"Veido" archyvas

Pernai festivalis sulaukė 13 tūkst. pašėlusių klausytojų

Nors po Lietuvą atkakliai šliaužė gandas, jog “Be2gether” organizatorius Giedrius Klimkevičius turi finansinių bėdų ir tebėra neatsiskaitęs su pernykščio festivalio paslaugų teikėjais, vienišų kreditorių balsus užgožė kaip visuomet išmoninga ir nuosekli būsimo festivalio reklamos kompanija. Ką ten pinigai, kai Norviliškėse žaliuoja pievos, renčiamos scenos ir tvyro nekantrios ilgojo savaitgalio laukimo nuotaikos. Žiniasklaida mirgėte mirga raginimais “paganyti vidinį gyvulį”, išsirinkti “laukinį” kostiumą festivaliui ar bent jau internete priklijuoti draugo galvą pasirinktam gamtos padarui.

Muzika, teatras, pramogos

“Be2gether” šįmet laukia maždaug pusšimčio muzikos atlikėjų. Garsiausi iš jų – prašmatniais kostiumais per pasirodymus stebinanti australiečių popgrupė “Empire of the Sun”, britų roko žvaigždės “Skunk Anansie”, elektroninę muziką grojantys norvegai “Casiokids”, roką su elektronika jungiantys danai “WhoMadeWho”, vien vokalu ir mikrofonais pasikliaujantys austrai “Bauchklang”, britų repo atstovas Roots Manuva ir kazokų tradicijas tęsiantys ukrainiečių rokeriai “Haydamaky”.

Jokiu būdu nereikėtų nurašyti ir muzikuojančių tautiečių. Publikai pasirodys užsienio klubuose dažniau nei Lietuvoje koncertuojanti tyrojo balso solistė Alina Orlova, kuri festivalyje pristatys dainas iš būsimo muzikos albumo. Sulauksime ir grupių “Skamp”, “Biplan”, “Happyendless”, “Silence Family”.

Tačiau “Be2gether” – tai daugiau negu muzika, ir būtent kitų pramogų pasiūla šįmet dar labiau plečiama. Teatralizuotiems reginiams šiais metais statoma atskira trečioji scena. Joje pasirodys Gyčio Ivanausko teatras, “Trupė Liūdi”, teatras “Ugnies valdovai” ir kt.

O sporto gerbėjams žadama sudaryti sąlygas specialiuose ekranuose stebėti pasaulio futbolo čempionato rungtynes, komandas užregistravę aistruoliai čia pat galės ir patys pavaikyti kamuolį festivalio futbolo turnyre. Dar viena “Be2gether” kultivuojama rungtis – “Bossaball”, arba kosminis tinklinis, žaidžiamas ant pripučiamų batutų. Vietoj teisėjų išvysime populiarius vadinamuosius didžėjus, o svarbiausias reikalavimas žaidėjams – kuo išradingesni akrobatiniai triukai atmušinėjant kamuolį.

Išlieka ir per ankstesnius festivalius jau patikrintos pramogos, pavyzdžiui, purvo baseinas, po kurio galima išsiperti lauko pirtyse. Be to, nebijantiems purvino darbo organizatoriai šįmet siūlo molinio miesto, kurio centre atsidurs molinė Norviliškių pilis, statybas. Tam pievoje atriektas 50 kvadratinių metrų plotas.

Valdiškų lėšų nebėra

Paskutinę savaitę bilietai į trijų dienų festivalį kainuoja 150 Lt. Anksčiau suskubusieji jų galėjo įsigyti ir po 100 Lt, todėl internete netrūksta savo paslaugas siūlančių apsukrių perpardavinėtojų. Dar 15 Lt teks mokėti už vietą palapinei statyti, 20 Lt – už saugomoje aikštelėje paliktą automobilį.

Organizatoriai džiaugiasi, jog išankstinė bilietų prekyba judėjo aktyviau nei pernai. Maždaug 2 tūkst. bilietų pavyko parduoti Baltarusijoje, dar kelis šimtus – Rusijoje. Užsienyje bilietų platinimas jau nutrauktas, kad juos įsigijusieji spėtų pasirūpinti Lietuvos vizomis. Pernai festivalį “Be2gether” iš viso aplankė maždaug 13 tūkst. žmonių.

