Gabija SABALIAUSKAITĖ
Bandymą kurti verslą bendrovės „Nematekas“ vadovė Egidija Vaicekauskienė su vyru pradėjo nuo gėlių auginimo. Ir nesvarbu, kad jos nuvysdavo, – jauna šeima dar iki 1990-ųjų bandė dirbti viską, ko buvo galima imtis legaliai.
„Kai versle esi daugiau kaip dvidešimtmetį, supranti, kad bangavimas nuo sėkmės prie nesėkmės yra dėsningas“, – tvirtina verslininkė. Ji sako pažįstanti kolegų, kurie nesuvaldė verslo ir buvo priversti jį uždaryti, bet tokių, kurie švaistytų pinigus ir demonstruotų turtus, – nė vieno.
– Bendrovę „Nematekas“ įkūrėte 1994-aisiais. Nuo ko viskas prasidėjo? Ar mėsos perdirbimas buvo pirmas šeimos verslo bandymas?
– Verslo pradžia buvo gerokai anksčiau. 1988-aisiais, kai susituokėme, svajojome gerai gyventi ir supratome, kad norėdami įgyvendinti svajones turime ką nors dirbti ir kurti. Tada su vyru buvome ką tik baigę universitetus, dieną dirbome įprastus darbus, o po jų galvojome, kaip prisidurti prie atlyginimo. Tuo metu tik atsirado pirmosios galimybės steigti kooperatyvus, taigi gyvenome ir dirbome pagal tuometes galimybes imtis verslo. Auginome gėles, vėliau – žvėrelius, nes vyras buvo veterinarijos gydytojas. Manau, kad bandėme daryti viską, ką tuo metu legaliai galėjo daryti visa Lietuva. Nors daug pinigų neuždirbome, dirbdami tokius darbus įgijome patirties, o troškimas ką nors kurti ir toliau liko.
Viskas prasidėjo nuo troškimo, svajonės ir darbo, kuris pasitaikė mūsų aplinkoje, kokio galėjome imtis
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę mums pasiūlė atstovauti Vokietijos mėsos perdirbimo įrangos gamintojams, tapome NEMATEC atstovais Lietuvoje, mums likdavo dalis uždarbio už parduotą įrangą. Vėliau su ta pačia įmone norėjome pademonstruoti, kaip veikia mėsos perdirbimo įranga ir 1994-aisiais įsteigėme bendrovę „Nematekas“.
Viskas prasidėjo nuo troškimo, svajonės ir darbo, kuris pasitaikė mūsų aplinkoje, kokio galėjome imtis. Juk iš pradžių nebuvo jokio ilgalaikio plano su perspektyva. Ko gero, 1993-iaisiais, pačioje nepriklausomybės pradžioje, tokio plano būti ir negalėjo. Kaip ir visi Lietuvoje, tuo metu kažką veikėme. Vieni nuėjo vienu keliu, kiti – kitu, vieniems pasiekė, kitiems – ne. Mes turėjome svajonių, kažką darėme, o sėkmė – kaip duoda dangus.
– Kaip sekėsi „darbas po darbo“, ar viskas iškart pavyko?
– Žinoma, ne, tačiau įgijome patirties. Yra posakis: geras sprendimas – iš patirties, o patirtis – iš blogo sprendimo. Negalėčiau pasakyti, kad tada priėmėme blogus sprendimus, tačiau sėkmė iškart tikrai neatkeliavo. Nebuvo ir taip, kad daug dirbome ir daug uždirbome. Viskas vyko etapais: dirbi, uždirbi, vėl dirbi, prarandi ir dirbi toliau. Tačiau kai versle esi daugiau kaip dvidešimtmetį, supranti, kad toks bangavimas sėkmė–nesėkmė yra dėsningas.
– Sakote, kad ne visiems, iškart po devyniasdešimtųjų pradėjusiems verslą, pasisekė. Prie kurių priskirtumėte save?
