Scanpix

Nuo Kalvino iki Kalifato. Praėjus beveik šimtmečiui po atsiradimo Egipte, politinis islamas ir vėl iš naujo apibrėžia musulmonišką pasaulį. Dar vadinama islamizmu, ši įtakinga ideologija teigia, kad milijardinė musulmonų bendruomenė visame pasaulyje bus laisva ir didinga tik tuo atveju, jeigu išliks pamaldi, tai yra jei musulmonai gyvens pagal valstybės užtikrinamą islamo teisę, arba šariatą, kaip būta didžiąją islamo istorijos dalį.

Islamistams jau seniai nepritaria ne tik nemusulmonai, bet ir šariatą atmetantys musulmonai. Kartais taikūs, o kartais žiaurūs, tokie susidūrimai pakurstė 1952-ųjų Egipto ir 1979-ųjų Irano revoliucijas, „Al Qaedos“ išpuolius 2001-asiais, Arabų pavasarį 2011-aisiais ir radikalių islamistinių grupuočių, tokių kaip Islamo valstybe pasivadinusią ISIS, iškilimą.

Ne pats islamas yra nesantaiką kurstanti religija. Problema yra tarp musulmonų gilėjantys nesutarimai dėl to, koks vaidmuo islamui turėtų tekti kuriant įstatymus ir reguliuojant visuomenines institucijas. Dauguma musulmonų, nepriklausomai nuo to, ar jie yra islamistai, nėra nei džihadistai, nei revoliucionieriai. Tačiau šiuo metu vykstanti konkurencija tarp požiūrių, kokia viešoji tvarka yra gera, verčia juos pasidalyti į skirtingas stovyklas, ir taip ne tik užkertamas kelias kompromisams, bet ir dar labiau gilėja takoskyra.

Vakarų mokslininkai ir politikai jau seniai mėgina suprasti šio konflikto esmę, tačiau iki šiol jų pastangos nedavė vaisių. Nors islamo jurisprudencijos, teologijos ir istorijos ekspertai prirašė daug mokslinių darbų apie islamizmą, jie laiko jį unikaliu. Jie pamiršta, kad islamizmas yra ne tik islamas, bet ir „izmas“ – ideologija ir viešojo gyvenimo reguliavimo planas, kuris turi būti analizuojamas šalia kitų ideologijų.

Jokioje kitoje pasaulio dalyje nebuvo prikurta tiek daug „izmų“, kaip pačiuose Vakaruose. Tad tam, kad susidarytume aiškų vaizdą apie šiuolaikinius Artimuosius Rytus, verta atsigręžti į ideologinės nesantaikos istoriją Vakaruose.

Dalis musulmoniškojo pasaulio šiandien stebėtinai primena Šiaurės vakarų Europą prieš 450 metų, kai čia vyko vadinamieji religiniai karai. Tada, kaip ir dabar, per visą regioną ritosi religinio sukilimo banga. Vien septintajame XVI a. dešimtmetyje Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Škotijoje įvyko sukilimai, vadovaujami naujos protestantizmo atšakos – kalvinizmo sekėjų. Tai buvo ne dvidešimt pirmo ir net ne devyniolikto amžiaus presbiterionų kalvinizmas. Ankstyvasis modernusis kalvinizmas – kaip ir to meto katalikybė, liuteronizmas ir kiti krikščionių „izmai“, buvo ne tik religinių doktrinų rinkinys, bet ir politinė ideologija.

Ji atsirado laikais, kai Europos socioekonominė tvarka sukosi aplink Romos katalikų bažnyčią, o iš dalies buvo ir jos reguliuojama. Tad kalvinizmas save apibrėžė kaip opoziciją galiojusiai tvarkai. Ideologijos pasirinkimas buvo ne vien religinis, bet ir politinis pareiškimas. O religiniai karai buvo ir politiniai.

Sukilimai prasidėjo įpusėjus 150 metų trukusioms varžyboms tarp įvairių krikščionybės formų, o šiandien ši istorija vėl daug ką primena.

Kol ideologijos kovojo dėl įtakos, nepritarimas buvo brutaliai nuslopinamas, nuolat pasikartodavo religinės žudynės, o į konfliktą vis įsikišdavo išorinės jėgos. Galiausiai šie neramumai atvedė prie apgailėtino Trisdešimties metų karo, per kurį žuvo mažiausiai ketvirtadalis visų Vokietijos gyventojų (tuo metu sudariusių Šventosios Romos imperijos branduolį). O kai ši krizė pagaliau baigėsi, buvo dar du ideologiniai susidūrimai: tarp monarchijos ir konstitucionalizmo XVIII amžiuje bei tarp liberalizmo ir komunizmo dvidešimtajame.

Šie trys ilgi ideologinės nesantaikos laikotarpiai, kai Vakarų šalys buvo susiskaldžiusios dėl to, koks būdas tvarkyti visuomenę yra pats geriausias, gali tapti esmine pamoka tam, kas vyksta šiandien.

Plačiąja prasme Vakarų istorija rodo, kad dabartinė legitimumo krizė Artimuosiuose Rytuose savo sudėtingumu nėra nei beprecedentė, nei savaime išsisprendžianti paprastu būdu. Politinis islamas, kaip ir daugelis praeityje iškilusių ideologijų, naujų jėgų pasisėmė iš regioninio konflikto, kurį dar sustiprino ir kuris niekur nedings.

Be to, Artimuosiuose Rytuose vykstantys ideologiniai nesutarimai retai baigiasi tuo, kad „nugalėtojas gauna viską“. Jie rutuliojasi tol, kol konkuruojančios doktrinos arba suklesti, arba susilieja. Dažnai tai įvyksta tik po to, kai į krizę įsitraukia išorės jėgos ir sukuriama nauja regioninė tvarka.

Šios pamokos neduoda aiškaus recepto, kaip spręsti šiandienos problemas Artimuosiuose Rytuose, tačiau jos bent jau parodo, kad regioninės problemos nėra unikalios, o lyderiai ir valstybės gali imtis tam tikrų žingsnių, galinčių sumažinti smurtą ir sukurti palankesnes sąlygas žmonijos klestėjimui.

Nors islamizmo atsiradimas Artimuosiuose Rytuose yra unikalus šių laikų fenomenas, tačiau krizės, su kuriomis jis susidūrė, yra tarsi Vakarų praeities aidas.

Tai, kas prasidėjo kaip paprasčiausia konkurencija tarp islamizmo ir sekuliarizmo musulmonų pasaulyje, evoliucionavo į kompleksinį karą. Vis dėlto klausimo esmė išliko tokia pati: kas yra suverenas bei koks yra įstatymų šaltinis ir jų turinys. Islamistai tvirtina, kad tai turi būti šariatas, o tai reiškia, jog įstatymai kildinami iš šventų islamo tekstų. Sekuliaristai siekia, kad įstatymai kiltų iš žmogaus proto ir patirties, o ne iš islamo ar bent jau ne vien tik iš islamo.

Sekuliarizmas į Artimuosius Rytus atplūdo kartu su Europos kolonializmu. Didelė musulmonų elito dalis jį priėmė po nepriklausomybės būtent dėl to, kad galingos Europos valstybės pranoko ir pažemino Osmanų imperiją, paprastai laikomą kalifatu, arba dominuojančia islamo santvarka. Bet sekuliarizmui atsirado atsvara – islamizmas.

Nors patys islamistai savo ideologiją pristato ne kaip „izmą“, o tiesiog kaip islamą – laiko nepaliestą pranašo religiją, jų tikėjimo sistema turi daugiau modernumo bruožų. Trečiajame–penktajame XX amžiaus dešimtmetyje užaugę ankstyvojo islamizmo šalininkai buvo įsitikinę, kad egzistuojant pasaulietinei tvarkai labai sudėtinga gyventi kaip pamaldžiam musulmonui, todėl pradėjo organizuoti pasipriešinimo judėjimą. Šeštajame dešimtmetyje islamistai tapo radikalesni ir ėmė pasisakyti už valstybės palaikomo šariato sugrąžinimą. Sekuliarizmas išsaugojo pranašumą iki septintojo dešimtmečio, tačiau svarbiausiais lūžio taškais, suteikusiais pagreitį islamistams, tapo sekuliaraus Egipto pralaimėjimas Izraeliui 1967-aisiais, Islamo revoliucija Irane 1979-aisiais bei 1990–1991 m. Persijos įlankos karas.

Tam tikra prasme politinis islamas triumfavo. Nors šiuolaikiniai musulmonai nėra nei gryni pasauliečiai, nei islamistai, vidutinis musulmonas Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra arčiau islamisto. 2013 m. vykdyta „Pew Research Center“ apklausa atskleidė, kad didžioji dalis žmonių Egipte, Irake, Jordanijoje, Maroke ir palestiniečių teritorijose pasisako už šariato įstatymus. 2012 m. „Gallup“ apklausa parodė ir tai, kad penkiose regiono šalyse – Egipte, Libijoje, Sirijoje, Tunise ir Jemene moterys lygiai taip pat kaip ir vyrai teikia pirmenybę būtent šariatui.

Ir nors islamistų stovykloje išlieka daug vidinių nesutarimų dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime ir dvasininkų vaidmens vyriausybėje, dabar net pasaulietiniai vadovai perima islamizmo elementus.

Nepaisant šių laimėjimų, politinis islamas vis dar susiduria su skepsiu dėl jo galimybių išlikti. Nuo pat pradžių išoriniai stebėtojai jį atmetė kaip idėją, nesuderinamą su modernumu. Vėliau ekspertai tikino, kad Artimuosiuose Rytuose didėjantis smurtas, įskaitant savižudžius teroristus ir džihadistų grupuočių, tokių kaip ISIS, vykdomas mirties bausmes nupjaunant galvas, yra tik šio judėjimo desperacijos požymis.

Vis dėlto, jei pačios Europos ideologinės nesantaikos istorija ir gali ko nors pamokyti Artimuosius Rytus, ši pamoka yra tokia: nenuvertinkime islamizmo. Europos religiniai karai iliustruoja, kodėl nepakankamai rimtas požiūris į iš pažiūros atgyvenusią ideologiją yra toks pavojingas. Daug kartų per šiuos karus blaivus protas ir pažanga privertė liautis žiaurumus, sukeltus stiprėjančios katalikų ir protestantų konkurencijos.

Kelis kartus lemtingose sandūrose atrodė, kad krizė įveikta. Taip atrodė 1555-aisiais, kai taikos sutartį pasirašė į religinius karus įsitraukusios svarbiausios Vokietijos kunigaikštystės, arba 1590-aisiais, kai religiniai karai baigėsi Prancūzijoje, o protestantiška Olandija užsitikrino nepriklausomybę nuo katalikiškos Ispanijos.

Tačiau Europai ideologinis smurtas dar nebuvo praeityje, nes jį sukėlusi legitimumo krizė liko neišspręsta.

Dauguma europiečių ir toliau manė, kad politinis stabilumas reikalauja vienos religijos. O kol jie taip manė, menkiausia kibirkštis būtų galėjusi juos nublokšti į radikaliai priešingas grupes – būtent taip nutiko protestantams sukilus Bohemijoje ir privertus visą Europą įsitraukti į Trisdešimties metų karą 1618-aisiais. Tai truko iki pat amžiaus pabaigos, kol europiečiai pamažu išmoko atskirti religinius klausimus nuo politikos, o religinės dogmos prarado savo minias uždegančią galią.

Kitoks pavyzdys, kai nepakankamai įvertinama viena ar kita ideologija, yra pasaulinė kova tarp liberalizmo ir komunizmo XX amžiuje.

1930-ųjų Didžiosios depresijos negandos daugelį žinomų Vakarų intelektualų įtikino, kad liberaliosios demokratijos laikai jau praėjo. Kurį laiką atrodė, kad centralizuotos, prievarta paremtos valstybės su naujais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais yra pasirengusios susidoroti kur kas geriau. Tad kai kurie mąstytojai metėsi į komunizmą. Tik nedidelė jų dalis aplankė ir atvirai žavėjosi Sovietų Sąjunga, kur, valdant Josifui Stalinui, sparčiai vyko industrializacija, o darbuotojai niekada nestreikavo. Šias nuotaikas puikiai užfiksavo JAV žurnalistas Lincolnas Steffensas: „Aš patekau į ateitį, ir tai veikia.“

Galiausiai liberalioji demokratija prisikėlė ir vis tiek laimėjo. Tai reiškia ne tai, kad islamizmas Artimuosiuose Rytuose būtinai laimės, o kad protingi žmonės gali nepakankamai įvertinti alternatyvių politinių sistemų gyvybingumą, ir tai gali turėti baisių pasekmių.

Viena politinio islamo ilgaamžiškumo paslapčių yra ta, kad pašaliečiai šią sistemą iš esmės nuvertina. Istorija rodo, kad ideologijos gyvavimas gali būti pratęstas, jei šią ideologiją palaiko valstybiniai rėmėjai, kaip nutiko liberalios demokratijos atveju 1930-aisiais ir islamizmo atveju vyksta šiandien. Politinis islamas ne tik niekur nesitraukia, bet ir, gali būti, įgauna antrąjį kvėpavimą.

Politinis islamas, kaip ir daugelis senų konkuruojančių ideologijų, nėra vienalytis. Nors islamistus vienija bendras atsidavimas šariatui, yra daug jų pakraipų: sunitai ir šiitai; ekstremistai ir nuosaikieji; nacionalistai, internacionalistai, net imperialistai. Ši įvairovė paskatino Vakarus diskusijai apie tai, ar JAV ir jų sąjungininkams nevertėtų leisti nuosaikaus, pragmatiško islamizmo tose vietose, kuriose jis konkuruotų su radikalesniais judėjimais. Tie, kurie nepritaria, paprastai islamizmą piešia kaip vieningą judėjimą ir yra vienijami neapykantos jam Vakaruose. Tie, kurie pritaria, islamizmą suvokia kaip susiskaldžiusį iš vidaus.

Ši diskusija nėra nauja. Bet kurios ideologijos oponentai ideologines takoskyras dažnai mėgina išnaudoti pakreipdami ginčą savo naudai. Vakarų istorijoje yra daug pavyzdžių, kai išorinės jėgos vis bandydavo pasinaudoti taktika „skaldyk ir valdyk“,  nors rezultatai ne visada buvo tokie, kokių tikėtasi.

Paimkime vėl tuos pačius religinius karus. Ilgalaikis konfliktas suskaldė didžiausias Europos ideologijas, o iš jų susiformavusios mutacijos ne tik išgyveno, bet ir ilgainiui ėmė konkuruoti su savo „originalais“. Protestantizmas prasidėjo kaip liuteronizmas, bet greitai išsivystė į cvinglianizmą Šveicarijoje ir anabaptizmą Vokietijoje, dar paleisdamas į pasaulį kalvinistų atmainą Prancūzijoje ir anglikonų – Anglijoje.

Kalvinistai ir liuteronai dėl įtakos dažnai varžėsi nuožmiau, negu tai tarpusavyje darė katalikai. Katalikų Habsburgų dinastija, valdžiusi Šventosios Romos imperiją, nenuilsdama kurstė šiuos nesutarimus. Tačiau galų gale ši strategija nepadėjo nei susilpninti kalvinistų, nei sutrukdyti jiems sudaryti bendro fronto su liuteronais Trisdešimties metų kare.

Išorės stebėtojui belieka išsiaiškinti, ar kai kurios ideologijos yra linkusios į radikalizmą, ir sužinoti, kaip jį išugdyti. O tai galima padaryti visai sėkmingai.

Po Antrojo pasaulinio karo mėginant apriboti Sovietų Sąjungos įtaką Europoje, JAV prezidentas Harry Trumanas pademonstravo didelį nuovokumą, atspėdamas, kuri iš Vakarų Europos kairiųjų partijų gali tapti JAV sąjungininke. Jis teisingai nusprendė, kad Italijos komunistai ir socialistai buvo lyg monolitas: jie vieningai palaikė Sovietų Sąjungą ir priešinosi JAV remiamam Maršalo planui. Trumanas savo ruožtu užaugino krikščionis demokratus, padėdamas jiems laimėti lemiamus rinkimus 1948-aisiais. O štai Prancūzijoje komunizmui oponavo socialistai. Trumanas tai suprato ir sudarė su jais sandėrį, paversdamas Prancūziją tingia, bet patikima JAV partnere.

Tiek akivaizdi, tiek ir slapta išorės jėgų intervencija yra tik dar vienas užsitęsusios legitimumo krizės požymis. Nesutarimai tarp islamistų ir sekuliaristų yra tik naujausias konkurencijos, kurioje dalyvauja užsienio jėgos (tiek veikdamos užkulisiuose, tiek naudodamos karines priemones), pavyzdys.