Festivalį aptarnauja daugiau nei tūkstančio techninių darbuotojų, prekybininkų, vadybininkų, apsaugininkų ir savanorių būrys. Pastarųjų iš visos Lietuvos atrinkta pora šimtų.

Renginio biudžetas primena pernykštį, siekusį 2 mln. Lt. Priešingai nei praėjusiais metais, jame nebebus valdiškų pinigų: visas išlaidas siekiama padengti rėmėjų bei parduotų bilietų lėšomis.

"Veido" archyvas

Ryškiausiu savo vaidmeniu Ieva Prudnikovaitė vadina Karmen.

Prieš keletą dienų pasigavome Ievą tik grįžusią iš Vokietijos miesto Eseno, kurio muzikiniame teatre solistė dainavo šį sezoną. Ir dar dainuos mažiausiai dvejus metus, nes neseniai būtent tokiam terminui pratęsė kontraktą.

Bet šįkart I.Prudnikovaitės laukėme sugrįžtančios ne po teatro spektaklių, o po L.van Beethoveno Devintosios simfonijos, kuri 60 tūkst. liudininkų akyse buvo atlikta Eseno miesto pakraštyje esančiame futbolo stadione. “Projektas “Way of Song”, primenantis mūsų dainų šventes, – tai Eseno, kaip šių metų Europos kultūros sostinės, programos dalis. Scena stovėjo pačiame stadiono centre, likusią aikštės dalį užėmė chorai. Na, o tribūnos – pilnutėlės žiūrovų, kurių kiekvienas į rankas gauna natų sąsiuvinį su renginio metu atliekamais kūriniais. Ir, kuo labiausiai stebėjosi mane į šventę atlydėję draugai lietuviai, susirinkę vokiečiai iš tų natų tikrai dainavo!” – linksmai pasakoja Ieva.

“Tai gal vis dėlto apsipratote Esene? Gal jis virto jūsų namais?” – klausiu, prisiminusi graudžius prieš pusmetį solistės dalytus interviu, persmelktus vienišumo ir namų ilgesio. Tamsiose pašnekovės akyse blyksteli atkaklūs velniukai: “Nevirto. Vilniuje mano namai”.

Artistų ašaros

Tuose interviu dar buvo minimi ryšuliai lietuviškų knygų, gabenamų Vokietijon, ir žiaurios telefoninio ryšio sąskaitos. “Sąskaitos ne mažėja, o didėja. Tokia jau esu: jei, pavyzdžiui, keliaudama pastebiu kažką gražaus, norisi tuo įspūdžiu tuoj pat pasidalyti su mama ir tėčiu. Ir taip – dešimt kartų per dieną”, – šypsosi Ieva.

Ji džiaugiasi dabar jau prisiverčianti laisvomis dienomis užverti buto Esene duris ir aplankyti anksčiau nematytus Europos miestus. Pats Esenas, smarkiai sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, ypatinga architektūra, Ievos akimis vertinant, pasigirti negalėtų, tačiau iš jo visai nesunku pasiekti ir Briuselį, ir Amsterdamą, ir Paryžių.

O knygos kaip ir anksčiau tebekeliauja iš Lietuvos į Vokietiją: “Skaičiau Haruki Murakami, po to norėjosi ko nors realistiškesnio – perėjau prie Johno Irvingo… O neseniai su didžiausiu malonumu įveikiau Rūtos Oginskaitės knygą apie Vytautą Kernagį”, – vardija Ieva.

Lietuvaitė džiaugiasi svetimoje šalyje radusi draugišką kolegų tautiečių kompaniją: tai visų pirma buvęs jos tėvo Vladimiro Prudnikovo mokinys Almas Švilpa, Vakaruose gyvenantis jau penkiolika metų. Jis tapo nuolatiniu scenos partneriu, nes mecosopranas ir bosas operose dažnai pasirodo kartu, o Eseno muzikinio teatro trupė ne tokia jau didelė – vos dvi dešimtys solistų. Tarp jų vokiečių, kaip ir kituose garsiuose Vokietijos teatruose, – mažuma. “Kartą perskaičiau “Toskos” spektaklio programėlėje artistų sąrašą ir linksma pasidarė: G.Puccini operos personažus įkūnijo gruzinas, armėnas, rusas ir mes, du lietuviai”, – pasakoja I.Prudnikovaitė.