– Lietuva dar visai neseniai šventė tik 25-uosius valstybingumo metus, tokia pat – ir mūsų laisvo verslo patirtis. Žmogaus amžiuje tokia atkarpa nemaža, bet ir nepasakytum, kad ketvirtis amžiaus žmogui yra daug. O valstybei tai tik pati pradžia, todėl sakyti, pasisekė ar ne, dar per anksti. Galime džiaugtis tuo, kas padaryta, kad esame rinkoje, gaminame, galime pateikti savo produktų. Tačiau dar nepasiekėme taško, kad galėtume sakyti, jog mūsų įmonė turi šimtametę patirtį, kaip gali prisistatyti nemažai bendrovių, su kuriomis susiduriame Europos ar pasaulio rinkose.
Galime džiaugtis, kad per tą ketvirtį amžiaus galėjome dalyvauti virsme, kai Lietuva iš Tarybų Sąjungos respublikos tapo nepriklausoma valstybe, dalyvavome svarbiausiuose įvykiuose, kaip Sausio 13-oji, drauge su kitais buvome kūrimo procese. Matydami, kaip pasikeitė ir toliau keičiasi mūsų valstybė, galime džiaugtis, kad įvyko daug gerų dalykų: išvesta okupantų kariuomenė, esame NATO nariai, tampame Europos dalimi. Tai fantastika, tai jėga ir tikroji sėkmė. Matyt, mes patys gerai nesuvokiame, kur dalyvaujame ir ką reiškia tokie pasiekimai. Jei šiek tiek atsitrauktume ir iš šalies pažvelgtume, kaip pasikeitė mūsų valstybė per 25 metus, kokių galimybių – mokytis ar gyventi užsienyje turime, suprastume, kad per tokį laikotarpį pasiekėme tikrai svarbių dalykų.
– Ar per tą laiką valstybė ir verslas subrendo? Kokie buvo laisvo verslo kūrimosi etapai, ar jis jautė ir besikuriančios valstybės pagalbos ranką?
– Naujoji mūsų valstybės karta dar tik auga. Mano vyriausias sūnus gimė 1990-aisiais ir tik šiemet gavo universiteto diplomą. Vadinasi, nepriklausomoje valstybėje gimusi karta dabar tik pradeda pirmuosius žingsnius. O Seime, Vyriausybėje ir versle, ten, kur irgi kuriama, dalyvauja žmonės, mokslų ragavę dar senojoje struktūroje. Žmonės greitai nesikeičia, todėl mes visi susidūrėme su iššūkiu priimti pokyčius, keisti supratimą, kad suvoktume, kur pakliuvome, suprasti, kas apskritai yra verslas, taip pat išgyventi ekonomikos virsmą.
Jei paklaustumėte, ar šiandien jau suprantama, kokią pridėtinę vertę kuria verslas, kalbu apie gamybą, ne apie paslaugas, kurios, žinoma, irgi svarbios, bet apie duoną kasdieninę, tai tikiuosi, kad dar užaugsime iki tokio požiūrio. Juk visuose vadovėliuose rašoma, kad gamyba yra valstybės pamatas. Jei norime turėti brandžią ekonomiką, šakos, kuriose kuriama pridėtinė vertė, turi būti svarbios valstybei, o žmonės, kurie save atiduoda verslui ir prisiima didžiausią atsakomybę – finansinę, kuriamąją, už darbuotojus, turėtų būti priimami, gerbiami ir vertinami, valstybė turėtų jais rūpintis. Ar tokį rūpestį ir pagalbą šiandien jaučiame? Tikiuosi kada nors tai pajusti.
Juk visuose vadovėliuose rašoma, kad gamyba yra valstybės pamatas
Vis dėlto kol kas esame kovos būsenos. Kasdien esi atsakingas už tai, kas vyksta tavo įmonėje, už tai, kaip uždirbti pinigų, už visus globalios rinkos ekonomikos pokyčius – krizes ir pakilimus, už pokyčius pasaulyje – derlingus metus ar prastą derlių, už politinius pokyčius – tai bendraujame su šalimi, tai nutraukiame su ja santykius. Taip pat esame atsakingi ir visoms valstybės institucijoms, kurios mums pasako, kad mokesčius turime sumokėti laiku, nepaisant to, kas vyksta aplink.
