Scanpix nuotr.

Londono meru tapęs musulmonas Sadiqas Khanas suabejojo, ar galėtų nuvykti į JAV, jei prezidentu būtų išrinktas respublikonų atstovas Donaldas Trumpas, neseniai siūlęs uždrausti musulmonams įvažiuoti į šalį. Į mero išrinkimą reagavo ir pats D.Trumpas – pasakė, kad S.Khanui padarys išimtį. Londono meras atsikirto, kad nenori neišmanėlio D.Trumpo išimčių.

Antrajame rinkimų ture gegužės 5 d. leiboristas S.Khanas gavo 1 310 143 balsus ir taip įveikė konservatorių Zacą Goldsmithą, surinkusį 994 614 balsų.

Jokia paslaptis, kad išrenkant S.Khaną lėmė būtent musulmonų balsai. Londone gyvena 40 proc. Didžiosios Britanijos musulmonų, jie sudaro apie 13 proc. londoniečių.

Imigrantų iš Pakistano – autobusų vairuotojo ir siuvėjos šeimoje gimęs S.Khanas, kuriam dabar 45-eri, turi aukštąjį juristo išsilavinimą. 2005 m. jis tapo leiboristų atstovu Didžiosios Britanijos parlamente. Gordono Browno vyriausybėje ėjo bendruomenių ir transporto ministrų pareigas. Leiboristams perėjus į opoziciją S.Khanas užėmė įvairius postus šešėlinėje vyriausybėje. Jis laikomas socialdemokratinių pažiūrų „minkštu kairiuoju“.

Didžiosios Britanijos žvalgyba laiko J.Corbiną „sistemine grėsme“, nors tai premjero D.Camerono nuomonė, gal ir paremta operatyviniais duomenimis, kurių žvalgyba niekada viešai nepatvirtins.

Konkurentas mero rinkimuose 41 m. Z.Goldsmithas – S.Khano priešingybė pagal kilmę. Milijardieriaus finansininko Jameso Goldsmitho sūnus mokėsi prestižinėje Itono mokykloje ir viename iš Oksfordo koledžų. 1998–2007 m. buvo žurnalo „The Ecologist“ redaktorius, 2010 m. išrinktas į parlamentą. Dukart kūrusio šeimą, dabar jau penkių vaikų tėvo Z.Goldsmitho antroji sutuoktinė, dviejų jo vaikų motina Alice Miranda Rothschild giminiuojasi ir su Guinnessų šeima.

Paskutiniuose kovos dėl Londono mero posto etapuose nevengta juodųjų viešųjų ryšių. Z.Goldsmithas paviešino garso įrašus, kuriuose girdėti, kaip S.Khanas sako, jog nuosaikiems musulmonams būdingas „dėdės Tomo“ sindromas – taip radikalūs islamistai vadina tuos, kurie kolaboruoja su kitatikiais, t.y. priima jų vertybes ir tvarką. Nepamiršti ir S.Khano susitikimai su Pietų Londono imamu Sulaimanu Ghani, kurį premjeras Davidas Cameronas apibūdino kaip „Islamo valstybės“ šalininką.

Ši prieš S.Khaną nukreipta kampanija dabar laikoma nesėkminga – dėl to Z.Goldsmithas sulaukė kritikos iš saviškių konservatorių. Tai, kad S.Khanas nufotografuotas greta vaikų, mojuojančių juodomis islamistų vėliavėlėmis, rinkėjams didelio įspūdžio nepadarė.

Vis dėlto S.Khanas jau spėjo atsiprašyti dėl „dėdės Tomo“. Šis apibūdinimas, kilęs iš XIX a. rašiusios amerikietės romano, taikytas juodaodžiams vergams, kurie nemaištavo prieš baltuosius. Dabar tai laikoma rasistine etikete, žeminančia juodaodžius. Tad S.Khanui teko švarinti įvaizdį tiek religiniu, tiek rasiniu atžvilgiu.

Į „dėdę Tomą“ sureagavo ir žydai, įžvelgę rasizmo ir antisemitizmo sąsajas. Ephraimas Mirvis, vyriausiasis Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga) rabinas, pareiškė, kad antisemitizmas – rimta Leiboristų partijos problema, ir perspėjo, jog partijos lyderio sudaryta partinė komisija antisemitizmui ir rasizmui tirti neturėtų siūlyti „pleistrų“ rinkėjams apgauti.

Leiboristų lyderis Jeremy Corbynas balandžio pabaigoje nurodė ištirti rasizmo ir antisemitizmo apraiškas partijoje, kai buvo prisiminti parlamentaro musulmono Naz Shaho 2014 m. daryti antisemitiniai feisbuko įrašai. Dėl to parlamentaro narystė partijoje buvo sustabdyta. Dar didesnis skandalas kilo, kai buvęs Londono meras Kenas Livingstone’as, vienas įtakingiausių J.Corbyno rėmėjų partijoje, gindamas N.Shahą pareiškė, kad Hitleris rėmęs sionizmą, ir tai „istorinis faktas“. Dvidešimt iškilių leiboristų, tarp jų ir išrinktasis Londono meras S.Khanas, pareikalavo, kad K.Livingstone’as būtų pašalintas iš partijos valdymo organų, kas ir buvo padaryta. Leiboristų partinei komisijai vadovauja Shami Chakrabarti, kurios pavardė – papildoma garantija dėl išvadų nešališkumo.

