Ar kada svajojote įgyti nežemiškų galių: skraidyti, įskelti žaibą, perkelti daiktus į kitą vietą jų nepalietus ar keliauti laiku? Šiandien mokslas ir technologijos pažengė tiek, kad kiekvienas gali prilygti galingam graikų dievui Dzeusui ir įgyvendinti tai, kas iki šiol atrodė neįmanoma. Naujajame Estijos sostinėje įsikūrusiame Energetikos mokslo centre kartu su visa šeima galėsite pasijusti pasaulio kūrėjais ir išbandyti pusantro šimto interaktyvių eksponatų.

Žaibų šou be baimės šešėlio
Vienas populiariausių Taline naujai atsidariusio Enegetikos mokslo centro eksponatų – žaibų mašina. Ji gali įskelti iki 3 metrų ilgio žaibą, primenantį milžinišką švytintį vėrinį. Vienu metu mašina laido žaibus skirtingomis kryptimis, surengdama tikrą žaibų šou. Nenuogąstaukite, mašina visiškai nepavojinga. Ji padės suprasti kaip ir iš kur susidaro žaibai bei stebėti elektros energijos tėkmę plika akimi.

Grožio procedūros elektros šoku
Vienas žymiausių XX a. fizikas Albertas Einsteinas garsus ne tik dėl jo sukurtis reliatyvumo teorijos, bet ir charizmatiškos šukuosenos. Būtent susitaršę ir piestu stovintys plaukai laikomi vienu geriausiai atpažįstamų garsaus mokslininko bruožų. Dabar su tokia šukuosena galite įsiamžinti ir jūs. Kaip? Energetikos mokslo centre veikiančiame „grožio salone“ darbuotojai padės sukurti A. Einsteino šukuoseną elektros šoku, pastatydami plaukus piestu.

Pažinti beribį kosmosą
Vaikystės svajonė nukeliauti į saulę ar mėnulį pagaliau gali virsti realybe. Naujasis mokslą populiarinantis Talino muziejus organizuoja virtualius turus į Platoną, Jupiterį, Marsą ar kitas planetas. Virtualiame planetariume galėsite stebėti planetas ir žvaigždes, sužinoti jų atsiradimo istoriją ar net pažinti jų gyventojus!

Arčiau dangaus
Plika akimi žvaigždes ir planetas geriausiai stebėti iš Talino centre esančio televizijos bokšto. Tai aukščiausias pastatas mieste ir aukščiausias televizijos bokštas visoje Šiaurės Europoje. Bokšto apžvalgos aikštelėje galėsite pasigerėti žvaigždėtu dangumi ar miesto panorama. Tolumoje pamatysite net Suomijos krantus! Dažnai čia laiką leidžia ne tik romantikai, prisiekiantys vienas kitam meilę, bet ir ekstremalai. Pastarieji čia gali išbandyti laipiojimą bokšto sienomis ar pasivaikščiojimą po atvirą apžvalgos aikštelę. Kol tėveliai išbandys šias pramogas, vaikai nenuobodžiaus taip pat – jiems bus rodomas smagus 3D filmas, pasakojantis bokštą supančių pastatų istoriją.

Gamtos prieglobstis
Jei nuo mokslo žinių ar aukščio susisuko galva, pailsėkite viename didžiausių Europoje zoologijos sode. Talino zoologijos sodo plotas net 87 hektarai. Jame galėsite pasigerėti raganosiais, kupranugariais, baltosiomis meškomis, liūtais, drambliais, krokodilais, gyvatėmis bei kitais gyvūnais. Arba užsukite į Talino botanikos sodą, net lietingą dieną čia galite susikurti jaukų pikniką po palme ir mėgautis tropine šiluma.

kryziuociaiA

Žmonės šventė ir linksminosi visais laikais, tik papročiai, skoniai ir galimybės kito. Viduramžiais šventės buvo vienas pagrindinių pasilinksminimo būdų, jų metu žmonės bendravo, prekiavo, vaišinosi įvairiais to meto patiekalais, dalinosi naujienomis. Geras maistas ir gėrimai buvo neatsiejama pavykusios šventės dalis.

Atvykę į Viduramžių šventę visa tai galėsite patirti. Viduramžių epochos didikai savo gomurį malonindavo įvairia sumedžiotų žvėrių ir paukščių mėsa. Didysis kunigaikštis Vytautas Trakuose turėjęs net savo žvėryną, kuris buvo didis stebuklas kitų valstybių pasiuntiniams ir valdovams. Švenčių stalai lūžo ne tik nuo komtūrų siųstos sūdytos lašišos, Ordino didžiojo magistro išrūpintų silkių, bet ir Trakų ežerų žuvies patiekalų. Iš Rygos buvo patiekiama daržovių bei vaisių, vynas – iš Reino slėnio ir net iš tolimosios Graikijos. Neapseita ir be visoje Europoje garsaus lietuviško midaus bei gintarinio aludarių gėrimo. Bus skanėstų ne tik suagusiųjų, bet ir mažylių burnai.

Pirmąsyk šventėje bus gausu pramogų mažiesiems šventės dalyviams: ir piešimo pamokėlės bei varžytuvės, ir ekstremalios lenktynės mediniais vežimaičiais, ir besisukanti karuselė. Bei daug daug kitų vaikiškų džiaugsmų. Šventėje šurmuliuos amatininkai: puodžiai, kalviai, knygrišiai, juvelyrai, medžio drožėjai, popieriaus gamintojai, kauladirbis, peilininkas ir kt. Puikiai nusiteikę amatininkai ne tik mielai demonstruos senuosius amatus, pasakos jų istoriją, bet ir pakvies visus pageidaujančius pačius išmėginti vieno ar kito amato.

