Atrodo, kad aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimo pagaliau kaupiamasi imtis iš esmės, tačiau bent kol kas daugiausia kalbama apie universitetus. Vis dėlto žadama, kad tinklo pertvarka nuošalyje nepaliks nei profesinių mokyklų, nei kolegijų. Ekspertai ragina suskubti spręsti dėl pastarųjų, kad kolegijose pavyktų išsaugoti tai, kas dar liko.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tinklo pertvarka palies ir kitas institucijas, kitaip nepavyktų pagerinti kokybės, kuri ir yra aukštųjų mokyklų tinklo konsolidavimo tikslas. Ekspertai patvirtina, kad kelios kolegijos išsiskiria kaip stiprios, didžioji dalis jų panašios viena į kitą, tačiau yra ir tokių, kurioms gresia išnykti pačioms.

Silpniausios institucijos šiame sektoriuje jau neliko – pernai buvo likviduota Žemaitijos kolegija. Jos steigėja Vyriausybė priėmė nutarimą šią aukštojo mokslo įstaigą likviduoti, nes 2012 m. Studijų kokybės vertinimo centras pirmą kartą kolegijos veiklą įvertino neigiamai, o 2015 m. ji antrą kartą buvo įvertinta neigiamai ir neakredituota. Pasirodo, toks likimas gali ištikti ir daugiau kolegijų, kurių, ekspertų teigimu, veiklos rodikliai prastėja taip greitai, kad reikia skubėti išgelbėti tai, ką dar galima.

„Matome, kad yra pora kolegijų, kurios pagal stebimus rodiklius labai panašėja į Žemaitijos kolegiją. Todėl reikia staigiai susimąstyti, ką su jomis daryti, kad nebūtų taip, jog nebeliks ko išsaugoti. Kol kažkas dar yra – įdirbis, programos, dėstytojai, reikia bandyti išsaugoti potencialą, antraip jis gali dingti vien dėl savaiminio išnykimo“, – sako Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) Studijų politikos analizės skyriaus vedėjas Gintautas Jakštas.

Turės nusakyti, koks kolegijų vaidmuo

Švietimo ekspertai pastaraisiais metais kolegijų sektoriuje pastebi jų veiklos pokyčių: esą kai kurios kolegijos vos ne bando kurti universitetams priskiriamą mokslą, taip toldamos nuo tiesioginės savo funkcijos – taikomųjų tyrimų ir regiono poreikių, todėl kartais pasidaro nebeaišku, koks jų vaidmuo.

MOSTA atstovas sako, kad stipresnės kolegijos lyg ir dubliuoja universitetų veiklą, o silp-nesnės – panašėja į profesines mokyklas, todėl pertvarkant institucijų tinklą svarbu įvertinti jų pobūdį ir tematiką.

„Kolegijos dažnai neturi aiškaus vaidmens, todėl į jų tinklo konsolidavimą reikia žiūrėti kompleksiškai, įvertinti jų tematiką. Pavyzdžiui, Klaipėdos universitetas stiprus jūrinių mokslų srityje, Klaipėdoje veikianti Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla taip pat specializuojasi šioje srityje, dar Klaipėdoje veikia ir profesinė mokykla. Viena vertus, atrodo, kad visos trys įstaigos galėtų veikti kaip vienas darinys, galėtų suteikti išsilavinimą nuo profesinio iki mokslų daktaro laipsnio, bet tokio susijungimo negalėtų būti pagal įstatymą“, – komentuoja G.Jakštas.

Todėl iki vasario 20 d. pačios institucijos, suinteresuotos šalys turi laiko pateikti savo pertvarkos vizijas. Tačiau jei patys pertvarkos dalyviai tokių planų nepasiūlys arba jų scenarijai bus nelogiški, mokslo įstaigų pertvarkos planus regionuose pristatyti turės Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), įsitikinęs G.Jakštas.

Kauno technikos kolegijos (KTK) direktorius ir Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidiumo narys Nerijus Varnas nurodo du aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos būdus: jungti institucijas horizontaliai, pavyzdžiui, sujungiant kelias kolegijas į vieną darinį, arba vertikaliai – verčiant kolegijas universitetų padaliniais, jungiant su profesinėmis mokyklomis, kuriant asocijuotas struktūras.

N.Varnas sako, kad kolegijų sektoriuje tokios diskusijos prasidėjo jau anksčiau, o artėjant vasario 20 d. planų pateikimo terminui susitikimai su kolegijų, ministerijos ir studentų atstovais tik dažnėja. „Kalbant apie horizontalius ar vertikalius sprendimus reikia išeiti už uždaro mąstymo dėžutėje ir platesniame kontekste įžvelgti reikalingus sprendimus, nors kai kurios institucijos jų gal dar ir nemato“, – teigia N.Varnas.

Paklaustas apie savo vadovaujamos kolegijos jungimąsi jis sako, kad KTK būtų nieko prieš bendradarbiauti su kitomis Kaune veikiančiomis kolegijomis – Kauno kolegija ar Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, taip pat neatmestų galimybės dirbti drauge su Kauno technologijos universitetu.

Taip pat KTK vadovas užsimena, kad veiklos rodiklius galbūt būtų galima pagerinti ir su verslo pagalba, nes 2016 m. privatus kapitalas neatlygintinai investavo beveik 150 tūkst. eurų į KTK laboratorijų kūrimą.

MOSTA ekspertas G.Jakštas sako, kad kitų valstybių patirtis rodo, jog binarinė aukštojo mokslo sistema, kurioje veikia universitetai ir kolegijos, perauga į kitokius modelius – dviejų tipų aukštosios mokyklos neišlieka. Kolegijos arba tampa profesinio mokymo dalimi, arba pereina į universitetinį lygį – tampa universiteto padaliniu ar net atskiru universitetu. Taip esą nutinka dėl ne visai aiškaus kolegijų vaidmens aukštojo mokslo sistemoje.

G.Jakštas aiškina, kad, viena vertus, kolegijos yra mažos, į studijas orientuotos įstaigos, kita vertus, esama tokių pat mažų, į studijas orientuotų silpną mokslą kuriančių universitetų. Studijų programomis kolegijos ir universitetai taip pat nesiskiria, o ir bakalauro studijų trukmė pagal naująjį Studijų ir mokslo įstatymą gali būti vienoda – trejų metų. Kadangi dalis Lietuvos kolegijų, atrodo, bando tapti universitetais, o kitos jau dabar turi profesinio mokymo programų ir rengia specialistus, kuriuos pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių turėtų rengti profesinės mokyklos, G.Jakštas prognozuoja, kad ir Lietuvoje dalis jų turėtų tapti universitetų padaliniais ir profesinio mokymo įstaigomis.

„Stiprios kolegijos, tokios kaip Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, Vilniaus kolegija, pagal priimamų studentų pajėgumą gali konkuruoti su universitetais, tačiau ką turėtų daryti kita dalis kolegijų – neaišku, nes tapti profesinėmis mokyklomis jos pačios nesiryžta, o tapti universitetais taip pat neturi potencialo. Tai priklausys nuo valstybės politikos – valstybė turi pasakyti, koks yra jų vaidmuo. Jei sakoma, kad kolegijos turi atliepti regiono poreikius, tai kokie jie? Jos turėtų rengti specialistus pagal tai, kokios ekonominės veiklos yra regione, tačiau dabar tai nėra suderinta. Nors atrodo, kad kolegijos turi nemažai sutarčių su verslu, realiai jos nelabai veikia, absolventai dažniausia įsidarbina ne pagal specialybę. Taigi, kaip kolegijos atliepia regiono poreikius ir kaip juos formuoti?“

G.Jakštas atkreipia dėmesį, kad kai kuriose šalyse, kuriose kolegijų dalininkės yra savivaldybės, specialistų rengimas iš tikrųjų formuojamas pagal regiono poreikius, nes tuo suinteresuota savivalda. Tačiau Lietuvos kolegijos, gyvenančios iš „krepšelių“, norėdamos pritraukti kuo daugiau studentų, neretai siūlo populiarias, dažniausiai socialinių mokslų studijų programas, nors regione ir vyrauja gamyba.

Šiauliuose gali likti keliasdešimt pirmakursių

Tad nors kol kas neaišku, kaip ir kurios aukštosios mokyklos jungtųsi, bent jau viešojoje erdvėje daug diskutuojama apie Šiaulių ir Klaipėdos aukštųjų mokyklų likimą. Juk nepaisant gyventojų skaičiaus sumažėjimo abu miestai vis dar turi po universitetą ir net po kelias kolegijas.

Šiaulių universitete studijuoja 2,5 tūkst., Šiaulių valstybinėje kolegijoje – 2,3 tūkst., o Šiaulių profesinio rengimo centre – 2,1 tūkst. studentų. Tačiau didžioji dalis šiauliečių renkasi profesinį mokymą, maždaug pusė abiturientų – kolegijas, o universitetą – mažuma. Todėl MOSTA atliktoje Šiaulių regiono profesinio mokymo, studijų ir mokslo būklės apžvalgoje prognozuojama, kad 2021 m., jei minimalus konkursinis balas, kaip planuojama, pakils iki 4, Šiaulių universitetas priims 55 pirmakursius. MOSTA atstovas G.Jakštas sako, kad panašiai tiek, kelių dešimčių studentų, po ketverių metų sulauktų ir Šiaulių valstybinė kolegija, tačiau jos priėmimo kartelė būtų šiek tiek žemesnė, 
 todėl tikėtina, jog kolegijai išsilaikyti būtų lengviau nei universitetui.

Klaipėdos universitete studentų per penkerius metus sumažėjo 37 proc., priimtųjų į bakalauro studijas – 44 proc., nuo 1,1 tūkst. 2011 m. iki 652 pirmakursių 2016-aisiais. Priimtųjų į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą skaičius per penkerius metus išlieka pastovus, o į Klaipėdos valstybinę kolegiją – sumažėjo penktadaliu. Vis dėlto, nors Klaipėdoje studentų taip pat mažėja, MOSTA analizėje teigiama, kad, pagal abiturientų skaičiaus prognozes, situacija uostamiestyje turėtų stabilizuotis.

Nors akys pirmiausia krypsta į regionus, kurie, neskaičiuojant privačių kolegijų, turi net po kelias valstybines aukštąsias mokyklas, N.Varnas sako, kad juose esančių universitetų negalima gelbėti kolegijų sąskaita. „Jei Šiauliams reikia universitetinių studijų, galbūt universitetas galėtų būti kito universiteto padalinys. Nemanau, kad jei kolegija rodo gerus rezultatus, jos sąskaita reikėtų spręsti universiteto problemas. Taip pat ir Klaipėdoje: jei Klaipėdos universitetas save pozicionuoja kaip gerą jūrinių mokslų universitetą, tai nereiškia, kad jis turi jungtis su Klaipėdos valstybine kolegija, kuri vykdo ir biomedicinos, ir socialinių, ir kitų sričių mokslų studijas, svetimas Klaipėdos universitetui. Tai neišgelbėtų universiteto, kuris galėtų veikti kaip kito universiteto padalinys“, – tvirtina N.Varnas.

Skaičiuojama, kad Lietuvai užtektų 3–5 universitetų, tačiau orientacinio skaičiaus, kiek kolegijų užtektų, nėra, nes išlikti gali net ir mažos, bet efektyviai dirbančios kolegijos.

„Gerai sutvarkyta kolegija puikiai veikti gali ir būdama nedidelė, o mažas universitetas – nelabai. Jam būtini moksliniai tyrimai, infrastruktūra, kurią dėl kelių mokslininkų išlaikyti brangu, o kolegija gali būti specializuota, nedidelė, todėl jų skaičius priklausys nuo pasirinkto modelio“, – komentuoja MOSTA ekspertas G.Jakštas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS, Gabija SABALIAUSKAITĖ

Apsisprendus dėl studijų krypties, abituriento dilema dar nesibaigia: lieka išnarplioti rebusą, kuriame universitete ar kolegijoje mokytis. Juk aukštųjų mokyklų yra 43, viena už kitą gražesniais pavadinimais studijų programų – 1,8 tūkst., o norimą neretai siūlo kelios ar keliolika aukštųjų mokyklų. Į kurias iš jų taikyti, jei renkiesi populiariausias ar perspektyviausias studijas?

Būsimasis režisierius greičiausiai rinksis Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dailininkas – Vilniaus dailės akademiją, medikas – Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetą arba Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, tačiau kur mokytis, jei nori tapti teisininku, istoriku, ekonomistu, darbo rinkoje taip laukiamu inžinieriumi ar programuotoju – specialistais, kuriems vis gausinama ir nemokamų studijų vietų?

Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurias baigusius kai kurių sričių absolventus į darbo pokalbius kviestų paskutinius, suprask, jei jau visai nebūtų iš ko rinktis.

