Toliau link Ankaros autostrada tampa laisvesnė/Indrės Pepcevičiūtės nuotr.

Mykolas Vadišis,  viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Tuščias ir ramus Bulgarijos ir Turkijos pasienio postas vis tiek panašėjo į ribą tarp dviejų skirtingų pasaulių. Bulgarijoje važiavome vingiuotu kaimo keliuku, o Turkijoje pasitiko keturių juostų greitkelis.

Lietuvą primenantys miškai ir krūmynai Bulgarijoje Turkijoje virto uolomis ir plikų kalnų grandinėmis, mažus bulgariškus miestukus pakeitė stepėse išdygusios tankių turkiškų daugiabučių eilės su plačiomis gatvėmis ir šviesoforais.

Mokami Turkijos keliai

Pagrindinis klausimas važiuojantiems savo automobiliu per Turkiją – kelių mokesčiai. Daugelis kelių Turkijoje nemokami, vis dėlto pagrindinės magistralės, jungiančios Europą, Stambulą ir Ankarą bei kelis kitus didesnius miestus, apstatytos vartais, fiksuojančiais kelių mokestį. Tiesa, įvažiavimo vartų sistema tokia paini, kad užsieniečiui susigaudyti tikrai nėra lengva. O mokamu Stambulo greitkeliu ir tiltu per Bosforo sąsiaurį vis tiek reikia pravažiuoti.

Reikia nusipirkti ne lipduką ant lango, o radijo bangų aparačiuką ir dar pasipildyti jį reikiama pinigų suma

Jei ne angliškai prakalbęs kempingo prie Marmario jūros administratorius, tikriausiai būtume taip ir prasimalę visą dieną po sausakimšus Turkijos miestus ieškodami radijo siųtuvo. „Nesijaudinkit, su užsienietiškais numeriais jums keliai kol kas nemokami. Nuo kitų metų gal ir bus postai pasieniuose, o dabar užsieniečiams viskas FREE!“ – paaiškino turkas. Tad jei artimiausiu metu važiuosite per Turkiją savo automobiliu, dėl mokamų kelių per daug galvos nesukite.

Košmariškas Stambulo perskrodimas

Stambulas. Tūkstantį kartų pasakojimuose gali panaudoti šio miesto pavadinimą ir jis tūkstantį kartų skambės skirtingai. Stambule svečiavausi kelis kartus, su žurnalistais lankėmės policijos būstinėje, ligoninėje, tarptautinėse organizacijose, laikraščių redakcijose, mokyklose, bankuose, vietinių šeimoje, mečetėse, dangoraižiuose, muziejuose ir parkuose.

Tai nuostabus, gyvybės kupinas miestas, vienas tų pasaulio centrų, sukaupusių labai daug energijos

Čia plaukiojau Bosforo sąsiauriu, lankiau draugus, valgiau skanaus maisto, apsipirkau turguje, mačiau, kaip filmuojama viena „Džeimso Bondo“ dalių. Tai nuostabus, gyvybės kupinas miestas, vienas tų pasaulio centrų, sukaupusių labai daug energijos.

I. Pepcevičiūtės nuotr.

Šį kartą į Stambulą įvažiavau savo automobiliu 8 val. ryto per pačias spūstis. Rodėsi, kad automobiliai, gausybė daugiabučių, smogas, triukšmas, plazdančios Turkijos vėliavos pagriebė mažąjį mūsų „Seatą“ ir pradėjo lamdyti iš visų pusių. Automobilyje pasidarė ankšta, tvanku, Indrė pirmą kartą kelionėje pasakė, kad nori grįžti namo…

12 juostų Stambulo aplinkkelis pildėsi nenutrūkstančiomis mašinų upėmis. Keturias valandas lanku slinkome iš vieno miesto galo į kitą, nė neturėdami nuovokos, kada pasieksime pirmą degalinę ir tualetą.

12 juostų Stambulo aplinkkelis pildėsi nenutrūkstančiomis mašinų upėmis. Keturias valandas lanku slinkome iš vieno miesto galo į kitą, nė neturėdami nuovokos, kada pasieksime pirmą degalinę ir tualetą. Kur tualetą randa milijonai vairuotojų, keletui valandų įstrigę spūstyse?

Taip žmonės juda kiekvieną rytą ir gyvena tuose nesuskaičiuojamuose butuose, visi jie ką nors dirba, moka paskolas už butus ir naujus automobilius. Stambulo priemiesčio gyventojas, atsidūręs lietuviškame miške, arba mirtų iš laimės, arba išprotėtų nuo paukštelių čiulbesio. Mums su Indre atvirkščiai – visas Stambulo priemiesčių vaizdas niekaip nesusigėrė į sąmonę, taip ir liko plūduriuoti tarsi naftos dėmė ant raibuliuojančio vandens paviršiaus.

Stambulo priemiesčio gyventojas, atsidūręs lietuviškame miške, arba mirtų iš laimės, arba išprotėtų nuo paukštelių čiulbesio.

Visas užesys, gaudesys, judėjimas, burzgimas, statybos ir kranai tęsiasi dar 100 km už Stambulo. Trijų juostų magistralė pilna skuodžiančių autobusų ir sunkvežimių. Dar būdamas Bulgarijoje svarsčiau susirasti kempingą kur nors už Stambulo, o, pasirodo, čia tik ištisi fabrikų, uosto pakrančių ir daugiabučių rajonai. Per smogą nesimato Marmario jūros, o naftos perdirbimo gamyklos rusvame smoge atrodo tarsi iš apokaliptinio filmo. Viską vainikuoja paskutiniai pypsintys autostrados vartai. Išvažiavome į keturių juostų kaimo keliuką Samsuno link.

I. Pepcevičiūtės nuotr.

Kaip dar kartą pasiekėme Juodąją jūrą

Nusukus į regioninį kelią atsivėrė tuščia keturių juostų autostrada.

Turkija – tarsi mažoji Kinijos kopija, kur mažų miestų ir siaurų regioninių kelių pakeliui tiesiog nematėme.

Kelis šimtus kilometrų iki Juodosios jūros pakrantės ir didelio Samsuno miesto keitėsi tik kraštovaizdžiai, klimato juostos, kalnų reljefas, kartais iš už uolos išlįsdavo viduryje laukų tvarkingais daugiabučiais apstatytas miestas. Turkija – tarsi mažoji Kinijos kopija, kur mažų miestų ir siaurų regioninių kelių pakeliui tiesiog nematėme.

Priešpaskutinė 5000 km diena buvo nelengva – nuvairavau per 900 km, prieš tai keturias valandas brovęsis per Stambulo spūstis. O Indrė atgavo žadą ir pradėjo fotografuoti. Išėjo visai gražus Turkijos peizažų albumas.

Sutemus pasivijome galingą audrą, kurią persekiojome kelias valandas, o priekyje nuolat trankėsi žaibai. Dideliu aplinkkeliu išvengėme dar vieno Turkijos monstriuko – Samsuno. Už šio miesto jau tik valios pastangomis irklavome automobilį nežinomos nakvynės vietos link.

