Scanpix nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

„Nedaugelis atlikėjų dar aiškiau darė įtaką populiariosios muzikos skambesiui ir trajektorijai arba savo talentu palietė tiek daug žmonių. Prince‘as – vienas talentingiausių ir produktyviausių mūsų laikų muzikantų – visa tai padarė. Fankas, ritmenbliuzas, rokenrolas. Jis buvo virtuoziškas instrumentalistas, nuostabus grupės lyderis ir įelektrinantis atlikėjas“, – taip savo užuojautos laiške rašė JAV prezidentas Barackas Obama, vienas iš šimtų milijonų atlikėjo Prince‘o Rogerio Nelsono muzikos gerbėjų.

Muzikantas mirė balandžio 21-ąją. Jam buvo tik 57-eri. Per mažiau nei 40 metų trukusią karjerą atlikėjas išleido net 39 studijoje įrašytus albumus, kaip žuvis nardė po skirtingus populiariosios muzikos stilius, įvaizdžius ir temas. Aprėpti visa tai – net ir didžiausiam Prince‘o fanui būtų gana sudėtinga, ką jau kalbėti apie paprastą muzikos klausytoją.

Kažin ar Lietuvoje atrasime daug žmonių, kurie galėtų tuo pasigirti. Prince‘as visada buvo pirmiausia JAV muzikos fenomenas, kurio muzikos garsus į kitą Atlanto pusę atnešdavo spartūs globalizacijos vėjai ir MTV kanalas, daugelį metų formavęs muzikos madas visame pasaulyje.

Visų pirma kritikai vieningai sutaria, kad Prince‘as yra vienas geriausių gitaristų muzikos istorijoje.

Be to, Prince‘as visada labiau buvo albumų, o ne dainų, tampančių hitais, kūrėjas. Per ilgą karjerą tik penki šio atlikėjo kūriniai tapo populiariausi JAV, vos vienas – Jungtinėje Karalystėje. Jei keliausime į mums artimesnes rinkas – Vokietiją ar Skandinavijos valstybes, čia išskirtinai sužibėjusių dainininko melodijų dar mažiau. O jei paklaustume praeivių gatvėje, Prince‘as visų pirma yra nepaprasto grožio roko baladės „Purple Rain“, 1984-aisiais parašytos to paties pavadinimo filmui, autorius. Būtent todėl balandžio 21-ąją ir vėliau purpurine spalva nusidažė interneto portalai, JAV tiltai ir pastatai, pagarbą Prin­ce’ui atidavusių muzikantų scenos.

Vis dėlto pervertinti šio muzikanto įtakos šiuolaikinės populiariosios muzikos raidai neįmanoma. Visų pirma kritikai vieningai sutaria, kad Prince‘as yra vienas geriausių gitaristų muzikos istorijoje. Užtenka pažiūrėti 2004-ųjų ceremoniją, per kurią į Roko šlovės alėją buvo įtrauktas bitlas George‘as Harrisonas ir Prince‘as. Joje šis kartu su Jeffu Lynne‘u, Tomu Petty ir kitais atliko „The Beatles“ dainą „While My Guitar Gently Weeps“.

Prince‘as buvo tikras multiinstrumentalistas – gebėjo groti keliomis dešimtimis skirtingų instrumentų. Be to, pasižymėjo išskirtiniu itin plataus diapazono balsu. Tai suteikė atlikėjui itin plačias galimybes, kurias jis išnaudojo, skirtingais kūrybos laikotarpiais rašydamas labai įvairią muziką.

Prince‘as buvo ir kur kas daugiau nei nuostabus muzikantas. Jo įrašų viršeliai, plakatai, skandalingi vaizdo klipai, šokio stilius ir prieštaringas sceninis įvaizdis viešojoje erdvėje griovė stereotipus apie lytį, rasę, seksualumą, madą, visuomenės ribas bei normas. Dėl savo blizgančio, išsišokėliško amplua daugeliui jis ilgą laiką visų pirma buvo pretenzinga ir gašli garsenybė, o ne talentingas kūrėjas.