Darbdaviai prasitaria, kad Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų, kurias baigusius kai kurių sričių absolventus į darbo pokalbius kviestų paskutinius, suprask, jei jau visai nebūtų iš ko rinktis. O štai kiti pasakoja į darbą, kuriam reikėtų turėti tiksliųjų mokslų išsilavinimą, priimantys ir filosofus – juk kai nėra kito kandidato, šį išmokyti galima per keletą mėnesių.

Ne veltui 58 proc. studentų įsitikinę, kad aukštoji mokykla juos tinkamai parengia darbo rinkai, tačiau su tuo sutinkančių darbdavių yra 27 proc. Tai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) apklausų duomenys.

Geriausias kelias humanitarams – mokytis kalbų

Jau ne pirmus metus darbo rinkos ekspertai, darbdaviai ir ekonomistai kartoja: Lietuvoje yra akivaizdžiai per daug socialinių mokslų studentų ir gerokai per mažai besirenkančiųjų tiksliųjų mokslų specialybes. Šią neigiamą tendenciją pastebi ir politikos formuotojai, mėgindami studentų srautus pakreipti su privalomu matematikos egzaminu.

Rinkoje pirmoje vietoje – skandinavų kalbos, šiandien šių specialistų poreikis yra didžiausias.

Tačiau nuo pat pradinių klasių ir mokytojai, ir mokinių tėvai įvertina vaikų gebėjimus, stipriąsias puses ir besimezgančius talentus. Vieniems labiau sekasi užsienio kalbos, kiti pasuka į menų pasaulį, treti yra nepralenkiami derybose. Kokios pakraipos studijas ir jas siūlančias aukštąsias pasirinkti abiturientams, kuriems artimi socialiniai arba humanitariniai mokslai, tikintis, kad vėliau nereikės konkuruoti darbo rinkoje su neturinčiais aukštojo išsilavinimo varžovais ar ieškotis bet kokio, kad ir nekvalifikuoto, darbo?

Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ vystymo direktorius Andrius Francas tokiu atveju siūlo koncentruotis ties kalbomis, nes šiuolaikiniame globaliame pasaulyje nemokant bent kelių užsienio kalbų daug pasiekti nepavyks.

„Yra universitetų, kurie dabar siūlo dviejų užsienio kalbų programas. Tai labai geras reiškinys, pavyzdžiui anglų ir ispanų, anglų ir prancūzų ar anglų ir vokiečių kalbų studijų programos. Išmoksti dvi kalbas, prie to dar būna papildomų pasirinkimų pagal jauno žmogaus interesus – ar tai ekonomika, ar finansai, ar kokius IT modulius galima prisidėti. Rinkoje pirmoje vietoje – skandinavų kalbos, šiandien šių specialistų poreikis yra didžiausias ir jau po trečio kurso tokie žmonės turi didelę tikimybę susirasti darbą“, – sako A.Francas.

Jo teigimu, šiandien anglų kalba nebėra ta, kuria gali ką nors nustebinti, todėl tokių studijų tikrai nepakanka. O norintiesiems rinktis lietuvių filologijos studijas pašnekovas siūlo visų pirma susipažinti su situacija valstybinių įstaigų siūlomų darbo vietų rinkoje. Būtent institucijos yra pagrindinis šių specialistų darbdavys, todėl tam tikras filologų poreikis rinkoje yra, bet jų skaičius nėra didelis.

Mažiausiai uždirbo baigę rusų filologijos studijas, Šiaulių universitete ir Vytauto Didžiojo universitete studijavę lietuvių kalbą.

Remiantis MOSTA sudaryta specialistų kvalifikacijos žemėlapio pirmine analize, 2013-aisiais iš 1068 filologijos absolventų darbą per 12 mėnesių susirado 76 proc., jų atlyginimo vidurkis siekė apie 490 eurų. Daugiausiai uždirbo VU anglų filologijos, lingvistikos, prancūzų filologijos bei vokiečių filologijos absolventai. Mažiausiai – baigę rusų filologijos studijas, Šiaulių universitete (ŠU) ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijavę lietuvių kalbą. Dvylika skandinavų filologijos specialistų, baigusių bakalauro studijas 2012-aisiais, vidutiniškai uždirbo per tūkstantį eurų.

Iš karto dviejų kalbų bakalauro filologijos studijos šiandien yra vykdomos VDU (anglų ir vokiečių, Skandinavijos šalių), VU Kauno humanitarinis fakultetas ir Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) anglų kalbą siūlo mokytis su kita užsienio kalba, o Klaipėdos universitetas (KU) vykdo anglų ir vokiečių/prancūzų kalbos studijas.

Būsimiems istorikams – trys galimybės

Antra pagal populiarumą tarp studijų programų humanitarinė mokslų kryptis – istorijos studijos. 2013-aisiais šią studijų programą baigė 274 absolventai, iš kurių darbą per metus rado 74 proc., vidutinis jų uždarbis siekė apie 488 eurus.

Istorijos studijas siūlo penki Lietuvos universitetai bei Europos humanitarinis universitetas. Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio vertinimu, bendrosios istorijos programoje, kurioje vyrauja politinės istorijos mokymasis, lyderis išlieka VU, sudaręs nuosekliausią studijų programą. Be to, universitete yra labai stipri kultūros istorijos mokykla, kurios iniciatorius ir palaikytojas – istorikas Alfredas Bumblauskas.

„Iš čia išėję žmonės gali puikiai dirbti kultūros paveldo srityje. Kalbant iš Istorijos instituto pozicijų – darbo vietų ir galimybių sukuriame labai mažai, tačiau bendrai vykdome doktorantūros studijas. Čia ir pamatome, kad ateina labai daug aktyvių ir kultūros istorijos srityje stiprių žmonių. Kita stipri grupė yra besidomintieji diplomatijos, tarptautinių santykių istorija. Pasigendame sovietinio laikotarpio tyrinėtojų“, – sako R.Miknys.

VDU ilgą laiką garsėja savo karo istorijos studijomis, kurios dėl suprantamų priežasčių buvo apleistos sovietinės okupacijos metais.

Lietuvos istorijos instituto direktorius atranda stiprias ir kitų universitetų istorijos studijų pakraipas, kurios išryškėja jau magistro studijų lygyje. Pasak istoriko, VDU ilgą laiką garsėja savo karo istorijos studijomis, kurios dėl suprantamų priežasčių buvo apleistos sovietinės okupacijos metais. Kita šio universiteto stiprybė, pasak R.Miknio, – išeivijos studijos (magistrantūros programa „Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorija“).

„Lietuvių išeivijos centras yra labai reikšmingas pasiekimas, nes čia ne tik tyrinėjama, kas buvo, bet ir formuojamos tam tikros dabartinio bendravimo su išeivija strategijos. Taip atsiranda konkretus kontekstas, valstybės institucijose dirbantys žmonės, baigę šias studijas, taip pat išeivijos ir kultūros paveldo specialistai, kurie yra reikalingi ir gali dirbti dirbti daug platesniame kontekste“, – teigia istorikas.

Palankiai jis atsiliepia ir apie KU vykdomas Baltijos regiono studijas, kurios parengia puikių kultūros paveldo specialistų, dirbančių visame Klaipėdos krašte: Šilutėje, Palangoje, Nidoje ir kitur. Prasčiau R.Miknys vertina studijas LEU ir ŠU. Pasak jo, abiejuose universitetuose programos sudarytos ir pavadintos gražiai, tačiau tiesiog trūksta kompetentingų žmonių, kad jos būtų sėkmingos, o lėšų kviestis specialistų iš užsienio taip pat nėra. Todėl geros šių universitetų iniciatyvos – magistro studijų programos „Taikomoji istorija“ ar „Istorija ir politika“ lūkesčių nepateisina.

Patarimas: venkite bendrų vadybos studijų

Socialinių mokslų srityje tarp lyderių visuomet yra vadybos studijos, kurias baigus karjeros galimybės taip pat dažnai būna miglotos. Šias studijas siūlo kone kiekviena Lietuvos aukštoji mokykla – tiek kolegijos, tiek universitetai. Personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius pabrėžia, kad labiausiai studentams reikėtų vengti per plataus išsilavinimo, kuris vėliau apsunkina darbo paieškas, nes tiesiog neatrandama tinkamos nišos.

Todėl jis visų pirma siūlo rinktis ne bendras vadybos studijas, o konkretų sektorių, kuriame dažnai ir specializuojasi atskiri universitetai.„Žinoma, ir pasirinkti reikia teisingai, nes jei susiaurinsime studijas visai ir pasirinksime tai, kas nėra įdomu, tuomet dar blogiau. Tačiau patarimas būtų rinktis pagal save: jei esi orientuotas į bendrą verslą – tuomet verslo vadyba, jei nori dirbti komercijos sektoriuje, tačiau labiau IT srityje – tiktų informacijos vadyba, jei artimesni techniniai dalykai – gamybos vadyba. Reikėtų visų pirma rinktis ne universitetą, o kokią konkrečiai vadybą norima studijuoti“, – pataria ekspertas, kartu siūlydamas vengti bendrų vadybos studijų.Lygindamas skirtingų universitetų siūlomas programas K.Blaževičius išskiria studijas, per kurias gaunama daugiausiai praktikos. Jo nuomone, šiandien tokios visų pirma siūlomos ISM – būtent čia studijų metais studentai yra labiau įtraukiami į projektus verslo įmonėse, jiems dėsto daugiau versle dirbančių dėstytojų. Nuo šio universiteto nedaug atsilieka ir VU.

„Verslo vadyba pirmiausia yra susijusi su verslu. Jei per ketverius metus studentas to verslo nemato, tai jam paskui sunkiau jį įžvelgti ir darbo pokalbiuose, suvokti verslo procesus, suprasti, kaip mąsto įmonės vadovas, kokie jo poreikiai“, – aiškina personalo atrankos specialistas.

Miglotos socialinių mokslų perspektyvos

Kaip sako A.Francas, pasakyti kažką teigiamo ne tik apie socialinių mokslų studijų programų turinį, bet ypač apie vėliau laukiančias perspektyvas yra labai sunku ir situacija šiandien tikrai nėra dėkinga. Pasak jo, egzistuoja nemažas socialinių darbuotojų poreikis, kuris neturėtų mažėti ir ateityje, bet ši profesija negarantuoja tokio gyvenimo lygio, kokio paprastai tikisi jauni žmonės.Kalbėdamas apie ekonomikos ir finansų studijas A.Francas perspektyvų įžvelgia programose, kuriose vystoma didelių duomenų („Big Data“) analizė, nes šioje srityje susipina ir rinkodara bei vartotojų elgsenos tyrimai, kurie šiandien yra tikrai paklausūs.

Naują tokios pakraipos studijų programą siūlo Kauno technologijos universitetas (KTU).„Žinoma, yra ir finansai, bet prie šių mokslų visada pridedu kalbas. Nes be jų šios žinios nieko neduoda. Šiandien technologijos leidžia įdėti sąskaitą-faktūrą į aparatą ir jis visą informaciją pats sudėlioja, skaičius nuskaito ir darbą atlieka. „Pliko“ žmogaus net informacijai suvedinėti nebereikia, tačiau reikia tų, kurie ją analizuoja ir priima tam tikrus sprendimus“, – aiškina A.Francas.Liūdniausias perspektyvas ekspertas numato ketinantiems studijuoti teisę – šias studijas šiandien siūlo bent penki šalies universitetai ir kai kurios kolegijos.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje pastebimas akivaizdus advokatų perteklius, pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Baltijos šalių ir, A.Franco žodžiais tariant, vejamės tas šalis, kurios gyvos tik šia sritimi. Pasak jo, šiandien įstoję į teisę jaunuoliai darbo rinką papildys po penkerių ar pusketvirtų metų. Kasmet Lietuvoje teisę baigia iki pusantro tūkstančio absolventų. Taigi vien iki studijų baigimo šią bendruomenę papildys dar bent 5 tūkst. žmonių.„Jei jaunuoliai, ar jie studijuotų VU, ar Mykolo Romerio universitete (MRU), ar kur kitur, iki kaulų smegenų įsitikinę, kad jie patys susikurs darbo vietą, nes tik taip ir turės būti, tuomet studijuoti verta. Kasmet teisės srityje reikia apie 70 naujų žmonių, o mes jų parengiame maždaug 20 kartų daugiau už rinkos poreikį“, – skaičiuoja darbo rinkos ekspertas.

MOSTA duomenys, kad 70 proc. teisės absolventų randa darbą, – trejų metų senumo. Prasčiau sekasi baigusiems kolegijas – kai kur šis rodiklis tesiekia 40 proc. Akivaizdus skirtumas ir atlyginimų grafoje: baigusieji kolegijas gali tikėtis 300–400 eurų, MRU bakalauro studijas – kiek daugiau nei 500 eurų, o antrosios pakopos MRU, VU ar kitų universitetų programas – ir iki 700 eurų mėnesinio atlyginimo. Renkantis aukštąją mokyklą verta sekti specialistų profilius socialiniuose tinkluose.

