Dvi tyrimą atlikusios žurnalistės pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje.
Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. musulmonų (tą rodo statistika, bet realūs skaičiai gali būti ir didesni), tačiau kodėl viešose vietose beveik nematome plaukų skaromis, o kūno linijas – ilgu drabužiu, kaip įprasta musulmonėms, slepiančių moterų? Jei kur nors žvilgsnis vis dėlto užkliūva už moters su galvos apdangalu ar šydu, pro kurį matyti tik akys, beveik visada gali būti tikras, kad tai – tik atsitiktinė svetimšalė.
Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ, Giedrė BUIVYDIENĖ
Totoriai, kurių dauguma yra musulmonai sunitai, Lietuvoje gyvena jau maždaug 600 metų. Po nepriklausomybės atkūrimo šalyje pamažu ėmė daugėti ir musulmonų iš Turkijos, Afrikos, kitų šalių. Lietuva naujais namais tampa ne tik islamą išpažįstantiems pabėgėliams iš neramumų krečiamų valstybių – štai ir dabar girdime ketinimus priimti dar kelis šimtus pabėgėlių musulmonų iš Afrikos šalių, bet ir čia studijuoti ar dirbti atvykstantiems kitataučiams.
Griuvus geležinei uždangai pastebėta ir kita tendencija – vis daugiau lietuvių moterų, išvykusių į užsienio šalis dirbti ar atostogauti, su musulmonais sukuria šeimas, o kurti bendro gyvenimo grįžta į Lietuvą. Neretai musulmonų žmonomis tapusios lietuvės ir pačios atsiverčia į islamą, tad šviesių plaukų, mėlynų akių lietuviškai kalbanti musulmonė XXI a. Lietuvoje jau taip pat jokia naujiena.
Tačiau atrodo, kad musulmonų Lietuvoje tarsi nebūtų. Taip, kaip „nėra“ homoseksualų ar vaikus auginančių vienalyčių porų. Visai kaip sovietmečiu „nebuvo“ neįgalių žmonių, gyvenančių viršutiniuose daugiabučių aukštuose be lifto.
Mūsų tyrimas rodo, kad didelė dalis Lietuvos musulmonų (ypač – moterų) jaučiasi kone taip pat, kaip ir homoseksualai. Kaip rodo naujausia visuomenės apklausa, musulmonų kaimynystėje gyventi ar savo būsto jiems nuomoti nenorėtų apie trečdalis lietuvių, o maždaug penktadalis nenorėtų su musulmonais dirbti vienoje darbovietėje. Musulmonai lietuvių akyse yra viena mažiausiai pageidaujamų visuomenės grupių. Kaip ir romai (čigonai), buvę kaliniai, psichikos ligoniai, homoseksualai ar čečėnai.
„Daug artimųjų nežino, kad aš musulmonė. Tiesiog neturiu jėgų kovoti su stereotipais ir įrodinėti, kad vyras manęs nevertė priimti islamo, kad čia mano pasirinkimas ir man taip geriau, kad aš neišdaviau Jėzaus ir nieko blogo nepadariau. Renkuosi ne geresnį, bet lengvesnį kelią. Be to, nenoriu jaudinti kai kurių šeimos narių, ypač – vyresnių, nes jie tikrai nesupras ir nervinsis be reikalo“, – tvirtino prieš dvejus metus į islamą atsivertusi lietuvė, kartu su kitataučiu vyru gyvenanti Vilniuje. Jauna moteris, kurią vadinsime Agne, prašė neminėti jos tikro vardo ir asmeninių gyvenimo detalių, nes baiminasi, kad draugai ir pažįstami gali ją atpažinti.
Tik lankydamasi vyro gimtinėje ji visuomet nešioja tradicinį juodą musulmonių drabužį ir veido apdangalą nikabą. Ji norėtų taip rengtis ir Lietuvoje, tačiau kol kas neišdrįsta nešioti net hidžabo – skraiste prisidengti plaukų. Moteris įsitikinusi, kad tradiciniais drabužiais apsirengusiai musulmonei Lietuvoje būtų nesaugu.
„Jei kas nors iš šeimos, giminės ir draugų pamatytų mane mieste dėvinčią nikabą, jiems būtų šokas…“ – atvirauja pašnekovė.
„Prancūzijoje būna, kad ir išprievartauja, ir primuša musulmones, dėvinčias veidą dengiantį nikabą. Lietuvoje apie smurto atvejus prieš musulmones neteko girdėti, bet dėvėti musulmoniškus drabužius yra tiesiog nejauku. Žmonės žiūri, replikuoja. Turi būti labai stipri, kad galėtum būti savimi ir įveikti visus stereotipus. Aš to padaryti dar negaliu. Nežinau, kaip bus ateityje“, – savo savijautą perteikia Agnė.
Tad kaip iš tiesų Lietuvoje jaučiasi moteris, apsirengusi tradiciniais musulmoniškais drabužiais? Ką tenka patirti musulmonėms mūsų šalyje lankantis viešose vietose, apsiperkant, ieškant darbo ar naudojantis viešuoju transportu?
Nutarėme atlikti žurnalistinį eksperimentą ir pačios įsitikinti, ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje. Apsirengusios abaja – ilgu juodu musulmonių apdaru, prisidengusios plaukus skraistėmis, o veidą – nikabu, mes pabandėme patirti tai, ko vis dar nedrįsta padaryti Agnė ir kitos Lietuvoje gyvenančios musulmonės: ėjome pasivaikščioti senamiesčiu, lankėmės prekybos centruose, kavinėje, apsipirkome turguje, važiavome viešuoju transportu, vykome į valstybinę įstaigą, bandėme išsinuomoti būstą ir net ieškojome darbo.
Pasiruošimas eksperimentui: ieškome drabužių
Iš karto iškilo klausimas, kur gauti tradicinių musulmonių drabužių. Vakarų Europos šalyse veikia daugybė musulmoniškų apdarų parduotuvių, o Lietuvoje tokių nerasi. Tuomet ir susipažinome su savo pašnekove Agne. Moteris mielai sutiko mums pagelbėti ir pažadėjo paskolinti mums tinkamų musulmoniškų apdarų.
„Susitikime mečetėje“, – pakvietė ji. Nors mečetės musulmonai Vilniuje neturi, tačiau dažnas taip vadina savo maldos namus – Islamo kultūros ir švietimo centrą Smolensko gatvėje.
Jauna moteris vilki laisvai krentančias kelnes, marškinius, plaukai paslėpti po skara. Paprasta, kasdienė apranga. Tik skara ir išduoda, kad moteris – musulmonė, nors ir tą ne kiekvienas įtartų. „Dažniausiai aš nenešioju skaros, bet čia ateidama užsirišu. Jūsų irgi prašysiu tą padaryti“, – tarsteli moteris ir prieš pakylant į maldos namus ištiesia mums po margaspalvę skarą.
Prisidengusios plaukus pakylame laiptais į viršų, koridoriuje nusiauname batus. Aplink tvyro visiška tyla. Netrukus užeiname į moterų maldos kambarį – islamą išpažįstantys vyrai ir moterys meldžiasi atskirose patalpose.
Moterų maldos kambaryje tuščia. Į akis krinta grindis dengiantis rytietiškų raštų kilimas ir gausybė vaikiškų žaislų: spalvotas namelis, kaladėlės. Moterys čia atsiveda savo vaikus ir jie žaidžia, kol jų motinos meldžiasi.
