Koncertinio sezono pradžioje dirigentas Gintaras Rinkevičius garsiai pareiškė, kad valstybė tyčiojasi iš menininkų. Per žiniasklaidą nuvilnijo Maestro griežtų pasisakymų banga, kurią atsivijo pranešimas apie dar vieną Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) laukiantį Valstybės kontrolės vizitą. Dirigentas su pareigūnais apsikeitė kaltinamaisiais argumentais, o toliau, kaip Lietuvoje dažniausiai nutinka, viskas grįžo į įprastas vėžes.

Kas bręsta tyloje, kurioje skendi valstybinių lėšų švaistymu apkaltintos kultūros įstaigos, šįkart iš G.Rinkevičiaus mėgino išklausti “Veidas”.

– Auditorių pateikti skaičiai byloja, kad Jūsų už vieną koncertą gaunamas honoraras (beveik 2800 Lt) tolygus Jūsų orkestro muzikanto mėnesio atlyginimui. Ar nebijote “apačių maišto”?

– Profesionalais save vadinantys auditoriai, prikišantys man už 30 koncertų gautą 84 tūkst. Lt honorarą, nenutuokia, kiek rinkoje vertas dirigento darbas. Mano atlygis čia kelis kartus mažesnis nei gaučiau diriguodamas svetur.

Norvegijoje mano honoraras už koncertą – 5 tūkst. eurų. Netgi diriguodamas spektaklį greta stovinčiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre gaunu 4 tūkst. Lt. Tuo tarpu iš užsienio kviestiems žymesniems dirigentams už koncertą mokama maždaug po 4 tūkst. eurų. Kiek kartų tai viršija mūsų muzikantų atlyginimus?.. Bet kitaip užsieniečiai čia nevažiuos. Juos dabar ir matome retai, nes nėra tokių pinigų. O kolegos lietuviai (tarkim, Mindaugas Piečaitis, dirigavęs LVSO “Gaidos” atidarymo koncerte) už parengtą programą gauna tiek pat, kiek ir aš.

Bet jei kontroliuojančios institucijos, besiremdamos skaičiais, ims spręsti, koks dirigentas arba kuris solistas turi stovėti scenoje, – tai reikš, kad kūrybiniam procesui pradeda vadovauti žmonės, neturintys tam jokios profesinės kompetencijos.

– Ar tiesa, kad Valstybės kontrolierių nemalonėn patekote dėl asmeninio konflikto su Kultūros ministerijos auditoriumi Gediminu Urnevičiumi?

– Tai pamokanti istorija apie tai, kuo gali baigtis skundimas. Aštuoniolika orkestro gyvavimo metų su auditoriais neturėjome jokių bėdų. Bet 2008-aisiais, iškart po rinkimų, pas mus apsilankė Kultūros ministerijos Vidaus audito skyriaus specialistai G.Urnevičius ir Janė Gruzdzevičienė. G.Urnevičius pareiškė, kad esu parašęs pernelyg daug įgaliojimų orkestro direktoriui Jurgiui Banevičiui, vadinasi, nedirbau savo tiesioginio darbo kaip orkestro meno vadovas ir neteisėtai imu už tai atlyginimą. Paprašiau jo, kad verčiau ieškotų finansinių pažeidimų, užuot aiškinęs, kaip turėčiau vadovauti simfoniniam orkestrui, nes manau, kad tai sugebu geriau. Tai, kas dėjosi po to, galėčiau pavadinti asmeniniu pono G.Urnevičiaus kerštu. Jis nuo mūsų ir neslėpė, kad didelės įtakos audito išvadoms turėjo “žmogiškasis faktorius”. Dabar štai laukiame jau ketvirto (per porą metų) valstybės kontrolierių vizito, nors tokiam tikrintojų uolumui nėra jokių motyvų: nei mes VEKS milijonus žarstėme, nei brangias statybas arba remontus pastaruoju laiku darėme.

– Ar žinią apie dar vieną patikrinimą priėmėte kaip atsaką į savo komentarus dėl netoleruotinos kultūros žmonių padėties valstybėje?

– Pradėkim nuo to, kad mano pasisakymai buvo atsakas į Valstybės kontrolės išplatintus pranešimus, kuriuose nurodoma, neva kultūros institucijos turėtų išmokti skaičiuoti pinigus. Norėjau pareikšti, kad kultūros institucijos moka skaičiuoti pinigus, tačiau gaudamos mažesnes dotacijas ir kartu mokėdamos keturiskart didesnius mokesčius tiesiog nebesugeba išgyventi. Tame kontrolierių pranešime buvo punktų, kuriuos laikau melagingais. Pavyzdžiui, tai, kad 2009 m. rugpjūtį padidinome algas mūsų orkestro muzikantams. Tikrai būčiau nieko prieš jas padidinti, bet realiai tik pakėlėme muzikantų algos koeficientą, o sumažinome jiems mokamus priedus. Bendras atlyginimų fondas dėl to nepadidėjo, o atvirkščiai – sumažėjo.

Ir apskritai – manau, kad šiuo metu kai kas bando kelti savo reitingus, žemindamas kultūros žmones. Ką gi daugiau reiškia tokie visus iš eilės apvaginantys spaudos pranešimai? Valdininkai pajuto, kad mus murkdydami, patys kyla visuomenės akyse. Sudaromas įspūdis, kad čia šis tas nešvaraus vyksta. Nors visi, lankantys mūsų koncertus ir operinius pastatymus žino, kad tai verti dėmesio produktai.

– Buvo užsimenama, kad kontrolierių vizitai padažnėjo, nes netaisote įstaigoje aptiktų pažeidimų.

– O kaip ištaisyti nesamus pažeidimus: dar kartą mažinti algas, kurios ir taip jau buvo sumažintos? Į visas protingas auditorių pastabas atsižvelgėme. Tarkim, orkestre 2008-aisiais dar nebuvo nustatyti tarnybinių mobiliųjų telefonų sąskaitų limitai, bet iškart po revizijos tai buvo padaryta. Būta ir buhalterinės netvarkos, nes viena po kitos mus paliko dvi trumpai dirbusios finansininkės. Juk tam, kad turėtum biudžetinių pinigų tvarkymą išmanantį specialistą, turi jam mokėti padorų atlyginimą, o mes atsidūrėme situacijoje, kai nebegalėjome sau to leisti. Tačiau dabartinei finansininkei Danguolei Zulonienei priekaištų neturime nei mes, nei Kultūros ministerija.

– Ar tiesa, kad šiuo metu už dirigavimą LVSO organizuojamiems koncertams nebeimate honorarų?

– Toks mano asmeninis sprendimas. Viena vertus – taip elgiuosi, nes sunki orkestro finansinė padėtis. Kita vertus – man įdomu, kiek laiko valdančiosios institucijos toleruos tokią situaciją: juk milijonu litų per metus sumenkusios valstybės dotacijos dirigento honorarais neužkamšysi. Pats ir toliau laikausi  nuomonės, kad kiekvienam žmogui už darbą turi būti sumokėta. Kai sėdame į taksi, nesakome: “Dabar vežk mane nemokamai”. O muzikantui, nacionalinės premijos laureatui, galima taip pasakyti. Mano darbo sutartyje su Kultūros ministerija numatyta, kad už kūrybinių programų parengimą bus mokamas papildomas atlygis. Todėl, atvirai šnekant, lūkuriuoju būsimų rinkimų. Jei ir po jų niekas nesikeis, teks priimti radikalesnius sprendimus.

– Pavyzdžiui, emigruoti?

– Supraskit – mane kviečia ir mano darbą svetur vertina kur kas geriau nei Lietuvoje. Dėl to man skaudu. Nebaisu prarasti vietos, nes turiu jų – ir antrą, ir trečią. Lietuva – maža šalis, kuriai kažkodėl atrodo, kad profesionalai turi dirbti nemokamai, o jeigu nesutinka ir išvažiuoja – tai jų asmeninis reikalas. Bet juk iš Lietuvos traukiasi talentingiausias jaunimas. Mūsų muzikantų parengimas jau dabar silpnesnis, nei buvo prieš dešimtmetį. Prisidėjo ir stojamųjų tvarkos kvailystės, verčiančios perspektyvius atlikėjus rinktis studijas ne Lietuvoje. Štai dabar rengiame koncertų ciklą “Jaunųjų talentų galerija”, kuriame su mūsų orkestru groja prestižinius tarptautinius konkursus laimėję muzikantai. Lietuviškų pavardžių šiame cikle pristatyta bus, tačiau ar bus tikrų lietuviškosios atlikėjų mokyklos atstovų? Nebent pianistas Gintaras Januševičius, bet ir jis jau studijuoja Vokietijoje. Tai šį tą byloja. Galiu prisipažinti, kad man, kaip dirigentui, neužtenka to profesionalumo lygio, kurį muzikantas šiandien įgyja studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ypač tai pasakytina apie stygininkus. O pūtikai, kuriuos priimame į orkestrą, praktiškai visi būna perėję užsienio stažuotes. Jaunimas tai mato ir taipogi veržiasi į užsienį.

– Neseniai kalbinome Lietuvos nacionalinio baleto trupės vadovę Tatjaną Sedunovą. Ji neslėpė, kad šokėjų algos pernai sumažėjo, tačiau teigė, kad sunkmečiu taip ir turėtų būti. O jūs atvirai  rėžiate, kad taip būti neturi?

– Taip tikrai neturi būti. Į kultūros sritį netgi ekonominio pakilimo metu valdžios požiūris buvo ne pats geriausias. Žinau, koks požiūris kitose šalyse, todėl kalbu apie tai garsiai. Aišku, lieka ir teisingo lėšų paskirstymo klausimai. Jei Nacionalinė filharmonija užsidirba 11 proc. savo biudžeto, o LVSO – 53 proc., tai kuri iš organizacijų, jūsų nuomone, geriau tvarkosi ekonominiu požiūriu? Ištisus dvidešimt metų stengiausi pasiekti, kad mūsų orkestro muzikantų atlyginimai prilygtų Filharmonijos muzikantų atlyginimams, bet man taip ir nepavyko. Kvalifikuotų muzikantų netgi sostinėje yra mažai, dalis jų groja visuose trijuose profesionaliuose simfoniniuose orkestruose. Obojininkų, trimitininkų, valtornininkų ieškome su žiburiu.

– Tiek “Jaunųjų talentų galerijoje”, tiek apskritai šalies koncertinėse afišose mirga daug rusiškų pavardžių. Turbūt esate girdėjęs sąmokslo teorijų, kad visa tai – neatsitiktinis reiškinys?

– Natūralu, kad diplomatai stengiasi panaudoti valstybių sukauptą kultūrinį potencialą tam tikriems tikslams. Tame nėra nieko smerktina. Atvirkščiai – manau, kad lietuvių diplomatai šiuo požiūriu turėtų gerokai pasimokyti iš rusų, nes mes savojo potencialo neišnaudojame. Kai simfoninis orkestras iš Lietuvos Vasario 16-ąją koncertuos vienoje iš prestižinių Maskvos koncertų salių – tuomet sakysiu, kad tai teisingas valstybės požiūris. O jei kalbame apie tokius pasaulinio lygio atlikėjus kaip neseniai Vilniuje viešėjęs pianistas Jevgenijus Kissinas, tai šitokie talentai priklauso žmonijai, o ne vienai kuriai nors tautai. Šiuo požiūriu Ūkio banko ir Nacionalinio operos ir teatro iniciatyvą galėčiau tik pasveikinti. Gaila, žinoma, kad panašūs koncertai Lietuvoje tėra prieinami rinktinei publikai, o ne, pavyzdžiui, muzikos mokytojams. Jei pono Vladimiro Romanovo fondas sudarytų sąlygas į tokius renginius patekti didesniam inteligentijos būriui – skirčiau jam dar daugiau liaupsių.

