BFL

Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja Daiva Vaičaitytė, prieš ketverius metus Klaipėdos universitete baigusi vaikystės pedagogiką su vokiečių kalbos specializacija, sako, kad po studijų jai trūko elementarių žinių, kaip susiplanuoti pamoką, stigo ir pasitikėjimo savimi. Be to, kol mokėsi universitete, ji net nesvarstė galimybės dirbti mokykloje. Ir tik paskutiniame kurse patekusi į projektą „Renkuosi mokyti“ pakeitė nuomonę apie darbą su vaikais.
Šiuo projektu stengiamasi paraginti geriausius aukštųjų mokyklų absolventus dvejus metus po studijų dirbti mokytojais. „Dalyvaudama šioje programoje gavau kur kas daugiau negu universitete. Mat čia didžiausias dėmesys skiriamas savęs pažinimui, tobulėjimui, mokymui mokytis ir motyvacijos dirbti su vaikais skatinimui. Aš taip užsidegiau, atradau save, kad apie jokį kitą darbą net negalvoju“, – tvirtina D.Vaičaitytė.
Per paskaitas ir seminarus iš mokytojų ekspertų ji išmoko rašyti pamokų planus, o bendravimo su vaikais įgūdžių sėmėsi neformalioje aplinkoje – vaikų stovyklose. D.Vaičaitytė projekte „Renkuosi mokyti“ pagrindines žinias, reikalingas pedagogui, gavo per praktines užduotis, kurių, pasak jos, labiausiai ir trūko universitete.
„Universitete dažnai buvo mokoma tokių dalykų, kuriuos vėliau sunku pritaikyti praktiniame darbe. O ir pačios praktikos buvo per mažai – mėnesio paskutiniame kurse tikrai neužtenka. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugelyje pedagogikos mokyklų tik vieną dieną per savaitę vyksta paskaitos, o visas kitas dienas studentai praleidžia mokyklose“, – sako Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja.

Nėra bendros pedagogų rengimo sistemos

VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros profesorė Vilija Targamadzė pabrėžia, kad Lietuvoje nėra pedagogų rengimo sistemos, tik atskiri elementai. Jos nuomone, nuo užsienio šalių švietimo koncepcijų dokumentų nurašytos atskiros frazės, kurioms trūksta lietuviško turinio. Pavyzdžiui, neaišku, kokiomis asmenybinėmis ir profesinėmis kompetencijomis turi pasižymėti pedagogas, neakcentuojama, kad ugdymas yra vertybė, pedagoginė praktika nesusieta su kompetencijų ugdymu.
„Kai nėra vienos sistemos, o kuriami tik atskiri fragmentai, tuomet ne sistema tarnauja žmonėms, o šie ją aptarnauja. Pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo projektuose dažnai dalyvaujama tik dėl to, kad būtų surinktas reikiamas žmonių skaičius. Vis dar nėra jungčių, kurios padėtų sukurti bendrą sistemą. Tad ir į mokyklą dirbti ateina nepasirengę bei nemotyvuoti žmonės“, – mano Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė.
Profesorė pabrėžia, jog Lietuvoje sunku pereiti prie mąstymo, kad pirmiausia turi būti rengiamas pedagogas, o ne fizikas ar matematikas. Be to, pasak V.Targamadzės, labai trūksta pagarbaus požiūrio į ugdytinį. Rengiant pedagogus neakcentuojama, kad svarbiausias mokytojo tikslas – padėti skleistis vaikui. „Jauni specialistai rengiami kaip vykdytojai, nors jie pirmiausia turėtų būti kūrėjai, gebantys patys atsiskleisti globaliame kontekste. Trūksta vertybinio akcento“, – kritikos negaili V.Targamadzė ir priduria, kad Lietuvos universitetuose, rengiančiuose pedagogus, retai taikomi naujausi aktyvaus mokymosi metodai, tokie kaip projektinis mokymasis, tad ir baigę studijas jaunieji mokytojai dažnai jų netaiko savo darbe.
Kad naujovės į aukštąsias mokyklas ateina labai lėtai, sako pastebinti ir programos „Renkuosi mokyti” vadovė Marina Vildžiūnienė: „Mane stebina, kad rengiant pedagogus dažnai nėra praktinio sąlyčio su švietimo sistemoje vykstančiais pokyčiais. Pavyzdžiui, būsimųjų mokytojų nepasiekia naujos ugdymo bendrosios programos, naujausi vadovėliai.“
Šiuolaikinių didaktikų centro vadovė Daiva Penkauskienė teigia, kad retas dėstytojas, rengiantis pedagogus, pats dirba mokykloje. Tad nematant iš vidaus mokyklos, kuri šiandien yra labai pasikeitusi, sunku perimti ir naujoves. „Nėra teoretikų ryšio su mokykla, jie nejaučia ir nemato pokyčių, todėl ir nereaguoja į juos“, – mano D.Penkauskienė.

