Ansamblis. „FortVio“ nariai prisimena, kad sunkiausia susikaupti ir „neišbyrėti“ buvo tuomet, kai po pergalių užsienio konkursuose šuoro tėvynėje muzikantus pasitiko abejinga tyla.

Praėjusią savaitę fortepijonis trio „FortVio“ vienintelis iš muzikos atlikėjų šįmet buvo apdovanotas Lietuvos Vyriausybės premija. Valstybinio lygio pripažinimas tris draugus – pianistę Indrę Baikštytę, smuikininkę Ingridą Rupaitę-Petrikienę ir violončelininką Povilą Jacunską pasiekė pačiu laiku: jų ansamblis ruošiasi išleisti antrą lietuviškos kamerinės muzikos kompaktinę plokštelę, be to, derina repertuarą dešimtmečio jubiliejiniam koncertui, kuris Nacionalinėje filharmonijoje turėtų įvykti maždaug po metų.

„Jau girdėjome klausimų, kodėl tokiems jauniems, kodėl taip anksti… Tačiau premijos prasmingiausios būtent tuomet, kai skatina žmones dirbti toliau, o ne pasiekia juos kaip seniai pelnytas atlygis“, – svarsto pianistė Indrė.

Fortepijoninis trio „FortVio“ susibūrė jo nariams, buvusiems „čiurlioniukams“, studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu visi trys ansamblio nariai joje dėsto patys ir netgi dirba toje pačioje – Kamerinio ansamblio katedroje. Tačiau groja skirtinguose orkestruose: violončelininkas Povilas griežia Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, o Ingrida yra Šv. Kristoforo kamerinio orkestro smuikininkė.

Ansambliečiai teigia, kad išlaikyti daug metų darniai grojantį muzikinį kolektyvą reikalauja ne mažiau pastangų, nei išlaikyti santykių darną šeimoje. Juolab visi ansamblio nariai  turi po dvi tris darbovietes.

„Tačiau pirmiausiai esame draugai ir bendraminčiai, todėl rasti laiko bendram muzikavimui nėra sunku. Jei reikia – susitinkam repetuoti akademijoje naktimis arba septintą ryto. Su Indre esame bendraklasės, draugaujam nuo mokyklos suolo, tik Povilas – keleriais metais jaunesnis“, – neslepia I.Rupaitė.

2006-ųjų pradžioje studentai, paakinti Indrės mamos – profesorės Dalios Balsytės, ėmė drauge ruoštis tarptautiniam Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursui. Jame jaunieji muzikantai laimėjo pirmą vietą. Jau tuomet kamerinių ansamblių žiuri pirmininkas prof. Avo Kuyumjianas iš Austrijos pabrėžė, kad šis trio spinduliuoja labai gerą, sielą gydančią energiją. Kilo dar didesnis įkvėpimas groti…

Nuvažiavę į tarptautinę vasaros muzikos akademiją Reichenau mieste Austrijoje, muzikantai ten pat surengtame konkurse atliko neseniai išmoktą Josepho Haydno kūrinį, o kitą rytą sužinoję, kad konkursą laimėjo, patys tuo negalėjo patikėti. Rudenį buvo apdovanoti dar viename tarptautiniame Johanneso Brahmso konkurse Austrijoje: tuomet jau skraidė kaip ant sparnų.

„O tada nusileidi Vilniaus oro uoste laurais aptekęs ir dairaisi, kur tas raudonas kilimas, kur dūdų orkestras… Nei vieno, nei kito nėra. Netrukus įsitikini, kad ir muzikantų pergalės Lietuvoje įdomios tik patiems muzikantams. Tuomet nebelieka motyvacijos, nusvyra rankos. Siūlai tarptautinių laureatų koncertą už tris šimtus litų, bet niekam jo nereikia“, – prisimena Povilas.

Po pirmojo pergalių antplūdžio būta ir nesėkmių, kai trio nepatekdavo netgi į antrąjį konkurso turą. Tuomet išlaikyti tikėjimą savo jėgomis ir „neišbyrėti“ būdavo dar sudėtingiau… Vis dėlto šiandien „FortVio“ muzikantai tvirtina, kad pralaimėjimai irgi buvo reikalingi: jie leido pajusti, kad yra žmonių, palaikančių kolektyvą ir tokiomis nedėkingomis akimirkomis.

„Kai po ilgo tylos laikotarpio vėl susitikome akademijos auditorijoje, po pirmų kartu sugrotų akordų neišlaikę puolėm vienas kitam į glėbį kartodami, kaip to skambėjimo pasiilgome“, – pasakoja Ingrida.
Lietuvoje žinomi trys profesionalūs fortepijoniai trio: Armonų trio, „Kaskados“ ir „FortVio“. Kadangi visi jie – skirtingų kartų muzikantų, klausytojų auditorijos irgi šiek tiek skiriasi. Tad aštrios tarpusavio konkurencijos nėra, vietos po saule visiems užtenka. Kaip akademijos dėstytojai, ansamblio nariai netgi džiaugtųsi, jei jų studentams pavyktų sukurti dar vieną panašų ilgai gyvuojantį ansamblį.

Fortepijoniniai trio nėra nuskriausti repertuaru: šiai atlikėjų sudėčiai kompozitoriai rašo muziką jau nuo klasicizmo epochos pradžios. Apskritai fortepijoniniai trio kilę iš šeimyninio muzikavimo tradicijų, o profesionalioje scenoje panašūs ansambliai pradėjo rodytis tik nuo kompozitoriaus J.Haydno laikų. Šiuo metu Vakarų Europoje gausu prestižinių kamerinių ansamblių festivalių, ką jau kalbėti apie kamerinei muzikai skirtas puikios akustikos koncertų sales.

Tačiau Lietuvoje, kur namų muzikavimo tradicijos istoriškai nebuvo plačiai įsišaknijusios, kamerinės muzikos mėgėjų ir šiandien nėra daug, o klasikos gerbėjai pirmenybę teikia simfoninių orkestrų koncertams. Pastarieji labiau matomi ir rėmėjų, todėl „FortVio“ nariai laimingi atradę savo mecenatą – verslininką, vieną koncertų salės „Piano.lt“ įkūrėjų Joną Žiburkų. Tai jo dėka trio stygininkai gali griežti nuostabiais devyniolikto amžiaus pabaigos Prancūzijos meistrų pagamintais instrumentais.

„Piano.lt“ salėje su prabangiu „Fazioli“ fortepijonu buvo įrašyta ir „FortVio“ kompaktinė plokštelė. Būtent fortepijonai, kurių kokybei labai jautri pianistė I.Baikštytė, apriboja galimų trio koncertinių erdvių pasirinkimą Lietuvoje.

„Su styginių kvartetu „ArtVio“ vasarą esame groję netgi rugių lauke. Tačiau fortepijoninio trio pasirodymui būtinas padorus koncertinis fortepijonas, o jo dėl vieno koncerto į laukus tikrai niekas negabentų“, – juokiasi P.Jacunskas.

Muzikantai pasakoja, kad nauju smuiku ir violončele kone labiausiai apsidžiaugė būtent pianistė Indrė, nes prie kokybiškų, garsiai grojančių styginių jai priderinti tinkamą fortepijono skambesį tapo gerokai lengviau.

„Kai Ingrida su Povilu užgrojo naujaisiais instrumentais, man siela uždainavo. Nebereikia savęs prilaikyti, stengiantis skambinti tyliau, galiu laisvai muzikuoti ir džiaugtis. O tada atsiveria daugybė naujų tembrinių galimybių“, – įsiterpia pati I.Baikštytė.

Ar fortepijoniniame trio pianisto žodis visada būna galutinis? „Nebūtinai, tačiau mūsų ansamblyje taip susiklostė, kad vadybininkės darbas patikėtas man. Kai tuo užsiima visi, reikalų galai nebesueina, pasimeta. Tačiau tai neturi jokios įtakos muzikavimui: scenoje visi esame lygiaverčiai partneriai, dėl bendro rezultato pasiryžę kompromisams“, – tvirtina Indrė.

Žinoma, niekas neabejoja, kad turėti profesionalų vadybininką, ieškantį progų koncertuoti, o patiems užsiimti vien „si bemoliais ir fa diezais“ būtų gerokai paprasčiau. Siūlyti savo paslaugas muzikantams nėra smagu – kiekvienąkart tenka peržengti orumo barjerą.

„Tarkim, išleidome savo kompaktinę plokštelę, tačiau kol kas niekas nepasiūlė jos pristatyti. Darysime tai patys ir, žinoma, nemokamai. Lengviausia būtų gauti salę Muzikos ir teatro akademijoje, tačiau joje susirinktų vien mūsų kolegos dėstytojai ir studentai, o norėtųsi platesnės kamerinės muzikos mėgėjų auditorijos. Tačiau tam tinkamos salės nuoma kainuoja. Tarkim, už koncertą Vilniaus rotušėje, kur bilietai dažniausiai nepardavinėjami arba jų kaina tebūna simbolinė, turėtume iš savo arba rėmėjų kišenės pakloti 2 tūkst. Lt (beveik 600 eurų). Po Šv. Kotrynos bažnyčioje surengto pirmojo „FortVio“ rečitalio, iš surinktos bilietų kasos atskaičiavus mokesčius, mums trims teliko 99 Lt. Honoraro net nesidalijome: po koncerto pasėdėjome kavinėje“, – prisimena I.Rupaitė-Petrikienė.

I.Baikštytė džiaugiasi, kad šalies miestelių kultūros centruose randasi salių su tinkamais skambinti fortepijonais, nors dažniausiai jie perkami kabinetiniai, o ne koncertiniai. Sostinėje taip pat daugėja vietų su padoriai skambančiais instrumentais: fortepijoniniai koncertai jau rengiami ir Vytauto Kasiulio muziejuje, ir Valdovų rūmuose. Tačiau koncertinių organizacijų, galinčių pasiūlyti atlygį kamerinės muzikos atlikėjams, tėra vos kelios: Nacionalinė filharmonija, Kauno filharmonija ir Klaipėdos koncertų salė. Kiekvienoje jų yra galimybė pasirodyti ne dažniau nei kartą per trejus metus. O kur atlikėjui užsidirbti likusiu metu?

„Užregistravau mūsų ansamblį tinklalapyje ~versliukai.lt~ ir nuo to laiko reguliariai gaunu laiškų su pasiūlymais groti vestuvėse, nes tuoktuvių ceremonijos dvarininkų stiliumi dabar labai populiarios. Dažniausiai siūlytojai tikisi, kad fortepijoninis trio į nuošalią provincijos bažnyčią už juokingą atlygį atsigabens ir nuosavą fortepijoną“, – su šypsena pasakoja I.Baikštytė.

