Pirmą sausio antradienį M.Le Pen buvo iškviesta į teismą, kuriame pradėtas tyrimas dėl melagingų duomenų pateikimo metinėje nekilnojamojo turto deklaracijoje. Ar tai pakenks jos populiarumui, kuris Prancūzijoje auga kaip ant mielių? Kodėl kraštutinės dešiniosios jėgos lengvai skinasi kelią Europos šalyse?

Andžejus PUKŠTO

Savivaldos rinkimuose už M.Le Pen Nacionalinį frontą balsavo 6,8 mln. prancūzų. Pagal neseniai atliktas apklausas, ši politikė laimėtų 2017 m. prezidento rinkimus, jei juose dalyvautų dabartinis prezidentas F.Hollande‘as ir buvęs prezidentas N.Sarkozy. Tik buvęs premjeras A.Juppé, kaip respublikonų kandidatas, turi šansų nugalėti M.Le Pen. O juk visiškai neaišku, ar N.Sarkozy, kaip Respublikonų partijos vadas, norės užleisti vietą A.Juppé.

M.Le Pen gali būti priteista 45 tūkst. eurų bauda, treji metai laisvės atėmimo ir draudimas devynerius metus užimti bent kokias viešas pareigas valstybės tarnyboje. Žinoma, tai neleistų M.Le Pen dalyvauti 2017 m. prezidento rinkimuose. Ar tyrimas turi tik politinį prieskonį ir vykdomas pagal socialistų užsakymą, ar iš tikrųjų viena populiariausių kandidatų į Prancūzijos prezidentus turi finansinių nuodėmių?

Viešosios erdvės skaidrumo užtikrinimo tarnybos kaltinimai susiję su tuo, kad M.Le Pen deklaruoto turto vertė yra keliais šimtais tūkstančių eurų mažesnė už tikrąją. Jos deklaracijoje pasigesta apie 0,5 mln. eurų kainuojančios nuosavybės. Kaip žinoma, dukra pašalino tėvą iš partijos, su juo lyg ir nebendrauja, bet kartu valdo Sent Klaudo pilį šalia Paryžiaus.

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Gausybėje reportažų iš ikikalėdinių renginių ir besibaigiančių metų oficialių apibendrinimų paskendo informacija apie Tautininkų sąjungos suvažiavimą. Naujuoju pirmininku išrinktas Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs socialdemokratas, žinomas ekonomistas, mokslų daktaras A.Rudys.

Rudenį tautininkai galėtų tikėtis didesnės sėkmės negu praėjusiuose rinkimuose. O ir laikas aktyvesnei veiklai – tinkamas. Šįmet visuomenę kankins klausimas dėl pabėgėlių priėmimo, nepristigs nesusipratimų su lenkų tautinės mažumos lyderiais. Briuselyje, mažėjant gilesnės ES integracijos entuziastų gretoms ir didėjant britų norams atsitraukti iš ES, bus svarstomi nauji Bendrijos ateities scenarijai.

Dar viena galimybė Tautininkų sąjungai – ir pasikeitusi konservatorių partija, kuri nusisuka nuo radikalų, palikdama dešinėje vietos nacionalistinėms organizacijoms. Konkurenciją čia gali sudaryti tik „Lietuvos sąrašas“.

Abi šios grupės, priešingai nei M.Le Pen tipo veikėjai, nepapildo proputiniško choro, bet gerai gali derėti antieuropiniame orkestre.

Prie viso to dar reikėtų pridėti tokias organizacijas kaip „Pro Patria“, „Dešinioji mintis“, kurių idealas – tarpukario tautinė valstybė. Tautiškumas, dažnai kraštutinis, tarp sostinės jaunimo – vis dažniau yra cool. Jėga.

Vilniaus universitete daug jaunų žmonių pritraukia viešos paskaitos, kuriose politinės filosofijos profesoriai kalba apie supuvusią Europą, žiaurias Briuselio institucijas, apie būtinumą patvirtinti ir įteisinti vieną privalomą Lietuvos istorijos vadovėlį. Alma Mater Vilnensis rūmuose kartais galima išgirsti, kad dabartinė Lietuva neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o kiekvienas, kuris bando ieškoti lietuviškumo XVI–XIX amžių pavelde, yra lietuvių tautos išdavikas.

Dar reikėtų paminėti nacionalistiškai nusiteikusius periodinius leidinius, gaunančius paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Jo direktorius – ilgametis Tautininkų sąjungos vadas. Jis – dar iš tų laikų, kai tautininkai glaudėsi Tėvynės sąjungos glėbyje. Kad ir kokios nuotaikos dominuotų Paryžiuje, sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijos socialistai paskirtų administruoti svarbų valstybinį kultūros fondą M.Le Pen partietį.

