Vasara – atostogų ir kelionių metas. O jei poilsį dar galima suderinti su pažinimo džiaugsmu, argi tai ne idealus derinys? Ypač tokios vietos, kur būtų įdomu visai šeimai – ir tėvams, ir vaikams.

Tokios vietos yra mokslo muziejai – interaktyvios parodos, kuriose eksponatus galima liesti, su jais žaisti, juos tirti. Kasdieną ten vyksta užsiėmimai ar šou, kuriuos veda savo darbą mėgstantys žmonės, norintys pasidalinti pasaulio pažinimo aistra. Visa tai sveika pamatyti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Net neįsivaizdavot, koks smagus gali būti mokslas!

Pristatysime artimiausius mokslo muziejus, kuriuos galima pasiekti autobusu ar automobiliu greičiau nei per 9 valandas.

Pati artimiausia panašaus tipo vieta yra pačiame Vilniuje. Tai – Technikos muziejus arba Senoji elektrinė.

Iš centro perėjus Karaliaus Mindaugo tiltą kairėje pusėje stūkso buvusi Vilniaus elektrinė su skulptūra ant stogo. Jos viduje galima susipažinti su Vilniaus ir Lietuvos technikos ir pramonės paveldu, pačiupinėti senosios elektrinės įrengimus ir svirteles. Linksmiausios ir spalvingiausios – dvi interaktyvios ekspozicijos trečiame aukšte. Muziejuje galima užsisakyti edukacinius užsiėmimus ir išmokti pasidaryti fotoaparatą iš degtukų dėžutės.

Kainos

Bilietas į muziejų kainuoja 10/5 lt suaugusiems/vaikams, studentams.

Grupėms rekomenduojame užsisakyti teminę ekskursiją (smagioji vadinasi „Technikos mokslas ir technika vaikams“) už 20 lt.
Didžiausias pabaltyje mokslo centras – Estijoje

Tartu yra gražus Estijos studentiškas miestelis. Jo centre nuo 2010-ųjų stovi modernus pastatas su sfera-planetariumu ant stogo, skirtas pažinimui, džiaugsmui ir atradimams. AHAA mokslo centras – didžiausias toks centras pabaltyje.

Veidrodžių kambarys, kuriame vos randi tikrąjį išėjimą, važiavimas dviračiu išilgai plono lyno virš kitų lankytojų galvų, meditacijos mokantys kiaušiniai, mokslo teatras, daug kitų eksponatų-atrakcionų ir įdomi parduotuvėlė, kurioje galima įsigyti įvairiausios smalsumą tenkinančios įrangos ir žaidimų. Daugiau apie muziejų – šiame straipsnyje.

Taip pat panašus, tik mažesnis mokslo centras yra Talino centre.

Kaip nuvykti

Į Tartu galima nuvažiuoti tiesiogiai autobusu. Išvykimas 6.40 ryte. Arba galima aplankyti Rygą ir važiuoti maršrutu Vilnius-Ryga ir Ryga-Tartu su “Simple Express” ir “Lux Express” autobusais.

Kainos

Muziejus Tartu – 12/9 eurai suaugusiems/mokiniams, studentams, papildomai už planetariumą arba skrydžio simuliatorių.

Muziejus Taline – 5/4.5 euro suaugusiems/moksleiviams, studentams.
Koperniko centras Lenkijoje

Turint galvoje Lenkijos religingumą, gana įdomus yra faktas, kad Varšuvoje pastatytas mokslo centras yra pavadintas Koperniko, smarkiai prisidėjusio prie bažnyčios valdžios sumenkimo, vardu.

Prie upės įrengtas pastatas dydžiu gal ir neprilygsta įspūdingiausiems mokslo centrams (Nemo, Eureka, Exloratorium), užtat šis mokslo centras šalia visų fizikos-mechanikos-šviesos-elektros demonstracijų, įtraukia daug socialinių mokslų, net ekonomiką.

Lankytojai kviečiami atlikti eksperimentą ir atkreipti dėmesį į keletą prekybos aspektų. Taip pat uždavus keletą paprastų klausimų nustatomos lankytojo politinės pažiūros ir leidžiama pajausti, kaip minia reaguoja į vienaip ar kitaip politiškai atmieštą kalbą.

Kainos
nuo 11 iki 18 litų, priklausomai nuo amžiaus ir lengvatų.

Savarankiškų kelionių puslapis Flyout.lt

Savaitgalį pirmuosius lankytojus priėmė Kernavės archeologinės vietovės muziejus. Archeologinių radinių ekspozicija, pasakojanti apie viduramžių miesto istoriją ir priešistorę, praturtinta interaktyviais ekranais bei informacijos terminalais. Vasaros sezono metu muziejus veikia kasdien nuo 10 iki 18 val., išskyrus sekmadienius, pirmadienius ir valstybinių švenčių dienas. Bilieto kaina 6 Lt, vaikams, moksleiviams, studentams ir senjorams – perpus pigiau. Nors „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ šįmet dėl lėšų stokos nebus organizuojamos, birželio 23-iosios vakarą svečiai tradiciškai bus kviečiami į Rasos šventę.

Katalikų bažnyčiose apeigų metu naudojami įvairūs liturginiai indai. Kaip jie vadinasi? Kokia liturginių indų kilmė? Kokios jų funkcijos? Kodėl tokios įvairios jų formos? Ką reiškia puošybos elementai? Kaip laikui bėgant keitėsi liturginių indų struktūra ir ikonografija? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškosime vasario 29 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejaus rengiamame edukaciniame užsiėmime „Liturginiai indai: naudojimas ir prasmė“. Renginį sudaro dvi dalys: muziejininkės Ingos Cironkaitės-Bendžienės paskaita ir diakono Mozės Mitkevičiaus aiškinimas bei liturginių indų demonstravimas.

