Šįmet rekomenduojama aplankyti naujas ekspozicijas parengsiančius Kernavės ir Kretingos muziejus.

Muziejų metais. Tam tikslui parengta 3,5 mln. Lt apimties programa, tačiau dar iki biudžeto apkarpymo tapo aišku, kad faktinė sąmata greičiausiai neviršys vieno milijono. Todėl nemažai priemonių, numatytų išankstinėje programoje, gali taip ir likti popieriuje.

„Dalį programos mėginsime nukreipti į konkursinį finansavimą – taip buvo daroma ir Czeslawo Miloszo metinių atveju. Kreipsimės į Kultūros rėmimo fondo tarybą, prašydami palankiau vertinti projektus, susijusius su muziejų metais ar Maironio vardu“, – teigia kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Primename, kad 2012-ieji Lietuvoje paskelbti ir Maironio metais, nes minėsime 150-ąsias poeto gimimo ir 80-ąsias jo mirties metines. Šiai progai taipogi parengta renginių programa, kurioje – poeto biusto atidengimas Raseiniuose, Maironio muziejaus renovacija, kai kurių jo knygų perleidimas. Tačiau kol nebuvo patvirtintas 2012-ųjų biudžetas, neposėdžiavo ir Maironio metų renginius planuojanti komisija. O Kultūros rėmimo fondui vien Maironio literatūros muziejus parengė aštuonias paraiškas, kurių bendra sąmata siekia 200 tūkst. Lt. „Lėšų reikia ir ekspozicijai naujai įrengtoje muziejaus palėpėje, ir akademiniam Maironio archyvų leidiniui. Be to, norėtume parengti modernią kilnojamąją parodą, kuri keliautų ne vien po Lietuvą, bet džiugintų ir kituose kraštuose gyvenančius lietuvius, jau išreiškusius tokį pageidavimą. Todėl reikėtų net kelių kilnojamos parodos variantų“, – teigia Maironio literatūros muziejaus direktorė A.Ruseckaitė.

Prioritetas – sklaidos projektams

O kaipgi vyks Muziejų metų milijono (jeigu, mažinant Kultūros biudžetą 4 procentais, jis dar kartą nebus apkarpytas) dalybos? Kol kas visa programa sureitinguota penkių spalvų langeliais. Paramos gali drąsiai tikėtis prioritetiniai. Arba geltona spalva pažymėtieji punktai. Tarp jų, pavyzdžiui, muziejų leidinių ir edukacinių programų pristatymas Vilniaus knygų mugėje bei tarptautinėje turizmo, sporto ir laisvalaikio parodoje „Vivattur 2012“.

„Pavieniai muziejai ir anksčiau dalyvaudavo mugėse, tačiau anaiptol ne visi esame pajėgūs išsipirkti atskirus stendus. Taigi kitąmet nusprendėme plačiau pristatyti visuomenei muziejininkų bendruomenę, jų parengtus leidinius ir edukacines programas“, – tvirtina Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas Raimundas Balza.

Iki Vilniaus knygų mugės ketinama išleisti atnaujintą muziejų gidą lietuvių ir anglų kalbomis, kuriam lėšų iš Kultūros rėmimo fondo gauta anksčiau. Apskritai stokojant lėšų apsispręsta daugiau dėmesio skirti būtent veiklos viešinimui, o ne naujų ekspozicijų kūrimui. Ketinama susukti netgi reklaminį videosiužetą, kuris bus pateiktas televizijos transliuotojams.

50 tūkst. litų numatyta skirti Seime ateinantį rudenį organizuojamai tarptautinei konferencijai muziejų klausimais. „Norime, kad mus išgirstų valdžios žmonės, kad apie reikalavimus nūdienos muziejams jiems papasakotų užsienio ekspertai“, – argumentuoja R.Balza. Tik ar verta šviesti beišsiskirstantį Seimą? „Prieš rinkimus tokia konferencija gali duoti netgi daugiau naudos“, – gudriai svarsto muziejininkų asociacijos vadovas.

Geltona spalva programoje šviečia ir Baltijos muzeologijos vasaros mokykla. Tokią mokyklą paeiliui rengia trijų Baltijos šalių muziejininkai, kitąmet – kaip tik Lietuvos eilė. Žadama priimti po dešimt kolegų iš Latvijos ir Estijos, parodyti jiems mūsų muziejus ir pasidalinti patirtimi. O kad ši patirtis neliktų vien didžiuosiuose miestuose, bus skirta lėšų ir po regionus keliaujančiai muziejininkų mokyklai.

Parodoms lėšų nenumatė

Kas lieka, ketinama skirti muziejinių vertybių įsigijimo programai, nepamirštant ir jų restauravimo. R.Balza komentuodamas užsimena, kad eksponatai kainuoja brangiai, o lėšų visiems muziejams niekaip neužteks.

Dar toliau „nustumti“ didelių tarptautinių parodų, galinčių pritraukti tūkstančius lankytojų, projektai. Lietuvos dailės muziejus ir Valdovų rūmai prašė pinigų parodoms „Sapiegų giminės kultūrinis ir meninis paveldas iš Lenkijos ir Lietuvos muziejų rinkinių“, „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės portretai iš Lvovo muziejaus rinkinių“ ir „Dailininkų portretai XVI-XVII amžių Vakarų Europos graviūrose iš Valstybinio Ermitažo“. Lietuvos nacionalinis muziejus – parodai „Senienų muziejaus rinkinys užsienio šalių saugyklose“. Visoms joms lėšų teks ieškoti kitur, nors nacionalinės kultūros įstaigos, kurių statusą turi minėti svarbiausieji šalies muziejai, po biudžeto apkarpymų išgyvena tikrai sunkius laikus.

Tuo labiau nenumatyta lėšų muziejininkų, kaip, beje, ir bibliotekininkų ar kultūros centrų darbuotojų, atlyginimų kėlimui. Anot kultūros ministro A.Gelūno, prakalbus apie tai Vyriausybėje visuomet primenama, kad socialinių darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu algos yra dar kuklesnės. „Todėl džiaugsimės, jei kitų metų „einamasis“ finansavimas išliks bent 2011-ųjų lygmenyje“, – neslepia ir R.Balza.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei 100 valstybinių muziejų, tačiau norint į juos patekti, tenka gerokai paplušėti ir iš anksto išsiaiškinti, kada jie dirba. Mat vieni muziejai atidaromi nuo 9 val. ryto, kiti darbą pradeda tik 12 val. Vieni nedirba pirmadieniais, kiti durų neatveria visą savaitgalį, tai yra šeštadienį ir sekmadienį. Vieni užsidaro 16 val., kiti dirba ilgiau.

Kitaip tariant, muziejai Lietuvoje dirba kada nori, nes darbo laiką nusistato patys ir jo nederina nei su Kultūros ministerija, nei su savivaldybe, nei su kitais muziejais. Kitaip tariant, pas mus nėra jokios vieningos sistemos, nors Vakarų Europoje muziejai dirba pagal vieningą, jau seniai nusistovėjusią ir lankytojams patogią sistemą.

Pasak Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyr. specialistės Jolantos Kaznauskaitės, Lietuvos muziejai savo darbo laiką esą derina prie tikslinės auditorijos. Pavyzdžiui, Kaune esantis lietuvių literatūros muziejus darbą pradeda 8 val. ryto, nes jo pagrindiniai lankytojai – moksleiviai. Nacionalinė dailės galerija darbą pradeda per pietus, tačiau užsidaro vėliau, kad parodas aplankyti spėtų ilgiau dirbantieji.

