pm
Maždaug prieš ketverius metus prasidėjusi protų mūšių žaidimo epidemija Lietuvoje nerimsta ir įtraukia vis daugiau azarto ir turiningesnio laisvalaikio praleidimo būdų ieškančių žmonių.
Protų mūšiai- tai komandinis žaidimas, kurio metu garsiai pateikiami klausimai, apimantys įvairiausias temas. Komandos savo atsakymus surašo išdalintuose lapeliuose. Dažniausiai žaidimą sudaro šeši turai, po dešimt klausimų.
Protų mūšių vedėjas bei žurnalo „Playboy“ vyr. redaktorius  Aidas Puklevičius pasakoja, jog prieš keletą metų Vilniuje buvo 12-13 barų, kuriuose vyko šis žaidimas, šiuo metu visų barų, kuriuose organizuojami protų mūšių vakarai suskaičiuoti praktiškai neįmanoma. Tai jau lyg „epidemija“ visoje Lietuvoje.
Žaidimo organizavimas reikalauja daug darbo
Sostinės baro „Olounge“ direktorė Kristina Kalinina teigia, jog jie buvo vieni pirmųjų, prieš trejus metus, pradėjusių organizuoti šio žaidimo vakarus. Pasak jos, tam, kad visas žaidimas vyktų sklandžiai reikia įdėti nemažai darbo bei pastangų.
„Visų pirma tai visa techninė pusė, nuo ekranų, mikrofonų iki garso kokybės.  Patogios sėdimos vietos ir stalai. Specialiai priderintas maistas, nemokami užkandžiai. Dar viena, svarbiausia dalis – susidraugauti su komandomis, žinoti vardus, sveikinti su gimtadieniais bei domėtis jų gyvenimais. Tai nėra sunku, nes visi tampame kaip viena didelė šeima“,- pasakoja K. Kalinina.
Pasak jos šis žaidimas puikiai suburia draugus bei darbuotojus. Žmonės sėdėdami bare ir gurkšnodami alų ar užkandžiaudami, neleidžia laiko veltui, jie susipažįsta su priešininkų komandomis, kolegomis. Įgyja daugybę žinių. Kristina pasakoja, jog dažnai komandos tarpusavyje susibičiuliauja tiek, jog net kartu atostogauja.
Tikras protų mūšių entuziastas, „Olounge“ baro savininkas Audrius Janušauskas neslepia, jog artėjant šventiniam laikotarpiui protų mūšių žaidimai dar labiau populiarėja.
„Šiuo metu protų mūšių žaidimus organizuojame dvi dienas per savaitę, tačiau dėl itin didelio populiarumo planuojame šiai pramogai paskirti net dar dvi. Be to, kas antrame organizuojamame firmų vakarėlyje prašoma pravesti ir protų mūšių žaidimą. Įdomiausia tai, jog tokių vakarėlių metu pasitaiko nemažai asmenų, kurie būna iš anksto nusiteikę prieš tokius žaidimus, tačiau galiausiai visus pagauna azartas ir kalbos apie protų mūšius nepasibaigia dar ilgai po žaidimo.“

Sunkumai kyla tada, kai nėra „mūzos“
Nuo 2010 metų protų mūšius vedantis Vytaras Radzevičius mano, jog jau yra atradęs savo stilių vedant šį žaidimą, nes turi susikūręs savo klausimų sistemą bei sudėtingumo skalę. Tačiau pripažįsta, jog, nepaisant patirties, pasiruošimas žaidimui atima nemažai laiko.
„Pasirengti kiekvienam žaidimui užtrunka daug laiko, tai didelis darbas. Kitaip tariant, dienai prasmengi knygose. Bet, tuo pačiu, tai ir pačiam gera smegenų mankšta. Man patinka šis darbas. Sunkumai kyla tada, kai nėra „mūzos“ – klausimų kūrimas yra didelis kūrybinis darbas“,- pasakoja V. Radzevičius.
Kitas baro „Olounge“ organizuojamų protų mūšių vedėjas Henrikas Eimantas pasakoja, jog dažnai žmones traukia žaidimo vėdėjų žinomumas, tačiau garsi pavardė ne visuomet užtikrina žaidimo kokybę.
„Svarbiausia rengiant tokius žaidimus yra klausimai. Geriausia, kai jie nereikalauja tik žinojomo, kai žaidėjas yra priverstas dėlioti pateiktą informaciją kaip mozaiką ir „išmąstyti“ atsakymą. Be to, geras vedėjas, stengiasi maksimaliai išvengti klaidų ir pateikti tik tikrai įdomius klausimus.“

Didžiausia dovana visų žaidėjų juokas
K. Kalinina pasakoja, jog organizuojant žaidimus pasitaiko įvairių kuriozinių situacijų ir išskirtinių komandų.
„Viena komanda turi talismaną – pusantrų metukų berniuką. Jis ramiausiai išsėdi trys valandas. Ir ne tik , kad išsėdi, bet rimtu veideliu „skaito“ kas parašyta ekranuose. Labai linksma jį stebėti. Kartą nugalėjo komanda 2piR. Vienas iš šios komandos žaidėjų yra A. Lukošius. Iš kart po žaidimo mes įjungėme LT United eurovizinę dainą „We are the winners“. Ir Lukošius visiems sušoko savo legendinį šokį.“
V. Radzevičius prisipažįsta, jog nuoširdžiai džiaugiasi kiekviena komanda, kuri ateina pas jį žaisti, tačiau ypatingai džiugu, kai visi pagauna kokį klausimą su „cinkeliu“. Tuomet didžiausia dovana vedėjui būna visų žaidėjų juokas.