Katalikų bažnyčiose apeigų metu naudojami įvairūs liturginiai indai (relikvijoriai, monstrancijos, taurės, komuninės, patenos, viatikinės, smilkalinės, aliejinės, ampulės), kurių funkcijos yra griežtai apibrėžtos, o struktūra ir puošyba reglamentuota arba paveikta tradicijos. Kiekviena nauja istorinė epocha – viduramžiai, renesansas, barokas ar Apšvietos amžius – atnaujindavo ir bažnytinio meno poreikius bei grožio suvokimą. Todėl laikui bėgant keitėsi indų proporcijos, forma ir puošyba. Dėl medžiagų brangumo liturginiai reikmenys buvo didelę vertę turintis turtas. Tad geriausi meno pavyzdžiai prekybiniais, dovanojimo ir kitais keliais plito visoje Europoje, pasiekdavo taip pat ir Lietuvą, kur buvo kopijuojami ir savitai perkuriami.
Bažnytinio paveldo muziejuje ir Lietuvos bažnyčiose esantys karų bei okupacijų metais išsaugoti liturginių indų rinkiniai ne tik atskleidžia auksakalystės meno raidą, bet ir parodo Bažnyčios bei valstybės turtingą istoriją, katalikiškojo maldingumo raidą, mecenatų dosnumą ir rafinuotą jų skonį, tikinčiųjų bendruomenės pastangas išsaugoti sakralinį paveldą ateinančioms kartoms.
Trečiadienį, vasario 29 d., 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje diakonas Mozė Mitkevičius aptars ir vaizdžiai paaiškins per šv. Mišias naudojamų liturginių indų paskirtį, struktūrą, puošybos simboliką. Muziejininkė Inga Cironkaitė-Bendžienė pristatys liturginių indų formos istoriją, ornamentikos kaitą.
„Iš tiesų, jei ir yra kas nors, dėl ko verta kurti neapsakomas grožybes, naudojant brangiausius šio pasaulio brangakmenius, tai tik – Eucharistija. Šv. Mišių metu naudojami liturginiai indai yra sakralūs, būtent todėl jiems skiriamas ypatingas dėmesys nuo pat ankstyvųjų krikščionybės amžių. Jiems negailima nei lėšų, nei kruopštumo, jų puošnumui nėra ribų… Tačiau liturginių indų puošybos tikslas yra vienas – išreikšti pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui – tikrajam Kristaus Kūnui ir Kraujui. Iš čia ir kyla meno kriterijais nepamatuojama liturginių indų vertė. Be to, liturginiai indai padeda kai ką suprasti ir apie žmogų. Galima sakyti, kad vertingiausias liturginis indas yra žmogus – Dievo Gailestingumu pasitikintis molinukas. Atperkamosios malonės dėka šis trapus molinis indas Aukščiausiojo Puodžiaus rankose įgyja nenusakomą vertę…“ – teigia diakonas Mozė Mitkevičius.

Įėjimas – 5 Lt, studentams – nemokamai.

Valdovų rūmų muziejus su partneriais surengė vienai garsiausių LDK didikų giminių – kunigaikščiams Sapiegoms skirtą tarptautinę parodą.

Greičio ir technologijų amžiuje sunku įsivaizduoti politikus, kurie darbuotųsi valstybės labui ne vieną ar kelias kadencijas, o visą gyvenimą. Įvykiai kinta šviesos greičiu, o su jais – ir valstybininkų veidai. Tuo tarpu archyviniai šaltiniai byloja, kad istorinėje Lietuvoje šalies reikalus tvarkydavo ištisos dinastijos. Panašiai kaip auksakaliai ar kiti amatininkai perimdavo patirtį iš savo tėvų bei senolių, taip garbingi vyrai iš kartos į kartą perduodavo valstybės valdymo principus ir įgūdžius. Galima svarstyti, kiek naudingas buvo šimtmečius trukęs garsiųjų giminių – Radvilų, Chodkevičių, Pacų dominavimas, tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų nuopelnai valstybiniam ir visuomeniniam gyvenimui, karybai, kultūrai bei menui – akivaizdūs.

Didikų giminės istorija atkartoja Lietuvos istoriją
Vienas iškiliausių valstybininkų pavyzdžių – kunigaikščiai Sapiegos. Ši dinastija beveik 400 metų aktyviai veikė Lietuvos istorijos arenoje. Net 51 giminės atstovas buvo aukštas valstybės pareigūnas, tarp jų 30 Lietuvos senatorių, 11 Lietuvos kanclerių ir pakanclerių, tai yra faktinių LDK vyriausybės vadovų.
Sapiegų giminė nuėjo ilgą istorijos kelią – nuo XV a. Lietuvos ir Maskvos valstybių paribio niekam nežinomų bajorų iki XVII a. pabaigos LDK hegemonų ir XX–XXI a. pasaulio piliečių. Tapę aktyviais katalikais, kildinę save iš Gediminaičių dinastijos, Sapiegos atstovavo Lietuvos valstybei, kūrė ir sergėjo jos teisinę sanklodą, tarpvalstybinius santykius. Šios giminės atstovus galima įvardyti kaip tam tikro laikotarpio faktinius Lietuvos valstybės valdovus, kompensavusius didžiojo kunigaikščio, daugiau laiko tuomet praleisdavusio ne Lietuvoje, valdžios nepakankamumą.
Kunigaikščių Sapiegų indėlis puoselėjant Lietuvos valstybingumo bei mecenatystės tradicijas taip glaudžiai susijęs su LDK gyvenimu, užsienio diplomatija ir kultūros patronavimu, kad drąsiai galima teigti, jog viduramžių ir vėlesnių laikų Lietuvos istorija – tai Sapiegų giminės istorija. Mokslininkai, tyrinėjantys atskirų kunigaikščių Sapiegų biografijas, neišvengiamai gilinasi į LDK raidą ir atvirkščiai: nagrinėdami įvairius senosios Lietuvos plėtros aspektus, visada susiduria su Sapiegų dinastijos atstovais ir jų nuopelnais šaliai. Įdomu, kiek tokių valstybininkų, be kurių neįsivaizduojama šiandieninė Lietuva, fiksuos ateities istorikai?
Sapiegų galybės politinį ir ekonominį pamatą sukūrė Leonas Sapiega. LDK kancleris ir etmonas, Vilniaus vaivada Leonas Sapiega laikomas vienu iškiliausių visų laikų Lietuvos valstybininkų. Jis prisidėjo kuriant ir 1588 m. paskelbė Trečiąjį Lietuvos Statutą, įteisinusį LDK valstybingumo pagrindą ir du šimtmečius išsaugojusį Lietuvos teisinės sistemos atskirumą iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Jo sūnaus, LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos iniciatyva ir materialine parama 1641 m. Vilniaus akademijoje buvo įsteigtas Teisės fakultetas. Šiame fakultete ne tik buvo pradėtos teisės studijos, bet ir dedami pagrindai jurisprudencijos plėtrai Lietuvoje. Kazimieras Leonas Sapiega nuolat rūpinosi teisės studijų kokybe ir mąstė apie mokslinę teisę. Akademijos bibliotekai jis testamentu užrašė solidžią teisinės literatūros knygų kolekciją, kurios fondo nemažą dalį sudarė didikų dotacijos.

