Dvidešimt trejų metų Alina Orlova – daugiausiai koncertų užsienyje per šiuos metus surengusi Lietuvos populiariosios muzikos atlikėja.

„Muzikos bombos“ interneto parduotuvės albumų topuose jau senokai pirmauja pernai išleistas Alinos Orlovos „Mutabor“, lenkiantis tokių pasaulinių žvaigždžių, kaip Stingas ir Lady Gaga, albumus. Bet anksčiau „Muzikos bombai“ vadovavęs, o dabar A.Orlovos vadybininku tapęs Lauras Lučiūnas įspėja, kad spręsti apie atlikėjų populiarumą pagal parduotų albumų skaičių šiais laikais neverta, – pernelyg paplitęs internetinis įrašų piratavimas. Užsienyje surengtų koncertų skaičius bei tenykščių leidybos kompanijų išleisti atlikėjo albumai – gerokai patikimesnis rodiklis. „Mutabor“ buvo leidžiamas Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Ukrainoje.
Kiek koncertų užsienyje šįmet turėjo A.Orlova, L.Lučiūnas neskaičiavo, tačiau drąsiai tvirtina, kad kiti šalies atlikėjai jai negalėtų prilygti. „Vien lapkričio–gruodžio mėnesiais surengėme šešiolika koncertų Prancūzijoje, vienuolika – Rusijoje, du – Belgijoje, po vieną – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Na, ir dar keturi pasirodymai Lietuvoje“, – pasakoja dainininkės atstovas.
Jo nuomone, ryškiausia šių metų A.Orlovos karjeros viršūne reikėtų laikyti būtent turą Prancūzijoje, į kurį atlikėja pirmąkart vyko su jai pritariančia trijų muzikantų grupe.

Albumas gali palaukti

Paskutinieji 2011-ųjų Alinos koncertai jau įvyko Rusijoje – Sankt Peterburge, Maskvoje ir jos priemiestyje Obninske, išgarsėjusiame pirmąja pasaulyje atomine elektrine. Nors dainininkės repertuare yra dainų rusų kalba, neretai koncertų Rusijoje ar Ukrainoje metu publika kartu su mėgstama atlikėja uždainuoja ir lietuviškai.
Koncertuodama Lietuvoje A.Orlova atliko ir keletą naujų, ankstesniuose albumuose neskambėjusių dainų. Teigiama, kad jos leidėjai Prancūzijoje (ten dainininkė bendradarbiavo su leidybos kompanija „Fargo Records“) pasiūlė joms atskirą singlą, tačiau dainininkė pirmiau panoro išgirsti gyvą publikos reakciją.
Šie kūriniai turėtų atsidurti ir naujame atlikėjos albume, kuris gali pasirodyti jau 2012-aisiais. Bet – gali ir nepasirodyti, nes Alina nelinkusi skubėti: „Dar reikia laiko, reikia negroti, nes kai visą laiką koncertuoji, sunku susikaupti kūrybai.“
Studijas mergina taip pat atideda vėlesniam laikui. Sako dar neišsirinkusi, kokios jos bus – gal dailės, o gal filosofijos. Į muzikavimą Alina nežvelgia kaip į darbą: „Kam scenoje rūpi tavo diplomai? Vokalo pamokas galima lankyti privačiai.“
Kodėl jauna atlikėja, jau turinti tai, apie ką daugybė karjeros ištroškusių mergaičių gali tik pasvajoti, neketina tvirtai įsipareigoti scenai? „Todėl, kad yra dalykų, kurie mane nervina. Pavyzdžiui, fotosesijos… Profesionalai jas priima kaip neišvengiamą darbo dalį, o aš klausiu savęs, kam to reikia. Ir nerandu atsakymo. Kai „paviršiaus“ pasidarys daugiau negu prasmės – ieškosiu savęs kitur“, – žada vengianti saviraiškos rėmų A.Orlova.

Dainos ir kokteiliai

Scenoje Alina jaučiasi laisvai: be ceremonijų pasirodo nešina plastikiniu vandens buteliuku, sėdusi prie fortepijono trumpai pristato savo atliekamas dainas. O šįmet savo koncertuose klausytojus nustebino ir pačios tampoma armonika.
Pasirodymų sėkmę, anot pačios dainininkės, labiau lemia publika, o ne salės adresas. „Užsienyje dažnai dainuoju klubuose. Tai nėra ideali vieta, nes kažkas tuo metu bendrauja tarpusavyje, kažkur burzgia kavos aparatas. Bet mano dainos tinkamesnės kamerinėms erdvėms, o ne stadionams“, – aiškina atlikėja.
Antra vertus, Sankt Peterburgo klube „Aurora“, kuriame ką tik vyko jos koncertas, telpa 1600 žiūrovų, ir jis labiau primena koncertų areną.
Scena atima daug energijos, bet daug jos ir sugrąžina. Nors po koncerto nebesinori nieko daugiau, tik į lovytę… „O žmonės tada lyg tyčia veržiasi prie tavęs bendrauti, dėsto kažkokius planus – nematydami, jog esu taip išsekusi, kad nebesugebu nieko dorai suvokti“, – neslepia mergina.
Ji sako sutrinkanti ir tuomet, kai sulaukia pernelyg pakylėto gerbėjų dėmesio: „Tuomet nebeišmanau, kaip elgtis. Norisi pasakyti: ei, juk čia viso labo aš, Alina… Apskritai žmonės man labiau patinka iš tolo. Aš jų truputį bijau ir atsargiai renkuosi, su kuo bendrauti. Todėl su manimi nėra lengva.“
Dainininkė užaugo kuklioje Visagino šeimoje. Tėtis dirba uždarinėjamoje Ignalinos atominėje elektrinėje, o mama, anot Alinos, geriausia pasaulyje namų šeimininkė. Dar vaikystėje išmokusi žaboti poreikius mergina tvirtina, kad pinigų jai nereikia daug – tik tiek, kad jaustųsi saugi. „Kartais juokauju, kad vienintelis mano priešas – bankomatas“, – prisipažįsta A.Orlova.
Baigusi vidurinę mokyklą mergina porą metų savarankiškai gyveno Vilniuje ir dirbo barmene „Paryžiaus“ kavinėje. „Bet taip tik atrodo, kad kai rankos plaka kokteilius, galva lieka laisva kūrybai. Kai grįžti vakare pilna įspūdžių, kurti jau nebesinori“, – tvirtina pašnekovė.
Likimo ironija – vėliau jai nekart teko koncertuoti tikrame Paryžiuje, kur kokteilius tuo metu plakdavo kiti. Per penkerius metus raudonplaukė mergina iš Visagino virto ryškiausia lietuviškos muzikos viltimi.

Lapkričio 20-26 dienomis Leipzigo Felikso Mendelsono-Bartholdy aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, kurioje savo laiku studijavo M. K. Čiurlionis, J.Gruodis, bei kiti iškilūs Lietuvos muzikai, vyko 5-tasis Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų orkestrinio dirigavimo konkursas.

Konkurso žiuri komisija lietuvaitei dirigentei Mirgai Gražinytei skyrė 2-ąją vietą bei kitą ypatingą prizą – koncertą su Mitteldeutscher Rundfunk orkestru.

Konkurse dalyvavo 24 jaunieji dirigentai iš 14  visos Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų, tarp kurių – lietuvaitė Mirga Gražinytė, orkestrinį dirigavimą studijuojanti dvejose aukštosiose: Leipzigo (prof. U. Windfuhr) ir  Zuricho (prof.J.Schlaefli), bei nuo rugsėjo užimanti antrojo kapelmeisterio pareigas Heidelbergo (Vokietija) operos teatre. Pačios Mirgos manymu, ypač sėkmingai ji dirbo ir dirigavo 2-ame ir 4-tame turuose.

Lietuvaitės batutai pakluso net 4 skirtingi Vokietijos orkestrai, kiekviename iš keturių konkurso turų grojo vis kitas orkestras. Ketvirtajame ture finalistai dirigavo Mitteldeutscher Rundfunk orkestrui.

