V.Žukauskienė

Klaipėdiečiai, kurie mokykloje nori išmokti programuoti ar laikyti informacinių technologijų (IT) egzaminą, stoja į „Ąžuolyno“ gimnaziją, o jei nepavyksta – eina į „Žemynos“ gimnaziją. Kodėl? Todėl, kad abiejose mokyklose dėsto IT mokytoja ekspertė Vaidilutė Žukauskienė.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

– Kodėl tapote ir tebesate mokytoja?

– Mokytoja tapau atsitiktinai. Kai buvau dvyliktokė, visi dalykai sekėsi vienodai gerai, nežinojau, kuo noriu būti. Vyresnė sesuo pasiūlė stoti į programavimą: „Nežinau, kas tai yra, bet atrodo įdomu. Tie, kurie dirba programuotojais, labai džiaugiasi.“

Taigi, tuo metu dar nelabai kas žinojo, ką reiškia programavimas, bet sesers paraginta įstojau į informatiką. Kai pradėjau studijuoti, Lietuvoje labai greitai prireikė informatikos mokytojų, nes visose mokyklose buvo diegiamas šis naujas dalykas, o dirbti nebuvo kam. Pradėjau galvoti, kad gal man reikėtų pabandyti tapti mokytoja, gal moteriai toks darbas tinkamesnis. Dvejojau, nežinojau, ką daryti, paklausiau brolio, ar man reikėtų programuoti, ar dirbti mokytoja, o jis pasakė: „Lietuvai bus daugiau naudos, jei tu būsi mokytoja, o ne programuotoja.“

Kiti nuo pat vaikystės svajoja apie tai, kuo norėtų būti, o aš tokių svajonių neturėjau. Pabandžiau mokytojo darbą, jis man patiko nuo pirmos dienos, o šiandien nežinau, kuo dar galėčiau dirbti.

Kadangi mokytojų labai trūko, pradėjau dirbti dar būdama studentė, po trijų kursų Šiaulių pedagoginiame universitete. Man labai patiko keturias dienas būti studente, o vieną dieną – mokytoja. Baigusi studijas jau neturėjau abejonių – pradėjau dirbti mokykloje, toje, kurią baigiau pati. Akmenės rajono Ventos vidurinėje mokykloje dirbau tiek pat, kiek joje mokiausi, 12 metų. Tas mažas miestelis man mielas ir dabar, tačiau kažkada ateina laikas, kai pritrūksta erdvės, mokinių, todėl išvažiavau į Klaipėdą.

– Kaip mokyklose prasidėjo informatikos mokymas? Ar tikrai mokėte apie kompiuterius be kompiuterių?

– Tokia situacija, kokia buvo 1994-aisiais, dabar turbūt neįsivaizduojama, bet prieš 20 metų buvo labai įdomu. Iš tiesų mokėmės teorijos iš vadovėlio, mokykla turėjo du kompiuterius, iš kurių vienas veikė. Senasis kompiuteris net neturėjo kietojo disko, kuriame galėtum įrašyti padarytą darbą. Tačiau tų laikų vaikams jau buvo taip įdomu, kad jie turėjo susikūrę futbolo žaidimą, užsirašę programos kodą ir per kiekvieną pertrauką susikurdavo tą žaidimą iš naujo. Po skambučio atbėga, ranka surenka programos kodą, pažaidžia, skambutis nuskamba – kompiuteris išsijungia. Per kitą pertrauką vėl atbėga, vėl nurašo programos kodą, vėl pažaidžia. Taigi dviem kompiuteriais mokėme vaikus, kurių, beje, buvo labai mažai, programuoti. Tai buvo žavus laikas.

Tais metais, kai pradėjau dirbti, kaip tik atsirado mokyklinis informatikos egzaminas. Man buvo šokas: atrodė, atėjau tik pabandyti mokytojauti, o turėsiu rengti vaikus egzaminui. Atsimenu, nuvažiavau į universitetą ir klausiu dėstytojo, apie ką bus egzaminas, o jis atsako žinantis tiek pat, kiek aš, nes šis egzaminas bus pirmą kartą.

Mano dideliam siaubui, atsirado vienas mokinys, kuris norėjo tą egzaminą laikyti. Dviese dirbome, mokėmės, ruošėmės ir jis gavo dešimtuką. Man tai buvo švenčių šventė, buvau laimingesnė nei šiemet, kai šimtukus gavo 24 mano mokiniai. Dabar tas pirmasis mokinys yra IT mokytojas.

Už 7 kilometrų esančiame Papilės miestelyje mokyklos direktoriumi dirbo Algirdas Monkevičius, puikus, atviras naujovėms žmogus, kuriam turiu padėkoti už tikėjimą mano galimybėmis, vos tik pradėjau dirbti. Jis stengėsi aprūpinti savo mokyklą, jau buvo prisirinkęs skirtingų kompiuterių, pradėjo dalyvauti projektuose, žinoma, vėliau jie pirmieji rajone įkūrė kompiuterių klasę. Bet kai mes turėjome vieną veikiantį kompiuterį, Papilės mokykloje jau buvo mini kompiuterių klasė, todėl aš paklausiau, ar galėčiau su vaikais atvažiuoti į Papilę vesti pamokų. Mus maloniai priėmė, tad su vaikais sėsdavom į maršrutinį autobusą, nusipirkdavome bilietėlius ir važiuodavome į pamoką.

Po kelerių metų, 1998-aisiais, Ventos vidurinė mokykla per rėmėjus gavo lėšų ir pati pirkosi kompiuterius, kad mažame miestelyje turėtume rimtą kompiuterių klasę. Vaikai, žinoma, namie kompiuterių neturėjo, todėl gyvendavo informatikos kabinete: grįžta namo pavalgyti, ir atgal į klasę. Turėjau raktą nuo mokyklos, tad prie kompiuterių sėdėdavome iki aštuonių vakaro.

– O kiek dabartinių jūsų mokinių norėtų būti mokytojais?

– Tokių pasvarstymų pasitaiko. Vienas gabus mokinys sakė: „Pasižiūriu į jus ir galvoju, kad gal visai įdomus darbas, bet ar aš jį turėčiau?“ Taigi yra kita pusė: mokiniai galvoja racionaliai, ar jie turės darbą.

Dabar beveik visų dalykų mokytojai yra vyresni nei 50-ies metų amžiaus. Maždaug po šešerių metų jų ims trūkti, mokytojai eis į pensiją. Tačiau IT mokytojai jaunesni nei kitų dalykų kolegos, nes atėjo dirbti vienu metu, tada, kai mokyklose atsirado informatika ir prireikė mokytojų. Taigi, jei dabar ateitų jaunų informatikos mokytojų, jiems reikėtų sulaukti, kol mes išeisime į pensiją.

Vaikų, kurie pagalvoja apie mokytojo profesiją, tikrai yra. Suprantu tai ir iš jų laiškų, daug susirašinėjame, nes per pamoką nespėji aptarti tiek, kiek gali feisbuke ir laiškais.

– Dėstote dalyką, kuris nuolat ir kardinaliai keičiasi, kurį mokiniai, užaugę su technologijomis, kartais išmano geriau už mokytoją. Kaip mokotės pati?

– Taip, žinias atnaujinti reikia nuolat. Mokausi iš interneto, nes seminarų informatikams nėra tiek, kiek norėtųsi. Kita vertus, jei jų būtų daugiau, reikėtų važiuoti mokytis į Vilnių, vadinasi, atitrūkti nuo pamokų. Juk galime mokytis internetu, jame galima rasti daug įvairios informacijos.

Tačiau IT dalyko problema yra ta, kad nespėjama atnaujinti bendrojo ugdymo programų. Mokytojas turi galvoti, kaip jam sugebėti dirbti pagal privalomą dokumentą – bendrąsias programas, ir kartu nemokyti atgyvenusių dalykų.

Mokytojas turi galvoti, kaip jam sugebėti dirbti pagal privalomą dokumentą – bendrąsias programas, ir kartu nemokyti atgyvenusių dalykų.

Esu dėkinga, kad abi mokyklos, kuriose dirbu, IT pamokoms skyrė papildomą valandą. Kitos mokyklos turi dvi pamokas per savaitę, o mes – tris. Per tą papildomą pamoką mokomės to, ko programoje dar nėra, bet jau aktualu: kuriame mobiliąsias programėles, žaidimus, atliekame kitus kūrybinius darbus. Tokių dalykų ugdymo programose nėra, bet be jų IT pamokos būtų nepatrauklios.

Turime skubėti paskui besikeičiančius vaikus, kad jiems būtų įdomu. Pirmieji mano mokiniai atbėgdavo per pertrauką rašyti programos kodo, kad įsijungtų žaidimas, dabartiniai – jau gimė su kompiuteriu. Turime sugebėti ugdymo turinį pritraukti prie vaikų, kad jiems būtų įdomu, antraip juos prarasime. Todėl mokytojas turi domėtis ir mokytis kartu su vaikais.

– Nuolat kalbama apie IT specialistų poreikį, didžiausius programuotojų atlyginimus, jų studijas finansuoja valstybė. Ar ir mokykloje pastebite išaugusį dėmesį IT?

– Labai. 2009 m. egzaminą laikė šeši, o pernai – 30 abiturientų. Šiemet laida truputį mažesnė, gal tai lėmė pačios gimnazijos pokyčiai, kad atsirado stojamieji egzaminai. Tačiau turiu 45 vienuoliktokus, kurie planuoja laikyti egzaminą. Taigi, jei kažkada mokykloje programavimą pabandyti norėjo aštuoni vaikai, o dabar penkiskart daugiau, vadinasi, jiems įdomu, jie nori pažiūrėti, kaip sektųsi, ar jiems tiktų toks darbas.

– Kažkada nauja ir reikalinga specialybė buvo vadyba, kuri tapo madinga, o dabar – nebereikalinga. Ar nemanote, kad panašus likimas gali ištikti ir programuotojus? Gal kada nors programavimas bus bendroji kompetencija, kaip rašymas?