Sustojome prie Samsuno pakraštyje stovinčio viešbučio – 60 dolerių už kambarį ir bjaurus gamyklos kvapas, nors priimamasis išklotas marmuru. Važiavome toliau link Termės miestuko – čia 22 val. lietuje susirinkę turkai bandė gestais parodyti, kur padoresnis viešbutis, bet ir vėl nesėkmingai. Grįžome šiek tiek atgal, tačiau pataikėme į per naktį dirbantį prekybos centrą ir autobusų stotį. Kažkur buvo ir viešbutis, bet ir vėl brangus, o dar ta stoties atmosfera, kur visi vidurnaktį užkandžiauja laukdami naktinės kelionės…

Štai čia ta stresinė situacija, kuri tikrino mano ir Indrės ištvermę, toleranciją vienas kitam ir susikalbėjimą. Indrei buvo bloga nuo dieną suvalgyto maisto, purtė šaltis, skaudėjo kojas. Mano apsiblausiusios akys jau irgi nebeatskyrė, ar šviečia automobilio žibintai ar ne. Banali kelio tiesa – judėk į priekį ir viskas bus gerai.

Dar už 20 km mus pasitiko Unye (lietuvišką pavadinimą net sunku sugalvoti – gal Unis?) – už Alytų didesnis, jau net į Juodosios jūros kurortą panašus miestukas. Pakrantės kelyje sušvito trijų viešbučių iškabos. Viename jų gavome prirūkytą ir saldžiais kvepalais iškvepintą kambarį už 20 JAV dolerių. Už lango visu garsu vyko vestuvių vakarėlis, perspaustos kolonėlės plyšavo „Get Lucky“. Indrė kelias sekundes net sugebėjo energingai pašokti iš džiaugsmo pagaliau radus nakvynės vietą, bet tada krito į lovą nuovargio ir skausmo perkreiptu veidu. Vestuvininkai išsiskirstė ir liko tik Juodosios jūros ošimas už lango.

Paskutinė 5000 km kelionės diena

Abu atsikėlėme kaip po gero vakarėlio. Indrę vis dar pykino vakarykštis maistas ir nuovargis, aš irgi slankiojau po viešbutį lyg vakar būčiau pardavęs savo „Jaunuolio kampą“ turkams. Juodoji jūra ošė taip pat, bet atrodė tikrai ne taip romantiškai, kaip skambėjo: juodas, tuščias, krūmais apaugęs, prišiukšlintas paplūdimys. Viešbutis, kuris vakare atrodė visai padorus, ryte taip pat dvelkė nusidėvėjimu ir išdavė čia praūžus daugybę turkiškų vestuvių. Pusryčiams dar nesutvarkytame valgomajame vienas kaip pirštas nuo švediško stalo pasirinkau sauso batono, kelis „šlapiankos“ gabaliukus ir šaukštą naminių alyvuogių. Iš seno virdulio įsipyliau turkiškos arbatos.

Tik vidurdienį pajudėjome Batumio link. Nors prieš kelionę vyliausi, kad Juodosios jūros pakrantė bus tarsi ramaus poilsio oazė, neprastesnė nei Viduržemio jūros kurortai, dideli miestai, daugybė žmonių, keturių juostų kelias, atitvėręs gyventojus nuo jūros, fabrikai ir statybos kūrė vien tik nejaukumo jausmą.

Po pietų pramušėme dar vieno milžiniško Turkijos miesto – Trabzono – automobilių spūstį. Vėl begalės daugiabučių ir dar daugiau naujų dešimtaukščių statybų. Smogas, sumišęs su jūros gaiva. Horizonte palei jūrą – vingiuojančios uolos.

Besileidžiant saulei kirtome paskutinį tunelį. Policija nusiuntė į puskilometrinės eilės galą tarp armėnų, gruzinų ir turkų. Po poros valandų pradėjome kirsti sieną. Nors baiminausi, kad turkai gali paklausinėti apie kelių mokesčius ir nesumokėtas baudas, malonus vyriškis tiesiog patikrino vardą, pavardę, uždėjo antspaudus ir išleido iš Turkijos.

Gruzinas pasienietis pasitiko klausimu: „Turistauti atvažiavote?“ Mums nė nespėjus prasižioti pats atsakė: „Kuprinės, palapinės, drabužiai, ar ne? Sveiki atvykę į Gruziją ir gero jums kelio!“ Kita moteriškė uždėjo paskutinius antspaudus pasuose ir tarp didelių it laivai, agresyvokų mersedesų pasileidome į naktinę Gruziją, Batumio link.

Nors ir jaučiamas dviejų savaičių kelionės nuovargis, bet užplūdo geras jausmas. Vieną žiemos dieną Vilniuje rakindamas savo automobilio dureles pagalvojau, kad būtų smagu su Seatu nuvažiuoti iki Gruzijos. Indrė skeptiškai į tai žiūrėjo, kurso draugai pašiepdavo automobilį – neva per senas tokiai kelionei, tėvai jaudinosi… O mes riedame „Jaunuolio kampu“ naktinio Batumio gatvėmis ir ką jūs man…

„Pakeliui į Gruziją“ dienoraštis baigėsi. Malamės Gruzijoje, pasakojame apie kiekvieną nuotykį, renkame naudingus patarimus ir kviečiame atvykti į Gruziją pakeliauti su mumis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. liepos 27 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Baseinas prie mūsų viešbučio Auksinių Smilčių kurorte, Bulgarijoje/Indrės Pepcevičiūtės nuotr.

Mykolas Vadišis,  viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Ryte vaikščiojome po Drakulos pilį Rumunijoje, vakare važiavome galingais Bulgarijos skardžiais, besileidžiančiais tiesiai į Juodąją jūrą. Virš horizonto pakibęs juodas it smala liūties debesis pratrūko riaumoti ir spjaudytis žaibais.

Upe virtęs kelias grasino nuplauti „Seat Jaunuolio kampą“ į jūrą. Nakvynės vietos neturėjome, o visagalis „Nokia“ žemėlapis uždėjo tašką ant Auksinių Smilčių kurorto viešbučio.

Auksinės Smiltys – pakopomis į kalną sustyguotas didelių viešbučių kurortas. Ir vasaros pradžioje kainos viešbučiuose buvo vertos kelių dienų atostogų – 16–18 eurų už dvivietį kambarį su pusryčiais, baseinu ir visais kitais patogumais.

Nustebino ir „Travel On Spot“ viešbučių rezervavimo sistema. Radę internetą pačiame Auksinių Smilčių kurorte per kelias minutes rezervavome kambarį, o dar po kelių minučių užsakymą pasitvirtinome viešbučio registratūroje. Susiraukusios administratorės pakraipė nosimis, kaip čia taip iš niekur atsirado rezervacija, o mes jau apžiūrinėjome puikų kambarį už kainą, kurios Lietuvos kurortuose vasarą nerasite.

Kambarys už 18 EUR nakčiai Bulgarijos kurorte/Mykolo Vadišio nuotr.

Kitą dieną Varnos priemiestyje atlikome ir pirmą „Seat Ibizos“ remontą. Suradę garažiuką ir automobilių dalių parduotuvėlę pakeitėme priekinę automobilio lempą. Mums su Indre pradėjus rusiškai aiškinti situaciją rimtas pagyvenęs bulgaras už prekystalio atsakė tik keliais angliškais žodžiais. Paėmė kelis eurus už lemputę, eurą už darbą ir paleido į kelią.