Nors be solistų iš Rytų Europos vokiečiai jau senokai negali apsieiti, dvejopi standartai saviems bei atvykėliams menininkams, Ievos tvirtinimu, jaučiami kiekviename žingsnyje. “Jei vokietis suklysta – reaguojama vienaip, jei svetimtaučiai – visiškai kitaip, – prisipažįsta lietuvaitė. – Nepastebėti to neįmanoma, bet stengiamės tai priimti su humoru”.

Aalto muzikinio teatro meno vadovas Stefanas Solteszas – irgi atvykėlis: tai vengrų kilmės austrų dirigentas. Niekas neneigia, kad šios asmenybės pastangomis Eseno teatras “Opernwelt” žurnalo kritikų pripažįstamas geriausiu muzikiniu teatru vokiškai kalbančiose šalyse, tačiau repeticijos su S.Solteszu ne vienam solistui baigiasi ašaromis. “Šiuo atveju visai nesvarbu, žvaigždė tu ar pradedantis solistas: būna, kad pasaulinio lygio primadonos nuo aštrių dirigento pastabų scenoje apsibliauna. Iš pradžių nesuprasdavau, kodėl pasisakiusi, kokiame teatre dirbu, sulaukdavau kolegų reakcijos: “Vargšelė, ir tu dar gyva?..” Dabar jau suprantu”, – neslepia Ieva.

Ar pačiai yra tekę ašaroti per repeticijas? “Tik vieną kartą, ir tai nebuvo konfliktinė situacija, – prisimena Ieva. – Tiesiog pirmuosius mėnesius Vokietijoje be artimų žmonių jaučiau depresiją, nervai būdavo nuolat įtempti, ir ašaromis galėdavau apsipilti dėl menkiausio nieko. Po to dirigentas pasikvietė pokalbio ir tėviškai pasiteiravo, kokie rūpesčiai mane kamuoja”.

Režisūros efektai

Nors Eseno muzikinis teatras šalyje laikomas “pirmuoju numeriu”, ne visų spektaklių režisūra solistei atrodo be išlygų priimtina. “Tarkim, manojo Karmen personažo nužudymo scena vyksta bare, kažkam tuo pat metu šalimais vemiant. O Richardo Wagnerio “Reino aukso” spektaklio uvertiūra skamba pusnuogiam Votanui, kurį vaidina A.Švilpa, scenoje seksualiai ištvirkaujant su valkirijomis – Reino mergelėmis”, – pasakoja I.Prudnikovaitė.

Režisūriniai sprendimai gali būti netradiciniai, tačiau vokiečių pagarba ir meilė R.Wagnerio palikimui – neabejotini. Atvykėliams solistams nepatartina klysti žymiausio vokiečių kūrėjo operose, nes publika tai būtinai pastebės. “Tarkim, mano pažįstama socialinė darbuotoja puikiai išmano visų kompozitoriaus operų tekstus ir gali paaiškinti daugybę juose esančių naujadarų, įprastinėje vokiečių kalboje nevartojamų, – jiems skirti specialūs žodynai. Ji padėjo man parengti vaidmenį “Valkirijoje”, – tvirtina Ieva.

Dabartinio savo karjeros laiptelio viršūne pati solistė laiko Karmen partiją, atliktą net keturių teatrų pastatymuose: Eseno, kito Vokietijos miesto Braunšveigo, Rygos ir Vilniaus. Tiesa, Vilniuje publikai kol kas tebuvo parodytas vienintelis “Karmen” spektaklis su šio straipsnio heroje, bet ir jo užteko, kad teatralai įvertintų I.Prudnikovaitės vaidmenį Auksiniu scenos kryžiumi.

“Su prancūzų režisieriumi Arnaud Bernard’u Vilniuje repeticijų laikotarpiu labai daug diskutuodavom. Jis norėjo matyti Karmen žiaurią, “gyvatišką”. Atsikirsdavau, kad jokiu būdu nekursiu vulgaraus personažo”, – atskleidžia Ieva.

Nenori plėšytis

“Premjeros Vilniuje dieną paskambino draugai ir pranešė, jog atvažiuoja manęs prablaškyti, kad iš jaudulio namie savęs neužgraužčiau. Šioks toks “nervelis” kiekvienam spektakliui būtinas, o premjerinis nervas – ypatingas, – tvirtina solistė. – Artistai jį išgyvena skirtingai: vieni bando gulėti lovoje visą dieną, kiti priešingai – daugiau judėti, bendrauti, kad nebeliktų kada galvoti apie artėjantį spektaklį. Man draugų pastangos pagelbėjo”.