Parodos eksponatai istorinę praeitį atkuria dabarčiai
Valdovų rūmų muziejus su partneriais surengė vienai garsiausių LDK didikų giminių – kunigaikščiams Sapiegoms skirtą tarptautinę parodą „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės… Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“. Parodą galima apžiūrėti istoriniuose grafų Chodkevičių rūmuose, su kuriais Sapiegos buvo susiję net aštuoneriomis vedybomis.
Giminės istorija, valstybinė veikla LDK, paskyrimai į aukščiausius valstybės postus atsispindi pirmą kartą Lietuvoje demonstruojamoje portretų ekspozicijoje. Daugiau nei 70 unikalių drobių specialiai šiai parodai atvežta iš Krokuvos Vavelio pilies. Portretų galeriją papildo įspūdingo turinio ir išvaizdos pergamentai bei kiti istoriniai dokumentai.
Apie Sapiegų nuopelnus kultūros ir meno plėtrai byloja jų indėlis į LDK sakralinio meno paveldą. Šios giminės išlavintą meninį skonį liudija ir pasaulietinio meno vertybės: XVI–XVIII a. Vakarų Europos arba vietinių dailininkų sukurti tapybos darbai, portretai, XIX a. meistriškai atliktos dviejų Rembrandto paveikslų kopijos.
Apie tai, kad kunigaikščiai Sapiegos buvo meno ir istorinių relikvijų kolekcininkai, rodo gausios vadinamųjų kontušo juostų kolekcijos dalis, ginklų ir šarvų rinkinys. Turtingus giminės bibliotekų rinkinius primenančios vertybės – knygos, dokumentai, grafikos darbai, piešiniai liudija apie Sapiegų bibliofilines nuostatas.

Veikia unikali paroda „Mirábile visu“, pristatanti muziejuje sukauptas meno vertybes nuo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus  įsikūrimo pradžios iki šių dienų.

Muziejaus edukatorės specialiai mokiniams paruošė net keturias  programas, kurios suteiks galimybę pamatyti įvairius muziejaus rinkinius neįprastais rakursais – gilinantis į gyvybės ir mirties temas, ieškant paslėpto lobio ir smalsaujant apie retai muziejaus edukacijoje gvildenamą kūrinių įsigijimo istoriją, netgi eksponatų kainas.

Muziejininkė, tautodailininkė Nijolė Jurkuvienė siūlo pasinerti į liaudies meną su programa „Gyvybės medis“. Visų pasaulio kraštų etninės dailės kūriniuose vaizduojami Pasaulio ir Gyvybės medžiai. Lietuvoje jais tradiciškai buvo puošiamos kraičio skrynios, baldai, langinės, prieverpstės. Siuvinėtais, Gyvybės medį simbolizuojančiais ornamentais lietuvės moterys dekoravo prijuostes, skareles. Susipažinsite su iki šiol gyvybingomis lietuvių liaudies meno tradicijomis, išmoksite simbolių kalbą ir sužinosite, kaip berneliai savo mergelėms rašė laiškus ant prieverpsčių! Patys kursite savąją Gyvybės medžio kompoziciją.

Menotyrininkė Simona Rybakovaitė pirmą kartą muziejaus edukacijos istorijoje parengė programą „Naktis pakeliui į gyvenimą“, skirtą Mirties temai.
Pamatysite tokius šiurpius eksponatus, kaip pomirtinės kaukės… , išgirsite įvairių epochų istorijas, mitus, įvykius, kuriuos gaubia Mirties skraistė. Tarsi Vergilijaus vedamas Dantė, pradėsite kelionę beldžiant į anapusybės vartus. Perspėjame – tai programa drąsiems! Kelionei į tamsųjį pasaulį bus reikalinga magiška apsauga. Bet turėkite vilties, nes po nakties visada išaušta rytas ir siela atgimsta iš naujo!

Muziejininkė Jolanta Narkevičienė atnaujino ir parodai „Mirabile visu“ adaptavo jūsų pamėgtą programą „Surask lobį“. Kas nesvajoja surasti lobį ir ypač vaikystėje, kiek įdomiausių knygų ir filmų sukurta šia tema, kiek įvairiausių žaidimų sugalvoja patys vaikai, slėpdami „sekretus“ žemėje, palėpėse ir kitose paslaptingose vietose. Bet ar žinote, kad pati geriausia vieta lobio paieškoms yra muziejus? Ateikite ir patys tuo įsitikinsite!

Edukatorė Laura Kačinskienė su programa „Kiek kainuoja menas?“ kviečia pasidomėti neįtikėtinais, neretai paradoksaliais kūrinių įsigijimo būdais ir jų kainomis.  Programos metu turėsite galimybę pažinti vertingiausius ir išskirtinius muziejaus eksponatus, tokius kaip: autentiškas Pikaso piešinys, Biodgerio išrastas pirmasis Europoje porcelianas, pirmą kartą eksponuojamas M. K.Čiurlionio paskutinis darbas, seniausiai naudojamo dizaino JAV monetų kalyklos istorijoje Baranausko sukurtas „Linkolno centas“ ir kitais. Taip pat, pirmą kartą mūsų muziejaus istorijoje sudalyvausite aukcione! Jūs, kaip tikri kolekcininkai, varžysitės už galimybę įsigyti išskirtinių meno kūrinių ir patirsite kolekcininko azartą!