Praktika – susivokti, ar gali dirbti su vaikais

Vesdama seminarus jau baigusiems studijas mokytojams, M.Vildžiūnienė pastebi, kad jiems labai trūksta elementarių praktinių žinių. Tą patvirtina ir patys studentai per apklausas, atliekamas po pedagoginės praktikos. „Kiekvienais metais studentų klausiame, kokių žinių jiems labiausiai pritrūko atliekant praktiką. Dažniausi atsakymai – kad nežino, kaip elgtis esant konkrečiai situacijai, kai, pavyzdžiui, mokiniai įvairiais būdais bando naują pedagogą. Taip pat jauniems mokytojams sunku suvaldyti klasę. Jiems stinga ir psichologinių, ir didaktinių žinių“, – vardija VPU Pedagogikos psichologijos instituto Edukologijos katedros vedėja Marija Barkauskaitė.
Siekiant, kad iš universitetų išeitų labiau praktiniam darbui pasirengę mokytojai, nuo praėjusių metų laiko pedagoginei praktikai skiriama kiekvienais studijų metais. „Pirmame kurse studentai stebi pedagogo darbą, kitais metais – jau šiek tiek padeda, vėliau yra mentoriaus praktika, kai jie veda dalį pamokos, organizuoja renginius su vaikais, ir ketvirtame kurse savarankiškai veda pamokas“, – dėsto M.Barkauskaitė.
D.Penkauskienės vertinimu, įvestas didesnis praktikos valandų skaičius – kol kas didžiausias teigiamas poslinkis pedagogų rengimo sistemoje. „Vis dėlto kažin ar tai duos teigiamų rezultatų, nes šiandien Lietuvoje rengiami mokytojai, kurie neplanuoja dirbti mokykloje“, – pripažįsta pašnekovė.
VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros vedėjos Lilijos Duoblienės nuomone, Lietuvos pedagogų rengimo sistema bando prisitaikyti prie šiuolaikinių poreikių, tačiau pokyčiai vyksta tik stengiantis atitikti formalius reikalavimus. „Didinamas praktinių valandų skaičius, keliami kompetencijos reikalavimai, tačiau tai tik prisitaikymas prie vartotojiškos visuomenės. Per praktikas tik pašlifuojamas įbruktas instrumentas, mokytojas spaudžiamas į reglamento numatytus rėmus, o kūrybinės erdvės jam nepaliekama. Suteikiama per mažai atsakomybės, kad padėtų atsiskleisti vaikui. Praktika būsimam mokytojui turėtų būti skirta pirmiausia pačiam save pažinti, kad jis susivoktų, kodėl dirba su vaikais“, – mano L.Duoblienė.
Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tikisi, kad motyvuotų pedagogų gretos turėtų pagausėti po kelerių metų, kai studijas baigs laikiusieji motyvacinį testą. „Dalis jaunuolių, sužinoję, kad reikės laikyti testą, neteikia prašymų studijuoti pedagogikos specialybių. Taip nemažai atkrinta tokių, kurie anksčiau patekdavo atsitiktinai“, – sako švietimo ir mokslo ministro patarėjas Gytautas Damijonaitis.
Pasak jo, dar didesni pokyčiai turėtų prasidėti, patvirtinus Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepciją. Joje bus numatyta, kaip sukurti motyvacinę sistemą, kad mokytojas norėtų tobulėti, pabrėžiama, jog turi būti sudarytos sąlygos kvalifikacijai kelti, o teikiant šias paslaugas dalyvautų aukštosios mokyklos.
„Siekiame sisteminio ir ženklaus pokyčio, kad kvalifikacijos kėlimas nebūtų tik formalus, užfiksuotas dokumentuose. Mokytojai daugiau tobulintis turėtų savo darbo vietose, o ne važinėdami į seminarus, todėl planuojama mokyklose sustiprinti profesinio tobulinimo konsultanto funkciją. Konsultantas turėtų kalbėtis su pedagogais apie patiriamus sunkumus, patarti, ką reikėtų keisti“, – planuojamus pokyčius apibūdina ministro patarėjas.