Dubliavimu pasižymi socialinių mokslų srities programos.

Šios studijos pigesnės, norint jas vykdyti nereikia specifinės įrangos, o kai ir tarp stojančiųjų populiarumo nestokoja, dabar vargiai rastum aukštąją mokyklą, kurioje nebūtų vadybos ar ekonomikos studijų.Tačiau pastaraisiais metais stojantiesiems atkreipus dėmesį į reikalingas ir, kaip žadama, itin perspektyvias fizinių ir technologijos mokslų srities studijas, kurių absolventus darbo rinka priima išskėstomis rankomis, o darbdavys, radęs specialistą iš džiaugsmo net ir diplomo pamiršta paprašyti, jas jau siūlo ne tik keli „techniškieji“ universitetai.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pritaria, kad skirtumų tarp aukštųjų mokyklų kokybės ir net darbdavių požiūrio į jų pavadinimą esti, o štai objektyvios informacijos, pagal ką išsirinkti aukštąją mokyklą, beveik nėra. „Aš pats rinkčiausi pagal tam tikrą informaciją, kurios šiandien vargiai galiu gauti viešojoje erdvėje: kiek žmonių įsidarbina pagal specialybę, kiek jie uždirba, kiek dėstytojų yra iš verslo, kokių mokslinių tyrimų atlikta, ar jie daryti „į stalčių“, ar praktiškai pritaikyti“, – vardija pramonininkų atstovas.Nebe pirmus metus darbdavių išsakomas godas apie IT specialistų trūkumą, potencialių investuotojų praradimą dėl to, kad neturime programuotojų, ir panašias  patvirtina ir faktai. MOSTA atliktos specialistų kvalifikacijos žemėlapio pirminės analizės duomenimis, geriausiai darbo rinkoje sekėsi visų pakopų matematikos ir kompiuterijos mokslų studijų absolventams: per metus nuo studijų sėkmingai įsidarbina ir gauna didesnį nei vidutinį atlyginimą ir baigusieji kolegijas, ir bakalaurą įgiję universitetuose, ir turintieji magistro laipsnį. Tokias studijas kasmet pasirenka ir daugiau stojančiųjų: pernai tarp populiariausių studijų pakliuvo dvi programų sistemų studijų programos – VU ir KTU, o 2014 m. į dešimtuką iškopė viena.

IT specialistams – eiti ten, kur daug studentų

Informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų krypčių studijas siūlo VGTU, Šiaulių universitetas, MRU, KU, LEU, Klaipėdos ir Vilniaus kolegijos, nevalstybinės Socialinių mokslų bei Lietuvos verslo kolegijos ir kitos aukštosios mokyklos.Šių krypčių absolventų darbdavių atstovas, informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis vardija penkias aukštąsias mokyklas, kurias kasmet renkasi vis daugiau stojančiųjų: KTU, VU ir VGTU, Vilniaus ir Kauno kolegijos. Pasak jo, renkantis, kur studijuoti, reikia atkreipti dėmesį į priimtųjų ir absolventų skaičius: kad užtikrintų studijų kokybę, aukštoji mokykla į šios krypties studijas turi priimti bent pusšimtį studentų.

Esą didžiausioms mokykloms, ilgai kūrusioms kokybę, ją užtikrinti lengviau, be to, yra ir pakankamai išteklių.„IT studijose pastebime stiprią konsolidaciją. Aukštosios mokyklos, kurios priima apie 50 pirmakursių, ką jau kalbėti apie tas, kurios į šios krypties studijų programas priima šimtus studentų, išlaiko ir studijų kokybę, – konstatuoja A.Plečkaitis. – Kitos aukštosios mokyklos pamažu traukiasi ir priima mažiau studentų. Be to, IT studijos aiškiai susitelkusios Vilniuje ir Kaune, taigi ypač mažesnėse kolegijose kokybę išlaikyti sudėtinga, nebent studijos vykdomos sostinėje ir Kaune.“

A.Plečkaitis renkantis vis populiarėjančias kompiuterijos studijas pataria ieškoti darbdavių atsiliepimų, socialiniuose tinkluose peržvelgti IT srities specialistų išsilavinimą ir, žinoma, detaliai palyginti studijų programas, nors jų specifika ir skirtinga. „Manau, kad aukštosios mokyklos atstovai turi aiškiai atsakyti į klausimą, kuo viena studijų programa skiriasi nuo kitos, ką tu gali veikti ją baigęs. Karjeros, atvirų durų dienų renginiai ir yra tam, kad galėtum gauti atsakymus į šiuos klausimus“, – pataria „Infobalt“ inovacijų vadovas.

Kadangi Lietuvoje IT specialistų trūksta, 2015 m. jie sudarė vos 1,7 proc. visų dirbančiųjų, o penkerių metų prognozė dar niūresnė – jų stygius gali pasiekti 10 tūkst., darbdaviai ieško ne tik baigusiųjų kompiuterijos mokslus. Kaip pasakoja A.Plečkaitis, pasitaiko, kad į darbą priimami net ir turintys istorijos ar filosofijos diplomą jaunuoliai, kuriems darbdaviai per keletą mėnesių suteikia pradinę kvalifikaciją.

Siekiant patenkinti rinkos poreikius kasmet daugėja valstybės finansuojamų studijų vietų IT studijose: universitetuose informatikos, informacijos sistemų, programų sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų kryptims numatyta skirti per 1 tūkst., kolegijose fizinių mokslų studijų sričiai – 300 krepšelių. Nors įmonių vadovai džiaugiasi išaugusiu dėmesiu šiai sričiai ir tikisi, kad studijuoti šiuos mokslus pasirinks daugiau jaunuolių, kurie taps jų įmonių specialistais, neaišku, ar visos aukštosios mokyklos susidorotų su didesniu studentų skaičiumi, jei sulauktų pirmakursių antplūdžio. „Yra nerimo ir abejonių, ar padidinus priėmimą į šias studijas aukštosios mokyklos sugebės su tuo susidoroti, ar surinks pakankamai dėstytojų. Tačiau mokykla blaiviai įvertina galimybes ir limitus, kurių neviršydama gali užtikrinti kokybiškas studijas. Manau, kad atsakingos mokyklos ir į studentų skaičiaus didėjimą žiūrės atsakingai“, – viliasi „Infobalt“ atstovas.

Jis ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai sako, kad kai kurios aukštosios mokyklos ne tik pristigus dėstytojų, bet ir kasdieniame darbe jau vis dažniau atsigręžia į verslą ir pasitelkia daugiau praktikų – ir dėstyti, ir pasitarti, ir sudaryti studijų programai. Jei aukštoji mokykla jaučia rinkos pulsą ir, be teorinių pavyzdžių, gali pakviesti praktikų, laimi studentai, kuriems būti graibstomiems darbdavių yra vienas svarbiausių gerų studijų požymių. Verslo ir aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo kokybė, S.Besagirsko tvirtinimu, pagerėjo: prieš kelerius metus ryšys buvo tarsi imituojamas, o dabar praktikų iš verslo indėlis į studijas ir dėstymą yra tikras.

„Anksčiau, kuriant, pavyzdžiui, mechanikos programą, kaip verslo atstovas, kuris pasirašytų, kad studijų programa labai gera, būdavo pakviečiamas kad ir greitojo maisto užkandinės savininkas. Aišku, tai verslas, nesvarbu, kad nelabai susijęs su studijų programa. Dabar tai pasikeitė: į studijų programų rengimą įtraukiami realaus verslo atstovai iš pažangiausių įmonių, – sako S.Besagirskas. – Bendradarbiavimas labiausiai nukreiptas į tai, kad studijos atitiktų rinkos lūkesčius. Aukštosios mokyklos organizuoja naujas studijų programas, pavyzdžiui, KTU prieš pradedant vykdyti naują studijų programą rengia kelių valandų trukmės apskritojo stalo diskusiją su darbdaviais ir akademikais, geras pavyzdys ir aukštųjų mokyklų organizuojamų Karjeros dienų renginiai.“

A.Plečkaitis sako, kad IT srities darbdaviai į jaunų specialistų rengimą įsitraukia ne tik sudarant studijų programas: jie patys dėsto studentams, nes ieško naujų talentų savo įmonėms. „Universitetai ir kolegijos, kurios pastaraisiais metais gerokai didino priėmimą, kviečiasi daugiau dėstytojų iš verslo. Gerai, kai pas studentus ateina daugiau praktikų, kurie papasakoja apie verslo pasaulį, nes IT daugiausia yra labai konkretūs, versle ar viešajame sektoriuje realizuojami dalykai“, – pabrėžia „Infobalt“ atstovas.

Inžinerija – ten, kur jau yra studijų patirties

Šiemet gali padaugėti ir stojančiųjų į inžineriją. Vien universitetuose informatikos inžinerijos, sausumos transporto inžinerijos, energijos inžinerijos, statybos inžinerijos, aeronautikos inžinerijos, jūrų inžinerijos, elektronikos ir elektros inžinerijos krypčių studijoms numatyta skirti 1245 valstybės finansuojamas vietas.Tačiau skirtingų sričių inžinerijos (gamybos, mechanikos, elektros ir elektronikos ir kt.) studijas siūlo daug šalies aukštųjų mokyklų. Pavyzdžiui, į mechanikos inžinerijos krypties studijas kviečia VGTU, KTU, ŠU, KU, LEU, Panevėžio, Kauno technikos, Klaipėdos valstybinė kolegijos ir t.t.

Besirenkantiems šių krypčių grupės studijas Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos „Linpra“ direktorius Gintaras Vilda pataria pasidomėti, ar šios kryptys universitete ar kolegijoje yra naujos, ar jau turi susiformavusias tradicijas. „Nuo to priklauso, kokių dėstytojų, kokios mokymo medžiagos aukštoji mokykla turi, – paaiškina jis. – Jei kalbame apie Lietuvos universitetus, lyderiai šioje srityje vienareikšmiškai yra KTU, VGTU, Kauno technikos kolegija, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija (VTDK), su jūrine industrija dirba KU. Tai yra lyderiai, kurie vienaip ar kitaip sukaupė didžiausią patirtį.“

LPK atstovas S.Besagirskas ragina aukštosioms mokykloms užduoti klausimų, kiek jų absolventų dirba konkrečiose pažangiausiose inžinerinėse įmonėse. „O jei paaiškės, kad absolventai įsidarbina pagalbiniais darbininkais autoservise, galima preziumuoti, kad ta aukštoji mokykla nėra pati stipriausia. Pavyzdžiui, jei Vakarų laivų gamyklos inžinierius baigęs vieną ar kitą universitetą, man tai jau būtų pliusas, nes gera įmonė išsirinko žmogų būtent iš tos aukštojo mokslo įstaigos, – aiškina LPK atstovas. – Jei įsidarbina 80 proc. absolventų ir po pirmųjų metų jau uždirba didesnį nei vidutinį atlyginimą rinkoje, manyčiau, kad tai gera aukštoji mokykla, kurią baigęs, jei tik stengsiuosi mokytis, galiu patekti į darbą pagal specialybę radusių ir uždirbančių absolventų skaičių.“

MOSTA duomenimis, per metus įsidarbino 89 proc. 2013 m. inžinerijos krypčių grupės absolventų, baigusių bakalauro studijas universitetuose, o jų vidutinis atlyginimas buvo maždaug 650 eurų. Beveik tūkstančio eurų atlyginimą gavo baigusieji aeronautikos inžinerijos studijas VGTU, 950 eurų – baigusieji elektronikos ir elektros inžinerijos studijas KU.Iš 2013 m. kolegijų absolventų įsidarbino 88 proc. baigusiųjų inžinerijos studijas, o vidutinis jų atlyginimas buvo apie 640 eurų. Apie 670 eurų uždirbo baigusieji elektros ir elektronikos inžineriją Vilniaus kolegijoje ir VTDK, kurių per 90 proc. absolventų rado darbą. Baigusieji mechanikos inžinerijos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje uždirbo vidutiniškai 720 eurų, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos jūrų inžinerijos absolventų vidutinis atlyginimas – 950 eurų, bet per metus iš jų darbą rado 67 proc. Prastai sekėsi kai kurių regioninių kolegijų absolventams: 59 proc. darbą gavusių Utenos kolegijos inžinerijos studentų uždirbo 470 eurų, 64 proc. Žemaitijos kolegijos studentų – 405 eurus.