Ne mažiau keista ir tai, kad vėliau atlikėjas tapo labai religingas ir teigė, kad vienintelė šiandieninio pasaulio bėda yra jaunimo nenoras įsileisti į savo širdį Dievo.

„Aš nesu moteris, nesu vyras, aš kažkas, ko tu niekada nesuprasi“, – dainavo Prince‘as kūrinyje „I Would Die 4 U“. Tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu pačių perkamiausių atlikėjų muzikos istorijoje, pardavusių daugiau nei šimtą milijonų įrašų. Ne mažiau keista ir tai, kad vėliau atlikėjas tapo labai religingas ir teigė, kad vienintelė šiandieninio pasaulio bėda yra jaunimo nenoras įsileisti į savo širdį Dievo.

Prince‘as taip pat tapo nenuilstamos kovos su muzikos komercija simboliu. Susipykęs su savo įrašų kompanija, kuri turėjo teises į jo vardą, atlikėjas nusprendė apskritai atsisakyti bet kokio pseudonimo ir pasivadino sunkiai nupiešiamu ženklu, kurį pats aiškino kaip universalų meilės simbolį. Vėliau jis vadinosi Atlikėju, kuris anksčiau buvo žinomas Prince‘o vardu. Galiausiai teismuose jam pavyko susigrąžinti savo originalų sceninį vardą.

Vėliau muzikantas stojo į kovą su internetu ir muzikos piratais. Ir šiandien populiariausioje vaizdo klipų svetainėje youtube.com tikrai nerasite didelės dalies jo kūrinių ir „gyvų“ pasirodymų. Jis nedvejodamas teismams pateikdavo ieškinius, kai ištikimiausi gerbėjai internete pasidalydavo jo pasirodymų nuotrupomis. Prince‘o kūrybos beveik nėra ir internetinėse muzikos platformose.

Mažiau žinoma, kad Prince‘as yra daugelio puikių kitų atlikėjų hitų bendraautoris, pavyzdžiui, dainos „Nothing Compares 2 U“, kurią įrašė Sinead O‘Connor, arba „The Bangles“ kūrinio „Manic Monday“. Dainininkas taip pat sukūrė Timo Burtono filmo „Betmenas“ garso takelį.

Paskutinį savo koncertą Prince‘as surengė balandžio 14-ąją Atlantoje, JAV.

Bene geriausia galimybė pamatyti šią muzikos žvaigždę Lietuvos žiūrovai turėjo prieš dvejus metus – tuomet jis buvo vienas pagrindinių Gdynėje, Lenkijoje, vykstančio festivalio „Open‘er“ atlikėjų. Paskutinį savo koncertą Prince‘as surengė balandžio 14-ąją Atlantoje, JAV. Kitą dieną po šio koncerto jo asmeninis lėktuvas priverstinai leidosi dėl staiga pablogėjusios atlikėjo sveikatos būklės. Iš ligoninės tuomet jis buvo išleistas po kelių valandų.

Po savaitės Prince’as buvo rastas be sąmonės savo namų lifte, medikams jo atgaivinti nepavyko. Tiksli jo mirties priežastis dar nėra paskelbta – policija kol kas tik atmetė versiją, kad tai galėjo būti savižudybė.

Roppe Schut nuotr.

Jaunuolis iš Lietuvos Žilvinas Brazauskas meistriškais klarneto garsais po truputį jaukinasi reiklią vokiečių publiką. Jam jau teko koncertuoti daugybėje didžiausių Vokietijos miestų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Prieš penkerius metus su daug žadančiu jaunu klarnetininku Žilvinu Brazausku kalbėjomės apie jo laukiančias studijas prestižinėje Liubeko (Vokietija) muzikos mokykloje. Tada jis džiaugėsi, kad galės mokytis iš klarneto virtuozės ir puikios pedagogės prof. Sabine Meyer, ir šiek tiek nuogąstavo dėl to, kaip jam seksis susidraugauti su vokiečių kalba.