Kai kas tokias intervencijas kritikuoja. Kritikų teigimu, JAV kampanijos Afganistane, Irake, o visai neseniai ir Libijoje, yra neracionalūs veiksmai, išeinantys už apdairaus valstybingumo ribų. Tačiau iš tiesų jėgos panaudojimas siekiant pakeisti ar nuversti kitos šalies režimą tėra įprasta didelės supergalios praktika. Išorės intervencija nėra atskiriama ir neracionali ideologinių kovų dalis. Per pastaruosius 500 metų tokių intervencijų buvo daugiau nei du šimtai.

Šių kovų sukelta visuomenės poliarizacija padeda paaiškinti, kodėl intervencija pasitaiko taip dažnai. Neretai ideologiniai konfliktai taip pagilina socialinius nesutarimus, kad gyventojai tampa lojalesni užsieniečiams, nei savo tautiečiams. Šie konfliktai stipriai palenkia žmones ir visą šalį link draugystės ar priešiškumo užsienio subjektams, ypač tiems, kurie yra pakankamai galingi, kad ištiestų pagalbos ranką jiems arba jų oponentams. O užsienio veikėjai čia įžvelgia galimybę arba susirasti naujų draugų, arba užkirsti kelią naujų priešų atsiradimui.

Besikišančioms jėgoms nereikia turėti religinių išskaičiavimų – kartais pakanka ir materialinių. Kai kada tai būna ideologinių ir materialinių interesų derinys. Pavyzdžiui, 2011 m., per Arabų pavasarį, sunitų dominuojama Saudo Arabija pasiuntė karius į Bahreiną, kad padėtų sustabdyti šiitų sukilimą, taip susilpnindama ne tik šiitų islamo sekėjų gretas, bet ir šiitų dominuojamo Irano valdžią. Netrukus Iranas lygiai taip pat įsikišo į Siriją, stodamas prieš sunitų sukilėlius, kurie pergalės prieš Assado režimą atveju galėtų sudaryti sąjungą su Saudo Arabija.

Šie įvykiai sukėlė nuogąstavimų, kad Artimuosiuose Rytuose daugėja iracionalių, ideologijomis besivadovaujančių valstybių, kurios yra linkusios sunaikinti regioninę tvarką. Kai kurie stebėtojai nerimauja, kad, pavyzdžiui, jei Iranas turėtų branduolinį ginklą, jis jį galėtų panaudoti sugriaudamas ir taip rizikingą pusiausvyrą Artimuosiuose Rytuose ir net išprovokuoti apokalipsę.

Istorija nesiūlo paprasto atsakymo jaučiantiesiems tokią baimę. Tačiau ji liudija, kad valstybė vienu metu gali būti ir ideologinė, ir racionali. Ideologų vadovaujamas režimas gali turėti ideologinių tikslų, pavyzdžiui, sukurti visiškai naują regioninę tvarką. Siekdamas šių tikslų, jis gali pasitelkti racionalius būdus, atsitraukdamas, kai agresija tampa pernelyg rizikinga. Bet kartais jis gali elgtis ir paneigdamas tradicinę ekonominės geopolitinės naudos logiką.

Johnas M.Owenas IV, „Foreign Affairs“

Vertė Rima Janužytė

Adomo Rutkausko nuotr.

Dvi tyrimą atlikusios žurnalistės pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje.

Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. musulmonų (tą rodo statistika, bet realūs skaičiai gali būti ir didesni), tačiau kodėl viešose vietose beveik nematome plaukų skaromis, o kūno linijas – ilgu drabužiu, kaip įprasta musulmonėms, slepiančių moterų? Jei kur nors žvilgsnis vis dėlto užkliūva už moters su galvos apdangalu ar šydu, pro kurį matyti tik akys, beveik visada gali būti tikras, kad tai – tik atsitiktinė svetimšalė.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ, Giedrė BUIVYDIENĖ

Totoriai, kurių dauguma yra musulmonai sunitai, Lietuvoje gyvena jau maždaug 600 metų. Po nepriklausomybės atkūrimo šalyje pamažu ėmė daugėti ir musulmonų iš Turkijos, Afrikos, kitų šalių. Lietuva naujais namais tampa ne tik islamą išpažįstantiems pabėgėliams iš neramumų krečiamų valstybių – štai ir dabar girdime ketinimus priimti dar kelis šimtus pabėgėlių musulmonų iš Afrikos šalių, bet ir čia studijuoti ar dirbti atvykstantiems kitataučiams.

Griuvus geležinei uždangai pastebėta ir kita tendencija – vis daugiau lietuvių moterų, išvykusių į užsienio šalis dirbti ar atostogauti, su musulmonais sukuria šeimas, o kurti bendro gyvenimo grįžta į Lietuvą. Neretai musulmonų žmonomis tapusios lietuvės ir pačios atsiverčia į islamą, tad šviesių plaukų, mėlynų akių lietuviškai kalbanti musulmonė XXI a. Lietuvoje jau taip pat jokia naujiena.

Tačiau atrodo, kad musulmonų Lietuvoje tarsi nebūtų. Taip, kaip „nėra“  homoseksualų ar vaikus auginančių vienalyčių porų. Visai kaip sovietmečiu „nebuvo“  neįgalių žmonių, gyvenančių viršutiniuose daugiabučių aukštuose be lifto.

Mūsų tyrimas rodo, kad didelė dalis Lietuvos musulmonų (ypač – moterų) jaučiasi kone taip pat, kaip ir homoseksualai. Kaip rodo naujausia visuomenės apklausa, musulmonų kaimynystėje gyventi ar savo būsto jiems nuomoti nenorėtų apie trečdalis lietuvių, o maždaug penktadalis nenorėtų su musulmonais dirbti vienoje darbovietėje. Musulmonai lietuvių akyse yra viena mažiausiai pageidaujamų visuomenės grupių. Kaip ir romai (čigonai), buvę kaliniai, psichikos ligoniai, homoseksualai ar čečėnai.

„Daug artimųjų nežino, kad aš musulmonė. Tiesiog neturiu jėgų kovoti su stereotipais ir įrodinėti, kad vyras manęs nevertė priimti islamo, kad čia mano pasirinkimas ir man taip geriau, kad aš neišdaviau Jėzaus ir nieko blogo nepadariau. Renkuosi ne geresnį, bet lengvesnį kelią. Be to, nenoriu jaudinti kai kurių šeimos narių, ypač – vyresnių, nes jie tikrai nesupras ir nervinsis be reikalo“, – tvirtino prieš dvejus metus į islamą atsivertusi lietuvė, kartu su kitataučiu vyru gyvenanti Vilniuje. Jauna moteris, kurią vadinsime Agne, prašė neminėti jos tikro vardo ir asmeninių gyvenimo detalių, nes baiminasi, kad draugai ir pažįstami gali ją atpažinti.

Tik lankydamasi vyro gimtinėje ji visuomet nešioja tradicinį juodą musulmonių drabužį ir veido apdangalą nikabą. Ji norėtų taip rengtis ir Lietuvoje, tačiau kol kas neišdrįsta nešioti net hidžabo – skraiste prisidengti plaukų. Moteris įsitikinusi, kad tradiciniais drabužiais apsirengusiai musulmonei Lietuvoje būtų nesaugu.

„Jei kas nors iš šeimos, giminės ir draugų pamatytų mane mieste dėvinčią nikabą, jiems būtų šokas…“ – atvirauja pašnekovė.

„Prancūzijoje būna, kad  ir išprievartauja, ir primuša musulmones, dėvinčias veidą dengiantį nikabą. Lietuvoje apie smurto atvejus prieš musulmones neteko girdėti, bet dėvėti musulmoniškus drabužius yra tiesiog nejauku. Žmonės žiūri, replikuoja. Turi būti labai stipri, kad galėtum būti savimi ir įveikti visus stereotipus. Aš to padaryti dar negaliu. Nežinau, kaip bus ateityje“, – savo savijautą perteikia Agnė.

Tad kaip iš tiesų Lietuvoje jaučiasi moteris, apsirengusi tradiciniais musulmoniškais drabužiais? Ką tenka patirti musulmonėms mūsų šalyje lankantis viešose vietose, apsiperkant, ieškant darbo ar naudojantis viešuoju transportu?

Nutarėme atlikti žurnalistinį eksperimentą ir pačios įsitikinti, ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje. Apsirengusios abaja – ilgu juodu musulmonių apdaru, prisidengusios plaukus skraistėmis, o veidą – nikabu, mes pabandėme patirti tai, ko vis dar nedrįsta padaryti Agnė ir kitos Lietuvoje gyvenančios musulmonės: ėjome pasivaikščioti senamiesčiu, lankėmės prekybos centruose, kavinėje, apsipirkome turguje, važiavome viešuoju transportu, vykome į valstybinę įstaigą, bandėme išsinuomoti būstą ir net ieškojome darbo.

Pasiruošimas eksperimentui: ieškome drabužių

Iš karto iškilo klausimas, kur gauti tradicinių musulmonių drabužių. Vakarų Europos šalyse veikia daugybė musulmoniškų apdarų parduotuvių, o Lietuvoje tokių nerasi. Tuomet ir susipažinome su savo pašnekove Agne. Moteris mielai sutiko mums pagelbėti ir pažadėjo paskolinti mums tinkamų musulmoniškų apdarų.

„Susitikime mečetėje“, – pakvietė ji. Nors mečetės musulmonai Vilniuje neturi, tačiau dažnas taip vadina savo maldos namus – Islamo kultūros ir švietimo centrą Smolensko gatvėje.

Jauna moteris vilki laisvai krentančias kelnes, marškinius, plaukai paslėpti po skara. Paprasta, kasdienė apranga. Tik skara ir išduoda, kad moteris – musulmonė, nors ir tą ne kiekvienas įtartų. „Dažniausiai aš nenešioju skaros, bet čia ateidama užsirišu. Jūsų irgi prašysiu tą padaryti“, – tarsteli moteris ir prieš pakylant į maldos namus ištiesia mums po margaspalvę skarą.

Prisidengusios plaukus pakylame laiptais į viršų, koridoriuje nusiauname batus. Aplink tvyro visiška tyla. Netrukus užeiname į moterų maldos kambarį – islamą išpažįstantys vyrai ir moterys meldžiasi atskirose patalpose.

Moterų maldos kambaryje tuščia. Į akis krinta grindis dengiantis rytietiškų raštų kilimas ir gausybė vaikiškų žaislų: spalvotas namelis, kaladėlės. Moterys čia atsiveda savo vaikus ir jie žaidžia, kol jų motinos meldžiasi.

Agnė atsiprašo, kad turi pasimelsti. Ji greit apsirengia abają – visą kūną dengiantį ilgą drabužį, nusigręžia ir pasineria į maldą. Moters pašnibždomis tariamų arabiškų maldos žodžių beveik negirdėti.

Ji atitempė mums didžiulį krepšį apdarų – tamsių ir ryškių skarų, tunikų, juodų ir plačių abajų ir nikabą – plaukų ir veido apdangalą su siauru plyšeliu akims, dėl kurio Vakarų šalyse aistros verda jau ne vienerius metus. Prancūzijoje vilkėdama nikabą viešoje vietoje musulmonė gali sulaukti 150 eurų baudos.

Traukiame mums neįprastus apdarus iš krepšio, tačiau greit įsitikiname, kad neturime nė menkiausio supratimo, kaip juos vilkėti. Agnė parodo, kaip užsivynioti skarą, bet iš pradžių padeda paslėpti po kepuraite plaukus. Negali matytis ne tik plaukų, bet ir ausų bei kaklo, apnuogintų rankų. Apsirengusios pažvelgiame viena į kitą ir negalime nulaikyti nuostabos –   skaroms paslėpus plaukus, o plačioms abajoms – visus kūno linkius, kažin ar atpažintume viena kitą gatvėje. Sau atrodome be galo pasikeitusios ir kol kas jaučiamės nejaukiai.

Padėjusi apsirengti Agnė įspėja, kad būti musulmone – ne vien atitinkamai rengtis. Ne mažiau svarbus ir moters elgesys.

Ką gali ir ko negali daryti musulmonės. Ar gali eiti į kavinę? Vairuoti? Apsipirkti? Kalbėti su nepažįstamais vyrais? Ar galime ginti savo teises, jei susidursime su diskriminacija dėl religinių pažiūrų? Pasak Agnės, visa tai mes daryti galėsime, tik reikia elgtis kukliai ir ramiai. „Musulmonė viešoje vietoje yra kukli, nedrasko akių, nesibara, nekoketuoja. Galite prieštarauti, jei pažeis jūsų teises, bet idealiu atveju musulmonė nešauks ir nerėks. Be to, pageidautina nežiūrėti vyrams į akis“, – pagrindinių elgesio normų pamoko Agnė.

Grįžusios namo dar ne kartą matuojamės duotus apdarus, bandome įvairius skarų rišimo būdus, mokomės patogiai susisukti plaukus į kuodą, kad skara dailiai priglustų ir ilgiau pavaikščiojus neišsidraikytų plaukai. Matuodamosi skaras ar visą veidą paslepiančius šydus, nesiliaujame galvojusios, ką jaučia tikros musulmonės, kurioms jų moteriškumą dengiantys apdarai, Vakarų pasaulyje keliantys tiek daug diskusijų, paniekos ir gailesčio juos dėvinčioms moterims, yra lyg antroji oda.

Taip pradedame lietuvių tolerancijos egzaminą – išsikeliame tikslą savo kailiu patirti, ar mūsų visuomenė šiandien yra pakankamai brandi, kad gerbtų ir priimtų kitokį tikėjimą pasirinkusiuosius, bei kokį pėdsaką mūsų požiūriui į musulmonus paliko Rugsėjo 11-oji ir teroro aktas „Charlie Hebdo“ redakcijoje.

Pirmoji diena: pasirodome viešumoje

Pagaliau ateina diena, kai nutariame pradėti savo žurnalistinį eksperimentą. Iš anksto nusprendžiame, kad abi vilkėsime ilgas ir plačias juodas abajas, tačiau Jurgita rišis skarą, o Giedrė užsidės visą veidą dengiantį nikabą.

Internete gali rasti kiek tik nori patarimų, kaip užsirišti musulmonišką skarą, tačiau kol nesame įgudusios, prie veidrodžio užtrunkame nemažai laiko. Kelis kartus pervyniojame skaras, kol pagaliau jos gražiai užsiriša, tai nusirengiame, tai vėl apsirengiame. Galų gale mes pasirengusios – šiek tiek pastangų ir štai iš veidrodžio į mus žvelgia dvi musulmonės.

Dar prieš pradedant savo tyrimą artimieji ir draugai, išgirdę apie mūsų ketinimus, bandė atkalbėti neiti į gatvę taip apsirengus. Daugumai atrodė, kad smarkiai rizikuojame savo eksperimentą baigti kur nors ligoninės priimamajame. Tačiau mes susirenkame paskutinius daiktus, pažvelgiame pro durų akutę, ar nematyti kaimynų (kurių tikrai nesinorėtų sutikti), ir skubiu žingsniu išeiname į laiptinę.

Nusileidusios į pirmą aukštą staiga sutrinkame ir vos nepasukame atgal – pamatome  lauke, netoli įėjimo, besišnekučiuojančius du kaimynus. Mūsų drąsa išgaruoja kaip dūmas. Kelias minutes nedrąsiai mindžikuojame laiptinėje vis nesiryždamos pasirodyti. Jaudulys, nerimas, baimė. Nežinia, kiek dar būtume trypčiojusios laiptinėje, jei ne liftas, iš kurio staiga pasirodė kitas kaimynas. Išpūtęs akis šyptelėjo ir nuėjo. Prisimindamos Agnės patarimą, mes sutrikusios nuleidome akis.

Kelio atgal nebėra – praveriame laukujes duris ir nuleidusios galvas praslenkame pro aiškiai apstulbusius kaimynus. Iš karto pajuntame, kad jų pokalbis nutrūksta, o smalsūs  žvilgsniai perveria mus kiaurai. Paskubomis nutolstame ir įsėdusios į automobilį su palengvėjimu atsikvepiame.

Reikia pripažinti, kad išeiti į gatvę taip apsirengus jausmas gana keistas. Ypač dėvint visą veidą dengiantį šydą. Iš pradžių atrodo, kad sunku net kvėpuoti. Be to, su visais šiais apdarais labai karšta – nesuvokiama, kaip moterys ištveria su tokia apranga karštą vasaros dieną. Bet keisčiausia turbūt yra žvelgti į veidrodį ir visiškai neatpažinti savęs – lyg staiga taptum žmogumi be tapatybės.

