„Galiausiai vis tiek lieka mokytojas ir mokinys“, – apie bandymus kaitalioti švietimo sistemą, kopijuoti kažkur pasaulyje pasiteisinusias jos detales „Veidui“ sako vienas iš keturių herojų. Kitaip nei herojais jaunuolių, baigusių užsienio univer­sitetus, bet grįžusių mokytojauti ar kitaip kurti geresnio švietimo visiems, ir negali pavadinti. Tačiau nė vienas iš jų – nei tas, kuris atsimena rašiklio nuospaudas iš mokyklos, nei kitas, kurį supykdė, kad vaikai iš tikrųjų mokosi po pamokų, nei trečias, kuris darbe išklauso paauglių meilės istorijų, nesijaučia kažką paaukoję. Jiems mokytojo darbas – dar prestižas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Unę Kaunaitę praėjusią savaitę į mokslus Kem­­­bridže, galima sakyti, išleido geradariai, pa­tikėję merginos idėja Kem­bri­džo universitete įgyti gerosios patirties ir įprasminti ją Lie­tu­vos švietime. Dviejų knygų autorė į kelionę iš­si­ruošė ne tik atvira naujoms žinioms ir įspūdžiams, bet ir su didele atsakomybe pateisinti lū­kesčius tų, kurie prie kilnaus tikslo prisidėjo ket­virtadaliu magistrantūros studijoms reika­lin­gos sumos.

Švietimo naujoves iš Kembridžo parveš į Lietuvą

Baigusi psichologijos ir socialinės antropolo­gijos bakalauro studijas Škotijos Šv. An­driaus (St. An­drews) universitete, Kembridže U.Kau­nai­tė at­­rado studijas, kuriose psicholo­gi­ja dera su švieti­mu, ir suprato, kad naujomis švie­timo sri­ties ži­nio­mis papildžiusi nemenką psi­­cho­lo­gi­jos žinių ba­gažą ji galės imtis prasmin­­gų darbų Lietuvos švie­­timo sistemoje. „Su­­pratau, kad tokios studijos būtų man artimos. Suvokus, kaip žmonės vystosi, kaip mokosi ir kaip šiuos procesus keičia ap­lin­ka ir kiti žmonės, būtų galima patobulinti švieti­­mo pro­cesus“, – savo užmojį paaiškina U.Kau­naitė.

Rašytoja, iš Škotijos sugrįžusi kaip „Kurk Lie­­­­tuvai“ programos dalyvė, spėjusi padirbėti Vi­daus reikalų bei Švietimo ir mokslo ministeri­jose, turėjo gerą planą. Ir bėdą – trūko pinigų.

Dalį 10 mėnesių magistrantūros studijoms rei­­kalingos sumos (21 tūkst. svarų sterlingų) U.Ka­u­­­­­naitė susitaupė pati, dalį pridėjo viena ben­­drovė. Svajonių studijos atrodė dar arčiau ir kai gavo Kembridžo universiteto stipendiją. Kai nuo Kembridžo skyrė lėktuvo bilietas ir 7 tūkst. svarų sterlingų, rašytoja, paskatinta bi­čiu­lių, išdrįso paskelbti savo planą Lietuvoje dar ne itin po­puliarioje sutelktinio finansavimo (angl. crowdfunding) platformoje, kad visi, pa­tikėję jos idėja, bet kokio dydžio pinigine parama galėtų prisidėti prie jos įgyvendinimo. U.Kau­­naitės idėja patikėję rėmėjai surinko  4,5 tūkst. svarų sterlingų.

„Ilgai dvejojau, ar pradėti tokią akciją, bijojau neigiamo požiūrio, neva prašau išmaldos ar nesugebu pati užsidirbti mokslams. Bet išdrįsusi įsitikinau, kad tokių pavyzdžių reikia, nes po manęs atsirado žmonių, kurie prašė pa­remti pa­našias idėjas. Prisidėti prie tokių projektų yra būdas išreikšti pilietinę valią ir parodyti, kas visuomenei svarbu. Žinoma, kai apie tokią akciją pa­skel­bi žiniasklaidoje, sulauki ir neigiamų ko­mentarų. Vis dėlto pajutau naudą ne tik surinkusi pinigų, reikalingų studijoms, bet ir sulaukusi daug žmonių, dirbančių švieti­mo srityje, skam­bučių, kurie siūlė bendradarbiauti, kai grį­šiu. Dėl žmonių pa­laikymo ir naujų ryšių mano įsipareigojimas pri­taikyti Kem­­­bridžo idėjas Lietuvos švietime, padaryti tai, ką pažadėjau, tik dar labiau sustiprėjo, – sako Kembridžo magistrantė ir priduria, kad baisiausia būtų bu­vę nesurinkti nė kiek pinigų: – Tai rodytų, kad tavo idėja niekas nepatikėjo.“

Kaip studijų metu įgytą patirtį pritaikys Lie­tuvos švietimo srityje, rašytoja sako galėsianti pa­tiks­linti po metų. Kol kas ji svarsto, kad, be įvairių nevyriausybinių projektų, no­rėtų pa­dirbėti ir viešajame sektoriuje, ten, kur priimami švietimui reikšmingi sprendimai. „Bet daug kas priklauso nuo aplinkybių. Ne­no­rėčiau atsidur­ti to­kio­je vietoje, kur negalėčiau nieko padary­ti. Tar­kime, jei vadovui nepatiktų mano idėjos, ne­ma­tyčiau savo darbo prasmės“, – tikina pašnekovė.

Verslininkas tapo savanoriu

Beveik 11 tūkst. eurų – tokią sumą už nuoto­­lines švietimo lyderystės magistrantūros studijas Suomijoje sumokėjo Rygaudas Guogis. Pa­klaus­tas, ar lengva ranka atseikėjo šitiek pi­nigų, jis juokauja, kad galėjo nusipirkti automo­bilį, bet šis juk pasens. O dar blogiau, jei jis pats, būdamas senas, neturės nieko vertinga pri­­­siminti iš savo darbų sąrašo. „Galima nusipirk­­ti mašiną, brangų namą, parduoti kelis tūks­­­­tančius padangų, bet ar žmogus gali padaryti tik tiek? Aš noriu matyti savo darbų prasmę“, – užmojį dirbti dėl kokybiškesnės švietimo ateities paaiškina R.Guogis.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ba­ka­­lauras dirbo nuo pirmo kurso, bet dar­bai ne­bu­vo susiję su švietimu, nebent išskyrus patirtį mo­­­­kymų įmonėje. Vėliau R.Guogis pra­dėjo nuo­­­­sa­­vą verslą, vienoje įmonėje pardavi­nėjo medieną Sau­do Arabijos rinkai, o štai ke­lią į švietimą pradė­jo nuo savanorio darbo pro­jekte „Kitas variantas“.

Šiandien R.Guogis vargiai gali nusakyti, ko­kios yra jo pareigos. Formaliai jį galima pristatyti kaip vieną iš penkių švietimo entuziastų, 2013 m. įkūrusių VšĮ „Kuriančios bendruomenės“. Dabar daugiausia jėgų R.Guogis skiria nau­jam projektui „Mokytojų mokykla“ ir įvairiau­sią veiklą derina su nuotolinėmis magistran­tūros studijomis Juveskiulės universiteto Švie­timo lyderystės institute Suomijoje. Pa­šne­kovas paaiškina, kad siekti Suomijos universiteto magistro laipsnio švietimo srityje nusprendęs neatsitiktinai: suomiškos mo­kyklos yra ar­čiausiai tokios mokyklos, kokia ji tu­rėtų ir galėtų būti, koncepcijos.

Taigi R.Guogis kartu su bendraminčiais, švie­timo sistemos dalyviais įvairiausiais būdais ieško atsakymų į klausimus, kaip sukurti geresnę mo­kyklą visiems. Dar tik pradėjęs savanoriau­ti, kaip „Kito varianto“ mentorius, R.Guo­gis supyko su­žinojęs (o prisiminęs savo mokinio patirtį ir pats suprato), kad mokiniai, pusę dienos atsėdėję suo­le, iš tikrųjų mokytis pradeda tik po pamokų. „O Suomijos mokyklos turbūt yra panašiausios į to­kias mokyklas, kokios jos ir turėtų būti, – sako pa­šnekovas. – Jei kalba­me apie dabartines studijas, man labai patinka, kad visi dėstytojai yra dirbę mokyklose, jie ži­no, kas ten vyksta, o ne dės­to tai, ką yra kažka­da seniai matę.“

R.Guogis netrunka įrodyti, kad jo lektoriai ne­­nutolę nuo realybės, ir įjungia vienos paskaitos įrašą. Jame matyti, kad dėstytojas tiksliai ap­s­kaičiuoja, kiek valandų per savaitę mo­kyklo­se dir­ba suomių kalbos ir literatūros mo­kytojai.

Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis įspėti bandantis R.Guogis toli gražu nenusivylęs lietuviškąja sistema. Nuolat lankydamas mo­kyklas ir konsultuodamas pedagogus jis ti­ki­na sutinkantis „superinių“ žmonių. Pa­vyz­džiui, mo­kyklų bendruomenėms reikia ir tokių narių kaip 1934 m. gimusi bibliotekininkė, visą gy­venimą dirbusi mokytoja.

„Mes turime tokios energijos, kokios Suo­mi­ja neturi, todėl turime ir didelį potencialą. Jei pradėtume šalinti esmines problemų priežas­tis, o ne kariautume su pasekmėmis, padary­­tu­me labai daug. Kol į švietimą nemesime vi­sų išteklių – pinigų, talento, intelekto, kol mo­ky­tojo pro­fesijai negrąžinsime smetoninio pres­­­­tižo, tol nie­ko ne­bus. Galima kaitalioti pro­g­­ramas, bandy­ti vie­ną, antrą, bet galiausiai vis tiek lieka mo­kytojas ir mokinys“, – aiškina R.Guogis.

Vietoj bankininko karjeros – į klasę

28-erių Julius Paplauskas dar prisimena, kaip, būdamas penktokas ar šeštokas, tyrinėdavo ant pirštų galiukų rašiklio paliktus įspaudus, atsiradusius nuo nepertraukiamo diktuojamos medžiagos užrašinėjimo. Dabar jį stebina tuomet keistas jausmas: lyg ir norėjosi didžiuotis, kad rašo iki nuospaudų.

Šį pašnekovą būtų galima pristatyti bičiulio žo­­džiais: „Galėjo dirbti prestižinį bankininko dar­­­­­­bą, bet nuėjo į mokyklą.“ J.Paplauskas – Jung­­­­tinės Karalystės Jorko universiteto ekonomi­­kos ir finansų bakalauras, kuris, užuot siekęs ban­­kininko karjeros, grįžo į Lietuvą dirbti mo­kytoju.

„Manau, kad nėra didžių ar nesvarbių dar­bų. Vieniems puikiai sekasi bankų srityje, ku­rio­je irgi yra ką veikti. Be to, aš nemanau, kad mo­kytojo darbas – neprestižinis. Man jis visada bu­­vo presti­žinis, nes matau jo prasmę. Ma­tyt, daug ką le­mia tai, kaip tu pats žiūri į savo darbą. O aš jaučiuosi savo vie­toje“, – karjeros virsmo visai nesureikšmina J.Paplauskas.

Tapęs programos „Renkuosi mokyti!“, ku­rios tikslas – pritraukti į mokyklas jaunų profe­sio­nalų, dalyviu, J.Paplauskas dvejus metus eko­­­nomikos ir matematikos mokė Šiaulių Di­dždvario gimnazijos tarptautinio bakalaureato mo­kinius. Tiesa, mokytojauti jis nusprendė anks­­­čiau, nei sužinojo apie „Renkuosi mokyti“ pro­gramą.

„Baigdamas mokslus Anglijoje turėjau idėją iš­bandyti mokytojo darbą. Man atrodė prasmin­giau užsiimti tokia veikla, nei dirbti banke, kuris nei buvo traukiantis iššūkis, nei turėjau asmeninės motyvacijos dėl karjeros aukštumų, pinigų ar kitų motyvų“, – savo pasirinkimą pa­aiškina J.Paplauskas.

Šiandien jo mokytojavimas Šiauliuose jau bai­gėsi, bet darbai dėl geresnės švietimo ateities – ne. Pašnekovas dėsto ISM Vadybos ir eko­­­nomikos universiteto studentams, yra VšĮ „Ku­riančios bendruomenės“ direktorius ir kt. Būtų galima vardyti ir daugiau J.Pap­lausko veiklų, nuo švietimo problemų nar­p­­­­liojimo iki jo vedamų mokymų verslo or­ga­nizacijoms, tačiau geriausiai jo veiklą apibūdi­na aprašymas „Kūrybinių partnerysčių“ in­ter­neto svetainėje: „Esu iki ausų pa­skendęs švie­time. Tai mano darbo sritis, hobis, laisvalaikis ir aistra.“

Pasirodo, dvejus metus mokytojavęs Šiauliuose vilnietis J.Paplauskas suprato, kad nenori būti mokytoju neprofesionalu. Jis pasakoja ne­abe­jojęs, kad, jei nori dirbti mokykloje, turi dar daug sužinoti, išmokti ir kelti savo kompetenciją. „Jei nori būti geras profesionalas, turi mo­kytis visą gyvenimą, bet ne užsisėdėti ir ne tap­ti „ekspertu“, kuris viską išmano ir kitų nuo­monių nebepriima“, – apibendrina pašnekovas.

Todėl ekonomikos ir finansų bakalauras sa­ko ėmęs mąstyti apie kitą laiptelį – edukologijos, švietimo magistrantūros studijas užsienyje: „Nes atsakomybė labai didelė. Tai profesija, ku­riai reikia ne tik talento ar polėkio, bet ir kom­­pe­ten­cijos. Idėja tęsti mokslus švietimo sri­­tyje ir lėmė, kad išėjau iš mokyklos.“

J.Paplauskas, po patirties mokykloje nestokojęs naujų idėjų ir projektų, planavo juos įgyven­dinti ir susitaupyti pinigų studijoms. Pa­vyz­džiui, pradėjo projektą „Į Mėnulį“, mentorystės programą 9–12 klasių mokiniams, kad šie, pa­de­dami profesionalų, atrastų ir imtųsi to, kas jiems patinka labiausiai. J.Paplauskui atrodo, kad įdomiausia dirbti su vyresnių klasių mokiniais, kurie jau pra­deda „kankintis“ ne­žinodami, kokią kryptį pa­sirinkti arba kaip ją pasiekti.

Simboliška, kad įvairūs darbai, turėję padėti sutaupyti ir pasirengti magistrantūrai švietimo srityje, J.Paplauskui tapo pagrindiniai, ir studijų planus jis bent kol kas atidėjo. „Tas realus pasaulis, praktika, naujos idėjos ir pažintys įtraukė taip, kad ėmiau galvoti ne apie mokytojo darbą, bet apie projektinę veiklą, neformalųjį švietimą, kitas bendravimo su mokiniais ir švietimo bendruomene formas. Kitaip ta­riant, akys nuo mo­ky­tojavimo nukrypo į platesnę sferą, – aiškina J.Paplauskas ir priduria: – Mo­kytas daro įtaką siau­ram ratui – mokiniams, mokyklos bendruomenei, bet norint ką nors švietime pakeisti būti mokytoju neužtenka.“

Ką keistų Jorko universiteto bakalauras lietuviškame švietime? Aplankęs ir lietuviškų, ir užsienietiškų pamokų bei paskaitų, pašnekovas nuramina, kad mūsų švietimo sistema „ser­ga“ tomis pačiomis ligomis, kokių netrūksta ir kitur.

„Mūsų švietimą kamuoja tos pačios bėdos, ku­rių neišvengia ir kitos sistemos, net institucijos ar organizacijos. Problemų priežastis – ir žmo­nių ne­susikalbėjimas, kitokių nuomonių ne­išklau­symas, bet tai juk būdinga ir mažai institucijai, ir visai sistemai. Daug ką lemia ir individų ar grupės psichologija. Tarkime, mokytojai, lektoriai ar švie­timo valdininkai neretai yra uždari ir nemotyvuoti. Jie nesijaučia saugūs, ener­gingi, galbūt stokoja idėjinio pagrindo ir as­meninio užtaiso veikti aktyviai. Tada visi tie žmo­nės ir nemoka dirbti kartu. Nors jų tikslai tie patys, asmeniškai nemotyvuoti individai ir dirba kaip grupė atskirų žmonių, o ne vientisa bendruomenė“, – esminių problemų ištakas dės­­­to J.Paplauskas.

Iš Velso – į Antakalnio mokyklą

26-erių Andrius Ūdra Vilniaus Antakalnio pro­­­gimnazijoje sulaukia paauglių klausimų ir apie nelaimingas meiles, ir apie santykius su tė­vais, ir apie bendravimą su bendraamžiais. Ne, Velso Kardifo universiteto absolventas nedirba mo­kyklos psichologu – šioje Vilniaus mokykloje jis vadovauja neformaliojo švietimo kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būreliams. O jei jo pareigas mokykloje apibrėžtume forma­liau, tarptautinės vadybos studijas baigęs A.Ūd­­ra yra programos „Mokytojų mokykla“ dalyvis.

Tačiau pats pašnekovas mokiniams prisistato esantis jų draugas. Todėl, kad vadina save mokinių draugu, ir todėl, kad išmano bendravi­mo su jaunimu subtilybes, A.Ūdra domisi, kaip gyvena dvylikamečiai. Jei šie atsako, kad gyvena blogai, jų draugas klausia, ar ilgai jiems kas nors nesiseka. „Aš ne patarinėju, bet iš­klau­­sau ir, jei reikia, dalinuosi savo patirtimi, – pa­aiš­kina jis. – Mes kalbamės apie literatūrą, jų žiūrimus serialus, jų ir mano tėvus – juk viskas prasideda nuo kalbėjimosi.“

Prieš pusketvirtų metų baigęs bakalauro studijas Velse Vilniaus licėjaus absolventas su­grįžo į Vilnių. O savo sprendimą išmainyti karjerą svetur į darbą su jaunimu gimtinėje paaiškina paprastai: „Labai norėjau sugrįžti, tad ir grį­žau. Atrodė, kad jei nori nuveikti ką nors prasminga ir naudinga, geriausia tai daryti ten, kur viskas sava ir artima, ten, kur jau turi pa­žinčių.“

Taigi savo patirtį, o kartu ir idėjas, A.Ūdra įp­rasmino dirbdamas su jaunimu. Į Antakalnio pro­­­gimnaziją vadovauti neformaliojo švietimo būreliams jis atėjo iš Antakalnio atviro jaunimo centro „Žalianamis“, kuriame ir toliau dir­ba jaunimo darbuotoju.

„Vedu kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būrelius, esu atsakingas už mokyklos senato veiklą. Galima sakyti, kad pa­grindinis mano tikslas yra burti bendruomenę – mokinius, mokytojus, tėvus, kurios darna ir pa­­remta „Mokytojų mo­kyklos“ idėja“, – apie veik­­­­lą mokykloje, į kurią jį atvedė novatoriškas ad­ministracijos požiūris ir institucijos atvirumas naujoms idėjoms, pasakoja pašnekovas.

Naujų idėjų pasiūlė ir naujasis Antakalnio pro­gimnazijos kolektyvo narys. A.Ūdrą galima pavadinti LARP (angl. Live Action Role Play) simuliacinio situacinio žaidimo pradininku Lie­tuvoje.

Dabar tokią metodiką būreliuose A.Ūdra daugiausia taiko mokyklos savivaldai stiprinti, bet aktyvų mokinių įsitraukimą į surežisuotą situaciją, pasak jo, galima pritaikyti įvairiausioms temoms – nuo pilietiškumo pagrindų, šei­­­mos san­tykių iki Baltarusijos politikos.

„Pavyzdžiui, pastaroji simuliacija: per 2 va­landas į 4 kaimo šeimas pasiskirsčiusios mo­ki­nių grupės išmoksta priimti sprendimus, vėliau debatuose diskutuoja su kitomis grupėmis, „šei­mo­mis“ ir priima įstatymus visam kaimui“, – pa­sa­koja pašnekovas.

Kol kas dar tik mėnesį padirbėjęs mokykloje A.Ūdra tikina, kad bendruomenę burti pradėjo nuo mokinių, bendravimo su jais, o tada pamažu judės prie kitų bendruomenės grandžių – tėvų ir pedagogų: „Mokykla – didelė or­ganizacija, ku­rioje mokosi per 800 vaikų. Todėl labai įdomu ma­tyti, kaip vieni sprendimai ar santykiai veikia kitus. Dabar gaunu labai daug informacijos, bet daugiausia dėmesio skiriu vaikams pažinti. Noriu sužinoti jų rūpesčius ir lūkesčius.“

Programa, kurioje dalyvaudamas progimnazijoje ir dirba A.Ūdra, truks 22 mėnesius, todėl jis įsitikinęs, kad per tiek laiko mokykloje galima nu­veikti daug: „Matau didelę darbo su jaunais žmonėmis prasmę. Jie imlūs, galima ugdyti jų vertybes. Žinoma, ne pasakyti, kokios tos vertybės tu­rėtų būti, kokie dalykai yra svarbūs, bet padėti jiems patiems atrasti tuos reikšmingus dalykus.“

„Kodėl privalome atleisti blogus mokytojus?“ – nevyniodamas žodžių į vatą paklausė įtakingas JAV leidinys „Newsweek“. Jo redakciją tąkart iš kantrybės išvedė JAV moksleivių pasiekimai, kurie, tik pamanykite, buvo panašūs į Lietuvos, – taip ir parašyta.

Gabija Sabaliauskaitė

Profesinę šventę – Mokytojo dieną pedagogai pasitinka apimti panašių nuotaikų kaip ir rugsėjo 1-ąją. Pedagogų profsąjungos kelia tuos pačius reikalavimus – atkurti mokinio krepšelio dydį (nuo 3348 iki 3774 Lt, buvusį iki 2009 m.), kad šis leistų užtikrinti deramą ugdymo kokybę, ir grąžinti bazinę mėnesio algą (nuo 122 iki 128 Lt.).

„Veido“ kalbinti pašnekovai neabejoja, kad pedagogai svarbūs valstybei ir jos ateičiai. Todėl būtina jais deramai pasirūpinti ir ne tik galvoti apie teigiamą atsakymą į profsąjungų reikalavimus, bet ir kurti motyvacijos priemones, tik jas galbūt taikyti ne visiems pedagogams. Mokinių skaičiui tirpstant, mąžtant ir pedagogų gretoms, reikia, kad mokyklose dirbti liktų patys geriausi. Vadinasi, būtina ir pedagogų kaita, kuri yra neišvengiama, kad ir dėl mokytojų amžiaus.

Ilgus atsisveikinimus mažai kas mėgsta, bet kai dešimtadalis (3,7 tūkst.) mokytojų yra vyresni kaip 60 metų, reikėtų priemonių, kad dalis jų galėtų lengviau palikti mokyklas. Žinoma, amžius – ne kliūtis dirbti mokykloje, pavyzdžiui, iš 830 Lietuvos mokytojų ekspertų (aukščiausia kvalifikacinė kategorija) 62 yra vyresni nei 65-erių metų.

Vis dėlto reikia priemonių, kad į švietimo įstaigas būtų pakviesta geresnių, jaunesnių, kurių akys dega, arba tų, už kurių pedagoginį išsilavinimą sumokėjusi valstybė dabar moka jiems dar ir bedarbio pašalpą.

Ori senatvė – nebūtinai mokykloje

Amerikiečiai, pamatę, kad jų mokinių pasiekimai primena Lietuvos mokinių pasiekimus, tame pačiame straipsnyje susizgribo, kad „blogieji“ mokytojai JAV nenubyra ir iš mokyklų nepasitraukia. Pasirodo, Čikagoje per trejus metus dėl prastų rezultatų buvo atleista 0,1 proc. pedagogų, Denveryje, kaip ir daugelyje kitų JAV miestų, ši dalis prilygsta nuliui.

O štai Lietuvoje tokios statistikos pateikti negalime. Žinome, kad per dešimtmetį pedagogų sumažėjo 16 tūkst., arba penktadaliu (ne tik bendrojo ugdymo mokyklose), tačiau kiek jų buvo atleista dėl kompetencijos stokos ar prastų rezultatų – neaišku. Aišku tiek, kad kai per 3 tūkst. mokytojų balansuoja ties pensinio amžiaus riba, bet iš mokyklų nesitraukia, atrodytų, kad mokytojo etatas ir Lietuvoje suteikiamas kone visam gyvenimui.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius neabejoja, jog reikia Darbo kodekso pataisų, kurios įtvirtintų galimas pedagogų atleidimo priežastis. Jis svarsto, kad tokia priemonė užtikrintų personalo kaitą mokyklose.

Prieš dvejus metus ieškojęs būdų, kaip sukurti galimybes į pensiją išleisti pensinio amžiaus mokytojus, G.Steponavičius ir šiandien tvirtina, kad tai vis dar aktuali viešojo sektoriaus, taigi ir švietimo, problema, todėl nuo jos bėgti nereikėtų. Jis pabrėžia, kad pensinis amžius jokiu būdu negali reikšti automatinio atleidimo ir būti vienintelis motyvas paprašyti mokytoją išeiti iš darbo. Juk ir septyniasdešimtmetis gali būti puikus mokytojas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gruodžio mėnesį Lietuvos mokyklas pasieks analogų Europoje neturinti švietimo sektoriaus naujovė – elektroniniai mokytojo pažymėjimai. Jie pakeis esamus mokytojo pažymėjimus ir galios kaip darbuotojo dokumentas, atsiskaitymams ir apskaitai mokykloje skirta kortelė bei elektroninis bilietas.

Elektroninius mokytojo pažymėjimus bendrovė „ID4S“ ir mobiliojo ryšio lyderė „Tele2“ diegs visose Lietuvos mokyklose, kur veikia elektroniniai moksleivio pažymėjimai. Projekte dalyvaujančių mokyklų pedagogai pažymėjimus gaus nemokamai, jų gamybą finansuos „Tele2”.

„Sėkmingai įgyvendinę pirmąjį technologijų diegimo mokyklose etapą ir sukūrę elektroninį mokinio pažymėjimą, projektą tęsiame su naujove mokytojams. Mokytojo pažymėjimas bus ne tik darbo dokumentas – juo bus galima naudotis kaip elektroniniu bilietu ar mokytojų poreikius atitinkančia lojalumo ir nuolaidų kortele“, – sakė Agnė Zalanskaitė, UAB „ID4S“ direktorė.

„Kaip ir mobiliojo ryšio rinkoje, mokyklose technologijos padeda taupyti laiką ir pinigus. Mokytojai pajus naujovės naudą ir neturės pažymėjimams išleisti nė lito“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

Jau pasiteisinusi elektroninių pažymėjimų sistema remiasi Lietuvoje sukurtomis technologijomis. Be esamų pažymėjimo funkcijų, ateityje ketinama plėsti elektroninio mokytojo pažymėjimo panaudojimo galimybes įvedant kvalifikacijos krepšelio valdymo ir nuotolinio mokymo organizavimo funkcijas.

Pažymėjimai mokytojams bus išduodami dvejiems metams. Vėliau juos bus galima pratęsti taip pat, kaip elektroninius mokinio pažymėjimus.

Lietuvos mokyklose elektroniniai mokinio pažymėjimai veikia jau kelerius metus. Technologija įdiegta 102-ose šalies mokyklose, kur ja naudojasi apie 20 tūkst. moksleivių. Elektroninis mokinio pažymėjimas yra svarbi ugdymo sistemos dalis – vaikui neatvykus į pamoką, tėvams iš karto siunčiamas informacinis pranešimas.

Elektroninis mokinio pažymėjimas kartu yra ir transporto bilietas Vilniuje ir Kaune. Su juo mokinys ir jo tėvai gauna 600 nuolaidų visoje Lietuvoje bei 60 tūkst. nuolaidų Europoje.

Elektroninių moksleivio ir mokytojo pažymėjimų galimybės gruodžio 6-8 dienomis pristatomos parodoje „Mokykla 2013“, vykstančioje Vilniaus „LITEXPO“ parodų rūmuose.

Kodėl profesija, kurią Lietuvoje renkasi tie, kurie nevalioja kitur įstoti, kitose šalyse viena prestižiškiausių.

Kaip kasmet rugsėjį, šiandien bus daug patosiškų kalbų apie mokytoją – jaunosios kartos vedlį. Nuo mokytojo tikrai labai daug priklauso. Tačiau prastas vedlys gali ir paklaidinti. Kaip pedagogai rengiami Suomijoje ar Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Estijoje, kurių moksleiviai gebėjimais gerokai pranoksta bendraamžius kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje?

Studijuoti pedagogikos – kitur stipriausi, pas mus silpniausi
Nors švietimo pirmūnės – iš skirtingų žemynų su gana skirtingomis visuomenių tradicijomis ir skirtingomis pedagogų rengimo sistemomis, visas jas vienija tai, kad mokytojo profesija jose prestižinė, o mokytojų rengimui ir profesiniam tobulinimui skiriamas išskirtinis dėmesys. Pavyzdžiui, Japonijoje pedagogo diplomus gauna septintadalis visų norinčiųjų, o į darbą priimama tik apie trečdalis jų.
Profesijos prestižiškumo apraiškos prasideda nuo milžiniškos konkurencijos prie universitetų durų ir aukštos kartelės stojantiesiems. „Suomijoje ketvirtadalis abiturientų nori būti mokytojais, nes tai viena prestižiškiausių profesijų. Tai leidžia atsirinkti geriausius, labiausiai motyvuotus, tinkamiausius šiai profesijai jaunuolius“, – pabrėžia Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė.
Mykolo Romerio universiteto Edukologijos instituto direktorė prof. dr.Valdonė Indrašienė pasakoja, kad Suomijoje jau renkantis mokytojo profesiją reikia pademonstruoti gebėjimą skaityti ir suprasti profesinę literatūrą, modeliuoti (simuliuoti) pedagogines situacijas, turėti aiškią profesinę motyvaciją. Kitoje gerais švietimo rezultatais garsėjančioje šalyje – Didžiojoje Britanijoje ypatingas dėmesys skiriamas mokytojų lyderystės įgūdžiams ugdyti ir numatomos galimybės pretenduoti į „mokytojo lyderio“ poziciją.
Lietuvos stojančiųjų statistika daugiau nei iškalbinga: su menkesniais balais, nei ketinant gilintis į švietimo ir ugdymo studijų programas, galima tapti tik technologijos mokslų studentu. „Vyrauja įsivaizdavimas, kad pedagogo diplomas gaunamas lengvai, tad dalis stojančiųjų nė neketina eiti dirbti į mokyklą. Pedagoginių programų prestižas didėtų, jei į jas būtų sunkiau patekti, o studijų lygis būtų daug aukštesnis, kad tas, kuris nori tik diplomo, iškristų“, – siūlo E.Pranckūnienė.

Kokių žinių labiausiai pristinga klasėje
Šiuolaikinių didaktikų centro direktorės Daivos Penkauskienės teigimu, įvairūs tyrimai rodo, kad pagrindiniai sunkumai, su kuriais susiduria pradedantysis mokytojas, tai psichologinio klimato kūrimas, klasės valdymas. E.Pranckūnienė priduria dažniausiai girdinti iš mokyklų, kad į jas dirbti atėję absolventai turi teorinių žinių, bet neturi reikiamos kompetencijos pradėti mokytojo darbą – nei planavimo, nei kitų pačių būtiniausių dalykų gebėjimų.
„Labai blogai ir tai, kad pas mus nacionalinė švietimo politika – sau, universitetų atliekami tyrimai ar rengiamos disertacijos, magistrų darbai – sau, o realus mokyklos gyvenimas – dar visai kita. Štai Suomijoje tai viena sistema, o disertacijos rašomos paisant, ko reikia šalies švietimui, o ne kas ką susigalvojo“, – lygina neseniai Suomijoje konferencijoje dalyvavusi E.Pranckūnienė.
Viena Lietuvos pedagogų rengimo reglamento autorių prof. V.Indrašienė pritaria: „Taip, universitetai ir bendrojo lavinimo mokyklos bendradarbiauja, tačiau Suomijoje bendraujama ir kitaip – ne tik konferencijų, praktikų rengimo ir organizavimo metu. Pavyzdžiui, mokytojai, remdamiesi savo kasdiene praktika, moko universiteto dėstytojus, o pastarieji dalinasi naujausiais tyrimais bendrų seminarų metu. Tiek vieni, tiek kiti tokių seminarų metu gali būti ir lektoriais, ir besimokančiais.“
Prof. V.Indrašienė pripažįsta, kad Lietuvoje universitetas neretai ruošia tokį pedagogą, kokį pats „projektuoja“, o ne kokio reikia šiuolaikinei mokyklai: “Sparti naujųjų technologijų skverbtis reikalauja ir visai kitokio tipo, naujovėms atvirų pedagogų, gebančių plačiai taikyti universitetines žinias, inicijuoti projektus, integruoti įvairius metodus, išmanančių informacines technologijas ir inovatyvaus ugdymo metodus, mokančių savarankiškai kurti ugdymo turinį interaktyviai mokymo ir mokymosi sistemai.”
Beje, daugelyje šalių net po didžiulės atrankos ir labai intensyvaus mokymosi absolventas dar neįgyja teisės savarankiškai mokyti vaikus. Bandomojo laikotarpio nėra vos keliose ES šalyse – Belgijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, o Čekijoje tai darbdavio kompetencija. “Absolventas daugelyje šalių iš pradžių dirba stebimas patyrusio mokytojo, su kuriuo konsultuojasi, jam pagalbą teikia aukštosios mokyklos dėstytojas, taip pat stebintis jo darbą. Po metų ar dvejų darbo mokykloje jis yra vertinamas, o kai kuriose šalyse net laiko papildomus egzaminus ir tik tada įgyja arba ne mokytojo kvalifikaciją”, – pasakoja prof. V.Indrašienė.
E.Pranckūnienė primena, kad ir Lietuva, kaip kad mus švietime lenkianti Estija, planavo įvesti privalomą metų stažuotę mokyklose, po kurios jie turi apsiginti kvalifikaciją, kas ženkliai sumažintų atsitiktinių žmonių mokytojo profesijoje. Deja, idėjos atsisakyta.

Kaišiadorių rajono A.Brazausko gimnazija – vienintelė Lietuvoje, kur visi mokiniai pritariant roko gitarai groja pačių pasigamintais skudučiais, kiekvieną muzikos pamoką gieda himną, o daugiau kaip penkiasdešimt jaunuolių repetuoja modernaus folkloro studijoje ir liaudiškos muzikos kapelijoje.

Muzikos virusu visą A.Brazausko gimnaziją užkrėtė muzikos mokytojas Česlovas Kriščiūnas. Paaugliai veržiasi į visus renginius ir Č.Kriščiūno vadovaujamus ansamblius, nors ten daugiausiai dėmesio skiriama lietuvių liaudies dainoms, žaidimams ir papročiams. Paradoksalu, bet mokytojo organizuojamos liaudiškos vakaronės populiaresnės nei kitose mokyklose vykstančios diskotekos. Po kiekvieno gimnazijos renginio mokiniai taip pat linksminasi pagal mūsų senolių dainas. Tiesa, kaip juokauja ponas Česlovas, nei viena tokia vakaronė neapsieina be sunkiosios artilerijos – bosinių ir roko gitarų, būgnų, ar saksofonų.
Būtent naujas, šiuolaikinis skambesys, sutiekiamas liaudies dainoms ir patraukia mokinius. Taip pat lyg magnetas vaikus traukia charizmatiška mokytojo asmenybė. Mat pono Česlovo pilna visur. Jis groja maždaug dvidešimčia instrumentų: pradedant įvairiom birbynėm, kanklėm ir baigiant pučiamaisiais, gitaromis, akordeonu. Pats aranžuoja dainas, kartu su mokiniais miesto ir mokyklos šventėse aukštaitiškas sutartines atlieka ragais, vadovauja gimnazijos modernaus folkloro studijai ir liaudiškos muzikos kapelijai, į ansamblį yra subūręs visą savo šeimą: žmoną ir tris sūnus, beveik dvidešimt metų vadovavo profesionaliam suaugusiųjų kolektyvui „Ratuto“.
Č.Kriščiūno vadovaujami ansambliai išmaišė apie trisdešimt šalių, yra kviečiami į visus Lietuvoje vykstančius tarptautinius festivalius.
Beje, daugiau kaip dešimtmetį A.Brazausko gimnazijos muzikos mokytojas su kolega važinėjo po visą Lietuvą rodydamas kalėdinius spektakliukus vaikams. O radęs laisvą minutę drožia autentiškas kankles ir dūdeles. „Nuostabus jausmas, kai paimi į rankas pliauską, o po kelių savaičių ji suskamba“, – šypteli Č.Kriščiūnas.

Mokytoju tapo atsitiktinai

Kodėl rajoninės gimnazijos mokytojas iškart po pamokų nesprunka iš mokyklos, kaip daugelis Lietuvos pedagogų, o kone kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro praleidžia su vaikais?
„Pedagoginiame darbe man viskas lengva. Jeigu nepatiktų, mokykloje nedirbčiau“, – paprastai paaiškina Č.Kriščiūnas, mokytojaujantis jau dvidešimt dvejus metus.
Jis prisimena, net minties neturėjęs dirbti mokykloje, mat baigęs tuometinę Muzikos akademiją svajojo apie darbą profesionaliame simfoniniame arba pučiamųjų orkestre. Tačiau vienoje vakaronėje koncertuodamas su vaikų liaudiškos muzikos kapelija, atsitiktinai sulaukė Kaišiadorių Vaclovo Giržado vidurinės mokyklos direktoriaus kvietimo mokyti muzikos. Taip susiejo savo gyvenimą su pedagoginiu darbu. „Likau mokykloje, nes labai patinka bendrauti su jaunais žmonėmis. Stengiuosi būti ne pedagogu, o vaikų patarėju ir vyresniuoju draugu. Jie labai greitai pajunta, jeigu mokytojas nemoka bendrauti, sudominti. Vaikams nepatinka, kai pedagogai vaidina viską žinančius, pabrėžia esantys visa galva aukščiau už juos. Gerbiu visus mokinius ir elgiuosi kaip su sau lygiais“, – kaip bendrauja su moksleiviais atskleidžia Č.Kriščiūnas.
Vis dėlto užlipti ant galvos muzikos mokytojas neleidžia. Jam patinka drausmė ir tvarka, todėl visi darbai pamokų metu be jokių pasiteisinimų privalo būti atlikti. „To pasiekiu žmogiškai bendraudamas. Pavyzdžiui, prieš kiekvieną renginį klausiu mokinių patarimo, kokius jie sprendimus mato vienoje ar kitoje situacijoje. O jų unikalių minčių srautai nesibaigiantys“, – neabejoja mokytoju Česlovu vaikų vadinamas muzikantas.
„Kiekviename renginyje mokiniai jį pasitinka didžiausiomis ovacijomis, o tai geriausias įrodymas, kad yra mylimas, – sako A.Brazausko gimnazijos direktorius Stanislavas Bernikas. – Česlovas kiekvieną savo mokinį sutiktą koridoriuje pakalbina, paspaudžia ranką ar pajuokauja. Vaikai jaučia, kad jis tą daro nuoširdžiai“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Skamba tikrai nesmagiai, bet mokytoju dirbti šiandien norėtų tik 4,2 proc. Lietuvos gyventojų, o 10,4 proc. – galbūt. Tačiau net trys ketvirtadaliai mokytojauti nenorėtų, nes ši profesija Lietuvoje negerbiama, o stresas darbe – didžiulis. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Tokie vertinimai liudija, kad švietimo sistemoje būtinos permainos.
Tai patvirtina ir atsakymas į kitą klausimą: kaip vertinate šiandieninę Lietuvos švietimo sistemą ir jūsų vaikų ugdymą mokyklose? Iš apklausos sužinome, kad teigiamai ją vertina mažiau nei dešimtadalis, o neigiamai – 27 proc. apklaustųjų. Dar 46,4 proc. ją vertina vidutiniškai. Tai tikrai ne pati maloniausia žinia švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui bei visai ministerijai.

Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos švietimo sistemą ir jūsų vaikų ugdymą mokyklose? (proc.)

Vidutiniškai    46,4
Neigiamai    27
Neturiu vaikų    11,8
Teigiamai    9,4
Nežinau / neturiu nuomonės    5,4

Ar jūs asmeniškai norėtumėte dirbti mokytoju? (proc.)

Ne, nes ši profesija Lietuvoje negerbiama, o stresas darbe – didžiulis    75,8
Galbūt    10,4
Nežinau / neturiu nuomonės    9,6
Taip, tai sunkus, bet įdomus ir prasmingas darbas    3,2
Taip, tai finansiškai gerai atlyginamas darbas    1

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugpjūčio 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Klaipėdos miesto valdžia uždraudė uostamiesčio mokyklų ir darželių vadovams imtis papildomo darbo savo vadovaujamose įstaigose.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Aloyzas Každailevičius pasirašė įsakymą, kuriuo miesto bendrojo lavinimo įstaigų ir darželių vadovams nebeleidžiama dirbti papildomo darbo jų vadovaujamose įstaigose.

Anot savivaldybės pranešimo, priimant šį įsakymą atsižvelgta į tai, kad mokyklos ir darželio vadovo, papildomai dirbančio mokytoju ar auklėtoju, darbo niekas nekontroliuoja.

“Paprastai mokytojų ir auklėtojų darbą prižiūri, juos skatina ir baudžia įstaigos vadovas. Vadovo kaip mokytojo niekas neskatina ir nebaudžia. Mokyklos direktoriaus papildomas darbas savo tiesioginio darbo laiku trukdo kokybiškai atlikti vadovo pareigas. Jo pamokų metu mokykla lieka be vadovo”, – rašoma pranešime.

Nuo šiol švietimo įstaigų vadovai dirbs tik savo tiesioginį vadovaujantį darbą, tačiau po darbo valandų jiems nedraudžiama dirbti papildomą darbą kitur.

Įsigaliojus minėtam įsakymui, mokytojams atsirado galimybė gauti papildomą dėstomų pamokų skaičių, kurį paprastai pasiskirdavo direktorius.

Savivaldybė pabrėžė, kad sprendimas neleisti įstaigų vadovams dirbti papildomo pedagoginio darbo pagrindinio darbo metu įtakos pedagoginio darbo trukmei (stažui) neturės.

Seimo pirmininkės pavaduotoja Virginija Baltraitienė pasiūlė įteisinti galimybę mokytojams, dirbusiems mokinių ugdymo darbą ne mažiau kaip 30 metų, sulaukus 55 metų, išeiti į pensiją.

Kaip teigiama aiškinamajame rašte, anksčiau išeiti į pensiją galėtų mokytojai, dirbantys pradinio, pagrindinio, vidurinio ir specialiojo ugdymo mokyklose.

Pritarus šiam projektui po pateikimo, pradėta jo svarstymo procedūra. Balsavo: už – 56, prieš – 3, susilaikė 29. Pagrindiniu komitetu projektui svarstyti paskirtas Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Preliminari svarstymo Seimo posėdyje data – birželio 17 d.