V.Žukauskienė

Klaipėdiečiai, kurie mokykloje nori išmokti programuoti ar laikyti informacinių technologijų (IT) egzaminą, stoja į „Ąžuolyno“ gimnaziją, o jei nepavyksta – eina į „Žemynos“ gimnaziją. Kodėl? Todėl, kad abiejose mokyklose dėsto IT mokytoja ekspertė Vaidilutė Žukauskienė.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

– Kodėl tapote ir tebesate mokytoja?

– Mokytoja tapau atsitiktinai. Kai buvau dvyliktokė, visi dalykai sekėsi vienodai gerai, nežinojau, kuo noriu būti. Vyresnė sesuo pasiūlė stoti į programavimą: „Nežinau, kas tai yra, bet atrodo įdomu. Tie, kurie dirba programuotojais, labai džiaugiasi.“

Taigi, tuo metu dar nelabai kas žinojo, ką reiškia programavimas, bet sesers paraginta įstojau į informatiką. Kai pradėjau studijuoti, Lietuvoje labai greitai prireikė informatikos mokytojų, nes visose mokyklose buvo diegiamas šis naujas dalykas, o dirbti nebuvo kam. Pradėjau galvoti, kad gal man reikėtų pabandyti tapti mokytoja, gal moteriai toks darbas tinkamesnis. Dvejojau, nežinojau, ką daryti, paklausiau brolio, ar man reikėtų programuoti, ar dirbti mokytoja, o jis pasakė: „Lietuvai bus daugiau naudos, jei tu būsi mokytoja, o ne programuotoja.“

Kiti nuo pat vaikystės svajoja apie tai, kuo norėtų būti, o aš tokių svajonių neturėjau. Pabandžiau mokytojo darbą, jis man patiko nuo pirmos dienos, o šiandien nežinau, kuo dar galėčiau dirbti.

Kadangi mokytojų labai trūko, pradėjau dirbti dar būdama studentė, po trijų kursų Šiaulių pedagoginiame universitete. Man labai patiko keturias dienas būti studente, o vieną dieną – mokytoja. Baigusi studijas jau neturėjau abejonių – pradėjau dirbti mokykloje, toje, kurią baigiau pati. Akmenės rajono Ventos vidurinėje mokykloje dirbau tiek pat, kiek joje mokiausi, 12 metų. Tas mažas miestelis man mielas ir dabar, tačiau kažkada ateina laikas, kai pritrūksta erdvės, mokinių, todėl išvažiavau į Klaipėdą.

– Kaip mokyklose prasidėjo informatikos mokymas? Ar tikrai mokėte apie kompiuterius be kompiuterių?

– Tokia situacija, kokia buvo 1994-aisiais, dabar turbūt neįsivaizduojama, bet prieš 20 metų buvo labai įdomu. Iš tiesų mokėmės teorijos iš vadovėlio, mokykla turėjo du kompiuterius, iš kurių vienas veikė. Senasis kompiuteris net neturėjo kietojo disko, kuriame galėtum įrašyti padarytą darbą. Tačiau tų laikų vaikams jau buvo taip įdomu, kad jie turėjo susikūrę futbolo žaidimą, užsirašę programos kodą ir per kiekvieną pertrauką susikurdavo tą žaidimą iš naujo. Po skambučio atbėga, ranka surenka programos kodą, pažaidžia, skambutis nuskamba – kompiuteris išsijungia. Per kitą pertrauką vėl atbėga, vėl nurašo programos kodą, vėl pažaidžia. Taigi dviem kompiuteriais mokėme vaikus, kurių, beje, buvo labai mažai, programuoti. Tai buvo žavus laikas.

Tais metais, kai pradėjau dirbti, kaip tik atsirado mokyklinis informatikos egzaminas. Man buvo šokas: atrodė, atėjau tik pabandyti mokytojauti, o turėsiu rengti vaikus egzaminui. Atsimenu, nuvažiavau į universitetą ir klausiu dėstytojo, apie ką bus egzaminas, o jis atsako žinantis tiek pat, kiek aš, nes šis egzaminas bus pirmą kartą.

Mano dideliam siaubui, atsirado vienas mokinys, kuris norėjo tą egzaminą laikyti. Dviese dirbome, mokėmės, ruošėmės ir jis gavo dešimtuką. Man tai buvo švenčių šventė, buvau laimingesnė nei šiemet, kai šimtukus gavo 24 mano mokiniai. Dabar tas pirmasis mokinys yra IT mokytojas.

Už 7 kilometrų esančiame Papilės miestelyje mokyklos direktoriumi dirbo Algirdas Monkevičius, puikus, atviras naujovėms žmogus, kuriam turiu padėkoti už tikėjimą mano galimybėmis, vos tik pradėjau dirbti. Jis stengėsi aprūpinti savo mokyklą, jau buvo prisirinkęs skirtingų kompiuterių, pradėjo dalyvauti projektuose, žinoma, vėliau jie pirmieji rajone įkūrė kompiuterių klasę. Bet kai mes turėjome vieną veikiantį kompiuterį, Papilės mokykloje jau buvo mini kompiuterių klasė, todėl aš paklausiau, ar galėčiau su vaikais atvažiuoti į Papilę vesti pamokų. Mus maloniai priėmė, tad su vaikais sėsdavom į maršrutinį autobusą, nusipirkdavome bilietėlius ir važiuodavome į pamoką.

Po kelerių metų, 1998-aisiais, Ventos vidurinė mokykla per rėmėjus gavo lėšų ir pati pirkosi kompiuterius, kad mažame miestelyje turėtume rimtą kompiuterių klasę. Vaikai, žinoma, namie kompiuterių neturėjo, todėl gyvendavo informatikos kabinete: grįžta namo pavalgyti, ir atgal į klasę. Turėjau raktą nuo mokyklos, tad prie kompiuterių sėdėdavome iki aštuonių vakaro.

– O kiek dabartinių jūsų mokinių norėtų būti mokytojais?

– Tokių pasvarstymų pasitaiko. Vienas gabus mokinys sakė: „Pasižiūriu į jus ir galvoju, kad gal visai įdomus darbas, bet ar aš jį turėčiau?“ Taigi yra kita pusė: mokiniai galvoja racionaliai, ar jie turės darbą.

Dabar beveik visų dalykų mokytojai yra vyresni nei 50-ies metų amžiaus. Maždaug po šešerių metų jų ims trūkti, mokytojai eis į pensiją. Tačiau IT mokytojai jaunesni nei kitų dalykų kolegos, nes atėjo dirbti vienu metu, tada, kai mokyklose atsirado informatika ir prireikė mokytojų. Taigi, jei dabar ateitų jaunų informatikos mokytojų, jiems reikėtų sulaukti, kol mes išeisime į pensiją.

Vaikų, kurie pagalvoja apie mokytojo profesiją, tikrai yra. Suprantu tai ir iš jų laiškų, daug susirašinėjame, nes per pamoką nespėji aptarti tiek, kiek gali feisbuke ir laiškais.

– Dėstote dalyką, kuris nuolat ir kardinaliai keičiasi, kurį mokiniai, užaugę su technologijomis, kartais išmano geriau už mokytoją. Kaip mokotės pati?

– Taip, žinias atnaujinti reikia nuolat. Mokausi iš interneto, nes seminarų informatikams nėra tiek, kiek norėtųsi. Kita vertus, jei jų būtų daugiau, reikėtų važiuoti mokytis į Vilnių, vadinasi, atitrūkti nuo pamokų. Juk galime mokytis internetu, jame galima rasti daug įvairios informacijos.

Tačiau IT dalyko problema yra ta, kad nespėjama atnaujinti bendrojo ugdymo programų. Mokytojas turi galvoti, kaip jam sugebėti dirbti pagal privalomą dokumentą – bendrąsias programas, ir kartu nemokyti atgyvenusių dalykų.

Mokytojas turi galvoti, kaip jam sugebėti dirbti pagal privalomą dokumentą – bendrąsias programas, ir kartu nemokyti atgyvenusių dalykų.

Esu dėkinga, kad abi mokyklos, kuriose dirbu, IT pamokoms skyrė papildomą valandą. Kitos mokyklos turi dvi pamokas per savaitę, o mes – tris. Per tą papildomą pamoką mokomės to, ko programoje dar nėra, bet jau aktualu: kuriame mobiliąsias programėles, žaidimus, atliekame kitus kūrybinius darbus. Tokių dalykų ugdymo programose nėra, bet be jų IT pamokos būtų nepatrauklios.

Turime skubėti paskui besikeičiančius vaikus, kad jiems būtų įdomu. Pirmieji mano mokiniai atbėgdavo per pertrauką rašyti programos kodo, kad įsijungtų žaidimas, dabartiniai – jau gimė su kompiuteriu. Turime sugebėti ugdymo turinį pritraukti prie vaikų, kad jiems būtų įdomu, antraip juos prarasime. Todėl mokytojas turi domėtis ir mokytis kartu su vaikais.

– Nuolat kalbama apie IT specialistų poreikį, didžiausius programuotojų atlyginimus, jų studijas finansuoja valstybė. Ar ir mokykloje pastebite išaugusį dėmesį IT?

– Labai. 2009 m. egzaminą laikė šeši, o pernai – 30 abiturientų. Šiemet laida truputį mažesnė, gal tai lėmė pačios gimnazijos pokyčiai, kad atsirado stojamieji egzaminai. Tačiau turiu 45 vienuoliktokus, kurie planuoja laikyti egzaminą. Taigi, jei kažkada mokykloje programavimą pabandyti norėjo aštuoni vaikai, o dabar penkiskart daugiau, vadinasi, jiems įdomu, jie nori pažiūrėti, kaip sektųsi, ar jiems tiktų toks darbas.

– Kažkada nauja ir reikalinga specialybė buvo vadyba, kuri tapo madinga, o dabar – nebereikalinga. Ar nemanote, kad panašus likimas gali ištikti ir programuotojus? Gal kada nors programavimas bus bendroji kompetencija, kaip rašymas?

– Sunku pasakyti, nė vienas nesame pranašas. Bet dabar taip neatrodo, nes informacinės technologijos plečiasi labai greitai, visur jų tik daugėja. Ar kiekvienas galės programuoti? Žiūrint, kokiu lygiu. Tikrai ne kiekvieną mokinį galima išmokyti programuoti, nes tam reikia trupučio talento, trupučio gabumų. Kaip kažkada sakiau, ne kiekvienas mokantis rašyti kuria eilėraščius, taip pat ir ne kiekvienas žinantis kelias pagrindines komandas gali sukurti gerą programą. Tam reikia turėti gerą loginį mąstymą ir nemažai matematikos gebėjimų.

Programavimas ateityje gali tapti įprastu dalyku nebent tuo atveju, jei atsiras jau suprogramuotos technologijos, kad užteks tik ką nors paspausti, arba programavimo kalbos taps labai išmanios. Žinoma, prognozuoti sunku, bet pagalvojau, kad mokytoja dirbu 20 metų ir 20 metų mokau dalyko, kuris yra „ant bangos“.

– Šiemet 24 jūsų mokiniai gavo šimtukus, pernai – 18. Kuri dalis šių įvertinimų yra jūsų nuopelnas, o kuri – mokinių indėlis?

– Vienareikšmiškai didžiąją dalį sudaro mokinio darbas. Mokytojas yra tik vedlys, jis parodo kryptį, kuria mokiniai eis arba neis. Mokytojas yra tam, kad padėtų vaikui, kai šis pats nustoja savimi tikėti. 12 klasėje dažnai užklumpa abejonės: gal nemoku, gal nesugebėsiu, gal man per sunku. Tada ir reikalingas mokytojas, kad palaikytų. Turėjau mokinį, kuris mokėsi šešetais, o egzaminą išlaikė 99 balais. Tad kai mokiniams nusvyra rankos, primenu, kad Paulius juk galėjo, vadinasi, gali ir jie.

Žinoma, mokytojas parenka užduotis, ką, kada ir kaip daryti, bet svarbu yra moralinis palaikymas – mokytojas turi tikėti, kad vaikams pasiseks, jei ne šiandien, tai rytoj, gal reikia pabandyti kitaip. Mokytojas niekada negali suabejoti, kad kažkas gali būti ne taip, o mokinys turi tikėti savo mokytoju. Toks tandemas gali pasiekti kažką gero.

– Dirbate prestižinėje, mokinius atsirenkančioje gimnazijoje ir paprastoje  miesto mokykloje. Pritariate mokinių skirstymui ar manote, kad visi turi mokytis kartu, pavyzdžiui, kaip Suomijoje, kur mokyklos yra vienodos, kaip ir mokinių pasiekimai?

– Matau, kaip tai atrodo realiai, ir vis dėlto pasisakau už tai, kad būtų mokyklų, kurias mokiniai galėtų pasirinkti. Kai daug gabių mokinių būna kartu, jie pasiekia daugiau, nei pasiektų dirbdami atskirai. Matyt, taip yra ne tik mokykloje: juk bet kokioje srityje dirbdamas su darnia, palaikančia komanda pasieksi daugiau, nei dirbdamas vienas.

Jei gabus vaikas mokosi klasėje, kurioje kiti nėra tokie gabūs arba yra gabūs kitiems dalykams, jis neturi su kuo palyginti savo pasiekimų ir patiki, kad yra pats geriausias, jam nebelieka poreikio tobulėti. Juk nebūna sporto varžybų, kuriose bėgikas bėgtų vienas ir kažkas matuotų jo laiką. Taip pat ir mokiniai rungtyniaudami, lygindami save su tokiais pat kaip jie pasiekia daugiau.

Kai mokiniai rašo kontrolinį darbą, matau, kad 20 iš 30-ies gali gauti dešimtukus, todėl, kad būtų įdomiau, skiriame vietas pagal surinktus taškus. Žinoma, jos neskelbiamos viešai, savo vietą žino tik tas mokinys, bet jiems įdomu stengtis: dabar esu trečias, kitą kartą noriu būti pirmas. Jei jis gautų tik dešimtuką, būtų ramus, kad jau gavo geriausią įvertinimą. Gabūs vaikai dažniausiai būna linkę konkuruoti, nuolatinė konkurencija varo jį į priekį.

– Dešimtys jūsų mokinių per egzaminą gauna šimtukus, klaipėdiečiai jus išrinko Metų mokytoja, Lietuvos pramonininkų konferencija įvertino Profesijos riterio apdovanojimu. Ar kolegos jums nepavydi? Ką jums pačiai reiškia tokie įvertinimai?

– Ką nori, tą girdi, ko nenori – negirdi. Manau, kad gyvenimas per trumpas švaistyti laikui domėtiss tuo, ar kas nors ko nors pavydi.

Didžiausi įvertinimai man yra vaikų laiškai. Reikia juos išsispausdinti, kad kai pasensiu, galėčiau vartyti ir skaityti. Vaikai sugeba parašyti tokių gražių ir nuoširdžių žodžių, kurie įprasmina gyvenimą ir mokytojo profesiją. Beje, turiu ne tik elektroninių laiškų. Praėjusių metų laida susitarė man parašyti popierinių laiškų. Aš, žinoma, apie tai nieko nežinojau, bet pašto dėžutėje pradėjau rasti ranka rašytus laiškus. Tai ir yra tikrasis įvertinimas. Juk vaikai rašo todėl, kad nori parašyti, o kai  turi paskelbti Metų mokytoją, ką nors išrinkti vis tiek reikia.

Pramonininkų įvertinimas reikšmingas tuo, kad Profesijos riterio apdovanojimą gavo mokytojas. Sakoma, kad mokytojo profesija visuomenėje nebevertinama, o pramonininkai parodė savo požiūrį į šią profesiją. Todėl priėmiau jį ne asmeniškai, ne sau, bet kaip skirtą mokytojams apskritai.

– Ar profesijos prestižui padeda tokie įvertinimai? Gal ši profesija jaunimui neatrodo patraukli ne tik dėl darbo sąlygų ar nepakankamo atlyginimo?

– Manyčiau, kad šiais laikais žmonės nori stabilumo, todėl pirmas jų klausimas – ar turėsiu darbą? Turėjau puikią mokinę, kuri studijuoja chemiją, jai labai patinka, bet ji abejoja, ar gerai pasirinko studijas, ar turės darbą. Netrukus ateis laikas, kai mokytojų trūks, tada pamatysime, ar jaunimas rinksis jais būti.

Kad mokytojas galėtų gyventi iš atlyginimo, jam reikia viso krūvio, o jei jis turi ir metodininko ar eksperto vardą, ta alga nėra labai maža. Tačiau jei mokytojas turi 10 pamokų per savaitę, žinoma, kad jis dirba nevisavertį darbą. Gal tokie dalykai ir stabdo rinktis šią profesiją? Nežinau, kas sugalvojo sąvoką, kad mokytojo darbas yra prestižinis ar neprestižinis. Kas gali pasakyti, ar prestižas būti vairuotoju, ar ne? Man mokytojo profesija yra prestižinė ir nuostabi.

„Auksinė“ 24 šimtukininkų laida per paskutinio skambučio šventę atnešė man gražiausią 50-ies tulpių puokštę. Tokios akimirkos nuostabios. Kai papasakoju apie jas savo artimiesiems, mano sesuo, turinti gerą profesiją ir gerą atlyginimą, sako, kad ji neturi tokio darbo, apie kurį pasakotų taip, kaip pasakoju aš.

– Ką galvojate apie savo pasirinkimą artėjant Mokytojo dienai?

– Susimąstymo apie savo profesiją akimirkos turbūt ateina tada, kai būna paskutinė abiturientų pamoka ar panašios progos. Turi jaustis laimingas dirbdamas savo darbą. Aš manau, kad jei kiekvienos profesijos žmogus dirbtų savo darbą su džiaugsmu – jei gydytojui būtų svarbu padėti kiekvienam ligoniui, jei mokytojui būtų svarbu matyti kiekvieną vaiką, jei visi dirbtų taip gerai, kaip tik gali, mes turėtume tokį gyvenimą, kokio norime.

Jei kiekvienos profesijos žmogus dirbtų savo darbą su džiaugsmu – jei gydytojui būtų svarbu padėti kiekvienam ligoniui, jei mokytojui būtų svarbu matyti kiekvieną vaiką, jei visi dirbtų taip gerai, kaip tik gali, mes turėtume tokį gyvenimą, kokio norime.

Jei jautiesi laimingas, jei neatėjai prastumti laiko nuo aštuntos iki antros valandos, bet nori pragyventi tą laiką su mokiniais, nes pamoka nėra tik laikas ar eurai nuo skambučio iki skambučio, tada būti mokytoju yra labai gerai.

Pamoka – puikus laikas, kuris nebegrįžta. Pragyveni su vaikais tas 45 minutes, kurios jau niekada nebepasikartos. Todėl turime stengtis tas kiekvienas 45 minutes pragyventi geriausiai, kad paskui nebūtų gaila, jog kažką padarėme ne taip. Mokytojo darbe pasitaiko, kad sakoma, esą šito šiemet neišmokom, pasitaisysim kitąmet. Bet kitąmet vaikai bus jau kiti, su jais nebus taip gerai padaryta. Todėl turime daryti viską maksimaliai gerai, kad patys būtume laimingi ir augintume laimingus vaikus.

– Kas turėtų atsitikti, kad nebedirbtumėte mokytoja?

– Turiu pasenti. Kai išeisiu į pensiją, auginsiu pomidorus ir agurkus.

Tik pradėjusi dirbti mokytoja, kai dirbau vieną dieną per savaitę, sutikau savo bendraklasę ir pasidžiaugiau, kaip man patinka, kaip įdomu, kaip gerai. Ji sutikusi mūsų auklėtoją papasakojo jai, kaip man patinka mano darbas. O auklėtoja pasakiusi: „Tai ji dar nedirba, tik žaidžia mokytoją.“ Pernai, kai gavau Profesijos riterio apdovanojimą, ta bendraklasė parašė man žinutę: „Labai džiaugiuosi, kad tu vis dar žaidi mokytoją. Žaisk iki pensijos.“ Iš tiesų, niekas nepasikeitė: kaip žaidžiau mokytoją, dirbdama tą vieną dieną per savaitę, taip ir po 22 metų tebežaidžiu.

– Ką 22 metus galvojate prieš pat pirmą pamoką?

– Mėgstu ateiti į darbą anksčiau, kol mokykloje dar nelabai yra mokytojų ir mokinių, nedega šviesos. Man patinka atsisėsti klasėje ir laukti, kol ateis vaikai, nes klasė be jų atrodo labai nyki. Mėgstu žiūrėti, kaip jie renkasi į klasę, laukiu jų kiekvieną rytą.

– Mokykloje būnate iki nuskamba paskutinės pamokos skambutis?

– Atvažiuoju pusę aštuonių, išvažiuoju apie pusę šešių vakaro. Dažnai mokiniai lieka po pamokos, nori baigti darbus, pasitarti. Kai grįžtu namo, atsakinėju į jų laiškus, patariu, taisau darbus. Laikas mokykloje yra plaukiojantis – nėra valandų.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai jau tikrai nedarote nieko dėl mokinių ar dėl mokyklos?

– Man labai patinka šiaurietiškas vaikščiojimas, be to, įsigijau namą, turiu daržą ir šiltnamį, todėl mėgstu džiaugtis savo namais, per atostogas – keliauti. Norisi atitrūkti, todėl labai mėgstu grįžti į tėviškę, sėdėti po obelimi ten, kur kažkada gyveno tėveliai, ir džiaugtis laiku, kuris jau praėjo, nors ir sakoma, kad nereikia žvalgytis atgal.

– Daug jūsų kolegų skaitydami šį interviu pavydi laimės, kurią jums teikia darbas, tas pats darbas, kuris juos jau galbūt išvargino. Negi tikrai mokykla jums visada suteikė tik tokį polėkį ir jokių sunkumų?

– Sunkumų, žinoma, buvo. Buvo sunkių, sutrikusio elgesio ir emocijų mokinių, buvo laikas, kai nemokėjau matyti tiek daug pozityvumo, nemokėjau teisingai elgtis kai kuriose situacijose ir jų įvertinti. Dabar aš suprantu, kad blogų žmonių nėra apskritai. Yra tik žmonės, kuriems nepasisekė. Gal tai vaikas, kurio tėvai išsiskyrė, gal tai vaikas, kurio tėvai išvažiavę į užsienį, gal tai vaikas, kurio tėvai daug dirba ir uždirba, bet neturi laiko su juo išgerti arbatos. Žinoma, vaikas, kuris jaučiasi nelaimingas, neigiamą energiją lieja mokykloje. Tačiau buvo metas, kai to dar nesuvokiau. Mokytoju netampi per vieną dieną, turi praeiti laiko. Aš labai daug išmokau iš savo mokinių.

Turiu pripažinti, buvo laikas, kai maniau, kad daug pasiekti gali tik gabūs ir protingi. Bet buvo toks Povilas, kuris sakė, kad gaus 100 egzamino balų, ir nors aš maniau, kad taip būti negali, jis gavo šimtuką. Tokiu atveju požiūris pasikeičia ir supranti, kad viskas įmanoma, jei tiki ir įdedi darbo. Kiekvienas vaikas kažką duoda. Jei sugebi pasiimti viską, ką gali, iš savo profesijos, būni labai turtingas.

Akimirkos, kai visa klasė įgriūna pas tave su 50 tulpių, nenusipirksi už jokius pinigus. Prisimenu ją ir pamirštu, kas buvo blogo. Tiesiog tai buvo kažkas, ko tada dar nemokėjau.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

„Esu žemaitis“, – sako 66-erių Miša Jakobas, Vilniaus Šolomo Aleichemo žydų gimnazijos direktorius. Mokytojo dienos – Spalio 5-osios išvakarėse jis primena savąjį ugdymo principą: „Vaikai mokykloje turi būti laimingi.“

Arūnas BRAZAUSKAS

Sostinės J.I.Kraševskio gatvėje įsikūrusios gimnazijos pastatas atrodo solidžiai – sakytume, smetoniškai. Namas, į kurį žydų gimnazija įsikėlė šį vasarį, stiebiasi virš Žvėryno stogų, o ne bando prie jų prisiploti. Nors tai po­ka­rinė sovietinė architektūra, fasado vertikalės tu­ri tarpukario Lietuvos švietimo įstaigoms bū­dingo iškilmingumo, kurio nebeliko, kai mokyklas imta funkcionaliai sprausti į gyvenamuosius ra­jonus.

Miša Jakobas „Veidui“ sako, kad atsirado rė­mėjas, kuris pastato remontui nepagailėjo daugiau nei 800 tūkst. eurų. Be to, buvo gauta lėšų dalyvaujant konkurse pagal ES klimato kaitos specialiąją programą.

Aukštais mokinių pasiekimais garsėjanti mo­kyk­la verta atnaujintų sienų. 2015-ųjų „Veido“ rei­tinge Šolomo Aleichemo gimnazija užima 7 vie­tą – valstybinių brandos egzaminų (VBE) vi­durkis buvo 78,53 iš 100 galimų balų. Pagal lietuvių kalbos VBE gimnazija 2015 m. buvo 9-a šalyje, pagal matematikos – 6-a, anglų kalbos – 4-a, istorijos – 4-a.

– Nelabai sureikšminčiau tuos reitingus, – ramiai sako M.Jakobas. –  Jeigu jie aukšti – gerai, galima džiaugtis. Bet aš manau, kad mokykloje vaikas turi jaustis laisvai, mokykloje jam turi būti gera. Ir aš žinau, kaip yra, ir dažnai tai tikrinu. Klausinėju vaikų, tėvų, juos pasitinku, atvirai bendrauju. Teiraujuosi tėvų, ar noriai vaikai eina į mokyklą. Ar mažiukai neverkia, kad reikia eiti į pamokas. Ar nebando išsisukti: mamyte, aš sergu, nenoriu eiti ir panašiai.

Tokių atvejų beveik nėra – jei ir pasitaiko, tik vienas kitas. Vaikams mokykloje yra gerai, jie labai gerai jaučiasi – vaikai apgaubti mūsų mokytojų rūpesčiu.

Naudodamasis proga noriu pasakyti nuoširdų ačiū mūsų labai rūpestingiems pedagogams. Nors Mokytojo diena tik vienąkart metuose, šitokia sėkmė nėra vienos dienos darbas. Tai sunkus, atsakingas gal netgi alinantis triūsas. Ėjau į tai 25 metus. Kartais tekdavo atsisakyti kai kurių dalykų, pavyzdžiui, grįžti vėliau namo ir anksčiau išeiti į darbą. Pasakysiu taip – gyventi reikia su darbu. Ir tada ateina sėkmė.

– Tokia patirtis leidžia giliau pažvelgti į Lietuvos švietimą, įvertinti jo problemas.

– Kritikuoti lengviausia. Taip išreiškiamos pačios bendriausios įprastos mintys. Bet aš nenorėčiau peikti Lietuvos švietimo. Mes visi keliaujame, daug būname Vakarų Europoje, Amerikoje ir dar toliau. Pasakysiu, kad mūsų vaikai bendrame kontekste atrodo visiškai neblogai. Jie galbūt žino netgi daugiau, jų akiratis platesnis negu kai kurių Amerikos ar, sakykime, Izraelio moksleivių. Tai akivaizdu.

Mūsų gerieji moksleiviai baigia vidurines mokyklas ir gavę atestatus vyksta studijuoti į užsienį, ten nepasimeta ir sėkmingai mokosi toliau, todėl manau, kad labai kritikuoti mūsų švietimo sistemos nėra pagrindo. Aišku, trūkumų yra, jų buvo ir bus. Kai ekspertai, švietimo darbuotojai viešai diskutuoja apie tuos trūkumus – vis tiek pripažįsta, kad esame ką nors pasiekę.

Žinoma, norėčiau, kad būtų sustiprintos kai kurios mokyklos ugdymo grandys: matematika, fi­zika, informacinės technologijos. Galų gale pripa­žinome, kad mums nereikia tiek daug socialinių darbuotojų ar teisininkų, o pasaulio gerovė pri­klauso nuo inžinierių, technikos darbuotojų, nes jie iš esmės kuria tą produktą, kurį mes varto­jame, – jie yra pasaulio ekonomikos varomoji jė­ga.

Todėl XXI amžiuje negalime sau leisti nemokėti matematikos, nesuprasti informatikos, nežinoti, kokios svarbios yra fizika ir chemija. Manau, jog tai negatyvu, ir drįstu sakyti, kad esame čia šiek tiek nusikaltę. Mes turėjome neblogas pozicijas tais laikais, kai dar buvau mokytojas, – dirbti pradėjau 1971 metais. Mūsų olimpiadininkai tada džiugino – žinoma, ir dabar dar džiugina. Turėjome neblogas pozicijas matematikoje. Tenka pripažinti, kad jas užleidome, ir šiandien sunku atsigriebti. Mūsų tikslieji mokslai klimpsta – tarsi būtų nuleista padanga.

– Koks jūsų požiūris į privalomąjį matematikos egzaminą?

– Būčiau tokio egzamino nuosaikus šalininkas. Galbūt čia reikėtų diferencijuoti. Versdami užkietėjusius filologus laikyti kietą matematikos egzaminą, galime juos sužlugdyti. Manyčiau, kad galėtume sugrįžti prie mokyklinio matematikos egzamino. Nebūčiau valstybinio matematikos egzamino šalininkas. Vaikai, kuriems nereikalinga matematika, galėtų laikyti mokyklinį egzaminą – vien tam, kad parodytų savo išprusimą, ki­taip tariant, kad nėra kvaili. Ir viskas būtų gerai.

O tie, kurie iš tikrųjų yra pasiruošę ir siekia užimti geras gyvenimo pozicijas, turėti gerą darbą, gerą atlyginimą, būti inžinieriais, užsiimti technine kūryba, – tokiems mūsų studentams matematika tikrai praverstų.

– Kaip jūsų gimnazijos auklėtiniams sekasi olimpiadose?

– Dauguma Lietuvos olimpiadininkų, kurie pasirodo tarptautinėje arenoje, yra tam specialiai atrenkami ir rengiami. Daugelis mokosi Vilniaus licėjuje. Ten patenka patys geriausi. Sveikinu tokį dalyką. O mūsų gimnazijoje tokios atrankos nėra. Mes kviečiame į pirmą klasę visus, kurie turi pagrindą čia mokytis. Pirmiausia tai žydų bendruomenės vaikai. Čia mokosi broliai, seserys, ir kam lieka vietos – tam lieka.

Taigi jokios atrankos nėra. Vaikai įvairūs, ir pasigirti, kad aš čia turiu daug žvaigždučių, negaliu. Tarptautinėje arenoje esame mažiau matomi, bet šalyje, Vilniaus mieste mes užimame geras pozicijas. Turime neblogų matematikos, fizikos, lietuvių kalbos ir literatūros pasiekimų. Dėl olimpiadų nesu pesimistiškai nusiteikęs.

– Klausantis susidaro įspūdis, kad jūs kalbate pavyzdine lietuvių kalba. Kur tokios išmokote?

– Esu žemaitis iš Telšių. Turėjau ten labai gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Noriu pasakyti nė kiek nepataikaudamas: lietuvių kalba man nepaprastai graži. Labai melodinga. Išgirsti šiandien gražiai kalbantį – vis sunkiau. Jaunimas – bent dauguma – nemoka kalbėti. Grįžtu prie to, kad man tai labai graži kalba. Nemokėti gražiai kalbėti būtų gėda. Skaitau labai daug knygų ir todėl mano kalba išlavinta.

Nuo mokyklos laikų, jeigu reikėdavo kur nors pasisakyti, siūlydavo man. Aš nebijojau auditorijos, nebijojau scenos. Drąsiai žvelgdamas į salę, nenuleisdamas galvos, galiu kalbėti, aiškinti ir taip toliau. Su amžiumi patirties tik daugėja. Pasisakymams aš ruošiuosi. Darau tai greitai. Esu matematikas. Žinau, ką noriu pasakyti. Kalba turi būti trumpa, aiški, gerai sudėliota – mintis po minties. Žinau pradžią, žinau, kas turi būti pasakyta pabaigoje.

– Matematikos mokslus krimtote irgi Lietuvoje?

– Gyvenau Telšiuose, netoli buvo Šiauliai. Buvo Šiaulių pedagoginį institutą baigusių mano giminaičių. Atvažiavau į Šiaulius, baigiau aukštąją mokyklą, gavau paskyrimą į Plungę, dirbau ten trejus metus. Paskui atvykau į Vilnių ir visą laiką nuo 1974-ųjų čia gyvenu. Dvidešimt metų dirbau matematikos mokytoju. Po truputį, po truputį kopiau karjeros laiptais. Kitąmet bus 25-eri, kai aš gimnazijos direktorius.

Turiu pasakyti labai svarbų dalyką: ačiū Die­vui, kad tapome laisvi ir nepriklausomi. Jei­gu nebūtume to pasiekę, vargu ar būtų čia žy­dų gimnazija. Ir aš dabar nesėdėčiau su ju­mis prie stalo šiame krėsle. Tais sovietiniais laikais man buvo pasakyta: tu pakankamai gabus žmogus, galėtum kopti karjeros laiptais, tačiau tavo sesuo gyvena Izraelyje.

Mano vyresnioji sesuo išvažiavo 1981 m. Ir vis­kas – karjera baigta. Šolomo Aleichemo gim­nazija atsirado beveik kartu su nepriklauso­mybe – 1989 m. Pirmasis direktorius buvo Sa­muelis Levinas. Paskui buvo išvažiavęs į Iz­raelį ir ilgą laiką ten gyveno. Dabar jis vėl Lie­tu­voje.

– Ar nejaučiate mokinių skaičiaus mažėjimo?

– Žydų bendruomenė Lietuvoje nedidelė – ten­ka didžiai apgailestauti. Žinome kraupią Ho­­lokausto istoriją, žinome laisvės metus, ka­da nukrito geležinė uždanga, susijungė šeimos. Ačiū Dievui, dabar galime važiuoti į bet kurį pa­saulio kraštą. Suprantama, mūsų bendruome­nė sensta, atsinaujinimas vyksta labai lėtai. Kiek mes gyvensime – nežinau, bet pagal mo­kyk­los mokinių skaičių nesakyčiau, kad yra la­bai blogai. Žydų bendruomenės vaikai iš tiesų čia patenka, kaip sakoma, be eilės. Yra ir nežydų, kurie labai nori, labai veržiasi.

– Iš tiesų, kelių mano draugų nežydų šeimos leidžia savo vaikus į jūsų gimnaziją. Girdėjau vienos motinos argumentus – jai kelia pasitikėjimą žydiškas požiūris į išsilavinimą. Kiek nežydų dabar mokosi gimnazijoje?

– Aš visą laiką skaičiuodavau, sakydavau pro­centus. Dabar nepasakysiu. Žinot kodėl? To­dėl, kad man gėda dėlioti procentus ir skirstyti vaikus į žydus ir nežydus. Jie atėjo, jie parašė pareiškimą, tėvai išreiškė norą. Pridedu ran­ką prie širdies: kiekvieną tėvą,  kai jis parašo pa­reiškimą, kviečiu maždaug valandos pokalbio. Išaiškinu, ką aš tam tėvui galiu duoti, ko­kias aš turiu galimybes, kokių galimybių neturiu ir niekados neturėsiu. Ir ko jis gali iš manęs laukti.

Aš sakau: jūs turėsite taip pat man kažką pa­daryti. Visų pirma siekti išsilavinimo, auklėti savo vaiką, žinoti, kad mokykla yra ne tvartas. Gerbti tuos mokytojus, kurie dirba su jūsų vaiku. Sakau, kad jūsų laukia, vaizdžiai kalbant, ilgas ir sunkus kelias per kopas. Nes aš esu tas, kuris sako vieną labai paprastą dalyką: manęs niekas daugiau nejaudina, tik jūsų vaiko išsilavinimas.

Kada ateina nežydų vaikai, jie mokosi hebrajų kalbos, jie nori mokytis hebrajų kalbos. Sako: „Mes norime ir mums įdomu. Mums įdomu sužinoti žydų istoriją. Mums įdomu pažinti žydų tradicijas.“ Pavadinčiau tai gražiu reiškiniu.

Kartais bandau atkalbėti, bandau sakyti, kad sunku, kad esame skirtingo tikėjimo. Kar­tais, kaip sakoma, pradedu kalbėti juodai.

Man atsako: „Direktoriau – mes viską žinome. Esame prisiskaitę. Dabar paslapčių nėra, direktoriau, nepieškite juodomis spalvomis – mes netikėsime, ką jūs sakote. Mes norime, prašome, jei yra galimybių, mūsų vaikas yra gabus. Mūsų vaikas labai nori. Mes, direktoriau, tikrai čia dirbsime.“

Aš tada sakau: jūs esate laisvi žmonės. Jo­kios prievartos nėra. Norite eiti į bažnyčią – pra­šom eiti į bažnyčią. Norite krikštyti vaikus – pra­šom krikštyti vaikus. Darykite viską, kas jums pridera. Kada nors pabandykite ateiti į si­nagogą – nieko baisaus jums nenutiks. Už­si­dė­ki­te kipą ir pabūkite kartu su žydais šabato šven­tėje. Švęskite kartu su mumis religines šven­tes, valgykite kartu su mumis macus. Ne­bi­jo­kite – nieko neatsitiks.

Visi labai mielai draugiškai sutinka. Bent ma­no akims šitaip atrodo.

– Ar gimnazija ir jos auklėtiniai jaučiasi saugūs Vilniuje?

– Vilnius išties taikus. Tai geras, gražus ir nuosta­bus miestas. Tačiau niekas iš pašalies neateis ir neapsaugos – turime patys apsisaugoti. Mes ry­tais čia stovime, sutinkame mokinius. Yra įėjimo kor­telės, tėvai gauna pranešimą, kas atė­jo. Žo­džiu, mes apsisaugome patys. Tėvai ši­tai supranta. Apie tai su jais kalbamės. Pa­sau­ly­je ne­ramu. Ir nežinome, kam kokia mintis ga­li šauti į galvą – ateiti ir ką nors stuktelėti ar pa­šau­dy­ti. Juk pa­šau­­do Paryžiuje, Izraelyje, Ame­ri­ko­je. Visokių yra žmonių – kartais negali suprasti, kas jų galvose.

Renovavome šitą mokyklą – pastatėme ge­ras ka­­meras, tvoras. Yra budintis apsaugos dar­buo­to­­jas. Vakare viskas uždaroma, už­ra­ki­na­ma.

Turiu padėkoti Vilniaus policijai, kad čia at­važiuoja patrulių mašinų – ir ryte, dienos metu, ir vakare, ir naktį sustoja. Kol kas apsieita be di­delių incidentų.

– Kokios kalbos dėstomos Š.Aleichemo gimnazijoje?

– Dėstoma valstybine lietuvių kalba. Dar mokoma anglų, hebrajų, rusų kalbų.

– Ar daug auklėtinių išvyksta gyventi svetur?

– Nedaug. Mano buvę abiturientai, kurių turiu per 300, labai sėkmingai mokosi Lietuvos aukš­to­siose mokyklose. Palyginti sėkmingai ko­pia kar­jeros laiptais. Yra gražių pavyzdžių. Aš su jais pa­laikau labai gerus santykius. Jie daž­nai užeina į gimnaziją. Kalbasi su abiturien­tais, kalbasi su mo­kytojais. Visa ta mūsų mo­kyk­loje vykdoma po­litika – išsilavinimas, darbas – pasiteisina. Jie sa­ko: „Direktoriau, dar dau­giau viso to reikėtų, nes juk gyvenimas yra la­bai sunkus, iš mūsų labai daug reikalauja darb­daviai, mes pripratę daug dirb­ti.“

O įprasti daug dirbti reikia čia, mokyklos suo­le, nes kai būsi nepratęs, nieko neišeis. Pra­dė­jome nuo pirmos klasės ir lipom, lipom, li­pom – 2000 m. išleista pirmoji abiturientų lai­da.

Hebrajų kalba irgi kai kam praverčia. Lie­tu­va kuria naujus santykius – reikalingi žmonės, jiems reikalinga kalba. Keli buvę abiturientai pasakojo panašią istoriją: „Skambinu į Izraelį, ir kai pasisveikinu „Šolom“, pasakau vieną kitą sakinį hebrajų kalba, kitame laido gale suklūsta ir klausia: kas jūs toks, iš kur mokate hebrajų kalbą? Sakau, kad baigiau Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnaziją. Jie sako: žinom, žinom tokią. Ir klausia, ko norėtume. Vadinasi, galima eiti prie reikalo.“

– O kokia jidiš kalbos vieta?

– Dėl jidiš tenka tik apgailestauti. Mokytojai, ku­rie moka jidiš, yra jau garbingo amžiaus. Atei­ti į mokyklą ir kalbėti su vaikais jiems sun­ku. Neturi tokios drąsos, neturi patirties. Aš pats jidiš kalbą moku labai gerai, tai mano pirmo­ji kalba. Graži kalba – tiems, kas ją moka, kas supranta. Deja, tai išmirštanti kalba.

Hebrajų kalba užkariauja savo pozicijas. Kada kūrėsi Izraelio valstybė, kilo klausimas, kokia kalba bus kalbama. Atsigręžta į praeitį, ištakas. Visi šventieji tekstai parašyti hebrajiškai. Padaryta klaida, kad nebuvo skirta dėmesio tai jidiš kalbai, ir dabar Izraelio valstybė tai supranta. Nors po karo tai buvo galima puikiausiai padaryti. Į Izraelį atvažiavę žydai kalbėjo jidiš. Buvo galima eiti ta linkme – galėjo būti dar viena kalba. Deja, nepavyko.

Šiandien norima atsigriebti. Izraelio jaunimas žiūri į jidiš kalbą su lengva šypsenėle. O yra puikios literatūros, nuostabių kūrinių, didžių rašytojų: Šolomas Aleichemas, Abraomas Sutzkeveris. Į jidiš kalbą išverstas Sha­kes­pea­re‘as, Čechovas. Deja, kalbančiųjų jidiš kalba bend­ruomenė nyks­ta.