Varnos priemiesčiai – kaip Klaipėdos, Šiaulių ar Kauno mikrorajonai: daug daugiabučių, kiemuose – žydinčios liepos, patrupėję šaligatviai ir pirmuose aukštuose įrengtos mažos krautuvėlės. Ir eismas, ženklai, šviesoforai, autobusai, perėjos, stotelės – viskas labiau priminė Lietuvą nei margą Rumuniją ar Vidurio Europos valstybes.

Jaunulio kampas pasiekė Juodąją jūrą, Bulgarijoje/ M. Vadišio nuotr.

Neseberas – vieta, kurioje gali pasijusti jaukiai

Visame pasaulyje daugelis didžiųjų kurortų yra panašūs: dideli viešbučiai, pagrindinė pramogų gatvė, promenada palei jūrą, daug suvenyrų krautuvėlių ir restoranų. Vis dėlto dažnoje valstybėje yra ir tas perliukas, kuris iš kitų kurortų išsiskiria savo jaukumu, intymia atmosfera, sena istorija, išskirtine architektūra. Lietuvoje yra Kuršių Nerija, o bulgarai turi Neseberą.

Molas sujungiantis Neseberą su paplūdimiu Bulgarijoje

Tai vienas seniausių Europos miestų, įkurtas saloje, su žemynu sujungtas ilgu molu ir dabar įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Žemyninėje Nesebero dalyje viskas panašiai kaip ir kitur – viešbučiai, vandens parkai, plačios gatvės, daugiabučių rajonai, mokyklos, parduotuvės, krantinė ir paplūdimys.

Paplūdimys Nesebere, Bulgarijoje

Vaikštinėjančius Senajame Nesebere mus prigavo iškalbus bulgaras. Nors tokių esu matęs daug, o Indrė iš viso nepakenčia priekabių siūlytojų, šis sugebėjo papirkti nuoširdumu ir labai paprastu bendravimu. Paklausėme, kokias jūrų gėrybes rekomenduotų, o šis nė nemirktelėdamas bedė pirštu į mažų Juodosios jūros stintelių patiekalą: „Šios – šviežiausios, šiandien pagautos, kitų galite ir neužsisakinėti.“

"Žuvėdros" restorane Nesebere, Bulgarijoje

Prie bulgaro vilionių prisidėjo ir vaizdas už jo nugaros – sena akmeninė taverna, vynuogėmis apauginta terasa, puikus vaizdas į lygią kaip stiklas Juodąją jūrą, gera muzika, žuvėdros, malonūs padavėjai. O kur dar fantastiška žuvienė, puikios skrudintos stintelės, skanus jogurto ir žaliųjų figų desertas, geras vynas…

Nuvažiavę 3500 km per visą Europą netikėtai atradome paprasto jaukumo užpildytą kampelį

Nuvažiavę 3500 km per visą Europą netikėtai atradome paprasto jaukumo užpildytą kampelį, kuriame mažos patiekalų ir viešbučių kainos nedirgino sąmonės ir leido pasidžiaugti trumpomis atostogomis.

Prie vakarienės stalo prasidėjo ir tai, dėl ko išsiruošėme į šį ilgą kelią: kalbos apie ateities planus, apie tai, ką norime dirbti, studijuoti, pamatyti, ir kokių svajonių turime. Mūsų išrašytas kelionių receptas pradėjo veikti.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 13 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

M.Vadišio nuotr.

Rumunijoje mus pasitikęs Aradas (ir jo priemiesčiai) – kol kas baisiausias miestas, matytas Europoje. Po hipnotizuojančių greitkelių juostų Vengrijoje ir Rumunijos pradžioje įvažiavus į Aradą prie vairo atsibudo kiekviena mano kūno ląstelė. Tie patys stereotipiniai arklių traukiami vežimai pakelėse ir didžiulės, blokinės gelžbetonio džiunglės. Agresyvūs vairuotojai – spaudžiantys, lenkiantys, mirksintys šviesomis. Indrė net pamiršo fotografuoti per tą įdomų pusvalandį, per kurį jau buvome spėję pasiilgti Vengrijos.

Bet dar už kelių kilometrų prasidėjo kalnai, o jie gali padėti pamiršti bet ką. Net ir Vengriją (apie ją – praėjusioje dalyje).

Ir štai – kalnuota, žalia, kvepianti Rumunija nustebino labiau, nei galėjau tikėtis. Buvau sulaukęs daug patarimų atsargiai vairuoti ir pasiruošti blogiems keliams. Vis dėlto kuo giliau į Rumuniją keliavome, tuo labiau ji panašėjo į tikrą Europos Sąjungos valstybę. Ilgi greitkelio ruožai, mūriniai miestukai, nauji automobiliai. Tokia savotiška pietryčių Europos Lenkija – didelė, daug žmonių, visi pagrindiniai keliai driekiasi per miestelių ir miestų centrus. Be to, kaip ir Lenkijoje, – daug naujų magistralių statybų. Antra vertus, mažiau fabrikų, mažiau prekybos centrų ir daugiau kalnų bei gamtos.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Brano miestelis ir tolumoje šviečianti žymioji pilis, Rumunija

Dešimt panašumų: Trakų pilis vs. Drakulos pilis

Siaurais kalnų keliukais tarp statesnių uolų raitėmės į viršų. Temstant pasiekėme netoli Brano miestelio, Transilvanijoje, esantį „Vampyro“ kempingą su keliais visai nevampyriškais vokiečių pensininkų kemperiais kieme. Pats Branas – tikras lietuviškųjų Trakų atitikmuo. Pabandžiau palyginti papunkčiui.

1. Ir Trakai, ir Branas – turizmo traukos centrai. Juose rasite po įspūdingą pilį, prekiautojų suvenyrais ir restoranų. Tik viena pilis pūpso saloje apsupta ežerų, kita stūkso ant uolos apsupta kalnų.

2. Skaičiuojant iš akies abu miestukai atrodo panašaus dydžio. Vikipedijoje rašo, kad abu turi apie 5 tūkst. gyventojų. Pagrindinė abiejų miestelių gatvė vingiuoja S forma per centrą.

3. Trakai nuo sostinės Vilniaus centro nutolę 29,1 km. Branas nuo didesnio Rumunijos miesto Brašovo – 28,9 km.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Transilvanija, Rumunija

4. Brano prieigose gausu viešbučių, yra kempingas. Trakuose viešbučių iškabos santūresnės, jie mažiau pastebimi, kempingas įsikūręs atokiau nuo pačių Trakų, kitame ežero krante.

5. Abu miestai dar turi po vieną lankytiną objektą: Trakuose daug dėmesio sulaukia Užutrakio dvaras, Brane – Etnografijos muziejus. Trakų apylinkėse klesti vandens pramogos, aplink Braną gausu kalnų žygių takų.