Ugdymas stumiamas į paraštę

G.Damijonaičio nuomone, vaikų ir tėvų požiūris į mokytoją priklauso nuo jo darbo kokybės, todėl skatinti pedagogus tobulėti labai svarbu ne tik dėl to, kad pamokos taptų naudingesnės vaikams, bet ir stengiantis kelti mokytojo profesijos prestižą. Mat šiandien pedagogo darbas Lietuvoje dažnai nuvertinamas, priešingai nei Skandinavijos šalyse ar Vokietijoje. Be to, ir patys mokytojai retai didžiuojasi savo atsakingu darbu, nors jų atlyginimai šiandien nėra tokie jau maži.
„Suomijoje mokytojo profesijos prestižą pavyko pakelti, kai pedagogai buvo išlaisvinti nuo daugelio biurokratinių formalumų, kad daugiau dėmesio galėtų skirti ugdymui. Danijoje mokytojas suprantamas ne kaip žinių perteikėjas, o kaip vaiko pagalbininkas. Pedagogas kartu su mokiniais išsikelia tikslus ir ieško geriausio scenarijaus, kaip juos įgyvendinti“, – aiškina V.Targamadzė.
Jos nuomone, Lietuvoje bandoma kai ką perimti iš vienos ugdymo sistemos, kitus dalykus – iš kitos. „Visko daug, bet viskas labai miglota. Žaidžiama paviršiumi, o daugelis dalykų tik deklaruojami. Reikia įvardyti tikslus ir numatyti konkrečią įgyvendinimo koncepciją, kuriai pritartų pedagogai. Mat daugelis politikų parengtų mechanizmų žlunga, nes jų nepalaiko švietimo srities profesionalai. Kardinaliai keisti sistemą būtina, nes stokojant visuminio mąstymo, vertybinių akcentų ugdymas bus nustumtas į paraštę ir toliau rengsime ne kūrybingus pedagogus, o vartotojus“, – apibendrina V.Targamadzė.
Šiuo metu Lietuvoje vaikus moko 41 tūkst. mokytojų.

VU edukologijos profesorė V.Targamadzė: „Lietuvoje nėra pedagogų rengimo sistemos, trūksta visuminio mąstymo, vertybinių akcentų, todėl mokytojai tampa vykdytojais.“

mokytoja299

Prisiminus tarybinių laikų pedagogų aprangą, daug kam prieš akis iškyla pilki arba languoti, daugiau kilimą nei rūbus primenantys kostiumėliai, apdribę megztiniai, pusę veido dengiantys akiniai ir cheminiu būdu sušukuoti plaukai.Nors ir pasitaikydavo skoningų išimčių, daug kam būtent toks mokytojo įvaizdis įstrigęs giliai į pasąmonę.