– Sunku pasakyti, nė vienas nesame pranašas. Bet dabar taip neatrodo, nes informacinės technologijos plečiasi labai greitai, visur jų tik daugėja. Ar kiekvienas galės programuoti? Žiūrint, kokiu lygiu. Tikrai ne kiekvieną mokinį galima išmokyti programuoti, nes tam reikia trupučio talento, trupučio gabumų. Kaip kažkada sakiau, ne kiekvienas mokantis rašyti kuria eilėraščius, taip pat ir ne kiekvienas žinantis kelias pagrindines komandas gali sukurti gerą programą. Tam reikia turėti gerą loginį mąstymą ir nemažai matematikos gebėjimų.

Programavimas ateityje gali tapti įprastu dalyku nebent tuo atveju, jei atsiras jau suprogramuotos technologijos, kad užteks tik ką nors paspausti, arba programavimo kalbos taps labai išmanios. Žinoma, prognozuoti sunku, bet pagalvojau, kad mokytoja dirbu 20 metų ir 20 metų mokau dalyko, kuris yra „ant bangos“.

– Šiemet 24 jūsų mokiniai gavo šimtukus, pernai – 18. Kuri dalis šių įvertinimų yra jūsų nuopelnas, o kuri – mokinių indėlis?

– Vienareikšmiškai didžiąją dalį sudaro mokinio darbas. Mokytojas yra tik vedlys, jis parodo kryptį, kuria mokiniai eis arba neis. Mokytojas yra tam, kad padėtų vaikui, kai šis pats nustoja savimi tikėti. 12 klasėje dažnai užklumpa abejonės: gal nemoku, gal nesugebėsiu, gal man per sunku. Tada ir reikalingas mokytojas, kad palaikytų. Turėjau mokinį, kuris mokėsi šešetais, o egzaminą išlaikė 99 balais. Tad kai mokiniams nusvyra rankos, primenu, kad Paulius juk galėjo, vadinasi, gali ir jie.

Žinoma, mokytojas parenka užduotis, ką, kada ir kaip daryti, bet svarbu yra moralinis palaikymas – mokytojas turi tikėti, kad vaikams pasiseks, jei ne šiandien, tai rytoj, gal reikia pabandyti kitaip. Mokytojas niekada negali suabejoti, kad kažkas gali būti ne taip, o mokinys turi tikėti savo mokytoju. Toks tandemas gali pasiekti kažką gero.

– Dirbate prestižinėje, mokinius atsirenkančioje gimnazijoje ir paprastoje  miesto mokykloje. Pritariate mokinių skirstymui ar manote, kad visi turi mokytis kartu, pavyzdžiui, kaip Suomijoje, kur mokyklos yra vienodos, kaip ir mokinių pasiekimai?

– Matau, kaip tai atrodo realiai, ir vis dėlto pasisakau už tai, kad būtų mokyklų, kurias mokiniai galėtų pasirinkti. Kai daug gabių mokinių būna kartu, jie pasiekia daugiau, nei pasiektų dirbdami atskirai. Matyt, taip yra ne tik mokykloje: juk bet kokioje srityje dirbdamas su darnia, palaikančia komanda pasieksi daugiau, nei dirbdamas vienas.

Jei gabus vaikas mokosi klasėje, kurioje kiti nėra tokie gabūs arba yra gabūs kitiems dalykams, jis neturi su kuo palyginti savo pasiekimų ir patiki, kad yra pats geriausias, jam nebelieka poreikio tobulėti. Juk nebūna sporto varžybų, kuriose bėgikas bėgtų vienas ir kažkas matuotų jo laiką. Taip pat ir mokiniai rungtyniaudami, lygindami save su tokiais pat kaip jie pasiekia daugiau.

Kai mokiniai rašo kontrolinį darbą, matau, kad 20 iš 30-ies gali gauti dešimtukus, todėl, kad būtų įdomiau, skiriame vietas pagal surinktus taškus. Žinoma, jos neskelbiamos viešai, savo vietą žino tik tas mokinys, bet jiems įdomu stengtis: dabar esu trečias, kitą kartą noriu būti pirmas. Jei jis gautų tik dešimtuką, būtų ramus, kad jau gavo geriausią įvertinimą. Gabūs vaikai dažniausiai būna linkę konkuruoti, nuolatinė konkurencija varo jį į priekį.

– Dešimtys jūsų mokinių per egzaminą gauna šimtukus, klaipėdiečiai jus išrinko Metų mokytoja, Lietuvos pramonininkų konferencija įvertino Profesijos riterio apdovanojimu. Ar kolegos jums nepavydi? Ką jums pačiai reiškia tokie įvertinimai?

– Ką nori, tą girdi, ko nenori – negirdi. Manau, kad gyvenimas per trumpas švaistyti laikui domėtiss tuo, ar kas nors ko nors pavydi.

Didžiausi įvertinimai man yra vaikų laiškai. Reikia juos išsispausdinti, kad kai pasensiu, galėčiau vartyti ir skaityti. Vaikai sugeba parašyti tokių gražių ir nuoširdžių žodžių, kurie įprasmina gyvenimą ir mokytojo profesiją. Beje, turiu ne tik elektroninių laiškų. Praėjusių metų laida susitarė man parašyti popierinių laiškų. Aš, žinoma, apie tai nieko nežinojau, bet pašto dėžutėje pradėjau rasti ranka rašytus laiškus. Tai ir yra tikrasis įvertinimas. Juk vaikai rašo todėl, kad nori parašyti, o kai  turi paskelbti Metų mokytoją, ką nors išrinkti vis tiek reikia.

Pramonininkų įvertinimas reikšmingas tuo, kad Profesijos riterio apdovanojimą gavo mokytojas. Sakoma, kad mokytojo profesija visuomenėje nebevertinama, o pramonininkai parodė savo požiūrį į šią profesiją. Todėl priėmiau jį ne asmeniškai, ne sau, bet kaip skirtą mokytojams apskritai.

– Ar profesijos prestižui padeda tokie įvertinimai? Gal ši profesija jaunimui neatrodo patraukli ne tik dėl darbo sąlygų ar nepakankamo atlyginimo?

– Manyčiau, kad šiais laikais žmonės nori stabilumo, todėl pirmas jų klausimas – ar turėsiu darbą? Turėjau puikią mokinę, kuri studijuoja chemiją, jai labai patinka, bet ji abejoja, ar gerai pasirinko studijas, ar turės darbą. Netrukus ateis laikas, kai mokytojų trūks, tada pamatysime, ar jaunimas rinksis jais būti.

Kad mokytojas galėtų gyventi iš atlyginimo, jam reikia viso krūvio, o jei jis turi ir metodininko ar eksperto vardą, ta alga nėra labai maža. Tačiau jei mokytojas turi 10 pamokų per savaitę, žinoma, kad jis dirba nevisavertį darbą. Gal tokie dalykai ir stabdo rinktis šią profesiją? Nežinau, kas sugalvojo sąvoką, kad mokytojo darbas yra prestižinis ar neprestižinis. Kas gali pasakyti, ar prestižas būti vairuotoju, ar ne? Man mokytojo profesija yra prestižinė ir nuostabi.

„Auksinė“ 24 šimtukininkų laida per paskutinio skambučio šventę atnešė man gražiausią 50-ies tulpių puokštę. Tokios akimirkos nuostabios. Kai papasakoju apie jas savo artimiesiems, mano sesuo, turinti gerą profesiją ir gerą atlyginimą, sako, kad ji neturi tokio darbo, apie kurį pasakotų taip, kaip pasakoju aš.

– Ką galvojate apie savo pasirinkimą artėjant Mokytojo dienai?

– Susimąstymo apie savo profesiją akimirkos turbūt ateina tada, kai būna paskutinė abiturientų pamoka ar panašios progos. Turi jaustis laimingas dirbdamas savo darbą. Aš manau, kad jei kiekvienos profesijos žmogus dirbtų savo darbą su džiaugsmu – jei gydytojui būtų svarbu padėti kiekvienam ligoniui, jei mokytojui būtų svarbu matyti kiekvieną vaiką, jei visi dirbtų taip gerai, kaip tik gali, mes turėtume tokį gyvenimą, kokio norime.

Jei kiekvienos profesijos žmogus dirbtų savo darbą su džiaugsmu – jei gydytojui būtų svarbu padėti kiekvienam ligoniui, jei mokytojui būtų svarbu matyti kiekvieną vaiką, jei visi dirbtų taip gerai, kaip tik gali, mes turėtume tokį gyvenimą, kokio norime.

Jei jautiesi laimingas, jei neatėjai prastumti laiko nuo aštuntos iki antros valandos, bet nori pragyventi tą laiką su mokiniais, nes pamoka nėra tik laikas ar eurai nuo skambučio iki skambučio, tada būti mokytoju yra labai gerai.

Pamoka – puikus laikas, kuris nebegrįžta. Pragyveni su vaikais tas 45 minutes, kurios jau niekada nebepasikartos. Todėl turime stengtis tas kiekvienas 45 minutes pragyventi geriausiai, kad paskui nebūtų gaila, jog kažką padarėme ne taip. Mokytojo darbe pasitaiko, kad sakoma, esą šito šiemet neišmokom, pasitaisysim kitąmet. Bet kitąmet vaikai bus jau kiti, su jais nebus taip gerai padaryta. Todėl turime daryti viską maksimaliai gerai, kad patys būtume laimingi ir augintume laimingus vaikus.

– Kas turėtų atsitikti, kad nebedirbtumėte mokytoja?

– Turiu pasenti. Kai išeisiu į pensiją, auginsiu pomidorus ir agurkus.