6. Brano pilies vietoje nuo XIII a. pradžios stovėjo teutonų riterių įtvirtinimas, tačiau tikroji pilis buvo pastatyta tik XIV a. antroje pusėje. Tikriausiai galite nuspėti, kada pastatyta Trakų pilis… taip pat XIV a. antroje pusėje.

7. Pilių muziejai irgi iš esmės primena vienas kitą. Trakuose viskas labiau koncentruota į viduramžius, yra kambarių interjero pavyzdžių, senesnių ir naujesnių radinių, išlikusių relikvijų. Brano pilies kambariai įrengti taip, tarsi čia dar ką tik būtų gyvenę karaliai: karalienės kambarys, biblioteka, žaidimų kambarys, priėmimo menės ir t. t. Abu muziejai nėra patys moderniausi, trūksta interaktyvumo, gyvumo.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Brano pilis geriau žinoma Drakulos vardu, Rumunija

8. Antra vertus, Trakų pilyje muziejaus trūkumus atperka organizuojami viduramžių festivaliai ir kiti renginiai, o Branas turi savo legendą – grafą Drakulą. Vis dėlto džiugu, kad Drakulos pilyje pačiam Drakulai neskirta per daug dėmesio. Palėpėje pakabinti keli stendai, kuriuose aprašytas žiaurusis grafas Vladas Tepešas (Drakulos prototipas), rašytojas Bramas Stokeris (sukūręs Drakulos personažą) ir plačiau paaiškinti mitai apie velnius, vampyrus ir kitas mistines būtybes. Visa kita Brano pilies ekspozicija skirta realiems karaliams, valdžiusiems ir gyvenusiems čia iki pat XX a. vidurio. 1956 m. komunistų valdžia pilį pavertė muziejumi. Lietuvoje 1962 m. irgi buvo įkurtas Trakų istorijos muziejus.

9. Branas turi Drakulos legendą, Trakai – kibinus. Rumuniškos pilies prieigose valgiau tradicinės Transilvanijos sriubos – jaučių skrandžiai sviesto ir česnako sultinyje. Nebuvo labai neskanu, tačiau rumuniškos skrandienės skonį burnoje jaučiau iki pat Bulgarijos ir, žinoma, vairuodamas tūkstantį kartų mieliau būčiau sukirtęs karštą kibiną. Kaip tą kibiną paversti tokiu simboliu, panašiu į Drakulos legendą, kad vokiečiai, argentiniečiai ir japonai specialiai dėl jo atvažiuotų? Klausimas, vertas mažiausiai kelių milijonų eurų per metus. Tiek uždirba Brano miestas iš turizmo. Kiek iš turizmo uždirba Trakai, niekur internete nepavyko rasti – yra kur pasitempti ir šioje srityje. Rumunai savo viščiukus geriau susiskaičiuoja.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Slaptas praėjimas Brano pilyje, Rumunijoje

10. Vis dėlto akivaizdu, kad turistai į Trakus atsiveža mažiau lūkesčių, o gauna daugiau – gražesnė Trakų pilies panorama, skanus maistas ir ežero gaiva. Drakulos suvilioti atvykėliai dažniausiai tikisi atokios, kalnuose stovinčios pilies, kurioje daug mistikos ir tamsos. O išvysta pilį miestelio centre, be jokios mistikos, tik su įdomia krašto ir pilies valdytojų istorija, bet be įkvepiančio muziejaus. Mūsų su Indre pasirinktas restoranas miesto centre panašėjo į dienos pietums troškinius siūlančią valgyklą, o aplinkinių viešbučių iškabos vėl šiek tiek priminė akį rėžiančias reklamas Lenkijoje.

Daugiau gyvo veiksmo pilies kieme vasaros sezonu, dar labiau išreklamuoti kibiną, susiskaičiuoti turistus, nusibrėžti kryptį ir Drakulos pilį lenksime keliomis galvomis.

Išvados: Trakams tereikia gero, interaktyvaus muziejaus, daugiau gyvo veiksmo pilies kieme vasaros sezonu, dar labiau išreklamuoti kibiną, susiskaičiuoti turistus, nusibrėžti kryptį ir Drakulos pilį lenksime keliomis galvomis, kurias Vladas Tepešas taip smagiai kapojo viduramžiais.

Daugiau Rumunijoje matėme tik dar aukštesnių kalnų ir serpantinų, dar geresnių greitkelių, dar baisesnių aplinkkelių prie Bukarešto ir Juodąją jūrą per Konstancos uosto laivų korpusus ir kranų gerves. „Seat Ibiza“ nedvejodama atvežė mus prie Rumunijos ir Bulgarijos sienos. Keistas jausmas nuosavu automobiliu priartėti prie kurorto, į kurį turistai iš Lietuvos leidžiasi lėktuvu.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

M.Vadišio nuotr.

Šiek tiek apdulkėjusi mano „Seat Ibiza“, per dvi dienas pervažiavusi Lenkiją, dalį Čekijos, Slovakiją ir dalį Vengrijos, stovi mažame kaimelyje netoli Balatono ežero – Bašyje. „Fantastic, Mykolaaas!“ – kaip prieš dešimt metų Lietuvoje, taip ir dabar vengras Martonas reaguoja į mano pasakojimus ir naujus kelionių planus. Pakviečia į jaukų kiemą, kur pasitinka du maži vaikai ir brazilė žmona Cloé.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Su vengrais susipažinau iš karto po mokyklos, man buvo aštuoniolika, jiems – šiek tiek daugiau. Kiek su draugais esame rengę vasaros jaunimo mainų projektų, vengrai visada sėsdavo į automobilius ir atvažiuodavo į Čiobiškį, Kernavę ir Paširvinčio miškus. Paskui prasidėjo linksmos kelionės vieni pas kitus, atskiri užsukimai ir aplankymai. Net ir Martonas su buteliu vyno po pažastimi žiemą yra pasibeldęs į Naujamiesčio buto duris Vilniuje ir tarsi senas kaimynas prisėdęs virtuvėje. Iš esmės jis man tapo tuo apčiuopiamu Europos Sąjungos laisvės ir bendro visų šalių gyvenimo simboliu.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Burbulų putimas su vaikais, Bašis, Vengrija

Tad ir dabar, atmetus kelionės nuovargį, jaučiausi pavažiavęs 7 km nuo savo namų Kernavėje… Tik staiga iš lietuviškos vasaros pradžios peršokęs į karštą ir tvankią liepą. „Tai nevažiuokite į tą Budapeštą, pabūkite čia, kam jie ten gali būti įdomūs“, – planus po dviejų dienų aplankyti bendrus draugus Budapešte su ironiška šypsena veide jaukė Martonas. O pasiūlymas likti ilgiau Bašyje – viliojantis. Ant stalo garuoja naminio riebaus viščiuko sultinys, už lango – ramus Vengrijos kaimo gyvenimas, hamakas kieme ir prinokusios trešnės medžiuose.

Martonas iš Budapešto į kaimą persikraustė prieš kelerius metus. Pabodo miesto gyvenimas, ieškojo ramios vietos auginti vaikus, o Cloé irgi mieliau tvarkosi savame ekologiniame ūkyje, nei lanko didžiuosius prekybos centrus ar miesto kavines. Bedė pirštu į vieną atokesnį miestelį – 30 km iki Balatono ežero, 200 km iki Budapešto ir nusipirko apleistą sodą ant kalno bei namus su dideliu kiemu pačiame Bašyje. Pradėjo auginti namines vištas, pardavinėti jas sostinės restoranams, Martonas dar dirbo turizmo informacijos centre greta esančiame Šumego miestelyje su didele pilimi ant kalno. „Šiek tiek primena idilę… Ypač po Lenkijos magistralių ir fabrikų tvaiko“, – įsitaisęs hamake šyptelėjau Martonui.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Martono namų Bašyje kiemas

Vis dėlto kiekviena idilė turi savo antrą pusę. Jame – tuštumos jausmas, nežinomybė ir 30-mečiui sunkiai pakeliama nieko neveikimo būtis. Tvartelyje Martonas augina paskutinius viščiukus ir tai ne tam, kad paskerstų ir parduotų. Kaimynas dalyvauja projekte, veisia ir bando atkurti tikrą, genetiškai stiprią, vengrišką vištų rūšį, Martonas pasisiūlė du šimtus išrinktųjų viščiukų priglausti, kol paaugs. „Auginti restoranams – per brangi savikaina. Vienu kartu nukirsti 200 galvų – ne man. Nusprendėme, kad su viščiukais baigta.“

Išėjo Martonas ir iš darbo turizmo centre Šumege. „Tas miestelis turi kažkokią tamsią aurą. Ten važiuoja turistai, vasarą jis šurmuliuoja nuo žmonių, bet man vis atrodo, kad jo istorijoje yra įvykę kažkas baisaus. Gatvės tamsios ir niūrios net ir saulėtą dieną“, – rodydamas į ant kalno už 8 km stovinčią pilį pasakoja vengras.

O ir pačiame Bašyje gyvena tik apie 200 žmonių, dalis jų įklimpę į alkoholio liūną, gyventojai apatiški viskam, neturi darbo ir veiklos, tad ir su kaimynais ne daug kontakto. Cloé dar bando burti bendruomenę. Mums viešint kaime ji stengėsi suorganizuoti vaikų ir tėvelių dieną: „Organizaciniame komitete buvo niūri pagyvenusi bibliotekininkė, viena ne itin entuziastinga mama ir aš.“

Mykolas Vadišis nuotrauka. Martono žmona Cloe renka trešnes, Bašis, Vengrija

Vienintelis tikras dalykas – už dviejų kilometrų nuo namų ant kalno esantis sodas. Pakilus virš Bašio ant sodais apaugusio kalno atsiveria puiki panorama, o aplinkui gyvena daug įdomesni kaimynai nei apačioje. Daugelis jų prižiūri vynuoges ir gamina puikų vengrišką vyną. Vieni dar laiko ožkas ir avis, kiti tiesiog ūkininkauja sode. Čia gyvena ir Martono dukrelės Anikos geriausia draugė, čia ir Martonas randa grynų ir ramių kaimo žmonių, iš jų semiasi įkvėpimo. Čia mažasis Martono sūnus Ilešas gali lakstyti po pievas ir rinkti nuo žemės prinokusias trešnes.

Skaito pasakas savo vaikams, pjauna kemsynus dideliame sode ant kalno, su vokiečiu kaimynu žiūri futbolą vakarais ir žiemą su šeima ruošiasi keliauti į Braziliją aplankyti žmonos giminių.

„Gaila, kad daugiau žemės čia negaliu nusipirkti. Viskas supirkta didžiųjų ūkininkų, tad įsikurti naujam beveik nėra šansų. Lieka tik sodas ant kalno ir kiemas su namu miestelyje. Šiuo atveju jums Lietuvoje pavydžiu: kur pažvelgsi – laukai ir tyrai, kuriuose dar galima ūkininkauti ir ramiai gyventi“, – Vengrijos ir Lietuvos kaimą palygino Martonas.

Į klausimą, ką veiks toliau, draugas atsako gūžtelėdamas pečiais. Dabar jis skaito pasakas savo vaikams, pjauna kemsynus dideliame sode ant kalno, su vokiečiu kaimynu žiūri futbolą vakarais ir žiemą su šeima ruošiasi keliauti į Braziliją aplankyti žmonos giminių.

Mes su Indre ir Martonas su šeima – tarsi ant svarstyklių lėkščių. Vienoje jų – mūsų beprasidedanti kelionė su daug įspūdžių, bet kartais užpuolančiu nežinomybės ir beprasmybės jausmu, kitoje – Martono idiliškas gyvenimas kaime, kurį graužia bendruomeniškumo ir veiklos trūkumas. Ir jei apsikeistume vietomis, niekas per daug nepasikeistų: ilgėtumės dalykų, kurių neturime, ir užmirštume pasidžiaugti tuo, kas yra. Tai bandau priminti ir sau, ir Indrei – džiaugtis tuo, ką darome, kad ir kaip kartais norėtume ko nors kita.

P.S. Balatono ežeras – tarsi lietuviškos Kuršių marios. Vaikščiodamas ir gulinėdamas kurortiniame miestelyje pagaudavau save įsivaizduojantį Nidos prieplauką. Toks pat seklus kaip marios, taip pat toli horizonte matyti kitas krantas, ta pati vėsa ir gaiva, jachtos, žvejai… Tik jūros nėra už kalvos.

Budapešto pokyčiai

Po Martono kaimo ramybės šešios eismo juostos įvažiuoti į Budapeštą privertė paprakaituoti. Budos senamiesčio centre į mūsų automobilį įšoko Peteris, dar vienas senas pažįstamas. Geraširdis vengras palydėjo per tiltą į Pešto pusę, kur įteikė mums savo antro buto raktus ir leido kelioms dienoms įsikurti. Net automobiliui turėjome privatų rakinamą garažą miesto centre.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Budapešto panoramas, Vengrija

Budapešte studijų metais liko mano pirmieji kelionių įspūdžiai – tada vis dar mieste gyvenęs Martonas, Peteris, kiti vengrai draugai, vasaros festivaliai ir neturistinė Vengrijos sostinė. Jame jautėmės laisvai: sėdėdami ant laiptų, besileidžiančių į Dunojų, gėrėme alų, lankėme beatsirandančias naujas ir pogrindines menininkų vietas, parkus ir sovietinio stiliaus draugų butus.

Per tą dešimtmetį pasikeičiau ir aš – į viską žvelgiu nebe tomis lakstančiomis ir viską į save siurbiančiomis akimis. Bet Budapeštas pasikeitė dar labiau. Gatvėje, kurioje buvo vienas baras, atsirado dešimtys. Gatvių su barais buvo penkios ar šešios, dabar jų – irgi dešimtys. Taip per vakarą lankydami barus, šurmuliuojančias vietas apsukome 15 km.

Kas dešimt minučių į Budapešto oro uostą leidžiasi vengrų pigių skrydžių bendrovės „Wizzair“ lėktuvai. Iš jų išsiridena galybė jau įšilusių britų, pasiruošusių vieninteliam tokiam bernvakariui gyvenime, išlipa ir kuprinėtojai, ir pasaulio matę turistai, ir jaunos poros, ir senjorai. Daug kinų ir japonų su telefonais, kameromis ir fotoaparatais rankose, ant galvos ir kuprinėse. Temstant ant kalvos mirguliuoja šimtai išmaniųjų telefonų, fiksuojančių tą pačią panoramą. Budapeštas tapo Disneilandu.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Turistai laukia, kol galės nufotografuoti naktinį Budapeštą

Panašus vaizdas ir šeštadienio dieną nuėjus į žymiuosius Budapešto karštų versmių baseinus. Šachmatais vandenyje žaidžiantys barzdoti seni vengrai iš lankstinukų reklamų nustumti į kamputį, o baseiną užėmę įvairių rasių turistai. Triukšmingiausi – britai. Kas kelias minutes prižiūrėtojai švilpia vienam ar kitam įraudusiam anglui, į baseino vidurį besinešančiam skardinę alaus, ar kinui, šokančiam su veiksmo kamera nuo bortelio į vandenį. Nešvankūs juokai apie vakarykščią naktį, nieko nesuprantančių ar bent jau tokiomis apsimetančių merginų šypsenos, Borato maudymosi kostiumai, lūpdažiai, perukai – toks tikras pagirių vakarėlis.

Indrė, aš ir Peteris įsispraudžiame tarp viso šio šurmulio ir ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą, bendrus pažįstamus, darbus, keliones. Peterio laukia pats darbymetis. Jis eina vadovaujamas pareigas bendrovėje, kuri fasuoja pomidorų padažą ir kitus produktus, tad prinokus pomidorams teks ir į Italiją važiuoti, ir Vengrijoje dieną naktį padirbėti. Miklošas, Peterio brolis, taip pat dirba šioje pramonėje, tad jų abiejų laukia karšta vasara.

Kiti draugai vengrai išsibarstė po pasaulį arba į savo naujai sukurtas šeimas – ne daug kas turėjo laiko su mumis susitikti. Taip su Peteriu sudėliojome gražią atsiminimų mozaiką ir pabraižėme ateities susitikimų planus.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Budapešte, Vengrijoje

Apsiblausęs ir galutinai kelioms dienoms nurimęs pirmadienio Budapeštas išlydėjo mus į Rumuniją. Ech, pamiršome suvalgyti tradicinę vengrų aliejuotą spurgą su sūriu. Pamiršome prie kitų piktų užrašų ir plakatų palikti žinutę ir kontroversiškam autoritarinį valdymą mėgstančiam Vengrijos premjerui Victorui Orbanui. Dabar jis mus, paliekančius Budapeštą, tikriausiai su visa miesto panorama nužvelgė iš savo naujai įrenginėjamos rezidencijos su terasa gražiausioje miesto vietoje – ant kalno, prie Budapešto pilies.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Spurginė Laisvės alėjoje, Kaune /M.Vadišio nuotr.

11 val. nuvažiavę pirmus 100 km nuo Vilniaus sėdime Kauno spurginėje. Pakeliui į savo gyvenimo kelionę su Indre aplankėme mano geriausią draugą, Kauno dramos teatro aktorių Vaidą. Senas bufetas, dideli veidrodžiai, paprasta ir maloniai besirūpinanti į Dalią Grybauskaitę panaši spurgų pardavėja Kauno alėjos spurginėje mus visus nukėlė 25 metus atgal į praeitį. Ir vištienos sultinys tas pats, ir aliejuje išmirkusios spurgos skanios – retai šiais madingos mitybos laikais tokių gausi. Puiki įžanga į Gruzijos užkandines.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Vaidas už pusvalandžio keliauja į paskutinę repeticiją prieš vakaro premjerą, o aš jau dabar išvairuosiu automobilį į ilgą kelią. Su geriausiu draugu šimtus valandų esame praleidę kalbėdami apie gyvenimą gamtoje, kūrybą, verslus, šeimas, draugus, apie gyvenimą, kurį norime nugyventi. Tad sėdėdami ant suoliuko Laisvės alėjoje nieko daugiau pridurti ir negalėjome. Aš jam truputį pavydėjau to kūrybinio katarsio ir jauduliuko lipant į sceną per spektaklio premjerą, jo vasaros darbų tėvuko ūkyje, žvejybų su čia liekančiais draugais.

Jis man priminė, kad akimirka prieš 5000 km žygį automobiliu per Europą į Gruziją, ir dar su mylima mergina, irgi yra grieko verta.

Bet vis tiek nostalgiškai liūdna. „Laikyk kietą“, – plekštelėjo per petį ir šelmiškai nusišypsojęs nuskubėjo vaidinti serbų maištininkų vado.

Stabtelėjimas prie Lenkijos laukų / M.Vadišio nuotr

1 diena. Kaunas–Ostrava (Čekija) – 800 km

Magistralė „Via Baltica“ – vienas didelis Lietuvos nesusipratimas. Kaip valstybė jau esame nemažai sukūrę, pastatę, įrengę, sutvarkę, bet kelias nuo Kauno per Marijampolę iki Lenkijos sienos galėtų būti įtrauktas į prasčiausių Europos kelių dešimtuką.

Labai keista, kad bene vienintelis kelias į Europą Lietuvoje vis dar yra dviejų juostų, o vidutinis greitis, jei važiuoji nepažeisdamas taisyklių, čia – 50–60 km / val.

Važiuoti viena juosta suspaustam tarp sunkvežimių, kurių čia gausu iš visos Europos, tvarkingų ir šiek tiek išsigandusių turistinių kemperių bei galvas pametusių juodų BMW ir visureigių vairuotojų ne tik vargina, bet ir kelia pyktį.

Labai keista, kad bene vienintelis kelias į Europą Lietuvoje vis dar yra dviejų juostų, o vidutinis greitis, jei važiuoji nepažeisdamas taisyklių, čia – 50–60 km / val. Ironiška, bet tai toks pat greitis kaip ir naujojo traukinio, sujungusio mus su Lenkija.

Lenkija kelių tiesimu užsiėmė iš esmės. Suvalkai, Augustavas ir kiti pasienio miestai dar tebesujungti siaurais, vingiuotais keliukais ir laukia savo eilės, o nuo Balstogės iki Varšuvos vyksta šimtus kilometrų besidriekiantys autostrados tiesimo darbai – kilnojamos cemento gamyklos, dešimtys viadukų, kelios skirtingos bendrovės, galybė technikos ir žmonių.

Vieta palapinei pasistatyti Ostravos parke, Čekijoje / M.Vadišis nuotr.

Antra vertus, kitame Lenkijos gale – irgi kraštutinumai. Ties Katovicais greitkelių priraizgyta daugiau nei Vakarų Vokietijoje. Nusuki ne ten ir sugrįžti į kelią reikia 30–40 km lanksto. Aplinkui – pramoniniai rajonai, anglių kvapas ir šimtai kilometrų viską apribojančių ir įrėminančių magistralių. Nenuostabu, kad gražaus, europietiško Krokuvos miesto gyventojai vienoje Europos Komisijos užsakytoje apklausoje pasisakė esantys gana nelaimingi gyvendami savo mieste. Pramonė, deginamų anglių kvapas ir nežmoniškas kelių tinklas mažų mažiausiai nesukuria jaukumo.