Šiandien mokytojai turi gerokai daugiau laisvės ir pasirinkimo galimybių tiek pačiame mokymo procese, tiek ir formuojant savo stilių. Tačiau diskusijos, kokia yra ir kokia turėtų būti pedagogo apranga verda nuolatos. Tarpusavyje nesutaria tiek patys pedagogai, tiek mokyklos administracija, savitą nuomonę išreiškia ir mokiniai, ir jų tėvai.

Įtikti visiems sunku

Tėvų tarpe vyrauja skirtingos nuomonės – viena jų grupė pasisako griežtai – mokytojai turėtų rengtis kaip ir visi valstybės tarnautojai, gaunantys algą iš valstybės biudžeto. Kiti tėvai, linkę į platesnę diskusiją, sako, jog mokytojų drabužiai – itin svarbi komunikacijos dalis, kuria moksleiviams perduodama tam tikra žinutė. Stilingas, visada pasitempęs, o kartais (tebūnie) ir šiek tiek šokiruojantis – toks turėtų būti mokytojo rodomas pavyzdys, ugdant laisvas ir kūrybingas asmenybes.

Patys moksleiviai pripažįsta, kad jiems maloniau akis paganyti į madingai ir puošniai apsirengusius mokytojus, tačiau tokių pasitaiko vos vienas kitas. Daugumos pedagogų aprangoje dominuoja klasikinis stilius – vyriški ir moteriški kostiumai. Persistengusius pasipuošti mokytojus, moksleiviai netrunka pakrikštyti šmaikščiomis pravardėmis, o linksmos istorijos apie per mažas odines mokytojos kelnes ar iš kojų verčiantį dekoltė eina iš lūpų į lūpas.

Paprasčiausia išeitis – aksesuarai

Visų profesijų atstovai turi teisę būti stilingais. Tačiau vienam stilius asocijuojasi su neoninėmis spalvomis nuo galvos iki kojų, kitam gi pakanka nedidelio aksesuaro, parodančio domėjimąsi naujausiomis mados tendencijomis. Mokytojo profesija itin palanki aksesuarų įvairovei ir dažnai jų kaitai. Klasikinio stiliaus aprangą visuomet galima pagyvinti skarele, vėriniu, auskarais, žiedais ir laikrodžiu, o pedagogai, nešiojantys akinius, šiais laikais turi platų akinių asortimento pasirinkimą.

„Fielmann“ optikos salono Vilniuje vadovė Vilma Maigienė sako, kad akiniai – vienas iš paprasčiausių įrankių, norint dažnai keisti savo įvaizdį. Jei anksčiau akinius nešiojantys žmonės ne visada jausdavosi jaukiai, tai dabar akiniai yra labai madingi ir vis dažniau pasirenkami kaip stiliaus elementas. Žaismingi spalvingi akinių rėmeliai tampa puikia atsvara klasikiniam stiliui. Į užmarštį nuėjo stori akinių stiklai ir gremėzdiški neaiškios spalvos jų rėmai. Optikų lentynos lūžta nuo stilingų, spalva ir forma suteikiančių galimybę išreikšti savo asmenybę, variantų.

Be to, „Fielmann“ atstovė V. Maigienė primena, jog tradiciniu laikomas mokytojo įvaizdis – griežti rėmeliai – dabar tapo bendrine mada. Tokie rėmeliai laikomi itin stilingais ir geidžiamais – ypač jaunimo tarpe. O tai iš dalies eliminavo mokytojo stiliaus savitumą. Kad tai, kas anksčiau buvo laikoma „tamstos mokytojos“ stiliumi, dabar tapo tiesiog madingu įvaizdžiu.

