Laikas nestovi vietoje: istorija virto dar viena, jau aštuntoji šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius“. Kas labiausiai įsiminė?
Renata BALTA
Bėgant laikui viskas nusistovi: tai, kas iš pradžių atrodė neįtikėtinas stebuklas, pamažu tampa įprasta rutina. Žiūrovas išpuiksta ir nebemoka didžiuotis galimybe nebesijausti provincija Europos meno žemėlapyje. Tai, kad privatūs rėmėjai (tokie kaip Viliaus Kavaliausko „Lewben Art Foundation“) kasmet pristato visų akims brangių, įvairiausiais apdovanojimais pažymėtų kūrinių ekspozicijas, pradedama laikyti norma. Tad be sąžinės graužimo vertinama, kad pernykštė „liubeno“ pristatytos kolekcijos dalis galbūt buvo įsimintinesnė už šiųmetę.
Tačiau atsipeikėkime ir pastebėkime, kad viskas atrodytų gerokai kitaip, jei pačios vertinimo galimybės staiga nebeliktų. Ir pripažinkime, kad daug mielesnis tuomet atrodytų šįmet britės Helen Martin eksponuotas džiovyklės ir vaikiško vežimėlio hibridas su visomis iš to išplaukiančiomis semantinėmis interpretacijomis.
Teatrališkos prancūzės Claire Tabouret „Trys kaukės“ vilniečių galvose neišvengiamai lyginamos su Stanislovo Kuzmos „Trimis mūzomis“. Ir nežinia, kurios iš jų labiau atlieptų dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro santykį su tradicija, – greičiau prancūziškoji tapybos versija, kuri išties įdomiai atrodytų kaip S.Kuzmos skulptūrų replika teatro fojė. Bet kam tie dūsavimai…
Miniatiūriškos paslaptys
Atsipūtę prie meditatyvaus Vladimiro Tarasovo filmuoto krioklio (turbūt pats populiariausias šios mugės suoliukas), galime pakartotinai keliauti į galerijų ekspozicijų erdves. Patyliukais mintydami, kad almantis krioklys sulaukia netgi daugiau asmenukių medžiotojų dėmesio nei specialiai tam tikslui Raimondos Sereikaitės įtaisyta auksiniu audiniu aptraukta „triūba“.
Kad be dėmesio neliko Dusetų dailės galerijos pristatyta Indrės ir Remigijaus Kriukų sukurta stiklo instaliacija – jau akivaizdu: būtent „4 dienos Marse“ dažniausiai buvo minimos lankytojų balsavimo biuleteniuose. Galima tai vadinti ir pagrindiniu „Art Vilnius“ Tamsos kambariu, nors tamsių palapinių filmams rodyti mugėje būta daug. Bet tik šiame Tamsos kambaryje ekspozicijos dalimi (migloje tarp stiklo skulptūrų maklinėjančiais „Marso tyrinėtojais“) tampa patys mugės dalyviai. Marso tyrinėtoju, o ne šiaip statistiniu žiūrovu, tampi ir pats.
Garsiosios skardų siuvinėtojos Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės eksponuotus darbus šįmet galima vadinti akivaizdžiu įrodymu tiesos, kad ne masteliai mene svarbiausi. Donaldais ir Skrudžais dekoruoti kibirai
(paskutinis – beviltiškai išplėštu dugnu…) – gražu, bet ne taip įstabu kaip drugeliai, siuvinėti ant mažyčių surūdijusių konservų skardinių dangtelių. Miniatiūrų žavesys neprapuola net akimi neaprėpiamos mugės platybėse.
Jei jau prakalbome apie miniatiūras – kaip nepaminėsi grafikės Kristinos Norvilaitės moteriško kambariuko su istorijas pasakojančiomis paslapčių dėžutėmis ir dienoraščių knygomis. Jau buvome įpratę prie Marijaus Jonučio drožinėtų romantiškų stalčiukų, o čia – kitokia, kasdieniškesnė, buitiška išpažinčių versija. Labiausiai įsimena tos, kuriose daugiau literatūrinės ironijos.