Musulmonė Agnė tvirtina, kad vyro gimtinėje jai labai patinka dėvėti nikabą, nes tuomet jaučiasi tarsi nematoma – gatvėje į ją niekas nekreipia dėmesio, nenužiūrinėja ir nelaido replikų, kaip neretai pasitaiko, kai gatvėje pasirodo fizinio patrauklumo neslepianti moteris. Tačiau mes netrukus įsitikiname, kad Lietuvoje situacija yra priešinga. Šydą dėvinti moteris kaip tik atsiduria dėmesio centre ir akimirksniu tampa visuotiniu apkalbų taikiniu.

Vairuoti dėvint nikabą taip pat nepatogu – veido šydas tam aiškiai nepritaikytas. Trikdo ir įkyrūs kitų vairuotojų ar pėsčiųjų žvilgsniai. Kai privažiavusios prie pėsčiųjų perėjos stabtelime praleisti ten laukiančio vyriškio, dar kartą įsitikiname savo aprangos poveikiu:  per gatvę einantis pėsčiasis, pastebėjęs prie vairo sėdinčią moterį su juodu šydu, praeina tarsi amo netekęs ir dar ilgai atsigręžęs per petį žiūri, kol nuvažiuojame.

Kol apsiprasime su aplinkinių reakcijomis, nusprendžiame pasivaikščioti Gedimino prospektu – juk pagrindinėje sostinės gatvėje, kurioje darbo dienos popietę knibžda daugybė žmonių, gali pamatyti daugiausia kitų kultūrų ir rasių atstovų, tad ir mes praeivių neturėtume pernelyg stebinti. Tačiau suklusti mus priverčia jau pačios pirmos praeivių reakcijos. „O Viešpatie!“ – balsu nusistebi su mumis prasilenkusi vidutinio amžiaus moteris. Pasidaro nejauku, bet žengiame toliau. Netrukus suvokiame, kad prie tokių replikų teks įprasti, nes mes lyg magnetas traukiame aplinkinių žvilgsnius.

Dauguma praeivių ar lauko kavinėse pietaujančių žmonių įsispokso į mus, paaugliai pradeda kikenti (vienas jų springdamas juoku mesteli mums frazę: „Allahu Akbar!“ („Dievas yra didis“), o poromis ar būreliais traukiantys vilniečiai – šnabždėtis. Nudelbiame akis į žemę, bet neapleidžia jausmas, kad visi į mus žiūri ir stebisi, o kai kurie gal net baisisi. Skaros prislopina supančius garsus ir ką šnabždasi aplinkiniai beveik negirdime, tačiau užtenka stabtelėti prie šviesoforo ir vėl išgirstame pavymui: „Žiūrėk, musulmonės. Kokios baisios!“

Perėjusios Gedimino prospektą kertame Katedros aikštę, tada pakylame Pilies gatve. Matome, kaip jauna mergina bando apsimesti mobiliuoju telefonu fotografuojanti gatvę, nors kamera aiškiai nukreipta į mus. Vėliau dar ne kartą pastebėsime mus fotografuojančius žmones – tiek slapta, tiek nesislepiant. Jau pirmą dieną buvome nufotografuotos ir vieno naujienų portalo fotografės, o mūsų nuotrauka iš karto paskelbta tame portale. Vėliau išgirdome, kad apie mūsų eksperimentą nieko nežinantys musulmonai ėmė dalytis šia naujiena socialiniuose tinkluose.

Pasukusios į „prancūzparkį“ pastebime ant suoliuko sėdinčią merginą ir jai ant kelių prigulusį vaikiną. Mergina kažką sušnabžda vaikinui ir tas iš karto atsisėda, kad į mus pasižiūrėtų. Ant tolesnių suoliukų sėdinčių vyrų kaklai išsitempia tarsi gulbių  – visi nori įdėmiau mus apžiūrėti. Toliau vaikštome po miestą, lydimos nustebusių žvilgsnių, šnabždesių, kikenimo.

Užsukame į Gedimino prospekte esantį prekybos centrą atsigerti sulčių. Padavėja į mus kreipiasi lietuviškai ir aptarnauja maloniai, neparodydama nuostabos, tačiau praeiviams mes esame tikra egzotika. Tenka išmokti gerti pro šiaudelį nenusiimant apdangalo nuo veido – pavyksta ne iš karto, iš šono atrodo turbūt keistai, bet įpranti ir prie tokių nepatogumų.

Nueiname ir į tualetą – eilėje laukiančios paauglės puola kikenti, o moterys nužiūrinėja mus ir susidomėjusios, ir nustebusios. Staiga iš tualeto kabinos išeina pensinio amžiaus moteris ir sustoja priešais mus tarsi stabo ištikta: matome, kad apstulbusi moteris sunkiai gaudo orą, veidas persikreipia iš pykčio. Vienu metu pamanome, kad ji vienai mūsų suduos.  Aplenkiame ir nueiname.

Eidamos Totorių gatve pamatome priešais atskubantį inteligentiškos išvaizdos, kostiumuotą pusamžį vyrą, kuris prasilenkdamas su mumis išrėžia į akis: „Kam tuos autus ant veido užsidėjai?“

Namo grįžtame iškaitusios – tiek nuo saulės kaitros, tiek nuo įkyriai persekiojančių žvilgsnių. Nusimetusios drabužius pajutome palengvėjimą.

Antroji diena: užsukame į valdišką įstaigą

Antrąją eksperimento dieną vėl išsiruošėme į miestą. Vilkėjome tokiais pat drabužiais, kaip ir pirmąją. Apstulbusių praeivių žvilgsniai bei replikos lydėjo ir šį sykį, tačiau abi pajutome, kad šį kartą tai jau nebe taip smarkiai slegia – turbūt todėl, kad su didesniu aplinkinių dėmesiu pradėjome apsiprasti. Antrąją dieną gerokai laisviau jautėmės ir su musulmoniškais drabužiais, jau kur kas lengviau užsirišome skaras, o į gatvę išėjome visai be baimės. Panašu, kad galutinai įsijautėme į savo vaidmenis.

Nusprendėme patikrinti toleranciją valdiškoje įstaigoje – užsukome į Vilniaus teritorinę ligonių kasą pasikeisti pasibaigusio galiojimo Europos sveikatos draudimo kortelės, suteikiančios teisę į nemokamą būtinają medicinos pagalbą užsienyje. Valdišką įstaigą pasirinkome visiškai atsitiktinai.

Vos įėjusios į įstaigą pajuntame į save nukreiptus prie įėjimo budinčio apsaugininko, o vėliau – ir priėmimo laukiančių žmonių žvilgsnius. Atsispausdiname reikalingą talonėlį su eilės numeriu ir prisėdame.

Netrukus ateina mūsų eilė – ilgą juodą drabužį ir veidą dengiantį nikabą dėvinti Giedrė pajuda aptarnaujančios tarnautojos link. Darbuotoja neatrodo nei sutrikusi, nei nustebusi. Ji paduoda užpildyti anketą naujai kortelei išduoti, paprašo pateikti tapatybę įrodantį dokumentą. Tuomet pakyla nuo kėdės ir kelioms minutėms kažkur pasitraukia.

Po kiek laiko tarnautoja grįžta ir mandagiai paprašo: „Atsiprašau, bet gal galite parodyti savo veidą jūsų tapatybei patvirtinti?“. Nepuolu ginčytis, tik pasakau, kad dėvėti šydą reikalauja mano tikėjimas. Darbuotoja taip pat mandagiai atsako tai suprantanti, tačiau priduria, kad turbūt nieko tokio, jei atidengsiu veidą moteriai.

„Galiu šiek tiek pasitraukti į šalį“, – pasiūlo tarnautoja, taip sudarydama galimybę man atidengti veidą to nematant kitiems patalpoje esantiems žmonėms. Kai trumpam kilsteliu šydą, darbuotoja padėkoja ir jau po akimirkos išduoda prašomą dokumentą – naują Europos sveikatos draudimo kortelę.

Reikia pripažinti, kad toks subtilus ligonių kasos tarnautojos elgesys maloniai nustebino.  Nors tikėtina, kad panašios situacijos šioje įstaigoje nėra dažnos, tarnautoja nesutriko, elgėsi mandagiai ir pagarbiai. Už tokį aptarnavimą drąsiai būtų galima rašyti dešimt balų.

Trečioji diena: apsiperkame turguje ir ieškome darbo

Trečiąją eksperimento dieną nusprendžiame pradėti apsipirkimu Halės turgavietėje. Netoli turgavietės raudonas šviesoforo signalas sustabdo mus prie pėsčiųjų perėjos kartu su grupele praeivių. Priešais stovinti jauna moteris, laikanti už rankos vaiką, kalbasi telefonu ir vis atsisuka į mus. „Čia tos, kaip ten jos, musulmonės! Abi juodai apsirengusios, viena visiškai veidą užsidengusi, kita su skara ir akiniais nuo saulės“,  – nesivaržydama garsiai kažkam pasakoja moteris.

Įžengiame į turgų ir staiga pasirodo, kad visų akys iššoks iš orbitų. Pardavėjai mus nužiūrinėja net persisvėrę per prekystalius, o pirkėjai vis atsigręžia. Panašu, kad tokių pirkėjų Halės turgus dar nėra matęs. „Prašom prašom, užeikit. Nauja kolekcija atvyko“, –nustembame išgirdusios kvietimą iš pagyvenusios pardavėjos, o netrukus šyptelime pamačiusios, kad į savo paviljoną mus kviečia skarų ir šalių pardavėja.

Prie vieno prekystalio stabtelime nusipirkti uogų ir pastebime, kaip netoli sustojęs mūsų fotografas Adomas mus nufotografuoja. „Tas juodas moteris nufilmavo“, – pardavėjai sako šalia mūsų stovinti senyvo amžiaus pirkėja. Jau antrą kartą per kelias minutes netoli mūsų stovintys nepažįstamieji kalba taip, lyg būtume tuščia vieta ar kokia nors dekoracija, o ne gyvi žmonės. Tuomet užsimezga pokalbis su prekiautoja. Jai įdomu, kokioje šalyje mes gyvename ir kokios tautybės yra mūsų vyrai.

„Manau, kad religija yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, – patikina ji ir tuoj pat teiraujasi:  – O ar jums gerai? Nereikia kiekvieno lito skaičiuoti?“ Patvirtinus, kad esame laimingos ir materialiai aprūpintos, pardavėja pritariamai linksi: „Tai gerai, nes aš viena tris vaikus turėjau užauginti, labai sunku buvo. Užsukite pas mane bet kada, čia visada arba aš prekiauju, arba mano dukra.“

Apsipirkus turguje kita mūsų užduotis – susirasti darbą. Nusprendžiame, kad prekybos tinklų parduotuvėse bandys įsidarbinti Jurgita. Šį kartą nikabą paliekame automobilyje – nutariame, kad ir be jo mums gali kilti didelių iššūkių.

Paskambinusios į Savanorių prospekto „Rimi“ pasiteiraujame, ar jie šiuo metu ieško darbuotojų. Gauname patikinimą, kad tikrai ieško, ir kvietimą apsilankyti po pietų. Praėjus kelioms valandoms atvykstame į „Rimi“ ir nueiname prie informacijos skyriaus.

Čia dirbančiam vaikinui mūsų išvaizda pasirodo juokinga – sukdamas akis į šalį ir iš visų jėgų tvardydamas šypseną, jis išklauso mūsų prašymo pakviesti vyriausiąją kasininkę, kaip buvo sutarta telefonu. „Ne, dabar ji pietauja, ateikite po valandos“, – pakalbėjęs telefonu perduoda mums vaikinas. Padėkojame ir išeiname.

Per tą laiką nusprendžiame pavažiuoti troleibusu iki kitos parduotuvės – šį kartą „Maximos“. Įlipame į apypilnį troleibusą, kurio keleiviai, regis, apsidžiaugia gavę progą paįvairinti savo kelionę – visų akys nukrypsta į mus, o kai kurie keleiviai nesivaržydami pradeda mus fotografuoti. Imame įtarti, kad greitai tapsime feisbuko žvaigždėmis. Netrukus atvykstame iki savo stotelės ir išlipame.

Įeiname į parduotuvę ir pirmos pamatytos darbuotojos paklausiame, kur kreiptis dėl darbo. Darbuotoja akivaizdžiai nustemba, tačiau nieko neklausinėjusi palydi mus prie tarnybinio įėjimo ir paprašo palaukti.  Praeina penkios, dešimt minučių, bet prie mūsų niekas taip ir neprieina – matome, kaip kitapus durų parduotuvės darbuotojai vis sustoja mūsų nužiūrėti per durų langelį.

Po kiek laiko pro duris išeina, kaip suprantame, direktorė. Elegantiška vidutinio amžiaus moteris klausiamai žvelgia į mus. „Ieškome darbo, ar jums reikalingi darbuotojai?“ –pasiteirauja Jurgita. „Kaip tik šiandien man kelias studentes atsiuntė, atsiprašome, dabar tikrai nereikia daugiau darbuotojų. Kreipkitės į centrinį prekybos tinklo personalo skyrių“, –pataria parduotuvės vadovė.

Patyrusios nesėkmę sugrįžtame į „Rimi“. Informacijos skyriuje stovintis vyrukas, regis, jau apsiprato su mūsų išvaizda. „Tuoj pakviesiu atsakingą asmenį. Šiaip šiandien jau priėmėme darbuotojų, bet, manau, kad mums dar trūksta“, – patikina jis. Vėl ilgokai laukiame, kol kas nors prie mūsų prieis.

Pamatome, kaip į skyrių ateina dvi vidutinio amžiaus darbuotojos ir slapčia mus nužiūrinėdamos kažką tyliai aptarinėja. Praeina dar kelios minutės ir tos pačios darbuotojos prieina prie mūsų. „Ar čia jūs ieškote darbo?“ – paklausia. „Taip. Ryte jums skambinome, sakėte, kad ieškote kasininkių“, – atsakome.

„Šiandien jau priėmėme penkias merginas – nusiuntėme jas medicininei apžiūrai. Nebeturime vietų, gaila, kad anksčiau neatėjote“, – skėsteli rankomis moterys. „Bet mes juk buvome ir anksčiau atėjusios, tačiau jūs pietavote, – nustembame ir vis dar neatlyžtame: – Ar tikrai neturite laisvų darbo vietų? O gal vėliau turėsite?“ „Nežinau, nežinau. Na, bandykite pasiteirauti po poros savaičių, gal tuomet kas nors bus“, – nieko pažadėti nenori mūsų pašnekovės.

Taigi darbo negavome. Įsidarbinti niekada nebūna lengva, tad galėtume manyti, jog tąkart mums tiesiog nepasisekė. Vis dėlto vėliau mūsų surinkta informacija leidžia įtarti, kad sėkmė čia niekuo dėta. Praėjus kelioms dienoms paskambinome į tas pačias parduotuves ir pasiteiravome dėl darbo.

Sužinojome, kad Savanorių prospekto „Rimi“ darbuotojų reikia. Mūsų aplankytos „Maximos“ direktorė iš pradžių pasipiktino: „Kaip jūs čia telefonu dėl darbo skambinate? Taip, man reikalingi geri darbuotojai, bet aš turiu jus gyvai pamatyti. Man reikia kasininko, svėrimo skyriaus darbuotojo, krovėjo. Galite ateiti šiandien arba rytoj“, – paaiškina ta pati direktorė, kuriai musulmonės, matyt, nepasirodė galinčios tapti geromis darbuotojomis.

Darome išvadą, kad darbdaviai Lietuvoje šiandien nepasitiki ir vis dar privengia kitokią išvaizdą turinčių kandidatų. Kita vertus, džiugu, kad pasitaiko ir tolerantiškų žmonių. Nors dviejose parduotuvėse darbo negavome, kitose dviejose, tikėtina, būtume įsidarbinusios. „Maximos“ Naujininkuose ir „Iki“ parduotuvės Šiaurės miestelyje vadovų mūsų išvaizda visai nešokiravo. Beje, abu vadovai buvo jauni – trisdešimtmečiai.

Tiesa, parduotuvės „Maxima“ direktorė taip pat iš pradžių sunkiai tvardė šypseną, tačiau vėliau dalykiškai paklausinėjo Jurgitos apie darbo patirtį, papasakojo apie darbo grafiką, atlyginimą ir jo perspektyvas, o galiausiai pasiūlė darbą.

