BFL nuotr.

Skaičiuojama, kad šalies mokyklose dirba 10 tūkst. daugiau mokytojų, nei jų reikėtų, tačiau 2030 m. gali trūkti beveik 5 tūkst. pedagogų. Vis dėlto kai kuriuose rajonuose jau dabar sudėtinga rasti tiksliųjų, gamtos mokslų mokytojų, o stojančiųjų, norinčiųjų mokytis šių dalykų pedagogikos taip pat stinga. Ekonomistai rekomenduoja mažinti švietimo darbuotojų skaičių, o valdantieji švietimo matuoti vien ekonominiais sumetimais nenori: mokytojai reikalingi, kaip ir nedidelės rajonų mokyklos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Direktorė sako, kad nedidelės mokyklos ugdytiniai turėjo puikią matematikos mokytoją, kuri važinėjo net iš Klaipėdos, deja, dabar išvyko gyventi į Tenerifę. Tiesa, 40 km kelią į Pašlūžmio mokyklą sukardavo ne tik matematikė – dėl kelių pamokų per savaitę čia atvyksta visų dalykų, išskyrus anglų kalbos, mokytojai.

Vos sužinojusi, kad matematikos mokytoja rengiasi palikti Lietuvą, direktorė R.Žvirblienė paskelbė, jog mokykla ieško mokytojo, tačiau jau kelias savaites trunkančios paieškos kol kas nedavė jokių rezultatų.

Lietuvos darbo biržos (LDB) interneto svetainėje esančiame darbo skelbime matematikui nurodomas 423 eurų atlyginimas, tačiau R.Žvirblienė neslepia, kad nors ir susidarys minimalus, 18 valandų per savaitę krūvis, jaunas mokytojas, neturintis pedagoginio darbo stažo ir vardo, „į rankas“ 400 eurų negaus. Suprantama, toks atlyginimas, iš kurio dar pačiam reikėtų mokėti ir už kelionę iki Pašlūžmio mokyklos, esančios Daukšaičių kaime, bei atgal, nemotyvuoja.

Direktorė neabejoja, kad matematiką 5–10 klasėms dėstyti galėtų ir mokyklos fizikos mokytojas, kuris kadaise penkerius metus yra mokęs matematikos. Bet negali, nes nėra matematikas. 2014 m. švietimo ir mokslo ministrės įsakymas ne to dalyko mokytojui, ne specialistui, neleidžia net laikinai pavaduoti kolegos. Todėl, kai Pašlūžmio mokyklos rusų kalbos mokytoja kurį laiką negalėjo dirbti, mokykla pasikvietė į pensiją išėjusią rusų kalbos mokytoją iš gretimo miestelio.

Direktorė sako jau nebežinanti, kur dar galėtų ieškoti mokytojo, tačiau dar labiau baiminasi dėl to, kas mokyklos laukia netolimoje ateityje, jei dabar atvažiuojantys mokytojai gaus daugiau pamokų pagrindinėse darbovietėse ar dėl kitų priežasčių į rajono mokyklą nebevažinės. „Greičiausiai bus nuosprendis: nėra specialistų – mokyklą uždarome. Vien todėl, kad nebeliks važinėjančių mokytojų, kurie atvažiuoja dėl kelių pamokų. Tai būtų skaudu“, – prognozuoja R.Žvirblienė.

O mokinių, priešingai nei mokytojų, šioje mokykloje yra: Pašlūžmio mokykloje mokosi 70 vaikų, aštuoni iš jų – pirmokai. Nemokamą maitinimą gauna maždaug trečdalis, tačiau valstybės paramą turėtų gauti gerokai daugiau mokinių, tiesiog kai kurių tėvai nesugeba nuvažiuoti į LDB, pateikti reikalingų dokumentų ar deklaruoti gyvenamosios vietos.

Didžioji dalis šeimų naudojasi lauko tualetais, nemažai vaikų namie neturi karšto vandens. Ar įmanoma, kad į Pašlūžmio ar kitas panašias mokyklas, kurios ne tik sunkiau pasiekiamos, bet yra ir prastesnėje socialinėje bei ekonominėje aplinkoje, norės važinėti dirbti nauji mokytojai, neseniai studijas didmiesčiuose baigę absolventai?

R.Žvirblienė įsitikinusi, kad 50 eurų didesnis atlyginimas mokytojų trūkumo kaimo mokyklose neišspręs, tam reikia didesnių pertvarkų. Vis dėlto esant tokiai beviltiškai situacijai, į kokią dabar pateko vienintelės matematikės netekusi mokykla, padėtų kur kas žemiškesni dalykai – bent kelionės išlaidų kompensavimas atvykstantiems pedagogams.

Skatinti, kad savivaldybė remtų nedideliuose miesteliuose dirbančius mokytojus, taip pat važinėjantiems į darbą mokytojams kompensuotų kelionės išlaidas, numatyta Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programoje, kurią praėjusią savaitę paskutinėmis darbo dienomis patvirtino laikinai pareigas einanti švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Kad mokytojui galima sumokėti už degalus ar kelionės bilietą, nėra jokia naujiena, galimybę padengti kelionės, net ir apgyvendinimo išlaidas numato Švietimo įstatymas. Tik neaišku, kaip rajonai tuo naudojasi, nes Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) neturi šios informacijos nė iš vienos savivaldybės.

Pereiti prie žemesnių kvalifikacinių reikalavimų, tarkime, kad matematiku Pašlūžmyje galėtų dirbti fizikas, A.Pitrėnienės teigimu, būtų rizikinga, nes ugdymo kokybė ir dabar jau kelia rūpesčių. „Tačiau galima pasižvalgyti į jau egzistuojančias kitų šalių praktikas, kurios leidžia spręsti kai kuriuos iššūkius. Pavyzdžiui, savivaldybės galėtų turėti mokytojų, kurie pasitraukė iš aktyvios veiklos, rezervo registrą ir siūlyti jiems laikinai padirbėti, kol mokykla suras mokytoją nuolatiniam darbui. Reikia ieškoti kūrybiškų netradicinių sprendimų – ir ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir savivaldybėse“, – atsakyme „Veidui“ raštu teigia A.Pitrėnienė.

Jau dabar savivaldybės turi ir kitą įrankį: su aukštąja mokykla, savivaldybės mokykla ir studentu, gaunančiu stipendiją pedagoginėms studijoms, galima sudaryti trišalę sutartį, tačiau tam reikia savivaldybės strategijos ir planavimo, kada ir kokių specialistų jos mokyklose reikės.

Kur ir kokių mokytojų trūksta jau dabar

Mokyklų, kurios, kaip ir Pašlūžmio mokykla-daugiafunkcis centras, susiduria su mokytojų trūkumu, rajonuose būtų galima rasti ir daugiau.

ŠMM duomenimis, labiausiai savivaldybėse trūksta darželio auklėtojų, reikalingi ir pradinukų mokytojai, tačiau 2015 ir 2016 m. 12-oje savivaldybių trūko ir kai kurių dalykininkų, galinčių dėstyti 5–12 klasėse.

„Padėtis keičiasi kasmet, tačiau keturiose savivaldybėse – Pagėgių, Pakruojo, Tauragės ir Vilkaviškio mokytojų poreikis liko pastovus“, – mokytojų paklausą apibendrina laikinai einanti švietimo ir mokslo ministro pareigas A.Pitrėnienė.

ŠMM teigimu, šiuo metu pedagogų trūksta Kretingos, Radviliškio, Prienų, Ignalinos, Vilniaus rajonuose, Birš-tone, Neringoje ir net Klaipėdos mieste.

„Veidas“ pagal 2016 m. LDB duomenis – darbo ieškančius mokytojus ir jiems siūlomas laisvas darbo vietas, apskaičiavo, kur ir kokių šiemet pedagogų trūko labiausiai, o kur jų yra kur kas daugiau, nei reikia.

Daugiausiai konkrečių dalykų mokytojų šiemet pritrūkti galėjo Kaune, Šiauliuose, Šalčininkų, Vilniaus, Jonavos, Radviliškio, Kretingos, Joniškio, Kupiškio, Plungės rajonuose.

Klaipėdos mieste ir rajone šiemet trūko 27 įvairių dalykų mokytojų. Pavyzdžiui, ieškota trijų biologų, tačiau biologijos mokytojų, ieškančių darbo, nebuvo nė vieno.

Nepaisant LDB statistikos, Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė teigia, kad Klaipėdoje mokytojų trūkumo nėra. „Ten, kur buvo siūloma užimti laisvas vietas, buvo nedideli krūviai. Žinoma, sunku rasti pedagogą, kuris sutiktų dirbti tik 4 ar 8 valandas per savaitę, bet miestas dar kažkaip susitvarko, – sako Švietimo skyriaus vedėja. – Šie klausimai išsprendžiami: kažkam pasiūlo antraeiles pareigas, pakviečia mokytojų iš kitų mokyklų. Mieste atstumai nedideli, todėl vienas pedagogas gali dirbti keliose mokyklose. Miestelyje, kaime atstumai didesni, todėl mokytojams nepatrauklu ten važinėti, bet galbūt yra kompensuojamos kelionės išlaidos, taikomos kitos priemonės.“ 

2016 m. duomenimis, mokytojų ieškota į 840 laisvų darbo vietų, o darbo ieškančiųjų buvo 1,4 tūkst. Bendroje statistikoje matyti ryškus pedagogų perteklius, tačiau didesni skirtumai atsiveria žiūrint į konkrečių dalykų mokytojų paklausą ir pasiūlą.

Šiemet jau trūko chemijos mokytojų: laisvų darbo vietų buvo 41, ieškančiųjų darbo – aštuoni. 17-oje savivaldybių, kuriose reikėjo chemijos mokytojų, neužsiregistravo nė vienas darbo ieškantis chemikas, 8-iose buvo galima rinktis iš 0 biologų, 9-iose – iš 0 matematikų, 11-oje savivaldybių, kuriose reikėjo fizikos mokytojų, darbo neieškojo nė vienas fizikas.

Užtat kai kurių dalykų mokytojais apsirūpinta dar ilgam į priekį: 2016 m., LDB duomenimis, darbo siūlyta 23 kūno kultūros mokytojams, o galinčiųjų užimti šias vietas buvo 248. Vadinasi, kiekvienas darbdavys galėjo rinktis iš 12 kandidatų. Panašiai ir su dailės mokytojais: jų 2016 m. reikėjo 35, galėjo dirbti 121.

Nepaisant tokio kūno kultūros mokytojų pertekliaus, ir šiemet treniravimo sistemų studijų programa Lietuvos sporto universitete pateko į populiariausių studijų dešimtuką – ją pirmu pageidavimu pasirinko 235 stojantieji. Pagal Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), kuris su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) planuoja drauge rengti pedagogus ir siekti geresnės šių studijų kokybės, prognozę, kūno kultūros mokytojais apsirūpinta iki 2030 m. Kitaip tariant, po daugiau kaip dešimtmečio, kai, prognozuojama, trūks beveik visų dalykų mokytojų, kūno kultūros mokytojų perteklius vis tiek sieks 1,7 tūkst.

Vis dėlto LDB duomenys rodo, kad kai kuriose savivaldybėse trūko net ir tų mokytojų, kurių šalies mastu yra gerokai daugiau. Keliuose rajonuose net kūno kultūros mokytojų ieškota daugiau, nei šių specialistų ieškojo darbo. Ir anglų kalbos mokytojų, kurių yra gerokai daugiau, nei reikia, Visagino, Zarasų, Kupiškio ir Šakių rajonuose galėjo pritrūkti: darbo vietų jiems buvo, bet pretendentų į jas – nė vieno.

Net Vilniuje į penkis darbo skelbimus chemikams atsakyti galėjo tik vienas darbo ieškantis chemijos mokytojas, o, pavyzdžiui, Radviliškyje trūko visokiausių mokytojų – nuo gamtos mokslų specialistų, apie kurių trūkumą kalbama visoje Lietuvoje, iki perteklinių dailės mokytojų.