Prašome grupes registruoti iš anksto, I – V, nuo 9 iki 16 val. tel: 8 37 22 94 75
Užsiėmimo kaina vienam asmeniui – 3 Lt

Užsiėmimai vyksta II – V nuo 11 iki 17 val., iki gegužės 18 d.

Papildoma informacija teikiama: tel. 8 37 32 25 49

Skulptorė Ksenija Jaroševaitė gimė 1953 m. Kaune. 1971–1977 m. studijavo skulptūrą Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1983 m. įstojo į Dailininkų sąjungą. Nuo devintojo dešimtmečio menininkė kuria religine tematika.

Jos kūryba pristatoma 2004 m. išėjusioje knygoje Ksenija Jaroševaitė: tradicinė skulptūra XXI amžiuje (sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė). 2005 m. menininkė apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija „už krikščioniškojo dvasingumo tradicijos įprasminimą skulptūrose“.

Nuo lapkričio 30 d. Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamas Ksenijos Jaroševaitės „Betliejus“. Savo kūrinį autorė pristato taip:

„Kai buvau maža, močiutė per šv. Kalėdas vesdavosi mane pasižiūrėti prakartėlių Kauno bažnyčiose (ji prakartėlę vadino „Betliejumi“). Man būdavo gaila, kad negaliu jų apeiti ir apžiūrėti. Kai pati sumaniau Betliejų, galvojau apie tai, kaip jį padaryti matomą iš visų pusių. Taip kilo mintis sustatyti figūrėles ant sukryžiuotų medinių sijų, o pačius Betliejaus veikėjus nulipdžiau vienodus iš abiejų pusių, kad eidamas aplink galėtum matyti visą vaizdą. Figūrėlės nulietos iš aliuminio, kai kurios svarbesnės dalys padengtos auksu.

Darydama Betliejų net nesvajojau pastatyti jį bažnyčioje, rengiausi parodai Vilniaus „Lietuvos aido“ galerijoje, kur jis ir buvo eksponuotas pirmą kartą 2009 metais. Kitąmet jis iškeliavo į parodą Šv. Petro bažnyčioje Rygoje, o per tų pačių metų šv. Kalėdas stovėjo Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Galiu pasakyti, kad mano „Betliejus“ padarė karjerą, nes stovėti tokioje garbingoje vietoje, kokia yra Šv. Mykolo bažnyčia, jam yra didelė garbė.“

Ksenijos Jaroševaitės „Betliejus“ Bažnytinio paveldo muziejuje stovės iki 2012 m. sausio 6 dienos.

Parodą lydi edukacinė programa vaikams. Gruodžio 3 d. 12 val. vyks kūrybinis užsiėmimas šeimoms „Prakartėlės džiaugsmas“.

Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

BFL

ES Tarybos parlamentarai 2013-aisiais Vilniuje greičiausiai turės kur karališkai posėdžiauti, tačiau nė nesužinos, kiek problemų dėl to patirs kitos šalies kultūros įstaigos.

„Iki negerumo nuvalkiotas Valdovų rūmų statybos klausimas vis labiau politizuojamas ir tampa savotišku realybės šou, kurį jau sudėtinga objektyviai vertinti“, – atvirai konstatuoja kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Neseniai pačiuose Valdovų rūmuose lankęsi Seimo Audito komiteto nariai nutarė spartinti reprezentacinio rūmų flango įrengimą, kad 2013-aisiais čia galėtų posėdžiauti Europos Sąjungos Tarybos parlamentarai. Tiesa, dokumento, patvirtinančio tam skirtų lėšų nukreipimą, ministerija kol kas nesulaukė. Reprezentacinei pastato daliai užbaigti trūksta dar maždaug 32 mln. Lt. Kitąmet Vyriausybė tam numačiusi skirti 14 mln. Lt. Šiems metams buvo numatyta 16 mln. Lt, tačiau metų pradžioje dėl Viešųjų pirkimų tarnybos įžvelgtų pažeidimų darbai sustabdyti ir geriausiu atveju iki metų pabaigos tebus spėta panaudoti tris milijonus litų.

Tuo tarpu aštuoni milijonai tam tikslui suplanuotų pinigų, sustabdžius Valdovų rūmų statybas, buvo perskirstyti kitiems kultūros objektams. Iš pradžių 653 tūkst. Lt atiteko Žydų bibliotekos patalpoms sostinės Gedimino prospekte įrengti (gruodžio mėnesį įvyks šios bibliotekos atidarymas), vėliau 1,2 mln. Lt paremta Šiaulių apskrities P.Višinskio viešosios bibliotekos rekonstrukcija, 2 mln. Lt papildomai skirti Maironio lietuvių literatūros pastatui atnaujinti (nevalia pamiršti, kad 2012-aisiais minėsime 150-ąsias poeto gimimo metines), o daugiausiai – 4,147 papildomo milijono – nubyrėjo Kauno valstybinio dramos teatro rekonstrukcijai.

Jeigu bus palaimintas Valdovų rūmų statybos spurtas, tiek Šiaulių P.Višinskio biblioteka, tiek Kauno dramos teatras, tiek Maironio muziejus gali netekti dalies 2012-iesiems numatytų investicinių lėšų. Kol kas kitų metų valstybės kultūros įstaigų infrastruktūros plėtros programoje bibliotekai planuojama skirti 1,5 mln., teatrui – 7,525 mln., muziejui – 3 mln. Lt.

Rengiasi poeto metinėms

„Kiekvieną savaitę rašiau į ministeriją raštus aiškindama, kad būtina spartinti muziejaus rekonstrukciją. Juk iniciatyvą 2012-uosius skelbti Maironio metais Seimas parėmė tik pernai gruodį – tuomet, kai biudžetas jau buvo patvirtintas. Reikėjo kažkaip suktis iš padėties“, – neslepia Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Pagrindiniai Maironio metų renginiai planuojami 2012-ųjų spalio pabaigoje, tad laiko dar turima. Pridėtieji milijonai padės muziejui atidaryti ekspoziciją anksčiau lankytojams uždaroje buvusioje pastato mansardoje trečiame aukšte, įrengti neįgaliems lankytojams pritaikytą liftą. „Metų pradžioje ten persikraustysime ir pradėsime laisvinti restauratoriams kitus aukštus. Mūsų pastatas – XVII amžiaus, jo rekonstrukcija ilga ir sudėtinga. Sienos sutrūkusios, stogas kiauras, drėgmė buvo didžiulė – laimė, ką tik baigėm įsirengti modernią šildymo sistemą. Beje, Maironis, kadaise įsigijęs šį namą, irgi planavo erdvioje mansardoje įrengti butus ir taip uždirbti pinigų Kunigų seminarijai“, – pasakoja muziejaus direktorė.

Kitąmet muziejus ketina įrenginėti fondų saugyklas ir poeto jubiliejui padailinti pastato fasadą. Visą numatytą muziejaus rekonstrukciją realu užbaigti 2014 m., bet tik tuo atveju, jei kitąmet muziejaus sąskaita nebūtų „grąžinama skola“ Valdovų rūmams.

Kol nepatvirtintas šių metų biudžetas, neposėdžiauja ir Maironio metų renginius planuojanti komisija. Vien Maironio literatūros muziejus Kultūros rėmimo fondui parengė paraiškų, kurių bendra sąmata siekia 200 tūkst. Lt. „Lėšų reikia ir naujai muziejaus ekspozicijai, ir Maironio archyvų leidiniui. Be to, norėtume parengti kilnojamąją parodą, kuri keliautų ne tik po Lietuvą, bet nudžiugintų ir kituose kraštuose gyvenančius lietuvius, jau išreiškusius tokį pageidavimą. Todėl reikėtų net kelių tokios kilnojamosios parodos variantų“, – teigia A.Ruseckaitė.

Nusibodo kartoti „ne“

Šiaulių apskrities P.Višinskio viešosios bibliotekos direktorė Rūta Žirgulytė taip pat neslepia, kad gauti papildomų lėšų padėjo atkaklumas. Tačiau nebuvo kur trauktis: pusiau veikiančios įstaigos darbuotojoms tiesiog nusibodo lankytojams kartoti „ne“. Mat dalis bibliotekos fondų, kol nebaigta pastato rekonstrukcija, yra sukrauta į rietuves ir skaitytojams neprieinama.

Sutapimas, bet už papildomus milijonus biblioteka irgi tvarkė trečią turimų patalpų aukštą. Dar žada pirkti skaitytojų aptarnavimo įrangos, kompiuterių. Reikėtų ir naujų baldų, mat senieji dorai atitarnavo tris dešimtmečius, tačiau jei teks dalį suplanuotų lėšų grąžinti Valdovų rūmams, tam pinigų gali ir nebelikti.

Bibliotekos direktorė guodžiasi bent tuo, kad statybos bei remonto darbus kitais metais greičiausiai pavyks užbaigti, mat tam tereikia 1,2 mln. Lt. „Nors fondų perkėlinėjimas užtruks, skaitytojams trečiąjį bibliotekos aukštą atversime jau kitų metų pradžioje“, – žada R.Žirgulytė.

Laukia didžiosios scenos

Labiausiai dėl įstrigusių Valdovų rūmų pamalonintas Kauno valstybinis dramos teatras už šiuos pinigus pirko olandišką viršutinę, tai yra scenografijos elementus kilnojančią, scenos įrangą. Žemutinė, scenos ratą sukanti įranga dar laukia savo eilės. Pasak teatro vadovo Egidijaus Stanciko, tikimasi, kad ją įsigyti padės ES struktūrinių fondų programa, skirta kultūros objektus pritaikyti turizmo reikmėms: iš jos laukiama 5 mln. Lt. Jei viskas vyktų pagal planą, didžiąją sceną pavyktų atverti ateinančių metų Kalėdoms – žinoma, su sąlyga, kad nereikės „grąžinti skolos“ Valdovų rūmams. Rekonstrukcijos lėšų apkarpymas, be to, sukeltų problemų ir bendrai finansuojant iš ES gaunamą paramą.

„Kauniečiai mėgsta teatrą, o be didžiosios scenos mūsų teatro gyvenimas leisgyvis“, – konstatuoja E.Stancikas.

Jo manymu, kiti dalykai – fasado gražinimas, kabinetų įrengimas ir t.t. – teatre mažiau svarbūs ir gali palūkėti. Tačiau teatro vadovas tvirtina, kad begaliniais raštais ir skambučiais įkyrėti ministerijai nereikėjo: „Jaučiame, kad esame prioritetinis objektas. Žmonės ministerijoje ir taip suvokia, kokią žalą kultūrai daro užsitęsusi teatro rekonstrukcija.“

Neleido įstatymai

Vis dėlto kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė turi visų šių įstaigų vadovus nuliūdinti: „Jei darbai Valdovų rūmuose bus intensyviai tęsiami, tai dalis šioms įstaigoms kitąmet numatytų investicinių lėšų atitinkamais dydžiais bus nukreipta atgal Valdovų rūmams.“ Todėl biblioteka gali likti be naujų baldų, teatras – be didžiosios scenos, o muziejus taip ir nesulaukti restauratorių.

A.Gelūnas neslepia, kad pretendavusiųjų panaudoti atsilaisvinusias lėšas būta daugiau. „Atėjo pas mane vienos nacionalinės kultūros įstaigos vadovas ir pranešė, kad prakiuro tai įstaigai priklausančio pastato stogas. Jam užlopyti reikia 300 tūkst. Lt. Norėjom skirti iš įšaldytų Valdovų rūmų lėšų, tačiau teisininkai išaiškino, kad nacionalinio statuso įstaigai taip paprastai lėšų skirti neišeina. Kadangi nacionalinės kultūros įstaigos yra savarankiškos asignavimų valdytojos, dėl vieno prakiurusio stogo Seimas privalėtų keisti įstatymą ir balsuoti plenarinėje sesijoje“, – aiškina kultūros ministras.

Kad per krizę stipriai nuskurdintoms nacionalinėms įstaigoms būtų lengviau išgyventi, iš Vyriausybės pusės siūlyta joms „palįsti“ po Kultūros ministerijos „kepure“, tačiau šios vis dėlto nusprendė išsaugoti autonominį biudžetą.

Todėl tokioms įstaigoms ypač skaudžiai būtų atsiliepęs Finansų ministerijos iš pradžių teiktas siūlymas visiems valstybiniams sektoriams „susimažinti 2012 m. apetitus“ dviem procentais. „Kultūros ministerija būtų atitinkamai pakoregavusi valstybės investicijų programą – vadinasi, dar ilgesniam laikui atidėjusi rekonstruojamų objektų atidavimą. O iš ko du procentus būtų sutaupusios veikiančios nacionalinės įstaigos? Laimė, politiniu sprendimu tolygaus biudžeto apkarpymo buvo atsisakyta“, – teigia kultūros ministras.

Kada bus baigta, tarkim, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija, priklausys nuo valstybės galimybių, o jos – silpnos. Kitąmet bibliotekai, kaip ir šįmet, planuojama skirti 8 mln. Lt. Tačiau dar tiek pat šis objektas žada gauti iš ES struktūrinių fondų Valstybės organizacijų pastatų energijos taupymo programos.

Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus padėjėja ir Rekonstrukcijos priežiūros skyriaus vedėja Adelija Burokienė priduria, kad 2011-aisiais gautas lėšas rangovai baigia išnaudoti: „Liko 900 tūkst. Lt, o per mėnesį atliekama darbų, vertų didesnės sumos. Taigi rangovas žada investuoti pusę milijono litų savų apyvartinių lėšų. Jei ES finansavimas bus gautas ir valstybės finansavimo apimtys išliks nepakitusios, įkurtuvės rekonstruotoje pastato dalyje galimos 2014 m. pabaigoje.“

„O jeigu pavasarį sužinosime, kad euro zona bankrutuoja ir mums reikia veržtis diržus dar dvidešimčia procentų, visi skaičiavimai išlėks į orą“, – perspėja Vyriausybės nuotaikas jaučiantis kultūros ministras.

Todėl uostamiestyje aktyviai svarstomas klausimas, ar realu dar šį dešimtmetį turėti naujus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmus (nesvarbu kur – krante ar ant vandens), jam absoliučiai aiškus: „Žinoma, kad ne.“

Bažnytinio paveldo muziejuje vyksta akcija „Klausk drąsiai apie krikščioniškąjį meną!“ Iki lapkričio 16 d., apsilankę muziejuje, rasite meno istoriką, kuris trumpai pristatys muziejaus ekspoziciją ir atsakys į Jums rūpimus klausimus.

Ar žinai, kas yra relikvijorius? Kokio aukščio yra didžiausia Lietuvos monstrancija? Ką simbolizuoja kaukolė po kryžiumi? Ką reiškia kalavijas, įsmeigtas į Švč. Mergelės Marijos širdį? Kuo skiriasi arnotas nuo dalmatikos? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus galite atrasti apsilankę Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame Bažnytinio paveldo muziejuje nuo spalio 20 d. iki lapkričio 16 d.

Inicijuodamas šį projektą, muziejus siekia supažindinti visuomenę su vertingiausiais bažnytinio meno dirbiniais ir paskatinti domėtis krikščioniškąja ikonografija. Kartu muziejaus darbuotojai tikisi išgirsti, kas domina lankytojus, atgaivinti pamirštus ar „savaime suprantamais“ laikomus dalykus, kurie į muziejų užsukusiam žmogui nėra akivaizdūs. Akcijos organizatoriai viliasi, kad projektas bus naudingas visiems: ir ieškantiems, ir kuriantiems, ir bažnytinį paveldą saugantiems.

Akcijai pasibaigus įdomiausi, aktualiausi klausimai bus paskelbti Bažnytinio paveldo muziejaus socialiniame tinkle ir baigiamojoje akcijos ekskursijoje lapkričio 19 d. 14 val.

Jei drąsiau klausti ne vienam – atsivesk draugų!

Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Muziejaus adresas: Šv. Mykolo g. 9, Vilnius

Vilniuje atidaryta Lietuvoje vykstančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui skirta 70-ies unikalių eksponatų paroda, liudijanti šalies vyrų rinktinių pergales 1937, 1939 ir 2003 metų Europos pirmenybėse.

Parodoje pristatoma sporto žurnalistui, dailininkui ir kolekcininkui Vytautui Gudeliui priklausanti, daugiau nei 50 metų rinkta krepšinio kolekcija – nuo 1937 metų Europos krepšinio čempionato programos ir 1939-ųjų Lietuvos – Latvijos rungtynių protokolo iki A. Macijausko bei A. Sabonio marškinėlių.

„To, ką buvo galima įsigyti prieš penkiasdešimt metų, dabar nei su žiburiu nerasi, o kolekcininkai savo kolekcijose sukauptų daiktų iš rankų nepaleidžia. Vis tik daugelis kolekcininkų kolekcionuoja sau, o aš noriu, kad žmonės pamatytų“, – sako prekybos ir pramogų centre „Ozas“ pristatomos parodos eksponatų savininkas Vytautas Gudelis.

Jo teigimu, kiek brangus kiekvienas parodos eksponatas – reliatyvi sąvoka. „Man brangus kiekvienas kolekcijoje esantis ženkliukas, medalis. Svarbu ir tai, kaip ir iš ko daiktą gauni. Pavyzdžiui, 1939 metų čempionato ženklelį gavau iš Modesto Paulausko. Buvau knygos apie jį dailininkas. Kolekcijoje taip pat yra vokas su 1939 metų čempionatui skirtais pašto ženklais, siųstas į Šveicariją per Berlyną oro paštu”, – sako V. Gudelis.