„Ar bus galima darbe ryšėti skarą?“ – paklausėme mes. „Tiesą sakant, su tokiu atveju dar nesusidūriau. Manau, kad ne, nes aprangos kodas labai griežtas ir apibrėžia šukuoseną, makiažą, aprangą. Bet galėsiu pasiteirauti“, – pažadėjo parduotuvės vadovė. Beje, vėliau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje išsiaiškinome, kad draudimas musulmonei ryšėti skarą darbo vietoje gali tapti pretekstu skundui.

Itin maloniai mus priėmė ir S.Žukausko gatvėje esančioje „Iki“. „Kokios gražios“, – pačios nepatikėjome savo ausimis, kai vos užsukusios į parduotuvę sulaukėme komplimento iš moters, stovinčios prie kasos. Administracijos patalpose mus priėmė jaunas vadovas ir moteris – nors ši darbuotoja neprisistatė, jos elgesys leido spėti ją vadovaujant kelioms tinklo parduotuvėms.

Parduotuvės direktorius patikino, kad šiuo metu darbuotojų nereikia, tačiau pasisiūlė pats paskambinti dėl darbo į kitą parduotuvę. Tuo metu moteris pradėjo mūsų klausinėti, ar mums tiktų darbas miesto centre: „Mums labai reikia darbuotojų „Flagmane“. Ar žinote, kur jis yra? Ar jums tiktų?“ Mums pritariamai linktelėjus, moteris tuoj pat paskambino į minėtą parduotuvę ir pažadėjo atsiųsti dvi merginas.

Buvo matyti, kad ji nuoširdžiai nori padėti – iš pradžių bandė pati suderinti darbo pokalbio laiką, tačiau mums pasakius, kad dar nežinome savo planų, užrašė telefono numerį ir paragino kuo greičiau susisiekti. Tiek parduotuvės vadovas, tiek moteris atrodė geranoriški ir malonūs, tad po tiek nemalonių patirčių dėvint musulmoniškus drabužius išėjome iš parduotuvės nuoširdžiai didžiuodamosi, kad Lietuvoje sutikome ir tolerantiškai nusiteikusių žmonių.

Ketvirtoji diena: nuomojamės būstą

Ketvirtąją eksperimento dieną skyrėme nuomojamo būsto paieškoms. Per vieną skelbimų portalą susiradome tris potencialiai tinkamus butus ir sutarėme dėl jų apžiūros. Ieškojome naujos arba senos statybos dviejų kambarių buto Šiaurės miestelyje arba Šeškinėje už 300–350 eurų per mėnesį. Telefonu tariantis dėl buto apžiūros savo tikėjimo, suprantama, nesakėme, tik nurodėme, kad bute gyventų jauna šeima su vaiku.

Šįsyk nusprendžiame apsirengti kiek įmanoma paprasčiau: Jurgita dėvi skarą ir juodą abają, o Giedrė, kurios šeima neva ir ieškosi buto nuomai, apsirengusi margą musulmoniškuose kraštuose pirktą tuniką iki kelių, kelnes ir taip pat ryši skarą. Nutarėme buto ieškoti nedengdamos veido, nes suvokėme, kad dėvėdamos šydą gerokai sumažinsime savo šansus išsinuomoti.

Teko girdėti pasakojimų, kad musulmonai patiria daug sunkumų, kol išsinuomoja būstą, o kreipusis į nekilnojamojo turto agentūrą brokeriai pataria apskritai neužsiminti šeimininkams apie savo tikėjimą. Ir, žinoma, į buto apžiūras ateiti dėvint įprastą, o ne musulmonišką aprangą, nes priešingu atveju ieškoti gali tekti ilgai. Vis dėlto nusprendžiame patikrinti, ar tikrai taip yra.

Visi trys mums patikę butai buvo nuomojami per nekilnojamojo turto agentūras, tad dėl jų apžiūros tarėmės su brokeriais.

Patį pirmą apžiūrime naują dviejų kambarių butą S.Žukausko gatvėje. Mums susitikus brokerė nerodo emocijų, bendrauja mandagiai ir santūriai. Sužinome, kad buto šeimininkai gyvena kitame mieste. Netrukus leidžiamės apžiūrėti buto ir užduodame tokiose situacijose įprastus klausimus – ar bute lieka visi baldai, ar jis nuomojamas ilgam laikui, kokie yra mokesčiai už šildymą ir pan. Brokerė kantriai atsakinėja, o pati visiškai nieko neklausia – tik pasitikslina, kas bute ketina gyventi. Būsto paieškų pradžia mums sėkminga – be jokių sunkumų susitariame dėl buto nuomos.

Netrukus vykstame apžiūrėti dar vieno buto, šįkart – Gelvonų gatvėje, Šeškinėje. Su brokeriu susitinkame prie įėjimo į daugiabutį. Jaunas vyras pamatęs mus akivaizdžiai sutrinka. Nors ir stengiasi neišsiduoti, pasisveikinus jis mūsų pirmiausia paklausia, ar jau ilgai ieškome būsto. Atsakome, kad ilgokai, ir kylame liftu susitikti su šeimininkais.

Bute mūsų jau lūkuriuoja maždaug vidutinio amžiaus moteris su vaikinu (greičiausiai sūnumi), tačiau mes tik pasisveikiname, o butą aprodo ir viską papasakoja brokeris. Senos statybos butas atrodo tvarkingas, paremontuotas. „Viskas mums tinka, nuomojame“, – sakome brokeriui. „Na, jei jums tinka ir šeimininkams jūs tiksite, bus galima pasirašyti sutartį“, – atsako brokeris.

Virtuvėje lūkuriuojanti moteris atrodo sumišusi. Mūsų apranga ją akivaizdžiai trikdo, ji kurį laiką mus stebi aiškiai apstulbusi. Po nejaukios tylos moteris galiausiai pasitikslina, kas šiame bute ketina gyventi. Giedrė atsako, kad bute gyvens ji su vyru ir vaiku, o Jurgita – tik draugė, padedanti jai ieškoti buto.

„A, tai čia draugė?! – su didele nuostaba perklausia moteris. – Nes žinote, klausimų man visokių kyla…“ Neaišku, ką ji turi galvoje, bet pajuntame, kad moters tonas sušvelnėja ir pasidaro nebe toks šaltas. Atrodo, kad pamažu pralaužiame ledus. Išsikalbame. „O tai kas tokie tie jūsų vyrai?“ – išgirdusi, kad esame už kitataučių ištekėjusios musulmonės, toliau klausinėja šeimininkė. Giedrė atsako, kad jos vyras – iš Egipto.

Regis, šeimininkę tai kiek nuramina. „Na, egiptiečiai atrodo geri žmonės“, – priduria ji. Paklausiame, ar mūsų tikėjimas yra kliūtis išsinuomoti šį butą. Moteris papurto galvą, tik užsimena, kad priimdamas nuomininkus niekada nežinai, kokius žmones sutiksi. Pokalbio pabaigoje buto šeimininkė atsako, kad „jai viskas tinka“, bet pabrėžia, kad galutinį žodį turi tarti jos vyras.

Tai atrodo šiek tiek keista – jei būtume atėjusios apžiūrėti buto vilkėdamos įprastą aprangą, greičiausiai, su šeimininke dėl nuomos būtume sutarusios iš karto, o savo vyrui ji praneštų tik patį faktą – kad butą sėkmingai išnuomojo. Tačiau priešais save ji regi ne eilines vilnietes, o dvi musulmones su skaromis, todėl moteris dvejoja, kokį sprendimą priimti. Vėliau, kai atsisveikinusios išeiname iš buto, brokeris nedrąsiai patvirtina, kad kitu atveju butas mums jau tikriausiai būtų išnuomotas. Su brokeriu sutariame susiskambinti vakare, kai šeimininkai galutinai apsispręs. Paskambiname brokeriui po kelių valandų ir išgirstame geras naujienas – butas mūsų! Taigi šiek tiek sunkiau, bet vis dėlto sėkmingai išsinuomojame ir antrą apžiūrėtą butą.

Tą pačią dieną apžiūrime ir trečiąjį būstą Musninkų gatvėje. Šįkart mus pasitinka žavi ir labai smalsi brokerė. Pamačiusi mus ji taip pat atrodo gerokai nustebusi ir dar kylant liftu pagiria mūsų aprangą bei atsiprašydama už smalsumą pasitikslina, kodėl ryšime skaras. Atsakome tą patį, ką ir kitiems – esame musulmonės. Užeiname į butą, ten mus pasitinka šeimininkai – jauna pora su kūdikiu.  Brokerė paaiškina, kad šeimininkai išsikrausto, nes po kelių savaičių išvyksta į Angliją.

Po greitos buto apžiūros ir įprastinių klausimų pareiškiame, kad butas tinka ir norėtume jį nuomotis. Tuomet vėl šiek tiek nustebina tiek pačių šeimininkų, tiek brokerės reakcija. „Jūs dar pagalvokite. Neskubėkite“, – išgirstame iš buto savininkės, laikančios kūdikį ant rankų. Sutariame dar pagalvoti ir netrukus vėl susiskambinti. Brokerė patikina, kad butą apžiūrėjome pirmieji ir kitiems jo tikrai neišnuomos.

Išėjus iš buto brokerė apipila mus klausimais, norėdama kuo daugiau sužinoti apie galimus buto nuomininkus. Smalsiai išsiklausinėja ir kur dabar gyvename, ir kur dirba Giedrės vyras, ir kodėl tokį tikėjimą pasirinkome.

„Vis tiek jūsų suknelė labai graži, negaliu akių atitraukti“, – komplimentų negaili brokerė. Atsakome, kad tai ne suknelė, o tunika. „Aš tai kaip suknelę dėvėčiau… Bet jūs turbūt negalite apnuogintų kojų rodyti?“ – pasitikslina ji. Brokerė taip pat pasmalsauja, kodėl musulmonės dažniausiai rengiasi juodai. „Turėtų būti labai karšta vasarą, – priduria ir paberia naujų klausimų: – O kaip jūs pasirinkote tą tikėjimą? Tikriausiai pagal vyrus, ar ne? Kur jūs tuos vyrus „susišaudėte“, turbūt kokiame kurorte? Kuo ypatingas jūsų gyvenimo būdas?“

Vėliau brokerė atsiprašo už smalsumą ir paaiškina, kad esame pirmos musulmonės, su kuriomis jai tenka bendrauti. Pabaigoje ji pasako labai vertinanti žmones, kurie nesigėdija savo tikėjimo, ir mes atsisveikiname. Vakarop paskambiname pranešti, kad tikrai norime nuomotis šį butą, o brokerė pažada netrukus atsiųsti nuomos sutartį suderinti – panašu, kad ir trečias bandymas susirasti būstą dėvint musulmonišką aprangą mums buvo sėkmingas.

Galima sakyti, kad tai tik atsitiktinumas, o gal tai galima paaiškinti vasaros štiliu nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau turime pripažinti, kad būsto paieškos nebuvo tokios sudėtingos, kaip tikėjomės. Taip, tenka sulaukti daugybės klausimų, o tiek butų šeimininkai, tiek brokeriai iš pradžių žiūrėjo į mus nepatikliai. Tačiau daugiau pabendravus ir atsakius į visus klausimus ledus galima pralaužti – jei buto šeimininkams patiksite kaip žmogus, jūsų apranga ar tikėjimas nebeturės reikšmės.

Daugelis musulmonų kuria gyvenimą svetur

Vilkėdamos tradicinius musulmoniškus drabužius per keturias dienas patyrėme visko – paniekos, gailesčio, pasipiktinimo, diskriminacijos, pašaipų, smalsumo, bet taip pat ir nuoširdaus susidomėjimo bei geranoriškumo. Vis dėlto neigiamo aplinkinių požiūrio  sulaukėme daugiau, tad kas kartą nusivilkus musulmoniškus apdarus mums labai palengvėdavo. Pirmą ir antrą dieną po eksperimento nuo didelio aplinkinių dėmesio ir neigiamų emocijų jautėmės išsunktos kaip citrinos, o galvos plyšte plyšo. Įsitikinome mūsų pašnekovių žodžiais, jog musulmonišką aprangą Lietuvoje gali dėvėti tik labai stipri asmenybė.

Pernelyg didelis aplinkinių dėmesys dalį musulmoniškų šeimų netgi paskatina emigruoti – užsienyje musulmonės lietuvės jaučiasi laisviau.

„Grįžti gyventi į Lietuvą tikrai neplanuojame – ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Net baisu pagalvoti, kiek patyčių jiems reikėtų iškęsti ir kaip sunku būtų prisitaikyti lietuviškoje kultūroje“, – tvirtina Paryžiaus priemiestyje aštuonerius metus gyvenanti 31 metų Giedrė Cherfaoui, su vyru alžyriečiu auginanti du vaikus. Prancūzijoje ji rengiasi laisvai krentančiais drabužiais – ilgais sijonais, tunikomis, ryši hidžabą. Jei vyksta pasisvečiuoti į Lietuvą, taip pat rengiasi ir čia.

Kita lietuvė, kuri prisistato musulmonišku Nur al-Huda vardu, jau penkerius metus gyvena Tunise – prieš tai septynerius metus su vyru pragyveno Lietuvoje, o porą metų – kitose Europos šalyse.

„Jau penkerius metus nebuvau grįžusi į Lietuvą, bet kai čia dar gyvenau, iš pradžių labai kompleksavau, kad aš musulmonė. Tiesa, per porą metų pripratau ir nebejaučiau per didelio žmonių dėmesio. Būti musulmone Lietuvoje sunku, nes esi išimtis. Pavyzdžiui, nors paso nuotraukoje gali būti su skara, nes yra oficialiai įtvirtinta religinė bendruomenė ir netgi muftijatas,  migracijos darbuotojos tai slepia ir pirma bando priversti nusiimti galvos apdangalą. Todėl labai svarbu žinoti savo teises, bendrauti su musulmonų bendruomene“, –pasakoja 38-erių metų penkių vaikų mama.

Nur al-Hudos šeimai Lietuvoje buvo labai sunku. Pirmiausia dėl vyro. Pusę gyvenimo jie praleido migracijos tarnybose. „Pervargome, perdegėme. Iškeliavome ir dėl to, kad vyriausiajam sūnui reikėjo eiti į pirmą klasę – norėjome, kad mokytųsi arabiškai, gyventų musulmoniškoje aplinkoje. Vyras norėtų vaikus išleisti studijuoti į Lietuvą ar kitas Europos šalis, bet aš nepritariu – nenoriu suteikti jiems tokio išbandymo“, – atskleidžia lietuvė ir priduria, kad artimiausiu metu jos šeima nežada grįžti į Lietuvą.

Musulmonams Lietuvoje sunku ne tik dėl aplinkinių reakcijos į aprangą – mūsų šalyje jiems sudėtinga laikytis ir kitų religijos reikalavimų. Praktikuojantys musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną, tačiau Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, nėra maldos kambarių prekybos centruose, įstaigose ar biuruose, be to, dažną stabdo mintis, o ką pagalvos kolegos.

„Ypač mažesniuose miesteliuose, kaimuose tikrai turėtų būti sunkiau rengtis taip, kaip nori, ir laisvai praktikuoti. Dažnai kitiems religijos reikalavimai gali būti netgi nesuprantami – kad ir ramadanas, per kurį nuo aušros iki sutemos mes nevalgome ir negeriame net vandens. Daugeliui tai atrodo nereikalinga auka, o tikram praktikuojančiam musulmonui tai pats nuostabiausias ir gražiausias metų laikas.

Lietuvoje, tikiu, būtu sunku vyrui melstis mečetėje, nes jų nėra daug, todėl tektų rinktis gyvenamąją vietą ne pagal norus, o pagal atstumą iki maldos namų. Tikiu, kad ir dėl savo aprangos sulaukčiau nuolatinių žvilgsnių ir apkalbų, o tai gali pradėti varginti”, – vardija G.Cherfaoui.

Islamo kultūros ir švietimo centro direktorius totorius Hamza Beganskas pripažįsta, kad net jo šeimai ne visuomet pavyksta gyventi pagal islamo vertybes. Vyras neslėpė, kad ir jo žmona ne visada ryši musulmonišką skarą, nors tai nuodėmė – kaip ir valgyti kiaulieną ar vartoti alkoholį.

Musulmonams Lietuvoje kyla ir daugiau kasdienių sunkumų. Tarkime, halal mėsos, tinkamos valgyti musulmonams (kai galvijas paskerdžiamas stengiantis jam suteikti kuo mažiau streso, skerdimo metu ištariant „Alacho vardu“ bei nuleidžiant kraują), įprastose prekybos vietose sunku rasti. Todėl dažniausiai musulmonai patys susiranda galvijų pas ūkininkus ir paskerdžia sau.