Susirinkimuose – papeikimai dėl dekolte

Dėl mados ir stiliaus susiniveliavimo optikos salono ekspertei pritaria ir patys mokytojai. Sostinėje dirbanti pradinių klasių mokytoja Jurga sako jaučianti gana didelę aprangos pasirinkimo laisvę. Pasak jos, džinsuoti, sportinį, laisvą stilių išpažįstantys mokytojai dažnai tiesiog „ištirpsta“ moksleivių būryje, neretai atskirti mokytoją nuo moksleivio būna išties sunku. Vis dėlto Jurgos darbovietėje skiriamas nemažas dėmesys darbuotojų aprangai – susirinkimuose mokytojoms tenka išgirsti rimtų priekaištų dėl gilesnės iškirptės, primenant, kad dirbant su paaugliais nederėtų demonstruoti atviro seksualumo. Rengiami ir seminarai aprangos tematika – čia nagrinėjama mokytojų aprangos įtaka moksleiviams, ypač didelis dėmesys skiriamas pradinukams, kurie itin imlūs naujovėms bei smalsiai fiksuoja kiekvieną mokytojo rūbo detalę.

Jurga pasakoja dažnai iš savo auklėtinių girdinti neįprastų komplimentų aprangos tema – vaikai sugeba atkreipti dėmesį į mokytojos karolių širdies formos miniatiūrinį papuošimą, kartais nepastebėdami ryškios pačio aksesuaro spalvos ar formos. Pradinių klasių mokytoja, nešiojanti kontaktinius lęšius, įsitikinusi, kad jei vieną dieną į klasę įžengtų su akiniais, tai taptų bent kelių dienų sensacija vaikų tarpe. Jurga sako seniai pastebėjusi, kad pradinių klasių mokinukai ne tik pastebi kiekvieną savo mokytojos aprangos pokytį, bet ir nesidrovi paklausti ta tema.

Pasirinkęs mokytojo profesiją, turi susitaikyti su faktu, kad negalėsi likti šešėlyje. Mokytojas tarsi užkeltas ant pjedestalo, jį nuolat stebi keliasdešimt akių. Tad vertėtų atminti, kad ugdant besiformuojančias asmenybes, kiekvienas pedagogo ištartas žodis, aprangos detalė ar balso tonas yra dalis komunikacijos. Mokytojų dienos proga pedagogams vertėtų palinkėti komunikuoti atsakingai, bet nenuobodžiai ir būti įdomiu tiek sau, tiek supančiai aplinkai.

"Veido" archyvas

Šiuo metu Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja per 11 tūkst. studentų

Darbo biržos duomenų bazėje dabar – vos 15 įrašų apie laisvas mokytojų darbo vietas. Tuo metu pedagogo darbą per darbo biržą susirasti bando daugiau nei tūkstantis kvalifikuotų mokytojų.

Natūraliai kyla klausimas, kaip į naujausius darbo rinkos pokyčius bei lūkesčius reaguoja ir ką rengti ketina pagrindinė pedagogų kalvė – Vilniaus pedagoginis universitetas (VPU). Ar pavyks šiai aukštajai mokyklai susigrąžinti kadaise turėtą gerą vardą ir parengti reikalingų specialistų, mat ateities prognozės niūrios: Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) skaičiuoja, kad artimiausius trejus metus mokinių Lietuvoje mažės po 20 tūkst. kasmet – tarsi kiekvienais metais būtų uždaroma po 30 didelių mokyklų, o mokytojų juk jau dabar per daug. Vadinasi, ir darbo biržoje jų daugės.

“Tai gryna demagogija. Niekas į šituos dalykus nereaguoja”, – taip darbo biržos duomenis komentuoja VPU rektorius Algirdas Gaižutis. – Ar su teisininkais, medikais yra kitaip? Tik esant laukiniam kapitalizmui visąlaik iškeliama konkurencija. Juk bet kuris procesas turi dvi puses”.

Kūno kultūra svarbiau už rusų kalbą

Kaip paaiškėjo iš 2010 m. priėmimo į VPU rezultatų, abiturientams nesinori studijuoti rusų filologijos, fizikos, gamtos ar tikybos. Visai kas kita – kūno kultūra, anglų filologija ar psichologija.