Dabar Žilvinas – Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos Berlyne magistrantas, nekantriai laukiantis, kol pradės dirbti su profesoriumi Martinu Spangenbergu.

„Man užteko penkerių metų Liubeke, be to, ir profesorė patarė studijuoti Berlyne. Muzikantams būtinos naujos idėjos“, – pasirinkimą palikti gražų intensyvaus kultūrinio gyvenimo miestą netoli Hamburgo paaiškina jaunasis klarnetininkas.

Įtakos tokiam apsisprendimui turėjo ir M.Spangenbergas. Nors, pasak Žilvino, jis nėra itin garsus, bet užteko vienos paskaitos su juo, kad padarytų įspūdį: „Imponavo jo mokymo metodika ir  bendravimas su studentais. Nebūtinai svarbu rasti patį geriausią solistą. Tai dar nereiškia, kad jis bus geras profesorius. Tiesą sakant, dažnai geriausi solistai nėra geriausi pedagogai.“

Žilvinas jau turi pakankamai patirties, kad suprastų, kaip svarbu yra geras mokytojas. Jis pastebi, kad Lietuvoje mokytojai dažnai kur kas labiau atsidavę darbui su mokiniais nei jų kolegos Vokietijoje. Lietuvoje atrodo įprasta, kad mokytojas, matydamas, jog vaikas gabus, skirs jam tiek laiko, kiek reikia, o Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur Žilvinas pusmetį studijavo pagal studentų mainų programą, į daug ką žiūrima pro pirštus.

Todėl lietuvis ir džiaugiasi, jog S.Meyer, nepaisant aktyvios koncertinės veiklos, kiekvieną savaitę bent porai dienų atvažiuodavo į Liubeką, kad galėtų dirbti su studentais.

Koncertų geografija plečiasi

Laukiančios studijos Berlyne – ne vienintelis naujas jauno lietuvio muziko pasiekimas. Šiemet Ž.Brazauskas dalyvavo F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse, užėmė pirmą vietą klarneto kategorijoje ir pelnė specialųjį prizą – galimybę surengti profesionalius koncertus aštuoniuose dideliuose Vokietijos miestuose (už tai, aišku, atitekdavo honoraras) ir įrašyti kompaktinę plokštelę.

Dalyvaudamas šiame ar kituose konkursuose klarnetininkas iš anksto negalvodavo, kaip užimti pirmą vietą. Jo manymu, perklausos ir konkursai per daug primena loteriją – niekada negali žinoti, kada padarysi klaidą, kokia vertinimo komisija pasitaikys ar kaip pasirodys muzikantas, grojantis po tavęs. „Taip pat svarbu ir tai, kaip atrodai scenoje, ar moki užmegzti ryšį su auditorija. Tačiau grodamas negali per daug judėti, nes dėl to nukentės garsas ir tai gali blaškyti publiką – ji neįstengs susikoncentruoti į muziką“, – prideda vaikinas.

Nors F.Mendelssohno konkurse laimėtas prizas jaunajam muzikui suteikė galimybę būti geriau matomam, jis ir anksčiau daug koncertuodavo. Dažniausiai pasirodydavo Liubeke, kur veikia studijuojantiems jauniems muzikantams galimybę rengti koncertus suteikiantis paramos fondas. Aišku, už tai jaunuoliai gauna ne tik sužavėtos publikos aplodismentus, bet ir kiekvienam studentui praverčiantį honorarą.

Žilvinas su savo klarnetu jau išmaišė nemažą dalį Vokietijos ir, tiesą sakant, šiuo metu mielai mažiau koncertuotų, o pagaliau susirastų stogą virš galvos Berlyne. Geriau susipažinęs su profesoriumi ir naujųjų studijų niuansais, ims žvalgytis atrankų, konkursų ir galimybių koncertuoti.

Beje, vaikinas prideda, kad šių dienų muzikanto kelias į pripažinimą jau visai kitoks.

