Neseniai su feisbuko paveikslėlių srautu atplaukė geibaus jaunuolio nuotrauka. Neprigimtinai rožinius plaukus jis buvo pasikirpęs asimetriškai, panėšėjo į merginą ir nepanėšėjo į macho – vyrišką vyrą, kokie dar vadinami alfa patinais.

Arūnas Brazauskas

Vienas komentuotojas, beje, ne toks jau neviešas asmuo, patraukė per dantį jaunuolio išvaizdą, jo pilietiškumą, norą ginti tėvynę, gebėjimą būti geru vyru, tėvu, lietuviu – tarsi apie tai būtų galima spręsti iš nuotraukos.

Komentuotojas „trolino“: „Labai džiugu, jog integruojamės į Vakarus, nes tokių vyrų tik daugės, ir tapsim labai pažangūs bei atlaikysim visas geopolitines negandas.“ Jis atviravo: „… kuo daugiau tokių vaizdų, tuo labiau man patrauklesnis atrodo nacionalsocializmas. Geriau jau mirti kovoje po tokių ideologijų vėliavomis, nei gyventi apsuptam šitų rožinių padarėlių. Tuo labiau, jog jeigu jie įgis daugumą, tai patirsim tokią diktatūrą ir priespaudą, kad kitos istorinės tironijos atrodys kaip kurortai.“

Štai jums ir rašinys „Kaip suvokiamas vyriškumas?“ – tokia tema buvo pasiūlyta šiųmečiams abiturientams. Trūkstamus spaudos ženklus toliau atstos mano pastabos.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis.

Nereikia, kad „padarėliai“ taptų dauguma. Europoje iki XVIII a. pabaigos „rožiniai padarėliai“ buvo valdovai. Jų išvaizda bjuro nuo kryžiaus žygių laikų: barzdos ir paprasti durtiniai išėjo iš mados, ausyse atsirado auskariukai, ant galvų imta maukšlinti įmantriai subanguotus, sugarbanotus perukus. Užėjo mada rausvinti ir pudruoti glotniai nuskustus skruostelius, klijuoti ant veido dirbtinius apgamėlius. Visos šios grožybės nebuvo susijusios su lytine orientacija – „rožiniai padarėliai“ buvo bajorai, keli procentai ponų, kurie viešpatavo. O prastuomenė neturėjo išteklių prilygti „rožiniams padarėliams“. Revoliucijos supaprastino madas, perskirstė politinę galią, bet neatšaukė galantiškumo – tiesa, galanterijos prekės dabar labiau skirtos moterims.

Žmogus, kuris po nacionalsocializmo vėliavomis tikisi kovoti su tironija, atrodo trenktas. Po tomis vėliavomis vyko linčiavimas. Hitlerio nurodymu per Ilgųjų peilių naktį buvo išžudyti keli šimtai jo politinių priešininkų, tarp jų ir homoseksualas Ernstas Roehmas, smogiamųjų būrių vadas, bei tos pačios orientacijos jo parankiniai. Išties nuo 1934 m. birželio 30 d. iki liepos 2 d. Reiche būta žudynių savaitės. Nužudyti ir keli iškilūs politikai, užėmę aukštus postus prieš įsigalint naciams. Hitleris prisiėmė visą atsakomybę, pasiskelbė aukščiausiu vokiečių tautos teisėju ir pareiškė, kad tokiu būdu siekta užkardyti sąmokslą.

Jungtinės Valstijos, kartu su sąjungininkais nugalėjusios nacius, anaiptol nešvytėjo žmogaus teisių srityje. Nuo 1882 iki 1959 m. ten buvo nulinčiuota apie 5 tūkst. žmonių, tarprasinės santuokos galutinai legalizuotos tik 1967 m. Maždaug tuo metu, kai Hitleris pasiskelbė aukščiausiuoju teisėju, JAV imta persekioti linčiuotojus, bet pirmųjų nuosprendžių teko palaukti iki 1946 m. Vyrų homoseksualūs santykiai Prancūzijoje dekriminalizuoti 1791 m., o Floridoje – 2003 m. Viešas homoseksualumo demonstravimas Niujorke iki kokių 1969-ųjų grėsė nemalonumais „per valdiškus namus“.

Lietuvis hitlerjugendas, kuris paranojiškai bijo „rožinių padarėlių“, ne tik trenktas, bet ir neišmanėlis. Vakarų pasaulis margas teisiniu požiūriu. Vargu ar hitlerjugendas sulauks, kad Lietuvoje iš darbo būtų atleisti valstybės tarnautojai gėjai, kaip tai nutiko XX a. Kanadoje, tačiau jam yra vilties įsikibti į tas kelias JAV valstijas, kuriose LGBT raiška varžoma kaip Rusijoje. Alternatyva – hitlerinio ar islamistinio pavyzdžio smurtas kaip Orlando mieste Floridoje š.m. birželio 12-ąją. Gal ir gerai, kad hitlerjugendas išsiviešina feisbuke.