Etnokosmologijos muziejus Molėtų rajone dirba iki išnaktų, – mat tai tinkamiausias laikas stebėti dangaus kūnus. “Vienintelė išeitis – pratęsti visų muziejų darbo laiką. Tokia galimybė šiais metais buvo svarstyta. Tačiau muziejų darbuotojų darbo prailginimo kompensavimui šiuo metu nėra lėšų”, – pokyčių nežada J.Kaznauskaitė.

"Veido" archyvas

Bendradarbiavimo sutartis su Drezdeno rezidencine pilimi, valdančia turtingiausią Europoje valstybinį lobyną, Lietuvai atvėrė galimybę išvysti įspūdingiausias meno kolekcijas ir mūsų šalies turtingą istoriją atskleidžiančias lituanistines vertybes.

Dvišalę tarptautinio bendradarbiavimo sutartį pasirašė Drezdeno valstybinių meno rinkinių – Drezdeno rezidencinės pilies direktorius prof. dr. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram) ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Sutartyje numatyta, kad šios institucijos ketina keistis informacija ir su rezidencijų restauravimu, atstatymu bei moksliniais tyrimais susijusia literatūra, konsultuotis rezidencijų atkūrimo bei ekspozicijų įrengimo klausimais, rengti bendrus muziejinius projektus, publikacijas, konferencijas, seminarus, parodas, vykdyti specialistų ir ekspertų mainus.

Pasak kultūros ministro Arūno Gelūno, bendradarbiavimo sutartis tarp dviejų nacionalinių kultūros paveldo įstaigų – labai svarbus kultūrinės diplomatijos aktas, primenantis artimus Lietuvos ir Vokietijos, Lietuvos ir Saksonijos, Vilniaus ir Drezdeno istorinius, kultūrinius bei meninius ryšius, kurie siekia dar XIV-XV a.

D. Syndramas atkreipė dėmesį į reikšmingą tokio pobūdžio muziejų parodinę, edukacinę veiklą. Be to, pasak jo, Drezdeno muziejus yra ir puiki poilsio zona. Profesorius atskleidė, jog “Vokietijos finansų ministras pagaliau įtikintas, kad gerai investavo, nes Drezdeno muziejus yra lankomiausias šalyje – per šešerius metus Naujuosius Žaliuosius skliautus aplankė 3,25 milijono žmonių.”

V. Dolinsko optimistinėmis prognozėmis, Lietuvos valdovų rūmų muziejus duris galėtų atverti po pusantrų metų, tačiau tai priklausys nuo politinės valios ir ekonominių sąlygų.

D. Syndramas, sužinojęs apie kilusius skandalus, susijusius su Valdovų rūmų atkūrimu, tvirtina, kad nėra labai nustebęs, nors Saksonijos gyventojai ir drezdeniečiai labai teigiamai vertina pilies atstatymą. “Ji garsina mūsų šalį visame pasaulyje ir jau duoda didelį pelną. Be to, padeda žmonėms suvokti savo tapatybę, pavyzdžiui, turkai, apsilankę Turkiškų ginklų salėje, patiria savo tautos šaknų pažinimo džiaugsmą”, -sakė D. Syndramas.

Valdovų rūmų muziejui ši bendradarbiavimo sutartis – jau šeštoji. 2009 m. įsteigtas jauniausias Lietuvos nacionalinis muziejus yra pasirašęs sutartis su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Lenkija), Varšuvos karališkąja pilimi – Nacionaliniu istorijos ir kultūros paminklu (Lenkija), Gardino pilyse įsikūrusiu Gardino valstybiniu istorijos ir archeologijos muziejumi (Baltarusija), Baltarusijos nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu “Nesvyžius”.

BFL

Šeštadienio vakarą beveik trys dešimtys didelių ir mažų Lietuvos muziejų nemokamai atvers duris į tarptautinės akcijos “Muziejų naktis” renginius.

Apie 100 pasaulio valstybių mini Muziejų dieną, jos tema šiemet – “Muziejus ir atmintis”. Tradiciškai Muziejų dienos renginiai vyks ir Lietuvoje.

Kai kurie muziejai prie naktinės akcijos prisijungia pirmą kartą – pavyzdžiui, Vilniuje esantis Tuskulėnų rimties parkas, kuris tik po vidurnakčio žada baigti ekskursijas ir dokumentinių filmų peržiūras.

Tarptautinės akcijos “Muziejų naktis” proga Nacionalinis muziejus Valdovų rūmai Renesansinėje audiencijų menėje kviečia pažiūrėti 1982 m. lenkų režisieriaus Janušo Majevskio (Janusz Majewski) sukurtą istorinį filmą “Epitafija Barborai Radvilaitei” su aktore Ana Dymna pagrindiniame vaidmenyje. Prieš filmo peržiūrą žiūrovai galėjo dalyvauti ekskursijoje po Barborą Radvilaitę menančias vietas Vilniuje.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kviečia į Alantos dvarą Molėtų rajone ir savo renginių programą “Pažadintas nakčiai” skiria Alantos miestelio 575-osioms metinėms, o vidurnaktį dvaro kieme pristatys “Laiko mašiną”.

Sostinės Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vakare vyks renginys “Sakraliosios tautos vertybės: kalba ir šeima”, vyks diskusija, bus rodomi lietuvių ir užsienio kūrėjų filmai apie knygnešius.

Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune kviečia į projekto “Muziejų naktis” renginį “Rašau eilėraštį Maironio sode”. Kiekvienas vakaro dalyvis sukurdamas eilėraštį turės galimybę atskleisti savo literatūrinius gebėjimus. Poeziją vertins, skaitys bei mintimis apie kūrybą dalinsis rašytojai Daiva Čepauskaitė, Enrika Striogaitė, Edmundas Janušaitis, Jurgis Gimberis ir kiti.

Genocido aukų muziejuje Vilniuje veiks fotografijų paroda, vyks susitikimas su ekspedicijų į Sibirą ir lietuvių tremties vietas organizatoriumi Gintautu Alekna bei filmų peržiūra po atviru dangumi. Daugybė renginių taip pat vyks pajūrio ir kitų Lietuvos miestų muziejuose, nemažai jų lankytojų lauks ir gegužės 18-ąją, Tarptautinę muziejų dieną.

Tarptautinė muziejų taryba (ICOM) kasmet inicijuoja Tarptautinės muziejų dienos, minimos gegužės 18-ąją, renginius. Nuo 2005 m. rengiama tarptautinė muziejų bendruomenės akcija “Europos muziejų naktis”, į kurią įsijungė ir Lietuvos muziejai. Akcijos tikslas – parodyti muziejaus eksponatus naktį, kai paprastai muziejai nedirba, bei supažindinti su muziejais įvairių bendruomenių narius. Tą dieną organizuojami renginiai lankytojams nemokami.

"Veido" archyvas

Tikimasi, kad sustabdžius valdovų rūmų statybas lėšos bus padalintos kitiems meno objektams

Rekonstruojamų kultūros objektų vadovai tikisi, kad sustabdyta Valdovų rūmų statyba pagreitins kitas įkurtuves.

Sostinės centro dešiniajame Neries krante valdininkai braižo ištisą meno muziejų kvartalą: Nacionalinės dailės galerijos kaimynystėje artimiausiais metais turėtų išdygti Modernaus meno muziejus, nenumarinta ir garsios Londono architektės Zahos Hadid suprojektuoto Guggenheimo muziejaus idėja. Turistams, žinoma, būtų patogu (jei prisiminsime, kiek dienų per metus Lietuvoje lyja) kojų nesušlapus apeiti kelių dailės galerijų ekspozicijas, juolab šalia stovi ir didžiausias miesto viešbutis su išplėtotu konferencijų centru.