ŠMM, remdamasi Lietuvos darbo biržos duomenis, teigia, kad 33 savivaldybėse šiemet fiksuotas pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų perteklius, 15-oje – balansas, tačiau 12-oje savivaldybių jų vis dėlto trūko. Pradinio ugdymo mokytojų trūko penkiose savivaldybėse, su dideliu jų trukumu susidūrė Joniškis. O ikimokyklinio ugdymo specialistų, darželio auklėtojų, dažniau trūksta, nei yra per daug: perteklius fiksuojamas 16-oje savivaldybių, trūkumas – 23-ijose.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas mokytojų trūkumo nedramatizuoja: mokytojų ir ateityje atsiras, tik nežinia, kokios kvalifikacijos ir gebėjimų. Todėl mokytojų profsąjungos atstovas įsitikinęs, kad į švietimo sistemą reikia pritraukti naujų mokytojų ir stengtis, jog pedagogikos studijas rinktųsi geriausi mokiniai.

„Tenka girdėti, kad trūksta fizikų ar informatikų, bet jų kažkaip randama. Negirdėjau, kad kažkur nevyktų pamokos, nes nėra mokytojo. Žinoma, mokytojui išvažiavus būna sunku rasti kitą į jo vietą, ypač kaimuose jų reikia paieškoti“, – pripažįsta A.Navickas.

Daugiau mokytojų brangiau nekainuoja

Ekonomistai kartoja, jog ignoruojant demografinius pokyčius mokytojų skaičius yra perteklinis, mokyklų tinklas – neefektyvus, tačiau ir rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad mokytojai nėra nereikalingi, jų netgi trūksta. Regionais besirūpinantys „valstiečiai“ aiškiai pasisako už kaimo mokyklų išsaugojimą ir nekalba apie mokyklų tinklo pertvarką.

Pedagogų atstovas A.Navickas sako net nesuprantantis, apie ką diskutuoti, nes mokyklas uždarinėjo visos valdžios. Jo skaičiavimais, nuo 2000-ųjų mokyklų sumažėjo maždaug tūkstančiu. Be to, jis aiškina, kad valstybei išlaikyti didesnį skaičių mokytojų nekainuoja daugiau pinigų, nes ji moka už jų krūvį, o kaip pedagogai jį pasidalys, reikšmės neturi. O mokyklų tinklas esą traukiasi natūraliai: nėra vaikų – nelieka ir mokyklos.

„Nematau, kad valstybės biudžetui tai kenktų. Valstybei kainuoja vaikas, mokinio krepšelis, ir klasių komplektai, ugdymo valandų skaičius. Iš to išplaukia mokytojų skaičius, todėl tai jų susitarimas. Dirbs jie po 12, 18 valandų ar vienas dirbs visas 36 valandas, valstybei tai nekainuoja nei daugiau, nei mažiau, – sako A.Navickas. – Tai pat negirdėjau, kad mokyklos dirbtinai būtų išlaikomos, jei jose neliko vaikų, ar kad konkrečiai Jono Jonaičio rezultatai, perkėlus jį iš kaimo mokyklos į miesto, pagerėtų. Mokytojai juk dirba tie patys – į kaimo mokyklas jie važinėja iš miesto.“

2030 m. trūks apie 5 tūkst. pedagogų

Jau dabar Lietuvoje sudėtinga rasti fizikos ir matematikos mokytojų, kurie pagal amžiaus vidurkį yra vyriausi iš pedagogų. Beveik 56 proc. pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų yra vyresni nei 50 metų, tarp matematikų ir fizikų tokių – 67 proc. Pagal mokytojų amžiaus vidurkį Lietuva – viena „seniausių“ ES šalių, o beveik 2 tūkst. mokyklose dirbančių mokytojų jau yra pensinio amžiaus.

Prognozuojama, kad dabartiniams mokytojams išėjus į pensiją trūks juos galinčių pakeisti jaunų specialistų, todėl dabartinį pedagogų perteklių gali pakeisti trūkumas.

ŠMM teigimu, pagal oficialią statistiką, mokytojų perteklių galima prognozuoti dar 8–10 metų, o ateityje laukiantis trūkumas esą bus geo-
grafinis – pedagogų stygius ištiks tik atskiras savivaldybes.

„Tai yra ne vien tik švietimo problema, tai apskritai Lietuvos regionų plėtros klausimas. Aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, įskaitant ir mokytojus, nesirenka mažų miestelių kaip gyvenamosios ar darbo vietos. Šis iššūkis savivaldybėms – sudėtinga užduotis. Turime rasti būdų padengti mokytojų, kaip ir medikų ar kitų reikalingų profesionalų, kelionės, laikino apgyvendinimo išlaidas ar taikyti kitokias skatinimo priemones“, – atsakyme „Veidui“ teigia laikinoji švietimo ir mokslo ministrė A.Pitrėnienė.

Jos teigimu, mokytojų trūkumo prognozė gali ir neišsipildyti, nes mokinių gali dar labiau sumažėti. Tokiu atveju mokytojų jiems nereikės.

Tačiau prognozė, paremta 2015–2016 m. klasių komplektų dydžiu, į pedagogines studijas priimtų studentų, išeinančių į pensiją mokytojų skaičiumi, rodo, kad mažėja visų dalykų mokytojų (išskyrus kūno kultūros), sako Vytauto Didžiojo universiteto Projektinės veiklos tarnybos direktorė, Edukologijos katedros docentė dr. Lina Kaminskienė. Kitaip tariant, jei mokinių dramatiškai nemažės, jų skaičius liks panašus kaip šiemet ar pernai, 2013 m. trūks beveik 5 tūkst. mokytojų.

VDU mokslininkai skaičiuoja, kad labiausiai trūks matematikos mokytojų (1,5 tūkst.), taip pat reikės 1,3 tūkst. pedagogų, galinčių dėstyti integruotą gamtos mokslų kursą, trūks 800 chemikų, tiek pati fizikos mokytojų ir net lituanistų.

„Šioje prognozėje, parengtoje pagal ŠMM skaičius, nėra įvertina galimybė, kad dalis mokytojų galėtų dėstyti kelis dalykus, kaip neretai daroma užsienyje. Galima kalbėti apie integruotą gamtos mokslų – biologijos, chemijos, fizikos dėstymą. Integruojant kelis dalykus, nors ir nevisiškai, pavyktų sumažinti prognozuojamą mokytojų trūkumą, nes kol kas skaičiai dramatiški“, – apie galimybę spręsti ateityje laukiančią mokytojų trūkumo problemą svarsto L.Kaminskienė.

ŠMM teigimu, pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos jau dabar siūlo kelių dalykų mokytojų rengimo programas, o jų atsirasti esą turėtų ir daugiau, nes baigus dvigubos specialybės studijas lengviau įsidarbinti ir gauti didesnį krūvį – daugiau pamokų, vadinasi, ir didesnį atlyginimą.

Tačiau tokios dvigubos programos tarp stojančiųjų nėra populiarios, tiksliau, į jas niekas nestoja, kaip ir į atskirų dalykų, pavyzdžiui, fizikos ar chemijos, mokymą. LEU kelerius metus iš eilės nesulaukė nė vieno stojančiojo, kuris norėtų studijuoti chemijos ir fizikos mokymą. Šiemet ledus bandyta pralaužti ir studentus suvilioti tiksliniu valstybės finansavimu, bet vis tiek neatsirado nė vieno stojančiojo. Šiaulių universitete, kuris šiemet pasiūlė integruotų gamtos mokslų pedagogikos programą, studijas pradėti turėjo aštuoni pirmakursiai.

L.Kaminskienė užsimena apie kitą galimybę: sprendžiant pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų stygiaus problemą nepamiršti kitų sistemos dalių – ikimokyklinio, pradinio mokymo, profesinio rengimo. Šiose grandyse esą irgi yra dalykų specialistų, kurie galėtų papildomai pasimokyti ir dėstyti tai, ko reikia.

„Reikia įvertinti, kas ir kur galėtų pajudėti. Be abejonės, valstybei reikėtų investuoti į papildomą mokytojų iš kitų grandžių kvalifikaciją, jie padėtų užpildyti spragas, kurių atsiranda ir kurių nepajėgia užpildyti pedagoginių studijų absolventai, – komentuoja L.Kaminskienė. – Strategija spręsti trūkumą galėtų būti dvipusė: integruotas susijusių dalykų mokymas, taip pat kelių sistemos peržiūra: galbūt vienur pedagogai nebegauna krūvio, nesusiformuoja klasė, gal jiems geriau eiti į kitą sritį ir, žinoma, iš tikrųjų pritraukti jaunų žmonių į mokyklas.“

Kandidatė į švietimo ir mokslo ministrus Jurgita Petrauskienė kol kas apsiriboja tik abstrakčiais pasvarstymais: „Kokybiškas švietimas – tai pirmiausia stiprus mokytojas. Lietuva susiduria su nelengva situacija: vaikų mažėja, mokytojai sensta, mokytojų rengimas neatliepia dabarties poreikių, gabiausi abiturientai nesirenka pedagoginių specialybių, menksta mokytojo prestižas. Tai sudėtinga kompleksinė problema. Siekiant atkurti pasitikėjimą mokykla ir mokytoju reikalinga esminė šios sistemos peržiūra ir sprendimai tiek mokytojų rengimo, kvalifikacijos kėlimo sistemoje, tiek didinant mokytojo prestižą. Gerų mokytojų visada reikia.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

SMM nuotr.

Naujaisiais mokslo metais pedagogų laukia palankūs pokyčiai: daliai jų didės atlyginimų koeficientai.

Saulė Marcinkevičiūtė

Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų mažiausiai uždirbančių mokytojų padėčiai pagerinti. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir
maksimalų.

Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, mini-malių koeficientų neliks, visi bus pa kelti bent iki vi durkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuoja-mos pa gal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.
Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse
tarnybose dirbantiems psichologams, specialie-siems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad algos iki 5 proc. didės 41 proc. mokytojų, 22 proc. auklėtojų ir 35 proc. pagalbos mokiniui specialistų.

SMM nuotr.

BFL

Mokytojų profesinės sąjungos streiko tikimybę matuoja šimtu procentų. Jei jis įvyks, bus didžiausias Lietuvos pedagogų streikų istorijoje. Streikuoti turėtų iki pusės šalies mokyklų (45 proc.), o darbo nutraukimą, kaip kraštutinę priemonę, pirmą kartą skelbia visos šešios pedagogus vienijančios profsąjungos.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pedagogų profsąjungų atstovai mušasi į krūtinę, jog streiku graso ne tam, kad papildytų savo kišenes, bet siekdami deramo švietimo finansavimo ir kokybės: pirmiausia didesnio mokinio krepšelio, mažesnio mokinių skaičiaus klasėje. Tačiau atlyginimus, nors ir nedaug, kilstelėtų kito reikalavimo – panaikinti atlygio koeficientų žirkles, nustatant viršutinę jų ribą, įgyvendinimas.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apskaičiavo, kad visų reikalavimų patenkinimas vien kitąmet atsieitų per 100 mln. eurų, o tokių pinigų, aišku, nėra iš kur paimti. Tačiau pedagogų atstovai savikritiški. Jie neprašo švietimą šelpti gynybos, saugumo ar ko kito sąskaita ir sutinka, kad sutaupyta būtų nesigviešiant svetimų sričių pinigų, perkračius švietimo biudžeto eilutėje nurodytą sumą. Juk vienur į mokytojo portfelį įsikibę pensininkai susižeria kolegų pamokas, kitur nemažai pinigų išleidžiama neaiškios naudos akcijų lankstinukams, europinius projektus įgyvendinančioms institucijoms.

Panašiu metu ir panašiais tikslais mokytojai sukilo ir Latvijoje – lapkričio 27-ąją įspėjamajame streike dalyvavo apie 24 tūkst. pedagogų, apie 900 švietimo įstaigų. Latvių pedagogai ir jiems atstovaujanti profsąjunga LIZDA reikalavo į švietimo biudžetą sugrąžinti iš jo atimtus 9 mln. eurų ir skirti juos atlyginimams didinti, ypač ikimokyklinėse įstaigose ir mažose mokyklose. Latvijos politinis elitas mokytojus palaiko: prezidentas Raimondas Vėjuonis pareiškė, kad mokytojų streikas yra vyriausybės darbo įvertinimas.