Šiais metais netruks kitų naujovių. Pirmą kartą Viduramžių šventėje dalyvaus raitieji riteriai, kurie varžysis ne tik įvairiose meistriškumo rungtyse, bet ir kovos ietimis. Vyks ypatingas riterių turnyras, kurio metu bus kaunamasi trimis etapais, naudojant skirtingus ginklus (skydą–kalaviją, pusantros rankos kalaviją bei baklerį (mažąjį skydą) – kalaviją). Žiūrovus kvapą gniaužiančiais triukais stebins oro akrobatas. Drąsiausieji galės dalyvauti vykdant nusikaltėlių teismą ir egzekuciją.

Pirmą kartą šventėje dalyvaus ir muziejininkai iš Kentčyno (Lenkija), kurie pristatys „Viduramžių riterių stovyklos virtuvę” bei puodininkystę.

O kokia gi šventė be padaužos juokdario, žonglieriaus ir viduramžių  muzikantų? Bus ir jie!
Šventė vartus atveria birželio 7 d. 13 val.

Su renginio programa galite susipažinti internete: www.trakaimuziejus.lt

Lietuvą aplankančių turistų poreikiai keičiasi. Užsieniečius į mūsų šalį vis rečiau veda pigių pramogų paieškos ir vis dažniau – noras pažinti mūsų istoriją ir kultūrą. Tai pastebi vienintelio Lietuvoje stipriųjų alkoholinių gėrimų muziejaus Kaune šeimininkai.

Rezultatai viršijo lūkesčius
Penktus metus skaičiuojančio bendrovės „Stumbras“ muziejaus šeimininkai pernai turėjo suktis kaip reikiant. Maždaug pusketvirto tūkstančio pavienių lankytojų ir apie 170 organizuotų grupių – nedideliam muziejui, kurio kūrėjai darbo iš pradžių ėmėsi neturėdami jokios patirties, puikus rezultatas.

„Stumbro“ pastangas papasakoti ne tik šimtametės alkoholio gamyklos, bet ir Kauno bei visos Lietuvos istoriją įvertino ir mūsų šalį aplankantys užsienio turistai. Jie pernai sudarė net trečdalį visų muziejaus lankytojų.

„Muziejų įkūrėme, kai supratome, kad turime ką papasakoti. Be to, norėjome kalbėti ir apie alkoholio vartojimo kultūrą, papasakoti, kaip ji Lietuvoje keitėsi per šimtmetį. Nors pasaulyje alkoholio muziejai labai populiarūs, vis dėlto reikia pripažinti, kad tokios sėkmės nesitikėjome“, – teigė bendrovės „Stumbras“ korporatyvinių reikalų vadovė Vaida Budrienė.

Vienintelio Lietuvoje stipriųjų alkoholinių gėrimų muziejaus steigėjus ypač džiugina dažnėjantys užsieniečių vizitai. Tai, kad turistai vis dažniau lanko istorinius ir kultūrinius objektus, rodo, jog apie mūsų šalį užsienyje vis rečiau galvojama kaip apie pigaus alaus ir gražių merginų valstybę.

„Užsieniečiai nuoširdžiai domisi istorija, istoriniais eksponatais. Gal net labiau nei lietuviai, kuriems įdomesnės alkoholio gamybos technologijos. Užsieniečiai nori pažinti mūsų kultūrą, o muziejaus lankymas yra vienas būdų tai padaryti“, – sakė V. Budrienė.

Ieško prasmingų pramogų
Pasak jos, besikeičiančių turistų įpročių pavyzdžių toli ieškoti nereikia: „Pavyzdžiui, niekam ne paslaptis, kad anksčiau vienintelis baltarusių tikslas Lietuvoje – apsipirkti prekybos centruose. Tačiau pastaruoju metu būtent baltarusiai yra vieni dažniausių mūsų muziejaus svečių, atvykstantys didžiausiomis grupėmis. Jiems nebepakanka pasivaikščiojimo po akropolius, todėl Lietuvoje ieško ir prasmingesnių pramogų.“

„Stumbro“ muziejaus šeimininkai taip pat žino, kas į Lietuvą vilioja kaimynus latvius. Jie muziejuje apsilanko pakeliui į Druskininkus arba iš jų.

Vis dėlto ne tik kaimyninių valstybių turistai atranda vienintelį Lietuvoje stipriųjų alkoholinių gėrimų muziejų. Jame netrūksta svečių iš Skandinavijos valstybių, Vokietijos, Ispanijos. Muziejuje taip pat lankėsi turistų grupės iš tolimosios Azijos – Kinijos ir Japonijos.

Įdomu tai, kad „Stumbro“ muziejaus steigėjams nereikia itin didelių pastangų, reklamuojant muziejų užsienyje. Žinia apie jį sklinda iš lūpų į lūpas – namo grįžę turistai papasakoja, ką regėję Kaune, taip muziejaus lankytojų ratas ir plečiasi. Apie muziejų užsieniečiai taip pat sužino iš savo lietuvių verslo partnerių ar pažįstamų.

Taip pat žinios apie „Stumbro“ muziejų sklinda ir tarp lietuvių. Muziejaus šeimininkai jau senai pastebėjo, kad jei su įmonės kolektyvu apsilankė vyras, tai netrukus su savo kolektyvu apsilankys ir jo žmona ar draugų kompanija.

Beje, vienintelis Lietuvoje stipriųjų alkoholinių gėrimų muziejus susilaukė ir užsienio žiniasklaidos dėmesio. Apie jį rašė Didžiosios Britanijos, Suomijos spauda.

Ir gimtadieniai, ir bernvakariai
Didžiausias lankytojų srautas „Stumbro“ muziejuje būna prieš žiemos šventes. „Tai susiję su įvairių įmonių vadovų noru pamaloninti savo darbuotojus ir padėkoti už drauge pradirbtus metus. Vis dėlto ir pošventiniu laikotarpiu skųstis negalime. Pavyzdžiui, šiemet sausį muziejuje apsilankė apie 230 svečių“, – pasakojo V. Budrienė.

Pasak jos, praėjusiais metais muziejuje buvo populiaru minėti gimtadienius, kaip vieną iš atrakcijų – apsilankymą muziejuje ir gėrimų degustavimą – rinkosi bernvakarius švenčiančios vyrų kompanijos.

stumbras_Nuotrauka 1

Eksponatų vis dar laukia
Prisidėti niekada nevėlu, ir tai padaryti gali kiekvienas. „Muziejaus ekspozicijos pildymas – nuolatinis procesas. O ypač kai tai susiję su senoviniais daiktais. Juk niekada negali žinoti, kas slepiasi senų sodybų palėpėse, sandėliukuose ir kitose galbūt užmirštose vietose“, – sakė jau daugiau kaip 100 metų veikiančios bendrovės „Stumbras“ korporatyvinių reikalų grupės vadovė Vaida Budrienė.

„Stumbro“ lūkesčiai, kad lietuvių namuose vis dar gali būti išlikusių muziejui tinkamų daiktų, nėra laužti iš piršto. Juk ir dabartinė muziejaus kolekcija daugiausia buvo surinkta tokiu būdu – gyventojai ir „Stumbro“ darbuotojai tiesiog sunešė tai, ką rado: senus gėrimų butelius, etiketes, istorines nuotraukas, kitus daiktus.

„Mes saugome savo istoriją, todėl laukiame ir vertiname visus atneštus daiktus. Alkoholio muziejai pasaulyje yra labai populiarūs ir mėgstami lankytojų. Tokiuose muziejuose atsiskleidžia ne tik konkretaus gėrimo, bet ir kur kas platesnė istorija. Kiekvienas eksponatas, kiekviena detalė byloja apie tai, kaip gyveno to meto žmonės, kas jiems rūpėjo, kuo domėjosi ir panašiai“, – kalbėjo V. Budrienė.

Nesumeluotas autentiškumas
Šiuo metu „Stumbro“ muziejuje eksponuojami daiktai mena šimtametę šios alkoholio gamyklos istoriją. Tačiau unikalūs ne tik eksponatai, bet ir pats muziejaus pastatas.

„Didžiuojamės visu muziejumi. O labiausiai turbūt tuo, kad išėjus į gamyklos kiemą, pamatai, jog istorija yra kuriama čia ir dabar. „Stumbro“ muziejus ir beveik visa gamykla įsikūrusi tuose pastatuose, kurie stovėjo ir prieš 108 metus. Net kaminas, aukščiausias tarpukario Kauno pastatas, vis dar stovi“, – pasakojo V. Budrienė.

Vienas unikaliausių ir seniausių muziejaus eksponatų – 1943 m. datuojamas dailininko Juozo Olinaro Penčylos šaržas, kuriame pavaizduotas žmogus, nešinas buteliu gėrimo „999“. Pasak „Stumbro“ atstovės, šis šaržas buvo rastas viename Lietuvos antikvariatų ir kainavo tikrai nepigiai.

„Labai šiuo šaržu didžiuojamės, nes tai dar vienas įrodymas, jog jau tuomet „Stumbro“ gaminama trauktinė „999“ buvo gerai žinoma“, – teigė V.Budrienė.

Nepigiai „Stumbro“ muziejaus kūrėjams kainavo ir kiti eksponatai. Pavyzdžiui, tikri antikvariniai tarpukario baldai, kurie stovi atkurtame vieno buvusių alkoholio gamyklos vadovų Mykolo Velykio kabinete.

„Baldai, daiktai, net lempos šiame kambaryje yra autentiški, atkeliavę iš tarpukario laikų. Dabar kambarys yra labai panašus į tą, kuriame Žaliakalnio rajone iš tiesų gyveno M. Velykis“, – pasakojo V. Budrienė.

Tiesa, labai daug informacijos apie M. Velykį neturėta, tačiau žinota, kad jis buvo karininkas, vienu metu net dirbo Nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministru. Tad patarimo dėl vieno iš „Stumbro“ bendrovės savininko kambario atkūrimo, kreiptasi į Karo muziejų, kurio specialistai mielai pagelbėjo.

Kelia prisiminimus ir diskusijas
Pasak V. Budrienės, bene daugiausia emocijų „Stumbro“ muziejaus lankytojams sukelia čia eksponuojama senųjų gėrimų etikečių kolekcija.

„Šią etikečių kolekciją mums padovanojo buvęs „Stumbro“ dailininkas Anatolijus Gribas. Čia galima pamatyti ir senuosius gėrimus, kurie jau nebegaminami. Ši kolekcija turbūt labiausiai ir sulaukia lankytojų dėmesio. Sustoję prie jos daugelis vyresnio amžiaus žmonių pasineria į nostalgiją, pradeda pasakoti įvairias istorijas, susijusias su jų jaunyste. Būna labai įdomu ne tik lankytojams. Muziejaus darbuotojai taip pat išgirsta įdomiausių istorijų“, – šypsojosi „Stumbro“ atstovė.

Daug muziejaus lankytojų dėmesio sulaukia ir gamykloje naudoti pirmieji degtinės varymo aparatai. Prie jų paprastai kyla diskusijos apie galimybes gėrimus pasigaminti namuose.

Netikėti radiniai
„Stumbro“ muziejuje jau esantys eksponatai surinkti iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Tam prireikė didelių darbuotojų pastangų. Kiekvienas iš jų turi atskirą atsiradimo muziejuje istoriją.

„Didžioji jų dalis buvo surinkta buvusių bei esamų gamyklos darbuotojų, atsiliepė net su gamykla nesusiję žmonės – norėdami prisidėti prie kolekcijos, šie atnešė seniai slėptus „Stumbro“ gaminius, butelius bei etiketes“, – teigė V. Budrienė.

Prie muziejaus kūrimo daugiausiai prisidėjo viena buvusi bendrovės darbuotoja. Negailėdama nei laiko, nei jėgų ji važinėjo po visos Lietuvos antikvariatus, lankė senuosius „Stumbro“ darbuotojus, apie eksponatų paiešką skelbė spaudoje. Šis darbas tikrai nebuvo paprastas, nes archyvinės medžiagos apie Lietuvos alkoholio įmones išlikę labai nedaug.

Į „Stumbro“ skelbimus spaudoje atsiliepė apie 10 žmonių. Jie muziejui sunešė namuose rastus senus gėrimus ir jų butelius. Vis dėlto patirtis rodo, kad eksponatų, kurie gali praturtinti muziejaus kolekciją, dar gali būti ne vienoje palėpėje ar rūsyje.

„Kai statėme gamyklos priestatą, netyčia aptikome senus likerių butelius. Šis radinys mus tikrai nustebino. Deja, taip ir neišsiaiškinome, kas ir kodėl juos ten paslėpė“, – pasakojo V. Budrienė.

Tad visai gali būti, kad panašių radinių įmanoma aptikti ne vienuose namuose. „Stumbro“ muziejaus šeimininkai labai norėtų matyti juos muziejaus stenduose. Dėl radinių galite kreiptis tiesiogiai į Vaidą Budrienę (telefonu +370 5 2786 094 arba +370 686 560 10 bei elektroniniu paštu v.budriene@stumbras.lt).

Jaunos šeimos, o taip pat ir jų tėvai ar net seneliai nebežino, kaip lietuviai Kalėdas švęsdavo prieš šimtą ar daugiau metų. Lietuvos liaudies buities muziejaus Edukacijų ir renginių skyriaus vedėjos Danutės Blaževičienės teigimu, daug dabar įprastų kalėdinių tradicijų atsirado pakankamai neseniai. Apie šventinių tradcijų ištakas bei augantį susidomėjimą jomis muziejininkė pasakojo socialinės iniciatyvos „Draugiškas mažyliui“ atstovams.
Kalėdinę eglutę puošiame ir dovanas pakuojame vos šimtmetį
Nors šiuolaikinės Kalėdos nėra įsivaizduojamos be kalėdinės eglutės ar dovanų, tačiau šie šventiniai atributai yra pakankamai nauji. Paprotys puošti eglutes ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje atsirado neseniai. Į Lietuvą šis reiškinys atėjo tik XX a. pradžioje. Pirmiausiai jis paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose, kur eglutę puošdavo vaikai, talkinami šeimos vyresniųjų.
„Žmonės eglutę gražindavo šiaudinukais, dirbiniais iš kiaušinio lukšto, tešliniais kepiniais, taip pat raudonais, dažnai laukiniais obuoliukais. Šiuolaikiniai eglutės žaislai pakeitė anksčiau naudotus kankorėžius, riešutus, giles,“ – sako D. Blaževičienė.
Kaip ir eglutės puošimas, tradicija dovanoti dovanas taip pat egzistuoja vos šimtmetį.
„Anksčiau per Kalėdas buvo įprasta dovanoti tik pačių pagamintas dovanas, pavyzdžiui, megztas pirštines, kojines bei kitas rankų darbo smulkmenas. Vaikus lepindavo riešutais ir obuoliais“, – teigia D. Blaževičienė.
Pasak muziejininkės, anksčiau per Kalėdas didžiausias dėmesys būdavo skiriamas šv. Kūčių stalo ruošimui.
„Nors įvairiuose Lietuvos regionuose vyravo skirtingi papročiai, pagrindiniai Kūčių stalo patiekalai ir vaišės nesiskyrė. Visur ant šventinio stalo buvo galima išvysti kūčiukus ar aguonpienį. Šių laikų Kūčių patiekalai nedaug skiriasi nuo tradicinių vaišių. Lietuviai šventinei vakarienei vis dar ruošia silkę, žuvies, grybų patiekalus, avižinį ar spanguolių kisielių, žirnius ar kviečius“, – sako D. Blaževičienė.
Tradicinės lietuvių Kalėdos – didelis džiaugsmas vaikams

„Anksčiau antroji Kalėdų diena buvo skirta įvairioms linksmybėms tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pagrindinė pramoga – žaidimai ir burtai. Didžioji dalis žaidimų būdavo žaidžiami troboje, tam naudoti kūčiukai ar riešutai. Didžiausia pramoga vaikams būdavo ant tvenkinio ar ežero įrengtos sukynės“, – sako D. Blaževičienė.

Pasak muziejininkės, jos patirtis dirbant Lietuvos liaudies buities muziejuje leidžia teigti, kad tradicinės Kalėdų dvasios pasiilgsta ir šiuolaikinės šeimos, o šventiniais žaidimais labiausiai žavisi vaikai.

„Į Lietuvos liaudies buities muziejų užsuka vis daugiau norinčių iš arčiau susipažinti su Kalėdų tradicijomis Dabar vaikai mažai žino apie lietuvių šventinius papročius, todėl tradicinė Kalėdų šventė, žaidimai ir burtai jiems yra nepaprastai įdomūs“, – teigia D. Blaževičienė.

Anot socialinės iniciatyvos „Draugiškas mažyliui“ atstovų, ieškančių naujų, alternatyvių laisvalaikio sprendimų šeimoms su mažais vaikais, Lietuvos liaudies buities muziejus turėtų atsidurti ne vieno tėvo šventinių užduočių sąraše. Iki Trijų Karalių čia organizuojami edukaciniai užsiėmimai visai šeimai, improvizuoti Kalėdų senelio pasirodymai, gaminimo pamokos, žaidimai bei būrimai.

Mažyliams draugiškas Lietuvos liaudies buities muziejus – vienas didžiausių ir daugiausiai eksponatų turinčių etnografijos muziejų Europoje po atviru dangumi. Jame galima išvysti 140 pastatų ir daugiau nei 88 800 kilnojamų eksponatų.  Čia visus metus organizuojami net 32 edukaciniai užsiėmimai, supažindinantys su XVIII a. pab. – XX a. lietuvių valstiečių ir miestelėnų namais, buitimi ir tradicijomis.

„Draugiškas mažyliui“ – tai bendra socialiai atsakingų tėvų ir „Johnson & Johnson” iniciatyva, kuria siekiama atrasti ir spręsti problemas, su kuriomis viešose miesto vietose nuolat susiduria mažylių tėvai. Tėvai yra kviečiami prisijungti prie projekto puslapio www.draugiskasmazyliui.lt ir dalintis jų pamėgtomis pasivaikščiojimo trasomis, siūlyti draugiškus mažyliams restoranus bei pramogas visai šeimai.

Gruodžio 3 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1) bus atverta tradicinių lietuviškų sodų paroda „Sesė sodų sodina“. Parodos pristatymo renginyje skambės tradicinės liaudies dainos, kurias atliks Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“.

Šiandieniniai sodai yra nutolę nuo savo pirminės sakralinės paskirties, tačiau svarbiausia yra tai, kad senosios kultūros tradicijos, natūraliai pakitusios, išlieka šiuolaikinio lietuvio etninės savimonės dalimi. Rengiantis pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai tradiciniai sodai pasirinkti kaip simbolis, įprasminantis Europos Sąjungos šalių santarvės ir stabilumo siekį.

Ši pirmoji respublikinė sodų paroda yra Vilniaus etninės kultūros centro vykdomo projekto „Sesė sodų sodina“ dalis. Joje eksponuojamus sodus ir šiaudinukus kūrė 50 kūrėjų – tik pradedančių rišėjų, ilgamečių tautodailininkų, sertifikuotų amatininkų. Vyriausia autorė – sodų vėrėja Antosė Čiupailienė (g. 1922) iš Trakų rajono Paungurių kaimo.

„Sodo vėrimas yra kūrybinis procesas, teikiantis džiaugsmo ir reikalaujantis kantrybės. O baigtas kūrinys yra trapus ir trumpaamžis, – todėl nedaug jų esama muziejuose. Džiugu, kad po parodos „Sesė sodų sodina“ Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinį papildys dalis joje eksponuotų sodų ir šiaudinukų“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros centro vedėja Elvyda Lazauskaitė.

Senovėje į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį. Šiaudiniai puošmenys yra liaudies kultūros reiškinys, leidžiantis pažinti ne tik tautos kūrybingumą, bet ir pasaulėžiūrą. Būdingas lietuvių tradicinės kultūros bruožas buvo aplinkos šventinimas ir jos daiktų, įtrauktų į kalendorinių, šeimos ir gamtos virsmų švenčių apeigas, pavertimas simboliais. Lietuvių tikėta, jog aplinka geba suderinti žmogaus gyvenimą, padeda siekti grožio ir dvasios darnos. Tikėta, kad dar baltų liaudies mene vyravę medžių, dangaus šviesulių ar paukščių simboliai gali paveikti žmogaus gyvenimą. XIX amžiuje sodas, etnologų teigimu, perėmė ne tik apeigines visžalio medžio reikšmes, bet ir baltų menui būdingus medžio simbolio ženklus – medžio viršūnes primenančius trikampį, piramidę, eglutę.

Sodas yra viena gražiausių puošmenų tradicinėje lietuvių kultūroje, tačiau kurį laiką buvo primirštas. Juos rišo tik pavienės rišėjos – Veronika Baltrūnienė iš Kupiškio, Marija Gaidienė ir Elžbieta Tamulevičienė iš Marcinkonių, Malvina Česnulevičienė iš Mančiagirės, Filomena Degėsienė iš Adutiškio ir keletas kitų. Didesnio susidomėjimo sodai sulaukė tik prasidėjus tautiniam atgimimui. Jau trečią dešimtmetį rengiami sodų rišimo kursai, stovyklos, seminarai ir parodos. Į šį darbą įsitraukusios šiaulietė Bronė Gricienė, vilnietė Nijolė Jurėnienė, šakietė Jūratė Šnipienė, jonavietė Julija Šlajienė, vilkijietė Vida Sniečkuvienė, vilnietė Marija Liugienė ir daugelis kitų. Visų jų pastangomis tęsiamos tradicijos – steigiami klubai, dalijamasi patirtimi ir žiniomis, rengiamos darbų parodos, bandoma sudominti jaunimą, šiaudų vėrinėliai sušvinta mokyklose, darželiuose, dovanojami jaunavedžiams, naujakuriams ir svečiams.

Paroda „Sesė sodų sodina“ bus eksponuojama iki 2014 m. sausio 26 d. Parodos metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyks sodų vėrimo ir sutartinių dainavimo edukaciniai užsiėmimai (daugiau informacijos www.lnm.lt).

Automobilių gamintojas „BMW Group“ neseniai įrodė, jog kuria ne tik išskirtine kokybe pasižyminčius BMW automobilius, bet taip pat gali pasiūlyti užsukti ir į aukščiausio lygio restoraną, įsikūrusį „BMW Welt“ muziejuje, Miunchene. Čia veikiantis restoranas „EssZimmer“ per rekordiškai trumpą laiką – vos 8 mėnesius nuo atidarymo, buvo įvertintas „Michelin“ žvaigžde ir prisijungė prie geriausių Vokietijos restoranų.

„BMW Welt“ vadovo Thomo Muderlako teigimu, aukščiausia maisto ir aptarnavimo kokybė buvo pagrindinis šio restorano tikslas nuo pat jo atidarymo.

„Michelin“ žvaigždė – aukščiausios kokybės įrodymas bet kokiam restoranui, todėl mes labai didžiuojamės, kad jos nusipelnė ir „EssZimer“. Pasiūlyti tik geriausius patiekalus ir aptarnavimą siekėme nuo pat pradžių – tam įpareigojo ir išskirtinė restorano vieta“, – sako „BMW Welt“ vadovas.

„EssZimer“ restoranas neretai apibūdinamas kaip svečiams suteikiantis tai, ko jie nesitiki. Restorano interjere, kaip ir BMW automobiliuose, puikiai dera stilius ir patogumas: aukščiausios kokybės medžiagos ir šiltos spalvos suteikia 45 vietų restoranui prabangos bei leidžia mėgautis komfortu. Prancūziška virtuvė, kurioje juntama Bavarijos bei Viduržemio jūros regiono įtaka, puikus vynų pasirinkimas, aukščiausios kokybės aptarnavimas ir galimybė užsisakyti „BMW Welt“ vairuotojo paslaugas – visa tai sudaro galimybę visiems, pasirenkantiems praleisti vakarą „EssZimer“, patirti nepamirštamų įspūdžių.

„Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi šiuo įvertinimu. Prieš 15 metų pirmąją savo „Michelin“ žvaigždę užsidirbau taip pat Miunchene, restorane „Königshof“, todėl jaučiuosi apsukęs visą ratą ir grįžęs ten, nuo kur ir pradėjau“, – sako ne vieną kulinarinį apdovanojimą iškovojęs vyriausiasis „EssZimer“ restorano šefas Bobby Bräueris.

„Michelin“ žvaigžde įvertintas restoranas „BMW Welt“ muziejuje atidarytas bendradarbiaujant BMW ir aukščiausios kokybės su maisto ruošimu susijusias paslaugas teikiančiai įmonei „Feinkost Kafer“. Be restorano „EssZimer“, „Feinkost Kafer“ taip pat valdo muziejuje įsikūrusią užkandinę „CooperS“, restoraną „Bavarie“ ir kavinę „Biker‘s Lodge“. Įmonė taip pat ruošia maistą įvairiems BMW renginiams.

„BMW Welt“ muziejus, kuriame mėgsta apsilankyti ne tik BMW gerbėjai, įkurtas prieš penkerius metus. Jame lankytojų laukia 3 ekspozicijos: BMW būstinė, BMW muziejus („Das BMW Museum“) ir „BMW pasaulis“ („Die BMW Welt“). Šis muziejus dar kartą nustebina vokiečių tvarka ir kūrybiškumu. Statinių architektūra apgalvota iki smulkmenų – skrendant lėktuvu netgi galima pastebėti, kad BMW muziejaus stogas yra automobilio logotipo formos.

UAB „Krasta Auto“ yra oficiali BMW ir MINI atstovė Lietuvoje. Įmonė užsiima naujų ir naudotų BMW ir MINI automobilių prekyba bei teikia visas techninio aptarnavimo paslaugas ir turi oficialias atstovybes bei techninio aptarnavimo servisų tinklą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. „Krasta Auto“ priklauso tarptautinei įmonių grupei „Modus grupė“.

Ketvirtadienį Vilniuje atidaromas Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje bus galima pamatyti dailininko žmonos Bronės Kasiulienės bei sūnaus Vytauto Viktoro Kasiulio Lietuvos dailės muziejui perduotą V.Kasiulio (1918–1995) kūrinių kolekciją. Dailininko memorialinis archyvas bus eksponuojamas pirmojoje keičiamoje parodoje „Vytauto Kasiulio Paryžius“ iš parodų ciklo „Europos miestai“. Vėliau ją pakeis to paties ciklo ekspozicijos „Mykolo Raubos Vilnius“ ir „Arbit Blato Paryžius ir Venecija“.

Lietuvos jūrų muziejuje atidaryta edukacinė paroda, pateikianti atsakymus į ne vien vaikus kamuojantį klausimą, kodėl laivas plaukia. Joje galima ne tik savo rankomis pasigaminti laivelį, bet ir čia pat išbandyti gauto kūrinio stovumą bei plūdrumą. Viename baseine lankytojai, svareliais keisdami laivo svorio centrą, gali jį nuskandinti. Kitame baseine yra povandeninio laivo modelis, kuris iškeliamas arba panardinamas kompresoriumi pumpuojant orą. Galima pamatyti, kaip veikia į baseiną nuleistas laivo sraigtas, o mentratį, be kurio iš vietos nebūtų pajudėję stūmoklinių garo variklių varomi laivai, lankytojai įsuka mindami improvizuotą dviračio mechanizmą.

Lapkričio 21 d., trečiadienį, 15.00 val. Medininkų pilyje (Medininkų km., Vilniaus raj.) vyks tapytojo, prof. Giedriaus Kazimierėno paveikslo Rūstybės diena pristatymas. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

Vienoje iš rugsėjo pabaigoje lankytojams atidarytos rekonstruotos Medininkų pilies menių eksponuojamas įspūdingas ant drobės tapytas Giedriaus Kazimierėno paveikslas Rūstybės diena (2012). Pasak tapytojo, „paveikslo pavadinimą – Rūstybės diena inspiravo biblinio Paskutiniojo Teismo motyvas, o paveikslo konfigūracija primena ankstyvosios gotikos altorių, nes Žalgirio mūšis mums yra sakralus dalykas“. Paveikslo dydis – virš 13 kv.m. – užpildo menės erdvę. Gotikinį paveikslo rėmą sukūrė dailininkas Virginijus Stančikas.

„Drobės dydis yra labai reikšminga išraiškos priemonė, – sako G. Kazimierėnas.- Mūsų istorija yra tokia didinga, kad mažo formato jai nepakanka. Norėjosi pabrėžti šį turtingumą, truputį sukrėsti, pažadinti žiūrovą“.

Anot Trakų istorijos muziejaus direktoriaus V. Poviliūno, Medininkų pilies menė – natūrali aplinka dailininko G. Kazimierėno meistriškai nutapytai istorinei drobei, vaizduojančiai vieną svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvykių, eksponuoti, jos įspūdžiui sustiprinti. Kelis šimtmečius trukusi Teutonų Ordino ekspansija buvo sustabdyta. Per tą laikotarpį, telkdami riterius iš visos Europos kovai prieš pagonis, popiežiai išleido daugiau nei 100 raštų (bulių). Savo riterius į Lietuvą siuntė Vokietija, Austrija, Šveicarija, Čekija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Anglija, Skandinavija, Nyderlandai, Škotija, Lenkija (iki 1386 m.)… Krašto puldinėjimai tęsėsi ir po Lietuvos krikšto 1387 metais. Žalgirio mūšis – pergalinga šių karų pabaiga.

Siekdamas maksimaliai priartėti prie autentiškos Žalgirio mūšio pajautos, dailininkas pasitelkė seniausią šį mūšį vaizduojančią D. Schillingo (Šilingo) kronikos 1485 m. miniatiūrą. G. Kazimierėnas turi aiškias nuostatas apie istorine tematika sukurtą meno kūrinį ir savitą šio istorinio mūšio viziją. Apie tai tapytojas kalbės renginio metu.

“Paveikslo apačioje, sidabriniame fone, – „muzikinis registras“. Kryžiuočiai, manydami, kad laimi mūšį, užtraukė pergalės himną Christ ist erstanden (Kristus prisikėlė). Dešinėje – Lietuvos ir Lenkijos riteriai, eidami į mūšį, gieda senąjį himną Dievo Motina (Bogurodzica). Abiejų choralų autentiškų natų ir žodžių fragmentai paveiksle panaudoti kaip prasminiai autentiški kodai.

Nesunku įsivaizduoti viena prieš kitą žygiuojančias milžiniškas kariuomenes, giedančias savo himnus. Tačiau paradoksas – jos garbina tą patį Dievą. Ir tie himnai, didingieji choralai, vis garsėdami ima susilieti į absurdišką garsų kakofoniją, kuri galop paskęsta siaubingo mūšio triukšme ir chaose…“- pasakoja G.Kazimierėnas.

Kritikų teigimu, G. Kazimierėnas pastaraisiais metais nuosekliausiai iš dabartinių lietuvių tapytojų gaivina istorinio žanro tradiciją, pakėlė ją į kokybiškai naują lygmenį. Istorinėse menininko drobėse sutelkta daugybė skirtingų epochų, civilizacinių erdvių simbolių, įvairių buities elementų, kurie sukuria ypatingą, istorinei tapybai būdingą foną.

Tapytojo Giedriaus Kazimierėno drobė „Rūstybės diena“ – pastovios Medininkų pilies ekspozicijos dalis. Informaciją apie Trakų istorijos muziejaus ekspozicijas ir darbo laiką rasite: www.trakaimuziejus.lt

„Cadillac“ – kompanijos „General Motors“ gaminamų liukso klasės automobilių markė. Automobiliai „Cadillac“ parduodami daugiau nei 50 pasaulio šalių, ypač jie populiarūs Šiaurės Amerikoje.

Šiuo metu „Cadillac“ – antra pagal svarbą amerikietiškų automobilių gamintoja po „Buick“ ir viena iš seniausių automobilių markių pasaulyje.

Kompanija „Cadillac“ buvo įkurta 1902 metais, XX amžiaus pradžioje. Jos įkūrėjas Henris Lelandas, vyriausiasis mechanikas ir verslininkas, pavadino kompaniją savo protėvio, Detroito įkūrėjo Antoine‘o Laumet de La Mothe‘o, sero de Cadillaco, garbei. Šios markės automobilių daugiausia parduodama JAV ir Kanadoje. Šiuo metu „Cadillac“ vadovaujasi šūkiu „Gyvenimas, laisvė ir siekimas“, kuris susijęs su neatimamomis žmogaus teisėmis, paminėtomis JAV Nepriklausomybės deklaracijoje. Nuo 1909 metų automobilių markė „Cadillac“ priklauso kompanijai „General Motors“. Iki tol per šešerius metus „Cadillac“ padėjo šiuolaikinės masinės automobilių gamybos pagrindus, pademonstruodama galimybę pakeisti visas jų tikslias detales ir užsirekomenduodama kaip pirmoji amerikietiškų aukščiausios klasės automobilių markė. Šias naujoves taip pat paskatino kompanijos emblema, kuri buvo sukurta remiantis A. de Cadillaco herbu. Kompanija „Cadillac“ sukūrė daug automobilių įrenginių ir įtaisų, tarp jų visą elektros sistemą, atsparią smūgiams mechaninę pavarų dėžę ir plieninį stogą. „Cadillac“ markė sukūrė tris variklius, vienas iš kurių (variklis V tapo amerikiečių automobilių pramonės standartu. Todėl „Cadillac“ tapo pirmu amerikietišku automobiliu, kuris laimėjo prestižines lenktynes „Dewar Trophy“, aplenkė Karališkąjį Didžiosios Britanijos automobilių klubą ir paskelbė šūkį „Viso pasaulio standartas“.

Nuo pat savo gyvavimo pradžios kompanija „Cadillac“ siekė ypač tikslios gamybos ir elegantiškos prabangios apdailos, kad jos sukurti automobiliai būtų lyginami su viskuo, kas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nuostabiausia. 1908 metais svarbia naujove tapo detalių pakeitimas. „Cadillac“ buvo pirmas gamintojas, 1910 metais paleidęs į gamybą visiškai uždarą taksi automobilį, o 1912 metais tapo vieningos elektros sistemos, kurią sudarė starteris, degimas ir apšvietimas, naudojimo pionieriumi. 1928 metais „Cadillac“ panaudojo pirmą betriukšmę sinchronizuotą rankinę mechaninę pavarų dėžę, kurioje buvo naudojami nuolat susikabinantys krumpliaračiai.

Pirmasis automobilių kondicionierius taip pat buvo įmontuotas į „Cadillac“ modelį. Jo galingumas buvo 370 W. Kondicionierių 1930 metais sukūrė firma „C & C Kelvinator Co“.

Daugelį metų „Cadillac“ buvo amerikietiškos sėkmės ir amerikietiškos svajonės simbolis. Šiandien nėra skirtumo tarp naujų kompanijos „Cadillac“ pristatomų modelių, pavyzdžiui, tarp CTS-V, paties greičiausio masinės gamybos sedano, ir kitų pasaulinio lygio automobilių. Nuo 1950 metų, po kultinio „Cadillac Eldorado“ modelio, kalbant apie automobilių dizainą „Cadillac“ tapo amerikiečių pasididžiavimo savimi ir absurdiškumo simboliu. Daugelį automobilių, savo išorinio dizaino proporcijomis panašių į „CTS Coupe“, galima rasti tik tarp koncepcinių modelių. Kartu su pasikeitusia XXI amžiaus Amerikos kultūra pasikeitė išorinių „Cadillac“ markės formų stilius ir dizainas – kompanijoje tai vadinama „meno ir mokslo dizainu“. Automobilio „Cadillac“ meno ir mokslo atspindžius galima pamatyti tokiuose koncepciniuose modeliuose kaip „Sixteen“ ir „Converj“. Stilius pastebimas net serijinės gamybos modeliuose, tokiuose kaip 2010 metų „Cadillac CTS“ ir „Cadillac SRX“.