Kitą sezoną Vokietijoje jos laukia du nauji pastatymai: R.Wagnerio “Dievų žlugimas” (Aalto muzikinis teatras užsibrėžęs parodyti visą “Nybelungų žiedą”) ir G.Verdi opera “Luiza Miler”. Dar Ieva bus įvesta į G.Puccini operą “Madam Baterflai”, o G.Verdi “Rigoleto” pastatymui, kuriam vadovaus garsusis Danielis Barenboimas, solistę kviečia Vienos festivalis.

Per sezoną Ieva Esene žada dainuoti 35 spektakliuose. Priminus, kad A.Švilpa prieš metus minėjo “Veidui” kone dvigubai didesnius skaičius, dainininkė šypteli: “Jis plėšosi, o aš nenoriu. Man patinka laisvi tarpai, per kuriuos galiu grįžti į Lietuvą. Šį pavasarį čia praleidau daugiau laiko negu Vokietijoje, bet sausį, vasarį per mėnesį dalyvaudavau dvylikoje spektaklių. Kažkam turbūt atrodo – kas čia tokio kas trečią vakarą scenoje padainuoti, bet solistui tai didžiulis krūvis. Po dviejų tokių mėnesių jaučiausi išsunkta. Skridau į Turkiją atsigauti”.

Kokias atostogas Ieva suplanavusi šią vasarą? “Kad tiek čia tų atostogų… Liepos pradžioje turėsiu grįžti į Eseną dainuoti “Nabuke” ir “Valkirijoje” – ten teatrinis sezonas tęsiasi iki vidurvasario. O rugpjūčio pabaigoje – jau vėl į darbą. Iki to laiko teks savarankiškai išmokti partiją operoje “Dievų žlugimas”, kurią sugrįžę iškart pradėsime repetuoti. Dabar turiu suplanuotus kelis koncertus Lietuvoje. Dažniausiai čia koncertuoju su ansambliu “4Tango”, bet turim parengę dvi programas su Jeronimu Miliumi. Ketinu pristatyti ir prancūziškų dainų programą – kelias šansonas jau moku”, – dėsto savo planus Ieva.

Lietuvoje mėgstamiausias dainininkės poilsio kampelis – pažįstamo žvejo sodyba Rusnėje: jai, pasirodo, labai patinka žvejoti. “Ir negaila būna sliekų?” – teiraujuosi, žinodama Ievos silpnybę viskam, kas gyva (nors dėl solistės alergijų ir nuolatinių kelionių visi augintiniai galiausiai persikrausto į tėvų namus). “Gaila. Todėl prašau, kad slieką užmautų kas nors kitas arba renkuosi paprastesnį masalą. Pavyzdžiui, batoną”, – juokiasi I.Prudnikovaitė.
Palinkėkim jai gero laimikio – tiek scenoje, tiek žvejyboje.

Antradienį 20 val. sostinės kavinėje “Aveniu”, įsikūrusioje “Vilniaus vartų” pirmame aukšte, koncertuos Klaipėdos pilies džiazo festivalio svečiai – armėnų grupė “Ulikhanian quintet”. Šie muzikantai iš Jerevano visame pasaulyje garsėja pomėgiu savo kompozicijose klasikinius džiazo muzikos standartus jungti su originaliais armėniško folkroko elementais. Bilieto kaina – 40 Lt.

Operoje “Popėjos karūnavimas”, pastatytoje Klaipėdos muzikiniame teatre, pagrindinius vaidmenis atlieka Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu ir jos brolis Algirdas Bagdonavičius.

"Veido" archyvas

Algirdo ir Rumunijoje gyvenančios Eglės duetas Lietuvos scenose retkarčiais pasirodo su koncertine programa

Gegužę rodytuose Claudio Monteverdi operos “Popėjos karūnavimas” premjeriniuose spektakliuose Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sėkmingai pasirodė visas būrys jaunų atlikėjų. Daugelį jų pažįsta ištikimiausi LTV projekto “Triumfo arka” žiūrovai: tai Viktorija Stanelytė, Tadas Girininkas, Diana Tiškovaitė, Andrius Apinis. Romos imperatoriaus Nerono vaidmenį “Popėjos karūnavime” atliko po studijų Graco aukštesniojoje muzikos mokykloje sugrįžęs tenoras Andrejus Kalinovas, kuriam teatro vadovė Audronė Žigaitytė siūlo darbą Klaipėdos teatro trupėje.