Lietuvoje į mokytojų reikalavimus atsiliepiama įvairiai. Pavyzdžiui, 2008-aisiais tuometis premjeras Gediminas Kirkilas pareiškė, kad kai kuriems iš streikuojančiųjų sveika ir pabadauti, aukšti politikai siūlė emigruoti, jei nepatinka mokytojo darbas. Tokia dygia retorika vargiai į mokyklas prikviesi dirbti jaunų motyvuotų specialistų, kurių, kaip proveržio variklio, laukia pramonininkai.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius rėžia tiesiai: jaunam žmogui, svarstančiam apie mokytojavimą, jis patartų verčiau dirbti prekybos centro kasoje, nes jauno mokytojo atlyginimas nuo pedagoginį laipsnį jau spėjusio įgyti kolegos gali skirtis ir pustrečio karto. Tarkime, mokytojas, turintis mažą krūvį, vos 10 pamokų per savaitę, neuždirbs nė minimalaus atlyginimo.

„Nežinau, ar jaunam žmogui verta basam eiti į džiungles. Mano pamoka yra pusantro karto brangesnė už pradedančio mokytojo, ir tai, jei jis gauna normalų krūvį. Jauni žmonės kviečiami į sistemą, kurioje nėra garantijų turėti krūvį, už kurį galima gauti normalų atlyginimą. Juk mokyklose netrūksta pensininkų, kurie dirbs iki paskutinio sveikatos lašo, nes turi bedarbių vaikų ar anūkų. Tai užburtas ratas: seni mokytojai lieka, tad jauniems neužtenka pamokų“, – kritiškai savo gildiją vertina ir dvi pagrindines mokytojų algų bėdas – krūvio trūkumą ir atlyginimų skirtumą – įvardija A.Jurgelevičius.

Vienas iš pedagogų reikalavimų tiesiogiai susijęs su šia problema. Profsąjungos reikalauja numatyti daugiau pinigų (3,56 mln. eurų) pensinio amžiaus pedagogų, savo noru paliekančių švietimo sistemą, išeitinėms kompensacijoms, kurias gali gauti sukaupusieji 25 metų pedagoginio darbo stažo. Tai galėtų atlaisvinti kėdžių mokykloje, jas užimtų jauni mokytojai ir gautų bent 20 pamokų per savaitę.

Kaip spalį sakė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, šiemet išeitinėmis kompensacijomis (tam skirta 1,7 mln. eurų) preliminariai pasinaudojo beveik tūkstantis pensinio amžiaus mokytojų: „Būtina mažinti mokytojų skaičių, leisti ateiti jauniems pedagogams. Kol mokytojų darbo krūviai bus maži, didelių atlyginimų negalėsime tikėtis.“

Pokyčiai įvyko tik po streikų

Gali pasirodyti, kad mokytojai sukyla vos ne kasmet, tačiau panaršius streikų istoriją nuo 2000-ųjų ar anksčiau matyti, kad visą šalį apimančių masinių streikų būta vos keli. Kitomis priemonėmis – mitingais, piketais, sukėlusiais šiokį tokį triukšmą, juolab gražiais prašymais pasiderėti pedagogai nieko nepešė. O po didesnių pedagogų sukilimų kilo ir jų atlyginimas, keitėsi ir jo mokėjimo tvarka. „Jeigu kas pagerėjo švietime, tai tik po streikų“, – nukerta A.Jurgelevičius, vadovaujantis vienai iš šešių pedagogų profsąjungų.

Kitos organizacijos – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovas Andrius Navickas ramina, kad ir Europoje švietimo darbuotojų nuogąstavimų imama klausytis tik pagrasinus nutraukti darbą: „Vienintelė priemonė pasiekti bent jau derybų yra streikas. Derybos prasideda streiką jau paskelbus, bet ne iki tol.“

Tiesa, šiemet pirmą kartą sudaryta Taikinimo komisija, kaip paskutinė galimybė šalims susitarti taikiai ir streiko išvengti.

Pedagogų atstovams antrina ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys konservatorius Valentinas Stundys. Jis primena, kad ir kelerių metų mokytojų atlyginimų kėlimo programa, kurios net sunkmečiu visai neišsižadėjo, tik apkarpė XV Vyriausybė, buvo streiko pasekmė.

„Valdančiųjų retorika atsakant į pedagogų profsąjungų reikalavimus šiek tiek keičiasi, tačiau veiksmai – ne. Sakyčiau, kad reakcija į teisėtus profsąjungų reikalavimus yra irzli, o įtampa tarp valdžios ir profsąjungų liko. Tarkime, viena iš didesnių konflikto priežasčių yra kolektyvinės sutartys, dėl kurių kariaujama ir nesutariama. Tai rodo, kad valdantieji nelanksčiai reaguoja į profsąjungų reikalavimus“, – komentuoja V.Stundys.

Neteisinga būtų absoliutinti, kad mokytojai skundžiasi tik dėl per mažų atlyginimų. Net ir pirmuosiuose mitinguose nepriklausomybės pradžioje pedagogai reikalavo didinti sistemos finansavimą, ne tik jų algas. Po šių piketų per dvejus metus mokytojų atlyginimai išaugo 7,8 karto. Matematiniai skaičiavimai daro įspūdį, tačiau atlyginimai taip kilo dar tada, kai ant pinigų banknotų buvo vaizduojami žvėreliai, o padidėjusias pajamas iškart surydavo infliacija.

„Atsimenu, kad su žmona, kuri taip pat mokytoja, tada iš tiesų pajutome skirtumą, nes anksčiau pirkdavę šokoladą savaitei, galėjome jo nusipirkti kasdien ir nereikėjo apie pinigus galvoti dieną naktį“, – maždaug 1992-uosius prisimena A.Jurgelevičius.

2015-ųjų pabaiga, po paskutinio didžiojo 2008-ųjų streiko, kuris baigėsi 15 proc. atlyginimų kėlimu, atrodytų, yra pats metas reikalauti daugiau pinigų. Juolab artėjant rinkimams. Tačiau profsąjungų atstovai tikina, kad jų reikalavimai su politiniais sezonais neturi nieko bendra. Derybos Vyriausybės sudarytoje darbo grupėje prasidėjo dar pernai. Kaip pasakoja A.Jurgelevičius, joje tiksliai įvardytos ne tik problemos, bet ir būdai joms spręsti.

„Kai atėjo laikas vykdyti tuos sprendimus, atsirado 100 priežasčių, kodėl valdžiai to negalima daryti. O kai pamatėme kitų metų biudžetą, supratome, kad apie jokias esmines permainas negali būti nė kalbos, nes tam nėra pinigų, – apie metus trunkančias derybas pasakoja pedagogas. – Pasaulinė finansų krizė baigėsi, didžiosios dalies darbuotojų atlyginimai grįžo į ikikrizinį lygį, biudžeto išlaidos įvairioms sritims didinamos – kodėl mokytojai turi likti nuošalyje? Mažėjantis švietimo finansavimas rodo aukščiausios valdžios požiūrį į neva svarbią sritį. Rimti reikalai, žinoma, yra kariuomenė, policija, o mokykla – lyg vaikų darželis.“

Europos Komisija švietimui rekomenduoja skirti apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Lietuva švietimui šiemet skyrė 4,7 proc., o kitąmet švietimo finansavimas netgi sumažės iki 4,2 proc. BVP. 2010–2015 m. valstybė išlaidas švietimui sumažino nuo 6,2 iki 4,7 proc. BVP.

„Nesakome, kad mokytojai badauja ar neturi kuo apsirengti, kaip kartais teigiama. Kalbame apie tai, kad švietimas turi gauti tiek, kiek jam turi būti skiriama pagal tarptautines rekomendacijas ir strateginius dokumentus. Jei stojame į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, ši dalis turi siekti 6,2 proc. BVP“, – dėsto A.Navickas.

Su europinėmis tendencijomis ir kokybe profsąjungų atstovai sieja ir reikalavimą sumažinti mokinių skaičių klasėse. Dabartinė tvarka numato daugiau mokinių klasėje nei finansavimo metodika, o dėl išpūstų klasių nukenčia ugdymo kokybė ir suprastėja mokytojų darbo sąlygos.

„Tarkime, Suomijoje, kurią dažnai pateikiame kaip pavyzdį, mokytojai dirba su 15–20 vaikų. Nors mokinių skaičius klasėje tiesiogiai susijęs su rezultatu, mūsų mokytojai dirba su 30, o išimties tvarka – ir su 32 mokiniais“, – skaičiuoja A.Navickas.

Jis priduria, kad toks reikalavimas ypač aktualus, kai sutariama dėl ugdymo proceso individualizavimo poreikio. Pagal šią logiką dėmesio turėtų gauti kiekvienas mokinys, tačiau pučiant klases galimybės pedagogams tokį siekį įgyvendinti yra mažinamos.

Dideli klasių komplektai kamuoja ne visus mokytojus. Šalyje pilna tokių mokyklų, kuriose klasė sudaroma ir penkiems mokiniams. Ypač tokių mokyklų daugėja valdant Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei, kuri, norėdama įtikti savo rinkėjams kaimuose, daug kur mokyklas išlaiko ne mokiniams, kurių nėra, o mokytojams, kurie jose dirba.

Ar galima sutaupyti pustuščių įstaigų, kuriose nebėra ko mokyti, sąskaita? A.Navickas neprieštarauja, kad galima kaltinti per didelį mokytojų skaičių, kurių dalį atleidus būtų galima sutaupyti. Tačiau jam artimesnis kitas planas – mažinti klases, kad krūvio užtektų visiems mokytojams. „Jei žiūrėtume tik ekonominės naudos, tai vienas mokytojas teoriškai gali mokyti ir 50 vaikų“, – atkerta pašnekovas.

A.Jurgelevičius paaiškina, kad mokykla gauna pinigų ugdymo planui įgyvendinti, todėl nesvarbu, jei mokytojų joje bus daugiau nei ugdytinių, – ji gaus tokią sumą pinigų, kokia numatyta tam tikram pamokų skaičiui. Vis dėlto ir jis sutinka, kad jei, pavyzdžiui, iš dviejų merdinčių mokyklų vienos būtų atsisakyta, pinigų sutaupyti pavyktų.

„Iš tiesų kyla klausimų dėl kai kurių mokyklų egzistavimo. Tačiau jei valstybei ar savivaldybei tokia mokykla yra reikalinga, jai reikia užtikrinti finansavimą. Jei ji neuždaroma, negali skursti. Vyriausybės programoje įrašytas siekis išsaugoti mažas kaimo mokyklas yra puikus, jei kita ranka užtikrinamas jų finansavimas. O jei paliekama galimybė jų neuždaryti, bet paskui dūsaujama, kad pinigų švietimui nėra dėl mažų mokyklų ir daug mokytojų, taip būti tikrai negali“, – įsitikinęs A.Jurgelevičius.

Tad ir šįkart pedagogų keliami reikalavimai, kaip tikina patys jų autoriai, labiau susiję ne su jų asmeninėmis kišenėmis, bet su ugdymo kokybės gerinimu. V.Stundys sako, jog mokytojai anksčiau yra pareiškę įvairių reikalavimų, bet nepaneigsi, kad jų keliamos problemos yra globalesnės nei vien algos dydis: „Profesinės sąjungos kalba apie ugdymo proceso gerinimą, klasių dydį ir kitus dalykus. Tai yra gerai, nes būtent pedagogų organizacijos visada išdrįsdavo atkreipti dėmesį į didžiausius švietimo skaudulius. Pavyzdžiui, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas, apie kurį kalbama jau seniai, irgi liko švietimo politikos paraštėse.“

Alga priklauso nuo mokinių skaičiaus

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis mokytojų ir kitų pedagogų atlyginimas „į rankas“ kilo nuo 2013 m. Šiemet vidutinis mokytojų atlyginimas siekia 610 eurų (palyginimui, 670 eurų vidutiniškai uždirba universiteto dėstytojas). Tačiau mokytojai paaiškina, kad realūs atlyginimai sumažėjo dėl mokinių retėjimo, kai sutrumpėjo darbo savaitė.

„Dabar mokytojo darbo savaitė vidutiniškai siekia 24–25 val. Žinoma, mokytojai niekada negaus tokio atlyginimo, kokį panašios kvalifikacijos darbuotojai gauna už 40 val. darbo savaitę. To ir tikėtis negalima. Tačiau mes norime, kad mokytojų atlyginimas taip tiesiogiai nepriklausytų nuo mokinių skaičiaus kitimo. Mano nuomone, tai vienintelė profesija Lietuvoje, kurios paklausa taip priklauso nuo demografijos. Galima ginčytis, kad demografija lemia ir verslo pelną, bet ryšys ten nėra toks tiesioginis“, – svarsto A.Jurgelevičius.

