Dreamstime nuotr.

Kai pilietinio karo draskoma Libija 2014-ųjų viduryje netikėtai sugebėjo užtikrinti savo vamzdynų apsaugą ir atnaujino pasaulinį naftos eksportą beveik visu pajėgumu, per dieną rinką papildė tūkstančiai barelių naftos, ir vien šis skaičius padengė šiek tiek padidėjusį pasaulio poreikį. 2014 m. pasaulio poreikis išaugo milijonu naftos barelių per dieną, bet naftos rinkoje padaugėjo 2 mln. statinių. Tai pradėjo didelį naftos kainų kritimą, kuris tęsėsi visus 2015-uosius ir nenuslūgs šiemet.

Dovaidas PABIRŽIS

Bendrovės „PKN Orlen“ pateiktos prognozės rodo, kad mažos naftos kainos – tarp 40–60 JAV dolerių turėtų išsilaikyti dar bent pusantrų metų. 2017-aisiais gali prasidėti naujas kainų ciklas, ir nafta vėl pamažu pradės brangti.

Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad palengva didėjantis naftos poreikis grąžins naftos kainą už barelį iki maždaug 80 dolerių 2020-aisiais. Tačiau agentūra paskelbė ir alternatyvų scenarijų, pagal kurį kaina gali išlikti ties 50–60 dolerių riba. Kuris iš šių scenarijų taps realybe, visų pirma lems JAV skalūnų naftos gavybos plėtra, kurios pasaulinę reikšmę įvertinti dar sudėtinga.

Laisvosios rinkos įtaka

XXI amžiuje naftos kainos šuoliavo tarsi linksmieji kalneliai. 2000–2008 m. naftos kaina išaugo nuo 25 iki 150 dolerių už barelį. Šį beprecedentį pakilimą lėmė nuolat didėjantis besivystančių valstybių, tokių kaip Kinija ar Indija, poreikis bei naftą eksportuojančių valstybių organizacijos (OPEC) politika riboti naftos gavybą ir taip dirbtinai didinti kainas.

Tarptautinė ekonominė krizė apkarpė pasaulinį naf­­tos ir dujų poreikį, todėl 2008-ųjų pabaigoje žaliavos kai­nos krito iki 40 dolerių už barelį. Tačiau ekonomi­kai sėk­mingai įveikiant recesiją šis poreikis beveik at­­si­naujino ir naftos kaina pakilo iki 100–125 dolerių iki 2014 m., kai įvyko dar vienas staigus kritimas že­myn.

2014-aisiais Saudo Arabija sutrukdė OPEC mėginimui padidinti naftos kainas, sumažinant jos gavybą, tikėdamasi, kad mažesnė kaina išstums smulkesnius konkurentus, visų pirma JAV skalūnų naftos gavėjus. Nuo tol didžiosios naftos gavėjos, nemažindamos išgaunamos žaliavos kiekio, pradėjo intensyviai tarpusavyje konkuruoti dėl pasaulinių rinkų. Tanklaiviai su Saudo Arabijos nafta lapkritį jau pasiekė ir Lenkijos krantus.

Kaip pabrėžia vyriausiasis „PKN Orlen“ ekonomistas Adamas Czyžewskis, naftos kainų kritimą visų pir­ma nulėmė JAV skalūnų revoliucija. Ji kartu su su­intensyvėjusia Nigerijos, Irako, Irano bei Libijos na­f­tos gavyba ir OPEC sprendimu nemažinti savo gavybos sukėlė naftos perprodukciją pasaulinėje rinkoje.

„JAV skalūnai ir nauja hidraulinio skaldymo technologija iš esmės pakeitė žaidimo taisykles naftos rinkoje. Naujos gavybos technologijos leido prie rinkos poreikių prisitaikyti per rekordiškai trumpą 90 dienų laiką – tiek užtrunka įveikti atstumą tarp gręžinio ir naftos tiekimo į rinką pradžios. Iki tol investicijų į naftos gavybą ciklas trukdavo 3–5 metus“, – aiškina ekonomistas.

Šiuo metu JAV yra per tūkstantį nepriklausomų naftos išgavėjų, kurie gali staigiai ir lanksčiai reaguoti į naftos rinkos poreikius. Kasmet šalyje atliekama maždaug 40 tūkst. gręžinių. Iš vienų galima išgauti šimtus, iš kitų – tūkstančius barelių naftos, ir tai yra rodiklis, kurį labai sunku numatyti iš anksto. 70 proc. naftos iš gręžinio gaunama per pirmus jo eksploatavimo metus, dar 20 proc. – per antrus ir tik nedidelė likusi dalis išgaunama jau vėliau.

Staigaus naftos kainų kritimo šių technologijų plė­tra nesukėlė, nes maždaug tiek, kiek padidėjo JAV gavyba, pasaulio rinka tuo pat metu neteko dėl Ara­bų pavasario revoliucijų Artimuosiuose Rytuose. Ta­čiau 2014-aisiais naftos gavybą atnaujino Libija, dėl šiltėjančių santykių su Vakarais ją padidino Ira­nas, dėl ISIS keliamos grėsmės – Irakas. Tai ir lėmė pasaulinę naftos perprodukciją.

„Labai pasikeitė ir pats rinkos veikimo principas. Gyvenome pasaulyje, kuriame OPEC saugojo naftos rezervus ir kontroliavo rinkai tiekiamos naftos kiekį, tai pagal organizacijos valstybių narių fiskalinius poreikius daugiau ar mažiau išlaikė ir pasaulines naftos kainas. Šiandien viskas kitaip – daug naftos laisvai tiekiama į rinką, o skalūnų naftos išgavėjai greitai ir lengvai reaguoja į besikeičiančią kainą“, – padėtį analizuoja A.Czyžewskis.