Tačiau šįkart ketiname atkreipti jūsų dėmesį į retą atvejį, kai operos scenoje kartu dainuoja brolis ir sesuo. Operos “Orfėjas” ir “Popėjos karūnavimas” teikia tokią galimybę. Popėjos vaidmenį pastarojoje atlieka lyrinis sopranas Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu, o jos apgaudinėjamo vyro Otono – tenoras Algirdas Bagdonavičius.

"Veido" archyvas

“Popėjos karūnavime” pagrindinius vaidmenis atlieka brolis ir sesuo

Lietuvaitė iš Bukarešto

Eglė ir Algirdas Bagdonavičiai užaugo Vilniuje, čia mokėsi muzikos mokykloje. Tačiau dainininke profesionale apsisprendė tapti tik Eglė, o Algirdas iš pradžių studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. “Tačiau mūsų ryšys su Egle visuomet buvo stiprus: Muzikos ir teatro akademijon eidavau klausytis jos koncertų ir specialybės egzaminų, nors pats tuo metu buvau paniręs į roką. Bet sesers dėka ir operos pasaulis pamažu tapo savas”, – pasakoja Algirdas.

Jų tėtis – Vilniaus universiteto matematikos profesorius, mama – pedagogė, bet dainingoje giminėje būta ir profesionalių solistų. Operos ir filharmonijos salės Eglei ir Algirdui pažįstamos nuo vaikystės. Labiausiai iš tų laikų abiem įsiminė puikiai atliktas Giuseppe’s Verdi “Requiem” bei “Don Karlas”, kuriame pagrindinį vaidmenį dainavo Vaclovas Daunoras.

“Po studijų Lietuvoje supratau, kad tebeturiu problemų dėl balso stygų ir privalau tobulinti vokalo techniką. Iš pradžių gavau stipendiją stažuotis Sicilijoje, kur pedagogai man, stokojančiai pasitikėjimo, “atvėrė smegenis”. O svarbiausia – Italijoje sutikau savo būsimą vyrą rumuną Vasile Chisiu, irgi operos solistą”, – pasakoja Eglė.

Jau penkerius metus pora gyvena Rumunijos sostinėje. V.Chisiu – garsus pagrindinio šalies operos teatro baritonas. Eglei šio teatro scena kol kas neatsivėrė. Lietuvaitė Bukarešte daugiausia rūpinasi šeimos atžalomis – dvejų metukų Benediktu ir tik šį kovą gimusia Emilija, o pinigų, mokėdama nemažai užsienio kalbų, užsidirba vertėjaudama.

“Bukarešto opera įsikūrusi šimtamečiame pastate, kurio salėje telpa aštuoni šimtai žiūrovų – šiek tiek mažiau nei Vilniuje. Konkurencija tarp norinčiųjų dainuoti šioje scenoje – didžiulė. Vis dėlto dauguma šalies solistų įsitvirtina ne Rumunijos muzikiniuose teatruose, kurių 22 mln. gyventojų turinčioje šalyje tėra aštuoni, o užsienyje. Sakoma, kad pasaulyje nėra nė vieno žymesnio operos teatro, kurio trupėje nebūtų rumunų. Tai matyti ir iš kviestinių solistų, pasirodančių miesto operoje: absoliuti dauguma jų yra svetur dainuojantys rumunai”, – teigia Eglė.

Falcetai ir mikstai

Bukarešte lietuvaitė toliau lavinosi pas garsius vietos vokalo pedagogus Corneliu Fanateanu ir Georgetą Stoleriu. Tiek Eglė, tiek pas ją viešėjęs ir vokalo pamokas Bukarešte ėmęs jos brolis Algirdas labiausiai stebėjosi, kad rumunų pedagogai po perklausų pasisiūlė konsultuoti lietuvius be užmokesčio: Vilniuje, pasak dabar jau savo mokinių turinčio A.Bagdonavičiaus, tokį dalyką būtų sunku įsivaizduoti.