Pasirodo, kūno kultūros mokslus VPU krims neregėtas skaičius pirmakursių – net 157. Tai populiariausia šiais metais universiteto specialybė. Tiesa, reikia pridurti, kad daugiau nei šimtas įstojusiųjų už šiuos mokslus turės mokėti visą studijų kainą, mat tik 46 studentai užsitikrino valstybės finansavimą, t.y. gavo studijų krepšelius. VPU rektoriaus vertinimu, tai, kad daugiausiai studentų studijuos kūno kultūrą – labai puiku, mat universitetas parengia labai gerus sportininkus.

Anglų filologiją studijuos 110, o psichologiją – 91 studentas. Tai pagal studentų skaičių kitos dvi iš trijų populiariausių VPU specialybių. Tuo metu rusų filologais, fizikos ir informatikos specialistais pretenduoja tapti vos po aštuonis studentus, katalikų tikybos pedagogais – devyni. Verta pridurti, kad, palyginti su praėjusių metų stojimu, VPU taip pat smarkiai padaugėjo pirmakursių, kurie už valstybės lėšas studijuos šokio, muzikos pedagogiką. Vis dėlto į pirmą VPU kursą šiemet iš viso įstojo beveik trečdaliu mažiau studentų nei pernai, bet valstybės finansavimas padidėjo.

Kaltųjų paieškos

Trečiame VPU ekonomikos kurse studijuojant Rūta “Veidui” prisipažįsta: mokytoja dirbti ji tikrai neketina, šis universitetas – tai paskutinė vieta, kur ji norėjo įstoti, nes kitur studijuoti tiesiog nepavyko. Per trejus studijų metus jos nuomonė nepasikeitė.

“Pedagoginis nėra toks blogas, kaip kalbama, tačiau tai, kad dauguma tikrai neketina dirbti mokytojais – visiška teisybė. Gal dėl to, kad mūsų studijuojamas dalykas toks specifinis”, – svarsto VPU trečiakursė. Rūta sako žinanti, kad mokytojomis nuoširdžiai siekia tapti vos dvi jos bedrakursės iš aštuoniasdešimties. Studentės įsitikinimu, mokytojai uždirba pakankamai, dirbti apsimoka, tačiau daugumos bendramokslių esą visiškai netraukia darbas su moksleiviais.

Su tuo niekada nesutiktų Jūratė Baranova, filosofijos profesorė, VPU dirbanti nuo 1984-ųjų. Kalbas apie pernelyg mažą universiteto studentų motyvaciją ji vadina neapgalvotomis. “Pakelkite atlyginimus pedagogams, ir visi subėgs studijuoti, ir motyvacija atsiras”, – neabejoja profesorė, nes prisimena, kad vos tik buvo pakelti atlyginimai mokytojams – šie uždirbo daugiau už universiteto dėstytojus, ir mokytojo prestižas visuomenės bei studentų akyse išsyk pagerėjo.

“Tiesiog nesutvarkyta įdarbinimo ir pedagogų atlyginimo sistema. Esu turėjusi pačių geriausių studentų, pati skambinau į mokyklas, prašiau, kad priimtų. Niekam nebuvo įdomu. Juk kartais filosofiją dėsto matematikai, kiti prašalaičiai”, – piktinasi filosofė.

Kitas pavyzdys: VPU prieš daugiau nei dvejus metus apleidęs dėstytojas Andrius (tikrojo vardo jo paties prašymu neminėsime), dabar skaitantis paskaitas Vilniaus universitete, yra kitokios nuomonės ir “Veidui” pasakoja: “Tenka pripažinti, kad Pedagoginis universitetas (nors jam universiteto vardas ir nelabai tinka) vis dėlto išlieka ta vieta, į kurią įstojama šiaip sau. Į VPU sunku pritraukti jaunų dėstytojų, nes akademinė bendruomenė iš kitų universitetų darbą čia laiko neprestižiniu. Tai nėra atsitiktinis dalykas: ten studentai įpratinti mokytis ir dirbti taip, kaip aš dirbau 1993-iaisiais. Tai labai žemas lygis. Kaip dėstytojas, netgi esu patyręs studentų spaudimą – esą čia visi studijuojantieji vertinami tik labai gerai, reikia aukštų vidurkių. Apsikarstę “aukštais” profesorių, habilituotų daktarų titulais, kai kurie dėstytojai VPU Socialinių mokslų fakultete man priminė antikvariatą”.