Kaip pastebi „The Economist“, nuo Johno Roc­kefellerio laikų XIX a. pabaigoje, Teksaso geležinkelių komisijos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje iki OPEC nuo 1960 m. įvairios institucijos mėgino kontroliuoti ir stengėsi išlaikyti norimą naftos kainą rinkoje dėl savo interesų. Tik labai retais atvejais naftos rinka be iškraipymų funkcionuodavo kaip normali ir laisva rinka. Būtent dabar prasidėjo laisvosios rinkos laikai.

Ką pakeis JAV naftos eksportas?

Iki 2015-ųjų gruodžio JAV galiojo draudimas eksportuoti amerikietišką naftą. Išimtis buvo taikoma tik Kanadai. Draudimas buvo įvestas 1975-aisiais, kai kilo pirmoji rimta naftos krizė, OPEC paskelbus naftos embargą. Respublikonai ilgą laiką ragino atšaukti šį draudimą, ypač prasidėjus skalūnų revoliucijai, prekyba kai kuriais naftos produktais, pavyzdžiui, benzinu, buvo leidžiama jau nuo 2014-ųjų.

Respublikonai tvirtina, kad naftos pardavimas užsienyje sukurs papildomų darbo vietų JAV energetikos sektoriuje, kuris kentėjo dėl žaliavos kainų kritimo, taip pat tai sumažins globalią priklausomybę nuo nestabilių Artimųjų Rytų valstybių.

Artimiausiu metu nesitikima, jog eksportas labai iš­augs, nes draudimo panaikinimas visų pirma reikš, kad JAV WTI ir Europos „Brent“ kainos beveik susily­gins, o ekonominę naudą lems transportavimo są­nau­dos.

„Grynasis amerikietiškos naftos eksporto poveikis rinkai yra nulinis. Tai niekaip nepakeis naftos kainų pasaulyje, nes JAV išlieka importuojanti valstybė“, – po sprendimo priėmimo suskubo pareikšti OPEC generalinis sekretorius Abdalla el Badri.

Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad eksporto draudimo panaikinimas bus naudingas patiems amerikiečiams – naftos išgavėjai nebeprivalės parduoti savo produkcijos mažesne JAV kaina ir tai dar labiau padidins gavybos apimtis.

Iš amerikietiškos skalūnų naftos gaminami šviesie­ji naftos produktai – benzinas, dyzelinas, žibalas ir skystasis krosnių kuras. Būtent šiuos naftos produktus, be pačios naftos žaliavos, JAV eksportuos pirmiausia. Pagrindinė amerikietiškų naftos ir jos gaminių pirkėja bus Europa, nes logistikos sąnaudos, ga­be­nant produktus iš Meksikos įlankos į Europą, yra gana mažos, o daugelis Europos naftos perdirbimo įmo­nių pritaikytos skalūnų naftai naudoti. JAV išliks tamsiųjų naftos produktų – mazuto, tepalų, bitumo importuotojos.

Sunkūs laikai Europos gamintojams

A.Czyževskis pabrėžia, kad Europos naftos perdirbimo verslo laukia sudėtingas ir iššūkių kupinas laikas. Europoje iš viso yra daugiau nei šimtas naftos perdirbimo įmonių, tačiau „jauniausia“ iš jų jau skaičiuoja ketvirtą dešimtmetį. Pasak ekonomisto, net ir atnaujinus įmones technologiškai konkuruoti su naujas modernias gamyklas statančiomis Artimųjų Rytų valstybėmis bus sunku.

Praeityje naftos perdirbimo gamyklos buvo statomos kaip regioninės įmonės, turinčios užtikrinti produkcijos tiekimą tam tikrai teritorijai. Tačiau šiandien situacija intensyviai keičiasi, ir naftos produktai, o ne pati nafta, vis labiau tampa globalia preke, kurią nesudėtingai ir nebrangiai galima transportuoti ir parduoti visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Mažeikiuose gaminamos produkcijos pardavimo augimą pernai lėmė didėjanti paklausa Šiaurės Amerikoje, o ne regioninis vartojimas.

„Šiuo metu prasideda procesas, kai naftos perdirbimo gamyklos Saudo Arabijoje ir kitose šalyse yra statomos globaliam aprūpinimui. Dėl mažos naftos kainos ir jos susidarymo mechanizmo pokyčių valstybės gavėjos nebegali vien pasiremti žema naftos kai­na ir privalo investuoti į perdirbimo, chemijos verslą. Netrukus Eu­ropoje susidursime su labai aršia kon­ku­rencija iš Ar­timųjų Rytų“, – prognozuoja „PKN ­Or­len“ ekonomis­tas.

Be to, Tarptautinės ekonominio bendravimo ir plėt­ros organizacijos valstybėse naftos ir degalų po­reikis šiuo metu mažėja, o besivystančiose šalyse, visų pirma Kinijoje, galimas kritimas numatomas po 15–20 metų.

Paklausą mažina ne tik aplinkosaugos spaudimas, kuris po teisiškai įpareigojančios Paryžiaus sutarties pasirašymo tik dar labiau sustiprės, bet ir naujų technologijų plėtra – auganti elektromobilių rinka, JAV ir Kinijoje sunkiajam transportui vis daugiau naudojamos suskystintos gamtinės dujos ir kt.