Agnė atsiprašo, kad turi pasimelsti. Ji greit apsirengia abają – visą kūną dengiantį ilgą drabužį, nusigręžia ir pasineria į maldą. Moters pašnibždomis tariamų arabiškų maldos žodžių beveik negirdėti.
Ji atitempė mums didžiulį krepšį apdarų – tamsių ir ryškių skarų, tunikų, juodų ir plačių abajų ir nikabą – plaukų ir veido apdangalą su siauru plyšeliu akims, dėl kurio Vakarų šalyse aistros verda jau ne vienerius metus. Prancūzijoje vilkėdama nikabą viešoje vietoje musulmonė gali sulaukti 150 eurų baudos.
Traukiame mums neįprastus apdarus iš krepšio, tačiau greit įsitikiname, kad neturime nė menkiausio supratimo, kaip juos vilkėti. Agnė parodo, kaip užsivynioti skarą, bet iš pradžių padeda paslėpti po kepuraite plaukus. Negali matytis ne tik plaukų, bet ir ausų bei kaklo, apnuogintų rankų. Apsirengusios pažvelgiame viena į kitą ir negalime nulaikyti nuostabos – skaroms paslėpus plaukus, o plačioms abajoms – visus kūno linkius, kažin ar atpažintume viena kitą gatvėje. Sau atrodome be galo pasikeitusios ir kol kas jaučiamės nejaukiai.
Padėjusi apsirengti Agnė įspėja, kad būti musulmone – ne vien atitinkamai rengtis. Ne mažiau svarbus ir moters elgesys.
Ką gali ir ko negali daryti musulmonės. Ar gali eiti į kavinę? Vairuoti? Apsipirkti? Kalbėti su nepažįstamais vyrais? Ar galime ginti savo teises, jei susidursime su diskriminacija dėl religinių pažiūrų? Pasak Agnės, visa tai mes daryti galėsime, tik reikia elgtis kukliai ir ramiai. „Musulmonė viešoje vietoje yra kukli, nedrasko akių, nesibara, nekoketuoja. Galite prieštarauti, jei pažeis jūsų teises, bet idealiu atveju musulmonė nešauks ir nerėks. Be to, pageidautina nežiūrėti vyrams į akis“, – pagrindinių elgesio normų pamoko Agnė.
Grįžusios namo dar ne kartą matuojamės duotus apdarus, bandome įvairius skarų rišimo būdus, mokomės patogiai susisukti plaukus į kuodą, kad skara dailiai priglustų ir ilgiau pavaikščiojus neišsidraikytų plaukai. Matuodamosi skaras ar visą veidą paslepiančius šydus, nesiliaujame galvojusios, ką jaučia tikros musulmonės, kurioms jų moteriškumą dengiantys apdarai, Vakarų pasaulyje keliantys tiek daug diskusijų, paniekos ir gailesčio juos dėvinčioms moterims, yra lyg antroji oda.
Taip pradedame lietuvių tolerancijos egzaminą – išsikeliame tikslą savo kailiu patirti, ar mūsų visuomenė šiandien yra pakankamai brandi, kad gerbtų ir priimtų kitokį tikėjimą pasirinkusiuosius, bei kokį pėdsaką mūsų požiūriui į musulmonus paliko Rugsėjo 11-oji ir teroro aktas „Charlie Hebdo“ redakcijoje.
Pirmoji diena: pasirodome viešumoje
Pagaliau ateina diena, kai nutariame pradėti savo žurnalistinį eksperimentą. Iš anksto nusprendžiame, kad abi vilkėsime ilgas ir plačias juodas abajas, tačiau Jurgita rišis skarą, o Giedrė užsidės visą veidą dengiantį nikabą.
Internete gali rasti kiek tik nori patarimų, kaip užsirišti musulmonišką skarą, tačiau kol nesame įgudusios, prie veidrodžio užtrunkame nemažai laiko. Kelis kartus pervyniojame skaras, kol pagaliau jos gražiai užsiriša, tai nusirengiame, tai vėl apsirengiame. Galų gale mes pasirengusios – šiek tiek pastangų ir štai iš veidrodžio į mus žvelgia dvi musulmonės.
Dar prieš pradedant savo tyrimą artimieji ir draugai, išgirdę apie mūsų ketinimus, bandė atkalbėti neiti į gatvę taip apsirengus. Daugumai atrodė, kad smarkiai rizikuojame savo eksperimentą baigti kur nors ligoninės priimamajame. Tačiau mes susirenkame paskutinius daiktus, pažvelgiame pro durų akutę, ar nematyti kaimynų (kurių tikrai nesinorėtų sutikti), ir skubiu žingsniu išeiname į laiptinę.
Nusileidusios į pirmą aukštą staiga sutrinkame ir vos nepasukame atgal – pamatome lauke, netoli įėjimo, besišnekučiuojančius du kaimynus. Mūsų drąsa išgaruoja kaip dūmas. Kelias minutes nedrąsiai mindžikuojame laiptinėje vis nesiryždamos pasirodyti. Jaudulys, nerimas, baimė. Nežinia, kiek dar būtume trypčiojusios laiptinėje, jei ne liftas, iš kurio staiga pasirodė kitas kaimynas. Išpūtęs akis šyptelėjo ir nuėjo. Prisimindamos Agnės patarimą, mes sutrikusios nuleidome akis.
Kelio atgal nebėra – praveriame laukujes duris ir nuleidusios galvas praslenkame pro aiškiai apstulbusius kaimynus. Iš karto pajuntame, kad jų pokalbis nutrūksta, o smalsūs žvilgsniai perveria mus kiaurai. Paskubomis nutolstame ir įsėdusios į automobilį su palengvėjimu atsikvepiame.
Reikia pripažinti, kad išeiti į gatvę taip apsirengus jausmas gana keistas. Ypač dėvint visą veidą dengiantį šydą. Iš pradžių atrodo, kad sunku net kvėpuoti. Be to, su visais šiais apdarais labai karšta – nesuvokiama, kaip moterys ištveria su tokia apranga karštą vasaros dieną. Bet keisčiausia turbūt yra žvelgti į veidrodį ir visiškai neatpažinti savęs – lyg staiga taptum žmogumi be tapatybės.
Musulmonė Agnė tvirtina, kad vyro gimtinėje jai labai patinka dėvėti nikabą, nes tuomet jaučiasi tarsi nematoma – gatvėje į ją niekas nekreipia dėmesio, nenužiūrinėja ir nelaido replikų, kaip neretai pasitaiko, kai gatvėje pasirodo fizinio patrauklumo neslepianti moteris. Tačiau mes netrukus įsitikiname, kad Lietuvoje situacija yra priešinga. Šydą dėvinti moteris kaip tik atsiduria dėmesio centre ir akimirksniu tampa visuotiniu apkalbų taikiniu.
Vairuoti dėvint nikabą taip pat nepatogu – veido šydas tam aiškiai nepritaikytas. Trikdo ir įkyrūs kitų vairuotojų ar pėsčiųjų žvilgsniai. Kai privažiavusios prie pėsčiųjų perėjos stabtelime praleisti ten laukiančio vyriškio, dar kartą įsitikiname savo aprangos poveikiu: per gatvę einantis pėsčiasis, pastebėjęs prie vairo sėdinčią moterį su juodu šydu, praeina tarsi amo netekęs ir dar ilgai atsigręžęs per petį žiūri, kol nuvažiuojame.
