Dar prieš dvidešimt metų kūrėjai, norėdami išgarsėti ir iš savo kūrinių gauti naudos, turėjo sudaryti sutartis su leidybos kompanijomis ir laukti finansinio atlygio už išleistus įrašus, tačiau su interneto atsiradimu taisyklės pasikeitė. Technologijų amžiuje vis daugiau autorinio turinio privalo atsidurti internete tam, kad pasiektų platesnę auditoriją, tačiau su didesne sklaida pakito ir vartotojų elgsena: lengvai skaitmeninėje erdvėje pasiekę turinį, ne visi už jį nori susimokėti.

Apie šiuolaikinius iššūkius, kylančius autoriams, prodiuseriams ir platintojams, diskutavo internetinio piratavimo problemos sprendimų ieškančio klasterio „Clear Digital World“ konferencijos dalyviai ir svečiai. Pranešimą skaitęs muzikos industrijos verslininkas Markas Adamas Haroldas kalba tiesmukai: internete nėra galimybės apsaugoti savo teises pastačius sieną, todėl šią funkciją turi atlikti teisinė „siena“.

„Mes milijoną kartų sakome – Lietuva yra maža šalis, tačiau žvelkime plačiau: Jamaika taip pat yra maža, neturtinga šalis, tačiau septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje būtent ji ėmė keisti pasaulio muzikos istoriją, išrasdama regio muziką. Bobas Marley padarė didžiausią įmanomą reklamą savo šaliai, tai kodėl mes, lietuviai, negalime turėti savojo Marley? – retoriškai klausia M.A.Haroldas. – Kvaila manyti, kad pasaulį sudominsi tik darydamas taip, kaip daro kiti, – kas žino, gal kanklės sudomins tūkstantį muzikos gerbėjų Japonijoje. Svarbu ieškoti talentingų atlikėjų, kompozitorių ir užsiimti jų eksportu – tai padės didinti Lietuvos kūrėjų žinomumą bei bendrąjį vidaus produktą.“

Kompozitorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas jau seniai žinomas kaip vienas aktyviausių savo autorinių ir gretutinių teisių saugotojas. Konferencijoje pristatęs naujus reklaminius klipus, kuriuose už įsigyjamas prekes atlikėjas tiesiog paploja, dainininkas išreiškė poziciją, kad įrašyti albumą yra toks pat darbas, kaip ir surinkti automobilio variklį ar pastatyti namą. „Bėda ta, kad didžioji šio darbo dalis, visai kaip ledkalnyje, yra nematoma. Tai intelektinis darbas, dažnai besivystantis tiesiog galvoje, tačiau lygiai taip pat suteikiantis kūrėjui teisę į atlyginimą. Kartu su internetu užaugusi jaunoji karta mano, kad tarp interneto ir nemokamo turinio egzistuoja lygybės ženklas. Kol šio požiūrio nepakeisime, tol matysime vis mažėjantį profesionalumo lygį muzikos industrijoje“, – pabrėžia A.Mamontovas.

Konferencijos dalyviai vienbalsiai sutarė, kad didžiausia mažėjančių pajamų, o kartu ir smunkančio profesionalumo priežastis yra piratavimas, o pagrindinis šios veiklos simbolis – interneto tinklalapis „Linkomanija.lt“. Pasak pašnekovų, kol šis puslapis veikia, tol visi kiti darbai tėra apsimestinis neefektyvios veiklos dangstymas, nes tai yra didžiausia „piratų“ svetainė, kurioje net 98 proc. turinio platinama be teisių turėtojų sutikimo.

Vis dėlto rasti sprendimą, kuris būtų ir teisiškai teisingas, ir atitiktų autorių bei platintojų lūkesčius, nėra lengva, todėl bandoma eiti kitais keliais – „Linkomanijos“ savininkus apkaltinti mokesčių vengimu ir neteisėtu asmens duomenų tvarkymu. A.Mamontovas išreiškė savo griežtą poziciją „Linkomanijos“ veiklą administruojančių žmonių atžvilgiu, reikalaudamas, jog būtų skelbiami jų vardai ir pavardės, kad visi žinotų, kas konkrečiai pelnosi iš šios svetainės veiklos. Pats atlikėjas prisiminė atvejų, kai nusprendęs savo naujai įrašytą albumą leisti siųstis nemokamai sulaukė reakcijų, kad vis tiek geriau pasivogti iš piratinio tinklalapio.