Kitas klausimas – ar praskolintas miesto biudžetas, tegu ir ES lėšų padedamas, įstengs pavežti tiek nekomercinių objektų statybų. Prisiminkime, kad minėta Nacionalinė dailės galerija, kuri yra Lietuvos dailės muziejaus, t.y. atskira eilute valstybės biudžete finansuojamos nacionalinės kultūros įstaigos, padalinys, faktiškai buvo rekonstruojama penkerius metus, o ruoštasi rekonstrukcijai prieš tai dar gerą dešimtmetį.

Įsipareigojo parengti sklypą

Grįžus prie miesto vairo Artūrui Zuokui, jau primiršta Guggenheimo muziejaus vizija vėl gali būti grąžinta į posėdžių protokolus. Vis dėlto realesniu projektu dėl saikingesnių užmojų, siūlomos privačių investicijų dalies ir pigesnio išlaikymo (Guggenheimo atveju tektų mokėti solidžius tarptautinės ekspozicijos nuomos ir draudimo mokesčius) tenka vadinti verslininko Viktoro Butkaus remiamą Modernaus meno muziejų. Neseniai dar meras Raimundas Alekna su šiuo verslininku savivaldybės vardu spėjo pasirašyti bendradarbiavimo memorandumą dėl Modernaus meno muziejaus steigimo.

Vasario mėnesį baigėsi V.Butkaus įsteigto Modernaus meno centro iniciatyva surengtas būsimojo muziejaus architektūrinių idėjų konkursas, atrinkti šeši įdomiausi pasiūlymai. Galutinį konkurso nugalėtoją ketinama skelbti birželį. Šešių tūkstančių kvadratinių metrų ploto pastate valstybinės Nacionalinės dailės galerijos pavyzdžiu pagal projektavimo sąlygas turėtų tilpti ne vien vaizduojamojo meno ekspozicija, bet ir kultūros renginių salė, kavinė, suvenyrų parduotuvė, edukacinių užsiėmimų erdvės.

Savo ruožtu miesto valdžia įsipareigojo siekti, kad muziejui statyti nekomercinėmis sąlygomis būtų skirtas žemės sklypas ir patvirtintas jo detalusis planas. Teisiniai žemės sklypo parengimo darbai turi būti baigti iki kitų metų gegužės. Priešingu atveju privatus investuotojas įgautų teisę rinktis kitą miestą kolekcijai įkurdinti.

V.Butkus, pernai vasarą sėkmingai pardavęs amerikiečių mokslinių technologijų koncernui bendrovę “Fermentas”, ketina į Modernaus meno muziejaus statybą bei jo kolekciją investuoti 20 mln. Lt. Dar 10 mln. Lt tikimasi gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ar kitų rėmėjų. Artimiausias verslininko planuojamas žingsnis – panašų memorandumą pasirašyti su Lietuvos Vyriausybe arba Kultūros ministerija, kurios įsipareigotų rasti trūkstamus milijonus bei skirti sklypą muziejui statyti ne konkurso tvarka.

Pusantro tūkstančio kūrinių

Vilniuje jau sunku berasti meno galeriją ar žymesnį dailininką, iš kurio nebūtų įsigyta kūrinių Modernaus meno muziejui. Balandį skelbta, kad Viktoro ir Danguolės Butkų kolekcijoje sukaupta maždaug pusantro tūkstančio darbų, sukurtų per pastaruosius penkiasdešimt metų. Tai ne vien paveikslai, bet ir skulptūros, fotografijos, videomeno pavyzdžiai. Kolekcija, pasak paties verslininko, apima trims Lietuvos menininkų kartoms priklausančių 120 autorių darbus. Ji bus kaupiama ir toliau.

Kultūros ministras, o anksčiau dailininkas ir meno dėstytojas Arūnas Gelūnas prisipažino iš pradžių nepatikėjęs, kad toks projektas įmanomas Lietuvoje. Tačiau verslininkas liaupsėms nepasidavė ir tvirtino, kad tokios dovanos visuomenei nėra naujiena. “Tai įprasta pasauliniame kontekste. Lankydamiesi įvairiuose miestuose ir miesteliuose pastebėjome, kad miestas, turintis bent kelis šimtus tūkstančių gyventojų, paprastai gali pasigirti ir modernaus meno muziejumi. Lietuvoje taip pat kuria daug gabių menininkų, bet čia mažai meno galerijų, todėl dalis autorių tiesiog primirštami”, – sakė V.Butkus.

Pagal optimistinį scenarijų, Modernaus meno muziejus Neries krantinėje galėtų atverti duris jau 2014-aisiais. Tačiau vieša paslaptis, kad darbų bei įsipareigojimų tęstinumas nėra stiprioji Lietuvos valdininkų veiklos pusė. Greičiau atvirkščiai: kas garantuos, kad, grįžus į mero kėdę A.Zuokui ir miesto taryboje pasitraukus į opoziciją memorandumą pasirašiusiems konservatoriams, pirmenybė nebus suteikta Guggenheimo muziejui, o privačios iniciatyvos autoriams neteks laukti kitų rinkimų?

Klaipėda seks vilniečių pavyzdžiu

Nežinioje, tvyrančioje po savivaldos rinkimų, lūkuriuoja ir kiti municipalinės valdžios remti kultūros objektai. Štai 2004 m., t.y. miestą valdant tam pačiam A.Zuokui, pradėta rekonstruoti Menų spaustuvė, neseniai dėl įtartinų įrangos įsigijimo konkurso sąlygų patekusi Viešųjų pirkimų tarnybos akiratin, džiaugiasi iš pagrindinio korpuso jau išlydėjusi statybininkus, o kada jie grįš į Menų spaustuvės kiemą ir imsis šalia tebestovinčių apleistų komplekso pastatų renovacijos – nežinia. Tuose pastatuose ateityje turėtų įsikurti kavinė, kino centras, nedideli svečių namai atvykstantiems artistams ir konferencijų dalyviams apgyvendinti. Netgi pagrindiniame korpuse, pasak Menų spaustuvės direktoriaus Audronio Imbraso, menininkai iki šiol tebesijaučia kaip naujakuriai, tarp naujų sienų gyvenantys be būtiniausių baldų.

O analogišku menų kompleksu uostamiestyje žadantis virsti Tabako fabrikas birželį pagaliau sulauks statybos rangovo konkursą laimėjusios bendrovės “Rekosta” statybininkų. Maždaug 10 mln. Lt vertės rekonstrukcijos projektas iš pradžių buvo įstrigęs dėl teismui apskųstų rangovo atrankos konkurso rezultatų, vėliau – dėl užsitęsusių ūkio ministro Dainiaus Kreivio vertimo iš posto peripetijų. Galiausiai projektą kuruojanti Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra sulaukė palankaus sprendimo dėl europinės paramos intensyvumo padidinimo, sumažinusio vietinių lėšų dalį. Su uostamiesčio savivaldybe jau anksčiau pasirašytos paramos sutartys tebegalioja, taigi pirmosios kliūtys Tabako fabriko ketinimams virsti Menų fabriku išsklaidytos.

Valdovų rūmų konkurentai

Kone pats reikšmingiausias visai Lietuvai šiuo metu rekonstruojamas kultūros objektas – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Čia, pasak bibliotekos generalinio direktoriaus padėjėjos ir Rekonstrukcijos priežiūros skyriaus vedėjos Adelijos Burokienės, statybininkai, uždengę kiaurai žiojėjusį stogą, triūsia visu tempu ir per 2011-uosius turėtų atlikti darbų, vertų 13 mln. Lt. Jei kitais metais būtų gauta dar 20 milijonų, o 2013-aisiais – 15 mln. Lt, tų pačių metų Kalėdoms bibliotekininkai gautų šauniausią dovaną – rekonstruoto korpuso raktus.