Jei tikėtume naujausia Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice“ ataskaita apie mokytojų ir mokyklų direktorių atlyginimus, mažiausiai bendrojo ugdymo mokytojai per metus Lietuvoje uždirba 3,77 tūkst., daugiausiai – 6,96 tūkst. eurų.

Algų skirtumus lemia ne tik skirtingas krūvis – mokytojo turimų pamokų skaičius, bet ir sunkiai suprantama atlygio apskaičiavimo metodika. Pagal dabar galiojančias mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos žirkles mokytojas gali gauti 5 proc. didesnį arba 5 proc. mažesnį atlyginimą.

Kokios žirklės – keliančios ar mažinančios algą, bus pritaikytos, teoriškai turėtų lemti darbo kokybė ir apimtis. Nepaisant to, kad mokytojo darbą pamatuoti apskritai sunku, apatinę ar viršutinę žirklių ribą lemia ir mokyklos situacija: jei mokykla gauna mažiau pinigų, nors turi gerų mokytojų, jų atlyginimui vis tiek nebus pritaikyta maksimali riba. Maža to, tai sprendžiama mokyklos viduje, todėl šį mokytojų įvertinimą gali lemti ir subjektyvios aplinkybės – lojalumas ar draugiški santykiai su mokyklos administracija.

„Formaliai koeficientai turi būti suderinti su profesine sąjunga. Jau nekalbant apie tai, kad jos nėra labai įtakingos, daugelyje mokyklų jų iš viso nėra. O jei ir yra, jų ne visada klausoma“, – teigia A.Jurgelevičius.

Toks skaičiavimas, profsąjungų vertinimu, yra diskriminacinis ir lemia iki dešimtadalio skirtingą mokytojų, atliekančių tą patį darbą, atlyginimą. Jei atlygio koeficientų žirklės būtų panaikintos nustatant viršutinę jų ribą, kaip reikalauja profsąjungos, atlyginimai padidėtų.

Tačiau V.Stundys sako, kad tokio reikalavimo įgyvendinimas būtų selektyvus, nes jau dabar yra mokyklų, kuriose mokami vidurkį atitinkantys atlyginimai, o mažos mokyklos vidurkio nepasieks, nes neišgalės dėl mažo joms tenkančio mokinio krepšelio. „Bet kuriuo atveju šie didinimai yra dekoratyviniai, o ne esminiai. Tai vienkartinė reakcija į tai, kas vyksta, bet ne sisteminis problemos sprendimas“, – apibendrina Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys.

Shutterstock nuotr.

Mokyklos direktoriumi galima dirbti ir pusę amžiaus. Ilgiausiai mokyklų vadovai dirba Jurbarke. „Veidas“ apskaičiavo, kad šio rajono mokyklų galvų vadybinis stažas (darbo mokyklos direktoriumi ar pavaduotoju) vidutiniškai siekia 26 metus. Pernai Lietuvoje buvo per 20 ugdymo įstaigų, kurioms vadovavo direktoriai, skaičiuojantys nuo 40-ies iki pusės amžiaus (taip, 50 metų) vadybos stažo, per pusantro šimto mokyklų vadovauja direktoriai, kurių stažas yra 30–40 metų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Garbaus amžiaus direktorius nėra blogas vadovas. Tačiau priemonių patikrinti, ar jis po 1990-ųjų išmoko vakarietiškos vadybos, švietimo lyderystės sąvokas, ar nesitvarko mokykloje taip, kaip individualioje įmonėje, nėra. Kaip nėra ir būdų su juo atsisveikinti, nebent būtų padaręs nusikaltimą.

„Galvoju apie darbus, vaikus, kolegas, kad visiems mokykloje būtų gera“, – su tokia mintimi kiekvieną rytą jau 43 metus pabunda Jurbarko rajono Juodaičių pagrindinės mokyklos direktorė Nijolė Jociuvienė. Rajono pakraštyje esančiai mokyklai, kuri 2009-aisiais atšventė 90 metų jubiliejų, ši direktorė vadovauja nuo 1976 m.

Atrodytų, neįtikima, bet pati pašnekovė sako, kad keturi dešimtmečiai mokykloje prabėgo lyg gerokai trumpesnis laikas. Ji, savo vaikų neturinti, visą gyvenimą atidavė mokyklai ir jos ugdytiniams: „Dirbau, kiek sugebėjau.“

Matematikė mokykloje pradėjo dėstyti 1972 m., dar nebaigusi studijų Vilniaus universitete. Per visus šiuos metus nė karto nebuvo bandyta jos „nuversti“, nė karto nebuvo ir jokio skundo dėl jos, kaip mokytojos, ar direktorės darbo. „Palikti direktorės kėdę svarsčiau ne kartą, atrodė, gal jau gana, gal ateitų kitas, geresnis, bet atsisakyti mokytojavimo – niekada“, – kategoriškai nukerta N.Jociuvienė.

Kadaise dirbti mokykloje ji sako nusprendusi paskatinta auklėtojos, matyt, mačiusios, kad iš jos išeitų gera pedagogė, bet prisipažįsta: „Tėvelis, priešingai, norėjo, kad studijuočiau žemės ūkio ekonomiką.“

Po studijų jauna matematikė atvažiavo mokytojauti į Juodaičių mokyklą, įsikūrusią už 20 km nuo jos mokyklos Veliuonoje. Po kelerių metų iš mokyklos išėjo direktorius. Tuometis Švietimo skyriaus vadovas, dirbęs ir Juodaičių vidurinėje, pasiūlė N.Jociuvienei užimti atsilaisvinusią vietą, juk konkursų tada nebūta.

„Mūsų mokykla buvo tarpinė stotelė, galima sakyti, mokytojų kalvė, – prisimena direktorė. – Jauni pedagogai, gavę paskyrimą, čia atidirbdavo trejus metus ir išeidavo kitur. Nedaug kas norėjo dirbti 1937 m. statytame pastate, ir dar rajono pakraštyje. Iš atvažiavusiųjų liko tie, kurie čia sukūrė šeimas. Taip mes, mokytojos, ir rinkomės iš žemės ūkio specialistų, vairuotojų, mokytojų.“

N.Jociuvienė moko jau trečią mokinių kartą: dabar mokykloje jau gali mokytis pirmųjų jos auklėtinių anūkai. Kas pasikeitė per daugiau kaip 40 metų? Ir vaikai, visko norintys tuoj pat, arba nenorintys visai, ir sistema, kuri anksčiau tarnavo pati sau, o šiandien – mokiniui.

„Pasikeitė viskas – laikmetis, pažiūros, reikalavimai. Viską reikėjo įgyvendinti, perleisti per savo prizmę. Juk buvo metas, kai buvo reikalaujama 100 proc. pažangumo, jokių dvejetų (pagal penkių balų sistemą) ir jokiu būdu nepalikti mokinio antrus metus kartoti kurso. Šiandien to nėra. Tačiau orientuojamės į mokinį ir nepagalvojame, kad dėmesio reikia ir mokytojui“, – pripažįsta matematikė.

Paklausta, ką darė ji pati, kaip išgyveno vieną politinę sistemą ir atrado vietą besiformuojančioje lietuviškoje mokykloje, direktorė svarsto, kad mokėsi – ir iš knygų, ir iš kolegų: „Savarankiškai dalyvaudavau kursuose, seminaruose, studijavau literatūrą.“

Šie mokslo metai galėjo būti pirmieji, kai mokyklos direktorei, buvusiai ir Juodaičių bendruomenės pirmininke, rugsėjo 1-oji būtų įprasta kalendoriaus diena, o ne žymėtų dar vienų  mokslo metų pradžią. Direktorė jau buvo parašiusi prašymą išeiti iš darbo, bet rajono Švietimo skyrius paprašė, kad ji dar metus padirbėtų, ir įteikė švietimo ir mokslo ministrės padėką už kelias dešimtis metų darbo mokykloje.

„Per keturis šios direktorės darbo dešimtmečius nebuvo nė vieno skundo, – tvirtina Jurbarko savivaldybės Švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Genovaitė Grigucevičienė. – Jei skelbtume konkursą eiti direktoriaus pareigas šioje mokykloje, vargiai atsirastų žmogus, kuris norėtų jame dalyvauti. O jei direktorius važinėtų iš kitos mokyklos, ji būtų uždaryta anksčiau laiko.“

Savivaldybės atstovė paaiškina, kad šioje mokykloje, skaičiuojant su priešmokyklinukais, mokosi 81 mokinys. Nuo Jurbarko centro Juodaičių mokyklą skiria 60 kilometrų, arčiau mokiniams būtų nuvažiuoti į Raseinių rajono Ariogalos gimnaziją. Iš Ariogalos į Juodaičių pagrindinę mokyklą važinėja pusė pedagogų. Tad šiemet sukomplektavus devintokų klasę iš 6 vaikų svarstoma, kad po metų kitų Juodaičių mokykla gali tapti pradinė, o gal ji bus jungiama su Gausantiškių pagrindine mokykla.

„Juodaičius ir Gausantiškius skiria 12 km. Jei mokyklas būtų nuspręsta sujungti, Juodaičių mokyklos direktorė tikrai gražiai išeitų ir paliktų direktoriavimą kitam žmogui“, – galimus ateities scenarijus svarsto Jurbarko švietimo skyriaus specialistė.

Jurbarko rajono savivaldybėje veikia 18 švietimo įstaigų – pagrindinių, suaugusiųjų mokyklų, gimnazijų, darželių. Keturių iš jų vadovai tai pačiai mokyklai direktoriauja nuo 1980 m. ar dar seniau. Tačiau G.Grigucevičienė patikina, kad daug metų sunkaus darbo iš kai kurių vadovų neatėmė nei motyvacijos, nei energijos.

Pavyzdžiui, į kitą, pradinę mokyklą, kurioje yra ir lavinamosios klasės specialiųjų poreikių vaikams, būtų galima rengti ekskursijas: energinga direktorė dalyvauja visuose įmanomuose projektuose, vykdo mokinių mainus. Vis dėlto Švietimo skyriaus atstovė pripažįsta: jei bendruomenė ir turėtų pretenzijų mokyklos vadovui, nesvarbu, daug ar mažai metų jis dirba, Švietimo skyrius nelabai turėtų galios su juo atsisveikinti.

Patirtis gali būti ir stabdys, ir postūmis

Nors Jurbarke mokyklų direktorių vadybinis stažas vidutiniškai siekia daugiausia šalyje – 26 metus su trupučiu, tokių pavyzdžių, kai mokyklos vadovas savo posto nepalieka kelis dešimtmečius ar net pusę amžiaus, yra visoje Lietuvoje. Ir nebūtinai tie ilgai valdantys vadovai yra tokie atsidavę ar pažangūs kaip du pavyzdžiai Jurbarke.

Preliminariais šių mokslo metų duomenimis, daugiausia vadybinio stažo (direktoriaus ar pavaduotojo darbo, bet nebūtinai toje pačioje mokykloje) sukaupę direktoriai rekordininkai pateikiami „Veido“ lentelėje, sudarytoje pagal Švietimo valdymo informacinės sistemos (ŠVIS) duomenis.

Iš praėjusių metų ŠVIS duomenų matyti, kad pernai 21 bendrojo ugdymo mokyklai vadovavo direktorius, kurio vadybinis stažas yra 40–50 metų. 157 mokyklų vadovų stažas buvo 30–40 metų. 372 mokyklos turėjo direktorius, kurių patirtis – 20–30 metų, 330 įstaigų direktorių vadybinis stažas siekia 10–20 metų. 265 mokyklų direktoriai dirba iki 10 metų.

„Žinoma, šie faktai yra ryškūs. Vis dėlto žinant, koks Lietuvoje pedagoginio darbo neprestižas ir bendra situacija, galima sakyti, kad mokyklų vadyba nėra tokia bloga. Sutinkame pažangių, plačiai mąstančių vadovų, bet turime ir tokių, kurių pažiūros pagal šiuolaikines realijas yra gerokai senstelėjusios“, – apibendrina karjeros konsultantas, edukacinės bendrovės „Kalba.lt“ vadovas Rytis Jurkėnas.