Klasterio „Clear Digital World“ (CDW) rinkodaros vadovas Romanas Matulis mano, kad sprendimai kovojant su piratavimu ir autorių teisių pažeidimais apskritai turi būti kompleksiniai. „Viena vertus, valstybės vadovams reikia nustoti apsimetinėti, kad šios problemos nėra, ir pagaliau priimti politinį sprendimą įkurti vieną IPR (intelektinės nuosavybės teisių) instituciją, kuri ir būtų atsakinga už visas šias sritis. Kita vertus, kūrėjai turėtų ir patys aktyviau stebėti rinką bei dažniau kreiptis į teisėsaugą pamatę, kad jų kūriniais nelegaliai dalijamasi. Mes klasteryje esame pasiruošę jiems padėti –  konsultuoti teisiniais, technologiniais ir kitais klausimais bei nukreipti tinkamu keliu“, – teigia R.Matulis.

Trečiadienį Taikomosios dailės muziejaus koncertų salėje prasideda „Sugrįžimai“.

Anokia paslaptis, kad gyvenimą ir karjerą užsienyje renkasi vis daugiau Lietuvos muzikų. Todėl festivalis „Sugrįžimai“, šįmet rengiamas jau keturioliktą kartą, dalyvių stokos nejunta ir nejus. Šįmet gerą mėnesį truksiančiame festivalyje laukiama dvylikos sugrįžtančiųjų.
Vieni, kaip smuikininkas Raimundas Butvila, po aštuoniolikos Venesueloje praleistų metų sugrįžo ilgam ir niekur nebežada išvykti. Buvęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris, tolimoje šalyje rengęs muzikantus ten kuriamiems orkestrams, koncertui rengiasi kartu su meno mokyklos laikų bendraklase pianiste Aušra Banaityte.
O štai garbingo amžiaus išeivijos operos solistė Salomėja Valiukienė-Nasvytytė prieš keletą metų buvo apsigyvenusi Vilniuje, tačiau tėvynėje nebeprigijo: sugrįžo į JAV, kur per savo gyvenimą sukūrė daug vaidmenų Lietuvių operos spektakliuose. Mecosopranas dainavo jau pirmajame šios operos spektaklyje – 1957 m. pastatytame G.Verdi „Rigolete“, po metų – Ch.Gounod operoje „Faustas“.

Svečiai gimtinėje

Tebeturintieji namus užsienyje į Lietuvą parvyksta tik trumpam. Tokia yra Šveicarijoje gyvenanti pianistė Vilma Rindzevičiūtė-Zbinden, sukūrusį šeimyninį fortepijoninį duetą su pianistu Danielu Zbindenu. Anksčiau lietuvaitė vedė fortepijoninių duetų meistriškumo pamokas Štutgarto valstybinėje aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje bei G.Verdi konservatorijoje Milane.
Gerokai toliau įsikūrė fagotininkas ir kompozitorius Žilvinas Smalys. Nuo 2008 m. jis dirba Santjago filharmonijos orkestro fagotų grupės koncertmeisteriu, dėsto dviejuose Čilės sostinės universitetuose.
Jau du dešimtmečius Niujorke gyvenantis Virginijus Barkauskas yra Šv. Elžbietos bažnyčios Melvilyje muzikos direktorius bei laiko privačią fortepijono studiją. Už Atlanto jį išviliojo gauta JAV vyskupų konferencijos stipendija studijoms Švento Juozapo koledže Indianoje.
Vokietijoje šaknis įleido pianistai Andrius ir Sandra Urbai. A.Urba dėsto Paderborno valstybinėje muzikos mokykloje, yra Leipcigo Chopino draugijos narys. 2000 m. „Beoton“ studijoje Leipcige įgrojo solinę kompaktinę plokštelę.
Belgijoje gyvenantis Vykintas Baltakas vadinamas vienu talentingiausių jaunosios kartos lietuvių kompozitorių ir dirigentų. Jo kūrinius yra išleidusios Vienos ir Kelno muzikos leidyklos, už įdomius kūrinius jis buvo apdovanotas tarptautiniu Claudio Abbado kompozicijos prizu.
Jaunesnysis maestro Sauliaus Sondeckio sūnus Vytautas Sondeckis tėvų namuose Vilniuje irgi retokas svečias. Violončelininkas pradėjo su įvairiais orkestrais koncertuojančio solisto karjerą. Darė įrašus „Warner“, „Universal“, EMI įrašų studijose. Solinė plokštelė, įrašyta su Davidu Geringu ir Lietuvos kameriniu orkestru, pelnė kritikų pripažinimą visame pasaulyje. Šiuo metu V.Sondeckis, derindamas pomėgį su darbu, prodiusuoja elektroninę muziką. Vilniuje koncertuos kartu su draugais iš Vokietijos: pianistu Olafu Silberbachu ir dainininke Verene Andronikof.
Vargonininkas Robertas Lamsodis gyventi pasirinko ramią Norvegiją. Prieš penkiolika metų subūręs kamerinį chorą „Ave Musica“, vėliau atsidėjo savo pomėgiui – vargonavimui ir įgijo antrą muzikanto diplomą.