Linkėjimai susigrąžinti gerą vardą

VPU rektorius A.Gaižutis apie prisitaikėlius, stojančius į VPU, turi savo nuomonę: “Tai yra sukurta nuomonė. Kokie prisitaikėliai? Nuo šių metų stojantiesiems įvestas motyvacinis testas. Koks dar prisitaikymas? O žurnalistai, teisininkai – ar ne prisitaikėliai? Galbūt net didesni”.

Rektorius taip pat moja ranka į visokias apklausas, rodančias labai menką studijuojančiųjų motyvaciją. “Nieko nenoriu šnekėti apie tokias nesąmones. Mes labai ramiai žiūrime į pasaulį, ir jūs į mus žiūrėkite ramiai. Ar jūs bent galite įsivaizduoti: jei mūsų studentai nedirbtų, tai būtų kolapsas visos švietimo sistemos kolapsas. Juk dabar visi miestai ir rajonai mokytojų turi tiek, kiek reikia”, – kritikams atkerta akademikas.

Vis dėlto svabu informuoti, kad VPU kol kas negali atsakyti, kiek universiteto absolventų darbą susirado pagal specialybę, kiek jų užsiregistravę darbo biržoje. VPU Karjeros centro atstovė informavo, kad skaičiai, VPU gauti iš darbo biržos, netikslūs, privelta klaidų, o kur kas įsidarbino – kol kas niekas neskaičiuoja, tai ketinama daryti “kažkada”.

“Aš matau, kad geriausios studentės išteka už verslininkų ar turtingų vyrų, eina dirbti ten, kur geriau moka, tačiau ne mokytojauti. Manau, į VPU įstoja gabūs vaikai iš provincijos, jie kuklesni, paprastesni, nearogantiški, kartais būna netgi talentingesni ir darbštesni už kitų universitetų studentus”, – VPU studentus giria J.Baranova.

Jai nuolatinis VPU linksniavimas, esą šis turi prastą vardą, atrodo juokingas: “Yra tam tikras sluoksnis žmonių, kurie neturėdami idėjų siekia surasti atpirkimo ožį ir kartoja: kokie jie prasti. Įdomu, ką jie darytų be mūsų?”

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, pats, beje, VPU absolventas, realistiškiau vertina padėtį. Jis pripažįsta: didžiulį būrį studijuojančiųjų pedagogiką reikia mažinti, nors tuoj pat priduria, kad tai ne vien VPU problema. “Turėti gerą veidą yra labai gerai. Tą veidą susigrąžinti ir palinkėčiau VPU. Gal geriau mažinti studentų”, – svarsto viceministras. Jis prisiminė, kad ir pats, būdamas studentas, kartodavo, esą mokytoju tikrai nedirbs, tačiau vėliau teko dirbti ir daug pasiekti.

Kiek iš tiesų prie mokytojo specialybės nuvertinimo prisidėjo VPU ir visuomenėje tvyranti neigiama nuomonė apie šį universitetą, atsakyti nelengva. Juolab kai tokią nuomonę išreiškia ir prestižinių mokyklų vadovai. Vienas jų – Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius: “Yra paskleista tokia bendra žinia, kad VPU renkasi studentai, kurių valstybinių egzaminų rezultatai prastesni. Juk VPU kažkada buvo tikrai prestižinė aukštoji mokykla – į ją buvo sunku patekti”.