 

Neseniai Strasbūre įvyko tarptautinio judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ („World Without Nazism“; WWN) Generalinė Asamblėja, kuri išsirinko savo vadovaujančius organus ir suvienijo 30 valstybių kovotojus prieš nacizmą.

Kodėl būtent Strasbūras? Atsakymas aiškus – judėjimas nori tapti tikrai tarptautiniu, įsikurti šalia kitų bendrų Europos tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų. Į WWN sudėtį įėjo ir Lietuva, jos prezidiumo nariu tapo Socialistinio Liaudies Fronto (SLF) vadovas Algirdas Paleckis. Kodėl būtent pačių kraštutiniausių kairiųjų pažiūrų organizacijų atstovus suvienijo ši, regis, iš pažiūros itin demokratiška organizacija? Atsakymas elementarus – WWN vadovas yra Rusijos milijonierius (2009 m. jo pačio ir jo žmonos turtas buvo oficialiai įvertintas daugiau nei 100 mln. rub.), oligarhas, Federacijos Tarybos narys Borisas Špigelis, kurio aplinka pakankamai savotiškai traktuoja nacizmo sąvoką, pripažindama tik tai, kad Antrojo pasalinio karo metais nacistais buvo tik hitlerinė Vokietija, į antrąjį planą nustumdama kitų totalitarinių režimų nusikaltimus, ypač stalinistinės Sovietų Sąjungos. Iš čia ir kyla nesusipratimai. Tarkime, WWN smerkia latvius ir estus, kurie Antrojo pasalinio karo metu kovojo prieš stalinistinę Sovietų Sąjungą, tvirtindami, kad jie kolaboravo su vokiečių nacistais. Tuo tarpu Baltijos šalys jau seniai suprato, kad nacizmas – tai ne vien hitlerinės Vokietijos nusikaltimai, ne ką „geresnė“ buvo ir Sovietų Sąjungos stalinistinė valdžia, kiti totalitariniai režimai.

Tačiau asamblėjoje Strasbūre tiek jos vadovas Borisas Špigelis, tiek ir kiti šios organizacijos vadovai daugiau kalbėjo tik apie fašizmo ir jų pasekėjų nusikaltimus. „Mūsų judėjimo esmė – nepamiršti, kas atsitiko XX a. viduryje. Nacizmas neprasidėjo nuo dujų kamerų konclegariuose, nacizmas užgimė besivystant iš pažiūros demokratiniams procesams, – teigė B. Špigelis. – Adolfas Hitleris buvo išrinktas Vokietijos kancleriu irgi demokratiniu keliu. Viskas prasidėjo nuo „nekaltų“ nacionalistų žygių su ugnies fakelais, kurie išvirto į siaubingus nusikaltimus pieš žmoniją“.

Dvejopas vertinimas

Pono B. Špigelio pavaduotojas, Valėrijus Engėlis bandė įtikinti, kad nacizmas ir stalinizmas yra du skirtingi dalykai: neva nacistai naikino žmones tautiniu, rasiniu ir pan. pagrindu, o stalinistų aukomis buvo kitų klasių (buržuazijos, buožių) atstovai. Tai, neva ir lėmė tų, kurie turėjo kažkokio turto (žemės, brangesnių namų) trėmimus. Kai buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas užsiminė, kad Stalino laikais badu buvo numarinta daugiau kaip 11 mln. jo tautiečių, WWN lyderis šį faktą buvo linkęs nutylėti. Ukrainiečiai „golodomorą“ (badą) prilygina nacistiniam nusikaltimui.

Lygiai taip pat judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ vadovai iį savo deklaraciją nenorėjo įtraukti į „saugomujų nuo diskriminacijos“ seksualinių mažumų atstovus, teigdami, kad WWN pasisako prieš bet kokią diskriminaciją, neišskiriant seksualinių mažumų. Nors Graikijos atstovai kategoriškai reikalavo, kad WWN rezoliucijoje būtų pabrėžtos seksualinių mažumų teisės, tam pritarė ir britų bei amerikiečių atstovai. Tuo tarpu iš tribūnos Strasbūre daugiausiai buvo linksniuojamos Latvija bei Estija. Pirmojoje nekliudomi žygiuoja „Waffen SS“ bataliono kariai, o antrojoje nepagarbiai pasielgta su bronziniu sovietiniu kareiviu, kuris iš troleibuso sustojimo Talino centre buvo iškeltas į Karių kapines. Kliuvo ir Latvijos valdžiai, kuri neva diskriminuoja rusakalbius šioje šalyje. Tuo tarpu mano kalbintas naujai išrinktas WWN komisaras Lietuvoje A. Paleckis turėjo pripažinti, kad situacija mūsų šalyje visai kitokia, pas mus nejaučiama jokia diskriminacija tautinių pagrindu. Mes neturime ir vadinamosios „nepiliečių“ problemos, kuri egzistuoja kaimyninėse Baltijos šalyse. Kita vertus, pasak A. Paleckio, reikia nuolat būti budriam, nes Europą apėmusios ekonominės krizės fone galvą gali pradėti kelti įvairaus plauko nacionalistai, radikalai bei neonaciai. Būtent prieš juos ir bus nukreipta judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ veikla.