Dėl nepalankaus visuomenės požiūrio kai kurios musulmonų poros vengia vaikus vadinti musulmoniškais vardais arba suteikia abu vardus – vieną lietuvišką, kitą musulmonišką. Pavyzdžiui, mergaitė pavadinama Jolanta Hava, o berniukas – Tomas Mustafa.

H.Beganskas pripažįsta: ir jo pase įrašytas Aleksandro vardas, nors artimiausi žmonės jį visą gyvenimą vadina Hamza. Sovietų okupacijos metais, kai musulmonai buvo persekiojami dėl tikėjimo, dažniausiai vaiko pase buvo įrašomas koks nors įprastas vardas, o savo šeimos ir giminės rate jis buvo vadinamas „tikruoju“ musulmonišku. Turint musulmonišką vardą nei įstoti į universitetą, nei gauti geresnį darbą buvo neįmanoma.

G.Cherfaoui pabrėžia, kad musulmonų bendruomenė Lietuvoje didėja, todėl viliasi, kad pamažu situacija gerėja. Be to, ji ir kitos mūsų pašnekovės tvirtina įsitikinusios dėl vieno – kai žmonės jų ima klausinėti apie islamą ir musulmonų gyvenimo būdą, net negatyviausiai nusiteikusieji pakeičia savo nuomonę į gerąją pusę.

Bet naujausia Lietuvos socialinių tyrimų centro užsakymu atlikta apklausa parodė, kad net 42 proc. lietuvių požiūris į musulmonus per pastaruosius penkerius metus pablogėjo. Po Rugsėjo 11-osios, teroro aktų „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir kitų tragiškų įvykių stipriai nukentėjo visos musulmonų bendruomenės įvaizdis.

Islamologas, Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius konstatuoja: būti musulmonu šiandien neabejotinai nėra privalumas. Anot jo, tai lėmė dažni su musulmonais siejami kruvini išpuoliai, kurių per pastaruosius dešimtmečius buvo ne viena dešimtis: „Pavienių žmonių, teroristų tapatinimas su visuma yra didžiulė problema, bet jei kalbame, dėl kokios religijos ir tradicijos yra daugiausia smurto, teks pripažinti, kad dažniausiai dėl musulmonų. Na, o įrodyti žmogui, kuris susiduria su smirdinčiais girtuokliais, kad ne visi girtuokliai yra smirdintys ir besikeikiantys, yra labai sunku.”

Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centro vadovė Milda Ališauskienė taip pat sako, kad kai kalbama apie islamą ir musulmonus, iš karto turimas galvoje musulmonas, užgrobęs lėktuvą ar dalyvaujantis nukirsdinimuose: „Toks musulmonų įvaizdis jau kurį laiką formuojamas viešojoje erdvėje – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.“

Musulmonai nepriimtini ir Vakarų Europoje

Mūsų pašnekovės atskleidžia, kad būti musulmone nelengva ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos ar net musulmoniškose šalyse. Vakarų Europoje daugėja draudimų musulmonams dėl aprangos. Musulmoniškuose kraštuose šviesaus gymio lietuvės neišvengia įkyrių žvilgsnių.

„Vakarų Europoje irgi vyrauja neigiamas požiūris į musulmonus, bet žmonės mandagesni, šaltesni, taigi atrodo pagarbesni. Tunise islamo religija irgi yra ujama. Tunisas eina demokratijos ir modernėjimo keliu, labai lygiuojasi į Europą. Todėl nors mano apranga vis griežtėja (vienąkart buvau užsidėjusi ir nikabą), dar nerandu tiek jėgų (vėlgi dėl to, ką žmonės pasakys), kad užsidėčiau jį visam laikui, – atskleidžia Nur al-Huda. – Vis dėlto Tunise jaučiuosi savesnė nei gimtinėje ar Vakarų Europoje.“

Prancūzijoje, kur susitelkusi didžiausia musulmonų bendruomenė Europoje, gyvenanti G.Cherfaoui sako negalinti teigti, kad ir čia yra itin lengva būti musulmone: „Prancūzijoje yra daug apribojimų, kurie kartais sunkiai suvokiami, tačiau tenka prie jų taikytis.  Žinoma, čia musulmonų daug, todėl lengviau praktikuoti religiją nei Lietuvoje. Prancūzai labiau nusimano apie islamą nei lietuviai, todėl kyla mažiau nesklandumų. Pavyzdžiui, jei draugai prancūzai pakviečia į svečius, jie pasirūpins, kad ant stalo būtų visiems tinkamo maisto –  halal mėsos arba žuvies. Lietuvoje apie tai nepagalvojama ir dar nusistebima, kai paaiškini, kad tam tikrų produktų nevartoji.“

Kita vertus, Prancūzijoje valstybinėse įstaigose neleidžiama demonstruoti religinių ženklų ar aprangos. Moteris, dirbanti  gydytoja ar mokytoja, negali dėvėti hidžabo. Išimtis – privatus verslas: pavyzdžiui, parduotuvėje gali pamatyti skarą ryšinčią pardavėją.

„Sūnaus mokykloje kasdien matau mokytojos padėjėjas, kurios ateina į darbą apsirengusios kaip musulmonės, tačiau vos įžengusios į mokyklą skarą nusiriša. Merginos negali dengtis eidamos į mokyklą“, – pasakoja G.Cherfaoui.

Prancūzijos musulmonams psichologiškai ypač sunkūs buvo pirmi mėnesiai po ekstremistų įvykdyto teroro akto „Charlie Hebdo“ redakcijoje, kurio metu nužudyta 12 žmonių. „Jokiais būdais nepateisiname žmonių žudymo, tačiau dalis visuomenėsmusulmonus prilygina teroristams. Iš karto po žudynių „Charlie Hebdo“ labai nesaugu tapo vyrams, kurie meldžiasi mečetėse. Per kelias savaites buvo atakuota šimtai mečečių, ne visos jos buvo saugomos policijos, todėl buvo neramu, kai vyras visus penkis kartus eidavo melstis į maldos namus. Mokyklose buvo sustiprinta apsauga, o šiuo metu reikia laikytis tam tikrų taisyklių einant į prekybos centrus – parodyti, kas yra rankinėje, jei to prašo apsaugos darbuotojas“, – pasakojo G.Cherfaoui.

Lietuviai kreivai žiūri į bet kokį kitoniškumą

Mūsų pašnekovių patirtį Lietuvoje ir mūsų žurnalistinio eksperimento išvadas patvirtina ir ekspertų surinkti duomenys. Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė pabrėžia, kad Lietuvoje religinės mažumos tebėra svarbus žmogaus teisių objektas – dėl stiprių stereotipinių nuostatų žmonės yra diskriminuojami, patiria neapykantą, patyčias ir užgauliojimus. Ekspertė priminė, kad diskriminacijos apraiškų vis dar pasitaiko net ir mūsų valstybės lygiu, ir paminėjo plačiai nuskambėjusį neseną atvejį, kai pabėgėliai musulmonai Užsieniečių registracijos centre buvo maitinami kiauliena, nors tai prieštarauja jų įsitikinimams.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, skundų dėl religijos Lietuvoje sulaukiama palyginti nedaug, tačiau jų daugėja. Musulmonų skundai sudaro iki pusės visų skundų dėl religijos.

Į tarnybą dėl diskriminacijos kreipiasi asmenys iš įkalinimo įstaigų, teigiantys, kad ten jie negali maitintis pagal išpažįstamą religiją, pasitaiko skundų ir dėl to, kad brandos atestatai teikiami bažnyčioje, o ne neutralioje vietoje arba kad abiturientai prieš brandos atestatų įteikimą bažnyčioje turi klausyti šv. Mišių. Bendraudamos su Lietuvoje gyvenančiomis musulmonėmis girdėjome ir apie tokius atvejus, kai aukštojoje mokykloje dėstytojas atsisako leisti musulmonei studentei laikyti egzaminą, jei ši nenusiriš skaros.

„Daugybė tyrimų patvirtina, jog Lietuva nėra labai tolerantiška valstybė. Tai ypač jaučiama kalbant apie tris nediskriminavimo pagrindus – rasę / tautybę, seksualinę orientaciją bei religiją”, – pabrėžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas Valdas Dambrava.

Islamologas E.Račius apibendrina, kad monokultūriškoje Lietuvos visuomenėje kreivai žiūrima į bet kokį kitoniškumą, todėl vienodai sunku gali būti įsidarbinti tiek veido apdangalą dėvinčiai musulmonei, tiek, tarkime, auskarotam pankui. Jo vertinimu, dažniausiai neigiamas visuomenės nuostatas lemia būtent žmonių kitoniškumas, o ne praktikuojama religija.

Kita vertus, eksperto įsitikinimu, mūsų visuomenėje skirtingai vertinami musulmonais jau gimę asmenys ir Lietuvos piliečiai, atsivertę į islamą. „Manau, nepakantumas lietuvėms, atsivertusioms į islamą, kyla todėl, kad jos matomos kaip išdavikės – išdavusios savo krikščionišką ar europietišką paveldą, tapatybę, nes jų vaikai jau bus ne katalikai, o musulmonai. Be to, daug atsivertusių moterų nebesitapatina su Lietuva, sako, kad joms lietuvybė nėra svarbi, jos neretai emigruoja. Aišku, reakcijos dėl to ne visada būna adekvačios. Turime suprasti, kad mes galime musulmonų nemėgti, bet tai nereiškia, kad turime teisę su jais nepagarbiai ar diskriminuojamai elgtis“, – pabrėžia E.Račius.

Pasak profesoriaus, musulmonai patys pasirenka, ar nori atkreipti savo apranga aplinkinių dėmesį, nes atitinkama apranga yra veikiau jų tapatybės, o ne religijos klausimas: „Be abejo, turint omenyje tik aprangą, jie gali sulaukti didesnio dėmesio, bet daugiausia todėl, kad mes taip nesirengiame. Jei aš apsirengčiau Kalėdų Seneliu, į mane irgi žiūrėtų. Drabužiai yra visiškai nesvarbūs, kalbant apie religiją, bet jie yra svarbūs kaip tapatybės elementas. Būti musulmonu galima šito ir neparodant.“

M.Ališauskienė daro išvadą, kad nuostatos dėl musulmonų pasikeičia, kai pradedama bendrauti individualiai: kai kaimynai pamato, kad greta gyvenantys musulmonai yra visai mieli žmonės, o įmonės vadovas įsitikina, kad jo įdarbintas musulmonas puikiai atlieka savo pareigas. „Taip griaunami visuomenėje nusistovėję stereotipai.“, – sako pašnekovė.

Tą patvirtino ir mūsų žurnalistinis eksperimentas: nekyla abejonių, kad nuoširdus bendravimas su sutiktais žmonėmis mums padėjo tiek ieškant būsto, tiek darbo, nors visuotinė aplinkinių reakcija į mūsų pasirodymą viešose vietose ir buvo neigiama.

Visuomenės apklausos

10 visuomenės grupių, kurių atstovų kaimynystėje lietuviai labiausiai nenorėtų gyventi (proc.)

1. Romai (čigonai)             58,2

2. Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys  ?

3–4. Asmenys su psichikos negalia        45,3

3–4. Homoseksualūs asmenys                45,3

5. Čečėnai    30,7

6. Musulmonai 29,7

7. Jehovos liudytojai         28,5

8. Pabėgėliai 27,3

9. Pakistaniečiai                20,9

10 Hinduistai, budistai      20,8

Šaltinis: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta visuomenės nuostatų apklausa (2014 m. lapkritis; apklausti 1096 gyventojai nuo 15 metų iš 127 Lietuvos vietovių)

Su kuo lietuviai labiausiai nenorėtų kartu dirbti (proc.)

1. Asmenys su psichikos negalia            43,5

2. Romai (čigonai)             40,3

3. Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys       37

4. Homoseksualūs asmenys                    35,8

5. Musulmonai 22,4

6. Jehovos liudytojai         19,2

7. Lietuvių kalbos nemokantys asmenys                      19,1

8. Čečėnai    17,4

9. Pabėgėliai 15,1

10. Pakistaniečiai              13,1

Šaltinis: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta visuomenės nuostatų apklausa (2014 m. lapkritis; apklausti 1096 gyventojai nuo 15 metų iš 127 Lietuvos vietovių)

Pakantumas. Didžioji dalis lietuvių nenorėtų dirbti ir gyventi kaimynystėje šalia kitą religiją išpažįstančių imigrantų. Kone 70 proc. jų nenuomotų savo būsto kitataučiams. „Veidas“ domėjosi, kas lemia neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas ir jų norą išlaikyti socialinę distanciją tautinių ar socialinių mažumų atžvilgiu. Spaudoje vyraujantys stereotipai, tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas, o gal koją kiša negebėjimas susikalbėti?

„Kodėl taip sunku išsinuomoti butą Lietuvoje?“ – klausia daugiau nei pusmetį čia gyvenanti ir dirbanti Irano pilietė. Dešimties metų tarptautinę darbo patirtį turinti ir edukologijos srityje dirbanti mokslininkė su būsto nuomos problema Lietuvoje susidūrė nusprendusi pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nė neįtarė, kad pasijus tokia nepageidaujama.

„Nenuomojame kambarių užsieniečiams. Paskambinkite, kai turėsite registracijos vietą. Tokia mūsų pozicija“, – taip „Veido“ heroję (redakcijai vardas ir pavardė žinoma) sutinka nuomos paslaugas siūlančių agentūrų atstovai.

„Juk jūs manęs nė nepažįstate, gal būsiu keliskart uolesnė nuomininkė už daugelį lietuvių?“ – palenkti juos į savo pusę mėgina imigrantė, tačiau į kalbas su ja niekas nesileidžia.

Liuksemburgo universiteto profesoriai Andreas Hadjaras ir Susanne Backes, apklausę imigrantus 30-yje Europos valstybių, nurodo, kad didžiausios priežastys, lemiančios prastą imigrantų savijautą vienoje ar kitoje šalyje, – įsidarbinimo ir sveikatos problemos, taigi nuo savęs dar galėtume pridėti gyvenamosios vietos paieškas.

Akivaizdu viena, kad angliškai bendraujantis ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis atvykėlis pasitikėjimo vietiniams gyventojams nekelia, o dažnai su juo dar ir nesusikalbama, taigi einama paprasčiausiu keliu – užuot ieškojus būdų, kaip jam padėti, sakoma „ne“.

„Norinčiųjų padėti šiuo atveju vienetai. Nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie bailūs“, – keliais asmeniniais pavyzdžiais iš nesėkmingos buto paieškos istorijos dalijasi iranietė.

Atrodytų, sunku patikėti, bet Lietuvoje vis dar esama nemažų sunkumų bandant susikalbėti angliškai: šios kalbos nemoka būstus nuomojantys senesnės kartos gyventojai, kai kurių viešbučių darbuotojai (tarkime, save kaip nebrangų viešbutį reprezentuojantis viešbutis „Hotel Simple“ turi vos vieną darbuotoją, mokantį šią kalbą, o jam susirgus užsieniečiui pasiūloma paskambinti po savaitės) ir pan.

„Panašių atvejų Lietuvoje ne vienas ir ne du. Galima būtų daug papasakoti apie tai, ką patiria iš Čečėnijos, Irano, Afganistano ir kitų ne Europos Sąjungos valstybių atvykę piliečiai“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

Savo išvaizda nuo vietinių besiskiriantys ir lietuvių kalbos nemokantys imigrantai, mokslininko teigimu, Lietuvoje pajunta diskriminaciją. Būtent dėl to jie gana sunkiai įsidarbina ir kaip reikiant vargsta norėdami pakeisti gyvenamąją vietą.

Apie netoleranciją ir pakantumo stoką į šalį atvykusiems imigrantams „Veidui“ pasakoja ir prieglobstį užsieniečiams teikiančio Raudonojo Kryžiaus, ir Socialinių tyrimų centro darbuotojai, ir patys atvykėliai.

O štai Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Janas Vidickas laikosi nuomonės, kad užsieniečių gyvenamąja vieta Lietuvoje turėtų pasirūpinti juos į šalį pakvietę asmenys: „Jei žmogus atvyksta turėdamas leidimą dirbti ir yra aukštos kvalifikacijos specialistas, darbdavys privalėtų padėti jam susirasti būstą. Natūralu, kad emigrantas iš Irano ar Japonijos jokių pažinčių neturi, taigi juo turėtų pasirūpinti kviečiančioji pusė. Įprastai tokiais atvejais sudaromos sutartys su nekilnojamojo turto bendrovės savininku. Palikti vietinės kalbos nemokantį atvykėlį patį ieškotis būsto tikrai ne geriausias sprendimas.“

Idealiu atveju viskas išties turėtų dėliotis būtent taip, bet problemos prasideda, kai atvykėlis nori keisti gyvenamąją vietą. Priežasčių tam gali būti net keletas: per didelė nuomos kaina, triukšmingi kaimynai ir pan. Būtent tada imigrantai ir pamato, koks tikrasis Lietuvos visuomenės veidas, kiek esama pakantumo ir tolerantiškumo.