S.Jurkevičiaus įsitikinimu, visos nesėkmės prasidėjo sulig nepriklausomybės paskelbimu: keitėsi švietimo prioritetai, mokytojo profesija buvo nepelnytai nuvertinta, pragyventi sunku. “Aš pats tuo metu vos vos išsilaikiau švietimo sistemoje. Tad kaip galėjo būti kitaip?” – klausia licėjaus direktorius.

Į jo vadovaujamą licėjų šiais metais mokytojais priimti dirbti du absolventai, ir esą jokio skirtumo, kokį universitetą jie baigę: svarbu, ar jie turi gebėjimų mokyti, ar ne.

“Veido” pašnekovai sutaria dėl vieno: padėtis VPU pasikeis tada, kai studijuoti pedagogikos mokslų pradės stoti abiturientai, turintys aukštus balus, nes dabar tokių, palyginti su kitais universitetais, vis dar mažoka.

Patvirtintas pedagogikos studijų motyvacinis testas stojantiesiems į pedagogikos bakalauro studijas aukštosiose mokyklose.

Papildomas testas būsimiesiems pedagogams įvedamas nuo šių mokslo metų siekiant stiprinti mokytojų rengimą. Stojantiems į koleginių ir universitetinių studijų programas bus taikomas toks pat motyvacijos įvertinimas.

„Turima statistika ir atlikti pedagogines studijas baigusių absolventų darbinimosi rodikliai rodo, kad dauguma studentų vėliau nesirenka mokytojo ar socialinio pedagogo darbo. Tai aiškintina ne nusivylimu studijomis, o nemotyvuoto stojimo pasekme, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė. – Kita vertus, būtent mokytojas yra bendrojo lavinimo ir jauno žmogaus ugdymo pagrindinis atramos taškas. Todėl reikia imtis visų veiksmų, kad pedagogų rengimas būtų kokybiškas, o studijas rinktųsi motyvuoti būsimieji mokytojai.“

Motyvacijos įvertinimas susidės iš dviejų dalių – apklausos raštu ir pokalbio. Jo turinį sudarys apibendrinti klausimai. Raštu bus prašoma pagrįsti numatomos profesinės veiklos srities pasirinkimą, atskleisti savo buvusią ar esamą veiklą mokykloje ar kitose bendruomenėse. Pokalbio metu bus klausiama apie rinkimosi veiksnius, mokymo ir bendradarbiavimo patirtį, mokymosi sunkumų įveiką, profesinės veiklos įsivaizdavimą ateityje.

Vertinimo komisija, sudaryta iš specialistų psichologų ir aukštųjų mokyklų pedagogų, turės atsižvelgti, ar stojančiojo pasirinkimas yra paremtas patirtimi, kokios jo vertybinės nuostatos ir supratimas apie asmens orumą, ar yra atviras žmonių įvairaus pobūdžio skirtingumui, kaip nusiteikęs spręsti problemas ir suvokia asmeninę atsakomybę, kokia jo kalbinės raiškos kultūra ir gebėjimas bendrauti.

Nesiregistravę arba neatvykę į motyvacijos įvertinimą asmenys, negalės pretenduoti į valstybės finansuojamas studijų vietas švietimo ir ugdymo krypčių grupės studijų programose, kurias baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija.

Seimo pirmininkės pavaduotoja Virginija Baltraitienė pasiūlė įteisinti galimybę mokytojams, dirbusiems mokinių ugdymo darbą ne mažiau kaip 30 metų, sulaukus 55 metų, išeiti į pensiją.

Kaip teigiama aiškinamajame rašte, anksčiau išeiti į pensiją galėtų mokytojai, dirbantys pradinio, pagrindinio, vidurinio ir specialiojo ugdymo mokyklose.

Pritarus šiam projektui po pateikimo, pradėta jo svarstymo procedūra. Balsavo: už – 56, prieš – 3, susilaikė 29. Pagrindiniu komitetu projektui svarstyti paskirtas Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Preliminari svarstymo Seimo posėdyje data – birželio 17 d.