Kol apsiprasime su aplinkinių reakcijomis, nusprendžiame pasivaikščioti Gedimino prospektu – juk pagrindinėje sostinės gatvėje, kurioje darbo dienos popietę knibžda daugybė žmonių, gali pamatyti daugiausia kitų kultūrų ir rasių atstovų, tad ir mes praeivių neturėtume pernelyg stebinti. Tačiau suklusti mus priverčia jau pačios pirmos praeivių reakcijos. „O Viešpatie!“ – balsu nusistebi su mumis prasilenkusi vidutinio amžiaus moteris. Pasidaro nejauku, bet žengiame toliau. Netrukus suvokiame, kad prie tokių replikų teks įprasti, nes mes lyg magnetas traukiame aplinkinių žvilgsnius.
Dauguma praeivių ar lauko kavinėse pietaujančių žmonių įsispokso į mus, paaugliai pradeda kikenti (vienas jų springdamas juoku mesteli mums frazę: „Allahu Akbar!“ („Dievas yra didis“), o poromis ar būreliais traukiantys vilniečiai – šnabždėtis. Nudelbiame akis į žemę, bet neapleidžia jausmas, kad visi į mus žiūri ir stebisi, o kai kurie gal net baisisi. Skaros prislopina supančius garsus ir ką šnabždasi aplinkiniai beveik negirdime, tačiau užtenka stabtelėti prie šviesoforo ir vėl išgirstame pavymui: „Žiūrėk, musulmonės. Kokios baisios!“
Perėjusios Gedimino prospektą kertame Katedros aikštę, tada pakylame Pilies gatve. Matome, kaip jauna mergina bando apsimesti mobiliuoju telefonu fotografuojanti gatvę, nors kamera aiškiai nukreipta į mus. Vėliau dar ne kartą pastebėsime mus fotografuojančius žmones – tiek slapta, tiek nesislepiant. Jau pirmą dieną buvome nufotografuotos ir vieno naujienų portalo fotografės, o mūsų nuotrauka iš karto paskelbta tame portale. Vėliau išgirdome, kad apie mūsų eksperimentą nieko nežinantys musulmonai ėmė dalytis šia naujiena socialiniuose tinkluose.
Pasukusios į „prancūzparkį“ pastebime ant suoliuko sėdinčią merginą ir jai ant kelių prigulusį vaikiną. Mergina kažką sušnabžda vaikinui ir tas iš karto atsisėda, kad į mus pasižiūrėtų. Ant tolesnių suoliukų sėdinčių vyrų kaklai išsitempia tarsi gulbių – visi nori įdėmiau mus apžiūrėti. Toliau vaikštome po miestą, lydimos nustebusių žvilgsnių, šnabždesių, kikenimo.
Užsukame į Gedimino prospekte esantį prekybos centrą atsigerti sulčių. Padavėja į mus kreipiasi lietuviškai ir aptarnauja maloniai, neparodydama nuostabos, tačiau praeiviams mes esame tikra egzotika. Tenka išmokti gerti pro šiaudelį nenusiimant apdangalo nuo veido – pavyksta ne iš karto, iš šono atrodo turbūt keistai, bet įpranti ir prie tokių nepatogumų.
Nueiname ir į tualetą – eilėje laukiančios paauglės puola kikenti, o moterys nužiūrinėja mus ir susidomėjusios, ir nustebusios. Staiga iš tualeto kabinos išeina pensinio amžiaus moteris ir sustoja priešais mus tarsi stabo ištikta: matome, kad apstulbusi moteris sunkiai gaudo orą, veidas persikreipia iš pykčio. Vienu metu pamanome, kad ji vienai mūsų suduos. Aplenkiame ir nueiname.
Eidamos Totorių gatve pamatome priešais atskubantį inteligentiškos išvaizdos, kostiumuotą pusamžį vyrą, kuris prasilenkdamas su mumis išrėžia į akis: „Kam tuos autus ant veido užsidėjai?“
Namo grįžtame iškaitusios – tiek nuo saulės kaitros, tiek nuo įkyriai persekiojančių žvilgsnių. Nusimetusios drabužius pajutome palengvėjimą.
Antroji diena: užsukame į valdišką įstaigą
Antrąją eksperimento dieną vėl išsiruošėme į miestą. Vilkėjome tokiais pat drabužiais, kaip ir pirmąją. Apstulbusių praeivių žvilgsniai bei replikos lydėjo ir šį sykį, tačiau abi pajutome, kad šį kartą tai jau nebe taip smarkiai slegia – turbūt todėl, kad su didesniu aplinkinių dėmesiu pradėjome apsiprasti. Antrąją dieną gerokai laisviau jautėmės ir su musulmoniškais drabužiais, jau kur kas lengviau užsirišome skaras, o į gatvę išėjome visai be baimės. Panašu, kad galutinai įsijautėme į savo vaidmenis.
Nusprendėme patikrinti toleranciją valdiškoje įstaigoje – užsukome į Vilniaus teritorinę ligonių kasą pasikeisti pasibaigusio galiojimo Europos sveikatos draudimo kortelės, suteikiančios teisę į nemokamą būtinają medicinos pagalbą užsienyje. Valdišką įstaigą pasirinkome visiškai atsitiktinai.
Vos įėjusios į įstaigą pajuntame į save nukreiptus prie įėjimo budinčio apsaugininko, o vėliau – ir priėmimo laukiančių žmonių žvilgsnius. Atsispausdiname reikalingą talonėlį su eilės numeriu ir prisėdame.
Netrukus ateina mūsų eilė – ilgą juodą drabužį ir veidą dengiantį nikabą dėvinti Giedrė pajuda aptarnaujančios tarnautojos link. Darbuotoja neatrodo nei sutrikusi, nei nustebusi. Ji paduoda užpildyti anketą naujai kortelei išduoti, paprašo pateikti tapatybę įrodantį dokumentą. Tuomet pakyla nuo kėdės ir kelioms minutėms kažkur pasitraukia.
Po kiek laiko tarnautoja grįžta ir mandagiai paprašo: „Atsiprašau, bet gal galite parodyti savo veidą jūsų tapatybei patvirtinti?“. Nepuolu ginčytis, tik pasakau, kad dėvėti šydą reikalauja mano tikėjimas. Darbuotoja taip pat mandagiai atsako tai suprantanti, tačiau priduria, kad turbūt nieko tokio, jei atidengsiu veidą moteriai.
„Galiu šiek tiek pasitraukti į šalį“, – pasiūlo tarnautoja, taip sudarydama galimybę man atidengti veidą to nematant kitiems patalpoje esantiems žmonėms. Kai trumpam kilsteliu šydą, darbuotoja padėkoja ir jau po akimirkos išduoda prašomą dokumentą – naują Europos sveikatos draudimo kortelę.
Reikia pripažinti, kad toks subtilus ligonių kasos tarnautojos elgesys maloniai nustebino. Nors tikėtina, kad panašios situacijos šioje įstaigoje nėra dažnos, tarnautoja nesutriko, elgėsi mandagiai ir pagarbiai. Už tokį aptarnavimą drąsiai būtų galima rašyti dešimt balų.
Trečioji diena: apsiperkame turguje ir ieškome darbo
Trečiąją eksperimento dieną nusprendžiame pradėti apsipirkimu Halės turgavietėje. Netoli turgavietės raudonas šviesoforo signalas sustabdo mus prie pėsčiųjų perėjos kartu su grupele praeivių. Priešais stovinti jauna moteris, laikanti už rankos vaiką, kalbasi telefonu ir vis atsisuka į mus. „Čia tos, kaip ten jos, musulmonės! Abi juodai apsirengusios, viena visiškai veidą užsidengusi, kita su skara ir akiniais nuo saulės“, – nesivaržydama garsiai kažkam pasakoja moteris.