Migracijos departamento duomenimis, 2015 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 39 980 užsieniečių (jie sudaro 1,37 proc. visų Lietuvos gyventojų) iš 132 pasaulio valstybių. 18 261 iš jų turėjo ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 16 707 – laikinąjį. 4718 Europos Sąjungos valstybių narių piliečių buvo išduotos pažymos, patvirtinančios šių piliečių teisę laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje (2971 – laikinai, 1747 – nuolat), 294 užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės piliečiai, turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kortelę (266 – laikinai, 28 – nuolat).

Didžiausia užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės koncentracija šiuo metu yra Vilniuje (15 682),  Kaune (2542), Klaipėdoje (3945), Šiauliuose (1522) ir Visagine (2267).

Siekiant įvertinti, kiek didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai tolerantiški ir pakantūs šalia gyvenančių užsieniečių atžvilgiu, „Veido“ užsakymu buvo atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad net 70 proc. respondentų nenorėtų savo kaimynystėje matyti musulmonų ar kitų Azijos valstybių atstovų, 24 proc. respondentų per apklausą teigė atsižvelgsiantys į tai, kokie tai žmonės, o norą gyventi šalia jų išreiškė vos 4,6 proc. apklaustųjų. Akivaizdu, kad lietuviai labai nepatikliai žvelgia į bemaž visas labiau nuo jų besiskiriančias religines, etnines ar socialines grupes. Savo kaimynystėje dažnas nepageidauja nei Jehovos liudytojų, nei musulmonų, nei hinduistų, budistų ar žydų. Šiek tiek mažiau ksenofobiškų jausmų vietiniams kyla dėl lenkų, rusų ar baltarusių.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjutė-Rakauskienė svarsto, kad tokius apklausos rezultatus galėjo lemti tiesioginio socialinio kontakto su minėtomis grupėmis nebuvimas: „Kadangi Lietuvos visuomenė gana homogeniška, o šalyje dominuoja viena etninė religinė grupė, suvokimas apie kitas etnines grupes gana dažnai perimamas iš viešojo diskurso. Žinant, kad žiniasklaida mėgsta tendencingai rašyti ir padidinti esamas grėsmes, nereikėtų stebėtis tokia visuomenės reakcija.“

Su tuo, kad išankstinė visuomenės nuostata formuojama žiniasklaidos, linkęs sutikti ir K.Žibas. Jo teigimu, absoliuti dauguma Socialinių tyrimų centro respondentų nurodė nesantys pažįstami su užsieniečiais, įskaitant pabėgėlius, čečėnus, musulmonus ir juodaodžius, o tai geriausiai įrodo, kad informaciją dažniausiai jie gauna iš žiniasklaidos kanalų. „Kadangi nesama tiesioginės patirties, susijusios su imigrantais, o matoma tik tai, kas atspindima Vakarų spaudoje, gyventojams kyla baimė, nesaugumas ir nepasitikėjimas tam tikromis etninėmis grupėmis“, – aiškina mokslininkas.

Jo nuomone, labiausiai pažeidžiama imigrantų grupė Lietuvoje – prieglobstį gavę užsieniečiai, bėgantys nuo karo ir pasižymintys vadinamaisiais potrauminiais psichologiniais sindromais, kita dalis – darbo imigrantai.

„Žinoma, mes neturime tokio didelio imigrantų srauto kaip Italija, Didžioji Britanija, Vokietija ar Prancūzija, tačiau tam tikrų problemų neišvengiame. Mūsų centro atlikti tyrimai rodo, kad atvykėlių išnaudojimo ir pažeidžiamumo darbo rinkoje potencialas gana didelis. Kitas aspektas, kad Lietuvoje nėra įsitvirtinusi pilietiškumo sąvoka. Mes vis dar labai kreipiame dėmesį į etninę piliečio kilmę, tačiau pamirštame, kad jis gyvena Lietuvoje“, – dėmesį atkreipia Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas.

Dar 2005–2006 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos rodė, kad savo kaimynystėje musulmonų nepageidautų apie pusę respondentų, 2013–2014 m. šis skaičius sumenko iki trečdalio, tačiau akivaizdu, jog pastarojo pusmečio įvykiai Prancūzijoje ir Londone gyventojų nerimą gerokai pakurstė. Taigi, kaip matome iš „Veido“ apklausos, šiuo metu lietuviai labiausiai baiminasi kaimynystėje gyvenančių juodaodžių (77,8 proc.) ir musulmonų (70,2 proc.). Viena didžiausių bėdų galėtume vadinti tai, kad į mūsų šalį atvykstantis žmogus su savimi atsiveža jau egzistuojančius stereotipus, kurie dažnai nė nepasitvirtina.

Kelis kartus per metus arabų delegacijų sulaukianti Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė neslepia, jog kai kada ir ją vietinių gyventojų reakcijos ar klausimai, užduodami atvykusiems musulmonų pasaulio atstovams, glumina. „Pasitaiko, kad atsiimdama siuntinius sulaukiu smalsių žvilgsnių: ką tie arabai mums siunčia? Ko tie teroristai nori? Visa laimė, kad Lietuvoje viešintys šios šalies atstovai sugeba iš tokių klausimų pasijuokti ir jų nesureikšmina. Tiek mūsų, tiek jų pasaulyje terorizmo išpuoliai nėra norma. Būtų gerai, jei visi tai suprastume“, – į visuomenės sąmoningumą apeliuoja konsulė.

Lietuvą kaip saugią šalį atvykėliams pristatanti B.Senkienė džiaugiasi, kad iki šiol rimtesnių problemų jai lydint arabų delegacijas Lietuvoje nekilo: „Dalis lietuvių linkę užsieniečiams rodyti daugiau dėmesio, padėti, žinoma, daug lemia žmonių išsilavinimas, platesnio akiračio turėjimas.“

Kitaip tariant, daugelio lietuvių tolerantiškumas išsenka imigrantams priartėjus ar peržengus jų namų slenkstį. Kaip rodo „Veido“ atliktas eksperimentas (skambinant pagal internete rastus butų nuomos skelbimus ir teiraujantis, ar juose galėtų gyventi užsienietis), iš dešimties atvejų vos vienas atsakymas buvo „taip“. Telefonu atsiliepusi pusamžė moteris neslėpė, kad mieliau priimtų vietinį nuomininką, bet jei užsienietis nebūsiąs tamsios spalvos, gal ir apie jį pagalvosianti. Kitais atvejais pokalbininkai, vos išgirdę, kad bute gyventų ne lietuvis, suskubdavo informuoti, jog tektų sumokėti mokestį į priekį (vidutiniškai už du ar tris mėnesius), kaip ant mielių ūgtelėdavo ir nuomos agentūrų tarpininkavimo mokestis, galiausiai pokalbis baigdavosi pareiškimu, kad jie nepageidauja užsieniečių.

Kaip pavyko išsiaiškinti, esminės tai lemiančios priežastys – jau turima neigiama patirtis: keli tokie nuomininkai dingo nesumokėję už pragyventą laiką, išsinešė raktus ir pan. Tačiau ar panašių problemų nekyla su vietiniais? Taigi dažnai nenoras nuomoti būsto imigrantams siejamas su išankstinėmis nuostatomis ir noru apsisaugoti nuo galimų nemalonumų.

Svarstydama, ko reikia, kad lietuviai taptų atviresni kitų etninių grupių atžvilgiu, disertaciją apie etninį nepakantumą Lietuvos spaudoje apgynusi M.Frėjutė-Rakauskienė mano, jog situaciją šiek tiek sušvelnintų spaudoje matomi sėkmingi imigracijos pavyzdžiai. Gal gyventojų elgseną ir požiūrį į atvykusius anglakalbius palengva keistų teigiamas viešojo diskurso kontekstas?

Sisteminių pastangų Lietuvoje mažinti ksenofobines nuotaikas iki šiol nepastebi ir kiti „Veido“ kalbinti specialistai. Pasak jų, situaciją keistų šios problemos pripažinimas politiniu lygiu.

Jei atsižvelgsime į „Pew“ tyrimų centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo tyrėjų prognozes, pamatysime, kad jau artimiausiais dešimtmečiais musulmonų pasaulyje daugės po 1,5 proc., o kitų žmonių – tik 0,7 proc. Galbūt šie skaičiai leis šiek tiek atitokti ir gana ksenofobiškai mūsų visuomenei? Paklausę savęs, ko pasieksime tapę uždara sala globaliame pasaulyje, aiškiau suvoksime rytdienos gaires.

JAV mokslininkų studijoje „Pasaulio musulmonų populiacijos ateitis“ („The Future of the Global Muslim Population“) apskaičiuota, kad jau 2030 m. musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų (šiuo metu pasaulyje islamą išpažįsta apie 6,9 mlrd. žmonių, tai sudaro 23,4 proc.), kurių tuo metu bus apie 8,3 milijardo. Taigi po dviejų gerų dešimtmečių musulmonai greičiausiai sudarys daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Esminis klausimas, kaip juos priimsime, ar sugebėsime sugyventi, – atskirti juos ir diskriminuoti, ko gero, jau neišeis.

Gediminas Navaitis

Psichologas ir psichoterapeutas

Kadangi esame Europos Sąjungoje, siūlyčiau pasilyginti su Europos Sąjungos valstybėmis. Juk iki šiol savo šalyje nesame turėję atvejo, kad namas ar butas būtų sudegintas dėl jame gyvenančios kitos tautybės ar kito tikėjimo, nei mūsų, žmonių. Taip pat, priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje nėra pasitaikę atvejų, kad kažkokios grupės būtų išstumtos iš sociumo ir maištautų, priemiesčiuose degindamos tūkstančius automobilių. Šie palyginimai kaip tik ir įrodo, kad lietuviai – tolerantiški žmonės. Galbūt mums dar nepriimtina, kad šalia gyvena kitos rasės atvykėliai, kita vertus, prisiminkime, kiek lietuvių išteka už musulmonų, emigruoja ir puikiai adaptuojasi.

Žinoma, gyvenant globaliame pasaulyje būtina orientuotis kultūriniuose bendravimo koduose, išmanyti tradicijas, papročius ir jų skirtumus. Tiek iš musulmoniško, tiek iš rusiško krašto šiandien į Lietuvą atvykęs žmogus gali susidurti su priešiškomis vietinių gyventojų reakcijomis. Bet visuomet galime paklausti, kokių multikultūrinio gyvenimo privalumų iš to laimime. Tarkime, Vilniuje duris atvėrė įvairesnių restoranų ir kavinių, spalvingesnės tapo mūsų gatvės ir pan. Nesinori tikėti, kad jei imigrantai mėgina išmokti lietuvių kalbą, bando susipažinti su mūsų tradicijoms, nenusižengia šalyje galiojantiems įstatymams, vietiniai jiems būtų nepakantūs ar nepadėtų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, lietuviai pakantūs kaimynystėje įsikūrusių imigrantų atžvilgiu? Kaip atrodome šiuo aspektu kitų šalių kontekste?

K.Ž.: Eurobarometro duomenys rodo, kad imigrantai gali duoti ekonominės ir socialinės naudos. Tiesa, skirtingose valstybėse ta nauda suvokiama vis kitaip. Tarkime, 2006 m. vos 20 proc. lietuvių teigė tikintys, kad imigrantai gali duoti valstybei ekonominės ir socialinės naudos, o Europos Sąjungos vidurkis buvo dvigubai didesnis – 40 proc. Pastebėta tendencija, kad visuomenė tų šalių, kurių imigrantų bendruomenės didelės, linkusi labiau teigiamai vertinti imigracijos teikiamą naudą, negu tų valstybių, kuriose imigrantų bendruomenės mažos arba visai jų nėra. Šiuo atveju kaip gerąjį pavyzdį galime minėti Švediją. Vertinant pagal imigrantų politikos indeksą akivaizdu, kad joje sąlygos gyventi – vienos palankiausių: visuomenė pakankamai atvira ir gana teigiamai nusiteikusi atvykėlių iš kitų valstybių atžvilgiu.

VEIDAS: Su kokiais sunkumais ir problemomis imigrantams tenka susidurti Lietuvoje?

K.Ž.: Mūsų tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje su tam tikru išankstiniu nusistatymu imigrantai susiduria valstybinėse institucijose, norėdami gauti tam tikras socialines paslaugas: sveikatos apsaugą ar socialines išmokas. Galime svarstyti, kas būtent – elementarios tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas ar kalbos barjeras lemia tam tikrą nesusikalbėjimą, kuris traktuojamas kaip išankstinės neigiamos nuostatos. Užfiksuota ir keletas pavienių atvejų, kai darbo vieta nebuvo suteikta vien todėl, kad žmogus išpažįsta kitą religiją, ar dėl to negalėjo susirasti tinkamos gyvenamosios vietos (dažniausiai dėl to kenčia prieglobstį gavę užsieniečiai).

Dar 2009 m. siekdami išsiaiškinti, ar imigrantai Lietuvoje diskriminuojami, apklausėme čia dirbančius ir studijuojančius trečiųjų šalių piliečius. Didžioji jų dalis nurodė susiduriantys su neigiama vietinių gyventojų reakcija esant daugeliui situacijų: viešajame transporte, parduotuvėse ir pan. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad studentai viešajame gyvenime dalyvauja labai aktyviai, todėl neigiama jų patirtis kur kas didesnė nei darbo imigrantų.

VEIDAS: Ar galėtume detalizuoti, ko būtent lietuviai baiminasi labiausiai, kai kalbama apie imigraciją?

K.Ž.: Šiuo metu visuomenėje vyraujančias baimes būtų galima suskirstyti į dvi grupes: pirmoji – kultūrinis uždarumas (lietuviai netiki, kad imigracija gali praturtinti kultūrinį jų gyvenimą), antroje grupėje būtų tam tikras ekonominis aspektas. Vietiniai gyventojai nėra linkę pritarti integracijos priemonėms, dėl kurių jie turėtų stoti į vieną eilę šalia imigrantų: tai būtų socialinis būstas ar vienodos teisės darbe.

Didžioji dalis mūsų gyventojų tiki, kad Lietuvoje gyvenančius imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai (taip mano net 60 proc. respondentų). Tačiau tai – visiškas mitas, neturintis nieko bendro su realybe. Absoliuti dauguma čia atvykusiųjų dirba, kuria verslus, juose įdarbina Lietuvos piliečius, taigi kuria pridėtinę vertę Lietuvai. Gal tik labai nedidelė jų dalis naudojasi pašalpomis, bet tą gana griežtai reguliuoja Lietuvos imigracijos politika.

Dar vienas mitas, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų (taip mano daugiau nei 50 proc. apklaustųjų), tačiau tiesa ta, jog nė vienam iš mūsų nėra tekę matyti, kad imigrantai keltų kažką panašaus. Liūdniausia, kad didesnė dalis šalies visuomenės mano, jog imigrantai nėra naudingi Lietuvos ekonomikai. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad lietuviai pritaria imigracijai iš tokių šalių, kaip Latvija, Estija ar Ukraina, tačiau nepageidauja atvykėlių iš Afrikos, Turkijos, Kinijos ir pan.

VEIDAS: Vieni imigrantai adaptuojasi lengviau, kiti patiria nepalyginti daugiau sunkumų. Kokios priežastys, jūsų nuomone, tai lemia?

K.Ž.: Tarkime, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvoje su tokiomis problemomis, kokių patiria imigrantai iš Afrikos ar Turkijos, nesusiduria. Esminė to priežastis, kad jie nuo Lietuvos visuomenės mažai kuo skiriasi savo išvaizda. Kitas momentas būtų tas, kad absoliuti dauguma imigrantų, nepaisant jų religijos, susiduria su kalbos barjeru, o tai vienareikšmiškai apsunkina jų integraciją į darbo rinką.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Kalbėti apie Briuselį kaip visumą gana sudėtinga – vos nutolus nuo pagrindinių Europos Sąjungos institucijų atsiveria margaspalvis, daugiatautis miestas. Palyginti su kitais Europos didmiesčiais, Briuselyje didžiausia islamo religiją išpažįstančių žmonių koncentracija.

