Britų žiniasklaidoje pastarosiomis dienomis užvirė diskusijos dėl nacių ir sovietų nusikaltimų vertinimo Baltijos šalyse.

Dienraščio “The Guardian” apžvalgininkui Jonathanui Freedlandui (Džonatanui Fridlendui) apkaltinus Lietuvą nepagrįsta “dvigubo genocido” teorija, laikraščio “The Daily Telegraph” tinklaraščio skiltyje pasirodė žurnalisto ir buvusio europarlamentaro Danielio Hannano (Danielio Hamano) atsakymas, kuriame retoriškai klausiama – “Ar Stalino nusikaltimai buvo tikrai mažiau baisūs nei Hitlerio?”.

“Kyla svarbus moralinis klausimas. Ar žmonių klasifikavimas pagal pajamas ir išsilavinimą yra labiau pateisinamas nei jų klasifikavimas pagal rasę ar religiją? Naciai ir sovietai buvo linkę žudyti žmones pagal kategorijas, o ne kaip individus”, – rašo D.Hannanas.

Jis taip pat abejoja J.Freedlando argumentu, kad deportacija nėra taip blogai kaip nužudymas, nes gulage ir tremtyje mirdavo daugybė žmonių.

“Kai Raudonoji armija 1940 metais okupavo Baltijos šalis, buvo ištremta arba nužudyta 130 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų. Per nacių okupaciją nuo 1941 iki 1944 metų ištremta arba nužudyta dar 300 tūkst. žmonių – daugiausia žydų ir daugiausia Lietuvoje. Kai sovietai grįžo 1944 metais, jie suėmė dar 400 tūkst. žmonių per kitą dešimtmetį, daugiausia buožių. Apskritai paėmus, netekta apie dešimtadalio suaugusių gyventojų. Galima suprasti, kodėl žmonės prisimena šį laikotarpį kaip vieną ilgą didžiulę nelaimę”, – rašoma publikacijoje.

Diena anksčiau paskelbtame straipsnyje J.Freedlandas apkaltino Lietuvą, kad ji nepagrįstai lygina sovietų ir nacių nusikaltimus.

“Negalima sutikti, kad tie, kurie buvo “suimti, tardomi ir įkalinti” – cituojant iš Vilniaus muziejaus – sulaukė to paties likimo kaip tie žydai, kurie buvo nužudyti, nepaisant ekspozicijos bandymo juos sulyginti mandagiu terminu “netektys”. Sovietmečio priespauda buvo baisi, bet tai nebuvo genocidas: būti suimtam – tai ne būtų nušautam į duobę. Tai skirtingi dalykai ir kalbėti kitaip reiškia atimti iš labai specifinio termino “genocidas” jo prasmę”, – rašė autorius.

Lietuvos istorikai neįžvelgia didelės grėsmės, kad bausmes už Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos agresijos neigimą ar šiurkštų menkinimą numatantis įstatymas galėtų trukdyti istorijos tyrimams, BNS sakė Lietuvos istorijos instituto atstovė.

Pirminėje Baudžiamojo kodekso pataisų rengimo stadijoje instituto atstovai buvo išsakę nerimą, kad siekiant išvengti galimo teisminio persekiojimo už savo mokslines pažiūras, bus atsisakoma tirti kai kuriuos Lietuvos istorijos laikotarpius, tačiau vėliau įstatyme įtvirtinti saugikliai mokslininkus nuramino.

Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja Zita Medišauskienė atkreipė dėmesį, kad svarstant įstatymą į jį įtrauktos nuostatos, jog gali būti baudžiama tik tada, jei SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimai menkinami “šiurkščiai” ir tik tada, jei tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

“Manau, kad dabartinės formuluotės labai didelio pavojaus istorikams nebekelia”, – BNS sakė Z.Medišauskienė.

Seimo šią savaitę priimtos pataisos numato, kad iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme galima bausti tuos, kas viešai pritarė SSSR ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvoje ar prieš Lietuvos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams, taip pat šiuos nusikaltimus neigė ar šiurkščiai menkino.

Be to, įsigaliojus įstatymui, baudžiamojon atsakomybėn bus galima traukti ir tuos, kas pritarė 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų sunkiems nusikaltimams, taip pat juos neigė ir šiurkščiai menkino.

Bausmės grės, jei bus įrodyta, kad minėtos veikos atliktos grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

Už šiuos nusikaltimus bus galima bausti bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

“Sunku įsivaizduoti rimtą mokslinį tekstą, kuriame būtų grasinama, pateikiama užgauliu ar įžeidžiančiu būdu. Iš mokslininkų pageidaujama atsakomybės už mokslinio tyrimo pagrįstumą, politinio ir visuomeninio konteksto suvokimo”, – sakė Z.Medišauskienė.