Kaip pasakoja vienos tokios istorijos herojus, 14-metis vokietis Geritas Blankas (Gerrit Blank), „ėjau į mokyklą ir pamačiau tiesiai į mane iš dangaus atšvilpiantį ugnies kamuolį“. Viskas baigėsi tuo, jog iki raudonumo įkaitęs žirnio dydžio uolienos gabaliukas pataikė moksleiviui į ranką.

O paskui nukrito ant žemės, joje palikdamas pėdos dydžio duobelę. Šį 2009 m. birželio nutikimą britų dienraštis „Telegraph“ aprašė prieš trejus metus. Buvo pranešama, jog paauglys susidūrimą su meteoritu išgyveno. Nors patirti tokį tikimybė yra itin menka (viena iš milijono), kosminis akmenukas berniuko rankos odoje paliko 8 cm randą.

„Pirmiausiai pamačiau didelį ugnies kamuolį, o paskui staiga pajutau skausmą rankoje, – prisiminė G. Blankas. – Paskui tą pačią akimirką pasigirdo didžiulis trenksmas – tarytum griaustinio. Garsas buvo toks didelis, jog ausyse spengė keletą valandų. Į mano ranką pataikęs ir nuo jos atsimušęs meteoritas skriejo pakankamai greitai, kad pasikastų po žeme.“

„Tai – tikrų tikriausias meteoritas, – Volterio Homano observatorijos (Walter Hohmann Observatory, Vokietija) direktorių Ansgarą Kortę (Ansgar Kortem) citavo „Telegraph.co.uk“. – Tokie itin vertinami kolekcininkų ir mokslininkų gretose. Dažniausiai tokie meteoritai žemės nepasiekia, nes sudega atmosferoje. Iš septynių pasiekiančių planetos paviršių šeši nukrenta į vandenynus ar kitus vandens telkinius.“

Mokslo bendruomenė šią istoriją įvertino kaip iš piršto laužtą, o spauda buvo apkaltinta neteisingai citavusi astronomą A. Kortę. Iš tikrųjų to meteorito A. Kortė nė matęs nebuvo. Anot astronomo Filo Pleito (Phil Plait), „mano bičiulis, olandų mokslo populiarinimo rašinių autorius Govertas Šilingas (Govert Schilling) kalbėjosi su A. Korte, o šis tvirtino, jog meteorito savo akimis nematė ir spauda jo žodžius „išėmė iš konteksto“.

Tikri atvejai

Vienintelis kitas meteorito smūgį išgyvenusio asmens atvejis oficialiai užregistruotas Alabamos valstijoje (JAV), 1954 m. lapkritį, kai greipfruto dydžio 3,86 kg svėrusio meteorito fragmentas pramušė gyvenamojo namo stogą, atšoko nuo didžiulio medinio radijo aparato ir pataikė į tame name miegojusią moterį Aną Hodžes (Ann Hodges). Kaip paaiškėjo, tai buvo paprasčiausias chondritų klasės meteoritas.

Sulakogos (Sylacauga) meteoritu pramintas akmuo (kartais vadinamas ir Hodžes meteoritu – pagal nuo jos nukentėjusios 31-erių moters pavardę) į Ouk Grouvo miestelio netoli Sulakogos namą (33°11′18.1″N 86°17′40.2″W) pataikė 1954 m. lapkričio 30-osios popietę, apie 14:46 vietos laiku. A. Hodžes meteoritas smarkiai sumušė vieną jos kūno pusę, tačiau, kaip buvo pranešama, moteris po susidūrimo galėjo paeiti.

Krintantį meteoritą tądien matė trijų valstijų gyventojai, nors jis krito ankstyvą popietę. Paimti meteoritą buvo išsiųstas JAV karinių pajėgų sraigtasparnis. Vėliau nukentėjusios sutuoktinis Judžinas Hodžesas (Eugene Hodges) nusamdė advokatą ir mėgino susigrąžinti į jo namus pataikiusį dangaus akmenį.

Teisių į meteoritą pareikalavo ir žemės, ant kurio stovėjo pastatas, savininkas Bertis Gajus (Bertie Guy). Jis tvirtino akmenį parduosiąs, kad galėtų suremontuoti meteorito apgadintą namą. Beje, už meteoritą buvo siūlomi 5 tūkst. JAV dolerių. Po metų akmuo Hodžesų šeimai buvo grąžintas, tačiau susidomėjimas akmeniu jau buvo atslūgęs ir parduoti
jo nebepavyko. Galiausiai sutuoktiniai meteoritą padovanojo Alabamos gamtos istorijos muziejui.

Kitą dieną po Sulakogos meteorito kritimo, 1954 m. gruodžio 1 d., Hodžesų kaimynystėje gyvenęs fermeris Džulijus Makinis vidurį vieškelio netoli savo namų rado antrąjį meteorito fragmentą, kuris svėrė 1,68 kg. Jis meteoritą pardavė Smitsono institutui, o už radinį gautų pinigų pakako įsigyti nedidelę fermą ir seną automobilį.

Beje, sutuoktiniai po dvylikos metų išsiskyrė ir abu sutiko, jog tokiam sprendimui įtakos turėjo nukritusio meteorito sukelti nepatogumai. Vėliau Anos Hodžes sveikata suprastėjo, o 1972 m. ji mirė.

Dar vienas, 1992 m. nutikęs atvejis, kai meteoritas pataikė į žmogų, įvyko Ugandoje. Ten 3 gramus svėręs Mbale meteorito fragmentas pataikė į berniuką. Kadangi akmenuką pristabdė medžio, po kuriuo berniukas buvo, laja, berniukas nenukentėjo.

technologijos.lt