Regina Statkuvienė

Pro džinsuotus turistus, skaras ryšinčias musulmones, ryškiaspalvėmis afrikietiškomis suknelėmis vilkinčias juodaodes, kostiumuotus institucijų klerkus galima pamatyti kitokį miestą. Per ketverius gyvenimo Briuselyje metus įvairūs pokalbiai, situacijos, atsitikimai papildė Briuselio kasdienybės paveikslą – nors ir subjektyvų, tačiau gyvą, paremtą asmenine patirtimi, išgyvenimais, susitikimais.

Migrantų kelias į Belgiją

Iš kur Belgijoje tiek daug imigrantų? Pirmieji atvykėliai, italų angliakasiai, atsikraustė dar XIX amžiuje, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plūstelėjo darbininkai iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos, o septintajame – iš nepriklausomybę atgavusios kolonijos Belgijos Kongo. Šiuo metu daugiausiai žmonių imigruoja iš Prancūzijos, Turkijos, Lenkijos, Olandijos. Statistiniai duomenys pateikiami tik remiantis imigrantų pilietybe, o ne tautine ar religine priklausomybe.

Daugeliui žmonių iš konfliktų, bado, skurdo kamuojamų Afrikos valstybių Europa šiandien atrodo kaip Pažadėtoji žemė, viltis patekti į ramų, mums įprastą pasaulį jiems reiškia galimybę tiesiog gyventi. „Maniau, kad mane atvežė į Londoną, pasirodo, čia Briuselis“, – aiškina jauna afrikietė. Žinoma, ji nepasakoja, kas, kaip, už kiek ir iš kur ją čia atgabeno. Jos vienintelis tikslas – susitvarkyti dokumentus, išmokti kalbą ir gauti bet kokį darbą. Nes laimingą bilietą ji jau ištraukė – pateko į pabėgėlių centrą.

Daugiakultūriai pamatai

Belgijoje nauja daugiakultūrė, daugiareliginė visuomenės įvairovė kuriasi ant senų etnokultūrinių atskirčių tarp prancūzakalbių valonų – būtent jie kažkada dominavo ekonominiame, politiniame, kultūriniame šalies gyvenime – ir olandakalbių flamandų, dėl valstietiškos kilmės anksčiau patyrusių kalbinę ir kultūrinę diskriminaciją. Dar XIX amžiaus viduryje Briuselis buvo olandakalbis, tačiau dėl asimiliacinės politikos buvo suprancūzintas. Olandakalbiai įtaria valonus sąmokslu, kad iš Šiaurės Afrikos šalių buvo skatinama imigracija siekiant galutinai įtvirtinti prancūzų kalbos dominavimą Briuselyje. Ir tai pavyko, tačiau kartu pasikeitė ir religijų santykis.

Šiuo metu Belgijoje yra trys valstybinės kalbos – prancūzų, vokiečių ir olandų, tačiau kalbiniai skirtumai bei nesutarimai ryškūs ir pastebimi: dauguma flamandų puikiai kalba ne tik gimtąja kalba, bet ir prancūziškai, angliškai, valonai vis dar dažnai komunikuoja tik viena – prancūzų kalba. Flamandai šneka keliais dialektais, tačiau mokyklose mokosi norminės olandų kalbos, kaip ir Nyderlanduose.

Beje, šiuo metu ekonomiškai pirmauti ima Flandrija, Briuselyje aktyviai vykdoma olandų kalbos grąžinimo į viešąjį gyvenimą politika. Flandrijos regiono vyriausybė dosniai finansuoja olandų kalbos kursus, kuriuos dažniausiai ir lanko prancūzakalbiai imigrantai. Bedarbiai ar imigrantai gali nemokamai ar labai pigiai įgyti nemažai specialybių – tereikia noro. O dviejų kalbų mokėjimas atveria duris į geriau mokamus darbus.

Daugelis imigrantų iš Šiaurės Afrikos stengiasi kaip įmanoma geriau integruoti savo vaikus į Belgijos visuomenę – paprastai namie puikiai išmokstama arabiškai ir prancūziškai, o įžvalgiu tėvų sprendimu vaikai vis dažniau keliauja į olandakalbes mokyklas, kuriose išmoksta dar ir anglų kalbą.

Pašalpos – sotaus gyvenimo garantas

Kadangi olandakalbėse mokyklose mokytojai su tėvais bendrauja tik olandiškai, tai jaunos ar vyresnės mamos, jei tik nemoka tos kalbos, kulniuoja į kalbų kursus, kad galėtų komunikuoti su atžalų pedagogais. Žinoma, per kavos pertraukėles vyksta diskusijos bei „informaciniai kultūriniai mainai“.

Būtent mokydamasi kalbų ir susipažinau su daugeliu savo pašnekovų – bedarbiais, teturinčiais pradinį išsilavinimą, universitetus baigusiais pabėgėliais, tingiais pašalpų gavėjais, daugiavaikėmis musulmonėmis, ambicingais jaunuoliais…

Štai jaunas marokietis kalbos kursuose pasakoja apie savo dieną. „Keliuosi prieš aštuntą ir po pusryčių kasdien važiuoju į olandų kalbos kursus (į juos siunčia darbo birža, siekdama padėti integruotis darbo rinkoje), grįžęs pietauju ir būtinai kokią valandėlę nusnūstu. Tada žiūriu filmus. Žinoma, kasdien penkis kartus meldžiuosi. Taigi esu tikrai užsiėmęs ir todėl negaliu kasdien paruošti namų darbų, kurių tiek daug užduodate“, – valiūkiškai paaiškina mūsų dėstytojai. „Iš ko gyveni?“, – klausiu. „Taigi pašalpas abu su žmona gaunam. Na, aš dar šiek tiek dirbu dėdės parduotuvėje“, – linksmai mirkteli, leisdamas suprasti, kad papildomos nelegalios pajamos jam leidžia jaustis šeimos maitintoju. „Negi nedirbsi ir kai susilauksite vaikų?“, – smalsauju. „Gal truputį daugiau teks padirbėti, bet mums daug nereikia, pakanka to, ką gauname. Nenorėčiau visą dieną dirbti“, – paaiškina.

Tai ir visos jaunojo marokiečio ambicijos. Mano klausimas, o kas, jei valstybė vieną dieną gali tapti nepajėgi išlaikyti visų bedarbių (norėjosi pasakyti „veltėdžių“), pakimba ore. Tokios situacijos tikimybė jam, matyt, lygi marsiečių invazijai.

Vėliau įsitikinu, kad nuostata „iš pašalpų gyveno mano seneliai, tėvai, gyvenu ir aš“ yra gaji ir naudinga. Turint penkis šešis vaikus pašalpos gerokai viršija vidutinį atlyginimą. O kur dar įvairios lengvatos. Dažnas vidutinio sluoksnio vakarietis gyvena skurdžiau už daugiavaikį socialiai remtiną bedarbį, nes gauna vidutinį atlyginimą ir, augindamas vieną ar du vaikus, negali pretenduoti į tokias pašalpas kaip daugiavaikės šeimos.

Vis dėlto būtų neteisinga į visus imigrantus ar jų palikuonis žvelgti tik kaip į pašalpų gavėjus ir nekvalifikuotus nelegalius darbininkus. Nemažai jų, ypač tie, kurie yra antros ar trečios kartos Belgijos piliečiai, – profesionalūs ir motyvuoti darbuotojai, siekiantys geresnio gyvenimo, dažnai susiduriantys su oficialiai deklaruojama lygybe, bet realybėje klestinčia atskirtimi. Nekilnojamojo turo agentai neslepia, kad šeimininkai pirmenybę teikia „baltiems“ nuomininkams. Mano bičiulė Andrea sako jau pripratusi, kad į jos prabangius namus iškviesti santechnikai ar kitokie darbininkai visuomet kalba su ja kaip su tų namų tarnaite. Kodėl? Nes ji juodaodė. Nesvarbu, kad kalba keliomis kalbomis ir turi puikų universitetinį išsilavinimą, taigi žiniomis pranoksta statistinį belgą.

„Mes geresni“

Įdomus paradoksas: daugelis musulmonų imigrantų ar jų palikuonių naudojasi Vakarų socialinės gerovės sistema, tačiau kartu demonstruoja panieką Vakarų kultūrai, jausdamiesi morališkai gerokai pranašesni. „Aš labai daug turiu kalbėtis su savo vaikais, kad jie būtų atsparūs šiuolaikiniam blogiui“, – skundžiasi man Naima, dviejų paauglių merginų motina.

Jos mergaitės jau neberyši skarų, tačiau Naima nerimauja ne dėl to. Ar jos nesusigundys alkoholiu, narkotikais, ar nepradės lytinio gyvenimo iki santuokos? O tokių pagundų aplink daug. „Argi normalu, kad žmonės renkasi karjerą ir vaikus jau nuo trijų mėnesių amžiaus atiduoda į lopšelius? Ar normalu, kad seneliai gyvena senelių namuose, kad mūsų šalyje Belgijoje įteisinta eutanazija?“ – vardija ji šiuolaikines blogybes. Jos teigimu, materializmas ir bedievystė yra baisiausia.

Pastebėjau, kad tie gana atsitiktinai sutikti musulmonai imdavo bendrauti gerokai atviriau ir pagarbiau, kai aiškiai pasakydavau, jog esu krikščionė. Visuomet sulaukdavau gražių palinkėjimų artėjančių švenčių proga, žmonės pasiteiraudavo apie šventines tradicijas ir su džiaugsmu pasakodavo apie savąsias. Net kai užduodavau gana įkyrius ar net intymius klausimus, visuomet sulaukdavau atsakymų, iš kurių juntamas noras parodyti, kad jų kultūra nėra menkesnė, o tikintis žmogus vertas pagarbos.

Taip sužinojau, kad žmonos gali reikalauti skyrybų, jei vyras nepajėgia aprūpinti šeimos, kad dažnai moteris pasiima vyro atlyginimą ir sprendžia, kiek skirti pinigų jo išlaidoms, kokius drabužius jam pirkti, kam išleisti likusius pinigus, kad moteris sprendžia, į kokias mokyklas leisti vaikus, kaip juos bausti, o tėtis gali tik linkčioti galvą ir gailėti. Žinoma, taip yra ne visose šeimose.

Susipažinti – per vestuves

Neįtikėtina, tačiau šiandienos Briuselyje sutikau nemažai vos dvidešimtmetį perkopusių jaunų moterų, kurios savo būsimus vyrus sutiko tik vestuvių dieną. Pasirodo, gana dažnai išeiviai iš islamo šalių – Maroko, Alžyro, Tuniso sūnums ar dukroms antrąsias puses parenka savo kilmės šalyse, apsiklausinėję ten likusių draugų ar giminių. Tada jaunuoliai išvyksta į gimtinę „atostogų“, ten sutuokiami, o naujasis sutuoktinis gauna leidimą atvykti gyventi, vėliau – ir pilietybę.

Kodėl tai vyksta? Belgišką išsilavinimą gavę jaunuoliai, nors ir iš musulmoniškų šeimų, dažnai nebetinka konservatyviems tėvams, nes yra „sugadinti“ vakarietiško švietimo ir kultūros. Kodėl gi nepasinaudojus Europos įstatymais, ginančiais šeimos teisę būti kartu? Tačiau europinę nuostatą ir teisę jaunuoliams patiems rinktis sutuoktinį jie jau priskiria prie europietiškų blogybių.

Naujai atvykę sutuoktinai imigrantai labai dažnai neturi supratimo apie Vakarų pasaulio santvarką, tradicijas, teisę, kultūrines normas. Jei tai moteris, dažniausiai ji bus tik statistinis vienetas – dar viena imigrantė, vaikų gimdytoja, kuri paklus vyro šeimai, perduos savo vaikams visas kultūrines ir religines tradicijas, nė nenutuokdama apie teises bei galimybes, kurias jai suteikia ES šalies pilietybė.

Kur kas sudėtingiau, kai atvyksta jauni, neišsilavinę vyrai.

Vaikai – svarbiausia

Kad vaikų svarba nėra tik tuščios kalbos, galima įsitikinti net paviršutinišku žvilgsniu stebint savaitgalines šeimų iškylas parkuose. Moterys dažniausiai visą dieną plepa patogiai įsitaisiusios ant patiesalų, vyrai su augesniais vaikais spardo futbolo kamuolį ar laksto paskui mažuosius. Paskui visi klegėdami sėdasi ir vaišinasi iš namų atsineštu maistu. Bandau suskaičiuoti, kiek kuri šeima turi vaikų: penki, šeši… Žinoma, dauguma jų dėvi drabužius iš dėvėtų rūbų parduotuvių, kažin ar buvo kada išvykę atostogų į užsienį, užtat jie turi visuomet pasirengusias išklausyti mamas, močiutes, tėčius.

O kaip dirbantys, auginantys vieną ar du vaikus belgai? Motinystės atostogos – trys mėnesiai, nes ilgiau nesaugoma darbo vieta. Vaikai keliauja į lopšelius, kurių čia netrūksta. Lietuviška motinystės atostogų sistema jiems atrodo lyg iš fantastinio filmo. „Juk jūs nesate labai turtinga valstybė?“ – negali patikėti mano pasakojimu sutikti belgai. „Nesame, – šypsausi, – bet mes ir neturime tokios dosnios pašalpų sistemos“, – priduriu.

Ar teks ryšėti skarą ir man?

Šiandien į gatvę išbėgau „nepersirengusi“ – segėdama sijoną „šiek tiek aukščiau kelių“. Skubėjau pasiimti vaikų iš mokyklinio autobuso. Lėkiau nesižvalgydama, kol nestabtelėjo automobilis, pilnas jaunų arabiškos išvaizdos jaunuolių: šūksniai, juokas – sėsk pas mus, eikš čia. Pasijutau nejaukiai ir nesaugiai. O jeigu būčiau dar ir pasidažiusi ir vietoj nuklaipytų „laivelių“ avėčiau aukštakulnius? Kodėl, po galais, kažkam kliūva mano sijonas – nuobodus, klasikinio modelio kasdieninis skuduras? Arba palaidi plaukai? Kodėl Vilniuje tai padoru, o Briuselyje jau ne? Nuotaika sugenda dar labiau, kai iš darbo grįžęs vyras primena gatvėje ir metro nesegėti auksinių papuošalų, nes kažkas išlipdamas juos gali tiesiog nuplėšti. Šiandien taip nutiko jo kolegei.

Prisimenu savo kaimynę Šarazad. Ji kilusi iš Maroko, visuomet ryši skarą, dėvi džinsus, kuriuos iki kelių dengia tunika. Esame vienmetės, auginame panašaus amžiaus vaikus. Pasišnekame apie vaikų išdaigas, maisto gamybą. Žinoma, kalbame ir apie kultūrinius skirtumus – ši tema mums smagiausia. Šiandien prasidėjo sezoniniai išpardavimai. „Įsivaizduoji, renkuosi aš sau apatinius, o kažkokia moteriškė žiūri net sustabarėjusi, matyt, galvoja, kad po skara ir megztiniu atrodau kaip kaliausė, – juokiasi ji. – Tai gatvėje aš slepiu plaukus, o namie visada stengiuosi atrodyti kuo patraukliau, man labiausiai patinka trumpučiai šortai, palaidinės be rankovių ir ilgi kabantys auskarai.“

Ar gyvenant Briuselyje man derėtų sekti Šarazad pavyzdžiu – puoštis tik uždaroje namų erdvėje? Nesvarstau tokios perspektyvos, nes grįžtu į geografinį Europos centrą  – Vilnių.

2012 m. duomenimis, iš 11 mln. Belgijos gyventojų 3 proc. kilę iš Azijos šalių, 5 proc. – iš Europos šalių. Statistiniai duomenys pateikiami atsižvelgiant į tai, kokios šalies pasą tuo metu turi asmuo. Gavęs Belgijos pilietybę asmuo statistiniuose dokumentuose tampa belgu. Jei pasižiūrėtume į senelių pilietybę – ketvirtadalis belgų yra kilę iš migrantų (tačiau nenurodoma nei tautinė, nei religinė priklausomybė).

"Veido" archyvas

Prancūzijos prezidento N.Sarkozy vadovaujama dešiniųjų koalicija pasiekė, kad musulmonėms būtų uždrausta prisidengti visą veidą

Prancūzijos parlamento žemieji rūmai praėjusį antradienį patvirtino įstatymo projektą, draudžiantį musulmonų moterims viešai dėvėti visą veidą dengiančius gobtuvus. Pasiūlymų įvesti tokius draudimus girdėti ir kitose ES šalyse.