„Ko verta vien 1937 metų Europos vyrų krepšinio čempionato Latvijoje programa su lietuvių autografais. Tuo metu juk niekas net negalvojo apie pergales, laimėjom netikėtai, nelauktai, dalis joniškiečių, kurie pirmieji sutiko Europos čempionus, greičiausiai net neturėjo supratimo, kas yra krepšinis“, – sako kolekcininkas, suorganizavęs jau trečią šiuo metu Lietuvoje vykstančiam Europos vyrų krepšinio čempionatui skirtą parodą.

Tarp parodoje pristatomų eksponatų – Europos krepšinio čempionatams skirti ženkliukai, medaliai, istorinių akimirkų nuotraukos, čempionatų programos, bilietai, apie pergales 1937 ir 1939 metais skelbusi to meto periodinė spauda, įvairūs žaidynių suvenyrai, rinktinių ir legendinių žaidėjų apranga, taip pat visų trijų pergales lietuviams atnešusių Europos krepšinio čempionatų vaizdo įrašai.

Paroda atidaryta ir iki rugsėjo 18 dienos bus eksponuojama trečiame prekybos ir pramogų centro „Ozas“ aukšte. Čia įkurta ir krepšinio aistruolių zona, kurioje varžybas jie gali stebėti įsitaisę minkštasuoliuose 7 kv. metrų ekrane.

BFL

Vilniuje antradienį rengiamas seminaras, kuriame diskutuojama, kaip pristatyti holokausto istoriją Lietuvos gyventojams ir atvykstantiems turistams.

Kaip BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Faina Kukliansky, į seminarą atvyksta Izraelyje įsikūrusio didžiausio pasaulyje holokausto muziejaus vadovas Avneras Shalevas (Avneras Šalevas), Jungtinėje Valstijose veikiančio holokausto atminties muziejaus asocijuotas direktorius Jacekas Nowakowskis (Jacekas Novakovskis), holokausto muziejų Aušvice ir Štuthofe atstovai.

Pasak F. Kukliansky, seminare tikimasi apibrėžti, kaip Vilniuje turėtų būti pristatomos ekspozicijos apie holokaustą.

“Keliamas klausimas, kad Lietuvoje visgi yra reikalingas Holokausto muziejus. Nežinau, kaip tai struktūriškai turi atrodyti – ar tai turi būti atskiras muziejus, ar jis gali veikti kito muziejaus sudėtyje. Šiandien mes turime valstybinį Gaono žydų muziejų, kuris turi mažą žalią namelį miesto centre su gana blogomis sąlygomis, ir dar yra labai mažas namelis Paneriuose, kuris irgi neatitinka jokių reikalavimų. Sprendžiama, kaip tai pakeisti – ar rekonstruoti Panerių memorialą, perdarant jį į tokį muziejų, kuris būtų traukos centras, kad ateitų žmonės pasižiūrėti, kad ekspozicijos būtų prieinamos, nuolatinės, aukšto lygio, kad būtų surinkta daugiau medžiagos”, – pasakojo ji.

Jos teigimu, seminare, bus ieškoma teisingiausio kelio, ką daryti Lietuvoje.

“Tai yra pirmas žingsnis ir aš galvoju, kai surengti seminarą buvo geras sprendimas, protingas, nes mes visą laiką kalbame, kad Lietuvoje turėtų būti Holokausto muziejus, todėl svarbu yra rasti tinkamą koncepciją ir finansavimą”, – sakė F. Kukliansky.

Seminaras rengiamas pagal Vyriausybės patvirtintą Holokausto metų Lietuvoje programą. Seminaro “Panerių pelenai: pagarba Holokausto aukoms. Idėjos memorialo rekonstrukcijai” dalyvius numato pasveikinti ir premjeras Andrius Kubilius.

Paneriai prie Vilniaus yra didžiausia žydų žudynių vieta Lietuva – čia nužudyta apie 70 tūkst. žydų.

"Veido" archyvas

Lietuvos muziejų asociacijos (toliau – LMA) valdyba nutarė 2010 Metų muziejininko vardą suteikti ir 2000 litų premiją skirti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus vedėjai  dr. Aldonai Snitkuvienei. Garbingas profesinis apdovanojimas muziejininkei skirtas už  parengtas ekspozicijas M. Žilinsko dailės galerijoje, įspūdingas parodas, publikacijas, kuriose populiarinami įvairių Lietuvos muziejų rinkiniai.

„Nuolat skatiname muziejininkų profesionalumą ir kūrybiškumą, – sako Raimundas Balza, Lietuvos muziejų asociacijos (toliau – LMA) vadovas-valdybos pirmininkas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius. – Siekdama įvertinti geriausiuosius, LMA 2004 m. įsteigė Metų muziejininko vardo nominaciją ir premiją, kuri kasmet Tarptautinę muziejų dieną – gegužės 18-ąją – įteikiama vienam, labiausiai pasižymėjusiam, šalies muziejininkui.”

Humanitarinių mokslų daktarė Aldona Snitkuvienė po studijų Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) nuo 1964 m. darbuojasi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, nuo 1975 metų vadovauja Taikomosios dailės skyriui. 1999 m. Varšuvos universitete apsigynė humanitarinių mokslo daktaro laipsnį. Nuo 1975 m. ji –  Dailininkų sąjungos, o nuo 1995 m. Dailės istorikų draugijos narė.

Dr. A. Snitkuvienė domisi Lietuvos dvarų kultūra. Ypač daug nuveikė, tyrinėdama grafų Tiškevičių giminės kultūrinį palikimą. Tyrimų rezultatas: monografijos – Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas (1998), Biržų grafai Tiškevičiai ir jų palikimas (2008) ir paroda Praeities ir dabarties gija. Biržų grafų Tiškevičių meninis palikimas. Joje eksponuoti Lietuvos muziejuose išlikę Biržų grafų Tiškevičių meno kūriniai. Eksponatai parodai surinkti iš Lietuvos Nacionalinio, Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Žemaičių “Alkos” muziejaus bei privačių rinkinių. 2008 paroda veikė Biržų krašto muziejuje “Sėla”, 2009 m. M. Žilinsko dailės galerijoje. A. Snitkuvienė šiai parodai parengė ir edukacinę programą “ Per padidinamąjį stiklą”.