"Veido" archyvas

Nacionalinės Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija baigsis tik po kelerių metų

Kauno valstybinio dramos teatro optimistinės viltys siejamos jau su 2012 metų Kalėdomis, nors statybininkų kranas šiuo metu kaip tik nukėlinėja senąjį didžiosios scenos stogą. Patvirtinta šių metų statybos darbų apimtis – 7,5 mln. Lt, nors prašyta dvigubai daugiau. Taigi rudeniop, išnaudoję minėtus pinigus, statybininkai gali kuriam laikui palikti darbų aikštelę. Pagrindinės teatro scenos statyba ir įrengimas turėtų kainuoti maždaug 20 mln. Lt. Teatro direktorius Egidijus Stancikas viltingai stebi sustabdytas Valdovų rūmų statybas: jei šioje aikštelėje įstatymų saugotojų dėka ilgėliau įsivyrautų ramybė, Kultūros ministerija, tikėtina, turimas lėšas padalytų kitiems savo kuruojamiems rekonstruojamiems objektams.

Panašių vilčių neslepia ir savąjį dramos teatrą nuo pamatų atstatinėjantys klaipėdiečiai. Naujasis uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas, apžiūrėjęs svarbiausią senamiesčio statybvietę, irgi žadėjo artimiausiu metu belstis į Kultūros ministeriją teirautis savosios nuo Valdovų rūmų atliekančių pinigų dalies. Užbaigtą naujojo Klaipėdos dramos teatro fasadą miestiečiai turėtų išvysti jau šių metų pabaigoje, tačiau apdailai ir patalpoms įrengti prireiks dar mažiausiai poros metų.

BFL

Antradienį Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, prasideda tradicinė IX tarptautinė Baltijos šalių restauratorių konferencija “Meno ir mokslo sintezė restauravime: kryptys ir pasiekimai”. Trijų Baltijos valstybių, kitų Europos ir pasaulio šalių muziejinių vertybių restauratoriai Lietuvos sostinėje renkasi po beveik dešimtmečio pertraukos.

Baltijos šalių restauratorių konferencijos aktualiomis kultūros vertybių išsaugojimo temomis vyksta nuo 1987 m., kas treji metai paeiliui Latvijos, Estijos ir Lietuvos sostinėse. Konferencijas tradiciškai rengia kiekvienos valstybės svarbiausi muziejinių vertybių restauravimo centrai.

Vilniuje paskutinį kartą tokia konferencija įvyko 2002 m., joje įvairiais aspektais buvo gvildentos sakralinio meno tyrimų, konservavimo ir restauravimo problemos.

Šį kartą konferencijoje, kurią gegužės 10-13 dienomis organizuoja Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras, dalyvauja svečiai ir pranešėjai ne tik iš Latvijos ir Estijos, bet ir iš Čekijos, Italijos, Ispanijos, Indijos, Rusijos, Suomijos, Vokietijos, Rumunijos. Konferencijos svečius sveikins Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.

Pasak rengėjų, Baltijos šalių restauratorių konferencijos pelnytai laikomos ne tik didžiausiais, bet ir turiningiausiais bei produktyviausiais restauravimo specialistų forumais Baltijos regione, kaskart susilaukiančios vis didesnio kultūros vertybių tyrėjų, restauratorių ir kt. specialistų dėmesio.

Mokslininkai imasi tyrinėti eksponatus sudėtingiausiais instrumentiniais metodais siekdami atskleisti jų sandarą, medžiagas, nustatyti autentiškumą, išaiškinti eksponatų būklę bei pažeidžiamumą; restauravimo praktika dabar neįsivaizduojama be konservavimo medžiagų tyrimo, leidžiančio parinkti optimalius preparatus ir sukurti konservavimo metodus, laiduojančius kultūros vertybių būklės pagerinimą ir ilgalaikį išlikimą.

Baltijos šalių restauratorių konferencijų geografija smarkiai išsiplėtė – nuo 1992 m. forumai tapo tarptautiniai, suburiantys ne tik Estijos, Latvijos ir Lietuvos specialistus, bet susilaukiantys garbių svečių kitų ES ir pasaulio šalių.

Naujajame arsenale pradėjo veikti kolekcininko Kazio Varnelio Lietuvos nacionaliniam muziejui dovanotų lituanistinių vertybių paroda.

Menininkui Kaziui Varneliui pasisekė: 1998-aisiais su žmona Gabriele į Lietuvą grįžęs išeivijos šviesuolis per ilgą gyvenimą sukauptus ir tėvynėn parvežtus turtus gavo galimybę eksponuoti Vilniaus senamiestyje, buvusiuose Pirklių gildijos ir Mažosios gildijos namuose. Muziejininkai nuoširdžiai abejoja, ar šiandien bent vienam susirengusiam į gimtinę grįžti kolekcininkui pavyktų gauti panašias sąlygas savo kolekcijoms.

O tie, kurie užsuka į K.Varnelio namus-muziejų, įsitikina, kad kitos panašios ekspozicijos Lietuvoje nėra. Nedidelės gotikinės muziejaus salės sužavi paties menininko paveikslų, sukurtų oparto ir minimalizmo stiliumi, bei įvairialypės jo sukauptos meno kolekcijos kontrastais. “Sunku patikėti, kad tokios apimties meno vertybių rinkinį sugebėjo sukaupti vienas žmogus” – teigia šio muziejaus vedėjas Vidas Poškus.

Namai, pilni eksponatų

K.Varnelis gimė 1917-aisiais Alsėdžių miestelyje. Suaugęs Kaune baigė Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, vėliau – lietuvių dailininko modernisto Stasio Ušinsko vadovaujamą dekoratyvinės tapybos studiją.

Nuo pat jaunystės domėjosi istorija ir kolekcionavimu. Muziejininko patirties įgijo karo metais vadovaudamas Bažnytinio meno muziejui Kaune.

Pasitraukęs į Vakarus K.Varnelis dvejus metus studijavo Vienos vaizduojamojo meno akademijoje. 1949 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Čikagoje, profesoriavo miesto koledže. Šiame didmiestyje įrengti dailininko namai netrukus tapo panašūs į muziejų. 1978 m. Varnelių šeima persikėlė į sodybą Stokbridže, Masačusetso valstijoje. Erdviose salėse atsirado daugiau vietos nuolat gausinamai kolekcijai ir vertingai bibliotekai. Pastarosios, apimančios 7 tūkst. vertingų leidinių, nenustojo pildyti ir grįžęs į Lietuvą – knygas pirko iki pat savo mirties.

K.Varnelio netekome pernai, spalio 29-ąją. Dailininkas ir kolekcininkas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jo veikla įvertinta LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi ir ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Komandoro kryžiumi.

Žvilgtelėti praeitin

K.Varnelio namai-muziejus 2003 m. tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu. Visus sukauptus turtus menininkas padovanojo Lietuvai.

Ir nors jo vardo muziejuje šalia paties K.Varnelio paveikslų galima išvysti tiek retos lietuviškosios ikonografijos, tiek Vakarų Europos meistrų estampų, tiek nuosekliai kauptą Vakarų meno kūrinių rinkinį ir netgi rytietiškos kinų bei japonų dailės pavyzdžių, – ne visas šio unikalaus žmogaus dovanotas palikimas tilpo nuolatinėje ekspozicijoje.

Paroda, atidaryta Naujajame arsenale, pristato anksčiau nerodytą K.Varnelio kolekcijos dalį. Daugiausia tai senos lituanistinės tematikos knygos ir žemėlapiai, kai kurie iš jų – unikumai, kurių nėra jokioje kitoje Lietuvos bibliotekoje. Beje, dailininkas neskaičiuodamas restauravimo išlaidų kruopščiai prižiūrėjo saugomus eksponatus, todėl muziejui jie atiteko puikios būklės. Pavyzdžiui, vertingas ir kolekcininkų garbinamas “mažasis Schedelis” – vokiečių humanisto Hartmanno Schedelio “Kronikos” 1497 m. leidimas – atrodo taip, tarsi būtų išspausdintas pernai. “Štai ką reiškia anų laikų popieriaus kokybė. Dabartinius leidinius tokios būklės išsaugoti pusę tūkstantmečio būtų labai sudėtinga”, – įsitikinęs muziejininkas V.Poškus.

Pats kolekcininkas itin didžiavosi Prūsijos kunigo, lietuvių kalbos tyrinėtojo ir žodynininko Pilypo Ruigio vokiškai 1735 m. parašyto veikalėlio “Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas” rankraščiu. Dar vienas išskirtinis parodos eksponatas – net keturi artilerijos modernizuotojo, raketų idėjos autoriaus Kazimiero Semenavičiaus “Didžiojo artilerijos meno” leidimai lotynų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. Taip pat – Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio į lietuvių kalbą išverstas ir 1816 m. Vilniuje išleistas Naujasis Testamentas, 1713 m. pakartotinai išleistas Konstantino Sirvydo “Trijų kalbų žodynas” ir kitos knygos.

Dar viena K.Varnelio aistra – senoji kartografija. Jo kolekcijos puošmena – seniausias (1576 m.) Vilniaus miesto planas iš Georgo Brauno “Pasaulio miestų atlaso”, impozantiškas renesansinis Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sudarytas žemėlapis, etmono Jonušo Radvilos kariuomenės kapitono Kristupo Eigirdo braižyti kautynių planai, Septynerių metų karo (1756–1763) laikų Klaipėdos miesto žemėlapis su senąja pilimi ir kiti unikalūs eksponatai.
Iš viso parodoje eksponuojama daugiau nei šimtas XVI–XVIII a. žemėlapių.

"Veido" archyvas

V.Krėvės-Mickevičiaus ir V.Mikolaičio-Putino muziejams iškilo sunaikinimo grėsmė

Nors ir nelabai madinga kalbėti, kad pernai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, vis dėlto miesto titulas buvo išskirtinis, ir tai, kas nepavyko anuomet, galima pataisyti dabar. Apskritai ačiū Dievui, kad Vilniui buvo leista būti kultūros sostine, nes dabar gal bus galima drąsiau skelbti, kad buvusi kultūros sostinė negali sau leisti būti nekultūringa. Priminsime, kad “Financial Times” grupės užsienio tiesioginių investicijų žurnalas yra paskelbęs Vilnių Rytų Europos ateities miestu ir Baltijos regiono ateities miestu. O kokia gi bus ateitis, jeigu pramiegosime dabartį?

Pavasarį pasirodė gana solidus dokumentas – “Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gairės 2011–2020, kultūros politikos ilgalaikiai tikslai ir priemonės”. Greičiausiai tai juodraštinis variantas, nes jame daugoka kalbos ir korektūros klaidų. Save gerbianti įstaiga sunkiai ryžtųsi iš rankų išleisti tokį pusfabrikatį, juolab kad tame dokumente svarstomi strateginiai kultūros dalykai, bet gal savivaldybės “kultūrtrėgeriai” kaip tik laukia atsiliepimų, kritikos ar pataisų? Jų nesulaukę vėliau ims būgnyti, kad vilniečiai yra abejingi miestui, kad niekas nereagavo, vadinasi, su viskuo sutiko. Taigi imkime ir svarstykime (citatų kalba netaisyta).

Šios strategijos skaitytojai turėtų pasigesti vienos “smulkmenos” – Vilniaus ir Lietuvos gyventojų grupės nuo 35 iki 55 metų. Pateiktos tik šios: “Vilniaus kultūros strategijos tikslinės grupės: Vilniaus ir Lietuvos gyventojai – vaikai ir jaunimas iki 17 metų; jauni suaugusieji (18–35 metų); ir asmenys virš 55 metų.”

Tikriausiai negalima sutikti, kad 35–55 metų amžiaus grupei kultūra nerūpi ir dešimt metų į ją neverta orientuotis.
Dar viena neįprasta dokumento nuostata: vienas kultūros politikos principų – demokratiškumas, bet jo aspektas: “Kaip opozicija elitiškumui”. Sunku suvokti, kodėl demokratiškumas turėtų oponuoti vadinamajai elitinei kultūrai. Argi demokratiškumas nėra visų kultūros reiškinių įvairovė ir pasirinkimo laisvė?

Keisti tikslai

Na, o atidžiausiai išnagrinėjome savivaldybės požiūrį į literatūrinius memorialinius butus-muziejus, nes dažnai su jais tenka susidurti ir stebėti jų darbą. Taigi strategija parengta, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės muziejų plėtros koncepcija, parengta VšĮ “KULTUR” 2008 m. Muziejų atžvilgiu savivaldybės pateikta pozicija nenustebino – jau anksčiau buvo galima nujausti, kad bus einama panašiu keliu, nes savivaldybė dėl literatūrinių muziejų niekada pernelyg nesivargino. Vilnius neturi tokio masto literatūrinio muziejaus kaip Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune, bet, pasirodo, ir tai, ką turi, pasišauta sunaikinti. Noromis nenoromis imi galvoti: negi mūsų literatūros klasikai tokie niekam verti, kad miestas, pabuvęs kultūros sostine, nusprendė jų išsižadėti?

Štai teigiama, kad “apjungus memorialinius Venclovų namus-muziejų, V.Krėvės-Mickevičiaus butą-muziejų, V.Mykolaičio-Putino butą-muziejų į memorialinių muziejų direkciją, pakito administravimas, bet ne muziejų veikla”. Negi jungiant muziejus viltasi, kad jie ims ir stebuklingai susiremontuos, įsirengs naujas ekspozicijas? Juk kiekvienam aišku, kad administracijos pervadinimas nelemia kokybės. Kokybė priklauso nuo idėjų ir kūrybinio užsidegimo jas įgyvendinti.

Toliau argumentuojama: “Logiškas [koncepcijos] autorių siūlymas yra apjungti tame pačiame name ir laiptinėje įsikūrusius V.Krėvės-Mickevičiaus ir V.Mykolaičio-Putino muziejus tiek misijos, tiek produkto lygmenyse, o taip pat praplėsti kitų šiame name gyvenusių žymių kultūros veikėjų – Kazio Borutos, Kosto Korsako, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Mykolo Biržiškos, Jadvygos Čiurlionytės ir kt. pristatymu. Tuo pačiu studijos autoriai siūlo ieškoti galimybių įrengti papildomą infrastruktūrą, skirtą renginiams ir parodoms.

Iš esmės autorių pasiūlymas apjungti muziejus ir praplėsti veiklą yra teigiamas. Tačiau ribotos galimybės praplėsti butuose sukurtą infrastruktūrą taip, kad ji galėtų talpinti ženkliai praplėstą kolekciją, sudarytų sąlygas įvairesnio pobūdžio veikloms, jų tarpe renginiams ir parodoms, taptų patraukli lankytojams, verčia galvoti apie alternatyvius sprendimus – perduoti sukauptus vertingus eksponatus kitiems miesto muziejams arba svarstyti galimybes steigti Vilniaus miesto muziejų, kuriam taip pat galėtų būti perduoti vertingiausi memorialinių muziejų eksponatai, susiję su Vilniaus kultūriniu gyvenimu ir žymiomis asmenybėmis.”

Belieka pasiguosti: Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojai, kasdien subėgantys į gigantišką pastatą, bet labai ankštus kabinetus, apsirgo klaustrofobija ir gigantomanija. Keista, kad kultūros strategai nesuvokia esminio dalyko: į jokį miesto muziejų neįmanoma perkelti viso buto, perkeliami tik eksponatai, o sienų, langų ir durų juk neišimsime iš pastato. Memorialinis muziejus šiuo atveju įdomus visokeriopu autentiškumu, ne veltui kino menininkai prašosi leidžiami filmuoti į V.Mykolaičio-Putino ar V.Krėvės butą.

Be to, jau yra bandyta kurti didelį Vilniaus rašytojų memorialinį muziejų, deja, jis buvo išardytas, pastatas atiduotas Anglijos ambasadai, o eksponatai nuvežti į Maironio lietuvių literatūros muziejaus sandėlius. Suprantama, keitėsi laikai, reikėjo lėšų ir idėjų ekspozicijoms pakeisti, tad nueita lengviausiu keliu – iš viso nusikratyta.

Galima įtarti, kad ir dabar norima panašiai pasielgti: iš pradžių uždarys nedidelius muziejus, juos parduos, žadėdami už tai įkurti didelį muziejų, o po to pareikš, kad pritrūko lėšų, ir tiek žinių. Įdomu, iš kur rastųsi lėšų naujam Vilniaus miesto muziejui steigti, jeigu kelių nedidelių nėra iš ko išlaikyti.

Ar muziejai iš tiesų nelankomi?

Žinoma, piktinimasis ar priekaištai čia nieko negelbės – turime išsiaiškinti ir įrodyti sau, ar tie muziejai Vilniui ir apskritai mūsų valstybei yra reikalingi. Ar muziejuose tik “originaliai puoselėjami rašytojų kultai”, ar tai mūsų kultūrinis paveldas, leidžiantis ne tik išpažinti, bet ir pažinti savo literatūros istoriją.

Pirmiausia du Vilniaus miesto savivaldybei priklausantys muziejai įrengti literatūros klasikų – V.Krėvės ir V.Mykolaičio-Putino literatūrinei bei kultūrinei veiklai atskleisti. Privalu prisiminti, kad iki V.Mykolaičio-Putino bute gyveno dar vienas iškilus klasikas Balys Sruoga. Šiame bute jis buvo suimtas, išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, į šį butą sugrįžo ir gyveno iki mirties. “Dievų miško” pirmųjų puslapių veiksmo vieta yra būtent šis butas.
Neišvengiamai viename kambarių turi rastis ekspozicija B.Sruogai, juo labiau kad ir eksponatų, padovanotų rašytojo dukters Dalios Sruogaitės, yra. Bute lengvai išsitektų abu klasikai, o visuomenei būtų galima pateikti turiningą informaciją. Deja, iki šiol muziejuje neišmontuotos dar sovietmečiu įrengtos griozdiškos konstrukcijos, tad neatnaujinta ir ekspozicija. Šįkart idėjos subrandintos, bet joms įgyvendinti savivaldybė turi padėti. Negi muziejininkai iš savo kuklių algų turi samdytis meistrus?

Geresnė V.Krėvės muziejaus padėtis, nes jis įrengtas jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tad ir ekspozicija ten nekvepia sovietmečiu. Taigi savivaldybės tarnautojams praverstų kartais patiems apsilankyti muziejuose, pasikalbėti su juose besilankančiais žmonėmis ir tuomet sėsti prie strategijų, o ne vadovautis VšĮ momentiniais tyrimais ir aiškinti, kad į muziejus niekas nevaikšto.

Štai, tarkime, V.Mykolaičio-Putino muziejuje būna dienų, kai čia apsilanko po keturias moksleivių ekskursijas. Daug lankytojų šiemet atėjo per Muziejų naktį, buvo žiūrimi filmai. Tad ar galima teigti, kad šis muziejus nelankomas?
Nujaučiant savivaldybės nemeilę literatūriniams muziejams, buvo kreiptasi į mokytojus, kad pasirašytų viešą kreipimąsi į Vilniaus savivaldybę dėl V.Mykolaičio-Putino muziejaus išsaugojimo, ir sulaukta gausių atsiliepimų. Kreipimasis kol kas neįteiktas, bet pats faktas garantuoja, kad muziejaus ginti stos labai daug žmonių.

Žinoma, ne visi muziejai yra tokie, kokių norėtųsi. Iš tiesų reikia svarstyti, kokį norime turėti Venclovų namų muziejų. Autentiško Antano Venclovos kambario ir bibliotekos tokiame dideliame pastate nepakanka. O šis muziejus galėtų būti itin įdomus ir unikalus. Sakykime, pamažu tolsta sovietmetis, daug to laikotarpio medžiagos metama į makulatūrą, tad kodėl neįrengus sovietmečio literatūros ekspozicijos, kurioje būtų parodoma ideologizavimo žala: standartizuoti tekstai, kupiūros, filmai iš sovietmečio literatūrinio gyvenimo, išradingos edukacinės programos ir t.t.

Rugsėjį Vilniaus savivaldybėje vykusioje diskusijoje “Europos kultūros link”, skirtoje VEKS patirčiai apmąstyti ir įvertinti, Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius optimistiškai pareiškė: “Šiandien viešai sakau – aš skelbiu karą tiems, kurie menkina ir griauna tai, kas dar ne vienerius metus galėtų būti didžiulis postūmis Vilniaus kultūriniam gyvenimui. Skelbiu karą ne konstruktyviai kritikai, ne diskusijoms, kuriose išsakomos skirtingos pozicijos, bet ciniškam jau sukurto turto naikinimui. Rėkiama, kad išleisti didžiuliai pinigai, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kiek žalos daro visokių “ekspertų” destruktyvūs bandymai sumenkinti tai, kas pasiekta”.

Įdomu, kiek šiais žodžiais galima tikėti. Ar iki naujų rinkimų į savivaldybes? Jeigu iki šiandien nei Pylimo gatvėje, nei Gedimino prospekte savivaldybė neįstengė net kelių rodyklių, nukreipiančių į minėtus muziejus, pritvirtinti, tai kas gali žinoti, kokia kryptimi eis būsimieji Vilniaus kultūros strategai.

Rugsėjo pradžioje sostinės muziejininkai vos spėja suktis: kol mokyklos nebaigtos renovuoti, pedagogai pažintines pamokas stengiasi vesti kultūros įstaigose. Štai Lietuvos nacionalinis muziejus siūlo daugiau kaip 30 teminių pamokų ne tik istorijos, bet ir dailės, muzikos ir kitų dėstomų dalykų temomis. Kaip “Veidui” sakė šio muziejaus atstovė Birutė Kazlauskienė, šįmet moksleivių laukia trys naujos ekskursijos, paįvairintos praktinėmis užduotimis: “Žalgiriui 600″, “Lietuva carų valdžioje” ir “Prancūzmečio ženklai Vilniuje”. Ekskursija muziejuje klasei kainuoja 20 Lt.

Vilniaus paveikslų galerijoje moksleiviams taip pat siūlomas naujas renginys – ekskursija “Baltasis romantizmo angelas”. Jaunuoliams siūloma persirengti dvarininkų drabužiais ir apžiūrėjus Chodkevičių rūmuose saugomus turtus dalyvauti romantinės poezijos ir muzikos viktorinoje. Nacionalinė dailės galerija, neseniai pristačiusi lietuviškos fotografijos parodą “Nuobodulys”, taip pat kviečia į edukacinius renginius su praktinėmis užduotimis. Lietuvos dailės muziejus už neįprastas pamokas iš moksleivio teprašo simbolinio lito mokesčio.

Spalį Nacionalinis muziejus ketina atgaivinti šeštadieninių užsiėmimų, skirtų visai šeimai, tradiciją. Pernai jie tapo tokie populiarūs, kad teko steigti papildomas grupes. Pageidaujančių įdomiai leisti šeštadienio popietes muziejuje šeimų registracija jau vyksta.

Dėl puošnių buvusių apskričių viršininkų grandinių, kutais padabintų spalvingų vėliavų bei kitokio likviduotų apskričių viršininkų administracijų palikimo susikibo krašto muziejai.

Vyriausybė pavedė Vidaus reikalų ministerijai (VRM) parengti siūlymą, kaip elgtis su likviduotų apskričių viršininkų administracijų turtu bei šią instituciją reprezentavusiomis regalijomis – vėliavomis, viršininkų skiriamaisiais ženklais, antspaudais. Šiuo metu VRM specialistai rengia šį siūlymą Ministro pirmininko tarnybai.

Simbolius perimti savo žinion jau panoro kai kurie krašto muziejai, rašo “Lietuvos žinios”.

Pirmasis paimti eksponatus suskubo Lietuvos nacionalinis muziejus. Prašymą Ministro pirmininko tarnybai jo vadovai nusiuntė birželio mėnesį. Vyriausybės kancleriui Deividui Matulioniui adresuotame rašte prašoma, kad visų buvusių apskričių viršininkų regalijos ir kiti simboliai būtų saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

“Šešiolika metų egzistavusios, o vėliau panaikintos apskritys yra naujausių laikų istorijos paveldas. Todėl natūralu, kad apskričių administracijų simboliai, net jų iškabos, blankų pavyzdžiai ir antspaudai būtų saugomi mūsų saugyklose”, – sakė muziejaus direktoriaus pavaduotojas Žygintas Būčys.

Jis iškart perspėjo, kad Nacionalinio muziejaus tikslai – ne grobikiški. “Tesiekiame, kad regalijos nepasimestų”, – sakė Ž.Būčys.

Pirmoji savo regalijomis pasirūpino buvusi Kauno apskrities viršininkė Ona Balžekienė. Paskutinę darbo dieną, birželio 30-ąją, jas kartu su apskrities vėliava ji perdavė Vytauto Didžiojo karo muziejui. Buvusi viršininkė šį perdavimą įteisino dokumentu – pasirašė jų priėmimo-perdavimo aktą.

O.Balžekienė pasidžiaugė, kad svarbiausi Kauno apskritį menantys simboliai bus išsaugoti laikinojoje sostinėje ir eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Buvusi Marijampolės apskrities viršininkė Birutė Kažemėkaitė paskutinę darbo dieną savo regalijas perdavė prezidento Kazio Griniaus muziejui.

“Juk tai yra mūsų istorija, todėl apskrities simboliai turėtų likti Marijampolėje. Tik po kelių dienų man skambino iš Lietuvos nacionalinio muziejaus, tačiau jiems niekuo padėti nebegalėjau”, – prisiminė B.Kažemėkaitė.

Tą pačią dieną papuošalus nuo krūtinės nusikabino ir buvęs Klaipėdos apskrities viršininkas Arūnas Burkšas. Vėliavą, herbą ir Klaipėdos apskrities garbės ženklą jis perdavė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriui Jonui Geniui.

“Manau, kad tie daiktai turėtų likti Klaipėdoje. Dabar jie ir yra pas mus, tačiau kol kas negalime jų eksponuoti, nes oficialiai jie neperduoti”, – apgailestavo J.Genys.

Buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Rimundas Domarkas taip pat patvirtino, kad jo krūtinę puošusią grandinę ir kai kuriuos kitus eksponatus norėtų turėti Šiaulių “Aušros” muziejus.

“Jo direktorius dar iki apskričių naikinimo vaikščiojo pas mane ir prašė, kad šias regalijas perduočiau jam. Pasakiau, kad vėliavos neduosime, nes kol kas veikia regiono plėtros taryba, o ji simbolizuoja mūsų Šiaulių kraštą. Tačiau kiti daiktai dar nėra buhalteriškai įvertinti, nenustatytas jų nusidėvėjimas. Be to, jie jau mums nebepriklauso”, – aiškino R.Domarkas.

Buvęs Utenos apskrities viršininkas Egidijus Puodžiukas sakė nežinąs, ar kuriam nors miesto muziejui reikia regalijų.

“Aš jų dabar su savimi nesinešioju, nes jas perėmė VRM. O ką su jomis darys – nežinau. Kaip nuspręs Ministro pirmininko tarnyba, taip ir bus”, – abejingai kalbėjo E.Puodžiukas.

Vakar Seimas vienbalsiai pritarė 2012-uosius metus šalyje paskelbti Muziejų metais. Tais pačiais metais bus švenčiamas ir pirmojo Lietuvoje įkurto viešo muziejaus – Dionizo Poškos Baublių – 200 metų jubiliejus.

Finansų ministerija laisva ranka sukurpė įsakymą, įpareigojantį muziejų, bibliotekų ir archyvų darbuotojus suskaičiuoti, kiek vertas jų saugomas turtas. Noras būtų pagirtinas, jei nebūtų absurdiškas.

Paskutinėmis praėjusių metų dienomis Finansų ministerija išleido įsakymą, kurio viena dalis vadinama 12-uoju Viešojo sektoriaus ir finansinės atskaitomybės standartu. Jis įpareigojo viešojo sektoriaus įstaigas įvertinti visą savo materialųjį turtą. Taigi iki 2013 m. muziejai, bibliotekos ir archyvai turi pinigais įvertinti ne tik turimus pastatus bei inventorių, bet ir saugomas kultūros vertybes. Pasak įsakymo autorių, kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių tikroji vertė turi būti nustatoma remiantis draudžiamąja verte, jei vertybės yra apdraustos, jei ne – darbuotojai turi patys juos įvertinti arba nurodyti įsigijimo savikainą. Jei ir to negalima padaryti, vertybei siūloma nustatyti simbolinę vieno lito vertę.

Nuo tokių finansų valdininkų nurodymų kultūros darbuotojai paklaiko. “Esame ištikti šoko”, – padėtį apibūdina Šiaulių “Aušros” muziejaus direktorius Raimundas Balza.

Kaina iš kosmoso

Kultūros darbuotojai tikina, kad vienodų metodikų, kaip nustatyti kultūros vertybės kainą, nėra nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Taigi kyla pirmasis klausimas – kuo remtis?

Paprastai meno kūrinių kaina nustatoma aukcionuose, žinoma, tik tų, kurie patenka į viešąją rinką. Šios srities autoritetais pasaulyje laikomi “Sotheby’s” ir “Christie’s” aukcionai. Juose parduodami vertingiausi pasaulio paveldo objektai. Tuo tarpu Lietuvos aukcionas “Meno rinka”, kurio specializacija – prekyba tapybos kūriniais, dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Kultūros vertybės, nepatenkančios į aukcionus, parduodamos antikvariatuose, internetu, privačiai ir net sendaikčių turguose.

Muziejai, įsigydami viešai parduodamas vertybes, moka rinkos nustatytą kainą. Nors neretai būna ir taip, kad savininkai paprašo gerokai mažiau nei rinkos kaina. Na, pavyzdžiui, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus prieš dvejus metus iš olandų kolekcinininko Paulo Poustochkine’o įsigijo M.K.Čiurlionio paveikslą “Piramidžių sonata. Andante”. “Nenoriu net sakyti, kokio simboliškumo tai buvo kaina”, – atsidūsta muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.

Bet grįžkime prie aukcionų. Kolekcininko Zigfrido Jankausko teigimu, kartais net ir aukcionuose už meno vertybes gauti pinigai kelia abejonių, ar tokia suma neprasilenkia su sveiku protu. Pavyzdžiui, už Vincento van Gogho “Saulėgrąžas” sumokėta 60 mln. JAV dolerių. Nepaisant išskirtinių atvejų, muziejai, įvertindami savo vertybes, galėtų remtis analogiškų kūrinių rinkos kaina. “Šitaip gana nesunku būtų įvertinti numizmatiką. Kasmet leidžiami monetų katalogai su vidutinėmis rinkos kainomis”, – pripažįsta “Aušros” muziejaus direktorius R.Balza.