25 metu amžiaus Mirga Gražinytė, jau turinti ženklią chorinio, operinio bei simfoninio dirigavimo patirtį keturių turų konkursui ruošė pluoštą skirtingų stilių, epochų kūrinių orkestrui:
W.A.Mozart Simfonija D-Dur KV 504 (Prahos), operos „Figaro vedybos“ 2-as veiksmas, J.Haydn simfonija Nr 103 Es-Dur, Hob. I:103, J.Strauss uvertiūra iš „Šikšnosparnio“, P. Čaikovskio 4-tosios simfonijos 1-oji dalis, I.Strawinski Concerto en Re (Koncertas smuikui, 1931), F.Liszt Preliudai, M.Ravel Valses nobles et sentimentales, J.Sibelius Tapiola op. 112, M.De Falla siuita Nr.2 iš baleto „Trikampė Skrybėlė“ bei portugalų kompozitoriaus M. Durao specialiai konkursui sukurtas kūrinys „Crise“.

„Miegamojo muzikos“ projektu „The Ball & Chain“ Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis įrodinėja, kad gyvenimas susituokus ir auginant du vaikus netrukdo nei kūrybingumui, nei seksualumui. „Į šeimą galima žiūrėti skaniu kampu, tokiu rūgščiai saldžiu. Tai mes ir bandome padaryti“, – sako jie.

Į kavinę Erica įžengė nepastebimai, apsigaubusi paltu ir susisupusi į šaliką. Su jais nesiskyrė ir viduje. „Dovanok, negaliu kalbėti garsiai. Visiškai praradau balsą, – ištarė ji taip tyliai, kad nesuabejotum žodžių tikrumu. – Dar niekada nėra taip buvę. Turiu daugybę draugų muzikantų, jie suserga tris keturis kartus per metus – tai dainininkui yra normalu. Aš blogiausiu atveju susergu kartą per metus, bet dar niekada taip nėra nutikę prieš pat koncertą.“
Iki koncerto tuomet dar buvo likusios penkios dienos. „Yra įvairių būdų greitai atgauti balsą. Geriausias, kurį žinau – skalauti gerklę šiltu sūriu vandeniu. Tikiuosi padės, turi padėti“, – drąsinosi Erica.

Įrašyti albumą – kaip bėgti maratoną

Koncertai laukė neeiliniai – praėjusį savaitgalį Didžiulių pora pristatė metų pradžioje startavusio muzikinio projekto „The Ball & Chain“ albumą tokiu pačiu pavadinimu. Apsistojusi ties 6-ojo dešimtmečio retro muzikos skambesiu („Nes tai vienintelis stilius, kuris mums abiem priimtinas, – šiaip jau mėgstame labai skirtingą muziką“, – paaiškina Erica) pora įsileidžia klausytojus į savo santuokos užkulisius. Kiekviena iš trylikos albumo dainų – istorija apie gyvenimą kartu, nebūtinai idilišką.
Pradedanti „Without You“ („Be tavęs“), parašyta medaus mėnesio metu, yra odė romantikai, o po jos skambanti „When We Split Up“ („Kai mes išsiskirsim“) – tiesmukas, ironiškas muzikinis dialogas apie tai, ką pora darys, kai (netgi ne „jei“!) nebebus kartu. Panašių nuotaikos šuolių albume apstu, tačiau visas dainas vienija faktas, kad tai bendra muzikantų kūryba, gimusi per beveik penkerius jų santuokos metus.
„Albumo dainos atsirado buitiškai, per laisvas popietes, būnant virtuvėje ar miegamajame. Sėdi, pasiimi gitarą, pradedi groti, žiūri, kažkas pavyksta – įsirašai. Susikaupė labai daug dainų. Sakau Ericai: klausyk, gal kažką darom su jomis visomis?“ – dueto pradžią prisimena prie pokalbio prisidėjęs Jurgis.
Jis „The Ball & Chain“ kuria muziką, pats dainuoja ir albumo įrašais užsiėmė. Pastaroji užduotis reikalauja itin kruopštaus darbo studijoje. „Turiu pripažinti, kad jau buvo įgrisę. Tai kaip maratonas, kurio paskutiniai 10 km yra sunkiausi. Galiausiai tiesiog nebenori tų dainų klausytis, bet žinai, kad reikia pabaigti. Nesu visiškai patenkintas rezultatu, tačiau jau nieko nebepakeisi“, – prisipažįsta Jurgis.
Spalio pabaigoje duetas laikinai leido parsisiųsti skaitmeninę albumo versiją nemokamai visiems jų „Facebook“ profilio lankytojams. Taip pat yra išleistas ir nedidelio tiražo kompaktinis diskas, nuo šios savaitės parduodamas specifinėse vietose: kavinėse, knygynuose, koncertų metu, bet ne prekybos centruose. Muzikantai žada neignoruoti ir neseniai Lietuvoje pradėjusios veikti „iTunes“ muzikos parduotuvės – ten „The Ball & Chain“ darbas turėtų atsirasti šios savaitės pradžioje.
Netgi didesnį įspūdį už „The Ball & Chain“ muziką daro dueto įvaizdis. Retro dvasią jie perkelia ir į gausias fotosesijas su aštriu intymumo prieskoniu. Fotografuotis dviese ant didžiulės miegamojo lovos jiems – jokia problema. Seksualumo korta Lietuvos muzikos scenoje žaidžiama nuolat, tačiau ji niekada nebuvo pateikta taip rafinuotai.
„Daug žinomų žmonių yra susituokę, tačiau jie nekalba apie savo antrą pusę. Vyrauja nuomonė, kad jei susituoki, tavo seksualumas iš karto krinta. Mes bandėme parodyti, kad yra kitaip, kad jei gyveni šeimoje, dar nereiškia, jog esi nuobodus“, – įsitikinęs Jurgis.
Jie supranta, kad „The Ball & Chain“ įvaizdis provokuoja, tačiau tvirtina, jog tai tikrai nebuvo tikslas. „Tikrai nesakiau fotografams: nufotografuokime mane su apatiniais – pažiūrėsime, kaip žmonės reaguos, – juokiasi Erica. – Man labai svarbi riba tarp seksualumo ir vulgarumo. Manau, ji nebuvo peržengta. Jei būtų, tų nuotraukų mes tiesiog nematytume.“