Įžengiame į turgų ir staiga pasirodo, kad visų akys iššoks iš orbitų. Pardavėjai mus nužiūrinėja net persisvėrę per prekystalius, o pirkėjai vis atsigręžia. Panašu, kad tokių pirkėjų Halės turgus dar nėra matęs. „Prašom prašom, užeikit. Nauja kolekcija atvyko“, –nustembame išgirdusios kvietimą iš pagyvenusios pardavėjos, o netrukus šyptelime pamačiusios, kad į savo paviljoną mus kviečia skarų ir šalių pardavėja.
Prie vieno prekystalio stabtelime nusipirkti uogų ir pastebime, kaip netoli sustojęs mūsų fotografas Adomas mus nufotografuoja. „Tas juodas moteris nufilmavo“, – pardavėjai sako šalia mūsų stovinti senyvo amžiaus pirkėja. Jau antrą kartą per kelias minutes netoli mūsų stovintys nepažįstamieji kalba taip, lyg būtume tuščia vieta ar kokia nors dekoracija, o ne gyvi žmonės. Tuomet užsimezga pokalbis su prekiautoja. Jai įdomu, kokioje šalyje mes gyvename ir kokios tautybės yra mūsų vyrai.
„Manau, kad religija yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, – patikina ji ir tuoj pat teiraujasi: – O ar jums gerai? Nereikia kiekvieno lito skaičiuoti?“ Patvirtinus, kad esame laimingos ir materialiai aprūpintos, pardavėja pritariamai linksi: „Tai gerai, nes aš viena tris vaikus turėjau užauginti, labai sunku buvo. Užsukite pas mane bet kada, čia visada arba aš prekiauju, arba mano dukra.“
Apsipirkus turguje kita mūsų užduotis – susirasti darbą. Nusprendžiame, kad prekybos tinklų parduotuvėse bandys įsidarbinti Jurgita. Šį kartą nikabą paliekame automobilyje – nutariame, kad ir be jo mums gali kilti didelių iššūkių.
Paskambinusios į Savanorių prospekto „Rimi“ pasiteiraujame, ar jie šiuo metu ieško darbuotojų. Gauname patikinimą, kad tikrai ieško, ir kvietimą apsilankyti po pietų. Praėjus kelioms valandoms atvykstame į „Rimi“ ir nueiname prie informacijos skyriaus.
Čia dirbančiam vaikinui mūsų išvaizda pasirodo juokinga – sukdamas akis į šalį ir iš visų jėgų tvardydamas šypseną, jis išklauso mūsų prašymo pakviesti vyriausiąją kasininkę, kaip buvo sutarta telefonu. „Ne, dabar ji pietauja, ateikite po valandos“, – pakalbėjęs telefonu perduoda mums vaikinas. Padėkojame ir išeiname.
Per tą laiką nusprendžiame pavažiuoti troleibusu iki kitos parduotuvės – šį kartą „Maximos“. Įlipame į apypilnį troleibusą, kurio keleiviai, regis, apsidžiaugia gavę progą paįvairinti savo kelionę – visų akys nukrypsta į mus, o kai kurie keleiviai nesivaržydami pradeda mus fotografuoti. Imame įtarti, kad greitai tapsime feisbuko žvaigždėmis. Netrukus atvykstame iki savo stotelės ir išlipame.
Įeiname į parduotuvę ir pirmos pamatytos darbuotojos paklausiame, kur kreiptis dėl darbo. Darbuotoja akivaizdžiai nustemba, tačiau nieko neklausinėjusi palydi mus prie tarnybinio įėjimo ir paprašo palaukti. Praeina penkios, dešimt minučių, bet prie mūsų niekas taip ir neprieina – matome, kaip kitapus durų parduotuvės darbuotojai vis sustoja mūsų nužiūrėti per durų langelį.
Po kiek laiko pro duris išeina, kaip suprantame, direktorė. Elegantiška vidutinio amžiaus moteris klausiamai žvelgia į mus. „Ieškome darbo, ar jums reikalingi darbuotojai?“ –pasiteirauja Jurgita. „Kaip tik šiandien man kelias studentes atsiuntė, atsiprašome, dabar tikrai nereikia daugiau darbuotojų. Kreipkitės į centrinį prekybos tinklo personalo skyrių“, –pataria parduotuvės vadovė.
Patyrusios nesėkmę sugrįžtame į „Rimi“. Informacijos skyriuje stovintis vyrukas, regis, jau apsiprato su mūsų išvaizda. „Tuoj pakviesiu atsakingą asmenį. Šiaip šiandien jau priėmėme darbuotojų, bet, manau, kad mums dar trūksta“, – patikina jis. Vėl ilgokai laukiame, kol kas nors prie mūsų prieis.
Pamatome, kaip į skyrių ateina dvi vidutinio amžiaus darbuotojos ir slapčia mus nužiūrinėdamos kažką tyliai aptarinėja. Praeina dar kelios minutės ir tos pačios darbuotojos prieina prie mūsų. „Ar čia jūs ieškote darbo?“ – paklausia. „Taip. Ryte jums skambinome, sakėte, kad ieškote kasininkių“, – atsakome.
„Šiandien jau priėmėme penkias merginas – nusiuntėme jas medicininei apžiūrai. Nebeturime vietų, gaila, kad anksčiau neatėjote“, – skėsteli rankomis moterys. „Bet mes juk buvome ir anksčiau atėjusios, tačiau jūs pietavote, – nustembame ir vis dar neatlyžtame: – Ar tikrai neturite laisvų darbo vietų? O gal vėliau turėsite?“ „Nežinau, nežinau. Na, bandykite pasiteirauti po poros savaičių, gal tuomet kas nors bus“, – nieko pažadėti nenori mūsų pašnekovės.
Taigi darbo negavome. Įsidarbinti niekada nebūna lengva, tad galėtume manyti, jog tąkart mums tiesiog nepasisekė. Vis dėlto vėliau mūsų surinkta informacija leidžia įtarti, kad sėkmė čia niekuo dėta. Praėjus kelioms dienoms paskambinome į tas pačias parduotuves ir pasiteiravome dėl darbo.
Sužinojome, kad Savanorių prospekto „Rimi“ darbuotojų reikia. Mūsų aplankytos „Maximos“ direktorė iš pradžių pasipiktino: „Kaip jūs čia telefonu dėl darbo skambinate? Taip, man reikalingi geri darbuotojai, bet aš turiu jus gyvai pamatyti. Man reikia kasininko, svėrimo skyriaus darbuotojo, krovėjo. Galite ateiti šiandien arba rytoj“, – paaiškina ta pati direktorė, kuriai musulmonės, matyt, nepasirodė galinčios tapti geromis darbuotojomis.
Darome išvadą, kad darbdaviai Lietuvoje šiandien nepasitiki ir vis dar privengia kitokią išvaizdą turinčių kandidatų. Kita vertus, džiugu, kad pasitaiko ir tolerantiškų žmonių. Nors dviejose parduotuvėse darbo negavome, kitose dviejose, tikėtina, būtume įsidarbinusios. „Maximos“ Naujininkuose ir „Iki“ parduotuvės Šiaurės miestelyje vadovų mūsų išvaizda visai nešokiravo. Beje, abu vadovai buvo jauni – trisdešimtmečiai.