Tačiau „Linpra“ direktorius G.Vilda patikina, kad darbdaviams institucijos tipas –ar tai universitetas, ar kolegija, ne taip svarbu: „Mes sakome, kad svarbūs arčiau žemės stovintys žmonės. Tie, kurie geba kurti ir gaminti gerus daiktus, o ne ilgiau trynė suolą.“Kiekvienoje absolventų grupėje gali pasitaikyti ir lyderių, ir nelabai gerų absolventų, kurie patys nieko nesimokė, tad dėl jų neišmanymo negalima kaltinti aukštosios mokyklos.

Tačiau G.Vilda sako, kad darbdaviai pastebi žalingą savybę: besirūpinant profesinių žinių suteikimu nebeliko darbo saugos kultūros. „Universitetai, kolegijos, net profesinės mokyklos pamiršta, kad profesionalas yra tas, kuris moka dirbti saugiai ir tausoja sveikatą. Tačiau darbo sauga ir sveikata nesulaukia mokyklų dėmesio, todėl darbdavys to mokyti turi papildomai. Nors ir mokykloje, ir universitete žinių apie saugą darbo vietoje žmonės gauna, neišugdoma pati kultūra“, – pastebi G.Vilda. Jis svarsto, kad ir diplome nepažymima, ar absolventas yra išmokytas dirbti saugiai ir  tausodamas sveikatą, o jei ši sritis būtų sustiprinta ir apie tai žinotų darbdavys, būtų galima greičiau įsidarbinti. „Darbdavio akyse jaunas žmogus būtų solidesnis ir patrauklesnis darbuotojas, jei būtų aišku, kad jis moka dirbti saugiai“, – dar kartą pabrėžia G.Vilda.

Galimybių išsiaiškinti, kuo studijos viename universitete ar kolegijoje skiriasi nuo tokių pat vykdomų kitur arba koks kelių labai panašių studijų programų skirtumas, yra: tereikia užduoti kelis klausimus aukštajai mokyklai ir pasidomėti, kur išsilavinimą įgijo geriausi savo srities profesionalai.

Dreamtime

Tuo metu, kai Lietuvoje buvo atidarytas pirmasis ir vienintelis „McDonald’s“ restoranas, o mokyklose buvo tik 1,5 tūkst. kompiuterių, gimė šiųmečiai pirmakursiai. Po 19 metų į aukštųjų mokyklų auditorijas sutilpo Gargždai ir Jurbarkas: 26 tūkst. pirmakursių (tiek žmonių gyvena šiuose miestuose) šiemet pradėjo mokytis universitetuose ir kolegijose.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jei pieštume pirmakursio portretą, dažniau šiųmetis fuksas būtų mergina nei vaikinas (merginų dalis universitetuose yra 55,9, ko­legijose – 51 proc.), pradėjęs mokytis socialinius mokslus ir vargiai kilęs iš Birštono ar Kalvarijos. Dėstytojų nuomone, jis studijuoti dar nepasirengęs, bet dažniau mokosi valstybės finansuojamoje studijų vietoje, nei už mokslą moka pats.

Nors mokinių, tad ir studentų, mažėja, studijuoti nori daugiau abiturientų. Šiemet gavę vidurinės atestatą iškart įstoti į aukštąją bandė 64 proc. abiturientų. Nors mokinių ir stojančiųjų skaičiai traukiasi, palyginti su praėjusiais metais, priimtųjų šį rudenį sumažėjo maždaug tūkstančiu.

Vienų metų pokytis nėra dramatiškas, tačiau bendra studentų dinamikos kreivė leidžiasi tiesiai žemyn. Tarkime, pernai, palyginti su 2012-aisiais, universitetuose studentų sumažėjo 14 proc., kolegijose – dešimtadaliu. Po pen­­kerių metų stojančiųjų gali sumažėti 40 proc., kaip prognozuoja Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centras (MOSTA) ir metinėje Lietuvos studijų būklės apžvalgoje 2015 m. formuluoja vis kartojamą, bet dar ignoruojamą tendenciją – Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas pernelyg platus.

Jo tankumas nuo Europos mastelių skiriasi daugiau kaip trigubai. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5, Europoje – tik 4,6 aukštosios mokyklos.

Už tokį aukštojo mokslo „prieinamumą“ – 14,6 aukštosios mokyklos milijonui gyventojų, 64 proc. norinčių studijuoti abiturientų, valstybės finansuojamą studijų vietą kolegijoje turint 0,83 konkursinio balo iš 10-ies – Lietuvai galima rašyti dešimtuką. Tik „Dans­ke Bank“ Bal­tijos šalių analitikas Rokas Gra­jaus­kas primena, kad kita pirmūnė yra Grai­kija.

Ekonomistas įsitikinęs, kad lietuviškas aukštojo išsilavinimo visuotinumas ir kiekybė nustekena mokslų kokybę. Todėl jis taip pat kalba apie aukštųjų mokyklų tinklo pertvarką, tik kitais žodžiais – reikia mažinti studentų skaičių.

„Šiemet į aukštąsias mokyklas stojo daugiau nei kada nors anksčiau – 64,1 proc. abiturientų. Pagal studentų skaičių, tenkantį 100 tūkst. gy­ventojų, mus lenkia tik Graikija. Matyt, nė ne­reikia sakyti, kad Graikijos aukštojo mokslo sistema nėra pažangiausia. Lietuvoje santykinai nedidelis biudžetas paskiriamas dideliam skaičiui studentų, juos aptarnaujančiam personalui. Taigi problema ta, kad vienam studentui tenka per mažas studijų krepšelis, kurio nepakanka kokybiškoms studijoms, gerų dėstytojų atlyginimams užtikrinti ir panašiai“, – komentuoja ekonomistas.

Jis primena prieš kelias savaites Vilniaus universiteto (VU) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorių išsakytą idėją kone dvigubai mažinti studentų skaičių: „Tai drąsus pareiškimas, bet iš tiesų jis atspindi realią situaciją. Kietai tariant, studentų turėtų sumažėti perpus. Tada siektume ne kiekybės, o ko­kybės.“

Mokykloje prasčiau sekėsi kolegijų studentams

Būtent studijų kokybei išsamiau aptarti MOSTA paskyrė metinę Lietuvos studijų būklės apžvalgą 2015 m. Jos duomenys rodo, kad beveik pusė dėstytojų neigiamai vertina pirmakursių pasirengimą studijuoti ir jų žinių lygį.

Kad gerėtų studijų kokybė ir kad dėstytojams nereikėtų tiksliųjų mokslų mokyti pasitelkus rankų pirštus, šiemet buvo sugalvota kilni idėja. Švietimo ir mokslo ministerija rekomendavo nustatyti minimalų stojamąjį balą, kurio pagal reikalingų brandos egzaminų rezultatus nesurinkęs kandidatas į aukštąją mokyklą neįstotų. Idėja graži, bet išgirsta viena ausimi: 6 uni­versitetai ir 7 kolegijos tokio reikalavimo neįgyvendino.

Aukščiausią kartelę iškėlė didžiausia šalies aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas, be išlygų paprašęs surinkti 3 konkursinius balus. Dar du universitetai – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetas tiek pareikalavo surinkti stojančiųjų į menų studijas.

Kas būtų, jeigu būtų, jei aukštosiose galiotų vienodi minimalūs konkursiniai balai, kai šiųmečiai pirmakursiai jau pakrikštyti ir įpusėjo antrąjį studijų mėnesį, skaičiuoti lyg ir neverta, bet įdomu. Tą padarė MOSTA.

Pasirodo, jei visos šalies aukštosios mokyklos reikalavimus kilstelėtų iki VU lygio, pusė kolegijų pirmakursių dabar nebūtų pirmakursiai, o universitetų studentų nubyrėtų maždaug 12 proc. Tačiau už mokslą mokantiems kolegijų pirmakursiams ne tik trys, bet ir du balai dar yra siekiamybė. MOSTA teigimu, didžiausia problema yra tarp už mokslą mokančių kolegijų studentų: 43 proc. jų neviršijo dviejų balų ribos.

„Nustačius 2 balų ribą į valstybės finansuojamas vietas įstojusių studentų skaičius būtų su­mažėjęs nedaug (4 proc.), tačiau gerokai dau­giau būtų sumažėję įstojusiųjų į valstybės ne­finansuojamas vietas (21 proc.). Įvedus 3 ba­lų ribą, kuri jau yra patvirtina keliuose universitetuose, priimtųjų studentų skaičius sumažėtų stipriai. Į valstybės finansuojamas vietas neįstotų 14 proc., o į mokamas studijas – 43 proc. pretenduojančiųjų“, – skaičiuo­jama Lie­tu­vos stu­dijų būklės 2015 m. apžvalgoje.

Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos (LKDK) prezidentas, Lietuvos aukštosios jū­reivystės mokyklos (LAJM) direktorius prof. Viktoras Senčila primena, kad 2–3 konkursinis balas neretai klaidingai prilyginamas pažymių vidurinėje mokykloje vidurkiui. Profesorius patikslina, kad stojantysis, turintis 2 konkursinius balus, tikrai nėra dvejetukininkas, bet ir ne pirmūnas.

„Anksčiau sistema buvo šimtabalė, tada klausimų kildavo mažiau. Palyginti su dabartiniu skaičiavimu, viskas padauginta iš dešimties. Masteliui sumažėjus 10 kartų pastebiu, kad neretai konkursinis balas tapatinamas su įvertinimų rezultatų vidurkiu. Neva, jei konkursinis balas yra 3, net kyla klausimų, kaip žmogus galėjo mokytis vidurinėje“, – klaidingą konkursinio balo interpretavimą apžvelgia profesorius.

Tad reikalavimų norint studijuoti įvairovės amplitudė vingiuoja nuo 3 konkursinių balų iki sėkmės studijuoti nemokamai turint 0,83 konkursinio balo.

Tačiau LAJM vadovas primena, kad taip ir ne­susitarta dėl požiūrio – suteikti galimybę studi­juoti ir pasistengti aukštojoje labiau, nei pavyko mokykloje, ar pagal valstybinių egzaminų rezultatus bent jau tais metais užverti kelią į bakalauro studijas. „Kiekviena aukštoji mo­kyk­la nori kuo stipresnių studentų, bet tai le­mia ir regiono galimybės jų pritraukti. Dau­guma stipriausių mokinių stoja į sostinės aukštąsias mokyklas. Vis neapsisprendžiame, ar su­teikti žmogui galimybę bandyti studijuoti. Tar­kime, Danijoje tokių problemų nėra, galimybė suteikiama visiems, o vėliau reikalavimų netenkinantys studentai braukiami iš sąrašų“, – lygina V.Senčila.

MOSTA duomenimis, šiemet geriausiai egzaminus išlaikę stojantieji universitetuose pasirinko biomedicinos ir fizinių mokslų studijas, kolegijose – menų ir humanitarinių mokslų programas. Vertinant vidutinius balus, kaip ro­do MOSTA atlikta analizė, prasčiausiai pasirengę, nepaisant nei aukštosios mokyklos tipo, nei finansavimo pobūdžio, įstojo į technologijos mokslų studijas.

Šimtukininkų, kurie turėjo bent po vieną di­džiausią 100 balų valstybinių brandos egzami­nų įvertinimą, šiemet buvo 5 proc. (1,7 tūkst.). Kaip matyti iš detalesnių Lietuvos aukš­­tųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmi­­mui organizuoti duomenų, per 700 jų pa­traukė į VU, per 200 – į KTU, per 100 šimtuki­­ninkų sulaukė Lietuvos sveikatos mokslų uni­­versitetas ir Vilniaus Gedimino technikos uni­versitetas.

36 pirmakursiai iš Birštono

Tikimybę įstoti į aukštąją mokyklą sumažina ar padidina tėvų išsilavinimas, socialinis ekonominis statusas ir net savivaldybė, kurioje abiturientas baigė mokyklą.

Kaip rodo MOSTA atlikta analizė, prasčiausiai šiemet pasisekė Kalvarijoje ir Birštone išugdytiems mokiniams (į aukštąją mokyklą įs­tojo 65 ir 64 proc. bandžiusiųjų). Jei matuotume absoliučiais skaičiais, studijas šiemet pradėjo 36 birštoniškiai.

Santykinai daugiausia įstojusiųjų į aukštąją mokyklą šiemet buvo iš Prienų (83 proc.), taip pat sekėsi ir Švenčionių, Skuodo, Telšių, Jo­niškio ir Molėtų rajonų stojantiesiems – per 80 proc. jų gavo kvietimą studijuoti.

Geriausiai įstoti į universitetus pavyko mo­kyklas baigusiems Palangoje (67 proc.), Kaune (66 proc.) ir Kauno rajone (63 proc.), Vilniuje (65 proc.).

Tikimybė studijuoti priklauso ir nuo tėvų išsilavinimo: jei bent vienas jų turi aukštojo mokslo diplomą, ji išauga dvigubai. Kaip teigiama MOSTA atliktoje apžvalgoje, tokią priklausomybę lemia ne tik vertybės: išsilavinę tėvai gali įpirkti korepetitorių, kurie padėtų pasirengti egzaminams, paslaugas. MOSTA ap­klausos duomenimis, daugiau nei pusė mo­kinių, kurių tėvai neturi aukštojo išsilavinimo, teigia neturintys pinigų korepetitoriui, bet tik 35 proc. sako, kad jiems korepetitoriaus ir nereikia.

