Davidas Geringas/BFL nuotr.

Vilniaus centre užaugęs, Maskvos konservatoriją baigęs, o 1975 m. su šeima į Vakarus emigravęs violončelininkas Davidas Geringas šiuo metu gyvena Berlyne, bet dažnai grįžta Lietuvon koncertuoti. Lietuvių kalbos iki šiol neužmirštantis muzikantas lygina mūsų šalį su jam gerai pažįstama Vokietija.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

D.Geringas Nacionalnėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru koncertavo tą vakarą, kai pasaulis šurmuliavo nuo JAV prezidento rinkimų rezultatų, o Lietuvoje savo koaliciją parašais sutvirtino naujojo Seimo valdantieji. Ir kaip jo, pasaulio žmogaus, su violončele keliaujančio per koncertų sales įvairiuose žemynuose, tokiomis aplinkybėmis nepasiteirausi, kaip politiniai procesai veikia kultūrą…

– Gerbiamasis maestro, ar iš to, ką spėjate pamatyti trumpam atvykęs koncertuoti, įmanoma susidaryti individualų įspūdį apie šalies ir miesto kultūros lygį?

– Važinėdamas po pasaulį daugiausiai dėmesio skiri savo svarbiausiam tikslui – muzikai. Tačiau negali nematyti, kiek žmonių ateina į tavo koncertus. Ir man būna įdomu, kodėl kartais salės būna pilnos, o kartais – apytuštės. Kiekvienam muzikantui smagiau groti pilnose salėse – juk nuo to priklauso, ar tave dar kartą pakvies.

Ilgainiui supratau, kad žmonių skaičius salėse priklauso ne tik nuo organizatorių ar pačių artistų. Politiniai įvykiai šiuos procesus taip pat smarkiai veikia. Iki Berlyno sienos griuvimo tiek Rytų, tiek Vakarų Berlyne salės būdavo sausakimšos, bilietų sunkiai pavykdavo gauti. Jeigu Hamburge, kur tuo metu gyvenau, abonementiniame koncerte salėje boluodavo tuščia vieta – vadinasi, kažkas susirgo, ne kitaip. Tokie abonementai šeimose būdavo perduodami iš kartos į kartą. Pats atsimenu, kaip atėjau į „Berliner Philharmoniker“ koncertą ir, nusižiūrėjęs salėje tuščią vietą, prisėdau. O šalia įsitaisiusi ponia nepatikliai pažvelgė į mane ir tarė: „Čia mano vieta.“ Bet, sakau, jūs gi ir taip sėdite, vadinasi, viskas gerai… O atkakli ponia nepasidavė: „Ši vieta irgi mano. Mano vyras susirgo ir negalėjo ateiti.“ Toks vokiečių aristokratų supratimas. Mąsčiau, ką toji ponia galvos po savaitės, nes kitame to paties abonemento koncerte turėjau pasirodyti scenoje kaip solistas. Ar bent mane atpažins, sėdėdama septintoje ar aštuntoje eilėje? O gal žmonės, grojantys scenoje, jai apskritai nerūpi – ponia tiesiog eina klausytis muzikos, ir šis įprotis jos griežtai sureguliuotai įprastinei gyvenimo tėkmei reikšmingas savaime.

Tačiau griuvus Berlyno sienai ir vienos, ir kitos Vokietijos gyventojai atrado daug naujų interesų. Vakariečiai norėjo išsamiau susipažinti su Rytų Vokietijos kultūra, apie kurią buvo daug girdėję, todėl laikinai atsisakė savo senų įpročių. O rytiečiai skubėjo į Vakarų Vokietiją apsipirkti ir džiaugėsi atsivėrusiomis galimybėmis keliauti po Europą. Šiaip ar taip, klausytojų koncertų salėse abiejose sienos pusėse sumažėjo ilgam.

Vakariečiai norėjo išsamiau susipažinti su Rytų Vokietijos kultūra, apie kurią buvo daug girdėję, todėl laikinai atsisakė savo senų įpročių. O rytiečiai skubėjo į Vakarų Vokietiją apsipirkti ir džiaugėsi atsivėrusiomis galimybėmis keliauti po Europą. Šiaip ar taip, klausytojų koncertų salėse abiejose sienos pusėse sumažėjo ilgam.

Tą patį pergyveno ir lietuviai po Dainuojančios revoliucijos. Kadangi dažnai koncertuodavau čia sovietmečiu – žinau, kaip tuomet atrodė koncertų salės. O kai po ilgesnės pertraukos sugrįžau čia 1993-iaisiais, vaizdas buvo jau kitoks. Buvo justi, kad žmonės labiau susirūpinę savo materialine padėtimi ir nebegali taip lengvai skirti pinigų koncertų bilietams.

Beje, panašią situaciją radome ir nuvykę į Maskvą: publika ten buvo smarkiai pasikeitusi, nes senoji inteligentija jau buvo pradėjusi skursti, o naujieji turčiai, kurie užėmė jos vietą, dar nieko nenutuokė apie klasikinę muziką. Taip dešimtajame dešimtmetyje buvo pradėta auginti nauja klausytojų karta.

– Ar pasiturinčioje demokratinėje valstybėje politikai savo sprendimais pajėgūs daryti tiesioginę įtaką kultūriniam šalies gyvenimui?

– Žinoma. Juk šiandien netgi Vokietijoje tapo populiaru skaičiuoti kultūrai išleidžiamus pinigus ir aiškinti, kad simfoninis orkestras arba operos teatras tam ar kitam miestui yra per didelė prabanga. Po Vokietijos suvienijimo ypač pablogėjo situacija Rytų Vokietijos žemėse, kur daug teatrų ir orkestrų užsidarė netekę valstybinio išlaikymo. Tačiau ta pati tendencija šalyje gyvuoja ir dabar.

Naujausias pavyzdys – šįmet įvykęs Pietvakarių Vokietijos radijo simfoninio orkestro, veikusio Baden Badene ir Freiburge, sujungimas su Štutgarto radijo simfoniniu orkestru. Sprendimo pretekstu tapo didelė moderni ir puikiai lankoma koncertų salė Freiburge, kuri nuo šiol tapo jungtinio SWR simfoninio orkestro namų sale. Tačiau reikia nepamiršti, kad Freiburgą nuo Baden Badeno skiria daugiau kaip šimtas, o Štutgartą nuo Freiburgo – beveik du šimtai kilometrų. Abu orkestrai anksčiau turėjo gerą vardą: Pietvakarių Vokietijos radijo simfoninis orkestras garsėjo šiuolaikinės muzikos interpretacijomis, o Štutgarto radijo simfoniniam orkestrui 13 metų vadovavęs dirigentas Rogeris Norringtonas garsėjo vadinamuoju „Stuttgart sound“ efektu, leidžiančiu dabartiniais muzikos instrumentais groti senovine maniera, be vibrato.

Visi trys miestai priklauso tai pačiai turtinga laikomai Badeno-Viurtembergo žemei, kurioje rinkimus laimėję žalieji ir pradėjo diskusijas apie orkestrų sujungimą. Kas iš to laimėjo? Niekas, nes dviejų pasaulinio lygio orkestrų sujungimas tolygus jų sugriovimui. Ne veltui sakoma, kad simfoninio orkestro, kaip ir bet kurio kito muzikos ansamblio, lygį lemia vieno silpniausio jame grojančio muzikanto lygis. Netgi geriausieji vertinami pagal tą silpniausiąjį.

Dėl orkestro perkėlimo į Freiburgą nukentės ir muzikinis jaunimo lavinimas Štutgarte bei Baden Badene, nes daug orkestrantų laisvu metu juose dirbo mokytojais ir dėstytojais, ugdė būsimuosius instrumentalistus. Bet politikams tai neįdomu – dauguma jų apskritai nevaikšto į simfoninius koncertus manydami, kad nieko nepraranda klausydamiesi įrašų. Jie nesuvokia, kad vienu neapgalvotu sprendimu sugriauti muzikinės struktūros piramidę lengva, o iš naujo atstatyti – labai sunku.

Kompozitorė Sofija Gubaidulina yra sakiusi, kad sveikoje, ramioje visuomenėje būna gerai ir kultūrai. Bet vos tik prasideda neramumai, perversmai – gero nelauk, nes pirmiausia apkarpomas kultūros biudžetas.

– Lietuvoje tokie gero kultūrai nežadantys perversmai dažnai siejami su liberalizmo idėjomis, nes liberalai kultūrai nesėkmingai mėgina taikyti ekonominės veiklos svertus ir vertinimo kriterijus. Vakaruose ta pati tendencija?

– Kai į valdžią ateina žmonės, kurie viską matuoja pinigais, kultūra nukenčia. Prisiminkime studentų krepšelius muzikos ir meno akademijose – kiek chaoso Lietuvoje jie sukėlė. Menininko perspektyva negali būti matuojama visų egzaminų balų skaičiumi, nes jei muzikantas nebus stiprus savo specialybėje, bendrasis išsilavinimas jam prasimušti nepadės. Muzika yra individualistų profesija, o talentas balais neįvertinamas. Todėl daug gabių perspektyvių muzikantų priversti rinktis studijas užsienyje, nors galėtų studijuoti Lietuvoje.

Žinote, po Vokietijos suvienijimo vakariečiai įsivaizdavo, kad jie savo tautiečiams iš Rytų atneš kitokio, geresnio gyvenimo standartus. Bet nesigilino, kas Rytų Vokietijoje buvo gero ir ko jie patys galėtų pasimokyti. O ten visiems vaikams užtekdavo vietų vaikų darželiuose, veikė stipri valstybinių muzikos mokyklų sistema. Vakaruose praktiškai visi būsimieji muzikantai groti mokosi privačiai, todėl atėję į muzikos akademijas jie valdo savo instrumentą, bet stokoja bendrojo muzikinio lavinimo – neišmano harmonijos, nemoka solfedžiuoti.

Vakaruose praktiškai visi būsimieji muzikantai groti mokosi privačiai, todėl atėję į muzikos akademijas jie valdo savo instrumentą, bet stokoja bendrojo muzikinio lavinimo – neišmano harmonijos, nemoka solfedžiuoti.

– Ar Vokietijoje dažnai regite svarbius politikus koncertų salėse?

– Nepasakyčiau. Aktyvus koncertų lankytojas yra nebent šalies finansų ministras Wolgangas Schauble. Kadangi jis sėdi neįgaliojo vežimėlyje, artistams nuo scenos jį lengva pastebėti. Dar koncertai reikalingi Bundestago prezidentui Norbertui Lammertui – jis nevengia klausytis ir šiuolaikinės muzikos.

Anksčiau buvo ir daugiau muzikai neabejingų politikų. Šįmet miręs Walteris Scheelas, 1974–1979 m. ėjęs Vokietijos prezidento pareigas, buvo puikus dainininkas. O buvęs šalies ekonomikos ministras Otto Graf Lambsdorffas per savo gyvenimą (1926–2009) nepraleido nė vieno kas dveji metai rengiamo Johanno Sebastiano Bacho muzikos festivalio Ansbache. Tas dvi savaites, kai vyksta „Bachwoche Ansbach“, jo telefonas visuomet būdavo išjungtas. Pats man taip tvirtino, kai susipažinome tame festivalyje.

Tačiau niekada nepamiršiu, kad mano 50-mečio koncerte Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 1996 m. greta sėdėjo Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus. Aš visą vakarą mačiau juos ten, devintoje eilėje. Berlyne išvysti ką nors panašaus būtų sunku tikėtis.

– Naujai išrinktame Lietuvos Seime pradeda dirbti daug iš įvairių Lietuvos vietovių suvažiavusių žmonių. Tačiau valdančiąją koaliciją formuojanti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja ypatingą prioritetą kultūrai. Kaip manote, ar tai padės intensyvinti kultūrinį gyvenimą regionuose?

– Puikiai pažįstu į kultūros ministrus siūlomą Lianą Ruokytę-Jonsson, kuri yra daug nuveikusi Lietuvos kultūros labui. Galbūt ji mažiau žinoma šalies viduje, nes ilgai dirbo užsienyje, bet jos kandidatūra mane tikrai nudžiugino.

Ir provincijos kultūros puoselėjimo akcentavimas yra teisingas. Nes Vilniuje, kuris dabar yra neabejotinas šalies kultūrinis centras, koncertų lankytojų netrūksta. Liūdniau matyti tuščias kėdes Kaune ir Klaipėdoje. Nors violončelininkas Mindaugas Bačkus puikiai dirba su Klaipėdos kameriniu orkestru, rengia įdomias programas ir man patinka su šiuo kolektyvu koncertuoti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kol kas nepavyksta muzika sudominti didesnio būrio klaipėdiečių. Ir kai M.Bačkus pasidalijo savo idėja Klaipėdoje organizuoti violončelės muzikos festivalį, iškart paklausiau, iš kur gaus klausytojų.

Bet panašios iniciatyvos galiausiai išjudina ir labiausiai užsistovėjusias pelkes. Kol kas Klaipėda man rodosi tarsi nenušlifuotas deimantas, neatitinkantis to kultūrinio įvaizdžio, kurio tikimasi iš panašaus lygio klestinčio uostamiesčio.

Kai girdžiu, kad Marijampolei, Alytui neblogai sekasi, kad nauja salė atvėrė duris klausytojams Palangoje – norisi ir ten nuvykti. Nes ten, kur patys miestai vystosi, turi atsiverti erdvė kultūrai. Esu įsitikinęs, kad žmonės negali gyventi be muzikos, be meno. Anksčiau ar vėliau toks poreikis visada ateina.

– O ką daryti muzikams, kol tokio poreikio nėra?

– Iš savo mokytojo Mstislavo Rostropovičiaus esu išmokęs, kad nesvarbu, kiek žmonių sėdi salėje, – visada groji vienam žmogui, jam skiri visus savo sugebėjimus ir jėgas. Užtenka ir vieno tikro klausytojo.

Iš savo mokytojo Mstislavo Rostropovičiaus esu išmokęs, kad nesvarbu, kiek žmonių sėdi salėje, – visada groji vienam žmogui, jam skiri visus savo sugebėjimus ir jėgas. Užtenka ir vieno tikro klausytojo.

M.Rostropovičius tai įrodė asmeniniu pavyzdžiu rytiniame Rusijos pakraštyje, Ueleno miestelyje Čiukotkos pakrantėje, kur į jo koncertą atėjo vienas žmogus. Jam, pasisodinęs vienintelį klausytoją scenoje, maestro atliko visą programą su pakartojimais ir bisais, nes žmogus nuoširdžiai plojo. Savo pianistui maestro liepė skambinti kuo garsiau, kad Amerikoje išgirstų, nes sovietai M.Rostropovičiaus neišleisdavo į Vakarus. O Čiukotką nuo JAV Aliaskos skiria vos 75 km pločio Beringo sąsiauris.

Ir man panašiai yra nutikę Japonijoje. Rusijos valstybiniam „Goskoncertui“ kartais labiau apsimokėdavo koncertų užsienyje neorganizuoti, negu juos organizuoti. Tokius renginius rusiškai vadindavome „denj pečati“ (antspaudo diena, populiaresnė reikšmė – spaudos diena): atvažiuoji, gauni popieriuose antspaudą, pasiimi pinigus ir keliauji toliau. Formaliai organizuotas koncertas turėjo vykti viešbučio salėje. Kai atėjome ten, joje sėdėjo vienas žmogus. Bet tai buvo daktaras, kuris dėl mano koncerto tris su puse valandos keltu keliavo iš kitos Japonijos salos. Ir, prisiminę M.Rostropovičiaus pamoką, mes jam irgi atlikome visą programą su pakartojimais ir bisais.

– Šįkart koncertuose dirigavote Lietuvos kameriniam orkestrui, su kuriuo sieja sena draugystė. Šio kolektyvo istorija nepriklausomybės laikotarpiu iš esmės atspindėjo visos Lietuvos išgyvenamus pokyčius. Kai 2004 m. išsiskyrė jo ir orkestro įkūrėjo Sauliaus Sondeckio keliai, neišvengta duobės, kolektyvui ilgai ieškota naujo meno vadovo. Ar krizė praėjo be pasekmių?

– O koks vadovas galėjo ateiti po S.Sondeckio, kuris vienas Lietuvos kameriniame orkestre praktiškai rūpinosi viskuo? Jis dirbo itin intensyviai, todėl vėliau orkestrui jo labai trūko. Galvoti, kad orkestras be jo galės taip pat sėkmingai egzistuoti, buvo naivu. Man pačiam Japonijoje prodiuseriai atvirai sakydavo, kad jiems reikalingas ne konkretus orkestras, o S.Sondeckis. Su kokiu orkestru jis atvyks – jokio skirtumo, nes jie pasitiki dirigentu ir žino, kad su prastais muzikantais S.Sondeckis nekoncertuoja. Taip ir buvo. Todėl Lietuvos kamerinis orkestras ir važinėjo po pasaulį.

Aš savo ruožtu didžiuojuosi, kad būtent su manimi šio orkestro muzikantai pirmą kartą viešėjo Islandijoje ir pirmą kartą koncertavo Helsinkyje. Regis, ir Maljorkoje būtent su manimi jie grojo pirmą sykį.

O skyrybos visada būna skaudžios. Prisiminkite, kaip po 33-ejų metų vadovavimo „Berliner Philharmoniker“ 1989 m. iš savo posto traukėsi didysis Herbertas von Karajanas. Nors didesnio autoriteto muzikos pasaulyje tuo metu nebuvo, orkestrantai pastebėjo, kad senstantis vilkas jau nebe toks pajėgus, ir pradėjo prieš jį kelti revoliucijas. Visur taip būna, žmonės visur vienodi.

– Nemažai kompozitorių dedikavo jums savo kūrinius violončelei: Lepo Sumera, Erkki Svenas Tuuras, Peteris Vaskas, Nedas Roremas, Anatolijus Šenderovas… Ar dažnai tuos kūrinius prisimenate po oficialių premjerų?

– Groju daug naujų kūrinių, todėl muzikologų esu priskiriamas prie šiuolaikinės muzikos atlikėjų. Tai nėra absoliuti tiesa: štai dabar Vilniuje griežiau Franzo Schuberto kūrinį, ir, atrodo, visai sėkmingai. Bet negaliu paneigti, kad man įdomi šiuolaikinė muzika. Ir visi žino, kad jeigu šalia klasikinės programos renkuosi atlikti šiuolaikinį kūrinį, tai bus geras kūrinys.

Yra S.Gubaidulinos opusas, kurį scenoje esu sugrojęs 45 kartus, P.Vasko kūrinys, kurį atlikau 28 kartus, ir taip toliau. Kolegos nustebę klausia, kur aš juos groju – juk vyrauja įsitikinimas, kad rasti publikos šiuolaikiniams autoriams sudėtinga. O aš manau, kad privalau šalia žinomos muzikos klausytojams siūlyti „naujų patiekalų“.

Taip elgėsi ir M.Rostropovičius, todėl jam kompozitoriai rašė daug naujų kūrinių, ir ateities violončelininkams jis paliko labai daug darbo. Sergejaus Prokofjevo, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Witoldo Lutoslawskio, Henri Dutilleux simfoniniai koncertai buvo dedikuoti būtent jam. Taip muzikantas tampa svarbia muzikinės piramidės dalimi: kompozitorius rašo, o garsus atlikėjas jo kūriniui atveria kelią į sceną.

Pamenu, kaip aš tapau antruoju kompozitoriaus H.Dutilleux kūrinio atlikėju, kai 1970 m. tiesiai iš premjeros grįžęs M.Rostropovičius ištiesė man gaidas ir liepė po penkių dienų grįžti klasėn su parengtu kūriniu. Griežiau dieną ir naktį, bet išmokau. Vėliau, jau emigravęs, 1982 m. sugrojau tą koncertą Monake pačiam kompozitoriui girdint. Dar kartą tą patį kūrinį atlikau 1989 m., o 1992 m. jau turėjau galimybę griežti jį net šešis kartus. Ir dabar, kai viename koncerte tenka pristatyti Ludwigo van Beethoveno ir H.Dutilleux kūrybą, žmonės labiau įsimena kaip tik pastarąjį opusą. Štai kiek metų kartais kūriniui tenka laukti savo pripažinimo valandos.

– Kūriniai gali palaukti. Sunkiau pripažinimo laukti jų autoriams. Ne vienas taip ir pasitraukia iš kūrybinio lauko nieko nesulaukęs…

– Vilniuje man sunkiai sekėsi užmigti, todėl naktį naršiau internete ir aptikau savo sūnaus Aleksandro, jau penkerius metus gyvenančio Los Andžele, šį pavasarį duotą interviu. Sūnus, kuriam dabar 45-eri, negalėtų skųstis, kad jam nesiseka: už savo muzikinę kūrybą jau yra gavęs „Grammy“ apdovanojimą, dukart buvo pažymėtas BMI apdovanojimuose, komponuoja muziką populiariems kino filmams, popmuzikos atlikėjams ir t.t. Tačiau iš jo interviu sužinojau, kad Amerikoje, į kurią pasitraukė dėl geresnių kūrybos perspektyvų, jis būdavo nuviltas kur kas dažniau nei Vokietijoje. Aleksandras ten kalba apie tai, kad sėkmė ateina tik po daugybės ir dar vieno, paties sunkiausio nusivylimo, kurį žmogus atlaiko arba ne. Jeigu jį atlaikysi, nenuleisi rankų – sulauksi savojo sėkmės šanso. Jeigu nusivilsi, neturėsi kantrybės iškęsti giliausią nusivylimą – šanso nebeturėsi.

Jeigu jį atlaikysi, nenuleisi rankų – sulauksi savojo sėkmės šanso. Jeigu nusivilsi, neturėsi kantrybės iškęsti giliausią nusivylimą – šanso nebeturėsi.

Man patiko jo išmintis. Juk niekada nežinai, kada tavo šansas ateis. Kai viena daina, kuriai mano sūnus parašė tekstą, buvo parduota 1,3 mln. kartų, Aleksandras labai stebėjosi, nes tam darbui teskyrė pusvalandį savo laiko. O darbai, kuriems buvo paaukojęs gerokai daugiau pastangų, nesulaukdavo jokio atgarsio. Bet aš jam išaiškinau, kad į tą sėkmę nulėmusį pusvalandį jis keliavo visą savo gyvenimą. Tai tebuvo trumpa įgytos patirties kvintesencija. Toks kiekvieno kūrėjo likimas. Anksčiau ar vėliau tave supras, bet kada – niekas nežino. Netgi patekus į sėkmės krumpliaračius reikia stiprybės juose išsilaikyti.

– Šįmet paminėjote savo 70 metų sukaktį. Kaip jaučiate, ar jums dar ilgam pakaks stiprybės?

– Atsimenu, kažkada galvodavau, kad sulaukęs 60-ies būsiu niekam nebereikalingas senukas. Realybėje viskas buvo kitaip: tuo metu buvau apsikrovęs darbais tiek, jog su džiaugsmu atsisakiau turėtos profesoriaus vietos, kad galėčiau daugiau laiko skirti mane dominančiam dirigavimui. Taigi sulaukęs 60-mečio atsisakiau savo mokinių ir su maestro Juozo Domarko pagalba pats pradėjau mokytis profesionalaus dirigavimo. Vokietijoje esu palikęs bent 15 savo išugdytų violončelės profesorių, kurie pratęs mano tradicijas, – kam su jais konkuruoti? Tegu jų mokiniai dabar varžosi tarpusavyje. O tai, neduok Dieve, mano mokiniai nusileis jų mokiniams, kaip vaikai kartais pralaimi anūkams.