Tik pradėjusi dirbti mokytoja, kai dirbau vieną dieną per savaitę, sutikau savo bendraklasę ir pasidžiaugiau, kaip man patinka, kaip įdomu, kaip gerai. Ji sutikusi mūsų auklėtoją papasakojo jai, kaip man patinka mano darbas. O auklėtoja pasakiusi: „Tai ji dar nedirba, tik žaidžia mokytoją.“ Pernai, kai gavau Profesijos riterio apdovanojimą, ta bendraklasė parašė man žinutę: „Labai džiaugiuosi, kad tu vis dar žaidi mokytoją. Žaisk iki pensijos.“ Iš tiesų, niekas nepasikeitė: kaip žaidžiau mokytoją, dirbdama tą vieną dieną per savaitę, taip ir po 22 metų tebežaidžiu.

– Ką 22 metus galvojate prieš pat pirmą pamoką?

– Mėgstu ateiti į darbą anksčiau, kol mokykloje dar nelabai yra mokytojų ir mokinių, nedega šviesos. Man patinka atsisėsti klasėje ir laukti, kol ateis vaikai, nes klasė be jų atrodo labai nyki. Mėgstu žiūrėti, kaip jie renkasi į klasę, laukiu jų kiekvieną rytą.

– Mokykloje būnate iki nuskamba paskutinės pamokos skambutis?

– Atvažiuoju pusę aštuonių, išvažiuoju apie pusę šešių vakaro. Dažnai mokiniai lieka po pamokos, nori baigti darbus, pasitarti. Kai grįžtu namo, atsakinėju į jų laiškus, patariu, taisau darbus. Laikas mokykloje yra plaukiojantis – nėra valandų.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai jau tikrai nedarote nieko dėl mokinių ar dėl mokyklos?

– Man labai patinka šiaurietiškas vaikščiojimas, be to, įsigijau namą, turiu daržą ir šiltnamį, todėl mėgstu džiaugtis savo namais, per atostogas – keliauti. Norisi atitrūkti, todėl labai mėgstu grįžti į tėviškę, sėdėti po obelimi ten, kur kažkada gyveno tėveliai, ir džiaugtis laiku, kuris jau praėjo, nors ir sakoma, kad nereikia žvalgytis atgal.

– Daug jūsų kolegų skaitydami šį interviu pavydi laimės, kurią jums teikia darbas, tas pats darbas, kuris juos jau galbūt išvargino. Negi tikrai mokykla jums visada suteikė tik tokį polėkį ir jokių sunkumų?

– Sunkumų, žinoma, buvo. Buvo sunkių, sutrikusio elgesio ir emocijų mokinių, buvo laikas, kai nemokėjau matyti tiek daug pozityvumo, nemokėjau teisingai elgtis kai kuriose situacijose ir jų įvertinti. Dabar aš suprantu, kad blogų žmonių nėra apskritai. Yra tik žmonės, kuriems nepasisekė. Gal tai vaikas, kurio tėvai išsiskyrė, gal tai vaikas, kurio tėvai išvažiavę į užsienį, gal tai vaikas, kurio tėvai daug dirba ir uždirba, bet neturi laiko su juo išgerti arbatos. Žinoma, vaikas, kuris jaučiasi nelaimingas, neigiamą energiją lieja mokykloje. Tačiau buvo metas, kai to dar nesuvokiau. Mokytoju netampi per vieną dieną, turi praeiti laiko. Aš labai daug išmokau iš savo mokinių.

Turiu pripažinti, buvo laikas, kai maniau, kad daug pasiekti gali tik gabūs ir protingi. Bet buvo toks Povilas, kuris sakė, kad gaus 100 egzamino balų, ir nors aš maniau, kad taip būti negali, jis gavo šimtuką. Tokiu atveju požiūris pasikeičia ir supranti, kad viskas įmanoma, jei tiki ir įdedi darbo. Kiekvienas vaikas kažką duoda. Jei sugebi pasiimti viską, ką gali, iš savo profesijos, būni labai turtingas.

Akimirkos, kai visa klasė įgriūna pas tave su 50 tulpių, nenusipirksi už jokius pinigus. Prisimenu ją ir pamirštu, kas buvo blogo. Tiesiog tai buvo kažkas, ko tada dar nemokėjau.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Žemaitė pradėjo rašyti 40-ies, aš sulaukusi 80-ies nusprendžiau, kad gal jau laikas, paskui nebus kada – memuaruose kiti gali privelti daug netikslumų. Taip pačiai save papeikiant ir pagiriant dvi knygos ir sugulė“, – išpažįsta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė, keturis dešimtmečius skyrusi vaikų ugdymui ir iki šiol laikoma viena autoritetingiausių šalies pedagogių.

Jai labiausiai širdį sopa dėl nuvertinamo mokytojo autoriteto ir šalies švietimo, kuris paliekamas posūnio vietoje, taip pat dėl klaidų, kurių neišvengia kolegos.

– Viena profesorė, vertindama Lietuvos švietimo sistemą, sugretino ją su greitojo maisto užkandine ir prognozavo, kad jei jos artimiausiu metu nereformuosime, turėsime bėdų, apie kurias nė nenumanome. Ar gali būti, kad tos dienos sulaukėme?

– Krantai jaunam žmogui būtini. Jis negali savivaliauti viską aplink pamindamas. Kalbu apie Kauno mokyklos direktorių, kurį iš mokyklos išėdė ne vietoje užsirūkiusi mokinė. Štai jums skirtingi dydžiai: mokinė, kuri nesilaiko mokyklos nuostatų, ir direktorius, kuris sukūrė vieną geriausių Lietuvos mokyklų, bet neteko darbo.

Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

Dar viena istorija, kai nesusivaldžiusi mokytoja trenkia antausį mokiniui. Mėginu įsivaizduoti klasę, kuri dirba, o vienas, nešvankybių prisipiešęs, nešioja jas po klasę ir kaišioja prieš mokytojos akis… Kaip gali tokį elgesį pakęsti?

Netgi Vilniaus Š.Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas taip nedrąsiai gina mokytojo autoritetą, tarsi bijodamas. Dieve mano, tokiu elgesiu auginame nusikaltėlių plejadą, o ne demokratišką šalies ateitį kuriame. Tai panašėja į išvirkščią demokratiją. Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

– Vos prieš kelias dienas pristatytoje knygoje „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ išpažįstate, kad ir pati esate trenkusi mokiniui… Galėtumėte prisiminti, kaip tai nutiko?

– Ne tik tai – ir daugiau sau nepalankių dalykų esu į tą knygą sudėjusi. O jei kalbėsime apie antausį, mane kone pusę metų terorizavo, nesusivaldžiau, kai įžeidė kaip moterį, ir trinktelėjau. Paskui dėl šio savo poelgio labai sielojausi. Bet ir šiandien manau, kad negalima leisti iš savęs tyčiotis. Kartais tiesiog būtina save apginti. Tačiau šioje situacijoje mokytojas, atliekantis savo pareigą, yra visiškai beteisis, o kažkoks išpaikintas lepūnas diktuoja gyvenimo tvarką…

Ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms?

Daugelis mokytojų su tuo susitvarko, tačiau yra ir mažiau kvalifikuotų, tokių, kurie nesuvaldo situacijos. Bet ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms? Kam atitenka ministrų postai? Laimėjusiems rinkimus, o kiek jie turi kompetencijos – niekas neklausia. Viskas turėtų prasidėti nuo mokyklos, joje – mūsų ateitis.

– Dirbdama 23-iojoje mokykloje išlydėjote daug mokinių, kurie šiandien pripažinti ir daug pa­siekę (Eugenijus Laurinaitis, Rimantas Sakalauskas, Vytautas Kernagis ir kt.). Kaip sekėsi sutarti su šia klase?

– Susikalbėti iš karto nebuvo lengva. Formaliai jie mane priėmė: tu dirbk savo, mes dirbame savo, netrukdykime vieni kitiems. Bet paskui labai susikalbėjome. Buvo visas mano klasės vyrukų ansamblis, gyvenome labai aktyvų kultūrinį gyvenimą. Dauguma mokinių nebuvo linkę į tiksliuosius mokslus, tačiau savo energijos tuščiam siautėjimui neeikvojo. Daugelis jų buvo kilę iš šviesių inteligentų šeimų, o aš pati, pokario vaikas, nesidrovėdama iš jų mokiausi elgesio kultūros, gaudavau informacijos apie būsimus spektaklius, koncertus (nemažai buvo aktorių vaikų). Tuo metu pati mokiau kalbos, jos pajautimo niuansų, etnografijos, liaudies dainų.

– Naujausioje knygoje pasakojate apie savo auklėtinius. Smalsu, kokį prisimenate šviesaus atminimo V.Kernagį.

– Aštrų, ironišką, gana konfliktišką, talentingą, gabų, labai giliai užgriebiantį literatūrą (jau mokykliniais metais jis apie Trakų pilį dainavo). Mano auklėtinis jis buvo iki vienuoliktos klasės, vėliau iš mūsų išėjo.

– Kuo jus patraukė mokykla, mokytojo profesija?

– Ne mokykla mane traukė – literatūra. Nuo pat mažens žinojau, kad jos mokysiuosi (vos penkerių pradėjau skaityti). Tėvas didžiuodavosi, kad aš, penkiametė, skaitau. Dabar ir ketverių metų vaikai skaito. Mano šeimoje keturi vaikai buvo vyresni už mane, aš tiesiog jų nusiklausiau. Labai didelį pomėgį knygai turėjau. Ne tik knygai – viskam, kas parašyta, išspausdinta. Močiutė bardavo mano mamą, kam man leidžia skaityti, bijodavo, kad akis sugadinsiu.

O aš ką sugriebusi – laikraštį ar degtukų dėžutę skaitydavau prie pilnaties, prie krosnies ugnies. Skaitydavau pokariu, kai žiburys buvo suplota gilzė, aliejaus pripilta, dagtis iš kažkokio vilnonio audinio. Šviesos būdavo, bet jau dūmų ir smarvės – beprotiškai. Šitaip buvo perskaityta ir „Vinetu“, ir „Raitelis be galvos“, ir „Vargdieniai“, ir „Raupsuotoji“.