Taisyklės keičiasi

Koncertų skaičius priklauso nuo to, kiek apie tave sužinos ir išgirs tavo muziką arba kiek pats susikursi galimybių pasirodyti. „Kiek teko kalbėtis su vyresniais muzikantais, tai jie sako, kad dabar muzikantai daugiau dirba kompiuteriu, patys ieškomi galimybių koncertuoti ir nelaukdami, kol pasiūlymas nukris iš dangaus. Viskas keičiasi: svarbu ne tik gerai groti, bet ir įvaldyti rinkodarą. Randi dominantį festivalį, susisieki su organizatoriais ar programų koordinatoriais ir nusiunti pasiklausyti savo įrašų. Daug ką lemia ir tavo biografija“, – niuansus atskleidžia Ž.Brazauskas.

Vaikinas pripažįsta, kad tai jam nėra lengva. Jis ne iš tų, kurie mėgsta reklamuotis ir girtis, kokie jie puikūs ir daug pasiekę. Jis net nenorėjo susikurti savo interneto puslapio, nors ir supranta, kad tokie dalykai šiais laikais tikrai svarbūs. „Tas puslapis dar nesukurtas, bet pakeliui, – ne itin entuziastingai pasakoja jaunasis muzikantas. – Suprantu, kad ir koks būtum puikus muzikantas, bet jei apie tave niekas nežinos, nieko tau ir neišeis.“

Ž.Brazauskas taip pat groja ir dainuoja džiazą. Ir net rengia pasirodymus! Liubeke su kitu talentingu studentu jis įkūrė džiazo duetą ir, nepaisant visų pokyčių ir laukiančių darbų, neketina atsisakyti šios veiklos, nes ji teikia didelį malonumą. „Būtent tuo labiausiai mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Man pasisekė, kad sutikau tokios pat sielos muzikantą, ir kadangi dažnai kartu muzikuojame, nuo džiazo visiškai nenutolau. Nors džiazo profesionaliai nesimokiau, stengsiuosi niekada jo nepalikti. Man ima jo trūkti. Džiazuodamas fortepijonu atsipalaiduoju, tampu visai kitu žmogumi“, – prisipažįsta muzikantas.

Tiesa, nors jis mėgsta ir kamerinę muziką, ir džiazą, niekada nenorėtų jų jungti, nors Vokietijoje tai itin populiaru.

O ką talentingas muzikantas mano apie populiariąją muziką? Kadangi jos neįmanoma išvengti, jeigu nesi užsidaręs tarp keturių sienų, pripažįsta, kad susiduria ir su ja. Vis dėlto klausosi jos kaip orkestro, nevalingai analizuodamas, kokia bosinės gitaros linija, akordai ir ritmas, kokia harmonija, kur grojama primityviai, o kur įdėta nemažai darbo. Žilvinas pripažįsta, kad tokia muzika verta dėmesio, tik reikia atsirinkti gerąją ir blogąją: „Ji žavi savo energija ir profesionalumu. Kartais įdėtu darbu populiarioji muzika tolygi klasikinei.“

Vis dėlto labiausiai Žilvino mėgstama – vėlyvojo romantizmo (XIX a. pabaigos – XX a. pradžios) muzika, nes jam labai svarbi harmonija. Iš to meto kompozitorių jis itin žavisi Maxu Regeriu.

Ateitis neaiški, bet viliojanti

Ž.Brazauskas juokauja, kad dėl ateities po studijų jis atviras įvairiems pasiūlymams, nes nėra apsisprendęs, kur norėtų pasukti. Neatmeta ir pedagogikos, nors pripažįsta, kad mieliausiai grotų kamerinę muziką. Tačiau rasti bendraminčių muzikantų, organizuoti koncertus – nelengvas darbas. Na, o dėl pedagogikos baisoka, nes būtina turėti gero pedagogo gyslelę. Žilvinas prisipažįsta, kad dėstymas (kiek jam teko išbandyti save šiuo amplua) visada sukeldavo stresą: „Visada įsitempdavau, o kartais nė nežinodavau, ką ar kaip pasakyti.“

Geriausia (ir saugiausia) būtų dirbti orkestre, tačiau ten patekti sunku ne tik dėl didelės konkurencijos ir daugybės perklausų, bet ir dėl Žilvino prancūziško grojimo, taigi savo galimybes patekti į orkestrą jis vertina skeptiškai. Bent kol kas.

