Mykolo Romerio universiteto (MRU) studijų prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas įsitikinęs, kad universitetai turi lanksčiai prisitaikyti prie naujausių tendencijų, technologijų bei darbo rinkos pokyčių ir stiprinti partnerystę su studentais.

Auksė Lankaitytė

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia aukštojo mokslo, kuriuos diktuoja tarptautinė rinka?
G.V.: Pasaulyje aukštasis mokslas yra progresuojanti sritis, jo poreikis auga, daugėja žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Vis daugiau pasaulio regionų įsitraukia į aukštojo mokslo rinką, kuriai priklauso labiausiai išsivysčiusios šalys, jį išskiriančios kaip svarbią strateginę kryptį. Pavyzdžiui, anglosaksų šalyse, Australijoje, Kanadoje aukštasis mokslas yra pirmajame nacionalinės ekonomikos dešimtuke kaip svarbi pramonės šaka, generuojanti įplaukas iš atvykstančių studentų ir teikianti didžiulę naudą kaip intelekto importo priemonė.

Visame pasaulyje vis labiau plečiasi tarpkultūriniai ryšiai, daugėja studentų, vykstančių mokytis svetur. Ypač tai aktualu Europai, nes mažėjant gyventojų ir senstant visuomenei mums ypač aktualus intelekto importo ir mainų poreikis. Neabejotina, kad šios tendencijos, nors ir lėtai, ateina ir į mūsų šalį. Greitai auga išvykstančių ir atvykstančiųjų mokytis studentų srautai, daugėja dėstytojų iš užsienio. Lietuvos aukštasis mokslas turi didelį potencialą. Deja, mūsų politikai dar nesuvokė, kad aukštasis mokslas gali būti svarbi šalies ūkio sritis, kurianti didelę pridėtinę vertę. VEIDAS:  Kokių naujų studijų formų atsiranda modernėjant aukštajam mokslui?
G.V.: Prieš kelerius metus užsienyje pradėjo populiarėti masiniai atvirieji internetiniai kursai, o  studijos, mokymasis vis labiau pereina į socialinius tinklus. Juose milijonai studentų virtualiai bendrauja su dėstytojais, esančiais už tūkstančių kilometrų, ir taip įgyja aukščiausio lygio kompetencijų. Lietuvoje mes irgi jaučiame šių tendencijų poveikį. Tačiau, kaip rodo statistika, paprastai jose dalyvauja žmonės, kurie jau turi išsilavinimą ir nori pagilinti žinias savo srityje. Tik pradedantiems aukštojo išsilavinimo kelią studentams tebelieka gyvybiškai svarbus tiesioginis bendravimas su dėstytojais, su bendraamžių grupe, motyvacija mokytis, socialinių ryšių mezgimas.

VEIDAS: Koks, jūsų nuomone, mūsų valstybės požiūris į aukštąjį mokslą?
G.V.: Aukštasis mokslas yra vertinamas labiau žodžiais, o ne darbais. Nėra adekvataus atsako į globalias tendencijas. Tik ką paskelbti MOSTA centro tyrimai rodo, kad mūsų šalyje investicijos į aukštąjį mokslą neauga, studentų stipendijos nedidelės, socialinė parama netgi mažėja, nors yra didelė socialinė atskirtis ir dauguma jaunų žmonių be paramos negali studijuoti. Didžiausia prošvaistė šiame fone – prieš kelerius metus priimtas sprendimas investuoti į mokslo, studijų ir verslo slėnius, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Matysime, ar šias investicijas tęs dabartinė Vyriausybė.

VEIDAS:  Kaip būtų galima pagerinti padėtį?
G.V.: Bet kokioms esminėms permainoms reikia stiprios politinės valios ir ilgalaikių nacionalinių prioritetų supratimo. Politikai dar deramai nesuprato, kad aukštasis mokslas – valstybės vertybė ir nauda. Lietuvoje jis turėtų būti vertinamas taip, kaip yra vertinamas stipriose užsienio šalyse. Antai pastatyti futuristiniam viadukui pas mus palyginti nesunkiai randama 200 mln. Lt, o nukreipti tokias investicijas į aukštąjį mokslą – neįsivaizduojama.

Nors Vyriausybės parengtoje vizijoje „Lietuva 2030“ kalbama, kad turime būti išsilavinusi tauta, bet realybė – kitokia. Dėstytojų, mokytojų darbas nėra vertinamas taip, kaip derėtų, jų atlyginimai maži, nekonkurencingi. Studento krepšelis irgi neproporcingai mažas. Mums sunku konkuruoti su užsienio šalimis, kurios daugiau investuoja į studijas. Mūsų valstybei reikėtų išsikelti tikslą, kad pagal viešąsias investicijas į aukštąją mokslą pasiektume bent Europos šalių vidurkį.

VEIDAS: Kaip Lietuvos universitetai atrodo kitų šalių kontekste?
G.V.: Tai priklauso nuo lyginimo pagrindo. Kai kuriais rodikliais esame palyginami ir galime lygiuotis su stipriausiais užsienio aukštojo mokslo lyderiais. Pavyzdžiui, Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus uždirba du kartus daugiau nei jo neturintis. Mūsų valstybės investicijos į aukštąjį mokslą yra mažos, tačiau jo socialinė grąža, suteikiamas saugumas darbo rinkoje – labai dideli. Šiais požiūriais mes pozityviai skiriamės nuo daugelio kitų. Džiugu tai, kad auga atvykstančiųjų mokytis į Lietuvą ir išvykstančiųjų į užsienį skaičiai. Šiuo požiūriu užimame aukštas pozicijas. Pavyzdžiui, MRU studijuoti priima daugiau studentų iš užsienio, nei išsiunčia mokytis svetur.

VEIDAS: Kaip globalizacijos akivaizdoje užtikrinti, kad studentai gautų realių žinių ir netaptų tik diplomų turėtojais, kaip išsaugoti tikrąjį studijų veidą?
G.V.: Šiandien yra gerokai daugiau galimybių nei prieš keliolika metų savarankiškai mokytis, gauti žinių, daug informacijos galima rasti internete. Tad universitetai turi būti lankstūs, šiuolaikiški ir prisitaikyti. Svarbu studentams užtikrinti tinkamą priėjimą prie žinių, panaudojant socialinius tinklus, ryšius, elektronines priemones. Atsiranda vis daugiau galimybių bendrauti su esančiaisiais svetur. Universitetai turi padėti studentams užmegzti ryšius, pasiūlyti modernių ir patogių studijų formų. Jau atgyveno tradicinės paskaitos, kai dėstytojas, atsistojęs prieš auditoriją, perpasakoja informacijos šaltinių santrauką. Dabar svarbiau išmokyti interpretuoti, ieškoti, pritaikyti.

Keičiasi ir mokymosi vietos. Pavyzdžiui, MRU bibliotekoje vis daugėja specialių vietų, kur studentai gali mokytis grupėmis ir individualiai, rengtis seminarų pasisakymams, atlikti projektines užduotis. Vis didėja poreikis erdvių, kuriose vyksta komandiniai užsiėmimai, galima konsultuotis su dėstytojais. Universiteto erdvė turi būti paslanki, visuomet prieinama, pritaikyta ir nuolat studijuojantiems, ir studijas su darbu derinantiems studentams.

VEIDAS: Kokios formuojasi naujos profesijos, studijų programos?
G.V.: Yra profesijų ir studijų programų, kurios ganėtinai stabilios, pavyzdžiui, teisė, psichologija, viešasis saugumas, ekonomika, finansų apskaita. Greta daug ir tokių, kurios sparčiai modernėja. Tarkime, verslo vadyba, susidurianti su vis daugiau virtualių verslo formų, kai tobulėja ir jų valdymo būdai, kinta teisinė aplinka, tad reikia ir naujausių žinių apie tai. Todėl atsiranda poreikis tokių programų, kaip elektroninė rinkodara, kibernetinis saugumas, intelektinės nuosavybės apsauga. Turime greitai prisitaikyti prie naujausių tendencijų, siūlyti modernių ir naudingų studijų programų. Tad kuriame socialines inovacijas, siejame technologijas ir jų taikymo visuomenėje sritis, kad padėtume studentui gauti naujausių žinių, kaip valdyti tas naujoves. Mūsų vizija – užtikrinti platų išsilavinimą, ugdyti socialinius gebėjimus.

VEIDAS: Galbūt universitetai turėtų siūlyti daugiau galimybių studentams atlikti praktiką?
G.V.: Taip, aukštasis išsilavinimas turi būti praktiškas. Tiems, kurie renkasi mokslinę karjerą, turi būti galimybė atlikti mokslinę praktiką, o tiems, kurie eina į verslą ar į viešąjį sektorių, turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su praktinės veiklos galimybėmis šiose srityse. Todėl daug dirbame su socialiniais partneriais ir stengiamės sukurti praktikos vietas įmonėse, viešosiose įstaigose. Kartais jose  praktikantams mokami ir atlyginimai, o po praktikos jie lieka ten dirbti. Tai geras būdas motyvuoti studentus. Deja, ne visos mūsų šalies įmonės jau yra pajėgios arba pribrendusios priimti praktikantus.

VEIDAS: Kaip prisitaikyti prie kitų iššūkių, kurie laukia aukštojo mokslo?
G.V.: Abiem pusėms, ir studentams, ir universitetų darbuotojams, svarbu suvokti, kad studentas – ne pasyvus statistinis vienetas ir ne galutinio produkto į parduotuvę užsukęs klientas. Jis yra lygiateisis universiteto bendruomenės narys – su dėstytojais, mokslininkais, kuriuos sieja bendri tikslai, vertybės ir abipusis įsipareigojimas. Universitetas turi padėti studentui atrasti savo galimybes, susikurti būsimos karjeros viziją ir pasiūlyti geriausias priemones tai vizijai įgyvendinti. Jam reikia padėti suprasti, kokių galimybių jis turi kaip savo srities profesionalas.

Giedriaus Viliūno dosjė
Gimė 1963 m. Marijampolėje.
Šiuo metu – MRU studijų prorektorius, docentas, mokslo ir studijų politikos, lyginamosios literatūros dėstytojas.

1986 m. baigė filologijos studijas Vilniaus universitete. 1989 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (1992 m. nostrifikuota kaip humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją.
2011–2013 m. – nacionalinės Bolonijos ekspertų grupės narys, vienas mokslo ir studijų ilgalaikės plėtros vizijos „Mokslioji Lietuva“ (2012) rengimo koordinatorių, dalyvavo daugelyje kitų nacionalinių aukštojo mokslo plėtros projektų.

2009–2010 m. – Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėjas, departamento direktorius.

2002–2007 m. dirbo Švietimo ir mokslo ministro patarėju, 2007–2009 m. – Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi.

2001–2006 m. – Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys.
1997–2001 m. – Pasaulio lituanistų bendrijos vicepirmininkas.
1989–2007 m. dėstė, dirbo mokslinį darbą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
Vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs apie dešimt mokslo knygų, vadovėlių, parašęs kelias dešimtis straipsnių.

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo Pasaulio universitetų asociacijos (PUA), vienijančios daugiau nei 600 narių visame pasaulyje, generalinė sekretorė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) tarybos narė Eva Egron-Polak. Po susitikimo su Seimo pirmininku Vydu Gedvilu ir MRU tarybos posėdžio E.Egron-Polak „Veidui“ davė išskirtinį interviu apie aukštąjį mokslą globalėjančiame pasaulyje.

– Kokie aktualiausi klausimai šiuo metu keliami Pasaulio universitetų asociacijoje? Kokius svarbiausius uždavinius asociacija mato kaip greičiausiai spręstinus?
E.E-P.: Iššūkių yra daug, bet mes orientuojamės į kelis svarbiausius ir aktualiausius. Pirmasis iššūkis yra aukštojo mokslo tarptautiškumo plėtra – kaip universitetai atsiveria pasauliui, ką tai duoda studentams, kaip paveikia mokymo programas, mokslo tyrimus, kaip universitetai priima pasaulinius iššūkius ir parengia studentus gyvenimui ir darbui globaliame pasaulyje.
Kita tema – kaip aukštasis mokslas atsiliepia į darnaus vystymosi problemas. Šiuo metu Jungtinės Tautos vykdo programą „Darnaus vystymosi švietimo dešimtmetis“, kuri baigsis 2014 m. Taigi turime būti pasirengę pasakyti, kur mes esame ir kuria kryptimi einame.
Dar kita sritis – studijų prieinamumo ir baigimo galimybės dažnai marginalizuojamų socialinių grupių studentams. Žiūrime, ką daro universitetai ir kitos aukštojo mokslo institucijos, siekdamos praplėsti studijų prieinamumą ir bandydamos užtikrinti, kad studentai baigs studijas. Šioje srityje vykdome projektą, ir džiugu, kad juo susidomėjo labai daug aukštojo mokslo institucijų visame pasaulyje. Tikiu, kad ir Lietuvoje šie klausimai aktualūs, nes daugelyje išsivysčiusių šalių gyventojai sensta, jaunų žmonių vis mažėja, todėl jei nepraplėsime galimybių, turėsime mažinti vietų skaičių universitetuose arba pritraukti studentų iš Kinijos ar Indijos. Svarbu užtikrinti mokslo prieinamumą negalią turintiems, iš kaimo vietovių, nepasiturinčių šeimų kilusiems jaunuoliams ir kt.
Taip pat stengiamės nagrinėti, kokia aukštojo mokslo padėtis besivystančiose šalyse. Jungtinės Tautos įsipareigojo siekti vadinamųjų tūkstantmečio vystymosi tikslų, kurių vienas – garantuoti išsilavinimą visiems. PUA įgyvendina projektą, kurio vienas pagrindinių tikslų – ištirti, kaip universitetai ir edukologijos, psichologijos fakultetai gali padėti kitiems švietimo sistemos sektoriams siekti šių plėtros tikslų. Vykdydami projektą dirbome kartu su Švedijos tarptautinės plėtros agentūra ir siekėme įtraukti tėvus, pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojus, ministerijų atstovus, universitetų mokslininkus kartu kurti darnią strategiją ir veiksmų planą bei siekti užtikrinti išsilavinimą visiems.

– Kaip aukštąjį mokslą gali paveikti pasaulyje vis populiarėjantys nemokami nuotolinio mokymosi kursai ir interneto puslapiai? Kaip turi keistis universitetai, kad priimtų šiuos pasaulinius iššūkius, susijusius su milžiniškomis technologinėmis platformomis?
E.E-P.: Kol kas dar sunku pasakyti. Šios platformos gali iš esmės pakeisti išsilavinimo teikimo būdus. Manau, joms reikia milžiniškos paklausos, poreikio ir troškimo mokytis. Nežinau, kiek laiko jos bus populiarios, neturėdamos formalios akreditacijos ir pripažinimo. Svarbu, kokį verslo modelį jos išplėtos norėdamos išlikti. Yra įdomių iniciatyvų, kurios gali būti pripažintos aukštojo mokslo institucijų, bet reikėtų palaukti dvejus trejus metus ir pažiūrėti, kaip joms sekasi.
Šiuo metu yra dvi nuomonės: vieni sako, kad tokios programos gali iš esmės pakeisti vaizdą, kaip išsilavinimas atrodys po penkerių–dešimties metų, o kiti mano, kad jos tiesiog išnyks, nes išliks tradicinio modelio poreikis. Informacinės technologijos gali padėti mokytis, bet negali atsakyti į visus klausimus, kurių kyla siekiant įgyti aukštąjį išsilavinimą.

– Kaip aukštąjį mokslą veikia globalizacijos procesai?
E.E-P.: Manau, vienas svarbiausių iššūkių – ir jį nebūtinai kelia globalizacija – yra neįtikėtina konkurencija. Ji tokia didelė, kad net diskusijose dažnai tampa svarbiausia tema, išstumianti studijų kokybės klausimą. Dabar yra kur kas daugiau aukštojo mokslo institucijų nei anksčiau, ir jų tipų įvairovė daug didesnė. Turime skirtingus kokybės lygius ir gyvename pasaulyje, kuriame padedami technologijų galime lengvai susisiekti su kitais, nukeliauti į bet kurią pasaulio vietą.
Dėl konkurencijos ir poreikio suprasti visą sistemą egzistuoja reitingavimas, labai lengvai įvertinantis aukštojo mokslo institucijas pagal tam tikrą kriterijų (pvz., mokslo tyrimų kiekį). Taip sukuriama milžiniška konkurencija. Yra vos keli universitetai, patenkantys į reitingų viršūnes, daugybė kitų ten nepapuola. Globalizacija priverčia konkuruoti ir lyginti su kitais. Tai sąlyginai nauja tendencija, sukurianti tam tikrą atotrūkį tarp aukštojo mokslo institucijų, patenkančių į dušimtuką ar penkišimtuką, ir likusiųjų. Toks skirstymas, užuot skatinęs įvairovę, turi potencialą sukurti labai unifikuotą aukštojo mokslo modelį. Visi nori būti vienodi ir patekti į kuo aukštesnes reitingų pozicijas. Manau, tai truputį pavojinga, nes ne kiekvienas sugeba į tas viršūnes patekti – tai reikalauja didelių investicijų ir laiko. Šiandien jau vyksta tam tikras persvarstymas, nes tampa akivaizdu, kad mokslo tyrimai yra vienas aspektas, bet reikia žiūrėti ir į mokymo kokybę, kuri, mano nuomone, irgi labai svarbi.
Kitas globalizacijos padarinys – varžymasis dėl gabiausiųjų, protų nutekėjimas. Tai būdinga ir Lietuvai, nes žmonės išvyksta ieškoti geresnių galimybių. Toks varžymasis nebūtų atsiradęs be globalizacijos procesų. Žinoma, prie to smarkiai prisideda ir technologijų plėtra.
Šiandien švietimas yra kaip atskiras sektorius, kurį veikia globalizacija. Yra aukštojo mokslo institucijų, turinčių filialų skirtingose šalyse, net valstybiniai universitetai dėl sumažintų biudžeto pajamų tampa iš dalies privatūs. Kuriasi tinklai, universitetai jungiasi vieni su kitais. Tinklai yra puikus būdas suvienyti institucijas bendriems projektams, bendroms programoms įgyvendinti ar kartu tokiems visuotiniams klausimams, kaip klimato kaita, sveikatos apsauga, spręsti. Aukštojo mokslo srityje atsakomybė ir interesai nebėra nacionaliniai.

– Neseniai Europos Sąjunga pristatė naują universitetų reitingavimo sistemą „U-Multirank“. Ar ji yra perspektyvi ir padės geriau suvokti universitetų specifiką?
E.E-P.: Šia sistema siekiama pasiūlyti alternatyvą Šanchajaus universitetų reitingui. Ji yra daugiadimensė – universitetus palyginti norinčiam asmeniui suteikiama galimybė tai daryti pagal tuos kriterijus, kurie jam svarbūs. Tai interaktyvus būdas lyginti institucijas. Vis dėlto man kyla klausimas, ar ši sistema bus įmanoma žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, nes ji labai sudėtinga. Viena priežasčių, kodėl Šanchajaus reitingas tapo toks populiarus, – jis labai paprastas. O įvesti daugiadimensį vertinimą labai sunku. Pačias pastangas aš sveikinu ir manau, kad ši sistema atliepia universitetų daugialypumą pagal tam tikrus kriterijus. Visiškai sutinku, kad sudėtingesnė sistema yra teisinga, bet nesu įsitikinusi, ar ji turės pasisekimą.

– Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą pasauliniame kontekste?
E.E-P.: Susidariau įspūdį, kad Lietuva nuosekliai deda pastangas siekdama priimti skirtingus iššūkius tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu. Lietuvos aukštosios mokyklos yra labai dinamiškos, inovatyvios, ieško būdų, kaip galėtų patraukliai prisistatyti, palaikyti ryšį su visuomene, užkirsti kelią studentų emigracijai. Lietuvos demografiniai duomenys nėra teigiami – ir dėl senstančios visuomenės, ir dėl išvykstančių žmonių. Todėl universitetai stengiasi atrodyti patrauklesni, būti konkurencingesni, siūlyti aktualias ir naudingas studijų programas, o ne varžytis su kitais be reikalo. Manau, jiems puikiai sekasi.
Labai vertinu MRU bendradarbiavimą su PUA plėtojant tarptautiškumą: šis universitetas 2011 m. pasikvietė mūsų ekspertus atlikti tarptautiškumo strategijos analizės ISAS (MRU tai padarė pirmasis Europoje), taip pat pakvietė Europos universitetų asociaciją atlikti bendro universiteto įvertinimo. Tai rodo, kad universitetas siekia ir įsipareigoja nuolat keistis ir tobulėti bei atsiverti kritikai iš šalies.
Manau, Lietuvos valdžia nepakankamai padeda aukštajam mokslui, nes per dažnai kaitalioja savo politiką. Sąlygos kinta labai dažnai, o tai nėra gerai bet kokiam universitetui. Tai kuria tam tikrą nestabilumą, nežinomybę, su kuria tenka susidurti aukštajai mokyklai, eikvoja jos laiką. Tačiau Lietuvos universitetai geba į tai reaguoti kūrybingai. Tarkim, MRU, mažėjant valstybės finansavimui, apie 75 proc. pajamų susirenka iš kitur – studijų, mokslo, kitų projektų, nors prieš trejus ketverius metus ši dalis siekė 50 proc. Tai didžiulis pokytis, su kuriuo dauguma viešojo sektoriaus dalyvių per tokį trumpą laiką nesusidorotų. O universitetams sėkmingai pavyko tai padaryti.

– Ar universitetai, siekdami išlikti pasaulinėje rinkoje, turėtų plėtoti tarptautiškumo skatinimo politiką?
E.E-P.: Esu įsitikinusi, kad tarptautiškumo plėtra aukštojo mokslo institucijos strategijoje privalo būti, bet tai turi būti bendrosios strategijos dalis, o ne atskira politika. Šiandien nėra tokio universiteto, kuris nesusidurtų su tarptautiniu aspektu. Tai reiškia, kad tarptautiškumas turi būti universiteto plėtros ir bendrojo plano dalis. Taip pat manau, kad tai turi būti tarptautiškumo, o ne tarptautinio mobilumo strategija, kaip dažnai būna.
Kai klausiu universitetų, kaip jie plėtoja tarptautiškumą, dažnai išgirstu skaičius, kiek jie turi studentų iš kitų šalių ir kiek yra išsiuntę studijuoti į užsienį, kiek memorandumų pasirašė ar kiek jungtinių programų vykdo. Šie dalykai svarbūs, bet manau, kad tarptautiškumas yra daugiau nei vien tai – jis turi būti integruotas kone į kiekvieną discipliną. Studijuodamas bet kurią programą negali ignoruoti, kad ir kitose šalyse yra skirtingų mokslininkų, kurie gali mąstyti kitaip, o kompetencijos gali būti įgyjamos ir kitais būdais. Mokslas ir žinios neturi ribų.

BFL

Įvertindamas pageidavimų studijuoti rezultatus, Mykolo Romerio universitetas papildomo priėmimo neskelbs.

Preliminariais duomenimis, naujuosius mokslo metus Mykolo Romerio universitete pradės 7 tūkst. naujų bakalauro ir magistro studijų studentų.

Tarp būsimųjų bakalaurų populiariausios – finansų ekonomikos, viešojo administravimo, teisės krypties, taip pat psichologijos studijų programos.

Mykolo Romerio universitetas, siekdamas lanksčiai reaguoti į rinkos paklausą bei jaunimo poreikius, šiais metais būsimiems bakalaurams pasiūlė daugiausiai iš visų aukštųjų mokyklų – net 5 studijų programas (Karjeros ugdymo, Organizacijų vadybos, Filosofijos, Viešosios politikos ir vadybos bei Anglų ir antrosios užsienio kalbos (rusų) mokymo).

Abiturientai noriai renkasi MRU siūlomas programas, šiuo metu bendras pageidavimų skaičius viršijo jau 21 tūkst., ir pagal tai Universitetas antrasis tarp visų aukštųjų mokyklų šalyje.

Šiemet, kai daugelis universitetų sulaukė mažiau stojančiųjų, pageidavimų skaičius į Mykolo Romerio universitetą iš esmės atitiko pereitų metų rezultatą. Studentais taps motyvuotas ir intelektualus jaunimas.

MRU vykdoma apklausa parodė, kad vienas esminių kriterijų renkantis mokslus Universitete – studijų kainos ir kokybės santykis. Būsimiesiems studentams taip pat svarbu – lanksti studijų sistema, jaunimui suteikianti galimybę modeliuoti žinias pagal pasirinktąją karjerą, aukštosios mokyklos inovatyvumas bei tarptautiškumas.