Lietuvos ir pasaulio istorijoje netrūko gražuolių, dėl kurių galingi vyrai pamesdavo galvą, bet moterys, gebančios tapti savo sutuoktiniams tikra paspirtimi, visuomet buvo retenybė. Tokios moters pavyzdys – Ona Vytautienė.

Nors mūsų sąmonėje Oną Vytautienę dažnai užgožia Birutė ar Barbora Radvilaitė, Onai Vytautienei skirtoje baladėje Liudvikas Rėza ne be reikalo ragino statyti jai paminklą ir klausė: „Kur marmuras?“ Priminsime, kad šiemet sukanka 630 metų nuo jos pirmojo ir garsiausio žygdarbio – Vytauto išlaisvinimo iš Krėvos.

Vytauto gelbėtoja

Kaip pati Ona pateko į Krėvą, nežinome. 1382 m. vasarą, Kęstučiui su Vytautu ruošiantis žygiuoti prieš Algirdaičius, Ona tikriausiai buvo išsiųsta į Brestą kartu su Birute. Čia ji ir turėjo sulaukti tragiškų žinių apie vyro bei uošvio suėmimą, o netrukus ir apie paslaptingą Kęstučio mirtį. Taigi tikėtina, kad Ona ėmėsi veikti, Birutės patarta.
Jogaila siekė sukurti įspūdį, kad Kęstutis nusižudė pats, tad apsimetusi, jog palaiko šią versiją, Ona galėjo nesunkiai gauti leidimą prisidėti prie vyro.
Krėvoje ji buvo įkalinta viename kambaryje su Vytautu, bet sugebėjo pergudrauti savo sargus. Sprendžiant iš metraščių užuominų, būtent Ona išaiškino visas Kęstučio nužudymo aplinkybes. O paskui ji, aišku, ėmėsi vaduoti vyrą, pagrįstai bijodama, kad jį ištiks tėvo likimas.
Onai pavyko susitarti su dviem jai patarnavusiomis moterimis: viena paskolino Vytautui savo drabužius, kita išvedė jį iš saugomo kambario ant sienos, nuo kurios Vytautas nusileido virve. Tenka apgailestauti, kad literatūroje ir iš dalies net istoriografijoje įsivyravo Teodoro Narbuto sukurta versija, esą Vytautą išgelbėjo viena vienintelė tarnaitė, kuri vėliau neva buvo nužudyta. Iš tikrųjų tarnaitės, nuolat šmirinėdamos į kambarį ir atgal, galėjo nesunkiai suklaidinti sargus, o paskui išsmukti iš pilies, kol Vytauto pabėgimas dar nebuvo pastebėtas. O atsakomybę už Vytauto pabėgimą turėjo prisiimti Ona, ir būtent jai teko ištverti visą Algirdaičių pyktį.
Vis dėlto tolesni įvykiai, nors ir tragiški, leido Onai palyginti lengvai išsisukti: Birutė žuvo, nespėjusi sutelkti šalininkų, Vytautui teko trauktis į Mazoviją, Jogaila nusprendė, kad pusbrolis nebepavojingas, ir leido Onai bei kitiems jo rankose buvusiems Vytauto giminaičiams vykti pas jį. Ona galėjo džiaugtis savo laime, bet tai turėjo tapti nemenku iššūkiu Vytautui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2

arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Šias moteris sieja tai, kad jos, nors ir likdamos vyrų šešėlyje, vienaip ar kitaip dalyvaudavo priimant daugybę svarbių sprendimų. Jos – diktatorių moterys. Apie jų nuotykius, išgyvenimus ir jausmus išsamiai pasakojama Lietuvos knygynuose ką tik pasirodžiusioje knygoje “Diktatorių moterys”, o “Veide” pateikiame ištrauką iš šios apžvalgos.

Kai turėdama trisdešimt penkerius metus ji susitiko žmogų nuo Lenos, jos gyvenimas buvo sudužęs į šipulius. Abu buvo atsisakę ramaus gyvenimo, pasirinkę audringą pogrindininko būvį. Inesa suprato, kad Leninas įkūnija jos ryžtą ir viltis sukurti naują visuomenę. Leninui patiko klausytis tokios nepalenkiamos ir elegantiškos moters. Paryžiuje ji nepritarė jo paniekai skrybėlėms su plunksnomis. Sostinė jai atrodė ideali vieta, kur po buvusių išbandymų klesti prabanga ir romantika. „Vyrai dėvėjo katiliukus, moterys – didžiules skrybėles su plunksnomis. Kavinių terasose meilužiai nepadoriai bučiuodavosi“, – rašė ji.
Inesa labai greitai įprato prie prašmatnaus Paryžiaus gyvenimo, taip pat lengvai ir prie „Manilleurs“ kavinės bendruomenės taisyklių: vieną dieną, kai rašytojas Ilja Erenburgas prisidėjo prie jų ir nežinojo, ko užsisakyti, Inesa atsakė už jį: „Grenadino. Mes visi geriame grenadiną. Tik vienas Leninas visada išgeria bokalą alaus.“
Kitą vasarą, 1910 m. liepos mėnesį, jos didelei nuostabai, Leninas ją su Roza Liuksemburg, Trockiu, Plechanovu įtraukė į tarptautinio socialistų suvažiavimo Kopenhagoje dalyvių sąrašą. Tuo metu jie buvo tik susipažinę. Atitiko jų ideologiniai diapazonai, charakteriai papildė vienas kitą, tad ryšys vystėsi greitai ir požiūriai visiškai sutapo.
Po trejų metų ji jam papasakojo, ką jautė pirmaisiais pažinties mėnesiais: „Nežinojau, ką su savimi daryti, jaučiausi nekaip, buvau sutrikusi, pavydėjau tiems šauniems žmonėms, kurie užeidavo ir kalbėdavosi su tavimi.“ Jų ryšys sustiprėjo ne iš karto – taip pat buvo su Aleksandru, paskui su Vlady. Inesa visada bijojo pasitikėti vyrais.
Netrukus būsimosios revoliucijos organizatoriui ji tapo nepakeičiama, tad su savo dviem vaikais, Aleksandro dukra Varvara ir Vladimiro sūnumi Andrejumi, persikėlė į butą, kurio langai žvelgė į Monsuri parką, Rejo alėjoje, netoli nuo Lenino, įsikūrusio Bonjė gatvėje. Bet Inesa tebebuvo Aleksandro Armando žmona, o Leninas – Nadios Krupskajos vyras. Galima įsivaizduoti, kad supažindinti abi moteris buvo gana keblu. Tačiau, nepaisant visų nuogąstavimų, Inesa ir Nadia tapo geromis draugėmis. Jas vienijo feministinės idėjos, svarbesnės nei galėjęs jas išskirti pavydas.
Abi pasiskirstė darbus, susijusius su Lenino veikla: Nadia tvarkys susirašinėjimą su revoliucionieriais Rusijoje, Inesa – su revoliucionieriais komunistais Europoje. Taigi abi moterys glaudžiai bendradarbiavo. Nadia, kuri negalėjo savo vyrui pagimdyti vaikų, mėgo būti su Inesa ir jos vaikais.
Anželika Balabanova, komunistė ir feministė, palikusi Musolinį dėl Lenino, nemėgo tos intrigantės. „Neparodžiau jai šiltų jausmų, – rašė ji, paskui paaiškino: – Ji buvo pedantė, šimtaprocentinė bolševikė savo apranga, visada vilkėjo griežtus drabužius, tokia pati buvo jos kalba ir mąstysena.“ Anželika manė, kad Inesa yra didesnė leninistė už patį Leniną. Mat lyderis tuo metu buvo visiškai pakrikęs. Jis jautėsi, lyg sėdėtų ant griuvėsių. Po to, kai pasitraukė revoliucionieriai „likvidatoriai“, liaupsinantys grįžimą prie teisėtų kovos būdų, jis sugniužo. Suprato, kad privalo skleisti savo idėjas. Tačiau vis labiau jautė nuovargį, kartais net būdavo sunku nesinervinant stebėti, kaip klostosi reikalai.
Nadia dėl jo nuogąstavo. Ji kreipėsi į savo motiną, Uljanovo mamą ir į jo seserį Aną. Visos trys nutarė, kad jį mažiausiai dviem savaitėms reikia išsiųsti į tinkamą poilsio vietą. Tai bus Nica. Jos jį išsiuntė vieną, kad turėtų visišką ramybę. „Ilsiuosi Nicoje, – rašė jis Anai, – nuostabu, šilta, saulė ir jūra.“ Dešimt neveiklumo dienų vis dėlto buvo per daug be galo aktyviam Leninui.
Inesa, kaip paprastai padedama Aleksandro, tuo metu išsinuomojo namą pagrindinėje Lonžiumo gatvėje. Norint skleisti Lenino idėjas, reikia jas aiškinti mokiniams. Čia jie įkurs pirmąją socialistų-marksistų mokyklą. Kambaryje, kuriame šiandien turkiškų patiekalų išsinešti restoranas „Kebab Lénine“, tilpo trys studentai. Ji išsinuomojo dar ir kalvio dirbtuves, taip pat namą greta; jame vyks užsiėmimai. Ji nupirko baldų ir prižiūrėjo kasdien vykstančius kursus. Mokykla buvo atidaryta birželio 11-ąją „kepinant nepakenčiamam karščiui“, kaip rašė Nadia. Susirinko aštuoniolika studentų. Ten buvo būsimos komunizmo garsenybės, bet tai nekliudė dėstytojams klasėse vaikštinėti basiems.
Leninas ir Nadia gyveno kitame miestelio pakraštyje, bet kiekvieną vakarą vakarieniaudavo pas Inesą. Retkarčiais studentai išsitiesdavo pievoje ir užtraukdavo dainą. Leninas būdavo su jais. Darbas dėl bendro reikalo sustiprino jų ryšį. Nors įtarimų kilo ir Paryžiuje, daugelis draugų manė, kad tik Lonžiumo miestelyje Lenino ir Inesos romanas virto realybe. 1914 metais rašydama Leninui ji pateikė savo versiją: „Tik Lonžiumo, vasarą, kai verčiau tavo darbus, tapau tau šiek tiek artimesnė… <…> Man patiko tavęs klausytis, o ypač tave stebėti, kai kalbėdavai. Iš pradžių tavo veidas būdavo toks įkvėptas, o tu būdavai toks įsijautęs, kad nė nematydavai, jog stebiu tave. <…> Tuo metu nebuvau tavęs įsimylėjusi, bet jaučiau tau didelę simpatiją.“
Romanas nepraslydo pro niekieno akis: „Leninas savo mongoliškomis akutėmis be perstojo žiūrėjo į mažąją prancūzę“, – dėstė mokyklą lankęs prancūzų socialistas Šarlis Rapoportas. Nadios motina pasipiktino tokia nederama padėtimi. Ji pabandė įtikinti savo dukrą sutvarkyti tą reikalą. Tada, 1911 m. vasarą, Nadia pasisiūlė Leninui jį palikti, kad jis galėtų atsiduoti romanui su Inesa. Tai ji siūlė ne pirmą kartą. Jis jos paprašė pasilikti. Ji jam taip pat būtinai reikalinga. Nadia pritarė jo idėjoms. Ji puikiai jį suprato ir nuolatinėse kelionėse buvo tvirtas atramos taškas. Inesa tinka ir jo intelektui, ir aistrai, ji žadina grynai žmogišką afekto būseną. Jie abu mėgo Bethoveną ir abu pasirinko Černyševskio romano “Ką daryti” mėgstamus herojus. Jie turėjo vaidinti pagrindinius vaidmenis. (…)
Leninui pavyko įtikinti Nadią, kad niekada jos nepaliks. Taigi ji priėmė Inesą į jų gyvenimą ir šešerius metus truko tai, ką galima pavadinti trijų šeima.
Bet Vladimirui Iljičiui negalėjo pakakti vienos moters, netgi dviejų. Lonžiumo patirtis tik padidino jo ambicijas. Jis privalėjo rasti kitą būdą skleisti savo mintims iki pačios Rusijos. Kitą vasarą Leninas ir Nadia išvyko į Krokuvą, tada austrams priklausiusią Lenkijos dalį. Kadangi Austrijos policija nebendradarbiavo su “Ochranka”, Leninui ten turėjo būti lengviau spausdinti savo pamfletus. Nadia jau buvo įsigudrinusi slėpti pėdsakus, tad jai pavyko susitarti su turgaus moterėlėmis ir per jas siųsti laiškus į Rusiją. Leninas ketino leisti laikraštį “Pravda”. Sankt Peterburgo leidėjai abejojo. Ten jis buvo tik vienas iš daugelio agitatorių. Teko siųsti emisarą ir bandyti juos įtikinti. Jis pasirinko Inesą, kurios vis dar aktyviai ieškojo slaptoji policija.
Ji taip pat buvo įgudusi slėpti pėdsakus. Kartodama pabėgimo iš tremties variantą, kai apsimetė lenke, ji kirto Rusijos sieną su suklastotu pasu, apsiavusi senais batais ir užsirišusi skarą. Policija nebuvo kvaila, bet jos nesulaikė. Inesa artima Leninui, tad vertingesnė laisvėje nei kalėjime. Geriau ją sekti. Galbūt ji nuves pas aktyvistą. Leidėjai marmuriniais veidais išklausė iškalbingosios prancūzės-rusės. Negalėjo būti nė kalbos, kad slaptoji policija leistų jai išvažiuoti iš šalies neišgavusi kokios nors informacijos apie Lenino pinkles. Rugsėjo keturioliktą Inesa suimama dėl feminisčių mitingo. Ją nepaliaujamai tardė dvi savaites. Ji nepasidavė ir vis tvirtino esanti valstietė. Šešis mėnesius ji laikoma kalėjime.
Jai teko pakovoti, kad galėtų laikytis higienos, neprarastų orumo ir nepakriktų jos psichika. Vis dar ištikimas jai Aleksandras nuolat ją lankė. 1913 m. kovo 20 d. jam dar kartą pavyko išplėšti jai laikiną laisvę už 5400 rublių, nemenką sumą, dešimt kartų didesnę nei įprasti užstatai. Nebuvo ko džiaugtis, nes po kelių mėnesių Inesos laukė teismas. Nelaukdama proceso, ji slapta paspruko. Grįžo į savo naująją šeimą, pas Leniną ir Nadią, į Krokuvą: „Mielasis, aš jau Austrijoje ir ketinu čia šiek tiek pabūti. Nelabai turiu ką rašyti apie tai, kas buvo. Esu kalnuose… debesys atplaukia iki mano lango. Labai gailiuosi, kad paklausiau jūsų.“ (…)
Trijulė buvo laiminga. Prieš pietus, kurie būdavo patiekiami dvyliktą valandą, kiekvienas dirbdavo vis kitame sodo kampe. Inesa Leninui pagrodavo Bethoveno „Mėnesienos sonatą“, o Nadia tuo metu žiūrėdavo į ją ir sakydavo, kad „skambant muzikai ypač malonu dirbti“. Nadia džiaugėsi galėdama pažinti Inesą iš arčiau…