Dabar man 70, nors pats nelabai galiu tuo patikėti. Aš nesijaučiu taip, kaip turėčiau jaustis. Pats sau esu jaunas „bachuras“, vis dar mėgstantis paišdykauti. Groju ne blogiau, ir nors norėčiau apriboti koncertinių gastrolių tempą, kol kas nepavyksta to padaryti, nes gaunu labai daug įdomių, netikėtų pasiūlymų. Tarkim, Maskvos filharmonija paklausė, ar aš, garsėjantis šiuolaikinės muzikos atlikimu, jų salėje negalėčiau pagriežti ko nors iš rokoko epochos. Ir nors tokios muzikos, karjeros pradžioje padėjusios man laimėti tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse, seniai nesu grojęs, buvo įdomu pasivaržyti su savimi dvidešimtmečiu.

Apskritai, kai žvelgiu į savo fonografiją, atrodo, kad visa tai atliko kitas žmogus. Bet, žinote, galiu pasakyti vienintelį svarbų dalyką – tas žmogus man patinka!

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

J.Dvarionas, LMTA nuotr.

Leidžiate savo vaiką į muzikos mokyklą ir jau įsivaizduojate jį stovintį žymiausiose pasaulio scenose? Kelias į jas beveik neišvengiamai veda per tarptautinius muzikos konkursus, todėl pats laikas būtų šiek tiek išsamiau pažinti tokių konkursų virtuvę.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

1970 m. Briuselyje buvo įkurta Europos jaunimo nacionalinių muzikos konkursų asociacija, iš pradžių vienijusi Belgijos, Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos muzikinių konkursų organizatorius. Vėliau prie jos pradėjo jungtis ir aplinkinėse šalyse organizuojamų nacionalinių konkursų komandos. Galiausiai 1992 m. asociacijos nariais buvo leista tapti ir tarptautiniams jaunųjų (iki 25 metų amžiaus) muzikantų konkursams, o pati asociacija pervadinta Europos jaunimo muzikos konkursų asociacija (European Music Competitions for Youth, arba EMCY). Šiuo metu ji vienija beveik pusšimčio Europos Sąjungos bei kaimyninėse valstybėse (Rusijoje, Ukrainoje, Norvegijoje) rengiamų nacionalinių ir tarptautinių muzikos konkursų organizatorius.

Spalio viduryje jų atstovai rinkosi į EMCY konferenciją ir generalinę asamblėją Vilniuje.

Lietuvai atstovauja trys konkursai

Ne kiekvienas konkursas gali tapti šios asociacijos nariu, nes ji savo nariams apibrėžia aiškius dalyviams suteikiamų pasirengimo sąlygų, atliekamo repertuaro įvairovės bei vertinimo skaidrumo reikalavimus. „Todėl galima sakyti, kad EMCY vienija elitinius Europos jaunųjų atlikėjų konkursus, kuriuose garantuojami kokybės standartai. Į tokius konkursus jaunuoliai gali vykti neabejodami, kad organizatoriai yra pasirengę vykdyti savo įsipareigojimus. Be to, EMCY konkursai nugalėtojams paprastai siūlo gastrolių turus, kurių organizavimą finansiškai remia ES programa „Kūrybiška Europa“. Ir tai jų ateičiai gali būti netgi svarbiau už patį konkursą, nes jaunam atlikėjui pačiam sunku rasti prodiuserį ir gauti užsakymų koncertams“, – aiškina EMCY viceprezidentas, atsakingas už tarptautinius konkursus, pianistas Justas Dvarionas.

Dabar jau du trečdalius visų asociacijos narių sudaro būtent tarptautiniai konkursai. Pagal EMCY taisykles komisijos daugumą tokiuose konkursuose privalo sudaryti iš užsienio šalių kviečiami vertintojai.

Lietuvai EMCY atstovauja Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas bei nacionalinis ir tarptautinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursai. „Pastarieji dalyvauja asociacijoje kaip atskiri nariai, nes skiriasi jų periodiškumas: nacionalinis konkursas rengiamas kas dvejus, tarptautinis – kas ketverius metus. Tokia narystė leidžia nacionalinio konkurso laureatams pasinaudoti EMCY finansine parama užsienio gastrolėms. Tarkim, praėjusio nacionalinio B.Dvariono konkurso laureatas pianistas Gustas Raudonius, dabar studijuojantis VDU Muzikos akademijoje, EMCY dėka koncertavo Vokietijoje ir Liuksemburge“, – pasakoja pašnekovas.

Stasio Vainiūno tarptautinis pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas taip pat pretenduoja tapti EMCY nariu. O štai tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas dalyvauti šioje asociacijoje negalėtų, nes priima vyresnius, nei leidžia EMCY nuostatai, dalyvius. Todėl jis rinkosi kitą tarptautinę asociaciją – Pasaulinę muzikos konkursų federaciją (World Federation of International Music Competitions), kurios nariu tapo 1994 m. Būtent šis muzikos konkursas Lietuvoje disponuoja pačiu solidžiausiu priziniu fondu.

EMCY narių konkursuose, be pianistų, gali varžytis visų styginių, visų pučiamųjų instrumentų atstovai, taip pat perkusininkai ir klasikinės gitaros meistrai. Tiesiog pastaruosius priimančių konkursų yra mažiau, ir jų tenka atidžiau paieškoti.

Mokytojai negali vertinti savo mokinių

Prieš konferenciją Vilniuje įvairių EMCY konkursų dalyviams buvo išplatinta anketa, kuria bandyta išsiaiškinti, kaip konkursų lygį vertina patys jų dalyviai ir ką konkursuose būtų galima tobulinti. Kone daugiausiai pastabų sulaukė vertinimo aspektai, ir tai, pasak J.Dvariono, natūralu, nes muzikantų konkursai – ne sportinės varžybos, kuriose rezultatus lemia objektyvūs metrai, sekundės ar pelnyti taškai. Jų laimėtojai išrenkami remiantis visų komisijos narių nuomonių bendruoju vardikliu, nors individualios nuomonės, atskirai paimtos, gali smarkiai skirtis.

„Todėl dalyviai sutartinai pabrėžė, kad komisijose negali dirbti vertintojai, kurių mokiniai dalyvauja tame pačiame konkurse. Iki šiol būdavo laikomasi taisyklės, kad už savo gimines bei studentus komisijos nariai negali balsuoti (ši taisyklė tebegalioja ir dvejus metus po mokinių studijų baigimo), tad palieka jų pasirodymų vertinimą kitų narių malonei. Vis dėlto dalyviai pasisakė, kad tokios nuostatos negana, o jie patys jaustųsi kur kas geriau, jei nė vieno dalyvio pedagogas apskritai nedirbtų komisijoje“, – teigia J.Dvarionas.

Logišką jaunuolių pageidavimą praktiškai įgyvendinti sunkiau, nei įsivaizduoja muzikinio pasaulio virtuvės nepažįstantis stebėtojas. Mat konkursų organizatoriai komisijose nori matyti ryškius, autoritetingus muzikus, kurių ratas Europoje yra baigtinis. Tačiau tų muzikų klasėse savo įgūdžius tobulina daug perspektyvių jaunuolių, kurių teisė rinktis pageidaujamus konkursus būtų smarkiai suvaržyta. Taigi arba dėstytojas privalėtų aukotis dėl savo studentų ir atsisakyti pelningų kvietimų dirbti žiuri, arba studentai turėtų aukotis dėl savo dėstytojo ir sąmoningai dalyvauti kituose konkursuose. Ypač daug nepatogumų dėl šios griežtos nuostatos patirtų mažose valstybėse organizuojami nacionaliniai konkursai.

Net ir pralaimėjusieji suvokia, kad konkursai visiems jauniems muzikantams naudingi ir padeda greičiau skintis kelią į pripažinimą.

„Jei konkurso organizatoriai pageidaus išlaikyti autoritetingą komisiją, eliminavus joje dirbančių pedagogų mokinius gali nukentėti paties konkurso profesionalusis lygis. Jei pasirinks jų studentus – kiti konkurso dalyviai praras galimybę pasirodyti žymiems pedagogams, kurie galbūt galėtų paveikti jų tolesnę karjerą: pakviesti studijuoti savo klasėje, pasiūlyti koncertuoti savo rengiamame festivalyje ir pan. Apklausa parodė, kad tokia galimybė jaunų muzikantų labai vertinama. Kadaise pats esu patyręs, kaip vienas konkurse sutiktas dėstytojas gali pakeisti tavo gyvenimą: nors to konkurso nelaimėjau, vieno vertintojo dėka įgyti ryšiai muzikos pasaulyje man padeda darbe iki šiol. Galiausiai reikia nepamiršti, kad EMCY standartai numato ir komisijos narių rotaciją: kiekviename konkurse kaskart privalo keistis bent vienas komisijos narys“, – teigia pašnekovas.

Žinoma, konkursų laimėtojų ir visų kitų dalyvių atsakymai skiriasi: laimėtojai konkursą vertina palankiau nei tie, kuriems jame nepasisekė. Tie, kuriems pavyksta pasiekti finalinius turus, itin pabrėžia galimybę pasirodyti su simfoniniu orkestru, kurios dažnas negauna besimokydami. Tačiau net ir pralaimėjusieji suvokia, kad konkursai visiems jauniems muzikantams naudingi ir padeda greičiau skintis kelią į pripažinimą.

Pliusai, balai ar reitingai

EMCY taisyklės reikalauja aiškiai apibrėžtos vertinimo metodinės sistemos, tačiau pati vertinimo metodika konkursuose gali būti skirtinga. Tarkim, viena iš populiarių sistemų primena žaidimą „Taip ir ne“, kai kiekvienas vertintojas, klausydamasis atlikėjų pasirodymų, sąraše prie patikusių konkursantų dėlioja pliusus. Į kitą turą patenka tie atlikėjai, kurie surenka daugiausiai pliusų.

Kitas dažnai pasitaikantis variantas, kai komisijos nariai dalyvius vertina balais pagal 10 arba 25 balų sistemą. Tuomet apskaičiuojamas kiekvieno dalyvio pelnytų balų aritmetinis vidurkis ir nustatoma minimalaus į kitą turą leidžiančio patekti balo „kartelė“.

Kartais vertintojų prašoma reitinguoti dalyvius, t.y. priskirti jiems eilės numerius sekoje nuo stipriausio iki silpniausio pasirodymo. Be to, būna ir kombinuotos sistemos, kai skirtingai vertinama skirtinguose konkurso arba paties vertinimo etapuose. Tarkim, Lietuvoje rengiamuose konkursuose labiausiai mėgstama „Taip ir ne“ sistema, tačiau dažnai nutinka taip, kad grupelei muzikantų surinkus vienodą pliusų skaičių nepavyksta išskirti konkretaus kitam turui reikalingo dalyvių kiekio. Tuomet komisijos narių prašoma tą dalyvių grupelę papildomai vertinti balais.

Tapau liudininku nesmagios istorijos, kai vieno konkurso dalyviai dokumentuose sąmoningai nurodė kitą pedagogą, kad tikrasis mokytojas galėtų už juos balsuoti. Tas konkursas pretendavo į EMCY. Dabar jau nebepretenduoja.

Tačiau pagal EMCY nuostatus komisijos nariai konkurso metu negali ginčytis, diskutuoti ar viešai reikšti savo individualios nuomonės iki vertinimo pabaigos, kad niekaip nepaveiktų kitų komisijos narių pozicijos. Taigi pliusiukai ar balai būna dėliojami tylint. Leidžiama tarpusavyje aptarinėti tik iš konkurso jau iškritusius atlikėjus arba kandidatūras specialiajam žiuri prizui gauti.

„Todėl dirbdami komisijose muzikai nesusipyksta, ko veikiausiai nepavyktų išvengti, jei asmeninės nuomonės būtų aptarinėjamos nuo pat pradžių. Taip dažnai nutinka Rusijoje, kur prizų dalybos ligi šiol sunkiai įsivaizduojamos be emocingų ginčų. Ir tik EMCY dėka dabar bandoma šią tradiciją pakeisti“, – neslepia J.Dvarionas.

Jis dažnai kviečiamas būti tiek EMCY asociacijai priklausančių, tiek jai nepriklausančių konkursų vertintoju. Jam yra tekę darbuotis Franzo Liszto konkurso Vokietijoje, Nikolajaus Rubinšteino konkurso Prancūzijoje, Ginos Bachauer konkurso JAV, Pyiabhand Sanitwongse konkurso Tailande ir daugybės kitų muzikantų varžybų komisijose.

Kartais į konkursus kompozitoriaus B.Dvariono anūkas vyksta ne komisijos nario, o EMCY stebėtojo teisėmis. Tuomet konkurso dalyvių pasirodymų jis nevertina, bet dalyvauja komisijos posėdžiuose ir stebi, ar viskas vyksta pagal asociacijos standartus. „Tapau liudininku nesmagios istorijos, kai vieno konkurso dalyviai dokumentuose sąmoningai nurodė kitą pedagogą, kad tikrasis mokytojas galėtų už juos balsuoti. Tas konkursas pretendavo į EMCY. Dabar jau nebepretenduoja“, – nesileidžia į smulkesnes detales pašnekovas.

Repertuaro reikalavimai

EMCY generalinėse asamblėjose gana dažnai svarstomas konkursinio repertuaro gairių klausimas. Dabar vyraujanti tendencija – siekis suteikti konkursantams kuo daugiau repertuaro pasirinkimo laisvės, taip sudarant jiems kuo palankesnes sąlygas atsiskleisti. Tačiau tam, kad vertinimas išliktų objektyvus, tam tikri repertuaro reikalavimai vis dėlto būtini.

Pavyzdžiui, neretai prašoma atlikti tam tikros stilistikos opusus, t.y. pasirinkti kažką iš baroko, kažką – iš klasicizmo epochos, tačiau teisė rinktis konkretų kompozitorių ir jo kūrinį paliekama atlikėjui. Tokios ribos leidžia komisijai stebėti, kaip dalyviai atpažįsta konkretaus laikmečio stilistinius reikalavimus, mat nevalia baroko ir romantinės muzikos interpretuoti vienodai. Tarkim, staccato taškelis, pažymėtas virš natos, vienaip skaitomas devyniolikto, kitaip – dvidešimto amžiaus muzikoje, kurioje jis daug aštresnis ir kietesnis.

Netgi konkretūs kompozitoriai turi savitas tų pačių išraiškos priemonių reikšmes, tarkim, nuoroda sforzando Ludwigo van Beethoveno kūrinyje suprantama kitaip negu sforzando Sergejaus Prokofjevo kūrinyje.

Žinoma, konkrečių kompozitorių (tarkim, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Dvariono arba Stasio Vainiūno) atminčiai skirti vardiniai konkursai siekia populiarinti jų muziką, todėl juose privaloma atlikti bent vieną šio kompozitoriaus kūrinį.

„Jeigu visą tokių konkursų repertuarą sudarytų lietuvių kompozitorių kūriniai, jie negalėtų būti tarptautiniai, nes užsieniečiai į juos tiesiog nevažiuotų. Tačiau vieną kūrinį specialiai konkursui išmokti įmanoma, ir tai naudinga abiem pusėms: užsienio atlikėjai atranda sau kompozitorių, apie kurį anksčiau dažniausiai nieko nebūna girdėję, o pats konkursas didžiuojasi besiplečiančia lietuvių muzikinės kultūros sklaida. Mat kartą parengę lietuvių kompozitoriaus kūrinį, užsieniečiai paprastai įtraukia jį į savo būsimas koncertines programas“, – teigia J.Dvarionas.

Taip pat dažnai prašoma, kad konkurso dalyviai į jame pristatomą programą įtrauktų ir vieną savo šalies kompozitoriaus kūrinį. Tai vėlgi naudinga tiek svečiams, gaunantiems galimybę propaguoti savo nacionalinę kultūrą, tiek šeimininkams, išgirstantiems naujos, dar negirdėtos muzikos. „Pamenu, prieš aštuonerius metus japonų pianistė B.Dvariono konkurse pristatė tokį įdomų savo šalies kompozitoriaus kūrinį, kad specialiai ieškojau to autoriaus gaidų ir rekomendavau jo kūrinius savo studentams. Lygiai taip mūsų pianistai pasaulyje populiarina lietuvių kompozitorių kūrinius“, – įsitikinęs J.Dvarionas.

Tai padeda vaduotis iš uždaro viso pasaulio konkursuose geriausiai kotiruojamo repertuaro, į kurį muzikos akademijų dėstytojai orientuoja savo studentus. Vis dėlto ilgametė patirtis rodo, kad konkursus laimi solistai, kurie finaliniuose turuose neeksperimentuoja ir koncertus, pristatomus kartu su simfoniniu orkestru, renkasi iš palyginti siauro „efektingiausių kūrinių“ sąrašo. Tarkim, pianistas, pasirinkęs atlikti sudėtingą Antonino Dvoržako koncertą, greičiausiai liks veržliojo Sergejaus Rachmaninovo kūrinį pasirinkusio konkurento šešėlyje.

Garbė ar pinigai

Kokio dydžio prizinius fondus nugalėtojams siūlo konkursai? Pasak J.Dvariono, sumos smarkiai įvairuoja. Šįmet vykusio Tarptautinio B.Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurso prizinis fondas siekė 26 tūkst. eurų, ir su tokia suma pagal šį rodiklį konkursas figūruoja antroje, kuklesnių EMCY narių lentelės pusėje. Bendras šio konkurso biudžetas, įskaitant pasirengimo etapus, viršijo 100 tūkst. eurų, tačiau tai – trigubai mažiau nei standartinis analogiško konkurso biudžetas Vokietijoje.

Antra vertus, EMCY atstovai nepalankiai žvelgia į konkursus „išsišokėlius“, operuojančius ypač dideliais prizinio fondo biudžetais. Mat laikomasi požiūrio, kad konkursai neturėtų virsti komerciniais renginiais, o piniginiai prizai – pagrindine paskata juose varžytis.

„Neseniai Kinijoje surengto konkurso prizinis fondas siekė 250 tūkst. JAV dolerių. Tokiu atveju muzikantas gali apsispręsti, kad jo pagrindinis tikslas – ne kuo geriau groti, o kuo labiau įtikti komisijai ir taip pasididinti savo šansus laimėti pirmąją premiją. Bet grojimas siekiant kažkam įtikti pražudo bet kurį atlikėją. Amžinatilsį maestro Saulius Sondeckis sakydavo, kad nesvarbu, ar už koncertą gauni tūkstantį, ar 10 tūkst. dolerių, – geriau dėl to nepagrosi. O stengtis sugroti geriausiai, kaip tuo metu sugebi, kiekviename koncerte privalai“, – pasakoja J.Dvarionas.

Pianistas teigia, kad itin vertingus prizus siūlantys konkursai neretai būna vienkartiniai: po metų kitų mecenatai permąsto savo galimybes, ir tuo dosnaus konkurso istorija baigiasi. O ilgalaikė tradicija kiekvienam konkursui svarbi, nes tik plačiai žinomas, gerą vardą užsitarnavęs konkursas ateityje ką nors reikš laureato gyvenimo aprašyme.

Egzistuoja ir komerciniai, festivalius primenantys konkursai, įvairiausiais diplomais apdalijantys kone visus suvažiavusius dalyvius. Skiriamieji tokių konkursų atpažinimo bruožai – didelis dalyvio mokestis, daug kviečiamų atlikėjų ir itin trumpa, kartais vos kelių minučių trukmės muzikinė programa. Organizatoriams ir komisijos nariams – tai lengvai uždirbamų pajamų šaltinis, o muzikantams – brangi, bet kone garantuota galimybė tapti tarptautinio konkurso laureatais. Juk tik saujelė klausytojų, koncerto programėlėje radusių atlikėjo laimėjimų sąrašą, vėliau varginsis su specialistais aiškintis kiekvieno atskiro konkurso vertę ir specifiką.

Kaip žymiausius nūdienos tarptautinius muzikos konkursus Europoje J.Dvarionas išskiria Briuselyje rengiamą Karalienės Elžbietos konkursą, Varšuvoje rengiamą F.Chopino pianistų konkursą ir Maskvoje vykstantį P.Čaikovskio konkursą.

Rusiškosios mokyklos ypatumai

XX a. antroje pusėje itin rimtais pretendentais į nugalėtojus buvo laikomi Rusijos konservatorijų auklėtiniai, nes jie grodavo garsiai, stipriai ir praktiškai be klaidų. Nedaug kas žino, kad tokią taktiką lemdavo ne tik stiprus pedagogų kontingentas bei nuo mažens diegiamas būsimųjų muzikantų muštras, bet ir gerų muzikos instrumentų stygius šalyje.

„Ne kartą girdėjau Vakarų kolegas stebintis, kodėl rusų pianistai skambindami taip dažnai naudoja kairįjį pedalą. Bet ši rusiškos (ir apskritai sovietinės) pianizmo mokyklos tradicija kilusi iš to, kad atlikėjai nuo pat vaikystės būdavo mokomi groti senais instrumentais su nusidėvėjusiais plaktukais. Nuspaudus kairįjį pedalą plaktukas sujuda ir paliečia stygas minkštesne, mažiau nusidėvėjusia vieta, taip išgaudamas gyvesnį garsą. Ilgiau naudojant šią gudrybę susiformuodavo įprotis, stebinantis užsieniečius. Konkursuose sėdę prie normalių instrumentų, rusų pianistai skambėdavo kaip „tankai“ ir būdavo tiesiog nepramušami, nes būdavo pasirengę sugroti savo programą kad ir ant lentos“, – pasakoja J.Dvarionas.

Tačiau laikai keičiasi: šiandien stiprioji rusų profesūra plačiai pasklidusi po pasaulio akademijas, o rusų mokyklose ir muzikantų namuose daugėja kokybiškų instrumentų. Todėl konkursuose jų atstovai nebegroja kaip tankai, bet kartu nebėra tokie techniškai nepriekaištingi kaip anksčiau, kai teisė dalyvauti užsienio konkursuose būdavo suteikiama tik patiems stipriausiems ir patikimiausiems muzikantams.

Šiandien geografiniai akcentai klasikinės muzikos pasaulyje pasikeitę, ir visų pirma Azijos atstovų pastangomis. Vien Šanchajaus mieste oficialiai registruota milijonas profesionalių pianistų, taigi vos keliuose Kinijos miestuose gyvenančių fortepijono meistrų užtektų tokiai valstybei kaip Lietuva apgyvendinti. Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje vaikų muzikos mokymas yra savaime suvokiama būtino išsilavinimo dalis. Natūralu, kad iš kiekybės gimsta kokybė, tad nereikėtų stebėtis tuo, jog Azijos atstovų Europos konkursų laureatų gretose regime vis dažniau.

„Įdomu, kad kol kas tai vienkryptis judėjimas: kinų atlikėjai aktyviai ieško ir randa galimybių vykti į Europoje rengiamus konkursus, tačiau tik retas europietis ryžtasi vykti į konkursus Kinijoje. Mat kelionės į konkursą išlaidos paprastai tenka patiems konkursantams“, – primena

J.Dvarionas.