Semiasi patirties

Dar viena kategorija festivalio atlikėjų – užsienyje studijuojantis jaunimas. Studijas Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje tęsia arfininkė Agnė Keblytė. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos absolventė prieš porą metų tarptautiniame arfos konkurse Segede (Vengrija) laimėjo pirmą vietą ir specialųjį prizą, o konkurse Paryžiuje buvo apdovanota diplomu.
Su ja drauge koncertuos smuikininkė Austėja Juškaitytė, šiuo metu studijuojanti Danijos karališkojoje akademijoje. Šiuo metu Austėja dažnai koncertuoja su savo kvartetu „ViVioCe“.
Fleitininkas Vytenis Gurstis studijuoja Karališkojoje muzikos akademijoje Londone ir jau spėjo tapti penkiolikos tarptautinių festivalių laureatu.
Iki balandžio vidurio truksiantys „Sugrįžimai“ pakvies į aštuoniolika koncertų, kurie vyks Taikomosios dailės muziejuje, Vilniaus rotušėje, Stasio Vainiūno namuose, Vilniaus paveikslų galerijoje, Lietuvos nacionalinėje bei Kauno filharmonijose, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Nepaisant naujosios kartos pastangų, Lietuvoje populiariausi muzikantai išlieka tie patys kaip prieš dešimtmetį ar du.

Šių metų pradžioje surengti ir muzikinių apdovanojimų vakuumą Lietuvoje užpildę M.A.M.A. apdovanojimai pažymėjo naują atskaitos tašką šalies populiariosios muzikos istorijoje. Nepaisant to, kad į „Žalgirio“ arenos sceną tą vakarą lipo ir grupės „ŠarkA“ (buvusi „Yva“) ar „69 danguje“ merginos, palyginti su anksčiau vykdavusiais „Radiocentro“ ar „Bravo“ apdovanojimais, M.A.M.A. labiausiai nutolo nuo tradicinės popmuzikos.
Iš 15 apdovanojimų net septyni atiteko pagal Lietuvos kriterijus alternatyvią muziką kuriančioms grupėms ar solo dainininkams. Tarp nugalėtojų – „Rasabasa“, „Freaks on Floor“, Mario Basanovas ir kiti. Pridėjus apdovanojimų negavusius, bet nominuotus Ievą Narkutę, „KeyMono“ ar „Despotin Fam“ gali susidaryti iliuzija, kad Lietuvos muzikoje įvyko revoliucija ir daugelis popmuziką tiražuojančių šalies masto žvaigždžių nebespindi.
Komisija įvertino ne tik alternatyvios scenos atstovus, bet ir jaunosios kartos muzikantus. Nors daugeliu atvejų tai tie patys vardai, geriausio atlikėjo prizą gavęs Mantas Jankavičius yra jauno dainininko, atliekančio kokybišką popmuziką, pavyzdys. Tai, kad geriausio šalies atlikėjo kategorijoje jis aplenkė Marijoną Mikutavičių ir Andrių Mamontovą, gali būti ženklas, kad pokyčiai vyksta.
Kita vertus, M.A.M.A. prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas neslepia, kad apdovanojimai, nors ir orientuoti į masinę auditoriją, nesiekė parodyti šiuo metu populiariausių šalies muzikantų. „Norėjome sujudinti muzikinį gyvenimą Lietuvoje, parodyti, kiek yra skirtingų muzikos krypčių ir puikių jaunų muzikantų. Mūsų tikslas – ne atstovauti praeičiai, o kurti ateitį“, – po apdovanojimų deklaravo prodiuseris.
Tad nors daugiausiai – tris apdovanojimus gavęs ir dėl poros keiksmažodžių vakaro atrakcija tapęs Egidijus Dragūnas, muzikinę karjerą pradėjęs dar prieš 19 metų, M.A.M.A. suformavo požiūrį, kad šiuo metu Lietuvoje lyderiai yra jaunosios kartos, alternatyvią muziką kuriantys muzikantai, stebint įvairius geriausių ar klausomiausių muzikantų sąrašus ši prielaida nepasitvirtina.