Birželio 23–24 dienomis Kaune vykusiame gyvosios istorijos festivalyje „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812“ prancūzų ir rusų armijų mūšio inscenizaciją Nemuno saloje stebėjo rekordinis skaičius – apie 70 tūkst. žiūrovų.

Birželio pabaigoje tris dienas, nuo penktadienio iki sekmadienio, Kauno senamiestyje ir Laisvės alėjoje pleveno XIX a. atmosfera. Santakos parke buvo įsikūrusios menamos prancūzų ir rusų armijų stovyklos. Pagrindinėmis Kauno gatvėmis žygiavo to laikmečio uniformomis vilkintys kariai, pontoniniu keltu šeštadienį persikėlę į Nemuno salą, kurioje ir vyko mūšio inscenizacija. Tai šiemet Europoje buvo vienintelis su realia istorine data tapatinamas karo istorijos rekonstruotojų renginys.

Netrūko intrigos ir parako
Šventinį savaitgalį Kauną aplankė per 800 karo istorijos mėgėjų ir rekonstruotojų iš Prancūzijos, Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Čekijos ir Lietuvos. Pagal istorinius faktus atkurtame mūšyje dalyvavo 42 žirgai, panaudoti 25 pabūklai, o Santakoje pastatyta 400 palapinių. Per tris dienas iš artilerijos patrankų buvo iššaudyta apie 200 kg juodojo parako.
Pagrindinis unikalaus gyvosios istorijos festivalio „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812“ veiksmas vyko šeštadienį Nemuno saloje. Specialiai parengtu pontoniniu keltu Napoleono I Didžioji armija (Grande Armée), autentiškai atkuriant 200 metų senumo istorinius įvykius, persikėlė per Nemuną ir pradėjo ruoštis mūšiui su carinės Rusijos pulkais.
Nemuno saloje visi susirinkusieji mėgavosi atkurtu unikaliu istoriniu įvykiu, įrašiusiu Lietuvą ir Kauną į pasaulio karo istorijos metraščius, – Deltuvos mūšio rekonstrukcija.
Daugelis karo rekonstruotojų Kaune lankėsi pirmą kartą ir buvo sužavėti įvykio bei Kauno miesto. Žiūrovai ne tik stebėjo atkurtą mūšį, bet ir galėjo vaikščioti tarp palapinių, apžiūrėti karius ir jų amuniciją. Negana to, galėjo net įmerkti kojas į istorinę upę Nemuną – tai daugeliui užsieniečių paliko neišdildomą įspūdį. Pasak Kauno miesto mero Andriaus Kupčinsko, jis iki šiol gauna padėkos žinučių su priminimu, kad svečiai mielai dalyvautų tokioje šventėje dar kartą, jei tik ji būtų organizuojama.

Vienintelis toks renginys Europoje
„Kad Kauno istoriją atkuriantys renginiai yra vertingi, įrodė didžiulis kauniečių ir svečių susidomėjimas švente. Reikėtų pabrėžti ir turistinę šio įvykio prasmę, nes miestu ir pačiu renginiu buvo sužavėti iš įvairių šalių atvykę svečiai. Vėliau daugelis šventės dalyvių ir žiūrovų liko švęsti Joninių. Vis dėlto bene prasmingiausia tai, kad festivalio rengėjai sudarė sąlygas vaikams ir jaunimui gyvai palytėti praeitį – pažinti įdomiąją istorijos pusę ne tik iš vadovėlių, nes susirinko labai daug šeimų“, – pabrėžė Kauno miesto meras.
Pasak Vytauto didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojo Arvydo Pociūno, šis karas aprašytas tūkstančiuose leidinių, monografijų ir straipsnių. Tačiau apie perkėlą per Nemuną liudytojų atsiminimų nėra daug. Istorikai šį įvykį dažniausiai paminėdavo trumpai. „Šis didis karvedys Europoje vertinamas ir kaip didelis sukrėtimas, bet kartu ir kaip didžiulis permainų postūmis: buvo naikinama baudžiava, Prūsijos muštro pančiai. Lietuvoje su juo sieti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) savarankiškumo lūkesčiai. Būtų jie pasiteisinę ar ne – šito nežinome. Tačiau tuometis Rusijos caras Aleksandras I Lietuvai nepaliko apskritai jokių prošvaisčių“, – primena A.Pociūnas.
Galima apibendrinti, kad šis renginys – tai išskirtinė galimybė sugrįžti į 200 metų senumo Kauną garsinančius įvykius.