Muzika nereikalauja monogamijos

Erica dar nuo 1997-ųjų yra visus pagrindinius kadaise buvusius Lietuvos muzikinius apdovanojimus savo kolekcijoje turinčios grupės „Skamp“ vokalistė. Pastaraisiais metais grupės beveik negirdėti, tačiau, Ericos tvirtinimu, jie dar tikrai sugrįš. Jurgis Lietuvos melomanams žinomas nuo 2003-iųjų, kaip grupių „Inculto“ ir TWNKL lyderis.
Šeimyninis duetas – visiškai naujas etapas abiejų muzikantų karjeroje. Erica išlaikė savo įprastą amplua, tačiau scenoje šėlti mėgstančiam Jurgiui perėjimas į „The Ball & Chain“ reiškė rimtį. „Draugai klausia manęs: Jurgi, kur tas tavo „ugh!“? Sakau, kad čia taip turi būti, negaliu visą laiką groti vienodai“, – šypsosi muzikantas. Erica papildo: „Daug kas sako, kad Jurgis dabar labai gerai dainuoja, geriau nei anksčiau!“
Abu dueto nariai turi daugybę ateities kelių: be planų grįžti į atskiras grupes, Erica neatsisako minties įrašyti ir solo albumą. Dėl to „The Ball & Chain“ tęstinumas nėra nuspręstas. Kaip sako jie patys, viskas tęsis tol, kol bus noro. „Muzika nereikalauja monogamijos. Gali groti su vienais žmonėmis, gali su kitais. Mes nežinom, kas bus kitais metais. Gal tiesiog atsibos, gal pasakysiu Ericai, kad nebenoriu su ja važiuoti į koncertus?“ – žiūrėdamas į žmoną pusiau juokais, pusiau rimtai svarsto Jurgis.
Pora tikra tik dėl vieno „projekto“ – trejų metukų Prano ir vienerių Antano. Muzikantų šeimoje augantys vaikai jau dabar mėgsta dainuoti ir šokti, yra įsiminę tėvelių dainų priedainius. „Vaikai yra labai tyri. Būna, mes žiūrime į meno kūrinį, galvojame, ar mums patinka, ar ne. Vaikams tokių klausimų nekyla, jie viską sako iš karto. Jei nori sužinoti, ar daina gera, ar ne, tiesiog duodi jiems paklausyti, ir jie pasakys, – tvirtina Jurgis, iškart patikindamas, kad ateity tikrai nevers vaikų būti muzikantais. – Tegul daro, ką nori. Net jei norėtų būti sportininkais – nesvarbu, koks skirtumas. Kad tik jie būtų laimingi.“
Patys tėveliai, atrodo, laimės trūkumu nesiskundžia, tad bando pozityvumo įpūsti ir aplinkiniams. „Vis dar dažnai išgirstu klausimą, kodėl aš esu čia. Klausiama su tokia intonacija, tarsi Lietuva būtų pasaulio užkampis, į kurį joks žmogus negali atvykti gyventi, – stebisi Erica, prieš 15 metų kartu su visa šeima persikrausčiusi į Lietuvą. – Man patinka čia būti, Lietuvoje yra mano šeima, vyras, vaikai. Aš čia įleidau šaknis. Nesijaučiu lietuvė ir niekada nesijausiu – per daug kultūrinių skirtumų, tačiau Lietuva man yra namai.“
Tautiškumo klausimai aktualūs ir Jurgiui, kuris vaikystę praleido Kolumbijoje ir JAV, o į senelių gimtinę Lietuvą atvyko 2000-aisiais. „Lietuviai patiria didelę identiteto krizę. Jie labai nori savimi pasididžiuoti, bet nežino kaip, tad bando tai padaryti per istoriją. Laikau save lietuviu, bet tikrai negarbinu Gedimino, nejaučiu pasididžiavimo mūšiais, laimėtais prieš kelis šimtus metų, ar tuo, kad kažkada Lietuva buvo apėmusi didžiulę teritoriją. Gerai, kad taip buvo, bet aš lietuviškumo ieškau ne čia. Manau, Lietuvai reikėtų orientuotis į tai, kas vyksta dabar, būti atviresnei pasauliui, mąstyti progresyviai“, – vardija politikos mokslus studijavęs muzikantas, už savo pasisakymus kartais sulaukiantis ir ultranacionalistų dėmesio.
„Sutinka gatvėje ir sako: tu užsienietis, skiestakraujis, tavo žmona iš ten, tėvai iš ten, o čia dar drįsti kalbėti apie lietuvybę, – stebisi Jurgis. – Gerai, kad bent jau ne per daug piktai.“
Apskritai, nors ir nuolat būdami pramogų verslo pasaulyje, Erica ir Jurgis Lietuvoje išliko mylimi ir vertinami. Kaip jiems tai pavyko? „Nežinau, nuoširdžiai nežinau“, – juokiasi Erica.
„Yra dvi priežastys. Visų pirma mes tiesiog neturime priešų, bent jau muzikos srityje. Antra, niekada neturėjome tikslo atsidurti kažkur ten“, – rodo pirštu į viršų Jurgis. Erica šypteli ir įsiterpia: „Jei būčiau siekusi bet kokia kaina kuo daugiau užsidirbti, nuo pat karjeros pradžios dainavusi pagal fonogramą, dabar turėčiau vilą Nidoje, tris automobilius ir kalną suknelių. Bet greičiausiai mes dabar čia nesikalbėtume. Ar gailiuosi, kad viso to neturiu? Visiškai ne.“
Dainininkės balsas skamba vis užtikrinčiau. Penkių dienų jam atsigauti turėtų pakakti.

Ketvirtadienį sostinės koncertų salėje „Piano.lt“ pasirodo „nesugaunamų pirštų“ pianistas Alexei Grynyuk.

Kartais piratai, patyliukais filmuojantys koncertus, padaro atlikėjams gerą darbą. Taip nutiko Londone gyvenančiam ukrainiečių kilmės atlikėjui Alexei’ui Grynyukui: koncerto Paryžiuje metu klausytojo paslapčia nufilmuotas ir „YouTube“ paskelbtas Ferenco Liszto „Vengriškosios rapsodijos“ atlikimo epizodas suintrigavo ne tik fortepijono muzikos mėgėjus, bet ir koncertų organizatorius.

Pianistas, ne automatas

„Naujosios muzikų kartos“ vadovas pianistas Kasparas Uinskas apie A.Grynyuką sužinojo taip pat iš šio įrašo. „Tai, ką išvydau „YouTube“, buvo transcendentinis virtuoziškumas. Retai pasitaiko išvysti tokį atlikimo lygmenį. Antra vertus, pasiklausęs daugiau įrašų supratau, kad jis – ne grojantis automatas, nes pasižymi subtiliu harmonijos pojūčiu. Susisiekėme, pradėjome bendrauti. Ir galiu pasakyti, kad atradome šiltą, paprastą, jokio pasipūtimo nepripažįstantį muziką“, – tvirtina K.Uinskas.
Jį ypač žavi A.Grynyuko pedagoginis talentas. „Tokių tikslių įžvalgų ir gebėjimo suvokti muziką visais įmanomais rakursais galima tik pavydėti. Po jo meistriškumo pamokų studentai lieka sužavėti: tai, ką nori pasakyti, pianistas sugeba išreikšti labai paprastai ir aiškiai. Netgi aš pats susitikęs mielai naudojuosi proga išgirsti savo kolegos pastabų“, – pasakoja prieš porą mėnesių Londone pas A.Grynyuką viešėjęs lietuvis.

Skausmingas sugrįžimas

Tuo metu, kai prasidėjo jų draugystė, ukrainietis tebesigydė sunkią stuburo traumą, patirtą iškritus iš šešto aukšto. „Tiesą sakant, niekad nedrįsau teirautis, kaip ten iš tikrųjų buvo. Jis pats vėliau tik užsiminė, kad jei būtų prasidėjęs su medikų rekomenduotais masažais, tikriausiai nebūtų po pusmečio sugrįžęs į koncertų sales. Žinojimas, kad laukia atsakingi koncertai, buvo pati veiksmingiausia reabilitacija“, – teigia K.Uinskas.
Iki šiol A.Grynyukas koncertuose prašo tokios kėdės, prie kurios būtų galima tvirtinti specialią stuburo atramą. „Turėjau keisti savo grojimo būdą, nes beveik visiškai negaliu judinti kūno. Po nelaimės gulėjau ištiktas komos, o kai atsibudau, niekas nežinojo, ar galėsiu kada nors judėti. Ši trauma buvo tikra tragedija, iš dalies pakeitusi mano gyvenimą. Daugelio dalykų turėjau mokytis iš naujo. Ir jeigu ne muzika, galbūt šiandien aš vis dar negalėčiau vaikščioti. Esu įsitikinęs, kad ji mane pastatė ant kojų ir padėjo iškęsti visus skausmus. Dar prieš šį nelaimingą atsitikimą buvo suplanuotas pasirodymas su orkestru ir S.Rachmaninovo koncertu Nr. 3. Tai vienas mėgstamiausių mano koncertų. Po dviejų mėnesių, praleistų ligoninėje, grįžęs namo galėdavau prie fortepijono praleisti vos penketą minučių per dieną, tačiau vidinis degimas muzika ir mintys apie ją leisdavo užmiršti skausmus. Po šešių mėnesių aš, nepaisydamas daktarų įspėjimų, vis dėlto išėjau į sceną ir sugrojau šį koncertą, nors prisipažinsiu, kad kūnui tai buvo labai skausminga patirtis“, – pasakoja A.Grynyukas.

Akimirkos nuotaika

Pianistas kilęs ne iš muzikantų šeimos, tačiau jo tėvai labai mėgo muziką. „Ir man patikdavo klausytis per radiją dainų, kurias vėliau pats dainuodavau. Tėvai, matydami mano polinkį prie muzikos, nupirko mažytį akordioną. Pradėjęs lankyti darželį, negalėdavau atsitraukti nuo muzikos mokytojo, grojančio pianinu. Kai grįždavau namo, imituodavau grojimą ant stalo, spausdamas įsivaizduojamus klavišus. Tėvams nebeliko nieko kito, kaip tik užrašyti mane į muzikos mokyklą. Vėliau įstojau į Kijevo konservatoriją, o galiausiai persikėliau gyventi į Londoną, kur baigiau Karališkąją muzikos akademiją“, – taip trumpai A.Grynyukas nušviečia savo kelią į didžiąją muziką.
Per koncertą Vilniuje pianistas žada atlikti ir jo vizitine kortele tapusią F.Liszto „Vengriškąją rapsodiją“. Ar vėl girdėsime nesuvokiamu greičiu plūstančias garsų kaskadas? „Tai labai smagus, virtuozinis kūrinys, tačiau tuo pat metu jis atskleidžia didingo vengriško šokio grožį. Skambindamas niekad nežinau, kokiu greičiu grosiu, tai priklauso nuo akimirkos nuotaikos“, – prisipažįsta svečias.