Todėl kartais jaučiame ne tik atsakomybę uždirbti, sumokėti mokesčius, bet ir spaudimą iš visų pusių. Jei pasiseks tai padaryti, valdžia dėl to nenuliūs, bet ir nepadėkos, nepasakys, kad mūsų komandos dėka gali išlaikyti mokyklas, mokėti atlyginimus ir žengti su valstybe pirmyn. Taip pat ir nenuramins, kad jei turime sunkumų, padės juos įveikti, palauks, kol pajėgsime sumokėti mokesčius. Kol kas požiūris kitoks: kur mokesčiai? Jei negerai padarei, panaudosime jėgą, galią ir pastatysime tave į vietą.
Vis dėlto tikiu ir matau, kad mažais žingsneliais judame į priekį. Pokyčiai vyksta lėtai, nors ir norėtųsi, kad visi, kurie turime įgaliojimus ir galią priimti sprendimus, kasdien atsikeltume pasiryžę daugiau stengtis, suvienyti jėgas dėl bendro gėrio. Galvodami, kaip padėti šalia esančiam, kaip padėti įmonei, kuriai, dirbdami savo darbą, galime pagelbėti, kaip būti pozityviems, nepaisant nuovargio, kuris po darbo kamuoja visus. Visa tai turėtume daryti dėl jauno žmogaus, kuris stebi, kaip bendraujame mes, suaugusieji, kiek per dieną sukuriame gėrio, ir renkasi, kur – Lietuvoje ar užsienyje jam mokytis, dirbti. Pagal tai, kiek daug jaunimo dar išvyksta iš Lietuvos, galime sakyti, kas mums kol kas nepavyksta, nes jie nori pasitraukti iš aplinkos, kur visi vienas kitą peikia, kritikuoja ir nepasako nieko gero: valstybė bloga, verslas blogas.
Per 25 metus įvyko daug gerų dalykų, tačiau šios dienos žmonės, kurie stovime prie vairo Seime, Vyriausybėje ar versle, turėtume trokšti kasdien sukurti daugiau gėrio.
– Verslas nuolat skundžiasi valstybės abejingumu. Kur konkrečiai ir kokios pagalbos pasigendate? Ar pasitaikė situacijų, kai ji galėjo ištiesti pagalbos ranką, bet to nepadarė?
– Manau, kad kiekviena įmonė galėtų įvardyti konkrečių atvejų, kai nepajuto pagalbos, tačiau praeities nepakeisime, reikia vertinti šiandieną ir žiūrėti į ateitį. Pokyčiai prasideda nuo požiūrio, todėl turime keisti jaunimo ir savo pačių požiūrį į verslą.
Kartą labai aiškiai atsakykime į klausimą, ar žmogus, kuris kuria verslą ir moka didelius mokesčius, yra reikalingas valstybei. Jei atsakymas teigiamas, bent kartą per metus atsisukime į tą verslininką, gamybininką ir drąsiai padėkokime jam už energiją, pastangas, atsakomybę, šalies kūrimą. Bent tokia padėka būtų svarbus dalykas jauniems žmonėms, tiems, kurie galvoja kurti verslą. Juk dabar jie girdi vien priešingus pareiškimus: tas blogas, anas pavogė. Bet tokių prastų pavyzdžių yra labai mažai. Aš pati pažįstu mėsos verslo atstovus, įmones. Žinau, kiek jų savininkai įdeda savęs, kiek išgyvena, pažįstu ir tokių, kurie negalėjo suvaldyti verslo, patyrė didelių nuostolių ir uždarė įmones. Tačiau nepažįstu nė vieno, kuris švaistytųsi pinigais, demonstruotų turtus ir girtųsi, koks yra kietas ir kiek daug padarė.
Taigi manau, kad padėkos per 25 metus verslas pasigedo. Žinoma, prezidentai apdovanoja įmonių vadovus, verslininkus, tačiau juos išrenka pati verslo bendruomenė, ji pasako, kuris yra geriausias, tada pakviečia šalies vadovą jų pasveikinti. Bet norėtųsi, kad bent vieną dieną per metus išgirstume ne kritiką ar smerkimą, o padėką. Ji valstybei nieko nekainuotų, bet padėtų keisti požiūrį. Tai būtų pirmas žingsnis.