Mat klarnetu galima groti pagal vokišką ir prancūzišką sistemą (skiriasi, kaip klapanais dengiamos natos). Tai lemia šiek tiek skirtingą instrumento garsą. Vokiečiai, be abejonės, groja pagal vokišką sistemą ir mėgsta „vokišką“ garsą, todėl skelbimuose netgi nurodoma, kad kandidatas turi groti vokiška technika. Tačiau dažniausiai pasaulyje grojama pagal prancūzišką sistemą. Sakoma, kad prancūziškai groti lengviau nei vokiškai, bet Žilvinas to negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes groti vokiškai dar nebandė.

Vaikinas svarsto, kad jeigu liks Vokietijoje, bandys pereiti nuo prancūziškos sistemos prie vokišką. Tai nėra paprasta, todėl daug kas priklausys nuo Žilvino imlumo. Jis taip pat galėtų pasirinkti dirbti kitose valstybėse, tarkime, jį domintų Skandinavija. O ir Lietuva taip pat stipriai traukia – čia gyvena visa jo šeima ir giminės, kuriuos norėtų matyti kur kas dažniau nei dabar.

Žilvino Brazausko pasiekimai

2001 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų ir tarptautiniame „Gradus ad Parnassum“ konkurse; II vieta tarptautiniame E.Mednos konkurse Latvijoje.
2003 m. I vieta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse; XII tarptautiniame jaunųjų muzikų festivalyje „Kaunas 2003“ apdovanotas specialiu „Rotary“ klubo prizu.
2004 m. tarptautiniame konkurse „Gradus ad Parnassum“ pelnytas „Grand Prix“.

2005 m. skirta Prezidento Valdo Adamkaus premija.

2006 m. tarptautinio E.Mednos konkurso „Grand Prix“ ir II vieta V tarptautiniame E.Mravinskio jaunųjų muzikantų konkurse Sankt Peterburge.
2007 m. II vieta tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Klaipėdoje; I vieta kamerinių ansamblių konkurse „Muzikinė akvarelė“.

2008 m. tarptautinio jaunimo konkurso „Jeunesses International Music Competition“ Rumunijoje laureatas.
2015 m. I vieta kompozitoriaus F.Mendelssohno aukštųjų mokyklų konkurse Vokietijoje (klarneto kategorija).

Rugsėjo 26-ąją Vilniaus rusų dramos teatre vienintelį kartą Lietuvoje bus rodomas muzikinis spektaklis “Viskas apie Gidoną”.