Tiesa, parduotuvės „Maxima“ direktorė taip pat iš pradžių sunkiai tvardė šypseną, tačiau vėliau dalykiškai paklausinėjo Jurgitos apie darbo patirtį, papasakojo apie darbo grafiką, atlyginimą ir jo perspektyvas, o galiausiai pasiūlė darbą.
„Ar bus galima darbe ryšėti skarą?“ – paklausėme mes. „Tiesą sakant, su tokiu atveju dar nesusidūriau. Manau, kad ne, nes aprangos kodas labai griežtas ir apibrėžia šukuoseną, makiažą, aprangą. Bet galėsiu pasiteirauti“, – pažadėjo parduotuvės vadovė. Beje, vėliau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje išsiaiškinome, kad draudimas musulmonei ryšėti skarą darbo vietoje gali tapti pretekstu skundui.
Itin maloniai mus priėmė ir S.Žukausko gatvėje esančioje „Iki“. „Kokios gražios“, – pačios nepatikėjome savo ausimis, kai vos užsukusios į parduotuvę sulaukėme komplimento iš moters, stovinčios prie kasos. Administracijos patalpose mus priėmė jaunas vadovas ir moteris – nors ši darbuotoja neprisistatė, jos elgesys leido spėti ją vadovaujant kelioms tinklo parduotuvėms.
Parduotuvės direktorius patikino, kad šiuo metu darbuotojų nereikia, tačiau pasisiūlė pats paskambinti dėl darbo į kitą parduotuvę. Tuo metu moteris pradėjo mūsų klausinėti, ar mums tiktų darbas miesto centre: „Mums labai reikia darbuotojų „Flagmane“. Ar žinote, kur jis yra? Ar jums tiktų?“ Mums pritariamai linktelėjus, moteris tuoj pat paskambino į minėtą parduotuvę ir pažadėjo atsiųsti dvi merginas.
Buvo matyti, kad ji nuoširdžiai nori padėti – iš pradžių bandė pati suderinti darbo pokalbio laiką, tačiau mums pasakius, kad dar nežinome savo planų, užrašė telefono numerį ir paragino kuo greičiau susisiekti. Tiek parduotuvės vadovas, tiek moteris atrodė geranoriški ir malonūs, tad po tiek nemalonių patirčių dėvint musulmoniškus drabužius išėjome iš parduotuvės nuoširdžiai didžiuodamosi, kad Lietuvoje sutikome ir tolerantiškai nusiteikusių žmonių.
Ketvirtoji diena: nuomojamės būstą
Ketvirtąją eksperimento dieną skyrėme nuomojamo būsto paieškoms. Per vieną skelbimų portalą susiradome tris potencialiai tinkamus butus ir sutarėme dėl jų apžiūros. Ieškojome naujos arba senos statybos dviejų kambarių buto Šiaurės miestelyje arba Šeškinėje už 300–350 eurų per mėnesį. Telefonu tariantis dėl buto apžiūros savo tikėjimo, suprantama, nesakėme, tik nurodėme, kad bute gyventų jauna šeima su vaiku.
Šįsyk nusprendžiame apsirengti kiek įmanoma paprasčiau: Jurgita dėvi skarą ir juodą abają, o Giedrė, kurios šeima neva ir ieškosi buto nuomai, apsirengusi margą musulmoniškuose kraštuose pirktą tuniką iki kelių, kelnes ir taip pat ryši skarą. Nutarėme buto ieškoti nedengdamos veido, nes suvokėme, kad dėvėdamos šydą gerokai sumažinsime savo šansus išsinuomoti.
Teko girdėti pasakojimų, kad musulmonai patiria daug sunkumų, kol išsinuomoja būstą, o kreipusis į nekilnojamojo turto agentūrą brokeriai pataria apskritai neužsiminti šeimininkams apie savo tikėjimą. Ir, žinoma, į buto apžiūras ateiti dėvint įprastą, o ne musulmonišką aprangą, nes priešingu atveju ieškoti gali tekti ilgai. Vis dėlto nusprendžiame patikrinti, ar tikrai taip yra.
Visi trys mums patikę butai buvo nuomojami per nekilnojamojo turto agentūras, tad dėl jų apžiūros tarėmės su brokeriais.
Patį pirmą apžiūrime naują dviejų kambarių butą S.Žukausko gatvėje. Mums susitikus brokerė nerodo emocijų, bendrauja mandagiai ir santūriai. Sužinome, kad buto šeimininkai gyvena kitame mieste. Netrukus leidžiamės apžiūrėti buto ir užduodame tokiose situacijose įprastus klausimus – ar bute lieka visi baldai, ar jis nuomojamas ilgam laikui, kokie yra mokesčiai už šildymą ir pan. Brokerė kantriai atsakinėja, o pati visiškai nieko neklausia – tik pasitikslina, kas bute ketina gyventi. Būsto paieškų pradžia mums sėkminga – be jokių sunkumų susitariame dėl buto nuomos.
Netrukus vykstame apžiūrėti dar vieno buto, šįkart – Gelvonų gatvėje, Šeškinėje. Su brokeriu susitinkame prie įėjimo į daugiabutį. Jaunas vyras pamatęs mus akivaizdžiai sutrinka. Nors ir stengiasi neišsiduoti, pasisveikinus jis mūsų pirmiausia paklausia, ar jau ilgai ieškome būsto. Atsakome, kad ilgokai, ir kylame liftu susitikti su šeimininkais.
Bute mūsų jau lūkuriuoja maždaug vidutinio amžiaus moteris su vaikinu (greičiausiai sūnumi), tačiau mes tik pasisveikiname, o butą aprodo ir viską papasakoja brokeris. Senos statybos butas atrodo tvarkingas, paremontuotas. „Viskas mums tinka, nuomojame“, – sakome brokeriui. „Na, jei jums tinka ir šeimininkams jūs tiksite, bus galima pasirašyti sutartį“, – atsako brokeris.
Virtuvėje lūkuriuojanti moteris atrodo sumišusi. Mūsų apranga ją akivaizdžiai trikdo, ji kurį laiką mus stebi aiškiai apstulbusi. Po nejaukios tylos moteris galiausiai pasitikslina, kas šiame bute ketina gyventi. Giedrė atsako, kad bute gyvens ji su vyru ir vaiku, o Jurgita – tik draugė, padedanti jai ieškoti buto.
„A, tai čia draugė?! – su didele nuostaba perklausia moteris. – Nes žinote, klausimų man visokių kyla…“ Neaišku, ką ji turi galvoje, bet pajuntame, kad moters tonas sušvelnėja ir pasidaro nebe toks šaltas. Atrodo, kad pamažu pralaužiame ledus. Išsikalbame. „O tai kas tokie tie jūsų vyrai?“ – išgirdusi, kad esame už kitataučių ištekėjusios musulmonės, toliau klausinėja šeimininkė. Giedrė atsako, kad jos vyras – iš Egipto.
Regis, šeimininkę tai kiek nuramina. „Na, egiptiečiai atrodo geri žmonės“, – priduria ji. Paklausiame, ar mūsų tikėjimas yra kliūtis išsinuomoti šį butą. Moteris papurto galvą, tik užsimena, kad priimdamas nuomininkus niekada nežinai, kokius žmones sutiksi. Pokalbio pabaigoje buto šeimininkė atsako, kad „jai viskas tinka“, bet pabrėžia, kad galutinį žodį turi tarti jos vyras.