Slovakijoje nacionalistiniais pasisakymais garsėja Socialdemokratų partijos lyderis, premjeras Robertas Fico. Prieš kelerius metus jis net sudarė koaliciją su Slovakijos tautininkų partija, už ką Europos socialistinių partijų susivienijimas grasino išmesti slovakus iš šios organizacijos. Ne kartą viešai skelbta, kad valstybei trukdo Slovakijos vengrai, panašiai kaip Rumunijos patriotams didžiausias pažangos stabdys – vengrų tautinė mažuma Transilvanijoje.

Bulgarijoje veikia nacionalistinė partija „Ataka“, kurios pagrindinis rūpestis – apriboti turkų galimybes šalies gyvenime. Bet nemaloniausiai nustebino pasikeitimai Vengrijos partinėje sistemoje. Ypač JOBBIK judėjimas („Judėjimas už geresnę Vengriją“), kurio ideologija, persunkta antisemitizmo ir nukreipta prieš romus, yra artima tarpukario nacizmui.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos negali laukti šilto priėmimo buvusiose socialistinėse šalyse, nors nacionalizmas pastaruoju metu išplito ne tik Vidurio ir Rytų Europoje. Be Nacionalinio fronto Prancūzijoje, Di­džiojoje Britanijoje iškilo Nepriklausomybės partija ir Laisvės partija Austrijoje. Už Liau­dies partiją balsuoja danai, už dešiniuosius populistus iš Demokratų partijos – švedai, o Suomijoje kyla Suomių partija.

Tik Europos pietų rinkėjai linksta prie kairiųjų. Tik tie kairieji turi mažai ką bendro su XX a. pabaigos socialdemokratais. Graikų „Syriza“ ar ispanų „Podemos“ (šiuo metu deramasi dėl jų pakvietimo į kairiųjų formuojamą Ispanijos vyriausybę) yra kraštutiniai neomarksistai, su antikapitalistinėmis, antiamerikinėmis ir pacifistinėmis programomis. Šie kairieji svajoja apie daugiapolį pasaulį, bet su stipriu Putino Rusijos vaidmeniu.

Britų leiboristai ir prancūzų Socialistų partija vis dar bando pagilinti savo kairiąją tapatybę, bet nesėkmingai. Liūdna ateitis, atrodo, laukia ir Vidurio bei Rytų Europos kairiųjų. Geriausiai tai matyti Vengrijoje ir Lenkijoje, kur pokomunistinės socialdemokratų partijos visiškai marginalizuotos. Sunyko stambioji pramonė, profsąjungos silpnos, o socialinių garantijų siūlymus rinkėjams perėmė dešiniosios partijos. Todėl iš ankstesnės socialistų tapatybės nieko neliko.

Lenkijoje prieš kelerius metus degtinės gamyklų savininkas J.Palikotas sukūrė kairiųjų judėjimą „Ruch Palikota“. Jos ideologija rėmėsi dviem punktais: kova prieš Katalikų Bažnyčios įtaką ir seksualinių mažumų teisės.

2011 m. rinkimuose į Seimą už šį judėjimą balsavo net 10 proc. rinkėjų, ir partijai tai suteikė 40 vietų Seime. Sensacija tapo parlamentarė A.Grodzka, pirmoji transseksualė Seime. Manyta, kad šis judėjimas sėkmingai pakeis Demokratinės kairės sąjungą, kuriai vadovauja Leszekas Milleris. Bet partija subyrėjo net nesulaukusi Seimo kadencijos pabaigos.

Todėl ir 2016 m. rudenį Lietuvos socialdemokratams prognozuojama pergalė gali būti paskutinė LSDP istorijoje. Skirtumų tarp lenkų ir lietuvių mentaliteto tikrai nėra labai daug.

Po įvairių nacionalistinių ir jaunimo subkultūrų organizacijų Kovo 11-ąją rengiamų eitynių kairieji “ultros” sukėlė pasipiktinimo bangą. Eitynių dalyviai išvadinti neonaciais, fašistais, homofobais bei kitais rafinuotais prakeiksmais iš kairiosios profesūros ir tolerantiškų viešųjų kalbėtojų arsenalo. Nesiskaitoma ne tik su žodžiais, bet ir su faktais.

Nors įvairia pseudonacine atributika išsidabinti mėgstantis skustagalvis jaunimėlis sudarė geriausiu atveju šimtadalį eisenos, bet neonacių etiketės nepasidrovėta prilipdyti visiems jos dalyviams, neišskiriant politinių kalinių ir tremtinių choro “Laisvė” ir, regis, Pakistano piliečio, kuris savo egzotiška odos spalva tikriausiai pasirodė panašiausias į “tikrą nacį”.

Po eitynių “Naujosios kairės 95″ atstovių sukurptoje peticijoje nacionalistų grupelė, jau dešimtmetį įvairiuose rinkimuose gaunanti vos kelis tūkstančius balsų, rimtu veidu skelbiama pavojumi konstitucinei santvarkai. Paskvilis prasideda melu apie esą neteisėtai gautą leidimą eitynėms rengti, nors akivaizdu, kad visi savivaldybės išduodami leidimai yra teisėti.

Šūkis “Lietuva – lietuviams” skelbiamas rasistiniu ir ksenofobiniu, nors teismai nustatė, kad šis šūkis savaime nėra nei priešiškas, nei niekinamas kitų tautų, rasių, etninių ar kitokių žmonių grupių atžvilgiu. Meluojama, esą į nacionalistų eitynes nereagavo Vyriausybės atstovai, rafinuotai melagingai 2008-aisiais kelių asmenų surengta provokacija suplakama su šiųmetėmis eitynėmis. Meluojama, esą siekis būti išrinktiems į Seimą atvirai grasina teisėtai Lietuvos piliečių išrinktai valdžiai, ir galiausiai viskas baigiasi melu apie “kasmet didėjančias mases”, nors dešimtmetį eitynių dalyvių skaičius neviršija kelių šimtų žmonių (šiemet policija suskaičiavo 600). Nykūs peticijos kliedesiai apie “militaristinę simboliką – kumščius ir kaukoles” suvis juokingi.

Neteko girdėti, kad pagal “pavojų demokratijai” keliančių skustagalvių reikalavimus būtų metami iš darbo nekaltai apkaltinti ar neįtinkančių politinių pažiūrų žmonės, o garbūs profesoriai ar visuomenės veikėjai pasirašinėtų bet kokį jiems pakištą popiergalį, nes bijotų būti viešai išvadinti netolerantiškais, homofobais, naciais. Tuo tarpu kairiosios “ultros” savo “nuopelnų” sąraše tokių akcijų jau turi.

Neteko girdėti, kad skustagalviai cenzūruotų mokyklų vadovėlius ir skelbtų juos diskriminaciniais, seksistiniais, netolerantiškais, autoritariškais, ksenofobiniais, atvirai fašistiniais. O kairiosios “ultros” tuo užsiima, ir negirdėti, kad kas nors iš įtakingų politikų ar visuomenės veikėjų drįstų tokiu jų elgesiu piktintis ar jį smerkti. Kraštutinės kairės diktatūra viešojoje erdvėje tampa norma. Vis dar manantieji, kad pavojų demokratinei visuomenei kelia kelios dešimtys vaikėzų skustomis galvomis, turėtų pagalvoti dar kartą.

Po prieštaringai įvertintų nacionalistų eitynių kovo 11-ąją kilusios diskusijos rodo, kad Lietuvos žmonės ir politikai yra susirūpinę, jog “agresyvaus nacionalizmo daigai neužaugtų”, pirmadienį sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šalies vadovė žurnalistams sakė, jog yra labai gerai, kad diskusijose išsakomos įvairios nuomonės.

“Vertinu šias diskusijas kaip labai gerą ženklą, kad žmonės ir politikai susirūpinę, kad nacionalizmo – ir tokio agresyvaus nacionalizmo – daigai tikrai neužaugtų, ir kad Lietuva netaptų valstybę, kurią linksniuotų visas pasaulis”, – žurnalistams sakė prezidentė.

D.Grybauskaitė teigė, kad patriotizmas yra svarbus ir jį būtina ugdyti, tačiau rasizmas yra netoleruotinas.

“Tautiškumą ir patriotizmą būtina ugdyti ir jį skatinti. Labai džiaugiuosi, kad tokie jausmai išlieka. Bet rasizmas ir neapykanta kitaip manantiems ar kitokiems neturi būti dominuojanti Lietuvos politinėje erdvėje”, – sakė prezidentė.

Lietuvoje daug diskusijų sukėlė Nepriklausomybės dieną – kovo 11-ąją – įvykusios eitynės, kuriose buvo skanduojamas šūkis “Lietuva lietuviams”. Organizatoriai tikino, kad šūkis nėra nukreiptas prieš kitataučius, o sąvokia “lietuviai” apima visus, besilaikančius įstatymų, nepriklausomai nuo tautybės. Vis dėlto toks aiškinimas neįtikino valdančiųjų konservatorių atstovų, kurie savaitgalį nusprendė partijos nariams neleisti dalyvauti renginiuose su šovinistiniais šūkiais.