Tačiau ką daryti su vertybėmis, kurios viešai neparduodamos? Na, kad ir su archeologijos objektais. Juk Lietuvoje uždrausta jais prekiauti, vadinasi, jie net negali būti įvertinti pinigais.

Arba kiek įvertinsime, tarkim, M.K.Čiurlionio darbus? Minėtame įsakyme skelbiama, kad tai galima padaryti remiantis draudžiamąja verte. Iš tiesų, kai šio menininko darbai buvo vežami rodyti į užsienį, “Rex” buvo įvertintas milijonu eurų. Paklaustas, iš kur paimta tokia kaina, O.Daugelis pajuokauja: “Iš kosmoso”. Ir priduria, kad M.K.Čiurlionio kūriniai neparduodamai nuo 1908 m., todėl pavyzdžių, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti jų kainą, nėra. Kodėl tik milijonas, o ne trys ar penki? “Todėl, kad nedrįsome tiek paprašyti. Bet išdrįsime”, – vėl juokauja direktorius.

Dar sudėtingiau darosi, kai kalba pakrypsta apie dokumentus. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas skėsteli rankomis: “Mūsų fonduose yra apie 4 mln. rankraštinių vienetų. Ar mes pinigais turime vertinti kiekvieną vienetą, ar rankraščių kolekciją? Ir kokią kainą nustatyti, pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio “Metams”, vieninteliam jo ranka rašytam originalui?”

Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorė Laima Tautvaišaitė be ironijos iš viso kalbėti negali: “Ar kainą reikėtų nustatyti byloms? Byloje gali būti ir vienas lapas, ir metro storio segtuvas. Šiame archyve saugoma 1,3 mln. bylų. O gal reikėtų skaičiuoti išilginiais metrais? Šis archyvas turi 15 kilometrų dokumentų, iš viso šalies archyvuose yra 82 km dokumentų. O gal vertinti pagal svorį ar karaliaus parašą? O kiek kainuoja ištremtų į Sibirą žmonių sąrašai? Girdime daug absurdiškų minčių apie archyvus ir jau nebesistebime”, – sako archyvininkė.

Kolegų mintis apibendrina Lietuvos nacionalinio muziejaus, turinčio per milijoną eksponatų, direktoriaus pavaduotojas Žygintas Būčys: “Nacionalinį turtą galima įvertinti ir šimtu tūkstančių, ir dviem milijonais litų – vis tiek tai bus suma iš lubų”.

Gal išeitis būtų nurodyti eksponato pirkimo kainą? “Galiu nurodyti, – sako O.Daugelis. – Auksinais, aukso markėmis, tarpukario litais, reichsmarkėmis, ostmarkėmis, trimis rublio kursais ir dabartiniais litais. O kas suskaičiuos, koks tų pinigų kursas dabar? Be to, tai vis tiek nebus tikroji meno vertė, nes M.K.Čiurlionio paveikslai dešimt metų po jo mirties pirkti už vieną kainą, o dabar, praėjus šimtui metų, kainuoja gerokai daugiau”.

Kiek kainuoja maišas smėlio

Dar didesnis galvos skausmas muziejininkams kyla, kai kalba prasideda apie daiktus, kurie neturi meninės vertės, tik istorinę. Pavyzdžiui, “Aušros” muziejuje esama žmonių pieštų Sąjūdžio plakatų, o Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas maišas smėlio nuo Seimo rūmų Sausio 13-ąją. “Jeigu bus įvertinta jo materialioji vertė – maišo ir smėlio, išeis gal 20 Lt, tačiau aš, kaip Seimo gynėjas, sužinojęs tokią kainą, pasijusiu labai įžeistas”, – tikina Z.Jankauskas.

Pavyzdžių turi ir Literatūros bei tautosakos institutas. Na, kad ir Jono Basanavičiaus megztinis. Jei pabandysime jį iškišti dėvėtų drabužių parduotuvėje, kažin ar kas duos bent litą. Bet juk jis tautos patriarcho! Dar yra Žemaitės lagaminas, kurį ji vežėsi į Ameriką. “Ar Europos rinkoje būtų įmanoma bent centą gauti už kažkokio vyskupo nuotrauką? Betgi mums – tai nacionalinis poetas Antanas Baranauskas”, – svarsto O.Daugelis.

Vis dėlto Lietuvoje yra viena institucija, žinanti, kokį turtą valdo, – tai Vilniaus universiteto biblioteka. Jos direktorė Irena Krivienė tikina, kad 2004 m. iš knygotyros specialistų buvo sudaryta darbo grupė, kuri įvertino dalį bibliotekos fondų – retus spaudinius, rankraščius ir grafikos darbus bei spaudinius, išleistus iki 1945 m. Jų nustatyta suma – 2,4 mlrd. Lt. Tačiau direktorė pabrėžia, kad įgyvendinant Finansų ministerijos įsakymą šia suma negalima vadovautis, nes turtą vertino nelicencijuoti ekspertai.

“Iš kur jų bus, jei Lietuvoje nėra meno vertybių rinkos?” – atšauna Z.Jankauskas. Yra tik menotyrininkų, muziejininkų ir bibliotekininkų, kurie gali nustatyti kūrinio autorių ir, atsižvelgdami į rinką, pasakyti apytikslę kainą. Bet O.Daugelis primena, kad muziejininkams uždrausta dalyvauti anktikvarinių daiktų rinkoje, taigi kaip jie gali vertinti daiktus, jeigu neturi tokio darbo patirties? Todėl, muziejininko nuomone, valstybė turėtų skirti lėšų užsienio vertintojams samdyti.
Kyla ir dar viena problema: kultūros darbuotojai neišvengiamai susidurs ir su turimo nekilnojamojo turto įvertinimu. “Kaip nustatyti Vileišių rūmų vertę? Jie yra aukščiausios vertės paveldo objektas, kokiu niekada nebuvo prekiauta. Ar nekilnojamojo turto vertinimo agentūros turės tam pakankamos kvalifikacijos? Matyt, teks samdytis ekspertus. Kiek tai mums kainuos?” – klausia M.Kvietkauskas.

Dar keblesnė padėtis ima atrodyti, kai pagalvoji apie Gedimino pilį ar Kryžių kalną.

Tik vienas litas

Ko gero, išeitis tėra viena: kaip ir siūlo Finansų ministerija, nustatyti viskam vieno lito kainą. Muziejininkai atšauna: jeigu finansininkai nori eksponatus įvertinti po litą, jau šiandien galima jiems pateikti eksponatų sąrašą, nes tiksliai žinoma, kiek jų yra. Tuo tarpu I.Krivienė mano, kad toks pasiūlymas nekorektiškas. Juk, pavyzdžiui, M.Mažvydo “Katekizmą” teturime vieną. Ir jį įvertinti litu?!

“Litas atrodo juokingai, – pritaria ir “Aušros” muziejaus direktorius R.Balza. – Jeigu daiktas bus pavogtas, kaip policijai paaiškinsime, kad jis vertas daugiau?”

O Ž.Būčys ironizuoja: “Na, įsidėsiu į kišenę 50 vetingiausių eksponatų ir išsinešiu. Bylos man net neiškels, nes jų vertė – viso labo 50 Lt!”

Taigi negerai ir vienas litas. Todėl Kultūros ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė, kuri iki liepos turi sugalvoti, kaip įvertinti turimas vertybes. Vienas pasiūlymų – vertinti litu, bet su prierašu, kuris paaiškintų, kad tas litas tėra buhalterinės apskaitos vienetas, o ne piniginė išraiška.

“Man tai panašu į bergždžio darbo būrelį”, – apibendrino O.Daugelis.