Radijo stočių grojamiausieji nesikeičia

Į praėjusių metų Lietuvos radijo stočių grojamiausių šalies grupių ir atlikėjų penketukus pateko viso labo trys M.A.M.A. apdovanotieji: SEL, M.Jankavičius ir M.Mikutavičius. Nekvestionuojant tarp grojamiausių esančių Atlantos, „Pikaso“ ar „Junior“ muzikos kokybės, akivaizdu viena: šie muzikantai atstovauja praeičiai, ne ateičiai.
Atlanta debiutavo 1998 m. ir karjeros zenitą pasiekė prieš dešimtmetį, kartu su A.Mamontovu dainuodama „Kregždutes“, „Pikaso“ vaikinai išgarsėjo 2000-aisiais, įrašydami „Saulę“, „Junior“ grupė „Radiocentro“ metų debiutantais tapo 1996 m. Tas pats M.Mikutavičius scenoje jau 15 metų, o kai jis sukūrė „Tris milijonus“, Lietuvos gyventojų skaičius dar siekė 3,4 mln.
Akivaizdžiausiai lietuviškos muzikos stagnaciją demaskuoja tarp grojamiausių radijo grupių patenkantys 1994 m. startavę „Lemon Joy“. Visą savo karjerą būdami ištikimi synthpop (elektroninės muzikos) skambesiui, pernai jie išleido albumą „Stebuklas“, kurį pristatanti daina „Kažkada“ stilistiškai itin artima kadaise ir Lietuvoje populiariai Vokietijos grupei „Modern Talking“. Skirtumas tik tas, kad „Modern Talking“ Europa klausėsi 1984-aisiais, o „Kažkada“ Lietuvos radijo stotys transliavo pernai.
Svarbu ir tai, kad per penkerius pastaruosius metus radijo stočių grojamiausieji beveik nekito. Praktiškai kiekvienais metais tarp lyderių patekdavo jau minėti SEL ir M.Mikutavičius, taip pat A.Mamontovas. Skambiausiųjų sąrašą koregavo tik pačių atlikėjų sprendimai padaryti muzikinės karjeros pauzę, kaip atsitiko su Alanu Chošnau, Viliumi Tarasovu ar „Delfinais“. Tarp radijo grojamiausiųjų M.A.M.A. apdovanotų ar kitų aktyviai muzikuojančių, bet popstilistikos atsisakančių muzikantų, pavyzdžiui, Alinos Orlovos, nėra.
Kita vertus, muzikos industrijoje vis didesnę įtaką įgaunant internetui, radijo, kaip skonio formuotojo, pozicijos yra susilpnėjusios. Tačiau net ir interneto šaltiniai patvirtina „senų gerų“ muzikantų populiarumą. Lankomiausio šalies muzikos portalo „Music.lt“ pačių lankytojų balsais sudaryto lietuviškų dainų 30-uko pirmoje vietoje – į didžiąją sceną sugrįžę ŽAS (karjerą pradėjo 1993 m.), antroje – A.Mamontovas, ketvirtoje – grupė „Siela“ (jos pradžia – 1990 m.) penktoje – SEL. Nors į pirmąjį penketuką pateko M.Jankavičiaus daina, o į pakankamai aukštas pozicijas pakilo jaunosios kartos grupių IR, „Deeper Upper“ ar „Colours of Bubbles“ kūriniai, tai vis dar yra išimtys.
Tinklalapio „Myliumuzika.lt“, leidžiančio klausytis Lietuvos muzikantų kūrybos internetu, statistika pateikia daugiau naujų vardų, bet padėtį tai mažai keičia: pirmajame penketuke – ir SEL, ir Gytis Paškevičius (solinę karjerą pradėjo 1991 m.), ir „Pikaso“. Tarp klausomiausių esantys naujosios kartos muzikantai, tokie kaip „Naujosios pupytės“ ar Natalija Bunkė, naujo kokybės lygmens taip pat nesiūlo.