Tarsi Vilniaus Sereikiškių parke, po šviestuvais, netoli teniso kortų, pėsčiųjų takų, vienui vieni pirmą kartą šioje kelionėje pasistatėme savo naują palapinę.

Pirmai savo kelionės nakvynei buvome nusižiūrėję vietą, kurios, supratome, tą vakarą nebepasieksią. Pagalbos paprašėme draugės Auksės, kuri Vilniuje prisėdusi prie kompiuterio bedė pirštu į arčiausiai Ostravos miesto Čekijoje esantį kempingą ir atsiuntė jo adresą. Tą vietą pasiekėme artėjant vidurnakčiui. Pavargę po ilgos kelionės ir klaidžiojimų Ostravos priemiesčiais, nei iš karto ir supratome, kad didžiulis parkas su apšviestais metaliniais vartais priešaky yra tai, ko ieškome. Sargas su greta pririštu vilkšuniu iš kelių vokiškų žodžių suprato, ko norime ir atvėrė parko vartus. Tarsi Vilniaus Sereikiškių parke, po šviestuvais, netoli teniso kortų, pėsčiųjų takų, vienui vieni pirmą kartą šioje kelionėje pasistatėme savo naują palapinę.

„Atleiskite, kad čia daugiau nieko nėra – jūs pirmi turistai pas mus šį sezoną“, – atsiprašinėjo malonus pagyvenęs sargas su akinukais ant nosies ir prožektoriumi rankoje degdamas šviesas tualetų ir prausyklų namelyje.

Tolumoje švytėjo anglių kasyklų muziejaus senas keltuvo bokštas.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Skulptūra angliakasiams, Ostravos parkas, Čekija

2 diena. Ostrava–Bašis (Vengrija) – 460 km

Septintą ryto pabudome nuo moteriškės neapatenkinto balso, čekiškai rėkiančio: „Kas per bordelis?! Bordelis!“ Parke buvo toks šurmulys, kad vieną akimirką pagalvojau, jog palapinę pasistatėme sporto komplekso ar zoologijos sodo viduryje. Ryto darbininkai valė šiukliadėžes, traktoriukai stumdė žemes, garde netoli mūsų palapinės ganėsi ožka su ožiukais, kavinukėje netoli teniso kortų duris rakino komplekso administratorė.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Kasyklų gelbėtojų įrangos ekspozicija, Ostrava

„Ponia, nė bordel, nė bordel“, – iškišęs galvą pro palapinės angą bandžiau tokiu pačiu slaviškai vokišku akcentu nuraminti teritorijos tvarkytoją. Už nugaros išgirdau užsimiegojusį Indrės juoką. Vėliau su tvarkytoja paspaudėme rankas ir pabendravome savo kalbomis bei šypsenomis. Dėl kažkieno paliktų dėžių ji piktinosi, o ne dėl mūsų palapinės. Kavinės, kempingo ir sporto aikštyno administratorė keliais angliškais žodžiais paaiškino situaciją, aprodė teritoriją.

Pagrindinis šio parko akcentas – anglių kasyklų muziejus. Susitvarkę, pavalgę pusryčius, pastatėme automobilį į aikštelę prie vartų ir dar kartą žengėme į parką, tik dabar – kaip jo lankytojai. Muziejus iš esmės padalytas į dvi dalis. Pirmoje – angliakasių gelbėtojų įranga ir technika nuo seniausių laikų iki dabar. Antroje dalyje – nusileidimas į požeminę šachtą, kurioje sunkiomis sąlygomis dirbo angliakasiai.

Sunkiai pajudantis, tačiau jaunatviškai atrodantis senukas požemiuose liūdnai žvelgė į drėgnas sienas, o jo žmona entuziastingai viską filmavo.

Ekskursijai visai kitą atspalvį suteikė du požemiuose sutikti lankytojai – apie 90 metų vokietis ir jo gerokai jaunesnė mulatė amerikietė žmona. Sunkiai pajudantis, tačiau jaunatviškai atrodantis senukas požemiuose liūdnai žvelgė į drėgnas sienas, o jo žmona entuziastingai viską filmavo.

Pasirodo, vokietis lankė vietą, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugautas ir įkalintas sovietų kareivių. Trejus metus paauglys dirbo kasyklose sunkiomis sąlygomis. Keisčiausiai mūsų kompanijoje atrodė irgi jau į pensiją išėjęs gidas, kuris su dideliu užsidegimu specialiai atvykusiems svečiams vokiškai pasakojo apie darbą kasyklose, įrenginius ir kaip sunku buvo „tiems žmonėms tais laikais“ dirbti. Senasis vokietis atsisuko į mane, palingavo galvą, parodė į savo pirštus, į gido detaliai nupasakotą įrenginį ir tarė: „Aš į šią skardą iki kraujo pirštus persipjovęs buvau. Sunkiai gijo.“

Iškilę į paviršių dar spėjome keliais žodžiais nupasakoti savo kelionę. Gidas buvo nustebęs, vokietis tik su nežymia šypsena veide tylėjo, o paaikčiojusi dėl mūsų nuotykių amerikietė žmona atsisveikino ir gražiais, ir liūdnais žodžiais: „Gero jums gyvenimo!“ Tada pakėlė savo vyro striukės skverną, kad šiam lengviau būtų peržengti bortelį, ir paragino: „Come baby, come!“

Mykolas Vadišis nuotrauka. Anglių kasyklose, Ostravoje, Čekijoje

O mes sėdome į savo „Seat Ibizą“ ir nuvažiavome dar 500 km. Čekijoje vengėme greitkelių, kad nereikėtų mokėti savaitės kelių mokesčio už kelias valandas vairavimo. Be to, pamatėme, kaip gyvena Čekijos provincija: kalnų papėdėse, su žydinčiais sodais, jaukiai, europietiškai. Antra vertus, ir lietuviai mažuose miesteliuose ne daug atsilieka. Kai gyvenimas tampa ramus ir geras – pradeda rūpėti aplinka ir gražios gėlės.

Nepastebimai kalnuose kirtome Čekijos ir Slovakijos sieną. Neužsukdami nė į vieną didesnį miestą pradedančiais žaliuoti saulėgrąžų ir javų laukais, nykokomis Slovakijos plynėmis privažiavome Dunojų, už jo – jau Vengrija.

Joje pavasarį gegužės pabaigoje pakeitė karšta vasara, vingiuotus ir gana gumbuotus provincijos kelius žiedais barstė akacijos. Galiausiai mažame kelių šimtų žmonių Bašio miestelyje netoli Balatono ežero mus pasitiko senas geras draugas – vengras Martonas. Kai Lietuvoje viskas tik baigė žydėti, Martono sode jau noko tamsiai raudonos trešnės. Pirmą kartą aiškiai pajautėme, kad pasislinkome gerokai į Pietus.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Indrė ir Mykolas / P.Mačiulevičius nuotr.