– Žiniasklaidoje matome skatinimus užsienio investuotojams kurti paslaugų centrus, girdime apie aukštųjų technologijų įmonių pridėtinę vertę, bet apie jūsų minimą gamybos sektorių, išskyrus stambius eksportuojančius pramonininkus, kalbama ne taip garsiai. Kokia yra maisto pramonės, mėsos perdirbimo sektoriaus specifika?
– Kartais atrodo, kad šis sektorius visiškai nepelnytai nuvertinamas, nors jame yra ne tik mėsos gamyba, bet ir kiaulininkystė, paukštininkystė. Šiandien vien tas faktas, kad mes, mėsos sektoriaus įmonės, žaliavą turime pirkti iš užsienio, yra absurdas. Lietuva visada pati sočiai užsiaugindavo kiaulienos, jautienos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai dar net nebuvo technologijų, eksportuodavo svetur. Tai rodė, kokie darbštūs ir stiprūs yra lietuviai, kad jie gali užsiimti kiaulininkyste ne prasčiau nei danai ar olandai. Todėl dabar matyti, kad niekam neįdomu, jog Lietuva turi tik per pusę milijono kiaulių, nors prieš 25 metus jų buvo laikoma trys milijonai, yra keista, labai keista. Konkuruokime, eksportuokime, dalyvaukime toje rinkoje.
Tai rodė, kokie darbštūs ir stiprūs yra lietuviai, kad jie gali užsiimti kiaulininkyste ne prasčiau nei danai ar olandai
Mėsos pramonėje, kaip ir kitur, galioja tas pats: vidaus rinka maža, o pradėti eksportą – sudėtinga. Reikia kryptingos pagalbos, nebūtinai finansinės. Tačiau jei ir gauni kokios nors paramos iš Vyriausybės, ji būna apstatyta įvairiausiais įsipareigojimais. Pavyzdžiui, ir mūsų įmonė dabar kybo po klaustuku. Gavome paramą dalyvauti Europos parodose, kad padidintume eksportą. Paramos suma nėra didelė, tačiau norėjome padengti dalį išlaidų, kurių patiriame vykdami į tarptautines parodas. Kad ją gautume, turėjome įsipareigoti, kad eksporto apimtys didės. Prieš kelerius metus skaičiavome, vertinome situaciją visose rinkose ir prognozavome, kad eksportas augs, nes jau tada jo apimtys didėjo. Tačiau Rusijos rinka užsidarė, o įsipareigojimai liko, vadinasi, jie nevykdomi. Niekam nesvarbu, dėl kokių priežasčių negalima jų įgyvendinti, kad dingo dalis galimybių didinti eksportą.
Su tuo susiduriame visur, įsipareigojimai, nepaisant to, kaip keičiasi aplinka ir to, kas ne nuo tavęs priklauso, vis tiek lieka. Taigi, jei pagalba tokia, gal geriau mažiau, bet atsargiau?
– Kokie dar force majeure neįvertinami?
– Lietuvos kiaulininkystė priklauso zonai, kurioje veikia europiniai apribojimai dėl kiaulių maro. Taigi ir galimybės pasinaudoti ES lėšomis kiaulininkystei yra ribojamos, tačiau įsipareigojimų dėl to niekas nekeičia. Nesvarbu, kad verslas pakliūva į zoną, kurioje yra apribojimų, – įsipareigojimų dėl to nemažėja. Nepaisant to, kad jų nepavyktų įgyvendinti ne dėl verslo nenoro, bet dėl ištikusio kiaulių maro, vis tiek tai priskiriama verslo rizikai, esą pats jo ėmeisi ir turėjai viską numatyti.
Tokiais atvejais vėl visi patiriame tą patį galvos skausmą, tokia kasdienybė. Tačiau įveikdami problemas judame į priekį. Greitis, per kurį mūsų valstybė taptų stipresnė, galėtų būti ir didesnis, jei Vyriausybė, kuri ir dabar kažką daro, labiau prisidėtų prie didesnio bendro gėrio kūrimo.