Esant tokiai padėčiai, investicijos į naftos perdirbimo verslą Europoje vis mažiau tikėtinos, nes tai reikalauja didžiulių lėšų, o prognozės nėra pačios geriausios. Todėl į tai investuos pirmiausia nuo naftos priklausomos Artimųjų Rytų valstybės.

"Scanpix" nuotr.

“Brent” rūšies naftos kaina dabar žemiausia nuo 2004-ųjų ir vis didėjantis naftos perteklius skatina prognozes, kad kainos dar labiau kris. “Brent” rūšies naftos kaina ateities sandoriams pirmadienį siekė 36,05 dolerio už barelį. T.y. šiemet kaina nukrito 36 proc.

Ekspertų teigimu, artimiausiu metu naftos kaina išliks žema, nes OPEC nemažina gavybos ir tikisi kiekiu kompensuoti kainos smukimą. Be to, prognozes, kad naftos pasiūla viršys paklausą skatina ir JAV Kongreso sprendimas panaikinti draudimą eksportuoti amerikietišką naftą. Taip pat į naftos rinką ateina Iranas.

Pasak “Financial Times”,  “Oxford Economics” skaičiuoja, kad kaskart naftos kainai nukritus 20 dolerių, globalios ekonomikos augimas padidėja 0,4 proc. per 2-3 metus. Panašiai kalba ir Tarptautinio valiutų fondo ekspertai.

Iš kritusių naftos kainų labiausiai išloš kylančios ekonomikos. Neturėtų liūdėti ir šalys su išsivysčiusiomis ekonomikomis.

Jei bendrai pasaulio ekonomikai žemos naftos kainos yra teigiamas dalykas, tai kalbant apie skirtingas valstybes, skirtingas ir poveikis joms. Didžiosios laimėtojos – valstybės, kurios naudoja daug energijos ir yra labai priklausomos nuo naftos importo. Pasak “Moody’s”, labiausiai dėl kritusių naftos kainų turėtų džiaugtis tokios valstybės, kaip Indija ir Indonezija.

“Oxford Economics” išanalizavo 45 skirtingas šalis ir taip pat mano, kad iš kritusių naftos kainų labiausiai išloš kylančios ekonomikos. Neturėtų liūdėti ir šalys su išsivysčiusiomis ekonomikomis. Tiesa, jų BVP priklausomybė nuo kiekvieno naftos dolerio yra mažesnė, todėl ir teigiamas efektas mažesnis.

Naftos eksportuotojams džiaugtis tikrai nėra ko. “Moody’s” spėja, kad Rusija ir Venesuela skaudžiausiai nukentės, nes netaupė, kai maudėsi naftos piniguose. Pirmadienį kartu su naftos kaina vėl krito ir Rusijos rublis.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Žygimantas Mauricas

Pagaliau pavyko įminti žemų naftos kainų mįslę: Dėl visko kaltas “Trolis” Mumis ir “Nykštukas” Snufkinas. O rimtai, tai tokios kainos darosi nebejuokingos ne tik Rusijai, bet ir pačiai Saudo Arabijai, kurios valdžios sektoriaus deficitas šiais ir kitais metais sieks virš 20% BVP (!!!). Tad Saudo Arabija privalės rinktis iš šių variantų:

1. Žengti Lietuvos keliu ir karpyti biudžeto išlaidas (vidinė devalvacija)

2. Žengti Rusijos keliu ir devalvuoti savo valiutą (išorinė devalvacija)

3. Imtis priemonių naftos kainų kėlimui (OPEC’as)

4. Naudoti savo sukauptus rezervus (~750 mlrd. JAV dolerių)

5. Skolintis su bankroto perspektyva

6. Suorganizuoti/paaštrinti karinį konfliktą

Kadangi Saudo Arabijoje per metus vien gyventojų skaičius išauga 500 tūkstančių, o biudžeto išlaidos – po 10-20% (pvz. nuo 2009 metu biudžeto išlaidos išaugo 2 kartus) – pirmas variantas itin mažai tikėtinas. Antras variantas taip pat mažai tikėtinas, nes, priešingai nei Rusija, Saudo Arabija visai nieko negamina pati (naftos produktų eksportas Saudo Arabijoje – 90% viso eksporto vs. 70% Rusijoje), tad importo pakeitimo programa ten neveiktų… Trečias variantas šiuo metu mažai įmanomas (Iranas), o ketvirtas nebūtų labai populiarus tiek visuomenės akyse tiek patiems politikams (nes reikėtų parduoti savo turimas investicijas)… Tad lieka penktas ir šeštas variantas, ką Saudo Arabija šiuo metu sėkmingai vykdo. O būtent tolimesni Saudo Arabijos veiksmai, mano nuomone, ir bus didžiausią grėsmę keliantis faktorius 2016 metais (beje, Saudo Arabija ginklavimuisi išleidžia praktiškai tiek pat lėšų kaip ir Rusija).