Šis muzikinis spektaklis – anaiptol ne miuziklas. O ir solistas jame tebus vienas – ne dainuojantis, o apie save patį pasakojantis Gidonas Kremeris.
Iš Rygos kilęs smuikininkas G.Kremeris instrumentą į rankas pirmąkart paėmė ketverių metų ir anksti sulaukė tarptautinio pripažinimo. Visą vaikystę stengėsi sekti tėvo patarimu – būti dešimt kartų geresnis už kitus. Davido Oistracho auklėtinį laureato sėkmė lydėjo tarptautinėse Karalienės Elžbietos ir Monrealio varžybose, jis pelnė pirmąsias premijas aukščiausio lygio Paganini ir Čaikovskio konkursuose. Įrašė šimtus kompaktinių plokštelių, kurių keletas pelnė reikšmingus apdovanojimus.
Vilniuje G.Kremeris kadaise sugrojo savo pirmąjį rečitalį. Vilniuje buvo suburta ir pirmosioms gastrolėms rengėsi jo vadovaujama “Kremerata Baltica”, kuriame groja gabiausi Baltijos šalių jaunieji stygininkai. Šis tarptautinis kamerinis orkestras per sezoną pasirodo šešiose dešimtyse koncertų. Per keturiolika metų orkestro narių amžiaus vidurkis mažai tesikeitė: šiandien jis yra 28-eri metai.
Tris dešimtmečius maestro puoselėjo savo kūrybos idealus Lokenhauzo festivalyje Austrijoje, kurį pats įsteigė. Tačiau šįmet, protestuodamas prieš grėsmingai plintantį vidutinybės kultą, jis pareiškė pasitraukiąs iš festivalio meno vadovo pareigų.
“Visą gyvenimą nuoširdžiai dirbau dėl muzikos. Tikiuosi, kad keletas mano papasakotų istorijų tik sustiprins muzikos, kurią atliksime, teikiamų emocijų jėgą ir primins, kaip gimsta muzikos garsai”, – sako G.Kremeris.
Neįprastame muzikiniame spektaklyje “Viskas apie Gidoną” maestro mėgins papasakoti apie savo kelią. Kalbėti jam padės “Kremerata Baltica” ir kompozitorių E.Izaijo, V.Kisino, L.Bethoveno, J.Sibelijaus, J.S.Bacho, F.P.Schuberto, N.Paganini, H.V.Ernsto, A.Vivaldi, F.J.Haidno, A.Dvoržeko, A.Piazzollos, E.Tokso kūriniai, atspindėsiantys tiek šviesiausias artisto gyvenimo dienas, tiek skausmingas akimirkas.
“Stengiamės, kad mūsų muzika visada pulsuotų gyvybe, nepripažįstame rutinos. Muzika mums – tai nuotykiai ir nuoširdūs išgyvenimai, o ne vien “tobulos natos”, – tvirtina smuikininkas ir orkestro vadovas.

Septyniolikmetis šiaulietis Tadas Motiečius prestižiškiausiame pasaulio jaunųjų akordeonistų “Pasaulio taurės” konkurse, kuriame dalyvavo daugiau kaip šimtas atlikėjų, pernai užėmė devintąją vietą.

Šį rudenį vyksiančiame konkurse vaikinas tikisi vėl patekti į geriausiųjų dešimtuką.

Net per vasaros atostogas ilgiausiai nepaėmęs į rankas akordeono Tadas ištvėrė vos tris dienas. Kasdien jis groja ne tik, kaip pats sako, kad neprarastų formos, bet ir todėl, kad ilgiau be instrumento neištveria. Be to, šiuo metu jis intensyviai rengiasi svarbiausiam akordeonistų konkursui “Pasaulio taurė”, kuris spalį vyks Kinijoje. Nors Tadas groja po šešias septynias valandas, tačiau kartais abejoja, ar ne per mažai. Mat pernai kai kurie Kroatijoje vykusio šio konkurso jaunieji dalyviai repetavo net po keturiolika valandų.

