai sulaukia gausaus būrio ne tik žiūrovų, bet ir dalyvių, demonstruojančių kalvystės, keramikos, odininkystės amatą.

O pastaraisiais metais išpopuliarėjo ir centrai, kaimo turizmo sodybos, kuriose visiems galima išbandyti tradicinius lietuvių amatus.
„ES mažinant žemės ūkio finansavimą ir skatinant kaimo gyventojus keisti veiklą, jie labiausiai norėtų rengti edukacines programas ir mokyti norinčiuosius, pavyzdžiui, žiesti puodus, lieti žvakes ar kepti duoną. Ir vis daugiau žmonių imasi tokio verslo“, – teigia UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” projektų vadovė Aušra Gaivenienė, rengianti mokymus kaimo gyventojams, norintiems pradėti ar plėsti verslą.
Beje, amatų centrai kuriami ne tik privačių asmenų, bet ir savivaldybių iniciatyva. Štai Birštone kitais metais planuojama atidaryti Menų industrijų centrą, kuriame turistai galės patys pasigaminti suvenyrų. Rekonstruojamame Platelių dvare taip pat įsikurs tradicinių Žemaitijos kraštui būdingų amatų centras.
Lina Dieninė, seminarus keramikams pradėjusi rengti dar 1990 m., pastebi, kad įvairios edukacinės programos tapo savotiška mada. „Mūsų sodyboje „Meniškas kaimas“ visą vasarą buvo norinčiųjų išmokti lieti žvakes ar nusižiesti juodosios keramikos puodą. Poreikis susipažinti su senaisiais amatais ypač juntamas pastaraisiais metais. Mat tai ne tik poilsis, saviraiška, bet ir pažintis su mūsų kultūra“, – mano L.Dieninė.
Nijolė Kočkuvienė, dvylika metų Anykščių Arklio muziejuje mokanti kepti duoną pagal senąsias tradicijas, sako, kad demonstruoti amatus būtina, nes senųjų meistrų lieka vis mažiau. Tad šitaip galima sudominti jaunimą ir skatinti perimti senąsias tradicijas. „Šiuo metu duoną kepti mokau kelis kartus per dieną. Pamatyti, kaip buvo kepama duona, ir patys jos išsikepti atvažiuoja žmonės, švenčiantys gimtadienius, krikštynas, vestuvių metines“, – pasakoja N.Kočkuvienė.
„Lietuviai per šeimos šventes nebenori tiesiog sėdėti prie maistu nukrauto stalo ar tik kaitintis pirtyje, o pageidauja prasmingiau leisti laiką. Tad edukacinės programos kaimo turizmo sodybose ypač tam tinka“, – neabejoja A.Gaivenienė.

Scanpix

Jau daugelį metų lenkai popiežių Joną Paulių II laiko dideliu moraliniu autoritetu, tačiau po jo mirties vis mažiau žmonių savo asmeniniame gyvenime laikosi Šventojo Tėvo mokymo, rodo viešosios nuomonės tyrimo agentūros CBOS ir Jono Pauliaus II minties centro surengta bendra apklausa, kurią paskelbė dienraštis “Gazeta Wyborcza”.

2005 metų gegužę 84 proc. apklausos dalyvių sakė, jog vadovaujasi lenko popiežiaus mokymu, tačiau dabar taip teigė tik 66 proc. respondentų. Tuo pat metu nuo 70 iki 58 proc. sumažėjo lenkų, tvirtinančių, jog Jonas Paulius II padarė įtakos jų asmeniniam gyvenimui.

Pasak sociologės Natalia Hipsz (Natalijos Hipš), suaugusiais tampa naujos kartos, todėl vis mažiau žmonių laikosi mirusio popiežiaus mokymo.

CBOS drauge su kitų šalių viešosios nuomonės tyrimo agentūromis taip pat surengė apklausą, kaip į Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju faktą žiūri kitų šalių gyventojai.

Dauguma respondentų: Lenkijoje – 70 proc., Vengrijoje – 68 proc., Slovakijoje – 60 proc. Čekijoje – 51 proc., mano, jog popiežiaus paskelbimas palaimintuoju yra reikšmingas pasaulio įvykis.

Tačiau šių šalių tikintieji Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju įtaką jų asmeniniam gyvenimui vertina labai įvairiai . “Taip” – atsakė 83 proc. lenkų, 49 proc. slovakų, 46 proc. vengrų ir 20 proc. čekų.

CBOS kovo 12-17 dienomis apklausė 1109 asmenis.

Rugpjūčio 31 d. bus pasirašomos sutartys su Lietuvos anglų kalbos, informatikos, chemijos, matematikos, rusų k. mokytojų asociacijomis bei prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacija, kurios laimėjo konkursą vidurinio ugdymo programų projektams aptarti ir pasirengti kūrybiškai jas įgyvendinti.
Tokio pobūdžio bendrųjų programų projektų sklaida organizuojama pirmą kartą.

Tikimasi, kad bendradarbiavimas su asociacijomis padės priimant sprendimus dėl programų kaitos ir padės išsiaiškinti, kokios pagalbos mokytojams reikia.

Vertinimo komisijai projektus pateikė 10 mokytojų asociacijų. Geriausiai įvertintos asociacijos savo programose yra numačiusios šiais metais organizuoti mokymus, seminarus-laboratorijas, forumus, rengti mokytojams konferencijas, diskusijas, apskrituosius stalus, kuriuose bus aptariami vidurinio ugdymo bendrųjų programų projektai.