Tai atrodo šiek tiek keista – jei būtume atėjusios apžiūrėti buto vilkėdamos įprastą aprangą, greičiausiai, su šeimininke dėl nuomos būtume sutarusios iš karto, o savo vyrui ji praneštų tik patį faktą – kad butą sėkmingai išnuomojo. Tačiau priešais save ji regi ne eilines vilnietes, o dvi musulmones su skaromis, todėl moteris dvejoja, kokį sprendimą priimti. Vėliau, kai atsisveikinusios išeiname iš buto, brokeris nedrąsiai patvirtina, kad kitu atveju butas mums jau tikriausiai būtų išnuomotas. Su brokeriu sutariame susiskambinti vakare, kai šeimininkai galutinai apsispręs. Paskambiname brokeriui po kelių valandų ir išgirstame geras naujienas – butas mūsų! Taigi šiek tiek sunkiau, bet vis dėlto sėkmingai išsinuomojame ir antrą apžiūrėtą butą.
Tą pačią dieną apžiūrime ir trečiąjį būstą Musninkų gatvėje. Šįkart mus pasitinka žavi ir labai smalsi brokerė. Pamačiusi mus ji taip pat atrodo gerokai nustebusi ir dar kylant liftu pagiria mūsų aprangą bei atsiprašydama už smalsumą pasitikslina, kodėl ryšime skaras. Atsakome tą patį, ką ir kitiems – esame musulmonės. Užeiname į butą, ten mus pasitinka šeimininkai – jauna pora su kūdikiu. Brokerė paaiškina, kad šeimininkai išsikrausto, nes po kelių savaičių išvyksta į Angliją.
Po greitos buto apžiūros ir įprastinių klausimų pareiškiame, kad butas tinka ir norėtume jį nuomotis. Tuomet vėl šiek tiek nustebina tiek pačių šeimininkų, tiek brokerės reakcija. „Jūs dar pagalvokite. Neskubėkite“, – išgirstame iš buto savininkės, laikančios kūdikį ant rankų. Sutariame dar pagalvoti ir netrukus vėl susiskambinti. Brokerė patikina, kad butą apžiūrėjome pirmieji ir kitiems jo tikrai neišnuomos.
Išėjus iš buto brokerė apipila mus klausimais, norėdama kuo daugiau sužinoti apie galimus buto nuomininkus. Smalsiai išsiklausinėja ir kur dabar gyvename, ir kur dirba Giedrės vyras, ir kodėl tokį tikėjimą pasirinkome.
„Vis tiek jūsų suknelė labai graži, negaliu akių atitraukti“, – komplimentų negaili brokerė. Atsakome, kad tai ne suknelė, o tunika. „Aš tai kaip suknelę dėvėčiau… Bet jūs turbūt negalite apnuogintų kojų rodyti?“ – pasitikslina ji. Brokerė taip pat pasmalsauja, kodėl musulmonės dažniausiai rengiasi juodai. „Turėtų būti labai karšta vasarą, – priduria ir paberia naujų klausimų: – O kaip jūs pasirinkote tą tikėjimą? Tikriausiai pagal vyrus, ar ne? Kur jūs tuos vyrus „susišaudėte“, turbūt kokiame kurorte? Kuo ypatingas jūsų gyvenimo būdas?“
Vėliau brokerė atsiprašo už smalsumą ir paaiškina, kad esame pirmos musulmonės, su kuriomis jai tenka bendrauti. Pabaigoje ji pasako labai vertinanti žmones, kurie nesigėdija savo tikėjimo, ir mes atsisveikiname. Vakarop paskambiname pranešti, kad tikrai norime nuomotis šį butą, o brokerė pažada netrukus atsiųsti nuomos sutartį suderinti – panašu, kad ir trečias bandymas susirasti būstą dėvint musulmonišką aprangą mums buvo sėkmingas.
Galima sakyti, kad tai tik atsitiktinumas, o gal tai galima paaiškinti vasaros štiliu nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau turime pripažinti, kad būsto paieškos nebuvo tokios sudėtingos, kaip tikėjomės. Taip, tenka sulaukti daugybės klausimų, o tiek butų šeimininkai, tiek brokeriai iš pradžių žiūrėjo į mus nepatikliai. Tačiau daugiau pabendravus ir atsakius į visus klausimus ledus galima pralaužti – jei buto šeimininkams patiksite kaip žmogus, jūsų apranga ar tikėjimas nebeturės reikšmės.
Daugelis musulmonų kuria gyvenimą svetur
Vilkėdamos tradicinius musulmoniškus drabužius per keturias dienas patyrėme visko – paniekos, gailesčio, pasipiktinimo, diskriminacijos, pašaipų, smalsumo, bet taip pat ir nuoširdaus susidomėjimo bei geranoriškumo. Vis dėlto neigiamo aplinkinių požiūrio sulaukėme daugiau, tad kas kartą nusivilkus musulmoniškus apdarus mums labai palengvėdavo. Pirmą ir antrą dieną po eksperimento nuo didelio aplinkinių dėmesio ir neigiamų emocijų jautėmės išsunktos kaip citrinos, o galvos plyšte plyšo. Įsitikinome mūsų pašnekovių žodžiais, jog musulmonišką aprangą Lietuvoje gali dėvėti tik labai stipri asmenybė.
Pernelyg didelis aplinkinių dėmesys dalį musulmoniškų šeimų netgi paskatina emigruoti – užsienyje musulmonės lietuvės jaučiasi laisviau.
„Grįžti gyventi į Lietuvą tikrai neplanuojame – ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Net baisu pagalvoti, kiek patyčių jiems reikėtų iškęsti ir kaip sunku būtų prisitaikyti lietuviškoje kultūroje“, – tvirtina Paryžiaus priemiestyje aštuonerius metus gyvenanti 31 metų Giedrė Cherfaoui, su vyru alžyriečiu auginanti du vaikus. Prancūzijoje ji rengiasi laisvai krentančiais drabužiais – ilgais sijonais, tunikomis, ryši hidžabą. Jei vyksta pasisvečiuoti į Lietuvą, taip pat rengiasi ir čia.
Kita lietuvė, kuri prisistato musulmonišku Nur al-Huda vardu, jau penkerius metus gyvena Tunise – prieš tai septynerius metus su vyru pragyveno Lietuvoje, o porą metų – kitose Europos šalyse.
„Jau penkerius metus nebuvau grįžusi į Lietuvą, bet kai čia dar gyvenau, iš pradžių labai kompleksavau, kad aš musulmonė. Tiesa, per porą metų pripratau ir nebejaučiau per didelio žmonių dėmesio. Būti musulmone Lietuvoje sunku, nes esi išimtis. Pavyzdžiui, nors paso nuotraukoje gali būti su skara, nes yra oficialiai įtvirtinta religinė bendruomenė ir netgi muftijatas, migracijos darbuotojos tai slepia ir pirma bando priversti nusiimti galvos apdangalą. Todėl labai svarbu žinoti savo teises, bendrauti su musulmonų bendruomene“, –pasakoja 38-erių metų penkių vaikų mama.