– „Nemateko“ eksporto rinkų žemėlapis Vakarų Europoje gana margas – Švedija, Prancūzija, Šveicarija. Kaip pavyko pakliūti į jų lentynas?
– Kaip ir daugumos įmonių, mūsų eksporto plėtra vyko savarankiškai. Tai nėra lengvas darbas, bet gamini tiek, kiek iš tavęs nupirks, ir džiaugiesi. Negalėtume pasakyti, kad Lietuvos mėsos perdirbėjai prasiveržė į užsienio rinkas ar šioje srityje įvyko proveržis. Taip nėra, tai sudėtingas darbas, nes konkuruojame su valstybėmis, sukaupusiomis didelę verslo patirtį. Vyresnės kaip 25 metų amžiaus valstybės tą puikiai išmano ir gina savo rinkas.
O mums gaila, kad Lietuvoje mėsos perdirbėjų rinka nėra ginama. Tarkime, mes vieninteliai mėsos pramonės rinkoje turime rūšingumą – aukščiausios ar kelintos rūšies produktas – ir džiaugiamės, kokie mes protingi. Gal ir protingi, bet juk gaminiams, į Lietuvą atvežamiems iš Lenkijos, Vokietijos, nereikalingas joks rūšingumas. Vadinasi, savo rinkos neginame, o vietinių gamintojų konkurenciją apsunkiname. Sau keliame reikalavimus, kurie įvežantiems negalioja, o kai Lietuvos gamintojai su savo produkcija nuvažiuoja į kitas rinkas, susiduria su stipriu verslu, kuris iškart reaguoja į bet kokį užsieniečių pasirodymą.
– Į kokią rinką pakliūti buvo sudėtingiausia, kuri labiausiai ginama nuo importuotojų?
– Sakyčiau, Skandinavija, nes ten vidiniai reikalavimai dideli, kokybės kartelė aukšta, įvažiuoti sunku, o jei įvažiuoji, esi atidžiai stebimas. Matyt, Skandinavijos šalyse vidaus rinka labiausiai ginama. Aktyviai savo rinką saugo ir mažesnės šalys, stiprią konkurenciją ir gamintojų ryžtą gintis pajunti su savo gaminiais atkeliavęs ir į Vokietiją ar Prancūziją.
– Vyriausybė išrūpino leidimą mėsos produktus eksportuoti į JAV. Ar planuojate prisidėti prie į šią šalį eksportuojančių įmonių?
– Taip, yra galimybė vykti į Ameriką, tačiau reikia laiko apskaičiuoti ir nuspręsti, ar mums to reikia. Kol kas draugaujame su Europa ir turime dar daug ką nuveikti šioje rinkoje. Žinoma, stebime, nagrinėjame galimybes dėl eksporto į JAV, neatmetame šio varianto, bet šiemet esame numatę dirbti Europoje.
– Ar artimiausiu metu planuojate plėtrą, kitus darbus?
– Plėtra ir atsinaujinimas vyksta nuolat, nes kitaip gamyba sustotų. Patys auginame ir perdirbame paukščius, todėl planuojame netrukus naujai pateikti savo užaugintą paukštieną – kurti atskirą prekės ženklo produktų liniją. Savo užaugintą paukštieną su „Nemateko“ ženklu rinkoje pateikiame jau dešimtmetį, o dabar norime garsiai ir aiškiai pasakyti, kad paukščius užauginame patys.
Plėtrą, investicijas vertiname atidžiai pamatavę riziką, tad didelių žingsnių dabar nesame numatę. Įgijome patirties, kad turime būti atsargūs dėl visko, kas vyksta aplink. Tarkime, buvome sudėlioję didelį plėtros planą kiaulininkystei, bet kelią jam užkirto kiaulių maras.
– Kaip vertinate svarstymus dėl lengvatinio PVM mėsai?