Internetas pakeitė populiarumo kriterijus

Žinantiems, kad tiek JAV, tiek Jungtinėje Karalystėje daugiausiai albumų pernai pardavė 23-ejų metų dainininkė Adele, kad daugiausiai triukšmo muzikos pasaulyje sukelia penkiskart „Grammy“ laimėtoja 25-erių Lady Gaga, o šiemet visų akys krypsta taip pat į 25-erių Laną Del Rey, Lietuvos populiariosios muzikos scena atrodo, švelniai tariant, apsnūdusi. Tai nereiškia, kad reikėtų nusisukti nuo senųjų žvaigždžių, net jei jie nebekuria tokio lygio muzikos kaip anksčiau. Masiškiausius koncertus pasaulyje vis dar rengia U2, o senųjų grupių atsikūrimas tampa sensacijomis. Tačiau populiarioji muzika – gyvas organizmas. Kas stabdo jos dinamiką Lietuvoje?
Populiariausios Lietuvoje hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ ir dviejų jaunosios kartos grupių – M.A.M.A. metų debiutantais tapusių „Gerai Gerai & Miss Sheep“ bei reperių „Dee & Kamy“ vadybininkas Justas Čekuolis siūlo padėties nedramatizuoti: pasak jo, kartų kaita įvyks, tik turi praeiti šiek tiek daugiau laiko. „Lietuvoje gal tik trejus pastaruosius metus padaugėjo klubų ir kitų vietų, kur galima koncertuoti turint gerą aparatūrą, kur gali ateiti daugiau žmonių. Jei yra kur koncertuoti, grupė įgauna daugiau patirties ir taip evoliucionuoja. Tai ilgas procesas, esame tik kelio viduryje, jei ne pradžioje. Bet tas kelias teisingas“, – neabejoja J.Čekuolis.
Be to, pasak vadybininko, interneto amžiuje populiarumo nebegalima skaičiuoti tradiciniais metodais: „Anksčiau viskas buvo labai aišku – populiarumas būdavo vertinamas parduotų albumų skaičiumi. Dabar, kai albumų pardavimas praktiškai lygus nuliui, reikia naujų kriterijų. Jie gali būti labai įvairūs: gerbėjų skaičius socialiniuose tinkluose, vaizdo klipų peržiūrų skaičius „YouTube“, koncertų skaičius per mėnesį. Radijo stočių statistika taip pat svarbi, tačiau nebe tiek. Populiarumas dabar yra kompleksinis dalykas, daug sunkiau apčiuopiamas.“
Tokią poziciją palaiko ir grupės „Skamp“ narys, bene aktyviausiai šiuolaikinės muzikos populiarinimu Vilniuje užsiimančio klubo „Loftas“ direktorius Viktoras Diawara. „Internetas muzikantams suteikė didžiulę galią. Kai pradėjome groti su „Skamp“ (1998 m.), buvo taip, kad be radijo ar televizijos – nė iš vietos. O dabar atvirkščiai: jei lendi į televiziją – pamiršk ateitį. Nėra tokių laidų, į kurias galėtum eiti ir likti ištikimas sau. Jei koks nors Jarutis (Justinas Jarutis, M.A.M.A. Metų roko grupe pripažintos grupės „Freaks on Floor“ vokalistas – K.V.) sugalvos eiti į „Chorų karus“ ar „Šok su manimi“ – viskas. Jis atsistos į tą patį lygmenį kaip N.Bunkė ir kiti“, – mano muzikantas.
Kaip interneto įtakos pavyzdį jis pateikia Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų susivienijimą „Silence Family“, į kurį įeina ir M.A.M.A. apdovanoti Leonas Somovas bei Jazzu. 2008 m. pirmasis jų dainos „I’ll Be Gone“ vaizdo klipas „YouTube“ svetainėje peržiūrėtas 895 tūkst. kartų. Socialiniuose tinkluose ši daina išpopuliarėjo dar iki jai pasiekiant radijo stotis.
Atrodo, įvykęs natūralus pasidalijimas: senosios kartos muzikantai, pagal kuriuos vis dar sprendžiame apie bendrą šalies muzikos lygį, matomi televizijoje ir girdimi per radiją, o jaunoji karta savo populiarumą kuria internete. Vis dėlto, norint pasiekti didesnį žinomumą, be tradicinių žiniasklaidos kanalų apsieiti kol kas nepavyks. Kas trukdo į juos patekti?
Muzikos tinklaraščio „Jukebox.lt“ autorius Dovaidas Pabiržis atmeta sąmokslo teorijas, kad senoji karta naujosios tyčia neįsileidžia, ir siūlo į viską žiūrėti paprasčiau: „Aukščiau yra tie, kurie vertesni būti aukščiau. Aišku, sakykime, SEL’as aplink save yra sutelkęs didelį ratą profesionalių vadybininkų, prodiuserių. Nedaugelis yra pažiūrėję į jo albumo nugarėlę ir pamatę, kad didžioji dalis melodijų sukurta M.Basanovo, o tekstai parašyti Justo Mamontovo. Tačiau E.Dragūnas žino, ko nori publika, žino, kaip ją pavergti, kad ir laiku nusikeikiant. Daugeliui jaunosios kartos atlikėjų tokio santykio su publika trūksta.“
Tinklaraštininko nuomone, itin svarbu tai, kad jaunosios grupės nesukuria potencialių hitų. „Paimkime tuos pačius M.Mikutavičiaus „Tris milijonus“. Jie jau dabar įėjo į modernų Lietuvos kultūrinį paveldą. Šią dainą prisimename dešimt metų, prisiminsime ir po dvidešimties. O daugelio dabartinių muzikantų dainų neprisiminsime“, – komentuoja D.Pabiržis, siūlydamas pažvelgti plačiau už muzikos lauko – į kitas kultūros sritis, politiką, verslą. Ten kartų kaita taip pat vyksta lėtai.

