Asmeninio archyvo nuotr.

Rio olimpinių žaidynių fone vis prabėga mintis: kokie dideli pinigai sukasi pro­fe­sio­na­liame sporte. Sportininkų atlyginimai, medicininės išlaidos, rėmimas, varžybų trans­liacijų mokesčiai. Ir kita mintis: kiek daug žmonių tiesiog paaukoja savo karjerą sportui. Kasdieninės treniruotės, traumos, kritika patyrus nesėkmes. Ir taip metų metais. Dėl ko visa tai? Paprastai tariant – dėl žaidimo. Varžymosi. Noro nugalėti.

Dr. Mantas Tvarijonavičius, žmonių ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ konsultantas, PVPA valdybos narys

Žmonėms patinka žaisti. Žaidimas sukuria motyvaciją – norą dar labiau pasistengti, pa­siek­ti daugiau. Žaisdamas žmogus įsitraukia į procesą – ar tai būtų profesionalus krepšinis, ar stalo žaidimas namuose. Žaisti mokame nuo vaikystės. Ir dažniausiai tuo mėgaujamės.

Žaisti darbe? Taip!

Per pastaruosius metus Lietuvoje teko susidurti su dešimtimis įmonių, kurios naudoja žaidimus darbuotojų motyvacijai ir įsitraukimui didinti. Tam net terminas yra – žaidyba (angl. gamification).

Įmonės rengia pardavėjų varžybas, kas savaitę matuodamos pasiektus pardavimo rodiklius, skirdamos prizines vietas ir, žinoma, viešą pripažinimą ir prizus. Gamybinės įmonės rengia cechų pamainų varžybas, rungiantis dėl geresnių gamybos rodiklių. Ugniagesiai dalyvauja turnyruose, kurie vyksta net ne vienos organizacijos ar šalies, o tarptautiniu lygiu.

Čia reikia prisiminti klasikinį posakį: „Duokit duonos ir žaidimų!“ Kol nepakaks „duonos“, jokie „žaidimai“ darbuotojų motyvacijai nepadės. Tiek pagrindinės žmonių motyvavimo teorijos, tiek praktika rodo, kad darbuotojai „minkštaisiais“ dalykais (galimybe varžytis, būti pripažintiems, dalyvavimu priimant sprendimus ir kt.) bus sėkmingai motyvuojami tik tada, kai nesijaudins dėl laiku neapmokėtų sąskaitų, negalvos, už ką nupirkti vakarienę šeimai, ir bus daugiau ar mažiau patenkinę kitus bazinius savo poreikius.

Galvokite naujus žaidimus. Tiesa ta, kad po 2–4 savaičių bet koks efektyvumą skatinantis žaidimas pabosta.

Jei nežaidžiate efektyvumą skatinančių žaidimų darbe, galvokite apie tai. Tai galingas darbuotojų motyvacijos „atidarytuvas“. Tačiau tik tuomet, jei jūsų įmonėje sutvarkyti „kietieji“ vadybiniai dalykai: darbuotojams aiškūs įmonės ir jų asmeniniai tikslai, pakanka darbo priemonių, egzistuoja aiški rezultatų vertinimo sistema, teisingai atlyginama už darbą. Jei šių dalykų nebus, žaidimai daugeliu atvejų darbuotojų bus ignoruojami, sabotuojami ir tiesiog neveiks.

Kaip sukurti veiksmingą, darbo efektyvumą skatinantį žaidimą? Keli paprasti patarimai, kurie gali padėti tai padaryti.

Numatykite tikslus: ką siekiate pagerinti? Par­da­vimas naujiems klientams, sutarčių su esamais klientais pratęsimas, mažesnis gamybos cecho klaidų skaičius, reagavimo į iškvietimą laikas, klientų aptarnavimo kokybė – tai pavyzdžiai, su kuriais teko susidurti Lietuvos įmonėse. O ką pagerinti norite jūs?

Numatykite, kaip matuosite tai, ką siekiate pagerinti. Jei matavimas kainuos pernelyg daug, bus labai sudėtingas – galbūt neverta net pradėti? Matavimas turi būti paprastas ir aiškus.

Sukurkite ar adaptuokite žaidimą, kuris skatintų siek­ti numatytų rezultatų. Apsvarstykite, ar žaidimas tu­rėtų būti individualus, ar komandinis, kaip skelbsite rezultatus, kaip apdovanosite labiausiai pa­si­žy­mėjusius.

Testuokite žaidimą. Jei jūsų organizacija didelė – nepradėkite žaidimo iškart visais frontais. Kurį laiką bandykite sukurtą žaidimo prototipą mažame darbuotojų rate. Tikrai rasite ką patobulinti prieš paskelbiant žaidimo pradžią visai organizacijai.

