Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ
Dėl galimybės dažniau matytis su keturmete dukra jau pusmetį teismuose kovojantis ir Prezidentei laiškus rašantis vilnietis kompiuterių inžinierius Donatas Čereška (30 m.) sako, jog buvusių sutuoktinių bendravimą Lietuvoje apsunkina teisėjai, kurie ir toliau vadovaujasi sovietų principu, kad vaikui geriausia gyventi su motina.
„Teisėjai negirdi argumentų, kodėl vaikui būtina matyti tėvą dažniau nei kartą per savaitę“, – piktinasi D.Čereška. Jam pritaria ir neseniai įkurtos ir jau 30 tėvų vienijančios Asociacijos prieš tėvų atstūmimą (APTA) valdybos narys Andrius Chranovskis: „Tai aukščiausio lygio egoizmas ir neišprusimas.“
Palikti vaiką ramybėje?
„Įsisukus skyrybų procesui netrūksta kartojančiųjų, kad svarbiausia palikti vaiką ramybėje. Daug vyrų taip ir padaro – nusileidžia, o sulaukę atžalos pilnametystės išgirsta klausimą: kur anksčiau buvai, kai man tavęs reikėjo? Dažnam jų priekaištaujama: kodėl dėl manęs nekovojai?“ – guodžiasi D.Čereška.
Pašnekovas sutinka, kad dukters motina, kurios iniciatyva jie ir išsiskyrė, su vaiku leistų kuo daugiau laiko, tačiau mano, jog du savaitgaliai per mėnesį – tikrai per mažai būti su vaiku.
„Jei neišgalime daugiau, įrašykime į Civilinį kodeksą, kad tėvas – tik spermos donoras, turintis mokėti alimentus, nes šiandien po skyrybų leidžiama tik finansiškai išlaikyti savo atžalą, tačiau visavertiškai bendrauti, dalyvauti jo ugdyme – ne“, – piktinasi vilnietis.
Skyrybų procesą su karu lyginantis pašnekovas tvirtina, kad jo vaikas naudojamas kaip priemonė pasiekti to, ko iš jo nori motina.
Šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas sako, kad su vaiku negyvenantis tėvas ar motina dažnai skundžiasi neturintys pakankamai galimybių pasimatyti su atžala, o su juo gyvenantis manipuliuoja vaiku, sudaro dirbtines kliūtis pasimatyti su juo.
Psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė pasakoja, kad vidutiniškai bylos dėl teisių į vaiką trunka apie 6 mėnesius, bet būna, jog užtrunka ir dvejus metus, ir ilgiau: „Bylai keliaujant iš vienos instancijos į kitą vaikai tampa paaugliais, o tada paaiškėja, kad jie visai nenori gyventi su tėvu, kuris dėl jų nuėjo kryžiaus kelius.“
Su skyrybų bylomis dirbantys teisininkai apibūdina jas kaip vienas sudėtingiausių, nes retai abi pusės išsiskiria bendru sutarimu, kur kas dažniau tai būna panašu į karą. Ir Vilniaus miesto teismo teisėja Sigita Gudavičiūtė-Montvilienė pritaria nuomonei, kad visos šeimos kategorijai priskiriamos bylos, susijusios su vaikais, yra liūdnos ir sudėtingos.
Pataria neatlygintinai
Vyrai, kurie kreipiasi pagalbos į APTA, jau žino, kad blogiausia, ką jie gali padaryti savo vaikui, tai paviešinti skyrybų istoriją. Dėl galimybės dažniau matyti savo vaikus kovojančius vyrus asociacijos teisininkai įspėja, kad jų vaikai gali sulaukti patyčių.
„Tėvai, pasirinkę šį kelią, tik dar labiau apsunkina savo dalią: motinos panaudoja tai kaip sunkinantį argumentą teisme, ir vyrų galimybės matytis su vaiku dar labiau apribojamos“, – pasakoja prieš ketverius metus įkurtos asociacijos valdybos narys A.Chranovskis.
Lygių galimybių kontrolierė Agneta Lobočevskytė pasisako už tai, jog vaiką prižiūrintis tėvas ir motina nebūtų diskriminuojami dėl išankstinės nuostatos, kad visais atvejais vaikui geriau su mama: „Žinau pavyzdžių, kai tėvas į vaiko auginimą įsitraukęs kur kas labiau.“
„Nors Skandinavijoje nesusituokusių žmonių nepalyginti daugiau nei Lietuvoje, tai dažniausiai neatsiliepia tėvystės pareigų kokybei. Lietuvoje dar ne visi tėvai iširus santuokai suvokia, kad vaikas yra asmenybė, kurio teisės privalo būti užtikrintos, jis neturėtų tapti manipuliacijos įrankiu, leidžiančiu pasipelnyti skyrybų metu“, – pabrėžia Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) ekspertė Margarita Jankauskaitė.
Tėvystė – visam gyvenimui
„Įsivaizduokite, kas dedasi vaiko galvoje, jei išsiskyrę tėvai nekenčia vienas kito ir apie tai kalba jam girdint. Vaikas ima save kaltinti ir svarstyti, kad dėl jo ši drama ir įvyko. Jei tėtis nebemyli mamos, matyt, nebemyli ir jo? Praradęs ramybę ir pasitikėjimą savimi jis išgyvena nuolatinį karą“, – besiskiriančių tėvų vaiko savijautą apibūdina Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė Erika Umbrasaitė. Jos ir buvusio vyro sprendimas likti draugais leido sūnui Jokūbui užaugti matant abu tėvus.
Pasidomėjus, kodėl po skyrybų vyrams tenka patirti vargų dėl pasimatymų su vaikais, advokatė Marina Gušauskienė, kone kasdien dalyvaujanti skyrybų bylose, sako: „Išsakyti pageidavimą, su kuriuo iš tėvų norėtų likti gyventi, vaikas gali tik nuo 12 metų, bet net ir tai negarantuoja, kad jo nuomonė lems teismo sprendimą.“
„Buvusi žmona pasistengė, kad savo dukrą matyčiau tik kartą per savaitę, ir vos valandą, – sako teismų duris varstantis Marius M. – Skaudžiausia, kad ryšys su ja vis labiau silpsta: mergaitė nuolat girdi iš motinos, koks blogas jos tėvas. Galite įsivaizduoti, kaip noriai po tokių kalbų ji eina į susitikimus su manimi. Net pažvelgti į mano pusę meiliau bijo, nes žino, kad tai sukels motinos pyktį“, – pasakoja vyras, daugiau nei metus negalintis susitikti su dukterimi vienas.
Kaip elgtis esant tokiai situacijai, kai vaikas nuolat nuteikinėjamas prieš jį, Marius klausė ir teisininkų, ir psichologų. Sulaukė pasiūlymo išdėstyti savo nuoskaudas popieriuje – rašyti laiškus dukrai į ateitį, neva tapusi pilnametė ir perskaičiusi laiškus mergaitė viską susivoks, tada abu viską ir išsiaiškins.
„Bet kas kompensuos prarastus mūsų bendravimo metus?“ – klausia kitą šeimą sukūręs vyras. Išmaniajame telefone jis rodo dukters nuotrauką. Mergaitė – teismo posėdžių salės fone, įsitaisiusi ant mamos kelių, į žemę įsmeigtomis akimis.
Karas dėl teisės į vaiką po skyrybų
„Kone trečdalyje bylų šiandien norą po skyrybų gyventi su vaiku išreiškia tėčiai. Jie kur kas brandesni ir atsakingesni tėvai nei jų pirmtakai, suvokiantys savo teises, siekiantys jas įgyvendinti ir apginti“, – sako teisėja A.Bugelevičienė.
Lygindama teismų praktiką prieš kelias dešimtis metų ir dabar teisėja teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ryškiai keitėsi išsituokusių vyrų nuostatos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir aktyvesnio jų įsitraukimo į ugdymo procesą.
„Vyrai nebenori likti nuošalyje ir po skyrybų vis labiau įsitraukia į vaikų auginimo procesą“, – sutinka ir teisėja S.Gudavičiūtė-Montvilienė.
Kiek tikslai vyrų prašymų po skyrybų auginti vaikus nagrinėjama šiandien teismuose, Nacionalinė teismų administracija pasakyti negali. „Tektų pakelti visas bylas. Vieną standartinę bylą sudaro tomas medžiagos – apie 200 lapų informacijos apie vaiko gyvenimą nuo pat gimimo iki sprendimo jo tėvams apriboti valdžią ir ieškoti naujų, šiltesnių bei saugesnių namų“, – atsiprašo jos atstovė Miglė Pavliukovičienė.
Kasmet teismai išnagrinėja apie 21 tūkst. šeimos bylų. 2011 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje nepilnamečius vaikus augino 48 870 vienišų motinų ir tik 4400 vienišų tėvų. VDU mokslininkė sociologė Aušra Maslauskaitė teigia, kad Lietuvoje vienišų tėvų yra 3 proc., o Danijoje – 23 proc., Švedijoje – net 30 proc.
„Mano atmintin ryškiausiai įsirėžė skyrybų byla, kai dar išsituokti nespėjusi sutuoktinė paliko savo vyrą su vaiku, o pati apsigyveno su kitu partneriu“, – stereotipą, kad rūpintis vaiku po skyrybų gali tik motinos, griauna A.Bugelevičienė.
Situaciją vykstant civilinėms ir administracinėms byloms švelnina jau antrus metus teismuose dirbantys psichologai. „Per mano darbo praktiką taip pat ne kartą vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Tikrai nėra tokios praktikos, kad tėčiai ignoruojami, o vaikas paliekamas tik su mama“, – pasakoja Šiaulių apygardos teismo psichologė Vaida Šarauskienė.
Psichologai tampa savotiškais tarpininkais tarp teismo, šeimos ir vaiko. Dažniausiai teisėjai į juos kreipiasi su prašymu išklausyti vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo su vienu iš tėvų, bendravimo tvarkos. Anksčiau tuo užsiimdavo vaiko teisių apsaugos specialistai, bet dabar tai psichologų funkcija.
Po pokalbio su psichologu kur kas lengviau prakalbinti vaiką teismo salėje. Deja, pasikviesti šį specialistą gali tik didžiųjų miestų teismai.
Prancūzų pavyzdys
„Kodėl trečdalis prancūzų ir po skyrybų geba palaikyti darnius tarpusavio santykius su buvusiais mylimaisiais, o mums tai sekasi kur kas sunkiau?“ – svarsto knygų „Vienos krūties istorija“ ir „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ autorė E.Umbrasaitė.
Ji neabejoja, kad buvę sutuoktiniai gali bendrauti ir po skyrybų. „Pati buvau liudininkė istorijos, kai pora, drauge pragyvenusi šešerius metus, po skyrybų susirinko į buvusios žmonos gimtadienį su naujos šeimos nariais ir sugyventais vaikais. Kodėl buvęs mylimasis turėtų būti išbraukiamas iš gyvenimo? Jis visada liks jo dalimi, prancūzai tai suvokia, galbūt todėl lengviau žiūri į meilės dramas. Lietuviai taip pat galėtų pasimokyti civilizuoto bendravimo“, – siūlo E.Umbrasaitė.
Aktualusis interviu
Į „Veido“ klausimus atsako šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas.
– Ar tiesa, kad Lietuvos teismuose, sprendžiant skyrybų bylas, vyrauja „promoteriškos“ nuostatos, todėl tėvams skiriantis vaikų gyvenamoji vieta dažniausiai nustatoma su motina?
– Visuomenėje netrūksta tokių kalbų. Tačiau teismai nesivadovauja stereotipais. Mano darbo praktikoje nemažai pavyzdžių, kai vaikai po tėvų skyrybų paliekami gyventi su tėčiu. Taigi nenorėčiau sutikti, kad vyrauja promoteriškos nuostatos. Iš kitos pusės, ne taip svarbu, su kuriuo iš tėvų vaikas liks gyventi. Psichologų pripažįstama, kad jei vaikas neturi pakankamo ryšio su kartu negyvenančiu tėvu, silpnėja ryšys ir su drauge gyvenančiu.
– Kodėl prieš patenkant į teismo posėdžių salę patariama pasikonsultuoti su psichologu ar vaiko teisių specialistu?
– Besiskiriantiems tėvams kartais pritrūksta motyvacijos kultūringai bendrauti tarpusavyje, rūpintis vaikais. Valstybė galėtų parodyti daugiau iniciatyvos skatindama programas, prisidedančias prie to, kad besiskiriančių pusių konfliktas nesiplėstų. Tačiau pas mus žmonės paliekami vien teismui (neskaitant kelių psichologų didžiuosiuose Lietuvos miestuose).
Sistema turėtų funkcionuoti taip: kilo konfliktas – valstybės institucijos pareigūnas, socialinis darbuotojas, kuris stebi besiskiriančias poras, sprendžia, kokią pagalbą jiems pasiūlyti (psichologo ar teisininko). Teisme ginčai sprendžiami lėtai ir ilgai, o besiskiriantiems pagalbos reikia esamu momentu, taigi šis darbuotojas galėtų būti lyg tarpininkas, padedantis skyrybų metu bendradarbiauti.
– Kalbate apie teisminę mediaciją, kuri Vakarų Europoje jau taikoma?
– Taip, Lietuvą ji pasiekė su tam tikru uždelsimu, apie 2008 m. Tai ginčų sprendimo procedūra, kurios paskirtis – padėti šalims civilinėse bylose išspręsti ginčą taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams (tarpininkams), specialiai apmokytiems teisėjams, jų padėjėjams arba kitiems atitinkamą kvalifikaciją turintiems asmenims.
Didžiausias šios paslaugos privalumas, kad ant vienos kėdės „sėdi“ psichologas ir teisininkas. Teisinė mediacija nėra panacėja, bet yra laimėjimas, jei tėvai sutinka ja pasinaudoti. Ji nemokama ir teismo skiriama tik tuomet, kai abi pusės sutinka. Esminis mediacijos siekis – išsiaiškinti, ar yra galimybių spręsti klausimus abiejų pusių sutarimu. Mediacija gelbsti ir tuomet, kai po teismo sprendimo viena iš pusių susitarimo nesilaiko.
– Kaip klostosi įvykiai, kai vienas iš tėvų draudžia kitam matytis su vaiku?
– Tuomet teismo sprendimas vykdomas priverstine tvarka. Nukentėjusioji pusė kreipiasi į antstolį ir prašo padėti įvykdyti teisingumą. Tai reiškia, kad antstolis kartu su policijos pareigūnu vyksta ten, kur gyvena vaikas, ir bando motinai (tėvui) išaiškinti jo pareigas, prašo, kad sudarytų sąlygas kitam sutuoktiniui matytis su vaiku. Pasimatymas įvyksta, bet nelabai išeina kalbėti apie vaiko ir tėvo bendravimo kokybę.
Šis kelias – ne išeitis. Taigi būtina stengtis, kad konfliktai nenueitų iki tokių aštrių situacijų.
– Ar pasitaiko, kad po teismo sprendimo dėl gyvenamosios vietos nustatymo vaikas nesutinka gyventi su jam paskirtu tėvu?
– Taip nutinka su paaugliais. Liūdniausia, kad šioje situacijoje teisė nelabai ką gali padaryti. Įsivaizduokite, jei paauglės gyvenamoji vieta nustatyta su motina, bet ji protestuoja ir gyvena su tėvu. Maža to, tėvas pagal teismo nutartį dar įpareigotas užtikrinti vaiko išlaikymą motinai, su kuria jo dukra negyvena.
Loading ...