Dr. A. Snitkuvienė domisi ir tyrinėja Lietuvos muziejuose sukauptų Senovės Egipto dailės rinkinių istorija. Daug pastangų įdėjo gausinant Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Egipto senienų rinkinį. Jos dėka atrastos išlikusios vertingos Egipto senienos iš Marijos Rudzinskaitės – Arcimavičienės palikimo. A. Snitkuvienė M. Žilinsko dailės galerijoje įrengė Senovės Egipto ekspoziciją. 2010 metais paruošta spaudai monografija Lietuva ir Senovės Egiptas, XVI a. pab. – XX a. prad. Keliautojai, kolekcininkai, mokslininkai, rinkiniai ir mokslo darbai. Knyga pasirodys 2011 m. I pusmetyje.

Dr. A. Snitkuvienė įrengė ir kuruoja ekspoziciją “Taikomoji dailė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės  muziejaus rinkinių”, kuri pastoviai papildoma ir atnaujinama. Dailės istorikė aktyviai dalyvauja mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje.

Garbingas apdovanojimas A. Snitkuvienei bus įteiktas gegužės 16 d., pirmadienį, 14 val. M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) Kaune.

Pirmasis LMA „Metų muziejininko“ vardas ir premija suteikti Lietuvos jūrų muziejaus vyriausiajai fondų saugotojai Rūtai Mažeikienei. Garbingus LMA apdovanojimus taip pat  yra gavę: Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus vyresnioji  muziejininkė Dalia Keršytė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė, Žemaičių muziejaus „Alka“ vyriausioji fondų saugotoja Elvyra Spudytė,  Trakų istorijos muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Irena Senulienė ir Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas.

Kultūros ministro pareigas kurį laiką ėjęs aktorius Remigijus Vilkaitis pasiryžo išbandyti save naujoje srityje – Teatro, muzikos ir kino muziejuje (TMKM).

Jei neatsiras nenumatytų kliūčių, buvęs Jaunimo ir O.Koršunovo teatrų aktorius nuo kitų metų sausio turėtų tapti muziejininku. Tačiau prieš tampant visateisiu Teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotoju 60 metų R.Vilkaičiui būtina ištverti bandomąjį laikotarpį, mat anksčiau aktorius su panašiu darbu niekada nebuvo susidūręs. Jeigu pateisins muziejaus vadovybės lūkesčius, R.Vilkaitis bus priimtas į nuolatinį darbą, rašo “Lietuvos rytas”.

Paklausta, ar R.Vilkaitis pats pasiprašė priimamas į darbą, ar jį kas nors protegavo iš dabartinės Vyriausybės ar Kultūros ministerijos, ilgametė TMKM vadovė Regina Lopienė tiesaus atsakymo vengė: “Apie tai geriau patylėsiu, bet sutapo daug aplinkybių. Dar būdamas ministras R.Vilkaitis ne kartą man yra sakęs: “Na, Regina, ruošk man vietelę ir kambariuką. Iš pradžių tokios kalbos buvo tarsi juokai, o po kiek laiko virto realybe”.

Muziejaus direktorės teigimu, buvusį ministrą planuojama priimti dirbti į teatro skyrių eiliniu muziejininku už 1220 litų algą.

Pasak dienraščio, kai kurie TMKM senbuviai apgailestavo, kad į neseniai atsilaisvinusį muziejininko etatą nebuvo priimta anksčiau čia dirbusi moteris, o durys atveriamos tokio darbo iš viso neragavusiam aktoriui.

Ko tikisi iš naujojo pavaldinio, R.Lopienė nieko konkretaus pasakyti kol kas negalėjo. Direktorė tik užsiminė, kad R.Vilkaitis anksčiau yra rašęs straipsnių apie aktorių, dramaturgą ir režisierių Vladą Sipaitį-Sipavičių.

“Matyt, jam norisi pas mus dirbti, nes neseniai skambino, klausė, ar tikrai priimsime. Gaila, kad jam pastaraisiais metais nelabai nesėkmingai klostėsi darbinė karjera”, – diplomatiškai kalbėjo R.Lopienė.

Muziejininkai pusiau juokais, pusiau rimta kalba, esą R.Vilkaitis ne šiaip sau nusižiūrėjęs vietą TMKM – kitais metais baigiasi R.Lopienės kadencija direktoriaus poste, todėl aktorius, ko gero, taikosi ją pakeisti.

“Nenorėčiau komentuoti šių kalbų. Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad asmuo, norintis dirbti muziejaus direktoriumi, privalėtų turėti ne dvejus darbo stažo metus (kaip R.Vilkaitis – red.) kokiame nors vadovo poste, o mažiausiai trejus”, – sakė R.Lopienė.

“Kas čia per klausimai? Kas jus įpareigojo kištis į mano asmeninį gyvenimą? Aš visur savo duonutę užsidirbau. Ir pinigėlius, kuriuos gaudavau, dorai atidirbdavau”, – pasipiktino R.Vilkaitis, “Lietuvos ryto” paklaustas, kodėl nutarė tapti muziejininku.

Teatro, muzikos ir kino muziejaus vadovybei jau tenka aiškintis dėl ankstesnių įdarbinimų. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nusprendė pradėti tyrimą dėl TMKM direktorės R.Lopienės ir jos pavaduotojos A.Kapočiūtės sprendimų. Tyrimas pradėtas pagal Valstybės kontrolės pranešimą, esą R.Lopienė į darbą muziejuje priėmė savo dukterį ir sūnų, o A.Kapočiūtė, laikinai eidama direktoriaus pareigas, įdarbino savo sūnų.