Nuo naftos ir dujų sektoriaus priklausomame Miorės ir Rumsdalio apskrityje gyvenanti lietuvė Sigita Prunskaitė-Balkevičienė regi vis daugiau naftos kainų smukimo padarinių Norvegijai: bendrovėje, kurioje ji dirba, sumažėjo užsakymų, kai kurie jos pažįstami neteko darbo, o spauda vis dažniau rašo, kad norvegų įmonės karpo išlaidas, atsisako planuotų projektų. Ir nors ekonomistai mano, kad Norvegija naftos kainų nuosmukį atlaikys, suprastėjusi ekonomikos būklė pirmiausia gali smogti imigrantams, tarp jų ir lietuviams.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

„Mūsų regione yra daug įmonių, vienaip ar kitaip susijusių su naftos ir dujų gavyba. Čia daug laivybos kompanijų, kurių visi laivai skirti naftos gavybos platformoms aptarnauti – tiekti joms įrangą ir produktus darbuotojams. Taip pat čia yra laivų statyklų, parduodančių laivus naftos ir dujų bendrovėms. Dabar jos sulaukia mažiau užsakymų, nes naftos gavybos įmonės mažina naujų naftos telkinių paieškas. Dėl to bendrovės jau atleidinėja darbuotojus“, – pasakoja ekonomistė S.Prunskaitė-Balkevičienė.

Nukentės du regionai

Tarptautinių tyrimų instituto Stavangeryje atliktas tyrimas parodė, kad naftos kainų kritimas labiausiai paveiks Miorę ir Rumsdalį, kuriame ir gyvena S.Prunskaitė-Balkevičienė, ir Rugalandą. „Neseniai skaičiau, kad viena įmonė atleidžia 33 darbuotojus, o „Rolls-Royce“, Norvegijoje turinti apie 3300 darbuotojų, naikina net 300 darbo vietų. Be to, atleidžiami ne žemiausios kategorijos darbininkai, o inžinieriai“, – pabrėžia lietuvė.

Norvegijos dienraštis „Dagens Naeringsliv“ apskaičiavo, kad iki 2016 m. pabaigos vien „Aker Solutions“ bendrovėse gali būti atleista apie 2,2 tūkst. žmonių.

Projektų vadove dirbanti S.Prunskaitė-Balkevičienė ir pati jau pajuto, kad padėtis Norvegijoje prastėja: jos įmonė, tiekianti specializuotus įrenginius laivybos, naftos ir dujų sektoriaus bendrovėms, taip pat sulaukia mažiau užsakymų.

Nuo praėjusių metų vasaros pasaulinė naftos kaina smuko maždaug dukart. Dar prieš metus – 2014 m. liepą pasaulinė naftos kaina viršijo 100 JAV dolerių už barelį, o šį rugpjūtį ji nesiekia ir 50 dolerių. Tad nieko keisto, kad ir Norvegija, didžiausia naftos gavėja Vakarų Europoje, dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.

Mažėja investicijų naftos sektoriuje

Naftos ir dujų sektoriaus įmonės per pirmąjį šių metų pusmetį investicijas sumažino 8,2 proc. Norvegijos statistikos departamento prognozė rodo, kad šalies ekonomika šiais metais augs tik apie 1,2 proc. Norvegijai nafta yra svarbiausias ekonomikos stulpas. Naftos ir dujų sektorius 2014 m. sukūrė penktadalį (19,5 proc.) Norvegijos BVP ir garantavo daugiau nei pusę eksporto.

„Naftos sektorius pritraukia apie 30 proc. investicijų, mokesčiai iš šio sektoriaus formuoja apie 30 proc. visų įplaukų į valstybės biudžetą. Natūralu, kad drastiškas naftos kainų kritimas veikia Norvegijos ekonomiką. Traukiasi investicijos, ypač laivų statyklose, naftos platformose, naftotiekiuose ir metalų pramonėje. Jau didėja nedarbas“, – sako DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims, DNB Ekonominių tyrimo departamento vadovė Jekaterina Rojaka.

Lietuviams susirasti darbą bus sunkiau

Norvegija – viena populiariausių lietuvių emigracijos krypčių, užimanti ketvirtą vietą pagal gyventi į užsienį išvykstančių lietuvių pasirinkimą. Norvegijos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. į šią šalį atvyko 4,4 tūkst. lietuvių, o iš viso čia jau gyvena apie 39,5 tūkst. mūsų tautiečių.

J.Rojakos nuomone, apie 40 proc. visų registruotų bedarbių Norvegijoje yra imigrantai. „Naftos kainų bumo laikais Norvegija kaip medus traukė darbuotojus iš ES, ypač iš Lenkijos ir Baltijos šalių. Darbo emigrantus Norvegija vilioja ne tik geru uždarbiu, bet ir aukšto lygio socialine apsauga. Būtų naivu manyti, kad Norvegijai veržiantis diržus emigrantai to nepajustų“, – mano J.Rojaka. Pasak jos, lietuviams dabar gali būti sunkiau rasti darbą Norvegijoje.

Šią tendenciją patvirtina ir įdarbinimo užsienyje agentūros „Eurodarbai“ direktorė Karina Raukštaitė. Nors lietuvių, norinčių vykti dirbti į Norvegiją, nemažėja, agentūra jiems mažai ką begali pasiūlyti. „Lietuviai vis dar mano, kad Norvegija yra svajonių šalis – 70 proc. besikreipiančiųjų į mus nori vykti būtent į Norvegiją“, – pasakoja K.Raukštaitė.

Prieš dvejus metus „Eurodarbai“ į Norvegiją dirbti išsiųsdavo apie 100 lietuvių per mėnesį, o šiemet – tik po 10. K.Raukštaitės teigimu, senieji jų klientai pradėjo labai atsirinkinėti žmones, prastesni darbuotojai jau po bandomojo laikotarpio atleidžiami, o su naujomis įmonėmis užmegzti bendradarbiavimo ryšių beveik nebeįmanoma. Užsieniečiai Norvegijoje tapo kone nepageidaujami.