Skaitydavau, ką nugriebusi, tačiau širdžiai pašaukus, o partijai paliepus ėjau ten, kur reikėjo, – į mokyklą. Niekas neklausė, kuo noriu būti. Taigi galvoti apie rašymą negalėjau. Rašyti tuo metu galėjo tik labai talentingas, ezopinę kalbą įvaldęs žmogus. O aš rašiau savo prisiminimus, nebuvau rašytoja ir šiandien nesu. Į knygas sugulė tik tai, kas pačiai užkliuvo gyvenime, ties kuo stabtelėjau.

Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

Tačiau su mokytojais man labai sekėsi. Jie buvo šviesūs ir talentingi. Marijampolės mokytojų seminarijai tuo metu vadovavo Pranas Naujokaitis. Daugelis jį iki šiol kaip gyvą stebuklą prisimena. Jis buvo subūręs kolektyvą, kuriame netrūko kolegiškumo, pagarbos. Visa tai kirtosi su sovietiniais pedagogikos principais. Tokioje terpėje formavausi kaip pradinės mokyklos mokytoja, o universitete teko laimė bendrauti su Juozu Balčikoniu, Vanda Zaborskaite, Meile Lukšiene, Jurgiu Lebedžiu, Donatu Sauka. Taigi prisiliečiau prie labai šviesių žmonių.

– Jų pavyzdys ir paskatino imtis rašymo? O gal ir pačiai tai buvo gana netikėta?

– Iš tiesų norėjau, kad mano vaikaičiai, jau atėję į protą, turėtų galimybę prisiliesti prie giminės istorijos. Pamaniau, laikui bėgant nebebus ko paklausti, o gal jie domėsis? Po pokalbio su žurnaliste Rūta Oginskaite ir jos knygos apie V.Kernagį pristatymo pajutau poreikį rašyti. Sėdau ir dėliojau savo mintis, labai chaotiškai, pasiklysdama tuose lapuose. Kompiuteriu dirbti taip ir neišmokau, viską rašiau ranka. Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

– „Pradžiose“ sutalpinote ir humorą, ir sukrėtimus, ir nerimo akimirkas. Memuarus itin puošia jūsų emocijos, besiskleidžiančios Lietuvos ir Sibiro peizažų fone. Toks ir buvo sumanymas ar forma išsigrynino rašant?

– Sakau, kad knygoje sugulė visa tai, ką dar prisimenu iš anos Lietuvos, tarkime, 1940 m. birželio 15 diena, kai man tebuvo septyneri. Prisiminimai mano pačios, tėvų ir senelės. Okupacija, pokaris, vaiko, o vėliau – paauglio išgyvenimai. Viešnagė Sibire ir pirmieji darbo metai Viešvilėje. O antroji knyga „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ tarsi pratęsia pirmąją. Ją rengdama daug ką atkapsčiau iš savo dienoraščių, kai kas iš atminties išniro. Išleisti gal būčiau ir neprisiruošusi, bet mokiniai viską už mane sutvarkė, taigi joje mano metai mokykloje, mokinių laidos, visa mokytojos gyvenimo patirtis.

Po tų dviejų knygų galvoje vėl sumaištis, bet trečios knygos neberašysiu. Kas žino, kiek liko to sąmoningo laiko, bet kol jo turiu, džiaugtis gyvenimu moku.

– Jūsų biografija panaši į sėkmės istoriją. Kad ir kur patekdavote, susiklostydavo palankios aplinkybės, net ir Sibire. Galėtumėte prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kuriuo metu ten vykote?

– Stalinas jau buvo nusibaigęs. Nepasakyčiau, kad vykau iš labai didelio patriotizmo: universitete buvau pakankamai įsukta į sovietinį mechanizmą, galbūt tik Sibire ir atsirinkau, kas yra kas. Pusseserės tėvai buvo ištremti, ji norėjo per vasarą juos aplankyti, nebuvo kaip devintokės vienos išleisti, kai vien traukiniu tenka važiuoti septynias paras. Taigi man krito likimo burtas lydėti ją. Pamačiusi tremtinių gyvenimą nusprendžiau dar metams likti, padirbti.

Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo.

Pusseserės mama Ona Gratkauskienė, lituanistė, buvusi žurnalo „Moteris“ redaktorė, buvo labai aktyvi, telkė vietinę bendruomenę. Man tai buvo pilietinės, žmogiškosios brandos metai. Jei būčiau grįžusi dvejais metais vėliau, tikrai būtų iš universiteto išmetę, o tąkart tik charakteristikos iš Sibiro paprašė.

Baigusi universitetą ir apgynusi diplominį darbą pagal paskyrimą išvykau į Viešvilę prie Nemuno. Tuo metu galva buvo pilna sumanymų, tačiau iš Vilniaus įšokau į tokią mažytę kultūros terpę, net pieno ar sviesto tekdavo važiuoti į Tilžę ar Jurbarką, o juk autobusų nebuvo, taigi ne kartą esu ant kelio balsavusi ir keliavusi pakeleivingais sunkvežimiais. Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo. Sovietizacijos penkiasdešimtmetis tai iš mūsų atėmė, išdarkė žmogaus ryšį su žmogumi.

– Ar prisimenate save, kilusią iš šešių vaikų šeimos ir tik į Vilnių atvažiavusią?

– Jauna, iš juodo pokario, kruvinos ir tamsios aplinkos ištrūkusi. Šiandien gal sunku patikėti, bet iki įstojimo į universitetą buvau mačiusi tik Alytų ir Kauną. Papuolusi į Vilnių po krisliuką tą kultūrą tiesiog gerte sugėriau. Labai daug davė galimybė šlietis prie šviesių žmonių.

– Tačiau vėliau tie horizontai plėtėsi, siekėte Izraelį, ir ne tik jį.

– Drauge su sūnumi buvau nuvykusi į jų Nepriklausomybės šventę. Net širdį suspaudė: suvažiavę tie žydeliai, ratu susistatę vaikų vežimėlius, kiekviename pulkelyje po keturis penkis vaikus.

Daugelis šiandien pasinešę į turtėjimą, keliones, o tai, kas svarbiausia, šeima, ryšys su artimiausiais, likę kaip antraeiliai dalykai.

Dažnai pagalvoju, kad dabar žmonės siekia ne pagal savo galimybes. Per savo karjerą mokiau nemažai žydų vaikų ir man labai įstrigo vienas dalykas: jie visuomet labai pasveria vaiko galimybes.

Mūsiškiai „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia.

Kartą sulaukiau raudančios mamos: kas iš jos sūnaus bus? Patikinau, kad su jo žiniomis nieko gero nebus. Tuomet įtaisė jie tą vaiką į graverių profesinę mokyklą, ilgainiui ir patys pamatė, kad vaikas tam gabus. Išmintis tokia: kam eiti keliu, kuris niekur neveda?

Žydai labai jaučia savo kompetencijos lubas, gal todėl dažno jų gyvenimas sėkmingas. O mūsiškiai tuo metu „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad auga prastesnis žmogus, – niekuomet nereikėtų tapatinti savo vertės su profesija.

– Nemanote, kad palengva keičiasi visuomenės požiūris į „juodą“ ir „baltą“ darbą? Vis daugiau žmonių renkasi mokslus profesinėse mokyklose.

– Lietuvoje vis dar gyvybingas toks pseudobajoriškas požiūris į užimamas pareigas. Jei kažkokio ypatingo posto neužimi, nieko vertas esi. Su kolege Violeta Tapiniene esame tokį dėsnį suformulavusios: mokiniai būna auksinio proto, auksinių rankų, bet būna ir tokių, kurie nei to auksinio proto, nei tų auksinių rankų neturi, bet labai dažnai turi auksinę širdį. Todėl reikalauti vienodai iš visų mokytojas negali. Kiekvienam duota skirtingai, tik klausimas, ką su tuo darai. Juk ir duoną pelnyti galime labai skirtingais būdais.

Bet Lietuvoje vis dar daug nepagrįsto zyzimo. Atrodytų, džiaukis, žmogau, kad šiandien dar gyveni, nei cunamių, nei taifūnų ar potvynių mūsų platumose nėra, gyvename kaip Dievo užantyje, bet vis negerai…

– O gal Lietuvai trūksta lyderių, kad to geresnio, tikrų europiečių gyvenimo vis nepasivejame?

– Talentingų, patrauklių ir sugebančių vesti paskui save minias Lietuvoje yra, tik su jų sąžine bėda, o be jos žmogaus nėra. Paimkime Artūrą Zuoką, Ričardą Malinauską ar tą patį Eligijų Masiulį. Atrodo, rimti, padorūs, tik širdį suspaudžia, kai žmonės geba taip sugriauti savo gyvenimą ir kitų pasitikėjimą jais.

Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

Taigi pagal savo valstybės galimybes turėtume gyventi lengviau, bet viskas siejasi su žmogaus sąžine. Mūsų liaudis turi labai gerą pasakymą: įkapėse kišenių nėra. Nieko ten nenusinešime, bet tas pinigų grobstymas vis nesibaigia. Gal iš didelio skurdo išlindus taip pasireiškia žmogaus prigimtis?

Kai pasižiūri į civilizacijų istoriją, tautų likimus, ko tik nepasitaikydavo. Bet iš tiesų gyvename sau skirtu laiku, per daug jo pakeisti negalėdami. Manau, nuo žmogaus, jo polėkio ir sąžinės labai daug priklauso, bet pagrindus įgyjame mokykloje. Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

– Kokioms socialinėms grupėms, jūsų vertinimu, Lietuvoje šiandien sunkiausia verstis?