Didesnį nerimą jam kelia tai, kad mokytojo profesijos ar karjeros mokykloje kategoriškai purtosi tokiam darbui tinkami jaunuoliai. R.Jurkėnas patikina, kad jei ir sutinka tokių, kurie apie šį kelią pagalvoja, tai tik todėl, jog yra pedagogų vaikai, matantys ir idėjinę šio darbo prasmę.

„Per pastaruosius penkerius metus nebuvo parengta nė vieno chemijos mokytojo. Turime pasižiūrėti į veidrodį. Jei jaunų, gabių švietimo vadybininkų neateina į pedagogiką dešimtmetį, tarkime, 2005-aisiais jiems buvo 23–24 metai, taip ir atsitinka, kad visi direktoriai yra buvę ar esami mokytojai. Tai neprofesionalu, nes puikus pedagogas nebūtinai yra geras administratorius. Žinoma, gali būti ir du viename. Tokia yra vadybos problematika“, – dėsto „Kalba.lt“ valdybos pirmininkas.

Senas direktorius nėra blogas, bet jo vadybinis stažas rodo, kad direktorius pergyveno dvi sistemas. Anuometėje, sovietų okupuotos mokyklos laikais, žinoma, nebuvo lyderystės, vadybos, kritinio mąstymo ugdymo ir dar daugelio kitų dalykų, įrašytų į šiuolaikinį Švietimo ir mokslo įstatymą.

„Vyresnio amžiaus vadovai yra paveldėję sovietinės okupacijos laikų patirtį. Tie, kurie nesugebėjo iš jos išsivaduoti, yra stagnatoriai ir didelė bėda mokyklai. O tie, kurie buvo pažangūs net ir tais laikais, tokie išliko ir dabar. Tad absoliutinti negalima“, – įsitikinęs asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ vadovas Audrius Murauskas.

Kitaip tariant, jei direktorius ir 2015-aisiais pasikliauja „senosios mokyklos“ patirtimi, jis ne vadovas, o stabdys. Kitu atveju, jei pasisekė žinias atnaujinti ir perkelti patirtį į kitą laikmetį, tokia patirtis tampa vertingu pamatu dirbti kokybiškai.

„Galima išskirti kelis mokyklų direktoriaus vadovavimo stilius ir pačių vadovų tipus“, – patikina Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) direktoriaus pareigas laikinai einanti Monika Bilotienė. Jos teigimu, dalis ilgamečių mokyklų vadovų jau seniai pavargę nuo vadovavimo, stokoja motyvacijos ir direktoriavimą laiko kone savaiminiu reiškiniu, rutina. O kiti didelę patirtį stengiasi perduoti kolektyvo pedagogams, kitaip tariant, ruošti sau pamainą.

M.Bilotienė, remdamasi išorinėmis mokyklų vertinimo atskaitomis, grupuoja vadovus pagal jų vadovavimo stilių: I grupė vadovų nori žinoti viską, pareikšti savo nuomonę visur ir kartu su pavaduotoju nusako, kas bus mokykloje, tad joje vyrauja autoritarinis bendravimo stilius. II vadovų grupė ramiai gyvena savo gyvenimą ir mokyklą „valdo“ tik tada, kai reikia paskirstyti mokytojų darbo krūvį. Tik III grupė direktorių pasižymi demokratiniu valdymu, tokioje mokykloje pasidalijama lyderyste, veiklos sritimis, sutariama, kaip rengti planus, kaip įtraukti socialinius partnerius ir užtikrinti savivaldą.

„Tikrai yra puikiai dirbančių ilgamečių vadovų. Žinoma, jų darbas daugeliu atvejų priklauso ir nuo santykių su savivaldybės Švietimo skyriumi. Tikrai pasitaiko atvejų, kai direktorius gerai sutaria su politikais, sau ramiai gyvena, neturi vidinės motyvacijos stengtis“, – komentuoja M.Bilotienė.

Ji priduria, kad vadovo elgesį, kaip ir vadovavimo stilių, lemia jo vidinė motyvacija, politinis kontekstas ir gebėjimai, polinkis tobulėti. Juk vadovas gali mokytis visą gyvenimą, o gali, priešingai, leisti sau prabangą gyventi užtikrintai ir nesibaiminti netekti direktoriaus kėdės.

Kaip direktoriauti dešimtmečiais?

Pasirodo, ilgi valdymo metai nereikalauja pernelyg didelių pastangų. Lietuvoje šis postas yra daugiau nei užtikrintas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nėra būdų atsisveikinti su direktoriumi vien dėl prastų mokyklos pasiekimų, bendruomenės nepasitenkinimo. Antra, be formalių reikalavimų, nėra mato jo darbui patikrinti. Trečia, nėra sąlygų, dėl kurių pats direktorius ar apskritai ilgai dirbantis pedagogas pasvarstytų išeiti iš darbo, kai sukaupia tam tikrą pedagoginio darbo stažą.

Norėdamas dirbti metus, kitus ir dar kiekvienus naujus, direktorius turi parengti privalomus mokyklos dokumentus – nuostatus, strateginį planą, misiją ir panašius, tačiau tai formalūs reikalavimai, liekantys popieriuje. O pamatuoti, kaip tą savo užrašytą strategiją ar misiją direktorius įgyvendina, priemonių nėra. Kaip nėra ir direktoriaus atsakomybės už mokyklos rezultatus (nebent dėl nelaimingų atsitikimų).

„Šiuo metu neturime įrankių atleisti vadovą, jei jis formaliai atlieka savo pareigas. Nebent bendruomenė būtų labai stipri ir nuolat keltų klausimus, kaip vadovas atlieka savo misiją, ar įgyvendina viziją, kreiptųsi į Švietimo skyrių, kad vadovas būtų atestuojamas neplanine tvarka. Nebent tokiu būdu būtų galima pamatyti, kad gal jis nepakankamai įgyvendina bendruomenės lūkesčius, neatitinka net ir formalių kriterijų“, – paaiškina A.Murauskas.

Dabartinė sistema, kurioje deklaruojama švietimo lyderystė, pažanga, proveržį švietimo srityje pasiekti leidžianti kaita ir kiti taurūs siekiai, pati trukdo mokyklų vadovams atsinaujinti. Užuot reikalavusi keistis, ji labiau reikalauja paklusti. Kam būti lojaliam – Švietimo skyriams ar politikams, ne taip ir svarbu.

„Dažnai gauname bendruomenės – mokytojų bei tėvų nusiskundimų ir imamės tarpininkauti. Iš pradžių kai kurie mokyklų direktoriai imituoja bendravimą su mumis, o vėliau, kai paklausiame, ką pavyko padaryti po susitarimų, net raštu nebeatsako į klausimus. Tada kreipiamės į Švietimo skyrių ir klausiame, ar mokyklos vadovas žino, per kiek laiko turi atsakyti į užklausas. Štai pavyzdys, kaip dalis direktorių ignoruoja visuomeninę organizaciją, tai ką jau kalbėti apie įprastą tėvą ar mokytoją. Tokie atvejai jau nebėra unikalūs. Turime direktorių, kurie jaučiasi vienvaldžiai karaliai“, – direktorių „atvirumo“ pavyzdžius beria tėvų atstovas A.Murauskas.

Atranka gera, bet nėra ko rinkti

Neatsirado nė vieno pašnekovo, kuris dabartinę tvarką, kai galima valdyti daugelį metų be jokio patikrinimo, girtų. Anokia čia naujiena: štai jau 2008 m. pedagogai, Mokyklos vadovo lyderystės raiškos tyrimo rengėjų paklausti, ką daryti švietimo politikams, ministerijai siekiant skatinti mokyklų vadovų ir mokytojų lyderystę, antruoju pasiūlymu nurodė nustatyti pedagoginių ir vadovaujančių darbuotojų amžiaus cenzą, o trečiuoju pasiūlė įtraukti į vadovavimo ir pedagoginę veiklą kuo daugiau jaunimo.

Nuo tyrimo praėjo septyneri metai, bet kaitos, kaip ir jaunimo, vis dar stinga. Projekto „Mokytojų mokykla“ vadovas Rygaudas Guogis, studijuojantis magistrantūrą Suomijos Juveskiulės universiteto Švietimo lyderystės institute, nukerta, kad naujieji direktoriai yra lyderiai. Jie vadovauti mokykloms ateina pagal kelerius metus galiojančią direktorių skyrimo tvarką, kai pirmiausia kandidato kompetencijas įvertina personalo atrankos specialistai (ne politikai), o vėliau iš tinkamų kandidatų geriausią sau renkasi mokyklos bendruomenė.

„Tenka susidurti su direktoriais, kurie į mokyklas ateina pagal naująją atrankos tvarką. Šie žmonės yra arba stiprūs, arba labai stiprūs. Todėl direktorių, atsitiktinių prašalaičių, kuriuos deleguoja partijos arba kuriems pavyksta ateiti „per ryšius“, mažėja. Svarbu šio proceso neatgręžti atgal“, – dėsto R.Guogis.

Nors naujųjų direktorių patikrinimas kokybiškas, atranka beveik tokia pat sudėtinga kaip ir darbas mokykloje – daugybėje mokyklų per keliasdešimt metų nebuvo jokio konkurso ateiti naujam direktoriui.

Jau kelerius metus kalbama apie pedagogų vertinimą, galimą amžiaus cenzo nustatymą, direktorių rotaciją ar kokybiškesnę, ne tik popierinę vadovo atestaciją, tačiau daugiausia vilčių siejama su biudžetinių įstaigų įstatymo projektu. Visiems biudžetinių įstaigų vadovams nustačius kadencijas, ir mokyklų direktoriai ilgiausiai galėtų dirbti dvi, po to būtų skelbiamas konkursas, kai jie galėtų dar kartą pretenduoti į direktorius pareigas.

Bandymų – būta, jau net neprisimenant ankstesnių kalbų sudaryti sąlygas pedagogams išeiti į išankstinę pensiją ir t.t. Kol kas daugiausia tikimasi iš kadencijų nustatymo biudžetinių įstaigų vadovams, kad ilgiausiai jie dirbtų dvi kadencijas.

„Manau, kad reikalinga tam tikra rotacija, kaita. Jei mokyklos pasiekimai nėra geri, reikia galvoti apie direktoriaus keitimą arba, atvirkščiai, sėkmingai dirbančio direktoriaus paskyrimą mentoriumi, kitas priemones, – apie ateityje laukiančius pokyčius svarsto M.Bilotienė. – Tai bus įtvirtinta šiuo metu rengiamame Biudžetinių įstaigų įstatyme, kuris bus susijęs ir su direktoriais.“

R.Jurkėno teigimu, optimali vadovavimo trukmė – apie 10 metų arba dvi kadencijos (8 m.)

„Prezidentės iniciatyvą, kad biudžetinių įstaigų vadovai, tad ir mokyklų direktoriai, dirbtų ne daugiau nei dvi kadencijas, kaip pamatinę idėją vertinu pozityviai. Kartais sveika pažiūrėti į veidrodį, – sako R.Jurkėnas. – Yra talentingų vadovų, kurie puikiai tvarkosi, tad konkursą laimėtų ir po 10 metų. Bet kaip atrasti balansą tarp tų, kurie tvarkosi puikiai, ir tų, kurie jau užsisėdėjo, – neaišku. Todėl atsiskaitymas galėtų būti.“

O štai Tėvų forumo vadovas A.Murauskas viliasi, kad kai pagaliau atsiras įrankis direktorių kaitai užtikrinti, galės prabilti ir mokyklos bendruomenė. Pasak jo, būtent ji turi spręsti, tinkamas vadovas ar ne. Pavyzdžiui, jei Lukšių mokyklai vienas direktorius netinka, gal jis puikiai tinka mokyklai Šeškinėje. Jei bendruomenė prisidėtų prie sprendimo dėl jų tolesnės karjeros toje mokykloje, direktoriai dirbtų tam, kam reikia. Kitaip tariant, būtų lojalūs savo bendruomenei, kurios rankose – jų likimas, o ne vietiniams Švietimo skyriams.