„Anksčiau į Norvegiją siunčiamiems nekvalifikuotiems darbininkams nereikėdavo jokių privalumų, pavyzdžiui, mokėti užsienio kalbų. Tiesiog važiuoji į fabriką ir dirbi. Dabar klientai skaito kandidatų CV, atsirenka. Prieš porą metų, net jei darbuotojui nesisekdavo gerai atlikti savo darbo, jis vis tiek išbūdavo apie metus, o dabar prastesni darbuotojai važiuoja namo po 3–5 mėnesių. Anglijoje taip nėra – visi dirba, kol išmoksta. Be to, šiuo metu rasti Norvegijoje naujų klientų, kuriems galėtume pasiūlyti darbuotojų iš Lietuvos, jau sudėtinga. Anksčiau mums atsakydavo 40 proc. įmonių, kurioms nusiųsdavome laiškus, o neseniai išsiuntėme tūkstantį laiškų ir negavome nė vieno atsakymo“, – padėtį apibūdina K.Raukštaitė.

Ši jau maždaug metus besitęsianti tendencija ima atsispindėti ir Norvegijos statistikos departamento duomenyse: 2014 m. į Norvegiją atvyko tūkstančiu lietuvių mažiau nei 2013 m.

Lietuvos komercijos atašė Norvegijoje Aleksandras Laurinavičius priduria, kad Lietuvos įmonės, kurios eksportuoja į Norvegiją ir dirba bent kiek su naftos ir dujų sektoriumi susijusiose srityse, gali pajusti užsakymų mažėjimą.

Norvegijos verslas ieškos alternatyvų

DNB specialistai prognozuoja, kad naftos kaina šiemet dar gali smukti. Pasaulio bankas paskelbė prognozes, kad kitais metais naftos kainos gali kristi dar 10 dolerių už barelį.

Pasak J.Rojakos, palyginti su kitomis naftą išgaunančiomis šalimis, Norvegijos naftos gavyba yra santykinai brangi, todėl gali atsitikti taip, kad dalis Norvegijos naftos telkinių taps nepelningi, o tai paveiks ir susijusias su nafta veiklas, pavyzdžiui, laivų, platformų statybą, metalų pramonę.

„Mūsų bendrovės ieško alternatyvų. Vienas draugas vadovauja įmonei, gaminančiai laivų deniams skirtus įrenginius. Jų pagrindinė rinka buvo naftos ir dujų sektorius. Sumažėjus užsakymų jie persiorientavo į žvejybinius laivus“, – pavyzdį, kaip norvegų verslas ieško kitų kelių, pateikia S.Prunskaitė-Balkevičienė.

Norvegijos pagalvė – naftos fondas

Vis dėlto ekonomistai sutaria, kad Norvegija turi pakankamai galimybių neskaudžiai išgyventi šį sunkmetį. Pirmiausia dėl to, kad klestėjimo laikotarpiu elgėsi apdairiai ir iš pajamų, susijusių su nafta, sukaupė rezervinį fondą sunkiems laikams. Tiesa, panaudoti šio fondo Norvegija neketino bent keletą artimiausių dešimtmečių, tad šios piniginės atvėrimas būtų istorinis žingsnis.

„Norvegija puikiai pasinaudojo aukštų naftos kainų periodu. Nors Norvegijos naftos era prasidėjo prieš 40 metų (kai Norvegijos BVP vienam gyventojui buvo žemesnis nei Vakarų Europoje), pastarieji 15 metų buvo išskirtiniai. Nuo 1990 iki 2013 m. Šiaurės jūros naftos kaina pakilo nuo maždaug 10 iki daugiau nei 100 JAV dolerių už barelį. Tais laikais Norvegija įkūrė specialų naftos fondą pajamoms, gautoms iš naftos ir dujų, akumuliuoti. Šiuo metu šio fondo dydis yra beveik 800 mlrd. eurų“, – Norvegijos pranašumą pabrėžia A.Laurinavičius.

Pasak J.Rojakos, be rezervinio fondo, dvigubai viršijančio metinį šalies BVP, Norvegija turi ir kitų svertų ekonomikai skatinti. „Iki šiol Norvegijos politikai netaikė naftininkams jokių mokesčių lengvatų, tačiau jeigu naftos kaina liks maža, šios priemonės gali būti panaudotos, siekiant palaikyti naftos pramonę. Taigi, net jeigu Norvegijos ekonomika išgyventų nuosmukį, šalis turi pakankamai rezervų laikinoms skylėms užlopyti“, – Norvegijos galimybes išvengti recesijos vardija ekonomistė.

Nors namų ūkių prekių vartojimo indeksas sumažėjo 2 proc., optimistiškai į ateitį žvelgia ir patys norvegai, tikintys, kad padėtis turėtų greitai pasitaisyti. S.Prunskaitė-Balkevičienė, kuri į Norvegiją išvyko 2009 m., sako, kad gyventojų požiūris į prastėjančią ekonominę situaciją Norvegijoje ir Lietuvoje labai skiriasi.

„Norvegija išlieka viena turtingiausių pasaulyje šalių, su žemu nedarbo lygiu, stabilia ekonomika ir atvira rinka“, – padėtį vertina A.Laurinavičius.

Norvegija išlieka patraukli eksporto rinka

Pasak Lietuvos komercijos atašė Norvegijoje, ši šalis tebėra ypač patraukli Lietuvos verslui. Norvegija per šių metų keturis mėnesius tarp Lietuvos užsienio prekybos partnerių pagal prekybos apyvartą buvo 15-oje, pagal eksportą – 12-oje, o pagal importą – 21-oje vietoje. 2015 m. sausio–gegužės mėn., palyginti su atitinkamu 2014 m. laikotarpiu, prekių apyvarta su Norvegija padidėjo 44 proc. ir siekė 380 mln. eurų. Šiemet daugiausia į Norvegiją eksportuota baldų (64 mln. Eur), medienos ir medienos dirbinių (25,1 mln. Eur), geležies arba plieno dirbinių (20,8 mln. Eur), plastikų ir jų dirbinių (16,5 mln. Eur).