“Kai girdžiu Gintarą (Songailą) aiškinant, kad šūkis “Lietuva-lietuviams” nekursto nesantaikos – girdėjau, kaip jis skamba. Tai nebuvo kelių jaunuolių, pasiklydusių eisenoje, pacypavimas, tai skambėjo pakankamai grėsmingai. Galiu paliudyti savo liudijimu. Nežinau, kokie teismai ir kokie analitikai analizuoja, kad tokie šūkiai nekursto nesantaikos, mano įsitikinimu, jie kursto nesantaiką, ir niekas man niekas kitaip neįrodys”, – savaitgalį kalbėjo premjeras.

Po partijos tarybos posėdyje šeštadienį vykusių diskusijų dėl kraštutinio nacionalizmo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratų (TS-LKD) nariams nuspręsta neleisti dalyvauti renginiuose su šovinistiniais šūkiais.

Tarybos priimtoje rezoliucijoje nuspręsta, kad partijos nariai negali dalyvauti nė renginiuose su ksenofobišku turiniu, kurie “demonstruoja anachronistiškai iškreiptą patriotinę karikatūrą “Lietuva lietuviams”.

“TS-LKD nariai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neturėtų dalyvauti tokiuose renginiuose, kurie yra nukreipti prieš kitas tautybes ir kurie savo požiūriu yra pakankamai atvirai šovinistiniai”, – žurnalistams sakė premjeras Andrius Kubilius.

Tai numatančią rezoliuciją priimti pasiūlė europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

“Iškrypstantis nacionalizmas, kurio ksenofobiniai netolerancijos bruožai kompromituoja Lietuvos atgimimą, išsivadavimą bei dabartį demokratinio pasaulio akyse”, – partijos tarybos posėdyje teigė jis.

Parlamentaras konservatorius Gintaras Songaila posėdyje gynė prieštaringai vertinamose Kovo 11-ąją vykusiose eitynėse dalyvavusį TS-LKD frakcijos narį Kazimierą Uoką.

Anot jo, europarlamentaro Vytauto Landsbergio siūlymas partijos tarybai neleisti TS-LKD nariams dalyvauti atvirai šovinistiniuose, prieš rasę ar tautybę nukreiptuose ar dviprasmiškuose tokio atspalvio renginiuose yra pernelyg griežtas.

Tačiau jis partijos narių palaikymo nesulaukė, prieš tai pasisakė Emanuelis Zingeris ir Vilija Aleknaitė-Abramikienė, jam prieštaravo ir premjeras Andrius Kubilius.

“Kai girdžiu Ginarą aiškinant, kad šūkis “Lietuva-lietuviams” nekursto nesantaikos – girdėjau, kaip jis skamba. Tai nebuvo kelių jaunuolių, pasiklydusių eisenoje, pacypavimas, tai skambėjo pakankamai grėsmingai. Galiu paliudyti savo liudijimu. Nežinau, kokie teismai ir kokie analitikai analizuoja, kad tokie šūkiai nekursto nesantaikos, mano įsitikinimu, jie kursto nesantaiką, ir niekas man niekas kitaip neįrodys”, – kalbėjo premjeras.

E.Zingeris atkreipė dėmesį, kad eitynėse kalbėjo vokietis nacionalistas.

“Dabar prašneko vokietis radikalas. (…) Ką, mes plauksime šita kryptimi, vėl klausysimės šitų vokiškų garsų? Manau, tai mums yra svetima. Didžiuojuosi, kad mano sūnus ėjo į žydų mokyklą, kur buvo dėstoma lietuvių kalba”, – teigė jis.

“Kaip galima patikėti teiginiu, kad K.Uoka atsiranda eitynėse netyčia, ir visiškai nekaltai pamato kokius nors netiknamus užrašus ar jų net nepastebi? Kaip galima patikėti, kai jūs įrodinėjate, kad šūkis “Lietuva – lietuviams” yra labai nekaltas?” – į G.Songailą kreipėsi V.Aleknaitė-Abramikienė.

Anot jos, “šakninikai”, ginantys šį šūkį, pasitarnauja su Maskva siejamiems “frontininkams” ir jų lyderiui Algirdui Paleckiui.

“Tokių šūkių buvimas ir tokių veikėjų palaikymas, kaip mes matome šiandien, leigitimizuoja ir tokius veikėjus kaip frontininkai. Juk kai gerbiamas ar nelabai gerbiamas Paleckiukas nuvažiuoja į motiną Rusiją ir aiškina, kad jo judėjimas vertas pagarbos ir paramos, nes Lietuvoje ir visame Pabaltijy atgimsta fašizmas, jam tiesgio gyvybiškai būtini esate jūs, šaknininkai. (…) Jis nuvykęs prie Kremliaus sienų galės raudoti: “Padėkite, broliai, nes yra tokie “šaknininkai”, kurie nori prikelti fašizmą Lietuvoje”, – kalbėjo ji.