„Svarbu, kad sudarytume sąlygas pačiai bendruomenei rinktis jai geriausią vadovą. Taigi ir kadencijos pratęsimas – bendruomenės reikalas. Jei vadovas garbaus amžiaus ir šviesaus proto, jis yra didelė dovana bendruomenei, o jei protas ne toks šviesus – stabdys, – apibendrina A.Murauskas. – Bendruomenės balsas būtų mandato pratęsimas ir pasitikėjimo išraiška. Jei vadovas geras, bendruomenė ant kelių puls, kad tik jis pasiliktų.“

600 mokyklų direktorių yra vyresni kaip 50-ies, 69 – vyresni kaip 65 metų, tačiau nežinia, kaip jiems rengiama pamaina. R.Guogis primena, kad direktoriais dažniausiai tampa jų pavaduotojai, mokytojai. Bet jų atsakingoms pareigoms (be kelių išskirtinių atvejų) niekas nerengia. Pavaduotojai, kandidatai į direktorius, nesupažindinami su teisiniais dalykais, dokumentų valdymu, mokyklos finansais ir infrastruktūra. Lietuvoje lyderiai rytojaus mokykloms neauginami.

Metų žmogaus paieškose negali pro akis praleisti mokyklų. Ieškodami ne vienų metų laimėjimų, bet pedagogų, kuriuos įvertinti galima už viso darbo nuopelnus, išgirdome bent apie kelias dešimtis asmenybių. Jas kolegos vadina žvaigždėmis ir sako, kad jie, o ne tie iš geltonųjų žurnalų puslapių, yra tikrasis elitas.

Gabija Sabaliauskaitė

Gaila, kad šįkart išvardysime tik kelias pedagogų šeimas, kurių nariai nesusireikšmina ir net pyksta dėl jiems taikomų „gerų“ ar „fantastiškų“ mokytojų epitetų. Visi jie kalba apie tarnystę, mokyklą, kaip vertybę, ribotų pinigų skaičiavimą, ir nors supranta kolegų lūkesčius bei nepasitenkinimą, patys neužsimena, kad eitų streikuoti.

Trys mokytojų kartos: 16 giminės pedagogų

„Būdama lietuvių kalbos mokytoja, matysi tik sąsiuvinius, o jei taip nori mokytojauti, geriau būk technologijų mokytoja, nors nereikės sąsiuvinių taisyti“, – tokius žodžius iš savo mamos, pradinių klasių mokytojos, kažkada supratusi, jog nori studijuoti pedagogiką, išgirdo Dangira Nefienė, Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė.

Tačiau likimas vis tiek paskyrė jai sąsiuvinių taisymą visam gyvenimui. Laimė, kaip ir kitiems „Veido“ herojams mokytojams, jai patinka ir sąsiuvinius taisyti, ir dirbti nuolat besikeičiančioje mokykloje. „Mokytojas, kuris nusprendė, kad jau turi viską, turėtų išeiti iš mokyklos. Ateina vis kiti vaikai, todėl kai nebesidžiaugsime tuo, ką darome, vargiai ką galėsime duoti mokiniams“, – įsitikinusi D.Nefienė.

Neatkalbinėjo ji ir nė vieno iš vaikų, nusprendusių pasirinkti pedagogo kelią. Trys iš keturių Nefų atžalų po mokyklos įstojo į Lietuvos edukologijos universitetą (jaunėlė dukra dar abiturientė). Mokykla buvo antros kartos mokytojų – Dangiros ir doc. dr. Sauliaus Nefų šeimos gyvenimas, todėl vaikams ji neatrodė joks siaubas ir baubas. Taigi šešiolikos pedagogų giminėje mokytojai pasiekė trečią kartą, o pašnekovė juokais svarsto, kad būtų simboliška, jei anūkė, krikštyta per Mokytojo dieną, irgi pasirinktų šią profesiją.

Vis dėlto kolegos ir buvę mokiniai Nefus vertina ne tik dėl įdomaus giminės medžio ir pedagogų dinastijos tąsos. Atsidavimas pedagoginiam darbui, dėmesys ir pagalba kiekvienam žmogui, gebėjimas sudominti ir mokėjimas išmokyti – tokiomis savybėmis pasižymi ši mokytojų šeima.

„Dangira niekada neskaičiuoja pagalbos, kad ir kam ją skirtų – mokytojui, mokiniui ar mokyklos darbuotojui, nei laiko, nei pinigų požiūriu. Tokiu bruožu pasižymi visa Nefų šeima“, – pasakojimą apie mokytoją, kurią 1996 m. pasikvietė dirbti į savo mokyklą, pradeda Anykščių A.Baranausko pagrindinės mokyklos direktorė Ona Repečkienė.

„Visai neseniai D.Nefienė paprašė, kad kai bus pinigų, gal mokykla galėtų įsigyti sėdmaišių. Žinoma, man buvo įdomu, ką ji sugalvojo. Pasirodo, penktokai, įsitaisę sėdmaišiuose, geriau išmoks skaityti“, – apie šiuolaikinius netradicinius metodus, kuriuos pasitelkia lietuvių kalbos mokytoja, pasakoja direktorė.

Taigi lietuvių kalbos, kone rimčiausio dalyko, kurio privaloma išmokti, kurio egzaminą laiko visi mokiniai, šioje Anykščių mokykloje mokomasi įdomiai: nuo pamokų, kurios vyksta šalia literatūros dainių paminklų, kurių Anykščiai turtingi, iki pagalvėlių lietuvių kalbos kabinete, kad mokiniai galėtų gerinti savo skaitymo įgūdžius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Alytaus pagrindinės mokyklos mokinė iššoko pro langą ir susižalojo. Šis pavyzdys – vienas iš nedaugelio atvejų, kuriuos išgarsina žiniasklaida.

Gabija Sabaliauskaitė

Šios septintokės patirtis iliustruoja skaudžias mokinių problemas ir tai, kad jiems ne visada suteikiama psichologinė pagalba. Pernai vienam mokiniui teko 0,001 psichologo.

Ir Alytaus septintokės, ir pernai Ukmergėje nusižudžiusios keturiolikmetės, ir daugelio kitų keliolikos metų amžiaus moksleivių pavyzdžiai, „Veido“ pašnekovų nuomone, yra pats ryškiausias raudonas signalas, pranešantis apie jaunimo problemas. O jų gali kilti bet kada, bet kuriam jaunuoliui ir bet kur – šeimoje ar mokykloje, už mokyklos tvoros ar namų sienų.

Gaila, bet po tokių atsitikimų kyla ir retorinių klausimų, ar mokiniai, slegiami sunkumų, sulaukia deramo dėmesio, ar gauna kad ir pačią pirmą psichologinę pagalbą, kurią galėtų ir turėtų gauti mokykloje (ir ne tik).

Kaip rodo Švietimo informacinių technologijų centro ir Statistikos departamento duomenys,

2013–2014 mokslo metais 1,2 tūkst. šalies bendrojo ugdymo mokyklų dirbo 1,4 tūkst. psichologų ir socialinių pedagogų. Kitaip tariant, 358 tūkst. mokinių dalijosi 446 psichologus ir 969 socialinius pedagogus. Arba vienam mokiniui pernai teko po 0,001 psichologo.

„Niekada nepasakysime, kad psichologinė pagalba pakankama, nes pagalbos specialistų mokyklose yra nedaug. Norėtume, kad jų būtų daugiau“, – pripažįsta Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė Regina Labinienė ir priduria, kad daugiau pagalbos specialistų pageidauja ir mokinių tėvai, ir mokyklų vadovai.

Kaltų Alytuje ir niekur kitur Lietuvoje ieškoti nereikia. Kaip ir nereikia atsakomybės dėl mokinių savijautos užkrauti mokyklų psichologams, socialiniams pedagogams ar direktoriams, kurie, komentuodami skaudžius įvykius, mokinius apibūdintų taip pat, kaip dauguma administraciniu darbu ir popierizmu užsiėmusių jų kolegų: „mokėsi vidutiniškai, problemų nekėlė“ ar kaip nors panašiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Įsivaizduokime, kad laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ mokiniams užduotas klausimas: kas pasakė sparnuotą frazę „Karą laimėjo prūsų mokytojas“? Atsakymo variantai: Donelaitis, Vydūnas, Bismarckas.

Pateikti atsakymai neteisingi, nors populiari legenda teigia, kad mokytojų vaidmenį kare išaukštino būtent Otto fon Bismarckas (1815–1898), Prūsijos, paskui Vokietijos kancleris. Turint interneto prieigą ir padėjus pastangų galima išsiaiškinti, kokia iš tiesų buvo frazė, kas jos tikrasis autorius. Dabar tai ne kokio nors į žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“ rašančio žiniuko monopolija. Vienas iš teisingų klausimų tūkstantmečio vaikams: kokį karą turėjo omeny Oscaras Peschelis, rašydamas, kad Prūsijos mokytojas nugalėjo Austrijos mokytoją?

Toliau neklampodami į Europos istoriją (Austrijos ir Prūsijos karas įvyko 1866 m.), galime teisėtai paniurzgėti, kad žinias tikrinant vien testais atsakymus gali iškalti ir darbštūs kvailiai, o klaidingai sudaryti testai verčia nuo bėgių visą švietimo traukinį. Niurzgame toliau: atsakymai lengviau ir greičiau surandami ne knygose ar užrašuose, o internete. Komanda „ieškoti“ labai sumenkino konspektų vertę. Komandos „kopijuoti“, „įdėti“ marina rašymo įgūdžius.

Vis dėlto iš kompiuterio plūstantis žinių tvanas daugeliui atperka menkėjančius dailyraščio ir kalimo įgūdžius. Daugelio keikiamas internetas išklibino knyginių proto mušeikų monopoliją ir atvėrė kelius dabar jau milijardinėms naršančiųjų masėms.

Apžvelgdami „vaizdus kovos dėl kultūros“ (kokio tai lietuviško romano paantraštė?), matome mūšio lauką, kuriame švietimo vadovai nuo „generolų“ iki „viršilų“ bando tuntus mokinių išlaikyti nepakrikusius. Šie nepaliauja maigę kokią nors klaviatūrą – mobiliojo telefono ar kompiuterio – ir retkarčiais prisėda prie knygų.

Tyrimai, aptariami šiame „Veido“ numeryje, atskleidžia dalykus, kurių nesugalvosi, žvelgdamas į Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“. Šiais laikais kaimo mokyklų blogiausi rezultatai geresni nei kai kurių Vilniaus mokyklų pasiekimai. Kaimas vienodesnis, o sostinėje uždera ir geriausi, ir blogiausi balai.

Skirtumus tarp mokyklų lemia skirtumai tarp vadovų ir pedagogų. Bendrojo ugdymo įstaigų Lietuvoje yra per tūkstantį, tačiau tiktai dešimtadalis jų vadovų turi  aukščiausią kvalifikacinę kategoriją. Vaizdžiai kalbant, tarp batalionų vadų pasitaiko generolų, tačiau dauguma – leitenantai.

Švietimo reikalais susirūpinę visuomenininkai ir ekspertai nurodo du sektinus pavyzdžius: Suomiją ir mūsų pačių praeitį – esą ten ir tada pedagogikos mokslai patraukdavo geriausius gimnazijų abiturientus, ir tekdavo jiems rungtis, kaip siekiant kitų prestižinių mokslų: teisės, medicinos (apie suomius kalbame esamuoju laiku).

Pradėję nuo Prūsijos, ja ir baikime lukštenti sektinus pavyzdžius. Minėtasis O.Peschelis, svarstęs apie karą laimėjusį pedagogą, rašė ne apie gimnazijos, o apie pradinių klasių mokytoją. Tą, kuriam įėjus į klasę mokiniai atsistoja, kreipiasi „pone mokytojau“, nesikeikia per pamokas, nespjaudo ant grindų, o jei pabando – gauna rykščių. Būtent pradinių Prūsijos mokyklų auklėtiniai buvo geresni kariai ir davė į kaulus austrams.

Bet ir tas prūsų pradinukų mokytojas buvo toks kietas ne pats savaime, o todėl, kad nuo XIX a. pradžios valdžiai rūpėjo kaimo daraktorių paversti valstybės tarnautoju, kuris gautų gerbtinam žmogui deramą algą.

Po sopulingos abitūros egzaminų sesijos ieškant kaltųjų vėl buvo įvardyti pedagogai. Esą mokytojai neišmokė arba pervertino mokinius, kurie, mokykloje turėję dešimtukus, iš egzamino parsinešė vidutinius įvertinimus. Bet ar tikrai dėl to linčiuoti reikia pedagogus?