Mokslininkės nuomone, negalima visiškai atmesti galimybės, kad priėmus įstatymą kai kuriuos istorikus gali būti mėginama paduoti į teismą, tačiau formuluotė leistų kaltinimus atmesti.

“Teisine prasme, baimės neturėtų būti. Yra kita pusė – visuomenės grupės, kurios nepriima kitos nuomonės. Istorikams lieka visuomeninis spaudimas. Tikimės, kad šis įstatymas visuomeniniam spaudimui nebesuteikia teisinių įrankių ir jis nevirs baudžiamuoju persekiojimu”, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovo pavaduotoja.

Baudžiamojo kodekso pataisų autoriai sako, kad jas parengti paskatino Europos Sąjungos (ES) 2008 metų pamatinis sprendimas, kuriuo valstybės įsipareigojo užtikrinti baudžiamumą už viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, atsisakymą šiuos nusikaltimus pripažinti ar didelį jų menkinimą, kai tai gali kurstyti smurtą ar neapykantą.

Įstatymo autoriai baudžiamų veikų sąrašą sako išplėtę atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos istorinė ir politinė situacija yra visų pirma susijusi su skaudžia patirtimi dėl SSRS ir nacistinės Vokietijos įvykdytos agresijos. Aiškinamajame rašte taip pat atkreiptas dėmesys į nusikaltimus, kurie įvykdyti 1991 metų sausio sovietinės agresijos metu.

“Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai nebaudžiamai platinama dezinformacija, neigianti SSRS agresiją prieš Lietuvą, ypač apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius, taip pat pasitaiko kitokių mėginimų teisinti SSRS agresiją, menkinti ir neigti agresorių padarytus nusikaltimus, įskaitant holokaustą”, – sakoma vienos iš projektų iniciatorės Vilijos Aleknaitės Abramikienės parengtame aiškinamajame rašte.

Europos valstybės atsakomybę už itin sunkių nusikaltimų neigimą ar menkinimą reglamentuoja įvairiai. Čekija, Lenkija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

Austrija, Belgija, Slovakija, Vokietija, Prancūzija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Minėtos valstybės ir Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Prancūzija išplėtė įstatymų taikymą armėnų genocido atžvilgiu.

Baudžiamojo kodekso pataisų autoriai sako maną, kad jas priėmus “visuomenėje sumažėtų neigiama antidemokratines idėjas propaguojančių ir dezinformaciją skleidžiančių organizacijų bei asmenų įtaka”.

Prieš 90 metų, 1920-ųjų vasario 24 d., karą pralaimėjusios Vokietijos politiniame horizonte atsirado politinė organizacija, kuri sudrebino ne tik Vokietiją: ji turėjo lemiamos įtakos XX amžiaus Europos raidai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susikūrė gausybė politinių judėjimų, skelbiančių savo požiūrį į gyvenimą, savo tiesos supratimą. 1919 m. balandžio 5 d. Miunchene buvo įsteigta Vokiečių darbininkų partiją (DAP), tačiau jai trūko aiškaus ideologinio pagrindo bei autoritetą turinčio vado. Viename partijos organizuotame susirinkime apsilankė mažai kam žinomas Adolfas Hitleris. Jo ginčas su komunistuojančiu asmeniu partijos vadovybei padarė didelį įspūdį. Galima suprasti, kaip sunku buvo trisdešimtmečiam frontininkui A.Hitleriui, apdovanotam dviem Geležiniais kryžiais už drąsą, įsisąmoninti Vokietijos, apie kurios didybę jis svajojo šaldamas fronto apkasuose, pralaimėjimo gėdą.

A.Hitleris buvo pakviestas į partijos gretas. Kvietimą priėmė su entuziazmu. Partijos darbo komitete jis buvo atsakingas už naujų narių verbavimą.

25 punktų programa

Priminsime, kad 1920 m. pradžioje DAP turėjo vos 190 narių, todėl reikėjo reformų, galinčių pritraukti daugiau norinčiųjų stoti į šios partijos gretas. 1920 m. vasario 24 d. A.Hitlerio siūlymu DAP buvo pervadinta į Vokiečių nacionalsocialistinę darbininkų partiją (NSDAP). A.Hitleris paskelbė partijos 25 punktų programą. Ji reikalavo lygybės vokiečių tautai, pakeisti Versalio taikos sutarties sąlygas, atimti pilietybę iš žydų, kvietė stiprinti tautos dvasią ir vienybę.

Įdomu tai, kad NSDAP vadovybei pabandžius apriboti A.Hitlerio įtaką partijoje jis pagrasino palikti jos gretas ir tą padarė liepos 11 d. Šis žingsnis galėjo suskaldyti partiją, bet jos vadovybė kapituliavo ir liepos 27 d. A.Hitleris grižo. Ta proga gavo naują nario bilietą Nr. 3680 (tik 1925 m. jam iškilmingai buvo įteiktas bilietas Nr.1). O 1921 m. liepą partijos Miuncheno grupės susirinkime A.Hitleris buvo išrinktas pirmuoju NSDAP pirmininku.

Po pusmečio išėjo šios partijos spaudos organo “Volkischer Beobachter” pirmas numeris. Netrukus naujai gimusio nacionalinio socialistinio judėjimo apsaugai nuo komunistų išpuolių įsteigti smogiamieji būriai SA.
1923 m. lapkričio 9 d. Miunchene ši partija pamėgino organizuoti pučą ir perimti valdžią, bet policija pradėjo šaudyti ir užmušė 16 “nacionalinės revoliucijos didvyrių”. A.Hitleris buvo sužeistas, tačiau jam pavyko pasprukti. Tiesa, lapkričio 11 d. būsimasis fiureris buvo suimtas ir nuteistas kalėti. Nelaisvėje jis parašė knygą “Mano kova”, kurioje ir suformulavo savo politinius įsitikinimus.

Piramidės principu

Paleistas iš kalėjimo A.Hitleris nusprendė reorganizuoti NSDAP. Taigi 1925 m. vasarį partija buvo įkurta iš naujo: visi, priklausę jai iki 1923 m. lapkričio, turėjo iš naujo persiregistruoti. NSDAP buvo sudaroma piramidės principu: jos viršūnėje buvo pirmininkas, turėjęs visišką vadovavimo laisvę, visi kiti postai partijoje priklausė tik nuo jo valios. Aukščiausia NSDAP instancija buvo vyriausioji partijos vadovybė. Ją sudarė aukštieji partijos pareigūnai – reichsleiteriai. O teritoriniu atžvilgiu NSDAP skirstėsi į sritis, rajonus, vietines grupes, celes ir blokus.

Per 1928 m. Reichstago rinkimus partija netikėtai iškilo kaip nauja politinė jėga. NSDAP daugeliui vokiečių atrodė vienintelė, galinti mesti iššūkį didėjančiai ekonominei krizei, nedarbui. 1925–1930 m. partijos narių padaugėjo iki 130 tūkst. Jos populiarėjimui padėjo ir pasaulinė ekonominė krizė, ir didėjantis žmonių skurdas, ir nusivylimas. Tiesa, čia būtina paminėti, kad 1929 m. šią partiją palaikė viso labo 15 proc. rinkėjų. 1930 m. pabaigoje 13 proc. partijos narių buvo valstiečiai, 25 proc. – darbininkai, 47 proc. – valstybės tarnautojai. Arti 40 proc. NSDAP narių buvo jaunesni nei 30-ies metų.
Nepavykus laimėti rinkimų, buvo duotas nurodymas visiems partijos skyriams sumažinti antisemitizmo propagandą. NSDAP vadovai nusprendė, kad darbininkų paramos jiems reikia mažiau, ir atsigręžė į valstiečius, amatininkus bei smulkiuosius verslininkus.

Stipriausia Reichstage

1930 m. rugsėjį per Reichstago rinkimus NSDAP gavo jau 18,3 proc. rinkėjų balsų ir tapo antra stipriausia opozicine parlamento partija. O po dvejų metų NSDAP tapo stipriausia partija Reichstage, jos gretose buvo arti milijono narių. 1933 m. sausio 30 d. A.Hitleris tapo kancleriu ir paveldėjo sergančią, vos kvėpuojančią ekonomiką su 7 mln. bedarbių, viską ryjančia infliacija, sustojusia gamyba. Jis pažadėjo per trumpą laiką visa tai likviduoti.

Ir iš tiesų dėl NSDAP politikos Vokietijoje iki minimumo buvo sumažėjęs nedarbas, įveikta ekonominė krizė, savotiškai denonsuota Versalio sutartis. Pirmieji šios partijos inicijuoti ir priimti teisės aktai gynė skolininkus nuo kreditorių savivalės. Jos programoje taip pat buvo skelbiamos naujos idėjos švietimo srityje (kai kas netgi buvo įgyvendinta), pvz., įvestos skatinimo ir globojimo priemonės gabiems vaikams. 1934 n. partijos pastangomis pradėta valstybės finansų reforma. Vienas socialinių veiksnių, padėjusių populiarėti NSDAP, buvo kai kurios mokesčių lengvatos, pavyzdžiui, atleidimas nuo mokesčių už naktinį darbą ar darbą švenčių dienomis. Taip pat buvo padidintas neapmokestinamasis minimumas.