Lietuvos radijo stotyse grojamiausios šalies grupės ir atlikėjai
Metai    Grupės    Atlikėjai
2007    “Mango”, SEL, “Delfinai”    A.Mamontovas, V.Tarasovas, A.Chošnau
2008    “Mango”, SEL, “Delfinai”    A.Mamontovas, A.Chošnau, Edmundas Kučinskas
2009    “Biplan”, SEL, “Neo”    V.Tarasovas, M.Mikutavičius, A.Chošnau
2010    SEL, “Pikaso”, “69 danguje”    M.Mikutavičius, A.Chošnau, Violeta Tarasovienė
2011    SEL, “Pikaso”, “Lemon Joy”    M.Mikutavičius, Atlanta, Donatas Montvydas

Šaltinis: Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA

"Veido" archyvas

Išvykti muzikantus ragina įvairesnius kursus siūlančios užsienio akademijos ir darbo vietų stoka Vilniuje

Geriausieji išvažiuoja ir negrįžta. Nevertiname to, ką turime. Solidžios valstybinės lėšos, skiriamos profesionaliems menininkams rengti, kartu su išvykstančiais jaunaisiais talentais išpustomos visomis pasaulio kryptimis.

Kartais sėdi koncertų salėje ir, pavargęs nuo įkyriai brukamų postulatų, sugauni save galvojant: negi tie, kurie liko arba juolab sugrįžo, yra prastesni profesionalai? O jeigu ne – kodėl jie dar čia? Kodėl, atmetę beprasiveriantį pasaulį, pirmenybę suteikė savo tėvynei?

Pasiilgo savos kompanijos

“Amerikoje labiausiai trūko savos, lietuviškos draugų menininkų kompanijos. Nežinau, gal kiti to nepasigenda, bet mes su broliu, užaugę būtent tokioje meniškoje aplinkoje, jos ilgėjomės”, – tvirtina vilnietis smuikininkas Dainius Puodžiukas. Už Atlanto Dainius praleido šešerius, jo jaunesnysis brolis pianistas Aidas – septynerius metus.

Bet tikriausiai tekdavo koncertuoti ir lietuviškose kolonijose? “Žinoma, koncertuodavome. Bet dažniausiai mūsų klausydavosi vyresnioji išeivių karta. Jie šiek tiek kitaip įsivaizduoja kultūrinį gyvenimą, turi kitokių poreikių. Ten pat, Bostone, irgi sutikdavome lietuvių, bet paprastai tai būdavo darbininkai arba verslininkai”, – pasakoja Dainius.