Ar įmanoma šiandien tapti sėkmės lydimu profesionaliu atlikėju aplenkiant muzikos konkursus? Pasak EMCY viceprezidento, tokius vunderkindus planetoje galima suskaičiuoti pirštais. Pianino pasaulyje žinomiausias tokio atlikėjo pavyzdys yra 45 metų Jevgenijus Kisinas, nuo pat mažens pasižymėjęs tokiais fenomenaliais sugebėjimais, kad nebuvo prasmės diplomais papildomai jų įrodinėti. Gimęs ir augęs Maskvoje, šešerių J.Kisinas įstojo į Gnesinų specialiąją muzikos mokyklą, dešimties metų debiutavo kaip solistas atlikdamas W.A.Mozarto koncertą su simfoniniu orkestru. O būdamas trylikos jis pradėjo gastroliuojančio solinio atlikėjo karjerą, besitęsiančią ligi šiol. Per tris karjeros dešimtmečius J.Kisinas sukaupė nemažą apdovanojimų už geriausius scenos pasirodymus kolekciją, tačiau joje nėra nė vieno konkurso laureato diplomo.

„Vis dėlto konkursai skirti ne vien tam, kad atsijotų gabiausius ir geriausius. Jie suteikia galimybę parodyti savo gebėjimus stresinėmis sąlygomis, kurių realybėje nestokoja visi profesionalūs koncertuojantys solistai. Taigi konkursas dalyviams tam tikra prasme yra ir gyvenimo mokykla. Ir nesvarbu, kokią vietą konkurse pavyksta užimti, – tokių žymių pianistų kaip italo Arturo Benedetti Michelangeli arba kroato Ivo Pogoreličiaus pavyzdžiai įrodo, kad pralaimėti konkursus kartais naudingiau, negu juos laimėti“, – pabrėžia J.Dvarionas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Biveinienė

Afišoje prie Muzikos ir teatro akademijos perskaitę apie fortepijoninio dueto „Ara“ koncertą, „konservos“ senbuviai ir šiaip išmanesni klausytojai nesunkiai atspėdavo, kad dueto pavadinimas sudėliotas iš atlikėjų Arabelo Moráguezo ir Rasos Biveinienės vardų pirmųjų skiemenų. Ir tik trumpesnę atmintį turinčiuosius glumino, kad abu pianistai – iš Ispanijos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Koncertmeisterė, atlikėja, meno renginių organizatorė R.Biveinienė išnyko nuo lietuviškos scenos apie 2000-uosius. Dabar ji lankosi tėvynėje turėdama ne vienų metų ispaniškos karjeros stažą. Ji – profesorė, Galisijos miesto Vigo konservatorijos Fortepijono katedros vedėja. Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad Galisija ir Galicija yra skirtinguose Europos pakraščiuose, o Vigo miestas ne taip jau toli nuo Santjago de Kompostelos, žinomos tūlam lietuviui katalikui.

Apgaulingas lengvumas

Šį pavasarį išklausius „Ara“ koncerto, kuriame greta melodingos klasikos skambėjo „džiazuojantys“ Claude‘as Bollingas, George‘as Gershwinas, Gregas Andersonas, teko neatsargiai prasitarti, kad muzika buvo lengva. Profesorė atlaidžiai ir kantriai paaiškino: „Tą „lengvą muziką“, kaip kai kas apibūdina, dažnai būna labai sunku groti. Yra „lengvų“ dalykų, kuriuos sunkiau groti nei Mozarto sonatas. Atlikimo technikos atžvilgiu tai yra virtuozinė programa – kūriniai, kurių lengvumas pasiekiamas itin dideliu darbu. Skamba lengvai, bet skambinti labai sunku. Groti ką nors virtuoziškai, atseit lengvai – savotiška apgaulė. Klausytojai atpažįsta melodiją, gali ją net pašvilpauti. Jie sako: čia juk ta muzika, kurią aš lengvai niūniuoju. O pianistui tai sunkus kūrinys. Žinoma, yra sudėtingų kūrinių, kurių klausantis galima suprasti atlikėjo triūsą. Bet neretai po tokių didelių pastangų sulauki sveikinimų už smagios muzikos lengvą atlikimą. Tai komplimentas. Vadinasi, sugrojai taip, kaip reikėjo.“

Pianistė prisimena, kaip pasiekiama „tai, ko reikia“: „Nuo pat vaikystės man tai reiškia rutiną, discipliną, kasdienes pratybas – visa tai, kuo remiasi žymioji rusiškoji atlikimo mokykla su jos pedagoginiais metodais. Daug valandų darbo – gal net savotiškas vaikų kankinimas. Bet aš sutinku, kad taip turėjo būti. Tai kaip sportas. Kasdien reikia groti tam tikrą skaičių valandų. Savaitgaliais dvigubai daugiau.“

K.Biveinis

Tarp autorių, kurių kūrinius atlieka „Ara“, įrašytas Karolio Biveinio vardas. „Jis – Galisijos kompozitorių sąjungos narys“, – R.Biveinienė pristato sūnų.

Ispaniškos konservatorijos auklėtinis, fortepijono ir kompozicijos specialybių absolventas, 34 metų kompozitorius su lietuve žmona Kristina gyvena Tujo mieste Galisijoje – kažkada ten teko dirbti ir jo motinai. Sūnaus pasiekimai – kino filmams rašoma muzika ir pripažinimas, kurio jis sulaukė kino muzikos konkursuose. Kompozitoriaus kūrinių galima rasti jo tinklalapyje https://karolisbiveinis.com.

Karjera iš naujo

R.Biveinienė pasakoja: „Atvažiavau į Ispaniją 2000-aisiais, o 2006-aisiais laimėjusi konkursą užėmiau fortepijono pedagogo vietą valstybinėje konservatorijoje. Viskas susiklostė tarsi atsitiktinai. Su dukra Barbora atvykau pas vyrą Ričardą Biveinį, kuris tuo metu dėstė fortepijono discipliną „Mayeusis“ konservatorijoje Vigo mieste. Planavau ten pagyventi kelis mėnesius ir grįžti. Tuo metu tarp Vilniaus ir „Mayeusis“ konservatorijų buvo itin geri dalykiniai ryšiai. Rektoriui Juozui Antanavičiui tarpininkaujant Lietuvos pedagogai vykdavo ten dėstyti. Neturėjau rimtų priežasčių palikti Lietuvą – čia gyvavo mano pradėtas koncertų ciklas „Jaunieji talentai“. Dievinau kamerinę muziką. Lietuvoje grojau, su kuo norėjau, akompanavau labai talentingiems dainininkams.“ Ispanijoje R.Biveinienės kartą paprašė akompanuoti. Po to pasipylė siūlymai akompanuoti, groti solo. Po kelių mėnesių atvažiavo sūnus Karolis. Jis buvo baigęs fortepijono klasę Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. „Karolis irgi neplanavo pasilikti Ispanijoje, bet jam padarė įspūdį aplinka, visa ta laisvė – žmonės ten tarsi kitaip alsuoja. Nėra įtampos, vidinio nerimo, to darymo vardan darymo. Barbora ėmė mokytis ispanų kalbos, paskui lankyti tenykštę mokyklą. Karolis įstojo į konservatoriją. Aš mačiau vaikus laimingus ir tada man iškilo dilema: ar aš juos tempsiu atgal į Lietuvą, ar mes pasiliksime čia. Suvokiau, kad turėsiu pradėti nuo nulio“, – apie gyvenimo lūžį pasakoja pianistė.

Aplenkė 138

R.Biveinienė

Pasak R.Biveinienės, nors užsieniečiai Ispanijoje nepaprastai gražiai priimami, kelią reikėjo skintis pačiai. Žinoma, jeigu žmogus bando prasimušti ir atima kieno nors darbo vietą – būna visokiausių komentarų. „Tai, kas parašyta tavo biografijoje, neturi didelės reikšmės. Tačiau mane lydėjo sėkmė. Be jokios ekonominės paramos, be nieko. Visi žmonės, kurie mane supo, tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo. Man buvo gera, jaučiausi reikalinga. Žinoma, buvo atvejų, kokių negalėjau įsivaizduoti Lietuvoje. Pavyzdžiui, reikėjo groti vestuvėse. Nieko – grojau. Reikėdavo bet kur ir bet kam akompanuoti – ėjau, dirbau. Iš pradžių ispanų kalbos žinios buvo nulinės. Tai buvo išbandymas ir kartu pervertinimas viso to, ką pasiekiau Lietuvoje. Dar kartą pasitikrinau, ko esu verta, ar aš galiu atsistoti ant kojų, ar ne“, – kelio pradžią svečioje šalyje prisimena R.Bivenienė.Atsirado kvietimų į privačias konservatorijas, kur mokami geri atlyginimai. Profesorė prisipažįsta: „Apie tai, kaip reikia bendrauti ir dirbti su vaikais, neturėjau jokio supratimo.“ Vis dėlto jai neblogai sekėsi, ir vos tik Lietuva įgijo visas teises Europos Sąjungoje, ji išbandė laimę konkurse į valstybinę darbo vietą. Tam reikėjo išlaikyti ne vien ispanų, bet ir galisų kalbos egzaminus. Konkursas eiti fortepijono profesoriaus pareigas apima muzikos istorijos, kūrinių analizės, harmonijos, pedagogikos egzaminus, be to, reikia apginti mokslinį darbą ir dar apie valandą groti. „Išlaikiau. Į dešimtį darbo vietų buvo 140 pretendentų. Aš buvau antra. Jei nebūčiau užsienietė, gal būčiau buvusi pirma“, – reziumuoja R.Biveinienė. Vigo konservatorijos Fortepijono katedroje, kuriai vadovauja profesorė, dirba dešimt dėstytojų. Tarp jų dueto „Ara“ partneris A.Moráguezas. „Jis – geriausias iš tų, su kuriais galima groti“, – apie kolegą sako pianistė. „Esu vienintelė užsienietė. Katedroje yra du kubiečiai, tačiau jie laikomi savais, kaip ir kiti atvykėliai iš Lotynų Amerikos. Esu baltas paukštis“, – priduria ji.

Pedagogikos pagrindas: turi būti įdomu

R.Biveinienės įžvalgos apie darbą su vaikais ir paaugliais: „Tai nuostabu. Tai metas, kai formuojasi jų muzikiniai ir interpretaciniai skoniai. Formuojasi muzikinė asmenybė. Darbas turi tapti kasdienybės dalis, todėl labai svarbu, kaip vaikas nukreipiamas. Jeigu jis talentingas ir dar geba susitelkti, reikia stengtis parodyti įdomiąją, patraukliąją darbo pusę. Tada jis dirbs tiek valandų, kiek reikia. Per pertraukėles gal paklausys įrašo, gal paskaitinės ką nors, tačiau vis tiek atliks darbus, kurie užduoti, pavyzdžiui, lavins pirštus, o tokius pratimus galima atlikti pasidairant aplinkui, netgi klausantis muzikos.“Klausantis, ką fortepijono pedagogė pasakoja apie savo vaikystę, neatrodo, kad muzikinis ugdymas jai būtų didelė paslaptis. Kai buvusi maža, jai nieko nereiškė išsėdėti prie fortepijono ir tris, ir keturias valandas. Ji savaip apgaudinėjusi tėvus. Jie nežinodavę, kokius kūrinius privalo groti duktė. „Man labai patikdavo atsiversti nežinomus kūrinius ir juos groti – tai vadinama groti iš lapo. Užduodavo vieną Muzio Clementi sonatiną, o aš sugrodavau visą natų knygą. Turėdavau laikrodį, kad gročiau privalomas valandas, bet užduotiems namų darbams skirdavau mažiau laiko, o daugiau grodavau iš lapo. Man tai labai patiko, aš labai mėgau tai, ką dariau“, – pedagogė prisimena muzikinę vaikystę, kuri neatrodo tokia jau tolima.

Lietuviškas tramplinas

R.Biveinienė

R.Biveinienės šuolis į Ispanijos konservatoriją primena nusileidimą po skrydžio atsispyrus nuo tramplino. Žvelgiant atgal matyti, kad kelio pradžia irgi buvo vaisinga. Baigusi Vilniaus konservatoriją R.Biveinienė išvyko dėstyti į Klaipėda, kur buvo paskirtas jos vyras R.Biveinis, fortepijono specialybės absolventas. „Klaipėdos fakultete tuo metu buvo nepaprastai kūrybiška aplinka, aukšto lygio profesūra“, – prisimena profesorė. Po poros metų ji grįžo į Vilnių. „Mane labai traukė darbas su dainininkais. Esama skirtumų dirbant su vokalistais ir, tarkime, stygininkais. Mokydamasi konservatorijoje jau nuo antro kurso dirbau – akompanuodavau Dainavimo katedroje, todėl grįžti nebuvo sudėtinga. Ėmiau akompanuoti Gehamo Grigoriano klasės studentams. Po to dirbau su Vaclovo Daunoro auklėtiniais. Tai buvo nepaprastai įdomu“, – apie lietuvišką tarpsnį pasakoja R.Biveinienė.Pasak jos, Ispanijoje taip besispecializuojantis pianistas vadinamas „repertuarista“. Tai yra koncertmeisteris, dirbantis tik su dainininkais. Lietuvoje tokie specialistai nerengiami. „Savo didžiuoju mokytoju šioje srityje laikau Virgilijų Noreiką, – sako R.Biveinienė. – Tai asmenybė, kuri mane labai paženklino ir kaip atlikėją, ir kaip dėstytoją. Vien iš pedagoginio taško jis mane labai praturtino.“ Iš V.Noreikos ji sako išmokusi labai daug: bendravimo su studentais, pagarbos savo profesijai ir publikai, kruopštumo. „Vienu metu jam akompanavau, tai buvo nuostabūs koncertai. Važinėjome po Lietuvą, ir vėl mokiausi – netgi kaip reikia kvėpuoti. Kolosalios pamokos. Jo maniera dirbti su kiekvienu studentu visiškai skirtinga. Jis staigiai prisitaikydavo pagal charakterį, pagal temperamentą. Man tai buvo labai didelis atradimas ir tam tikrų mano pačios patirties spragų užpildymas. V.Noreika – nepaprasto dydžio asmenybė. Labai apsiskaitęs, įdomus, tolerantiškas, šiltas žmogus. Kartu išlaikantis tam tikrą natūralią distanciją, kuri kuriama ir palaikoma kaip pagarba kitam žmogui, bet ne todėl, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Jis niekada tų dalykų nepabrėždavo, viskas klodavosi natūraliai“, – prisimena V.Noreikai akompanavusi pianistė.

Karas ir taika prie fortepijono

Ar Galisijoje vyrauja rusiška fortepijono mokykla kaip kažkada Vilniuje? „Tikrai ne“, – šypsosi profesorė. Pasak jos, rusiška tradicija išugdė fenomenalių atlikėjų. R.Biveinienė mini Tatjaną Nikolajevą. Kada ši nuvyko į tarptautinį konkursą, programoje nebuvo pažymėta, kurį Johanno Sebastiano Bacho preliudą ar fugą ji gros. Į klausimą ji atsakė klausimu: ko jūs norėtumėte? Visus fortepijoninius Bacho kūrinius ji žinojo mintinai. Rusiškosios mokyklos žvaigždės švytėjo ir švyti plataus spektro repertuaru. Tai legendinis Sviatoslavas Richteris (1915–1997), Eliso Virsaladzė (g. 1942 m.), Grigorijus Sokolovas (g. 1950 m.)„Yra nuostabių pianistų, kurie niekada gyvenime neturėjo kontaktų su rusų profesoriais, rusiška mokykla. Ir tai fantastiški pianistai. Yra vokiška tradicija ir jos atstovas Andras Schiffas, vokiečių virtuozas ir pedagogas. Yra amerikiečiai Murray Perahia ir Glenas Gouldas, – vardija R.Biveinienė ir priduria, kad Bachą jie groja visiškai skirtingai. – Interpretacijos menas kinta kaip visa kita. Tai nėra kokie nors kvadratukai, kurių nebūtų galima nupešti kitaip.“ Pasak profesorės, esama spėlionių, kad Sovietų Sąjungoje minėta T.Nikolajeva, puiki atlikėja, buvo parinkta kaip atsvara genialiajam G.Gouldui. Sovietmečiu kultūrinė konkurencija įgaudavo valstybinį mastą. 1958 m. Maskvoje vykusio Piotro Čaikovskio muzikinio konkurso pirmoji vieta vos ne vos atiteko amerikiečiui Vanui Cliburnui (Harvey Lavan „Van“ Cliburn, 1934–2013). Kalbėta, jog kliūtis buvo ta, kad jis nebaigė Maskvos konservatorijos.Ispaniškoji fortepijono tradicija, anot R.Biveinienės, prisodrinta kitų tradicijų pėdsakų, srovių, srovelių. „Kai prasivėrė geležinė uždanga, buvo galima išvažiuoti koncertuoti, dalyvauti meistriškumo pamokose, supratau, kad fortepijono mokyklos, atlikimo stiliai praturtina vieni kitus, o ne konkuruoja. Nebent rusiška mokykla jaučiasi konkuruojanti su kitais“, – sako ji.Solo ir su mokiniais R.Biveinienė grojo ir groja nemažai galisų muzikos. Su savo klasės studentais koncertuodavo kitose Galisijos konservatorijose. Galiausiai kolegos pradėjo remti prie sienos: gal reikia visiems ką nors padaryti? Kilo idėja surengti kasmetį galisų muzikos festivalį – pasikviesti atlikėjų iš kitų mokyklų. Tokia buvo penkių konservatorijų festivalio pradžia. Laikui bėgant Vigo mieste R.Biveinienė suorganizavo dar du festivalius. Veikla neliko nepastebėta: 2011-aisiais visuomeninė organizacija, renkanti Galisijos garbės piliečius, suteikė tokį vardą R.Biveinienei.

Nusisekęs multikultūralizmas

Ispanų kalba pačioje Ispanijoje vadinama kastiliečių kalba. Ja kalba Kastilijos ir La Mančos regione. Kituose autonominiuose regionuose oficialiai vartojamos baskų, katalonų, galisų kalbos. R.Biveinienė pasakoja apie kalbų mokymąsi: „Norint gauti valstybinį darbą Galisijoje reikia mokėti vietinę kalbą. Dvejus metus lankiau galisų kalbos kursus, išlaikiau egzaminą. Toje kalboje daug bendrų žodžių su ispanų kalba, tačiau, žiūrėk, tai galūnės skiriasi, tai linksniai kitaip vartojami. Dar negaliu pasakyti, kad laisvai galiu mėgautis galisietiškais tekstais, gėrėtis literatūrine kalba. Labai mėgstu jų poezijos klasikę Rosalią de Castro. Pačioje Galisijoje esama įvairių dialektų. Nuvažiuoji kelias dešimtis kilometrų nuo Vigo – žmonės jau kitaip šneka. Kartais patys tarp savęs nesusišneka. Šnekamoji galisų kalba skiriasi nuo norminės. Yra profesorių, kurie susikirto per galisų kalbos egzaminą, nes jie šneka dialektais. Konservatorijoje vieni dėstytojai šneka ispaniškai, kiti galisietiškai. Aš kalbu abiem kalbom. Reikia prisipažinti, kad būdama ten mąstau ispanų kalba.“ Dažnai lankydamasi Portugalijoje, R.Bi-veinienė prisipažįsta mėgstanti greitai, gal net per greitai važinėti pagal jos dizainą dekoruotu visureigiu, kuriame, kad kelias neprailgtų, klausosi įvairiausios muzikos – nuo bliuzo iki fado. Vigo konservatorijos profesorės antropologiniai pastebėjimai gali būti įdomūs ne vien turistams. Pasak jos, galisai skiriasi nuo kastiliečių, andalūziečių ne vien šneka. Palyginti su kitais Apeninų pusiasalio gyventojais, galisai uždaresni, nors portugalai gal dar uždaresni. Portugalijos ir Ispanijos kultūros skiriasi, pavyzdžiui, pagal požiūrį į vaikus. Jeigu vaikas kuo nors užsiima, portugalai į tai žiūri itin rimtai – laukia iš jo konkretaus rezultato. O ispanų tėvai gali pasakyti: mums nereikia, kad vaikas ko nors išmoktų, reikia, kad jis gerai praleistų laiką. Rezultatai lyg ir nebūtini, todėl ispanų vaiko užsiėmimai gali būti labiau išblaškyti, padriki.R.Biveinienė su 24 metų dukra Barbora gyvena name Vigo pakrašty, netoli vandenyno. Keturis aukso medalius Galisijos jojimo varžybose pelniusi Barbora puikiai kalba ispanų ir galisų kalbomis, todėl kai kam kyla minčių, kad R.Biveinienė ją įsidukrino. Absoliučią muzikinę klausą turinti Barbora nepasuko motinos ir brolio pėdomis – šiuo metu ji žvalgosi solidžių nemuzikinių mokslų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Martynas Norvilas

Atsisveikinti su velioniu galima šiandien nuo 13 val. P. Beinoro gedulo namuose Plungėje (Minijos g.).  Laidotuvės vyks rytoj, rugpjūčio 19 dieną 10.30 val.

M.Norvilas bus prisimintas ir pagerbtas ir kitą savaitę Vilniuje vyksiančiame įspūdingame garsaus akordeonininko Martyno Levickio organizuojamame akordeonininkų festivalyje „Akordeono muzikos savaitė“.

Klausytojų laukia šeši lietuvių ir užsienio svečių koncertai, įrodysiantys, kad šis vis dar nepelnytai nuvertinamas instrumentas gali skambėti ne tik įvairiose erdvėse, bet ir savitais akordais kurti bei papildyti skirtingų stilių muziką. M.Levickis festivalyje koncertuos su saksofonų kvartetu „Signum“, kuriame susibūrė muzikantai iš Slovėnijos, Vokietijos ir Italijos. Norvegijos dueto „Julie & Andreas” siūlomos arfos ir bandonijos melodijos užtvindys Vilniaus geležinkelio stoties laukiamąją salę. Ispanų instrumentinis trio „Malandro Club“, jungiantis trimito, kontraboso ir akordeono šėlsmą, surengs linksmą vakarėlį Mokytojų namų kiemelyje. Soprano Dovilės Kazonaitės ir akordeonisto Tado Motiečiaus duetas parengė mitologinę siurrealistinę misteriją „Žemė prašė, kad žmonės mirtų“, kurią pristatys Energetikos ir technikos muziejuje, o „Akordeono muzikos savaitę“ užbaigs tradicinis akordeonininkų maratonas, dėl savo trukmės jau patekęs į Lietuvos Rekordų knygą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Iggy Pop / "Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Vaizdingoje Baltijos jūros pakrantėje, Salacgryvos uoste Latvijoje liepos 15-17 dienomis vyks jau dešimtasis muzikos festivalis „Positivus“. Per ilgą savo istoriją, iš lokalaus muzikinio renginio, festivalis išaugo į didžiausią muzikinę šventę Baltijos šalyse, pritraukiančią per 40 tūkst. lankytojų iš Latvijos, Estijos, Lietuvos ir kitų valstybių. Neabejojama, kad jubiliejinis festivalis su išskirtine programa šiemet pakvies rekordinį lankytojų skaičių.