Tačiau muzikantai džiaugiasi, kad jų nepamiršta lietuvių kompozitoriai. „FortVio“ turi ir specialiai jam dedikuotą kūrinį, kurį parašė kompozitorius Jurgis Juozapaitis. Šis kūrinys vadinasi „Trys nuotaikos“, o trio nariai iki šiol neišsiaiškina, kuri nuotaika kuriam iš jų skirta. Koncertuose „FortVio“ dažnai atlieka ir Anatolijaus Šenderovo bei Fausto Latėno kūrinius, kurie sulaukia puikių atsiliepimų.

Trio karjerai padeda ir draugystė su violončelininku Davidu Geringu, kurio pastangomis atlikėjai gauna kvietimų groti bendruose koncertuose užsienyje. Žymus violončelininkas padėjo ansambliečiams rasti užsienyje ir vertus įsigyti kokybiškus instrumentus.

Nuo 2012 m. trio „FortVio“ dalyvauja tarptautinėje ECMA (~European Chamber Music Academy~ / Europos kamerinės muzikos akademija) programoje. Šios organizacijos centrinė būstinė yra Vienoje, o jos veikloje dalyvauja įvairių Europos šalių muzikos akademijos. Atrinkti kolektyvai per dvejus metus dalyvauja mažiausiai aštuoniose meistriškumo kursų sesijose, vykstančiose skirtingose valstybėse. Taip trio nariai jau tobulinosi Anglijoje, Austrijoje, Norvegijoje. Būtent ECMA programos dėstytojams jie dėkingi už galimybę ugdyti kamerinio muzikavimo profesionalumą.

„Žinoma, savojo instrumento profesionalais buvome ir iki dalyvavimo ECMA programoje, tačiau muzikuojant ansamblyje reikia šio to daugiau – gebėjimo preciziškai girdėti vienas kitą. Ir jeigu nors vienas iš mūsų dėl kažkokių priežasčių daugiau nebegalėtų groti kartu, pamainos jam neieškotume – „FortVio“ tiesiog nebeliktų“, – bendrą kolektyvo apsisprendimą išdėsto I.Baikštytė.

Renata Baltrušaitytė

Garsas. Literatūros ribas peržengusioje Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą įsikūrusioje Muzikos salėje pristatytas margaspalvis šalies muzikinės scenos kaleidoskopas – nuo džiazo, klasikos ar folkloro iki roko, dainuojamosios poezijos ar hiphopo sąskambių.

Keliasdešimt koncertų ir susitikimų su žymiausiais šalies atlikėjais, naujausių jų įrašų pristatymai ir keturias dienas ūžiantis muzikos įrašų kaleidoskopas – Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje buvo galima patirti seniai neregėtą susidomėjimą šalies muzikine scena.

Organizatoriai ir leidėjai kol kas dar skaičiuoja pardavimo rezultatus, tačiau jau dabar aišku, kad šiųmetė knygų mugė sulaukė gausesnio lankytojų srauto – iš viso per 66 tūkst. žmonių. Viena to priežasčių tapo naujoji muzikinė šio renginio dalis, kuri kėlė ne mažesnį susidomėjimą nei knygų lentynos. „Tai gera galimybė muzikantams ir leidėjams pristatyti savo naujausią kūrybą. Žinoma, reikia laiko, kad tai įgautų pagreitį ir pritrauktų dar daugiau dėmesio, tačiau sumanymą vertinu puikiai“, – sakė muzikantas Saulius Petreikis, mugėje pirmą kartą pristatęs pasaulio muzikos albumą „Lowlands“.

Kelių šimtų kvadratinių metrų plote spietėsi daugiau nei 20 muzikos leidėjų ir muzikantų, kurie siūlė naujausių ir klasikinių muzikos įrašų, o ypatingas dėmesys šiemet teko atgimstančiam vinilo formatui. Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje prasidėjęs vinilinių plokštelių atgimimas pasiekė ir Lietuvą. Pastaruoju metu savo kūrybą tokiu būdu pristatė „Antis“, Džordana Butkutė, „Kurak“, Gytis Paškevičius, „Verslo rizikos rezervas“, „Without Letters“ ir daugelis kitų šalies atlikėjų bei kolektyvų.

„Prieš pusantrų metų įsigijau patefoną ir per šį laiką susikaupė daugiau nei penkiasdešimt plokštelių. Daugiausia jas tenka siųstis iš užsienio, nors kartais pavyksta nusipirkti ir mėgstamų atlikėjų koncertų metu ar gauti iš pažįstamų. Muzikos dabar klausausi tik tokiu būdu“, – pasakojo mugės dalyvė Kotryna.

Muzikos mugę rengusios asociacijos AGATA vadovės Agnės Masalskytės teigimu, vinilinių plokštelių pasiūlos gausą padiktavo rinkos poreikiai ir pirkėjų norai. Tai esą nebuvo kažkas specialiai sugalvota, o susidomėjimas viniliniais įrašais greičiausiai kyla iš supratimo, kad tai yra kažkas unikalaus, išskirtinio, paprastai nenukopijuojamo ar padauginamo.

„Renginys viršijo lūkesčius, nors buvo skeptikų, kurie sakė, kad Lietuvoje nėra muzikos leidybos, nėra žmonių, kurie aktyviai dirba šioje srityje. Tai, kad šalies muzikos leidyba ir atlikėjai yra gyvi ir gali būti vieningi, įrodėme su kaupu. Buvo ir abejojančiųjų, kad šiandien apskritai kas nors perka muzikos įrašus, kai beveik viską gali tiek legaliai, tiek nelegaliai rasti internete. Bet mugėje išpirko net kasetes, buvo melomanų, kurie net specialiai jų ieškojo“, – sakė A.Masalskytė.

Muzikos mugė pateikė ir keisčiausių, tačiau pasisekusių muzikinės sinergijos pavyzdžių. Štai šeštadienio vakarą savo naujausius įrašus pristatė džiazo muzikantai Dmitrijus Golovanovas ir Kęstutis Vaiginis, vėliau savo albumą „Revoliucijos garso takelis“ toje pačioje salėje pristatė hiphopo grupė „G&G Sindikatas“. O jų koncertą stebėjo ir pasirodymui scenoje jau netrukus ruošėsi klasikinės muzikos atlikėjai Judita Leitaitė ar Asta Krikščiūnaitė. Ir visa tai – vienoje gana ankštoje ir nuolat perpildytoje erdvėje. Daugelis išties skirtingos muzikos atlikėjų šiek tiek nejaukiai jautėsi jiems neįprastoje aplinkoje, tačiau visų jų koncertai ir pasirodymai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio.

O kokių įdomiausių naujų lietuviškos muzikos leidybos pavyzdžių buvo galima atrasti mugėje? Šiemet sukako trisdešimt metų nuo Vytauto Kernagio suburto Dainos teatro, derinusio estradinę muziką su teatro pasirodymais, įkūrimo. Ta proga mugėje surengtas trumpas buvusių grupės narių susibūrimas bei V.Kernagio fondo iniciatyva išleisto keturių kompaktinių plokštelių rinkinio „Dainos teatrui – 30“ pristatymas, tapęs bene ryškiausiu savaitgalio renginiu.

Andriaus Kulikausko žodžiais tariant, susibūręs laikotarpiu, kai sostinės Filharmonijoje vyko „valymas“ ir buvo išardytos grupės „Saulės laikrodis“ bei „Vilniaus aidai“, V.Kernagio vadovaujamas kolektyvas tapo užuovėja talentingiems ir eksperimentuoti nevengiantiems kūrėjams. Iš „Vilniaus aidų“ atėjo bosistas Arūnas Degutis bei buvęs kolektyvo vadovas A.Kulikauskas, iš „Saulės laikrodžio“ – šviesų technikas Norvydas Birulis, klavišininkas Robertas Griškevičius.

1985–1991 m. gyvavęs kolektyvas vienijo ir daugelį kitų aktorių, muzikantų, estrados solistų. „Tais laikais būtent teatrai turėjo galimybę pakalbėti apie kitus dalykus su ironija, nes estradoje to kaip ir nelabai buvo. V.Kernagis, įkūręs Dainos teatrą, pasinaudojo ta galimybe kalbėti su potekstėmis, su ironija, nerimtai“, – teigė buvusi Dainos teatro aktorė Ilona Balsytė.

O kartais nerimti dalykai netikėtai tapdavo visiškai rimtais. I.Balsytė pasakoja, kad žymioji daina „Mūsų dienos kaip šventė“ buvo sumanyta kaip parodija ir pokštas. Norėta, kad išgirdę šį vos kelių akordų kūrinį žmonės juoktųsi, o ir patiems kolektyvo nariams jis atrodė itin linksmas. „Įdomus kontrastas, kai beprotnamio kostiumus ir tramdomuosius marškinius pakeitė normalūs kostiumai, o tą dainą traukė visas Vingio parkas“, – prisimena Dainos teatro kompozitorius ir muzikantas A.Kulikauskas.

Pasak Vytauto Kernagio jaunesniojo, Dainos teatrui galima priskirti daug vardų ir vertinimų – „eksperimentinis“, „paradoksalus“, „pradininkas“ ir pan. Devintojo dešimtmečio viduryje muziką, teatrą ir kabaretą pasirodymuose sujungę menininkai buvo pirmieji Lietuvoje, į vieną sceną sugrąžinę dramą, tragediją ir estrados muziką. Iki tol scenoje veikė labai aiškūs pasiskirstymo tarp žanrų principai, o Dainos teatras tapo eksperimentu, sujungusiu visą tai į vieną visumą.

Keturių plokštelių – „Žvilgsnis nuo kalno“, „Eik savo keliu…“, „Povo link“ ir Marijaus Šnaro „Apie medžioklę“ rinkinys apima Dainos teatro nuo 1986 iki 1989 m. įrašytas dainas. Kolektyvo kūriniai jose yra atnaujinti ir suskaitmeninti.

Šiandien išlikęs ir vienintelis profesionaliai nufilmuotas Dainos teatro koncertas – paskutinis anšlaginis kolektyvo pasirodymas, įvykęs sostinė Profsąjungų rūmuose 1991-aisiais, kurį nesunkiai galima atrasti internete. Pasak A.Kulikausko, hipotetinis grupės koncertas įvyktų būtent šiame šiuo metu griūvančiame pastate.