– Man labiausiai gaila jaunų, įsitvirtinti bandančių porų. Jos neturi kada gimdyti vaikų, o biologinis laikrodis vis tiksi… Senus žemina nuolatinis centų skaičiavimas. Galima sakyti, kad laimė ne piniguose, bet jų reikia. Pati neapsikenčiu, kai pensininkai zyzia. Kita vertus, jei visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu?

Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.

– Kartą esate apibūdinusi save kaip filologę, kuri liko be svetimų kalbų. Nejau mokate tik gimtąją kalbą?

– Vokiečių okupacijos metais visai neblogai buvau pramokusi vokiškai. Netgi vertėjavau. Tik kartą, kai vokietukai paklausė, kiek mano sesei metų, sumaišiusi skaičius vietoje 16, 60 pasakiau, tai taip kvatojo.

Užėjus rusų frontui pramokau rusiškai. Šią kalbą tobulinau ir mokykloje. Su anglų tik vidurinėje susipažinau, bet kadangi užsienio kalba nebuvo privaloma, greitai ją numečiau. Įstojusi į Vilniaus universitetą labai triūsiau, kol vokiečių išmokau reikiamu lygiu. Bet, žinote, kai egzaminui išmoksti, labai greitai pamiršti. Laisvai skaitau ir lenkiškai, bet geriausiai jaučiu ir moku gimtąją kalbą.

– Visus 82-ejus metus nugyvenote Lietuvoje. Nebuvo pagundų, minčių emigruoti?

– Taip, visus tuos metus gyvenau čia, tačiau bijojau mažai, daugiausia dėl mokinių, bet mintys apie emigraciją aplenkė. Kur jau čia emigruosi, nebent tik ten (juokdamasi baksnoja pirštu į žemę), bet, ačiū Dievui, nors savoje žemėje.

Gyvenimas būna visoks, ne vien tik lengvas. Man jį džiaugsmo pripildo knygos, gamta, artimi draugai, kurių neturėjau daug, bet mūsų draugystė tęsėsi dešimtmečiais. Artumo jausmas ypatingas, gaila, kad mūsų emigrantai ilgainiui jį praranda.

M. Vidzbelio nuotr.

Aušra LĖKA

Pradinukų mokytoja neslepia nuoskaudos: atėjusi po pamokų pasiimti vaiko dažna mama klausia, kaip jis valgė, o ne kaip skaito. Kolega iš pradinukų tėvų susirinkimo grįžo ne mažiau nusivylęs: „Daugiausia kalbėta apie pinigus remontams, o ne vaikų mokslus.“ 1:1. Galima būtų džiaugtis lygiosiomis, jei mūsų vaikai tarptautiniuose pasiekimų tyrimuose nebūtų vidutiniokai ar neatsidurtų dar žemiau.

Po metų, su šeima praleistų JAV, į Vilnių grįžęs dviejų pradinukų tėvas sunerimęs – sūnus nebenori eiti į mokyklą. Amerikoje tokių problemų nebuvo: atvirkščiai, vaikas laukdavo ryto, kai eis į mokyklą, prie kurios jį pasitikdavęs pats direktorius. O pasibaigus pamokoms šis su ryškia liemene stovėdavęs prie gatvės, kad vaikai nepakliūtų po automobilių ratais.

Skirtumų tarp lietuviškos (ir dar neeilinės, o laikomos gana prestižine) ir visiškai eilinės amerikietiškos pradinės mokyklos JAV vilnietis vardija daug. Amerikoje į mokyklą tėvai taip paprastai neužeis – reikia specialaus leidimo, tad atveža vaiką iki mokyklos tvoros ir pamojuoja. Vaizdas toks: pilnas kiemas futbolo kamuolį spardančių, šūkaujančių, lakstančių vaikų. Bet suskamba skambutis, visi išsirikiuoja ir drausmingai žengia į klases. Vaikai įsisąmoninę, kada laikas šėlti, o kada susikaupti mokslams.

Lietuviukas Amerikoje nuėjo į mokyklą praktiškai nemokėdamas anglų kalbos, bet nepatyrė jokių patyčių – visi stengėsi kuo galėdami jam padėti, o mokytoja net įteikė nežinia kur gautą anglų ir lietuvių kalbų žodyną. O štai grįžus į Vilnių vaikai klasėje mušasi, ir visiems atrodo – kas čia stebėtino, juk vaikai, ir dar berniukai. JAV mokykloje kilus kokiam konfliktui tėvai informuojami, bet patys pedagogai, mokyklos psichologai imasi aiškintis nesutarimų priežastis. Lietuvoje net po incidento tarp pradinukų prireikus važiuoti į ligoninę tėvams tenka patiems mokyklą raginti kažkaip reaguoti į tokius atvejus.

Skiriasi ir mokymo specifika. Pavyzdžiui, mokantis literatūros ne koncentruojamasi į turinio atpasakojimą, o klausiama, ką vaikas mano apie kokį herojų, kodėl, jo manymu, jis taip pasielgė. Beje, ir klasėje vaikai sėdi ne vienas paskui kitą, o ratu, mokymas paremtas projektiniais darbais.

Galiausiai, kaip pasakoja pradinuko tėvelis, kartą sūnus grįžo iš mokyklos Vilniuje visai nusiminęs: jo kuprinė parsivežta iš JAV – su ratukais, o mokykloje jam pasakyta, esą kas čia per kuprinė, tau reikia turėti tokią kaip visų. Amerikoje būti it klonuotiems niekas iš vaikų nereikalavo.

Neidealizuojant amerikietiškos ar kokios kitos švietimo sistemos ir jų ikimokyklinio bei pradinio ugdymo, vis dėlto Lietuvos švietimo strategams reikėtų rimčiau susimąstyti, kur veda mūsų atsainus požiūris į pirmuosius mokymosi pamatus.

Beje, Valstybės kontrolė, analizuodama 2016 m. išlaidas švietimui, atkreipė dėmesį į Lietuvoje santykinai mažą ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiriamą išlaidų dalį. Bet, regis, šio SOS niekas neišgirdo.

Į mokyklą nenori ne tik pradinukai, bet ir jų mokytojai

Skambinu į vieną geriausių šalies pradinių mokyklų Šiauliuose. Administratorė atsiliepia, bet, sako, streikuojame. Mano ieškomo pedagogo kabinete nėra, kodėl šis neatsiliepia mobiliuoju, administratorė atsakyti negali. Net gerbiant kiekvieno teisę streikuoti kyla minčių, kad jei jau mokytojai nenori į mokyklą, kur tau norės mokiniai. Ką tėvams reikės pasakyti vaikams, jei ir šie pareikš streikuojantys ir neisiantys į pamokas?

Beje, specialistai pabrėžia, kad jei pradinukas nenori į mokyklą, būtina ieškoti priežasties. „Paauglystėje vaiko nenorą eiti į mokyklą gali lemti ir kitos problemos, bet jei pradinukas nenori į mokyklą, problema – mokykla ir mokytojas“, – neabejoja „Baltų lankų“ leidyklos, leidžiančios daug vadovėlių, generalinis direktorius dr. Saulius Žukas. O kiek Lietuvos pradinukų veržiasi į mokyklą?

Į lietuvišką pradinę mokyklą nesiveržia ne tik vaikai, bet ir jų mokytojai, ir ne tik per streikus. Vakarų valstybės, suvokdamos mokymosi pamatų dėjimo laikotarpį, pradinių klasių mokytojams kelia magistro reikalavimus, o pas mus užtenka ir kolegijos diplomo, stebisi S.Žukas.

Procentiškai mažiau dėmesio pradiniam mokymui skiria ir valstybė. Švietimui Lietuvos valdžios sektorius išleidžia tik kiek mažiau nei lyginti tinkamos kaimynės (Lietuva – 5,6 proc., Latvija – 5,7 proc., Estija – 6 proc. BVP) ir netgi daugiau nei vidutiniškai euro zonos šalys (4,8 proc. BVP). Bet tai neturėtų stebinti, nes mums dar reikia jas vytis, be to, ir mūsų BVP dar tolokai nuo euro zonos vidurkio. Bet būtent švietimui skiriama BVP dalis geriausiai atskleidžia valstybės požiūrį į vieną ar kitą sritį. O Lietuvos skaičiai rodo neadekvačiai atsainų požiūrį į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą.

Štai, Eurostato duomenimis, Estijoje tam skiriama 2,3 proc., Latvijoje – 2,1 proc., euro zonos valstybėse – vidutiniškai 1,4 proc., Lietuvoje – vos 0,8 proc. BVP.

O jei analizuosime valdžios sektoriaus švietimo išlaidų pagal funkcijas santykinę dalį, visose išlaidose švietimui Lietuva ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiria apie 2,6 karto mažiau nei Estija ar Latvija (Lietuva – 14,2 proc., Estija – 38,4 proc., Latvija – 36,5 proc. visų išlaidų švietimui).

„Didžiausia tikimybė, kad tokie skirtumai tiesiog rodo šalių politinius prioritetus. Visos ES vidurkis kreiptų manyti, kad apskritai ES šalyse ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiriama mažiau lėšų nei viduriniam. Šiuo atveju ne Lietuva, o Latvija ir Estija yra tos išimtys, kurios ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiria daugiau lėšų negu viduriniam. Lietuva šiuo požiūriu panašesnė į Suomiją ar Jungtinę Karalystę, o Estija ir Latvija – į Lenkiją ir Slovakiją“, – aiškina Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas.

Tiesa, reikia patikslinti, kad vis dėlto mūsų valstybė į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą investuoja dukart mažiau nei vidutiniškai euro zonos valstybės (29,8 proc.). O ir tas panašumas į Suomiją – tik lyginant proporcijas, bet ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui suomių skirta dalis siekia 1,3 proc., o Lietuvoje – 0,8 proc. BVP.