"Veido" archyvas

M.Mathieu šiemet švenčia kūrybos 45-metį

Su Prancūzijos estrados žvaigždės Mireille Mathieu dainomis užaugę ar romantiškus jaunystės metus išgyvenę lietuviai pagaliau turės galimybę pirmą kartą ją išvysti Lietuvoje – lapkričio 26 d. atlikėja koncertuos Vilniaus pramogų arenoje.

Daugeliui tautiečių 64 metų prancūzų atlikėjos dainos, tokios kaip “Santa Maria De La Mer”, “Acropolis Adieu”, “C’est Ton Nom” ar “Mon Credo” pažįstamos iki skausmo. Daugybę hitų sukūrusi Edith Phiaf sekėja vadinama Mireille Mathieu iš viso per keturis dešimtmečius scenoje įrašė 1200 dainų ir išleido apie 80 albumų.

Įdomu tai, kad M.Mathieu neretai, siekdama atsidėkoti gerbėjams už šiltą priėmimą ir norėdama užmegzti artimesnį ryšį su tolimos šalies klausytojais, vieną dainą pasistengia atlikti svečios šalies kalba. Tad iki šiol atlikėja yra dainavusi net devyniomis skirtingomis kalbomis – vokiečių, rusų, kinų bei kitomis.

Šiemet, minėdama savo 45-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejų, M.Mathieu ne tik lanko gerbėjus Europoje, bet ir išleido savo muzikinę karjerą apibendrinantį dainų rinkinį “The Best Of Mireille Mathieu”. Į dvigubą albumą, kurį bus galima įsigyti koncertų metu, sudėta 40 garsiausių hitų. Šiuos žinomiausius kūrinius atlikėja atliks ir Vilniuje, atvykusi kartu su savo orkestru.

Ją kviečiasi prezidentai

M.Mathieu talentą ir romantiškas dainas vertino ir tebevertina ne tik milijonai gerbėjų visame pasaulyje, bet ir aukščiausio lygio vadovai Prancūzijoje bei už jos ribų. Mireille kurį laiką buvo išrinkta Marianne – Prancūzijos valstybės simboliu, kurio biustai, sukurti pagal išrinktos moters bruožus, papuošia visos Prancūzijos merijas.

Prancūzijos prezidentu tapęs Nicolas Sarkozy būtent M.Mathieu pakvietė atlikti Prancūzijos himno  “Marselietės”.
Svarbu paminėti, kad M.Mathieu muzikos mėgo klausytis ir popiežius Jonas Paulius II, ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, ir Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II, ir dauguma Rusijos vadovų.

Beje, Rusijoje M.Mathieu itin populiari, tad šioje šalyje dainininkė dažna viešnia. Draugiški jos ryšiai su Rusija prasidėjo dar šeštajame dešimtmetyje, kai Mireille koncertai Sovietų Sąjungos piliečiams būdavo tarsi langas į Europą. Prieš porą metų premjeras Vladimiras Putinas buvo pakvietęs ją surengti koncertą Maskvos Raudonojoje aikštėje, šiemet rugsėjį ji vėl koncertavo Raudonojoje aikštėje, tarptautiniame kariuomenės muzikos festivalyje. O praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas Kremliuje surengtoje Nacionalinės vienybės dienos minėjime apdovanojo M.Mathieu Draugystės ordinu už kultūrinių ryšių su Rusija stiprinimą.

Gimė gausioje šeimoje

Priminsime, kad atlikėja 1946 metais gimė Avinjone, gausioje šeimoje – buvo vyriausia iš 14 savo brolių ir seserų. Šeima vertėsi sunkiai, tad Mireille teko anksti pradėti dirbti, kad padėtų tėvams. Meilę muzikai greičiausiai paveldėjo iš savo tėvo, kuris žavėjosi opera, tad M.Mathieu nuo pat vaikystės dainavo bažnyčios chore, o savo muzikinę karjerą pradėjo televizijos dainų konkursuose. 1964-aisiais, dalyvaudama trečią kartą, 19 metų M.Mathieu laimėjo televizijos dainų konkursą, kuriame atliko E.Piaf dainą “La Vie en rose”, ir iškart išgarsėjo. O filmuodamasi konkursuose ji sutiko tuomet labai žymų prodiuserį Johną Starką, kuris ją pavertė pasaulinio garso žvaigžde.

“99 proc. mano sėkmės – darbas ir dar kartą darbas”, – atskleidžia M.Mathieu. Tikroji sėkmė dainininkę aplankė 1966 metais, kai per pusmetį ji pardavė milijoną savo įrašų ir įžengė į Prancūzijos estradinės muzikos olimpą. Jos pirmieji singlai “C’est ton nom” ir “Mon credo” iškopė į radijo stočių geriausių dainų viršūnę ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Didžiulis talentas ir nuostabus balsas leido jai užkariauti publiką visame pasaulyje. Atlikėjos populiarumas už gimtosios Prancūzijos ribų fenomenalus – joks kitas Prancūzijos atlikėjas nepasiekė tokios šlovės, kaip Mireille Mathieu.

Beje, atlikėja niekuomet nebuvo ištekėjusi ir nesusilaukė vaikų. “Tai mano pasirinkimas, o ne auka. Man gyvenime yra du svarbiausi dalykai – dainavimas ir mano šeima”, – ne kartą tvirtino gausų būrį brolių, seserų, dukterėčių ir sūnėnų turinti dainininkė.

"Veido" archyvas

“De Phazz” atliks naujas ir jau pamėgtas dainas

Vokiečių muzikantai “De Phazz” – dažni svečiai Lietuvoje. Beveik kasmet į mūsų šalį koncertuoti atvykstanti grupė kaskart pateikia staigmenų: pernai ji koncertavo Trakų pilyje su Kauno bigbendu, o šįkart pristatys naują albumą “LaLa 2.0″. “De Phazz” koncertas lapkričio 18 d. vyks “Forum Palace” klube “Balsas.lt”.

Muzikos kritikai pabrėžia, kad vokiečių prodiuserio ir instrumentalisto Peterio Baumgartnerio įkurtos grupės “De Phazz” muziką sunku įsprausti į konkretaus stiliaus rėmus. Vieni “De Phazz” dainose apčiuopia elektroninės šokių muzikos ir džiazo hibridą, kiti įžvelgia downtemp džiazo stilių, maišytą su soul, lotynų, triphopo, drum and bass elementais. Pats P.Baumgartneris savo muzikos stilių apibūdina kaip “džiazą, atliekamą ir patefonu”, o įkvėpimo kūrinių skambesiui bei miksavimui jis semiasi ir iš Ellos Fitzgerald dainų, ir iš 10 euro centų kainavusių įrašų, rastų sendaikčių turguje.

P.Baumgartneris abejoja, kad šiais laikais kas nors iš tiesų sukuria visiškai naują skambesį. “Nemanau, kad tai įmanoma. Traukinyje, prekybos centre, oro uoste nuolat girdi tiek daug dainų. Iš tiesų aš negaliu pasakyti, ar tai, ką kuriu, yra nauja, ar tai kažkur išgirdau prieš dvi dienas”, – atvirai prisipažįsta “De Phazz” lyderis.

Grupė mėgsta eksperimentuoti, tad P.Baumgartneris save apibūdina labiau kaip muzikinio koliažo menininką negu kaip kompozitorių ar instrumentalistą. “Tai, ką darau, yra koliažas. Man patinka sujungti dalykus, kurie paprastai nesiderina”, – aiškina P.Baumgartneris.

Jis mano, kad daina pati valdo kūrybos procesą, o kūrėjas – tik priemonė. “Iš pradžių būna idėja, nuo kurios pradedi kurti – ritmas, skambesys ar žodžiai, bet vėliau daina pati atskleidžia savo identitetą, pasirenka popmuzikos, džiazo ar kitą stilių”, – kūrybos proceso subtilybes aiškina muzikantas.

Išleido aštuonis albumus

Grupė “De-Phazz” – produktyvus kolektyvas: 1997 metais išleidusi pirmą albumą “Detunized Gravity”, šiemet pristato jau aštuntąjį savo kūrybos vaisių. O juk dar pernai grupė geriausius savo kūrinius įrašė su bigbendu, o rezultatą įamžino albume “Big”. Ta proga surengtose gastrolėse po Europą “De-Phazz” muzikantams talkino visos sudėties orkestrai.

“Mano muzika suteikia erdvės – gali nesiklausyti jos nuolat, bet jei klausaisi nuolat ir giliai, turėtum rasti mažų perliukų”, – įsitikinęs kūrėjas.

Beje, šios grupės sudėtis dažnokai keičiasi, o pastoviausi nariai – grupės lyderis ir įkūrėjas P.Baumgartneris bei vokalistai Karlas Friersonas ir Pat Appleton.

"Veido" archyvas

Pabaisų kaukėmis pasipuošę “Lordi” surengs akį džiuginantį šou

Ištikimi tradicijai koncertuoti su pragaro išperų kaukėmis, suomiai “Lordi” po trejų metų pertraukos vėl kviečia lietuvius į siaubo ir roko puotą.

Nors 2007 metais atvykę į Lietuvą “Lordi” stebėjosi, kodėl juos puola vietinės davatkėlės, o koncertų salės – apytuštės, šiandien atlikėjai nuoskaudos nejaučia. Jie vėl atvyksta į Lietuvą surengti pirotechnikos efektais ir siaubo personažų kostiumais pagardintos puotos. Į europinį turą išsirengę Suomijos rokeriai “Lordi” Vilniuje, “New York” klube, koncertuos lapkričio 8 d.

Gerbėjams Lietuvoje “Lordi” ne tik atliks pamėgtas melodijas, bet ir pristatys dainas iš naujojo albumo “Babez For Breakfast” (“Vaikai pusryčiams”), kuris prekybos vietose pasirodė rugsėjo mėnesį. Grupės lyderis Mr. Lordi (tikrasis vardas Tomi Putaansuu) tvirtina, kad naujausio albumo skambesys šiltesnis ir realistiškesnis. Tiesa, grupė stengiasi nenukrypti nuo savo šaknų ir kurti muziką, primenančią 8-ojo dešimtmečio skambesį. “Lordi” neslepia, kokie užsienio atlikėjai jų muzikai daro įtaką: jų tvirtinimu, “Lordi” – tai Alice Cooperio teatrališkumo bei grupės “Kiss” pamėgtos pirotechnikos mišinys.

“Mes nenorime sukurti parodijos. Mes siekiame atlikti atnaujintą 8-ojo dešimtmečio muzikos versiją. Esame monstrai, kurie groja melodingą sunkųjį roką”, – pabrėžia grupės lyderis Mr. Lordi.

Albumą “Babez For Breakfast” grupė įrašinėjo JAV, o jį prodiusavo amerikietis Michaelas Wageneris, kūręs platininiais tapusius albumus tokiems atlikėjams ir grupėms, kaip “Metallica”, Ozzy Osbourne’as, Alice Cooperis ar Janet Jackson. Grupės nariai galimybę dirbti su šiuo prodiuseriu vadina atsitiktinumu.

“Mes jau buvome dirbę su visais suomių prodiuseriais, su kuriais norėjome, tad svarstėme, ką pasikviesti dirbti kartu šįkart. Gitaristas Amen sumanė papokštauti ir nusiuntė elektroninį laišką mūsų įrašų studijai, prašydamas susitarti su M.Wageneriu. Tačiau įrašų studijos darbuotojai nesuprato, kad tai pokštas, ir su juo susisiekė. M.Wageneris atsakė, kad imsis šio darbo”, – linksmą istoriją porina Mr. Lordi.