64 metų Eltonas Johnas – iš tų retų atlikėjų, kurie sugeba visą koncertą gerbėjų širdis virpinti vienais hitais.

Spalio 8 dieną seras Eltonas Johnas Las Vegase paminėjo ypatingą sukaktį – surengė 3000-ąjį savo koncertą. Daugiau nei keturis dešimtmečius koncertuojantis atlikėjas laukiamas visuose žemynuose. Skaičiuojama, kad E.Johnas yra koncertavęs 74 šalyse – daugiausiai koncertų surengė Amerikoje (per 1600), Didžiojoje Britanijoje (497), Australijoje (138), Vokietijoje (133) ir Kanadoje (102).
Antrą kartą Lietuvoje apsilankysiantis E.Johnas lapkričio 4 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje atliks garsiausius savo kūrinius. O tokių kūrinių jo muzikinėje kolekcijoje netrūksta – net 50 dainų yra tapusios hitais ir patekusios į geriausių kūrinių sąrašus. Be to, E.Johnas pardavė daugiau kaip ketvirtį milijardo įrašų kopijų, devyni jo kūriniai užkopė į geriausių dainų sąrašų pirmąją vietą. Jis taip pat įrašė ir visų laikų geriausiai parduodamą singlą – „Candle in the Wind“, kurio tiražas siekia 37 mln. kopijų. Kritikų vertinimu, E.Johnas sugebėjo niekada neiškristi iš mados ribų, bet kartu ir niekada visiškai jos neatitikti.

Talentu stebino nuo vaikystės

Tokie muzikiniai E.Johno laimėjimai nėra atsitiktinumas – jau vaikystėje jaunasis Eltonas išsiskyrė ypatingu talentu. Pianinu groti jis pradėjo būdamas trejų, ir jau po metų mama išgirdo jį bandantį iš klausos atkurti vieno valso melodiją. Sulaukęs septynerių pradėjo lankyti pianino pamokas, o būdamas vienuolikmetis laimėjo stipendiją Karališkojoje muzikos akademijoje – pasak vieno jo mokytojo, Johnas greitai atkūrė keturių puslapių Georgo Friedricho Handelio kūrinį, kurį girdėjo pirmą kartą.
Kaip išsivystė toks stebėtinas talentas, nežinia, tačiau abu E.Johno tėvai su muzika turėjo šį tą bendra: tėvas grojo trimitu, o mama mėgo pirkti muzikos įrašus. E.Johnas prisimena, kaip 1956 m. jį paveikė mamos parneštos Elvio Presley ir „Bill Haley & His Comets“ plokštelės.
Nors laimėjęs stipendiją muzikai gabus jaunuolis penkerius metus lankė šeštadienines pamokas Karališkojoje muzikos akademijoje, klasikinė pianisto karjera jo netraukė. Sulaukęs 15 metų savaitgaliais jis pradėjo groti pianinu netoli namų esančiame bare, o po septynerių metų išleido pirmąjį albumą. Tiesa, kai E.Johnas pradėjo rimtai svarstyti apie muzikinę karjerą, jo tėvas, tarnavęs karališkosiose oro pajėgose, stengėsi jį pakreipti įprastesnės karjeros link ir skatino rinktis bankininkystę.

Išsikapstė iš priklausomybės

Kaip ir didžiosios dalies įžymybių, E.Johno gyvenimas nebuvo lengvas – jam teko patirti išsiskyrimų, išdrįsti viešai prisipažinti, kad yra gėjus, pakliūti į alkoholio ir narkotikų liūną. Tačiau, kaip jis pats tvirtina, visa tai jam padėjo ištverti meilė muzikai.
Kartą žurnalistų paklaustas, kokį laimėjimą laiko pačiu svarbiausiu savo gyvenime, E.Johnas netikėtai atsakė: „Išblaivėjimą.“ Dainininkas yra pasakojęs, kad per keletą pirmųjų blaivybės metų 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ojo pradžioje jis nuėjo į 1500 anoniminių alkoholikų ir narkomanų susitikimų ir galiausiai liovėsi supratęs, kad patys susitikimai gresia tapti priklausomybe.
Galbūt griežtos savianalizės laikotarpis reabilitacijos laikotarpiu leido atlikėjui suprasti, kad problemų šaknys siekia pasitikėjimo savimi trūkumą vaikystėje. Jo tėvas apskritai nelabai domėjosi sūnumi, dažnai nebūdavo namie, o grįžęs nepritardavo beveik niekam, ką Eltonas darė. Kai būsimasis dainininkas buvo 14 metų, tėvai išsiskyrė.
Nepasitikėjimą didino ir tai, kad Eltonas nuo mažens buvo putlus. „Niekada negalvojau apie save kaip apie gražuolį ar gerai atrodantį. Visada jaučiausi kaip autsaideris. Ir manau, kad dėl to pradėjau vartoti narkotikus – norėdamas būti vienas iš būrio“, – prisimena E.Johnas. Kaip pats pasakoja, kokaino pirmą kartą pabandė 1974 m., kai įrašinėjo albumą „Caribou“ ir užtiko studijoje savo vadybininką bei dar keletą žmonių su baltais milteliais. Iki to laiko jis jau buvo įrašęs septynetą albumų, kurie pavertė baruose grojusį pianistą E.Johną superžvaigžde. Tačiau jam vis tiek norėjosi būti vienu iš vaikinų.
Nelengva E.Johnui buvo atlaikyti ir užgriuvusios šlovės naštą. 1975 m. lapkritį jis surengė keletą koncertų „Dodger“ stadione JAV ir gavo savo pirmąją žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje. Bet tuo pat metu jis bandė nusižudyti – išgėrė nerimą slopinančių vaistų ir šoko į baseiną savo mamos bei močiutės akivaizdoje. Atlikėjas pripažįsta, kad tuomet jį įveikė stresas, – juk be pertraukos dirbta penkerius metus.
Alkoholio ir narkotikų liūnas E.Johną traukė vis giliau. Jo gyvenime buvo laikotarpis, kurį dabar atlikėjas prisimena kaip visišką miglą. Jis pasakojo, kad tuo metu vaikščiodavo po namus nesiprausęs kelias dienas ir kasdien išgerdavo po butelį škotiško viskio. Jis taip pat sirgo bulimija, tad kelias dienas nieko negalėdavo valgyti, o po to sukimšdavo viską, ką rasdavo po ranka, ir išvemdavo. Vienintelis tuo metu jam visiškai nugrimzti neleidęs dalykas buvo muzika. „Daugelis žmonių, kurie vartoja narkotikus, nustoja koncertuoti ir dingsta dvejiems, trejiems metams. Aš vis dar jaučiau meilę muzikai, norėjau koncertuoti. Jeigu būčiau nenorėjęs, tikriausiai būčiau sėdėjęs namie su kalnu kokaino ir patyręs širdies smūgį“, – viename interviu prisipažino garsusis atlikėjas, 1990-aisiais galiausiai įstengęs iš viso to išsilaisvinti.
Tuo metu, kol jo namas buvo remontuojamas, jis išsinuomojo kitą, pasiėmė šunį iš šunų prieglaudos ir kas rytą keldavosi šeštą valandą, kad galėtų eiti pasivaikščioti prieš anoniminių alkoholikų susitikimą. Tai buvo pirmas kartas jo gyvenime, kai jis buvo visiškai nepriklausomas ir jautėsi labai gerai.

Šeiminis gyvenimas

Dabar E.Johnas atrodo suradęs ramybę. 1992 m. jis susipažino su Davidu Furnishu, o 2005 m. jie susituokė. Per praėjusias Kalėdas garsioji pora tapo tėvais – vadinamoji surogatinė motina jiems pagimdė sūnų Zachary Jacksoną Levoną Furnishą-Johną.
E.Johnas mėgaujasi tėvyste. O kitos jo didžiosios silpnybės – porcelianas, menas ir fotografija. Fotografijos darbus jis pradėjo kolekcionuoti prieš 20 metų ir sako, jog nepraeina nė savaitė, kad nenusipirktų fotografijos.
Beje, E.Johnas ne tik popmuzikos žvaigždė – nuo 1980-ųjų jis įsitraukė į aktyvią kovą su AIDS, o 1992 m. įsteigė Eltono Johno AIDS fondą. Atlikėjui didelį įspūdį padarė ir kovoti su šia mirtina liga paskatino pažintis su Ryanu White’u – hemofilija sergančiu berniuku, kuris 13 metų buvo užkrėstas ŽIV per kraujo perpylimą. Jo šeima įsitraukė į ilgą mūšį, kovodama su mokytojais ir moksleivių tėvais, siekusiais neleisti berniukui lankyti mokyklos. E.Johnas tapo artimu R.White’o, kuris mirė 1990-aisiais būdamas 18 metų, šeimos draugu ir rėmėju. Būtent ši tragiška istorija paskatino atlikėją įkurti AIDS fondą, jame sukaupta jau daugiau kaip 150 mln. svarų.
1998 m. karalienė Elizabeth II už nuopelnus muzikai ir labdaringai veiklai E.Johnui suteikė sero vardą.