Neslepia ir to, kad galutinai apsispręsti abiem padėjo buvimo svetimoje žemėje legalizavimo klausimas: “Reikėjo arba pasiryžti tvarkyti nemažai kainuojančius dokumentus, arba tiesiog krautis daiktus. Supratome, kad pasirinkę pirmąjį variantą užstrigtume Amerikoje ilgam, galbūt visam gyvenimui. O juk vykome ten siekti žinių, bet ne gyventi. Todėl pasirinkti nebuvo sudėtinga”.

Ar sulaukė viliojančių siūlymų? “Žinoma. Apskritai kuo daugiau laiko svetimame krašte praleidi, tuo sunkiau grįžti, tuo daugiau galimybių prieš akis atsiveria. Tarkim, aš galėjau ramiai likti dirbti Bostono universitete profesoriaus asistentu ir dėstytojauti Vorčesterio karališkojoje menų akademijoje. Nors jei atvirai, tai dar labiau viliojo siūlymas imtis kurti naują vasaros festivalį – tokie pasiūlymai nesimėto”, – tvirtina prestižinėse Niujorko “Carnegie Hall” ir Bostono “Symphony Hall” salėse koncertavęs lietuvių smuikininkas.

Darbo vieta – geriausia paskata

Šiandien D.Puodžiukas griežia styginių kvartete “Chordos”, moko vaikus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kurią prieš penkiolika metų pats baigė, ir dar dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Styginių instrumentų katedroje. Dėl to kelis kartus per savaitę yra priverstas važinėti iš Vilniaus į Kauną, bet dėl to nesiskundžia: “Pagyvenus JAV šimtas kilometrų neatrodo dėmesio vertas atstumas. Žinoma, progai pasitaikius rinkčiausi dėstytojo vietą sostinėje, bet yra kaip yra”.

Atlyginimų skirtumo Lietuvos ir JAV aukštosiose mokyklose Dainius neakcentuoja, tik užsimena, kad jį reikėtų skaičiuoti kartais. Maža to, mano, kad jam labai pasisekė, nes apie jo laukiančią dėstytojo vietą Kaune gavo žinią dar dirbdamas Bostone. Retam tėvynėn susiruošusiam išeiviui muzikantui taip pavyksta: dažniau jie maitinami neapibrėžtais pažadais, kurie anaiptol nestiprina ryžto krautis lagaminų.

“Tikriausiai ir tikėtis neverta, kad visus svetur išvykusius lietuvių muzikantus pajėgtų išmaitinti vienintelė Muzikos ir teatro akademija – kiek tų dėstytojų Lietuvai reikia? Galima palyginti: vien Bostone, kuriame gyvenome, veikia keturios muzikinio profilio aukštosios mokyklos”, – pasakoja smuikininkas.

Ir čia pat pamini, kad stodamas į Bostono universitetą galėjo rinktis profesorių iš dvidešimties kandidatūrų: “Jei nebūčiau žinojęs, pas ką konkrečiai važiuoju, netgi būtų buvę sunku apsispręsti: tame pačiame universitete gali rasti įvairiausių tautybių ir muzikos mokyklų atstovų. Didelis skirtumas, palyginti su mūsų akademija, kurios dauguma profesorių išsilavinimą gavo Rusijos konservatorijose”, – tvirtina Dainius. Ir neatsisako savo žodžių netgi priminus, kad Lietuvoje dirba vis daugiau į jį patį ar jo brolį panašių vakarietiškos patirties tėvynėn parvežančių dėstytojų: kadrų kaita esanti pernelyg lėta.

Kitas dalykas – ne visuomet vakarietiškai patirčiai čia lengva rasti pritaikymą. “Amerikoje, kur disciplinas rinkomės patys (svarbu tebuvo gauti nustatytą akademinių kreditų skaičių), pusmetį lankiau vadinamosios Aleksandro technikos seminarus. Tai Vakaruose šiuo metu itin populiari vieno aktoriaus ištobulinta metodika, kurios esmė – išmokyti atlikėjus valdyti kūną kuo mažesnėmis fizinių jėgų sąnaudomis. Ji leidžia išvengti profesinių traumų, nepersitempti intensyviai repetuojant, o tokios bėdos dažnai persekioja muzikantus. Tačiau Lietuvoje ši technika vis dar kaip nežinoma žemė”, – pateikia pavyzdį smuiko dėstytojas.