Atlikusi studijų apžvalgą MOSTA išveda tendenciją, kad valstybės finansuojamų vietų sistema yra nepalanki prastą socialinį ekonominį pagrindą turintiems stojantiesiems. Kaip teigiama analizėje, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose finansavimas skiriamas tik pagal akademinius rezultatus, brandos egzaminų įvertinimus. Be to, moksleivių ap­klau­sos duomenimis, galimybė studijuoti ne­mokamai jiems svarbiau nei tai, ką ar kur studijuoti.

Socialiniai mokslai – priekyje

Nepaisant kalbų apie socialinių mokslų nuvertėjimą, prie prekystalių dirbančius teisinin­kus ir ekonomistus, nors per penkmetį jų po­puliarumas ir sumažėjo dešimtadaliu, socialinius mokslus vis dar renkasi didžioji dalis stojančiųjų – 39 proc.

O štai perspektyviais laikomų mokslų studijas pasirinko tiek pat stojančiųjų, kiek ir praėjusiais metais: biomedicinos – 23 proc., technologijų – 15 proc., fizinių mokslų – 9 proc.

Toks stojančiųjų pasidalijimas, valstybės finansuojamų studijų vietų paskirstymas kelia klausimų ekonomistui R.Grajauskui. Pasak jo, nors technologinius, fizinius mokslus nemokamai kasmet gali studijuoti vis daugiau pirmakursių, socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų rengimo apsukos mažėja pernelyg lėtai.

„Atotrūkis tarp specialistų paklausos ir pasiūlos tik didėja. Tarkime, asociacija „Infobalt“ prognozuoja, kad per kelerius metus labai pritrūksime IT specialistų. Tai reiškia, kad nesuge­­bame žengti koja kojon su rinkos poreikiais“, – sako R.Grajauskas.

Jis priduria, kad Lietuva, reginti savo, kaip aukštųjų technologijų šalies, įvaizdį, neskatina šiam tikslui prioritetinėmis laikomų sričių. Kai užsienio investuotojai pasirenka Lietuvą, pigi darbo jėga būna trečioje vietoje, nes svarbesni motyvai susiję su specialistų kvalifikacija.

„Nors jau turime gerų atskirų pavyzdžių, sistemos dar nėra. Todėl, jei norime tapti aukštųjų technologijų šalimi, turime sukaupti žmogiškųjų išteklių tose srityse. Bet kaip pasiekti jų kokybę, kai dėstytojų atlyginimai kelia juoką? Į valstybinius universitetus nesugebame pritraukti aukščiausios klasės dėstytojų. Geriausi fizinių, inžinerinių mokslų specialistai išvažiuoja dirbti į užsienio universitetus, nebent jie yra idealistai, visai nesirūpinantys materialia gyvenimo puse“, – vieną abejotinos studijų kokybės priežasčių aptaria ekonomistas.

LKDK vadovas V.Senčila pastebi prieštaravimą tarp to, ko, kaip teigiama, reikia darbdaviams, ir to, ko jie patys sako ieškantys: „Gerai, kad pamažu didėja susidomėjimas technologijų studijomis, bet apklausos rodo, kad darbdaviai vertina bendrąsias kompetencijas – gebėjimą bendrauti, dirbti komandoje ir panašias savybes, kurios priklauso socialinių mokslų sričiai. Jie nenurodo, kad ieško mokančių skaičiuoti žmonių.“

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) organizuotoje konferencijoje „Absolventų stebėsena: taikymas ir perspektyvos“ dalyvavę tarptautiniai ekspertai pasidalijo patirtimi, kaip stebėti absolventų karjerą ir kaip efektyviai panaudoti tokią informaciją priimant sprendimus.

Jūratė ŽUOLYTĖ

„Mes norime užtikrinti aukštojo mokslo kokybę. Kiekvienais metais studijas Lietuvoje baigia daugiau nei 30 tūkst. absolventų. Turime būti tikri, kad mūsų švietimo politika atitinka tiek jų, tiek darbo rinkos, tiek visos Lietuvos poreikius. Lietuvos ateitis – išsilavinę žmonės, bet jų išsilavinimas turi atitikti šiandienos aktualijas“, – absolventų karjeros stebėsenos svarbą pabrėžė švietimo ir mokslo viceministras dr. Rolandas Zuoza.

MOSTA dvejus metus vykdytas bandomasis absolventų karjeros stebėsenos tyrimas atskleidžia, kaip pirmaisiais metais po studijų baigimo darbo rinkoje sekasi absolventams. „Tai pirmas realus darbas, kuriant specialistų kvalifikacijų žemėlapį Lietuvoje. Pirmą kartą pažiūrėjome, kas vyksta absolventui gavus aukštojo mokslo diplomą: kaip jam sekasi prisitaikyti darbo rinkoje, ar jam pavyksta įsidarbinti, kiek jis uždirba, kaip pritaiko savo kompetencijas“, – pasakojo MOSTA direktorė Jurgita Petrauskienė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas dr. Rimantas Vaitkus pabrėžė, kad tai pirmasis Lietuvoje tikras, realia situacija, o ne tik apklausų duomenimis paremtas absolventų tyrimas: „Iš įvairių duomenų bazių (Gyventojų registro, „Sodros“ ir kitų) surinkta ir išanalizuota informacija kalba apie tikrą darbo rinką, tikrus atlyginimus ir tikras profesijas.“

Į konferenciją atvykę tarptautiniai ekspertai patarė Lietuvai eiti pasirinktu keliu ir plėtoti bendrą stebėsenos sistemą, apimančią visą aukštojo mokslo sistemą, o ne lyginti tarpusavyje atskirų aukštojo mokslo įstaigų tyrimų rezultatus.

„Norvegijoje turėjome problemą, kai aukštosios mokyklos pačios stengėsi stebėti savo absolventų karjerą ir visų jų metodai skyrėsi. Tačiau tada neįmanoma palyginti duomenų, juos galima labai skirtingai interpretuoti. Tad svarbiausias mano patarimas Lietuvai – kurkite bendrą, nacionalinę stebėsenos sistemą, tik tada ji bus tikrai efektyvi“, – patarė Šiaurės Europos inovacijų studijų instituto (angl. NIFU) vadovas dr. Sveinungas Skule.

Prof. Jose Gineso Mora iš Londono universitetinio koledžo nuomone, tokiuose tyrimuose turėtų atsispindėti ne tik absolventų, bet ir darbdavių bei dėstytojų lūkesčiai. „Tačiau darbdavių požiūrį reikia vertinti atsargiai. Jie sako, kad jiems reikia geriausių darbuotojų, bet tai ne visada tiesa. Dažnai jie nežiūri toli į priekį, o tiesiog nori įdarbinti žmones, kurie išspręstų problemas, su kuriomis jie susiduria dabar“, – sakė profesorius.

Europos universitetų asociacijos vyresnioji patarėja Hanne Smidt atkreipė dėmesį, kad į kiekvieną faktą galima pažvelgti skirtingu kampu. „Girdžiu daug kalbant apie tai, kad Lietuvoje labai daug žmonių turi aukštąjį išsilavinimą, kad didelei daliai žmonių nereikia tokios aukštos kvalifikacijos. Bet galbūt po penkerių ar dešimties metų sakysite, kad suteiktos galimybės turėti aukštąjį išsilavinimą tokiam dideliam skaičiui žmonių yra geriausias kada nors padarytas dalykas“, – neskubėti priimti sprendimų turint per mažai duomenų ragino H.Smidt.

UNESCO švietimo politikos analitikas dr. Dominicas Orras rekomenduoja Lietuvai susitelkti į kuo įvairesnių duomenų rinkimą: „Turite dėl to apsispręsti dabar, pradėdami kurti sistemą. Juk kokius pradėsite duomenis rinkti dabar, su tokiais pačiais galėsite palyginti situaciją ir praėjus keleriems metams. O jei dabar nuspręsite supaprastinti savo tyrimus ir kažkokių klausimų atsisakyti, galbūt vėliau pamatysite, kad kaip tik šios dalies trūksta.“

G. Bartuškos nuotr.

Lietuvoje šiuo metu kuriama sistema, leisianti stebėti, kaip baigus studijas klostosi aukštųjų mokyklų absolventų karjera. Atspirties tašku kuriant šią sistemą taps Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktas absolventų karjeros tyrimas.

Įprasta praktika Vakaruose

„Kone visos Vakarų šalys turi savo absolventų stebėsenos sistemas, leidžiančias sužinoti, kaip absolventams sekasi įsitvirtinti darbo rinkoje, ar studijuodami jie gavo tų žinių, kurių jiems iš tiesų reikia, ar jie sėkmingai įsidarbina ir ar gauna kvalifikaciją atitinkantį atlyginimą. Tokia informacija būtina, kai tenka priimti sprendimus, darančius įtaką švietimo politikai“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Pirmas žingsnis kuriant tokią sistemą Lietuvoje jau padarytas – Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras pristatė absolventų karjeros tyrimą, kuriame nagrinėjo, kaip darbo rinkoje sekasi 2012–2013 m. absolventams. Siekiama, kad tokia informacija būtų renkama nuolat, tada būtų galima matyti ne tik esamą padėtį, bet ir stebėti tendencijas.

„Kaip išmatuoti aukštojo mokslo vertę, kokybę, diplomo svorį? Jei aukštųjų mokyklų absolventai sėkmingai save realizuoja, puikiai prisitaiko darbo rinkoje ir gyvenime – tikriausiai tai yra sėkmė, kokybė, vertė. Jei ne – pamatę sritis, kuriose kyla problemų, galime rasti būdų joms spręsti. Absolventų stebėsena yra svarbi, nes leidžia mums gauti patikimą informaciją, atsakančią į šiuos klausimus“, – įsitikinusi MOSTA direktorė Jurgita Petrauskienė.

Kas iš to?

Informacija apie absolventų karjerą domina aukštųjų mokyklų vadovus, verslininkus, sprendimų priėmėjus, esamus ir būsimus studentus. Natūralu, kad jų tikslai ir lūkesčiai skiriasi. „Informacija, kurią renkame ir analizuojame, turi būti naudinga jiems visiems – ji turi būti įrankis, leidžiantis priimti teisingus strateginius, finansavimo sprendimus“, – sako J.Petrauskienė. Pasak jos, svarbiausia sąlyga, kad absolventų sistema teiktų didžiausią įmanomą naudą, yra tęstinumo užtikrinimas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko nuomone, informacija apie absolventų karjerą padėtų visiems aiškiai pamatyti tikrąją padėtį: „Mokyklų absolventams labai reikia akivaizdžios sistemos, kurioje jie matytų, kur gali uždirbti, kur galėtų save realizuoti. Dabar jie dažniausiai renkasi, kur stoti, pagal tai, ką sakė tėvai, mokytojai ar draugai, vadovaujasi įvairiais stereotipais. Jeigu kalbėsime apie verslą, mes norime žinoti, kiek kokia mokykla ko „iškepa“ ir kas iš to išeina, kad visi aiškiai žinotų, kas yra kas.“

Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos studijų, mokslo ir technologijų departamento direktoriaus Alberto Žalio, MOSTA atliktas absolventų karjeros stebėsenos tyrimas yra pirmoji informacija siekiant žinoti, kas vyksta darbo rinkoje. „Gavus šiuos duomenis kyla dar daugiau klausimų, tad akivaizdu, kad čia tik didelės veiklos pradžia – reikia kiekvieną rodiklį išanalizuoti įvairiais aspektais, norint šia informacija protingai naudotis“, – sako jis.

Patars žinomi ekspertai

Spalio 1 d. MOSTA organizuoja konferenciją „Absolventų stebėsena: taikymas ir perspektyvos“. Į renginį atvykstantys ekspertai iš Pasaulio banko, UNESCO, įvairių kitų tarptautinių organizacijų pasidalys savo patirtimi, kaip panaudojant tokią informaciją galima gauti didžiausios naudos.

Pasaulio banko vyresnioji specialistė švietimui dr. Nina Arnhold atkreipia dėmesį, kad aukštasis išsilavinimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių didesnį atlyginimą. Tai, pasak jos, matyti nagrinėjant įvairių šalių statistiką. „Vadinasi, aukštojo mokslo sistema turi būti pasiruošusi ne tik priimti naujus studentus, bet ir sugebėti lanksčiai ir efektyviai juos paruošti darbo rinkai. Tai gali reikšti, kad reikia peržiūrėti aukštojo mokslo struktūrą, finansavimą ir ieškoti naujų šiandienos aktualijas atitinkančių metodų“, – tvirtina dr. N.Arnhold.