R.Ališauskas atkreipia dėmesį, kad politinius prioritetus greičiausiai rodo ir dalyvavimo ikimokykliniame ugdyme duomenys: Lietuvoje ikimokyklines įstaigas 2013 m. lankė 86,5 proc. vaikų nuo ketverių metų, Estijoje – 90,4 proc., Latvijoje – 94,1 proc., o ES vidurkis – 93,9 proc.

Be to, kaip primena ŠMM atstovas, ryškiausias Lietuvos švietimo prioritetas pastaraisiais metais buvo aukštojo mokslo reforma. ES šalyse kartu paėmus vidutinės išlaidų skirtingų pakopų ugdymui dydis beveik nesikeičia, bet atskiros šalys tam tikrais laikotarpiais perskirsto išlaidas atsižvelgdamos į vykdomų reformų prio­ritetus. Lietuva tikrai daug investavo į aukštąjį mokslą ir tai padarė tiek vidurinio, tiek ikimokyklinio ir pradinio ugdymo sąskaita. O Estija ir Latvija šiek tiek padidino kitas išlaidas tik vidurinio ugdymo sąskaita.

Bet klausimas, ar tikrai apsimokės koncen­travimasis į aukštąjį mokslą, jei nepadėsime reikiamų pagrindų pirminiuose ugdymo etapuose.

Pinigai dar ne viskas

„Kalbame ne tik apie finansavimą, bet ir apie valstybės dėmesį, visuomenės požiūrį. Apie ikimokyklinį ugdymą daugiau kalbame kaip apie priežiūrą, rūpinamės, kad vaikui būtų užtikrinta vieta, bet ne tuo, kokia ji, toji vieta. Kalbėdami apie pradinį ugdymą jo taip pat neakcentuojame kaip labai svarbios vaiko ugdymo ir ugdymosi grandies. O būtent ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje dedami ir vertybiniai, ir  pilietiškumo, ir mokymosi mokytis pagrindai. Norėtųsi daugiau dėmesio šiai gyvybiškai svarbiai grandžiai“, – pabrėžia privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.

Edukologė apgailestauja, kad Lietuvoje didžiulė atskirtis ir vertinant skirtingų grandžių pedagogus: ikimokyklinio ugdymo pedagogai mažiau gerbiami nei pradinio, pradinio – mažiau nei vidurinio, vidurinio – mažiau nei gimnazijos, gimnazijos – mažiau nei universiteto, nors darbas, kurį atlieka kiekviena grandis, taip pat ir pradinė, nepaprastai svarbus. Atitinkamai skiriasi ir pedagogų algos.

„Taip patenkame į užburtą ratą: kadangi ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogai stokoja visuomenės pagarbos, gabūs jaunuoliai dažnai nesirenka šios specialybės, sunku pritraukti tokių žmonių, kurie galėtų kokybiškai ugdyti vaikus, įsukdami visai kitokį švietimo sistemos pradžios ratą“, – apgailestauja A.Landsbergienė.

Tačiau labai dažnai klystame manydami, kad jei bus didesnė finansinė injekcija, įvyks kažkoks stebuklas. Žinoma, edukologė neabejoja, kad švietimo, taip pat ir ankstyvojo, finansavimą didinti reikia, nes jis visada atsiperka: amerikiečiai yra suskaičiavę, kad vienas doleris, investuotas į ikimokyklinį ugdymą, paskui sutaupo septynis. „Bet vien dosnesnis finansavimas sustabarėjusios sistemos nepakeis. O investuodami į pedagogų atlyginimus, bet nekeisdami pedagogų rengimo, jų atrankos, kaitos neturėsime“, – pabrėžia A.Landsbergienė.

Ji pasakoja, kad jos įsteigtose ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose labai daug mokymų – visas mechanizmas įsuktas taip, kad būtų galima apmokyti pedagogus ir užtikrinti jų darbo kokybę. „Tai didesnis ir sudėtingesnis uždavinys nei tiesiog mokymo priemonės, vaikų skaičius klasėje ar didesni atlyginimai. Jei mokytojas sako, kad jam kažko nepriklauso daryti, kad jam už tai nemoka, pakeisti visuomenės požiūrį į pedagogą ir švietimą – ne tai kad sunku, bet neįmanoma. Jei mokytojas abejingai praeina pro verkiantį vaiką, neturi supratimo, kad bendravimas ir bendradarbiavimas su vaiko šeima yra gyvybiškai būtinas, – apie ką mes kalbame? Kai mokytojas pats žiūrės į savo profesiją kaip į tarnystę, į misiją, kai save ir savo profesiją gerbs, kai matys savo darbo prasmę, pamažu keisis ir visuomenės požiūris“, – neabejoja A.Landsbergienė, primindama, kad didžiausią dėmesį ir akcentą turėtume skirti pedagogų atrankai ir rengimui.

Mažiesiems leista turėti nuomonę, vyresniesiems – ne

A.Landsbergienė džiaugiasi, kad atsiranda gerų pokyčių, pavyzdžiui, pedagogus pradėjo rengti Vilniaus universitetas.

Prie tokių gerų pokyčių „Baltų lankų“ leidyklos vadovas S.Žukas priskiria nuo šio rugsėjo įsigaliosiantį sprendimą dėl privalomo vadinamųjų nulinukų mokymo. Vadinasi, į pirmą klasę ateis vaikai, jau gebantys skaityti paprastus tekstus ir kažkiek skaičiuoti. Taip bus sprendžiama dabar opi problema, kai vieni vaikai būna jau pasistūmėję moksluose, bet mokytoja neturi kada su jais dirbti, nes moko kitus visiško pradžiamokslio, todėl pamažu visi susiniveliuoja iki vidutinioko lygio.

S.Žukas teigiamai vertina ir prieš Kalėdas patvirtintą naują gimtosios kalbos bendrąją programą, aprėpiančią jos mokymą nuo pirmos iki dešimtos klasės. Pradinių klasių programa, leidėjo manymu, net modernesnė: „Kai kuriais atvejais net juokingai atrodo, kad pradinio ugdymo programoje minima, jog vertinant tą patį dalyką gali būti skirtingų nuomonių, galima ginčytis, išsakyti kitokią nuomonę, o vyresnėse klasėse net nėra nuostatos apie galimybę turėti skirtingas nuomones.“

S.Žuko manymu, gerai, kad keičiasi pradinio ugdymo pamokų reglamentas: nebūtinai turi būti tradicinės pamokos – tai gali būti integruotos veiklos, jungiant skirtingas disciplinas, projektinę veiklą, savanorystę. Vaikams tai patinka. Štai Šiaulių centro pradinės mokyklos pradinuko tėvas pasakojo, kad jo sūnus pareiškė, jog trečiadieniais negalima sirgti ir neiti į mokyklą, nes labai būna įdomu – draugai pristato savo projektus.

„Vaikas turi būti motyvuotas eiti į mokyklą. Svarbu neužgniaužti vaiko iniciatyvos, nesustatyti visų į vieną eilę, kad visi darytų vienodus judesius. Žinoma, pradinis ugdymas neturi būti vien žaidimai, bet turi būti ir tam tikro laisvumo, galimybės domėtis, kas pačiam vaikui įdomu“, – sako S.Žukas.

Iniciatyviems mokytojams atsirado galimybė dirbti laisviau, patraukliau vaikams. Žinoma, kitas klausimas, kiek mokytojai tuo naudojasi. Beje, dirbdamas su mokytojais S.Žukas pastebi, kad daugiausia naujovių entuziastų – ne tarp jauniausių mokytojų, o tarp sulaukusių 40–50 metų. Leidyklos vadovas daro prielaidą: prieš keliolika metų Atviros Lietuvos fondo finansuojamas fondas organizavo mokytojams labai gerus mokymus ir dabar toji mokytojų karta, jau sulaukusi 40–50 metų, tebeįkvėpta anuomet gauto impulso vaikus mokyti kitaip nei pagal kalimo standartą.

Paskui projekto finansavimas nutrūko, o kiti mokymai nebuvę tokie efektyvūs. „Net atvirkščiai: nuo tada, kai pradėjome gauti ES pinigų švietimui, pradėjo smukti mokinių lygis. Šie skaičiai koreliuoja, tuo įrodydami, kad einame pro šalį. Į mokytojų kvalifikacijos kėlimą sukišami didžiuliai pinigai. Gal mokytojai seminaruose gerai praleidžia laiką, bet tai neturi nieko bendra su mokymo proceso kokybės gerini­mu“, – kvalifikacijos kėlimo broką vertina S.Žukas.

Jis atkreipia dėmesį ir į kylančias vis naujas netikėtas problemas, kurias ilgai bandoma tiesiog ignoruoti. Štai į pradines mokyklas ateina vis daugiau gerai lietuviškai nemokančių vaikų. Vieni ką tik grįžę iš emigracijos, kai kurių vienas iš tėvų nė nemoka lietuviškai. Problemų kyla ne tik dėl gimtosios kalbos mokymosi – būna, jie negali išspręsti matematikos uždavinio, nes nesupranta kokio žodžio. Reikia specialių metodinių priemonių, kad tokius vaikus būtų galima įtraukti į visavertį ugdymo procesą.

O mažėjant vaikų provincijos mokyklose formuojamos jungtinės pradinukų klasės. Dirbant integruotai, S.Žuko manymu, galima suderinti mokymąsi, tačiau tam reikėtų specialių programų, specialių metodinių patarimų, tačiau jų stinga.

„Reikia palaikyti ir skatinti iniciatyvius mokytojus, o valdininkai turi turėti aiškią strategiją, ko švietimo srityje norima pasiekti. Pavyzdžiui, mūsų pozicijos tarptautiniuose moksleivių gebėjimų vertinimuose prastokos, tad rengdami naujas programas, vertinimo kriterijus kelkime uždavinį, kad mūsų ugdymo vertybės atitiktų tai, ko reikalauja tarptautiniai tyrimai. Susitarkime dėl vertybių, tada bus parengti atitinkami vadovėliai, tokia linkme bus ugdomi ir specialistai. O dabar – chaosas“, – pabrėžia S.Žukas.