Vokiška patirtis Vilniuje

Kita “Veido” pašnekovė pianistė Jonė Punytė po studijų Lietuvoje ketverius metus praleido Vokietijoje. Ten mergina stažavosi Štutgarto ir Trosingeno aukštosiose muzikos mokyklose. Ypač didelį dėmesį skyrė senosios muzikos studijoms ir konkrečiai – vokiškų kamerinių dainų (“lied”) žanrui. “Čia tiek žinių tikrai nebūčiau pasisėmusi.

Vokietijoje “lied” atlikėjai rengiami ne vien iš muzikinės pusės – jie privalo gerai pažinti meno ir literatūros istoriją”, – pasakoja Jonė.

Šiandien ji taip pat dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet unikalius savo išsilavinimo niuansus pripažįsta tiesioginiame darbe panaudojanti retai – tik retkarčiais kviečiama skaityti teminių seminarų. Dažniau įgytos žinios praverčia rengiant koncertines programas kartu su vokišku repertuaru besidominčiais lietuvių solistais, pavyzdžiui, baritonu Giedriumi Prunskumi.

“Buvo gražūs planai Vilniuje steigti senosios muzikos katedrą, tačiau dėl striukų akademijos finansų jie kol kas atidėti į stalčių. O jaunimo susidomėjimas tuo, ypač po Gintaro Varno režisuotų madrigalinių operų sėkmės bei kelių kitų Claudio Monteverdi veikalų pastatymų, Lietuvoje tikrai yra”, – tvirtina pianistė. Tai, kad šiuo metu tautiečiai pamišę dėl operų arijų ir kone iš viso pamiršę kamerinės muzikos repertuarą, pašnekovė vadina laikinu televizijos laidų inspiruotu reiškiniu.

Prasmingiau dirbti saviems

Kaip ir Dainius, Jonė po studijų galėjo ramiai likti dirbti užsienyje profesoriaus asistente. “Mano dėstytojas Cornelis Witthoefftas kvietė po stažuotės likti Štutgarte. Kiek žinau, kitos asistentės jis iki šiol neturi. Jau buvo susidaręs ir privačių mokinių būrelis, bet vis persekiodavo mintis, kad savo patirtį prasmingiau būtų perteikti lietuviams. Kad tai, ką atiduodu Vokietijoje, galėčiau atiduoti ir gyvendama čia”, – prisimena pianistė.

Pagrindinis Jonės apsisprendimo motyvas – noras kasdien girdėti lietuvių kalbą ir pačiai kalbėti lietuviškai. “Atlikėjai yra ne vien profesionalai, bet ir žmonės. Noriu, kad mano vaikai susišnekėtų su savo seneliais”, – ryžtingai nukerta išvedžiojimus, esą muzika – universali kalba, todėl nacionalinis fonas muzikantams nėra būtinas.

Tuo tarpu materialiniai argumentai nebuvo tokie svarūs: “Žinant, kad Štutgartas pagal brangumą yra antras (po Miuncheno) Vokietijos miestas, didesnis ten mokamas atlyginimas neturėtų ypatingos reikšmės pragyvenimo lygiui. Suskaičiavusi ten ir čia būtinas minimalias išlaidas pamačiau, kad kitiems poreikiams liekanti pinigų suma reikšmingai nesiskiria”, – aiškina pašnekovė.

Jaunųjų neatkalbinėja

Abu “Veido” kalbinti muzikantai nė trupučio neabejoja, kad užsienyje įgyta patirtis bet kuriam menininkui praverčia. “Kartais studentai, kuriems nė nedėstau, teiraujasi patarimų, į kokį universitetą geriau vykti ar kurį profesorių rinktis.

Kuo galiu – padedu. Tikrai nesistengiu jų atkalbėti, o kartais ir padrąsinu. Juk netgi Berlyne kiekvieną vakarą vyksta penki aukščiausio lygio simfoninės muzikos koncertai, o ką jau kalbėti apie JAV didmiesčius”, – atvirai pasakoja D.Puodžiukas.

Tad ar verta talentingiems muzikantams grįžti į Lietuvą? Ar užteks čia erdvės jų karjeros skrydžiui? “Tai ir svarbu, kad pagyvenęs užsienyje pradedi suvokti, jog visos durys atviros. Juk niekas ir dabar man netrukdo kandiduoti į profesoriaus vietą bet kuriame konkursą skelbiančiame pasaulio universitete, – tereikia pasitikėti savo jėgomis”, – įsitikinęs lietuvis.