Naftos kainos

Metai, mėnuo          Naftos kaina (JAV dol./barelis)

2014 birželis         108,4

2014 liepa 105,2

2014 rugpjūtis        100

2014 rugsėjis         96

2014 spalis           86,1

2014 lapkritis        77

2014 gruodis          60,6

2015 sausis           47,5

2015 vasaris          55

2015 kovas 53

2015 balandis         57,4

2015 gegužė           62,5

2015 birželis         61,3

2015 liepa 54,4

2015 rugpjūtis*46,6

* Brent ir West Texas Intermediate naftos kainų vidurkis rugpjūčio 12 d.

Šaltinis: Pasaulio bankas (Brent, West Texas Intermediate ir Dubai Fateh naftos kainų vidurkis)

Lietuvių emigracija į Norvegiją

Metai      Tūkst.

2009       3,2

2010       6,5

2011       7,6

2012       6,5

2013       5,5

2014       4,4

Šaltinis: Norvegijos statistikos departamentas

Rusijos agresija Ukrainoje padėjo į gilų stalčių įstatymą, kuris būtų leidęs didžiąją dalį strateginių valstybės naftos ir degalų atsargų saugoti ne Lietuvoje, bet užsienyje. Iš ten jų atsigabenti, kilus kovos veiksmams šalies ar gretimose teritorijose, būtų praktiškai neįmanoma.

Pernai liepos mėnesį Energetikos ministerija sumąstė, kad reikia keisti tvarką, nustatančią, kaip Lietuvoje kaupiamas bei saugomas strateginis naftos ir naftos produktų rezervas.
Šią tvarką nustatantis įstatymas vadinasi gan gremėzdiškai – Lietuvos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymas. Nors jo esmė visai nesudėtinga – jis nustato, kad šalyje būtų sukaupta pakankamai naftos, mazuto, benzino, dyzelino ir kitokių degalų atsargų, kad jų, kilus ekstremaliai situacijai, pakaktų trims mėnesiams, tiksliau, 90 dienų vartojimo.

Šaltojo karo atgyvena?
Tokią tvarką nustato Europos Sąjungos direktyvos, kurių kilmė – gūdūs šaltojo karo laikai, kuomet NATO tikrai rimtai ruošėsi atremti Sovietų Sąjungos agresiją, o Amerikos admirolai nebuvo tikri, jog Jungtinių Valstijų laivynas sugebės kovoje su sovietų povandeniniu laivynu ir aviacija, bent jau karo pradžioje, užtikrinti, kad per Atlantą plaukiantys konvojai saugiai pasieks Europos uostus. Tad nutarta Europoje sukaupti pakankamą rezervą ginkluotės, technikos, maisto, taip pat – ir degalų atsargų.
Tačiau šaltasis karas seniai baigėsi, Sovietų Sąjunga subyrėjo, Europa atsipalaidavo ir įvairių karo atvejui skirtų rezervų kaupimas ėmė atrodyti kažkokia paranoja. Į degalų atsargų kaupimą imta žiūrėti ganėtinai atsainiai, pradėta taikyti praktika, kad atsargas privaloma kaupti ne vien valstybinėse saugyklose, bet galima įpareigoti tai daryti ir komercines naftos įmones, kurių talpyklose visados esama ganėtinai daug degalų. Negana to, sugalvota, kad komercinės naftos įmonės (o tai dažniausiai tarptautiniai koncernai) gali saugoti dalį valstybės rezervą sudarančių degalų ne konkrečios valstybės teritorijoje, bet užsienyje, kur yra laisvų talpyklų. Tik svarbu, kad tas užsienis apsiribotų ES valstybėmis narėmis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Nelegali akcizinių prekių rinka Lietuvoje „verta“ per 1 mlrd. Lt nesumokėtų mokesčių, tačiau nenuoseklus, proginis akcizų kėlimas biudžeto pajamas ne didina, bet net sumažina.

„Užėjęs į vieną nedidelę parduotuvę Šakių rajone pasiteiravau pardavėjos, kiek degtinės butelių per dieną ji pardavusi. Moteris atsakiusi, kad tik vieną, ir tą patį pirko pro šalį važiavęs žmogus,  ne vietinis. Šis pavyzdys demonstruoja tikrąją padėtį – juk ne paslaptis, kad stikliuką mėgstantys asmenys kaime renkasi ne legalius alkoholinius gėrimus, bet pigius falsifikatus“, – pasakoja premjeras Algirdas Butkevičius.
Ne tik ne paslaptis, bet vos ne trečdaliui gyventojų – norma: įvairiose apklausose apie penktadalis pripažįsta, kad patys ar jų šeimos nariai pirko ar vartotojo nelegalių gėrimų, apie trečdalis – kontrabandinių cigarečių, panašiai tiek – automobilių kuro.
Tad A.Butkevičius, kaip ir jo pirmtakai, kyla į nuožmią kovą su kontrabanda, taip iš šešėlio į valstybės biudžetą tikintis nukreipti šimtus milijonų, kurių trūks plyš dabar skubiai reikia surasti pažadams  pensininkams tesėti. Bet, kaip galima spręsti iš darbo grupės, ieškojusios, kur jų rasti, ir ši Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakės, lipa ant to paties grėblio.
„Veidas“ aiškinasi, kodėl lig šiol nesiseka sutramdyti šešėlio akcizinėse „nuodėmių“ – cigarečių ir alkoholio rinkose.