Nur al-Hudos šeimai Lietuvoje buvo labai sunku. Pirmiausia dėl vyro. Pusę gyvenimo jie praleido migracijos tarnybose. „Pervargome, perdegėme. Iškeliavome ir dėl to, kad vyriausiajam sūnui reikėjo eiti į pirmą klasę – norėjome, kad mokytųsi arabiškai, gyventų musulmoniškoje aplinkoje. Vyras norėtų vaikus išleisti studijuoti į Lietuvą ar kitas Europos šalis, bet aš nepritariu – nenoriu suteikti jiems tokio išbandymo“, – atskleidžia lietuvė ir priduria, kad artimiausiu metu jos šeima nežada grįžti į Lietuvą.
Musulmonams Lietuvoje sunku ne tik dėl aplinkinių reakcijos į aprangą – mūsų šalyje jiems sudėtinga laikytis ir kitų religijos reikalavimų. Praktikuojantys musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną, tačiau Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, nėra maldos kambarių prekybos centruose, įstaigose ar biuruose, be to, dažną stabdo mintis, o ką pagalvos kolegos.
„Ypač mažesniuose miesteliuose, kaimuose tikrai turėtų būti sunkiau rengtis taip, kaip nori, ir laisvai praktikuoti. Dažnai kitiems religijos reikalavimai gali būti netgi nesuprantami – kad ir ramadanas, per kurį nuo aušros iki sutemos mes nevalgome ir negeriame net vandens. Daugeliui tai atrodo nereikalinga auka, o tikram praktikuojančiam musulmonui tai pats nuostabiausias ir gražiausias metų laikas.
Lietuvoje, tikiu, būtu sunku vyrui melstis mečetėje, nes jų nėra daug, todėl tektų rinktis gyvenamąją vietą ne pagal norus, o pagal atstumą iki maldos namų. Tikiu, kad ir dėl savo aprangos sulaukčiau nuolatinių žvilgsnių ir apkalbų, o tai gali pradėti varginti”, – vardija G.Cherfaoui.
Islamo kultūros ir švietimo centro direktorius totorius Hamza Beganskas pripažįsta, kad net jo šeimai ne visuomet pavyksta gyventi pagal islamo vertybes. Vyras neslėpė, kad ir jo žmona ne visada ryši musulmonišką skarą, nors tai nuodėmė – kaip ir valgyti kiaulieną ar vartoti alkoholį.
Musulmonams Lietuvoje kyla ir daugiau kasdienių sunkumų. Tarkime, halal mėsos, tinkamos valgyti musulmonams (kai galvijas paskerdžiamas stengiantis jam suteikti kuo mažiau streso, skerdimo metu ištariant „Alacho vardu“ bei nuleidžiant kraują), įprastose prekybos vietose sunku rasti. Todėl dažniausiai musulmonai patys susiranda galvijų pas ūkininkus ir paskerdžia sau.
Dėl nepalankaus visuomenės požiūrio kai kurios musulmonų poros vengia vaikus vadinti musulmoniškais vardais arba suteikia abu vardus – vieną lietuvišką, kitą musulmonišką. Pavyzdžiui, mergaitė pavadinama Jolanta Hava, o berniukas – Tomas Mustafa.
H.Beganskas pripažįsta: ir jo pase įrašytas Aleksandro vardas, nors artimiausi žmonės jį visą gyvenimą vadina Hamza. Sovietų okupacijos metais, kai musulmonai buvo persekiojami dėl tikėjimo, dažniausiai vaiko pase buvo įrašomas koks nors įprastas vardas, o savo šeimos ir giminės rate jis buvo vadinamas „tikruoju“ musulmonišku. Turint musulmonišką vardą nei įstoti į universitetą, nei gauti geresnį darbą buvo neįmanoma.
G.Cherfaoui pabrėžia, kad musulmonų bendruomenė Lietuvoje didėja, todėl viliasi, kad pamažu situacija gerėja. Be to, ji ir kitos mūsų pašnekovės tvirtina įsitikinusios dėl vieno – kai žmonės jų ima klausinėti apie islamą ir musulmonų gyvenimo būdą, net negatyviausiai nusiteikusieji pakeičia savo nuomonę į gerąją pusę.
Bet naujausia Lietuvos socialinių tyrimų centro užsakymu atlikta apklausa parodė, kad net 42 proc. lietuvių požiūris į musulmonus per pastaruosius penkerius metus pablogėjo. Po Rugsėjo 11-osios, teroro aktų „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir kitų tragiškų įvykių stipriai nukentėjo visos musulmonų bendruomenės įvaizdis.
Islamologas, Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius konstatuoja: būti musulmonu šiandien neabejotinai nėra privalumas. Anot jo, tai lėmė dažni su musulmonais siejami kruvini išpuoliai, kurių per pastaruosius dešimtmečius buvo ne viena dešimtis: „Pavienių žmonių, teroristų tapatinimas su visuma yra didžiulė problema, bet jei kalbame, dėl kokios religijos ir tradicijos yra daugiausia smurto, teks pripažinti, kad dažniausiai dėl musulmonų. Na, o įrodyti žmogui, kuris susiduria su smirdinčiais girtuokliais, kad ne visi girtuokliai yra smirdintys ir besikeikiantys, yra labai sunku.”
Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centro vadovė Milda Ališauskienė taip pat sako, kad kai kalbama apie islamą ir musulmonus, iš karto turimas galvoje musulmonas, užgrobęs lėktuvą ar dalyvaujantis nukirsdinimuose: „Toks musulmonų įvaizdis jau kurį laiką formuojamas viešojoje erdvėje – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.“
Musulmonai nepriimtini ir Vakarų Europoje
Mūsų pašnekovės atskleidžia, kad būti musulmone nelengva ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos ar net musulmoniškose šalyse. Vakarų Europoje daugėja draudimų musulmonams dėl aprangos. Musulmoniškuose kraštuose šviesaus gymio lietuvės neišvengia įkyrių žvilgsnių.
„Vakarų Europoje irgi vyrauja neigiamas požiūris į musulmonus, bet žmonės mandagesni, šaltesni, taigi atrodo pagarbesni. Tunise islamo religija irgi yra ujama. Tunisas eina demokratijos ir modernėjimo keliu, labai lygiuojasi į Europą. Todėl nors mano apranga vis griežtėja (vienąkart buvau užsidėjusi ir nikabą), dar nerandu tiek jėgų (vėlgi dėl to, ką žmonės pasakys), kad užsidėčiau jį visam laikui, – atskleidžia Nur al-Huda. – Vis dėlto Tunise jaučiuosi savesnė nei gimtinėje ar Vakarų Europoje.“
Prancūzijoje, kur susitelkusi didžiausia musulmonų bendruomenė Europoje, gyvenanti G.Cherfaoui sako negalinti teigti, kad ir čia yra itin lengva būti musulmone: „Prancūzijoje yra daug apribojimų, kurie kartais sunkiai suvokiami, tačiau tenka prie jų taikytis. Žinoma, čia musulmonų daug, todėl lengviau praktikuoti religiją nei Lietuvoje. Prancūzai labiau nusimano apie islamą nei lietuviai, todėl kyla mažiau nesklandumų. Pavyzdžiui, jei draugai prancūzai pakviečia į svečius, jie pasirūpins, kad ant stalo būtų visiems tinkamo maisto – halal mėsos arba žuvies. Lietuvoje apie tai nepagalvojama ir dar nusistebima, kai paaiškini, kad tam tikrų produktų nevartoji.“
Kita vertus, Prancūzijoje valstybinėse įstaigose neleidžiama demonstruoti religinių ženklų ar aprangos. Moteris, dirbanti gydytoja ar mokytoja, negali dėvėti hidžabo. Išimtis – privatus verslas: pavyzdžiui, parduotuvėje gali pamatyti skarą ryšinčią pardavėją.