Be kostiumo koncertavęs būgnininkas – pašalintas

“Lordi” ištikimai laikosi tradicijos koncertuoti tik persirengę siaubo filmų personažais, nors internete galima rasti ir be kaukių įamžintų grupės narių nuotraukų. Įvaizdžio puoselėjimas reikalauja nemažai pastangų: Mr. Lordi užsidėti veido grimą ir kaukę trunka tris valandas, o po koncerto pašalinti visą grimą ir klijus – pusantros valandos.

O už taisyklių nesilaikymą grupė baudžia. Spalio pradžioje iš “Lordi” buvo pašalintas būgnininkas Kita, nes nusimetė kaukę, kad kartu su kita grupe dalyvautų atrankoje į 2011 metų “Euroviziją”. Prasižengusį narį jau pakeitė naujas būgnininkas – Otus.

Tokią grupės tradiciją palaiko ir gerbėjai. Kai 2006 metais, netrukus po “Eurovizijos” finalo, suomių žurnalas “Seiska” išspausdino grupės lyderio T.Putaansuu nuotrauką be kaukės ir atskleidė jo tapatybę, šalyje kilo didžiulės diskusijos. Žurnalas gavo daugiau kaip 200 tūkst. žmonių pasirašytą protesto laišką dėl nepagarbos Mr. Lordi privatumui, be to, daug kas atšaukė žurnalo prenumeratą. Žurnalo redakcija buvo priversta atsiprašyti.

Beje, pabaisų kostiumai parinkti neatsitiktinai. Mr. Lordi yra didelis siaubo filmų gerbėjas, o jo mėgstamiausių filmų trejetukas – “Numirėlių aušra”, “Kruvinosios skerdynės Teksase” ir “Piktieji numirėliai 2″.

Šūkis apie suvalgytus vaikus dingo

Kai grupė 2006 metais laimėjo “Eurovizijos” finalą ir staiga išgarsėjo visoje Europoje, pragariškas “Lordi” įvaizdis sukėlė dvasininkų bei tikinčiųjų pasipiktinimo bangą.

Per pirmąją viešnagę Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje koncertavę atlikėjai užrūstino ir uostamiesčio krikščionis. Šie pasipiktino, esą grupė koncertuoja nederamoje vietoje – Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos Michealseno centre Klaipėdoje, o Krikščionybės žiniasklaidos tarnyba netgi ragino boikotuoti koncertą. Nežinia, turėjo tai įtakos ar ne, tačiau “Siemens” arenoje Vilniuje buvo susirinkę penkiskart mažiau žmonių, nei į ją telpa – apie porą tūkstančių.

Šįkart jokių viešų protestų prieš pabaisų kostiumais apsitaisiusius muzikantus nelaukiama, o koncertas rengiamas kur kas mažesnėje erdvėje – “New York” klube. Tiesa, organizatoriai koncertinę reklamą, kurioje skelbė, kad rokeriai pusryčiams suvalgys jūsų vaikučius, vis dėlto pakeitė – dabar gąsdina, kad pabaisos suvalgys mūsų pupytes. Kodėl pasikeitė šūkis, koncertą organizuojančios “Relax Live” agentūros darbuotojai nekomentavo, tačiau galima numanyti, kad provokuojantys “Lordi” koncerto šūkiai vėl kažkam užkliuvo.

“Eurovizijos” šlovė neblėsta

Priminsime, kad 2006-aisiais laimėję “Eurovizijos” konkursą “Lordi” gimtinėje tapo tikromis įžymybėmis, o jų šlovė neblėsta iki šiol. “Ar tai ne nuostabu? Esame roko grupė, o ką tik laimėjome popmuzikos dainų konkursą”, – iš karto po finalo surengtoje spaudos konferencijoje stebėjosi grupės lyderis “Mr. Lordi”.

Suomijoje kilo tikra “lordizmo” banga. Grupė atidarė siaubo ir roko restoraną, o apsukrūs verslininkai išleido į rinką įvairiausių “Lordi” prekės ženklo produktų – kreditinę kortelę, gaivųjį gėrimą, saldinius ir net komiksų knygelę.

"Veido" archyvas

Profesionalūs džiazo atlikėjai sugeba groti ir klasikinės, ir šiuolaikinės muzikos scenoje

Ši savaitė sostinėje priklauso festivaliui “Vilnius Jazz”. Ta proga “Veidas” kalbina vieną jo dalyvį – užsienyje gerai žinomą saksofonininką Liudą Mockūną.

Paprašytas suskaičiuoti, kiek instrumentų šiuo metu turi, Liudas it mokinukas, sprendžiantis sudėtingą aritmetikos užduotį, ilgokai lanksto pirštus. Galiausiai pareiškia: septynis saksofonus ir du klarnetus. “Dauguma mano instrumentų – seni. Nauji man netinka, o galbūt sau skirto tiesiog neatradau. Buvau naują saksofoną nusipirkęs, bet kai pasitaikė proga iškeisti jį į senesnį, su didžiausiu džiaugsmu tai padariau”, – “Veidui” pasakojo vienas tituluočiausių ir užsienyje bene žinomiausių Lietuvos džiazo pūtikų.

Instrumentų namie netrūko ir vaikystėje, nes Liudo tėtis – taip pat saksofonininkas profesionalas. Berniukas augo klausydamasis kokybiškos muzikos įrašų ir supamas įdomių muzikantų: Petras Vyšniauskas, Dainius Pulauskas ir kiti džiazo scenos korifėjai jų namuose Vilniuje būdavo dažni svečiai.

“Bet kai tėvukas mane, pirmoką, nuvedė į Balio Dvariono muzikos mokyklą, ėmiau ir apsiverkiau. Jokios prievartos nebuvo – tais mokslo metais muzikos pamokų daugiau nelankiau. Po metų jau pats pareiškiau norą groti, o vėliau įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Palyginti su bendrojo lavinimo mokyklos patirtimi, tai buvo didelė atgaiva – aplink daug bendraminčių, žinančių, ko gyvenime siekti”, – prisimena Liudas.

Nors “akademinis” spaudimas mokykloje buvo (kai kurie pedagogai džiazą tuomet vadino “velnio muzika”), šiandien L.Mockūnas džiaugiasi retkarčiais galėdamas pasirodyti scenoje kartu su simfoniniais ar kameriniais orkestrais. Dažniausiai būna kviečiamas soluoti atliekant Modesto Musorgskio “Parodos paveikslėlius” ar Maurice’o Ravelio “Bolero”.

Svarbiausiais savo mokytojais pašnekovas vadina jau mirusį klarnetininką Algirdą Doveiką ir, žinoma, visiems puikiai pažįstamą Vladimirą Čekasiną. Į garsiojo džiazo meistro rankas jis pakliuvo būdamas aštuonerių, o dvylikos metų jau pasirodydavo scenoje kartu su V.Čekasino vadovaujamu moksleivių džiazo ansambliu. Dabar Muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedroje dėstantis L.Mockūnas tvirtina iš V.Čekasino perimtus pagrindinius improvizacijos analizės principus perduodantis savo studentams.

Kaip vertina būsimąją muzikantų kartą? “Instrumentininkai šiandien vis labiau profesionalėja ir tampa pajėgūs atlikti bet kokią muziką. Tai, beje, Lietuvoje jiems suteikia daugiau galimybių išgyventi. O improvizuoti galima ne vien džiazo ar svingo scenoje”, – įsitikinęs L.Mockūnas.

Tačiau dabartinei studentų priėmimo tvarkai į meno specialybes pašnekovas aršiai prieštarauja ir kaltina “idiotišką sistemą” dėl Lietuvą paliekančių talentų. “Šįmet džiazo specialybės pageidavo mokytis penkiasdešimt jaunuolių, o priimti tik penki. Ir netgi ne tie, kurių sugebėjimus geriausiai įvertino profesionalų komisija. Kur dėsis gabiausieji, kuriems balų Lietuvoje studijuoti pritrūko? Aišku, kad išvažiuos”, – neabejoja dėstytojas.

Amerika – džiazo magnetas

Prieš penkiolika metų pats Liudas, dalyvaudamas “Berklee in Germany” seminaruose, pelnė perspektyviausiems atlikėjams teikiamą stipendiją studijuoti Berklio muzikos koledže (JAV). Turbūt nereikia aiškinti, ką reiškia Amerika bet kuriam džiazo muzikantui: tokios klubų gausos ir tokio plataus džiazo muzikos krypčių spektro niekur daugiau pasaulyje nėra.

“Bet iš tiesų laimėta stipendija tereiškė dalies mokesčio už mokslus koledže kompensavimą. Dalis, kurią būtų tekę pridėti pačiam, pagal tuometį mūsų gyvenimo lygį irgi atrodė nepadoriai didelė. Tėvas, kaip tik pardavęs butą Senamiestyje, siūlė imti gautus pinigus ir važiuoti, bet… Paaiškėjo, kad pagal Berklio koledžo taisykles nepilnamečiai jo auklėtiniai privalo gyventi bendrabutyje, o tai dar labiau padidina išlaidas. Tokiam mokesčiui netgi mūsų parduoto buto pinigų nebūtų užtekę”, – ir šiandien liūdnokai dėsto laimėtos, bet nepanaudotos stipendijos istoriją L.Mockūnas.

Tiesa, vėliau jį į Ameriką dviem mėnesiams išsiuntė Kopenhagos ritmo muzikos konservatorija, kurią Liudas baigė ir kurioje tokios studentų stažuotės laikomos įprastu dalyku. “Nors visi žino, kad Amerika – džiazo tėvynė, praėjo tie laikai, kai muzikantų, kaip ir krepšininkų, profesionalumu europiečiai su amerikiečiais negalėjo varžytis. Dabar Vakaruose pakanka ir džiazo klubų, ir talentingų muzikantų”, – tvirtina L.Mockūnas.

Vis dėlto į JAV saksofonininkas stengiasi nuvykti bent kas trejus ketverius metus. Kaip pat sako, pasisemti naujų impulsų. “To paties Niujorke, Čikagoje ir kituose didmiesčiuose ieško daugybė iš viso pasaulio atvykstančių muzikantų, todėl kartais ima atrodyti, kad jie ir sudaro pagrindinę nesuskaičiuojamų džiazo klubų publiką. Net jeigu tai tiesa, nuolat atsinaujinančio atvykėlių srauto ten visiems užtenka. O Vilniuje ir vietinių muzikantų, ir atvykėlių tiesiog per mažai, kad išsilaikytų bent vienas džiazo klubas”, – tvirtina atlikėjas.

Lietuvos džiazo muzikos federacija šiuo metu vienija maždaug 60 narių, o priskaičiavus jai nepriklausančius muzikantus, susidarytų maždaug šimto žmonių būrys. Lietuvoje leidžiamų džiazo muzikos albumų tiražas siekia apie tūkstantį egzempliorių, bet šie įrašai platinami ir užsienio rinkoje.

“Su kolegomis juokaujam, kad albumus leidžiam patys sau – tam, kad galėtume pačiupinėti ir pasidėti į lentyną. Juk šiais laikais visus muzikos įrašus galima rasti internete. O jei dominančios naujovės nerasi šiandien – po poros mėnesių ji ten neabejotinai atsidurs”, – aiškina pašnekovas.

Džiaze visi solistai

L.Mockūnas tik mūsų pokalbio išvakarėse grįžo iš sudėtingos koncertinės kelionės, kurios metu aplankė Japoniją, Angliją, Olandiją ir Belgiją. Kiekvienoje šalyje grojo su skirtingais partneriais.