Beveik kas dešimtas biudžeto litas – iš „nuodėmių“ rinkos
Kad ir kiek šaipytasi iš Vyriausybės, kad norint padėti pensininkams, teks daugiau gerti, bet faktas lieka faktu – arti penktadalio valstybės biudžeto pajamų (2014 m.planas – beveik 3,5 mlrd. Lt) sudaro akcizo mokesčiai. Iš jų kiek daugiau nei pusė – automobilių kuro, o likusi dalis – alkoholio ir cigarečių.
Akcizinių prekių indėlis į bendrą gerovę būtų dar didesnis, jei ne šešėlinė jų rinka: kaip rodo įvairūs tyrimai, šešėlis apima apie 28 proc. stipriųjų gėrimų, apie 27 proc. cigarečių ir apie18 proc. automobilių kuro rinkos. Legalioji šių produktų rinka pernai į valstybės biudžetą sumetė atitinkamai 807 mln., 723 mln. ir 1,8 mlrd. Lt, tad, vadinasi, jei šešėlį pavyktų išvilkti į šviesą, aritmetiškai skaičiuojant iš alkoholio valstybės kišenė kasmet galėtų papilnėti dar beveik 300 mln., iš cigarečių 280 mln., o iš kuro beveik 400 mln. Lt, taigi iš viso arti 1 mlrd. Lt, o priskaičiavus ir PVM, galimas įsteigti naujas darbo vietas ir jų mokesčius ir dar daugiau. Legalaus verslo aljanso, vienijančio akcizinių prekių prekybininkų, didmenininkų ir gamintojų įmones, skaičiavimais, dėl slepiamų akcizinių prekių mokesčių valstybė ir jos žmonės kasmet praranda 1,5 mlrd. Lt, t.y. kiekviena bendrojo ugdymo vidurinė mokykla netenka po milijoną litų kasmet.
„Tačiau nors teoriškai galima suskaičiuoti, kiek dėl kontrabandos, akcizinių prekių padirbinėjimo, nelegalios prekybos jomis prarandame mokesčių, puikiai suprantame, kad tai nėra lengvai pasiekiamos biudžeto lėšos. Didelė dalis žmonių šias prekes nelegaliai perka būtent todėl, kad jos pigesnės. Jei staiga nelegalios prekės būtų nebeprieinamos, tai nereiškia, kad visi nelegalių prekių pirkėjai pereitų į legalų vartojimą“, – aiškina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas.
Na, dalis gal sumažintų šių prekių vartojimą ar jų atsisakytų. Tačiau naivu tikėtis, kad išradingas lietuvis nesugebėtų kažkokiu būdu prasimanyti pigesnių prekių. Beje, kontrabandinės prekės, tik mažesniu mastu, egzistuoja net turtingose valstybėse: kriziniais 2011-aisiais, „Nielsen“ tuščių cigarečių pakelių tyrimo duomenimis, šių prekių rinkos šešėlis Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje siekė 22 proc.
Tad tranzito valstybėje, kokia yra Lietuva, juolab turint omeny, kad kaimyninėje Baltarusijoje cigarečių pakelis, skaičiuojant litais, vidutiniškai kainuoja 1 Lt, Kaliningrado srityje apie 2,50 Lt, o Lietuvoje – apie 7,50 Lt, dirva dar didesnei kontrabandai itin palanki. Didžiausią muitininkų sulaikytų prekių dalį ir sudaro tabako gaminiai – pernai  117 mln. vnt. cigarečių, įvertintų 45 mln. Lt. „ 1 proc. tabako rinkos lygu 11 – 12 mln. Lt akcizo mokesčio ir PVM, tad verta pasistengti dėl rinkos kiekvienos procentinės dalies. Pavyzdžiui, 2012 m. valstybės nesugebėjimas pažaboti nelegalią tabako rinką reiškė 441 mln. litų prarastų valstybės biudžeto pajamų“, – skaičiuoja Nacionalinės tabako gamintojų asociacijos atsakingasis sekretorius  Ramūnas Mačius.
Tačiau kas lemia, kad, „Nielsen“ tyrimų duomenimis, cigarečių šešėlis per pastaruosius penkerius metus šokinėja nuo 13 iki 43 proc.?