Knygų mugės Muzikos salėje pristatyti ir įdomiausi šiuolaikinio lietuviško roko įrašai. Folkroko grupė „Žalvarinis“ pasakojo apie naujausiąjį albumą „Gyvas“, išleistą dar pernai. Plokštelėje – penkiolika kūrinių, akustiškai įrašytų per koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.

Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė jaunesnioji roko muzikantų karta. Šeštadienio rytą debiutinį albumą mugėje pristatė atlikėjas Benas Aleksandravičius, prisistatantis ba. pseudonimu. Pernai devyniolikmetis muzikantas vos šimto vienetų tiražu išleido vinilinę mini plokštelę „Pasikeisk“, o dabar debiutuoja pirmuoju albumu „Rasti/Pasiklysti“. Mugėje buvo iššluoti visi turėti šio albumo egzemplioriai.

Kartu su bendražygiu būgnininku Jonu Butvydu kuriantis atlikėjas lietuviškame kontekste išsiskiria vien gimtąja kalba rašomais ir sunkiai suprantamais kūrinių tekstais bei energingos ritmikos ir intensyvios muzikinės tekstūros skambesiu. Kaip jau beveik įprasta šiuolaikiniams nepriklausomiems atlikėjams, B.Aleksandravičius dėmesio visų pirma sulaukė internetinėje erdvėje: muzikanto vaizdo klipas „Sugebėk pasikeisti“ svetainėje ~youtube.com~ sulaukė kelių šimtų tūkstančių peržiūrų ir pelnė pagrindinį LRT konkurso „Klipvid“ apdovanojimą. Pernai ba. koncertavo M.A.M.A. apdovanojimų scenoje ir pretendavo atsiimti Metų proveržio statulėlę, 2014-ųjų apdovanojimuose atlikėjas sulaukė dviejų – Metų alternatyvos grupės ir Metų vaizdo klipo nominacijų.

Skambiausiai „Litexpo“ parodų rūmų skliautus užpildė šiauliečiai „Colours of Bubbles“. Kolektyvas mugėje pristatė pernai pavasarį išleistą debiutinį įrašą „Inspired by a True story“. Aštuonerius metus gyvuojanti grupė ilgą laiką buvo geriau pažįstama tik alternatyviosios muzikos gerbėjams, tačiau pastaruoju metu jų „akcijos“ pastebimai pakilo: pernai muzikantai pakviesti koncertuoti Vilniaus Katedros aikštėje, šiemet – M.A.M.A. muzikos apdovanojimuose.

Grupės vadybininko Vaido Stackevičiaus pasakojimu, būtent šis pasirodymas itin padidino domėjimąsi „Colours of Bubbles“ muzika. O ją galima apibūdinti kaip šiuolaikiško britų rokenrolo tradicijų tąsą su kantri muzikos elementais. Kūriniai „Cut It Out“, „Flags“ ar „Phoenix“ jau tapo XXI a. lietuviško roko klasika. Tiesa, visa grupės kūryba įdainuota anglų kalba.

Išskirtinio dėmesio sulaukė ir Lietuvoje itin populiarus dainuojamosios poezijos žanras. Antrąjį savo įrašą „Švelnesnis žvėris“ mugėje pristatė dainininkė Ieva Narkutė. Jausmingas, šiltas albumas pasakoja vienuolika meilės istorijų, apipintų švelniomis atlikėjos balsą papildančiomis klavišinių ar elektroninės muzikos aranžuotėmis.

Pernai vasarą išleistą kompaktinę plokštelę „Musė“ mugėje priminė ir aktorius, dainų autorius bei atlikėjas Andrius Kaniava. Kauno valstybinėje filharmonijoje su „Sunkiosios muzikos orkestru“ įrašytos dainos – pučiamųjų ir mušamųjų vedamos kompozicijos, papildytos poetiškais ir šmaikščiais aktoriaus tekstais.

O štai šeimyninis Ainio ir Gedimino Storpirščių duetas pristatė prieš dvidešimtmetį pirmą kartą išleistą kasetę „Tarakonas iš vaikystės“, kuri dabar perleista kompaktinės plokštelės formatu.

Išskirtinį susitikimą pasiūlė ir Keistuolių teatras, mugėje pristatęs visus išleistus kompaktinius diskus, filmus, dainų rinkinius, vaikiškų spektaklių garso takelius.

Visų keturias dienas mugėje koncertavusių bei savo naujausią muziką pristačiusių atlikėjų tikrai neišvardyti, be to, melomanų laukė ir daugelis kitų įdomių pasiūlymų. Pavyzdžiui, Lietuvos džiazo federacija siūlė įsigyti leidinį „Lietuvos džiazo antologija“, grupė „Skylė“ – pirmuosius perleistus grupės albumus, tarp jų ir debiutinį tuomet dar menkai žinomo kolektyvo įrašą „Žydinčių moterų džiaugsmas“, perleistą dvigubos plokštelės pavidalu. AGATA stende savo išskirtinę kolekciją pristatė ir pirmosios Lietuvos nepriklausomos įrašų kompanijos „Zona Records“ vadovas Dovydas Bliuvšteinas. Šeštadienį popiet joje tebuvo likę paskutiniai įrašai.

Šiemet debiutavusi ir eksperimentine vadinta Muzikos salė ketina tapti tradiciniu Vilniaus knygų mugės palydovu. Tikimasi, kad ji išsiplėtos iki tarptautinio renginio, į kurį atvyktų ir pasaulio leidėjai, o šalies atlikėjams tai taptų galimybe pradėti tarptautinę karjerą.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Vilniaus knygų mugėje pristatyti lietuviški įrašai

„Dainos teatrui – 30“ (dainuojamoji poezija, estrada)

Ba. „Rasti/Pasiklysti“ (nepriklausomas rokas, elektronika)

„Colours of bubbles“. „Inspired by a True story“ (nepriklausomas rokas)

Gediminas ir Ainis Storpirščiai. „Tarakonas iš vaikystės“ (dainuojamoji poezija, muzika vaikams)

„G&G Sindikatas“. „Revoliucijos garso takelis“ (hiphopas)

Ieva Narkutė. „Švelnesnis žvėris“ (dainuojamoji poezija, popmuzika)

„Biplan“. „Visi keliai veda prie jūros“ (popmuzika, rokas)

XVII a. LDK muzika: Giovanni Battista Cocciola (klasika)

Linas Adomaitis. „Laiko mašina“ (ritmenbliuzas, popmuzika)

Saulius Petreikis. „Lowlands“ (pasaulio muzika)

Dmitrijus Golovanovas ir Kęstutis Vaiginis. „Me“ ir „Lights of Darkness“ (džiazas)

Opera. Dvi Asmik: viena – nedrąsi scenos debiutantė, kita – tarptautinė operos žvaigždė. Kuo jos panašios ir kas jas skiria, be prabėgusių dešimties metų?

Šiandien ji – užsienio scenose laukiama dainininkė, pati pasirenkanti sau mielus vaidmenis. Ir pasirengusi dar aukščiau kelti savo reikalavimų kartelę – dainuoti paties aukščiausio rango pasaulio teatruose. Asmik Grigorian neseniai Tamaros vaidmeniu triumfavo Maskvoje atliktoje Antono Rubinšteino operoje „Demonas“, nurungdama savo garsųjį partnerį – lietuvių publikai neblogai pažįstamą Dmitrijų Chvorostovskį. Impozantiškasis rusas šioje operoje atliko pagrindinę Demono partiją, tačiau rusų kritikai liaupsėmis apipylė ne jį, o lietuvių sopraną.

Triumfališku kritikai vadino ir pernai A.Grigorian sukurtą Čio Čio San vaidmenį Švedijos karališkojoje operoje Stokholme. Kiek anksčiau jai pakluso Nastasijos partija Piotro Čaikovskio operoje „Burtininkė“ – tai įvyko Austrijos sostinės „Theatre an der Wien“.

Tačiau grįžkime kone dešimtmečiu atgalios – į 2005-ųjų gruodį. Tuomet dvidešimt ketverių metų solistė A.Grigorian ruošėsi savo debiutui Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Tai buvo Violeta sero Jonathano Millerio itin natūralistiškai perskaitytoje Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“: visą ketvirtąjį operos veiksmą mirštanti Violeta dainuodavo nebepakildama iš lovos… Asmik, reklaminiame plakate įamžintos su kamelijomis plaukuose, debiutas tuomet įvertintas palankiai, tačiau, nepaisant garsios britų režisieriaus pavardės, rūsti „Traviatos“ interpretacija repertuare ilgai neužsibuvo: netrukus ją pakeitė ligi šiol Vilniuje rodomas gerokai spalvingesnis režisieriaus Chen Shi-Zhengo spektaklis.

„Traviatos“ premjerai besiruošianti dainininkė į susitikimą kavinėje anuomet, prieš dešimtmetį, atbėgo gerokai vėluodama: mat staiga pradėjo karščiuoti sūnelis Nojus, teko laukti gydytojo… Prisėdusi prie staliuko, tamsiaplaukė užsisakė karšto vyno su medumi, prisidegė cigaretę (tada tai dar nebuvo laikoma nusikaltimu) ir pradėjo pasakoti savo vingiuotos kelionės į operos sceną istoriją. Kaip nuo mažens norėjusi tapti balerina, tačiau, vieningu pedagogų nuosprendžiu, mergaitės duomenys baletui netiko. Kaip mokydamasi fortepijono klasėje susilaužė ranką, o ją gydydamasi smarkiai atsiliko nuo bendramokslių. Beliko griebtis chorvedybos ir galiausiai – pradėti dainuoti… Tarsi kokia nematoma ranka būtų laiku pristabdžiusi ir apsaugojusi nuo kitų, dainininkės karjerai nebūtinų, užsiėmimų.

Prisiminė Asmik ir tai, kad įstojusi į Muzikos ir teatro akademiją nenoromis turėjo pradėti specialybės studijas pas savo mamą – pedagogę Ireną Milkevičiūtę, mat kiti vokalo dėstytojai nepanoro savo klasėje regėti „žvaigždžių dukters“. Kaip kurį laiką Nicoje gyveno pas tėvą, Gehamą Grigorianą, tačiau jis tuo metu pats įtemptai dirbo ir laiko dukters vokalui tobulinti rasdavo nedaug…

Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad rengdama klausimus šiam interviu, pagalvojau: o būtų įdomu palyginti, kaip per dešimtį metų pasikeitė pati Asmik, ne tik jos vokalas. Taigi klausimais pasitarnavo anos, 2005-ųjų naujametinės premjeros debiutantės Asmik interviu kavinėje citatos, o komentuoja jas jau šiandieninė – tarptautine operos žvaigžde tapusi Asmik.