Viešojoje erdvėje pasipylus kaltinimų Lietuvos mokytojams, kyla klausimas, kuo jie prastesni už savo kolegas kitose valstybėse, kurių moksleivių pasiekimai vertinami kur kas geriau.
Pagal PISA moksleivių pasiekimų tyrimus, kuriuos kas treji metai atlieka Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, 2012 m. Lietuva iš 65 valstybių užėmė tik 37 vietą, arba 25 vietą tarp Europos valstybių, nusileisdama net Rusijai.
Atliekant tyrimą vertinami penkiolikmečių (arba jaunesnių) moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai. Lietuvos moksleivių rezultatai, palyginti su ankstesniais metais, nesuprastėjo, bet artimiausių šalių kontekste buvo prasti. Pavyzdžiui, per dvi dešimtis vietų aukščiau atsidūrė Suomija (12 vieta) ir Estija (11 vieta). Abi šios šalys yra pirmajame Europos šalių penketuke.
Ta pati Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija neseniai paskelbė 2013 m. TALIS mokytojų ir mokymo tyrimo rezultatus. Nors Lietuva jau kelerius metus šiame tyrime nedalyvauja, remiantis Švietimo ministerijos duomenimis, galima palyginti Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų ir kitų šalių pedagogų, kurių auklėtiniai pasirodo geriau, charakteristiką.
Maždaug 47 metų amžiaus miestietė, sukaupusi didesnę kaip 15 metų pedagoginio darbo patirtį, visą darbo laiką dirbanti tik mokykloje ir, žinoma, turinti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, – taip atrodo tipinė Lietuvos mokytoja.
Reikia pasakyti, kad šis paveikslas niekuo nesiskiria nuo kolegų kitose šalyse, kurių švietimo sistemos karūnuojamos geriausiomis, o moksleivių pasiekimai – aukščiausi. Be to, kai kurie Lietuvos mokytojų duomenys geresni nei TALIS tyrime dalyvavusių 34 šalių vidurkis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Žeminimą darbe teigia patiriantys beveik 40 proc. ligoninėse dirbančių gydytojų ir 27 proc. bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų. Būtent šių profesijų atstovams kyla didžiausia rizika darbe susidurti su psichologiniu smurtu.

Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus vedėjas Kęstutis Stašaitis konstatuoja: keiksmai, įžeidinėjimai ir grasinimai – čia dirbančių medikų, per parą priimančių apie 120 pacientų, kasdienybė.
„Kiekvienas skubios pagalbos skyriuje dirbantis gydytojas yra susidūręs su situacija, kai pacientas jam grasina. Tai lemia mūsų skyriaus specifika – pacientai dažnai atvyksta iš įvykio vietos, patyrę traumų, girti, ir šios aplinkybės lemia ne visai adekvatų jų elgesį. Jei žmogus smurtauja namų aplinkoje, jam ribų nėra ir ligoninėje. Be to, kiekvienam pacientui sava problema yra pati opiausia ir pati didžiausia, o mūsų gydytojų duona – iš didžiulio srauto išskirti pacientus, kurių gyvybei gresia pavojus“, – kasdienes medikų darbo subtilybes apibūdina K.Stašaitis.
Naujausias Higienos instituto atliktas tyrimas atskleidė, kad per pastaruosius metus net 37,4 proc. ligoninėse dirbančių gydytojų darbe patyrė pažeminimą, 15,6 proc. – grasinamus, 11,2 proc. – ujimą, o 5,3 proc. – priekabiavimą. Su daugiau nei viena psichologinio smurto apraiška darbe susidūrė apie pusę smurtą patyrusių gydytojų.
Jau ir ankstesniais metais Higienos instituto atliktas tyrimas parodė, kad būtent sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriaus darbuotojai priekabiavimą ir ujimą – dažnai pasikartojantį, užgaulų elgesį, siekiant piktybiškai pažeminti ar pakenkti, darbe patiria dažniau nei kitų profesijų atstovai. Kita su didesne rizika susidurianti grupė – mokytojai.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad ir mokytojai, ir gydytojai priskiriami prie rizikos grupės. Tai yra profesijos, susijusios su paslaugų teikimu, jų atstovams dažnai tenka kontaktuoti su daugybe žmonių. Žeminimas – labiausiai paplitusi psichologinio smurto apraiška gydytojų ir mokytojų darbe. Ir žemina ne tik vadovybė ar kolegos, bet ir iš išorės atėję žmonės – tai ypač liečia gydytojus, nes juos įžeidinėja ne tiek pacientai, kiek jų artimieji, abejojantys rezultatais ar tvarka“, – komentuoja viena tyrimo autorių, Higienos instituto Profesinės sveikatos tyrimų skyriaus vadovė dr. Birutė Pajarskienė.
Pasak jos, moksliniuose tyrimuose didesnė rizika šių profesijų atstovams patirti psichologinį smurtą aiškinama subjektyvesniu darbo pobūdžiu, kuris reikalauja didesnio emocinio įsitraukimo ir kitų žmonių asmeninės informacijos žinojimo,  taip pat grėsme būti apkaltintam blogai atlikus darbą ir mažesnėmis galimybėmis apsiginti.

Pasitaiko ir fizinio smurto

Bene didžiausia rizika patirti psichologinį smurtą gresia greitosios medicinos pagalbos ir priėmimo skyriaus medikams, nes būtent jiems tenka dirbti naktį ir susidurti su apsvaigusiais nuo alkoholio, narkotikų ar sergančiais psichinėmis ligomis pacientais. „Ypač priėmimo skyriuje labai dažnai susiduriame su tokiais atvejais, nes dabar žmonės agresyvūs, vos peržengia slenkstį, ir pasipila grasinimai skundais, teismais, jei nepadarysime vienų ar kitų tyrimų, nepaguldysime paciento į ligoninę“, – pasakoja Santariškių klinikų priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Aušra Gervickaitė.
Nemaloniausias atvejis per šios gydytojos praktiką buvo tuomet, kai du jauni vyrai, prisistatę giminaičiais, atvežė senyvo amžiaus žmogų. „Jie elgėsi labai agresyviai, darė psichologinį spaudimą, grasino teismais, skundais, viską filmavo, fotografavo reikalaudami, kad senukas būtų paguldytas į ligoninę, nors tam nebuvo jokių indikacijų. Šis įvykis sukrėtė ir kainavo daug jėgų, o vėliau išsiaiškinome, kad jie buvo ne giminaičiai, o turtą norėję pasisavinti kriminalinio pasaulio atstovai“, – nemaloniausią situaciją prisimena A.Gervickaitė.
Beje, gydytojai pabrėžia, kad nors dažniau tenka patirti psichologinį smurtą, pasitaiko ir fizinio smurto atvejų. 40 metų gydytoja dirbanti Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė per visą savo darbo praktiką yra girdėjusi ne tik keiksmų ar priekaištų, kad medikai per ilgai užtruko kelyje. „Yra buvę, kad išstūmė už durų, o kartą girtas įsiutęs pacientas spyrė į krūtinę. Apie 30 metų stambus vyras gulėjo ant neštuvų, o kai priėjau, pradėjo blaškytis ir spardyti aparatūrą – įsiutęs spyrė ir man. Tuomet nualpau, o kai atsigavau, pamačiau, kas įvyko“, – ilgam įstrigusį įvykį prisimena V.Pumputienė.
Pasak jos, su tokiais atvejais susiduria ir kolegos: vienai darbuotojai pacientas yra spyręs į nugarą, kitam gydytojui išmušęs dantį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau trejus metus tarp bedarbių sparčiausiai gausėja teisininkų, ekonomistų, socialinių darbuotojų, vadybininkų gretos, tačiau šių specialybių studijos ir toliau išlieka vienos populiariausių.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, pastaruosius trejus metus daugiausiai tarp užsiregistravusių bedarbių buvo administratoriaus, verslo paslaugų ir pardavimo vadybininko, buhalterio, apskaitininko, teisininko, ekonomisto, socialinio darbuotojo specialybę įgijusių žmonių.
Personalo atrankos specialistų vertinimu, šių specialybių atstovų perteklius darbo rinkoje išliks ir artimiausius trejus–penkerius metus, o įsidarbinti bus lengviausia IT, aviacinės elektronikos specialistams, inžinieriams, mechanikams, geodezininkams, biochemikams, techninius mokslus baigusiems vadybininkams. Nepaisant to, į tiksliųjų mokslų specialybes universitetams vis sunkiau prisivilioti studentų. Štai šiemet Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) dėstomas technines specialybes panoro studijuoti net 30 proc. mažiau jaunuolių nei ankstesniais metais. Beje, mažėja ir moksleivių, besirenkančių tiksliųjų mokslų valstybinius egzaminus. Šiais metais valstybinį matematikos egzaminą laikė tik kas penktas abiturientas – kelis kartus mažiau nei 2009 m.
Nors dėl to, kad šiandien baigusieji teisę, ekonomiką ar vadybą sunkiai gali susirasti darbo pagal specialybę, dažnai kaltinami universitetai, kepantys darbo rinkai nereikalingus specialistus, tačiau atsakomybę turėtų prisiimti ir mokykla. Mat dažnas abiturientas net neįsivaizduoja, kokių žinių gaus studijuodamas, pavyzdžiui, rinkodarą, nežino ir kokia situacija yra darbo rinkoje. Specialybę jaunuoliai neretai renkasi ne pagal asmenines savybes, o tiesiog stoja ten, kur lengviau mokytis ir tik tam, kad turėtų aukštojo mokslo diplomą.

Pedagogai skatina rinktis humanitarinį profilį

VGTU studijų prorektoriaus prof. Romualdo Kliuko žiniomis, kai kurie mokyklų pedagogai sąmoningai skatina moksleivius rinktis humanitarinį profilį, pabrėždami, kad studijos bus kur kas lengvesnės, nei įstojus į techninius mokslus, be to, nepatekus į valstybės finansuojamas vietas už studijas reikės gerokai mažiau mokėti. „Kai kurie kalbų, istorijos mokytojai, ypač dirbantys rajonuose, rinktis humanitarinę pakraipą vaikus ragina iš savanaudiškų paskatų, mat mažėjant mokinių taip stengiasi išsaugoti bent minimalų darbo krūvį, o apie prastas perspektyvas baigus socialinius ar humanitarinius mokslus nutyli“, – kritikuoja R.Kliukas.
VGTU studijų prorektoriaus nuomone, Švietimo ir mokslo ministerija neblogai organizuoja profesinio orientavimo centrų darbą, tačiau yra nesąžiningų pedagogų, kurie nepaaiškina tikrosios padėties darbo rinkoje. „Tarkim, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje didesnė dalis abiturientų laikė valstybinį chemijos egzaminą, nes mokytojai jaunimą nukreipė tinkama linkme“, – mano R.Kliukas.
Vis dėlto ir patys jaunuoliai, norėdami dar kelerius metus po mokyklos baigimo lengvai, be rūpesčių pagyventi, renkasi lengvesnes socialinių ar humanitarinių mokslų studijas, o ne technines specialybes, kurias studijuojant, pasak R.Kliuko, reikia įtemptai kasdien po keturias valandas dirbti universitete ir dar dvi – po paskaitų.
„Jaunoji karta nori pasiekti rezultatų be didesnių pastangų, todėl renkasi lengvesnį kelią. Jaunimas pamiršta, kad tarp poreikių ir jų patenkinimo dar yra ir pastanga. Dėl šios priežasties dažnas geriau visai nedirba, nes mano, kad neverta stengtis dėl tūkstančio litų mėnesinio atlygio“, – pastebi Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.
Jis išskiria dar vieną priežastį, kodėl abiturientai veržiasi į specialybes, kurias baigę papildo bedarbių gretas: „Jaunimą stipriai veikia stereotipai. Matydami žiniasklaidoje sėkmės lydimus, daug uždirbančius advokatus, teisininkus, ekonomikos analitikus, verslininkus, mano, kad ir jiems neįdedant daug pastangų, pasirinkus nesunkiai įkandamus mokslus, pavyks padaryti karjerą.“

Paklausiausi bus vadybininkai, baigę techninius mokslus

R.Kliukas pabrėžia, kad padėtį darbo rinkoje iškreipia ir aukštosios mokyklos, visos rengdamos vadybininkus ar teisininkus. „Lietuvai tikrai nereikia trijų tūkstančių teisininkų ar tiek plataus profilio vadybininkų, kiek šiuo metu jų rengiama. Tačiau tokioms studijoms organizuoti nereikia daug lėšų, net profesoriai nereikalingi, todėl ir atsiranda rinkoje šių specialistų perteklius“, – aiškina R.Kliukas.
Beje, įgijus humanitarinių mokslų specialybę mūsų aukštosiose mokyklose, darbo sunku rasti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Pasak VGTU studijų prorektoriaus, pavyzdžiui, inžinieriai pas mus rengiami pagal tas pačias programas kaip ir Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos studentai. Tad baigę mokslus lengvai gali įsidarbinti visoje Europoje, tačiau, R.Kliuko nuomone, vargu ar teisininkas, gavęs Lietuvos aukštosios mokyklos diplomą, bus laukiamas užsienyje. „Be to, daugelis inžinierių, IT specialistų jau paskutiniais studijų metais pradeda dirbti pagal specialybę ir uždirba po kelis tūkstančius litų. O tokias specialybes, kaip vadyba, naudinga rinktis tik magistrantūroje. Techninių mokslų specialistų, turinčių vadybos žinių, dabar ypač trūksta“, – teigia pašnekovas.
Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius prognozuoja, kad ir artimiausiais metais būtent šių specialistų paklausa bus labai didelė. Mat vien tik vadybininko išsilavinimą turintys žmonės moka parduoti produktus, bet menkai išmano, pavyzdžiui, įrenginių specifiką. „Auksiniai bus ir IT specialistai, gebantys ne tik programuoti, bet ir kurti naujus projektus, parduoti produktus“, – neabejoja K.Blaževičius.
Įmonės „CV-Online Lt“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė priduria, kad ateinančius dvejus metus visi IT specialistai darbdavių bus graibstomi, nes šioje srityje Lietuva pritraukia nemažai investicijų, kuriami vis nauji užsienio investuotojų centrai. R.Karavaitienė tvirtina, kad reikės ir mechanikų, telekomunikacijos specialistų, įvairaus profilio meistrų pramonės įmonėse.

Profesinis orientavimas – nuo pradinių klasių

Taigi kaip paskatinti jaunuolius rinktis inžinerinius bei kitus techninius mokslus?
„Daugelis vienuoliktokų ir net dvyliktokų menkai įsivaizduoja, koks vienų ar kitų specialistų poreikis, todėl pasirenka bet kokias studijas, paskui neaišku ką studijuoja, o ir baigę nežino, kokį darbą norėtų dirbti. Tad ir darbdaviui negali aiškiai išskirti savo motyvų, kodėl jis, o ne kiti keli šimtai baigusiųjų tą pačią specialybę, bus naudingiausias įmonei“, – aiškina K.Blaževičius.
„CV-Online Lt“ rinkodaros vadovė pabrėžia, kad paskutinėse klasėse moksleivių profesinis orientavimas jau pavėluotas. R.Karavaitienės vertinimu, tą reikia daryti vos pradėjus vaikams lankyti mokyklą. Ji sako, kad būtų galima pasinaudoti JAV švietimo sistemos pavyzdžiui, kai į pamokas jau pradinėse klasėse ateina vaikų tėvai ir pasakoja apie savo darbą. Taip mokiniai iš pirmų lūpų išgirsta apie vienokios ar kitokios veiklos specifiką ir gali susidaryti tikrą vaizdą apie konkrečią specialybę. „Suvokimas apie vieną ar kitą specialybę formuotųsi ir organizuojant ekskursijas į gamyklas, kuriose praktikai supažindintų su naujausiomis technologijomis, įrenginiais“, – būdus, kaip padėti jaunimui susivokti renkantis profesiją, vardija R.Karavaitienė.
K.Blaževičius mano, kad padėtų ir renginiai mokyklose, per kuriuos verslo, pramonės atstovai, remdamiesi asmenine patirtimi, papasakotų apie savo veiklos sritį.
Žinoma, tėvai taip pat turėtų labiau domėtis padėtimi darbo rinkoje ir remdamiesi tokiomis nuogirdomis, kad teisininkai daug uždirba ar jų visuomet reikės, neskatinti klaidingo požiūrio apie vaiko ateities perspektyvas. „Iš tiesų susiformavusioms nuostatoms pakeisti reikia laiko. Padėtis pasikeis, kai šeimoje ir mokykloje pradėsim formuoti pagarbą pastangoms ir pirmiausia bus vertinamos jos, o ne pasiekimai, tobuli rezultatai“, – apibendrina B.Gruževskis.

Bedarbių, užsiregistravusių Lietuvos darbo biržoje pagal profesijas (visų bedarbių proc.)

Specialistai    Kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbininkai
2012 m. I pusmetis
Administratorius 2,9    Darbininkas 20,2
Verslo paslaugų vadybininkas 2,5    Pagalbinis darbininkas 11,2
Pardavimo vadybininkas 1,6    Pardavėjas 7,9
Buhalteris 1,1    Valytojas 5,7
Apskaitininkas 1    Apdailininkas 4,3
Socialinis darbuotojas 0,6    Nekvalifikuotas statybos darbininkas 3,6
Teisininkas 0,5    Sargas 2,7
Ekonomistas 0,5    Pardavėjas-konsultantas 2,5
Darbų vadovas 0,4    Automobilio vairuotojas 2,4
Projektų vadovas 0,4    Traktorininkas 2,3
Socialinis pedagogas 0,3    Stalius 2

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Specialistai, kurie ateinančius keletą metų lengvai įsidarbins
Įvairių sričių IT specialistai
Biotechnologijos specialistai
Biochemikai
Įvairių sričių inžinieriai
Atsinaujinančių elektros šaltinių specialistai
Vadybininkai, baigę techninius mokslus
Medikai
Šaltinis: darbo rinkos ekspertų prognozės

Augant nesutarimams tarp Švietimo ir mokslo ministerijos bei mokytojų profsąjungos, pastarieji savo poziciją pasirengę parodyti streiku.

Iš pradžių numatytas įspėjamasis streikas, kurio metu mokytojai nedirbtų dvi valandas. Vėliau neatmetama ir neterminuoto streiko galimybė. Įspėjamojo streiko galima sulaukti jau šio mėnesio pabaigoje.
Tokią informaciją „Veidui“ patvirtino Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jo vadovaujama sąjunga surinko daugiau nei 15 tūkst. streikui pritariančių pedagogų parašų. Iš viso Lietuvoje dirba apie 55 tūkst. pedagogų.
Pagrindinis profsąjungos reikalavimas – išsaugoti nedideles kaimo mokyklas. Anot mokytojų, dar 2001 m. įvesta studijų krepšelių sistema išsikreipė ir šiuo metu yra paranki tik didelėms mokykloms. „Kaimuose, kur gyvena mažiau mokinių, mokyklos pasmerktos būti „minusinėmis“, nes nesurenka krepšelių. Savivaldybės negali skirti joms pakankamai lėšų, nes neužtektų kitoms sritims. Jei finansavimo modelis nesikeis, daugelis mažų mokyklų neišvengiamai bus uždarytos“, – neabejoja A.Jurgelevičius.
Tarp kitų mokytojų reikalavimų – ir siekis įvesti vadinamąją minimalią „18 kontaktinių valandų pedagoginę normą“, kuri apsaugotų mokytojus nuo per didelio turimų pamokų skaičiaus apkarpymo. Mokytojai taip pat pasisako ir prieš jų veiklos vertinimą kas ketveri metai.
Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys patikino, kad ministerija stengiasi atsižvelgti į mokytojų reikalavimus: yra sudarytos darbo grupės, taip pat laukiama visų suinteresuotų grupių pasiūlymų dėl naujos finansavimo koncepcijos. „Ar streikas įvyks, priklausys tik nuo pačių profsąjungų“, – teigia viceministras.
Šiuo metu kompromiso tarp profsąjungos ir ministerijos ieško net specialiai tam sudaryta taikinimo komisija.

Atrodo neįtikima, bet maždaug pusė šiandieninių Lietuvos moksleivių nė karto nėra buvę savo valstybės sostinėje Vilniuje. Tiesą sakant, ne tik moksleivių: 20–25 proc. suaugusiųjų net visą gyvenimą nugyvena, taip ir nepamatę ne tik Vilniaus, bet ir Baltijos jūros.
Pažvelgę į Lietuvos statistikos departamento vykdytą pastarąjį namų ūkių tyrimą, matome, kad net 62,4 proc. visų mūsų šalies gyventojų per atostogas neturi finansinių galimybių bent savaitei su šeima ištrūkti iš namų ir paviešėti bent jau kitame Lietuvos mieste ar rajone (ką jau kalbėti apie užsienį). Daugiausiai tokių žmonių yra rajoniniuose miestuose – 64,8 proc., o kaimuose – net 73,1 proc.
Ilgametis Moksleivių dainų švenčių chorų atrankos komisijos pirmininkas Raimondas Katinas sako, kad apie trečdalį Lietuvos provincijos vaikų Vilnių pirmąkart pamato atvažiavę į Dainų šventę. Paprastai du trečdaliai visų Moksleivių dainų šventės dalyvių yra vaikų chorai, orkestrai ir šokių kolektyvai iš regionų.
Provincijos vaikai tokių išvykų laukia kone kaip išganymo: repetuoja neskaičiuodami laiko tiek rytais, tiek po pietų, įdeda visą savo širdį ir su viltimi laukia atrankų, spėliodami, ar pavyks geriau pasirodyti už kitus savo rajono vaikų meno kolektyvus ir ištrūkti į Vilnių.
Bet šiemet moksleivių ministras Gintaras Steponavičius pasakė: “Moksleivių dainų šventės nebus.” Nėra pinigų. Antraip dėl tris dienas truksiančio renginio nukentės “viešasis interesas”: subliūkš mokinio krepšelis, sumažės algos visiems kitiems mokytojams ir aukštajam mokslui skiriamos lėšos.
Tokiais argumentais ministro su kolegomis supriešinti muzikos mokytojai palaikymo iš kolegų nesulaukia. O maždaug trečdalis savivaldybių merų, išgirdę švietimo ir mokslo ministro šneką, jau suskubo kitoms reikmėms išleisti Moksleivių dainų šventei, pagal Dainų švenčių įstatymą, privalomas skirti lėšas.
Tuščia kartotis, bet net gūdžiausiu sovietmečiu įvyko visos numatytos Dainų šventės. Taip, jose būdavo nemažai buko sovietinio patoso, bet po jo visados širdis suvirpindavo Juozo Naujalio “Lietuva brangi”.
Šių metų Moksleivių dainų šventės “Mūsų vardas – Lietuva” repertuare kaip niekad gausu pasididžiavimą, kad esi lietuvis, keliančių dainų: nuo sutartinių, atliekamų keturiomis tarmėmis, iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų siuitų, nuo Vytauto Kernagio dainų kompozicijų iki liaudies dainų, atliekamų su Dzūkijos močiučių etnografiniu ansambliu, repuojant ir griaudint rokui, nuo orkestrų su solistais atliekamų maršų “Žygis į Vilnių”, “Palinko liepa šalia kelio”, “Kur lygūs laukai” iki Justino Marcinkevičiaus ir Laimio Vilkončiaus “Dėl tos dainos” bei finalinės Kipro Mašanausko “Kokia nuostabi, Lietuva, esi”.
Taigi šiemet Lietuva turėjo puikią progą natūraliai, o ne kažkokiais dirbtiniais projektais ir lankstinukais pakurstyti blėstančią patriotizmo ugnelę mūsų vaikų širdyse, praplėsti jų akiratį. Deja, šia galimybe, regis, nepasinaudosime. Liūdna.
O apgauti ir nusivylę vaikai po pusantrų metų intensyvių repeticijų šlifuojant Moksleivių dainų šventės repertuarą meta lankyti chorus ir vargu ar besugrįš, vargu ar po tokios patirties benorės ruoštis kitoms dainų šventėms, kurias ministras žada lyg ir įvyksiant. Kaip lengva kalbėti apie laikus, kai pats nebebūsi ministras. Kaip lengva rasti lėšų ir savo bičiulių paranormaliems įgeidžiams ir tuštiems projektams, o štai vaikų dainų šventei – sunku.

Šiemet Lietuva turėjo puikią progą natūraliai, o ne kažkokiais dirbtiniais projektais ir lankstinukais pakurstyti blėstančią patriotizmo ugnelę mūsų vaikų širdyse, praplėsti jų akiratį. Deja…