Už įstatymo projektą, kurį pasiūlė Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy vadovaujama dešiniųjų dauguma, ir kuris uždraustų musulmonėms viešai dėvėti visą veidą dengiančius gobtuvus, balsavo 335 iš 577 Nacionalinės asamblėjos narių.

Vieni tokį sprendimą liaupsina, teigdami, esą galvos apdangalas, kuriuo užsidengus matyti tik moters akys (vadinamasis nikabas) yra svetimas Europos kultūriniam kontekstui. Be to, “už” stovykloje aiškinama, kad po tokiais gobtuvais puikiai gali maskuotis teroristai, vadinasi, juos uždraudus, kovojama su išpuoliais.

Tačiau kiti analitikai tokius apribojimus laiko “fundamentalistų” pergale, musulmonų laisvių suvaržymu ir diskriminacija, kuri ritasi per Europą jau keletą metų.

Suvaržymų daugėja

Prancūzijos atvejis – ne vienintelis musulmonus ribojantis sprendimas Europoje pastaraisiais metais.

Priminsime, kad dar 2004-aisiais toje pačioje Prancūzijoje musulmonų galvos apdangalus (taip pat judėjų jarmulkas, hinduistų turbanus ir didelius krikščionių kryžius) dėvėti uždrausta valstybinėse mokyklose.

2005-aisiais panašių siūlymų pasigirdo Nyderlanduose. Tuomet valstybės tarnautojams skirto savaitraščio “Binnenlands Bestuur” užsakymu bendrovės “TNS Nipo” atliktos apklausos rezultatai parodė, kad dauguma olandų nori, jog musulmonėms valstybės tarnautojoms būtų uždrausta ryšėti musulmoniškas skaras. Tiesa, tuomet vyravusios gyventojų nuotaikos įstatymais virto tik 2008-aisiais, kai veidą dengiančius dangalus dėvėti buvo uždrausta Nyderlandų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose.

2009-aisiais Prancūzijoje su musulmoniškais rūbais uždrausta maudytis baseinuose. Tais pačiais metais Šveicarijos gyventojai referendume pasisakė už draudimą statyti prie šalies mečečių naujus minaretus.

Beje, pastarasis sprendimas sulaukė itin plataus atgarsio visame Senajame žemyne. Analitikai Šveicarijos referendumą net lygino su lakmuso popierėliu, galinčiu parodyti ne tik šveicarų, bet ir visų europiečių nemusulmonų požiūrį į islamą ir į musulmonus vakarietiškoje visuomenėje.

Pavyzdžiui, Šveicarijoje veikiantis religijų ir religinių procesų stebėjimo institutas “Religioscope” tvirtino, kad dalis prieš minaretus balsavusių šveicarų buvo antiislamiškai nusiteikę asmenys, kurie dėl religinių, pasaulietinių ar politinių motyvų į islamo plitimą žiūri kaip į invaziją, prieš kurią reikia kovoti. Kai kurie balsavimu prieš minaretus išreiškė savo nusistatymą prieš emigraciją, ypač kultūrinę. Šie balsuotojai nebuvo tiesiogiai nusistatę prieš islamą, tačiau nenorėjo Šveicarijoje matyti kitokios kultūros žmonių. Dalis šveicarų balsavimą prieš minaretus grindė ir abipusiškumo argumentu. Esą kai kuriose islamiškose šalyse neleidžiama statyti krikščioniškų kulto pastatų ar viešai demonstruoti krikščioniškus simbolius. Tad šie asmenys, balsuodami prieš minaretus, norėjo išreikšti savo protestą prieš tokią nelygią situaciją ir paraginti musulmonus gerinti krikščionių padėtį.

Galiausiai dalis šveicarų balsavo prieš minaretus dėl stereotipų, esą musulmonai susiję su išpuoliais, sprogdinimais ir susirėmimais.

Panašiais argumentais rėmėsi ir Belgijos valdžia. Mat pernai Belgija musulmonėms viešose vietose uždraudė dėvėti veidą dengiantį nikabą, o už šį pažeidimą numatyta 200 eurų bauda. Įdomu tai, kad tuomet nesutarimų draskoma flamandų ir belgų valdžia pademonstravo išskirtinę vienybę: tik du iš 150 deputatų susilaikė, kiti balsavo už įstatymo priėmimą.

Beje, kai kuriuose Vokietijos ir Italijos regionuose musulmoniški galvos apdangalai taip pat iš dalies ar visiškai apriboti. O dabar pasigirdo siūlymų juos riboti visoje Europoje.

Iš Vokietijos kilusi Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja Silvana Koch-Mehrin jau pernai paragino uždrausti dėvėti nikabą visoje ES teritorijoje.

Tiesa, pavadinusi nikabą “vaikščiojančiu kalėjimu”, politikė sulaukė griežtos musulmoniškų organizacijų kritikos.

Moterų išlaisvinimas ar suvaržymas?

Vis dėlto kaip politikų norą uždrausti galvos apdangalus vertina pačios musulmonės? Juk vienų Vakarų analitikų nuomone, toks sprendimas “išlaisvina” musulmones iš suvaržymų, kiti mano, kad priešingai – jas nubaudžia, nes įkalina namie, mat religiniai įsitikinimai be šio dangalo moteriai neleidžia pasirodyti gatvėje.

Islamo tyrinėtojas iš Anglijos Markfieldo aukštojo mokslo instituto Farid El-Shayyal įsitikinęs, kad daugeliu atvejų nikabas yra musulmonės pasirinkimo reikalas. Nors kai kurios musulmonės moterys ir yra verčiamos pridengti veidą, daugelis tai daro savanoriškai. Įdomu tai, kad nikabo nešiojimas musulmoniškose kultūrose dažnai siejamas net su feminizmu, o pačios moterys neretai jį vadina “išlaisvinančiu” arba laiko tai savotiška maišto forma. “Yra gana daug musulmonių, kurios nepriskiria savęs feministėms, tačiau jos yra tvirtai įsitikinusios, kad vakare dėvint skarą yra būdas pasirinkti, kam jos rodo savo kūną, o kam – ne, ir jos pačios nusprendžia, kaip nori rengtis”, – teigia mokslininkas.

“Apsirengimo principas pagal islamą yra kuklumas. Dabar šis kuklumas skirtingose visuomenėse yra interpretuojamas skirtingai ir įgauna daugybę formų”, – aiškina mokslininkas. Todėl, bent jau kalbant apie islamiškuosius įstatymus, svarbiausia yra pridengti galvą. Tačiau kaip tai daroma, priklauso nuo kultūrinės aplinkos.

Beje, kiekvienoje musulmoniškoje šalyje galvos apdangalai yra skirtingi ir vaidina skirtingą vaidmenį. Pavyzdžiui, Afganistane ir kai kuriose kitose islamiškose šalyse paplitusi burka nėra islamiškojo apsirengimo kodekso dalis, o greičiau kultūrinis dalykas. Malaizijoje, Bosnijoje, Turkijoje ar Saudo Arabijoje moterys irgi rengiasi skirtingai. Beje, islamiškasis apsirengimo kodeksas moterims yra privalomas tik dvejose šalyse – Saudo Arabijoje, kur jis griežtai privalomas, ir Irane, kur taisyklės yra kiek švelnesnės.

Islamą išpažįstančių moterų galvos apdangalai

"Veido" archyvas

Hidžabas – nedidelė skara, dengianti galvą ir kaklą, veidą paliekant atvirą

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Musulmonų suvaržymai Europoje

• 2004 m. Prancūzijoje musulmonų galvos apdangalai uždrausti valstybinėse mokyklose

• 2008 m. veidą dengiančius dangalus dėvėti uždrausta Nyderlandų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose

• 2009-aisiais Prancūzijoje su musulmonų rūbais uždrausta maudytis baseinuose.

• 2009 m. Šveicarijos gyventojai referendume pasisakė už draudimą statyti prie šalies mečečių naujus minaretus.

• 2010 m. Belgija musulmonėms viešose vietose uždraudė dėvėti veidą dengiantį nikabą

• 2011 m. dėvėti nikabą uždrausta viešose Prancūzijos vietose

Egipto opozicinė Musulmonų brolija sekmadienį pranešė, kad pradės istorines derybas su valdžia, o iš prezidento Hosni Mubarako (Hosnio Mubarako) valdančiosios partijos tuo tarpu pasitraukė aukšto rango nariai.

Vienas pareigūnas iš Musulmonų brolijos, kurią vyriausybė apkaltino mėginimu pasinaudoti masiniais protestais, keliančiais didžiausią grėsmę tris dešimtmečius trunkančiam H.Mubarako valdymui, sakė, kad Brolija derėsis su Egipto naujuoju viceprezidentu Omaru Suleimanu.

Derybų datos pareigūnas nenurodė. Tai bus pirmosios per visą istoriją derybos tarp vyriausybės ir jos mirtino priešo.

“Turėdami omenyje šalies bei jos institucijų interesus ir rūpindamiesi šalies nepriklausomybės išsaugojimu … nusprendėme pradėti derybas, kad pažiūrėtume, iki kurio taško jie yra pasirengę priimti žmonių reikalavimus”, – AFP sakė minėtas pareigūnas, kuris kalbėjo su sąlyga, kad nebus skelbiama jo pavardė.

Jis taip pat sakė, kad dialogo tikslas yra eliminuoti “užsienio ar regioninį kišimąsi į mūsų (Egipto) reikalus”, taip bandant atitolinti Broliją nuo Irano, kuris ragino Egipte įsteigti islamišką režimą.

Musulmonų brolija, kuri Egipte yra oficialiai uždrausta, bet toleruojama, yra geriausiai organizuotas opozicijos judėjimas, besiremiantis didžiuliu socialinės paramos tinklu.

Tuo tarpu šeštadienį iš H.Mubarako partijos atsistatydino aukšto rango nariai, tačiau demonstrantai, jau 12-tą dieną dalyvaujantys protestuose prieš režimą, tai pavadino tik kosmetiniu žingsniu.

Vašingtonas savo ruožtu vykdė lobistinę veiklą dėl greito valdžios perėjimo.

+370 5 2058525

Pasaulyje musulmonų daugėja dvigubai sparčiau nei kitų žmonių, o po dviejų dešimtmečių jie tikriausiai sudarys daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų, prognozuojama ketvirtadienį JAV mokslininkų paskelbtoje studijoje.

Išnagrinėję gimstamumo, mirtingumo ir migracijos rodiklius, Pew tyrimo centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo tyrėjai prognozuoja, jog artimiausius du dešimtmečius musulmonų kasmet daugės po 1,5 proc., o kitų žmonių – tik 0,7 procento.

Studijoje “Pasaulio musulmonų populiacijos ateitis” (The Future of the Global Muslim Population) teigiama, kad 2030 metais musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų, kurių tuo metu iš viso bus apie 8,3 milijardo.

Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 6,9 mlrd. žmonių, tarp kurių išpažįstantys islamą sudaro 23,4 procento. Jeigu mokslininkų prognozės teisingos, musulmonų dalis per 20 metų padidės trimis procentiniais punktais.

Daugiau nei šeši dešimtadaliai išpažįstančių islamą 2030 metais gyvens Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Tuo tarpu branduolinį ginklą turintis Pakistanas, kuriame per pastaruosius kelis mėnesius suaktyvėjo islamo ekstremistai, veikiausiai perims iš Indonezijos daugiausiai gyventojų turinčios musulmoniškos šalies titulą.

Užsachario Afrikos šalyje Nigerijoje musulmonų bendruomenė po 20 metų bus didesnė negu Egipte, numato studijos autoriai.

Pew mokslininkų prognozės rodo, kad Europoje per du ateinančius dešimtmečius musulmonų padaugės beveik trečdaliu. Pernai Senajame žemyne gyvenantys 44,1 mln. musulmonų sudarė 6 proc. gyventojų, o 2030 metais jų tikriausiai bus apie 58,2 mln. (8 procentai).

Rusija išliks didžiausią musulmonų bendruomenę turinčia Europos šalimi, o 2030 metais joje gyvens 18,6 mln. (14,4 proc.) šią religiją išpažįstančių žmonių.

Jungtinėse Valstijose po dviejų dešimtmečių gyvens daugiau musulmonų nei bet kurioje Europos šalyje, išskyrus Rusiją ir Prancūziją. Kita vertus jie tarp amerikiečių sudarys daug mažesnę dalį negu Europoje.

Prognozuojama, kad musulmonų dalis tarp JAV gyventojų, kuri šiuo metu nesiekia vieno nuošimčio, iki 2030 metų pasieks 1,7 procento ir bus “apytikriai tokio pat dydžio, kaip Jungtinių Valstijų žydų arba episkopalinės bendrijos”.

Maždaug du su puse milijonų musulmonų sekmadienį dalyvavo masinėje maldoje netoli Bangladešo sostinės Dakos – tai antra po hadžo didžiausia metinė musulmonų šventė.

Dakos gatvės, kuriose paprastai zuja daugybė žmonių, buvo tuščios, nes tikintieji paliko visus darbus ir susirinko ant Turago upės kranto Pasaulio musulmonų susirinkimo – Bišva Idžtemos – pirmosios fazės pabaigai.

Kasmet tris dienas vykstančios Bišva Idžtemos metu musulmonai meldžiasi ir klausosi religijos autoritetų. Pirmas toks susirinkimas įvyko 7-ajame dešimtmetyje Tongyje, maždaug 30 km į šiaurę nuo Dakos.

Šiais metais tokia musulmonų sueiga vyksta dviem etapais, kad joje galėtų dalyvauti visi norintieji. Antrasis etapas prasideda kitą savaitę.

Pirmą kartą jį surengė nepolitinė organizacija “Tablig Jamaat”, kuri ragina žmones savo kasdieniame gyvenime vadovautis islamo vertybėmis.

Bišva Idžtemoje dalyvauja ir dešimtys tūkstančių užsieniečių, bet dauguma dalyvių būna žmonės iš Bangladešo kaimo vietovių, kuriems šis renginys prilygsta hadžui – piligriminei kelionei į Meką.

Bangladešas yra trečioji pagal gyventojų skaičių musulmoniška pasaulio valstybė, joje musulmonai sudaro beveik 90 proc. gyventojų, kurių iš viso yra 144 milijonai.

Šimtai tūkstančių musulmonų sekmadienį be jokių rimtų incidentų pradėjo pagrindinius hadžo ritualus – iš Mekos iškeliavo į Minos stovyklą.

Oficialus šios kasmet vykstančios piligriminės kelionės dalyvių skaičius dar nepaskelbtas, tačiau pranešama, kad šiais metais hadže dalyvauja iki 2,5 mln. žmonių.

Valdžia skelbia, kad buvo išduoti leidimai 1,7 mln. maldininkų iš užsienio ir kad dar maždaug 200 tūkst. leidimų buvo išduota maldininkams iš pačios Saudo Arabijos ir kaimyninių Persijos įlankos regiono valstybių.

Šiemet taikomos griežtos priemonės reikiamų dokumentų neturintiems maldininkams – taip Saudo Arabijos valdžia bando užkirsti kelią nevaldomam hadžo dalyvių skaičiaus augimui.

Vairuotojui, sulaikytam vežant maldininkus be leidimų, gresia 10 tūkst. rialų (6,7 tūkst. litų) bauda už kiekvieną asmenį.

Ėjimas į Miną žymi oficialią hadžo pradžią aštuntąją musulmonų kalendoriaus Zul Hidžos mėnesio dieną. Ši diena vadinama Tarvija (Girdomoji), nes anksčiau maldininkai sustodavo Minoje pagirdyti savo gyvulių ir apsirūpinti kitos dienos kelionei prie Arafato kalno.

Didžiulėje Minos lygumoje buvo pastatytos didžiulės baltos palapinės. Ji atgyja tik penkioms dienoms per metus.

Pirmadienį maldininkai eis prie Arafato kalno, esančio už maždaug 10 km į pietryčius, ir visą dieną ten melsis.

Saulei nusileidus jie patrauks į Muzdalifą, esančią pusiaukelėje tarp Arafato kalno ir Minos, ir ten praleis naktį.

Antradienį, pirmąją Id al Adhos – Aukojimo šventės – dieną, maldininkai po ryto maldų grįš į Miną,kur atliks pirmąjį simbolinio akmenų mėtymo į Šėtoną etapą ir rituališkai paaukos kokį nors gyvulį, paprastai – ėriuką.

Šiemet nuo pat to laiko, kai maldininkai pradėjo rinktis Mekoje, jokių pranešimų apie rimtus incidentus nebuvo. Mekos Didžioji mečetė buvo užtvindyta tikinčiaisiais – penktadienį pagrindinėse savaitės maldose čia dalyvavo maždaug 1,7 mln. tikinčiųjų.