UNESCO vyresnysis švietimo politikos analitikas dr. Dominicas Orras pataria neapsiriboti vien stebėjimu, kaip absolventams sekasi prisitaikyti darbo rinkoje. „Labai svarbu, kad žmonės turėtų darbus, kad ekonomika augtų. Tačiau aukštojo mokslo nauda tuo neapsiriboja. Išsilavinę žmonės kuria sveikesnę, demokratiškesnę, laimingesnę visuomenę – tai įrodyta tyrimais, kuriuos atliko Jungtinės Tautos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija“, – pasakoja jis.

Nors būdai, kaip galima rinkti informaciją apie absolventų karjerą ir kaip ją efektyviai panaudoti, visose šalyse skiriasi, šiai užduočiai visur keliamas iš esmės tas pats tikslas. „Absolventų stebėsenos tikslas labai aiškus: pagerinti mokymo ir mokymosi kokybę bei geriau pritaikyti šiuos procesus prie visuomenės poreikių“, – sako Londono universitetinio koledžo vizituojantis profesorius Jose Ginesas Mora.

Shutterstock

Analizė. Tarptautiniai mokslo ekspertai pirmą kartą nuodugniai įvertino visų Lietuvos mokslo institucijų kuriamo mokslo kokybę. 49 iš 126 vertintų mokslinių vienetų – universitetų padalinių, institutų buvo įvardyti kaip silpni, arba patenkinami  nacionalinio lygio žaidėjai. Maža to, 46 užsienio ekspertai, „parašę pažymius“ mokslo institucijoms, pakartojo nemažai tų pačių patarimų, kuriuos dar prieš 20 metų išdėstė užsienio ekspertai.

Balandį pristatytas mokslinės veiklos palyginamasis tyrimas atskleidė, kad devyni universitetų padaliniai iš visų 126 vertintų vienetų pasirodė esantys silpni net nacionaliniu lygmeniu ir galutiniame vertinime gavo 1 balą, o aukščiausio galutinio įvertinimo – 5 balų negavo niekas. Vis dėlto Lietuvos mokslas turi žvaigždžių, kurias galima laikyti stipriais tarptautiniais žaidėjais. Tokį titulą pelnė šeštadalis iš 20 vertintų vienetų, kuriems užsienio ekspertai skyrė po 4 balus.

Tokia išsami mokslinės veiklos analizė Lietuvoje atlikta pirmą kartą. 46 nepriklausomi užsienio ekspertai, atvykę iš prestižinių užsienio institucijų, tokių kaip Oksfordo universitetas, Berlyno technikos universitetas ir kt., vertino, kaip Lietuvos mokslininkų grupėms sekasi kurti mokslą visose mokslų – fizinių, biomedicinos, technologijos, žemės ūkio, humanitarinių, socialinių kryptyse.

Svarbiausia, kad šis dvejus metus trukęs vertinimas neapsiribojo mokslinių publikacijų skaičiavimais: kiek kartų buvo pacituotas kuris autorius ar kiek publikacijų jis išspausdino. Šis tyrimas mokslinę veiklą vertino išsamiau, įtraukdamas kokybės mastelius: buvo vertinama ir mokslininkams prieinama infrastruktūra, kuriamo mokslo vadyba, net mokslinės produkcijos ekonominis ir socialinis poveikis.

Kitaip tariant, Lietuvos mokslas pirmą kartą buvo įvertintas pagal kokybinius kriterijus, kurių stigo ankstesniuose vertinimuose. Pagal penkių balų skalę vertinti 126 vienetai – mokslininkų grupės, veikiančios universitetuose, institutuose, net universitetų mokslų kryptys, buvo įvertintos daugiausiai 5 balais pagal penkis kriterijus.

Jie apėmė mokslinės veiklos – tyrimų, publikacijų kokybės; kuriamo mokslo ekonominio ir socialinio poveikio – bendradarbiavimo su verslu, naudos visuomenei; mokslinių tyrimų infrastruktūros; mokslo vadybos – žmogiškųjų išteklių potencialo, ateities strategijos modeliavimo ir plėtros potencialo sritis.

Galutinis įvertinimas, daugiausiai 4 iš penkių galimų balų, buvo ne matematinis visų vertintų sričių balų vidurkis, bet atskiras balas, atitinkantis bendrą įspūdį apie vertintą vienetą. Todėl negalima lyginti skirtingų mokslų, pavyzdžiui, humanitarinių ir fizinių, galutinių balų. Prasmingiausia būtų lyginti balus, kuriuos suteikė ta pati vertintojų grupė, kitaip tariant, tos pačios mokslų krypties vertintus vienetus.

„Veido“ pašnekovų teigimu, galima sakyti, institucijos pirmą kartą gavo kompetentingų ekspertų išvadas, kokia yra jų situacija, patarimų „iš šalies“, ką reikėtų daryti kuriant strategiją. Visa tai atlikta nemokamai. Na, o valstybė, įsiklausiusi į užsienio ekspertų išvadas, iš tyrimo sužino apie jos finansuojamų mokslinių tyrimų lygį ir naudą visuomenei.

„Pirmiausia tyrimas yra didelė paslauga, darbas, atliktas už „ačiū“, kuris kitais atvejais vertinamiesiems vienetams kainuotų nemažai pinigų. Jie gali sužinoti, ką ir kaip pertvarkyti, į ką vertėtų atkreipti dėmesį. Antra, tai yra parama institucijos vadovybei: patariama, kur imtis reformų, ką reikėtų sujungti, kam skirti lėšų, kokia turėtų būti strategija. Ir, žinoma, ne mažiau reikšmingas šis tyrimas yra šalies mastu, jo rezultatai reikšmingi Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), Lietuvos mokslo tarybai (LMT), iš dalies Seimui ir Vyriausybei. Taigi norėtųsi, kad tyrimo išvados būtų rimtai išanalizuojamos ir paskatintų imtis tam tikrų priemonių“, – Mokslinės veiklos palyginamojo tyrimo naudą apžvelgia LMT Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys.

Pasak jo, pavyzdžiui, 24 vertinamuosius humanitarinių mokslų vienetus vertinę ekspertai susidarė įspūdį, kad humanitariniai mokslai yra labai gerai finansuojami. Juk priešingu atveju mokslininkai negalėtų sau leisti tokios tyrimų fragmentacijos, kokia vyrauja dabar. O iš tiesų toks įspūdis klaidingas, juk yra atvirkščiai – išteklius reikia koncentruoti.

„Kaip pabrėžia daugelis ekspertų, humanitarinių mokslų finansavimas yra labai menkas, o kitos krypties ekspertai sako tiesiai šviesiai: be didesnio finansavimo integracija į tarptautinę mokslo erdvę sunkiai įmanoma. Taigi politikai turi dvi išeitis: arba rasti lėšų, o tai sudėtinga, arba mažinti mokslininkų skaičių“, – apie panašių politinių sprendimų galimybę paskelbus šio tyrimo išvadas svarsto E.Stumbrys.

46 ekspertų vertinimas ir rekomendacijos savo apimtimi kol kas yra didžiausias ir ryškiausias mokslinės veiklos tyrimas, tačiau prieš 20 metų panašią analizę atliko Norvegijos mokslo taryba. Tada Lietuvos mokslininkus vertino keturis kartus mažiau ekspertų, nors, žinoma, 1995–1996 m. ir tokia užsienio atstovų sauja buvo reikšminga. Vis dėlto, praėjus dvidešimtmečiui, kol sulaukėme nuodugnesnio tyrimo, matyti, kad Norvegijos ekspertų rekomendacijos tuo metu padėjo nebent konstatuoti faktą, bet, užuot pagerinusios mokslo kokybę ir organizavimą, nugulė stalčiuose.

1996 m. detaliai apibendrintos Norvegijos ekspertų rekomendacijos kartojasi ir šiųmečiame 46 užsienio ekspertų patarimų sąraše. Pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų norvegai, padarę pastabą dėl universitetų padalinių, tyrimų fragmentacijos ir dubliavimosi, patarė reorganizuoti universitetus ir mokslo institutus, sujungti fakultetus ir skyrius, suformuojant stambesnius vienetus. Po dvidešimties metų balandį išgirdome beveik identiškas išvadas: panašios institucijos ir padaliniai, vykdantys tokius pat tyrimus, turėtų aptarti jungimosi galimybes ir spręsti dubliavimosi klausimus.

„Yra nemažai mokslininkų grupių, kurios dubliuoja viena kitos veiklą. Pavyzdžiui, du universitetai turi mokslininkų grupes, kurios užsiima tais pačiais tyrimais, nagrinėja tą pačią tematiką. Viena vertus, jos abi daro lygiai tą patį, kita vertus, valstybė atlyginimus sumoka abiem, todėl vienodas jų darbas kainuoja dvigubai. Vertinant strategiškai tai nėra naudinga“, – komentuoja Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) Inovacijų politikos analizės skyriaus vedėjas Ramojus Reimeris.

Jis priduria, kad tokios praktikos pasitaiko ne tik socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, kurie įprastai kaltinami dubliavimu ir apskritai menka moksline produkcija. Pasak R.Reimerio, net ir fizinių mokslų srityje pasitaiko atvejų, kai vienas universitetas turi du skirtingus padalinius, o tie skirtingi padaliniai daro visiškai tą patį.

E.Stumbrys atkreipia dėmesį, kad per dvidešimtmetį nuo norvegų pateiktų rekomendacijų pokyčių vis dėlto įvyko: dalis institutų susijungė, tad sumažėjus bendram jų skaičiui turėjo sumažėti ir dubliavimo apraiškų.

„Jei kalbame apie institutus, dabar fragmentacija pasireiškia mokslinių tyrimų atžvilgiu. Pagal tyrimų kryptis kartais atrodo, kad mūsų yra ne trys, o dešimt ar dvidešimt milijonų. Nedidelėje rinkoje reikia pasirinkti siaurą nišą. Pavyzdžiui, mūsų lazerininkai lazerius gamina bet kam, bet kuria siauros juostos, didelio galingumo lazerius, dažniausiai skirtus moksliniams tyrimams. Jie negamina bet kokių lazerių, skirtų bet kam, nes Lietuvai to daryti neįmanoma. Taigi reikia atrasti siaurą nišą ir joje vykdyti priešakinius tyrimus“, – apie aiškesnės mokslinių tyrimų krypties paieškas svarsto LMT atstovas.

Šiemet, paskelbus Mokslinės veiklos palyginamąjį tyrimą, pasikartojo ir kitas prieš 20 metų nuskambėjęs leitmotyvas: reikia didinti mokslo tarptautiškumą. 2014–2015 m. užsienio ekspertai, negalėję perskaityti dalies pačių institucijų jiems pateiktų įvertinti geriausių savo publikacijų, nes šios buvo parašytos lietuviškai, pataria skelbti darbus užsienio kalba ir publikuoti juos ne nacionaliniuose, o tarptautiniuose mokslo žurnaluose. 1996 m. Norvegijos mokslo tarybos atstovai tokį pageidavimą paaiškino paprastai: reikia gerinti akademinės bendruomenės ir studentų anglų kalbos žinias, publikuoti straipsnius tarptautiniuose pripažintuose žurnaluose.

Atrodo, per dvidešimtmetį užsienio kalbos, kad ir anglų, į akademinės, mokslo bendruomenės kūrinius giliau neįsiskverbė. Vis dėlto, kaip pasakoja R.Reimeris, negalima nuneigti ir mokslininkų, raginamų rašyti anglų kalba, argumento, kad jie nori išsaugoti lietuvių kalbą ir lietuvišką moksliniuose darbuose vartojamą terminiją.

„Tačiau apskritai Lietuvos mokslo tarptautiškumas yra gana mažas, – apibendrina MOSTA atstovas. – Mokslininkų argumentus, kodėl jie linkę spausdinti lietuviškas publikacijas, reikia gerbti, tačiau nemaža dalis jų kuria lietuvių kalba ir darbus spausdina lietuviškuose mokslo žurnaluose. Tokia praktika turi net savotišką sistemą: universitetai yra sukūrę daug savo mokslo žurnalų, kuriuose paskelbti darbus gana nesudėtinga. Žinoma, jiems patogu tai daryti, todėl mes turime sukūrę mažą savo mokslo pasaulėlį, kuris egzistuoja visame globaliame mokslo pasaulyje, o taip būti neturėtų.“

Tarp rizikos ir privalumo pakibo ir doktorantų klausimas. Viena iš problemų, pasak užsienio ekspertų, yra doktorantų trūkumas, todėl rekomenduojama pritraukti doktorantų ir ypač podoktorantūros stažuotojų iš užsienio, skatinti doktorantų straipsnių bendraautorystę su užsienio mokslininkais, privalomai bent pusmetį praleidžiant užsienio institucijoje. Tačiau R.Reimeris pabrėžia, kad doktorantai gali lemti ir geras ateities mokslo perspektyvas, jei tik mokslo bendruomenė bus atviresnė ir leis į savo gildijas pakliūti jauniems tyrėjams entuziastams: dalyvauti universitetų valdyme, dalytis konkursinėmis pozicijomis.