Kaip ir kasmet, „Positivus“ programa nėra orientuota į vieną amžiaus ar stilistikos grupę ir siekia atliepti įvairialypę šiuolaikinės ir klasikinės populiariosios muzikos estetika. Legendinis rokeris Iggy Popas, svajingieji prancūzų elektronikos kūrėjai „M83“ ir britų pop muzikos atlikėja Ellie Goulding yra trys pagrindinės šiųmetinio „Positivus“ festivalio žvaigždės.

Šiemetiniame „Positivus“ netruks elektroninės muzikos sąskambių.

Netrukus septyniasdešimtmetį minėsiantis Iggy Popas geriausiai pažįstamas kaip legendinės pankroko grupės „The Stooges“ lyderis bei charizmatiškas solo atlikėjas. Per savo ilgą ir spalvingą karjerą, atlikėjas išleido 17 solinių albumų, o Latvijoje jis visų pirma pristatys naujausią darbą „Post Pop Depression“. Legendinis atlikėjas scenoje pasirodys sekmadienio vakarą.

„Grammy“ apdovanojimui nominuota prancūzų elektronikos grupė M83 gerai žinoma dėl savo tobulai skambančio šiuolaikinio ir 80-ųjų „dream pop“ stilių mišinio. Grupė užsitarnavo savo vardą sukūrusi takelius tokiems filmams ir serialams kaip „Oblivion“, „The Divergent“, „The Vampire Diaries“ ir kt. O grupės hitas „Midnight City“ tapo bene grojamiausia 2011-ųjų m. vasaros melodija. Šių metų balandžio 8 dieną M83 išleido 7-ą studijinį albumą „Junk“, kurį visų pirma ir pristatys festivalyje. M83 „Positivus“ pagrindinę sceną okupuos šeštadienį, liepos 16 dieną.

E.Goulding jau yra koncertavusi Baltijos šalyse – 2013-aisiais pasirodė Vilniaus menų fabrike „Loftas“, o Latvijoje dainininkė apsilankys jau trečią sykį – 2014-aisiais koncertavo ir tame pačiame festivalyje „Positivus“. Atlikėjos karjeros kreivė per tą laiką kilo tik aukštyn ir šiuo metu ji yra viena populiariausių dainininkių pasaulyje. Pernai ji išleido sėkmingą trečiąjį albumą „Delirium“.

Kiek vyresnius melomanus pradžiugins Richardas Hawley – britų dainininkas ir gitaristas, kadaise grojęs grupėje „Pulp“, o vėliau pradėjęs sėkmingą solinę karjerą, kuri tęsiasi daugiau nei dešimtmetį bei ketvirtį amžiaus gyvuojanti JAV alternatyvaus, psichodelinio roko grupė „Mercury Rev“.

Festivalis „Positivus“ suteikia progą pasisemti kuo daugiau muzikinių įspūdžių per kiek įmanoma trumpesnį laiką: migravimas nuo vienos scenos prie kitos festivalio teritojoje dažniausiai netrunka nė dešimties minučių.

Šiemetiniame „Positivus“ netruks elektroninės muzikos sąskambių: festivalyje pasirodys Baltijos šalyse itin šiltai sutinkama grupė „Hot Chip“, populiarieji britai „Years & Years”, prancūzų elektronikos klasikai „Air“, muzikos prodiuseris ir didžėjus Markas Ronsonas bei kritikų numylėtinė, atlikėja „Grimes“. Džiazo ir soul muzikos kryptis atstovaus britų dainų atlikėja ir autorė Joss Stone ir dainininkas Johnas Newmanas, šiuolaikinio nepriklausomo roko dozę pateiks grupė „Wolf Alice“.

Festivalyje, kaip ir kiekvienais metais, pasirodys geriausi Latvijos muzikos atstovai: „Skyforger“, hiphopo žvaigždė Ozols, numylėtieji rokeriai „Dzelzs Vilks“, taip pat „Carnival Youth“, Alise Joste, „Mielavs un Pārcēlāji“, „DaGamba“ ir daugybė kitų pripažintų grupių bei atlikėjų.

Kasmet festivalyje dalyvauja ir įdomiausi bei inovatyviausi atlikėjai iš Lietuvos. Šiemet mūsų šaliai festivalyje atstovaus elektroninius ir akustinius garsus puikiai derinantis Markas Palubenka, šviežio oro gurkšnį į Lietuvos sceną atnešęs atlikėjas „Daddy Was A Milkman“ bei „Positivus“ lankytojus šokdinsiantys „Fingalick and Vaiper“. Pilną festivalio programą galima rasti čia: https://www.positivusfestival.com/en/lineup/

Festivalis „Positivus“ suteikia progą pasisemti kuo daugiau muzikinių įspūdžių per kiek įmanoma trumpesnį laiką: migravimas nuo vienos scenos prie kitos festivalio teritojoje dažniausiai netrunka nė dešimties minučių. Neatskiriama „Positivus“ festivalio dalis yra ir įvairiausios pramogos, šilta atmosfera, gaivinančios Baltijos jūros bangos bei trijų Baltijos sesių draugystė.

Profilis. Po dviejų JAV praleistų koncertinės veiklos dešimtmečių pianistė Ieva Jokūbavičiūtė pagaliau ryžosi pradėti universiteto profesorės karjerą.

Renata Baltrušaitytė

Tėvynainiams pianistė iš Niujorko atvežė įvairių kompozitorių paliktų preliudų, siuitų ir noktiurnų programą, tačiau neslepia, kad pačiai iš jų šiuo metu artimiausias Leošas Janačekas. Jo kūrinių kompaktinę plokštelę muzikantė neseniai įrašė JAV, o skambindama šio kompozitoriaus pjeses Šventos Kotrynos bažnyčioje kartais, regis, emocingai pritardavo fortepijonui šnabždėdama slėpiningus žodžius. Nes L.Janačeko melodijos pačios, pasak pianistės, prašosi žodžių, jos tarsi dainos – ritmingos, pasikartojančios, kartais šaukiančios, o kartais – mielai čiauškančios. Meilės dainos, kurioms jokioje šalyje vertimo nereikia.

O štai pati pianistė, pasakodama apie save Lietuvoje, pripažįsta jau pristinganti lietuviškų žodžių.

Savarankiškai gyventi JAV mergina pradėjo aštuoniolikos, vos baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą.

Reikalingąjį iš už angliškųjų tankmės vis bandančios nutverti Ievos nepriskirtum prie tų emigravusių muzikantų, kurie dažnai grįžta koncertuoti gimtinėn. Nieko keista: savarankiškai gyventi JAV mergina pradėjo aštuoniolikos, vos baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą,  o dar po penkerių metų, laimėjusi žaliąją kortą, už Atlanto persikėlė ir pianistės tėvų šeima su jaunesniaisiais broliu ir seserimi.

„Bet jie apsigyveno Čikagoje, kur daug lietuvių: mano mama jau tapo tikra vietos lietuvių kultūrinės veiklos žinove. O aš atvažiavusi Amerikoje turėjau vos kelis lietuviškai kalbančius draugus. Angliškai irgi mokiausi palengva, nes išskridau ką tik išlaikiusi vokiečių kalbos egzaminą – lėktuve netgi maisto pati nesugebėjau užsisakyti. Mičigane iš pradžių bendravau rusiškai, mat pirmieji ten sutikti dėstytojai ir dauguma bendramokslių buvo atvykėliai iš posovietinių šalių. Kai po metų parvažiavusi į Grigiškes lifte švaria rusų kalba palabinau buvusią kaimynę, ši neteko žado, nes anksčiau rusiškai niekada nekalbėdavau“, – prisimena I.Jokūbavičiūtė.

Lietuviško ir amerikietiško mąstymo skirtumai

Iš Skuodo kilusi mergaitė nuo septynerių metų gyveno Vilniuje, menų mokyklos internate. Tik vėliau arčiau sostinės persikėlė ir jos tėvai, pagal specialybę – mokytojai. Abu dainingi, bet nebaigę jokių muzikos mokslų.

Didysis Ievos gyvenimo perversmas įvyko 1995-aisiais, kai menų mokyklos abiturientė, kelių moksleiviškų konkursų laureatė, be ypatingų pastangų įveikė stojamuosius egzaminus Lietuvos muzikos akademijoje ir likusią vasaros dalį, paakinta savo buvusios fortepijono mokytojos, nutarė skirti vasaros stovyklai Mičigano valstijoje, kurią organizuoja Interlocheno menų akademija.

„Į stovyklą Mičigane išvažiavome dviese kartu su bendraklasiu smuikininku Danieliu Kaplunu. Buvau tikra, jog skrendame tik porai mėnesių, tačiau netrukus įsitikinau, kad viską kruopščiai suplanavęs Danielis turi rimtų ketinimų likti studijuoti JAV. O tada suveikė mano ambicijos: ėmiau mąstyti, kuo aš blogesnė. Juolab abu priklausėme jaunuolių kartai, kuri, sienoms atsivėrus, išnaudodavo menkiausias galimybes įsitvirtinti užsienyje. Abu Mičigane likome metams, o tada išsivažinėjome po skirtingas akademijas. Beje, pernai su Danieliu susitikome Niujorke, pirmąkart po aštuoniolikos metų nesimatymo. Smagiai prisiminėm senus laikus, padėkojau jam, kad savo pavyzdžiu tada paskatino mane siekti daugiau“, – pasakoja I.Jokūbavičiūtė.

Tačiau po lietuviškos mokyklos, kurioje dėstytojai aplink tave šokinėja ir dalyvauja visuose tavo karjeros žingsneliuose, pirmiausia teko išmokti dirbti savarankiškai.

Drąsos likti Amerikoje Ievai įkvėpė ir vasaros stovykloje sutikta iš Kijevo kilusi pianistė bei pedagogė Victoria Mushkatkol. Tai ji menkai Amerikoje tesigaudančiai lietuvei nurodė tinkamiausią kryptį – prestižinį Kertiso muzikos institutą Filadelfijoje. Metais anksčiau, paskatintas tos pačios pedagogės, į jį sėkmingai buvo įstojęs kitas pianistas iš Lietuvos – Andrius Žlabys. Po daugelio metų „Veidui“ duotame interviu šis atlikėjas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, stojamuosius į Kertiso institutą pavadino svarbiausiu savo karjeroje muzikos konkursu.

„Andrius mane, savo tautietę, atvykusią Filadelfijon, iškart priglaudė ir labai gražiai manimi rūpinosi. Tačiau po lietuviškos mokyklos, kurioje dėstytojai aplink tave šokinėja ir dalyvauja visuose tavo karjeros žingsneliuose, pirmiausia teko išmokti dirbti savarankiškai. Neišvengiau blaškymosi laikotarpio, kai niekas nebenurodinėjo, kokį kūrinį turiu rinktis, kaip jį interpretuoti… Teko išmokti pačiai klausytis įrašų, domėtis, ką groja draugai ir kolegos. Į pamokas institute reikėdavo ateiti su savarankiškai parengtais kūriniais, o ne jų „pusfabrikačiais“. Iš pradžių tebemąsčiau lietuviškai: ai, per dvi dienas sėsiu ir išmoksiu, kas čia tokio… Tačiau kai dėstytojas, išklausęs mano pristatyto kūrinio, po ilgos pauzės liepė eiti namo ir pagalvoti, jo žodžiai nepagrįstą pasitikėjimą savimi nuplovė kaip šaltas dušas. Niekada anksčiau savo gyvenime nebuvau išvaryta iš pianino pamokos“, – prisimena Ieva.

Kertiso muzikos institutas studentams mokėjo stipendijas, tačiau norint nevaržyti savęs tekdavo papildomai užsidirbti. Tam irgi buvo sudarytos sąlygos: studentai pačiame institute galėjo įsidarbinti akompaniatoriais, puslapių vartytojais ar atlikti kitokius su mokymo procesu susijusius darbus.

Būstai ir pianinai

„Gerai, kad mūsų kelias į didmiesčius driekėsi pro Mičigano miškus. Taip galėjome palengva susipažinti su amerikietiška kultūra ir nepatirti didelio kultūrinio šoko. Tačiau jis vis vien ištiko, kai iš Filadelfijos, baigusi institutą, magistro studijų persikėliau į Niujorką. Vien susirasti stogą virš galvos šiame megapolyje buvo nelengva užduotis. Kol perskaitai skelbimą apie nuomojamą butą ir nukanki jo apžiūrėti, šeimininkai jį spėja išnuomoti. Vienąkart nuvažiavusi netgi stovėjau pretendentų eilėje prie nuomojamo būsto durų, tačiau, žinoma, nieko nepešiau, nes priekyje stovintys tuo metu jau baigė pildyti visas reikalaujamas anketas“, – pasakoja pianistė.

Tąsyk, kai buvo labai sunku, Ievai padėjo draugai: porą naktų glausdavosi pas vienus, porą – pas kitus. Nors vėliau Niujorką sėkmingai prisijaukino, iki šiol pianistė jį vadina didžiausiu vienišų žmonių miestu: tokioje nesibaigiančioje minioje lengva prapulti, ir niekas to net nepastebės.

Apačioje veikė menininkės, mėgstančios klasikinę muziką, dirbtuvė. Į ją dailininkė užsukdavo tapyti tik dienomis ir sakydavo, kad Ievos repeticijos ją įkvepia kūrybai.

Mannes muzikos koledžas, kurį pasirinko Niujorke, studijų laikotarpiui suteikė pianiną, tačiau susirasti būstą, kuriame galėtų juo skambinti, studentei buvo dar sudėtingiau. „Pirmąją nuomos sutartį pasirašiau metams neįtardama, kokio plonumo to būsto sienos. Kai kaimynų bute čirkšdavo telefonas – aš irgi puldavau, nes atrodydavo, kad skambina man. Apačioje gyveno pianistas, naktimis dirbantis džiazo klubuose. Rytais jam reikėdavo išsimiegoti, todėl tuo metu groti negalėdavau. Problemą mėginau spręsti susiveikusi elektroninę klaviatūrą, kuri leidžia skambinti su ausinėmis. Tačiau kaimynas pareiškė, kad jam miegoti trukdo tos klaviatūros klavišų stuksėjimas“, – dabar jau kvatoja pirštais į stalą belsdama I.Jokūbavičiūtė, pridurdama, kad kolegoms Niujorke nutikdavo ir blogiau: ne vienas už nuolatinį muzikavimą buvo tiesiog išmestas iš nuomojamo būsto.

Užtat pastarųjų metų pianistės kaimynystė Manhatano šiaurinėje dalyje – Invude buvo tiesiog ideali: apačioje veikė menininkės, mėgstančios klasikinę muziką, dirbtuvė. Į ją dailininkė užsukdavo tapyti tik dienomis ir sakydavo, kad Ievos repeticijos ją įkvepia kūrybai.

„Šiame rajone, kurio kaimynystėje yra didelis parkas, gyvena daug vaikus auginančių jaunų šeimų, tarpusavyje dalijamės žaislais, informacija apie auklėjimą, rengiame bendras šventes – tikrai labai smagi ir draugiška bendruomenė“, – teigia Niujorke trejų metų dukrelę Almą kartu su vyru amerikiečiu Cristopheriu auginanti lietuvė.

Cristopheris – muzikos renginių kuratorius, vedėjas ir vadybininkas, tačiau, priešingai nei Ieva, vienintelis savo šeimoje taip ir netapęs profesionaliu atlikėju. Pasak pianistės, apie šiuolaikinę muziką vyras nutuokia netgi geriau už ją pačią. Ir jau tikrai neatsisako prireikus padirbėti žmonos koncertų agentu.

Scenos patirtis tolygi daktaro laipsniui

Gerus kaimynus muzikaliai šeimai rudenį vis dėlto teks palikti: Ieva neseniai gavo profesorės vietą Šenandoa universiteto konservatorijoje Virdžinijos valstijoje. Ne per toliausiai nuo Niujorko, vertinant amerikietiškais masteliais, tačiau per toli, kad apsimokėtų į paskaitas važinėti. Anksčiau tik privačiomis pamokomis ir koncertine veikla besivertusi muzikantė, įveikusi solidžią atranką, pirmą kartą tampa aukštosios mokyklos dėstytoja ir su šeima kraustosi gyventi į universitetinio tipo Vinčesterio miestelį. Artimiausias jam didmiestis – JAV sostinė Vašingtonas, nutolęs vos 90 km, taigi įprastų kultūrinių malonumų pianistei toli ieškoti neteks.

Imdamasi naujų pareigų I.Jokūbavičiūtė užsitikrino, kad jai nebus trukdoma tęsti koncertinės veiklos, todėl butą Niujorke nutarė pasilikti. Artimos ateities planuose – prancūzo Gabrielio Faure fortepijoninės bei rumuno George’o Enescu kamerinės muzikos kūrinių programos.

Naujus kūrinius kartais tenka ruošti ir naktimis: laimė, Ievos namiškiams elektroninių klavišų stuksėjimas kol kas netrukdo…

Muzikantė namuose daug dėmesio skiria fortepijoniniams ansambliams: vadovauja standartinės sudėties „Trio Cavatina“ (fortepijonas, smuikas, violončelė), su kuriuo laimėjo Naumburgo tarptautinį kamerinės muzikos konkursą Vokietijoje, rengia bendras programas su solistais smuikininkais. Sako, kolektyvinis muzikavimas, kuriame viskas priklauso ne vien nuo tavęs pačios, gydo nuo jai nesvetimo pedantiško tobulybės siekimo. Pianistė mėgsta rinktis rečiau atliekamą muziką, kuri klausytojui teiktų atradimo džiaugsmą. Naujus kūrinius kartais tenka ruošti ir naktimis: laimė, Ievos namiškiams elektroninių klavišų stuksėjimas kol kas netrukdo…

JAV konservatorijose stengiamasi išlaikyti profesorių teoretikų, savo karjerą grindžiančių moksliniais veikalais, ir aktyviai koncertuojančių dėstytojų pusiausvyrą, nes laikoma, kad vieni ir kiti studentams gali būti vienodai naudingi. Konkurencija tarp „teoretikų“ į profesoriaus vietą dažniausiai susidaro aštresnė, negu tarp profesionalių tokios vietos pageidaujančių muzikantų.

„Tačiau pretendentas atlikėjas (o apsisprendusi tapti dėstytoja aš apvažiavau keletą JAV universitetų) dažnai sulaukia tiesmuko studentų klausimo, ar tikrai sugebės dėstyti, neturėdamas daktaro laipsnio. Atsakydavau, kad mano daktaro laipsnis yra scena ir parengtos koncertinės programos. Nors visų valstijų koncertuodama dar nesu apvažiavusi, teko groti daugelyje žymių salių, pavyzdžiui, Niujorko „Carnegie Hall“. Taip pat ne kartą gastroliavau Kanadoje ir Pietų Amerikoje. Tačiau muzikantui mokamas honoraras Amerikoje nebūtinai priklauso nuo salės vardo“, – pabrėžia pašnekovė.

Fortepijono akrobatų populiarumas gęsta

Stebėdamas Lietuvos televizijų rodomas užsienio koncertų transliacijas gali susidaryti įspūdį, kad pianisto honorarai ir populiarumas dabar labiausiai priklauso nuo įvaldyto muzikos tempo: jei sugebi per sekundę sugroti tiek natų, kiek fortepijono akrobatas kinas Lang Langas, tai ir tapsi labiausiai pageidaujama žvaigžde… Tačiau, Ievos nuomone, Amerikoje panašių „akrobatų“ era jau gęsta – šou pianistai dabar populiaresni Europoje. O tikrieji muzikos vertintojai tiek ten, tiek čia suvokia, kad fortepijono muzikos spalvos, jos išraiškos esmė niekada nepriklausė nuo natų skaičiaus ar skleidžiamo triukšmo lygio.

Vien prisiminus šį koncertą muzikantės akis užplūsta katarsio ašaros.

„Carnegie Hall“ salėje, kurios savo biografijoje paprastai neužmiršta paminėti nė vienas joje koncertavęs lietuvis, I.Jokūbavičiūtė pasirodė kartu su savo niujorkiečiu dėstytoju Richardu Goode’u, kurio iki šiol prašo būti pirmuoju savo programų kritiku. Tąsyk prestižinėje salėje jie drauge atliko kūrinius ir keturiomis rankomis, ir dviem fortepijonais. Studijuodama koledže Ieva net neįsivaizdavo, kad kada nors gali sulaukti panašaus profesoriaus pasiūlymo, kurį priėmė kaip didžiulę jai tekusią garbę. Vien prisiminus šį koncertą muzikantės akis užplūsta katarsio ašaros.

„O kiek valandų repetavome, kiek skirtingų variantų išbandėme… Tai neįkainojamas profesinis džiaugsmas – kurti kartu su savo mokytoju kaip lygiavertei jo partnerei. Šalia sėdėdami prie fortepijono atlikome nedidelį Claude’o Debussy kūrinėlį: aš skambinau pirmos antros, jis – trečios ketvirtos rankos partijas. Visai nedaug natų, tačiau kokia reikšminga patirtis… Jaučiausi tiesiog „lucky“ – gal žinote, kaip tai būtų lietuviškai?“ – teiraujasi šluostydamasi akis.

Atsakau, kad kažkas per vidurį tarp laimingos ir sėkmės lydimos.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. liepos mėnesį.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje amerikiečiai sukūrė terminą „britų invazija“. Ne dėl to, kad ilgamečiai sąjungininkai staiga būtų pradėję kelti grėsmę valstybės saugumui, – į JAV rinką veržėsi ir ją sėkmingai užkariavo britų rokenrolo grupės: „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Who“, „The Animals“ ir daugelis kitų.

Panašią populiariosios muzikos invaziją ne pirmą dešimtmetį visame pasaulyje vykdo ir Švedija, kurios muzikos eksportas siekia daugiau nei šimtą milijonų eurų ir pasaulyje atsilieka tik nuo JAV ir Didžiosios Britanijos. Atrodo, kad ši invazija pasiekė ir Lietuvą.

Bent jau tokį įspūdį buvo galima susidaryti žiūrint nacionalinę Lietuvos atranką į „Eurovizijos“ dainų konkursą, kuris šiemet vyks Stokholme. Mūsų šaliai šįkart atstovaus Donatas Montvydas, kurio kūrinį „I‘ve Been Waiting for This Night“ parašė švedai Jonas Thanderis ir Beatrice Robertsson.

Nacionalinės atrankos finale dalyvavo šeši atlikėjai, penkiems iš jų dainas parašė užsieniečiai, trims – švedų kūrėjai. Iš viso atrankoje varžėsi apie dešimt kūrinių, parašytų šioje šalyje.

Tenka pripažinti, kad Lietuvos autoriai šiandien yra susikoncentravę ties televizijomis, ties greitais darbais bei pinigais ir apie ateitį nėra daug galvojama.

„Labai gaila, bet tenka pripažinti, kad Lietuvos autoriai šiandien yra susikoncentravę ties televizijomis, ties greitais darbais bei pinigais ir apie ateitį nėra daug galvojama. Kadangi Švedijoje šis dalykas susiformavęs jau seniai ir ten yra kompozitorių ir dainų kūrėjų nuo A iki Z, konkurencija didelė, todėl visiškai natūralu, kad jie siūlo savo dainas visoms šalims. Ne paslaptis, kad švedų kompozitoriai kuria įvairias bendrijas, kurios yra aktyvios ir aiškiai orientuojasi į kūrinio pardavimą. Be to, vykdomos švietimo programos, teikiamas valstybės dėmesys. Tai labai geras pavyzdys, kai valstybei nereikėjo statyti kažkokių gamyklų, nereikėjo išgauti naftos, o uždirbti iš šou verslo ir muzikos eksporto. Mums belieka nuleisti nosį matant, kad jų produkcija yra geresnė ir kokybiškesnė“, – sako D.Montvydo prodiuseris Martynas Tyla.

Šiemet pasikeitus „Eurovizijos“ atrankos konkurso taisyklėms, buvo skelbiami atskiri kūrinių ir atlikėjų konkursai – atrankoje galėjo dalyvauti ir dainininkai, neturintys savo dainos. Pagrindinis kūrinių srautas čia atėjo iš užsienio, o aktyviausi kompozitorių atrankoje buvo švedai.

Dainas atiduoda nemokamai

Atranką laimėjęs D.Montvydas su švedų prodiuseriais ir dainų autoriais pradėjo dirbti  gerokai prieš ją – kūrinys galėjo dalyvauti jau pernykštėje atrankoje ir visų pirma buvo rašomas atlikėjo albumui. Tik vėliau nuspręsta su juo dirbti kur kas ilgiau ir mėginti laimę „Eurovizijoje“. Pasak M.Tylos, bendradarbiavimo nauda abipusė: atlikėjas gavo kokybišką produktą, o švedai – daugiau galimybių sėkmingai „išnešti“ savo dainą į pasaulį.

Dalyvaujanti konkurse daina jau savaime uždirba pinigus, net ir nelaimėdama, nes autoriai ir fonogramos gamintojai už kiekvieną jos skambėjimą gauna pajamų.

Švedų kūrėjai savo dainas paprastai atlikėjams atiduoda nemokamai, tikėdamiesi, kad jų sėkmės atveju kūrinys išgarsės ir uždirbs pelno. „Dalyvaujanti konkurse daina jau savaime uždirba pinigus, net ir nelaimėdama, nes autoriai ir fonogramos gamintojai už kiekvieną jos skambėjimą gauna pajamų. Kompozitoriai LRT atsiuntė dainų demo versijas, paskui bendradarbiavo su atlikėjais, kurie jas atsirinko: derino harmonijas, tvarkė pagal atlikėjų poreikis. Jiems tos dainos nieko nekainavo“, – aiškina muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas.

Jo teigimu, lietuvių kompozitorių bėda ir yra ta, kad jie tikisi labai greito atlygio. Vis dėlto „Eurovizijos“ atrankoje dalyvavęs kūrinys turi labai daug šansų tapti populiarus – šiemet konkursą Lietuvoje stebėjo net 1,3 mln. televizijos žiūrovų, tad beveik neabejotinai net ir į finalą neprasibrovę atlikėjai įtrauks šiuos kūrinius į savo repertuarą, dainuos koncertuose, televizijos projektuose ir kitur. O už tai autoriai kiekvieną kartą gaus pajamų.

Lietuvių kompozitorių bėda ir yra ta, kad jie tikisi labai greito atlygio.

Be to, sėkmė „Eurovizijoje“ dainų kūrėjams pelno gausybę naujų darbo pasiūlymų ir  itin pakelia jų kainą. M.Tylos žiniomis, pernai metų nugalėtojo Manso Zemerlowo dainos „Heroes“ kompozitoriaus kūrinys iki pergalės konkurse kainuodavo nuo 300 iki 800 eurų. Po sėkmės konkurse kaina išaugo iki 10 tūkst. eurų. Prestižinių švedų kūrėjų, kurių paslaugomis naudojasi žymiausi pasaulio atlikėjai, dainų kainos su įrašymu gali siekti ir 250 tūkst. eurų.

Stabdo lietuvių perspektyvą?

Kompozitoriaus, dainų autoriaus Laimono Žiulpos manymu, „Eurovizija“ vien pagal pavadinimą visų pirma yra dainų, o ne atlikėjų konkursas, todėl jam nelabai suprantama, kaip kitos šalies dainos autorius gali atstovauti Lietuvai.

Ar labai džiaugsimės D.Montvydui užėmus aukštą vietą, ar galėsime sakyti, kad konkurse puikiai pasirodė lietuviška daina, kuri nėra lietuviška?

„Jei autoriai iš užsienio negalėtų dalyvauti, galbūt pirmaisiais keleriais metais po to atranka be švedų ir kitų šalių kompozitorių pasirodytų silpnesnė. Bet žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, jei norime ugdyti ir skatinti savo kūrėjus, taisykles tikrai vertėtų keisti. Priklauso, ko mes norime – ar momentinio rezultato, ar žiūrėjimo į priekį. Ar labai džiaugsimės D.Montvydui užėmus aukštą vietą, ar galėsime sakyti, kad konkurse puikiai pasirodė lietuviška daina, kuri nėra lietuviška?“ – retoriškai klausia dainų autorius.

Beje, visi atlikėjai, norintys atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse Stokholme, turėjo būti Lietuvos piliečiai ir kaimyninių šalių atstovams durys buvo uždarytos. Vienintelė išimtis padaryta daug metų šalyje gyvenančiai ir už Lietuvos piliečio ištekėjusiai Ericai Jennings.

L.Žiulpa sako, kad mūsų autorius siūlyti dainas „Eurovizijos“ atrankai atbaidė ir pernykštė patirtis, kai reikėjo paleisti kūrinį „į nežinią“ ir jį galėjo atlikti bet kas ir bet kaip. Jo teigimu, paprastai lietuvių autoriai bendradarbiauja su atlikėju visuose kūrybos lygiuose ir jiems svarbu, kaip kūrinys bus pateiktas, koks bus pasirodymas. Šiemet įsigaliojus pakoreguotoms taisyklėms, susidomėjimas konkursu ateityje turėtų grįžti.

Savų kompozitorių trūksta

Muzikos agentūros „M.P.3“ direktorius, Lietuvos muzikos verslo asociacijos vadovas Vaidas Stackevičius pastebi, kad Lietuvoje apskritai trūksta kompozitorių, be to, egzistuoja savotiškas autorių kompleksas: jei jau parašiau dainą, tai būtinai pats turiu lipti į sceną ir ją sudainuoti.

„Turime tikrai puikių autorių, kurie galėtų gyventi iš dainų rašymo, nebūtina dainuoti patiems. Atsirastų viso to pradžia, savotiška mokykla ir tradicija. Šiandien praktiškai jos nėra. Autorius galvoja ne tik apie kūrinį, bet ir kaip jį reikės atlikti, net jei atlikimui dažnai trūksta gebėjimų, duomenų ar charizmos. Neįprasta praktika ir siūlyti dainas kitiems atlikėjams, jeigu jie atsisako – eiti pas kitus ir pan. Tai trūkstamas lietuviškos muzikos industrijos gabalėlis, ir čia tikrai yra galimybių reikštis bei nepaimtų pinigų“, – teigia V.Stackevičius.

Pašnekovas prisimena pavyzdį, kai viešėdama Lietuvoje garsi vokiečių roko grupė „Scorpions“ susižavėjo vienu juos „apšildžiusios“ grupės „Rebelheart“ kūriniu ir svarstė jį įsigyti savo koncertams, tačiau lietuviai nesutiko, nors ir galėjo daug iš to užsidirbti.

V.Stackevičiui antrina ir L.Žiulpa, kurio aiškinimu, tik vienas kitas atlikėjas gali dainuoti vien savo kūrinius. Pasaulinėje populiariosios kultūros praktikoje šiandien geriausiai veikia mechanizmas, kai kūrybos procesui vadovauja profesionalai, bet į jį įtraukiamas ir atlikėjas, jam paliekama tam tikros saviraiškos erdvės, kad jis nebūtų vien tik svetimos žinutės įgarsintojas.

Vis dėlto galimybė, kad švedų dainų kūrėjai ir prodiuseriai galėtų žengti į Lietuvos rinką toliau nei vien „Eurovizijos“ konkursas, t.y. užpildytų savo produkcija radijo ir televizijos eterį, aktyviai užsiimtų įrašų leidyba, yra nedidelė.

L.Žiulpos manymu, toks scenarijus menkai tikėtinas, nes jie paprasčiausiai negaus norimos grąžos – Lietuvos rinka yra pernelyg susispaudusi ir maža. O iki šiol gana silpna „Eurovizijos“ atranka juos pirmiausia domina kaip tramplinas į platesnes Europos erdves.

Lyderiai nuo grupės „Abba“ laikų

Kokios švedų muzikos industrijos sėkmės priežastys? V.Stackevičius įsitikinęs – ji yra viena labiausiai išplėtotų pasaulyje, švedų prodiuseriai geba sukurti visais lygiais gerą produktą, o įrašus ten daro garsiausi pasaulio atlikėjai. Šiuo metu bene pats geriausias pasaulio prodiuseris yra švedas Maksas Martinas, nuo 1999-ųjų parašęs 21 kūrinį, kurie tapo populiariausiais JAV. Pagal šį pasiekimą jis atsilieka tik nuo legendinių bitlų Paulo McCartney ir Johno Lennono.

„Nelabai didelė valstybė Švedija aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje turėjo vieną populiariausių pasaulyje grupių „Abba“, kurios apyvarta prilygo automobilių koncernams. Tai davė toną visai plejadai kitų atlikėjų, iš jos išaugo tokios grupės, kaip „Roxette“ ar „Ace of Base“, kurios sėmėsi įkvėpimo iš „Abba“. Vyriausybės dėmesys šiai industrijai irgi buvo didelis, pagal verslo sritis, kurios generuoja daugiausiai pajamų ekonomikai, į dešimtuką dažnai patenka populiarioji muzika. Šiandien švedų kūrėjai turi gerą įvaizdį ir tarsi atsineša tam tikrą kokybės ženklą“, – aiškina V.Stackevičius.

„Abba“ vadybininkas Stikkanas Ander­sonas dirbo su daugeliu vėlesnių populiariausių švedų atlikėjų ir padėjo jiems išgarsėti.

Legendinė grupė sukūrė itin lengvą, net šiek tiek vaikišką muziką primenantį stilių su šviesiomis, nesudėtingomis melodijomis ir orientacija į atlikėjo vokalą. Tai ganėtinai skyrėsi nuo tuo metu madingos Europos ir Amerikos populiariosios muzikos. Šis stilius, kartais vadinamas „europop“, populiarus iki šių dienų.

Kompozitorius L.Žiulpa švedų sėkmei paaiškinti pateikia krepšinio analogiją: tarpukariu du išeivijos lietuviai atvažiavo iš JAV ir išmokė lietuvius žaisti krepšinį, atsirado sistema, metodika. Lygiai taip švedai, turėdami savo tradicijas, muzikos mokyklą, įdirbį, geba aprūpinti visą pasaulį kokybiška popmuzikos produkcija.

„Įsivaizduokite, kas būtų Lietuvoje su krepšiniu, jei nebūtų sporto mokyklų, metodikos, jaunimo komandų, trenerių štabo. Vaikai Lietuvoje ugdomi nuo mažens. Mums kažkada atvežė metodiką, taigi iki šiol mes labai gražiai ir žaidžiame krepšinį. Galbūt kažkada atsiras panaši metodika, kaip kurti populiariąją muziką“, – svarsto kompozitorius.

Jo teigimu, švedai sugeba labai sėkmingai dirbti komandoje. Lietuvoje, kur finansiniai ištekliai paprastai būna mažesni, kompozitorius atlieka kelių žmonių darbą: ne tik sukuria melodiją, bet ir parengia aranžuotę, vėliau dirba kaip garso technikas ir režisierius. Dėl laiko ir išteklių stokos nė vienoje srityje neįstengiama padaryti labai gerai. O švedai dirba kaip komanda, su vienu kūriniu – penki ar šeši žmonės. Kiekvienas įsigilina, išmano konkrečią sritį ir dirba greitai, todėl kūrinių bent jau „Eurovizijos“ konkursui, kuris šioje šalyje be galo populiarus, užtenka pusei Europos.

Vis dėlto, L.Žiulpos manymu, švedų dainos labai dažnai yra profesionaliai „sukonstruotos“, o ne sukurtos ir į jas nėra įdėta labai daug širdies.

Anglų kalbos žinios ir

valstybės parama

Švedų muzikos eksportas savo piką pasiekė 1990–2003 m. laikotarpiu, bet vėliau, kaip ir visa muzikos industrija, pradėjo šiek tiek trauktis. Vis dėlto švedai iki šiol pagal šį rodiklį išlaikė trečią vietą pasaulyje. Atsivertus populiariausių JAV ar Didžiojoje Britanijoje kūrinių dešimtuką, iki pusės jų ir šiandien dažnai būna parašyta arba prodiusuota švedų.

Šiandien šios šalies muzika sėkmingai žengia ir į kitas sritis, pavyzdžiui, Švedijoje sukurta itin populiari muzikos klausymosi platforma „Spotify“.

Kita švedų populiariosios muzikos sėkmės priežastis yra puikios gyventojų anglų kalbos žinios. ES duomenimis, apie 90 proc. švedų moka angliškai – tai yra aukščiausias rodiklis Bendrijoje tarp valstybių, kuriose ši kalba nėra gimtoji.

Pasak V.Stackevičiaus, švedų popmuzikos kūriniai yra savotiškai įdomūs, nes švedai kūrinius rašo anglų kalba, kuri nėra jų gimtoji. Todėl tie kūriniai suprantami ir kitiems žmonėms, kurie net gerai nekalba angliškai.

„Šiemet švedų „Eurovizijos“ atranką laimėjo atlikėjas Frans su daina „If I Were Sorry“. Išgirdęs dainą pirmą kartą, po to jau galėjau praktiškai padainuoti ją visą, taip viskas ten aišku ir paprasta. Rimuojami žodžiai „sorry“, „glory“, „story“, o kūrinys baigiasi sprendimu, kad atsiprašymo vis dėlto nebus. Vertinant populiariosios muzikos standartais, per tris minutes viskas puikiai ištransliuota, niekam nelieka jokių klausimų. Manau, kad bent penketuke švedai šiemet vėl turėtų būti, o nenustebčiau, jei „Eurovizija“ Švedijoje liktų ir dar vienus metus“, – sako Lietuvos muzikos verslo asociacijos vadovas.

Ekonomistai taip pat pastebi švedų gebėjimą greitai priimti naujausias madas bei idėjas ir sėkmingai jas pritaikyti versle. Bene sėkmingiausios švedų bendrovės – drabužių tinklas „H&M“ ir nebrangių baldų bei namų apyvokos daiktų parduotuvių tinklas „Ikea“ – nėra ypatingos švedų inovacijos, tačiau tapo labai garsiais prekių ženklais. Lygiai kaip švedai neišrado internetinių muzikos platformų, bet būtent „Spotify“ dabar užkariauja pasaulį.

Ne mažiau svarbi ir valstybės parama muzikos sektoriui. Kasmet Švedijoje apie 1,5 mln. eurų skiriama popmuzikos atlikėjams ir grupėms, dar 3 mln. – koncertų salėms, beveik 30 mln. – regioninėms muzikos grupėms. Pavyzdžiui, šiandien itin garsus elektroninės muzikos kolektyvas „The Knife“ du kartus gavo kelių tūkstančių eurų vertės valstybinę stipendiją, kuri padėjo finansuoti grupės koncertinį turą JAV ir debiutinio albumo leidybą. Šiandien „The Knife“ vardas žinomas visame pasaulyje.

Maždaug 30 proc. švedų vaikų lanko valstybės finansuojamas popamokines muzikos programas. Vienas žymiausių šios programos alumnų – jau minėtas M.Martinas, kuris šią patirtį vėliau ne kartą įvardijo kaip savo sėkmės istorijos pagrindą.

Kaip pastebi muzikos vadybininkas L.Lu­čiūnas, nuo savo kaimynų neatsilikti mėgina ir suomiai. Prieš maždaug dvidešimtmetį Ūkio ministerija pradėjo įgyvendinti muzikos eksporto skatinimo programą, organizavo įvairias parodas, įkūrė eksporto biurą. Po 16 metų intensyvaus darbo šalyje labai populiaraus metalo ir gotikinio roko eksportas pagal valstybei teikiamas pajamas aplenkė naftos bendrovę „Neste“.

Ne viskas matuojama

pasiekimais „Eurovizijoje“

Ko šiandien trūksta lietuvių kūrėjams ir muzikantams? M.Tylos manymu, norint pasiekti panašų lygį, lietuviams visų pirma reikėtų kur kas daugiau investuoti, kurti Švietimo ir Ūkio ministerijų programas, nes valstybei turėtų būti akivaizdu, kad tai perspektyvi verslo šaka, kurią verta stiprinti.

Muzikos verslo asociacijos vadovas V.Stac­kevičius siūlo mažiau kreipti dėmesio į gerokai išpūstą „Eurovizijos“ konkursą, kuris, kad ir kaip būtų, visų pirma yra televizijos šou, ir pažvelgti į kitas muzikos sritis, kuriose Lietuva regioniniu mastu tikrai neatrodo prastai.

Lietuvoje rengiami muzikos apdovanojimai M.A.M.A. pritraukia 10 tūkst. žiūrovų. Tokio masto renginio nėra nei kitose Baltijos šalyse, nei Lenkijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje. Taip pat šalyje atgaivinta kitose šalyse nunykusi tradicija teikti auksinio ir sidabrinio albumo bei singlo apdovanojimus. Be to, atlikėjas Marijus Adomaitis (Ten Walls) neseniai pademonstravo, kad iš mūsų regiono galima patekti ir į Didžiosios Britanijos populiariausių dainų dešimtuką (daina „Walking With Elephants“ ten pasiekė šeštą vietą). „Tai gerokai didesnis laimėjimas nei pergalė „Eurovizijos“ dainų konkurse“, – įsitikinęs V.Stackevičius.

O Jungtinės Karalystės festivalis „The Great Escape“, dar vadinamas „naujosios muzikos Kanais“, šiemet paskelbė, kad pagrindiniais savo partneriais pasirinko Lietuvos ir Latvijos muzikos atstovus – iš viso jame pasirodys septyni kolektyvai ir atlikėjai. Galbūt jau netrukus išvysime ir atitinkamą lietuvių muzikos invaziją?

BFL

Ryškiausias metų pokytis šalies muzikiniame gyvenime – po daugiau kaip pusę amžiaus trukusios maestro Juozo Domarko kadencijos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovo ir vyriausiojo dirigento postą perėmė jo mokinys Modestas Pitrėnas (41).

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Dirigentas į pokalbį atskubėjo iš orkestro repeticijos – stebėjo, kaip su LNSO repetuoja kviestinis dirigentas. Bū­damas Vilniuje, stengiasi nepraleisti panašių  progų, nes žino, kad tas pats kolektyvas su skirtingais dirigentais gali skambėti vis kitaip. Nors su orkestru, kuriam šįmet pradėjo vadovauti, atskiras koncertines programas pats rengė jau dešimtmetį, tebemano, kad LNSO muzikantai gali nustebinti. Ir ne vien tik pasikeitusiu požiūriu į jį, kaip į kolegą.

„Tas požiūrio virsmas man pačiam sunkiai suvokiamas: juk nei mano darbo principai, nei reikalavimai, nei bendravimas su orkestrantais gavus naujas pareigas visiškai nepasikeitė. Jokių metamorfozių savyje nejaučiu. Nemanau, kad perėmęs postą orkestrui staiga tapau ragana, it sužadėtinė vyrui po vestuvių. Tiesiog anksčiau orkestrantai buvo įpratę mane laikyti maestro J.Domarko studentu, o dabar esu jų vadovas. Ir žmogiškiems santykiams tai atsiliepia“, – apgailestauja M.Pitrėnas.

Jis pats su Nacionaline filharmonija pasirašė trejų metų darbo sutartį, kuriai pasibaigus galimi įvairūs karjeros sprendimai. Pagal šią sutartį M.Pitrėnas įsipareigojo diriguoti 10 koncertų per sezoną, tad lieka laiko priimti ir užsienio orkestrų pasiūlymus, pavyzdžiui, koncertuoti su jau neblogai pažįstamu Saint Galeno (Šveicarija) operos teatro simfoniniu orkestru, kuriame groja net 47 tautybių muzikantai.

Konkurencija dėl muzikantų

Dirigentas neprognozuoja, kad ir LNSO netrukus virs panašiu tautų katilu, nors kaimyninės Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras pirmą tarptautinę perklausą surengė jau prieš dešimtmetį ir po jos priėmė porą muzikantų iš Italijos. „Anuomet rygiečiai muzikantai galėjo pasigirti itin gerais atlyginimais, kurie smarkiai aptirpo ekonominei krizei pa­siekus Baltijos šalis. O tuomet ir italų orkestre greitai nebeliko“, – prisimena Latvijoje nemažai dirbęs M.Pitrėnas.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) šįmet irgi rengė pirmą tarptautinę atranką į laisvas atlikėjų vietas, tačiau LNSO, kaip didžiausius atlyginimus Lietuvoje mokantį simfoninį orkestrą, iki šiol stipriausiais savo kadrais „maitindavo“ visi kiti šalies orkestrai. O Lietuvos sostinė jų skaičiumi nėra nuskriausta: turime net tris profesionalius simfoninius orkestrus, nors, pavyzdžiui, tokio pat dydžio Vokietijos miestas Esenas, kurio operos teatre dainuoja dirigento žmona Ieva Prudnikovaitė, pasitenkina vos vienu. Natūralu, kad konkurencija dėl muzikantų Vilniuje tarp orkestrų tampa neišvengiama, ir atlikėjai, pasak M.Pitrėno, tokia situacija kartais piktnaudžiauja.

„Yra atskirų muzikos instrumentų, kuriais gerai grojančių žmonių šalyje trūksta. Tarkim, pūtikus Muzikos ir teatro akademija rengia savotiškais pliūpsniais: atsiranda keletas stiprių muzikantų, ir vėl penkerius metus gali jų nebesitikėti. Anksčiau „badmečiu“ būdavo važiuojama ieškoti stiprių valtornininkų į Rygą, kur juos daugelį metų puikiai rengė profesorius Arvidas Klišanas. Tačiau jam baigus pedagogo karjerą ir latviai mums pagelbėti jau nebegali“, – konstatuoja dirigentas.

Sentimentai ir atestacijos

Užtat M.Pitrėnas džiaugiasi nauja tendencija: vis daugiau užsienio orkestruose grojančių lietuvių svarsto galimybę grįžti ir groti LNSO bei kituose Nacionalinės filharmonijos kolektyvuose. Dirigentas beveik neabejoja, kad 2016-aisiais išvysime ir konkrečių tokių svarstymų rezultatų. Būtent reemigrantų dėka tarptautinių perklausų LNSO veikiausiai neprireiks, nors jose M.Pitrėnas nemato nieko bloga.

Naujasis meno vadovas teigia neskaičiavęs dabartinio orkestrantų amžiaus vidurkio, tačiau neabejoja, kad šiuo požiūriu LNSO gerokai vyresnis už Latvijos nacionalinį simfoninį orkestrą. Mat šis prieš šešetą metų, prie vyriausiojo dirigento pulto stojus iš Londono atvykusiam Karelui Markui Chichonui (latvių solistės Elinos Garančos vyrui), išgyveno drastišką, į sentimentus neatsižvelgusią kartų kaitą. Po to vyriausiojo dirigento santykiai su kolektyvu tapo problemiški, todėl po trejų metų K.M.Chichonas darbo sutarties su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru nebepratęsė.

M.Pitrėnas neslepia savo ruožtu irgi pradėjęs vykdyti jau penkiolika metų LNSO ins­trumentininkų grupėse neregėtas atestacijas. Su keletu kvalifikacinių reikalavimų nebeatitikusių muzikantų jau spėta ir atsisveikinti, tačiau dirigentas įsitikinęs, kad rygietiškų užmojų perversmas vilniečiams orkestrantams negresia. „Muzikantų amžiaus vidurkis savaime niekaip neatspindi orkestro profesionalumo lygio, – tvirtina dirigentas. – O atestacija nėra panacėja, nes joje puikiai pasirodęs muzikantas gali tiesiog neprilipti kitų atlikėjų grupėje. Todėl tikėtis, kad šitaip supurtytas orkestras iškart sužibės naujomis spalvomis, būtų per drąsu.“

M.Pitrėnas primena, kaip nuosekliai ir atsargiai Lietuvos kameriniam orkestrui pamainą ruošdavo maestro Saulius Sondeckis: tinkamus stygininkus jis nusižiūrėdavo dar M.K.Čiurlionio menų mokyklos orkestre, vėliau domėdavosi, kaip jiems sekasi studijos akademijoje, o galiausiai atsivesdavo į Lietuvos kamerinio orkestro repeticijas. Tokį atsakingą maestro požiūrį dirigentas laiko pavyzdiniu ir pats pirmenybę teikia evoliucijai, bet ne revoliucijai.

Ar užsienio akademijos diplomas taps reikšmingas, parenkant būsimuosius orkestro narius? „Man svarbiau, kaip atlikėjas sugeba frazuoti, valdyti instrumento garsą. Per pokalbį stengiuosi atskleisti kandidato požiūrį į savo darbą. Pagaliau turiu galimybę priimti muzikantą į orkestrą vienam sezonui pagal terminuotą darbo sutartį. Nacionalinė filharmonija tikrai nėra socialinė institucija, privalanti iki pensijos išlaikyti kvalifikacinius gebėjimus praradusius muzikus“, – neslepia pašnekovas.

Orkestras – kaip didelis laivas

Koncertų klausytojai niekada nemato scenoje visų LNSO muzikantų, mat jų – beveik šimtas, o ant Nacionalinės filharmonijos salės pakylos telpa iki 85 atlikėjų. Tačiau LNSO Vilniuje žinomas kaip ilgiausiai koncertams besirengiantis simfoninis orkestras: naują koncertinę programą jis repetuoja penkias darbo dienas, o jos pristatymas klausytojams vyksta šeštadienį. Konkuruojantis LVSO savo koncertus Kongresų rūmuose rengia penktadieniais, todėl ir repeticijoms turi viena diena mažiau.

„Tačiau Vakarų Europoje naujai simfoninio orkestro programai parengti tebūna skiriamos vos dvi trys dienos, todėl visi Lietuvos muzikantai šiuo požiūriu negalėtų skųstis“, – primena M.Pitrėnas.

Stipriąja LNSO savybe jis vadintų gražų šio orkestro garsą, kuris yra pagrindas visiems kitiems simfoninės muzikos komponentams. Tai prilygsta patraukliam vokalisto balso tembrui, kuris arba yra, arba jo nėra. Jei Dievas tave tembru apdovanojo, gali toliau tobulinti balso valdymo techniką, o jei dovanos pagailėjo – per galvą verskis, bet operos solistu netapsi.

Žinoma, orkestro „tembras“ priklauso nuo individualių muzikantų gebėjimų. „Turint stiprių atlikėjų, lengviau juos nukreipti taip, kad orkestro atliekama muzika jaudintų klausytojus. O muzika, mano įsivaizdavimu, būtinai privalo jaudinti, įtraukti auditoriją į galingą savo sūkurį“, – tvirtina M.Pitrėnas.

Vis dėlto simfoninis orkestras – tarsi didelis laivas, kurio navigaciniams manevrams prireikia nemažai laiko. Kita vertus, pirmieji pokyčiai netrunka pasirodyti, kai muzikantai pajunta naujos informacijos srautą.

„Pagal Lietuvoje susiklosčiusią nerašytą tradiciją simfoniniai orkestrai atlieka stambius opusus, kuriuos kūrė romantikai ir XX a. kompozitoriai, o senovinė, klasikinė bei nūdienos kompozitorių rašoma muzika dažniau tenka kameriniams orkestrams. Tačiau ankstyvojo romantizmo epochoje irgi buvo rašoma nemažai simfoninės muzikos: ją kūrė tokie kompozitoriai, kaip Franzas Schubertas, Robertas Schumannas, Felixas Mendelssohnas. Vertėtų atsigręžti ir į Vienos klasikus, kurių simfoninės muzikos LNSO repertuare irgi nebuvo daug. Tarkim, buvo atliekamos Penktoji ir Devintoji Ludwigo van Beethoveno simfonijos, bet kur visos kitos, kodėl jos lieka šešėlyje?“ – klausia M.Pitrėnas, stilistinę muzikos įvairovę vadinantis vaistais, gydančiais ilgainiui galinčias atsiverti orkestro žaizdeles.

BFL

Net sunku patikėti, kad visada jaunatviška grupė „Biplan“ scenoje praleido jau dvidešimt metų. Šią sukaktį grupė rudenį paminės koncertiniu turu per Lietuvą. Su svarbiausiu kolektyvo duetu – Maksu Melmanu ir Olegu Aleksejevu kalbėjomės ne tik apie turtingą grupės kūrybą: šiandien „Biplan“ koncertuoja Maidane ir atsiima valstybinius apdovanojimus.

Dovaidas PABIRŽIS

Vilniuje gimę ir užaugę pusbroliai Maksas Melmanas ir Olegas Aleksejevas – tarsi neišskiriami. Vienas sakinį pradeda, kitas jį užbaigia. „Mes kaip broliai, turėjome bendrą vaikystę, su Olegu matomės praktiškai kiekvieną dieną. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be bendros veiklos, – sako „Biplan“ vokalistas M.Melmanas. – Ji yra daug svarbesnė nei bet kokios asmeninės ambicijos, todėl vienas nusileidžia vienoje vietoje, kitas kitoje.“

– Kaip paminėsite grupės dvidešimtmetį?

– Maksas Melmanas: Mus įkalbėjo pažymėti tą datą, nors aš asmeniškai nelabai mėgstu jubiliejų. Kuo toliau, tuo labiau su ironija žiūriu į savo ar grupės gimtadienius. Kita vertus, 20 metų yra tikrai nemažai, galbūt ir verta tai pažymėti. Bus ne itin didelis turas iš penkių koncertų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Užmojų yra, scenoje būsime kartu su pučiamųjų orkestru, bus muzikinių svečių, kurie pasirodys kartu ar net atskirai atliks mūsų dainas.

Skambės mūsų kūrinių retrospektyva, bus bent viena daina iš kiekvieno albumo, kurių lietuvių kalba turime šešis. Dar yra rusiškų įrašų, bet rusiškai galbūt šį kartą nedainuosime. Pačiam įdomu, kaip tai atrodys, nes, pavyzdžiui, atliksime ir kūrinius iš albumo „Chuligans“, tai buvo visai kitas mūsų periodas. Dainos suskambės šiek tiek kitaip ir įdomiai, dabar kaip tik kuriame naujas aranžuotes.

– Vienas mano bičiulis tokios stilistikos muziką – uždainis, priedainis, linksma ir energinga – šiek tiek pašaipiai vadina rokeliu. Mėgindavau jam įrodyti, kad britpopas, ar kaip kitaip tai pavadinsime, yra gera, nebanali muzika, kurią kartu traukia didžiausi stadionai Didžiojoje Britanijoje ir pusėje kitos Europos. Panaši asociacija kyla ir dėl jūsų kūrybos. Kuo jums patraukli ši stilistika ir kodėl ją pasirinkote?

– M.M.: Mums ir patiems įdomu, kodėl taip sako, nes mes nelabai įžvelgiame paralelių su britpopu. Galbūt mes tiesiog pradėjome groti tuo metu, dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai pasaulyje karaliavo šis žanras. Kažkiek tai tikriausiai atsispindėjo ir mūsų kūryboje. Bet tai nereiškia, kad vėlesnė mūsų kūryba turi kažkokių paralelių su britpopo muzika. Sudėtinga pasakyti, ar mes grojame roką, ar popmuziką, esame gavę apdovanojimų ir už vieną, ir už kitą.

– Olegas Aleksejevas: Galų gale mums ir nereikia sprausti į rėmus savo muzikos. Prieš kurdami niekada negalvojame, kad norime daryti tokio ar kitokio stiliaus muziką, tiesiog natūraliai kuriame, o rezultatas išeina toks, koks išeina.

– Stilių šiek tiek lemia ir grupės sudėtis bei naudojami instrumentai.

– M.M.: Klasiška sudėtis – dvi gitaros, bosas ir būgnai. Kaip „The Beatles“.

– O.A.: Kai pradėjome, mokėjau groti tik gitara, bosistas mokėjo tik bosu, tai natūraliai ir įvyko. Jei kas nors iš mūsų būtų mokėjęs tromboną pūsti, galbūt ir jis būtų atsiradęs. Kai pradėjome, buvo visiškai aišku, kad mes norime groti tokia sudėtimi. Tikriausiai per visus 20 metų apie tai negalvojome.

– M.M.: Dešimt metų mūsų grupėje yra bosistas Seržas. Bet jis yra įvaldęs ir pianiną, todėl nuo tada mūsų dainose natūraliai atsirado ir pianinas. Kartais rengiame akustinius koncertus, tai jis apskritai bosą padeda į šoną ir groja tik pianinu. Kuo mokame groti, tuo ir grojame.

– Po pirmųjų albumų „Braškės“ ir „Džiaze tik merginos“ įrašėte keletą populiarių ir gerai žinomų dainų – „Anzelmutė“, „Aš nusikirpsiu trumpai plaukus“, grupės „Rondo“ koverį „Laukų gėlė“, kurios jūsų klausytojų gretas labai išplėtė. Kaip patys esate sakę, išplėtė galbūt net per daug ir jūs nebenorėjote, kad „Biplan“ vardas asocijuotųsi su šiais kūriniais. Gal galite prisiminti, kaip gimė idėja perkurti šias dainas?

– M.M.: Ir dabar ne visai norime, kad jos su mumis sietųsi.

– O.A.: „Laukų gėlė“ net nebuvo „Biplan“ kūrinys, nors žmonėms iki šiol kyla asociacijų. Maksas kaip atlikėjas ją tiesiog padainavo per „Radiocentro“ apdovanojimus, tačiau scenoje nebuvo nieko daugiau iš „Biplan“, ir mes niekada daugiau koncertuose nesame jos groję.

– M.M.: Juokinga, kad mūsų iki šiol neretai vis dar prašo atlikti tą dainą, nors ji skambėjo tik vieną kartą.

– O.A.: O jei kalbėsime apie „Anzelmutę“ ir „Aš nusikirpsiu trumpai plaukus“, tai, galima sakyti, atsitiko per klaidą. To neturėjo būti. Buvo toks projektas „Folkšokas“, vienas iš jo prodiuserių paklausė, ar mes galėtume atlikti kokią nors liaudišką dainą savo stiliumi. Nepagalvoję, kad tai iš tiesų reikės padaryti, netyčia sutikome. O kadangi sutikome ir pažadus reikia vykdyti, tai jau privalėjome ką nors sugroti.

Susirinkome ir atsainiai, per pusę valandos, padarėme „Anzelmutę“. Tiesiog pakvailiojome, o išėjo superhitas. Net visas kūrinio teises atidavėme, nes visiškai nieko nesitikėjome.

– M.M.: Galbūt mes turėtume jaustis dėkingi toms dainoms, nes iš tiesų jos išplėtė mūsų klausytojų ratą. Bet tai tikrai nėra mūsų mėgstamiausios dainos.

– O.A.: Tuo metu, aišku, mes dėl to neišgyvenome, tiesiog buvo smagu matyti, kaip mūsų koncertus papildė visai kitokie žmonės, ateidavo net močiučių, kantriai išklausydavusių visą koncertą, kad sulauktų to kūrinio. Net pradėjome juokauti, kad žmonės, kuriems per 50 metų, ir yra mūsų žiūrovai. Buvo smagu. Bet paskui grįžome prie savo kūrybos.

– Ar tai reiškia, kad per savo jubiliejų šių pakvailiojimų nekartosite?

– O.A.: Būtinai pagrosime. Tai bus retrospektyva, o žodžių juk iš dainos neišmesi. Jei jau tai buvo, tai kodėl gi ne. Atiduosime duoklę.

– Koncertavote mano mokyklos abiturientų išleistuvėse 2007-ųjų vasarą Vilniaus Užupyje. Ar atsimenate tą vakarą? Ar žinote, kiek iš viso koncertų esate sugroję?

– M.M.: Tikrai atsimenu. O koncertus pradėjome skaičiuoti nuo 1995-ųjų, suskaičiavome iki kokių 22 ir tada pametėme skaičių.

– O.A.: Taip, aš irgi labai gerai atsimenu, buvo vienas karštesnių koncertų, tikrai linksmas. O mūsų koncertų iš viso tikrai būtų per tūkstantį.

– Ar visi „Biplan“ nariai gyvena vien tik iš muzikos?

– M.M.: Taip. Tai nėra lengva, nes mes negauname kažkokių atlyginimų, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Būgnininkas dar groja kariniame orkestre, o visi kiti gyvename vien tik iš savo muzikos. Kartais, žinoma, tu negali pasakyti, kad dabar įrašysi hitą, dvejus metus koncertuosi ir visiems patiksi. Nežinai, kada išauš ta daina. Kartais kūryba pristoja, senos dainos jau neįdomios ir koncertų sumažėja. Automatiškai sumažėja ir mūsų pajamos. Bet tai yra natūralu ir normalu.

Prieš tampant muzikantu, tam reikia būti pasiruošusiam. Yra daug pavyzdžių, kai žmonės bandė turėti nuolatinį darbą ir šalia jo dar muzikuoti, bet vis tiek ateina toks momentas, kai turi pasirinkti – muzika bus tik tavo hobis ar ja rimtai užsiimsi. Jei ketini užsiimti rimtai, apie visus kitus darbus turi pamiršti.

– Beveik nesirodote televizijoje, nedalyvaujate jos projektų komisijose, kad paskutinėje laidoje galėtumėte su nugalėtoju sudainuoti finalinę dainą. Ar to nedarant ir grojant vien gyvai Lietuvoje yra sąlygų muzikantams išgyventi?

– O.A.: Žinoma, tai daug sunkiau, bet tose laidose muzikai lieka mažiausiai vietos. Ten galima tik išreklamuoti savo veidą. Dabar, jei pasirodome, tai todėl, kad tai gali būti naudinga albumui, turui, ar norėdami priminti apie save. Jei galime tai apeiti, tą ir darome.

– M.M.: Nesame televizijos mėgėjai. Vienu metu mes ten buvome gana dažnai ir daug, bet paskui pradėjome labai filtruoti pasiūlymus. Tačiau kai yra kokybiška laida, niekada neatsisakome nueiti. Buvo toks koncertas „Tavo garsas“, vieną sezoną dalyvavome NML, kur galėjome pasirodyti gyvai ir daryti savo, muzikantų, darbą. Ir dar bent keletas laidų.

– O.A.: Dažniausiai tos laidos, kurios mums patinka, eteryje ilgai neišsilaiko.

– Ar yra buvę taip, kad grojote ir dainavote ne gyvai?

– M.M.: Žinoma, kad buvo. Televizijoje dažniausiai vokalas skamba gyvai, o muzika – ne, tačiau yra buvusi ir visiška fonograma. Tą pačią „Anzelmutę“ pirmą kartą atlikome pagal fonogramą. Esame linksmi žmonės, ir pažiūrėjome į tai su humoru. Kadangi mums negalėjo sudaryti sąlygų gyvam pasirodymui, paprašėme, kad bent jau galėtume išgerti gyvai.

Tas „dainavimas“ vyko prie stalo, kuris buvo nukrautas užkandžiais, net be mikrofono, bet buvo ir butelis degtinės. Per vieną dainą, kuri truko tris minutes, mes tą butelį ir ištuštinome. Nusprendėme, kad jei jau negalime groti gyvai, tai įvesime į visa tai savotiško pankroko ir teatro. Dabar jau nežinau, ar taip darytume, – kvailystė, bet yra ką prisiminti.

– Karjeros pradžioje aktyviai mėginote patekti į Rusijos rinką, pirmuosius albumus perleidote rusų kalba. Ar galėjo karjera susiklostyti geriau ir ko tam pritrūko?

– M.M.: Žinoma, kad galėjo. Galbūt tam mes tiesiog turėtume visiškai apleisti lietuvišką rinką, čia visai nesirodyti, apsigyventi Rusijoje. Taip pat, jei būtų buvęs gražesnis ir sėkmingesnis darbas su rusų prodiuseriais ir Rusijos leidėjais. Bet su jais ne dėl visko pavykdavo susitarti gražiuoju, ne taip sklandžiai darbas vyko. Tai buvo viena iš priežasčių.

Tai nebuvo viena banga. Antrą kartą mėginome prieš 5–6 metus, kai išleidome dar vieną rusišką albumą. Bandėme atgaivinti veiklą, rengti koncertus, bet antrą bangą teko pristabdyti ne dėl mūsų norų, o dėl politinių priežasčių. Turime savo principų ir dabar mums būtų labai keista koncertuoti Rusijoje.

– O.A.: Jei mūsų tikslas būtų šlovė ir populiarumas bet kokiais būdais, tai būtų pasisekę. Bet mes turime savo požiūrį į muziką, turime savo pažiūras, tai tiesiog teko pristabdyti ten savo veiklą.

– Galbūt įtakos turėjo ir tas metas, vadinamas laukiniu kapitalizmu, kai dar nebuvo nusistovėję, kas yra autorių teisės, sutartys, ypač Rusijoje?

– M.M.: Man atrodo, Rusijoje iki šiol taip yra, jei kalbame apie autorių teises ir bendravimą tarp muzikantų ir leidėjų.

– O.A.: Skaidrumo ten nulis. Tai irgi pakišo koją. Pradėjome suvokti, kaip iš to yra daromi pinigai, pamatėme, kad mūsų rankose nieko nėra, tik gitaros, ir mes kažkokiems dėdėms galime uždirbti pinigų, o sau neva laimėti kažkokių šlovės spindulių. Mes to nenorėjome.

– M.M: Tai likimo klausimas. Jei jis pasisuks taip, kad mes vėl matysime save Rusijoje, pasikeis politinė situacija, mums vėl bus įdomu ten koncertuoti, viskas gali ir sugrįžti. Kol kas mes to nematome.

– Užsiminėte apie politiką. Menininkai dažnai pabrėžia: nepainiokite, menas yra menas, o politika yra politika. Tačiau jūsų požiūris kitoks.

– M.M.: Mes taip pat norėtume taip sakyti ir būti apolitiški, kad menas su politika nesusiplaktų vienoje stiklinėje, bet dabar taip nėra. Rusijoje draudžiami kai kurių grupių, kurios yra kitoje barikadų pusėje, koncertai. Patys savo kailiu tai patyrėme, kai vienas festivalis aiškiai pasakė: labai norime jus matyti, bet nenorime, kad dėl to uždarytų mūsų festivalį. Taip įvyko po to, kai koncertavome Maidane. Nori nenori tampi politikos dalimi ir turi kreipti į tai dėmesį.

– O.A: Nesakyčiau, kad negalima suplakti meno ir politikos, nes jei turi tribūną, privalai kažkiek ja naudotis. Būtų nesąžininga, jei turi ką ir kam pasakyti, bet to nedarai. Jei turi įrankių kovoti su blogiu, verta tai daryti.

– O jei prisimintumėte metą, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, kai jums buvo 13 metų ir Maksas tuo metu lankė rusų mokyklą, – kaip tuo metu jautėtės?

– O.A.: Įvairių minčių kildavo. Šiaip buvo sudėtingas metas, visiška nežinomybė, o dar vaikui, aš nelabai suvokiau, kur čia kas ir kaip bus, bet iš esmės supratau ir džiaugiausi, kad tai vyksta. Sąjūdis buvo kažkas faina, pamenu, su Maksu vaikščiojome su trispalvėmis kepurėmis, buvo smagu.

– M.M.: Buvo visiška sumaištis, tačiau bet kuriuo atveju mūsų, paauglių, suvokimo užteko suprasti, kad einame prie laisvės ir kad tas monstras Sovietų Sąjunga dabar žūsta.

– Rusų mokykloje tuo metu tikriausiai turėjo būti ir priešingų nuomonių?

– M.M.: Visaip buvo. Vyko karinio parengimo pamokos, mokytojas – karininkas su laipsniu, jis pasisakydavo, kokie blogi dalykai Lietuvoje vyksta. Tuo pat metu mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, sakė ką kita. Ir dabar rusų mokyklose – mums su Olegu teko lankytis ir būti ten per Kovo 11-ąją, kalbėtis su moksleiviais – tokia pat sumaištis. Rusiškos programos ir kai kurie tėvai namie sako, kad Rusija yra gerai, o visi kiti – blogai. Panaši sumaištis. Tas nėra gerai.

– O.A.: Tuo metu buvo sumaištis, bet mes iki galo to nesuvokėme. Vaikystėje taip būna, kad tu priimi viską kaip natūralų dalyką, baisūs dalykai negąsdina. Dabar, kai prisimenu, manau, kad geriau jau vaikystėje taip nebūtų nutikę. Tai nėra gerai. Analizuojant savo vaikystę man pačiam gaila, kad aš gimiau tada. Labiau būčiau norėjęs turėti vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje. Manau, kad man ji būtų davusi daugiau gėrio.

– M.M.: O aš manau, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Gimėme įdomiu laiku ir pamatėme pakankamai daug. Kažkas kitas negali pasigirti, kad tiek įvykių nutiko per jo gyvenimą. Džiaugiuosi ta patirtimi. Dabar, tai patyręs, aš kitaip auklėsiu savo vaiką.

– Lankotės rusų mokyklose ir ten susidaro įspūdis, kad rusų mažumos integracija iki galo neįvykusi. Kaip manote, ko pritrūko, galbūt kažkas buvo padaryta ne taip?

– M.M.: Integracija vyksta, visai natūralu, kad ji dar nesibaigė. Yra skirtingų žmonių ir skirtingų nuomonių. Yra ir tokių žmonių, kurie gyvendami Lietuvoje šlovina savo didžiąją antrąją tėvynę. Jiems trūksta suvokimo, kas jie yra ir kur gyvena. Tarkim, aš gyvenu Lietuvoje, bet lietuviško kraujo neturiu nė lašo. Tačiau aš myliu Lietuvą, myliu Vilnių ir esu lietuvis. Jei čia gimei, myli šią šalį, kuri yra tikroji tavo gimtinė, ir tai supranti, tai viskas bus gerai. Bet yra ir to nesuprantančių.

– O.A.: Neturime valstybinio kanalo, kuris transliuotų lenkų, rusų kalbomis, kad būtų tokios pat žinios, kaip girdime lietuvių kalba. Mes su Maksu apsilankėme rusų mokykloje – tai gali daryti bet kas, ne tik muzikantai, bet ir sportininkai, kariškiai. Reikia daugiau bendrauti su vaikais.

–  Ar turite giminių Rusijoje?

– M.M.: Be abejo. Mūsų senelis gyvena Sibire. Yra ir pusbrolių, ir pusseserių, jie plačiai išbarstyti po visą Rusiją. Jei klausiate apie tai, ar mes kalbamės apie politiką, tai mes šių temų neliečiame. Šioje vietoje manau, kad politika neturi ardyti šeimų. Tai neteisinga. Ši tema yra tabu. Nedažnai, tačiau juos aplankome, ir jie čia atvyksta.

– Niekada Lietuvoje nepatyrėte žmonių nepalankumo dėl tautybės?

– O.A.: Nebent kai atsiverti kokius interneto komentarus, gali atrasti vieną kitą, bet apskritai tai ne. Arba mes praleisdavome tai pro ausis, arba to tiesiog nebuvo. Galbūt pavieniai atvejai, kai kas nors pasako „ai, čia ruskelis“ ar dar kažką.

– M.M.: Arba žydelis.

– O.A.: Kvailių visada buvo ir bus, bet kreipti dėmesio į tokius dalykus neverta. Niekada nebuvo taip, kad pasijustume dėl to nepatogiai. Anksčiau tarpusavyje stengdavomės kalbėtis lietuviškai, o dabar aš, atvirkščiai, dažnai stengiuosi bendrauti rusiškai ir taip gal netgi parodyti žmonėms, kad rusas – ne profesija, kad visokių žmonių būna.

Man smagu, kad Vilniuje girdžiu rusų ir lenkų kalbas.

– Vilnius jums atrodo kūrybiškas miestas? O jei lygintumėte jį su 1995-aisiais, kai pradėjote veiklą?

– M.M: Miestas tikrai pasikeitė. Jei grįšime prie integracijos, Vilnius tapo tolerantiškesnis, ir tai yra labai gerai.

– O.A.: Man patinka, kaip Vilnius valosi, kaip keičiasi Stoties rajonas. Pradedu suprasti, kad dar po 10 metų Vilnius apskritai turėtų pasikeisti į gerąją pusę. Gerai pamenu, kai grupės pradžioje repetavome Pilies gatvėje, ten dabar yra viešbutis, o tuomet virš knygyno mes turėjome butą. Triukšmaudavome ten dieną naktį, ir niekas mums nekviesdavo policijos. Buvo laukiniai laikai. Dabar neįsivaizduoju, kad taip būtų.

– Geriausi „Biplan“ laikai jau buvo ar dar bus?

– M.M.: Aišku, kad bus. Jei užsiimi muzika ir nesi įsitikinęs, kad tavo geriausia daina dar bus parašyta, tai tiesiog padedi gitarą į šoną. Be tokio įsitikinimo nebūtų ir tikslo toliau kažką daryti. Be to, scena yra toks dalykas, kuris įtraukia iš karto. Tai vienas stipriausių ir greičiausiai veikiančių narkotikų, sukeliančių priklausomybę.

Kartais būna, kad koncertuoji ir, atrodo, jau esi pavargęs, nori kelias savaites dingti kur nors prie jūros, bet praeina trys dienos ir jau lauki kito koncerto. Tai įtraukia. Daug koncertų būna, kai įvyksta tas stebuklas – energijos apsikeitimas su klausytojais, kai nulipi nuo scenos ir sakai: nerealu buvo, vienas geriausių gyvenime koncertų. Po savaitės vėl įvyksta tas stebuklas ir vėl sakai tą patį.

O iššūkių dar yra – mes dar neparašėme savo geriausios dainos, dar nesugrojome didžiausio koncerto, daugelis scenų dar mūsų nematė.

– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ką darytumėte kitaip?

– M.M.: Daugelį dalykų, kuriuos galėjome padaryti geriau arba apskritai nedaryti. Tokių dalykų yra daug, bet aš nekeisčiau nieko.

– O.A.: Aš irgi nieko nekeisčiau, tik daryčiau daugiau. Esame šiek tiek tinginiai, manau, visada galėjome būtų aktyvesni. Ir dabar galime. Čia būtų tokia pastaba pačiam sau.

Vilniaus festivalis

Muzika. Birželio mėnesį sostinėje kultūringos muzikos mėgėjų laukia Vilniaus festivalis.

„Muzika nušviečia pasaulį“ – toks šiųmečio, jau devyniolikto, Vilniaus festivalio moto. Kone ryškiausias jo bruožas – tai, kad daugelyje koncertų scena bendram muzikavimui sukvies Lietuvos ir užsienio atlikėjus.

Tai matysime jau Vilniaus festivalio atidarymo koncerte. Jame Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį fortepijoninį koncertą atliks spėjusi daugelį prestižinių Europos salių apkeliauti jaunosios kartos pianistė iš Gruzijos Khatia Buniatishvili. Trejų metų ji pradėjo mokytis skambinti fortepijonu, šešerių jau skambino su Tbilisio kameriniu orkestru, o būdama dešimties koncertavo Vakarų Europoje, Rusijoje, Ukrainoje, Armėnijoje, Izraelyje ir JAV. Šiandien K.Buniatishvili yra grojusi su Prancūzijos nacionaliniu, Londono filharmonijos, Paryžiaus, Los Andželo, Vienos simfoniniais orkestrais.

Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui tą vakarą taip pat vadovaus svečias – Estijoje gimęs, bet Niujorke užaugęs batutos meistras Kristjanas Järvi. Jis diriguos Vilniaus festivalio užsakyto Gedimino Gelgoto kūrinio „Extracultural“ premjerai Lietuvoje. Ją kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliks paties kompozitoriaus vadovaujamas ansamblis NIKO, dar žinomas kaip Naujų idėjų kamerinis orkestras. Pasaulinė G.Gelgoto „Extracultural“ premjera šių metų pradžioje įvyko legendinėje Leipcigo salėje „Gewandhaus“. Pats autorius teigia, kad kūrinio forma ir muzikos kalba nešabloniška, jame girdėti įvairiausių asociacijų, nuo europietiškojo baroko ar senųjų Rytų kultūrų atgarsių iki XX a. avangardo ar šiuolaikinės klubų muzikos ir repo.

Lietuvos kamerinis orkestras šįkart scenoje pasirodys kartu su mandolinos virtuozu iš Izraelio Avi Avitaliu, kuris klasikos koncertuose siekia reabilituoti mandoliną kaip solinį instrumentą, tad kartu su lietuviais atliks Johanno Sebastiano Bacho ir Antonio Vivaldi koncertų versijas mandolinai ir orkestrui. 2010 m. A.Avitalis pelnė „Grammy“ apdovanojimą kaip geriausias solistas, o 2012 m.  pasirašė išskirtinę sutartį su įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“.

Antroji koncerto dalis bus skirta žymiausio nūdienos laikų estų kompozitoriaus Arvo Pärto aštuoniasdešimtmečiui. Šis autorius, jau senokai įsikūręs Vokietijoje, priskiriamas prie „mistinio minimalizmo“ srovės kūrėjų ir jau ketvirtus metus iš eilės, klasikinės muzikos duomenų bazės „Bachtrack“ liudijimu, pripažįstamas gyvuoju kompozitoriumi, kurio kūriniai pasaulyje atliekami dažniausiai. Vilniuje išgirsime A.Pärto kūrinius „Fratres“ ir „Tabula rasa“.

Festivalis ryžosi suvesti ir du styginių kvartetus – vos ketverius metus gyvuojantį jaunų muzikantų Vilniuje suburtą „Mettis“ bei geru dešimtmečiu „vyresnį“, Europoje jau gerai žinomą „Quartetto di Cremona“ iš Italijos miesto Kremonos. Be savarankiškai atliekamų Luigi Boccherini, Giuseppe’s Verdi, Philipo Glasso kūrinių, abu styginių kvartetai drauge atliks Felixo Mendelssohno-Bartholdy oktetą. O jei spėliojate, ką reiškia „Mettis“, – tai senovės graikų mitologinė figūra, viena iš Dzeuso dukterų, meno ir išminties deivė. Bendrinėje kalboje šis žodis apibūdina kokybę, kurios pasiekiama sumanumu, išradingumu ir įgūdžiais.

Su tradicinės baroko muzikos „rubrika“ Vilniaus festivalis šįmet pristatys Lietuvos ir Lenkijos valdovams dedikuotas J.S.Bacho kantatas. Vadinamąsias lenkiškąsias kantatas kompozitorius sukūrė Leipcige ir dedikavo tuometiniam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Saksonijos kurfiurstui Augustui III Saksui, jo sutuoktinei Marijai Žozefai ir karalienei motinai Kristianai Eberhardinai. Savo pasaulietinėmis kantatomis J.S.Bachas pašlovino vieną seniausių Europoje valdovų Wettinų dinastiją.

Lietuvai ir Lenkijai svarbų muzikos paveldą Vilniuje pristatys svečiai iš Lenkijos – Vroclavo baroko orkestras, Vroclavo nacionalinio muzikos forumo choras, solistai ir dirigentas Andrzejus Kosendiakas. Būtent jis 2006 m. įkūrė vienintelį baroko orkestrą Lenkijoje, grojantį istoriniais instrumentais. Šis koncertas – tai penkiasdešimtojo Vroclavo muzikos festivalio „Wrastislavia Cantans“ dovana Vilniaus festivaliui.

Džiazo mėgėjams Vilniaus festivalis siūlo pasiklausyti pianisto ir įdomių projektų autoriaus Gregory Privato vadovaujamo įvairių rasių bei tautybių muzikantų kvinteto, kuriame groja gitaristas Manu Codjia, kontrabosininkas Jiri Slavikas, perkusininkas Adriano Tenorio bei multiinstrumentalistas Sonny Troupe. Pats G.Privatas muzikuoti ir komponuoti pradėjo dar mokykloje, o klasikinio fortepijono pamokas netrukus iškeitė į džiazo improvizacijas. Studijuodamas inžineriją Tulūzoje, koncertuodavo džiazo klubuose ir festivaliuose, o galiausiai su Karibų muziką pristatančia grupe išvyko užkariauti Paryžiaus.

Vilniuje svečiai iš Prancūzijos kartu su kviestiniu vokalistu iš Švedijos Gustavu Karlströmu pristatys autorinę programą „Cypario pasakojimai“, kuri išleista atskiru kompaktiniu albumu. Tai unikali kompozicija, džiazo muzikos kalba pasakojanti tikrą istoriją. Po 1902 m. įvykusio ugnikalnio išsiveržimo, sunaikinusio visą buvusią Martinikos sostinę Sen Pjerą ir jos gyventojus, vienintelis gyvas saloje išliko akmeniniame bunkeryje kalintas Louisas Auguste’as Cyparis (1875–1929). Vėliau jis tapo keliaujančio cirko „Barnum & Bailey“ žvaigžde ir gastrolėse pasakodavo apie savo stebuklingą išlikimą.

Tačiau didžiausią egzotikos dozę lietuviams šiais metais žada Pekino nacionalinės operos atvežamas spektaklis „Jangų giminės karvedės“. Jame pasakojama apie Jangų moteris, stojusias ginti tėvynės, kai jų vyrai žuvo nuo priešo rankos. Sieną saugojusiam vadui Jang Zongbao žuvus, jo šimtametė močiutė Še, užgniaužusi sielvartą, nutaria sunaikinti priešą ir ima vadovauti kariams. Viena iš karvedžių tapo ir Mu Guing, Jang Zongbao žmona. Ryžtingomis moterų pastangomis, sumanumu ir drąsa priešas buvo nugalėtas.

Pekino opera – bene sudėtingiausias ir turiningiausias kinų muzikinės dramos stilius, puoselėjamas Šiaurės Rytų Kinijoje. Jo istorija siekia dvyliktą amžių, bet šiais laikais pristatomas Pekino operos pavidalas susiklostė devynioliktame amžiuje, imperatorių Čingų dinastijos valdomuose rūmuose. Šiai operai būdingas išraiškos sąlyginumas, spalvingi atlikėjų drabužiai, išraiškingos kaukės, specifiniai judesiai. Pekino operos repertuarui priskiriama apie 1300 tradicinių ir šiuolaikinių veikalų, iš kurių 400 atliekami lig šiol. Juose aukštinami kilnūs karo vadai, smerkiami išdavikai, dažnai plėtojama meilės tema. 2010 m. Pekino opera buvo įtraukta į UNESCO reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Vilniaus festivalyje viešėsianti Pekino nacionalinės operos trupė įkūrta 1955 m. Per pastaruosius šešis dešimtmečius ji atliko daugiau kaip 600 įvairaus pobūdžio muzikinių spektaklių, sėkmingai rodomų visame pasaulyje. Trupė gastroliuodama jau aplankė daugiau kaip pusšimtį šalių. Apie visa tai svečiai iš Kinijos patys papasakos spektaklio išvakarėse rengiame susitikime, kuris susirinkusiems žiūrovams bus verčiamas į lietuvių kalbą.

Festivalį vainikuos pabaigos koncertas „Odė džiaugsmui“, kuriame kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru pasirodys pianistas iš Latvijos Vestardas Šimkus, pelnęs pirmąją premiją Marijos Canals tarptautiniame pianistų konkurse Budapešte.  Jis skambins Sergejaus Prokofjevo Trečiąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui. Taip pat nuskambės latvių muzikos patriarcho Emilio Darzinio „Melancholiškas valsas“ – vienintelė išlikusi kompozitoriaus simfoninė partitūra, kurioje tautinės muzikos intonacijos meistriškai jungiamos su romantinėmis harmonijomis.

Festivalį užbaigs monumentali Ludwigo van Beethoveno Devintoji simfonija. Jai atlikti telkiamos įspūdingos pajėgos: tai Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai, net du mišrūs chorai – Kauno valstybinis ir Nacionalinio operos ir baleto teatro bei keturi iš Latvijos, Vokietijos ir Rusijos atvykstantys solistai. Šiuo koncertu bus simboliškai paminėtas ir besibaigiantis Latvijos pirmininkavimas ES Tarybai.

2015 m. Vilniaus festivalio programa

Birželio 1 d. 19 val. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje – Khatia Buniatishvili (fortepijonas, Gruzija), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas Kristjan Jarvi, JAV), ansamblis NIKO (vadovas Gediminas Gelgotas)

Birželio 2 d. 19 val. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje – susitikimas su Pekino nacionalinės operos režisieriumi Sun Guiyuanu ir spektaklio „Jangų giminės karvedės“ solistais. Lektorius ir moderatorius – Kinijos centrinės televizijos (CCTV) tarptautinio kanalo prodiuseris ir Pekino operos ekspertas Xu Zhaoqunas

Birželio 3 d. 19 val. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje – Avi Avitalis (mandolina, Izraelis), Džeraldas Bidva (smuikas), Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (fortepijonas), Lietuvos kamerinis orkestras (vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas)

Birželio 4 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – Pekino nacionalinės operos spektaklis „Jangų giminės karvedės“ (pastatymo režisierius Sun Guiyuanas)

Birželio 7 d. 19 val. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje – Gustavas Karlstromas (vokalas, Švedija), Gregory Privato kvintetas (Prancūzija)

Birželio 9 d. 19 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose – Vroclavo baroko orkestras (dirigentas Andrzejus Kosendiakas, Lenkija)

Birželio 11 d. 19 val. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje – „Quartetto di Cremona“ (Italija), styginių kvartetas „Mettis“

Birželio 21 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – Vestardas Šimkus (fortepijonas, Latvija), Liene Kinča (sopranas, Latvija), Olesya Petrova (mecosopranas, Rusija), Andreasas Schageris (tenoras, Vokietija), Rihardas Mačanovskis (baritonas-bosas, Latvija), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas Modestas Pitrėnas), Kauno valstybinis choras, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras

Profilis. Gegužės pabaigoje naujosios „Compensa“ koncertų salės fojė, apsuptas savo paties paveikslų, fortepijono rečitalį ketina surengti Viktoras Paukštelis.

Vilniuje pianistas pakartos šį pavasarį Berlyno filharmonijoje skambėjusią programą, kurioje – Johanno Sebastiano Bacho, Frederico Chopino, Roberto Schumanno, Claude’o Debussy, Jeano Philippe’o Rameau kūriniai. Pastarąjį, mažiausiai Lietuvoje žinomą autorių, Viktoras sako prisiminęs tarsi netyčia, vieną dieną perskaitęs laikraštyje, kad šiandien kompozitoriaus gimtadienis, ir ta proga atsivertęs lentynoje turėtas jo natas. Prancūzo muzika, atkeliavusi iš aštuoniolikto amžiaus, pagavo iškart…

Nors ne paslaptis, kad profesionalūs aktoriai teatre baidosi jiems už nugarų rodomų vaizdo projekcijų, patraukiančių publikos dėmesį ir tarsi praryjančių scenoje esančius žmones, netrukus trisdešimt antrąjį gimtadienį švęsiantis lietuvių menininkas prestižinėje salėje nepabijojo panašaus eksperimento ir nutarė koncerto pabaigą paįvairinti animuotais vaizdais, kuriuose veikia jo paties paveikslų personažai. Taigi pats sau pasirinko stiprų konkurentą, rizikuodamas likti nematomo nebylaus kino pianisto vietoje.

„Daug apie tai mąsčiau. Tačiau aš suteikiu galimybę savo klausytojui „įeiti į muziką“, nes pirmas keturiasdešimt rečitalio minučių skambinu apšviestoje scenoje kaip įprastą koncertą. Scena pritemsta ir vaizdo projekcija išryškėja tik pasirodymo pabaigoje, skambant J.F.Rameau ir C.Debussy kūriniams. Po koncerto Berlyne negirdėjau atsiliepimų, kad prie jų nuotaikos pritaikyta animacija būtų atitraukusi klausytojų dėmesį nuo muzikos“, – komentuoja Viktoras.

Sėdęs prie Berlyno filharmonijos salėje stovinčio fortepijono pianistas iškart pajuto instrumento klasę: juk jo klavišais yra skambinę daugybė žymiausių pasaulio atlikėjų. Tačiau vis tiek prireikė keleto valandų abipusiam susipažinimui.

„Sviatoslavas Richteris sakydavo, kad fortepijonai jam nėra svarbūs, nes kiekvienas instrumentas atlikėjui – iššūkis ir tam tikra intriga. Bet grodamas geru instrumentu jautiesi saugesnis, gali išgauti daugiau muzikos spalvų, pademonstruoti technikos aukštumas. O profesionalui visa tai teikia malonumą“, – įsitikinęs muzikantas.

Geriausio fortepijono sinonimas V.Paukšteliui yra populiarusis „Steinway“, tačiau neseniai jam teko pirmąkart įrašinėti kūrinius ir „Fazioli“ fortepijonu. Atlikėjas juo nenusivylė.

Pasaulyje yra megažvaigždžių, leidžiančių sau pirmą koncerto dalį skambinti vienu, o antrą – kitu, tiksliau atliekamo kūrinio skambesį atliepiančiu instrumentu. Bet tai, pasak Viktoro, didžiulė, ne kiekvienam pasiekiama prabanga. Krystianas Zimermanas, Šveicarijoje gyvenantis iš Lenkijos kilęs pianistas, pagarsėjo tuo, kad turi septynis nuosavus aukščiausios klasės fortepijonus ir bent vienas jų koncertiniais maršrutais keliauja kartu su juo. Tiesa, ne visuomet sėkmingai: po Rugsėjo 11-osios teroristinių aktų vienas K.Zimermano „Steinway“ fortepijonas pernelyg kruopščių Niujorko oro uosto apsaugos darbuotojų buvo nepataisomai sulaužytas, kitas – pažeistas. Po šių incidentų pianistas ilgam atsisakė gastrolių JAV.

Viktoras savu namų instrumentu vadina tėvų namuose stovintį iš močiutės, prieš trejetą metų mirusios pianistės ir muzikos pedagogės Mariam Azizbekovos, paveldėtą pianiną „Bernstein“, kurį šeima rūpestingai restauravo. O kadangi dabar gyvena Vilniaus senamiestyje ir mėgsta lavinti pirštus ankstyvą rytą, apdairiai groja tyliau skambėti gebančia elektronine klavinova. Sako, džiaugsmas salėje sėdus prie tikro fortepijono nuo to tik padidėja: žmogus taip sukurtas, kad labiausiai vertina tai, ko negali turėti kasdien.

„Kitaip nei mažiau pokyčių per amžius patyręs smuikas, dabartinis ir devyniolikto amžiaus fortepijonas – jau du mechaniškai skirtingi, kitokių pianisto įgūdžių reikalaujantys instrumentai. Nepaisant to, nemažai nūdienos muzikantų specializuojasi skambinti būtent senaisiais fortepijonais: tarkim, Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinius atlieka aštuoniolikto amžiaus, F.Chopino – devyniolikto amžiaus instrumentais. Tai labai įdomi pianizmo sritis, tačiau man dar nepasiekiama“, – kukliai vertina Viktoras.

Jis galėtų save vadinti muzikinės dinastijos atstovu: senelė M.Azizbekova daugelį metų lavino pianistus Muzikos ir teatro akademijoje, senelis buvo smuiko profesorius Viktoras Radovičius. Mama Tatjana Radovič – taip pat pianistė, tėvas Viktoras Paukštelis – kompozitorius. Penkeriais metais jaunesnis brolis Vytautas Paukštelis, baigęs fortepijono ir kompozicijos studijas, pasuko panašiu keliu – kuria intelektualią elektroninę muziką.

Įdomu, kodėl mažajam Viktorui vaikystėje buvo parinktas fortepijonas, o ne smuikas? „Taip nusprendė mano tėvai. Turbūt todėl, kad niekas namuose nebuvo nusiteikęs kęsti „falšyvo“ smuiko čirpinimo“, – juokiasi Viktoras.

Viktoras prisimena, kaip būdamas aspirantas laimėjo „Cites Internationale dez Art“ skiriamą stipendiją ir dvejus metus turėjo galimybę gyventi Paryžiaus centre esančiame „Cite dez Art“ – kokybišką bendrabutį primenančiose kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose apsistoja solidžią atranką įveikę menininkai iš viso pasaulio. Penktame aukšte, skirtame muzikantams, kaimynai smuikininkai būdavo mažiausiai pageidaujami…

„Nepaisant nuostabios vietos priešais Dievo Motinos katedrą ir gerų gyvenimo sąlygų, menininkų centro kasdienybė priminė gyvenimą fermoje. Gaidį mūsų penktame aukšte atstodavo pirmasis rytais gamomis pragysdavęs baritonas. Tada nenoromis būdavo priversti kilti ir kiti aukšto gyventojai: po penkių minučių visi kambariai lyg susitarę imdavo sutartinai griežti ir skalambyti klavišais“, – pasakoja V.Paukštelis, nepamiršdamas pridurti, kad Paryžiuje praleisti metai vis tiek buvo puikus laikas, padėjęs artimiau pažinti daug įvairiausių menininkų. Ypač daug išpažinčių tekdavo išklausyti privalomuose prancūzų kalbos kursuose, kurie vienišiems svetimame mieste pasijutusiems menininkams atstodavo grupinės psichoterapijos seansus.

Kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis savo 1822 m. rašytuose „Priesakuose sūnui“ to meto literatūroje siautusį romantizmą prilygino cholerai. Matyt, šviesiausi protai visais laikais kritiškai vertina tai, kuo tebesižavi dauguma, nors patys dažnai lieka ir neišgirsti, ir nesuprasti.

„Prisiminkime pavyzdį iš prancūzų dailės istorijos: primityvistą tapytoją Henri Rousseau, dar vadintą „La Douanier“, arba Muitininku, mat iš šio darbo porą dešimtmečių Paryžiuje pelnėsi duoną, kol galiausiai visą savo laiką galėjo paskirti menui. Jo „keistų“ paveikslų niekas nepriėmė į parodas, kol dvidešimto amžiaus pradžioje, kai senojo Muitininko būtis jau ritinėjosi saulėlydyje, į meno areną įžengė Pablo Picasso ir pareiškė, kad H.Rousseau darbai – genialūs. Tuomet staiga visiems atsivėrė akys“, – pasakoja V.Paukštelis.

Kokius nūdienos menininkus genialiais, bet nepakankamai įvertintais pavadintų pats Viktoras? Jis pirmiausia prisimena kitų solistų šešėlyje nepelnytai liekantį nuostabų prancūzų kontratenorą Gerard’ą Lesne, taip pat amerikiečių poetą Tedą Kooserį, kuris, nors tėvynėje pelnęs Pulitzerio premiją, Lietuvos skaitytojams kol kas žinomas vos iš kelių Tomo Venclovos vertimų.

Pats ilgai žavėjęsis primityvistais ir tapęs panašios stilistikos džiaugsmingomis spalvomis trykštančius paveikslus, šiandien, baigdamas pirmąjį studijų Vilniaus dailės akademijoje kursą, Viktoras teigia, kad jo paveikslai jau tapo kitokie – abstraktesni, subtilesnės spalvinės gamos. Tačiau šie pokyčiai anaiptol nebuvo „priverstiniai“, akademinės programos reikalavimų paskatinti: naujų tapybos galimybių pažinimas menininkui patinka.

Jau daug žurnalistų stebėjosi, kad Paryžiuje neblogai įsikūręs garsios pianistų dinastijos atstovas parvažiavo į Vilnių, maža to – atidėjo muzikanto karjerą ir griebėsi dailės studijų. Kaip jis pats aiškina tokius pokyčius? „Gyvenimas – nuotykis, kurio nebūtina kiekviename žingsnyje nuodugniai aiškinti. Kartais kaip banglentininkui verčiau „griebti“ netikėtai po kojomis atriedėjusią bangą. Šįkart ta banga buvo tapyba. Pagaliau muzikos studijų mano gyvenimui jau užteks, norėjosi ko nors nauja“, – negudragalviaudamas prisipažįsta menininkas.

O kodėl studijos Vilniuje, bet ne Paryžiuje, į kurį tapytojai veržiasi galbūt net labiau nei muzikantai? Todėl, kad čia, Viktoro manymu, pakankamai stipri tapybos mokykla. Jis su pagarba mini savo dėstytojus – tiek patyrusį meistrą Joną Gasiūną, tiek jaunąją Eglę Ulčickaitę, kurių žinių jam dar semtis ir semtis.

Vis dėlto naujas pomėgis netrukdo savarankiškai palaikyti pianisto formos, rengti koncertinių programų. Garsus pianistas Ivo Pogoreličius yra sakęs, kad kiekvienam jo atliekamam kūriniui, netgi trumpam etiudui, iki atlikimo scenoje trunka pribręsti mažiausiai metus. Tokios taisyklės stengiasi laikytis ir V.Paukštelis, pasirinkęs ne standartinę iš miesto į miestą klajojančio koncertuojančio pianisto karjerą, o daugiau saviraiškos laisvės teikiantį muzikos vienišiaus kelią.

„Imkime, tarkim, jaunąjį Luką Geniušą – tai puikus sėkmingos koncertuojančio pianisto, turinčio savus agentus, karjeros pavyzdys. Beje, Lukas – labai techniškas, profesionalus atlikėjas, nuoširdžiai linkiu jam sėkmės. Tačiau man labiau patinka ne standartinės muzikinės programos, o savi, galbūt nišiniais muzikos rinkoje laikomi projektai. Neturiu tikslo per mėnesį būtinai sugroti dešimties koncertų ir neteikiu pirmenybės simfoninei fortepijono muzikai“, – tvirtina pašnekovas.

Ar toks kelias teikia daugiau ramybės? „Anaiptol. Manau, kad Lukas dabar gyvena už mane ramiau. Jam nereikia skubėti į paskaitas, po jų peržiūroms akademijoje pateikti dvidešimties paveikslų ir iškart po to skristi koncertuoti į Berlyną“, – šypsosi Viktoras.

Paprašytas išvardyti savo mėgstamiausius tapytojus, V.Paukštelis atiduoda pripažinimo duoklę dabar Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojamam Vinco Kisarausko palikimui. Taip pat neslepia atskirais savo gyvenimo etapais buvęs neabejingas P.Picasso, vokiečių dailininkui Hansui Holbeinui Jaunesniajam, italui Giorgio Morandi, šiuolaikiniam britų tapytojui Davidui Hockney.

Ar tapantis pianistas pastebi kokią nors dviejų savo meninių raiškų sąveiką? Ar kas nors iš jo muzikos migruoja į paveikslus, o iš paveikslų – į muziką? „Nelabai, nes šios veikos ganėtinai kontrastingos. Kai groji, tavo spalvos yra nematomi garsai, o vizualiai būni absoliučiame „monochrome“, susitelkęs į baltus ir juodus klavišus. Kai tapai – priešingai, viską regi savo akimis. Todėl dailės ir muzikos susiejimas įmanomas tik žmogaus pasąmonėje“, – svarsto Viktoras.

Jis sako, kad šiuo metu madinga tapo emocionali pianisto veido išraiška, nors dar prieš pusę amžiaus atlikėjui kraipyti veidą klasikos scenoje būdavo vienareikšmiškai blogas tonas. Toks požiūris buvo diegiamas ir profesoriaus Henriko Neihauzo mokiniams Maskvoje, ir Alfredo Cortot auklėtiniams Paryžiuje. Garsusis Vladimiras Horovitzas skambindavo „akmeniniu“ veidu ir sakydavo, kad atlikėjui pradėjus maivytis muzika nuo jo iškart pabėganti.

Tačiau šiandieninei publikai demonstruojamos emocijos patinka, ir veidu scenoje kartais bandoma išreikšti netgi daugiau negu garsais. Atskiri muzikantai, tarp kurių ir Lietuvoje itin mėgstamas pianistas Aleksandras Paley, intensyvią kūno kalbą netgi pavertė individualaus stiliaus ženklu.

Viktoras neslepia, kad pats yra linkęs į emocionalias grimasas, todėl skambindamas stengiasi savo kūno kalbą kontroliuoti. Dėl to ne tiek sulaukdavo dėstytojų pastabų, kiek, peržiūrėjęs koncertų įrašus, priekaištaudavo sau pats. Šiandien vaikinas laikosi požiūrio, kad ideali pianisto veido išraiška turėtų būti tarsi kung fu meistro – rami, mįslinga ir neperskaitoma, nes klasikos koncertų reikia klausytis, o ne juos žiūrėti.

Koncertuoti Viktoras pradėjo mokydamasis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Ypač atmintyje įstrigo pirmasis koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame dešimtmetis berniukas turėjo išeiti į sceną ir paskambinti vieną kūrinėlį.

„Visam gyvenimui įsiminiau akinančius prožektorius, perpildytą salę ir pirmąkart pajustą publikos jėgą, jos skleidžiamas bangas. Nuo tada žinau, kaip ši jėga atpalaiduoja. Skambinti rečitalį mažoje erdvėje, kurioje per metrą nuo tavęs sėdi kelios dešimtys žmonių, yra daug sunkiau, nei koncertuoti pilnoje tūkstančio vietų salėje“, – tvirtina pianistas.

Senelių pavyzdžiu pats imtis pedagoginės veiklos Viktoras kol kas neketina – sako pragyvenantis iš koncertų, kurių kviečiamas ne tik Lietuvoje, ir parduodamų paveikslų. Nors nei su Lietuvos, nei su užsienio galerijomis jaunas menininkas kol kas nebendradarbiauja, tvirtina turintis savo pirkėjų ratelį ir esąs dėkingas jiems už teikiamą galimybę tobulėti. O pardavinėti savo paveikslų Monmartro gatvės turgelyje, gyvendamas Paryžiuje, niekada nebandė – sako, ten siūlomi darbai savo kokybe ne ką pranoksta Vilniaus Pilies gatvėje išdėliotus paveikslus. Paskubomis gatvės dailininko nupaišytas portretas Monmartre kainuoja penkis eurus.

„Ateis laikas – galbūt mano paveikslai atsidurs užsienio galerijose, juk nieko nėra neįmanoma. Šiandien tiesiog džiaugiuosi tuo, ką turiu. Jei gyvenčiau kur nors Kaselyje, dirbčiau muzikos mokytoju, vėliau – galbūt ir profesoriumi, žinočiau, kad gausiu gerą pensiją, bet neturėčiau laiko tapyti, taigi vargu ar jausčiausi laimingesnis. Tikiuosi iš bado nenumirti“, – filosofiškai svarsto vaikinas.

Kai Paryžiaus konservatorijoje V.Paukštelis ketverius metus studijavo pianisto Jeano Marco Luisados klasėje, du trečdaliai šio dėstytojo mokinių buvo kinai ir japonai. Tose šalyse menininkų profesinė konkurencija yra didžiulė, iš to kylanti psichologinė įtampa – nežmoniška, todėl jauni atlikėjai stengiasi ne tik studijuoti, bet ir įsikurti svetur. Nors azijiečių pianistų motorika ir skambinimo technika pavydėtina, jiems sunkoka būna greitai perprasti vakarietišką kultūrą, ypač romantizmą, kuris jiems skiepytos dvasinės kultūros estetikai atrodo svetimas. Todėl tos epochos kūrinius (tarkim, F.Chopino etiudus) azijiečiai, pasak Viktoro, skambina ne blogiau ar geriau už vakariečius – tiesiog atlieka juos šiek tiek kitaip. Kaip ir gabiausi kaligrafijos entuziastai iš Europos, nuvykę studijuoti tradicinio japonų meno paslapčių, net puikiausiuose savo tapybos ant ryžių popieriaus pavyzdžiuose vis tiek lieka kitokie nei tie, kurie hieroglifus jame raito nuo vaikystės.

„Viena garsi pianistė, kinų atlikėjo Lang Lang lygio žvaigždė, viename interviu neseniai pareiškė J.S.Bacho kūrinių neskambinanti todėl, kad juose jai nėra ką veikti – per mažai natų. Mane toks prisipažinimas šokiravo, nors gerbiu muzikantus, gebančius greitai ir tiksliai sugauti daug natų. Bet juk muzika prasideda nuo tylos, kurią įkrauti tinkama energija dažnai būna dar sudėtingiau nei garsą“, – tikina V.Paukštelis.

Menininką liūdina beviltiškai nuskurdusi lietuvių masinė kultūra, kurią bandoma kompensuoti rafinuotais, nišiniais, nedideliam išrinktųjų būreliui skirtais projektais. Ir žinoma, virš šalies kybanti karo grėsmė…

„Stefanas Zweigas savo knygoje „Vakarykštis pasaulis“ aprašė Vakarų Europoje prieš pasaulinius karus tvyrojusias savotiško pakylėjimo nuotaikas. Visuomenei buvo būdinga rūpintis sportišku kūnu, kirptis militaristiniu stiliumi, garbinti šalies kariuomenę ir savanorius. Ore tarsi tvyrojo džiugus būsimų karo veiksmų laukimas, kuris galiausiai išvirto realia masine tragedija. Nenoriu būti blogu pranašu, bet kažką panašaus jaučiu ir nūdienos Lietuvoje“, – sako V.Paukštelis.

Renata Baltrušaitytė

J. Gurauskės nuotr.

Balsai. Balandžio 23-iąją Vilniaus šventos Kotrynos bažnyčioje – vyrų vokalinio ansamblio „Quorum“ jubiliejinis dešimtmečio koncertas.

„Gyvenimo tempai greitėja, žmonės dažniau keičia savo pomėgius ar migruoja, todėl šiais laikais dešimt metų bet kuriam nuolatinės finansinės paramos neturinčiam ansambliui jau yra solidus brandos laikotarpis. „Quorum“ per dešimtmetį sulaukė nemažai sekėjų, besiorientuojančių į ~a cappella~ muzikos repertuarą, tačiau visi jie pasirodydavo besą „projektiniai“, trumpaamžiai. Tai veikiausiai lemdavo idėjiškumo stoka, nes ilgesniam ansamblio gyvavimui būtinas tvirtas tikėjimas savo misija. Be to, ~a cappella~ – įnoringas žanras, reikalaujantis kompetencijos, juodo darbo ir kartu muzikinės fantazijos“, – teigia „Quorum“ meno vadovas Vitalijus Neugasimovas.

Veiklos dešimtmetį ansamblis pasitinka atsinaujinęs. Savais keliais pasuko buvę ansambliečiai kontratenoras Viktoras Gerasimovas ir vokalinės perkusijos (~beatbox~) meistras Žygimantas Gudelis. Juos pakeitė vokalinės perkusijos meistras Šarūnas Navickas ir kartais su kolektyvu bendradarbiaujantys jauni solistai tenoras Andrius Bartkus bei baritonas Dainotas Varnas. Su kolektyvu pasiliko kontratenoras V.Neugasimovas, tenoras Marius Turlajus, baritonas Gintautas Skliutas ir bosas Romanas Savickas.

2005-aisiais „Quorum“ buvo įkurtas kaip senosios muzikos atlikėjų ansamblis. Kadangi istorijoje būta laikotarpių, kai scenoje dominuodavo būtent vyrų vokalas, yra išlikęs turtingas tokiems ansambliams skirtas repertuaras. Kūrinių vyriškiems balsams rašo ir šiuolaikiniai kompozitoriai, tačiau Lietuvoje nebuvo pajėgių šios muzikos atlikėjų.

Pirmuosius savojo kolektyvo veiklos metus vienas jo įkūrėjų V.Neugasimovas šiandien vadina „garažiniais“: „Tai buvo juodo darbo, asmeninių investicijų ir neišvengiamos kritikos laikotarpis, kurį išgyvena visi jauni kolektyvai. Daugiau buksavom, negu judėjom į priekį. Netgi mūsų ansamblio pavadinimas buvo įgavęs negatyvią prasmę: sunku tobulėti, kai į repeticijas nuolat pajėgia susirinkti tik pusė ansamblio narių.“

Vokalinės muzikos entuziastai, iš pradžių šiam pomėgiui skirdavę savo laisvalaikį ir asmenines lėšas, stojiškai atlaikė mėgėjams neišvengiamos kritikos bangas. Tačiau pirmiesiems įrašams ryžosi tik po šešerių metų, o pirmąją kompaktinę plokštelę išleido tik kolektyvo dešimtmečiui.

Vadybos atžvilgiu proveržio „Quorum“ vyrai pasiekė dalyvaudami TV projektuose: po jų vyriškas kolektyvas tapo žinomas ir kviečiamas koncertuoti visoje Lietuvoje. Tik lotyniškas ansamblio pavadinimas išlieka iššūkiu tiek koncertų vedėjams, tiek TV režisieriams: vyrai linksmai komentuoja įvairias TV ekranuose spindėjusias nemokšiškas „Quorum“ rašybos interpretacijas. O labiausiai jiems „patiko“ vienoje laidoje būti pristatytiems kaip „mišriam vyrų ansambliui“…

Pats ansamblio meno vadovas – daoizmo filosofijos šalininkas, todėl vengia ryškiai išreikštos vienvaldystės modelio ir stengiasi maksimaliai remtis kiekvieno ansambliečio turimomis kompetencijomis – žinoma, kiek tai neprieštarauja bendrai kolektyvo stilistikai. Kai jaunuoliai „apsiplunksnuoja“ ir pirmenybę pradeda teikti soliniams koncertams ar ~beatbox~ čempionatams, jų ir „Quorum“ keliai paprastai išsiskiria.

Dabartinis „Quorum“ vokalinės perkusijos meistras, profesionalus aktorius Š.Navickas savo vaidmenį ansamblyje vadina čepsėjimu. „Anksčiau mama už tokį  „muzikavimą“ mane išbardavo arba paprašydavo keliauti į kitą kambarį, o dabar ji tapo didžiausia mūsų ansamblio gerbėja. Ir labai džiaugiasi, kad jai nervus gadinęs „čepsėjimas“ man padeda užsidirbti pragyvenimui“, – neslepia vaikinas.

Jubiliejiniame koncerte Vilniuje dalyvausiantis baritonas D.Varnas prisimena įspūdį, kurį jam padarė pirmas matytas „Quorum“ koncertas: „Balti marškiniai, raudoni šalikai, aiškūs tembrai… Nė nepajutau, kai po penkių išklausytų kūrinių pradėjau žiotis dainuoti kartu“, – teigia populiarių TV projektų dalyvis.

Akompanimentą atliekamiems kūriniams vyrukai sugeba susikurti balsais, nenaudodami jokių muzikos instrumentų. Tai gali būti ne tik orkestro imitacija, bet ir paukštelių čiulbėjimas, jūros ošimas, traukinio dundesys ar netgi rankinis pjūklas. Pasak boso R.Savicko, būtent tomis akimirkomis geriausiai atsiskleidžia ansamblio narių meistriškumas.

~A cappela~ žanras sudėtingas tuo, kad tam tikri pereinamieji registrai tarp falceto ir natūralaus vyriško balso skamba silpniau, o muzikos instrumentų, galinčių pridengti šią vokalinę „duobę“, scenoje nebūna. Todėl tokių ansamblių koncertuose itin svarbus tampa garso režisieriaus vaidmuo.

„Mums pasisekė, kad prieš keletą metų „prisijaukinome“ tikrą savo amato meistrą Aivarą Stankevičių, dabar lydintį mus tiek TV studijose, tiek kondensatoriniais  mikrofonais garsinamuose pasirodymuose. Jis – buvęs profesionalus muzikantas, išmanantis technologijas, bet kartu puikiai jaučiantis mūsų problemas ir lūkesčius“, – pasakoja M.Turlajus.

Atrinkdami kūrinius pirmajai „Quorum“ kompaktinei plokštelei vyrai stengėsi, kad kūrinių sąrašas būtų kaip įmanoma lietuviškesnis, mat užsienietiško repertuaro įrašai neatsiejami nuo oficialiai patvirtintų autorių leidimų, kuriuos gauti dažnai pasirodo sudėtinga. Tiesa, plokštelėje neapsieita be populiariosios suomiškos „Ievos polkos“, kuria dažnai baigiami ansamblio koncertai, ir iš įvairių melodijų bei pamėgdžiojamų statybos garsų sudarytos muzikinės kompozicijos „Traukinys“. Ji buvo sukurta specialiai geležinkelio aplinkkelio atkarpos Kyviškės–Valčiūnai atidarymui, kurį rengė AB „Lietuvos geležinkeliai“, kartais pakviečiantys „Quorum“ vyrus koncertuoti ir užsienyje rengiamose logistikos parodose.

Ansamblis jau koncertavo ir tokių respektabilių verslo įmonių, kaip „Orlen Lietuva“, „Achema“, „Švyturys-Utenos alus“, renginiuose, taip pat dalyvavo euro įvedimui Lietuvoje skirtoje koncertinėje programoje, rodytoje Europos Parlamente Briuselyje. Šiuo metu kolektyvas turi kvietimus koncertuoti Bratislavoje (Slovakija) ir Detroite (JAV). O Lietuvoje jau daugelis miestelių su koncertais per dešimt metų ansamblio vyrų aplankyta.

„Žinoma, užsakovų būna įvairių: vieni išties pažįsta ir vertina ~a cappella~ repertuarą, kitus labiau domina atraktyvus šou, kurį „Quorum“ sugeba pademonstruoti. Šarūnas „pačepsės“, Vitalijus iš burnos išsitrauks mažytę „triūbytę“, Romanas papūs nematomą tūbą, perbrauks per bosinę gitarą arba kontrabosą… Daug žiūrovų Lietuvoje to dar nėra gyvai regėję“, – tvirtina M.Turlajus.

Būna ir priešingai: vyriausybinės ar religinės organizacijos pageidauja kuo rimtesnio senovinės muzikos koncerto, tačiau solistai, pagailėję snausti pradedančių žiūrovų, pasirodymo pabaigoje ima ir užtraukia linksmesnę melodiją. Publika kaipmat pabunda, ir renginio nuotaika būna išgelbėta.

„Tikrai nė karto nebuvome nušvilpti. Neverta bijoti įvairesnio repertuaro, jeigu jį scenoje pristato kultūringas, kelnių nesimaustantis ir konfeti nelaidantis kolektyvas“, – tvirtina V.Neugasimovas.

Dažniausiai „Quorum“ koncertuoja nedidelei, 100–400 žmonių auditorijai. Jei patalpos parametrai leidžia, ansamblio vyrukai mielai pasirodo scenoje be mikrofonų. Sako, kad šiuolaikiniam muzikantui tai malonumas, prilygstantis lakstymui basam per žolę: yra tikimybė skaudžiai susibadyti padus ar netyčia užminti ant širšės, tačiau betarpiško bendravimo pojūtis atperka galimus pavojus.

Ar „Quorum“ Lietuvoje turi savęs vertų konkurentų? „Laikausi požiūrio, kad nuoširdžiai dirbantys, savo kelią muzikoje turintys atlikėjai apskritai negali turėti konkurentų – juos regi tik kitus scenoje kopijuojantys muzikantai. Bet jeigu klaustumėte, iš kokių kolektyvų dažniausiai renkasi mus kviečiantys koncertų organizatoriai, paminėčiau Artūro Noviko vadovaujamą „Jazz Island“, Egidijaus Kavecko vadovaujamą mišrų vokalinį ansamblį „Balsai“ ir Kęstučio Jakeliūno vadovaujamą Kauno vokalinį ansamblį „Accusto“. Tačiau kiekvienas iš paminėtų kolektyvų pasižymi skirtinga sudėtimi ir repertuaru“, – pabrėžia V.Neugasimovas.

Paprašyti analogų pasidairyti plačiau, muzikantai mini britų ansamblį „King’s Singers“, švedų „The Real Group“, retai bekoncertuojantį latvių „Cosmos“, amerikiečių ~a cappella~ grupes „Take 6“ ir „Pentatonix“.

Renata Baltrušaitytė