Žaiskite, matuokite ir skelbkite rezultatus, apdovanokite nugalėtojus. Svarbu, kad žaidimas neperaugtų į nevaldomą konfliktą ir konkurenciją. Būkite pasirengę koreguoti žaidimą ir malšinti aistras.

Galvokite naujus žaidimus. Tiesa ta, kad po 2–4 savaičių bet koks efektyvumą skatinantis žaidimas pabosta. Tą puikiai žino kompiuterinių žaidimų kūrėjai, kurie periodiškai išleidžia savo žaidimų atnaujinimus ir naujas versijas. Niekas, o ypač jaunosios Y kartos atstovai, nežais to paties žaidimo su tokiu pačiu užsidegimu kelis mėnesius iš eilės.

Keletas pavyzdžių. „Google“ kompanija, kaip ir bet kuri kita didelė įmonė, prieš keletą metų vargo ieškodama būdų, kaip paskatinti darbuotojus laiku ir kokybiškai užpildyti kelionių ataskaitas. Buvo sukurta ir įdiegta „sužaidybinta“ kelionių išlaidų sistema: planuojamai verslo kelionei darbuotojai gaudavo tam tikrą išlaidų limitą. Kelionės metu jo neviršiję darbuotojai galėjo pasirinkti, ką daryti su sutaupytu likučiu: išsimokėti sau su kitu atlyginimu, panaudoti kitai savo kelionei ar paaukoti labdarai. Šis sprendimas „Google“ leido pasiekti beveik 100 proc. ataskaitų užpildymą per 6 mėnesius.

Šių eilučių autoriui dirbant personalo vadovu teko kartu su kolegomis rengti varžybas įmonių pardavimo specialistams. Ko gero, labiausiai pardavėjus „vežantis“ žaidimas buvo laimės ratas. Principas paprastas: visi pardavėjai, kurie per savaitę pasiekdavo tam tikrą pardavimo apyvartą, savaitės pabaigoje galėdavo pasukti specialų laimės ratą ir laimėti piniginį ar nepiniginį prizą. Šios varžybos – vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip galima pritaikyti žaidybos principą darbo paįvairinimui ir žmonių motyvavimui.

Efektyvumą skatinantys žaidimai – rimtas pareiškimas norintiems labiau motyvuoto kolektyvo ir geresnių veiklos rezultatų. Žaidimai gali pasitarnauti, jei siekiate pažadinti užsisėdėjusį kolektyvą, taip pat jei dirbamas darbas yra rutininio pobūdžio. Kada pastarąjį kartą tokius žaidimus darbe žaidėte jūs?

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Tomas Misiukonis

Šiemet buvau renginyje, kur motyvacijų pranešėjas visiems žiūrovams liepė atsistoti ir pakvietė juos šokti pagal ritmingą muziką į mikrofoną šaukdamas, kad jie gali.

Jūs galite! Kartokite paskui mane: aš galiu!!!

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Vėliau internete mačiau vienos moters nufilmuotą video. Ji pasakojo apie aplankytą motyvacinį seminarą, kurį vedė tas pats žmones šokdinęs lektorius. Entuziastingą video ta moteris nufilmavo vairuodama automobilį ir vis kartojo, kaip buvo nerealu, kaip ji ims jautį už ragų ir jau šiandien pradės įgyvendinti savo tikslus. Neturiu žodžių, – ji sakė.

Kol tęsėsi ta daugiau nei tūkstantį žmonių nuo kėdžių pakėlusi daina, dėliojau įžvalgas apie įvairius motyvacinius seminarus, kurie turėtų priversti mus atsistoti nuo gyvenimo sofos, išjungti gyvenimo televizorių ir pradėti daryti gyvenimo darbus.

Kad nenuslysčiau nuo realybės, nutariau padaryti reality check – išsiaiškinti, kaip žmonės patiria motyvacinius seminarus. Salesblog.lt ir Coachingblog.lt tinkluose atlikau online apklausą, kurioje teiravausi keturių klausimų: kaip žmonės patiria motyvacinius seminarus? Kokį jų efektą jie stebi? Ar jie dar kartą eitų į tokius renginius? Ir ar jie iš esmės tokiais seminarais tiki?

Apklausoje sudalyvavo 105 žmonės (36 vyrai ir 69 moterys), kurių amžiaus vidurkis yra 35 metai.

Teiginiui labiau tikiu motyvaciniais seminarais pritarė 45% respondentų, o teiginiui labiau netikiu motyvaciniais seminarais pritarė 39% apklausos dalyvių.

Likusi 16% respondentų dalis rinkosi atsakymų variantą kita ir savo pasirinkimą komentavo pakankamai skeptiškai, išskyrus vieną kitą žmogų, išreiškusį didelį palankumą tokiems renginiams.

Trumpai gali padidinti [motyvaciją], – sako viena dalyvė. - Bet po to aš vėl pasidarau demotyvuota. Ir niekaip nesuprantu, kas yra ne taip. Valios trūkumas, nepakankamai noriu, ar dar kas nors.

Yra ir kitu būdų, jei supranti, kad reikia motyvuoti save ir, jei žinai, kas tave motyvuoja. O seminaras nebūtinai motyvuos, – suskamba ir tokia nuomonė.

Prieš einant toliau, pažvelkime į tai, kas realiai vyksta motyvacinio seminaro metu. Man teks išsiplėsti, o įžvalgas iliustruosiu apklausos rezultatais.

Kuriama problema – aktualizuojamas poreikis

Daugelis motyvacinių seminarų pradedami nuo problemos kūrimo. Nesvarbu, galioja mums tai ar nelabai, lektorius vis tiek pateiks bendro pobūdžio klausimą, kuris privers mus patikėti, kad su mumis kažkas negerai.

Kas iš jūsų pastaruoju metu ko nors siekėte, tačiau pajutote, kad trūksta jėgų įgyvendinti šiuos tikslus?

Ar gyvenime kada nors buvote savimi nusivylę, kai jums nepavyko padaryti to, ką norėjote padaryti?

Ar pastebėjote, kad ir kiek bandytumėte darbų nuveikti, vis tiek visko nespėjate?

Dabar parodykite (pritaginkite) žmogų, kuris į šiuos klausimus atsakys ne. Taigi, lektorius jau turi mūsų dėmesį, tačiau tik dėka tos iliuzijos, kurią mums sukūrė. Kuo emocingesni ir detalesni bus šie klausimai, tuo labiau su jais susijungsime ir, žinoma, suprasime, kad ei, velnias, iš kur jis žino, čia gi apie mane šneka!

Kas iš jūsų neturėjo santykių problemų?, – užtikrintai klausia motyvacijos lektorius puikia žinodamas, kad nepakils nei viena ranka.

Didelė dalis apklausoje dalyvavusių žmonių teigia, kad motyvacinių seminarų metu jie turėjo pozityvią patirtį:

Tai, kas tuo metu vyko, mane įkvėpė, jaučiausi pakiliai – 33,6%

Pamažu mane užkrėtė kitų dalyvių entuziazmas, įsitraukiau į veiksmą – 9,3%

Įdomu tai, kad prie pozityvios patirties nemaža dalis žmonių priskyrė jaustą simpatiją lektoriui/lektorei:

Jaučiau simpatiją lektoriui/lektorei– 15,9%

Apibendrinant, daugiau negu pusė žmonių sakė, kad motyvacinis seminaras jiems suteikė teigiamą patyrimą. Tarp neigiamų patirčių labiausiai dominavo šios:

Mane lankė mintys, kad nors ir gerai čia kalbama, tai man nelabai tinka – 8,4%

Jaučiau, kad manyje kyla pasipriešinimas lektoriui/lektorei ir tam, kas čia vyksta – 10,3%

Aš jaučiausi abejingai, laukiau, kas čia dabar bus – 6,4%

Įvertinant respondentų patirtis motyvacinių seminarų metu, daugumai žmonių jos yra labiau teigiamos, kai kuriems ypač pozityvios.

BFL/S.Žiūros nuotr.

Kuriama galėjimo iliuzija – stiprinamas troškimas

Motyvacinio seminaro metu sukuriama iliuzija, kad mes galime išsikapstyti iš savo sunkumų, nes mums tiesiog reikia labai norėti. Kaip ten sako? Pritraukti mintimis sėkmę. Štai čia pasipila gausūs pavyzdžiai, įrodantys, kad pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie nepaisant visų sunkumų išsikapstė iš bėdų ir dabar jie yra pasiekę viską.

Tie žmonės ekrane, žmonės apie kuriuos pasakojama, yra unikalūs tiek savo asmeniniais gebėjimais, tiek ir savo patirtimi, tačiau mes nejučia ieškome susitapatinimo su jais.

Mums bus pateiktas David Hurst pavyzdys apie aklą žmogų, įveikusį Mount Blanc. Galbūt susipažinsime su Li Cunxin – iš vargšų šeimos kilusia mergina ir vėliau tapusia pasaulinio garso šokėja. Nebus apsieita be James „Nick“ Vujicic – bekojo ir berankio vyruko, kuris daro visokius triukus ir gyvenimu nesiskundžia, nes pats skaito motyvacinius pranešimus.

Pamažu mumyse atsiras tikėjimas, kad jeigu tie žmonės gali užlipti į kalnus, kūnu paspirti kamuolį, ar perplaukti jūras vienui vieni, tai ir mes galime imtis gyvenimo darbų, kuriuos seniai atidėliojome ir bijojome pradėti. Viskas, išeinu, – mes pagalvojome. – Kursiu savo verslą. Aš galiu.

Vienas mąstymo iškraipymas, kuris čia įsijungia, skatina daryti vieną klaidą. Tie žmonės ekrane, žmonės apie kuriuos pasakojama, yra unikalūs tiek savo asmeniniais gebėjimais, tiek ir savo patirtimi, tačiau mes nejučia ieškome susitapatinimo su jais.

Nors lektorius bando pakelti mūsų asmeninį efektyvumą rodydamas įkvepiančius pavyzdžius, vis tik šis efektyvumas yra stimuliuojamas išoriniais trigeriais. Asmeninis efektyvumas yra stiprus tiek, kiek žmogus tiki, kad jis gali ir tiek, kiek jis turi kompetencijos šiam efektyvumui įgyvendinti (iš esmės tai yra vidiniai trigeriai).

Iš kaimyno, gyvenančio antrame bute, kuris pernai prarado sūnų, bet sugebėjo atsitiesti, galima išmokti daugiau negu iš nuasmeninto ir gerai “išpijarinto” pavyzdžio.

Tegu skaitytojas nesupyksta, bet jo gebėjimai pasiekti tiek, kiek tie žmonės ekrane, kartais gali būti lygūs nuliui. Pavyzdžiui, aš niekada nebūsiu šokėjas, o Atlanto plaustu neperplauksiu. Galbūt matėte internete tokį plakatą, kur parodytos mokyklos nebaigusios garsenybės. Suprask, kam jiems ta vidurinė, jeigu jiems ir taip thug life nutiko? Tą ir turiu galvoje – yra tik vienetai žmonių, kurių patirtys susiklostė tam tikromis aplinkybėmis ir jie turėjo tam tikrų kompetencijų pasiekti tai, ką jie pasiekė. Man būtų baisu gyventi pasaulyje, kuriame niekas nebūtų baigęs vidurinės mokyklos.

Silpnesni žmonės gali sureaguoti atvirkščiai – kuo spalvingesni pavyzdžiai jiems rodomi, to daugiau streso jie patiria dėl to, kad šių pavyzdžių jie neatitiks. Užuot augęs, tikėjimas savimi slopsta. Visi mes savo aplinkoje turime žmones, kuriems teko gyvenime tvarkytis su didesniais ar mažesniais sunkumais, tačiau į juos mes neatkreipiame dėmesio. Iš kaimyno, gyvenančio antrame bute, kuris pernai prarado sūnų, bet sugebėjo atsitiesti, galima išmokti daugiau negu iš nuasmeninto ir gerai išpijarinto pavyzdžio.

Motyvacijos lektoriai skatina mūsų troškimą siekti savo tikslų, tačiau jie menkai užsimena apie individualią mūsų kompetenciją šiems tikslams pasiekti. Mes galime labai norėti tapti milijonieriais, tačiau mums gali trūkti socialinio intelekto įgūdžių arba gebėjimo priimti sprendimus. Žmonės gali turėti troškimą, tačiau kad jį realiai įgyvendintų, jiems reikia ilgai (!) dirbti su savo pačių baimėmis ir nuostatomis – tam tikru psichologiniu imunitetu pokyčiams. Šis imunitetas yra unikalus kiekvienam iš mūsų ir man sunku įsivaizduoti, kaip šį imunitetą galima įveikti primityviais receptais, kurie skamba nuo scenos ir yra pagražinti garsu bei šviesomis.

Apklausoje pasiteiravau ne tik to, kaip žmonės jautėsi motyvacinių seminarų metu, tačiau paklausiau, kokį efektą žmonės patyrė po motyvacinių seminarų. Įdomus dalykas tas, kad nors dauguma sakė, kad motyvacinio seminaro metu jie patyrė teigiamų dalykų, vis tik poseminariniais rezultatais pasigirti negali.

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą neišblėso kelias dienas. Ar pabandžiau kai ką daryti, tačiau negaliu daug kuo pasigirti – 32,4%

Grįžęs/grįžusi namo/į darbą apie motyvaciją iš viso negalvojau – man tai buvo labiau pramoginis renginys – 16,2%

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą iš karto išblėso ir aš beveik nieko nedariau, kad pasiekčiau savo tikslų – 7,6%

Šita patirtis jau seniai pamiršta ir man neįdomu ją prisiminti – 5,7%

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą nedingo gerą mėnesį. Per tą laiką aš nuveikiau nemažai dalykų, kad pasiekčiau savo tikslų. Tiesa, rezultatais kol kas negaliu pasigirti – 11,4%

Daugiau negu pusė žmonių teigia, kad apčiuopiamų rezultatų po seminaro jie nepasiekė, net jeigu motyvacija bei ryžtas kažką keisti nedingo iki vieno mėnesio laikotarpio.

Ypač pozityviu rezultatu galėjo pasigirti nedaugelis:

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą tęsiasi jau gerus metus, aš gebu pats/pati siekti savo tikslų, nes tas seminaras ar pranešimas iš esmės pakeitė mano gyvenimą –5,7%

Mano motyvacija ir ryžtas man grįžus namo/į darbą nedingo ilgiau negu mėnesį ir aš esu patenkintas/patenkinta tuo, ką nuveikiau ir pasiekiau. Manau, kad tas seminaras ar pranešimas padarė man didelę įtaką – 9,5%

Tarp atsakymų kita dominavo žmonių komentarai apie tai, kad kiekviename seminare galima išgirsti kažką naudingo. Kai kurie džiaugėsi galintys pritaikyti bent vieną dalyką.

Apibendrinant, nors motyvaciniai seminarai daugumai suteikia gerų patirčių, vis tik ženklesnį šių renginių efektą patiria mažesnė dalis apklaustųjų.

Kuriama lektoriaus autoriteto istorija – daroma įtaka

Šiek tiek paliečiau motyvacinio renginio turinį, dabar noriu pakalbėti apie formą, šiuo atveju – lektorių. Įprastu atveju, tai būtinai turi būti ryški asmenybė, ką nors gyvenime pasiekusi. Tas žmogus galbūt turi būti įkopęs į kalną ar perplaukęs okeaną, o gal uždirbęs daug pinigų. Čia jau skonio reikalas, bet mintis viena – tas žmogus turi būti autoritetas salėje susirinkusiems, maža to, jo autoritetas turi matytis.

Kaip matėte, nemaža dalis apklausos dalyvių svarbiausia patirtimi iš motyvacinių seminarų įvardija simpatiją lektoriui/lektorei.

Lietuvos atveju kartais pakanka, kad lektorius būtų užsienietis ir tai suveikia stebuklingai. Jeigu atvažiavo iš toli, vadinasi, žino žmogus kažkokią paslaptį.

Galbūt lektorius kalbės drąsiai ir garsiai vis padaužydamas į krūtinę, o gal kaip tik ramiai bendraus. Galbūt jam padės kariška uniforma arba kokia nors kita detalė, pavyzdžiui, šamano apdaras. Lietuvos atveju kartais pakanka, kad lektorius būtų užsienietis ir tai suveikia stebuklingai. Jeigu atvažiavo iš toli, vadinasi, žino žmogus kažkokią paslaptį.

Tikiu [motyvaciniais seminarais], bet tik užsienio šalių aukšto lygio lektoriais, – rašo vienas apklausos dalyvis tarsi patvirtindamas šį stereotipą.

Daug pasiekęs seminaro vedantysis arba žmonės, kurie minimi jo pavyzdžiuose, gali mus įkvėpti šiai akimirkai, sudominti mus, prajuokinti, tačiau visi jie yra… pernelyg toli nuo mūsų. Ok, – pagalvoja ne vienas. – Tą žmogų aš matau pirmą kartą. Jis turi savo unikalią patirtį, tačiau aš neturiu tokios patirties ir man geriausiu atveju teks kurti kitą patirtį, kuri nebus tokia iškili ir įkvepianti.

Kitas aspektas yra tas, kad patarimus lektoriai pateikia kaip bendro pobūdžio instrukcijas. Jos veiksmingos visiems ir kartu niekam. Tuose patarimuose nėra nieko unikalaus, kas jums tiktų, nors iš pirmo žvilgsnio tinka viskas. Lektorius nežino mūsų istorijos, nenutuokia to, ką mes išgyvename, tai kaip jis gali mums kažką patarti nieko apie mus nežinodamas?

Turėkite tikslą! Atkakliai jo siekite! Nepasiduokite!

Po galais, nejaugi aš toks kvailas, kad to nežinojau?, – galvoju. Jūs nežinojote, kad jums pagaliau reikia nueiti į banką pasiteirauti dėl kredito jūsų verslui? Nežinojote, kad jums reikia didinti pardavimus ir daryti tai maksimaliai noriai? Nežinojote, kad pagaliau reikia kraustytis iš tos skylės į naują būstą tegul ir brangų? Tam reikėjo, tarkime, net užsieniečio, kuris net nežino, kad sėdite šioje salėje.

Iš esmės lektoriai pasako štai ką: turite problemų? Tai neturėkite jų.

Kiti mūsų nemotyvuoja – motyvuojamės tik mes patys

Jis mane motyvavo. Ji mane motyvavo. Tai iš esmės yra klaidingi teiginiai, nes mūsų niekas negali motyvuoti, tik mes patys. Kiti žmonės, pavyzdžiui lektoriai ar vadovai suteikia mums galbūt reikalingą medžiagą ir sukuria sąlygas motyvacijai atsirasti, tačiau esminius sprendimus dėl mūsų pačių motyvacijos priimame tik mes ir mes patys.

Liepti kitam žmogui būti motyvuotu ir siekti savo tikslų yra tas pats kaip jautriam žmogui patarti nesinervinti. Tas pats, kaip pasakyti mikčiojančiam žmogui: stenkis kalbėti aiškiau.

Motyvuokite juos, – užsako vadovai. Įpūskite jiems ugnies į jų žvilgsnius, – jie prašo. Motyvacija nėra prekė, kurios gali nusipirkti degalinėje kaip kuro. Liepti kitam žmogui būti motyvuotu ir siekti savo tikslų yra tas pats kaip jautriam žmogui patarti nesinervinti. Tas pats, kaip pasakyti mikčiojančiam žmogui: stenkis kalbėti aiškiau.

Kiekvienas žmogus yra unikalus ir kiekvienas turi rinkinį unikalių tiek išorinių, tiek vidinių motyvatorių. Vargu, ar juos įmanoma atrasti renginyje, kuriame pranešėjai liepia šokti ir rėkti. Dalis apklausos dalyvių tokius renginius įvardija būtent kaip pramoginius.

Ar dar kartą eitų į motyvacinį seminarą, jeigu už jį reikėtų susimokėti pačiam, žmonės atsako labiau neigiamai nei teigiamai: taip – 18%, ne – 35% Likusi dalis, 47% abejoja ir pamini kai kurias išlygas – lektorių, kainą ir temą.

Surasti vidinius resursus, kurių reikia progresui, galima nebent analizuojant save refleksyvioje erdvėje, tačiau tam reikia profesionalaus žvilgsnio, dėmesio ir susitelkimo.

Kas mane veža? Į ką aš reaguoju? Ko aš iš tiesų noriu? Ką savyje turiu stipraus? Kaip man įveikti barjerus? Nuo ko man pradėti?

Kiekvieno atsakymai bus unikalūs ir prireiks laiko, kol šie atsakymai atsiras. Tie, kurie pramoginiu būdu nori mus motyvuoti per pusdienį ir tikisi, kad dėl to jau dabar varysime 120%, yra arba kvaili patys arba kvailina mus. Remdamasis apklausos duomenimis ir įvertindamas savo patirtį panašiuose renginiuose, renkuosi prielaidą, kad motyvaciniai seminarai yra labiau pramoga negu reali nauda.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje salesblog.lt 2016 m. liepos 4 d.

Šiemet įmonės naujiems darbuotojams po truputį siūlo vis didesnius atlyginimus, tačiau motyvacijos priemonių paketas ne tik nedidėja, o neretai netgi mažėja.

Personalo atrankos kompanijos „CV-Online“ personalo projektų vadovė Lina Mikolaitienė primena, kad prieš krizę vadybininkas praktiškai neidavo į įmonę, kuri nepasiūlydavo asmeninio nešiojamojo kompiuterio, pakankamai gero mobiliojo telefono su apmokėtu telefono ryšiu ir tarnybinio automobilio, kurį būtų galima naudoti ir savo reikmėms. Šiandien darbdavių, kurie pasiūlytų tarnybinį automobilį ir leistų juo naudotis asmeniniams tinklams pasitaiko itin retai, o nešiojamojo kompiuterio darbuotojas gali tikėtis nebent, jei dažnai teks vykti pas klientus.
„Sveikatos ir kitų rūšių draudimų pasitaiko dar rečiau – tokių pasiūlymų galima tikėtis tik didesnėse tarptautinėse kompanijose, kurios nepanaikino šios politikos. Apskritai bendra tendencija, kad motyvacinės priemonės daugelyje kompanijų nebėra norma“, – tvirtina personalo paieškos ir atrankos įmonės „Talentor“ direktorė Aušra Grybauskienė.
Atrankos specialistai pastebi, kad labiausiai darbuotojus šiandien vis dėlto motyvuoja atlyginimas ir kolektyvas. „Dauguma žmonių teiraujasi, koks kolektyvas, kokia darbinė aplinka. Gana dažnai paklausia, ar šiuolaikiškas biuras“, – kas dar šiuo metu rūpi darbo ieškantiems lietuviams atskleidžia L.Mikolaitienė.
Beje, darbdiaviams ji pataria stengtis išsaugoti gerus darbuotojus, nes pastaraisiais mėnesiais kvalifikuotų specialistų pasiūla stipriai menksta – gerų inžinierių technologų ir net patyrusių motyvuotų vadybininkų susirasti šiuo metu jau gana sunku.

Šiuo metu, kai ekonominė situacija nėra stabili, ekspertai pataria motyvuojant darbuotojus imtis išradingumo. Įmonės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ vyr. konsultantė Vaiva Bražionytė sako, kad dabar finansinis darbuotojų skatinimas Lietuvoje vyksta labai lėtai, nes nuolatinės įmonių pajamos nėra garantuotos. Dėl šios priežasties ekspertė pataria siekiant išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus griebtis kito efektyvaus įrankio – vykdyti socialiai atsakingą veiklą darbuotojų atžvilgiu.
„Nesant finansinėms galimybėms mokėti daugiau, dažnai lemiamu veiksniu darbuotojo lojalumui įmonei tampa egzistuojanti organizacinė kultūra, įtraukimas į strateginių sprendimų priėmimą, darbo sąlygų derinimas prie jo poreikių – darbo ir laisvalaikio bei šeimos, mokslo harmonija (pvz., lankstus darbo grafikas, darbo vietos mobilumas), mokymai, sveikos aplinkos, gyvensenos propagavimas ir pan.“, – vardija V.Bražionytė.
Tokia pati tendencija stebima ir Europoje. Vokietijos strateginių konsultacijų ir analizės kompanijos “Adelphi” vyresnysis projektų vadovas Raineris Agsteris teigia, kad Vokietijoje šiuo metu įmonės konkuruoja įvesdamos papildomas schemas, kaip prisitraukti naujų darbuotojų ir kaip motyvuoti seniau dirbančiuosius – vis populiaresnė tampa vaikų priežiūra darbo vietoje, lankstus darbo grafikas, darbas iš namų ir mokymosi galimybės.

„Iki šiol niekas taip ir nepaaiškino žmonėms, kaip veikia atliekų tvarkymo sistema, nesugebėjo motyvuoti namų ūkius prisidėti prie jos kūrimo ir palaikymo. Tuo tarpu visuomenės švietimui šia tema išleidžiami didžiuliai pinigai”, – teigia kompanijos „Ekokonsultacijos” direktorė Lina Šleinotaitė- Budrienė.

Kai žmonės neprisijungia, sistemą tvarko siauras suinteresuotų asmenų ir institucijų ratas, kuris negali užtikrinti normalaus jos veikimo. Retas Lietuvos gyventojas suvokia, kad už išmestų atliekų, daiktų sutvarkymą jis sumoka dvejopai: kaip gyventojas ir kaip vartotojas. Vieną kartą – juos pirkdamas, kitą – apmokėdamas šiukšlių išvežimo sąskaitą kas mėnesį.

Visuomenėje sklando mitai – esą šiukšlių rūšiuoti neverta, nes aplaidūs atliekų surinkėjai jas galiausiai suverčia į vieną krūvą. Mitas gyvas, nes žmonės vis dar nežino pagrindinių buitinių atliekų rūšiavimo principų: svarbiausia, kad tarp sausų atliekų nepatektų šlapios. Sumaišytas įvairias sausas antrines žaliavas patogiausia rūšiuoti naujų technologijų pagalba .

Tik nedaugelis žino, kad kai kurias pavojingas atliekas teisingai tvarkyti netgi apsimoka. Panaudoti akumuliatoriai superkami, o alyvų atliekos, nebetinkami oro ir kuro filtrai surenkami nemokamai. „Mūsų žmonės labai neatsakingai elgiasi su pavojingomis atliekomis, dažnai jas slepia arba išmeta kartu su komunaliniu srautu. ES statistikos duomenimis 2006 m. Lietuvoje susikaupė 124 tūkst. tonų pavojingų atliekų. Iš jų sutvarkyta buvo tik 5.9 tūkst. tonų”, – pastebėjo vienos didžiausių Lietuvoje atliekų surinkimo ir tvarkymo „Žalvaris” komercijos direktorius Sigitas Ašmonas.

„Panaudotos automobilių alyvos yra labai pavojinga atlieka ir naudinga antrinė žaliava. Deja, Lietuvoje tvarkingai sutvarkoma tik penktadalis šių atliekų. Dešimtis tūkstančių tonų žmonės sudegina šildydami garažėlius, nesusimastydami, kad į aplinką išleidžia labai nuodingas konserogenines medžiagas, kurios sukelia vieną sunkiausių ligų – vėžį. „Valstybė nustatė užduotis gamintojams ir importuojams iki 2012 m. sutvarkyti bent

trečdalį panaudotų alyvų. Tačiau verslininkai yra tapę situacijos įkaitai – nėra aiškios teisinės sistemos, kuri verstų atiduoti panaudotą alyvą perdirbėjams, nutrauktų metų metais tebesitęsiantį aplinkos ir žmonių nuodijimą”, – sakė advokatų kontoros „Šliogeris, Būtėnienė ir partneriai” advokatas Tomas Šliogeris.

Atliekų tvarkymas Lietuvoje – nuo abėcėlės, susikertančių interesų iki ES reikalavimų vykdymo ir tam skirtų lėšų įsisavinimo – bus aptariamas rugsėjo 22 – 23 d. Druskininkuose, aštuntus metus šaukiamame forume, į kurį susirenka keli šimtai aplinkos apsauga, darnia plėtra bei atliekų tvarkymu besirūpinančių verslo ir valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovų.

Pagrindinės šių metų forumo temos – kaip Lietuvos atliekų tvarkymo sistemą veikia padėtis kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje? Iki šiol šalys beveik nebendradarbiauja tvarkydamos atliekas, nors sutelkus jėgas tam skiriamos lėšos būtų naudojamos efektyviau.

Bio skaidžių atliekų tvarkymui iš ES Lietuva gavo 450 mln. litų. Forume bus kalbama apie darbų konkursus, technologijas, galimus viešosios ir privačios partnerystės projektus. Kol kas pažanga bioskaidžių atliekų tvarkyme labai menka.

Viena opiausių temų šiuo metu – medicininių atliekų tvarkymas, dėl kurio kelis kartus paskelbta ekstremali padėtis Vilniuje ir šalyje. Forumo dalyviai kalbės apie Europos šalių praktiką, medicininių atliekų srautus, technologijas ir tvarkymo finansavimą. Bus kalbama ir apie pavojingų atliekų tvarkymo tendencijas Lietuvoje ir Vakarų Europo šalyse, pasisakys užsienio ekspertai.

BFL

Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis teigia, kad neblaiviais prie vairo sulaikytais pareigūnais sistema atsikratys, tačiau kartu pabrėžia, kad policininkus reikia motyvuoti elgtis tinkamai.

S. Skvernelis taip pat sakė manantis, jo tikrai ne visi policininkai išgėrę sėda prie vairo, bet pripažino, kad tarp pareigūnų dar gajus mąstymas, jog įkliuvus neblaiviam sulauksi kolegų “supratimo”.

“Svarbiausia įskiepyti supratimą, kad reikia mokytis iš kitų klaidų, kol nepadaryta savų. Juk nukenčia ne tik konkretus pareigūnas, bet ir jo šeima. Taip pat sprendžiame socialinių garantijų, atlyginimų, darbo aplinkos, technikos atnaujinimo klausimus. Siekiame, kad būtų galima oriai ir dorai dirbti bei uždirbti. Veiksminga motyvacinė sistema priverstų pareigūnus elgtis apgalvotai ir labiau vertinti savo darbą”, – interviu dienraščiui “Lietuvos žinios” teigė S. Skvernelis.

Jo teigimu, įstatymams nusižengusių pareigūnų kluptelėjimai privalo būti ir bus atskleidžiami.

“Dedame ir dėsime tikrai daug pastangų, kad sukurtume efektyvią infrastruktūrą, kurios padedami atsikratysime tokių “kolegų”. Pradėtus veiksmus laikysime sėkmingais tik tokiais atvejais, kai netinkamai besielgiančius pareigūnus pavyks sulaikyti iki tol, kol šie nespėjo padaryti nepataisomos žalos. Noriu pabrėžti, kad nesvarbu, kokios jo einamos pareigos, jeigu policininkas buvo sulaikytas neblaivus prie vairo, jam gresia vienintelis kelias – atleidimas iš darbo”, – dėstė jis.

Anot S. Skvernelio, neblaivūs pareigūnai nėra vienintelė policijos sistemos problema.

“Policiją, kaip ir daugelį institucijų, šiuo metu kamuoja finansinė įtampa. Todėl tenka galvoti apie struktūrinius pokyčius. Vienas svarbiausių uždavinių – rasti racionaliausią būdą panaudoti policijai skiriamas lėšas. Taip pat turime mažinti krūvius. Dabar jie yra nerealūs, todėl tikėtis kokybiško ikiteisminio tyrimo labai sunku. Siekiame, kad kuo daugiau bylų pavyktų atiduoti pagreitinto proceso tvarka – per 10 dienų”, – sakė generalinis komisaras.