„Su doktorantų klausimu susijęs ir kitas neigiamas aspektas – mokslininkų amžiaus piramidė. Matyti, kad kai kuriuose intervaluose, mokslininkų amžių suskirstant, pavyzdžiui, dešimtmečiais, „kupra“ yra pakrypusi į vyresnio amžiaus pusę. Jei galvosime apie sistemos atsinaujinimą ateityje, tai rizikinga“, – prognozuoja MOSTA atstovas.

Jis pabrėžia, kad daugeliui vertintų institucijų koją pakišo prasta mokslo vadyba. Tarkime, daug žemiausiais 1–2 balais įvertintų vienetų kitose srityse – mokslinių tyrimų kokybės, infrastruktūros ar socialinio ekonominio poveikio pelnė geresnius balus, tačiau dėl prastos vadybos galutinis įvertinimas smuko iki 2 balų.

R.Reimeris pasakoja, kad atliekant tyrimą pasitaikė net puikių mokslininkų grupių, kuriančių aukštos kokybės mokslą, tačiau nežinančių, kas yra jų konkurentai, kas – jų srities pasauliniai lyderiai, ką jie veiks po penkerių ar dešimties metų ir t.t.„Pavyzdžiui, buvo užduotas klausimas, ką mokslininkai darytų, jei dabar pat gautų 25 proc. didesnį finansavimą. Keista, kad didžioji dalis vertintų vienetų neparodė ryškių ambicijų. Kažkas atsakė, kad nusipirktų daugiau reagentų ir panašiai, bet vertintojai nustebo, nes tikėjosi visai kitokių, kur kas ambicingesnių, strategiškesnių atsakymų“, – komentuoja MOSTA atstovas.

Būtent paradoksas tarp gerų mokslinės veiklos kokybės rezultatų ir prastos vadybos, lėmęs menkesnį galutinį balą, E.Stumbrio įsitikinimu, atskleidžia ir kitą svarbų motyvą. Kai kurių vertintų vienetų, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakulteto mokslinių tyrimų kokybė buvo įvertinta gana aukštu balu (3), tačiau mokslo vadybos srityje šie vertinamieji vienetai gavo prasčiausią balą. Pasak E.Stumbrio, tai rodo, kad, nepaisant menkų vadovybės pastangų, institucija, jos mokslininkai dirba gerai.

„Tai krinta į akis. Matyt, vadovybė ar taryba, galbūt steigėjas – ŠMM, galėtų padaryti tam tikras išvadas. Kiek bus ryžto – sunku pasakyti“, – svarsto E.Stumbrys.

Galima sakyti, su vadybos klausimais susijusi ir kita svarbi sritis – mokslinės veiklos finansavimas. Vertindami finansines mokslininkų galimybes ir lėšų šaltinius ekspertai padarė išvadą, kad finansavimas yra per menkas, bazinis tyrėjų atlyginimas nepatrauklus, taigi neužtikrina mokslinių tyrimų vykdymo stabilumo. Tačiau, nepaisant riboto finansavimo, šalies mokslininkai nepasitelkia didesnių jų klodų – ES lėšų. Esą pagal mokslinių tyrimų kokybę Lietuvos mokslininkai galėtų gauti gerokai daugiau ES lėšų konkursuose, jei tik paliktų savo „komforto zoną“.

„Žinoma, mokslininkai ir dabar dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, projektuose, tačiau per vangiai. Gana geras ir patogus finansavimas jiems prieinamas per Lietuvos šaltinius. Panaudojami tie patys ES struktūrinių fondų pinigai, tačiau juos paskirsto Lietuvos institucijos – ŠMM, LMT. Taigi mokslininkams patogu konkuruoti nacionaliniu mastu, nereikia dalyvauti Europos mokslininkų konkurencinėje kovoje. Žinoma, tai, kad jie neišeina į platesnius vandenis, kenkia tyrimų kokybei ir pritraukiamų pinigų kiekiui“, – polinkio remtis vietiniu finansavimu žalą paaiškina R.Reimeris.

Vis dėlto atskiriems vertintiems vienetams galima taikyti toli gražu ne visas kritikos strėles. Nors aukščiausio galutinio balo – penketo Lietuvoje negavo nė viena institucija, penktadalis vertintų vienetų gavo ketvertą ir buvo pripažinti stipriais tarptautiniais žaidėjais, turinčiais stiprų plėtros potencialą.

Daugiausiai aukščiausių įvertinimų yra fizinių ir medicinos mokslų srityse, o štai socialinių ir humanitarinių mokslų galutiniai balai pastebimai mažesni. Jei rezultatus išdėliotume MOSTA sudarytoje kreivėje pagal mokslinių tyrimų kokybę ir vadybą, socialinių mokslų kryptyje visi vertinti vienetai atsiduria neaiškios ateities lauke, daugiausiai, 3 balus, čia pelno ISM akademiniai darbuotojai, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Lietuvos sporto universiteto Sporto edukologijos fakultetas, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos, Socialinių mokslų fakultetai, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas, Šiaulių universiteto edukologijos kryptis.

Humanitarinių mokslų srityje pasiskirstymas tolygesnis: gerų vertinimų sulaukė Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universiteto menotyros mokslo kryptis, VU Istorijos fakultetas, VU kalbos ir literatūros mokslai.

Atrodytų, skirtinga fizinių, medicinos mokslų padėtis paaiškinama šių mokslų tyrimų pritaikymu rinkoje, paklausa versle, tačiau MOSTA Inovacijų politikos analizės skyriaus vedėjas paaiškina, kad socialinių mokslų, nors ir specifinių, negalima pateisinti vien tokiu argumentu.

Pasak jo, humanitariniai ir socialiniai mokslai nebūtinai turi būti pritaikomi, „parduodami“ rinkoje, bet būtinai turi spręsti kokias nors socialines problemas. O dabar šių sričių atstovai lyg ir bando nagrinėti problemas, skatinti jų sprendimą, tačiau neretai veikia pernelyg uždarai ir viską, ką sukuria, skelbia tik lietuvių kalba ir tik savo bendruomenėje. R.Reimeris paaiškina, kad dėl tokio užsiskleidimo nukenčia Lietuva, nes jei Lietuvos ambasadoriai tarptautinėje akademinėje bendruomenėje – socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai nesiima pristatyti darbų apie valstybės istoriją, kultūrą, identitetą, šių temų imasi kitų šalių tyrėjai, ir šalies istorija kartais iškraipoma.

„Negali būti taip, kad mokslininkas sugaišo kažkiek valandų jam įdomiam darbui, už kurį sumokėjo valstybė, jis sužinojo tai, kas jam įdomu, bet niekas kitas to nepamatė, jo tyrimas nesukėlė jokių diskusijų, nepasiūlė problemos sprendimo būdų. Specifinių humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai nebūtinai tiesiogiai uždirba pinigus – jie sprendžia problemas, tiria visuomenę, skatina veikti. Tad šį poveikį jų darbai tikrai galėtų turėti, bet kol kas jis per menkas“, – komentuoja R.Reimeris.

E.Stumbrys pasakoja, kad užsienio ekspertus, vertinusius Lietuvos mokslo institucijas, nustebino nacionalinių mokslo žurnalų gausa. Kai kuriais atvejais savas mokslo žurnalas institucijai garbės nedaro, nes galima pamanyti, kad ji neturi ko pasiūlyti pripažintiems tarptautiniams aukšto citavimo indekso moksliniams žurnalams. LMT atstovas priduria, kad „nematomiems“ socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams patariama integruotis į tarptautinę erdvę, jungiantis į tinklus ir pasiūlant tarptautinei bendruomenei platesnius tyrimus, apimančius regiono – ne tik 3 mln. gyventojų problematiką. Dabar, ypač socialinių mokslų srityje, kur kas populiariau spausdinti monografijas, o ne straipsnius tarptautinėje mokslinėje spaudoje. Tokia socialinių mokslų monografijų „liga“ užsienio ekspertus, E.Stumbrio žodžiais, nustebino, nes šiuo požiūriu socialiniai mokslai, nors ir specifiniai, niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, gamtos mokslų.

„Jei mokslininkai jungtųsi į tinklus, jų darbai būtų įdomūs ir pastebimi. Tinklinėms struktūroms integruotis į pasaulinį mokslą gerokai lengviau nei vienam mokslininkui ar jų grupelei. Socialinių mokslų požiūriu Lietuvos aprėptis yra per maža, bet, pavyzdžiui, jei su kaimynėmis – Estija, Latvija, Čekija, Lenkija ir kitomis šalimis nagrinėjame virsmo iš socializmo į kapitalizmo temą, pristatome palyginamąjį tyrimą, atsiveria visai kiti horizontai“, – komentuoja E.Stumbrys.

Vis dėlto apčiuopiamesnio, rinkoje „parduodamo“ mokslo kryptyse žvaigždžių su žymiu plėtros potencialu Lietuvoje netrūksta jau dabar. Pavyzdžiui, gerais balais (4–5) visose penkiose srityse buvo įvertinti Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) optoelektronika ir lazeriai, visose srityse 4 balus, išskyrus trejetą už infrastruktūrą, pelnė VU Fizikos fakultetas. Medicinos mokslų srityje laurus nuskynė trys Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) padaliniai – Neuromokslų ir Kardiologijos institutai, Medicinos fakultetas (klinikinė medicina), VU Medicinos fakultetas. Biomokslų srityje iškilo Vytauto Didžiojo universiteto Biomedicinos mokslų sritis, pelniusi 4 balus, Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų mokslų jungtinis padalinys, taip pat įvertintas aukščiausiu galutiniu balu (4). O, pavyzdžiui, kito regioninio universiteto – Šiaulių toje pačioje kryptyje vertinti biomedicinos ir žemės ūkio mokslai gavo 2 balus.

FTMC direktorius prof. habil. dr. Gintaras Valušis sako, kad naujausio tyrimo išvados daugiausia tik patvirtino FTMC jau žinomus dalykus: buvo aišku, jog optoelektronika ir lazeriai yra pirmaujančios sritys, o jų lyderiai, FTMC mokslininkai, matomi pasaulyje. FTMC viduje žinojo ir apie santykinai silpnesnes sritis: tyrime Chemijos institutas buvo įvertintas 3 balais, o FTMC medžiagų mokslas – 2 balais. Vis dėlto, G.Valušio teigimu, 2 balais įvertinto medžiagų mokslo elektros inžinerijos skyriuje dirba labiausiai cituojamas Lietuvos mokslininkas, pasaulinio lygio žvaigždė prof. habil. dr. Kęstutis Pyragas. Todėl FTMC vadovas svarsto, jog tokie ir panašūs pavyzdžiai rodo, kad kai kurie nedidelių mokslininkų grupių atliekami nedideli, bet labai svarbūs projektai bendroje vertinimo panoramoje išnyksta.

„Tarp chemikų iš dalies vyksta kartų kaita, todėl moksliniu požiūriu galėjome „nukentėti“. Kita vertus, chemikai labai stiprūs taikomuoju, verslo užsakymų pobūdžiu. Tai reiškia, kad jei žmonių skaičius yra ribotas, jie negali vienu metu visko daryti taip pat gerai – kurti mokslo ir atlikti verslo užsakymų. Tai sudėtinga. Manau, kad bendras tokių centrų kaip FTMC, kurių pobūdis labiau taikomasis, įvertinimas turėtų būti paremtas ne tik moksliniais straipsniais, bet ir projektine veikla, kitais kriterijais. Juk verslas yra reiklus, pinigai uždirbami sunkiai, taigi tokie įsipareigojimai kai kuriais atvejais gali atsiliepti mokslinių tyrimų kokybei“, – FTMC vertintų vienetų skirtumus paaiškina G.Valušis.

2012–2014 m. vien FTMC lazerių skyrius su įmone „Ekspla“ turėjo daugiau kaip 600 tūkst. Lt vertės sutarčių, su įmone „Altecha“ jų vertė siekė per 520 tūkst. Lt.

FTMC vadovas centro tyrėjus vadina „projektiniais“ ir svarsto, kad mokslininkų grupėms būtų sunku įsivaizduoti kasdienį savo darbą neturint jokio projekto, tarptautinės konferencijos ar lėšų reikalingoms medžiagoms įsigyti. Pavyzdžiui, FTMC koordinuoja ES 7FP programos 11 mln. eurų vertės projektą „Taikomųjų tyrimų laboratorijų centras pramonei skirtos lazerinės įrangos įvertinimui“ (APPOLO), kuriam vadovauja dr. Gediminas Račiukaitis, o Optoelektronikos skyriaus vadovas prof. habil. dr. Arūnas Krotkus su grupe, dalyvaudami programoje, atkreipė pasaulio mokslo spaudos dėmesį sukūrę naujos kartos GaAsBi puslaidininkinius lazerius. Šio projekto vertė – per 320 tūkst. eurų.