„Ir mamos, ir tėčio intonacijos įstrigusios manyje nuo vaikystės. Visada galiu įsivaizduoti, kaip jie atliktų vieną ar kitą ariją, „išspręstų“ vokališkai sunkiausias kūrinių vietas. Kartais nejučiomis iš jų patirties kažką pasiskolinu.“

A.G.: Taip, profesinis šeimos paveldas iki šiol labai praverčia. Būtų kvaila nesinaudoti tokia patirtimi. Tėtis ir mama yra mano svarbiausi pedagogai, todėl įsiklausau į jų patarimus, nes jie žino daug vokalinių paslapčių, puikiai jaučia mano balso ypatumus. Visada džiaugiuosi galimybe padirbėti kartu su tėčiu, kai rengiu naujus vaidmenis. Jis buvo atvažiavęs į Vilnių pernai prieš  G.Verdi „Trubadūro“ premjerą, režisuotą Dalios Ibelhauptaitės. Kartu rengėme Leonoros vaidmenį. Mat darbas su vokalo pedagogu ir su pastatymo dirigentu operos solistui – skirtingi dalykai. Rezultato kokybė būna visai kitokia, kai šalia turi dar vieną „ausį“…

O jeigu tą patį vaidmenį atlieki jau kitame teatre, kitame pastatyme – jis keičiasi taip smarkiai, kad pačiam atlikėjui atrodo tarsi visiškai naujas pasaulis, naujas vaidmuo. Tik kartais sunku būna to senojo praeities bagažo atsikratyti… Net kai tame pačiame spektaklyje po ilgesnės pertraukos išeini į sceną – daug dalykų jau būna pasikeitę. Juk pasaulis keičiasi kiekvieną sekundę, tai kaipgi per tris mėnesius galėtų nepasikeisti, tarkim, kovo mėnesį „Trubadūre“ vėl pasirodysianti Leonora? Naujų niuansų ieškojimas turbūt ir vadinamas tobulėjimu…

Tačiau aš kol kas dažniau vis dar mokausi naujus vaidmenis. Vien praėjusiais metais sudainavau šešias naujas operos partijas. Iš viso mano bagaže jų jau per keturias dešimtis, ir šiandien negalėčiau savęs įvardyti kaip kurio nors vieno ryškaus vaidmens atlikėjos. Vis dar įdomu gilintis į naują medžiagą, įsikūnyti į naujus personažus.

Vis dėlto šiais metais, ačiū Dievui, jų numatyta nebe taip gausiai. Po minėtų „Trubadūro“ spektaklių dainuosiu jau išmėgintą Manon vaidmenį Giacomo Puccini „Manon Lesko“ pastatyme Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje. Tuomet didelis, man visai naujas Rachelės vaidmuo lauks Jacques’o Fromentalio Halevy operoje „Žydė“, kuri bus statoma Belgijoje, Vlaamso operoje Antverpene. Dabar labiausiai bijau šito spektaklio, nes partija sunki, laiko ją mokytis liko nedaug, o ir pati esu pavargusi.

Vasarą dainuosiu šešiuose G.Puccini „Madam Baterflai“ spektakliuose Romoje – tai bus pirmasis mano darbas Italijoje. Dar, regis, trys tos pačios operos spektakliai bus Stokholme, Švedijos karališkojoje operoje. Na, ir galiausiai laukia Juditos vaidmuo Belos Bartoko „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“ Visbadeno operoje Vokietijoje. Toks netrumpas darbų sąrašiukas manęs laukia dar šį sezoną, iki rugsėjo.

„Kartais, būna, dainuoja žmogus – vokaliniu požiūriu viskas gerai, tvarkinga, tačiau niekaip nesupranti, ką jis savo balsu norėjo pasakyti. Nes jis pats – tiesiog tuščia vieta.“

A.G.: Negaliu patikėti, kad tada taip sakiau… Bet – taip, tokių dainininkų sutinku ir užsienyje, nes žmogaus turinys neturi nieko bendra su solistų sutarčių sistema.  Visokių jų yra, turbūt visokių žmonių ir reikia. Nors ryškiausi operos „grandai“ paprastai būna įdomios asmenybės. Stengiuosi ir pati tokia būti. Tačiau tai nereiškia, kad kovoju su režisieriais ar kitais spektaklio statytojais už savo įsivaizduojamą herojės interpretaciją. Atvirkščiai – iki repeticijų pradžios stengiuosi neturėti savos vaidmens interpretacijos, kad su niekuo nereikėtų kovoti. Nes spektaklis yra visos kūrybinės komandos bendras darbas. Jeigu kiekvienas solistas į repeticiją ateis su savo ryškiomis vizijomis (o žmogaus fantazijos, žinia, yra beribės…), tai kas beliks statytojams ir koks galiausiai bus spektaklis?

„Turiu tokią savybę – koncertinė įtampa man padeda, dainuodama scenoje rodau tai, ko negaliu pasiekti repeticijose. Todėl pasitikiu savimi.“

A.G.: Iš kur tai ištraukėt, negi tai tikrai mano žodžiai?.. Na, laikui bėgant pasitikėjimas savimi didėja, tačiau reiklumas sau – taip pat. Neturiu mėgstamų ar nemėgstamų salių, tačiau geriausiai jaučiuosi dainuodama ten, kur gera akustika. Jeigu nebūtina dainuoti visu balsu, tuomet mieliau atidirbu rytinėje repeticijoje ir turiu laisvą vakarą, bet jei reikia plėšytis iš visų jėgų – tuomet tam palankesnis būna vakaras. Kažkaip ypatingai savo balso labiau tausoti nepradėjau: tiesiog metams bėgant suvoki, kad nebegali nubėgti tos pačios distancijos kaip prieš dešimtį metų, nepridėjęs papildomų pastangų. O ko ir kaip atsisakyti – tai jau kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Be to, pradedi jausti tą beribį laikinumą… Ir tuomet norisi save patausoti, kad ilgiau pasimėgautum buvimu su mylimais žmonėmis šioje žemėje.

Bet jeigu premjeros plakatai jau išklijuoti visame mieste, o gerklę netikėtai pradeda kutenti virusai, darau absoliučiai viską, ką ir reikia esant tokiai situacijai daryti: ryju vaistus, einu į pirtį, deduosi kompresus ir visaip kitaip panikuoju.

Apskritai renkantis laikiną būstą užsienyje man svarbiausia, kad jame būtų šilta. Apsistojusi nepažįstamuose miestuose dažniausiai iš pradžių aplankau pirtis, o jau po to muziejus ir tradicinės virtuvės restoranus. Bet neklauskite, į kurią siūlomo naujo kontrakto eilutę pirmiausia užmetu akį: vietoj manęs tai padaro mano agentas, gerai žinantis mano reikalavimus.

„Kartais suirztu vakare, išbaru Nojų dėl smulkmenų ir vėliau pati graužiuosi, prisiminusi savo vaikystę, kai pasaulis atrodė dvigubas – vaikų ir suaugusiųjų. Dabar esu „priešų stovykloje“, o mano vaikas dėl to kenčia.“

A.G.: Šiandien jau žinau, kad tik išmintis, ateinanti su amžiumi, bei kryptingas darbas padeda jaustis geresne mama. O atstumas, kuris tarsi turėtų motinos ir sūnaus santykius apsaugoti nuo irzlių smulkmenų, tam tikrai nepadeda. Tačiau to irzlumo savaime pradeda mažėti, kai imi suvokti minėto laikinumo didybę… Be to, kartais sūnus aplanko mane užsienyje, ir vis dažniau. Labai tuo džiaugiuosi. Ir šiuolaikinės elektroninės bendravimo priemonės yra nuostabus dalykas! Nors rašyti laiškus ranka man taip pat patiktų… Tik būnant toli kartais sunku iškart pagauti vaiko nuotaikas ir jo rūpesčius, sudėtinga išklausti esminių dalykų, nepasitenkinti vien rutininiu „man viskas gerai“. Bet mes stengiamės.

Apskritai Nojaus charakteris panašus į manąjį, kai dar pati buvau „anoje stovykloje“. Tačiau dėkoju Dievui, kad reikalai mokykloje jam klostosi daug palankiau nei man: sūnui netenka samdyti privačių mokytojų, kad galėtų nelankyti nuobodžių pamokų… Labai tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Ką pati savo vaikystėje mielai pakeisčiau, vertindama iš dabartinės „suaugusiųjų stovyklos“? Baimę būti atstumtai ir laiko švaistymą, stengiantis būti mylimai visų.

Renata Baltrušaitytė

Bene visa lietuviškos muzikos istorija surinkta pernai lapkritį pradėjusiame veikti interneto portale ~pakartot.lt~. Laisvai ir legaliai prieinama.

Dovaidas Pabiržis

„Melodijos“ plokštelių traškesys su ilgesingais „Vilniaus bokštų“ dalyvių balsais ar smagūs pirmieji lietuviškos šokių muzikos ritmai, tarpukario Kauno kavinėse skambėję valsai ir fokstrotai ar Atgimimo laikų roko maršai – visa tai viename tinklalapyje.

Revoliucinį žingsnį šalies muzikos sklaidai pasiryžo įgyvendinti Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA, vienijanti per 5 tūkst. šalies muzikantų. „Kiek kalbamės su kolegomis iš užsienio, visi sako tą patį: kiek jūs galite laukti turtingų užsienio verslininkų, kurie sutvarkys jūsų rinką? Mažoms šalims to tikėtis sudėtinga. Pavyzdžiui, čekai pernai pateikė ataskaitą – iš autorių teisių panaudojimo internete surinkti vos 32 eurai. Taigi visur nuotaikos tokios, kad reikia kažką daryti, o lietuviai pirmieji padarė tai, ko niekas nedrįsta žengti“, – tvirtina AGATA direktorė Agnė Masalskytė, atskleidžianti, kad vos pradėjęs veikti projektas jau sulaukė trijų didelių tarptautinių muzikos kompanijų dėmesio, nors iki tol šalies atlikėjai į jų duris turėdavo belstis patys.

Kiekviena perklausa portale ~pakartot.lt~ muzikantams generuos tam tikras pajamas, lygiai taip, kaip jų duoda ir kiekviena radijo ar televizijos eterio minutė. Kitaip nei kitos legalios internetinės muzikos klausymosi platformos „Spotify“ ar „Deezer“, ~pakartot.lt~ yra nekomercinis projektas, kartu vykdantis ir šviečiamąją misiją – supažindinti su gera, bloga ar tiesiog labai įvairia lietuviška muzika. Šiuo metu portale iš viso galima atrasti per 66 tūkst. lietuviškų įrašų.