Iki 1937 m. pramonė Vokietijoje išaugo net 102 proc., o nacionalinės pajamos padvigubėjo. Kodėl vokiečiai visi kaip vienas – ir buvę komunistai, ir biurgeriai, ir valdininkai – dievino savo fiurerį? Matyt, dėl to, kad A.Hitleriui pavyko ištraukti šalį iš ekonominės bedugnės, pristabdyti infliaciją ir vokiečių valiutos krachą.

Gegužės 1-ąją A.Hitleris paskelbė Vokietijos nacionaline darbo diena. Ta proga kasmet buvo kaldinami specialūs atminimo medaliai. Vyriausybė žengė beprecedentį žingsnį: buvo likviduojamos profsąjungos ir įvesta darbininkų partinė valstybinė kontrolė. 1934 m. sausio 24 d. priimta Darbininkų chartija įpareigojo darbdavius rūpintis darbininkų ir tarnautojų gerove. Visi vokiečiai gavo svarbiausias socialines garantijas: puikų medicininį aptarnavimą, nuostabiai organizuotą poilsį, liaudies švietimo ir kultūros sistemą.

Svastika virto kasdienybe

Ilgainiui Vokietijoje susikūrė vienpartinė sistema ir netrukus NSDAP partija turėjo jau daugiau kaip 2,5 mln. narių. 1933 m. birželį A. Hitleris laikinai pristabdė naujų narių priėmimą, nes nenorėjo, kad partija, kuri turėjo būti liaudies, taptų per daug “buržuazinė”. Po Paulo von Hindenburgo mirties Reicho prezidento bei kanclerio pareigos buvo sujungtos. Partijos simbolis svastika tapo visos šalies piliečių kasdienybe, o 1935 m. rugsėjo 15 d. svastikos ženklas įstatymu buvo įtvirtintas kaip Vokietijos valstybės simbolis ir tapo vokiečių nacionalinės vėliavos dalimi.
NSDAP laimėjus demokratinius rinkimus Vokietijoje, svarbiausias jos veiklos strateginis tikslas buvo sukurti tokią socialinio aprūpinimo ir paslaugų sistemą, kad piliečiai taptų bent jau NSDAP politikos šalininkais. Todėl po pasaulinės krizės paprastas vokiečių darbininkas paslaugų ir lengvatų, kurios jam priklausė, kiekiu smarkiai lenkė kitų Europos šalių darbininkus.

Beje, partijos idėjų įtakai skleisti ir darbininkų klasės poilsiui organizuoti įsteigta organizacija “Stiprumas per džiaugsmą”, kuri buvo naujos Vokietijos profsąjungos – Vokiečių darbo fronto sudėtinė dalis.

Jeigu ne karas ir holokaustas

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, viduryje ir net pabaigoje gana daug vokiečių gyveno tikrai gerai, tai yra kur kas geriau nei prieš karą, todėl nieko keista, kad 1944 m. sausį NSDAP gretose buvo 6,5 mln. narių, o 1945 m. partijos narių skaičius pasiekė net 8 mln.

Tais metais, prieš nužudydama savo šešis vaikus, propagandos ministro žmona Magda Goebbels pareiškė: “Nenoriu, kad jie gyventų pasaulyje, kuriame nebus nacionalinio socializmo”.

Taigi A.Hitlerio “tūkstantmetis Reichas” gyvavo 4482 dienas. 1945 m. NSDAP buvo uždrausta, o jos turtas konfiskuotas. Tiktai 1958 m. Bundestagas panaikino NSDAP draudimą Vakarų Vokietijoje.

Apibendrinant galima teigti, kad A.Hitleris ir jo partija vokiečių tautos gyvenime užėmė labai svarbią vietą, ir tai negali būti išbraukta iš šios nacijos istorijos. Šis reiškinys dar ilgai rūpės ir pasaulinei literatūrai, ir menui, ir istorijai, ir psichologijai, ir filosofijai. Jei ne holokaustas, karas ir Niurnbergas, NSDAP įvaizdis dabar būtų kitoks. Jeigu A.Hitlerio karjera būtų pasibaigusi 1938 m., jis būtų minimas kaip vienas genialiausių Vokietijos politikų. Deja…

Nors istorija iš esmės nėra taikomasis mokslas, tačiau žinant istorinius įvykius ir per juos sukauptą patirtį galima turėti regimos naudos esamo laiko sprendimams. Praeities įvykių pažinimas padės suprasti klaidas tiems, kurie mano, kad kiekviena nauja diena yra visiškai skirtinga nuo praėjusių.