Kernavėje kaimynystėje gyvenančiam meistrui Robertui atiduodamas tvarkyti savo seną 1999 m. „Seat Ibizą“ tarstelėjau: „Šį kartą – kaip Dakarui.“ Draugų pramintas „Jaunuolio kampu“ mažas dyzelinis automobiliukas turės nuvežti mažų mažiausiai iki Gruzijos. Ir veš jis ne mane vieną.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Su Indre susipažinome prieš dvejus su puse metų. Dar per pirmą pasimatymą daug kalbėjome apie keliones į kalnus, Afriką, Kanadą, draugus, gyvenančius nuo Vengrijos iki Naujosios Zelandijos. Tad svajonės apie keliones buvo tarsi degtukai prie jausmų statinaitės dagties. Bet jei dagtis dega dega ir atsitrenkia į permirkusią nuo nuobodžios rutinos statinę – lieka tik piššš. Tad dvejus metus savo svajones mirkę ofisų, kompiuterių ir nuomojamo buto baloje nusprendėme veikti. Vienas kitą ištraukėme už ausų ant kranto, išdžiovinome paraką ir žirklėmis perkirpome savo komforto zonos juostelę.

Mano kelionių receptas neįsivaizduojamas be žmonių, buities ir tradicijų pažinimo, gyvenimo ilgesnį laiką kitoje kultūroje.

Susigaudyti, kur kiekvieno iš mūsų patogios ribos, o kur pasaulio kraštas, ant kurio tikrai norime atsistoti, nebuvo lengva. Skirtumų daug, bet vienas tikslas ir žinojimas, ko norime, sunkiausiomis akimirkomis neleido nuburbuliuoti. „Kaip čia tris mėnesius traukiau tave už ausų, o dabar paleisiu?“

Mūsų kelionės receptas nėra nei naujas, nei išskirtinis, tačiau kaip ir pirmą kartą gaminant įdomesnį patiekalą, taip ir čia jaudina nežinomybės jausmas, naujų skonių paieškos, gamybos procesas ir patiekimas ant stalo kitų teismui.

Pirmas ingredientas (tarsi rupūs miltai) – kasdienė rutina. Tai kartokas ir prėskas užkandis, kuris kiekvieną verčia svajoti apie ką nors geresnio. Jis tinka vartoti kas dieną, prie jo galima priprasti, bet jis niekada nebus geidžiamiausių patiekalų sąraše. Taigi padedame ant stalo rutiną ir ieškome, kas galėtų ją, jei ne pakeisti, tai bent jau papildyti.

Mūsų ilgai diskutuotas ir sunkiai į šią kelionę įbertas prieskonis – 5000 km kelias per Europą Vilnius–Tbilisis nuosavu pagyvenusiu „Seat Ibiza“ automobiliuku.

Greitojo maisto (kelionių) restoranuose, kad ir pačiuose geriausiuose, be rutinos, dažniausiai išdėliojami pietų Europos kurortai ir egzotiški kraštai – visi atostogų planai iki vieno. Dar pagal skonį pridedama ekstremalių veiklų: nardymo, kopimo į kalnus ar slidinėjimo, ir gera savų draugų kompanija.

Vis dėlto mano kelionių receptas neįsivaizduojamas be žmonių, buities ir tradicijų pažinimo, gyvenimo ilgesnį laiką kitoje kultūroje. Atitikmuo tikriausiai būtų tas mažas šeimos restoranėlis, kažkur niekur, kur gyvenimas teka lėtai, o troškinys puode prieš patiekiant ant stalo gali troškintis ir visą dieną.

Išleistuvės į Gruzija, su draugais prie laužo / M.Vadišio nuotr.

Tad kai studijų laikų draugė Regina, su vyru Faridu gyvenanti Tbilisyje, pakvietė mus pasisvečiuoti ilgesniam laikui Gruzijoje, burnoje pajutau būtent tą kelionės skonį, kurio reikia dar vienam puikiam nuotykiui.

Dar vienas brangus ingredientas – darbas per atstumą. Dėl tokio darbo dažnai reikia aukoti geresnę algą, tvirtas socialines garantijas ir nuolat rupių miltų pilną patogios rutinos spintelę, o kartu ir kitus gyvenimo džiaugsmus: šventes su šeima, draugus, savaitgalines žvejybas ir t.t. Vis dėlto tai saugiausias pagrindas po kojomis išsiruošus į ilgą kelią. Žinau daug keliautojų, kurie rinkosi keliauti nuo šalies iki šalies, nuo miesto iki miesto ir darbų ieškojo vietoje, pakelės užeigose. Daliai tai sekėsi ir patiko daryti, o dalis tiesiog grįžo nieko nepešę ar mažų mažiausiai smarkiai pavargę nuo ilgos „gyvenimo“ kelionės, išleidę visas savo santaupas ir liūdni, kad vėl reikės valgyti rupius rutinos miltus.

Dirbdami po pusę etato mes pasilikome laiko keliui, mokslams, atsitiktiniams projektams, ateities verslo planų vystymui ar tiesiog gerai knygai Kaukazo kalnų papėdėje.

O man kelionėje visada gera žinoti, kad po tūkstančių kilometrų, pro akis bėgančių vaizdų, naujų žmonių ir patirčių turėsiu atsvarą – darbą, kurį reikia padaryti ir kuris mane jungs su namuose palikta realybe. Taip aš tapau keliaujančiu viešbučių užsakymo sistemos „Travel  On Spot“ internetinio kelionių žurnalo redaktoriumi, o Indrė, pakeliui suradusi interneto, sėda prie lietuviškos kosmetikos įmonės rinkodaros darbų. Dirbdami po pusę etato mes pasilikome laiko keliui, mokslams, atsitiktiniams projektams, ateities verslo planų vystymui ar tiesiog gerai knygai Kaukazo kalnų papėdėje.

Paskutinės sudedamosios recepto dalys – prieskoniai. Jų kiekvienas beria pagal skonį ir vaizduotę: nuo druskos ir pipirų iki kario ir šafrano. Mūsų ilgai diskutuotas ir sunkiai į šią kelionę įbertas prieskonis – 5000 km kelias per Europą Vilnius–Tbilisis nuosavu pagyvenusiu „Seat Ibiza“ automobiliuku. Indrei tai atrodė per aštru, man skrydis lėktuvu iki Tbilisio atrodė be skonio.

Kompromisas – investuoti 400 eurų į automobilio taisymą ir paruošimą, detalus planas, supirktos palapinės ir miegmaišiai bei mano pažadas, kad  viskas bus gerai.

Šiam kartui viskas. O toliau nežinomybė ir keli intriguojantys planai. Viena aišku – laukia karšta vasara Gruzijoje, o rudenį vykstame į mano mylimą Keniją!

Junkitės prie mūsų ir rašykite savo kelionių receptus.

SVAJONIŲ  KELIONĖS RECEPTAS:

Puodelis rupių miltų – rutinos.

Didelis krepšys vietos kultūros, buities ir žmonių gyvenimo būdo.

Išskirtiniai draugai pakeliui.

Brangus ingredientas – darbas per atstumą.

Tinkami prieskoniai – kelionė automobiliu (dviračiu, autostopu ar pagal kiekvieno skonį).

Žiupsnelis nežinomybės, kad atsiskleistų visi kiti skoniai.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 13 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA