I.Dodonas, išrinktasis Moldovos prezidentas

Moldovoje ir Bulgarijoje rinkimus laimėjo prorusiški kandidatai. Kremlius daro viską, kad Rytus vietoje Vakarų pasirinktų ir kitų Balkanų šalių gyventojai.

Rima JANUŽYTĖ

Slavai gyventojai, Ortodoksų bažnyčia, ištisus amžius trunkantys artimi ryšiai su Rusija, kuriuos prisimintų ir caro Petro I amžininkai. Tokia šiandien yra NATO link judėti mėginanti Juodkalnija, kurioje, kur tik pažvelgsi, kyšo rusiškos ausys. Šios ausys lenda ir kitose Balkanų šalyse.

Lapkričio 3 d. Lietuva ratifikavo 2016 m. gegužės 19 d. Briuselyje pasirašytą Šiaurės At­lan­to sutarties protokolą dėl Juodkalnijos prisijungimo, paprastai sakant – Juodkalnijos įstojimą į NATO. Tai dar vienas mažas žingsnelis, kuriuo Juodkalnija vos vos nutolo (arba įsivaizdavo tolstanti) nuo Rusijos ir priartėjo prie Vakarų. Ir dar vienas veiksnys, galbūt prisidėjęs prie kaistančios atmosferos Balkanuose.

Rusijos pinigai – visur

Porto Montenegro

Jau daugelį metų Juodkalnija vadinama „rusų VIP kurortu“. VIP, nes Juodkalniją labai mėgsta Ru­sijos oligarchai. Vienas žinomesnių – Rusijos mi­lijardierius Olegas Deripaska, nusipirkęs ne šiaip jachtos švartavimosi vietą Juodkalnijos uoste, o patį… uostą. „Porto Montenegro“ uostas prie Ad­­rijos jūros kimšte prikimštas prabangiausių jachtų, kurių didžiausia, savaime suprantama, irgi yra rusų milijardieriaus nuosavybė.

Tai tik mažytis pavyzdys, mat Rusijos pinigai iš esmės sudaro mažiausiai trečdalį visų tiesioginių užsienio investicijų į Juodkalniją. Palyginimui, artimiausios kaimynės Serbijos investicijos sudaro 15 proc., o Vakarų Europos šalių – vos 5 proc. bendrame investicijų katile. Skaičiuojama, kad nuo 2005 m. rusai į Juodkalniją investavo jau per 1,16 mlrd. eurų.

Remiantis Rusijos centrinio banko duomenimis, Rusijos bendrovės buvo pagrindinės žaidėjos pastarąjį dešimtmetį vykstančiame privatizacijos procese. Štai kodėl, MONSTAT duomenimis, iš maždaug 4,2 tūkst. Juodkalnijoje registruotų už­sienio kapitalo įmonių 32 proc. priklauso rusams. Daugiausia – pačios didžiausios.

Antai 2005 m. didžiausią Juodkalnijos bendro­vę „KAP aluminum“, kuri generuodavo ša­liai 15 proc. viso BVP (jis sudaro apie 4 mlrd. JAV dolerių), įsigijo jau minėtas O.Deripaska. Vieno didžiausių Juodkalnijos nekilnojamojo turto ob­jektų „Astra Montenegro“, esančio Zavalos ky­šu­lyje, plėtotojas – irgi rusas, architektas Sergejus Po­lonskis. Į šį projektą rusai iš viso investavo apie 108 mln. eurų.

Kiti skaičiai ne mažiau įspūdingi. Kasmet Juod­kal­niją aplanko apie 300 tūkst. turistų iš Rusijos. Iš viso Juodkalnijoje jie praleidžia daugiau nei milijoną naktų per metus. Kai kurios apklausos liudija, kad net 40 proc. viso Juodkalnijos nekilnojamojo turto irgi priklauso rusams – daugiausia politikams ir milijardieriams.

Tačiau santykių idilė staiga ėmė blėsti. Pirmą kartą – 2014 m. kovą, kai Juodkalnija Rusijai įvedė sank­cijas, prisidėdama prie kitų ES šalių iniciatyvos. Nepageidaujamais paskelbti 33 Rusijos asmenys, kai kurie – iš artimiausios Vladimiro Putino aplinkos.

Antras šalčio smūgis santykius ištiko praėjusį gruo­dį, kai ši šalis buvo pakviesta prisijungti prie NATO. Iš karto po šios žinios Kremliaus atstovas spau­dai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Juod­kalnijos laukia Maskvos atsakas.

Vis dėlto noras spręsti šią situaciją geruoju nu­ga­lėjo: balandžio mėnesį į Juodkalniją atvyko aukš­to lygio delegacija, kurią sudarė daugiausia V.P­u­tino „Vieningosios Rusijos“ nariai. Juos itin šil­tai sutiko daugybė prorusiškai nusiteikusių politikų, nevyriausybinių organizacijų ir verslininkų. „Vieningosios Rusijos“ pasiuntiniai namo grįžo su geromis žiniomis: Juodkalnija per daug myli Ru­siją, kad taip lengvai išslystų iš rankų.

Tos rankos situaciją sava linkme nuvairuoti pa­mė­gino per neseniai vykusius rinkimus. Jų metu bu­vo planuojama atidengti ugnį į antivakarietišką opo­ziciją palaikančią minią ir tokios diversijos bū­du galbūt nuversti jau 20 metų su pertraukomis premjeru esantį ir šalį į Europos Sąjungą ir NATO vedantį Milo Džiukanovičių.

Vis dėlto planas nebuvo įgyvendintas, o po rinki­mų Juodkalnijoje buvo suimti pasikėsinimą į ci­vi­l­ius gyventojus rinkimų dieną planavę asmenys. Be to, jau žinoma, kad keletas organizatorių yra rusų nacionalistai.

Protestai Juodkalnijoje

Juodkalnijos policija pranešė sulaikiusi 20 serbų, kurie įtariami planavę išpuolius pasibaigus balsavimui parlamento rinkimuose. Juodkalnijos policijos viršininkas Slavko Stojanovičius patvirtino, kad suimti asmenys atvyko iš kaimyninės Ser­bi­jos ir, kaip manoma, planavo „paimti automatus“, po rinkimų pulti valstybines įstaigas, policiją ir galbūt valstybės tarnautojus. Pasak jo, sulaikytieji kaltinami nusikalstamos organizacijos formavimu ir terorizmu.

Podgoricos pareigūnai patvirtino, kad tarp suimtųjų daiktų rasta daug ginklų ir Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformų.

Priminsime, kad Juodkalnijoje vykusiuose parla­mento rinkimuose opozicija tikėjosi įveikti M.Džiu­kanovičių, 2006 m. atvedusį šią nedidelę Balkanų šalį į nepriklausomybę nuo Serbijos. M.Džiu­ka­novičius yra vienintelis Balkanų lyderis, iš­silaikęs valdžioje nuo praėjusio amžiaus 10-ojo de­šimt­me­čio pradžios, kai ėmė byrėti Jugoslavija. Jis kelis kartus buvo premjeras, kartą – prezidentas.

Tiesa, M.Džiukanovičius įtariamas draugų ir giminių protegavimu, korupcija ir net organizuotais nusikaltimais. Tačiau jis bent kol kas laikomas vienintele Juodkalnijos viltimi ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos ir tapti vakarietiška valstybe.

Pagrindinis opozicinis blokas Demokratinis fron­tas, priešingai, ragina stiprinti ryšius su Rusija, yra nusistatęs prieš šalies narystę Europos Są­jun­goje bei NATO ir reikalauja referendumo dėl jungimosi prie karinio aljanso.

Ir norisi, ir baisu

Stojimo į NATO klausimas iš tiesų skaldo šalies visuomenę, kurios nemaža dalis dar puikiai prisimena Aljanso 1999 m. bombardavimus tuometėje Ju­goslavijoje, kuriai priklausė ir Juodkalnija. Ta­čiau pilietinės visuomenės aktyvistas, buvęs pajūrio miesto Budvos mero pavaduotojas Ljubo Fili­po­vičius pripažįsta, kad daugumai piliečių labiau rūpi ekonomika ir didėjanti valstybės skola, o ne prisiminimai apie bene 20 metų senumo įvykius.

Blaškymosi tarp noro į Vakarus ir į Rytus Juodkalnijoje – labai daug. Iškalbingas faktas – vie­nu metu Balkanuose praėjusią savaitę vykusios Rusijos ir NATO karinės pratybos. Aljansas pirmadienį Juodkalnijoje pradėjo nenumatytų, kritinių atvejų penkių dienų pratybas, kurių metu buvo praktikuojamasi, kaip kovoti su potvyniais ir cheminėmis atakomis. Jose dalyvavo 680 karių iš septynių NATO valstybių narių ir 10 valstybių partnerių.

Tuo metu kaimyninėje Serbijoje trečiadienį Rusija pradėjo 13 dienų truksiančias pratybas „Slavų brolybė 2016“. Šiose pratybose dalyvauja 150 Rusijos desantininkų ir nežinomas skaičius karių iš Serbijos ir Baltarusijos.

Kaimynystėje – irgi neramu

Neramu ir Serbijoje: po skandalo dėl galbūt planuoto pasikėsinimo Juodkalnijoje paskelbta, kad Serbijos saugumo pajėgos aptiko daug sprogmenų miške šalia kelio, kuriuo į darbą važinėja šios šalies premjeras. Kaip ir pirmuoju atveju, čia taip pat įtariamos Rusijos specialiosios tarnybos.

Analitikų vertinimu, tai Rusijos Vakarams siunčiama žinia apie jos įtaką Balkanų regione, o tokių žinučių pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau ir vis aiškesnių. Antai neseniai Kremlius pademonstravo itin didelį palankumą Bosnijos serbų administracinės srities vadovui Miloradui Dodikui, kuris nuolat ieško būdų kurstyti nesutarimus ir jo vadovaujamos Bosnijos ir Hercegovinos srities gyventojų maištingas nuotaikas. Pastarąjį kartą jis sumanė rengti referendumą dėl jo vadovaujamos srities Valstybės dienos, o pritarimo dėl šios iniciatyvos paprašė Kremlių.

Šventei siūlyta sausio 9-oji bosniams primena kruviną trejus metus trukusį karą, prasidėjusį po 1992 m. sausio 9 d. paskelbtos Bosnijos serbų valstybės nepriklausomybės. Tad siekis švęsti Vals­ty­bės dieną, o dar būtent sausio 9-ąją, Bosnijoje vertinamas kaip akibrokštas ten gyvenantiems musulmonams bei kroatams ir kaip galimas naujos etninės įtampos šaltinis.

Kremliui tokia įtampa – tik į naudą, tad nieko nuostabaus, kad V.Putinas M.Dodiko iniciatyvą palaikė. Na, o šis, skelbdamas turįs Rusijos užnugarį, referendumą suorganizavo ir, žinoma, laimėjo: 99,8 proc. dalyvavusiųjų jame pritarė tam, kad sausio 9-oji būtų paskelbta šventine diena.

Sarajevui šiuo atveju tenka nelengva užduotis laviruoti tarp Rusijos palaikomo regiono iniciatyvų ir siekio išsaugoti stabilumą.

Serbų sociologė Vesna Pesič „Laisvosios Eu­ro­pos“ radijui teigė, kad, demonstruodamas savo įta­ką M.Dodikui ir Serbijos valdžiai, V.Putinas iš tie­sų siunčia žinią Vakarams, kaip savo tikriesiems prie­šams, o ne Balkanų visuomenei.

„Kai visų dėmesys nukreiptas į karą Sirijoje ir kitas konflikto zonas visame pasaulyje, V.Putino Va­karams Balkanuose metamas iššūkis lieka be­veik nepastebėtas, nors Rusijos „švelnioji“ galia vi­­same regione taikoma vis veiksmingiau. Grei­čiau­siai Rusija neplanuoja karinės invazijos Bal­ka­nuo­se ir nesiekia kaip nors kitaip demonstruoti savo karinės galios, tačiau Maskvai svarbu šiame regione parodyti savo įtaką bei statusą ir susigrąžinti posovietiniu laikotarpiu prarastas pozicijas“, – sako V.Pesič.

Šias pozicijas Rusija prarado todėl, kad pati va­duo­damasi iš Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių ne­suskubo spręsti Balkanų krizės ir padėti savo „bro­­liams serbams“. Tiesa, Rusija priglaudė ne vie­ną Serbijos veikėją, įskaitant Jugoslavijos ka­riuo­menės vadą Veljko Kadijevičių, kuriam buvo su­teikta Rusijos pilietybė. Be to, Maskvoje gyvena bu­vusio Serbijos prezidento Slobodano Miloše­vi­čiaus našlė Mirjana Markovič, o keletas serbų, ku­rie praturtėjo per XX a. dešimtojo dešimtmečio Bal­kanų karus, dabar sėkmingai užsiima verslu Mask­voje.

Tačiau to Rusijai maža. Ji kaip įmanydama siekia padidinti savo įtaką Serbijoje ir dalyvauti vi­suose su šia šalimi susijusiuose politiniuose procesuose, kad pademonstruotų savo vaidmenį ir interesus visame Balkanų regione. Juk būtent Rusija vetavo Di­džio­sios Britanijos pateiktą rezoliuciją dėl Srebrenicos žudynių, o Rusijos žiniasklaida aktyviai prisideda prie pastangų reabilituoti 2006 m. Hagoje mirusį S.Miloševičių. Antai Rusijos žiniasklaidoje S.Mi­lo­ševičius dabar neretai pristatomas ne kaip karo nu­sikaltėlis, atsakingas dėl bene didžiausių žiaurumų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o kaip taikdarys, viso labo norėjęs išsaugoti Jugoslaviją.

„The Washington Post“ teigia, jog visa tai – da­lis Maskvos pastangų įtvirtinti savo kontrolę Bal­ka­nuose, siekiant patiems rusams parodyti, kad Ru­­­sija čia itin įtakinga. „Daug žmonių Rusijoje ma­­­no, kad Jugoslavijos žlugimas yra Rusijos pažemi­nimo pa­vyzdys, nes Vakarai nepaisė Maskvos nuo­mo­nės“, – šiame laikraštyje rašo Jaroslawas Wis­niews­kis.

Pasak J.Wisniewskio, Rusijos strategijos pa­grin­­das – formuoti didžiosios galios ir patikimo są­jungininko įvaizdį, neįsipareigojant skirti didesnių investicijų ar kitokios paramos. Ir tokia strategija veiksminga.

Antai neseniai Belgrade įsikūrusio Eu­ro­at­lan­tinių tyrimų centro paskelbto tyrimo duomenimis, Rusija destabilizuoja Balkanų regioną, stabdo de­mokratizacijos ir stojimo į ES procesą ir trukdo re­giono šalims bendradarbiauti su NATO. Re­mian­tis šiuo tyrimu, Rusija Serbijoje ir Vakarų Bal­ka­nuo­­se siekia įvairių tikslų. Pagrindinis tikslas – pa­keis­ti demokratiją rusiško stiliaus autoritariniu po­­pulizmu. Antrasis tikslas – susilpninti paramą glau­desniems ryšiams su Europa ir diskredituoti pačią ES plėtros idėją.

Eilėje – Bulgarija ir Moldova

R.Radevas

Rusiško stiliaus populizmo nestinga ir kitose Bal­­kanų šalyse. Antai šį savaitgalį vykusių Bul­ga­rijos prezidento rinkimų antrajame ture geriausiai pasirodė draugiškų santykių su Rusija siekiantis kairysis generolas Ru­me­nas Radevas (53 m.), aplenkęs provakarietiškos kryp­­ties Cecką Cačevą (58 m.).

Bulgarijoje rusiška korta labai populiari – nemažai gyventojų provakarietiškus politikus kaltina dėl prarasto rusiškų dujų tranzito „South­stream“ vamzdžiais, koneveikia juos ir dėl Bul­ga­rijai itin skaudžiai juntamos migrantų krizės. O štai Rusija jiems atrodo artima ir kultūriškai, ir eko­nomiškai, tad sunku neatsižvelgti į R.Radevo rinkimų pažadus panaikinti sankcijas Rusijai ir normalizuoti su ja anksčiau Bulgarijai itin svarbius prekybinius saitus.

Žinoma, generolo R.Radevo pergalė dar nereiškia Bulgarijos krypties pasikeitimo. Net ir pats kairysis politikas teigia neketinantis imtis radikalių permainų. „Tačiau buvimas proeuropietišku nebūtinai turi reikšti buvimą antirusišku“, – sako jis, didžiausiam V.Putino, laukiančio bent vienos Balkanų šalies „atsivertimo“, džiaugsmui.

Vis dėlto Bulgarijoje Rusijai šansų, regis, šiek tiek mažiau negu šalia esančioje Moldovoje. Šioje ša­lyje prorusiški veikėjai neslėpdami naudoja to­kius šūkius, kaip „Drauge su Rusija!“ arba „Kry­mas – Maskvai!“. O tai, ar Moldova galiausiai pa­si­rinks Vakarus, ar Rytus, tebėra labai jautrus ir iki galo neatsakytas klausimas.

Susiskaldymas šalies viduje akivaizdus: 43 proc. gyventojų teigia, kad Moldova turėtų tapti Eu­razijos Sąjungos nare, ES šalininkų yra 40 proc. Be to, net 42 proc. Moldovos gyventojų balsuotų prieš šalies narystę NATO, o už – 21 proc. Nepaisant to, kad per 80 proc. laiko Padniestrę neatsiejama Moldovos dalimi, net 39 proc. nelaiko Rusijos karių buvimo ten grės­me Moldovai, o rimtą grėsmę jaučia tik 34 proc. gyventojų.

Ką tik pasibaigusiuose rinkimuose susiskaldymas buvo dar akivaizdesnis. An­trajame prezidento rinkimų ture nugalėjo atvirai prorusiškas kandidatas, Socialistų partijos lyderis Igoris Dodonas, pirmajame ture gavęs net 49 proc. balsų ir vos nelaimėjęs rinkimų iš karto.

Antroje vietoje liko buvusi Pasaulio banko ekono­mistė, integracijos į Europą šalininkė Maia San­du.

Nors Europai sunku tai pripažinti, rinkimai parodė, kad „Krym naš!“ Moldovos gyventojams atrodo priimtinesnė alternatyva negu „Pir­myn į Europą!“. O tai dar vienas įtakos svertas Kremliui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Vladimirui Putinui pranešus apie pasitraukimą iš Sirijos, dalis ekspertų perspėja, kad prieš akis – nauji Maskvos akibrokštai. “Stratfor” analitikai dar prieš tai paragino Vakarus nepamiršti Moldovos.

Daugelis gali stebėtis, kodėl Vakarai turi nerimauti dėl Moldovos. Tai viena skurdžiausių Europos šalių, nedidukė buvusi SSRS respublika tarp Ukrainos ir Rumunijos. Tačiau Moldovos svarba susijusi su Rusijos geopolitinėmis intencijomis ir planais, rašo “Stratfor”.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino dar 2005 m. pasakyti žodžiai apie Sovietų Sąjungą – puikus kontekstas.

“Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. Rusijos žmonėms tai tapo tikra tragedija. Dešimtys milijonų piliečių atsidūrė už Rusijos teritorijos ribų”, – tuomet pareiškė V.Putinas.

Rusijos vadovas neslepia, kad nėra patenkintas dabartinėmis Rusijos sienomis ir ši jo citata tai įrodo.  Dar daugiau jis NATO suvokia kaip grėsmę. Tarp Rusijos ir NATO šalių išsidėsčiusios Gruzija, Ukraina ir mažytė Moldova (Baltarusija neįsiskaičiuoja, nes Minskas išlieka visiškoje Maskvos kontrolėje ir bent kol kas V.Putinas gali būti ramus). Šios šalys skiria Rusiją nuo Europos ir kartu yra esminės Kremliui jo geopolitinėje kovoje su NATO.

Nors Rusija dabar moka ekonominę kainą už Krymą ir Donbasą, tačiau, regis, V.Putinas mano, kad ši kaina, yra priimtina.

Niekam nėra paslaptis, kad Kremlius darė viską, kad susigrąžintų šių “niekeno žemių”, kuriuose neužsitikrino dominavimo nei Rusija, nei NATO šalys, kontrolę. Tai prasidėjo nuo pirmųjų “užšaldytų” konfliktų Pietų Kaukaze (Kalnų Karabachas, Abchazija) ir Padniestrėje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. 2008 m. sekė karas su į Vakarus skubančia Gruzija, kurio pasėkoje atsirado nauja tariama valstybė Pietų Osetija.  Toliau atėjo Krymo eilė, o galiausia karas Ukrainos rytuose. Nors Rusija dabar moka ekonominę kainą už Krymą ir Donbasą, tačiau, regis, V.Putinas mano, kad ši kaina, yra priimtina.

V.Putinas tikisi arba įtvirtinti prorusišką Moldovos vyriausybę arba blogiausiu atveju – sukurti dar vieną “užšaldytą” konfliktą ar praplėsti dabar esamą Padniestrės.

Taigi V.Putinui tęsiant įtakos plėtrą ne NATO valstybėse aplink Rusiją, labai tikėtina, kad kitas jo ėjimas bus Moldovoje. Nepaisant Rumunijos pasipriešinimo, sąlygos dabar palankios Maskvai. V.Putinas tikisi arba įtvirtinti prorusišką Moldovos vyriausybę arba blogiausiu atveju – sukurti dar vieną “užšaldytą” konfliktą ar praplėsti dabar esamą Padniestrės.

Kodėl Moldova yra kitas V.Putino logiškas žingsnis? Visų pirma, Moldova yra buvusi Sovietų Sąjungos dalis ir kai kurie rusiškai kalbantys moldavai yra nostalgiški praeičiai, tariamai tuometinei ekonominei gerovei ir stabilumui. Antra, Moldovoje išsikerojusi korupcija, kuri yra palanki Kremliui. Daugelis gyventojų mano, kad buvusi ir dabartinė Moldovos vyriausybė yra kontroliuojama oligarchų. Be to, neišspręsta byla dėl milijardo dolerių vagystės iš šalies bankų tik didina priešiškumą valdžiai ir suteikia puikias galimybes Rusijos slaptosioms tarnyboms. Trečia priežastis – Moldova yra labai neturtinga valstybė.

Kremliaus jau ne kartą įrodė, kad gali lengvai pasinaudoti šiais faktoriais.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Daugiau nei 20 metų tarptautinės politikos ekspertai ir analitikai atsargiai kalbėjo apie potencialų Padniestrės konflikto atšilimą. Nepaisant visų 5+2 formato taikos derybų dalyvių (separatistinis regionas, Moldova, Ukraina, Rusija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija bei stebėtojos – JAV ir Europos Sąjunga) bandymų sureguliuoti konfliktą, tenka pripažinti, kad kai kurioms iš jų “status quo” Padniestrėje dėl per jos sienas vykdomos kontrabandinės veiklos yra tiesiog pernelyg naudingas. Galbūt todėl į Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir Rumunijos vadovo Klauso Iohanniso praėjusių metų pavasario susitarimą atšildyti pabaigos neturintį Padniestrės konfliktą niekas nepanoro kreipti dėmesio. Nuo P. Porošenkos pasakytų žodžių praėjo beveik metai ir, nors konfliktas nepripažintoje Padniestrės Moldavijos Respublikoje (PMR) taip greitai neatšilo, reikia pripažinti, jog separatistinio regiono “status quo” Ukrainai pavyko kiek sudrebinti.

Dian Garmašaitė, geopolitika.lt

Anksčiau Kijevą ir Maskvą buvo galima laikyti gana sėkmingais partneriais sprendžiant separatistinio regiono klausimus. Abi valstybės daugiau ar mažiau palaikė viena kitos siūlytus konflikto sureguliavimo planus. Tiesa, viskas pasikeitė 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį, okupavo Donbasą, o Ukrainos prezidentu tapo P.Porošenka.

Iki jo vyraujančią gana nuoseklią Kijevo užsienio politikos liniją Padniestrės atžvilgiu pakeitė nuogąstavimai, kad separatistinis regionas šalia Ukrainos sienų tampa pagrindiniu tarptautinės politikos subjektu, skleidžiančiu Rusijos įtaką, o ateityje – galbūt ir agresiją. Tarptautinėje arenoje pasigirdus spėjimams, jog Kremlius ruošiasi aneksuoti Pietų Osetiją ir Padniestrę, 2014 metų birželį buvo pasirašyta asociacijos sutartis tarp ES ir Moldovos. Vis dėlto manyti, kad Maskvą domina separatistinio regiono teritorija, kol kas nėra pagrindo: nors prorusiška PMR valdžia nekart prašė prisijungti prie Rusijos, Kremlius visus prašymus tiesiog atmetė. Akivaizdu, Padniestrės Maskvai reikia dėl visai kitų priežasčių.

Atsižvelgiant į kylančią iš Rusijos grėsmę Ukrainos saugumui, Maskva buvo užspeista į kampą.

Pirmuoju P. Porošenkos žingsniu, siekiant sudrebinti įsisenėjusį status quo, galima laikyti įsako, nutraukiančio nuo konflikto pradžios galiojusį susitarimą, leidžiantį Maskvai per Ukrainos teritoriją siųsti savo karius į Padniestrę ir juos aprūpinti, pasirašymą. Manoma, kad separatistinėje teritorijoje šiuo metu yra apie 1500 vadinamųjų „taikdarių“. Nors Moldova ir dauguma Vakarų Europos valstybių laiko, kad jų buvimas teritorijoje nelegalus ir yra pripažįstamas tiesioginiu veiksniu, įšaldžiusiu konfliktą, Kremlius ginčijasi ir teigia, kad vadinamoji 14-oji armija tiesiog saugo užsilikusią karinę įrangą.

Žvelgiant į situaciją iš platesnės perspektyvos, toks Kijevo žingsnis nėra priimtinas 5+2 formato atžvilgiu, nes buvo veikiama nepasitarus su kitomis taikos derybų narėmis apie galimas tokio sprendimo pasekmes. Kita vertus, taip, atsižvelgiant į kylančią iš Rusijos grėsmę Ukrainos saugumui, Maskva buvo užspeista į kampą. Juk vargiai tikėtina (nors ir neatmestina – pretekstą visada galima rasti), kad ji galėtų pradėti karinį konfliktą dėl lengvesnio tranzito į Padniestrę.

Buvo tik laiko klausimas, kada Kijevas pradės žaisti Rusijos karinio tranzito į Padniestrę korta.

Natūralu, jog atkirtus Rusijos „taikdarius“ nuo nuolatinio aprūpinimo Kremlius įsiuto. Turėdama du veikimo būdus – visiškai atitraukti savo karius iš PMR arba aprūpinti juos per Kišiniovo oro uostą – Rusija pasirinko pastarąjį. Moldova netruko pasinaudoti turimu pranašumu ir pradėjo reikalauti Maskvos informuoti apie karių atvykimą prieš mėnesį. Remiantis spaudos šaltiniais, daugiau kaip 100 Rusijos piliečių buvo deportuoti iš Moldovos, motyvuojant abejonėmis, jog tai galbūt ne „taikdariai“. Tokio pobūdžio Padniestrės blokados Vakarai nepasmerks, kad ir kiek Maskva eskaluotų status quo pažeidimus nepasitarus su 5+2 taikos derybų formato nariais. Prisiminkime 2014 metus, kai Rusijos vyriškos lyties piliečiai, nuolat gyvenantys Padniestrėje, buvo neįleidžiami į Ukrainos teritoriją. Buvo tik laiko klausimas, kada Kijevas pradės žaisti Rusijos karinio tranzito į Padniestrę korta.

Žibalo į ugnį įpylė ir Michailo Saakašvilio paskyrimas Odesos srities gubernatoriumi. M.Saakašvilis ir jo komanda iškart pasižadėjo stiprinti sienos su Padniestre kontrolę, kovoti su korupcija ir dideliu mastu čia klestinčia kontrabanda. Po tokių pareiškimų Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas neištvėrė ir išvadino M.Saakašvilį kvailiu bei „akivaizdžiu psichopatu“, kišančiu pagalius į įsisenėjusio konflikto ratus. Vis dėlto D. Rogozinas, ramindamas padniestriečius, kad jie gali pasikliauti Rusija, matyt, nepagalvojo, kad separatistiniam regionui šiuo metu iš tikrųjų skubiai reikia tvirto peties atsiremti.

Palyginti su 2014-aisiais, Padniestrės užsienio prekybos apyvarta praėjusiais metais sumažėjo 25,6 procento. Eksportas iš regiono smuko 14,7 proc., importas – 30,4 procento. Ekonomikai stipriai priklausant nuo penkių pagrindinių prekybos partnerių – Rusijos, Moldovos, Ukrainos, Rumunijos ir Vokietijos, Padniestrės valdžia mažiausiai suinteresuota destabilizuoti santykius su dauguma iš jų. O kas vyksta aplink?

Maskva PMR naudoja kaip svertą kitiems strateginiams tikslams ir bent jau kol kas, net ir pakitus Kijevo pozicijai, atsisakyti savo sumanymų neketina.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodydavo vis daugiau spėjimų, kaip plėtosis geopolitinis žaidimas aplink Padniestrę – regiono neramumų židinį. Po įvykių Ukrainoje ekspertų bendruomenė pranašavo tokią pat įvykių seką ir Moldovoje. Kišiniovas ir Kijevas baiminasi, kad Rusija gali pasinaudoti separatistiniu regionu kaip pretekstu naujai karinei intervencijai į Moldovą (beje, taip prieš kelerius metus manė ir NATO). Prie šio dueto prisijungė ir Rumunija, paskelbdama, kad planuoja modernizuoti turimą karinę techniką. Bukareštas nori būti pasiruošęs duoti atkirtį galimiems Maskvos manevrams šalia savo sienų, o jo užnugarį, priešingai nei Moldovos atveju, saugo ir NATO. Tokią nervingą Rumunijos poziciją tikrai galima suprasti – ji vienintelė Europos Sąjungos ir NATO narė, turinti ilgiausią sieną su Ukraina ir ne itin nutolusi nuo Krymo ir Donbaso. Sunku užginčyti, kad Maskva Juodosios jūros regione įbaugino visus žaidėjus, tačiau ar ji tikrai planuoja „atšildyti“ Padniestrės konfliktą? Kiek tai jai naudinga?

Kam Rusijai pilti žibalą į Padniestrės konflikto ugnį, jeigu jo status quo jau ilgą laiką leidžia išlaikyti Moldovą posovietinėje erdvėje?

Toks scenarijus vis dar vargiai tikėtinas. Svarbu žinoti, kad Rusija nėra pripažinusi Padniestrės nepriklausomybės ir, tikėtina, ateityje to neketina daryti. Prisiminkime ir pastarosios bergždžius bandymus įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Visa tai įrodo, kad Maskva PMR naudoja kaip svertą kitiems strateginiams tikslams ir bent jau kol kas, net ir pakitus Kijevo pozicijai, atsisakyti savo sumanymų neketina. Padniestrė Kremliui yra kaip koja tarpdury į Europos Sąjungą ir NATO. Griežtos taisyklės, draudžiančios esant tokioms aplinkybėms įsilieti į pastarosios sudėtį, žinoma, nėra, tačiau praktikoje Aljanso narės tam kažin ar pritartų. Kam Rusijai pilti žibalą į Padniestrės konflikto ugnį, jeigu jo status quo jau ilgą laiką leidžia išlaikyti Moldovą posovietinėje erdvėje?

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 8 d.

Scanpix

Įtampa. Ukrainos valdžia uždraudė Rusijos kariams į Padniestrę vykti per Ukrainos teritoriją, Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie Padniestrėje prasidedančias karines pratybas, o šio regiono valdžia baiminasi vietinio Maidano.

Nuotaikos Padniestrėje neramios. Regiono gyventojams vėluoja atlyginimai, verslininkai suka galvą, kaip kompensuoti nuostolius, patiriamus dar pernai praradus didžiulę ir pagrindinę Ukrainos rinką, o Ukrainos ir Rusijos veiksmai gąsdina gresiančiais neramumais.

Tiesa, priešas čia suprantamas labai paprastai – tai niekšiškai besielgianti Ukraina. Rusiją gyventojai, kurių bent trečdalis yra rusų tautybės, laiko vieninteliu išsigelbėjimu iš keblios ekonominės situacijos. Dėl jos kalta, žinoma, irgi Ukraina, dar – Moldova ir, be abejo, Vakarų šalys.

Suprasti tokią poziciją nesunku. Nuo 2006-ųjų kovo Padniestrė vegetuoja ekonominės blokados sąlygomis. Moldova ir Ukraina jai taiko ekonomines sankcijas, kurios praėjusiais metais buvo dar labiau sugriežtintos, o šiemet Ukrainos valdžia ėmėsi dar vieno žingsnio – uždraudė į Padniestrę įvežti automobilius, suskystintas dujas, degalus, alkoholį ir tabaką. Moldovos valdžia persekioja verslininkus, užsiimančius prekyba su Padniestre, kaltindama juos kontrabanda.

Vis dėlto neramumais labiausiai pakvipo tuomet, kai Rusija paskelbė apie Padniestrėje prasidedančias karines pratybas, kurių metu kariai mokysis naudotis prieštankine raketų sistema „Fagot“, o Ukraina paskelbė planus prie sienos su Padniestre, greičiausiai Odesos srityje netoli Bolhrado, dislokuoti priešlėktuvines raketų sistemas S-300.

Priešlėktuvinės raketų sistemos esą dislokuojamos siekiant pažaboti nelegalią prekybą narkotikais ir ginklais. Tačiau Rusijos žiniasklaida jau skambina varpais, kad dabar iškilo rimtas pavojus Rusijos lėktuvams, skraidantiems į ir iš Padniestrės, ir cituoja „Stratfor“ analitikus, perspėjančius dėl karinės konfrontacijos tarp Rusijos ir Vakarų valstybių sustiprėjimo grėsmės.

Ukrainoje, nepaisant oficialios pozicijos dėl S-300, vyrauja nuomonė, jog reikia ruoštis ne tik tam, kad Padniestrė taps antruoju Krymu, – šiame aneksijų sąraše įrašyta ir Odesa. Juolab kad Didžioji Rusija, klestėjusi Jekaterinos laikais, driekėsi kaip tik nuo Padniestrės Vakaruose iki Mariupolio Rytuose, o nuo 1789 m. jai priklausė ir dabartinė Odesa.

Jei tikėsime kiekvieną Kremliaus žingsnį stebinčių kritikų balsais, būtent tokią Novorusiją Vladimiras Putinas norėtų atkurti ir šiandien. O tai reiškia, kad Padniestrei, taip pat ir Odesai, jis turi ypatingų planų.

Šiuos planus, paremtus Aleksandro Solženicyno slavų vienijimosi teorija, mielai palaikytų ir itin prorusiška Padniestrės valdžia. Štai užsienio reikalų ministrė Nina Štanski aiškina, kad Ukraina ir Moldova prieš Padniestrę vykdo hibridinį karą. Jo dalis – ir pasienio stiprinimas, ir ekonominės sankcijos, ir naujo rusofobiško Odesos gubernatoriaus paskyrimas, ir pagaliau net Maidano Padniestrėje kurstymas. Esą „priešiškos jėgos“ bando agituoti gyventojus eiti į gatves ir reikšti jiems primetamą antirusišką nuomonę. O kur dar Ukrainos sprendimas uždrausti Rusijos kariams, vadinamiesiems taikdariams, į Padniestrę vykti per Ukrainos teritoriją.

Beje, šis taikdarių statusas tiek Ukrainai, tiek Moldovai kelia juoką, tačiau su tuo tenka susitaikyti. Nuo 1992 m., kai ~de facto~ buvo įtvirtintas Padniestrės regiono atsiskyrimas nuo Moldovos ir atsirado Padniestrės Moldavijos Respublika (PMR), regiono statusą palaiko minėti Rusijos taikdariai – Rusijos taikos palaikymo pajėgos. Be to, Padniestrėje Rusija laiko ir specialiąją operacinę grupę, kuri saugo Rusijos karinę įrangą bei nuosavybę.

Šie taikdariai nerimą kelia ne tik Ukrainai, bet ir Moldovai. Ko gero, baimindamasi Ukrainos likimo, Moldovos užsienio reikalų ministerija dar pernai rugpjūtį paragino Rusiją išvesti karius ir ginkluotę iš separatistinio Padniestrės regiono pagal įsipareigojimus, pareikštus dar 1999 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vadovų susitikime.

Tačiau Rusija apkaltino Moldovą bandymu destabilizuoti padėtį regione, atsisakymą išvesti savo karius paaiškindama didžiulėmis tokios procedūros išlaidomis ir dar labiau padidindama „taikdarių“ skaičių Padniestrėje. Dar prieš keletą metų jų tebuvo apie tūkstantį, dabar – jau pusantro. Ir iki šiol jie į Padniestrę pirmyn atgal migravo trumpiausiu keliu – per Odesą.

Kai Ukrainos valdžia tai uždraudė (faktiškai jau pernai, juridiškai – šiemet birželio 8 d.), vienintelis rusams likęs kelias – skristi per Kišiniovo oro uostą, padarant nemenką lanką ir kertant jau ne vienos, kaip anksčiau, o dviejų užsienio valstybių – Rumunijos ir Moldovos oro erdvę. O tai padaryti irgi nėra taip paprasta. Viena vertus, susisiekimą oru apsunkina Kišiniovas, nes gegužės mėnesį Moldovos valdžia sugriežtino tvarką, pagal kurią Maskva turi prieš mėnesį pranešti apie taikdarių atvykimą. Antra vertus, oro uostas Padniestrės sostinėje yra labai prastos būklės ir pajėgus priimti tik nedidelius lėktuvus.

Nors Ukraina gerokai susilpnino (ir pabrangino) Rusijos susisiekimą su Padniestre, kai kurie analitikai perspėja, kad dėl to Rusija gali nuspręsti padidinti savo karių kontingentą Padniestrėje, o tai krizės atveju gali atsisukti prieš pačią Ukrainą.

Beje, Rusijos karių skaičiaus didinimas ir geresnės technikos dislokavimas Padniestrėje neatmetamas ir dėl kitos priežasties – jau minėtos masinių neramumų grėsmės. Galima net neabejoti, jog Rusija padarys viską, kad naujas Maidanas nenuverstų prorusiškos Padniestrės vadovybės, o Rusija neprarastų šio savo bastiono. „Padniestrė yra lyg Rusijos mina Ukrainos pasienyje, tik ir laukianti, kada galės sprogti“, – Moldovos separatistinį regioną apibūdina organizacijos „Informacinis pasipriešinimas“ ekspertas Dmitrijus Tymčiukas.

Tiesa, kol kas Rusija šios minos sprogdinti neskuba, nors degtuką laiko prikišusi labai arti. Pavyzdžiui, šių metų vasarį, vykstant mūšiams Rytų Ukrainoje, Padniestrėje, manoma, buvo apmokomi Ukrainos konflikte dalyvaujantys kariai. Dėl to Ukrainos valstybinė pasienio tarnyba ir Nacionalinė gvardija ėmėsi specialių priemonių, skirtų sienos su Moldova ties Padniestre saugumui stiprinti. Tokį sprendimą komentavęs Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos informacinio-analitinio centro vadovo pavaduotojas Vladimiras Polevojus tuomet aiškino, kad tokios priemonės reikalingos siekiant išvengti karinių provokacijų, neteisėto ginklų gabenimo per sieną, teroristinių ir kitokių neteisėtų veiksmų.

Beje, ginklų gamyba tikrai yra vienas pagrindinių Padniestrės pajamų šaltinių – ji sudaro 35–60 proc. visų pajamų. Nors tai skamba lyg paradoksas, turint omenyje neapibrėžtą Padniestrės statusą ir jos sunkią ekonominę padėtį, tačiau daugumą gamyklų, taip pat ir ginklų, finansuoja Rusija.

Kremlius puikiai žino, kad Padniestrė yra pasiryžusi įsilieti į Rusijos sudėtį, tačiau priimti jos neskuba, nors vien per pastaruosius metus Padniestrė bent porą kartų prašėsi priimama: V.Putinas jokių vilčių Padniestrės valdžiai su lyderiu Jevgenijumi Ševčiuku priešakyje nesuteikė nei pernai pavasarį, kai Rusija aneksavo Krymą, nei praėjusių metų liepą, kai Moldova su Europos Sąjunga pasirašė kelias bendradarbiavimo sutartis, o Padniestrė vėl ėmė belstis į Rusijos vartus.

Pagal vieną iš kelių „Stratfor“ analitikų numatytų scenarijų, Rusija gali „nesismulkinti“ ir delsia, laukdama progos prisijungti Padniestrę su didžiule pietine Ukrainos dalimi bei Odesa priešakyje. Skaičiuojama, jog tokiu atveju Rusijai prireiktų nuo 40 iki 60 tūkst. karių, vykstančių 680 km tam, kad užimtų 103 600 kvadratinių kilometrų teritoriją. Operacija truktų nuo 23 iki 28 dienų.

Toks žingsnis, be jokios abejonės, suduotų labai skaudų smūgį Ukrainai, nes paliktų ją be priėjimo prie Juodosios jūros ir Odesos uostamiesčio. O štai Rusija turėtų kelią iš Rusijos į Padniestrę, ir nebereikėtų skraidyti ar važiuoti per kitų šalių teritoriją.

Galbūt todėl Rusija taip širsta dėl komplikuotos Odesos situacijos, kurioje atsirado nauja kovingai nusiteikusio Michailo Saakašvilio figūra. Ir galbūt todėl Padniestrę Kremlius laiko nei pakartą, nei paleistą, ant trumpo pavadžio su dygliuotu antkakliu. Ir čia kalbama ne tik apie karių bei amunicijos dislokavimą. Niekam ne paslaptis, kad Rusija šį regioną remia finansiškai – čia plūsta ir rusų pinigai, ir pigios dujos. Iš esmės Padniestrė yra visiškai priklausoma nuo Rusijos finansinių injekcijų, kurių pastaruoju metu, pačią Rusiją slegiant ekonominiams sunkumams, gerokai sumažėjo. Be to, Padniestrė Rusijai yra gerokai prasiskolinusi. Vien Rusijos dujų bendrovei „Gazprom“ Padniestrės regionas skolingas apytikriai pusantro milijardo JAV dolerių.

Rusijos kišenėje sėdi ir Moldova. Nepaisant to, kad mindžikuoja tarp prorusiškos ir provakarietiškos krypties, ji yra visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų, o Padniestrės klausimu – net savotiška Rusijos sąjungininkė. Spaudžiama Rusijos, Moldova nesileidžia į jokias diskusijas su Padniestrės valdžia ir prisideda prie šio niekaip kitaip neišsprendžiamo konflikto. Žmogaus teisių teismo bylos „Ilascu ir kiti prieš Moldovą ir Rusiją“ sprendime ne tik Rusija, bet ir Moldova įvardijama kalta dėl neišspręstos Padniestrės problemos. Nuosprendyje Moldovai paskirtas įpareigojimas atkurti Padniestrės teritorijos kontrolę, tačiau jei kontrolę būtų galima įvertinti skaičiais, Rusija prieš Moldovą šiuo klausimu laimėtų 3:0.

Kaip Padniestrės klausimas Moldovoje bus sprendžiamas toliau, labai priklausys nuo vietos valdžios rinkimų, kurių pirmasis turas įvyko praėjusį savaitgalį, o antrasis numatytas birželio 28 d. Mat šie rinkimai yra laikomi patikrinimu, ar šalis yra įsipareigojusi dėl europinės integracijos. Geru ženklu galima laikyti tai, kad kovoje dėl Kišiniovo mero posto pirmajame ture nedideliu atotrūkiu laimėjo proeuropietiškas dabartinis miesto vadovas Dorinas Chirtoaca. Tačiau antro pagal dydį šalies miesto Belcio meru, gavęs 73,68 proc. balsų, jau pirmajame rinkimų ture buvo išrinktas prorusiškų pažiūrų verslininkas Renato Usatii.

Žinoma, garsiai deklaruojamos proeuropietiškos pažiūros dar nieko nereiškia. Juk vos kelios dienos iki rinkimų atsistatydino lyg ir proeuropietiškas premjeras Chirilas Gaburici, kurio karjerą sužlugdė sovietinis mentalitetas: jis iš premjero posto pasitraukė kilus abejonių dėl mokyklos baigimo pažymėjimo ir universiteto diplomo autentiškumo.

Regis, Moldovoje jokie rinkimai neapsieina be skandalų. Nors tai gali būti tik sutapimas, bet du kartai – jau tendencija. Pakanka prisiminti balandį Moldovą sukrėtusį korupcijos skandalą, atskleidusį, kad Moldovai iki vakarietiškos valstybės – šviesmečiai. Mat keturiuose šalies bankuose buvo pasigesta milijardo dolerių, kurie, kaip įtariama, pernai rinkimų išvakarėse buvo pervesti į keturis Rusijos bankus, o vėliau greičiausiai be jokių pėdsakų ir vilties juos atgauti nusėdo įvairių užsienyje registruotų bendrovių sąskaitose.

Laimei, blogiausias scenarijus – Moldovos finansinis kolapsas – neįvyko, tačiau šalies laukia dar ilgas kelias iki integracijos į Vakarų organizacijas. O šiame kelyje ne paskutinę vietą užima ir neišspręstas, bet kada nors lemiamas tapsiantis Padniestrės klausimas.

Rima Janužytė

Padniestrė – pati sau respublika

Jokia valstybė nepripažįsta Padniestrės atsiskyrimo, o Jungtinės Tautos šiam politiniam dariniui nėra suteikusios jokio statuso. Tik Abchazija, Pietų Osetija ir Kalnų Karabacho respublika Padniestrę pripažįsta kaip nepriklausomą valstybę.

Vis dėlto ji veikia būtent kaip valstybė: nuo 1994 m. čia galioja vietinės valdžios priimta konstitucija, regionas turi savo vyriausybę, prezidentą ir įstatymus.

Padniestrės Moldavijos Respublika deklaruoja save kaip prezidentinę respubliką, o politinę sistemą derina prie Rusijos Federacijos, tikėdamasi anksčiau ar vėliau prie jos prisijungti.

INTERVIU

Kenas Godfrey: „Padniestrės laukia neramūs laikai“

„Veido“ interviu su Briuselyje vykusiose Europos vystymosi dienose dalyvavusiu analitiku, organizacijos „European Partnership for Democracy“ vykdomuoju direktoriumi Kenu Godfrey.

VEIDAS: Esate stebėjęs rinkimus Ukrainoje ir Moldovoje, bendradarbiaujate su Vilniuje veikiančiu Rytų Europos studijų centru ir kitose organizacijose dirbančiais specialistais, kurių veiklos sritis – demokratijos palaikymas Rytų partnerystės šalyse. Ar galėtumėte palyginti demokratijos lygį šiose šalyse?

K.G.: Atlikta daugybė tyrimų ir vertinimų, ir nors daug kas iš pažiūros atrodo akivaizdu, labai sunku demokratijos lygį įvertinti kokia nors skaitine išraiška. Žinoma, Gruzija, Ukraina ir Moldova demokratijos požiūriu gerokai skiriasi nuo Armėnijos, ką jau kalbėti apie Baltarusiją ir Azerbaidžaną. Tačiau štai visai neseniai Moldovą sudrebino didžiulis korupcijos skandalas, kai paaiškėjo, kad korumpuoti asmenys pasisavino milžiniškas pinigų sumas. Visa tai kelia daug klausimų apie žmonių, dirbančių valstybės tarnyboje, kompetenciją.

VEIDAS: Kaip vertinate Padniestrės situaciją? Kokią ateitį prognozuojate šiam neaiškaus statuso regionui?

K.G.: Tiksliai pasakyti labai sunku, tačiau dideli pokyčiai čia neišvengiami vien jau dėl Ukrainos veiksmų – turiu omenyje Rusijos pareigūnų judėjimo apribojimus. Tiesą sakant, esu dirbęs Padniestrėje su keliomis organizacijomis. Ten dirbti išties labai sudėtinga dėl daugelio priežasčių. Bene pagrindinė – finansinė centrinės valdžios kontrolė. Taip pat ir kontrolė apskritai, nes centrinė valdžia kontroliuoja bene visas gyvenimo sritis. Tai reiškia, kad čia nėra ir negali būti alternatyvių galios struktūrų, kurios bent jau privačiame sektoriuje galėtų kelti klausimus valdžiai.

Taigi, manau, Padniestrėje situacija bus labai įtempta. Deja, ko nors konkretesnio prognozuoti nedrįstu – tai pernelyg sudėtingas klausimas.

VEIDAS: Tuomet užduosime paprastesnį. Neseniai Odesos, kuri yra prie pat Padniestrės, gubernatoriumi paskirtas buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Kokia jūsų nuomonė apie tokį Ukrainos valdžios sprendimą?

K.G.: Nemanau, kad tai geras sumanymas. Tačiau jis, ko gero, buvo pasirinktas dėl dviejų priežasčių – įdirbio Gruzijoje ir labai kietos pozicijos Rusijos atžvilgiu. Viešųjų ryšių požiūriu Ukrainos valdžiai toks žingsnis labai naudingas – ko gero, nemažai žmonių JAV ar kitose Vakarų šalyse yra be galo patenkinti, kad Odesoje dirbs būtent M.Saakašvilis. Tačiau jis neturi supratimo apie regioną, kuriame eis gubernatoriaus pareigas, tai kaip galima tikėtis, kad savo darbą atliks gerai?

VEIDAS: Tačiau M.Saakašvilio nuopelnai Gruzijoje jums abejonių nekelia?

K.G.: Taip, jo politika Gruzijoje buvo labai stipri. Daugybė žmonių tiki, kad jis padarė daug gerų darbų. Tačiau jo vadovavimas nebuvo tobulas. M.Saakašvilio vadovavimo laikotarpiu Gruzijoje atsirado nemažai problemų, ypač viešųjų paslaugų sektoriuje. Nepaisant to, laikoma, kad M.Saakašvilio prezidentavimas yra sėkmės istorija vien jau dėl ypač sėkmingos kovos su korupcija policijos, susisiekimo ir kitose srityse. Galbūt tai suteikia jam daugiau patikimumo Ukrainos gyventojų akyse. Tačiau dabar yra kita vieta ir kitas laikas, ir negalima garantuoti, kad bus toks pat efektas, koks buvo Gruzijoje. O netoliese esančiai Padniestrei tai dar vienas papildomas dirgiklis, neprisidėsiantis prie didesnio šio regiono stabilumo.

Nuolat Rusijos kurstomas „įšalęs“ Moldovos ir nepripažintos Padniestrės konfliktas greitai neatšils, tačiau tai neturėtų sutrukdyti šį rudenį Vilniaus viršūnių susitikime Moldovai pasiekti su Europos Sąjunga suderėtų susitarimų.

Moldova pagaliau išsikapstė iš pavasarį šalį apėmusios politinės krizės, kai dėl korupcijos skandalo buvo nušalintas šalies premjeras Vladas Filatas. Tačiau pastaraisiais mėnesiais išaugusi įtampa tarp Moldovos ir nepripažinto separatistinio jos regiono – Padniestrės verčia klausti, ar tai netaps dar vienos krizės priežastimi. Negana to, atrodo, kad į šio konflikto ugnį vis daugiau žibalo įlieja Kremliaus veikėjai.
Priminsime, kad tarptautinėje erdvėje nepripažįstama Padniestrės Moldavijos Respublika nepriklausomybę nuo Moldovos paskelbė sugriuvus SSRS. 1992 m. nesutarimai tarp dviejų pusių peraugo į karinį konfliktą, kuris tais pačiais metais baigėsi paliaubomis, tačiau teritoriniai klausimai nebuvo išspręsti, o taikai palaikyti buvo įvesta trišalė (kartu su Rusija) komisija.
Šią pseudovalstybę pripažįsta tik trys tarptautinėje erdvėje nepriklausomomis taip pat nepripažįstamos teritorijos – Abchazija, Šiaurės Osetija ir Kalnų Karabachas.

Konfliktas tik tarp politikų

Du dešimtmečius Padniestrę valdžiusį Igorį Smirnovą 2011 m. per rinkimus pakeitė gerokai jaunesnis Jevgenijus Ševčiukas. Šis pokytis lėmė, kad atsinaujino nesutariančių pusių susitikimai: buvusio Moldovos premjero V.Filato ir J.Ševčiuko „futbolo diplomatija“ (vadovai paprastai susitikdavo futbolo stadione Tiraspolyje) padėjo pasiekti nedidelių techninių laimėjimų: buvo atnaujintos telefono paslaugos, pripažinti švietimo standartai, atnaujinta traukinio linija per Padniestrę, tačiau jokių politinių sprendimų nepasiekta.
Vis dėlto iš Kišiniovo kilusio ir šiuo metu Vilniuje politikos mokslus studijuojančio moldavo Timofėjaus Hlevniuco nuomone, tikro konflikto tarp abiejų pusių nėra: „Paprasti žmonės ramiai gyvena ir negalvoja apie jokius karinius konfliktus – problemas kuria politikai.“
Kasdienis gyvenimas Padniestrėje nuo Moldovos skiriasi lyg diena ir naktis. Įvažiavęs į teritoriją gali pasijusti kaip grįžęs į Sovietų Sąjungą: parduotuvių vitrinas žymi rusiški pavadinimai, matyti akivaizdus atsilikimas. Nepaisant to, studento teigimu, gyvenimas vyksta įprastai: žmonės turi kažkokį darbą, vaikai eina į mokyklas. Maisto produktų ir degalų kainos Moldovoje ir Padniestrėje panašios, tačiau gyvenimo lygis skiriasi.
Pavyzdžiui, T.Hlevniuco giminaitės, gyvenančios Kišiniove, pensija siekia maždaug 80 eurų (pragyvenimo riba – 100 eurų), iš kurių apie 65 eurus tenka išleisti komunalinėms paslaugoms. Tiraspolyje pensija yra 100 eurų (pragyvenimo riba – 70 eurų), o komunalinės paslaugos per mėnesį atsieina apie 25 eurus. Šildymas Padniestrėje kainuoja beveik penkis kartus mažiau, o socialinės pašalpos naujagimiams – pusantro ar du kartus didesnės nei Moldovoje. Todėl, studento nuomone, galima teigti, kad paprasti žmonės nepripažintoje teritorijoje gali gyventi geriau.
Vis dėlto Padniestrė ne veltui vadinama juodąja skyle: joje klesti milžiniška korupcija, ten susibūrę gausūs nusikalstami susivienijimai, Padniestrės rublis nėra pripažįstama, todėl į kitas nekonvertuojama valiuta, o jos ekonomika iš principo nėra funkcionuojanti ir visiškai priklauso nuo tiesioginių bei netiesioginių Rusijos subsidijų.

Padniestrė – Kremliaus įrankis Moldovai kontroliuoti

Būtent visiška Padniestrės priklausomybė nuo Rusijos subsidijų leidžia Kremliui šokdinti ir Moldovą. Neefektyvi ir neveiksni Padniestrės ekonomika Maskvos yra remiama dvejopai: tiekiant dujas „skolon“ bei finansuojant įvairiais humanitarinės pagalbos fondais. Skaičiuojama, kad taip per metus Padniestrei skiriama maždaug 300 mln. JAV dolerių.
Maža to, Padniestrė Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ yra įsiskolinusi maždaug 3,7 mlrd. dolerių. Kadangi Maskva nėra oficialiai pripažinusi Padniestrės, kiekviena Kišiniovo apeliacija į teritorinį vientisumą palydima dujų milžino raginimo padengti susikaupusias atsiskyrusio regiono skolas. Be abejonės, nedidelės ekonomikos Moldovai tai yra neįmanomas įsipareigojimas.
Šių metų birželio 10 d. Padniestrės Aukščiausioji Taryba vienašaliu sprendimu perbraižė sieną su Moldova: Varnicos miestelis ir aplinkui esančios teritorijos perėjo iš Kišiniovo, į nepripažintos Padniestrės sostinės Tiraspolio jurisdikciją, taip praplečiant nuo 1992-ųjų separatistų kontroliuojamas teritorijas. Moldovos dienraščio „Jurnal de Chişinău“ teigimu, šalies valdžios elitas nerimauja, kad dėl šio veiksmo tarp abiejų pusių gali atsinaujinti karinis konfliktas.
Atsakydamas į Padniestrės prezidento J.Ševčiuko dekretą, kuriuo buvo priimtas šis sprendimas, Moldovos prezidentas Nikolajus Timoftis apkaltino „separatistus ir tam tikrus aukštas pareigas užimančius pareigūnus iš trečiųjų šalių“ siekiu destabilizuoti Moldovą.
Gegužės 1 d. Moldova atidarė naujus pasienio postus, atitinkančius ES keliamus reikalavimus, kad būtų užtikrintas pakankamas saugumas ir atsirastų galimybė pasirašyti bevizio režimo su ES susitarimą. Tačiau, Varšuvoje įsikūrusio analitinio Rytų studijų centro vertinimu, ateinančiais mėnesiais Tiraspolis gali siekti pastumti sieną ir taip užtikrinti dekretu pasiglemžtų teritorijų kontrolę. „Kadangi politinė krizė Moldovoje buvo išspręsta, Rusija bando siekti to paties (sutrukdyti galimą Moldovos ir ES susitarimą) eskaluodama Kišiniovo ir Tiraspolio įtampą“, – teigia ekspertai.

Moldova gali tapti Rumunijos dalimi per artimiausius 25 metus, ir Rumunijos bei Europos Sąjungos siena eis Dniestro upe, pareiškė antradienį Rumunijos prezidentas Traianas Basescu (Trajanas Besesku) interviu laikraščiui “Romania Libera”, pranešama tinklalapyje lenta.ru.

Anot Rumunijos lyderio, toks įvykių posūkis paskatintų Ukrainos demokratizavimą ir Kijevo siekį įstoti į Europos Sąjungą.

T.Basescu pabrėžė, jog jo šalis niekada nepasirašys sutarties dėl sienos su Moldova, nes toks pasirašymas reikštų “Molotovo ir Ribbentropo pakto įteisinimą”.

Rumunijos prezidentas sakė nepasitikįs Maskva, nes Rusija tebelaiko savo karines pajėgas Padniestrėje bei pratęsė Karinio jūrų laivyno bazės Sevastopolyje nuomą iki 2042 metų. Beje, ir Rusija lygiai taip pat nepasitiki Bukareštu, pažymėjo jis.

Anot T.Basescu, rusų karių išvedimas iš Padniestrės būtų tam tikras “testas”, kurį Maskva privalo atlikti.

Nuo 1918 metų Moldova priklausė Rumunijai, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą ją aneksavo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga.

Šią rumuniškai kalbančią šalį su Rusija ir dabar sieja glaudūs kultūriniai ryšiai. Moldovos visuomenė pasidalijusi į dvi priešiškas stovyklas: viena jų, daugiausia jaunesni žmonės, nori glaudesnių santykių su ES ir kaimynine Rumunija, tuo tarpu vyresnio amžiaus piliečiai tebejaučia nostalgiją sovietinei praeičiai.

Moldovos liberalai pirmadienį rengiasi pradėti sunkias derybas dėl koalicijos suformavimo, nes po sekmadienį vykusių pirmalaikių rinkimų jie neturės parlamente pakankamai balsų paskirti provakarietišką šios skurdžiausios Europos valstybės prezidentą, rodo daliniai balsavimo rezultatai.

Remiantis duomenimis, gautais suskaičiavus 87 proc. balsalapių, sekmadienio rinkimuose trijų narių liberalios pakraipos aljansas surinko 50 proc. balsų.

Tai buvo jau treti visuotiniai rinkimai šioje buvusioje sovietinėje respublikoje per mažiau nei dvejus metus,

Kaip rodo daliniai balsavimo rezultatai, valdančioji koalicija parlamente turės 57 vietas. Tai reiškia, kad jai trūks keturių vietų, kad įveiktų komunistų pasipriešinimą jos pastangoms paskirti lyderį, kuris padėtų mažytei respublikai greičiau išsivaduoti iš savo sovietinės praeities.

Negalutiniais duomenimis, Komunistų partija surinko 41,2 proc. balsų ir 101 vietos parlamente kontroliuos pakankamai vietų, kad galėtų toliau tęsti patinę situaciją, dėl kurios Moldovoje jau daugiau nei metus nėra nuolatinio prezidento.

Moldovoje sekmadienį prasidėjo balsavimas parlamento rinkimuose, kuriais siekiama nutraukti užsitęsusį valdžios vakuumą šioje skurdžiausioje Europos valstybėje.

Rinkimų apylinkės darbą pradėjo 7 val. vietos (ir Lietuvos) laiku, o baigti turi 21 valandą. Preliminarūs rezultatai šioje buvusioje sovietinėje respublikoje, kurioje gyvena 4,3 mln. žmonių, turėtų būti paskelbti tik pirmadienį ryte.

Kad šie rinkimai, kuriuose varžosi 20 partijų ir 19 nepriklausomų kandidatų, būtų paskelbti galiojančiais, balsuoti turi ne mažiau kaip trečdalis rinkėjų.

Moldovoje jau metus nėra nuolatinio prezidento, nes liberalios pakraipos koalicijai, kuri šiai buvusiai sovietinei respublikai vadovauja nuo 2009-ųjų birželio, nepavyko užsitikrinti būtinos parlamento daugumos naujam valstybės vadovui išrinkti.

Nerandant išeities iš aklavietės, kuri neretai primindavo politinį farsą, liberalai rugsėjį pamėgino referendume priimti konstitucijos pataisas ir sugrįžti prie visaliaudinių prezidento rinkimų. Tačiau referendumas buvo pripažintas neįvykęs dėl mažo rinkėjų aktyvumo.

Valdančioji koalicija, kuri valdžioji pakeitė promaskvietiškus komunistus ir siekia glaudesnių ryšių su Europos Sąjunga, viliasi, kad po naujų rinkimų turės parlamente pakankamai balsų norimam prezidentui išsirinkti.

Tačiau analitikai kursto nerimą, kad po rinkimų Moldovos, kur, Pasaulio banko duomenimis, vienam gyventojui tenka vos 1 590 dolerių bendrųjų nacionalinių pajamų, gali laukti dar didesnė suirutė. Jų nuomone, po sekmadienio parlamentas gali nedaug tepasikeisti.