– Gerai atsimenu: kai daugiau nei prieš dešimt metų buvo pritaikyta PVM lengvata, rinkoje nukrito paukštienos kaina. Todėl nesuprantu, kodėl dabar kai kas sako, kad jei grįšime prie 5 proc. PVM, verslas vis tiek nesumažins kainų. Galima pažiūrėti, kaip 2003 m. po lengvatinio PVM tarifo įvedimo sumažėjo paukštienos kaina ir kokia ji buvo iki 2002-ųjų. Kainos negali nesumažėti, nes yra konkurencija. Keista girdėti pamąstymų iš Seimo, kad verslas kainų nesumažins. Kaip tai įmanoma? Jos sumažės, nes ir anksčiau sumažėjo. Be to, įvedus šią lengvatą žalia mėsa buvo pradėta tvarkingai prekiauti parduotuvėse, baigėsi jos prekyba turguose, pirkėjui patraukli dėl kainos skirtumo. Dabar kai kas kalba, kad ūkininkas negalės parduoti vienos kiaulės.
Keista girdėti pamąstymų iš Seimo, kad verslas kainų nesumažins. Kaip tai įmanoma?
Pajutome, ką reiškia būti tokių žaidimų, prekybos turguje įkaitais: perki 10 kg paukštienos su sąskaita-faktūra, o turguje norint įsigyti neaišku kieno 10 kg paukštienos jokių sąskaitų-faktūrų nereikia. Lengvatinis PVM būtų teisingas sprendimas ir naudingas vartotojams, kurie Lenkijoje pigiau nusiperka paukštienos, mėsos ir net jos gaminių. Mes, užuot piktinęsi, kodėl jie važiuoja į Lenkiją, gal priimkime sprendimus?
– Pakliūti į užsienio rinkas sudėtinga, o kaip atrodo kelionė į Lietuvos prekybos tinklus: iš tiesų reikalaujama didelių produkcijos kiekių, taikomi aukšti reikalavimai ir milžiniški antkainiai?
– Taip ir yra, į lentynas pakliūti sudėtinga. Mėsos įmonės turi įsipareigojimų bankams, nes vykdė plėtrą, turėjo greitai tapti gerais gamintojais ir šiandien gamina tikrai kokybišką produktą, o mūsų nuolaidos tinklams labai didelės, nors jie, aišku, turėtų savų argumentų. Skaudu parduotuvėje matyti savo produktą su didžiausiu antkainiu, nors pelningumas gamybininkui – nedidelis. Antkainių dydį galima pamatyti statistikoje, tačiau jie dideli – ne 10, 15, 20 ar 30 proc.
– Ar jūsų produkcijos galima rasti ir naujajame prekybos tinkle „Lidl“?
– Į „Lidl“ vežame nemažai gaminių. Mūsų įmonė turi didžiausių Europos prekybos tinklų pripažįstamą BRC sertifikatą, tad tokį turinčios įmonės yra kviečiamos bendradarbiauti su „Lidl“, kuris gamintojui kelia dar didesnius reikalavimus nei kiti tinklai. Nesidžiaugiame, kad pirkėjas ten negali rasti gaminių su „Nemateko“ etikete, tik „Mažylių“ dešra yra matoma. Tačiau kiekiai „Lidl“ yra dideli, jie didėja. Pastarasis užsakymas, kaip suprantame, keliaus į didesnes rinkas, ne tik Lietuvos parduotuves.
– Moteris verslininkė Lietuvoje neretai vis dar vertinama kaip kažkas stebuklinga ir netikėta. Ar esate susidūrusi su tokiu požiūriu?
– Tempas toks greitas ir kasdien turi visko tiek daug nuveikti, kad jei tokių dalykų ir pasitaikė, neatkreipiau į juos dėmesio. Tiesiai susidurti su požiūriu, kad moteris versle skiriasi, man neteko. Tačiau, be abejonės, moteriai dalyvauti verslo kasdienybėje, ieškoti teisingų sprendimų įvairiausiose situacijose yra iššūkis.
