Kai Kremlius savo propagandai skleisti Lietuvoje skiria milijonus, tautinių mažumų integracija tampa jau ne tik jų tapatybės išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimu. Tik šį klausimą reikėtų spręsti visiškai kitaip, nei siūlo buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius G.Grina, „pamąstymui“ iškėlęs pasiūlymą uždaryti visas mokyklas, kuriose mokymas vyksta tautinių mažumų kalbomis.

Aleksandras RADCZENKO

Priešingai, tautinių mažumų švietimas turėtų būti vienu iš valstybės ramsčių siekiant ugdyti valstybei lojalius piliečius, o tautinių mažumų teisių plėtra – geriausias būdas užtikrinti valstybės saugumą ir teritorinį vientisumą.

„XX a. septintajame dešimtmetyje Kvebeke separatistai buvo ypač stiprūs. Bet suteikus prancūzams įvairių kalbinių teisių separatistinės nuotaikos buvo nuramintos, o Kanados vienybė – išsaugota. Išsaugota, galima teigti, nes dauguma susitaikė su mažumos kalbinėmis teisėmis“, – kalbėdamas prieš kelias savaites Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Integration and exclusion: Linguistic rights of national minorities in Europe“ („Integracija ir atskirtis: Europos tautinių mažumų lingvistinės teisės“) sakė Monktono universiteto Teisės fakulteto dekanas, pasaulinio masto žmogaus teisių ekspertas dr. Fernandas de Varennesas.

Kaip garantuoti tautinių mažumų kalbines teises ir pagarbą valstybinei kalbai? Kaip suvaldyti galimas etnines įtampas? Kaip pagal tarptautinius standartus turėtų atrodyti valstybinė politika?

Konferencija buvo puiki proga susipažinti su pasaulio praktika atsakant į šiuos klausimus, paklausyti ilgamečio Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) nario prof. Lauri Hannikaineno, mokslinio centro „Institute for Minority Rights of the European Academy“ atstovo Sergiu Constantino, Jungtinių Tautų Aukštojo komisaro žmogaus teisėms biuro Ženevoje atstovės Belen Rodriguez de Alba.

Pavasarį Seimas turėtų svarstyti net tris (sic!) iniciatyvas, bandančias sureguliuoti nelietuviškų vardų ir pavardžių klausimą. Eilėje dar laukia ir keli Tautinių mažumų įstatymo projektai! Todėl lieka tik apgailestauti, kad dauguma konferencijos dalyvių buvo tie, kuriems tautinių mažumų teisių svarba ir taip nekelia abejonių.

Nepriklausomybės kovų metu ne kartą deklaravome tautinių mažumų integraciją kaip vieną iš prioritetų. Dar 1989 m. priimtas Tautinių mažumų įstatymas (patikslintas 1991 m. sausį), nors ir netobulas, įteisino tautinių mažumų kalbų vartojimą viešajame gyvenime.

Tuo pat metu atsisakyta ir sumanymo priverstinai lietuvinti tautinių mažumų vardus ir pavardes (tokia praktika egzistuoja Latvijoje, kurią kai kurie mūsų veikėjai rodo mums kaip sektiną pavyzdį, bet konferencijoje Latvijos Saeimos narys B.Cilevičas sakė, kad Latvijoje tautinės mažumos kaip tik Lietuvoje įteisintą vardų ir pavardžių rašymo modelį laiko pažangiu).

Suteikiant pilietybę buvo pasirinktas nulinis variantas, išsaugotas mokyklų, kuriose mokymas vyksta tautinių mažumų kalbomis, tinklas. Tačiau jau keliolika metų iš eilės Lietuva tautinių mažumų kalbinių teisių srityje trypčioja vietoje arba dar blogiau – bandysiu pasakyti politiškai korektiškai – elgiasi lyg dramblys porceliano parduotuvėje.

Tai neskatina tautinių mažumų įsitraukimo į valstybės gyvenimą, o priešingai – veda prie jų atskirties, kuri visada yra grėsmė nacionaliniam saugumui, nes ja gali pasinaudoti nedraugiškos mums trečiosios valstybės. Ir naudojasi.

Tai, kad rusų kalbos pozicijos tarp vyresnės kartos lenkų (beje, ne tik lenkų) stiprios – susižavėjimo nekelia, bet tai dar galima suprasti. Gyvename labai komplikuotame kalbiniame regione, kurio istorija dar labiau komplikuota. Paradoksalu, bet rusų kalba čia pamažu atsikovoja pozicijas ir tarp jaunų lenkų. Ypač provincijoje. O kalbai iš paskos eina Rusijos kultūra, žiniasklaida, tradicijos. Ir tai nėra Pasternako, Brodskio, Solženicyno ar anti­komunistinio rusų roko tradicijos.

Tai sovietinės ir putiniškos tradicijos – antiamerikanizmas, euroskepticizmas, panieka demokratijai ir laisvei, Rusijos imperijos šlovinimas. Tai jau ne mokyklų, ne tautinių mažumų bendruomenių, bet valstybės problema, įrodanti, kad mūsų integracijos politika nebuvo tokia sėkminga, kaip manyta. O jos neišspręsime uždarydami tautinių mažumų mokyklas ar toliau iškraipydami žmonių pavardes.

Dr. E.Kuzborska konferencijoje nurodė tris ramsčius, kuriais turėtų remtis sėkminga bet kurios valstybės tautinių mažumų politika.

Pirmiausia integracija nėra vienos krypties gatvė. Todėl ne tik tautinės mažumos turi pareigą prisitaikyti prie įstatymų, mokėti valstybinę kalbą, būti lojaliais piliečiais, bet ir valstybė privalo turėti pareigų tautinėms mažumoms. Tarkim, pareigą remti jų pastangas išsaugoti ir plėtoti savo tapatybę, o tai siejasi ir su kalbinėmis teisėmis. Ne tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime.

Antra, švietimas tautinių mažumų kalbomis. Kaip konferencijoje pabrėžė metu F.de Varen­nesas, tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, rodo, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp mokinių akademinių pasiekimų ir kalbos, kuria jie mokosi. Kai tai nėra gimtoji kalba – pasiekimai būna trečdaliu blogesni negu mokinių, besimokančių gimtąja kalba. Neatsitiktinai šalys, turinčios daugiausia neraštingų piliečių, – tos, kurių mokyklose dėstoma ne gimtąja daugumai gyventojų kalba. Be abejo, tai nepaneigia tautinių mažumų pareigos labai gerai mokėti valstybinę kalbą, bet valstybinė kalba – tik vienas iš integracijos instrumentų.

Trečia, valstybė turėtų remti tautinių mažumų kalbų vartojimą viešajame gyvenime. Šioje srityje turėtų būti išlaikytos proporcijos, įvertintas ir poreikis, ir valstybės finansinės bei techninės galimybės, bet kuo plačiau valstybės viešajame gyvenime vartojamos tautinių mažumų kalbos – tuo geresnis joje socialinis bei politinis klimatas. Ir didesnis valstybės saugumas.

Jeigu reikėtų įvertinti Lietuvos atitiktį šiems kriterijams, sakyčiau, kad situacija nėra bloga. Lietuva be išlygų ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, turinčių platų švietimo įstaigų, kuriose mokymas nuo vaikų darželio iki universiteto vyksta tautinių mažumų kalbomis, tinklą. Galima kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijas gimtąja kalba, gatvių pavadinimai tautinių mažumų kalbomis irgi leidžiami, nors dar ir neturi oficialaus statuso. Bet tai nereiškia, kad šioje srityje negalime padaryti daugiau.

Kitaip nei kai kurių kaimynų, mūsų problema – ne tautinių mažumų diskriminacija, o integracinės politikos nebuvimas, institucijų veiksmų koordinavimo stoka. Tai lemia, kad neproporcingai didelę įtaką ir politikų, ir valstybės, ir savivaldybių sprendimams įgauna marginaliniai, radikalios pakraipos lietuvių, rusų ir lenkų politikai, o klausimai sprendžiami, tiksliau, nesprendžiami, turint galvoje, kad iki šiol nesugebėjome priimti nei Tautinių mažumų įstatymo, nei Vardų ir pavardžių įstatymo, atsižvelgdami tik į emocijas, o ne argumentus.

Reikėtų iš naujo apibrėžti, o gal ir sukurti naują integracinę politiką, paremtą pagarba mažumų kalbinėms, religinėms, kultūrinėms teisėms tiek, kiek jos neprieštarauja kitų asmenų (tiek daugumos, tiek kitų mažumų) teisėms. Kuo greičiau, tuo didesnis bus mūsų saugumas.

Tai kodėl ne 2016 metais?

Antradienį per visą šalį nuvilnijo delfi.lt interviu su vasara Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadovu tapusiu pulkininku Ričardu Pociumi. Premjeras Algirdas Butkevičius pavedė Valstybės saugumo departamentui (VSD) ištirti situaciją. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas trečiadienį “ant kilimėlio” kviečiasi vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį. Ką gi tokio pasakė plk. R.Pocius? Pagrindiniai jo teiginiai arba 8 VST nuodėmės.

1. Įsigalėjusi korupcija ir protegavimai. “Viskas grindžiama šeimynine ir giminės ranga, privačiais interesais ir nelegaliais verslais”, – delfi.lt teigė plk. R.Pocius.

2. Įstrigo laike. VST niekas nesikeitė daugiau nei 20 metų. Esą nei ginkluotė, nei taktika neatitinka dabartinių realijų, o visa ligšiolinė tvarka buvo tarsi sovietinėje armijoje.

3.  Nudėvėta ginkluotė. Pasak plk. R.Pociaus, VST turi istorines sovietų 1962-ųjų gamybos BTR klasės karines transporto priemones, kurios neturi tinkamos įrangos ir vienintelį, ką gali, tai išlaužti kalėjimo vartus, o tik kelios dešimtys “Kalašnikov” automatų šaudo normaliai.

Riaušės prie Seimo / BFL nuotr.

4. Veikė nelegalus orkestras, kurio išlaikymas VST kasmet kainuodavo 135 tūkst. eurų.

5. Iššvaistyta ginkluotė. Pasak naujojo VST vado, jis rado tuščius amunicijos sandėlius – nei šovinių, nei šviesos-garso granatų, nes viskas neva iššvaistyta per parodomuosius šou politikams.

6. Pareigūnai nelegaliai uždarbiavo tarnybos metu ir už tai mokėjo “atkatus” vadovybei.

Riaušės prie Seimo / BFL nuotr.

7. Tarnauja Lietuvai nelojalūs asmenys. “Net neabejoju, kad dalis jų, jei duosime jiems ginklus, karo atveju tuos ginklus atsuks prieš mus”, – delfi.lt pareiškė VST vadas.

8. Nevartojama valstybinė kalba. Esą kai kuriuose VST padaliniuose kalbama tik rusiškai.

Visą tekstą skaitykite čia.

BFL

Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis naujai parengtą Lietuvos nacionalinio saugumo strategiją vadina gera, nes, anot jo, joje nebijoma iškelti politiškai nekorektiškų argumentų, tačiau šiame dokumente ekspertas pasigenda kalbėjimo apie gynybos finansavimą.

“Tai iš tiesų geras dokumentas, nors truputį ir raišas viena letenėle”, – trečiadienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) surengtoje diskusijoje sakė jis.

Apžvalgininkas pastebėjo, jog šis dokumentas parengtas politiko užsakymu, ir jame nediagnozuota įsisenėjusi liga – nepakankamas gynybos finansavimas.

“Aš tai priskirčiau prie pagrindinės neįvardytos stiprėjančių vidaus rizikos veiksnių grupės. Kol politikai nepajėgs peržengti per save ir pripažinti, kad nepriklausomai nuo politinės orientacijos gynyba yra viena iš svarbiausių valstybės finansavimo krypčių, tol ir šios strategijos įgyvendinimo gairės nebus realiai įvykdomos”, – kalbėjo A. Matonis.

Pasak jo, jei politikai būtų laikęsi dar prieš narystę NATO priimto susitarimo, 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybos sričiai tenkantį kasmetinį finansavimą būtų pavykę pasiekti jau prieš kelis metus. Šiuo metu Lietuva gynybai neskiria nė pusės pagal neformalų NATO susitarimą gynybai tenkančios kasmetinės sumos – 2 proc. nuo BVP.

Tačiau ekspertas atkreipė dėmesį, kad naujojoje strategijoje yra radikalių pokyčių lyginant su ankstesniais – 2001 ir 2005 metų – to paties pobūdžio dokumentais.

“Tuometinės grėsmės buvo suvokiamos kiek akademiškai ir kiek globaliai. Lyg per kalkę perkelta tas, kas politiškai korektiškai buvo apibendrinama kaip tam tikros grėsmės daugumoje to meto Europos valstybių”, – priminė A. Matonis.

“Jei pirmoji pagal aktualumą grėsmė tuomet buvo nurodoma globalizacija, antroji terorizmas, tai nebuvo 100 proc. taikytina Lietuvai tomis geopolitinėmis aplinkybėmis”, – teigė jis.

Tuo metu naujoje strategijoje, kuriai trečiadienį pritarė Valstybės gynimo taryba, anot A. Matonio, yra aiškiai įvardyta, “kas yra aktualu čia ir dabar” – stiprėjantys išorės ir vidaus rizikos veiksniai.

“Šis išplėtimas pakeitė į medį varančią ankstesnę nuostatą, kad Lietuvos Respublika nemato tiesioginės karinės grėsmės nacionaliniam saugumui, todėl nė vienos užsienio valstybės nelaiko priešu. Tokios preciziškos formuluotės dabar nėra”, – sakė apžvalgininkas.

Pasak jo, tai nulėmė 2008 metų rugpjūčio Rusijos ir Gruzijos karas, supratimas, kad lokalūs konfliktai yra įmanomi, o NATO šlubuoja, nes, kaip rodo operacija Afganistane, Aljanso narės nesugeba įgyvendinti sutartyje numatytų įsipareigojimų – generuoti pajėgumų.

“Noriu pagirti nebijojimą į Seimą, politinį svarstymą iškelti tokių politiškai nekorektiškų argumentų”, – teigė A. Matonis.

“Ypač aktualu – informacinės ir kibernetinės atakos. Mes žinome, kad praktiškai nuo 2001 metų gyvename informacinio karo sąlygomis savo resursais negalėdami atsispirti labai dideliam informaciniam spaudimui iš mūsų rytų kaimynių. Nepabijosime įvardinti konkrečiai – Rusijos”, – kalbėjo gynybos ekspertas.

Pasak jo, 2005 metais Rusijos naikintuvui Su-27 sudužus Lietuvos teritorijoje, “per kelias dienas buvo įjungta didžiulė propagandinė informacinė mašina”.

“Suvokta, jog informacinė erdvė valdoma iš už sienos ir kad esant nebrandžios pilietinės visuomenės sąlygoms, nepilietinė visuomenė gali būti labai lengvai manipuliuojama klišėmis ir išoriškai patraukliais informaciniais metodais”, – teigė apžvalgininkas.

Jis pabrėžė matęs vertinimų, jog viena kibernetinė ataka galėtų destabilizuoti ne tik Lietuvos valstybinį sektorių, bet ir du trečdalius verslo.

“Džiaugiuosi, kad kariuomenėje yra struktūros, kurios vertina informacinių ir kibernetinių atakų galimybę platesniu aspektu”, – sakė A. Matonis.

Politologas Topmas Janeliūnas diskusijoje TSPMI šią strategiją taip pat pavadino “labai neblogu” dokumentu, bet pabrėžė pasigedęs grėsmių konkretumo. Anot jo, strategija “neatsako į klausimą, kurios grėsmės dabar prioritetiškai aktualiausios”.

T. Janeliūnas lygino strategiją su analogiškais Estijos ir Jungtinės Karalystės dokumentais ir pabrėžė, jog Lietuvos ekspertų parengtas dokumentas yra geresnis už estų, tačiau prastesnis už britų, nes joje trūksta žvilgsnio į ateitį.

Kita vertus, politologas pabrėžė, jog strategija – ne planavimo dokumentas, o “logiškai suformuluotas nuostatų rinkinys” ir politinis dokumentas, todėl tam tikras jo abstraktumas neturėtų stebinti.