„Portalas stipriai pasitarnaus lietuviškos muzikos populiarinimui ir sklaidai: iki šiol nebuvo tokio išsamaus ir legalaus šaltinio, kuriame būtų galima rasti pačių įvairiausių šalies atlikėjų įrašų. Be to, klausytojui tokia prieiga suteikiama nemokamai, tad atsirado visos galimybės tyrinėti lietuvišką muziką, atrasti kažką nauja ar paprasčiausiai klausytis to, kas kažkada patiko arba yra aktualu dabar. ~Pakartot.lt~ atsiradimas turėtų paskatinti tolesnį lietuviškos muzikos industrijos vystymąsi ir padidinti žmonių susidomėjimą tautine muzika“, – pabrėžia įrašų kompanijos „Melodija“ vadovas Saulius Sventickas.

Apskaitys iki tol neprižiūrėtas sritis

Šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad kiekviena radijo stotis už transliuojamą muziką sumoka tam tikrą pajamų dalį ir asociacijai AGATA pateikia savo transliuotą grojaraštį. Taip nustatoma konkreti transliuotojo eterio minutės kainą ir pagal grojamumo statistiką atlikėjams paskirstomos išmokos. Panaši tvarka galioja ir televizijoje. Tačiau iki šiol egzistavo sritys, kurių teisingai apmokestinti nebuvo galimybių: tai kavinės, barai ir įvairios pardavimo vietos, kuriose transliuojama muzika, tačiau nėra galimybių vesti tikslios grojamų kūrinių apskaitos. Taip pat ir pajamų, gaunamų iš tuščios laikmenos mokesčio. Kadangi jokia interneto duomenų statistika iki šiol buvo neįmanoma, šie pinigai buvo skirstomi pagal radijo ir televizijos transliacijų proporcijas.

A.Masalskytė pasakoja, kad projektas ~pakartot.lt~ leis sutvarkyti abi šias „pilkąsias zonas“. Puslapio duomenų baze atskiru prisijungimu gali naudotis kavinės ir barai, taip sudarydami savo grojaraščius, tuomet AGATA gaus jau tikslius duomenis ir galės tinkamai paskirstyti lėšas. Be to, pirmą kartą bus žinoma, kokie atlikėjai yra populiarūs interneto erdvėje.

Dar nėra aišku, kiek tiksliai lėšų bus padalyta atlikėjams pagal ~pakartot.lt~ perklausas. Kol kas numatyta skirti 50 proc. iš neperskirstytų pinigų sumos – iš viso apie 58 tūkst. eurų (200 tūkst. Lt). Pirmieji mokėjimai turėtų būti apskaičiuoti šių metų gegužę, o padalyti – nustačius minėtą ~pakartot.lt~ eterio minutės kainą. „Tai bus pirmasis precedentas, kai atlikėjai gaus pinigų už perklausas internete. Pagaliau turėdami tikrą statistiką galėsime toliau skirstyti pinigus pagal tai, ko žmonės klausosi, o ne pagal tai, ką jiems siūlo radijas ar televizija“, – pabrėžia AGATA vadovė.

Asociacija iš viso atlikėjams kasmet išdalija per 3,5 mln. eurų (12 mln. Lt). Gretutinės teisės (kūrinio įrašo, o ne autorystės) pagal įstatymus Lietuvoje yra saugomos 70 metų nuo įrašo padarymo.

Projekto kūrėjai žada kovoti su galimu sukčiavimu, kai suinteresuoti asmenys gali „sukti“ tuos pačius kūrinius be sustojimo, taip gerindami konkrečių atlikėjų statistiką. Pasak A.Masalskytės, jau užfiksuoti du panašūs atvejai. Apie tokio pobūdžio sukčiavimą prieš skirstant lėšas už perklausas pranešama kitiems AGATA nariams, ir tokie atvejai nėra įtraukiami į bendrą statistiką.

Muzika nieko nekainuoja?

Pasaulyje išpopuliarėjus nemokamoms internetinėms muzikos sklaidos priemonėms – ~youtube.com~, platformoms „Spotify“ ar „Deezer“, netyla ginčai dėl jų daromos žalos bendram muzikos vertės suvokimui. Kiekvienas dabar gali susidaryti savo asmeninius grojaraščius, lengvai peršokti mažiau dominančius epizodus ar klausytis tik nedidelių kūrinių atkarpų, pasirinkdamas iš nesuskaičiuojamos galybės laisvai prieinamų melodijų.

Muzikos agentūros M.P.3 vadovas Vaidas Stackevičius pabrėžia: muzika nėra nemokamas malonumas, nes atlikėjai privalo į ją investuoti daug savo lėšų, laiko ir kūrybinių pastangų, todėl jos atidavimas už dyką nėra geriausia išeitis. „Nepalaikau nemokamo davimo, nes praktikoje, kiek teko susidurti, to, ką gauna nemokamai, žmogus nevertina. Jeigu žmogus nemokamai nukeliauja į konferenciją, jis ten būna kaip turistas ir nesistengia pasiimti to, ką galėtų gauti, jeigu pirktų bilietą. Nemokami koncertai taip pat būna pilni atsitiktinių žmonių, jie stovi, žiūri, klausiamai kasosi galvą: kuo tu čia mane nustebinsi? O į mokamus koncertus susirenka žmonės, kuriems tai svarbu, ir būna visai kita atmosfera“, – tvirtina V.Stackevičius.

Pasak jo, jauniems atlikėjams įvairios nemokamos muzikos klausymosi platformos yra gera galimybė išgarsėti ir atkreipti į save dėmesį, tačiau patyrę muzikantai iš savo kūrybos tikisi pragyventi, todėl nenori atiduoti kūrinių neatlygintinai. V.Stackevičiaus vadovaujamai agentūrai priklausantys atlikėjai – grupės „Biplan“ ar „Antis“ – į portalą ~pakartot.lt~ sudėjo didžiąją dalį savo įrašų, tačiau patys naujausi kūriniai kol kas yra užrakinti. „Jeigu bus gaunama informacija, kad ir iš ~pakartot.lt~ galima uždirbti, tuomet ir bus prasmės tuos kūrinius atrakinti. Šiuo metu tiesiog tikimės, kad tie kūriniai mums gali sugeneruoti daugiau pajamų kituose serveriuose“, – prideda agentūros M.P.3 vadovas.

Šiuolaikinės baltiškos muzikos leidyklos „Dangus“ vadovas Ugnius Liogė tikisi, kad klausytojams nemokamas portalas ~pakartot.lt~ pasitarnaus kaip pažintinė priemonė ir galbūt privers melomanus susidomėti fiziniais įrašų leidimais. „Kiek buvo daroma suvaržymų, įvairių išradimų, kaip apriboti interneto siuntimus, tos priemonės didelio efekto nedavė, todėl reikia galvoti, kaip išnaudoti esamas tos pačios leidybos galimybes. Leidėjai prieš globalinius vėjo malūnus nepapūs. Žmonės pripranta prie įvairių interneto portalų ir jiems muzikos leidinių iš viso mažiau reikia. O pati portalo idėja yra originali ir žavi, logiškai ir teoriškai tai turėtų padėti visai lietuviškai muzikos scenai“, – sako U.Liogė.

Galimybės apmokestinti ~pakartot.lt~ neatmeta ir A.Masalskytė. Pasak jos, šis klausimas ateityje dar neabejotinai iškils ir dėl jo spręs patys muzikantai. AGATA vadovės nuomone, tie, kurie iki šiol pirko ir vertino muziką, nenustos to daryti ir toliau, o rinkos studijos rodo, kad vartotojai, nemokamai susipažinę su muzikos turiniu internete, tą produktą vėliau dažnai įsigyja ir fiziniu formatu. Be to, tikriems melomanams gali užkliūti ir ne pati geriausia portale ~pakartot.lt~ siūlomų muzikos kūrinių kokybė – jie transliuojami 128 kilobitų per sekundę greičiu.

Vangus startas

~Pakartot.lt~ duomenų bazė pradėta kurti maždaug prieš dvejus metus. Pasak A.Masalskytės, pirmaisiais metais buvo kuriama pati sistema, o antraisiais daugiausia bendraujama su muzikantais. 15 metų rinkusi informaciją apie muzikantus ir jų padarytus įrašus, AGATA iki tol neturėjo pačių įrašų kopijų. Iš pradžių tikėtasi, kad atlikėjai patys pasidalys savo geriausios kokybės kūriniais, tačiau nesulaukusi ryškesnio indėlio AGATA pati ėmėsi iniciatyvos iš įvairiausių šaltinių – melomanų kolekcijų, interneto, pačių muzikantų ar leidėjų rinkti ir skaitmeninti lietuviškus įrašus.

Portalui pradėjus veikti kai kurie muzikantai išreiškė nuogąstavimų dėl skelbiamų kūrinių kokybės ir net paprašė juos pašalinti, tačiau visi tokio pobūdžio konfliktai yra greitai išsprendžiami. „Darome taip, kaip paprašo muzikantai, – jie gali įdėti ne visą savo kūrybą, užrakinti kai kuriuos kūrinius, pateikti geresnės kokybės įrašus“, – teigia asociacijos AGATA vadovė.

Nors ~pakartot.lt~ veikia jau trečią mėnesį, iki šiol galima rasti nemažai albumų, kurie pažymėti kaip „Rinkinys“ ar „Nežinomas atlikėjas“. Ši informacija, pasak A.Masalskytės, su muzikantų pagalba taip pat nuosekliai tvarkoma. Pirmoji portalo versija, skirta tik muzikantams, startavo pernai liepą – jau tada buvo atlikta daug papildymų ir pataisymų. Jų dar neabejotinai reikės ir ateityje, nes visuotiniame AGATA narių suvažiavime buvo priimtas sprendimas, kad į portalą bus sukelti visi lietuviški įrašai – net ir tie, kurių autoriai į asociacijos pranešimus ar informaciją nesureagavo.

Projektas ~pakartot.lt~ kol kas nesulaukė deramo dėmesio. Statistika rodo, kad kasdien šioje interneto svetainėje apsilanko apie 300–400 unikalių vartotojų, o nuo portalo starto pernai lapkritį jį iš viso aplankė daugiau nei 3 tūkst. unikalių lankytojų, kurių kiekvienas vidutiniškai kūrinių klausėsi apie 12 valandų. Šiuo metu svarstoma galimybė kurti ir ~pakartot.lt~ kompiuterinę programą bei mobiliąją programėlę.