– Jūs ir įmonės vadovė, ir šešių vaikų mama. Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
– Labai panašiai kaip ir kiekvienos dirbančios moters. Rytas, darbas, vakaras su šeima. Mano požiūriu, prioritetas yra darbas ir laikas šeimai po darbo. Kiek laiko lieka sau? Nedaug. Tačiau tą laiką, kurio visi turime tiek pat, 24 valandas, stengiuosi maksimaliai atsakingai padalyti. Stengiuosi „neužsidirbti“ darbe ir neįsijausti į tai, kad viskas priklauso nuo manęs vienos, nes gyvename globaliame pasaulyje. Po darbo keliauju namo ir stengiuosi save, savo meilę skirti šeimai, vaikams ir vyrui, o sekmadienis yra Dievo laikas, tada darau tai, ką turi daryti kiekvienas krikštytas žmogus. Neturiu stebuklingos formulės – viskas atrodo paprasta.
– Kalbate apie valdžios, visuomenės darbų ir santykių pavyzdį nepriklausomybės laikais gimusiam jaunimui, kuris svarsto, ar išvažiuoti, ar imtis verslo. O kaip jūsų šeimoje – ką pasirinko vyresnieji vaikai, matę, kaip verslą kuria tėvai?
– Jie matė, kad daug dirbame, bet į namus stengėmės neparsinešti rūpesčių, norėjome gyventi tuo, kas jiems svarbu. Skatinome vaikus patikėti Lietuvos universitetais, akcentavome, kad turime būti ten, kur gimėme ir augome. Sunkumų bus visur – nelengva ir Lietuvoje, ir užsienyje, tačiau reikia orientuotis į savo valstybę. Man džiugu, kad vaikai tą girdi ir šiandien tuo patiki patys. Vyriausias sūnus Justas šiemet baigė magistrantūros studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, dirba mūsų įmonėje, yra atsakingas už eksporto rinkas, mokosi, susipažįsta su verslu. Dukra Rūta yra būsima Kauno technologijos universiteto (KTU) magistrantūros antrakursė, studijuoja maisto technologiją, kurią pati pasirinko. Taip pat kaip ir brolis, kuris ISM dėl gerų rezultatų gavo mažesnį mokestį už mokslą, ji mokosi dešimtukais. Mokydamasi KTU ji turėjo galimybę pagal „Erasmus“ metams išvykti mokytis į Valensiją, Ispaniją. Dabar, kiek žinau, yra numatyta galimybė toliau gilinti žinias stipriame Burgoso universitete.
Man džiugu, kad vaikai tą girdi ir šiandien tuo patiki patys
Dukra Eglė taip pat KTU ketvirtame kurse studijuoja programų sistemas ir vyksta į vieną seniausių Europoje Bolonijos universitetą. Taigi manau, kad Lietuvoje tikrai yra galimybių ir studijuoti, ir išvykti į užsienio universitetus. Sūnus Paulius bus gimnazijos abiturientas, jo laukia nelengvi metai, Kotryna bus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos aštuntokė, o jauniausioji Liucija – pirmokė.
– Pasakojimą apie savo verslo pradžią pradėjote nuo dažnos šeimos svajonės gerai gyventi. Ar galima gyventi gerai nedirbant po darbo?
– Manau, kad svajonės visada yra gražu, todėl raginu žmones svajoti, nes nuo jų viskas ir prasideda. Tada, be abejonės, reikia dirbti, daryti tai, ką kiekvienas esant konkrečiai situacijai mato, kad reikia padaryti. Reikia atsisakyti darbo, vedančio į upę gaudyti banginio, nes tokių šuolių nebūna, viskas vyksta laipsniškai. Reikia svajoti, dirbti ir netikėti laiminga loterija. Turime pavyzdžių, kai žmonės, laimėję loterijoje milijonus, vis dėlto netampa laimingi.
Jei manome, kad laimė yra turėti daug pinigų ir gyventi nieko neveikiant, tai man tokios laimės patirti neteko. Džiaugsmas yra akimirką stabtelėti su šeima ir pasidžiaugti, kad vienas iš kažkur parkeliavo, kitas baigė universitetą, vienas pasiekė to, kitas ano. Jie – šios dienos didvyriai, o kitądien reikės kovoti dėl kitos dienos.
Darbe, su komanda, sustoji ir pasidžiaugi tuo, kas pavyko. Tačiau įprasta kasdienybė yra darbas, kliūčių įveikimas ir ieškojimas sprendimų, ką šiandien galiu padaryti geriau nei vakar.
Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA