Ant knygų leidybos mados podiumo vampyrų istorijas pakeitė pornografija dvelkiantys romanai.

Lietuvos leidėjai į Frankfurto knygų mugę šįmet atkeliavo su mediniu bendrovės „Ekspobalta“ pagamintu stendu, kuriame tilpo tiek leidėjų asociacijos surinktos knygos, tiek šešių panorėjusių išskirtiniau save parodyti šalies leidyklų ekspozicijos.
„Matome, kad Frankfurte vis daugiau dėmesio sulaukia ne didžiųjų leidybos koncernų, o mažų valstybių literatūrai atstovaujantys nacionaliniai stendai. Gal prie to prisidėjo ir pastarųjų metų mugės politika patikėti pagrindinės viešnios vaidmenį mažiau įtakingoms šalims. Pernai ši garbė buvo suteikta Islandijai, šįmet – Naujajai Zelandijai, o 2013-aisiais laukiama išsamaus Suomijos leidėjų pasirodymo“, – pasakoja Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Lietuva pagrindine Frankfurto knygų mugės viešnia vienintelį kartą buvo tapusi 2002-aisiais. Šįmet džiugiausia naujiena yra ta, kad ES literatūros premija už knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ paskirta lietuvių rašytojai Giedrai Radvilavičiūtei. Tai reiškia, kad jos knygos vertimai į užsienio kalbas bus finansuojami ES lėšomis. Reakcijos Lietuvos stende ilgai lūkuriuoti neteko. „Iškart sulaukėme kolegų iš kaimyninių valstybių dėmesio. Taip pat aktyviai domėtasi Kristinos Sabaliauskaitės, Sigito Parulskio naujomis knygomis“, – pasakoja knygos laureatės leidėjas, „Baltų lankų“ savininkas Saulius Žukas.

Didžiausia ateities naujiena

Ypatingas dėmesys Frankfurte šiemet skirtas vaikų literatūrai. Apie savo knygas tarptautinei publikai pasakojo ir lietuvių autorės Nomeda Marčėnaitė bei Lina Žutautė. Pačios savo sukurtus tekstus iliustruojančios dailininkės po pristatymų surengė ir kūrybines dirbtuves.
„Vaikų literatūros leidyba pasaulyje klesti, nepaisant elektroninių knygų plėtros“, – konstatuoja Frankfurte viešėjęs leidėjas Gediminas Baranauskas.
Tačiau A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė pabrėžia, kad prie lietuviškos vaikiškos knygos populiarinimo užsienyje smarkiai prisidėjo Tarptautinis kultūros programų centras, padėjęs išleisti N.Marčėnaitės, L.Žutautės ir Kęstučio Kasperavičiaus knygų interaktyvias versijas. Tokia leidyba – brangus malonumas, jei popierinės knygos turinys nėra paprasčiausiai suskaitmenintas, o elektroninę knygą vaikams mėginama paversti interaktyvios leidybos standartus atitinkančiu originaliu produktu.
Leidėjai pabrėžia, kad ir fotoalbumai, kurių leidyba ypač brangi, kol kas neskuba persikelti elektroninėn erdvėn. Pasak mugėje viešėjusio leidyklos „Libra Memelensis“ direktoriaus Kęstučio Demerecko, netgi ekonominei krizei spaudžiant fotoalbumai Europoje tik storėja ir prašmatnėja.
„Ištuštėjusią salę, kurioje anksčiau karaliaudavo elektroninės leidyklos, šiais metais papuošė didelis plakatas su užrašu: „The next great thing in books publishing – printing“ („Svarbiausia knygų leidybos ateities naujiena – spauda“)“, – pasakoja A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė.
Ir nors požiūriai į elektroninę leidybą kol kas išlieka prieštaringi, mugėje netrūko žmonių, po pažastimi besinešiojančių dviejų rūšių elektronines knygų skaitykles: „iPod“ ir „Amazon Kindle“. Technologiškai pažangiems skaitytojams tai tampa taip pat įprasta, kaip ir nešiotis du mobiliuosius telefonus.
O mugėje surengtoje konferencijoje aktyviai diskutuota dėl elektroninių mokomųjų priemonių efektyvumo. Populiariausia prelegentų nuomonė – elektroniniai vadovėliai taps tradicinių vadovėlių priedu, tačiau knygos niekur neišnyks.
„Kažkas diskusijoje pasiteiravo prelegentų, kas, jų manymu, labiausiai suinteresuotas elektroninių vadovėlių plėtra. Atsakymas buvo netikėtas: ne leidėjai, ne mokiniai ar mokytojai, o politikai inicijuoja jų plėtrą“, – pasakoja S.Žukas.
Vienas Pasaulio banko atstovų pristatė tyrimą, kuriame buvo lyginamas paramos įvairių šalių švietimui tradicinėmis ir elektroninėmis priemonėmis efektyvumas. Bankininkas konstatavo, kad parama tradiciniam mokymui pasiteisino labiau.
„Taigi euforija dėl elektroninių mokymo priemonių pasaulyje pamažu praeina. Vis dėlto elektroninėje vadovėlio versijoje mokymo turinys pateikiamas supaprastintai. Panašiai galėtume lyginti rišlų pranešimo tekstą ir greta pasitelkus „PowerPoint“ rodomas to paties pranešimo tezes: tezės tėra fragmentai, jos stokoja rišlumo“, – savo ruožtu lygina vadovėlius leidžiančių „Baltų lankų“ vadovas.
A.Dobkevičiūtė-Džiovėnienė primena Japonijos patirtį. Ši valstybė viena pirmųjų pradėjo leisti vadovėlius kompaktinėse plokštelėse, tačiau technologijų plėtra jos ketverių metų triūsą pavertė niekais: tradiciniai vadovėliai išliko, o kompaktinės plokštelės jau laikomos atgyvena.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tradicine-muge-Ignalinoje

„Tradicinė Ignalinos Rudens gėrybių ir amatų mugė yra labai svarbi mūsų bendruomenei ir visiems lietuviams, nes tai puiki erdvė tradicijoms ir bendruomeniškumui puoselėti. Mugėje meistrai pristatys senuosius, bet dar gyvus amatus, kuriais mūsų tauta gali didžiuotis, bet yra primiršusi. Tai puiki galimybė augančiai jaunajai kartai susipažinti su dažnai tik iš senelių pasakojimų žinomais amatais“, – pasakojo Rasa Juodagalvienė, Ignalinos rajono savivaldybės vyresnioji specialistė.
Ignalinos miesto merui 9 valandą ryto iškilmingai paskelbus mugės pradžią bus apdovanoti geriausi apylinkių ūkiai bei pagerbti savivaldai nusipelnę žmonės. Po oficialiosios dalies prasidės mugės šurmulys. Seniūnijos, mokyklos ir svečiai iš kaimyninės Lenkijos svečius pasitiks amatų bei kulinarinio paveldo kiemeliuose, o ypatingą pramogą ruošia stipriausieji Ignalinos rajono vyrai – jie rungsis galiūnų varžybose.
R. Juodagalvienės teigimu, šiemet nauja tai, kad į programą įtraukiama daugiau meninių akcentų: „Mugėje bus galima ne tik įsigyti įvairiausių rudens gėrybių ar meistrų pagamintų dirbinių, bet ir pasigrožėti vietinių menininkų ir tautodailininkų kūriniais.“
Dar vienas ypatingas šių metų mugės akcentas – atidaromas naujas krašto muziejus. Iki jo šventės dalyvius atlydės teatralizuotos eitynės, kuriose vieną pagrindinių vaidmenų atliks didžiulis anglimis įkaitinamas lygintuvas – liaudyje vadinamas prosu. Šia didžiule transporto priemone renginį vesiantys gaspadoriai nemokamai vėžins renginio svečius.

Valstybinis turizmo departamentas (VTD), įgyvendindamas projektą sezoniškumui mažinti, ragina į savaitgalines keliones po Lietuvą leistis ir ne vasaros metu. “Keliauti, pažinti savitas kiekvieno regiono tradicijas ir pasidalinti kelionių įspūdžiais smagu visais metų laikais.  Nepamirškime, ežerų apsupta Ignalina – vienas gražiausių Aukštaitijos miestų”, – priminė VTD direktorė dr. Raimonda Balnienė.
Ignalinos amatų mugėje netrūks smagios muzikos: po amatininkų ir prekeivių stalus šmirinėjantiems žmonėms sušalti neleis liaudiškos muzikos kapelos, pakviesiančios pašokti ir kartu padainuoti, o vidurdienį lankytojus ir prekiautojus pradžiugins šauniųjų „Ventukų“ koncertas.

Meno mugės „Art Vilnius“ lankytojai vis drąsiau atveria savo pinigines.

Tie, kurie lietuviškoje meno mugėje ne naujokai, žino: nori sutikti draugų menininkų – skubėk į mugę pirmąjį vakarą. Nori ramiai apžiūrėti kūrinius ir padiskutuoti su autoriais – ateik darbo dienomis iš ryto. Beje, pirmosios mugės dienos rytas pagal nerašytą tradiciją skiriamas kolekcininkams. O tiems, kurie mėgsta miestietišką šurmulį, lieka savaitgalis.
Tačiau netgi dairydamasis po mugę darbo dienos vidurdienį dažnai būsi privertas laukti, kol nuo įspūdingesnių darbų atsitrauks meno gerbėjai su fotoaparatais ir vaizdo kameromis. Pernai „Art Vilnių“ aplankė 17 tūkst. smalsuolių, ir pirmosiomis šių metų renginio „Litexpo“ centre dienomis neatrodė, kad jų žada būti mažiau.

Traukos centras – Indija

Ryškiausiu šių metų ekspozicijos traukos centru, kaip ir tikėjosi mugės organizatorės – galerininkė Diana Stomienė ir menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, tapo šiuolaikinio Indijos meno stendas. Jam darbus tolimoje šalyje atrinko ir mugėn pristatė latvė Ivonna Veiherte, vadovaujanti Rygos galerijai „Gallery 21“. „Indų menas dabar „ant bangos“, kaip kad anksčiau buvo kinų. Labai daug šios šalies menininkų dalyvauja tarptautinėje meno rinkoje“, – teigia mugės direktorė D.Stomienė.
Ir išties – tiek mitologines dievybes, nešančias pavojingą krovinį primenantį gyvenimą, vaizduojanti skulptūra, tiek iš mažų metalinių šratelių surinktas faktūrinis žmogaus veido profilis ypač traukė lankytojus. O kitoje salėje stovintis geltonas indų menininkės Vibhos Galhotros pripučiamas ekskavatorius atrodė labiau žaismingas nei grėsmingas, nors ir pavadintas „Neo Monster“. Prie jo mugės lankytojai mielai fotografavosi, nepaisydami ant ekskavatoriaus kaušo demonstruojamos vaizdo projekcijos, primenančios, kiek daug gerų dalykų analogiška nežaislinė technika spėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Kaimynystę indų menui palaikė sostinės galerijos „AV 17“ pristatyta Nerijaus Ermino instaliacija „Voveraitė ir siena“. Siena apklijuota gėlėtais tapetais, ant jos baubia kičinis praėjusio šimtmečio svetainių sienas puošdavęs briedis. Aplink – sovietmečio konvejerinių baldų fragmentai, iš panašios medį imituojančios faneros sumontuota ir putoplastinės voveraitės uodega. Ji neleis senamadiškų skonių miške įstrigusiam žvėreliui ištrūkti iš savosios epochos kalėjimo.
Panašiais metodais žiūrovus vilioja ir Giedrius Jonaitis, iš lentų, žaislų, senų rakandų ir net kailių konstruojantis savo plokščius lėktuvus. Skraidyti jie veikiausiai negali, bet čia juk meno mugė, o ne aeronautikos paroda. Todėl menininko „Lėktuvnešis”, vyrams nostalgiškai primenantis vaikystės žaidimus, pripažintas geriausiu mugės darbu.
Beje, pretendentai į meno mugės laureatus buvo vertinami penkiais kriterijais. Pirmasis – tai kūrinio įtaigumas, antrasis – jo tapatinimasis su pranešimu, kuris gali būti skaitomas kaip nacionalinė tapatybė. Trečiasis kriterijus prieštarauja antrajam: svarstyta, kaip kūrinys skambėtų tarptautinio meno kontekste. Ketvirtasis kriterijus – idėjos realizavimo meistriškumas, na, o penktuoju vertinamu dalyku tapo kūrinio komponuotė stendo ekspozicijoje. Vertinimo komisijoje šįmet dirbo menotyrininkai Virginijus Kinčinaitis, Simona Makselienė, Ernestas Parulskis ir Skaidra Trilupaitytė, menininkai Bronius Gražys ir Česlovas Lukenskas, kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Stebinantys ir atpažįstami

Būta garsių vardų, kurie niekuo nenustebino, – šių šalies menininkų darbai iš tolo puikiai atpažįstami. Būta ir netikėtumų. Prie pastarųjų priskirčiau minimalistiškai stilingą Antano Obcarsko „Akrilinių rašmenų“ stendą, taip pat siužetines stambaus gabarito kompozicijas prisijaukinusį vilnietį tapytoją Paulių Jušką.
Nepažinti Virginijaus Viningo drobių būtų sudėtinga, tačiau pajūrio tapytojui ir nėra būtinybės keistis: keli jo spalvingi paveikslai mugėje buvo parduoti vieni pirmųjų. Pernai šis dailininkas tapo paklausiausiu mugės autoriumi – buvo išpirkti visi Klaipėdos galerijos į Vilnių atvežti jo darbai.
Ekspresyvumu ir spalvingumu V.Viningui mugėje prilygsta nebent kitas garsus tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, kurį mugėje pristato nebe lietuvių, o danų galerija: Thorkildui NB Nielsenui priklausanti „NB Gallery“.
Saulius Vaitiekūnas sugrįžo prie juvelyrinių darbų iš akmens ir savojo stendo sieną, paties ranka išmargintą įvairiausiais tekstais, apkabinėjo pjūklu į dvi dalis glotniai perpjautais ir grandinėlėmis pervertais plokščiais akmenukais. Autoriaus valia jie simbolizuoja į dvi puses – tėvynėje ir emigracijoje pasidalijusią lietuvių tautą. Tačiau kas galėtų žiūrovo vaizduotei uždrausti ir kitokių išsiskyrimų interpretacijas?

Svečiai sugrįžta

„Art Vilniaus“ organizatores džiugina nauja tendencija: anksčiau meno kolekcininkai pirkinius atidėdavo iki paskutinių mugės dienų, o šįmet jau atidarymo dieną buvo parduotos maždaug trys dešimtys meno kūrinių. Pradedančio kolekcininko stende, kuriame nedideli paveiksliukai kainuoja ne daugiau kaip 350 Lt, galima rasti ne tik jaunų menininkų darbų, bet ir garsių dailininkų pasirašytų miniatiūrų.
„Lietuvai nebūtina pretenduoti į šiuolaikinio meno rinkos lyderius, tačiau mugė „Art Vilnius“ tikrai galėtų tapti kryžkele tarp Rytų ir Vakarų meno kūrėjų bei pirkėjų. Juolab aplink Vilnių net tūkstančio kilometrų spinduliu jokios kitos meno mugės nėra. „Litexpo“ paviljonai tinkami panašioms ekspozicijoms, turime gerai išplėtotas logistikos paslaugas. Visko pakanka, išskyrus kuklų biudžetą. Verslininkai skaičiuoja, po kiek metų jiems atsipirktų investicijos, tačiau kultūroje norima, kad viskas atsipirktų tą pačią minutę“, – svarsto D.Stomienė.
„Art Vilniaus“ rengėjos siekia užsitikrinti tęstinį valstybės finansavimą, nes pavasarį, kai paaiškėja, bus ar nebus iš ko organizuoti mugę, dauguma žymių galerijų jau būna sudėliojusios savo kelionių planus. Kadangi meno mugė šįmet surengta jau trečią kartą, jos rengėjos įgijo teisę pretenduoti į ilgalaikio finansavimo programą.
Pirmąkart mugė buvo surengta 2009-aisiais, kaip programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalis. Nors prasiveržti į šią programą novatoriškai idėjai nebuvo lengva, pasirengimas truko ištisus metus, ir rezultatas visus patenkino. O geriausia mokykla, kaip organizuoti šiuolaikinio meno muges, D.Stomienė vadina keliones po didžiąsias Europos meno muges Bazelyje, Londone, Kopenhagoje. Kopijuoti jų nesistengė – norėjo, kad vilniškė turėtų savo originalų veidą.
Renginio vadovę džiugina, kad daugelis užsienio galerijų, dalyvavusių „Art Vilniuje“ ankstesniais metais, mielai sugrįžta, nors šįmet mugės dalyviams pirmą kartą buvo taikomas simbolinis mokestis. „Litexpo“ centro paviljonuose savo stendus pristatė 53 meno galerijos iš 12 pasaulio šalių. Lankytojai turėjo retą progą vienoje erdvėje išvysti daugiau kaip tūkstantį šiuolaikinio meno kūrinių.

Meno mugės „Art Vilnius 2012“ laureatai

Geriausia menininkė – tapytoja Audronė Petrašiūnaitė
Geriausias užsienio menininkas – Krishna Murari (Indija)
Geriausias Lietuvos jaunasis menininkas – Algirdas Gataveckas
Geriausias užsienio jaunasis menininkas – Kristianas Brekte (Latvija)
Geriausia Lietuvos galerija – VDA tekstilės galerija „Artifex“
Geriausia užsienio galerija – „Gallery 21“ (Ryga)
Geriausias kūrinys – Giedriaus Jonaičio „Lėktuvnešis“
Geriausia skulptūra – Nerijaus Ermino „Voveraitė ir siena“
Geriausia instaliacija – Žilvino Landzbergo „Mano benamiui dievui“

Visų skaitančių laukiamiausias metų įvykis Vilniaus knygų mugė (VKM) kitais metais kalbės apie jaunimo literatūrą. Ką tik baigėsi su šia tema susijusio mugės šūkio paieškos, kuriose dalyvauti galėjo net 5 000 knygų bičiulių vienijanti socialinio tinklo bendruomenė.

„Čia – knygų erdvė: prisijunk“ skelbs ateinančių metų mugė. Kad knygos sukuria minčių, siužetų, skaitytojų, rašytojų ir herojų tinklus, bendruomenes, suartina bičiulius pabrėžė šūkio konkurse dalyvavę mugės draugai. „Esu tekstų tinkle“, „skaitykim kartu„ , „čia susitinka geros knygos ir geri žmonės“ „užmesk knygų tinklą“ – šūkiai, taikliai užčiuopę mugės dvasią tapo įkvėpimo šaltiniu VKM organizatoriams. „ Čia – knygų erdvė“, reiškia, jog kviečiame prisijungti visus skaitytojus prie knygų tinklo, įsijungti į skaitančiųjų bendruomenę, į bendravimą per knygas, į patį skaitymo procesą, kad galėtum išdidžiai pasakyti apie save: sveiki, aš esu skaitytojas!“ – sako Vilniaus knygų mugės projekto vadovė Milda Gembickienė.

Ką ir kaip skaito šiandieninis jaunimas? Kokie skaitymo būdai ir formos jiems patrauklūs, ko jie pasigenda mūsų knygynuose ir bibliotekose? Ar iš tiesų knygas pakeitė internetas, socialiniai tinklapiai, nedaugžodžiaujančių SMS žinučių kalba? Į visus šiuos klausimus ir bus bandoma atsakyti mugėje.

Į klausimą, ar reikia šiandieniniam jaunimui knygų, kai yra visažinis google, mūsų kalbinti žymus Lietuvos žmonės nedvejodami atsakė, kad taip. Aktorės Larisos Kalpokaitės įsitikinimu, knygų niekas nepakeis. Internetas tinka informacijai, bet jame skaityti knygas per didelis vargas ir jokio malonumo. „Mano vaikas užaugo su internetu, knygų neskaitė. Kai užaugo, ėmė skaityti knygas, todėl ir sakau, kad knygų niekas nepakeis, jos – kaip draugai“, – įsisitikusi L. Kalpokaitė.

Pati aktorė Larisa Kalpokaitė prisimena, jog paauglystėje skaitydavo daug ir nuolat. „Perskaičiau visus Main Rido, Džeko Londono, Džeimso Kuperio, Valterio Skoto romanus. Turbūt labiausiai tada patiko Valterio Skoto „Aivenhas“ ir visi Main Rido romanai. Nuolat skaitau ir dabar, bet skonis jau kitas. Dabar mėgstamiausios mano knygos – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir Michailo Šolochovo „Tykusis Donas“, – pasakoja L. Kalpokaitė.

Nemenkesnis skaitytojas paauglystėje buvo ir žinomas dainininkas, žurnalistas, TV laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius. Jis prisipažino, kad skaitė visas knygas, kokias tik rasdavo namuose – nuo lietuvių iki pasaulio literatūros. „Mėgau nuotykinę literatūrą, Žiulio Verno, Diuma romanus, Selindžerį, Remarką, išskyrus „Naktis Lisabonoje“, patiko Baltušio „Parduotos vasaros“, – sako M. Mikutavičius ir priduria, kad rašytinis žodis bus amžinai, nesvarbu, ar jis bus pasiekiamas per spausdintinę knygą, ar per internetą. Pasak M. Mikutavičiaus, jis pats kur kas mieliau skaito spausdintines knygas, net naujienas sužino ne iš interneto, o skaitydamas laikraščius, žurnalus, žiūrėdamas TV.

O štai žinomas televizijos laidų ir renginių vedėjas, TV laidų prodiuseris Gediminas Jaunius gana ilgai knygų neskaitė ir tikrą skaitymo malonumą atrado nuo šešiolikos metų. „Tuomet domėjausi psichologine literatūra, skaičiau šventųjų gyvenimo knygas, atradau krikščionišką literatūrą. Didelį įspūdį padarė Soren Kierkegardo „Liga mirčiai“, Hermano Hesės „Narcizas ir auksaburnis“. Hese žaviuosi ir dabar, domiuosi skandinavų autoriais, ypač patinka Ingmaras Bergmanas“, – pasakoja G. Jaunius. Jo nuomone, knygų niekas nepakeis, jokia kita media priemonė jų neatstos. „Man reikėjo prie knygų priprasti, išmokti skaityti ir dabar manau, kad knyga – tai ypatingas dalykas. Tai dovana vaizduotei, sielai, tai meditacija, kartu – tai ir didelis malonumas“, – sako G. Jaunius, pridurdamas, kad, nors dabar nėra daug skaitantis, bet knygoms išrankus. O Bibliją skaito beveik kasdien.

14-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2013 m. vasario 21-24 d. Vilniaus knygų mugė yra didžiausia ir svarbiausia knygų mugė Baltijos šalyse, pelnytai garsėjanti įdomia, turininga kultūrine programa, autorių ir svečių gausa.

Penktadienį Vilniaus rotušės aikštėje vyks šalies muziejų mugė „Muziejai be sienų“, kurioje lietuvius bus bandoma sudominti čia pat, o ne svetimose šalyse esančių muziejų turtais. Šeštadienį maždaug nuo 18 iki 24 val. muziejai lankytojų lauks savo rūmuose. Netrūks ir neįprastų ekskursijų: tarkim, Maironio lietuvių literatūros muziejus kvies apžiūrėti gotikinių pastato rūsių, o Lietuvos jūrų muziejus vaikams surengs Baltijos piratų vakaronę.
Galimybę kartą per metus neįprastu metu nemokamai apžiūrėti ekspozicijas tą vakarą suteikia daugelis Europos muziejų, dalyvaujančių tarptautinėje programoje „Europos muziejų naktis“.

BFL

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkai, komentuodami 2011-ųjų knygų derlių, šįmet nustebino pabrėždami ne tiek meninius kriterijus, kiek literatūrinės vadybos stoką. „Lietuvių prozai smarkiai trūksta profesionalaus redagavimo ir literatūrinės vadybos, kuri „žalią“ tekstą padarytų skaitomesnį. Puikus orientyras – tautietės Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, parašytas angliškai ir todėl neįtrauktas į mūsų renkamą kūrybingiausių knygų dvyliktuką. Tačiau tai, kaip šis kūrinys buvo redaguojamas, iš anksto galvojant apie patrauklų Lietuvos istorijos faktų pateikimą tarptautinei skaitytojų auditorijai, galėtų būti pavyzdys. Vakaruose rašytojų tekstai po kelis kartus „peršukuojami“, pritaikant juos platesnei skaitytojų auditorijai. Mūsų autoriai ir leidėjai to dar mokosi. Todėl pagrindinė lietuviškų romanų liga – ta, kad jie nėra parengti būti komunikabilūs“, – dėsto instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas.
„Mes iki šiol romantizuojam, kad teisingiausią sprendimą autoriui diktuoja jo talentas. Juk posovietinėje visuomenėje redaktoriai ilgą laiką buvo tapatinami su cenzūra, kurios laisvoje šalyje būtina atsisakyti. Galiausiai teliko redaktoriai, kurie tvarkingai deda kablelius ir brauko nenorminius žodžius, už kuriuos leidykla gali gauti baudą. Todėl rašytojai dalį laiko eikvoja jiems įrodinėdami, kad grožiniame tekste pažeidimai galimi. Beveik nebeliko redaktorių – literatūros agentų, turinčių platesnio literatūrinio konteksto nuovoką“, – antrina LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė doc. Solveiga Daugirdaitė.
Užsienyje S.Daugirdaitei yra tekę atsidurti literatūros kritikų draugijoje, prie vakarienės stalo diskutuojančioje, kas artimiausiais metais gaus literatūros Nobelio premiją. „Nuo to vakaro prabėgo dešimtmetis, ir galiu paliudyti, kad visos minėtos pavardės iš tikrųjų buvo tos, išskyrus nebent kelis per anksti mirusius kandidatus, tokius kaip estų rašytojas Jaanas Krossas“, – pasakoja docentė.
Taigi elitinis ekspertų sluoksnis, laikantis ranką ant pasaulinės literatūros pulso, egzistuoja. Kodėl tokių žmonių nematyti Lietuvoje?

Vieni kuria, kiti dirba

„Užsienyje sėkmingo kūrinio rašymas kuo toliau, tuo labiau įsivaizduojamas kaip verslas. Bet lietuviai nėra prie to įpratę: čia tebėra gajus kūrybinio įkvėpimo garbinimas. Todėl nėra specialistų, kurie ryžtųsi už autorių kažką nuspręsti. O ir neatsipirktų leidykloms jų vargai per lietuviškus tiražus“, – neslepia „Baltų lankų“ leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka.
Jo manymu, būtina skirti du dalykus: autoriaus darbą su redaktoriumi, suteikiant kūriniui vientisumo, ir komercinį teksto „pritempimą“ prie masinio skaitytojo lūkesčių. Antruoju atveju originalus kūrinio variantas kartais sąmoningai gadinamas meniniu požiūriu dėl komercinės sėkmės. „Jeigu autorius su tuo sutinka – nieko smerktina. Tačiau talentingo rašytojo taip paprastai nenukreipsi – jo kūrinys būna vientisas, kaip iškaltas“, – pasakoja leidyklos redaktorius.
Rašytojas Andrius Jakučiūnas taip pat svarsto, kad literatūrinei vadybai tėra vietos komercinės literatūros fronte: „Normalu, kad populiariosios literatūros kūriniai konstruojami atsižvelgiant į būsimą skaitytoją, nes jie vertingi tiek, kiek seksis juos parduoti. Bet sunkiai įsivaizduoju, kaip įmanoma iškastruoti tekstą, turintį savitą stilių. Yra kūrėjų, kurie kuria meną, ir autorių, kurie dirba darbą. Kas dirba darbą, puikiausiai gali mąstyti, kam bus parduota knyga, už kiek ir kaip jų daugiau parduoti. O kurdamas kalbi apie tai, kas tau svarbu, – taip svarbu, kad negali būti niekam pritaikyta.“
Prozininkas ir publicistas priduria, kad nėra kategoriškai nusistatęs prieš redaktoriaus ranką – rengdamas savo knygas spaudai iš jų gavo nemažai vertingų patarimų. „Rašydamas taip suaugi su literatūrine medžiaga, kad prarandi objektyvų žvilgsnį ir nebesugebi pamatyti akivaizdžiai beprasmiškų dalykų“, – savo kailiu patyręs prisipažįsta A.Jakučiūnas.

Vargas su pūstažandėmis

Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sprindytė tvirtina „dirbančių“ literatūrai pastebinti vis daugiau. „Jaunesni autoriai iš kūrybos jau daro amatą, bet tas paviršutiniškas darymas juos ir išduoda. Yra vertinančių kūrinio konstrukcijos grožį kaip tokį, bet mano kartai labiau įprasta, kai literatūra kalbina žmogų ir apeliuoja į jo egzistencines problemas“, – neapsimetinėja autoritetinga literatūros kritikė.
Ji skeptiškai vertina knygas, kurias pati vadina pūstažandėmis: „Jos tiesiog prašyte prašosi redaktorių. Jeigu pats autorius nesugeba išbraukyti pasikartojimų, turėtų padėti kvalifikuotas specialistas. Pasisakau už kūrinius, turinčius aiškią struktūrą, idėjas, koncepciją, o ne iš visokių pakraštėlių sušluotus trupinius.“
Nemotyvuotai ištęstiems pasakojimams nepritaria ir S.Daugirdaitė. „Jeigu Herkaus Kunčiaus romanas „Lietuvis Vilniuje“ būtų nors trečdaliu sutrumpintas, knyga atrodytų daug šmaikštesnė. Tą patį galėtume pasakyti apie Aleksandros Fominos romaną „Mes vakar buvom saloje“. Apskritai knygų, kurioms reikėtų rūpestingos redaktoriaus rankos, kasmet daugėja. Mečio Laurinkaus „Elektrai“, mano nuomone, irgi pritrūko būtent geros vadybos“, – teigia literatūrologė.

Kaip parduoti Lietuvos istoriją

Mokslininkai sutaria, kad lietuvių literatūroje mada tampa šiuolaikiškai interpretuoti Lietuvos istoriją. Bet ir čia autorių tyko pernelyg „išvaikščiotos“ teritorijos: tarkim, seniai įgrisęs tautinių simbolių arba sovietmečio realijų parodijavimas.
Kaip sėkmingai parduoti Lietuvos istoriją? Pasak S.Daugirdaitės, tokių pavyzdžių jau turime: „Užsienyje tai R.Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“, lietuviškai – Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Vaikų literatūroje turime Nomedos Marčėnaitės „Lėlę“. Nors kritikai paprastai būna skeptiškai nusiteikę prieš televizijos žvaigždžių rašymus, ši istorija nėra prastesnė už JAV lietuvės siūlomą: mergaitė, kurios mama emigravusi, gyvena kaime ir ten atranda lėlę, kurios tikroji šeimininkė buvo ištremta į Sibirą. Tad istorinės tapatybės matmuo jau regimas netgi vaikų literatūroje.“
Kūrybingiausių knygų dvyliktuko lyderėmis, turinčiomis daugiausiai šansų būti apdovanotoms Knygų mugės metu, šįmet vadinamos Andriaus Jakučiūno, Donaldo Kajoko, Romualdo Granausko ir Undinės Radzevičiūtės knygos.
„Pačių prieštaringiausių nuomonių sulaukė A.Jakučiūno romanas „Lalagė“: vieno vertintojo nuomone, tai „kalbos tobulybės paieškos“, o kito – „kalbos mirtis“. Erotinis geismas šioje knygoje verbalizuojamas iki tokio lygio, kad tampa anksčiau mūsų literatūroje neišpuoselėtu atradimu“, – tvirtina J.Sprindytė.
„Mūsų dvyliktukas – tai pastanga pasakyti, kas galėtų būti rimta literatūra. Nei pardavimo tiražai, nei knygynų dešimtukai jos paieškose nieko nelemia – tai sutampa tik ypač laimingais atvejais. Klasikinis tokio atvejo pavyzdys literatūros istorijoje būtų Vladimiro Nabokovo „Lolita“, – primena S.Daugirdaitė.

Kūrybiškiausių 2011 m. lietuvių literatūros knygų dvyliktukas
1. Ilzė Butkutė. „Karavanų lopšinės“: eilėraščiai
2. Zita Čepaitė. „Emigrantės dienoraštis“: esė
3. Audronė Girdzijauskaitė. „Nutolę balsai“: portretų metmenys
4. Romualdas Granauskas. „Trys vienatvės“: novelių romanas
5. Andrius Jakučiūnas. „Lalagė“: apsakymų vainikas
6. Antanas A. Jonynas. „Kambarys“: eilėraščiai
7. Donaldas Kajokas. „Kurčiam asiliukui“: eilėraščiai
8. Laurynas Katkus. „Sklepas ir kitos esė“: esė
9. Valdemaras Kukulas. „Saulėlydis mano giesmė“: eilėraščiai
10. Sigitas Parulskis. „Prieš mirtį norisi švelnaus“: trumpų tekstų knyga
11. Undinė Radzevičiūtė. „Baden Badeno nebus“: istorijos
12. Algis Skačkauskas. „Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje“: eilėraščiai Šaltinis: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Rūta Šepetys. „Tarp pilkų debesų“ (Between Shades of Gray)
Debiutinis lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos romanas išleistas jau trisdešimtyje šalių. Jį perskaityti galima net 25 kalbomis – tarp jų japonų ir kinų. Romanas, kurio tiražai kartojami ir už kurį pelnyta keliolika reikšmingų apdovanojimų bei nominacijų JAV ir Prancūzijoje, Italijoje netgi įtrauktas į mokykloms rekomenduotinų knygų sąrašą. Šiuo romanu susidomėjo net Holivudas. Iki šiol nė vienai parašytai istorijai apie Lietuvą nėra nutikę nieko panašaus.
Romane autorė jautriai ir įkvėptai pasakoja šiurpiais tikrovės įvykiais pagrįstą mirčiai, badui ir šalčiui pasmerktų, tačiau nenugalėtų Lietuvos tremtinių istoriją, prasidėjusią su sovietų armijos okupacija. Penkiolikmetės romano herojės išgyventi ir paliudyti šiurpūs mūsų istorijos puslapiai sukrečia ne tik viskuo aprūpintus, sočius amerikiečius ar Vakarų europiečius, bet ir lietuvių vaikus. Iki šiol lietuviškų knygų lentynoje nebuvo taip paprastai ir patraukliai jaunajai kartai sukurto pasakojimo apie mūsų tėvų ir senelių tremtį, su niekuo nepalyginamus jų išgyvenimus.
Rūta Šepetys – šių metų Vilniaus knygų mugės garbės viešnia. Kartu su ja į Vilnių atvyksta ir romaną „Between Shades of Gray“ išleidusios vienos didžiausių pasaulio leidyklų „Penguin Group“ atstovė iš Niujorko Tamra Tuller, kuriai, rašytojos nuomone, tenka itin daug nuopelnų sėkmingai populiarinant knygą pasaulyje.
Šaltinis: Tarptautinių kultūros programų centras

Vidutinis grožinės literatūros tiražas Lietuvoje (tūkst. egzempliorių)
2009 m. 1,6
2010 m. 1,7
2011 m. 1,5
Vidutinis lietuvių grožinės literatūros tiražas (tūkst. egzempliorių)
2009 m. 0,9
2010 m. 1
2011 m. 1
Šaltinis: Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras

muge33

Po pertraukos į sostinę socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko iniciatyva sugrįžta tradicine jau tapusi šventė „Tau, Vilniau!“. Sekmadienį Katedros aikštėje septintą kartą rengiama šventė – respublikinė neįgaliųjų darbų paroda-mugė ir koncertas suburs apie 2 tūkst. dalyvių. Iš jų – per 1,5 tūkst. žmonių su negalia iš daugiau kaip šimto neįgaliųjų organizacijų, tarnybų.

Naujienų agentūrų pranešimu, koncertuose pasirodys daugiau kaip 30 neįgaliųjų meno saviveiklos kolektyvų, kurie paruošė muzikos, šokio, pantomimos, teatro, imituojamosios dainos ir kitų pasirodymų.

Ministro teigimu, ši šventė, vykusi 2003–2008 metais, buvo pamėgta negalią turinčių žmonių, vilniečių ir miesto svečių bei tapusi tradiciniu Vilniaus miesto kultūros renginiu, todėl siekta, kad ši graži tradicija būtų atgaivinta. Tai puiki proga visiems susiburti, pabendrauti, pamatyti negalią turinčių žmonių kūrybinius ir darbinius pasiekimus bei kartu šauniai praleisti laiką.

Jau nuo 11 val. visoje Katedros aikštėje kartu pramogauti kvies įvairūs neįgaliųjų meno kolektyvai – kaimo kapelos, ansambliai, teatro trupės ir kiti. Šventę pradės Lietuvos kariuomenės orkestras ir Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ neįgaliųjų nacionalinis „Spalvų muzikos“ orkestras.

12.30 val. prasidės šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, o nuo 13.30 val. vyks geriausių Lietuvos neįgaliųjų muzikos ir šokio kolektyvų koncertas, dailės akcija vaikams ir jaunimui „Tau, Vilniau!“, šventės dalyviai bus kviečiami pasivaišinti kareiviška koše.

Viso renginio metu vyksiančioje parodoje–mugėje iš visos Lietuvos atvykę renginio dalyviai eksponuos bei pardavinės savo gamybos keramikos, medžio, tekstilės, floristikos, tapybos darbus.

Šventę „Tau, Vilniau!“ globoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), o organizuoja Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ padedant Neįgaliųjų reikalų departamentui prie SADM.

Kai svarstoma, ką vertinga Vilniui (be finansų valdymo patirties ir keleto prieštaringų skulptūrų) paliko VEKS, prisimenami vos du ryškesni tęsinio sulaukę renginiai: Andriaus Mamontovo inicijuota Gatvės muzikos diena ir tarptautinė šiuolaikinio meno mugė. Tiesa, pernai vienam jų – mugei “ArtVilnius” – lėšų taip ir nebuvo rasta. Tad šįmet, mugės direktorės Dianos Stomienės tvirtinimu, trauktis nebebuvo kur: praleidus dar metus, Vilniuje vykstančios mugės patirtis būtų palaidota ir visas organizatorių sukauptas įdirbis nueitų niekais.
“Meno mugė nėra nei bienalė, nei trienalė – įprasta, kad reprezentatyvios mugės Europoje vyksta kasmet. Pernai savo partneriams teisinomės ekonomine krize, tačiau šįmet jau nebeturėtume jokių įtikinamų argumentų. Partneriai – reikšmingos užsienio galerijos – tiesiog išbrauktų Vilnių iš potencialių ateities maršrutų”, – teigia D.Stomienė.
Vis dėlto patvirtinimų, kad “ArtVilnius” tikrai įvyks, užsieniečiai sulaukė tik šių metų vasarį – tuomet, kai sostinės savivaldybė renginiui skyrė 240 tūkst. Lt. Dar 45 tūkst. Lt katalogui parengti ir kitoms mugės organizavimo sąnaudoms padengti sulaukta iš Kultūros rėmimo fondo. Bendras šią savaitę vyksiančios mugės biudžetas tesiekia ketvirtadalį 2009 m. renginiui sukauptų lėšų, todėl neprilygs jam dalyvių skaičiumi ir stendų plotu. 2009-ųjų mugėje dalyvavo 92 galerijos, šįmet dalyvių tebus 65, ir mugės ekspozicija “Litexpo” centre užims viena sale mažiau.
Tai leis sutaupyti, nes už ekspozicijų plotą ir stendų įrengimą kol kas moka mugės organizatoriai, o ne dalyviai. Šie padengia tik savo kelionės, gyvenimo Lietuvos sostinėje ir su meno kūrinių pristatymu susijusias išlaidas. Panašią rinkodarą planuojama taikyti mažiausiai penkerius metus.
Tiek D.Stomienė, tiek “ArtVilniaus” meno vadovė Raminta Jurėnaitė neabejoja, kad ši tarptautinė mugė – vienintelė panaši Europoje, kurios biudžetas nesiekia 100 tūkst. eurų. Tai, kad dvi dešimtys pirmojoje mugėje dalyvavusių užsienio galerijų atvyksta čia antrąkart, organizatorių nuomone, jau yra reikšmingas laimėjimas.
Beje, 2009-aisiais startavusi “ArtVilnius” buvo pirmoji panašaus pobūdžio mugė Baltijos regione. Maža to, savo mugės kol kas nesurengė ir stiprias galerijas bei aukštus reitingus šiuolaikinio meno scenose turintys lenkai. Iš kaimyninės valstybės “Litexpo” centre šią savaitę tepamatysime vienintelį – Poznanėje įsikūrusios “Piekary” galerijos stendą, nes, pasak R.Jurėnaitės, įtakingesnes lenkų, kaip ir kitų valstybių, galerijas Vilniun reikėtų kviesti prieš metus, o ne likus keliems mėnesiems iki renginio.
Tai svarbiausia pamoka, kurią organizatorės išmoko iš debiutinės “ArtVilnius” mugės, tačiau “pasitaisyti” kol kas nepavyksta. “Akivaizdu, kad norint sukurti reikšmingą meno rinkos įvykį minimalus mugės biuras turėtų veikti ištisus metus, o artėjant renginiui reikėtų samdyti didesnį skaičių koordinatorių. Bet finansinių galimybių tam nėra”, – neslepia R.Jurėnaitė.
Džiaugiamasi bent tuo, kad dešimt Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros studentų talkindami mugės organizatorėms gali atlikti įskaitinę praktiką. Be jų surinkti katalogui būtiną informaciją iš 65 mugėje dalyvausiančių galerijų būtų buvusi nelengva užduotis. Internete užsiregistravo ir keturios dešimtys savo paslaugas renginiui siūlančių savanorių – dalis jų šią savaitę taip pat sukiosis “Litexpo” centre.