„Sūnaus mokykloje kasdien matau mokytojos padėjėjas, kurios ateina į darbą apsirengusios kaip musulmonės, tačiau vos įžengusios į mokyklą skarą nusiriša. Merginos negali dengtis eidamos į mokyklą“, – pasakoja G.Cherfaoui.
Prancūzijos musulmonams psichologiškai ypač sunkūs buvo pirmi mėnesiai po ekstremistų įvykdyto teroro akto „Charlie Hebdo“ redakcijoje, kurio metu nužudyta 12 žmonių. „Jokiais būdais nepateisiname žmonių žudymo, tačiau dalis visuomenėsmusulmonus prilygina teroristams. Iš karto po žudynių „Charlie Hebdo“ labai nesaugu tapo vyrams, kurie meldžiasi mečetėse. Per kelias savaites buvo atakuota šimtai mečečių, ne visos jos buvo saugomos policijos, todėl buvo neramu, kai vyras visus penkis kartus eidavo melstis į maldos namus. Mokyklose buvo sustiprinta apsauga, o šiuo metu reikia laikytis tam tikrų taisyklių einant į prekybos centrus – parodyti, kas yra rankinėje, jei to prašo apsaugos darbuotojas“, – pasakojo G.Cherfaoui.
Lietuviai kreivai žiūri į bet kokį kitoniškumą
Mūsų pašnekovių patirtį Lietuvoje ir mūsų žurnalistinio eksperimento išvadas patvirtina ir ekspertų surinkti duomenys. Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė pabrėžia, kad Lietuvoje religinės mažumos tebėra svarbus žmogaus teisių objektas – dėl stiprių stereotipinių nuostatų žmonės yra diskriminuojami, patiria neapykantą, patyčias ir užgauliojimus. Ekspertė priminė, kad diskriminacijos apraiškų vis dar pasitaiko net ir mūsų valstybės lygiu, ir paminėjo plačiai nuskambėjusį neseną atvejį, kai pabėgėliai musulmonai Užsieniečių registracijos centre buvo maitinami kiauliena, nors tai prieštarauja jų įsitikinimams.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, skundų dėl religijos Lietuvoje sulaukiama palyginti nedaug, tačiau jų daugėja. Musulmonų skundai sudaro iki pusės visų skundų dėl religijos.
Į tarnybą dėl diskriminacijos kreipiasi asmenys iš įkalinimo įstaigų, teigiantys, kad ten jie negali maitintis pagal išpažįstamą religiją, pasitaiko skundų ir dėl to, kad brandos atestatai teikiami bažnyčioje, o ne neutralioje vietoje arba kad abiturientai prieš brandos atestatų įteikimą bažnyčioje turi klausyti šv. Mišių. Bendraudamos su Lietuvoje gyvenančiomis musulmonėmis girdėjome ir apie tokius atvejus, kai aukštojoje mokykloje dėstytojas atsisako leisti musulmonei studentei laikyti egzaminą, jei ši nenusiriš skaros.
„Daugybė tyrimų patvirtina, jog Lietuva nėra labai tolerantiška valstybė. Tai ypač jaučiama kalbant apie tris nediskriminavimo pagrindus – rasę / tautybę, seksualinę orientaciją bei religiją”, – pabrėžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas Valdas Dambrava.
Islamologas E.Račius apibendrina, kad monokultūriškoje Lietuvos visuomenėje kreivai žiūrima į bet kokį kitoniškumą, todėl vienodai sunku gali būti įsidarbinti tiek veido apdangalą dėvinčiai musulmonei, tiek, tarkime, auskarotam pankui. Jo vertinimu, dažniausiai neigiamas visuomenės nuostatas lemia būtent žmonių kitoniškumas, o ne praktikuojama religija.
Kita vertus, eksperto įsitikinimu, mūsų visuomenėje skirtingai vertinami musulmonais jau gimę asmenys ir Lietuvos piliečiai, atsivertę į islamą. „Manau, nepakantumas lietuvėms, atsivertusioms į islamą, kyla todėl, kad jos matomos kaip išdavikės – išdavusios savo krikščionišką ar europietišką paveldą, tapatybę, nes jų vaikai jau bus ne katalikai, o musulmonai. Be to, daug atsivertusių moterų nebesitapatina su Lietuva, sako, kad joms lietuvybė nėra svarbi, jos neretai emigruoja. Aišku, reakcijos dėl to ne visada būna adekvačios. Turime suprasti, kad mes galime musulmonų nemėgti, bet tai nereiškia, kad turime teisę su jais nepagarbiai ar diskriminuojamai elgtis“, – pabrėžia E.Račius.
Pasak profesoriaus, musulmonai patys pasirenka, ar nori atkreipti savo apranga aplinkinių dėmesį, nes atitinkama apranga yra veikiau jų tapatybės, o ne religijos klausimas: „Be abejo, turint omenyje tik aprangą, jie gali sulaukti didesnio dėmesio, bet daugiausia todėl, kad mes taip nesirengiame. Jei aš apsirengčiau Kalėdų Seneliu, į mane irgi žiūrėtų. Drabužiai yra visiškai nesvarbūs, kalbant apie religiją, bet jie yra svarbūs kaip tapatybės elementas. Būti musulmonu galima šito ir neparodant.“
M.Ališauskienė daro išvadą, kad nuostatos dėl musulmonų pasikeičia, kai pradedama bendrauti individualiai: kai kaimynai pamato, kad greta gyvenantys musulmonai yra visai mieli žmonės, o įmonės vadovas įsitikina, kad jo įdarbintas musulmonas puikiai atlieka savo pareigas. „Taip griaunami visuomenėje nusistovėję stereotipai.“, – sako pašnekovė.
Tą patvirtino ir mūsų žurnalistinis eksperimentas: nekyla abejonių, kad nuoširdus bendravimas su sutiktais žmonėmis mums padėjo tiek ieškant būsto, tiek darbo, nors visuotinė aplinkinių reakcija į mūsų pasirodymą viešose vietose ir buvo neigiama.
Visuomenės apklausos
10 visuomenės grupių, kurių atstovų kaimynystėje lietuviai labiausiai nenorėtų gyventi (proc.)
1. Romai (čigonai) 58,2
2. Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys ?
3–4. Asmenys su psichikos negalia 45,3
3–4. Homoseksualūs asmenys 45,3
5. Čečėnai 30,7
6. Musulmonai 29,7
7. Jehovos liudytojai 28,5
8. Pabėgėliai 27,3
9. Pakistaniečiai 20,9
10 Hinduistai, budistai 20,8
Šaltinis: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta visuomenės nuostatų apklausa (2014 m. lapkritis; apklausti 1096 gyventojai nuo 15 metų iš 127 Lietuvos vietovių)
Su kuo lietuviai labiausiai nenorėtų kartu dirbti (proc.)
1. Asmenys su psichikos negalia 43,5
2. Romai (čigonai) 40,3
3. Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys 37
4. Homoseksualūs asmenys 35,8
5. Musulmonai 22,4
6. Jehovos liudytojai 19,2
7. Lietuvių kalbos nemokantys asmenys 19,1
8. Čečėnai 17,4
9. Pabėgėliai 15,1
10. Pakistaniečiai 13,1
Šaltinis: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta visuomenės nuostatų apklausa (2014 m. lapkritis; apklausti 1096 gyventojai nuo 15 metų iš 127 Lietuvos vietovių)
Loading ...