Į akordeono pamokas pakvietė draugas

Įdomu tai, kad Tadą mokytis muzikos atvedė ne tėvai, kaip dažniausiai įprasta. Į akordeono pamokas dešimtmetį berniuką nusivedė metais vyresnis draugas. Iki tol Tadas niekur nesimokė nei groti, nei dainuoti, o ir tėvai neįžvelgė jo gabumų muzikai. Tačiau vos kartą nuėjęs į Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorijos mokytojos Marytės Markevičienės pamoką ir paėmęs į rankas akordeoną, Tadas su instrumentu nesiskiria iki šiol. Vaikino mama Aurelija Motiečienė stebisi, kad sūnus į užsiėmimą nuėjo nieko nesakęs tėvams. “Tik grįžęs papasakojo, kad dalyvavo pamokoje ir kaip jam patiko šis instrumentas. Man buvo labai keista, nes vyras kartais pagrodavo akordeonu, bet Tadas nei karto nebuvo parodęs jokio susidomėjimo muzikavimu”, – pasakoja A.Motiečienė.
Pats Tadas sako neprisimenantis, kuo jį taip sužavėjo būtent akordeonas, tačiau groti jam labai patiko, todėl pats nusprendė, kad mokysis valdyti šį instrumentą. “Muziką visada mėgau, mokykloje per muzikos pamokas patikdavo groti dūdele, todėl kai draugas, kuris jau metus mokėsi akordeono klasėje, pasiūlė man irgi ateiti, net nesvarstydamas sutikau. Ir taip jau devynerius metus be pertraukų groju”, – sako jaunasis akordeonistas.
Jo mokytoja M.Markevičienė sako, kad pradėti muzikuoti dešimties metų jau labai vėlu. “Akordeonu vaikai dažniausiai pradeda groti šešerių septynerių metų, o fortepijonu – net penkerių. Tadui reikėjo daug papildomai mokytis, kad pavytų bendraamžius, tačiau jis visas užduotis atlikdavo kruopščiai ir, svarbiausia, su užsidegimu”, – prisimena akordeono mokytoja.
Jau po pusmečio Tadas grojo taip, kaip tie, kurie mokėsi nuo pirmos klasės, o po dvejų metų gabus berniukas pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame konkurse Italijoje ir laimėjo trečią vietą. Ten jam teko varžytis su vaikais, kurie buvo groję ketverius penkerius metus.
M.Markevičienė mano, kad šis konkursas Tadui tapo svarbiausiu postūmiu toliau stengtis. Pamatęs, kaip groja kiti vaikai, jis iškėlė sau tikslą kitame konkurse pasirodyti dar geriau. “Užsispyrimas ir motyvacija parodyti vis aukštesnį lygį Tadą ir veda į priekį”, – tvirtina jaunuolio mokytoja, rengianti auklėtinį konkursams.

Groja, kol išvaro budėtojas

M.Markevičienė džiaugiasi, kad iš Tado nė karto negirdėjo niurnėjimo dėl nuovargio, dėl didelio krūvio ar pareiškimo, kad daugiau nebedirbs. Pedagogė prisimena, kaip pasibaigus Vilniuje vykusiam konkursui, kuriame dvylikametis berniukas praleido keturias dienas su akordeono muzika, nes ne tik atgrojo savo, bet ir išklausė visų kitų amžiaus grupių repertuarą, paklausė, ar nesigaili, Tadas atsakė: “O ką aš būčiau veikęs?”
“Muzika – tai daugiau nei pomėgis ar gyvenimo būdas, tai mano ateitis ir tikslas. Jeigu nors dieną nepagroju, apima keistas jausmas, tarsi kažko trūktų. Grojimas man suteikia gerų emocijų, o pagrindinis siekis šiuo metu – kuo geriau pasirodyti konkursuose, pagroti, kaip galiu geriausiai”, – atskleidžia šiaulietis.
Jo mokytoja mano, kad vaikinas turi įgimtą gabumą scenoje maksimaliai susikaupti ir parodyti viską, ką yra išmokęs. Be to, jis labai užsispyręs, savo galimybes vertina realiai, tačiau dirba, kol pasiekia norimą rezultatą.
“Geriausias jausmas apima, kai ruošiuosi konkursui visus metus, ir nors nelaimiu pirmosios vietos, bet sugroju viską idealiai, kaip buvau išmokęs. Jeigu visada laimėčiau, nustočiau tobulėti, pradėčiau manyti, kad esu geriausias. O dabar matau, ką dar galėčiau padaryti geriau. Kartu pasitikrinu, koks mano lygis tarp kitų šalių akordeonistų”, – kalba Tadas.
Savo laimėjimų vaikinas per daug nesureikšmina ir nėra linkęs girtis, nors nuo dvylikos metų skina laurus Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose, prieš porą metų tapo Karalienės Mortos premijos, skiriamos talentingiausiems Lietuvos vaikams už laimėjimus meno srityse, laureatu, yra Šiaulių miesto stipendininkas, dažnai koncertuoja ne tik Šiauliuose, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
Geriausių rezultatų Tadas atkakliai siekia ir moksluose. “Jis norėtų visą laiką skirti muzikai, tačiau yra atsakingas, todėl neapleidžia ir mokslų. Prie knygų dažnai sėdi net naktimis, nes nori gauti aukščiausius įvertinimus iš visų dalykų. Dabar mokosi greitojo skaitymo, kad kuo mažiau sugaištų laiko skaitydamas literatūros kūrinius”, – pasakoja Tado mama.
Pats vaikinas teigia, kad išlaikyti pažymių vidurkį devyniems nėra labai sudėtinga. Didesnę dalį informacijos jis gauna per pamokas, o ilgėliau tenka pasėdėti prie namų darbų, kai grįžus iš konkursų, kuriuose praleidžia po kelias savaites, reikia pavyti bendramokslius. Jaunasis akordeonistas ne tik akordeono, bet ir bendrojo lavinimo pamokas lankantis Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorijoje, mano, kad įprastoje mokykloje ar gimnazijoje sunkiai viską suspėtų. “Čia mokytojai jokių nuolaidų muzikantams nedaro, tačiau jei tarp pamokų susidaro ilgesnis laiko tarpas, jį galima išnaudoti grojimui. Be to, pasibaigus pamokoms, iškart vėl einu groti. Kad nereikėtų tampytis nemažai sveriančio akordeono, konservatorijoje dažniausiai groju iki devintos valandos vakaro, kol budėtojas išvaro”, – apie kasdienę dienotvarkę pasakoja Tadas.