Algirdas dėsto Vilniaus kolegijos Menų fakultete, kuriame dirba ir jo mokytojas Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Vytautas Juozapaitis. Tačiau šis teatras, pasak pašnekovo, neskuba siūlyti savo repertuaro jauniems solistams – priešingai nei Klaipėdos ir Panevėžio muzikiniai teatrai, kuriuose sukurta jau nemažai vaidmenų. Ypač Eglė ir Algirdas dėkingi Klaipėdai, suteikusiai šansą dalyvauti moderniuose C.Monteverdi muzikinių dramų pastatymuose. “Popėjos karūnavime” tenoras A.Bagdonavičius, operą stačiusio latvių dirigento Andrio Veismanio prašomas, pirmąkart uždainavo altinu – barokinei muzikai įprastu kontratenoro balsu.

“Kontratenorai skirstomi į sopraninus ir altinus. Lietuvoje šiuo metu dainuoja vienintelis vietinis sopraninas – “Popėjos karūnavime” Amūro vaidmenį sukūręs Viktoras Gerasimovas. Kontratenorai dažnai klaidingai pavadinami falcetais. Falcetas – iš prigimties aukštas, bet neišlavintas vyro balsas. Operos kontratenorai labiau sietini su scenine balso valdymo technika, vadinama mikstu, o kasdienybėje mes bendraujame įprastu, gerokai žemesniu balsu. Dar vienas netgi tarp muzikantų populiarus mitas – apie kontratenorų seksualinę orientaciją. Neatsitiktinai pasakojama, kad žymus anglų kontratenoras Alfredas Delleris kaskart, atvykęs į naują teatrą, jau prisistatydamas sodriu vyrišku balsu pabrėždavo, kad yra vedęs ir turi du vaikus”, – šypteli A.Bagdonavičius.

Tarp vaikų ir teatro

Nuomojamas butas Klaipėdos centre, kuriame “Popėjos karūnavimo” metu apsistojo brolis bei sesuo ir kuriame vyko šis interviu, priminė pilną auklių vaikų darželį: du Eglės ir vieną Algirdo mažylį, mums šnekučiuojantis virtuvėje, kambariuose gano dvi močiutės, Eglės vyras Vasile ir Algirdo žmona pianistė Natalija. Be jų paramos, prisipažįsta Eglė, pasirengti premjerai būtų buvę neįmanoma. “Į Klaipėdą atvykau su penkių savaičių dukrele, kuri čia susirgo bronchitu ir pateko į miesto vaikų ligoninę. Pirmąsias repeticijų savaites, kol vyro nebuvo Lietuvoje, blaškydavausi tarp teatro, namie prižiūrimo sūnaus ir ligoninėje slaugomo kūdikio”, – pasakoja E.Bagdonavičiūtė-Chisiu.

“Vardan ko tiek rūpesčių?” – teiraujuosi atvirai. Juk tuo metu buvo galima ramiai, nesukant sau galvos, stumdyti vaikišką vežimėlį po šalia namų esantį Bukarešto miesto parką… “Mes – scenos žmonės, o galimybė kurti pagrindinius vaidmenis profesionaliuose teatruose nesimėto. Jauniems solistams pasirodyti publikai itin svarbu. Be to, panašios patirties mano šeima jau turėjo: juk “Orfėją” Klaipėdoje repetavau, kai sūnui Benediktui nebuvo nė pusmečio”, – teigia Eglė.

Jos brolis Algirdas primena liūdnoką statistiką: iš Lietuvoje rengiamų operos solistų aktyviai scenoje lieka dirbti vos penktadalis, nors visi atranką pereinantys studentai pasižymi neprastais balsais. “Tiesiog nesinori likti tarp tų aštuoniasdešimties procentų”, – užbaigia A.Bagdonavičius.

Sostinėje prasidėjo kuklesnis ir trumpesnis, nei buvome pratę matyti, Vilniaus festivalis. Šią savaitę Nacionalinėje filharmonijoje laukia šeši festivalio koncertai: antradienį pasirodys smuikininkas Sergejus Krylovas ir violončelininkas Aleksandras Kniazevas, trečiadienį – tenoras Edgaras Montvidas, ketvirtadienį – pianistas Grigorijus Sokolovas.Penktadienis skirtas džiazui: scenoje išvysime Briuselio džiazo orkestrą, vadovaujamą Franko Vaganee.

Šeštadienį Edinas Karamazovas mėgins jungti liutnios ir elektrinės gitaros skambesį, na, o sekmadienį turėsime retą progą klausytis Pietų Korėjos miesto Inčono filharmonijos orkestro. Koncertų pradžia – 19 val.