Ir Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į nepakankamą ikimokyklinio ir pradinio ugdymo finansavimą, apskritai švietimo finansavimo ydas, bet paprašius Švietimo ir mokslo ministerijos komentaro apie šias Valstybės kontrolės išvadas susidarė įspūdis, kad ministerijos klerkai jų net nebuvo skaitę, – kaip sakoma, karavanas eina toliau.

Žinoma, lyginant švietimo grandžių finansavimo proporcijas svarbus ir mokinių jose skaičius. Štai ŠMM skaičiavimu, lyginant, kiek tenka vienam ikimokyklinio ugdymo mokiniui, Lietuva santykinai (pagal savo BVP) lenkia Estiją, Latviją, daug kitų ES šalių, o pagal investicijas į vieną pradinuką nusileidžia Estijai, bet Latviją lenkia. Paprasčiau tariant, pas mus drastiškai mažėja vaikų, tad skaičiuojant kiekvienam pinigų tenka daugiau.

Kai užklysti į kokį mielą nedidelį miestelį, smagu girdėti, kad mokykla turi interaktyvias lentas, bet pirmokų – vos šeši ar devyni. Kaip apskaičiavo Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Lietuvoje yra tokių mokyklų, kuriose vienam mokiniui tenka per 80 kv. m ploto. Tad kad ir kiek daugėtų švietimui skirtų viešųjų pinigų, jei jais šildysime tuščias mokyklas ir finansuosime beveik individualų vaikų jose mokymą, mokytojai galės toliau sėdinėti streikuodami, o mes visi – stebėti, kaip mūsų valstybė tolsta nuo pirmaujančiųjų.

O juk gamtos lobių nepertekusiai nedidelei valstybei vienintelis šansas nepralošti konkurencinėje kovoje – išsilavinusi kūrybinga visuomenė. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare ir Lietuva veržiasi tapti, pernai įvertino pasaulio šalių švietimo rezultatus ir suskaičiavo, kokią būtų galima gauti ilgojo laikotarpio ekonominę naudą pagerinus mokymosi rezultatus. Jei kiekvienas mokinys iki 2030 m. pasiektų bent bazinį pirmą lygį PISA tarptautinio penkiolikmečių gebėjimų tyrimo skalėje, ekonominis augimas ir tvari plėtra būtų milžiniška. Bet Lietuvos mokiniai nepasiekia EBPO vidurkio. Vadinasi, ligšioliniai švietimo prioritetai veda klaidingu keliu. Matyt, tokie pat vidutiniokai ir švietimo strategai, jei nesuvokia, kokią grėsmę valstybei kelia.

Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija – viena iš 36 novatoriškiausių pasaulio mokyklų. O šios mokyklos anglų kalbos mokytoja Tatjana Kriliuvienė yra ta mokytoja, iš kurios mokosi patys pažangiausi kolegos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Kiek kartų važiavau pro Šiaulius, vis knietėdavo užsukti į Kuršėnus – L.Ivinskio gimnaziją, kuri savaitraščio “Veidas” rengiamuose gimnazijų reitinguose nuolat patenka tarp geriausių Lietuvos mokyklų ir apie kurią, kaip pažangiausią, nuolat kalba mūsų šalies švietimo strategai. Ši gimnazija visai netoli plento Mažeikiai–Šiauliai, bet vis pritrūkdavo laiko užsukti pasidomėti, kuo ji lenkia daugelį prestižinėmis laikomų didmiesčių mokyklų.
Paradoksaliausia, kad pirmoji pažintis su šia gimnazija ir šįkart vyko visai ne Kuršėnuose, o Prahoje, “Microsoft” korporacijos kasmet rengiamame pasauliniame švietimo forume “Partners in Learning”. Šiaulių rajono Kuršėnų L.Ivinskio gimnazija jame dalyvavo ypatingomis teisėmis, kurios lietuviškai apibūdinti sunku rasti tikslų atitikmenį, bet esmė ta, kad nebe šiauliškiams reikia mokytis iš geriausių pasaulio mokyklų, o šioms – iš Lietuvos provincijos mokyklos.
Mūsų rašinio herojė mokytoja Tatjana, ankstesniuose forumuose dalyvavusi kaip mokyklos, ieškančios naujovių, pedagogė, pernai ir užpernai į šį elitinį pasaulio švietimo darbuotojų klubą jau buvo pakviesta patarinėti mokykloms, dar tik ieškančioms naujovių, vadinamoms pradininkėmis. Na, o šiųmečiame forume T.Kriliuvienė jau buvo įvardyta kaip mokyklos, iš kurios turi mokytis geriausios pasaulio mokyklos, atstovė.
Taigi kuo gausiu nedarbu ir neviltimi dėl rytdienos perspektyvų alsuojantys Kuršėnai nustebino pasaulį?

Šiandienos mokinio be IT nebesudominsi
Vėlai vakare susėdame su Tatjana pokalbio “Hilton” viešbučio Prahoje kavinaitėje. Deja, pirmas pokalbis niekaip neįsivažiuoja, mat čia prie Tatjanos prilekia būrelis geriausių Lenkijos mokytojų, prašydami nusifotografuoti su savo patarėja, čia jau sukiojasi ukrainiečiai, rusai, o čia jau mūsų pašnekovė glėbesčiuojasi su kolegomis vokiečiais, amerikiečiais, indais, afrikiečiais…
“Čia jaučiuosi tokia sava – kasmet matau tuos pačius geriausių pasaulio mokytojų veidus. Atrodo, kad tik vakar būtume su visais išsiskyrę, – šypsosi Tatjana ir vėl girdžiu: – Hello.”
Pašnekovė prisimena, kad pirmą kartą apie platesnį IT taikymą ugdymo srityje išgirdo bemaž 2003 m. Tada ji, paskatinta gimnazijos kolegos, IT mokytojo Arvydo Versecko, užpildė Švietimo ir mokslo ministerijos kartu su partneriais skelbto konkurso paraišką. Iš viso pirmame etape buvo atrinkta trys dešimtys mokytojų. Taip T.Kriliuvienė pirmą kartą ne tik išgirdo, bet ir pamatė, kiek daug yra kompiuterinių programų, kurios ir mokiniams mokymąsi daro pagavesnį, ir mokytojui darbą palengvina.
“Microsoft” sukviesdavo mus dukart per metus, vėliau jau aš pati, kaip ir dauguma kitų šiuose mokymuose dalyvavusių kolegų, tiek savo mokykloje, tiek kitose, kurios kviesdavo, vesdavau savanoriškus mokymus”, – prisimena T.Kriliuvienė.
Vėliau Tatjana įsitraukė ir į įvairius kitus informacinių komunikacijų taikymo (IKT) projektus, skirtus pedagogams. Ir nors pati ji šiek tiek kuklinasi, tačiau, kaip pasakoja korporacijos “Microsoft” švietimo sprendimų Baltijos šalyse vadovė Rita Pauliukonytė, Tatjana tapo IKT mokykloje pioniere.
Šiandien KLIG (taip kuršėniškiai sutrumpintai vadina savo gimnaziją) IK taikymas pamokose jau tapęs ne tik darbo kultūra, bet ir rutina. “Pas mus nėra nė vieno mokytojo, kuris nevestų pamokos naudodamasis interaktyviąja lenta. Netgi šokių ir kūno kultūros mokytojai pamokas veda su išmaniosiomis lentomis”, – didžiuojasi savo bendradarbiais pedagogė.
O kad tai nėra tik tuščias pasipuikavimas, liudija faktas, jog KLIG mokytojai ne tik pasakoja vedantys savo pamokas naujoviškai, bet ir demonstruoja tai kolegoms. Kas mėnesį kiekvienas KLIG mokytojas surengia po atvirų durų pamoką. Ir šiandien gimnazijoje nebėra nė vieno mokytojo, kuris nebūtų vedęs atvirų šiuolaikiškų pamokų, į kurias ateina visi norintieji.
Nei Tatjana, nei jos kolegos net nesupranta tokio klausimo, prieš kiek laiko reikia pranešti konkrečiai mokytojai, kad ši pasirengtų pamokai ir būtų galima ateiti pasižiūrėti, kaip iš tikrųjų mokoma tavo atžala.
O štai sostinėje tokių mokyklų – nors vežimu vežk. Ir “Veido” žurnalistė iš vienos mokyklos atstovų yra girdėjusi repliką, girdi, šiukštu nebus leista stebėti pamokos, nes mokytojai – stresas, kai tėvai stebi pamoką. Esą mokytoją šiuo reikalu privalu įspėti mažiausiai prieš dvi savaites.
“Viso pasaulio edukologai pagrindinį dėmesį šiandien telkia ne į mokytoją, o į vaiką – kad šis būtų tinkamai ugdomas. Mat šiandieniniai mokiniai turi tokių gebėjimų, apie kuriuos mes, mokytojai, mažai ką teišmanome. Šiandieniniai vaikai jau gimė “skaitmeniniai”. Jie yra IT pasaulio čiabuviai. Tai mes, mokytojai, esame IT amžiaus ateiviai. Ir ne mūsų mokiniams, o mums, mokytojams, reikia vytis mokinius ir susilyginti su jais. Mokytojas privalo būti žingsniu priekyje už savo mokinius. O norint tokiam būti nebeužtenka tik turėti pedagogikos universiteto diplomą ar pedagoginį laipsnį. Mokytojas privalo mokytis mokyti “skaitmeninį” mokinį, antraip jis nieko gero vaikui neduos”, – nenorintiems keistis ir vis dūsaujantiems kolegoms be užuolankų sako viena geriausių pasaulio mokytojų pripažinta kuršėniškė.
Beje, Prahos forume geriausi pasaulio mokytojai kalbėjo jau ne tik apie kompiuterių ar išmaniųjų lentų naudojimą pamokose, o demonstravo, kaip jų vaikams padeda mokytis išmanieji telefonai. “Lietuvoje mes vaikams dažnai draudžiame naudotis telefonais net per pertraukas”, – atsidūsta T.Kriliuvienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jei politikai žada išsaugoti visas mokyklas ir padaryti visus laimingus, tai jie tiesiog prisipažįsta, kad turėjo blogus mokytojus, kurie jų neišmokė mąstyti, bet išmokė meluoti.