Ateitį sieja su Lietuva

Beje, suranda jaunasis akordeonistas laiko ir futbolui, ir pokalbiams su draugais. Jo nuomone, kartais būtina atitrūkti nuo muzikos, pailsėti, nes išsekus emociškai, sunkiau būna susikaupti. Tiesa, dažniausiai jis bendrauja su muzikais, o vietoj pasilinksminimų, šiuolaikinių atlikėjų koncertuose renkasi klasikinės muzikos renginius. Tadas apgailestauja, kad Šiauliuose jų nevyksta labai daug, todėl stengiasi visus aplankyti.
“Jam viskas įdomu, seka visas klasikinės muzikos naujienas, ne tik pats groja, bet ir klauso kitų atlikėjų apsirodymų. Tadas išsiskiria iš kitų mokinių ne tik darbštumu, bet ir smalsumu. Labai myli mažus vaikus, todėl paprašė, kad leisčiau juos pamokyti. Po Tado pamokų jie dar labiau užsidega noru groti. Jis nieko nedaro paviršutiniškai, todėl, kai man tenka išvykti, drąsiai jam palieku savo jaunesnius mokinius”, – dar vieną Tado būdo įpatybę atskleidžia M.Markevičienė.
Ateityje būsimasis abiturientas taip pat norėtų dirbti pedagogo darbą. Be to, jis svajoja apie koncertuojančio akordeonisto profesiją. Nors Tadas supranta, kad Lietuvoje pakankamai užsidirbti muzikuojant labai sunku, vis dėlto savo ateitį sieja su gimtine. “Užsienyje norėčiau pakoncertuoti, pasitobulinti ir įgytą patirtį parvežti į Lietuvą. Ir pas mus reikia skleisti kultūrą, turi būti daug profesionalių atlikėjų. Sunku bus išgyventi iš muzikanto darbo, bet kai dirbi iš idėjos, turi gražių tikslų, pinigai ateina savaime”, – įsitikinęs jaunasis muzikantas.
Jo mama, niekada neįkalbinėjusi sūnaus muzikuoti, dabar nebando ir atkalbėti nuo ne itin perspektyvios profesijos. “Jis groja taip užsidegęs, kad beprasmiška būtų bandyti atkalbėti rinktis kitą kelią. Nors per konkursus, repeticijas ir labai pavargsta, tačiau sunkumai jo neatbaido nuo darbo, o atvirkščiai, paskatina dar atkakliau stengtis. Nuo dešimties metų jis kryptingai siekia tikslo – tapti profesionaliu akordeonistu”, – sako A.Motiečienė.
Tadas mano, kad muzikanto profesija šiek tiek panaši į verslininko, nes pats turi susirasti klientų – auditoriją. Tad, pasak akordeonisto, kaip pavyks pasiekti tikslą, priklausys tik nuo jo paties.