Nebesiekia sukurti hitų

Įvairių šlovės akimirkų ir nuopuolių patyręs E.Johnas pripažįsta, kad dabar geriausių dainų sąrašas jau nebėra tas tikslas, kurį jis turi žūtbūt pasiekti. Pernai atlikėjas išleido albumą „The Union“, kurį įrašė su legendine Amerikos roko figūra – 68-erių metų Leonu Russellu. Išsiskiriantis jo pianino stilius, susiliejantis su gospelo, ritmenbliuzo ir kantri muzika, jaunajam E.Johnui darė didelę įtaką.
Be to, E.Johnas dabar kasmet surengia po 50–90 koncertų – ekstravagantiškų spektaklių Las Vegase, koncertuoja su simfoniniu orkestru ir savo senąja grupe. 41 metus koncertuojantis atlikėjas, pianistas ir dainų kūrėjas seras E.Johnas per šį laikotarpį ant scenos išbandė įvairius derinius – koncertavo vienas, su grupe, su orkestru, su choru ar tik dviese su perkusininku. Jis taip pat atliko daugybę duetų su garsiausiais atlikėjais, pradedant Ericu Claptonu, Chrisu Rea, George’u Michaelu, baigiant Lady Gaga ir Eminemu.

Įdomūs faktai apie Eltoną Johną
Per savo karjerą E.Johnas du kartus tą pačią dieną koncertavo dviejuose miestuose: 1971 m. rugsėjo 18 d. grojo Ouklande ir San Diege, o 2005 m. liepos 2 d. – Londone ir Dubline.
Septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį E.Johnas surengė 616 koncertų, aštuntąjį – 537, devintąjį – 590, dešimtąjį – 1064, o pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį – 193 koncertus.
E.Johnas turi namus Nicoje, Atlantoje, Venecijoje, o jo pagrindinė rezidencija – Vindzore. Tai karalienės Anos stiliaus namas su aštuoniais miegamaisiais, stovintis 37 akrų žemės plote.

E.Johnas sukūrė per 50 hitų
Iš viso per savo karjerą atlikėjas surengė 3 tūkst. koncertų
E.Johno jaunystė pažymėta pražūtinga kvaišalų žyme, o dabar jis paniręs į ramų šeimos gyvenimą – 2005 m. susituokė su D.Furnishu, pernai surogatinė motina jiems pagimdė sūnų
E.Johnas duetu dainavo ir su Lady Gaga

VEIDAS: Pažįstame Jus kaip žmogų, ne itin mėgdavusį žodines išpažintis. Kur įgavote drąsos?
G.K.: Atsiverti publikai – mano profesijos dalis. Žodžiai yra muzikos tęsinys ir… atvirkščiai. Stengiuosi visada būti nuoširdus.
VEIDAS: Jei savo biografiją patikėtumėte rašyti kompozitoriui – kas jis būtų?
G.K.: Manau, už savo gyvenimo kelią žmogus atsako pats. Atlikėjai neturi laikyti savęs “kūrėjais”, o kompozitoriams visada naudinga pažinti kuo įvairesnes jų kūrinių interpretacijas. Todėl pirmenybę teikiu autobiografijoms. Mano naujausia knyga “Inorodnyj artist” (“Kitos prigimties artistas”; rusiškai skamba panašiai, kaip “narodnyj artist” – liaudies artistas) ir yra tokia. Mūsų spektaklis – tarsi skambanti šios knygos temų ir kartu mano gyvenimo partitūra. Bet iš tiesų ten kalbama apie menininką kaip tokį, aš – tik jo pavyzdys.
VEIDAS: Ar orkestras Jums – kaip drobė dailininkui ar kaip kordebaletas solo šokėjui?
G.K.: “Kremerata Baltica” man kaip bendruomenė arba šeima, kurioje kiekvienas pasilieka teisę būti savimi dėl bendro tikslo – tarnystės muzikai.
VEIDAS: Jaunų instrumentalistų-genijų pasirinkimas didėja ar mažėja?
G.K.: Asmenybės visais laikais buvo retos. Šiuo metu jų dar mažiau todėl, kad meno industrijos dėmesys nukreiptas į masinio skonio tenkinimą, į tai, kas patinka daugeliui ar net visiems. O tikrosios asmenybės ne visada tam pritinka, nes jos siūlo kai ką naujo. Naujienos savo ruožtu reikalauja laiko jų apmąstymui ir įvertinimui. Todėl ir klesti Epseudoasmenybės: “Žvaigždės”. Deja, jos retai švyti ilgai…
VEIDAS: Ar, be muzikinio talento, yra kitų ypatybių, kurios padėtų tapti Jūsų vadovaujamo kolektyvo nariu?
G.K. Žinoma, etikos faktorius labai svarbus. Mes esame kiekvienam atvira, tačiau iš tiesų – mažai kam prieinama bendruomenė. “Kremerata Baltica” gyva ne tiek profesionalizmu, kiek savo dvasia.

Įdomiausiose pasaulio vietose grandiozinius koncertus surengęs elektroninės muzikos genijus Jeanas Michelis Jarre’as spalio 16 d. pasirodys Kauno “Žalgirio” arenoje.

Vienu iš svarbiausių elektroninės muzikos pradininkų vadinamas kompozitorius ir atlikėjas J.M.Jarre’as išsirengė į pasaulinį turą, jo metu užsuks ir į Kauną – Žalgirio arenoje jis savo gerbėjams dovanos garsiausius kūrinius.
Priminsime, kad gegužės pabaigoje J.M.Jarre’as išleido naujausią rinktinių kūrinių albumą “Essentials and Rarities”, kurį sudaro ir pasauline elektronikos klasika tapę, ir prieš garsiausio jo albumo “Oxygene” pasirodymą sukurti kūriniai. O kadangi šis prancūzų atlikėjas garsėja ne tik elektroninės muzikos išpopuliarinimu, bet ir įspūdingais koncertais, Kaune koncerto metu bus naudojami itin galingi lazeriai ir vaizdo projektoriai.

Labiausiai J.M.Jarre’as į muzikos istoriją įėjo dėl koncertų milijoninėms auditorijoms pačiose įdomiausiose pasaulio vietose. J.M.Jarre’o pasirodymai, papildyti šviesos, fejerverkų efektais, pakėlė koncertą į naują lygmenį – muzikinį spektaklį. Šį reiškinį jis pradėjo 1979 m. Paryžiaus Konkordijos aikštėje surengęs koncertą milijonui žiūrovų. Šis koncertas buvo įrašytas į “Guinnesso” rekordų knygą kaip didžiausią žmonių minią surinkęs renginys.
Po to J.M.Jarre’as koncertavo Londono uosto Docklands dokuose, norėdamas atkreipti dėmesį į emigrantų problemas, 1990 m. ant piramidės formos scenos surengė pasirodymą Paryžiuje, tarp senosios Triumfo arkos ir naujosios arkos Defance rajone, – šis sutraukė net 2,5 mln. žiūrovų. O patys įsimintiniausi prancūzų atlikėjo koncertai – pasirodymas Eifelio bokšto papėdėje, kurį stebėjo 1,2 mln. žmonių, ir 2000 m. Naujųjų metų naktį parodyta opera Gizos piramidžių papėdėje, kuri truko iki pat saulėtekio, jos sąmata siekė 9,5 mln. JAV dolerių, dalyvavo apie 1000 atlikėjų, sunaudota 10 tonų pirotechnikos, o prie televizorių ekranų šis koncertas surinko 2 mlrd. žiūrovų. 2004 m. J.M.Jarre’as dar kartą nustebino surengęs muzikinį spektaklį Kinijoje – senovinėje imperatoriaus rezidencijoje “Uždraustajame mieste”.
J.M.Jarre’as taip pat yra pirmasis kompozitorius, įvedęs elektroninę muziką į Paryžiaus operos šventovę – 1971 m. tokia muzika skambėjo balete AOR. Be to, šis kūrėjas yra sukūręs garso takelių žinomiems kino filmams, tokiems kaip Adriano Lyne’o “Devynios su puse savaitės” ir kt.

Viena garsiausia džiazo pianistė Keiko Matsui lapkričio pabaigoje surengs koncertą Lietuvoje. Pasaulinį pripažinimą pelniusi muzikantė lapkričio 23 d.koncertuos Kongresų rūmuose Vilniuje. Tai bus vienintelis Keiko Matsui koncertas mūsų šalyje.

Bilietus į Keiko Matsui koncertą platina BILIETAI LT. Daugiau informacijos svetainėje www.bilietai.lt.

Tokijuje užaugusi Keiko Matsui pirmas pianino pamokas pradėjo lankyti sulaukusi vos penkerių metų. Sužavėta Rachmaninovo, Stievie Wonderio, Maurice‘o Jarre‘o ir Chicko Corea muzikos, jaunoji atlikėja pirmąsias savo kompozicijas sukūrė mokydamasi Japonijos moterų universitete. Vėliau Keiko Matsui studijas finansavo „Yamaha Music Foundation“ fondas. Pirmą kartą publikos dėmesio atlikėja sulaukė su savo grupe „Cosmos“. Kolektyvą, kuris išleido keturis studijinius albumus, puikiai įvertino ne tik džiazo kritikai, bet ir paprasti muzikos gerbėjai.

Solo karjerą Keiko Matsui pradėjo su 1987 m. įrašytu albumu „A Drop Of The Water“. Šį albumą pianistė įrašė kartu su savo vyru Kazu Matsui, o įrašų sesijas pora apmokėjo iš savo santaupų, kurias kaupė medaus mėnesiui. Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose albumas „A Drop Of The Water“ buvo išleistas tik po dvejų metų, Keiko Matsui tuo metu jau garsėjo kaip viena talentingiausia džiazo pianistė pasaulyje. Netrukus atlikėja pasirašė kontraktą su įrašų kompanija „MCA“, kuri išleido du Keiko Matsui albumus „No Borders“ ir „Under Northern Lights“.

Didžioji sėkmė pianistę aplankė 1992 m., kai Keiko Matsui pradėjo bendradarbiauti su džiazo muzikos leidėjais „White Cat“. Nuo tada pianistės įrašai pradėjo svečiuotis populiariausiuose ir perkamiausiuose šiuolaikinio džiazo muzikos topuose. Bene sėkmingiausias Keiko Matsui albumas „Sapphire“ buvo išleistas 1995 m. ir debiutavo perkamiausių džiazo įrašų sąrašo viršūnėje. Kritikai puikiai įvertino vėlesnius pianistės darbus „Whisper From The Mirror“, „Deep Blue“, „The Ring“, „Wildflower“ ir „Walls Of Akendora“. Pastarąjam albumui komercinę sėkmę pelnyti padėjo viena ankstyvųjų Keiko Matsui kompozicijų „Mountain Shakedown“, kurią pianistė įrašė visiškai naujai.

Per daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią karjerą Keiko Matsui išleido 22 albumus, kurie džiazo pianistei pelnė pasaulinę šlovę. Šių metų pradžioje atlikėja išleido albumą „The Road…“, kurį ir pristatys lapkričio 23 d. Vilniaus Kongresų rūmuose vyksiančiame koncerte.

Vienintelį Keiko Matsui koncertą Lietuvoje organizuoja didžiausia Vidurio ir Rytų Europoje koncertinė agentūra „Makroconcert“. Daugiau informacijos ieškokite internete: www.makroconcert.lt.

Vienintelis Lietuvoje vokalinio džiazo kvartetas „Cappella‘A“ tapo rugsėjo 1-3 d. Rijekoje (Kroatija) vykusio tarptautinio vokalinių ansamblių konkurso „Vocal Marathon“ nugalėtoju. Dešimt konkurentų įveikusiems klaipėdiečiams atiteko aukščiausias renginio apdovanojimas „Golden Marathon“.

Konkurso finale pasirodė iš viso 11-a vokalo virtuozų kolektyvų iš įvairių šalių. Nugalėtojai paskelbti šeštadienį vykusios iškilmingos ceremonijos metu. Daugiausia komisijos simpatijų pelnė lietuviai, atlikę ilgai tobulintą džiazo bei klasikos temų, aranžuotų keturiems balsams, programą, kuri tapo ir netrukus pasirodysiančio ansamblio debiutinio albumo pagrindu.

Džiazo, gospelio, soulo, ritmenbliuzo ir kitų stilių kūrinius keturiais balsais be muzikos instrumentų pritarimo atliekantis ansamblis „Cappella‘A“, kuriame dainuoja profesionalūs vokalistai ir pedagogai, dažni Lietuvos džiazo festivalių ir įvairių muzikos projektų dalyviai Aušra Smičiūtė, Kristina Jatautaitė, Rasa Serra ir Mindaugas Putna, buvo gavę vardinį šio Kroatijos konkurso organizatorių kvietimą varžytis „Vocal Marathon“ scenoje.

Konkursą rengia Rijekos muzikos profesionalų įkurta nevyriausybinė organizacija „Association Marathon“, kurios tikslas – skatinti muzikos sklaidą, muzikinio ugdymo plėtrą, koncertų organizavimą, bendradarbiavimą su muzikos propaguotojais Kroatijoje bei užsienyje. Profesionalių vokalinių kolektyvų konkursą globoja Rijekos miesto taryba, regiono administracija bei Kroatijos kultūros ministerija. Renginį filmavo Kroatijos nacionalinė televizija.

„Cappella‘A“ dalyvavimą „Vocal Marathon“ iš dalies parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

„Golden Marathon“ apdovanojimas – jau trečiasis iš šiemet pelnytų kolektyvo. Birželį vokalinių ansamblių konkurse „Tampereen Sävel“ (Tamperė, Suomija) „Cappella‘A“ tapo trečiosios vietos laimėtoja, vėliau konkurse „Solevoci“ (Varezė, Italija) iškovojo geriausios a cappella grupės vardą.

2007-aisiais klaipėdiečiai vokalinių ansamblių konkurse „Vokal.total“ (Austrija) iškovojo vokalinio džiazo propaguotojo, legendinio kolektyvo „The Swingle Singers“ įkūrėjo Wardo Swingle vardinį apdovanojimą, o 2009-aisiais pelnė šio prestižinio renginio auksinį diplomą.

Viešnagė Kroatijos pajūryje lietuvių ansambliui taps įžanga į darbų kupiną rudens sezoną: rugsėjo 29-ąją kvartetas klaipėdiečius pakvies į koncertų salėje „Vakaris“ vyksiantį savo debiutinio albumo pristatymą, o vėliau talkins scenos grandui Gyčiui Paškevičiui jo jubiliejiniame ture, kurio pirmasis koncertas su orkestru spalio 15-ąją planuojamas Alytaus arenoje.

Šio dueto pokalbiai – tai ir tylios, nuskaidrinančios sielą išpažintys, ir aistringi pietietiško temperamento proveržiai. Tokį nuotaikų vėrinį ansamblis žada festivalyje.

18 tarptautinių ir nacionalinių konkursų laureatas G. Pyšniakas ir geriausiu savo šalies atlikėju prieš kelerius metus pripažintas O.Ch. Haagenrudas – vienas kito verti partneriai. Jie jau koncertavo kartu svarbiose Norvegijos ir Lietuvos scenose.

Tačiau groti su tokiu savitu artistu kaip G. Pyšniakas – iššūkis bet kuriam menininkui, juolab – interpretuoti Glebo mėgstamus kūrinius, kaip šį kartą.

Tarsi magiškas gidas

Regis, nėra emocijos, kurios nesugebėtų perteikti šis ugningo temperamento virtuozas, pribloškiantis klausytojus savo technikos arsenalu.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universiteto studentui G. Pyšniakui veriasi vis naujos elitinės salės. Šiemet Glebas pasirodė su Lietuvos kameriniu orkestru Vienos Hofburgo rūmuose. Neseniai jam buvo suteikta garbė pagriežti šių rūmų muziejuje saugoma legendinio italų meistro Antonio Stradivariaus violončele.

2009-aisiais violončelininkas tapo festivalio “The International Holland Music Sessions” Olandijoje laureatu ir pelnė teisę surengti koncertų turą garsiose Europos salėse. Dėl šios teisės varžėsi net 60 jaunųjų talentų iš įvairių pasaulio šalių!

Glebas pasirodė Amsterdamo “Concertgebouw”, Slovakijos, Čekijos filharmonijose ir kitose svarbiose scenose. “Concertgebouw” publika net užkandusi žadą klausėsi jo su pianistu Dariumi Mažintu atliekamų Anatolijaus Šenderovo “Dviejų Sulamitos giesmių”.

Pats šio kūrinio autorius pavadino G. Pyšniaką “magišku gidu”, kuris vedžioja klausytojus muzikos labirintais atverdamas jos grožį. “Kai klausausi šio jauno muzikanto, man visiškai nerūpi analizuoti jo technikos, temperamento ar dinaminių niuansų – noriu tik klausytis muzikos”, – prisipažino kompozitorius.

Įkvėpė violončelės legenda

Kas suteikia Glebui pasitikėjimo savimi, kuris prikausto klausytojų dėmesį jo koncertuose nuo pirmos iki paskutinės akimirkos?

“Muzikantai dažnai bijo suklysti, nutolti nuo kanonų. Man atrodo, kad muzikoje nėra svarbiausia pagroti taisyklingai, – atviravo G. Pyšniakas. – Jeigu įlieji į muziką savo emocijų ir bandai papasakoti kažką asmeniška, mažos klaidelės nublanksta. Prie kompozitoriaus idėjų pridėjus savęs, išeina nuostabus “miksas”!”.

Glebas nuo vaikystės svajojo tapti muzikantu, nors jo tėvų gyvenimas nebuvo susijęs su muzika. “Griežti violončele pradėjau vėlokai – tik devynerių metų. Grojau niekieno neraginamas – tėvai net bandė mane pristabdyti, kad dėl muzikos nenukentėtų kiti mokslai, – pasakojo violončelininkas. – Man labai patikdavo koncertuoti, gerai sekėsi Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, bet to nesureikšminau”.

Viskas pasikeitė po Glebo pažinties su legendiniu kinų kilmės violončelės virtuozu Yo Yo Ma, koncertavusiu ir vedusiu meistriškumo kursus Vilniuje.

“Mane sukrėtė Yo Yo Ma koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, – prisiminė Glebas. – Jis pagrojo Johanną Sebastianą Bachą ir padarė visus laimingus. Tada pagalvojau: kaip nuostabu išeiti į sceną ir visus šitaip apdovanoti – kaip norėčiau tai sugebėti! Pradėjau svajoti, sapnuoti, kad groju su orkestrais, ėmiau daug dirbti. Pabėgdavau iš pamokų ir eidavau namo groti”.

Glebas buvo prasitaręs Yo Yo Ma, kad nori griežti Astoro Piazzolla‘os tango, bet neturi natų. Netrukus maestro agentas vilniečiui jas atsiuntė. Vėliau G. Pyšniakas gavo iš Yo Yo Ma dar ne vieną jo naujausių kompaktinių diskų siuntą.

Gyvena šia diena

Nuo šių įvykių praėjo aštuoneri metai. Per tą laiką Glebas surengė rečitalių Italijoje, Austrijoje, Olandijoje, Kroatijoje, Norvegijoje, Slovakijoje, Lichtenšteine, Portugalijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Čekijoje.

Jis griežė su Porto (Portugalija), Kauno simfoniniais, Maskvos konservatorijos simfoniniu orkestrais, atstovavo Lietuvai daugelyje svarbių užsienio scenų.

“Svarbiausia nesustoti ir žinoti, ko nori iš gyvenimo, – įsitikinęs Glebas. – Aš nežiūriu toli į priekį. Stengiuosi daryti visa, kas įmanoma dabar, kad rytojus nebūtų toks pats kaip ši diena”.

Kerinti violončelė. G. Pyšniakas (violončelė), O. Ch. Haagenrud (fortepijonas, Norvegija); D .Šostakovičiaus, A. Piazzolla‘os, A. Šenderovo kūriniai.

Rugpjūčio 10 d. 19 val. Šv .Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30, Vilnius)

"Veido" archyvas

Rugpjūčio 5–6 dienomis tarptautiniame šlagerių festivalyje “Palanga 2011″ jau vienuoliktą kartą bus renkami populiariosios muzikos karalius ir karalienė.

Kultūros centre “Birutės uoste” pasirodys buvę šlagerių karaliai ir karalienės: Vaida Genytė, Merūnas Vitulskis, Birutė Petrikytė, Birutė Dambrauskaitė, Stepas Januška, Irena Starošaitė, Viktoras Malinauskas, Egidijus Sipavičius, Rosita Čivilytė ir kiti.

Dėl šių metų karaliaus titulo varžysis Rolandas Petrikis, Ruslanas Kirilkinas, Ovidijus Vyšniauskas, Jūratė Miliauskaitė, Rasa Kaušiūtė, Vita Rusaitytė, Rūta Ščiogolevaitė ir kiti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pusmetį praleidusi Maskvoje dainininkė Jurga Šeduikytė vasaros pradžioje kuriam laikui grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsiliejo į šalies kultūrinį gyvenimą. Liepą ji surengė pirmuosius koncertus, o šiuo metu visą dėmesį skiria savo inicijuotam, Maskvos metro keleivių inspiruotam muzikiniam lėlių teatro spektakliui “MetroNomes”. Jei viskas klostysis pagal planą, tarptautinės komandos rengiamo spektaklio premjera didžiuosiuose Lietuvos miestuose įvyks rugsėjo pabaigoje.

Su tris albumus išleidusia ir dviženklį skaičių įvairių apdovanojimų gavusia dainininke kalbamės apie naująjį spektaklį, kūrybą ir šiandieninę Lietuvos kultūros situaciją, nejučiomis nukrypdami į meno žmonių taip nemėgstamą, bet ir jiems neišvengiamą temą – pinigus.

VEIDAS: Kol kas apie naująjį spektaklį esate prasitarusi nedaug: žinome tik pavadinimą, premjeros datą. O koks bus spektaklio turinys? Kokie jo atsiradimo motyvai?

J.Š.: Spektakliui pradinę idėją davė Maskvos metro sutikti išskirtiniai personažai. Jei Lietuvoje tokių žmonių yra vienetai, ten jų dešimtimis kasdien važiuoja. Tarkime, – žmogus, kuris kelionės metu, kiek įkaušęs, atsistoja ir pradeda visiems girdint deklamuoti Jeseniną. Kiti keleiviai jam ploja, išlipdamas jis pasako, kad jo laukia žmona ir jam dabar bus šakės. Arba būna, eina minia, ir tu pastebi iš jos vienintelį žmogų, kuris išsiskiria, patraukia dėmesį. Kas yra tai pastebėjęs, supras, apie ką kalbu. Man įdomu, ką tokie žmonės galvoja, kaip jie gyvena. Pradėjau rašyti apie juos miniatiūras, taip interpretuodama jų mintis. Tuo metu tikrai dar nemaniau, kad viskas išaugs iki muzikinio spektaklio.
Spektaklį režisuoti rugpjūčio mėnesį atvyksta Armėnijos Jerevano lėlių teatro režisierė Zara Antonyan. Ji dirbs su jaunais lėlių ir pantomimos teatro lietuvių aktoriais. Aš esu idėjos, tekstų ir muzikos autorė, darbą prie muzikinės dalies baigiau vos prieš kelias dienas. Pasiruošimas ir kūryba truko daugiau nei pusę metų, tad dabar norisi viską kuo greičiau paleisti į gyvenimą. Su Zara iš anksto dėliojamės mintis, internetu tariamės dėl scenografinių sprendimų.

VEIDAS: Per pusmetį, praleistą Maskvoje, galėjote įsijausti į Rusijos didmiesčio kultūrinį gyvenimą. Ar įmanoma jį kaip nors palyginti su situacija Lietuvoje?

J.Š.: Aš tokio klausimo sau net nekeliu. Maskvoje žmonių yra tiek, kad bet ką darydamas rasi savo publiką. Be to, ten gyvenimo tempas atrodo šimtą kartų greitesnis, ne visi žmonės su juo suspėja, dėl to jiems reikia kultūros. Kalbu su ten gyvenančiaisiais, jie man sako: “Mes į šį miestą tik dėl pinigų atvažiavom, mums niekas kitas nerūpi.” Tačiau manau, kad tai yra saviapgaulė. Kiekvienas žmogus, kuris atiduoda daug energijos, jos turi ir pasisemti. Dėl to maskviečiai bent kartą per savaitę eina į teatrą, į koncertus, jie yra apsišvietusi publika, nors tyčia patys to tarsi ir nesiekia – tiesiog be dvasinio peno ten ilgai neišsilaikysi.

Palyginti Lietuva yra maža ir šį mažumą galėtų kompensuoti tik labai stiprus noras kultūriškai vystytis, intelektualėti. Bet mūsų šalyje tai nelabai įmanoma – esame žemės, gamtos šalis. Daliai šalia gamtos gyvenančių žmonių yra visiškai nusispjauti į bendražmogiškas ar meno problemas – taip ir turi būti. Tačiau aš tikrai nesu nusivylusi lietuviais – Dievas mums nepagailėjo gabių, širdį džiuginančių žmonių, reikia tik juos saugoti. Naujasis spektaklis yra savotiškas atsidėkojimas Lietuvos publikai, kuriai jaučiuosi daug skolinga. Kartu tikiuosi, kad jis taps impulsu jauniems žmonėms kurti kai ką naujo ir drąsaus.

Mane stebina tik valdžios sprendimai dėl mokesčių kūrėjams. Jie kirto absoliučiai visiems, pasidarė praktiškai nebeįmanoma pragyventi iš kūrybos, jeigu nesi “didelis” arba parsidavėliškai “lankstus”. Tokiomis sąlygomis daug kam Lietuvoje yra sudėtinga pasilikti. Bet aš tikiuosi, kad viskas pagerės.

VEIDAS: Kokias prielaidas tam matote?

J.Š.: Prielaida vienintelė: žmogus iš esmės yra geras, tačiau labai stipriai priklausomas nuo aplinkos poveikio. Kokius 70 proc. jo gyvenime nulemia išoriniai veiksniai, ir tik gal 30 proc. jis atsineša gimdamas. Jei savo pavyzdžiu darysime nors menką teigiamą įtaką tiems 70 proc., tai atneš rezultatą.

Štai aš negaliu pasigirti, kad visada vargšams duodu pinigų, nes kai kurie labai agresyviai prašo. Prieina ir rėkia: “Duok du litus.” Tiesiog tau į veidą. Išsigąstu. Bet stengiuosi kompensuoti tai nuoširdžiu darbu, kuriuo vėliau dalijuosi su žmonėmis. Tikiu, kad ne tik man, bet ir jiems to reikia. Vienu iš pagrindinių meno tikslų dabar matau pagalbą atsitraukiant nuo per greito gyvenimo tempo, poilsį, per kurį žmogus galėtų prikaupti naujų jėgų, pasisemti švarių emocijų.

VEIDAS: Ar per greitą gyvenimo tempą jauti ir Lietuvoje?

J.Š.: Mes esame veikiami didžiųjų šalių skubėjimo ir su tuo sunkiai susitvarkom. Taip, pas mus tempas yra mažesnis, mažiau padarom, esam mažiau matomi, gal kartais apskritai nematomi. Dėl to aplinkui tvyro nerimas. Reikia išmokti paversti vidine energija, pati visada siekiu kažką padaryti taip stipriai, kad nebereikėtų galvoti, ar tai bus įvertinta ne tik Lietuvoje.

Tačiau, kalbant apie įsitvirtinimą užsienyje, išvykusi į Maskvą supratau, kaip svarbu pajusti kontekstą, pagyventi toje aplinkoje, kuri tau aktuali. Lietuvoje tave veikia beržai, liepos, ąžuolai, žolė, lėtesnis tempas, o ten tu gauni patirtį ir, jei pasiseka, tampi aktualus, įsilieji į jų kontekstą. Tai yra esminis dalykas menininkui. Jis turi šnekėti apie tai, kas skauda žmonėms, ir jam pačiam turi skaudėti dėl to.

VEIDAS: Vis dėlto atrodo, kad bent jau iš Lietuvos muzikos pasaulio, to kol kas niekam nepavyko padaryti – Lietuvoje žvaigždėmis laikomi muzikantai kirtus sieną tampa nebeaktualūs.

J.Š.: Kodėl nepavyko? Alina Orlova dabar visur graibstoma, reikia pagaliau išmokti tuo džiaugtis. Bet sutinku, kad Lietuvos žvaigždės yra ramiai spindinčios. Nėra psichozės, nėra klykiančių gerbėjų, bet ar to tikrai reikia? Vietoj žvaigždės kulto pas mus egzistuoja tyli pagarba, kuri, bent jau man, labai patinka. Kartais užtenka pasižiūrėti į žmogų, jis tyli, bet matai, kad jam koncertas patiko. Tokie žmonės leidžia tau būti. O psichozės apimti galėtų ir neleisti. Ar ne “Kvepalų” filme buvo scena, kur žmogų suplėšė į gabalėlius? Kai 1000 žmonių nori žūtbūt prisiliesti, jau reikia saugotis. O Lietuvoje yra ramu, saugu.

VEIDAS: Tačiau tokiomis aplinkybėmis vėl iškyla pinigų klausimas. Juk dėl per mažos auditorijos, dauguma Lietuvos kūrėjų didžiąją laiko dalį praleidžia užsiimdami visiškai kita veikla, kuri jiems garantuoja pajamas. Kūrybai laiko ir įkvėpimo lieka nedaug.

J.Š.: Sutinku, deja, pinigų klausimas dažnai yra esminis. Taip buvo ir prieš pradedant kurti naująjį mūsų spektaklį. Jau pačioje pradžioje mes negavom Kultūros rėmimo fondo finansavimo. Vis dėlto komanda susibūrė, visi pasiryžo dirbti iš idėjos. Bet vėl – žinojau, kad jei bus dirbama iš idėjos, negalėsiu jaustis ramiai, nes girdėsiu nevalgiusių vaikų klyksmą.

Nesuprantu, kokia situacija Lietuvoje su valstybės rėmimu kultūrai. Šįkart pabandėme, atrodo, projektas ir įdomus, ir tarptautinis, bet nieko negavome. Galbūt jie netiki, kad aš pinigų neturiu? Sutinku, gal kažkas buvo ne taip projekto paraiškoje, bala nematė. Tačiau, jei manęs klausia, ar aš patriotė, atsakau, kad norėčiau būti patriotė šalies, kurioje sudarytos sąlygos kurti, kur jautiesi saugus, kur tave palaiko. Patriotizmas – gyvas daiktas, jį reikia maitinti.

VEIDAS: Kaip vis dėlto gavote lėšų spektakliui?

J.Š.: Ilgai galvojau, ką daryti, ir supratau, kad vienintelis įmanomas dalykas yra mecenavimas. Esminė mecenavimo nauda yra ta, kad projektą remiantis žmogus ar verslo įmonė, gali ne tik sulaukti viešumo, bet ir pagerinti savo įvaizdį savo tikslinės auditorijos akyse – ypač, jei ji sutampa su projekto publika. Kartais norisi, kad verslininkai žiūrėtų į tai plačiau, nenorėtų rezultato iš karto. Lietuvoje dažnai susiduriu su siauroku požiūriu – akivaizdžios naudos norima iš karto. Tai natūralu – tokį požiūrį suformavo maža rinka, maži pinigai ir greita apyvarta.

Nepaisant tokio konteksto, išsiunčiau gal 80 laiškų įvairiems verslininkams su projekto pristatymu, gražiu prašymu prisidėti, paaiškinimais, ką mes darome ir kodėl mes jiems galime būti naudingi. Galiausiai radome keletą komercinių rėmėjų. Labai tuo džiaugiuosi, nes antraip projekto tiesiog nebūtų arba būtų, bet vėl girdėčiau alkanų vaikų verksmą.

Kai pagalvoji, – užtektų, kad kiekvienas tų 80 verslininkų paremtų po 100 Lt – jie tikrai nenuskurstų, o projektas įvyktų. Kultūros žmonėms kiekviena tokia parama yra labai svarbi, nes jiems irgi jau nusibodo zyzti, norisi pradėti džiaugtis šalimi, kurioje gyvena.