Šios britų politikų kovos dėl politinio korektiškumo dažnai nušviečiamos supaprastintai, nes perpasakojantieji iškreipia detales. Antai teigiama, kad Didžiosios Britanijos žvalgyba laiko J.Corbiną „sistemine grėsme“, nors tai premjero D.Camerono nuomonė, gal ir paremta operatyviniais duomenimis, kurių žvalgyba niekada viešai nepatvirtins. Panašiai ir imamas S.Ghani įvardijamas kaip „Islamo valstybės“ rėmėjas, nors tai D.Camerono vertinimas, dėl kurio imamas reikalauja atsiprašyti.

Turkijoje surasta „Šv. Barnabo evangelija“, kurią žiniasklaida jau spėjo praminti paslaptingąja Biblija. Šiame senoviniame rankraštyje skelbiama, kad Jėzus Kristus turėjo pranešti apie islamo pranašo Mahometo atėjimą į pasaulį. Šiuo rankraščiu jau susidomėjo ir Vatikanas.

„Aukso raidėmis ant gyvulių odos surašyta „Šv. Barnabo evangelija“ Turkijoje rasta dar 2000 metais. Tačiau daugiau kaip dešimtmetį šis radinys buvo slepiamas nuo visuomenės, o dabar jis atiduotas Ankaroje esančiam Etnografijos muziejui. Šis senovės rankraštis įvertintas 14 mln. svarų, o vienos jo pusės fotokopija įkainota net 1,5 mln. svarų“, – rašo britų dienraštis „The Daily Mail“.

Duodamas interviu šiam dienraščiui, Turkijos kultūros ministras Ertugrulas Gunay teigė, kad šis radinys gali būti autentiška Kristaus laikų relikvija, kurią Bažnyčia labai ilgai slėpė, nes jis patvirtina Korane skelbiamas tiesas, kurios prieštarauja krikščionių išpažįstamam Naujajam Testamentui. Ministras sakė, kad šį Turkijos muitininkų sulaikytą bandant išvežti iš šalies rankraštį jau oficialiai pareiškė norą pamatyti Vatikano ekspertai. To paprašė ir pats popiežius Benediktas XVI.

Anot E. Gunay, rankraštyje rašoma, kad Jėzus buvo tik vienas iš daugybės pranašų, pasireiškusių įvairiais amžiais, o paskutinis iš jų buvo pranašas Mahometas. Rastas rankraštis teigia, kad Jėzaus uždavinys buvo pranešti apie Mahometo atėjimą. „Kaip turėjo vadintis Mesijas? Jo palaimintas vardas buvo Muhammadas.“ Dar kitoje rankraščio vietoje rašoma, jog ir pats Jėzus teigė, kad jis nėra Mesijas, o tik Izmaelitas, t. y. Arabas“, – aiškino ministras E. Gunay.

„Šv. Barnabo evangelija“ ir Koranas skelbia, kad Jėzus buvo pranašas, vardu Isa, nors kartais jis dar vadinamas Al-Masih (Kristumi) arba Ibn Maryam, t. y. Marijos sūnumi. Tačiau skirtingai nei skelbia krikščionybė, jis nebuvo „įsikūnijęs Dievas“.

Labiausiai religijos žinovus stebina šio senovinio rankraščio ir Islamo doktrinos sutapimas, būtent todėl daugybė ekspertų abejoja šio rankraščio originalumu ir aiškina, kad jis negalėjo atsirasti anksčiau nei XVI amžiuje. Šis Turkijos radinys greičiausiai yra dar vienas apokrifas, t. y. abejotinos autorystės ir abejotino autentiškumo veikalas, todėl neįtrauktas į kanonines Biblijos knygas.

Šv. Barnabas yra laikomas Kipro bažnyčios įkūrėju ir vienu iš ankstyvosios krikščionybės apaštalų. Iki šiol buvo žinomi du „Šv. Barnabo evangelijos“ egzemplioriai. Jie parašyti italų ir ispanų kalbomis, tačiau ispaniškas rankraštis buvo prarastas, o dalis jo teksto išliko XVIII amžiaus rankraštyje.

Šioje evangelijoje neigiama Šventoji Trejybė, vadinant ją erezija, ir teigiama, kad Kristus buvo ne nukryžiuotas, o paimtas gyvas į Dangų, vietoj jo ant kryžiaus prikaltas kažkas kitas. Taip pat teigiama, jog Kristus dar grįš į Žemę, kad atkurtų taiką ir tvarką bei įveiktų Antikristą, taip sugrąžindamas tiesą ir teisingumą. Šv. Barnabo evangelijoje taip pat rašoma, kad Dievas liepė Marijai ir Juozapui neduoti Jėzui vyno, stipriųjų gėrimų ir netinkamos mėsos, t. y. kiaulienos, kas būdinga islamo tikėjimui.

Religijos žinovai teigia, kad Jėzaus iš Nazareto veikla paliko daug rašytinėje literatūroje, todėl ir yra daug apokrifų, kurie virto tikra lobių skrynia įvairiems rašytojams. Kai kuriuose jų net aiškinama, kad, pavyzdžiui, Jėzus visiškai nedarė stebuklų, o tik numesdavo vaikus nuo stogo, kad paskui galėtų juos atgaivinti. Bet ar tai ne stebuklas?

technologijos.lt