Diane Ducret

Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas

Apie knygą ir autorę

Diane Ducret – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. “Diktatorių moterys” – pirmoji šios autorės knyga, kuri, vos pasirodžiusi, Prancūzijoje kaipmat tapo bestseleriu ir jau yra išversta į beveik dvidešimt kalbų.
Jos – tai Inesa, Klara, Nadia, Magda, Felismina, Dzian Čing, Helena, Jekaterina, Eva ir galybė kitų… Jie – tai Leninas, Musolinis, Stalinas, Hitleris, Salazaras, Mao, Čaušesku, Bokasa.
Naktinės plaštakės ar turtingos intelektualės, trumpalaikė užgaida ar aistringa meilė – be moterų neįsivaizduojame diktatorių gyvenimo. Šias moteris sieja tai, kad jos, nors ir likdamos vyrų šešėlyje, vienaip ar kitaip dalyvaudavo priimant daugybę svarbių sprendimų, o kartais netgi tapdavo tikrosiomis valdovėmis. Jų vyrai buvo žiaurūs ir neištikimi, smurtautojai ir tironai, tačiau moterys juos regėjo tokius, kokius norėjo regėti. Ir mylėjo.

Dabar moterys kopti karjeros laiptais turi vienodas sąlygas su vyrais, tačiau tuo pačiu metu jos dar privalo pasirūpinti namų švara, jaukumu, vaikais. Psichologai tokią moters padėtį vadina dvigubos darbo dienos fenomenu.

Tarpukariu Lietuvos moterys profesinėje srityje savo talento negalėjo atskleisti: dažniausiai jos dirbdavo mašininkėmis ir sekretorėmis, politikoje dalyvavo vos kelios dailiosios lyties atstovės. Sovietmečiu moterys taip pat neturėjo daug galimybių kopti karjeros laiptais, nes buvo agituojamos dirbti menkai atlyginamą visuomeninį darbą.
Dabar moteris gali pasirinkti – siekti karjeros ar būti namų šeimininke, todėl vis daugiau dailiosios lyties atstovių dalyvauja politikoje, užima aukštus postus, kuria verslą, vadovauja stambioms tarptautinėms bendrovėms. Vis dėlto daugelis jų plėšosi tarp darbo ir buities, mat nori daug laiko skirti šeimai, stengiasi, kad namai būtų jaukūs ir tvarkingi, be to, dar nori turiningai leisti laisvalaikį, tobulėti ir siekti karjeros. Ar gali moteris įgyvendinti visus šiuos tikslus?

Tobulumo siekia sveikatos sąskaita

Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros lektorė Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė pastebi, kad nors dabartiniais laikais moterų ir vyrų skaičius darbo rinkoje yra apylygis, tai nerodo realių moters galimybių daryti sėkmingą karjerą ir derinti ją su laimingu šeimyniniu gyvenimu. „Mokslininkų vartojamas terminas „dviguba darbo diena“ parodo tikrąją dirbančios moters padėtį. Dvigubos darbo dienos fenomenas atspindi vienodas vyrų ir moterų sąlygas siekti karjeros ir kartu išlikusią moterų „privilegiją“ rūpintis namais. Mat po darbo dienos moteris dar turi pasirūpinti namų švara, vakariene ir vaikais“, – dėsto K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Psichologei antrina Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto docentė Aistė Dromantaitė-Stancikienė: „Dabar moteriai iškeltas tikslas – būti tobulai. Ji privalo būti graži, išsilavinusi, apsiskaičiusi, turi gebėti pasirūpinti vaikais, senyvais tėvais. Kelerius metus ar ilgiau galima sėkmingai derinti visas šias sritis, tačiau dažniausiai sveikatos sąskaita ir užmirštant savo poreikius. Dažnai moteris, stengdamasi būti tobula visose srityse, vėliau ima dvejoti, ar ji pati to nori, ar tik stengiasi kažkam įtikti.“
A.Dromantaitės-Stancikienės nuomone, nė viena moteris negali ilgai suderinti ir kopimo karjeros laiptais, ir namų rūpesčių, tad būna priversta kažko atsisakyti.
Atlikusi tyrimą „Moterų padėtis siekiant karjeros“ A.Dromantaitė-Stancikienė išsiaiškino, kad didžiausias moterų užimtumo lygis darbo rinkoje yra 40–44 metų amžiaus grupėje. Antra amžiaus grupė – 35–39 metai. „Šio amžiaus moterys dažniausiai jau neturi šeiminių įsipareigojimų: užauginusios vaikus ir pasiekusios karjerą, jos gali toliau tvirtinti savo profesines pozicijas ir save realizuoti. Vyresnio amžiaus moterys prisiima atsakomybę už pagyvenusius artimuosius, tad laiko, skiriamo darbui ir tobulėjimui, vėl sumažėja“, – dėsto A.Dromantaitė-Stancikienė.

Išgyvena kaltės jausmą

K.Žardeckaitė-Matulaitienė pabrėžia, kad gebėjimas derinti karjerą ir šeimos gyvenimą priklauso ne vien nuo moters, bet ir nuo kitų šeimos narių. „Jeigu šeimoje egzistuoja aiškus ir tolygus darbų pasidalijimas tarp vyro ir žmonos, vaikai žino bei vykdo savo pareigas, toks derinys įmanomas“, – neabejoja psichologė.
Deja, Lietuvoje, pasak Lygių galimybių ir sanglaudos ekonomikos instituto direktorės Onos Gražinos Rakauskienės, tik daug kalbama, bet mažai daroma, kad neliktų stereotipo, jog moteris – židinio saugotoja, o vyras – šeimos maitintojas. „Švedijoje jau seniai veikia dviejų maitintojų modelis. Ten sudarytos sąlygos jaunai moteriai, pagimdžiusiai vaiką, neiškristi iš darbo rinkos. Mat ji gali dirbti pusę dienos iškart po vaiko gimimo, todėl vėliau nereikia vytis kolegos vyro“, – pasakoja O.G.Rakauskienė.
Vis dėto moterims sunku kopti karjeros laiptais ne vien dėl įsisenėjusių stereotipų ar nelankstaus darbdavių požiūrio. Psichologai pastebi, kad daugelis moterų dar išgyvena ir kaltės šeimai jausmą, nes didelę dalį savo laiko bei dėmesio skiria darbui. „Kompensuoti dėmesio stoką moterys dažnai bando neadekvačiais būdais. Pavyzdžiui, po darbo dienos stengiasi be šeimos pagalbos atlikti stereotipiškai suprantamas kaip žmonai ar mamai privalomas pareigas – pagaminti vakarienę, sutvarkyti namus, nors psichologinių jėgų tam jau nebeužtenka“, – paaiškina K.Žardeckaitė-Matulaitienė.
Ir priduria, kad dėmesio hiperkompensacija gali pasireikšti ir bendraujant su vaikais. Pavyzdžiui, per dažnu ir pernelyg brangių dovanų pirkimu arba dirbtiniu bandymu per trumpą laiką „išsibendrauti“ su vaikais. „Nuo tokio bendravimo intensyvumo jiems gali svaigti galva“, – teigia psichologė.
Ji pabrėžia, kad tobulai atlikti ir suderinti visus moters atliekamus socialinius vaidmenis (žmonos, motinos, dukters, darbuotojos ar vadovės) nepavyks. Tad pataria objektyviai įvertinti galimybes atlikti kiekvieną vaidmenį, prieš tai pasvėrus kiekvieno jų svarbą.

Laikas sau – vėlai vakare

Nijolė Dirginčienė, Birštono savivaldybės merė

N.Dirginčienė įsitikinusi, kad daug dirbanti moteris gali spėti pasirūpinti ir namais, ir vaikais, taip pat rasti laiko savišvietai. „Man šeima – labai svarbi, saviraiška taip pat. Eidama Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, vakarais važinėjau į paskaitas ir parašiau magistro darbą. Žinoma, norint viską suspėti reikia pastangų. Daug darbų teko daryti miego sąskaita, o laiko sau skirdavau tik vėlai vakare“, – pasakoja N.Dirginčienė.
Beje, politikė pabrėžia, kad jeigu vyras neprisidėtų prie buities darbų, būtų labai sunku vienai rūpintis dar ir namais. „Vyras mano, kad gyvendamas tuose pačiuose namuose turi skirti laiko ir jų priežiūrai. Ir tai ne pagalba man, o darbų pasidalijimas“, – tvirtina Birštono savivaldybės merė.

Parą reikėtų ištempti iki 36 valandų

Janita Januškauskaitė-Plungė, bendrovės „Terra Animalis“, valdančios parduotuvių „Kika“, „Zooplanet“ ir „Zooterra“ tinklą, Zapyškio medelyną, vėrimo ir papuošalų salonus „Silver City“, bendrasavininkė

Verslą pradėjusi nuo gyvūnų kirpyklos, J.Januškauskaitė-Plungė mano, kad norint pasiekti profesinių aukštumų reikia išmokti valdyti laiką pagal sudėliotus prioritetus. „Mano prioritetai – aš, šeima, profesinė veikla ir laisvalaikis. Tiesa, norint visoms šioms sritims skirti pakankamai laiko, parą reikėtų ištempti nors iki 36 valandų“, – pripažįsta verslininkė.
Vis dėlto ji tvirtina dėl sėkmingai plėtojamo verslo nieko neaukojanti. „Mūsų šeimoje verslas – tai gyvenimo būdas. Mums patinka mūsų veikla, einame į priekį ir savo kelyje matome tik pamokas bei galimybę tobulėti“, – požiūrį į sunkumus atskleidžia J.Januškauskaitė-Plungė.

Tenka plėšytis tarp šeimos ir karjeros

Olga Konošenko, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina, 2007, 2010 ir 2011 m. išrinkta Lietuvos Metų baleto soliste

Praėjus trims mėnesiams po dukters gimimo į sceną grįžusi O.Konošenko sako, kad be aktyvios veiklos negalėtų gyventi, tačiau yra priversta plėšytis tarp šeimos ir karjeros. „Tarp spektaklių ir repeticijų vos vieną dieną per savaitę galiu praleisti su šeima ar draugais. Kai važiuoju į vakarinį spektaklį ir matau, kaip tuo metu mamos su savo vaikais žaidžia lauke, graužiuosi, kad pati taip negaliu. Tačiau stengiuosi atsigriebti turėdama laisvą pusdienį“, – pasakoja balerina.
Ji tikisi, kad daugiau laiko dukrai galės skirti baigusi karjerą. Tik tuomet ji planuoja pagalvoti ir apie antrą vaikelį. Mat auginant dvi atžalas, O.Konošenko nuomone, nepavyktų suderinti buities, šeimos ir darbo: „Tiesa, ir augindama vieną dukrą sunkiai susitvarkyčiau, jeigu ne mamos pagalba.“

Be mamos pagalbos nebūtų susitvarkiusi

Gražina Tautvaišienė, Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorė, Astronomijos observatorijos vedėja

G.Tautvaišienė tvirtina, kad vienodai laiko skirti darbui, šeimai ir dar sau – neįmanoma. „Daug dirbau, nes man buvo įdomu, tačiau dėl to negalėjau tiek laiko praleisti su sūnumi, kiek kitos mamos. Gimdyti išvažiavau tiesiai iš darbo, vaiko priežiūros atostogos buvo tik formalios. Tačiau be mamos pagalbos nebūčiau galėjusi atsiduoti mokslui“, – pripažįsta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinoma astrofizikė.
Pavyzdžiui, maisto gaminimas buvo atiduotas į ponios Gražinos mamos rankas. Negalėjo mokslininkė vežioti savo sūnaus ir į būrelius. Nuoskaudą ji jaučia ir dėl to, kad išvykdama kelioms savaitėms ar net porai mėnesių į užsienyje vykstančias konferencijas palikdavo sūnų namie. „Vis dėlto man niekada nebuvo kilusi mintis, kad vaikas trukdo ką nors nuveikti ar pasiekti“, – tvirtina G.Tautvaišienė.

Vyksta tik į svarbiausias varžybas

Rūta Paškauskienė, stalo teniso žaidėja, daugkartinė Europos čempionė

R.Paškauskienė sako, kad gimus sūnui negalėjo tiek laiko skirti nei šeimai, nei sportui, kiek norėtų. Kad nenuskriaustų vaiko, tenisininkė vyksta tik į pačias svarbiausias varžybas. „Nesu fanatikė, daliju laiką ir šeimai, ir darbui. Mano šeima nukenčia tiek, kiek ir tų moterų, kurios dirba nuo aštuonių iki penkių. Juk pasiėmusios vaikus iš darželio jiems gali skirti vos kelias valandas per dieną“, – neabejoja R.Paškauskienė.
Nors moteris šiuo metu ruošiasi daryti pertrauką sportinėje karjeroje, nes laukiasi antro vaikelio, tačiau sako nesikremtanti dėl to, kad teks praleisti Londono olimpiadą. „Dabar bus pertrauka, sporto pasiilgsiu, tačiau baigti sportuoti dar neplanuoju, nors su dviem vaikais derinti varžybas, treniruotes ir šeimą bus dar sudėtingiau“, – neabejoja stalo tenisininkė.

Darbui reikia aukoti laiką

Zita Aušrelė Kučinskienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanė, VUL Santariškių klinikų Laboratorinės diagnostikos centro direktorė

Z.A.Kučinskienė mano, kad siekti karjeros ir neapleisti šeimos bei namų nelengva, tačiau kai moteris turi konkretų tikslą, aiškiai žino, ko nori, tada lengviau ne tik tuo įtikinti kitus, bet ir pačiai eiti pasirinktu keliu. „Visi tikslai turi būti apgalvoti. Be to, reikia numatyti, kad net ir apsisprendus nebus lengva. Norint kažko pasiekti, darbui reikia aukoti daug laiko. O dėl to nukenčia kažkas kitas – šeima, laisvalaikis“, – neabejoja VU Medicinos fakulteto dekanė.
Moteris pabrėžia, kad viena ji tiek daug nenuveiktų nei vadovaudama Medicinos fakultetui, nei Laboratorinės diagnostikos centrui. Jos nuomone, einant vadovaujamas pareigas labai svarbi komanda. Tik tuomet darbas vyksta sklandžiai.

Ką turi bendro moteris visuomenės lyderė ir saugus eismas? Šiuos du iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus apibūdinimus galima įvardyti vienu sakiniu: jos visos vairuoja ir daro tai profesionaliai.

Visuomenėje žinomoms moterims pateikėme klausimus:
1. Ką manote apie Lietuvos vairuotojus ir jų vairavimo kultūrą?
2. Ką reikėtų keisti rengiant vairuotojus?
3. Jūsų nuomone, ar teisingas stereotipas, kad moterys vairuoja prasčiau už vyrus?
4. Ar vairavimas – jūsų pomėgis, ar tik galimybė nuvykti iš taško A iki B?
5. Ar tai, kad visuomenėje esate labiau žinoma, jums padeda, ar trukdo?
Visi atsakymai buvo skirtingi ir paremti asmenine patirtimi. Vis dėlto galėjome įsitikinti, kad moterys vairuoti mėgsta ne mažiau nei stipriosios lyties atstovai, o šmėžavimas visuomenėje pagrįstas noru save realizuoti ir į rutininius dalykus žvelgti nekasdieniškai.

Ona Balžekienė
Kauno miesto tarybos narė, www.mazimoksesciai.lt tinklalapio autorė
1. Aš pati esu vairavimo kultūros dalis. Kai sėdi prie automobilio vairo, jauti ypač didelę atsakomybę prieš kitus ir pats tampi vairuotojų bendruomenės nariu. Šioje bendruomenėje visi lygūs, nesvarbu, koks tavo statusas visuomenėje: ar esi profesorius, ar vaikinas, prieš savaitę gavęs vairuotojo pažymėjimą, ar statybininkas, ar ministras. Esi vairuotojas ir privalai gyventi pagal tos bendruomenės priimtas taisykles.
Vairuoti – tai ypač atsakingas darbas, nes mes visi, sėdintys prie automobilio vairo, esame potencialūs traumatologijos klinikos klientai. Taip pat esame atsakingi ir už keleivį, ir už žmogų gatvėje. Vairavimo kultūra – mūsų visuomenės atspindys ir mūsų mikropasaulis.
Deja, šioje kultūroje jau tapo įprasta naudoti tuos rankų pirštų ženklus, kokių žmonės paprastai nerodo. Taip elgtis mus tarsi pripratina aplinka. Gyvenimo tempas nepaprastai greitas, aplinka agresyviai įtempta ir tai, manau, persiduoda vairuotojams. Tai ypač jaučiama penktadieniais, kai žmonės skuba namo pailsėti po įtemptos darbo savaitės.
2. Vairavimo mokyklos, manau, turėtų įvesti privalomą vairavimo kultūros ir etikos kursą. Rodyti netgi filmuotą medžiagą, kaip turi elgtis vairuotojai. Žmonės įsėda į savo mikropasaulį – automobilį ir dažnai pamiršta esmines elgesio taisykles, ypač atsidūrę dideliame automobilių sraute.
3. Pastebiu, kad jaunos moterys pasižymi greita orientacija, sudėtingais viražais kelyje, greitais persigrupavimais eismo juostose ir nė kiek nenusileidžia vairuotojams vyrams. Vyresnio amžiaus moterys vairuoja ypač atsargiai. Jos netgi atsakingesnės vairuotojos nei vyrai. Kai aš pradėjau vairuoti automobilį, tuomet iš viso vairavo labai mažai moterų. Taigi laikai pasikeitė kaip diena ir naktis.
4. Vairuoju nuo 1977 m., pradėjau nuo legendinių „Žigulių“. Dabar vairuoju „Lexus“ visureigį – tai buvo mano gyvenimo svajonė. Kelyje jaučiuosi užtikrintai. Pastebėjau, kad jei kartais patiriu įtampą ar stresą, išvažiuoju kur nors už miesto į greitkelį ir pamirštu visas įtampas. Pro langą lekiantys gamtos vaizdai ir važiavimo malonumas mane veikia kaip vaistai.
5. Laikau save ta moterimi, kuri nesėdi perone žiūrėdama į pralekiančius traukinio vagonus, o pati stengiasi atsidurti gyvenimo traukinyje. Šiandien pokyčiai tokie žaibiški, kad privalai prie jų taikytis ir neprarasti laiko pojūčio.

Živilė Vaškytė
Žurnalistė, tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ atstovė spaudai

1. Manau, kad mūsų vairuotojų kultūra keičiasi į gerąją pusę. Vis dėlto dar esama tokių, kurie mėgsta ir lenktyniauti, ir signalizuoti be reikalo, ir trukdyti kitiems eismo dalyviams. Mūsų tautiečių didžiausia bėda ta, kad jie vairuoja mąstydami tik apie save, o ne apie tuos, kurie mažiau patyrę, kuriems vairavimas kelia stresą arba kurie veža mažą vaiką. Apibendrintai galiu pasakyti, kad ilgainiui mūsų vairuotojai darosi draugiškesni.
2. Nemanau, kad vairavimo kultūra priklauso nuo vairuotojų rengimo mokyklų. Tai labiau lemia paties žmogaus mentalitetas ir vidinė kultūra. Jei kasdieniame gyvenime esi mandagus, kultūringas, tai ir prie vairo toks būsi. Kaip vairuos baigusieji vairuotojų rengimo kursus ir gavusieji vairuotojo pažymėjimą, irgi labai priklauso nuo žmogaus. Vieni išmoksta greičiau, kiti lėčiau, bet visuomet gali papildomai pasimokyti, kad gatvėje jaustumeisi saugesnis.
Vis dėlto pastebėjau, kad drąsiausiai vairuoja tie, kurie ką tik gavo vairuotojo pažymėjimą. Jie dar neturi skaudžios patirties, nieko nebijo ir pasitikėdami savimi išrieda į gatves.
3. Nemanau, kad moterys prastesnės vairuotojos nei vyrai. Tiesiog jos yra atsargesnės arba stipriai veikiamos šio stereotipo, kuris, matyt, atsirado iš ankstesnių laikų, kai moterys retai vairuodavo ir dėl to atrodydavo, kad tai tik vyrų užsiėmimas. Tiesa, profesionalių vairuotojų, lenktynininkų vyrų yra daugiau, bet gal todėl, kad moterys turi stipresnį saugumo jausmą ir jaučia didesnę atsakomybę šeimai ir vaikams. Gatvėse apstu ir vyrų, kurie nesusigaudo eismo juostose, kalbasi telefonu arba kitaip trukdo eismui. Manau, kad šiais laikais reikia kalbėti apskritai apie vairuotojus ir ilgainiui nebus kalbama apie lytį, sėdinčią prie vairo, o apie gerą ir blogą vairuotoją.
4. Man vairuoti yra malonumas. Jei galėčiau, išbandyčiau save ir profesionalių lenktynių trasose. Mėgėjiškose slalomo ir ralio lenktynėse save išbandau dažnai. Tai labai geras užsiėmimas norint atsipalaiduoti, be to, ir reikiama adrenalino dozė. Manau, kad tokiomis trasomis galėtų pasinaudoti ir tie, kurie išsikrauna nedrausmingai elgdamiesi gatvėse.
5. Gyvenime taip susiklostė, kad dirbdama žurnaliste gavau pasiūlymą vesti televizijos laidas. Skirtumas tik toks, kad vienų žmonių darbas matomas, o kitų – ne. Tiesa, kai esi labiau žinomas, daugelis nevengia pakritikuoti. Todėl privalai būti dvasiškai stiprus, kad visa tai atlaikytum arba kad tiesiog sugebėtum nekreipti dėmesio. Aš žinomumą priimu kaip darbą, todėl man tai nesukelia nei kokių nors problemų, nei dvasios kančių.

Aušra Juknienė
UAB „LDV Unio“ vairavimo mokyklos „Draiveris“ mokymo skyriaus vadovė

1. Neretai pastebiu, kad važiuojant reikiamu greičiu lenkia vairuotojai, kurių automobiliai paženklinti klevo lapu. Galbūt vos tik gavę vairuotojo pažymėjimą jie pasijunta labai gerai mokantys vairuoti, bet aš taip nemanau.
2. Mes mokykloje didelį dėmesį skiriame saugiam eismui ir mokinių vairavimo kultūrai. Susisiekimo ministerija sudaro temų sąrašą, ką mes turime dėstyti per paskaitas. Minimalus teorijos pamokų skaičius mokant B kategorijos transporto priemonių vairuotojus – 40 valandų, bet mes dėstome daugiau ir į mokymo kursą įtraukiame papildomų paskaitų apie saugų vairavimą bei eismo kultūrą.
Esu pastebėjusi, kad ne tik žiemą, bet ir vasarą, kai keičiasi eismo sąlygos, vairuotojai šiek tiek sutrinka ir jaučia diskomfortą, jiems darosi sunkiau vairuoti. Jaučiame pareigą pamokyti vairuotoją, kaip elgtis sudėtingomis eismo sąlygomis: žiemą – kai sninga, o vasarą – per lietų.
Visada galima parengti pradedantįjį, kad jis tiesiog išlaikytų egzaminą. Tačiau mes laikomės principo, jog reikia mokyti taip, kad jis mokėtų vairuoti, o ne tik kad išlaikytų egzaminą. Tai nėra prekybos centras, kurio darbuotojai suinteresuoti parduoti daugiau produktų. Šioje srityje turi dirbti darbui atsidavę žmonės. Jei mes, vairavimo mokyklų specialistai, mokysime saugaus eismo, esu įsitikinusi, kad bus mažiau eismo įvykių ir žūčių. Šioje srityje turi dirbti žmonės, turintys pašaukimą.
3. Moterys vairuoja atsargiau ir padaro mažiau avarijų. Manau, kad vyrai šioje srityje pradeda atsilikti ir kad kai kurios moterys juos netgi pranoksta. Visi mato, kad daugėja maršrutinių autobusų vairuotojų moterų. Į mokyklą vis dažniau kreipiasi moterys, norinčiosios išmokti vairuoti krovininį transportą. Pavyzdžiui, Olandijoje labai daug moterų vairuoja vilkikus.
4. Pati vairuoju, man tai malonumas. Prie automobilio vairo jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Ne kartą esu vairavusi Europos keliais, galiu važiuoti tolimus atstumus ir man tai nesukelia diskomforto.
5. Vairuotojų mokymo srityje dirbu jau 20 metų. Turiu visas vairavimo kategorijas. Nuolat gilinuosi į šią sritį, nes būdama šios srities specialistė privalau apie ją daug išmanyti. Man išties rūpi, kad keliuose žūtų kuo mažiau žmonių, ypač jaunų.

Lietuvos moterys labiau išsilavinusios ir daugiau dirba, bet, nepaisant to, vyrai uždirba daugiau ir kur kas dažniau pasiekia aukščiausią karjeros laiptelį. Šiuo metu tiek Lietuva, tiek Vakarų pasaulis ieško būdų, kaip tai pakeisti.

Tarpukariu kovojusios dėl elementarios teisės dirbti, sovietmečiu tempusios ir darbo, ir visą buities naštą, dabar moterys turi kur kas daugiau galimybių. Tačiau praėjusio šimtmečio pabaigoje matyta sparti pažanga šiame amžiuje sustojo: moterys niekaip nesugeba pramušti nematomų lubų ir įsitvirtinti vadovaujamose pozicijose lygia greta su vyrais. Nors teisiškai moters lygiateisiškumu pasirūpinta, praktiškai įsigalėję stereotipai įveikiami dar gana sunkiai.

Moterys vadovauja rečiau ir mažesnėms įmonėms

Atrodytų, objektyvių trukdžių lyčių lygybei šiandien nėra ir moterys visuomenėje ryškiai matomos, tačiau statistika atskleidžia tikrąją padėtį. 65 proc. universiteto absolventų yra moterys, tačiau vadovaujamuose postuose jų dalis menka.
Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, tik 30 proc. Lietuvos įmonių vadovų yra moterys. „Moterys daugiausia vadovauja mažesnėms įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 3 mln. Lt. Didėjant įmonės apyvartai, mažėja moterų vadovių procentinė dalis. Pavyzdžiui, mažesnėse įmonėse moterys vadovės sudaro 30 proc. visų vadovų, o didžiosiose (kurių apyvarta didesnė nei 30 mln. Lt) – 10 proc.“, – komentuoja „Creditinfo“ kredito rizikos vadovė Alina Buemann.
Viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje labai daug moterų sudaro vidurinę vadovų grandį, tačiau prasibrauti į vadovaujamas pozicijas joms gana sudėtinga.
Lietuva, vertinant šią statistiką, pasaulyje ne išimtis, o greičiau vidutiniokė. Žurnalas „Newsweek/The Daily Beast“ išanalizavo 165 šalių duomenis ir pagal moterų gyvenimo kokybę Lietuvai skyrė 62 vietą. Pirmose vietose atsidūrė Islandija, Švedija, Kanada. O pagal Pasaulio ekonomikos forumo skelbiamą lyčių atotrūkio indeksą esame 35-oje vietoje.
Štai Vokietijoje moterys užima mažiau nei 4 proc. aukščiausių pozicijų korporacijose, o JAV tarp valdybos pirmininkų moterys sudaro 16 proc.
Tokia padėtis ypač kelia nerimą Europos Sąjungos institucijoms. ES teisingumo komisarė Viviane Reding pernai paragino didžiausias Bendrijos įmones įsipareigoti, kad iki 2015 m. valdybose moterų skaičius pasieks apie 30 proc., o iki 2020 m. – apie 40 proc., tačiau per metus moterų valdyboje pagausėjo vos 1,9 proc. – iki 13,7 proc. Konstatavusi, kad judant tokiu tempu užsibrėžtų tikslų pavyks pasiekti tik po 40 metų, eurokomisarė pakvietė visuomenę viešai diskutuoti, ar šalims narėms nereikėtų įvesti moterų kvotos didžiausių įmonių valdybose. Toks siekis nėra tik užsispyrusių biurokratų noras bet kokiais būdais įgyvendinti dokumentuose priimtas gaires: audito bendrovių tyrimai atskleidė, kad įmonės, kurių valdyboje yra moterų, dirba sėkmingiau.
Moterys sunkiai prasibrauna į vadovaujamas pozicijas ne tik versle, bet ir politikoje. Dabar Lietuvoje net keturi svarbiausi valstybės postai – moterų rankose: prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės. Tačiau Seime – tik apie 19 proc. moterų, ir pagal šį rodiklį, kaip rodo organizacijos „Inter-Parliamentary Union“ duomenys, užimame 67 vietą pasaulyje. Štai Švedijoje, kur partijų statutuose numatytos lyčių kvotos, jų net 44,7 proc.
Tokia pati padėtis visur, kur pažvelgsi: moterys atrodo aktyvesnės, tačiau geriausius karjeros kąsnius nugriebia vyrai. Kad ir mokslo srityje: Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė atkreipia dėmesį, kad iš pradžių išsilavinimo siekia daugiau moterų, tačiau įgijus daktaro laipsnį dominuoti ima vyrai.
Dar vienas labai svarbus aspektas, kad už tą patį darbą moteris vis dar gauna mažesnį atlygį. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. vyrų vidutinis atlyginimas siekė 2151 Lt, o moterų – 1844 Lt. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl didžiausi indėliai bankuose dažniau priklauso vyrams. Pasak SEB banko šeimos finansų ekspertės Julitos Varanavičienės, nors indėlius turinčių moterų beveik du kartus daugiau negu vyrų, bendra santaupų suma (vyrų ir moterų) litais – beveik vienoda. Vadinasi, santaupas bankuose laiko mažiau vyrų, bet tie, kurie laiko, sukaupę daugiau pinigų nei moterys.

Stereotipai pavadinami gražiomis tradicijomis

Kyla klausimas, kodėl taip yra, kodėl moterys uždirba mažiau ar rečiau užlipa karjeros laiptais. Atsakymas paprastai visada toks pat: jos anksčiau ar vėliau turi padaryti karjeros pertrauką dėl šeimos. Kai po motinystės atostogų grįžta į darbą, jos jau būna atsilikusios nuo vyrų, su kuriais buvo užėmusios vienodas startines pozicijas.
„Manau, kad 20–40 metų moterys dalį pakankamai reikšmingo laiko skiria šeimai kurti, vaikams gimdyti ir auginti, o vėliau joms sunku pasivyti vyrus. Vyrai karjeros pertraukos paprastai neturi, tad spėja geriau įsitvirtinti savo darbuose, greičiau sukaupia kompetenciją ir patirtį“, – priežastis nagrinėja 32 metų bendrovės „Naujoji Ringuva“ generalinė direktorė Jurgita Žilvinskaitė, į vadovaujamas pareigas pradėjusi lipti nuo analitikės laiptelio viename banke.
Kita svarbi priežastis, kad nors ilgainiui šeimos, bent jaunosios kartos, po truputį modernėja, vaikų priežiūra ir buities našta vis dar priskiriama moterims ir nėra lygiavertiškai padalyta šeimoje. Natūralu, kad moterims neretai susidoroti tiesiog per sunku, tad dėmesio darbui ir karjerai tenka mažiau.
Įdomių paradoksų atskleidžia laiko panaudojimo tyrimai, liudijantys, kad moterys buities darbams per dieną skiria dviem valandomis daugiau nei vyrai. Pasak M.Jankauskaitės, kol vyrai ir moterys viengungiai, jų laikas, skiriamas pomėgiams, buičiai ir darbui, – beveik vienodas. Tačiau pradėjus gyventi šeimoje ir susilaukus vaikų, vaizdas kardinaliai pasikeičia moterų nenaudai. Vyrų viengungių ir gyvenančių šeimoje gyvenimo būdas praktiškai toks pat, o moteriai buities darbų našta išauga net kelis kartus, tad natūralu, kad sumažėja laiko darbui ir laisvalaikiui.
Vaikų turinčių moterų galimybes siekti karjeros apriboja ir per menkai išplėtota infrastruktūra. „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje tik 10 proc. jaunesnių nei trejų metų vaikų lanko valstybinius darželius ir vos 15 proc. naudojasi kitais priežiūros būdais. Tai vienas mažiausių rodiklių ES, kur vidutiniškai 27 proc. tokio amžiaus vaikų lanko darželius, o Danijoje – net 73 proc.
Be minėtų veiksnių, karjeros siekiančioms moterims taip pat tenka kovoti ir su įvairiais visuomenėje susiformavusiais stereotipais, kad vyrai geresni vadovai ar labiau linkę prisiimti atsakomybę. M.Dargužaitė atkreipia dėmesį ir į auklėjimo pasekmes – pačių moterų įsisenėjusias nuostatas, kad jos geresnės vaikų ugdytojos nei vyrai. „Iš tiesų nėra lengva įveikti įsisenėjusius stereotipus. O dažnas tuos stereotipus mėgsta pavadinti tradicijomis – dar ir gražiomis tradicijomis“, – visuomenės pasipriešinimą permainoms atskleidžia moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė.
Visi šie stereotipai lemia, kad neretai pačios moterys apsisprendžia karjeros nesiekti arba nedrįsta pretenduoti į vadovaujamas pozicijas, mažiau pasitikėdamos savimi. „Kartais moterims, kurios yra geros specialistės, trūksta pasitikėjimo savimi, jos linkusios save nuvertini, nori, bet ne visą laiką išdrįsta prisiimti atsakomybę dėl vienų ar kitų darbų. O vyrai paprastai save vertina geriau nei moterys, jie taip pat ir agresyvesni“, – atkreipia dėmesį J.Žilvinskaitė.
Tai pastebi ir gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė, Lietuvos mokslo premijos laureatė, Vilniaus universiteto profesorė, viena iš keturių tikrųjų Lietuvos mokslo akademijos narių moterų Rūta Dubakienė, savo prasibrovimą į sritį, ilgai laikytą vyrų reikalu, vadinanti normaliu procesu. Jau pirmoje klasėje nusprendusi tapti mokslininke, R.Dubakienė atkakliai dirbo siekdama aukščiausio lygio mokslininko įvertinimo – narystės Mokslų akademijoje. Dukrą užauginusi gydytoja mokslinei veiklai aukojo visas atostogas ir laisvalaikį. „Jei turi svajonę, ją realizuoji, ir nieko nėra neįmanomo. Nebūtinai visos moterys nori užsiimti mokslu, gal joms užtenka šeimos. Atrodo, kad mūsų akademinėje visuomenėje mažai moterų, bet tos, kurios nori, ją pasiekia“, – įsitikinusi mokslininkė.
Su stereotipais gana dažnai tenka susidurti ir karjerą Lietuvoje jau padariusioms moterims. Atsarginėmis dalimis bei gyvulininkystės įranga prekiaujančios bendrovės „Konekesko Lietuva“ generalinė direktorė Lina Morkūnaitė, vadovaujanti 67 darbuotojų kolektyvui ir įmonei, kurios apyvarta 2011 m. siekė 144 mln. Lt, neslepia dažnai išgirstanti replikų, kad labai keista matyti moterį versle, o ypač – technikos pardavimo.

Po tarptautinės karjeros – konkurencija su žemesnės kvalifikacijos vyrais

„Veido“ pašnekovės sutaria: moterys vadovės turi būti stiprios ir užsitarnauti didesnį pasitikėjimą, kad jų lauktų sugrįžtant po motinystės atostogų ar leistų dirbti namie. Visa tai byloja, kad moterims pastangų reikia įdėti gerokai daugiau. Tą savo pavyzdžiu patvirtina ir „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė M.Dargužaitė: „Tiek studijuodama matematiką, tiek finansų inžineriją ar vėliau dirbdama finansų srityje buvau toje aplinkoje, kurioje dominavo vyrai. Norint įrodyti, kad esu lygiavertė savo žiniomis ir gebėjimais, prireikė daugiau pastangų.“
Po ketverių penkerių metų darbo JAV investiciniame banke „Goldman Sachs“ M.Dargužaitė buvo paskirta į atsakingas viceprezidento pareigas, tačiau grįžusi į Lietuvą moteris stebėjosi turinti iš naujo, nepaisant ilgos darbo patirties, įrodinėti, kad gali padaryti daugiau nei kai kurie vyrai, kurių kvalifikacija daug mažesnė.
O „Konekesko Lietuva“ generalinė direktorė L.Morkūnaitė mano, kad jai sparčiai lipti karjeros laiptais padėjo tai, kad ji įsidarbino skandinaviško kapitalo įmonėje, kurioje vyravo teisingas požiūris į jaunimą ir moteris. Su tuo sutinka ir J.Žilvinskaitė, pastebėdama, kad Lietuvoje kapitalas – vyrų rankose, o jie pačiuose atsakingiausiuose postuose dažnai labiau linkę matyti vyrus.
Kaip ištrūkti iš šio rato? M.Jankauskaitės vertinimu, kad būtų įveiktas lyčių atotrūkis, reikia pagalvoti, kaip keisti šiandieninę vyriškumo sampratą, kad slaugyti sergantį vaiką ar pasiimti tėvystės atostogų yra nevyriška. „Kol ši nuostata nepasikeis, didelio proveržio neturėsime“, – konstatuoja ekspertė.
Tokie stereotipai ne tik apriboja moters karjeros galimybes, bet ir retina vyrų gretas. M.Jankauskaitės nuomone, būtent dėl to, kad nesugeba įsikomponuoti į stereotipinį paveikslą – žavaus, turtingo, stipraus, sveiko ir nerodančio emocijų, vyrai Lietuvoje gyvena 10 metų trumpiau nei moterys. „Berniukų gimsta daugiau nei mergaičių, tačiau tam tikru momentu tos demografinės kreivės susikeičia. Švedijoje jos apsikeičia tarp 60–65 metų, o Lietuvoje – 29–35 metų amžiaus tarpsnyje. Kodėl? Vyrai žūva keliuose, vienas kitą žaloja, vartoja daug daugiau alkoholio ir narkotikų, dažniau žudosi – tai įsikabinimo į vyriškumo normą kaina, nes jie neatlaiko spaudimo“, – apibendrina M.Jankauskaitė.

Modernėjančios šeimos tendencijos akivaizdžios

Vis dėlto ilgainiui Lietuvoje moterų vaidmuo daugelyje sričių didėja (ypač jei lyginsime, tarkim, su 1990 metais), vis daugiau faktų, kai įsitvirtina lygiavertė vyrų ir moterų partnerystė. Ypač tai pasakytina apie jaunesnės kartos žmones.
Štai 28 metų vilniečių Dovilės ir Daumanto Stumbrių šeimoje vyriškų ir moteriškų darbų nebėra – jie kartu rūpinasi savo 1,8 metų sūnumi Vincu, kartu gamina valgyti, kartu tvarko kambarius ir atlieka kitus darbus. Nors Vincas tris kartus per savaitę eina į darželį, o likusias dvi darbo dienas jį prižiūri Dovilė, vakare namo grįžęs Daumantas visuomet skuba į pagalbą. „Vyras lygiai tiek pat kiek aš ir sauskelnes keičia, ir maudo, ir valgydina. Kuris tuo metu būna laisvas, tas ir vaiku pasirūpina“, – pasakoja Dovilė, pastebėdama, kad jų šeima labai skiriasi nuo tėvų modelio, kai visi buities rūpesčiai krisdavo ant moters pečių.
Tokių šeimų bent jau Lietuvos didmiesčiuose daugėja, ir tai leidžia teigti, kad permainų esama. Šiuolaikinė jauna pora dažnai per pusę moka buto nuomą, o poros sąskaitą kavinėje apmokanti mergina nebekelia didžiulės nuostabos. „Prieš 20 metų sąskaitas 100 proc. apmokėdavo vyrai, o dabar sumokančios merginos nėra retenybė – tokių apie 30 proc. Dar didesnis procentas sąskaitas apmokančių moterų, kurios kviečiasi klientus verslo pietų“, – pastebi restorano „Esse“ administratorius Darius Dambrauskas.
Modernėjantį visuomenės požiūrį atskleidžia ir moterų apsisprendimas gimdyti vis vėliau, kad spėtų palypėti karjeros laiptais. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis pirmą vaiką gimdančių moterų amžius Lietuvoje 2010 m. buvo 26,6 metų, o prieš dešimtmetį – 23,9 metų. Lygių galimybių kontrolierė A.Burneikienė kaip teigiamą ženklą vertina per 12 jos darbo metų pastebėtą požiūrio kaitą: visuomenė drąsėja, ir nors anksčiau daugelis išsišokimų ar smurto atvejų prieš moteris buvo laikomi norma, šiandien tai traktuojama kaip įstatymo pažeidimas.
O bene ryškiausiai iš lėto besikeičiantį stereotipinį požiūrį liudija vyrų, einančių vaiko priežiūros atostogų, dalis. 2005 m. jie sudarė vos 1,3 proc., o 2011 m. – jau 7,6 proc. Tuo tarpu mėnesį tėvystės atostogų, kuris skiriamas tik gimus vaikui, pernai pasiėmė 12 tūkst. vyrų.
„Progresas tikrai yra. Tėvai nutraukia atsakingą, gerai apmokamą darbą ir apsisprendžia imti tėvystės atostogas, būti su savo kūdikiais, kad turėtų stipresnį ryšį ir padėtų savo žmonoms – tai iki šiol niekada neegzistavęs modelis Lietuvos šeimos istorijoje. Niekada vyras nesijautė atsakingu už vaikų priežiūrą“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė Dalia Marcinkevičienė.
Ji primena, kad tarpukariu sąlygų reikštis visuomeniniame ar politiniame gyvenime moteriai nebuvo daug. Štai iš daugiau nei 70 tarpukario istorikų mokslo daktarų devynios buvo moterys, tačiau tik vienintelė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė – pirmoji egiptologė, keletos knygų autorė, vykdžiusi ekspedicijas Egipte, – dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Kitos iškilios moterys, nors ir buvo apsigynusios disertacijas užsienyje, universitete darbo nerado. Akademiniame gyvenime matyta situacija atsispindėjo ir kitose srityse – 1932 metais Kauno darbo biržoje registruota 3 tūkst. moterų bedarbių ir 611 vyrų.
Tuo tarpu sovietmečiu pradėta moteris raginti dalyvauti visuomeniniame gyvenime, buvo įvestos kvotos ir įkurtos moterų tarybos, tačiau tarpukario patriarchaliniai vaidmenys išliko tiek šeimoje, tiek visuomenėje – 1986 m. sovietinėje nomenklatūroje buvo tik 6 proc. moterų, o visą buitį sovietinė moteris taip pat tempė ant savo pečių.
Tačiau, panašu, kad tai jau tolima praeitis. Įvykusios permainos mūsų visuomenę padarė sveikesnę ir civilizuotesnę.

Nepaisant įvairių priemonių, skatinančių didesnę moterų integraciją darbo rinkoje, dailiosios lyties atstovės sulaukia mažesnio finansinio įvertinimo nei vyrai.

Nors atotrūkis tarp abiejų lyčių vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje yra mažiausias per penkerius metus, darbo rinkoje moterys vis dar sulaukia mažesnio finansinio įvertinimo. Tam, kad jų metinės pajamos prilygtų vidutiniam vyrų uždarbiui, moterims šiemet tektų dirbti 38 dienomis ilgiau.
Lygaus darbo užmokesčio diena šiemet Lietuvoje paskelbta anksčiau nei įprasta – vasario 23-iąją. Tądien moterys, dirbusios nuo 2011 m. pradžios, pasiekė vidutinį metinį vyrų uždarbį, gautą per tuos pačius metus. Tai yra mažiausias atotrūkis tarp skirtingų lyčių darbo užmokesčio nuo 2006 m., kai pradėta rinkti tokia statistika.
2011 m. IV ketvirčio duomenimis, vidutinis moterų darbo užmokestis Lietuvoje buvo beveik 13 proc. mažesnis nei vyrų ir siekė 1576 Lt per mėn. Tai reiškia, kad vyrui uždirbant 1 Lt moteris gavo 87,1 ct. Esant tokiam atlyginimų skirtumui, be pertraukų dirbančios moterys per gyvenimą, arba vidutiniškai 33,2 darbo metų, uždirba beveik 93 tūkst. Lt mažiau nei vyrai.
Tiesa, atotrūkis tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio nėra unikalus Lietuvos reiškinys. Tai daugelio, jei ne visų, šalių tendencija. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje skirtumo vidurkis svyruoja apie 17 proc., o Latvijoje 2010 m. vyrų darbo užmokestis buvo didesnis visose veiklos srityse. Šiuo požiūriu situacija Lietuvoje yra pranašesnė nei kaimyninėje šalyje: egzistuoja keturios veiklos, kuriose moterys uždirba daugiau nei vyrai.
2011 m. III ketvirtį moterys uždirbo ne mažiau nei vyrai privalomojo socialinio draudimo, vandens surinkimo, valdymo ir tiekimo, transporto ir sandėliavimo bei bendrojo vidurinio ugdymo srityse. O didžiausios lyčių užmokesčio žirklės užfiksuotos piniginio tarpininkavimo, finansinėje ir draudimo, farmacinių preparatų gamybos srityse.
Kas lemia darbo užmokesčio skirtumus? Priežasčių daug ir jos gana subjektyvios. Viena jų – darbo specifika. Dėl interesų ar fizinių galimybių kai kurios veiklos, pavyzdžiui, statyba, priimtinesnės vyrams nei moterims. Tai lemia nedidelį užimtų moterų skaičių tose šakose ir ryškų darbo užmokesčio skirtumą tarp lyčių. Tarkime, jei naftos perdirbimo gamykloje dirba keturios moterys, užimančios biuro administratorių pozicijas, nieko nuostabaus, kad vidutinis jų darbo užmokestis šioje srityje yra kuklesnis nei vyrų.
Nevienodi užmokesčiai susiformuoja ir dėl šeimyninių įsipareigojimų. Ir dėl motinystės atostogų, ir dėl susirgusių atžalų slaugymo moterų darbo stažas dažniau nei vyrų yra pertraukiamas, jos dirba mažiau valandų, o tai turi dvejopos įtakos darbo užmokesčiui. Išankstinės nuostatos gali nulemti darbdavio sprendimą dėl didesnės atsakomybės pareigų suteikimo. Be to, su pertraukomis vykdoma darbo veikla gali trukdyti moteriai sparčiau kopti karjeros laiptais.
Nors moterys Lietuvoje per gyvenimą dirba pusmečiu ilgiau nei vyrai, šie per savaitę daugiau laiko skiria darbui, dažniau pluša viršvalandžius. Be to, dažniau tarp moterų nei vyrų pasitaikantis darbas ne visą darbo dieną taip pat prisideda prie karjeros perspektyvų ir užmokesčio dydžio.
Pažvelgę į vyrų ir moterų darbo užmokesčio dinamiką matysime, kad iki 2007 m. jis kito panašiais tempais. Tiesa, ekonominio pakilimo metais vyrų atlygis didėjo sparčiau, ir atotrūkis išaugo. 2009 m. lygaus darbo užmokesčio diena nusikėlė net į kovo 23-iąją.
Prasidėjus ekonominei recesijai, atotrūkis ėmė mažėti, labiau traukiantis vyrų atlyginimams. Nuo 2008-ųjų per trejus metus vyrų vidutinis darbo užmokestis sumažėjo daugiau nei 7 proc., o moterų atlygio pokytis nesiekė ir pusantro procento. Tokius pokyčius daugiausia lėmė užimtųjų persiskirstymas skirtinguose veiklos sektoriuose. Krizės metu labiausiai nukentėjo daugiausiai vyrų įdarbinusios sritys: statyba, transportas, kasyba ir karjerų eksploatavimas. O moterų ekonominis vaidmuo daugelyje namų ūkių išaugo. Ne vienoje šeimoje būtent jų darbas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Šiuo metu didesnė moterų integracija į darbo rinką yra skatinama tokiomis priemonėmis, kaip nauja motinystės pašalpų skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, pensinio amžiaus suvienodinimas. Nepaisant to, atrodo, kad ekonomikai atsitiesiant darbo užmokesčio skirtumas gali vėl paryškėti. Norisi tikėti, kad tai lems objektyvios ekonominės aplinkybės, o ne lytis.

Pernai vidutinis moterų darbo užmokestis Lietuvoje buvo beveik 13 proc. mažesnis nei vyrų.

Pastaraisiais metais turtingiausių Lietuvos moterų sąrašo viršūnėje įvyko nemažai permainų.

“Veidas” pirmasis dar 2007 m. sudarė ir paskelbė turtingiausių Lietuvos moterų sąrašą. Tačiau per pastaruosius penkerius metus šiame sąraše įvyko daug permainų, ypač pernai, po Bronislovo Lubio mirties. Todėl “Veido” žurnalistai atliko tyrimą, iš naujo suskaičiavo turto vertę ir skelbia naują reitingą, tai yra turtingiausių šio laikmečio moterų dvidešimtuką.
Išskirdami daugiausiai turtų turinčias moteris, neskaičiavome jų asmeninių prabangių daiktų, nekaišiojome nosies į pinigines, nesirėmėme ir nuogirdomis, kiek kuri moteris galėtų turėti turto.
Moterų turtas apskaičiuotas pagal jų šiuo metu valdomų akcijų vertę įmonėse. Vertinant turtą, remtasi Juridinių asmenų registrui pateiktomis 2010 m. įmonių finansinėmis ataskaitomis, atsižvelgiant į įmonių pelno rodiklius, paskolų dydį, buhalterinę nuosavybės vertę ir kitus finansinius duomenis.
Kai kurių stambių ir sėkmingai dirbančių bendrovių, tokių kaip „Lėvuo“, „Šiaurės vilkas“, „Kauno tiltai“, akcijų paketų valdytojos į turtingiausių moterų sąrašą nepateko, nes įmonės VĮ Registų centrui nėra pateikusios akcininkų sąrašų. Beje, daugelio žiniasklaidoje turtingiausiomis vadinamų moterų mūsų sąraše taip pat nėra, nes paaiškėjo, kad jos tėra turtingų verslininkų žmonos, nevaldančios akcijų ir niekaip neprisidedančios prie įmonės gerovės.
Tiesa, turtingiausių moterų dvidešimtuke dailiosios lyties atstovių, kurios vienos, be sutuoktinių, būtų kūrusios verslą vos viena kita. Daugelis Lietuvos turtuolių – tai sutuoktinių turto paveldėtojos. Kitos praturtėjo po skyrybų ar vyrui pasukus į politiką.
Tarp valdančiųjų didžiausius įmonių akcijų paketus nemažai ir verslininkų motinų.

Turtingiausia lietuvė – turto paveldėtoja
Įmonių finansų bendrovės „Finasta Corporate Finance“ direktoriaus Skirmanto Miliausko vertinimu, istoriškai susiklostė, kad tarp mūsų šalies turtingiausių moterų vyrauja paveldėtojos ar turtingų vyrų žmonos. Mat Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, laukinio kapitalizmo sąlygomis, dailiosios lyties atstovėms buvo sunku ir net pavojinga kurti verslą. „Natūralu, kad moterys buvo šešėlyje, nes pirmuosius kooperatyvus kūrė vyrai ir dažniausiai prekiavo metalais. Nemažai verslininkų pirmuosius pinigus užsidirbo iš kontrabandos. Moterys kūrė mezgimo, drabužių siuvimo ar konditerinių gaminių kooperatyvus, tačiau tokia veikla didelio pelno nedavė“, – pabrėžia S.Miliauskas.
Jis pastebi, kad nemaža dalis šiandieninių verslininkų – buvę sovietinių valstybinių įmonių vadovai. Kadangi anuomet nedaug moterų užėmė vadovaujamas vietas įmonėse, tad ir šiandien jos dažniausiai yra turtingų vyrų žmonos, praturtėjančios po skyrybų ar sutuoktinio mirties.
Štai Lyda Lubienė turtingiausia Lietuvos moterimi tapo praėjusį rudenį mirus vyrui, pagrindiniam koncerno „Achemos“ grupės akcininkui ir prezidentui Bronislovui Lubiui. Ji paveldėjo beveik pusę B.Lubio turėtų akcijų paketo, kurios finansų analitikų šiandien vertinamos beveik 300 mln. Lt. Be to, valdydama dar ir nepilnametės dukters paveldėtas akcijas, L.Lubienė tapo pagrindine „Achemos“ grupės akcininke.
„Veido“ sudaryto Lietuvos turtingiausių moterų dvidešimtuko antroje vietoje – taip pat vyro turto paveldėtoja. Tai Irena Ona Mišeikienė, sėkmingai veikiančios investicijų bendrovės „Invalda“ ketvirtadalio akcijų paketo valdytoja. Šis turtas jai atiteko prieš metus mirus vyrui Dailiui Juozapui Mišeikiui, vienam „Invaldos“ steigėjų ir didžiausios akcijų dalies valdytojui. O.Mišeikienė paveldėjo dar ir 14,5 proc. medienos, popieriaus ir kartono perdirbimo bendrovės „Grigiškės“ akcijų. Tad jos turtas šiandien vertinamas daugiau kaip 160 mln. Lt.
Vyro dėka praturtėjo ir Zofija Milaknienė – jai po skyrybų atiteko daugiau nei 40 proc. bendrovės „Alna“ akcijų. Tiesa, šiuo metu jų priklauso 25 proc.
Turtingiausio lietuvio, pagrindinio „Vilniaus prekybos“ grupės akcininko Nerijaus Numavičiaus buvusi žmona Lina Numavičienė turtinga tapo taip pat iširus santuokai. Pagal vedybų sutartį ji gavo mažiau nei 10 mln. Lt.
Koncerno „Vikonda“ komercijos direktorė Jolanta Blažytė-Uspaskich milijoniere tapo, kai jos vyras Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas patekęs į Seimą perleido jai didesnę dalį koncerno akcijų (daugiau kaip 60 proc.), kurios šiandien vertinamos maždaug 100 mln. Lt. Tiesa, koncerno, kuriam dabar Kėdainiuose priklauso kone viskas – nuo autoserviso, mėsos perdirbimo ir ledų gamybos fabrikų iki kabelinės televizijos, valdyme J.Blažytė-Uspaskich aktyviai dalyvavo ir anksčiau.
Šeimos duetais galima vadinti ir mėsos perdirbimo įmonės „Agaras“ akcininkus Letą ir Petrą Vainorus, „Lytagros“ vadovus Dalią ir Adomą Balsius, statybų bendrovės „Eika“ pagrindinius akcininkus Violetą ir Robertą Dargius. Nors pastaroji bendrovė šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, finansų analitikai V.Dargienės akcijas vertina 44 mln. Lt. Tad ji – viena iš dešimties turtingiausių Lietuvos moterų.

Milijonierėmis nesijaučia

Į turtingiausių moterų penketuką patenkanti Kauno miesto savivaldybė tarybos narė Irena Matijošaitienė verslą kūrė taip pat kartu su vyru Visvaldu Matijošaičiu. Šiuo metu Matijošaičiai valdo beveik pusę didžiulės verslo grupės „Plungės kooperatinė prekyba“, geriau žinomos kaip „Vičiūnai“, akcijų. Nors jų akcijų paketas vertinamas beveik 200 mln. Lt, ponia Irena milijoniere tikina nesijaučianti. „Žiniasklaidos atstovai mane vadina viena turtingiausių moterų, tačiau aš pati neskaičiuoju nei turtų, nei akcijų. Įdomu kurti verslą, todėl ir dirbam. Negalvojam apie tai, kiek dar pinigų reikėtų uždirbti. Be to, nepamirštu ir vaikams dažnai primenu, kad vieną dieną gali būti vedėja, o kitą – šlavėja“, – vieną gyvenimo principų atskleidžia I.Matijošaitienė.
Verslininkei bei politikei antrina ir ponas Visvaldas: „Šiandien nesame dideli turtuoliai, tiesiog dirbame. Jeigu akcijas parduotume, galbūt tada ir būtų galima mus vadinti turtingais.“
Ir kitos turtingos moterys nelinkusios didžiuotis ar girtis savo turtais. Sėkmingai veikiančios mėsos perdirbimo bendrovės „Nematekas“ direktorė ir bendrasavininkė Egidija Vaicekauskienė, atsidurianti trečiajame turtingiausių moterų dešimtuke, netgi piktinasi, kad sudarinėjami tokie turtuolių sąrašai. Jos nuomone, turtingųjų išskyrimas ir paskelbimas supriešina visuomenę. „Manoma, kad turtingas turi ir gali sau leisti labai daug, tačiau aš negaliu likti namie ir mėgautis turtingos moters gyvenimu, o kas rytą skubu į darbą. Kiekvienas verslininkas dar jaučia ir didelę atsakomybę už įmonę bei darbuotojus“, – dėsto E.Vaicekauskienė.
S.Miliauskas pastebi, kad turtingi žmonės nenori skelbtis ir kalbėti apie savo turtus, nes Lietuvoje verslininkai dažnai vertinami neigiamai, manoma, jog daugelis milijonus užsidirbo nesąžiningai. „Turto turėjimas katalikiškuose kraštuose vertinamas ne taip pozityviai kaip tose šalyse, kuriose išpažįstamas liuteronų tikėjimas. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Olandijoje siekti turtų – normalus dalykas“, – tvirtina S.Miliauskas.
Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis išskiria dar vieną priežastį, kodėl nemažai verslininkių nepageidauja, kad į viešumą išlįstų joms priklausančių akcijų skaičiai ir jų rinkos vertės. „Lietuvoje pavojinga pasakoti apie turtus, nes yra žmonių, kurie nesupranta, kad akcijų valdymas dar nereiškia, jog verslininkas turi milijonus grynųjų pinigų. Tad atsiranda reikalaujančių pasidalyti, prašančių pagelbėti“, – dėsto V.Plunksnis.

Turtuolėmis tampa verslininkų mamos

Beje, nemažai verslininkų, pasak Finansų analitikų asociacijos valdybos narės Daivos Rakauskaitės, norėdami išvengti finansinių grėsmių ar dalies atsakomybės nesėkmės atveju, akcijas išskaido. Taip lengviau išsaugoti dalį turto, jeigu, pavyzdžiui, bankas pareikalauja grąžinti paskolą, o lėšų trūksta. Tokiu būdu turtuolėmis tampa didelių ir sėkmingai dirbančių bendrovių savininkų žmonos ar mamos, kurios nei prie įmonės įkūrimo, nei prie verslo plėtojimo niekaip neprisideda. Štai vienos didžiausių Lietuvos IT bendrovių „Penki kontinentai“ generalinio direktoriaus ir pagrindinio akcininko Idrako Dadašovo žmona turi 24 proc. įmonės akcijų, kurių rinkos vertė siekia 12 mln. Lt.
Grūdų supirkimo bei transporto paslaugų srityse dirbančios bendrovės „Šiaurės vilkas“ generalinio direktoriaus Viliaus Kaikario mama Palmyra Kaikarienė yra įmonės savininkė ir viena akcininkų.
Vienas turtingiausių lietuvių Tautvydas Barštys 25 proc. „Kauno grūdų“ akcijų taip pat buvo užrašęs savo mamai. Po jos mirties pagrindinį įmonės akcijų paketą ponas Tautvydas dalijasi su sūnumi.
„Lietuvai atkūrus nepriklausomybę mažai kas galėjo turėti daug legaliai uždirbtų grynųjų pinigų. Tad užrašius akcijas mamai galima pasiteisinti, kad tai tėvų viso gyvenimo santaupų investicija“, – paaiškina V.Plunksnis.
Neretai akcijos perrašomos ir vyrui pasukus į politiką. Ne tik V.Uspaskichui: milijoniere tapo Seimo nario Jono Ramono žmona Vilija, kuriai priklausančio turto vertė – 3,8 mln. Lt.
Buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys tapęs ministerijos vadovu dalį jam priklausančių statybinėmis medžiagomis prekiaujančios bendrovės „Makveža“ akcijų perrašė savo mamai. „Norėjau išvengti interesų konflikto, be to, atsitolinti nuo įmonės valdymo reikalų, tačiau po kelių mėnesių akcijos bus vėl perrašytos man“, – tvirtina D.Kreivys.

Milijonus užsidirbo pačios

Į dvidešimtuką pateko vos keletas moterų, kurios įmones kūrė ir joms vadovavo be sutuoktinių užnugario. Tai vienos didžiausių drabužių gamintojų Lietuvoje bendrovės „Lelija“ generalinė direktorė Genė Zaveckienė. Ji valdo 43,06 proc. įmonės akcijų, kurių rinkos vertė – 21,53 mln. Lt.
Kaip viena geriausių moterų vadovių Lietuvoje vertinama pati verslą kūrusi Nijolė Dumbliauskienė, buvusi „Utenos trikotažo“ vadovė. Pasitraukusi iš direktoriaus pareigų ir pardavusi įmonės akcijas ji uždirbo daugiau kaip 7 mln. Lt. Taip pat Nadiežda Novickienė, iki 2000 m. buvusi „Hermio“ banko prezidentė ir akcininkė. Pardavusi banką ji uždirbo ne vieną milijoną, be to, šiandien poniai Nadieždai priklauso 46,6 proc. penkių žvaigždučių viešbučio „Narutis“ akcijų, vertinamų 4,66 mln. Lt.
Viena tokių pačių užsidirbusių milijonus – ir Kauno miesto savivaldybės tarybos narė, ilgametė „Audimo“ generalinė direktorė Ona Balžekienė, pagrindine įmonės akcininke tapusi po privatizavimo vajaus. Iš „Audimo“ direktorių ji pasitraukė prieš šešerius metus, tačiau turi 30 proc. įmonės akcijų, kurias analitikai šiandien vertina 10,5 mln. Lt.
Moteris įsitikinusi, jog sukurti klestinčią įmonę jai pavyko todėl, kad mėgo daug dirbti ir tai jai teikė malonumą. Ji pabrėžia išsikeltų tikslų siekdavusi kone maniakiškai. Nors O.Balžekienė sako, kad šeima jai netrukdė siekti karjeros, tačiau prisipažįsta jaučianti nuoskaudą, jog ne visada galėjusi skirti vaikams pakankamai dėmesio.
„Moterims sunkiau derinti darbą ir šeimą, nes jos linkusios labiau koncentruotis į namus ir vaikus. O daugelis vyrų visą dėmesį sutelkia į darbą, todėl ir pasiekia kur kas daugiau nei dailiosios lyties atstovės“, – tvirtina finansų analitikė D.Rakauskaitė.
S.Miliauskas neabejoja, kad ateityje turtingų verslininkių, savo rankomis ir galva uždirbusių milijonus, daugės. „Moterys protingos, gebėjimais nenusileidžia vyrams, be to, sugeba derinti verslą ir šeimą. Ir dabar yra nemažai turtingų vidutinių įmonių savininkių, tačiau kol kas jos dar nepasiekė tokio lygio, kad patektų į turtingiausiųjų sąrašų sudarinėtojų akiratį“, – apibendrina S.Miliauskas.

1. Lyda LUBIENĖ
Koncernas „Achemos“ grupė (38,75 proc.)
288 mln. Lt
Mirus vyrui Bronislovui Lubiui tapo pagrindine koncerno „Achemos“ grupė akcininke.

2. Irena Ona MIŠEIKIENĖ
AB „Invalda“ (25,52 proc.)
160 mln. Lt
Viena „Invaldos“ savininkų ir didžiausio akcijų paketo valdytoja tapo po vyro Dailio Juozapo Mišeikio mirties.

3. Jolanta BLAŽYTĖ-USPASKICH
Koncernas „Vikonda“ (60 proc.)
105 mln. Lt
Europos Parlamento narys Viktoras Uspaskichas koncerno „Vikonda“ akcijas žmonai J.Blažytei-Uspaskich perrašė pasukęs į politiką.

4. Irena MATIJOŠAITIENĖ
„Plungės kooperatinės prekybos“ grupė (21,4 proc. )
97,5 mln. Lt
Kartu su vyru Visvaldu Matijošaičiu valdo 42,83 proc. „Plungės kooperatinės prekybos“ grupės, geriau žinomos kaip „Vičiūnai“, akcijų.

5. Viktorija LUBYTĖ
Koncernas „Achemos“ grupė (11,63 proc.)
86,5 mln. Lt
Akcijas paveldėjo po tėvo Bronislovo Lubio, pagrindinio koncerno „Achemos“ grupės akcininko, mirties.

6. Jūratė ŽADEIKIENĖ
Koncernas „Achemos“ grupė (11,63 proc.)
86,5 mln. Lt
Bronislovo Lubio dukra viena pagrindinių koncerno „Achemos“ grupės akcininkų tapo po tėvo mirties.

7. Marija KAMINSKIENĖ
Koncernas „Achemos“ grupė (7 proc.)
52 mln. Lt
Buvusi ilgametė koncerno „Achemos“ grupės darbuotoja, dabar pensininkė.

8. Violeta DARGIENĖ
UAB „Eika“ (88 proc.)
44 mln. Lt
Vyro Roberto Dargio įkurtoje statybų bendrovėje „Eika“ dirba beveik nuo jos veiklos pradžios.

9. Dalia BALSIENĖ
AB „Lytagra“ (22,78 proc.)
34,2 mln. Lt
Bendrovės „Lytagra“ komercijos direktorė. Kartu su vyru Adomu Balsiu valdo kontrolinį įmonės akcijų paketą.

10. Viktorija KENSTAVIČIENĖ
UAB „Norvelita“ (39 proc.)
31,2 mln. Lt
Žuvies produktus gaminančios bendrovės „Norvelita“ komercijos direktorė įmonę valdo kartu su vyru Jordanu Kenstavičiumi.

11. Genė ZAVECKIENĖ
UAB „Lelija“ (43,06 proc.)
21,53 mln. Lt
Bendrovės „Lelija“ generalinė direktorė. Jai priklauso beveik pusė įmonės akcijų. Akcininke G.Zaveckienė tapo iškart po bendrovės privatizavimo.

12. Galina DADAŠOVA
UAB „Penki kontinentai“ (24 proc.)
12 mln. Lt
Vienos didžiausių Lietuvos IT bendrovių „Penki kontinentai“ generalinio direktoriaus ir pagrindinio akcininko Idrako Dadašovo žmona.

13. Ona Balžekienė
AB „Audimas“ (30 proc.)
10,5 mln. Lt
Buvusi ilgametė „Audimo“ generalinė direktorė Ona Balžekienė šiandien – Kauno miesto savivaldybės tarybos narė.

14. Rūta RUTKELYTĖ
8 mln. Lt
Seimo narė deklaruoja turinti 8 mln. Lt vertės turto. 1991–1996 m. R.Rutkelytė įsteigė ir vadovavo įmonei „R.R.W. Medical Trade“ (Vokiečių vaistinė).

15. Aldutė POPOVIENĖ
UAB „Eika“ (12 proc.)
6 mln. Lt
Bendrovės „Eika“ finansų direktorė. Kartu su „Eikos“ vienu savininkų Robertu Dargiu kūrė įmonę.

16. Eugenija ODEBRECHT
5,5 mln. Lt
Pardavusi du Klaipėdos restoranus valdančios bendrovės „Taravos Anikė“ akcijas, verslininkė deklaracijoje nurodo turinti daugiau nei 5 mln. Lt vertės turto.

17. Leta VAINORIENĖ
UAB „Agaras“ (50 proc.)
5 mln. Lt
Mėsos perdirbimo įmonės „Agaras“ direktorė. Kartu su vyru Petru Vainoru valdo 100 proc. bendrovės akcijų.

18. Zofija Milaknienė
UAB „Alna“ (25 proc.)
5 mln. Lt
Informacinių technologijų bendrovės „Alna group“ valdybos primininko Valentino Milaknio buvusi žmona, praturtėjusi po skyrybų.

19. Birutė KANTAUSKIENĖ
UAB „Biovela“ (69,44 proc.)
4,8 mln. Lt
Mėsos perdirbimo bendrovės „Biovela“ prekybos vadovė ir pagrindinė akcininkė. Verslą valdo kartu su vyru Virginijumi Kantausku.

20. Nadiežda NOVICKIENĖ
UAB „Vilniaus Narutis“ (46,6 proc.)
4,6 mln. Lt
Buvusi „Hermio“ banko prezidentė ir akcininkė pardavusi banką uždirbo ne vieną milijoną. Šiandien kartu su vyru valdo „Naručio“ viešbutį.

Kristina Brazauskienė prieš 5 metus valdė 51 proc. UAB „Draugystės“ viešbučio akcijų, o dabar turi 0,5 proc. akcijų. Kam ir už kiek šias akcijas pardavė, pati K.Brazauskienė nekomentuoja, tačiau NT specialistai įvertino, kad už jas ji galėjo gauti per 15 mln. Lt.

Ketvirtadienį Vilniaus kino teatruose „Pasaka“ bei „Skalvija“ prasideda septintasis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Jis pristatys dešimtį programų ir specialių seansų, per kuriuos pamatysime filmus iš Prancūzijos, Belgijos, Danijos, Kanados, Airijos, Ispanijos, Japonijos, Argentinos, Venesuelos, Meksikos, Urugvajaus, Slovakijos ir, žinoma, Lietuvos. Catherine Deneuve gerbėjai galės mėgautis net devynių jos filmų retrospektyva. Retrospektyvine programa bus pagerbta ir lietuvių aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė. Festivalio naujovė – Metų kino moters rinkimai, kuriuose galės dalyvauti žiūrovai.

Pirmadienį 17 val. Vilniaus rotušėje atidaryta moterų dailininkių kūrybos paroda “Apie tai”. Tokių parodų tradicija remiasi 1938 m. Kaune įkurta Moterų dailininkių draugija. Ji buvo atgaivinta 1995 m., dabar jai vadovauja tapytoja Jolanta Teišerskytė-Stoškienė. Dabartinėje parodoje vyrauja tapyba, tačiau eksponuojami ir grafikos, akvarelės, keramikos, tekstilės, skulptūros kūriniai. Nors juose galima įžvelgti ir realizmo bei dekoratyvumo užuominų, tačiau vengiama primygtinai moteriškos problematikos.

 

Į Lietuvą atvykusi Jungtinių Valstijų valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton) ketvirtadienį pagyrė Lietuvą, kad daug moterų aukštuose valstybės vadovų postuose turinti Lietuva nustato aukštus standartus kitoms valstybėms.

“Tik pažiūrėkite į Lietuvą šiandien – ji ne tik labai sėkmingai pirmininkavo Demokratijų bendrijai, bet nustato aukštus standartus mums visiems: moteris prezidentė, moteris Seimo pirmininkė, moteris finansų ministrė ir moteris krašto apsaugos ministrė. Gana greitai mes imsime lyginti Lietuvą su Suomija”, – Vilniuje aukšto lygio konferencijoje apie moterų teises ir jų vaidmenį stiprinant demokratiją sakė H.Clinton.

Ji taip pat dėkojo Lietuvai už pagalbą moterims kitose šalyse – Gruzijoje, Afganistane, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

“Noriu padėkoti Lietuvai vėl už Jūsų paramą iniciatyvioms moterims Gruzijoje, Afganistane, Baltarusijoje ir Ukrainoje”, – sakė H.Clinton.

Apibendrindama ketvirtadienį Prezidentūroje vykusią konferenciją “Moterys demokratijos stiprintojos: gerosios praktikos pavydžiai”, Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė dėkojo jos dalyvėms už idėjas, įkvepiančias dar atkaklesniam darbui užtikrinant pilnavertį moters gyvenimą. Pasak D.Grybauskaitės, itin didelis tarptautinės bendruomenės dėmesys šiai temai rodo, kokia svarbi yra nagrinėjama problema.

Prezidentė pažymėjo, jog išgirstos istorijos ir pasiūlymai, ką būtų galima padaryti, kad moterys galėtų siekti išsilavinimo, karjeros ar sugebėtų apsiginti nuo smurto ir diskriminacijos bei sulauktų pagalbos, skatina šiai veiklai atiduoti dar daugiau pastangų ir labiau koordinuoti veiklą.

“Esu įsitikinusi, kad net ir elektronikos amžiuje nė vienas iš šių projektų nebūtų veiksmingas ir paveikus, jeigu nebūtų išnešiotas kažkieno širdyje, įgyvendintas su meile ir atsidavimu. Dar nėra ir tikriausiai nebus tokių įrengimų, kurie atstotų žmogišką veiklą, pakeistų altruizmą”, – sakė D.Grybauskaitė.

Du Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriai Artūras Kaklauskas ir Edmundas Kazimieras Zavadskas išleido monografiją “Intelektinė ir biometrinė sprendimų parama”. Autoriai ne vieną dešimtmetį domisi sociologija, etika, psichologija ir šių sričių žinias susieja su technikos mokslais. Autoriai sutiko su mūsų žurnalo skaitytojomis pasidalyti kūno kalbos šifravimo paslaptimis.

Apie kūno kalbos (balso skambesio, tono, akių, tylėjimo, šypsojimosi, gestų, kalbančiojo povyzos, išorinio spinduliavimo) pažinimo svarbą kalbama daugelį amžių. Knygynų lentynos pilnos populiarių knygučių apie kūno kalbą, derybų meną, tačiau retas skaitytojas susimąsto, kad tai anaiptol ne nauja.
Senovės graikų dramaturgas Menandras (343–apie 291 m. pr. Kristų) sakė, kad tylėjimas gali būti pats didžiausias kaltinimas.

Prancūzų rašytojas F.De Larošfuko (1613–1680) rašė: “Pasakyti tinkamą frazę tinkamu laiku yra menas, bet ne mažesnis menas yra tylėti. Tyla iškalbinga: kartais šitaip galima pritarti ar nuteisti; yra ir pašaipi, ir pagarbi tyla.”
Balso vingrybes analizavo rusų rašytojas N.Gogolis (1809–1852): “Klausimo tonas lemia atsakymo toną.” Ir F. Larošfuko: “Balso skambesys, akys, visa kalbančiojo povyza ne mažiau iškalbinga nei parinkti žodžiai.”

Tikros ekspertės – moterys

Moterys kur kas geriau nei vyrai geba perprasti pašnekovų kūno kalbą ir beveik akimirksniu “nuskenuoja” ne tik pašnekovus, bet ir patalpoje tvyrančią atmosferą, greit įvertina situaciją. O vyrai tuo tarpu pastebi visai kitus, bet taip pat reikšmingus dalykus. Štai kodėl į svarbius susitikimus ar derybas kartais verta vykti komandai, sudarytai iš abiejų lyčių atstovų.

Autoriai šiuos nepaprastus moterų gebėjimus aiškina taip. Nuo seno lizdo sergėtojos rūpinosi savo šeimynos išlikimu, tad privalėdavo pastebėti menkiausią savo atžalų elgsenos pokytį, reiškiantį skausmą, nusivylimą, liūdesį, alkį. O vyrai – maisto tiekėjai ir medžiotojai – neužsibūdavo urvuose ilgiau nei reikia jų poilsiui. (Priešingu atveju, būtų išmokę suprasti nebylius ženklus ir kur kas sėkmingiau bendrauti su namiškiais). Šiuolaikiniai vyrai elgiasi panašiai. Namai jiems – poilsiui skirta vieta. Ilsėdamasis šeimoje vyras ne ypač stengiasi perprasti aplinkinių kūno kalbą. Jei jau vyras ilsisi, tai ilsisi. Neuropsichologas profesorius Rubenas Guras iš Pensilvanijos universiteto smegenų nuskaitymo testais įrodė, kad besiilsinčio vyro smegenys dirba tik 30 proc. pajėgumu. O nuskaityti moters smegenų vaizdai parodė, kad net ilsintis jų smegenų aktyvumas sumažėja tik 10 proc., tai yra triūsia beveik visu pajėgumu. Tad kaipgi mūsų pastabiosios neužsitarnaus savotiškų eksperčių vardo?

Kambaryje, kur susirenka 50 porų, vidutinė moteris kiekvienos poros tarpusavio santykius perpranta greičiau nei per 10 minučių. Vos įėjusi į kambarį moteris, tai yra jos jutiminis suvokimas, padeda kone akimirksniu “nuskaityti” pobūvio ar renginio dalyvius ir nustatyti, kurie vienas kitą erzina, kas ką tik ginčijosi, kas su kuo stengiasi suartėti, kuri moteris yra konkurentė, o kuri draugiška.

O į tą patį kambarį įėjęs vyras apžvelgia kambarį, ieškodamas išėjimų ir įėjimų. Tai jo “senoji smegenų programa” įvertina, iš kur gali grėsti užpuolimas, ir pro kur įmanoma pasprukti. Paskui jis ieško pažįstamų veidų, galimų priešų, jo protas pastebi taisytinus ar keistinus daiktus, pavyzdžiui, įskilusį langą ar perdegusią lemputę. O moteris peržvelgia susirinkusiųjų veidus ir žino, kas ir kaip jaučiasi.

Nemeluokite mums

Kūno kalbos tyrimai atskleidė, kad bendraujant akis į akį nebylūs ženklai pašnekovą paveikia 60–80 proc., o balso garsai – 20–30 proc. Likusius 10 proc. sudaro žodžiai. Jautresni moters jutimai pagauna ir nagrinėja šią informaciją, jos smegenys sparčiai perduoda duomenis iš vieno pusrutulio į kitą, tad ji sumaniau sujungia į visumą ir iššifruoja žodžius bei vaizdinius ir kitus signalus.

Štai kodėl daugumai vyrų nesiseka meluoti moteriai į akis, o daugelis net nerizikuoja to daryti dieną, šviesoje, akis į akį, nes beregint būtų pričiupti ar pasijustų nejaukiai.  Todėl stipriosios lyties atstovai, ketindami melagingai pasiaiškinti moteriai, kur buvo, pavėlavo ar ką nuveikė, mieliau tai daro telefonu ar elektroniniu paštu. Vyrams meluoti lengviau tamsoje: mat tada nematyti žodžių ir kūno kalbos neatitikimo. Vadovėlio autoriai teigia, kad “vyrai mieliau meluoja visiškoje tamsoje ar net užsitempę antklodę ant galvų”. O mums, moterims, ši žinia – signalas, kad ne visada meilės prisipažinimai, kuždami į ausį, yra nuoširdūs.

Kūno kalba – be cenzūros

Kai žmogus išmoksta suprasti kito žmogaus kūno judesius, jam atsiveria plačios galimybės suprasti kitus, nes žodžius žmonės gali parinkti, o kūnas, anot mokslininkų, kalba be cenzūros. Kūnas kalba taip, kaip žmogus mąsto, jaučia ar veikia. Ir jei tyčia bandysite pakeisti kūno kalbą, galite ir patys pasijusti nejaukiai, ir aplinkiniams paliksite dirbtinumo įspūdį. Tikri kūno kalbos falsifikavimo ekspertai yra dauguma politikų, nes jie privalo įtikinti balsuotojus, kad tai, ką kalba, yra tikra tiesa. Politikas, kuris sėkmingai manipuliuoja savo neverbaliniais signalais, yra laikomas turinčiu charizmą.

“Tačiau ilgesnį laiką falsifikuoti kūno kalbą yra sunku. Mat melas, jei jį maskuojame “nuoširdžia šypsena”, galvos linkčiojimu, mirkčiojimu, neilgai atsilaiko neišlindęs į paviršių. Pirmiausia jį išduoda kūno kalba, kurią falsifikuoti sunkiau nei veido mimiką”, – teigiama knygoje. Ir priduriama, kad norint įgyti šalininkų, draugų ar išlaikyti šiltą atmosferą, naudinga nuolat mokytis ir praktikuoti teigiamas emocijas, atvirumą rodančius gestus ir “išbraukti” tuos gestus, kurie laikomi negatyvių signalų išraiška.

Padės intuicija

Apie kūno kalbą prirašyta daugybė straipsnių ir knygų. Todėl šiame straipsnyje daugelio teiginių nekartosime. Paminėsime pagrindinius, padėsiančius kasdieniniame gyvenime ir bendraujant. “Ar jums niekada neatrodė, kad žmogus, su kuriuo bendraujate, norėtų būti kur nors kitur? – klausia vadovėlio autoriai. – Net jei žodžiais jis teigia, jog su jumis labai malonu?

Šios situacijos nuotraukoje pamatytumėte du dalykus: pašnekovo galva pasukta į bendraujantįjį, veide šypsena, jis linkčioja galva, o kūnas ir pėdos nukreiptos į šalį nuo bendraujančiojo. Dažniausiai – kito žmogaus ar išėjimo link. Kryptis, kur link žmogus nukreipia savo liemenį ar koją, yra užuomina, kur jis norėtų eiti ar su kuo pageidautų bendrauti.”

Turbūt visiems žinoma: jei vienas pašnekovų nori baigti diskusiją, jis nukreipia vieną koją artimiausio išėjimo link. Pastebėjus šiuos signalus vertėtų skubiai rinktis vieną iš galimybių – arba pamėginti sudominti pašnekovą, arba baigti pokalbį savo iniciatyva, taip išlaikant situacijos kontrolę.

Moterims ir vyrams

Autoriai įspėja, kad piktnaudžiauti jų pateikiamomis žiniomis, tai yra manipuliuoti vienas kitu, negarbinga. Tačiau žinoti, kas iš tiesų vyksta tarp vyrų ir moterų, verta. Dauguma moterų instinktyviai jaučia, kaip veikia jų kalbėjimas aukštu, kone dainuojančiu balsu. Aukšti balsai siejasi su dideliu moteriškų hormonų estrogenų kiekiu, o iš aukšto balso sklindantis moterų “vaikiškumas” sužadina daugumai vyrų įgimtą potraukį būti globėju. O štai moterys mėgsta sodrius vyriškus bosus, liudijančius apie didelį vyriško hormono testosterono kiekį, tai yra kandidato į bičiulius vyriškumą. Juk bosinės gaidos berniukų balse pasigirsta būtent tada, kai dėl užplūdusio testosterono jų vaikiškas balsas “lūžta”.

Tad jei kalbasi vyras ir moteris, ir staiga moteris prabyla plonesniu balsu, o vyras balsą nuleidžia, tai jau rimtas signalas, kad jie nusiteikę kažką nuveikti kartu.

O štai verslo pasaulyje žemesniu balsu kalbanti moteris laikoma protingesne, reikšmingesne, patikimesne. Tad jei norite pažeminti balsą, šiek tiek nuleiskite smakrą ir kalbėkite kiek lėčiau, monotoniškiau.

Daugelis moterų daro klaidą, kai mėgindamos išsikovoti valdžią be reikalo pakelia balsą. Tai sudaro įspūdį, kad jos agresyvios.

O štai dar du įdomūs pastebėjimai: kai kurios apkūnios moterys kalba “mergaitės” balsu, norėdamos neutralizuoti stambaus kūno jėgą. Kitos tokiu balseliu skatina joms patinkančius vyrus elgtis globėjiškai.

Kai tyla – gera byla

Kaip susikurti “charizmą”, iškalba ir įtaigumu sėkmingai kopti karjeros laipteliais, sudaryti protingo, nepasiekiamo (kuriuo negalima manipuliuoti) ir drauge “savo” žmogaus įvaizdį? Nejaugi tai pavyksta tik politikams, žvaigždėms? Pasimokyti galima ir iš gyvų pavyzdžių. Vadovėlio autoriai primena, kad 2008 metais buvo išanalizuotas Bilo Clintono, kaip puikaus kūno kalbos kūrėjo ir atlikėjo, fenomenas. “Kūno kalba jis užmezga ryšį su Amerikos žmonėmis. Jo gestų arsenale rasime lūpų kandžiojimą sielvartui išreikšti, žiūrėjimą į lubas rimtai svarstant klausimą, kietą žandikaulių suspaudimą, išreiškiantį ryžtingumą. Jo nuotaika per kelias sekundes gali pasikeisti nuo plačios šypsenos iki ašarų.

B.Clintonas dažnai ryšį su savo klausytojais užmezga ne žodžiais, o fiziniu būdu – įdėmiai žiūrėdamas į akis, linkčiodamas galva, rankų ir pečių judesiais. Kūno kalba kaip tik ir buvo ta jėga, kuri pakėlė B.Clintono populiarumą, jo reitingus”, – teigiama vadovėlyje. Tačiau daugelyje gyvenimo sričių kuo mažiau pasakysi, tuo gilesnis ir paslaptingesnis atrodysi. Jaunas aktorius Endis Vorholis atrado, kad kalbantis su žmonėmis visiškai neįmanoma jų priversti padaryti, ko prašai: jie priešinsis, iškraipys prašymus. Kartą jis pasakė savo draugui: “Supratau, jog tylėdamas darau gerokai didesnę įtaką.”

Daiva Norkienė

“Moters savaitgalis”

Sakote, kad laikyti ant savo pečių visus keturis namų kampus, gyventi vien tik šeimos džiaugsmais ir rūpesčiais – joks vargas, nes esą toks ir yra moters pašaukimas? Bet ar tikrai? O gal bent retsykiais verta pagalvoti apie tai, kad jūsų poreikiai nėra menkesni už artimųjų?

Jūs – geroji fėja, kuri visiškai negalvoja apie save…

Ryte keliatės anksčiau už visus, nes privalote paruošti ne tik pusryčius, bet ir pietus, įdėti lauknešėlius vaikams į mokyklą, palakstyti su šuneliu po mišką (vyras ir vaikai taip saldžiai miega, negi žadinsi… ), sudėti dukros kuprinę, nes vakar ji buvo pernelyg pavargusi, nušveisti vyro batus (jeigu pats to imsis, dar, ko gero, pavėluos į darbą arba pareikš, kad nespėja nuvežti vaikų į mokyklą), nuvalyti dulkes, kad ryte pramerkę akis namiškiai pamatytų švarius namus… Ir tai dar ne viskas: nesvarbu, ar bendraujate su geriausia drauge, ar su bendradarbe, ar su nauju pažįstamu, beveik visada sakote “mes” (“mes norime”, “mums patinka”, “mes važiuosime”), o ne “aš”. Žinoma, labai gražu, kai šeima – vieninga, tačiau nereikėtų pamiršti, kad esate ne tik mama ir žmona, bet ir moteris, turinti teisę į savo svajones ir norus.

Būkite gudrios ir daugiau mylėkite save

Visiškai neturite laiko sau? Tikriausiai todėl, kad kasdien iš visų pakampių rankiojate vaikų paliktus žaislus, saldainių popierėlius, nešvarias lėkštes (ir vėl leidote valgyti prie televizoriaus…), vyro kojines (niekaip nepavyksta atpratinti nuo įpročio vakare pakišti jas po lova), išmėtytus drabužius, plaunate indus (juk vaikai to nepadarys taip gerai, kaip jūs), siurbiate kilimus… Palaukite, o kiek jūsų vaikams metų? Juk tikriausiai jau išaugo iš vystyklų ir gali atlikti bent jau vieną kitą nesudėtingą darbelį, tarkime, sustatyti į garažą žaislines mašinytes ar sudėti skalbinius į skalbimo mašiną? Be abejo, kartais norisi savo atžalėlių pagailėti: juk jie anksti keliasi, daug mokosi, lanko šimtą būrelių, – tikrai būtų negražu kvaršinti jiems galvas dar ir dėl kokios nors po namus skraidančios dulkės… Žinoma, galite plėšytis po namus viena, bet kas tada perskaitys knygas, kurių šalia lovos stūkso jau visas kalnas, pažiūrės filmą, nueis į grožio saloną, susitiks su draugėmis, nutapys paveikslą, išmoks užsienio kalbą, parašys laišką?

Vyras dirba nuo aušros ir sutemų, todėl tikrai negali nueiti į tėvų susirinkimą mokykloje ar darželyje? Tokiu atveju verta kalbėti tiesiai: “Šįkart – tavo eilė eiti į susirinkimą, nes aš buvau prieš mėnesį.” Atsispirkite pagundai nusileisti dėl šventos ramybės, juolab nereikėtų “suminkštėti” išgirdus žodžius: “Brangioji, aš juk nieko nesuprantu apie tuos vaiko mokslus”, “Tu geriau žinai, kaip kalbėti su auklėtojomis ir mokytojomis” ir t.t. Vyras labai greitai pajus, kad jumis galima manipuliuoti, todėl taip ir darys. Jam bus tiesiog patogu, jeigu manysite: “Tai padaryti turiu aš.”

Jeigu esate močiutė ir padedate vaikams prižiūrėti anūkus, nepamirškite, kad turite teisę išeiti atostogų ar turėti laisvų dienų. Jeigu susitarėte su drauge eiti į teatrą ar rinkti vaistažolių, taip ir padarykite. Ir jokiu būdu nesijauskite kalta dėl to, kad jūsų suaugęs sūnus ar dukra nepamatys naujo filmo (jį rodo kaip tik tą pačią dieną kaip ir spektaklį) – na, ir kodėl malonumų turėtumėte atsisakyti jūs, o ne jie?

Mokykitės imti, ne tik duoti

Pakalbėkime atvirai: nejaugi iš tikrųjų nei sykio nepagalvojote apie tai, kad artimiesiems duodate daugiau nei gaunate iš jų? Žinoma, šeima jums – visų svarbiausia, todėl esate pasirengusi dėl jos aukotis, versti kalnus ar numinti dešimt porų medinių klumpių. Tačiau būtų gražu, jeigu namiškiai nepamirštų atsilyginti – bent jau gražiu žodžiu. Juk jis – nieko nekainuoja. Prisiminkite, ar dažnai girdite, kad puikiai atrodote ir esate mylima, skaniai gaminate, viską mokate ir t.t. Ar sulaukiate užuojautos, kai jaučiatės pavargusi ir to neįmanoma nuslėpti? Namiškiai tyli kaip vandens į burnas prisisėmę, nes esą “kokia prasmė aušinti burną dėl savaime suprantamų dalykų”. Jeigu vyras vedė jus prieš dešimt metų, vadinasi, myli (antraip juk nebūtų pasiūlęs savo širdies… ), jeigu vaikai išlaižė lėkštes, vadinasi, valgis buvo labai gardus, jeigu negirdite užuominos apie varnų lizdą, reiškia, kad šukuosena jums tinka…

Gimėte ne vakar, todėl žinote, kad svajones dažnai tenka įgyvendinti, o ne laukti, kol jos pačios išsipildys. Nuo šiandien tiesiog pradėkite klausti: “Ar patiko pyragas?”, “Ar gražią suknelę išsirinkau?” ir t.t. Pratinkite namiškius kalbėti. Gali būti, kad prireiks kelių metų “darbo” ir sukąstų dantų, nuolat sau kartojant, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo… Bet pamėginti – tikrai verta.

Kas sakė, kad privalote būti tobula?

Išlyginate kiekvieną vyro marškinių raukšlelę, o metalinius puodus nublizginate taip, kad jie gali atstoti veidrodį? Ir tik todėl, kad anyta nesuabejotų, jog sūnus išsirinko tinkamą žmoną, o mama galėtų didžiuotis tuo, kad užaugino darbščią dukrą? O gal dabar pats laikas susimąstyti, kas norite būti – laiminga moteris ar nusiplūkusi namų šeimininkė? Jūsų vyras – iš tų gerųjų, kuriems ne gėda valyti dulkes? Būtinai suteikite jam progą pasireikšti. Na ir kas, kad viena kita dulkė liks nenuvalyta – pasaulis dėl to nesugrius. Jokiu būdu nesekiokite iš paskos ir netaisykite vyro klaidų, juolab neburbėkite, kad geriau viską būtumėte padariusi pati…

Pasidalykite pareigomis

Jūs – ne robotas, dirbantis kelis etatus, o šeimos, kuri turi ne tik teisių, bet ir pareigų, narė. Kadaise padarėte klaidą – vyrą ir vaikus išstūmėte iš virtuvės, todėl dabar jie nesugeba net arbatos išsivirti ir nežino, kam reikalingas indų ploviklis ir kempinė. Namiškius apsaugojote ir nuo kitų darbų: skalbimo, šiukšlių nešimo, kilimų siurbimo, gėlių laistymo… Laikas pokyčiams! Pagalvokite, kaip būtų galima padalyti pareigas, kas ir už ką galėtų būti atsakingas. Lengva nebus, bet būtinai tam ryžkitės – juk norite turėti laisvalaikio, ar ne?

Neapleiskite savo pomėgių, raskite laiko sau

Jeigu būsite reikalingos ne tik savo vaikams ir vyrui, bet ir kietiems žmonėms, jausitės svarbios ne tik kaip mamos, netapsite visiškai priklausomos nuo namiškių meilės. Tegul vaikai ir vyras žino, kad penktadienis – mamos diena. Tai – “šventas reikalas”, todėl niekas iš namiškių tądien neturėtų trukdyti jūsų klausimais: “Kur druska?”, “Kiek laiko reikia kepti kiaušinienę?” arba “Kada grįši?”. O ką veiksite laisvalaikiu – jūsų reikalas.

Kas ieško, tas randa

Norėtumėte pasilepinti (pamirkti vonioje, paskaityti, aptarti su draugėmis gandus…), bet laisvo laiko vis nėra ir nėra… Pagalvokite, ko galėtumėte atsisakyti. Gal nebūtina kasdien gaminti vakarienės iš trijų patiekalų arba užuolaidos gal dar nėra tokios dulkėtos kaip jums atrodo ir jų nereikia skalbti? Trys valandos jau sutaupytos.

Galvojate tik apie kitus, todėl taupote savo sąskaita

Gavote premiją, užsidirbote kelis papildomus litus, laimėjote loterijoje… Vadinasi, pagaliau galite nusipirkti išsvajotąją suknelę, batelius, gal dar rankinę… Deja, parduotuvėje pasijuntate keistai: staiga prisimenate, kad dukra nori naujos lėlės, sūnų reikės išleisti į stovyklą, o vyro automobiliui būtinos naujos detalės… Nusprendžiate, kad pasipuošti nauja suknele neturėsite progos, batus turite (juk ne basa vaikščiojate), todėl išsliūkinate pro duris.

Prisiminkite: visada bus reikalingesnių pirkinių

Kada nors tikrai pradės klibėti kėdžių kojos, suges televizorius, suplyš vaiko batai, sulūš lova ir t.t. Tikrai visada reikės pinigų mokyklinėms prekėms, degalams, vaistams, gimtadienių dovanoms. Jeigu lyginsite, kas svarbiau – puošni palaidinė ar dukros anglų kalbos vadovėlis, plaukų dažai ar vyro vitaminai, rezultatas visada bus ne jūsų naudai.

Nelaukite, kol išauš tokia diena, kai galėsite lengviau atsikvėpti ir pasakyti: “Na štai, pagaliau galiu pagalvoti ir apie save.” Padarykite tai dabar.

Garsiai kalbėkite apie savo poreikius

Nusiperkate naują apdarą ir paslepiate jį spintoje? Nes jaučiatės kalta dėl to, kad švaistote šeimos pinigus… Panašu, kad namiškius jau pripratinote prie minties, kad jums tikrai nieko nereikia. Štai kodėl užuot ėjusi į kirpyklą, plaukus dažotės pati (taip pigiau), perkate pigią kosmetiką, nesakote sutuoktiniui, kiek kainavo suknelė. Jeigu norite, kad padėtis pasikeistų, apie savo poreikius kalbėkite garsiai – jokia čia gėda. Tenka taupyti pinigus? Na, jeigu nusipirkote brangesnę palaidinę, gal šį mėnesį galite neužsakinėti picų į namus?

Nepasiduokite kaltės jausmui

Neatsispyrėte pagundai ir nusipirkote brangų apatinio trikotažo komplektą, todėl visą dieną jaučiatės blogai – nors imk ir grąžink atgal. O gal geriau pagalvokite, ar jūsų vyras ir vaikai taip pat jaučiasi kalti dėl to, kad žuvis gaudo nauja meškere arba lanko teniso treniruotes, kurios nepigiai kainuoja? Nepamirškite, kad vaikai mokosi iš tėvų. Ar norėtumėte, kad ir jūsų dukra užaugusi jaustųsi kalta dėl to, kad nori juvelyrinio papuošalo, o ne pigaus blizgučio? Tikriausiai ne…

Rūta Staučytė

“Moters savaitgalis”