Pritraukia turtingų svečių

“Dėl meno kolekcininkai yra pamišę gerąja prasme. Mugė – tai galimybė pritraukti į Lietuvą tokių žmonių, kurių kitaip čia niekada neišvystume. Tai turtingi svečiai, kurie ne tik gyvens mūsų viešbučiuose ir valgys restoranuose, bet ir lankys kitas sostinėje esančias parodas, muziejus”, – neabejoja mugės nauda sostinei D.Stomienė.
R.Jurėnaitė pateikia pavyzdį: “Pirmojoje “ArtVilnius” mugėje dalyvavo prestižinė Walterio Bischofo galerija iš Berlyno, į Lietuvą atgabenusi kone pačius brangiausius tos mugės eksponatus. Šis galerininkas dalyvaus ir antroje mugėje, maža to, jis jau suorganizavo ištisą vokiečių meno gerbėjų ekskursiją į Vilnių.”
Nors organizatorės tikėjosi, kad pirmojoje mugėje bus labiau perkami lietuvių menininkų kūriniai, pirkėjų sulaukė ir užsienio galerijų stendai. O tai, pasak R.Jurėnaitės, svarbus tikros tarptautinės mugės ženklas. “Vilnius dėl savo geografinės padėties turi galimybę tapti reikšmingiausiu meno įvykių tašku tarp Maskvos ir Berlyno. Artimiausiose mums mugėse menas iš Rytų Europos sudaro tik menką bendros ekspozicijos krislelį, o čia galime pasiūlyti platesnę panoramą, tapti savotiška Šiaurės ir Pietų, Rytų ir Vakarų meno rinkų sankirta. Mugės dalyvių apklausos rodo, kad svečiams patiko tiek “Litexpo” paviljonai, tiek, žinoma, pats Vilnius”, – pasakoja R.Jurėnaitė.
Beje, daug ambicijų turėjusiems Maskvos meno mugės rengėjams kol kas koją kiša vangus šios šalies muitininkų darbas ir transportavimo problemos. Nors Rusijos sostinėje apstu turtingų meno kolekcininkų, jie meno kūrinius dažniausiai įsigyja svetur. Vilniuje vykusios mugės dalyviai dėl mūsų muitinės postuose kylančių nesusipratimų organizatoriams kol kas nesiskundė.

Ko tikėtis savaitgalį

Šįmet atsisakyta mugės metu vykstančios tarptautinės meno specialistų konferencijos – vyks tik keletas diskusijų. Pokalbiui apie meno įstaigų perspektyvas regionuose vadovaus klaipėdietis Ignas Kazakevičius, o pašnekesiui apie meno aukcionų vaidmenį – Meno rinkos agentūros vadovė Simona Makselienė. Jauniesiems mugės lankytojams numatyta edukacinių renginių programa.
Naujovė – specialus pradedančiam kolekcininkui skirtas kampelis, kuriame prekiaujama mažos apimties meno kūriniais, kainuojančiais ne daugiau kaip 100 eurų. “Daugelis šiandien žymių kolekcionuotojų kadaise pradėjo nuo kuklių, bet jiems į akį kritusių darbelių. Taip ketiname suteikti šansą visiems meno mėgėjams, paslapčia svajojantiems apie asmeninę kolekciją”, – dėsto R.Jurėnaitė.
Stendas bus nuolat papildomas, nes nauji kūriniai užims parduotųjų vietas.
Vienkartinis bilietas į mugę kainuos 10 Lt, visoms mugėms dienoms – 25 Lt. Už bilietus surenkamos pajamos atitenka ne mugės rengėjams, o “Litexpo”. Prieš dvejus metus mugėje apsilankė 20 tūkst. žmonių, šįmet tikimasi dar didesnio meno gerbėjų dėmesio.
Kuo pasižymės mugės ekspozicija? “Kaip ir pirmoji – bus itin marga. Matysime ir estetinį pasigėrėjimą keliančių kūrinių, ir šokiruojančių reginių, neišvengsime nepatogių klausimų. Galbūt dar daugiau vietos santykinai užims fotomenininkų darbai”, – teigia “ArtVilniaus” meno vadovė.
Mugėje dalyvaujančios galerijos siūlomų eksponuoti kūrinių sąrašą su rengėjais derina iš anksto. Šie stengiasi, kad stenduose nesikartotų tų pačių menininkų pavardės, ir parenka ekspozicijos profilį labiausiai atitinkančius stendus. Taip pat stengiamasi išvengti neįdomių, pasikartojančios stilistikos kūrinių, galerijų stendams parinkti tinkamiausius kaimynus. “Buvo primygtinai besisiūlančių dalyvių, kurie sutiktų ir patys už stendus mokėti, tačiau jų paslaugų atsisakėme. Vienąkart nuleidę meno kriterijų kartelę, visiems laikams prarastume šansą sulaukti Vilniuje garsių pasaulio galerijų”, – neabejoja R.Jurėnaitė.

Knygų leidybos ir prekybos verslas itin sunkiai keliasi iš duobės, į kurią įstūmė ekonominis sunkmetis ir visą šalies verslą sukrėtusios 2009 metų įgyvendintos mokesčių permainos. Praėjusiais metais vis dar smukusi knygų rinka šįmet tikisi atsitiesti, ketvirtadienį rašo “Kauno diena”.

Didžiausius šalyje knygynų tinklus valdančių bendrovių atstovai tikina jaučiantys vėl pamažu augantį knygų mėgėjų dėmesį.

“Knygų prekybos rinkoje regime pagyvėjimą. Tiek paskutinis metų ketvirtis, tiek pirmas šių metų mėnuo leidžia fiksuoti, nors ir nedidelį, bet augimą”, – sakė leidyklos “Vaga” viešųjų ryšių projektų vadovė Jurgita Videikaitė.

Pirmą šių metų mėnesį, palyginti su tuo pačiu periodu pernai, “Vaga” užfiksavo beveik 8 proc. apyvartos augimą. J.Videikaitės teigimu, per praėjusius dvejus metus knygų pardavimas knygynuose krito iki 30 proc.

“Padėtis jau stabilizuojasi. Nudžiugino Kalėdos, nes žmonės domėjosi knygomis ir jas pirko. Jei šie metai tęsis taip, kaip prasidėjo, matyt, bus galima kalbėti apie pardavimo kilimą”, – kalbėjo leidyklos “Tyto alba” vadovė ir Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė.

Ji negalėjo pateikti finansinių 2010 metų rezultatų, tačiau tikisi, kad jos vadovaujama leidykla praėjusius metus baigė ne mažesniu pardavimu nei 2009 metais. Tačiau pelno ji nesitiki.

“Manau, apie pelningumą praėjusiais metais netenka kalbėti. Buvome priversti dalyvauti daugybėje akcijų, kurios buvo daromos iš leidėjų kišenės. To iš mūsų reikalavo prekybos centrai, knygynai, mes stengėmės susigrąžinti pinigus, kad turėtume apyvartinių lėšų, jau nebegalvojome apie jokį pelną”, – konstatavo “Tyto albos” vadovė.

Įmonių grupės “Alma littera” generalinis direktorius Arvydas Andrijauskas sako, kad praėję metai knygų prekybos verslui buvo dvejopi: pirmą pusmetį pardavimas knygynuose krito, antrą – šiek tiek atsitiesė ir iš dalies kompensavo pirmo pusmečio kritimą.