Štai Japonijos miestuose ir miesteliuose pristatė kartu su vietos džiazo klavišininku Ryoji Hojito rugsėjį išleistą kompaktinę plokštelę “Vacation music” (“Atostogų muzika”). Prasitaria, kad teko koncertuoti tiek erdviose japonų salėse, tiek mažyčiuose klubuose. Beje, Liudas neslepia, kad ne itin mėgsta dalyvauti ansambliuose su pianistais ar vokalistais, kurie scenoje neretai reikalauja ypatingo dėmesio, bet esą kiekviena taisyklė turi išimčių.

“Nemėgstu jaustis varžteliu ir pritarti kažkieno kito ego – esu už lygiavertę partnerystę scenoje. Džiaze neturi būti solistų ir akompanuojančiųjų, kito klausymas čia labai svarbus. Kai vienas atlikėjas pradeda dominuoti, kitiems paprasčiausiai tampa nebeįdomu”, – sako muzikantas. Todėl ilgalaikių projektų partnerius renkasi tiek pagal profesionalumą, tiek pagal sutampančias mintis: “Atlikėju, kuris šalia tavęs stovi scenoje, džiaze privalai pasitikėti šimtu procentų. Tačiau žmonių charakteriai irgi turi nesipjauti, kitaip būtų sunkoka ištverti dvi savaites kartu keliaujant”.

Londone L.Mockūnas koncertavo su savo vadovaujamu trio “NuClear”, kuriame, be jo, groja klavišininkas Dmitrijus Golovanovas ir perkusininkas Marijus Aleksa. Pastarajam Londonas jau keletą metų virtęs namais, tačiau tai dažnai keliaujantiems muzikantams nėra keblumas. Olandijoje L.Mockūnas pasirodė kartu su vietos džiazo muzikantais, o Belgijoje – kartu su kvartetu “Saga”, kuriame “NuClear” trejetą papildo kontrabosininkas Vytis Nivinskas.

Šią savaitę vyksiančiame festivalyje “Vilnius Jazz” L.Mockūnas irgi koncertuos su “atominiu trio”, kuris, pasak kompozitoriaus, taip pavadintas Ignalinos AE atminimui ir dar todėl, kad atlieka energingą, klykiančią muziką. Tačiau muzikantų trejetą Vilniaus scenoje lydės ir Liudo draugas iš Danijos – kompozitorius, elektroninės muzikos specialistas Jacobas Riisas su savo galingu “laptopu”. Pasibaigus festivaliui, kartu su J.Riisu lietuviai ketina įrašyti naują kompaktinę plokštelę.

Vėliau L.Mockūno laukia nauja patirtis – spektaklis “Prakeiktieji” pagal garsiąją Eugene’o O’Neillo dramą “Elektrai skirta gedėti”. Šį pastatymą Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre repetuoja režisierius Artūras Areima, kuriam ir kilo mintis aktorių ansamblį papildyti gyvai į veiksmą scenoje reaguojančiu muzikantu improvizatoriumi. Panašų vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje “Oidipas karalius” anksčiau atliko perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

Ar nesunku bus Liudui keletą spektaklio valandų praleisti scenoje? “Režisierius nori, kad būčiau lygiavertis aktorių partneris. Ką groti – renkuosi pats, o tai svarbiausia. Ne veltui sakoma, kad džiazo muzika – tai kompozicija realiu laiku. Kuo daugiau laisvės improvizacijai – tuo įdomiau kurti. O didžiausia bet kurio džiazo muzikanto klaida yra nuobodžiaujanti publika”, – tvirtina L.Mockūnas.

Jeigu legendinės britų grupės “The Beatles” lyderis Johnas Lennonas (Džonas Lenonas) tebebūtų gyvas, šiemet jam būtų suėję 70 metų, tačiau jo žmona Yoko Ono (Joko Ono) mano, jog dainininkas dėl šios sukakties būtų sukęs galvą ne daugiau nei dėl savo 40-ojo gimtadienio.

Y.Ono prisiminė, kad tą dieną buvęs bitlas netikėjo sulauksiantis tokio amžiaus.

“Negaliu patikėti, kad sulauksiu 40 metų!” – dainininkas sakė žmonai.

“Pasakiau: “Johnai, Johnai – 40-metis nėra taip blogai, žinai?”, – nurodė ji.

Deja, tie metai J.Lennonui buvo paskutiniai: jis buvo nušautas 1980 metų gruodžio 8 dieną, praėjus beveik dviem mėnesiams po 40-ojo gimtadienio.

Tačiau pastaruosius tris dešimtmečius Y.Ono uoliai stengėsi išsaugoti dainininko palikimą ir iki šiol nenuleidžia rankų, artėjant 70-osioms jo gimimo metinėms, kurios bus minimos šeštadienį.

Aštuoni J.Lennono albumai buvo iš naujo įrašyti ir bus išleisti šią savaitę; taip pat pasirodys du albumų rinkiniai. Buvo atnaujintas ir 1980 metais išleistas bendras Y.Ono ir J.Lennono dainų albumas “Double Fantasy”.

Tarp kitų projektų – atminimo rinkinys “Box of Vision”, kurį sudaro muzikos albumai ir meno darbai; įvairių žvaigždžių koncertai; šią savaitę pasirodysiantis filmas apie J.Lennono vaikystę “Nowhere Boy”; taip pat šeštadienį Niujorko Centriniame parke vyksianti dokumentinio filmo “Lennonas Niujorke” (LennonNYC) peržiūra.

Pati Y.Ono nužudyto vyro gimtadienį paminės Islandijoje, kur įvyks jos grupės “Plastic Ono Band” koncertas, o britų dainininko garbei bus įžiebtas bokštas “Imagine Peace Tower”.

Neseniai duodama interviu naujienų agentūrai AP, 77 metų atlikėja ir taikos aktyvistė kalbėjo apie savo gyvenimo misiją – išlaikyti gyvą atminimą apie J.Lennoną.

AP: Johnas Lennonas buvo muzikantas ir aktyvistas. Ar pakankamai muzikų ir menininkų stengiasi daryti įtaką pokyčiams visuomenėje?

Y.Ono: Žinoma, jie visi tai daro. Tai nuostabu. Kai Johnas ir aš pradėjome šią veiklą, žinote, mes žvalgėmės aplink: “Ar esame vieninteliai žmonės?” Štai kaip tada jautėmės. Tačiau manau, jog dabar daugybė muzikantų yra labai stiprūs aktyvistai. Jie visi tokie; tai nuostabu.

AP: Kaip, jūsų nuomone, Johnas vertintų dabartinį sąmyšį pasaulyje?

Y.Ono: Jis būtų visiškai perpykęs… Žinot, jis norėtų kur nors bėgti, trenktis arba ką nors pasmaugti? Kita vertus, kai pagalvoju, esu tikra, kad jis atsileistų ir nuspręstų, jog turi išlikti aktyvistu. Mums išties reikia kažką nuveikti dėl pasaulio – priešingu atveju išsisprogdinsime visi kartu.

AP: Ką manote apie “Nowhere Boy”?

Y.Ono: Ką gi, pirmiausiai buvau nustebinta, kad ši režisierė (Sam Taylor-Wood, Sem Teilor-Vud) yra graži – turiu omenyje, fiziškai labai graži jauna asmenybė… Esmė ta, jog ji tai padarė ir jai išties šauniai pavyko. Tai jos pirmas filmas – neįtikėtina, tiesa? Ji kaip stebuklas. Ir visi ten vaidinantys – labai geri. Taip pat buvau nustebinta, nes pirmąkart kas nors – galbūt jie skaitė knygas ar dar ką nors – iš tikrųjų perprato, kokia buvo Johno vaikystė. Kokia skausminga ji jam buvo… Esu labai, labai dėkinga, kad Sam Taylor-Wood sukūrė šį filmą. Labai teisingas filmas, taip.

AP: Kaip manote, ką žmonės turėtų žinoti apie Johną Lennoną, praėjus šimtmečiui nuo dabarties?

Y.Ono: Pirmiausiai nesu tikra, ar nesulauksiu tų laikų. Pasaulyje viskas taip keičiasi, jog tikėtina, kad mes visi galėsime gyventi kiek norėsime. Johnas taip pat gali sugrįžti. Mes nieko nežinome. Taigi, neatsakysiu į šį klausimą.

AP: Kaip nusprendėte, kokią muziką norite perleisti rinkiniuose?

Y.Ono: Vienintelis dalykas, su kuriuo tikriausiai esu kaip nors susijusi – sprendimas neįtraukti (albumo) “Two Virgins”. Neįdėjau “Life With the Lions”, nes (jo melodijos) tam tikra prasme pernelyg avangardinės… Labiausiai norėjai pristatyti Johną kaip neįtikėtiną, ypatingą roko atlikėją. Vėliau jis nuklydo į avangardą ir tai nieko bloga, tačiau ten labai daug manęs, todėl pagalvojau: “Ką gi, geriau to nedarykime.”

AP: Ką jums reiškia klausytis dainos “Woman” po daugelio metų?

Y.Ono: Žinoma, jaučiausi labai pamaloninta, kai Johnas ją parašė. Tačiau tuo metu aš vienintelė buvau su juo. Man labai pasisekė. Žinote, daug tapytojų tapo savo žmonas – nežinau, galbūt tai pigu ir paprasta. Tačiau taip jie elgiasi. Tad jis tam tikra prasme pasinaudojo manimi; galbūt aš jį įkvėpiau. Tačiau manau, kad jis kalba apie visas moteris, ir galvoju, jog tai yra labai svarbu.

AP: Ar iki šiol klausotės jo muzikos?

Y.Ono: Pastaruosius 30 metų klausausi jo muzikos beveik kasdien ar kas antrą dieną, nes yra kitų poreikių ir reikalų; taip pat klausydavausi (jo dainų) dėl verslo. Tačiau tai nėra labai atpalaiduojantis dalykas. Nesiklausau jo dainų, kad vien atsipalaiduočiau, nes jaučiu, kad man skauda. Tam tikra prasme tai skausminga.

Nauji žanrai visuomet skatina smalsumą. Kas tokia elektroninė operos fantazija, iki šiol tegalėjome spėlioti. Dabar patyrėme.

Visų pirma sužinojome, kad žodis “elektroninė” minėtame junginyje yra pagrindinis ir esminis. Operai čia atstovauja tik iš tradicinio žanro scenos atkeliavę solistai, su kurių balsais keletu kompiuterių apsiginklavę “Silence” vyrukai elgiasi labai nesivaržydami. Jie projekte “XYZ” yra realybės karaliai, o praeities dvasias ar Juozo Statkevičiaus manekenus primenantys bohemiečiai baltai pudruotais veidais – greičiau fantazija. Arba ta trečioji, erdvinė “z” koordinatė, kuri šiuo atveju perkelia į nebūtus laikus ir paralelinius pasaulius.

O šiame pasaulyje demoniškas Edgaro Montvido Nemorinas anaiptol neprimena kaimietiško “Meilės eliksyro” naivuolio, o po jo scenon įslenkanti Joanos Gedmintaitės Džuljeta – pirmąkart įsimylėjusios paauglės. Netrukus suvoki ir tai, kad knaisiotis po operos siužetų paraleles, kai tau prieš akis ant baltų plytų sienos šmėžuoja geometrinės projekcijos, o per ausis bilda elektroninės muzikos geležinkelis, – apskritai beprasmiška. Ypač spektaklyje, kuriame Verterį scenoje keičia Nakties karalienė, o šiai suskliaudus švytinčius sparnus pasirodo didingoji Norma. Koliažas gali turėti savo logiką, tačiau ne siužetą. O be siužeto nėra nei rimtos intrigos, nei gilesnių emocijų. Tai puikiai atspindi patrauklūs, tačiau pabrėžtinai bejausmiai prie kompiuterių stovinčių vaikinų veidai.