Ilgame daugybės profesinių švenčių sąraše išsiskiria viena – Mokytojo diena. Taip jau susiklostė, kad ją nori nenori švenčia visi, net ir tie, kurie menkai besusiję su mokykla. Šitas mano tekstas tikrai nebus panašus į proginę kalbą, persmelktą žavėjimosi sunkiu (kodėl, beje?) ir pasiaukojamu (irgi nebūtinai) mokytojo darbu. Lyg ir šventės proga noriu kalbėti apie tai, kokia, mano galva, dabar mokykla, kas ją kamuoja ir ko tikėtis ateityje.
Neseniai atlikta apklausa, bandanti nustatyti, ar mokykla ruošia egzaminams, ar gyvenimui, žinoma, nagrinėjo ganėtinai kvailą klausimą. Na, jau vien todėl, kad gyvenimas ir yra nesibaigiantis kiekvieno mūsų vertybių, pasaulio sampratos ir šiokios tokios materialinės sėkmės egzaminas. Tad ruoštis egzaminams ar laikyti egzaminus yra ne kas kita, kaip gyventi.
Vis dėlto mūsų visuomenė mokyklą suvokia tik kaip savotiškas įsčias, kur dvylika metų ruošiesi gyvenimo stebuklui, ir jau tik tada, kai atsisėdi už prekystalio ar priekalo, na, prie kompiuterio įstaigoje, imi gyventi. Kvailystė? Žinoma. Bet kvailystė labai gaji. Ir kvailystė, turinti rimtų pasekmių visuomenei.
Kas yra mokykla? Tai vieta, kurioje susitinka tėvai, vaikai, mokytojai ir tas mistinis darinys vardu visuomenė. Kiekvienos šių grupių interesai, nors idealiu atveju ir turėtų sutapti, vis dėlto yra ganėtinai skirtingi.
Tėvai viliasi, kad mokykla išauklės, išmokys ir paruoš… gyvenimui. Nors gyvenimui jie tą vaikutį jau paruošė dar tik jo laukdami, ir net anksčiau. Nes, patinka mums tai ar ne, tikėtis, kad vaikas nebus toks kaip jo tėveliai ir turės kažkokių kitokių, aukštesnių vertybių, yra naivoka. Tad jei nepatinka kam jo vaikas, tereikia įdėmiau pažvelgti į veidrodį ir savo sielą. O jei nori kitokio vaikio, tai irgi viskas labai paprasta – keiskis, tobulėk, ir atžala nejučiom taip pat nužygiuos nauja kryptimi.
Mokytojai tikisi, kad pamokas pradės lankyti kažkokie teisingi, protingi ir paklusnūs vaikai. Tiesą sakant, net ne vaikai, o kažkokie modifikuoti gyvūnai, savotiški monstrai. Na, tie, kurie tik ruošiasi gyventi, bet ne gyvena, ir jau šiukštu nėra visomis gijomis susiję su tėvų namais. O jei vis dėlto tie vaikai gyvena, ir gyvena realiame pasaulyje, tai jie ir elgiasi ne taip, kaip norėtųsi, ir mokosi ne visada, ir blogai suvokia, ko jiems patiems reikia, ir klauso tik tada, kai turi noro klausyti. Nors paprastai neturi. Taigi vaikai mokykloje gyvena, ir gyvena visai taip pat kaip jų tėvai ir mokytojai.
Jie nėra kvaili, tie vaikai. Jie puikiai suvokia, kad jei koks fizinio lavinimo mokytojas pasidalija 25 vaikų klasę į tris klaseles po aštuonis vaikus, tai ne todėl, kad su tais vaikais nuoširdžiau padirbėtų, o todėl, kad tam mokytojui patinka gauti tris atlyginimus už, tiesą sakant, vieną pamoką. Ir, tiesą sakant, tam mokytojui patinka vogti iš kolegų ir visuomenės, kuri tuos pinigus sunešė mokymuisi, bet ne tam, kurio apetitas už gėdą didesnis. Beje, čia tikras streikuojančių Zarasų padagogų vaizdelis, o fizinio lavinimo mokytojas atstovauja profsąjungoms, streikui ir mitinge šaukia, kad tikrai nesitrauks…
Ir tie vaikai gerai mato, kad ne mažiau sunkiai dirbantys jų tėvai gauna mažesnius atlyginimus už mokytojus, bet, priešingai nei mokytojai, viso pasaulio dėl savo bėdų negėdina. Ir tie vaikai mato, kaip dažnai mokytojai yra labai labai toli nuo kasdienių visuomenės rūpesčių, sąsiuvinių taisymą pateikdami tarsi vergovę. Na, o jei taip, tai vaikai išmoksta svarbią gyvenimo pamoką: zirzk, reikalauk, kad kiekvienas papildomas darbelis būtų apmokėtas (ir jei galima – kelis kartus), nekreipk dėmesio į kitus ir kovok su bet kokiais žinių patikrinimais. Nes mokytojai, kurie moko gyvenimo, juk nenori būti tikrinami…
Vaikai mokosi to, ko juos moko. O mokytojai labai dažnai moko pataikavimo aukštesniam ar galingesniam, moko elementarios baimės, primityvumo, rodo, kaip labai daug reikalauti iš visuomenės, o mainais duoti tik tiek, kiek tikrai bus apmokėta. Šiukštu ne daugiau. Ir taip mokytojai patys užsiaugina tuos, kurie vėliau labai atsainiai valdiškuose koridoriuose visus jų, tegul net ir protingus, reikalavimus atmeta. Mokytojai moko, kad viršesnis visada protingesnis, o žemesnis – visada neteisus, ir išmoko. Arba moko, kaip prisidengus profsąjunga, teisėtais reikalavimais, demogogiškai kovoti tik dėl SAVO reikmių, ir išmoko. Ir vėliau telieka raudoti, kad niekas mokytojų negerbia. O dėl ko gerbti?
Visuomenė (tarkime, darbdaviai, kurie šioje kloakoje vis dažniau pateikiami kaip tikrojo gyvenimo davėjai) tikisi, kad sulauks vienu metu paklusnių vykdytojų ir kūrybingų, nuolankių ir iniciatyvių, sutinkančių dirbti už nežmoniškai mažą atlyginimą ir atsidavusių savo darbo vietai, atmetančių šeimos interesus bei be pasipriešinimo dirbančių ilgas valandas ir tuo pat metu orių ir vertinančių verslininko darbą. Na, jie nori, kad vilkas būtų lapė ir ėriukas vienu metu. Dar vieno monstro nori. Ir ką tokiu atveju gali mokykla? Ką ji turi ugdyti – kūrybingus varžtelius? Tačiau čia reikalas paprastas: arba kūrybingas lyderis, kurį gali ugdyti tik tokie pat mokytojai, apdovanoti dar viena – atsidavimo žyme, arba nuolankus veidmainis. Bet kuris trečias variantas vis tiek artės antrojo link. Visuomenė buvo mokoma matyti ne kitokius ir tartis, o priešus ir tada nugalėti. Šitas mokslas duoda vaisių.
Patinka mokytojams tai ar ne, modernioje visuomenėje jie tikrai yra tik mokytojai, ir tikrai nebėra vienintelis raštingas kaimo žiburys. Daugybė žmonių už mokyklų sienų yra ir geriau išsilavinę, ir labiau pasiaukojantys, ir dirba gerokai sudėtingesnius darbus. Užsidarymas rate „darbas – namai“ labai kenksmingas kiekvienam žmogui, bet mokytojui jis pražūtingas, nes atima tai, kam jis yra pašauktas. Sulieti kartoms.
Krepšeliai (ir mokinio ne išimtis) nėra savaiminis blogis. Deja, turime tik tiek, kiek turime. Ir turime išmokti dalytis. Ir privalome priversti protą bei gėdą praradusį ir vis daugiau ir daugiau iš savo bendruomenės aukų reikalaujantį mokytoją grįžti žemėn. Išmokti skaičiuoti. Ir nemanyti, kad prisigrobęs pamokų iš mažiau rėksmingų kolegų išloši. Ilgainiui viskas stos į savo vietas, ir tokiame beatodairiško savo interesų iškėlimo pasaulyje mažės vaikų ir mažės mokyklų. Tad kad ir ką kokie politikai žadėtų, jei jie žada išsaugoti visas mokyklas ir padaryti visus laimingus, tai jie tiesiog prisipažįsta, kad turėjo blogus mokytojus, kurie jų neišmokė mąstyti, bet išmokė meluoti. Ir gal net meluoti nesuvokiant, kad meluoji.

Mokytojai moko, kad viršesnis visada protingesnis, o žemesnis – visada neteisus, ir išmoko.

Seimo pirmininkės pavaduotoja Virginija Baltraitienė pasiūlė įteisinti galimybę mokytojams, dirbusiems mokinių ugdymo darbą ne mažiau kaip 30 metų, sulaukus 55 metų, išeiti į pensiją.

Kaip teigiama aiškinamajame rašte, anksčiau išeiti į pensiją galėtų mokytojai, dirbantys pradinio, pagrindinio, vidurinio ir specialiojo ugdymo mokyklose.

Pritarus šiam projektui po pateikimo, pradėta jo svarstymo procedūra. Balsavo: už – 56, prieš – 3, susilaikė 29. Pagrindiniu komitetu projektui svarstyti paskirtas Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Preliminari svarstymo Seimo posėdyje data – birželio 17 d.