„Lietuviški lazeriai ateina į industriją, tai, ką bando daryti G.Račiukaitis, yra labiau ne pačių lazerių kūrimas, bet jų taikymas. Optoelektronikoje apskritai vyrauja vientisa prietaiso ar koncepcijos idėja, pavyzdžiui, saugumo sistemos ar infraraudonoji spektroskopija, kuriai reikia ir puslaidininkių lazerių, ir specialios optikos komponentų, ir mokėti užrašyti vaizdus, ir atpažinti medžiagas. Taigi kuriasi visa serija mūsų tyrimų, kurie ir apauga skirtinga veikla“, – komentuoja G.Valušis ir priduria, kad kai bendruomenėje yra pasaulinio mokslo žvaigždžių, iš užsienio grįžusių jaunų tyrėjų, bendradarbiavimo su verslu, atsiranda kažkas tokio, ką daro kūrybingi žmonės, nuolat aptariantys pasaulinio mokslo aktualijas ir besistengiantys spėti kartu su juo.

„Netrukus atidarysime LITEK klasterį, kuriame yra gausybė lazerių įmonių, – tai mokslo ir verslo sąveikos pavyzdys. Kita vertus, kai mokslo ir verslo bendradarbiavimas įsisuka taip stipriai, kyla pavojus, kad išseks mokslas, juk reikia stiprių mokslininkų grupių, kurios užsiimtų fundamentiniais tyrimais, palaikančiais aukštą mokslo lygį“, – apie FTMC partnerystę su šalies verslu pasakoja G.Valušis.

LSMU, kurio trys vertinti vienetai gavo aukščiausius galutinius balus (4) mokslo prorektorė prof. habil. dr. Vaiva Lesauskaitė įsitikinusi, kad pirmasis bruožas, kuriuo pasižymi visi vertinti vienetai, yra kokybiškas mokslas – mokslinės publikacijos prestižiniuose pasaulio mokslo leidiniuose, aukšti jų citavimo indeksai, gera mokslinė infrastruktūra, be kurios savęs realizuoti negalėtų net ir puikūs mokslininkai.

Mokslo kokybę įvertinus ekspertams, jo konkurencingumą galima įvertinti ir universiteto požiūriu: 2014 m. LSMU tiesioginiai biudžeto asignavimai mokslui sudarė mažiau nei pusę, 38 proc. (2014 m. – 42 proc.), visų mokslui skirtų lėšų, likusią dalį LSMU laimėjo konkursuose. „Tai įrodo universitete kuriamo mokslo konkurencingumą: mūsų mokslininkai rengia gerus projektus ir geba pritraukti lėšų“, – apibendrina LSMU prorektorė.

Ji pabrėžia, kad visi padaliniai glaudžiai bendradarbiauja ir tarpusavyje, nes šiuolaikinis mokslas be kompleksinio požiūrio vargiai įmanomas. „Svarbus bruožas – glaudžios padalinių sąsajos su klinikine medicina, klinikine praktika. Visi tyrėjai – fundamentinių, klinikinių sričių mokslininkai dirba drauge. Taip generuojamos naujos idėjos, kurias galima panaudoti klinikinėje praktikoje, – komentuoja V.Lesauskaitė. – Šiuolaikiniame moksle būtinas kompleksinis požiūris, kai tą pačią problemą analizuoja biochemikai, biofizikai, epidemiologai, klinicistai.“

LSMU prorektorės teigimu, mokslinės veiklos palyginamasis tyrimas pasirodė esantis naujas todėl, kad visuose vertinimuose iki jo buvo vertinama universiteto, kaip institucijos, veikla, mokslas ir studijos. Šis tyrimas padalijo institucijų padalinius į vertinamuosius vienetus ir giliau vertino tik jų mokslą, atskirtą nuo studijų. V.Lesauskaitė sako, kad LSMU planuoja remtis jo rezultatais ir išvadomis priimdamas tolesnius vidinius sprendimus. Pavyzdžiui, viena iš rekomendacijų, kurią išgirdo visi trys ketvertais įvertinti LSMU vienetai, – daktaro disertacijas rengti anglų kalba.

Gabija Sabaliauskaitė

Jau ne pirmus metus kalbama, kad informacinių technologijų specialistai paklausūs darbo rinkoje. Iš tiesų, praėjus maždaug 4 mėnesiams nuo studijų baigimo, darbo galėjo neturėti tik mažiau nei šimtas 2014 m. laidos absolventų, baigusių universitetų ir kolegijų studijas. O informatikos ir susijusių krypčių specialistai, neretai gaunantys darbą ir be diplomo, gali mėgautis gerokai didesniu nei vidutiniu atlyginimu.

Geras įsidarbinimo tendencijas atskleidė ir 2014 m. „Veido“ sudarytas informatikos ir susijusių krypčių studijų programų reitingas, apimantis fizinius – informatiką ir technologijos mokslus – informatikos inžineriją ir kt. studijų programas.

Viešojoje erdvėje nuolat girdimi pareiškimai apie sėkmingos karjeros receptą – IT studijas, šių specialistų trūkumą ir solidžius jų atlyginimus – nėra laužti iš piršto. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui (MOSTA) atlikus Specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminę analizę paaiškėjo, kad kompiuterijos mokslų srities studijos (informatika, informacijos sistemos, informatikos inžinerija, programų sistemos, sveikatos informatika) visose pakopose 2013 m. įsidarbinimo lygis ir atlyginimas buvo didesnis už Lietuvos vidurkį. Ši analizė parodė, kad 2013 m. universitetą baigusių bakalaurų atlyginimas siekia 810 eurų (2800 Lt), kolegijų – 724 eurų (2500 Lt), o magistro laipsnį turinčių specialistų atlyginimas siekė kiek daugiau kaip 1300 eurų (4500 Lt).

Pasirodo, kad šios srities absolventų karjerą versle daugiausia lemia savarankiškos pastangos ir asmeninis indėlis tobulėti. Vadinasi, diplomas, patvirtinantis išsilavinimą, toli gražu nėra svarbiausias reikalavimas IT specialistams. Todėl jie dar studijuodami pradeda dirbti, o studijas baigia tik pusė įstojusiųjų.

„Iš tiesų galima sakyti, kad absolventų galimybės gauti darbą priklauso ne tik nuo to, ar žmogus studijuoja, ar baigia aukštąją mokyklą, pagaliau ar gauna diplomą. Gabūs specialistai, norintys darbo ir praktikos, dirbti pradeda dar studijų metais. Todėl pastebime tam tikrą riziką, kad turėdami geras galimybes gauti darbą jauni specialistai į antrą vietą nustumia studijas. Mūsų nuomone, tai gali būti viena priežasčių, kodėl tik apie pusę įstojusiųjų baigia IT pakraipos studijas“, – komentuoja Nacionalinio informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.

A.Plečkaitis neabejoja, kad pagrindinis IT pakraipos studijų programų kokybės garantas – praktinė vertė. Nors į visas bakalauro studijų programas įtraukta privalomoji praktika, pašnekovas patikina, kad trūksta aiškesnio jos trukmės ir apimties nustatymo. Teigiamų pokyčių jis tikisi sulig IRT profesinio standarto patvirtinimu. Jį sukūrus aukštosios mokyklos galės geriau orientuotis, kaip sudaryti studijų programas, kad šios suteiktų ne tik kvalifikacinį bakalauro laipsnį, bet ir profesinę kvalifikaciją.

„Problema ta, kad universitetai bijo studentų kontaktų su verslu ir tų kontaktų galimybių nebando įtraukti į studijų programas, kad studentai aiškiau įsivaizduotų, ką galės veikti baigę studijas. Turi atsirasti formų, leidžiančių studentams padirbėti įmonėje bent kelis mėnesius ir įgyti praktinės patirties nesudarant darbo sutarties, – teigia A.Plečkaitis. – Pavyzdžiui, vieno Šiaurės Airijos universiteto studentai metus praktikuojasi įmonėje, o paskutiniais metais, pasirinkę specializaciją, universitete įgyja bakalauro laipsnį. Taigi nemanau, kad universitetų noras atriboti studentus nuo verslo yra teisingas. Kur kas naudingiau būtų numatyti praktinę veiklą studijų metais. Tokia galimybė didintų studentų pasitenkinimą studijomis, tad jų „nubyrėtų“ mažiau.“

Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto prodekanas Jonas Čeponis tvirtina, kad į studentų praktiką universitetas žiūri lanksčiai, todėl įmonėse šio fakulteto auklėtiniai praktiką atlieka dar pirmuosiuose kursuose. Jis patikina, kad didesnė dalis studentų įsidarbina dar nebaigę studijų, tačiau yra ir neoficialiai dirbančių laisvai samdomų studentų, kurie įgyvendina atskirus projektus, pavyzdžiui, programuotojai sukuria duomenų bazes ir t.t.

„Pačios įmonės, ieškodamos specialistų, kreipiasi į fakultetą, kai studentai neatsiliepia į jų skelbimus, – tvirtina J.Čeponis. – Žinoma, darbdaviai suinteresuoti, kad specialistai dirbtų pas juos, o mes esame suinteresuoti, kad jie studijuotų. Tačiau išleidžiame studentus į praktiką dar žemesniuose kursuose, ieškome kompromisų, bet studentai vis tiek turi atsiskaityti už studijas.“

Darbdaviams jau nebe pirmus metus pabrėžiant išaugusį IT specialistų poreikį, šiemet bus išskiriama nauja informatikos, informacijos sistemų, programos sistemų, sveikatos informatikos, matematikos ir kompiuterių mokslo studijų krypčių grupė. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, jai universitetuose planuojama skirti 700 valstybės finansuojamų studijų vietų. Tai 20 proc. daugiau nei buvo skirta 2014 m.

„Infobalt“ duomenimis, stojančiųjų, pirmuoju pageidavimu pasirinkusių IT pakraipos studijas, pastaraisias metais sparčai daugėjo. Pavyzdžiui, 2014m. devyniose aukštosiose mokyklose, kurios į šios srities studijų programas priėmė daugiausiai studentų, priimtųjų skaičius viršijo 1900 pirmakursių, o dar 2012 m. jų buvo 1182.

Tačiau studentų gausėjimo tendencijos aplenkia regionus. Pavyzdžiui, Šiaulių valstybinės kolegijos informacinių technologijų studijų programą 2014 m. baigė 35 absolventai, trys Alytaus kolegijos studijų programos išleido 48 absolventų laidą.

„Regionuose IT studijų mažėja, jos persikelia į didmiesčius. Aukštosios mokyklos turi aiškiai specializuotis, pavyzdžiui, kaip padarė KTU Panevėžio technologijų ir verslo fakultetas. Antraip sunku rasti priežasčių, kodėl IT studijas vertėtų rinktis regione, o ne didmiesčiuose, nes finansiniai barjerai nėra tokie dideli“, – svarsto A.Plečkaitis.

Studentų galimybės stačia galva pasinerti į darbą, „Veido“ kalbintų ekspertų teigimu, kai kuriais atvejais trukdo ir kitam studijų privalumui – tarptautiškumui užtikrinti. Nors aukštosios mokyklos sudaro galimybes išvykti pasimokyti į užsienio aukštąją mokyklą, studentai jomis pasinaudoti ne itin linkę, nes pirmuoju studijų laikotarpiu jie turi sutelkti dėmesį į intensyvias studijas, o bakalauro mokslams įpusėjus didžioji dalis jau dirba, todėl tarptautinių studijų galimybės tampa ne tokios aktualios.

Iš universitetų padalinių, vykdančių IT pakraipos studijas, didžiausiu tarptautiškumu pasižymi MRU, kuriame beveik penktadalis šių krypčių studijų dėstytojų yra atvykę iš užsienio, o ketvirtadalis studentų – užsieniečiai.

MRU Socialinių technologijų fakulteto prodekanė doc. dr. Rasa Pilkauskaitė-Valickienė  pabrėžia, kad jungtinių programų studentai svetur plečia akiratį ir įgyja daugiau bendrųjų kompetencijų. Užsienio universitete paskaitas šiems studentams skaito tokio lygio profesionalai, kokių Lietuvoje gali dar nebūti. „Pavyzdžiui, kai kurių specialistų, kurie dėstys jungtinės informatikos ir skaitmeninio turinio programos studentams Pietų Korėjoje, Lietuva dar neturi“, – didžiausią tarptautinių studijų naudą studentams aptaria prodekanė.