Populiariausi ~pakartot.lt~ atlikėjai 2014 m. gruodžio mėn.

1. „Foje“

2. Leon Somov ir Jazzu

3. „Calli“

4. „Cultor“

5. „Siela“

6. SEL

7. „Colours of Bubbles“

8. Vytautas Kernagis

9. Keistuolių teatras

10.  Folkloro ansamblis „Ratilio“

Šaltinis: AGATA duomenys

Rugsėjo viduryje muzikos pasaulį apskriejo netikėta žinia – viena populiariausių planetos roko grupių U2 kartu su kompanija „Apple“ paskelbė, kad naujasis kolektyvo albumas „Songs of Innocence“ taps laisvai prieinamas kiekvienam programos „iTunes“ vartotojui. Jų visame pasaulyje yra skaičiuojama apie pusę milijardo.

Beveik 40 metų scenoje praleidusi airių roko grupė iki tol buvo išleidusi 12 studijoje įrašytų dainų ir yra pardavusi apie 150 mln. kopijų savo albumų, taigi vien „Songs of Innocence“ tapo prieinamas daugiau nei tris kartus didesniam skaičiui klausytojų nei visi kiti kolektyvo įrašai kartu sudėjus. „Apple“ generalinis direktorius Tomas Cookas tai pavadino didžiausiu visų laikų albumo išleidimu.

Naujasis U2 albumas pasirodė „iTunes“ vartotojų grojaraščiuose, o klausytojams, nustatymuose įsidiegusiems automatinio parsisiuntimo parinktį, albumas buvo automatiškai perkeltas į jų kompiuterį.

Airių grupės žingsnis nemokamai pusei milijardo žmonių atiduoti savo muziką – vienas iš daugelio pastaraisiais metais vykstančių pokyčių muzikos industrijoje pavyzdžių. 2007-aisiais grupė „Radiohead“, palikusi leidybos kompaniją EMI, savo albumą „In Rainbows“ internetu pardavinėjo už kainą, kurią nusistatydavo pats pirkėjas. Pernai gruodį viena populiariausių pasaulio dainininkių Beyonce studijoje įrašytą albumą internete išleido be jokio išankstinio pranešimo ir jis kurį laiką buvo prieinamas tik skaitmeniniu būdu, hiphopo atlikėjo Jay-Z įrašą kurį laiką galėjo parsisiųsti išimtinai tik „Samsung“ vartotojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

muzik

Hanoveryje dešimtmetį gyvenantis pianistas Gintaras Januševičius savo rečitaliu Kristupo festivalyje atvėrė „Rusišką brangenybių dėžutę“.

Dabar, kai kone kiekvienas rusiškos kultūros pristatymas Lietuvoje sutinkamas bandant įžvelgti slaptas rengėjų užmačias, iš Vokietijos atvyksta trečiąją dešimtį bebaigiantis garbiniuotas lietuvis ir įkvėptai pagroja žymių Rusijos kompozitorių bei Vakarų klasikų, rašiusių rusiškais motyvais, kūrinių programą. Tiesa, iškalbingai ją užbaigia itin dramatiškai nuskambėjusiais „Karžygių vartais Kijeve“ iš Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlių“.

G.Januševičius neslepia, kad būtent Rusijos klasikų muzika jam geriausiai „limpa“, nes, noriai tai pripažįsta ar nenoriai, visi Lietuvoje pradėję skambinti jo kartos pianistai yra antros arba trečios kartos rusiškos pianizmo mokyklos augintiniai.

„Būdamas devyniolikos išsiruošiau į Monrealio pianistų konkursą, kurį man rekomendavo Mūza Rubackytė. Perskridau pusę pasaulio, mojavau ten visiems Lietuvos vėliavėlėmis, gavau diplomą už sėkmingą pasirodymą, o galiausiai perskaičiau recenzijas, kuriose buvau vadinamas ryškiu Sergejaus Rachmaninovo etiudų interpretatoriumi. Nors jo 39-asis opusas, kurį tada skambinau Monrealyje, buvo vienas pirmųjų rusiškų kūrinių, kurį apskritai scenoje esu atlikęs. Toks greitas pripažinimas skatino toliau kabintis už rusų kompozitorių muzikos, nes vakarietiškoje rinkoje – didžiulė pianistų konkurencija. O mano pedagogai – Jurgis Bialobžeskis menų mokykloje, Lazaris Bermanas, kurio meistriškumų kursų stengdavausi nepraleisti, ir Vladimiras Krainevas, pas kurį pradėjau studijuoti Hanoveryje, – visi puikiai išmanė rusišką muziką. Natūralu, kad ir pats jaučiuosi joje stipresnis, nors tam, kad nebūčiau laikomas rusu, pirmąkart kur nors nuvykęs pirmiausia stengiuosi pagroti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį“, – pasakoja pianistas.

Jis pripažįsta, kad apie Ludwigo van Beethoveno kūrinių frazuotes mokykloje nutuokė labai nedaug, o Johanno Sebastiano Bacho opusų mokydavosi iš adaptuotų partitūrų, kuriose redaktoriai nurodydavo savo pačių parinktas dinamikas. Todėl vokiečių klasiką, vakariečių akimis vertinant, muzikantai iš Rytų Europos interpretuoja ganėtinai primityviai. Gabus jaunuolis iš Lietuvos, Vokietijoje atlikęs kurį nors L.van Beethoveno opusą, geriausiu atveju sulauks komplimento: „Kaip įdomu, jūsų skambinamas Beethovenas buvo toks kitoks!“ Ir niekada nesužinos, kas už to kitoniškumo iš tikrųjų slypi…

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

Šeštadienį, liepos 12-ąją, Kulautuvos pušų amfiteatre vyks keturioliktasis bardų festivalis „Akacijų alėja“. Šįmet jame savo pasirodymus rengia lietuviško roko veteranai Algirdas Kaušpėdas ir Saulius Urbonavičius-Samas, buvęs grupės „Airija“ lyderis Darius Mileris-Nojus, etnologas Algirdas Svidinskas, aktorius Ainis Storpirštis, dainuojanti Keistuolių teatro trupė ir, žinoma, pats festivalio meno vadovas Virgis Stakėnas.
Išvysime ir kylančią jaunosios kartos bardų žvaigždutę – V.Kernagio konkurso ir respublikinio moksleivių dainuojamosios poezijos konkurso laureatą Matą Stonkų.
Tačiau didžiausia „Akacijų alėjos“ staigmena šįmet žada tapti legendinės rusų roko grupės „Mašina vremeni“, ką tik atšventusios 45-metį ir Lietuvoje iki šiol renkančios pilnas arenas žiūrovų, lyderis ir įkūrėjas, poetas, dailininkas ir TV laidų vedėjas Andrejus Makarevičius.
Kelionės į Kulautuvą variantų organizatoriai siūlo begales. Kaip ir kasmet, labiausiai šiame kurortiniame miestelyje laukiami dviratininkai. Tačiau nebus diskriminuojami ir atvykstantieji automobiliais, kurių lauks stovėjimo aikštelė netoli Nemuno ir palapinių miestelis šalia Kulautuvos kultūros centro.
Be to, šeštadienį į Kulautuvą ilgiau kursuos autobusai iš Kauno autobusų stoties. Na, o romantikams siūloma į festivalį atplaukti laivu „Tolstojus“, kuris nuo Kauno senosios prieplaukos atsišvartuos 16 val. Kelionė laivu į abi puses kainuoja 30 Lt, o patys „Akacijų alėjos“ koncertai – nemokami.

Birželio 3-iąją Vilniaus „Siemens“ arenoje koncertuos valsų karaliumi tituluojamas olandų smuikininkas, dirigentas ir kompozitorius Andre Rieu. Jis koncertuos su savo paties 1987-aisiais įkurtu Johanno Strausso orkestru.
A.Rieu vadinamas sėkmingiausias gastroles rengiančiu artistu pasaulyje. „Turėjau svajonę su savo orkestru apkeliauti pasaulį, kaip tik tuo dabar ir užsiimu. Man neįdomu būti paprastu turistu – aš noriu matyti žmones, bažnyčios manęs nedomina“, – teigia pats orkestro vadovas.
Lietuvoje pirmą kartą koncertuosiantis A.Rieu grieš vertingu 1732 m. pagamintu Stradivari smuiku. Nors 5 mln. Lt vertinamas smuikas visur keliauja kartu su savo šeimininku, jis dar turi asmeninį sargybinį ir yra nuolat saugomas. „Turėti tokį smuiką yra atsakomybė. Jaučiuosi jo saugotojas, tačiau ne savininkas. Taip, aš už jį sumokėjau, tačiau šis smuikas – viso pasaulio turtas“, – sako A.Rieu.
Jis sugrąžino į madą didingąjį valsą ir įvedė tradiciją šiuolaikinę muziką groti klasikiniu stiliumi. Nors Johanno Strausso orkestro repertuare karaliauja didingieji valsai, šis kolektyvas groja ir Celine Dion, Leonardo Coheno, Franko Sinatros, ABBA, „Disney“ miuziklų melodijas. Iš viso orkestro repertuare – daugiau nei 800 kūrinių.
Bilietai į koncertą Vilniuje kainuoja per 300 Lt. „Žmonės už koncertą moka didelius pinigus ir nori mėgautis romantišku vakaru. Todėl stengiuosi juos nukelti į romantikos, nuostabios muzikos ir gražiausių emocijų pasaulį. Nuostabiausia, kad žmonės seka manimi ir leidžiasi į šią kelionę kiekvieną vakarą“, – džiaugiasi A.Rieu.