Arijos ir ausų būgneliai

Ką tuomet veikti žiūrovui? Atsakymas prieš akis – grožėtis. Nes Juozo Statkevičiaus fantazija išties neišmatuojama. Ankstesnių bohemiečių spektaklių kostiumų citatos meistriškai papildomos menų fabriko stilistikai derančiomis įmantrių siluetų, tačiau neprabangių medžiagų detalėmis. Daug guminių pirštinių, celofano ir blizgios plastikinės plėvelės, dar daugiau – išmonės ir nepriekaištingo skonio. Todėl elektroninėje operos fantazijoje aplodismentai dažniau skamba ne už vokalą, o už kostiumus ar linksmiau suvaidintus komedinius skečus.

Iš garsiųjų arijų, operos gerbėjų nusivylimui, tepaliktos paskiros frazės, kurias jungia galbūt kokybiškas, tačiau ilgainiui monotoniškas tampantis kalančio elektroninio ritmo “geležinkelis”. Todėl jei retai lankotės klubuose, prieš rinkdamiesi tokią operą būtinai įvertinkite savo ausų būgnelių atsparumą. Nes labai gali būti, kad chaotiškas, bet kompiuteriais neapdorotas krepšinio gerbėjų klyksmas gatvėje po naujos patirties jūsų ausyse skambės tarsi sentimentali mamos lopšinė.

Vis dėlto labiau pavyko toms arijoms, kurioms iš po elektroninio traukinio pavyko išlįsti apysveikėms ir daugmaž atpažįstamoms. Pavyzdžiui, E.Montvido Nemorinui arba Asmik Grigorian Normai. A.Grigorian projekte “XYZ” pademonstravo galinti neblogai jaustis ir mecosoprano registruose: jos Karmen habanera skambėjo užtektinai sodriai, nors aistringumu (režisierės Dalios Ibelhauptaitės valia) abejingų šiuolaikinių vyrukų pavergti gražuolei viliokei taip ir nepavyko.

Užtat iš J.Gedmintaitės atliekamos Nakties karalienės arijos menų fabriko scenoje teliko blykčiojantys skutai.

Šokiai operų ritmais

Režisierės deklaruojamas tikslas – operos žanru sudominti klubuose pramogaujantį jaunimą – yra kilnus ir gerbtinas. Tik abejoju, ar po “XYZ” pagausės jaunų žiūrovų Nacionaliniame operos ir baleto teatre ar Kongresų rūmuose. O štai klubų lankytojai greičiausiai galės su kokteiliais rankose krypuoti pagal “Rigoletą” arba “Don Žuaną”. Ne veltui projektui “XYZ” mėnesį darbo paaukoję elektroninės muzikos žyniai teigia, kad prieš juos atsivėrė naujos kūrybinės perspektyvos.

Betgi muzikinis projektas – tai ne tie grybai, valgomi kartą gyvenime, kurių geriau iš viso neragauti. Pamatyti naująjį Viktoro Diawaros vadovaujamą menų fabriką “Loftas” taip pat buvo įdomu. Šiek tiek primena Menų spaustuvę prieš remontą, tačiau vakarietiško tipo erdvių eksperimentiniams menininkų projektams poreikis sostinėje yra nemažas.

Tik norėtųsi, kad jose žiūrovams būtų palikta šiek tiek daugiau judėjimo laisvės, nes šįkart vaizdelis priminė aklinai plastikinių kėdžių eilėmis užgriozdintą kino teatrą.

"Veido" archyvas

Išvykti muzikantus ragina įvairesnius kursus siūlančios užsienio akademijos ir darbo vietų stoka Vilniuje

Geriausieji išvažiuoja ir negrįžta. Nevertiname to, ką turime. Solidžios valstybinės lėšos, skiriamos profesionaliems menininkams rengti, kartu su išvykstančiais jaunaisiais talentais išpustomos visomis pasaulio kryptimis.

Kartais sėdi koncertų salėje ir, pavargęs nuo įkyriai brukamų postulatų, sugauni save galvojant: negi tie, kurie liko arba juolab sugrįžo, yra prastesni profesionalai? O jeigu ne – kodėl jie dar čia? Kodėl, atmetę beprasiveriantį pasaulį, pirmenybę suteikė savo tėvynei?

Pasiilgo savos kompanijos

“Amerikoje labiausiai trūko savos, lietuviškos draugų menininkų kompanijos. Nežinau, gal kiti to nepasigenda, bet mes su broliu, užaugę būtent tokioje meniškoje aplinkoje, jos ilgėjomės”, – tvirtina vilnietis smuikininkas Dainius Puodžiukas. Už Atlanto Dainius praleido šešerius, jo jaunesnysis brolis pianistas Aidas – septynerius metus.

Bet tikriausiai tekdavo koncertuoti ir lietuviškose kolonijose? “Žinoma, koncertuodavome. Bet dažniausiai mūsų klausydavosi vyresnioji išeivių karta. Jie šiek tiek kitaip įsivaizduoja kultūrinį gyvenimą, turi kitokių poreikių. Ten pat, Bostone, irgi sutikdavome lietuvių, bet paprastai tai būdavo darbininkai arba verslininkai”, – pasakoja Dainius.

Neslepia ir to, kad galutinai apsispręsti abiem padėjo buvimo svetimoje žemėje legalizavimo klausimas: “Reikėjo arba pasiryžti tvarkyti nemažai kainuojančius dokumentus, arba tiesiog krautis daiktus. Supratome, kad pasirinkę pirmąjį variantą užstrigtume Amerikoje ilgam, galbūt visam gyvenimui. O juk vykome ten siekti žinių, bet ne gyventi. Todėl pasirinkti nebuvo sudėtinga”.

Ar sulaukė viliojančių siūlymų? “Žinoma. Apskritai kuo daugiau laiko svetimame krašte praleidi, tuo sunkiau grįžti, tuo daugiau galimybių prieš akis atsiveria. Tarkim, aš galėjau ramiai likti dirbti Bostono universitete profesoriaus asistentu ir dėstytojauti Vorčesterio karališkojoje menų akademijoje. Nors jei atvirai, tai dar labiau viliojo siūlymas imtis kurti naują vasaros festivalį – tokie pasiūlymai nesimėto”, – tvirtina prestižinėse Niujorko “Carnegie Hall” ir Bostono “Symphony Hall” salėse koncertavęs lietuvių smuikininkas.

Darbo vieta – geriausia paskata

Šiandien D.Puodžiukas griežia styginių kvartete “Chordos”, moko vaikus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kurią prieš penkiolika metų pats baigė, ir dar dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Styginių instrumentų katedroje. Dėl to kelis kartus per savaitę yra priverstas važinėti iš Vilniaus į Kauną, bet dėl to nesiskundžia: “Pagyvenus JAV šimtas kilometrų neatrodo dėmesio vertas atstumas. Žinoma, progai pasitaikius rinkčiausi dėstytojo vietą sostinėje, bet yra kaip yra”.

Atlyginimų skirtumo Lietuvos ir JAV aukštosiose mokyklose Dainius neakcentuoja, tik užsimena, kad jį reikėtų skaičiuoti kartais. Maža to, mano, kad jam labai pasisekė, nes apie jo laukiančią dėstytojo vietą Kaune gavo žinią dar dirbdamas Bostone. Retam tėvynėn susiruošusiam išeiviui muzikantui taip pavyksta: dažniau jie maitinami neapibrėžtais pažadais, kurie anaiptol nestiprina ryžto krautis lagaminų.

“Tikriausiai ir tikėtis neverta, kad visus svetur išvykusius lietuvių muzikantus pajėgtų išmaitinti vienintelė Muzikos ir teatro akademija – kiek tų dėstytojų Lietuvai reikia? Galima palyginti: vien Bostone, kuriame gyvenome, veikia keturios muzikinio profilio aukštosios mokyklos”, – pasakoja smuikininkas.

Ir čia pat pamini, kad stodamas į Bostono universitetą galėjo rinktis profesorių iš dvidešimties kandidatūrų: “Jei nebūčiau žinojęs, pas ką konkrečiai važiuoju, netgi būtų buvę sunku apsispręsti: tame pačiame universitete gali rasti įvairiausių tautybių ir muzikos mokyklų atstovų. Didelis skirtumas, palyginti su mūsų akademija, kurios dauguma profesorių išsilavinimą gavo Rusijos konservatorijose”, – tvirtina Dainius. Ir neatsisako savo žodžių netgi priminus, kad Lietuvoje dirba vis daugiau į jį patį ar jo brolį panašių vakarietiškos patirties tėvynėn parvežančių dėstytojų: kadrų kaita esanti pernelyg lėta.

Kitas dalykas – ne visuomet vakarietiškai patirčiai čia lengva rasti pritaikymą. “Amerikoje, kur disciplinas rinkomės patys (svarbu tebuvo gauti nustatytą akademinių kreditų skaičių), pusmetį lankiau vadinamosios Aleksandro technikos seminarus. Tai Vakaruose šiuo metu itin populiari vieno aktoriaus ištobulinta metodika, kurios esmė – išmokyti atlikėjus valdyti kūną kuo mažesnėmis fizinių jėgų sąnaudomis. Ji leidžia išvengti profesinių traumų, nepersitempti intensyviai repetuojant, o tokios bėdos dažnai persekioja muzikantus. Tačiau Lietuvoje ši technika vis dar kaip nežinoma žemė”, – pateikia pavyzdį smuiko dėstytojas.

Vokiška patirtis Vilniuje

Kita “Veido” pašnekovė pianistė Jonė Punytė po studijų Lietuvoje ketverius metus praleido Vokietijoje. Ten mergina stažavosi Štutgarto ir Trosingeno aukštosiose muzikos mokyklose. Ypač didelį dėmesį skyrė senosios muzikos studijoms ir konkrečiai – vokiškų kamerinių dainų (“lied”) žanrui. “Čia tiek žinių tikrai nebūčiau pasisėmusi.

Vokietijoje “lied” atlikėjai rengiami ne vien iš muzikinės pusės – jie privalo gerai pažinti meno ir literatūros istoriją”, – pasakoja Jonė.

Šiandien ji taip pat dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet unikalius savo išsilavinimo niuansus pripažįsta tiesioginiame darbe panaudojanti retai – tik retkarčiais kviečiama skaityti teminių seminarų. Dažniau įgytos žinios praverčia rengiant koncertines programas kartu su vokišku repertuaru besidominčiais lietuvių solistais, pavyzdžiui, baritonu Giedriumi Prunskumi.

“Buvo gražūs planai Vilniuje steigti senosios muzikos katedrą, tačiau dėl striukų akademijos finansų jie kol kas atidėti į stalčių. O jaunimo susidomėjimas tuo, ypač po Gintaro Varno režisuotų madrigalinių operų sėkmės bei kelių kitų Claudio Monteverdi veikalų pastatymų, Lietuvoje tikrai yra”, – tvirtina pianistė. Tai, kad šiuo metu tautiečiai pamišę dėl operų arijų ir kone iš viso pamiršę kamerinės muzikos repertuarą, pašnekovė vadina laikinu televizijos laidų inspiruotu reiškiniu.

Prasmingiau dirbti saviems

Kaip ir Dainius, Jonė po studijų galėjo ramiai likti dirbti užsienyje profesoriaus asistente. “Mano dėstytojas Cornelis Witthoefftas kvietė po stažuotės likti Štutgarte. Kiek žinau, kitos asistentės jis iki šiol neturi. Jau buvo susidaręs ir privačių mokinių būrelis, bet vis persekiodavo mintis, kad savo patirtį prasmingiau būtų perteikti lietuviams. Kad tai, ką atiduodu Vokietijoje, galėčiau atiduoti ir gyvendama čia”, – prisimena pianistė.

Pagrindinis Jonės apsisprendimo motyvas – noras kasdien girdėti lietuvių kalbą ir pačiai kalbėti lietuviškai. “Atlikėjai yra ne vien profesionalai, bet ir žmonės. Noriu, kad mano vaikai susišnekėtų su savo seneliais”, – ryžtingai nukerta išvedžiojimus, esą muzika – universali kalba, todėl nacionalinis fonas muzikantams nėra būtinas.

Tuo tarpu materialiniai argumentai nebuvo tokie svarūs: “Žinant, kad Štutgartas pagal brangumą yra antras (po Miuncheno) Vokietijos miestas, didesnis ten mokamas atlyginimas neturėtų ypatingos reikšmės pragyvenimo lygiui. Suskaičiavusi ten ir čia būtinas minimalias išlaidas pamačiau, kad kitiems poreikiams liekanti pinigų suma reikšmingai nesiskiria”, – aiškina pašnekovė.

Jaunųjų neatkalbinėja

Abu “Veido” kalbinti muzikantai nė trupučio neabejoja, kad užsienyje įgyta patirtis bet kuriam menininkui praverčia. “Kartais studentai, kuriems nė nedėstau, teiraujasi patarimų, į kokį universitetą geriau vykti ar kurį profesorių rinktis.

Kuo galiu – padedu. Tikrai nesistengiu jų atkalbėti, o kartais ir padrąsinu. Juk netgi Berlyne kiekvieną vakarą vyksta penki aukščiausio lygio simfoninės muzikos koncertai, o ką jau kalbėti apie JAV didmiesčius”, – atvirai pasakoja D.Puodžiukas.

Tad ar verta talentingiems muzikantams grįžti į Lietuvą? Ar užteks čia erdvės jų karjeros skrydžiui? “Tai ir svarbu, kad pagyvenęs užsienyje pradedi suvokti, jog visos durys atviros. Juk niekas ir dabar man netrukdo kandiduoti į profesoriaus vietą bet kuriame konkursą skelbiančiame pasaulio universitete, – tereikia pasitikėti savo jėgomis”, – įsitikinęs lietuvis.

"Veido" archyvas

Mika žada į koncertą susirinkusius žiūrovus dviem valandoms perkelti į alternatyvųjį, muzikos ir teatro, pasaulį

Per keletą metų įsitvirtinęs popmuzikos viršūnėje, rugpjūčio 1 d. į Lietuvą atvyksta 26-erių metų atlikėjas Mika. Čia jis pristatys antrąjį savo albumą ir primins senus hitus.

Vos per ketverius metus, išleidus tik vieną albumą, pasiekta pasaulinė šlovė – nedaugelis muzikantų galėtų pasigirti tokiais laimėjimais, kaip anglų atlikėjas ir dainų kūrėjas Mika (tikras vardas Michaelas Holbrookas Pennimanas).

Lietuviai apie garbanotą tamsiaplaukį Miką sužinojo prieš kelerius metus, kai visą Lietuvą užkariavo jo singlas iš pirmojo albumo “Relax, Take It Easy”. Nuo to laiko dauguma Mikos dainų atsiduria Lietuvos radijo stočių geriausiųjų sąraše – ne išimtis ir antrojo Mikos albumo kūriniai.

“Manau, kad Mika – lietuvių skonio atlikėjas. Dabar Vilniuje, “Akropolyje”, vien Mikos kūrinius ir groja. O štai savaitgalį važiavau prie ežero: užeinu viename kaime į barą – girdžiu Mikos dainą. Palyginti su kitais popmuzikos dainininkais, Mika tikrai nėra banalus atlikėjas, jis turi savo šarmo”, – tvirtina Mikos koncertą organizuojančios koncertinės agentūros “Medusa Concert” direktorius Remigijus Knabikas.

Lietuvoje Mika pristatys savo antrąjį albumą “The Boy Who Knew Too Much” (Berniukas, kuris žinojo per daug) bei atliks hitus, su kuriais užkariavo daugelio lietuvių širdis, – “Relax, Take It Easy”, “Grace Kelly”, “Big Girl”, “Happy Ending”. Žadama, kad saldžias balades koncerto metu keis deginantys šokių ritmai, gerbėjus džiugins ir įdomi scenografija.

Mikos koncertai – tai teatralizuoti pasirodymai, kai šoka žmogaus dydžio lėlės, į sceną išeina marionetės, žiūrovus užlieja balionų ir konfeti jūra. Tokie patys ir turo “The Boy Who Knew Too Much” koncertai. “Kaip jaučiausi rengdamasis šiam turui? Jausmas toks, lyg iš savo močiutės vaistinėlės išgėrei visas tabletes ir išsiruošei į kelionę, – juokauja Mika ir priduria: – Per pasirodymą noriu nuginkluoti auditoriją ir dviem valandoms pakviesti ją į alternatyvų pasaulį, kuriame teatrą aš pinu su koncertu”.

Mika ir pats neatsistebi, kaip jo pažintis su muzika, prasidėjusi nuo mokymosi groti pianinu, peraugo į didžiulius, tūkstantines minias sutraukiančius koncertus. “Dabar aš rengiu nuostabius pasirodymus. Kai grojau Korėjoje, 30 žmonių iš koncerto išvežė greitoji pagalba. Visa tai buvo isteriška ir nenugalima. Kas galėjo pagalvoti, kad nuo mažo pianino prieisiu prie šito?” – stebisi Mika.

Priminsime, kad bilietai į Klaipėdoje, Kruizinių laivų terminale, vyksiantį koncertą, kuris vainikuos Jūros šventę, šiuo metu kainuoja 80 Lt, o į gerbėjų zoną arčiau scenos – 150 Lt. Organizatorių teigimu, nuo antradienio bilietai turėtų pabrangti iki 100 Lt. “Susidomėjimas koncertu didelis, planuojame, kad susirinks 10–15 tūkst. žmonių”, – tvirtina R.Knabikas.

Organizatoriai įspėjo, jog koncerto metu bus sustiprinta apsauga, dideliu atstumu pastatytos tvoros, tad tikėtis, kad koncertą pamatyti ar išgirsti pavyks per tvorą, neverta.

Antras albumas – paauglystės muzikinė biografija

Dėl aukšto falceto su kitais atlikėjais nesupainiojamas Mika pasaulinio pripažinimo sulaukė kone per naktį, kai prieš kelerius metus pristatė hitu tapusį kūrinį “Grace Kelly”. Šis kūrinys tapo viena populiariausių 2007 metų dainų ir buvo parduotas 3 mln. kopijų tiražu visame pasaulyje.

Debiutinis atlikėjo albumas “Life In Cartoon Motion” (2007 m.) parduotas 6 mln. kopijų tiražu, tačiau jaunas atlikėjas turėjo atlaikyti ir naujai užgimusioms žvaigždėms neišvengiamos kritikos laviną bei kaltinimus mėgdžiojant kitus atlikėjus – “Scissor Sisters” ir Freddie Mercury. Galbūt dėl to atlikėjas prisipažįsta, kad stengiasi neskaityti muzikos kritikų recenzijų. “Dažnai jos nepasiūlo man, kaip atlikėjui, nieko naudingo, nors man patinka konstruktyvaus grįžtamojo ryšio idėja ir pasiūlymai, kuriais galiu pasinaudoti”, – sako Mika.

Muzikos kritikai tvirtina, kad pirmojo Mikos albumo sėkmė paskatino įrašų kompanijas pasirašyti sutartis su kitais ekscentriškais popmuzikos atlikėjais, kurių bangą muzikinėje padangėje šiuo metu kaip tik matome: Lady Gaga, La Roux ar Little Boots.

Didelio susidomėjimo sulaukė ir antrasis Mikos albumas “The Boy Who Knew Too Much”, išleistas 2009 m. rugsėjį. “Aš siekiu kurti tokias melodijas, dėl kurių manęs nekęstumėte, nes jeigu jūs ir nemėgstate mano muzikos, negalite jos išmesti iš savo galvos. Štai čia mano galia”, – taikliai savo dainas apibūdina anglų atlikėjas.

O gerbėjų pamėgtą kūrinį “We Are Golden” iš antrojo albumo Mika apibūdina kaip komišką paauglystės muzikinę biografiją. “Aš savęs klausiu: ar rašiau muziką tam, kad būčiau mėgstamas? Ar aš traukiausi prie popmuzikos, nes tai buvo populiaru, ar aš buvau nevykėlis? Dauguma žmonių, kuriančių popmuziką, kuriame nors savo gyvenimo etape buvo autsaideriai”, – dėsto Mika.

Beje, vienas sunkesnių išbandymų Mikai buvo mokykla, nes amerikiečio ir libanietės šeimoje gimęs vaikas nuolat patirdavo patyčių. Nuo 12 metų grįžęs namo, į savo miegamąjį, jis įsivaizduodavo esąs superžvaigždė. “Aš buvau tas vaikas, kuris nusiraminimą rasdavo dalykuose, kuriuos pats išsigalvodavo”, – neslepia atlikėjas. Galbūt dėl to ir Mikos pasirodymai – tarsi iš fantazijų pasaulio.

Dar mokyklos laikais Mika suvokė, kad scenoje jis tampa visiškai kitoks. Kartą mokytoja jį pakvietė vaidinti kabarete. “Ji pamatė, jog aš galiu sukurti kažką, kas viršija mokyklinio spektaklio lygį, ir padarė viską, ką galėjo, kad ištrauktų mane iš mano kiauto. Pastatymas mokykloje sukėlė tikrą audrą. Šokdamas ir dainuodamas aš buvau toks savimi pasitikintis, seksualus vaikinas. Mačiau visus žmones, kurių nekenčiau, sėdinčius pirmose eilėse ir žiūrinčius į mane su atvėpusiais žandikauliais. Prisimenu, kad po savaitės girdėjau kalbas – vienas iš berniukų, kuris man labiausiai kartino gyvenimo, pasakė: “Jei būčiau gėjus, visą dieną laukčiau prie jo durų”. Tai tikrai mane prajuokino. Aš žinau, kad turiu susitaikyti su faktu, jog scenoje ir tikrame gyvenime esu kitoks”, – paauglystėje suvoktą tiesą atskleidžia Mika.

Vis dėlto pasaulinė sėkmė nesuteikė Mikai imuniteto nuo nesėkmių. “Nesijaučiu taip, lyg būčiau pasiekęs pergalę. Aš nuolat įsivaizduoju, kad visur slypi ir šiek tiek nesėkmių. Kai įžengiu į sceną, visa tai dingsta, kiekvienas miligramas abejonių, nesaugumo ar kuklumo dingsta ir kartais aš noriu, kad taip galėčiau gyventi visą laiką. Scena yra mano teritorija, mano bokso ringas. Štai čia esu laisvas. Sudėtingiau yra tikrame gyvenime”, – pripažįsta atlikėjas.

Beje, dauguma popmuzikos žvaigždžių, paklausti, kas juos motyvuoja, vienu balsu tvirtina viską darantys dėl muzikos. O žodis “šlovė” esą priverčia juos suraukti nosis, lyg tai būtų tik menkas bjaurus priedas už sėkmę. Tuo tarpu Mikai tokie išsisukinėjimai nebūdingi. “Šlovė”, – nedvejoja paklaustas, kas tas vidinis užtaisas, varantis jį į priekį.

Kilęs iš daugiavaikės šeimos

Svarbu paminėti, kad Mika užaugo daugiavaikėje šeimoje – turi tris seseris ir brolį. Jo tėvas buvo amerikietis verslininkas, o mama – libanietė vaikiškų drabužių kūrėja. Gimęs Beirute, vėliau Mika su tėvais persikraustė į Paryžių, o kai sulaukė devynerių, – į Londoną. Nuolatinės kelionės jam suteikė stiprų savęs pažinimo jausmą.

“Dainos “Grace Kelly” niekada nebūtų sukūręs žmogus, kuris užaugo toje pačioje vietoje. Nuolatinis kraustymasis atima šiek tiek saugumo jausmo, bet nors tai nėra gerai tavo gyvenimui, manau, kad tai geras dalykas artistui. Be abejonės, nuolatinis kraustymasis mane sustiprino”, – tvirtina Mika.

Atlikėjas dėkingai šeimai už tai, kad ji visada jį palaikė ir padėjo skverbtis į muzikos pasaulį. Mikos santykiai su šeima artimi iki šiol. O jo mama nuo mažų dienų įžvelgė, kad sūnaus laukia išskirtinis likimas. Kartą ji Mikai pasakė: “Tu arba pakliūsi į kalėjimą, arba tapsi žymus”. Iki šiol mama – Mikos komandos narė, vykstanti su juo į gastroles, padedanti kurti sceninius apdarus. “Man vis dar patinka mamą pasiimti į turus, – prisipažįsta šiek tiek drovėdamasis. – Nors kartais ji gali būti tikras košmaras, nes yra linkusi į kvailus prietarus”.

Per kelerius pasaulinės karjeros metus Mika pelnė tris “World Music Awards” apdovanojimus, buvo pagerbtas “Grammy” ir “Brit Award for British Breakthrough” apdovanojimais. “Aš visada būnu labai dėkingas, kai gaunu apdovanojimą. Bet tikiu, kad apdovanojimai neturi būti tai, kas tave veda į priekį. Be to, apdovanojimai išblaško”, – neužmigti ant laurų stengiasi žavusis atlikėjas.

"Veido" archyvas

Garsiąją Juilliardo muzikos mokyklą Niujorke, kurią sapnuose regi visas Lietuvos muzikuojantis jaunimas, jis paliko po vienų mokslo metų, nes dėstymas joje neatitiko jaunojo smuikininko lūkesčių. O štai iškeitęs legendinio Antonio Stradivariaus smuiką į kone perpus kukliau vertinamą kito italų meistro G.B.Guadagnini gamintą instrumentą – apsidžiaugė, nes šio smuiko trelės atitiko jautriausius jo sielos virpesius. Tokiais neeiliniais paradoksais žymėtas jauno smuikininko Aleksandro Gilmano kelias į didžiąją sceną.

Nedarykite iš muzikos sporto

“Veidas” paprašė Aleksandro patvirtinti arba paneigti keletą populiariausių mitų (o gal – objektyvių teiginių), itin dažnai sklandančių pokalbiuose su lietuvių muzikantais. Pirmasis: ar tiesa, kad kuo anksčiau vaikas gauna į rankas instrumentą, tuo daugiau šansų jam prasimušti į scenos solistus?

“Aš pats nuo vaikystės stebėjau, kaip mano tėvas, šiuo metu profesoriaujantis Miuncheno konservatorijoje, smuikuoja ir moko smuikuoti kitus. Abejonių, kuo tapti, neturėjau. Pažįstu daug smuikininkų, kurie muzikos pradėjo mokytis būdami dvejų ar trejų metų, tačiau mane tėvas pradėjo mokyti smuikuoti, kai buvau šešerių. Kiti vaikystėje blaškosi tarp fortepijono ir smuiko, bet aš to išvengiau. Niekada nejutau noro keisti instrumento, jie tik nuosekliai “augdavo” kartu su manimi: pradėjęs nuo mažiausio, “aštuntinio”, perėjau prie “ketvirtinio”, po to – prie “pusinio” ir galiausiai gavau į rankas tikrą smuiką. Tačiau manęs namie niekas nevertė rinktis muzikanto kelio, visuomet turėjau pasirinkimo laisvę. Svarbiausia – nereikia iš muzikos daryti sporto ir versti vaikų groti po penkiolika valandų per dieną. Nieko gero tai neduoda. Sulaukę paauglystės tokie kandidatai į virtuozus dažnai kategoriškai atsisako toliau mokytis muzikos”, – tvirtina smuikininkas.

Brangesnis – nebūtinai geresnis

Antrasis mitas – apie tarptautinius muzikos konkursus. Teigiama, kad juose dažniausiai nugali stipriausiais nervais ir nepriekaištinga atlikimo technika pasižymintys atlikėjai, tačiau nebūtinai – pačios brandžiausios asmenybės.

“Tai priklauso ir nuo konkurso žiuri, joje dirbančių profesorių požiūrio. Kadangi į konkursą po atrankos paprastai kviečiama maždaug pusšimtis atlikėjų, kurie varžosi tarpusavyje, tvyro išties didelė įtampa, nesulyginama su ta, kokią patiri įprasto koncerto metu. Be patikimo technikos “stuburo” tokiu atveju neišsiversi. Tačiau tiesa ir tai, kad dėl įtampos prarandamas balansas ir nukenčia emociniai kūrinių interpretavimo aspektai”, – komentuoja Aleksandras.

Jis pats konkursuose nebedalyvauja, nes… neturi tam laiko. Pasak A.Gilmano, nuoseklus pasirengimas kiekvienąkart trunka mažiausiai keletą mėnesių, antraip nė bandyti neverta. “Konkursų man pakanka. Dabar daugiau dėmesio skiriu koncertams, kuriuose pasirodau kaip smuikininkas solistas. Jau kitą savaitę pradedu turnė po Italiją, vėliau laukia koncertai Šveicarijoje. Ateinantį sezoną grosiu Meksikoje, Slovėnijoje, Norvegijoje – kalendorius gan tankiai užpildytas, konkursams jame vietos nebėra. Tegu varžosi jaunesnės atlikėjų kartos”, – sako dvidešimt aštuonerių metų atlikėjas.

Tačiau jis galėtų būti puikiausias pavyzdys, kad rimtai pasirengus tarptautinius konkursus šturmuoti vis dėlto verta. 2006-aisiais laimėjęs banko “WestLB” organizuojamas muzikantų varžybas, Aleksandras iškovojo teisę trejus metus groti šio banko nuomojamu A.Stradivariaus 1684 m. pagamintu smuiku. Po poros metų dalyvavo dar viename panašiame konkurse Hamburge, ir dabar į koncertus jau vežiojasi 1761 m. G.B.Guadagnini dirbtuvėse pagamintą instrumentą.

Abiejų meistrų vardai – iš stygininkų didžiųjų svajonių sąrašo. “Groti unikaliais instrumentais – laimė. Tačiau galiu prisipažinti, kad su stradivarijumi mūsų santykiai nebuvo idealūs. Tai lemia labai subtilūs parametrai, kuriuos sunku įvardyti žodžiais: pradedant garso gyliu, baigiant intensyvumo niuansais. O dabartiniam savo smuikui neturiu jokių piekaištų: jis leidžia kiekvieną pageidaujamą garso atspalvį perteikti paskutinėje koncertų salės eilėje sėdintiems klausytojams. Laikydamas rankose tokį smuiką, niekada nepasijusi gožiamas simfoninio orkestro, nes sklindantis garsas – aiškus ir tikslus. Kiti instrumentai mane sunkiose situacijose nuvildavo, šitas – niekada, nors oficialiai jo vertė perpus mažesnė nei stradivarijaus”, – pasakoja A.Gilmanas.

"Veido" archyvas

1761 m. italų meistro G.B.Guadagnini pagamintas smuikas A.Gilmanui – pats geriausias

Savaitė kolegų būryje – prabanga

Pirmojo “Naujosios muzikų kartos” vasaros festivalio koncerų karštosios savaitės vakarais Vilniuje klausytis rinkosi specifinė publika, kurios didžiumą sudarė muzikos profesionalai ir į jų gretas pretenduojantis jaunimas. Todėl per pertraukas užvirdavo karštos diskusijos apie kūrinių interpretacijas, technikos subtilybes ir netgi atlikėjų kūno proporcijų įtaką jų karjerai. Pro reiklias ausis neprasprūsdavo menkiausia klaidelė, tačiau ir virtuoziškumas sulaukdavo deramos atlygio: nesiskirstančios publikos išreikalauti “bisai” trukmės atžvilgiu neretai prilygdavo atskirai koncerto daliai.

Dienomis festivalio svečiai rengdavo meistriškumo pamokas vasaros akademijos suburtam jaunimui. “Tai puiki idėja – kad jauni muzikantai perteiktų žinias dar jaunesniems už save. Nors akademijos mokinių pasirengimo lygis nevienodas, smagu stebėti, kaip tavo patarimai padeda jiems tobulėti”, – tvirtina Aleksandras.

Dėstytojauja jis jau keletą metų, šiuo metu Ciuriche dirba garsaus smuiko profesoriaus Zakharo Brono asistentu. “Nors garsas apie šio profesoriaus mokyklą sklinda plačiai ir pageidaujančiųjų studijuoti jo klasėje netrūksta, tai anaiptol nereiškia, kad visi Z.Brono mokiniai tampa tokie žymūs kaip Maksimas Vengerovas arba Vadimas Repinas. Vardai ir pavardės mažai ką reiškia. Tarkim, aš buvau pradėjęs studijas Juilliardo mokykloje, tačiau po metų sugrįžau, nes pastebėjau, kad Niujorke negaunu to, kas man reikalinga. Kaip artistą ir pedagogą, mane suformavo būtent profesorius Z.Bronas”, – neabejoja pašnekovas.

Ateityje smuikininkas gastroliuojančio solisto karjerą sako ketinantis derinti su pedagogine veikla: “Manęs nevilioja šimto penkiasdešimties pasirodymų per metus perspektyva. Geriau sugroti mažiau, bet geresnių koncertų”.
Vilniuje A.Gilmanas lankosi pirmąkart ir itin džiaugiasi festivalio organizatorių suteikta proga ištisą savaitę čia praleisti bendraminčių ir bendraamžių būryje. Muzikantų pasaulis mažas, todėl daugelį festivalio sukviestų atlikėjų, ypač smuikininkų, Aleksandras jau buvo sutikęs anksčiau. “Tarkim, su Andrejumi Baranovu prieš pusmetį susipažinome Pietų Afrikos Respublikoje, nors abu gyvename toje pačioje Šveicarijoje. Toks gastroliuojančių solistų gyvenimas: atvyksti į viešbutį, iš ryto repeticija, po jos vienas pietauji, vakare koncertas, ir skrendi kitur. Todėl savaitė kasdienio bendravimo su tais pačiais kolegomis, kaip Vilniuje, atrodo prabanga. Norėčiau į šį festivalį dar kada nors sugrįžti”, – tvirtina smuikininkas.

Trumpai apie Aleksandrą Gilmaną

1982 m. gimė Bamberge (Vokietija), smuikininko šeimoje. Pirmąkart koncertavo Miunchene būdamas septynerių. Bakalauro studijas baigė Kelno muzikos akademijoje, magistrantūros – Ciuricho muzikos universitete. Šiuo metu mokosi aspirantūroje ir dirba profesoriaus Zakharo Brono asistentu.

Palanga priprato būti keiksnojama dėl saldoko muzikinio fono, ir kasmet vasarai išaušus lengva įsitikinti, kad formalūs paburnojimai kavinių savininkams – kaip nuo žąsies vanduo. Tačiau ar teisūs banaliomis melodijomis besipiktinantys inteligentai, aiškinantys, jog kitokios muzikos kurorte apskritai nėra?

Sezono topas – populiarioji klasika

Sigita Staškevičienė, jau ketverius metus vadovaujanti “Ramybės” kultūros centrui, prisipažįsta darbo pradžioje pasvajoti tegalėjusi, jog atlikėjai patys į klubą siūlytųsi, o jai tereikėtų atsirinkti verčiausius. Šiandien darbas panašiai ir atrodo: vasarą “Ramybėje” renginiai vyksta kasdien, savaitgaliais – net po keletą per dieną.

Sostinės verslininkams priklausanti “Ramybė” Palangoje garsėja kaip vilnietiškos kultūros centras. Direktorė pagalvojusi konstatuoja, kad ir atlikėjai į jos vadovaujamą klubą paprastai vyksta iš sostinės, ir tarp publikos dažnai pamatysi vilniečių veidų. Bet džiaugiamasi ir nuolatiniais lankytojais iš Palangos bei netoliese esančių Žemaitijos miestelių, kuriems į sostinę važiuoti dėl spektaklio ar koncerto būtų tiesiog per toli.

O štai siūlomos muzikos stilius “Ramybėje” pastaraisiais metais keitėsi: nuo anksčiau vyravusių džiazo, roko muzikos koncertų pereita prie šiuo metu madingos populiariosios klasikos. “Gaila, bet džiazas Palangoje (o gal visoje Lietuvoje?) praranda publiką, tokie koncertai lankomi vis prasčiau. Televizijos prodiuseriai padarytų visuomenei gerą darbą, išleidę į ekranus ir džiazo muzikantams skirtą projektą. Juk po “Triumfo arkos” sėkmės populiariosios klasikos atlikėjai publikos trūkumu skųstis tikrai nebegali”, – tvirtina S.Staškevičienė.

Tą vakarą, kai kalbėjomės, “Ramybėje” skambėjo kompozitoriaus Astoro Piazzollos tango operita “Marija iš Buenos Airių”. Pamatyti scenoje “gyvų” Onos Kolobovaitės ir Eugenijaus Chrebtovo prigužėjo beveik pilnas 170 vietų (su amfiteatru) turintis klubas. Tai, kad 30–50 Lt kainuojantys bilietai vasarotojams nėra neįkandami, rodo ir gerai “Ramybėje” lankomi teatrų spektakliai.

Į Gintaro muziejų kvies kamerinė muzika

Tuo tarpu Vasaros estradoje bei Gintaro muziejuje koncertų sezonas dar tik įsibėgėja. Vasaros estradą administruojančios įmonės “Concert service” atstovas Mantas Četkauskas sako, kad apie žiūrovų (ir jų piniginių) nuotaikas galės kalbėti nebent rudenį, nes Palanga galutinai “išsijudina” tik liepos viduryje. Žiūrovų skaičius priklauso tiek nuo oro (blogu renginiai lankomi geriau), tiek nuo bendro kurorte atostogaujančių poilsiautojų srauto. Tačiau 1400 vietų turinti Vasaros estrada, norėdama pritraukti kuo daugiau lankytojų, priversta orientuotis į popkoncertus: kol kas labiausiai domimasi iš TV ekranų pažįstamų Irūnos ir Mariaus Jampolskio, Radži bei niekad neatsibostančio Stasio Povilaičio pasirodymais.

O į Gintaro muziejų kamerinės muzikos gerbėjus netrukus pakvies tradiciniai festivaliai “Palangos vasara” ir “Nakties serenados”. Nors jų programos dėl striukų sąmatų gerokai trumpesnės, nei anksčiau būdavo įprasta, tačiau saulei leidžiantis Botanikos parke vėl aidės klasikos melodijos.

15 šios vasaros koncertų Palangoje

• Liepos 17 d. 21 val. klube “Ramybė” – vokalinis trio “elFuego”.
• Liepos 20 d. 20 val. Gintaro muziejuje – violončelininkai Olga Veselova ir Vadimas Larčikovas (Ukraina).
• Liepos 21 d. 20 val. klube “Ramybė” – bliuzo dainininkė Katherine Davis (JAV).
• Liepos 22 d. 21 val. klube “Ramybė” – vokalinis trio “elFuego”.
• Liepos 23 d. 21 val. klube “Ramybė” – dainininkas Donatas Montvydas, pianistas Feliksas Zakrevskis.
• Liepos 24 d. 20 val. Gintaro muziejaus terasoje – aktorė Virginija Kochanskytė, pianistė Virginija Unguraitytė ir solistas Gintaras Mikalauskas.
• Liepos 28 d. 20 val. Vasaros estradoje – solistas Merūnas Vitulskis.
• Liepos 30 d. 20 val. klube “Ramybė” – solistas Edmundas Seilius, Baltijos gitarų kvartetas.
• Liepos 30 d. 20.30 val. Vasaros estradoje – miuziklas “Paryžiaus katedra”.
• Liepos 31 d. 20 val. Gintaro muziejaus terasoje – akordeonistas Graysonas Masefieldas (Naujoji Zelandija).
• Rugpjūčio 3 d. 21 val. Gintaro muziejaus terasoje – Lietuvos kamerinis orkestras, choras “Polifonija”, smuikininkė Lana Trotovšek (Slovėnija).
• Rugpjūčio 4 d. 21 val. Gintaro muziejaus terasoje – solistės Asta Krikščiūnaitė, Ieva Prudnikovaitė, Lietuvos kamerinis orkestras.
• Rugpjūčio 5 d. 21 val. Gintaro muziejaus terasoje – violončelininkas Mindaugas Bačkus, Klaipėdos kamerinis orkestras.
• Rugpjūčio 6 d. 21 val. Gintaro muziejaus terasoje – Lietuvos kamerinis orkestras, smuikininkas Sergejus Krylovas (Italija).
• Rugpjūčio 20 d. 20 val. klube “Ramybė” – bliuzo dainininkas Big Daddy Wilsonas (JAV).

"Veido" archyvas

Festivalio meno vadovas – pianistas Kasparas Uinskas

Stereotipus, jog klasikinės muzikos koncertai – tradicinė intelektualių senjorų susitikimų vieta, pasiryžo griauti “Naujoji muzikų karta”, vadovaujama pianisto Kasparo Uinsko. Pasikvietę jaunų talentų iš Europos, kurie per meistriškumo pamokas dėstys dar jaunesniems muzikantams, “naujakartiečiai” sieks dešimčiai dienų Vilnių paversti “kunkuliuojančiu katilu”.

Meistriškumo pamokas, vyksiančias Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, galės stebėti visi norintys. Tiesa, už simbolinį mokestį – 10 Lt dienai. Pasak K.Uinsko, besidomintiems muzika leisti dienas auditorijose verta, nes tai padeda naujai išgirsti atlikėjų pristatomus kūrinius. “Jei koncertus palygintume su filmu, tai vasaros muzikos akademija – tarsi filmavimo aikštelė. Joje pabuvoję kitaip nei iki tol pradeda vertinti koncertuose skambančią muziką”, – sako pašnekovas.

Meistriškumo pamokas ves festivalio svečiai – pianistai Ingolfas Wunderis (Austrija), Miroslavas Kultyševas (Rusija), Igoris Lovchinskis (JAV), smuikininkai Andrejus Baranovas (Šveicarija), Alexanderis Gilmanas (Vokietija), džiazo gerbėjų simpatijas pelnęs gitaristas Wimas den Herderis (Olandija) ir kiti jaunosios kartos muzikos virtuozai, jau užkariavę Londono, Paryžiaus, Maskvos ir Niujorko didžiąsias koncertų sales.

"Veido" archyvas

Gitaristas Wimas den Herderis koncertuose naudoja videosiužetus

Muzikos vasaros akademijoje meistriškumo semsis iš anksto užsiregistravę Lietuvos ir užsienio muzikos studentai. Jų yra 22, vienas į akademijos užsiėmimus atvyksta net iš JAV. “Kai nėra reikšmingo amžiaus skirtumo tarp studentų ir dėstytojų, atsiranda artimesnis ryšys ir nuoširdesnis bendravimas”, – tikisi festivalio meno vadovas K.Uinskas.

Koncertų maratonas

Na, o vakarais jaunąsias festivalio pažibas išvysime scenoje. Lietuvos publikai jos pristatys dešimtį vasariškų koncertų, per kuriuos skambės labai plačios amplitudės muzika – nuo Johano Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinių iki George’o Gershwino kompozicijų. Net trys koncertai jubiliejiniais kompozitoriaus metais skiriami Frederico Chopino palikimui. Jo kūryba simboliškai atidarys ir uždarys festivalį.

Geriausiai Lietuvos publikai pažįstamas festivalio svečias – pianistas M.Kultyševas iš Rusijos, viešėjęs Lietuvoje jau tris kartus. Dvidešimt ketverių metų atlikėjas koncertui šįkart pasirinko F.Chopino kūrinius, kuriuos anksčiau jau skambino Paryžiaus, Amsterdamo, Vienos, Maskvos ir Londono koncertų salių publikai.

Dainininkui Bobby McFerrenui akompanavęs dvidešimt septynerių metų muzikantas iš Ukrainos Aleksandras Hrustevičius bajanu atlieka net smuiko bei orkestro partijas Antonio Vivaldi “Metų laikuose”. Festivalio klausytojai turės galimybę išgirsti net du unikalius instrumentus – vienu brangiausių pasaulyje laikomą Gvarnerio smuiką, kuriuo griežia A.Baranovas iš Šveicarijos, ir žymiojo G.B.Guadagnini Parma smuiką, kurį kaip Hamburge vykusio konkurso nugalėtojas gavo A.Gilmanas iš Vokietijos.

O jaunojo džiazo meistro W. den Herderio pasirodyme susitiks dvi šeimos kartos: gitaristui akompanuos jo tėvas pianistas. Muzikantui iš Olandijos žinomumą pelnė legendinio dvidešimtojo amžiaus džiazo pianisto Oskaro Petersono improvizacijų perdirbimai, kuriuos jis atlieka gitara.

Festivalio uždarymo koncerte gros Lietuvos publikai jau pažįstamas pianistas iš Vokietijos Ingolfas Wunderis. Šis atlikėjas unikalus tuo, kad fortepijonu pradėjo groti tik sulaukęs keturiolikos ir po metų jau debiutavo Vienos koncertų salėje kaip solistas.

Dešimt festivalio “Naujoji muzikų karta” koncertų

7 d. – pianistas Kasparas Uinskas, styginių kvartetas “Chordos”.

8 d. – pianistas Aleksejus Griniukas (JK).

9 d. – pianistas Igoris Lovčinskis (JAV).

10 d. – bajanistas Aleksandras Hrustevičius (Ukraina).

11 d. – smuikininkas Dima Tkačenka (JK), pianistas. Aidas Puodžiukas.

12 d. – pianistas Miroslavas Kultyševas (Rusija).

13 d. – smuikininkas Alexanderis Gilmanas (Vokietija), pianistas Igoris Lovčinskis (JAV).

14 d. – smuikininkas Andrejus Baranovas (Šveicarija), pianistas Jevgenijus Izotovas (Rusija).

15 d. – gitaristas Wimas den Herderis (Nyderlandai).

16 d. – pianistas Ingolfas Wunderis (Vokietija), styginių kvartetas “Chordos”.

Koncertai vyks Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre. Pradžia 20 val.