Savaitgalį Vilnius jau aštuntą kartą minės Europos operos dieną. Šįkart tai bus daroma kvepiant kavai, mat įvairiose sostinės erdvėse ketinama atlikti Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatą“.
J.S.Bachas buvo vienas produktyviausių kompozitorių per visą muzikos istoriją, tačiau nepaliko nė vienos operos. Užtat 1734 m. Leipcigo Zimmermanno kavos namų užsakymu jis sukūrė „Kavos kantatą“ (arba „Patylėkite, neplepėkite“ – „Schweigt stille, plaudert nicht“) trims solistams ir instrumentiniam ansambliui.
Zimmermanno kavos namai buvo ne tik miestelėnų susibūrimo vieta, bet ir universiteto ansamblio „Collegium Musicum“ buveinė. J.S.Bachas šiam ansambliui pradėjo vadovauti 1729 m. ir kartkartėmis kavos namų užsakymu kurdavo muziką, atliekamą žiemos penktadieniais arba vasaros trečiadieniais.
Leipcigo gyventojai (vyrai) mėgo šiuos koncertus, kurių metu galėjo skanauti tuomet dar egzotišku gėrimu laikytą kavą, o štai moterų kavos gurkšnojimas ano meto Vokietijoje laikytas draustinu įpročiu. Ne veltui pagrindinė kantatos veikėja Lizetė dainuoja: „Ach! Koks gardus kavos skonis! Švelnesnis už tūkstantį bučinių, saldesnis už muskatinį vyną!“ Tuo metu jos tėvas visaip stengiasi dukterį atgrasyti nuo nederamo pomėgio. Bet apsukrioji Lizetė ir kava, žinoma, laimi…
Šis J.S.Bacho kūrinys kartais vadinamas miniatiūrine komiškąja opera, mat scenoje interpretuojamas pasitelkiant vaidybą. Netgi Vilniuje 1976 m. režisierė Vlada Mikštaitė su dirigentu Rimu Geniušu originaliai interpretavo „Kavos kantatą“: per vieną vakarą kūrinys buvo rodomas dukart, pirmą kartą – su istoriniais kostiumais, antrąkart – atlikėjams dėvint džinsus.
Šį savaitgalį Vilniuje jaunų solistų atliekama „Kavos kantata“ skambės net keturis kartus: šeštadienį 12.30 val. Nacionalinio operos ir baleto teatro Kamerinėje salėje, 18 val. – prekybos centre „Go 9“, sekmadienį 12 val. – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme, o 18 val. – Muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje. Visur įėjimas laisvas, be to, žiūrovai vaišinami kvapia kava.

Vienai iš kultinės grupės „Aerosmith“ gerbėjų grupės koncertas sostinės „Siemens“ arenoje bus išties įspūdingas. Gegužės 21 d. „Aerosmith“ vokalistas Stevenas Tyleris, prieš atlikdamas dainą „What It Takes“, žada apžvelgti visas arenoje susirinkusias dailiosios lyties atstoves.
Išskirtinio balso ir talento roko žvaigždė ieškos tos vienintelės, kuri drauge su juo atliktų vieną iš „Aerosmith“ šedevrų – roko baladę „What It Takes“.
„Aerosmith“ daina „What It Takes“: https://www.youtube.com/watch?v=CSnuQcFgvDo
„Toks Steveno Tylerio gestas jau tapo savotiška grupės pasaulinių gastrolių „Global Warming Tour“ vizitine kortele. Tad Lietuvos merginos jau gali pradėti mokytis (jei dar nemoka) ir repetuoti šio kūrinio žodžius. Aišku, prilygti išskirtinį vokalą turinčiam ir spiegiančiu demonu vadinamam S. Tyleriui lengva nebus, tačiau apie galimybę pastovėti šalia žvaigždės ir su juo sudainuoti keletą kūrinio eilučių, svajoja milijonai planetos moterų“, – sako koncertą organizuojančios bendrovės „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.
Steveno Tylerio, Joe Perry ir Desmond Child sukurta baladė dienos šviesą išvydo 1990 metais ir buvo trečiasis itin palankiai įvertinto ir komerciškai sėkmingo grupės albumo „Pump“ singlas.
Pirmas Lietuvoje ir vienintelis visame regione „Aerosmith“ koncertas „Siemens“ arenoje yra įtrauktas į grupės pasaulinių gastrolių „Global Warming Tour“ tvarkaraštį. Nors šios gastrolės yra skirtos pristatyti naujausią, 2012 metais pasirodžiusį, grupės albumą „Music From Another Dimension!“, koncertuose skamba geriausi „Aerosmith“ hitai.
Be to, grupės nariai ypač daug dėmesio skiria gero šou atributams – garsi ir šviesos įrangai. Skaičiuojama, kad „Aerosmith“ penkiukė į sostinės areną atsigabens daugiau garso ir šviesos įrangos nei 2010 metais čia koncertavusi „Metallica“.
Bilietus į „Aerosmith“ koncertą Vilniaus „Siemens“ arenoje platina „Tiketa“.

Balandžio 10-16 dienomis Vilniuje vyksiantis Nacionalinis Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų konkursas suburs talentingiausius šalies moksleivius, kurie rungsis dėl laureato vardo ir sieks atskleisti savo muzikinius sugebėjimus. Pianistų kategorijos vertinimo komisijos narys bei Lietuvos respublikos Kultūros viceministras Darius Mažintas teigia, kad šis konkursas yra bene vienintelis tokio pobūdžio renginys, atveriantis naujas muzikines karjeros galimybes jauniesiems atlikėjams. Apie lietuviškus klasikinės muzikos konkursus – interviu su Kultūros viceministru Dariumi Mažintu.

- Kokia lietuviškų klasikinės muzikos konkursų reikšmė Lietuvos kultūrai, jos puoselėjimui bei sklaidai?

- Klasikinės muzikos konkursai organizuojami jau daugiau nei šimtmetį. Vienas pirmųjų pianistų konkursų pasaulyje buvo 1927 metais vykęs Frederic’o Chopin’o konkursas Lenkijoje. Jo nugalėtoju tapo pianistas bei pedagogas Lev’as Oborin’as. Tuo metu tai buvo vienintelė galimybė pradėti muzikos atlikėjo karjerą, nes koncertų organizatoriai pastebėdavo naujai įsižiebusias scenos žvaigždes ir kviesdavo koncertuoti. Laikui bėgant konkursų atsirado daugiau, ne vienas įkurtas ir Lietuvoje. Svarbu tai, kad mūsų šalyje vykstantys klasikinės muzikos konkursai pritraukia atlikėjų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Be to, apie vykstančius konkursus visuomenę informuoja žiniasklaidos priemonės, kurios kviečia ne tik dalyvius, bet ir klausytojus. Žinoma, jaunam atlikėjui pasirodymas scenoje prieš vertinimo komisiją bei klausytojus – tikra paspirtis ir motyvacija tobulėti. Kai dar mokiausi mokykloje, konkursai būdavo mano finalinis darbo etapas. Ruošiantis konkursui darbas tampa produktyvesnis, norisi kuo geriau pasirodyti ir prieš patį save, ir prieš visuomenę.

- Kuo ypatingi keturi pagrindiniai lietuviški – Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų, Stasio Vainiūnio pianistų ir kamerinių ansamblių, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų bei Jaschos Heifetzo smuikininkų – konkursai?

- Svarbiausia, kad jie vyksta Lietuvoje ir savo šalyje suteikiame galimybę atsiskleisti naujiems talentams. Visi šie konkursai turi savo tradicijas ir istoriją. Be to, tai vieninteliai dideli ir ryškūs lietuviški konkursai, žinomi visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Italijoje, kone kiekviename didesniame ar mažesniame miestelyje yra po keletą įvairaus pobūdžio ir reikšmės klasikinės muzikos festivalių ar konkursų. Tačiau Lietuvoje minėti konkursai yra labai svarbūs ir turi savo paskirtį. Balio Dvariono konkursas – moksleiviams ir jaunimui, Stasio Vainiūno – studentiškas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – suaugusiems ir subrendusiems atlikėjams, na, o Jaschos Heifetzo skirtas vien tik smuikininkams. Visi jie ypatingai svarbūs, reikšmingi Lietuvos kultūros raidai ir puoselėjimui, tad Kultūros ministerija juos finansuos ir visuomet padės gyvuoti.

- Balandžio 10-16 dienomis vyksiantis Nacionalinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursas - vienintelis Lietuvoje, skirtas jauniesiems atlikėjams. Kaip dalyvavimas konkurse skatina vaikų, moksleivių kūrybiškumą ir leidžia tobulėti jaunajai muzikų kartai?

- Šis konkursas iš tiesų yra vienintelis Lietuvoje skirtas mokyklinio amžiaus atlikėjams. Taip suteikiama puiki galimybė pasirodyti ne tik klasės vakaruose ar egzaminuose, bet ir pristatyti save plačiajai visuomenei. Būtent čia dalyvaudami jaunieji muzikantai užauga ir pereina į kitą karjeros lygį. Manau, kad kiekvieno pianisto ar stygininko muzikinio kelio pradžia tampa Balio Dvariono konkursas.

- Šiemet atrankos etape dalyvavo per 400 moksleivių iš visos Lietuvos. Kuo Lietuvos kultūrai ir švietimui reikšmingas toks aktyvus moksleivių susidomėjimas, noras dalyvauti ir parodyti savo muzikinius sugebėjimus?

- Toks dalyvių skaičius parodo, kad turime daug talentingų atlikėjų ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir iš visų Lietuvos rajonų. Kultūros ministerija siekia, kad klasikinės muzikos sklaida aprėptų visus Lietuvos regionus. Kaip žinia, didieji miestai turi ir koncertų sales, ir teatrus. Todėl labai džiugu, kad Balio Dvariono konkursas puoselėja klasikinę muziką, padeda rajonuose gyvenantiems žmonėms įgyti platesnį kultūros vertinimo spektrą.

- Kiekvienas konkurse pasirodysiantis dalyvis privalomai atliks pasirinktą Balio Dvariono pjesę. Ar tai skatina jaunuosius muzikantus bei klausytojus suprasti ir pamilti lietuvišką klasikinę muziką?

- Lietuva turi didžius ir reikšmingus klasikinės muzikos kūrėjus. Jų reprezentacija ir puoselėjimas – mūsų, piliečių, pareiga. Labai gerai, kad lietuvių kompozitorių kūriniai yra įtraukiami į dalyvių pasirodymo programas. Atlikėjai, grodami šiuos kūrinius, turi galimybę susipažinti su lietuviška klasikine muzika, ją pamėgti bei dalintis su klausytojais. Na, o tarptautiniuose lietuviškuose konkursuose su mūsų kompozitorių kūryba susipažįsta ir užsienio šalių atlikėjai, taip skatinama lietuviškos muzikos sklaida visame pasaulyje.

- Kaip konkursuose atsiveria atlikėjo karjeros galimybės? Juk Nacionaliniame Balio Dvariono konkurse bus suteikiama ne tik galimybė pasirodyti scenoje, bet ir proga susitikti įtakingais, žinomais kultūros bei meno žmonėmis?

- Be abejonės. Neretai nutinka taip, kad tie atlikėjai, kurie susipažįsta konkurso metu, ateityje turi daug bendrų kultūrinių projektų ar koncertų. Galima sakyti, kad įvyksta tam tikri mainai. Be to, konkurse pasirodančius atlikėjus vertina kompetetinga ir kvalifikuota komisija, tad užmezgus pažintis su jais, atsiveria galimybė tęsti mokslus ar studijas pas naujus pedagogus, dalyvauti meistriškumo kursuose ar sulaukti pasiūlymų koncertuoti. Tai tarsi vartai į didžiąją sceną.

- Šiais metais Nacionaliniams Balio Dvariono konkurse būsite pianistų saviraiškos ugdymo kategorijos vertinimo komisijos narys. Ko tikitės iš jaunųjų Lietuvos talentų ir paties konkurso?

- Labai norėčiau išgirsti atlikėjus, kurie turi individualybę. Per daugelį metų konkursuose susiformavo stereotipai: groti švariai, greitai, stabiliai… Jais vadovaujasi dauguma jaunųjų klasikinės muzikos atlikėjų. Dėl to kai kuriems pasaulinio garso muzikams konkursai sukelia nemalonių prisiminimų, o dalyvavimas juose – traumuoja. Žymus jaunosios kartos pianistas Piotras Anderszewskis viename reikšmingame konkurse Didžiojoje Britanijoje nebaigė groti finalinio etapo programos, nes jį neigiamai paveikė psichologinė įtampa. Tačiau tolimesnė jo karjera dėl to nenukentėjo ir jis tapo sėkmingai koncertuojančiu pianistu. Taigi, norėčiau, kad konkurso vertinimo komisija atsižvelgtų ne į stereotipinius atlikimo tempus ar skaičiuotų nešvariai pagrotas natas, o sugebėtų įžvelgti talentą ir padėtų jam atsiskleisti. Taip pat tikiuosi, kad konkurso dalyvių atvyks paklausyti ir paprasti miesto žmonės.

- Savo muzikinę pianisto karjerą pradėjote pasirodydamas Nacionaliniame bei Tarptautiniame Balio Dvariono konkursuose? Kokie jūsų prisiminimai?

- Pirmą kartą dalyvavau būdamas dešimties metų. Nacionaliniame Balio Dvariono konkurse tapau laureatu. Po kelerių metų, kai jau buvau paauglys, dalyvavau ir Tarptautiniame konkurse, tačiau antrajame jo ture nepabaigiau savo pasirodymo. Tas įvykis mane labai sukrėtė. Vėliau teko įdėti labai daug pastangų, kad vėl įgyčiau pasitikėjimą savo jėgomis. Kai groji koncerte, jauti, kad žmonės atėjo pasiklausyti muzikos, o konkurse jausmas kitoks, nes tavo pasirodymą vertina komisija.

- Tačiau nesėkminga pradžia konkurse nesutrukdė tapti žymiu pianistu ir užimti Kultūros viceministro posto?

- Nacionalinis Balio Dvariono konkursas buvo mano, kaip pianisto, karjeros pradžia. Žinoma, vėliau ėmiausi ir kitos veiklos, tad atsivėrė naujos galimybės – užimti Lietuvos respublikos Kultūros viceministro postą.

- Kas labiausiai skatina atlikėjus dalyvauti lietuviškuose konkursuose?

- Pats svarbiausias – pasirengimo etapas. Žinoma, piniginis prizas neturėtų būti reikšmingiausia dalyvio motyvacija. Juk nei vienas menininkų niekada to nedarė dėl pinigų. Jų pašaukimas visuomet buvo tobulybės siekimas, nes jei menininko tikslas – pinigai, tuomet geriau keisti profesiją. Štai, pavyzdžiui, visai neseniai mano namuose tris savaites gyveno pasaulinio garso pianistas Ivo Pogorelichius. Jis teigė, kad čia, Lietuvoje, Vilniuje, yra fantastiškai gera atmosfera, kuri, kaip niekur kitur, leidžia dirbti labai produktyviai. Vadinasi, tuo mes ir turime didžiuotis – unikalia atmosfera, kuri padeda pritraukti konkursų dalyvius ir atlikėjus iš viso pasaulio. Manau ir tikiu, kad ateityje lietuviški klasikinės muzikos konkursai bus plačiai žinomi ir vertinami visame pasaulyje.

- Ką vaikams duoda pergalės skonis ir pralaimėjimo kartėlis? Kaip tokiais atvejais turėtų reaguoti tėvai bei pedagogai?

- Tiek tėvai, tiek pedagogai konkurso dalyvį turėtų gerai paruošti psichologiškai. Juk konkursą laimėjęs žmogus gali užmigti ant laurų ir nebetobulėti, o pralaimėjęs – palūžti ar net pakeisti profesiją. Laimėjusiam konkursą būtina suprasti, kad tai tik pradžia ir jo dar laukia labai ilgas gyvenimo ir muzikinės karjeros kelias. Lygiai tą patį reikia sakyti ir tiems, kuriems nepasisekė. Subtiliai pasakyti, kokias jie padarė klaidas ir padėti nubrėžti ateities viziją bei suteikti pavyzdžių, kaip net ir nesėkmingai pradėję karjerą, žymūs atlikėjai vėliau tapo pasaulinio garso žvaigždėmis.

Miuziklas, barokinė opera, šokio spektaklis… Pavasaris teatruose prasidės su muzika.

Pradėkime nuo to, kad kovo viduryje savo pirmąją premjerą sostinėje ketina rodyti Baroko operos teatras, įsteigtas unikalaus balso solisto – kontratenoro sopranino Viktoro Gerasimovo iniciatyva. Specialiai išlavinti aukšti vyriški balsai buvo ypač populiarūs barokinėje muzikoje, kuri Lietuvoje nepelnytai primiršta, nors pasaulyje išgyvena atgimimą. Todėl solistams, gebantiems dainuoti barokinėse operose, darbo dažnai tenka dairytis užsienyje.
V.Gerasimovo Lietuvoje parengtų vaidmenų sąrašas – solidus, tačiau tik menka dalis spektaklių gali pasigirti nuolatiniu repertuaru. Viena retų išimčių – Gintaro Varno Nacionaliniame dramos teatre režisuotos Euripido „Bakchantės“, kuriose solistas pasirodo kaip Dainuojantis Dionisas. O kone didžiausias vaidmuo jam yra tekęs Baltijos kamerinio operos teatro statytoje Charles’io Gounod operoje „Faustas“, kurioje dainavo vien vyrai. V.Gerasimovas šiame spektaklyje pasirodė kaip Fausto nuviltoji Margarita.
V.Gerasimovo noras atlikti senovines operas sutapo su LDK valdovų rūmų kolektyvo siekiu gaivinti barokinės muzikos tradicijas, todėl pirmoji Baroko operos teatro premjera bus pristatyta šių rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Kartu debiutuos ir Baroko operos teatro orkestras, kuriam vadovauja jaunas dirigentas Mantas Jauniškis.
Premjerai pasirinkta Georgo Friedricho Handelio oratorija „Prisikėlimas“, kuri simbolizuos tiek barokinės operos prisikėlimą Lietuvoje, tiek Valdovų rūmuose švenčiamas Užgavėnes ir Velykas. Juolab oratorija, pasakojanti apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, pirmą kartą ir buvo atlikta 1708-ųjų Velykų sekmadienį. Vos dvidešimt trejų metų kompozitoriui šį kūrinį užsakė markizas Francesco Maria Ruspoli. Oratorijos, prilygusios operai, atlikimui specialiai buvo įrengta Bonelio rūmų Romoje salė ir scena, išspausdinta pusantro tūkstančio libreto egzempliorių. Tačiau monumentalus kūrinys užsitraukė tuometinio popiežiaus Klemenso XI nemalonę, todėl jau Velykų pirmadienį oratorija buvo atlikta atsižvelgiant į jo pareikštas pastabas.
Vilniuje skambėsiančioje oratorijoje, be paties V.Gerasimovo, dainuos sopranas Viktorija Miškūnaitė, mecosopranas Nora Petročenko, tenoras Mindaugas Zimkus ir neseniai “Operos švyturiu” apdovanotas bosas Tadas Girininkas. O daugiau apie paties kūrinio istoriją bus galima išgirsti prieš premjerą Valdovų rūmuose rengiamoje nemokamoje paskaitoje, kurią skaitys muzikologė Aleksandra Pister.

Atgyja klasikinės literatūros personažai

Tuo metu Kauno muzikiniame teatre skambės visai kito stiliaus melodijos. Čia triukšmingai debiutuos Franko Wildhorno miuziklas „Grafas Montekristas“ – vienas naujausių šio amerikiečių kompozitoriaus sceninių veikalų, parašytas pagal to paties pavadinimo Alexandre’o Dumas (tėvo) romaną. Pirmąkart jis buvo atliktas 2009 m. Šveicarijoje, Sankt Galeno teatre. Būtent iš jo kauniečiai įsigijo išskirtines miuziklo pastatymo lietuvių kalba ir viešo atlikimo autorių teises. Miuziklo realizacija Kauno scenoje būtų antroji „Grafo Montekristo“ pasaulinė premjera.
Miuziklo librete, kurį sukūrė Jackas Murphy, išlieka pagrindinės populiariojo A.Dumas romano siužetinės linijos. Kai kurių veikėjų atsisakoma, kai kurie pakeičiami ar įgyja naujų bruožų, tačiau išlieka esminės kūrinio linijos – meilė, išdavystė, teisingumo siekis ir kerštas kaip bausmės įrankis.
Pagrindinį grafo Montekristo vaidmenį kuria Jeronimas Milius, Raimondas Baranauskas ir Ramūnas Urbietis, jo mylimosios Mersedesos vaidmeniui ruošiasi Karina Krysko ir Kristina Siurbytė.
Klaipėdos muzikinis teatras irgi nudžiugins neeiline premjera – šokio spektakliu, kuriamu pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Libretą šokio spektakliui pagal klasiko kūrinį parašė Birutė Mar, scenoje išvysime visus pagrindinius romano veikėjus: Liucę, Auksę, Baronienę ir, žinoma, kunigu ketinusį tapti Liudą Vasarį. Šiuos vaidmenis kuria gerai žinomi uostamiesčio trupės šokėjai: Aušra Krasauskaitė, Inga Briazkalovaitė, Beata Molytė ir Aurelijus Liškauskas, kuris yra ir spektaklio choreografas.
Kiekviena atskira vaidinimo scena – lyg Liudo Vasario laikomos gyvenimo mišios, atmintyje prikeliančios lemtingiausių jo pasirinkimų epizodus. Pagrindinio veikėjo vidinius prieštaravimus siekiama perteikti ne žodžiais, bet kūno kalba.