Akcizo šuoliai – nuostolis valstybės biudžetui
„Cigarečių kontrabanda neatsirado iš niekur – ją sukūrė pati mūsų valstybė, ir dabar su reiškiniu, kurį pati sukūrė, ji ir kovoja. Sukūrė, nes pakėlė akcizus iki tokio lygio, kad produktas tapo nebeįperkamas. O kaimyninėse šalyse akcizai, automatiškai ir kaina, mažesni”, – kodėl šešėlio dalis cigarečių rinkoje taip šokinėja, aiškina tabako gamintojų atstovas R.Mačius.
LLRI skaičiavimu, mokesčiai cigarečių pakelio kainoje sudaro ypač didelę dalį – net 81 proc. – akcizas 64 proc., PVM dar 17 proc. (degtinės butelio 64 proc., benzino 50 proc.), todėl akcizo pakilimai rūkaliams labai juntami. Akcizų nulemti kainų su Baltarusija ir Rusija skirtumai – pagrindinė cigarečių kontrabandos priežastis.
„2007-2009 m. Lietuva pagal ES reikalavimus turėjo pasiekti minimalius akcizo reikalavimus cigaretėms ir trejus metus kasmet juos didino po 25-30 proc., tad kainos oficialioje rinkoje padvigubėjo, nelegali rinka išaugo daugiau nei dukart, o valstybės biudžetas prarado apie 100 mln. Lt mokesčių. Bet koks didesnis akcizo kėlimas smarkiai atsiliepia cigarečių kainai ir tada vartotojai ieško jų šešėlinėje rinkoje. Beje, Latvijoje šešėlis buvo užėmęs dar daugiau nei Lietuvoje – krizės įkarštyje buvo pasiekęs net pusę rinkos“, – primena R.Mačius. Tiesa,  estai, kaip ir daugelyje sričių, ir čia labiau lygiavosi į Vakarų europiečius – jų cigarečių rinkos šešėlis 2011 m. siekė 18, 4 proc.
Kai nuo 2011 m. pereita prie nuoseklaus ir mažesnio akcizo kilimo, šešėlis ėmė trauktis, legali rinka atsigauti. Cigarečių, už kurias buvo sumokėtas akcizas, skaičius pradėjo stabilizuotis ir net kiek augti, biudžeto pajamos iš cigarečių akcizo kilti: nuo 546 mln. Lt 2010 m.iki 723 mln. Lt pernai.
Tačiau nepaisant, kad dėl stabilios akcizų politikos ir efektyvaus teisėsaugos institucijų darbo cigarečių rinkoje šešėlis kiek mažėja, Lietuva išlieka tarp didžiausio šešėlio šioje srityje ES šalių.  R.Mačius konstatuoja, kad, žinoma, akcizas kils ir toliau, nes – kai kalba eina apie sveikatai žalingus produktus ar tokius, kurie sukelia tam tikras neigiamas pasekmes, valstybė ir tokiu būdu nori sumažinti jų vartojimą, tokia ir ES politika. „Cigarečių gamintojai tai suvokia. Bet valstybė turėtų būti nuosekli ir neviršyti 10 proc. akcizų augimo per metus, nes kai kaina auga labai ženkliai, vartotojams atsiranda savotiškas keršto valdžiai jausmas. O pripratęs prie nelegalios produkcijos legalios paskui ir nebeieško”, – sako R.Mačius.
Tad bet kokia pagunda vėl didinti akcizą šuoliais, o ne, kaip planuojama, po nedaug – 4-5 proc. kasmet, kad iki 2018 m. būtų įvykdyti prisiimti ES įsipareigojimai, grėstų dideliais praradimais.
Kad ir toks pavyzdys: 2009 m. tabako akcizas padidėjo 77 proc., bet pajamos iš akcizo tais pačiais metais padidėjo vos 1 proc., o 2010 m. sukėlė legalios rinkos ir pajamų griūtį. Toks pavyzdys įrodo, kokios netoliaregiškos ir rizikingos buvo valdančiųjų vizijos tesėti pažadus pensininkams didinant alkoholio akcizą iki 20 proc.

Pastaraisiais mėnesiais reikšmingai šoktelėjusi naftos kaina ne vienam tapo galvos skausmu. “Brent” rūšies naftos kaina per kelis pastaruosius mėnesius išaugo beveik 30 proc. Nors ir tiesiogiai nedalyvaudami finansų rinkose, eiliniai piliečiai naftos kainos peripetijas pajunta per degalų kainų pokyčius, kurie savo ruožtu paveikia jų vartojimo prekių krepšelį.
Šis reiškinys juo nemalonesnis ir todėl, kad energetinių išteklių kainoms didėti ekonominio pagrindo lyg ir nėra: dėl stiprėjančios euro zonos krizės pasaulio ekonomikos augimas pastaruoju metu šlubuoja, o energijos suvartojimo apimtys kyla gerokai lėčiau nei jų kainos. Tačiau reikia priminti, kad nafta yra vienas jautriausiai į išorinius veiksnius (nebūtinai objektyvius) reaguojančių žaliavinių produktų, todėl jos kaina neretai linkusi neracionaliai svyruoti, todėl logiškai ne visada paprasta paaiškinti jos kitimo tendencijas.
Naftos kainą veikia ne tik ekonominiai veiksniai. Geopolitinės konjunktūros pokyčiai, kariniai konfliktai ar jų grėsmė naftą išgaunančiose šalyse, OPEC narių sprendimai dėl naftos gavybos apimčių keitimo, oro sąlygų kaita ir panašios prielaidos daro nė kiek ne mažesnį poveikį naftos kainų dinamikai. Beje, prie naftos kainos svyravimų prisideda ir kasmet sparčiai didėjantys spekuliacinių operacijų mastai finansų rinkoje. Finansinių “Brent” rūšies naftos ateities sandorių apyvarta rinkoje praėjusiais metais išaugo 32 proc., iki 132 mln. kontraktų, o per pastaruosius penkerius metus augimas sudarė 121 proc. Tai – spekuliaciniai finansiniai srautai, kuriais siekiama uždirbti iš naftos kainos skirtumo. Jie neturi jokių sąsajų su realiu fizinės naftos poreikiu, tačiau veikia jos kainą.
Puikus naftos kainų pasiutpolkės, arba atitrūkimo nuo ekonominių realijų, pavyzdys – 2008 m. finansinė krizė, kai naftos kaina per 6 mėn. nuvertėjo net 70 proc. Didžiulis išvestinių finansinių sandorių mastas padidino sisteminę riziką rinkoje ir lėmė ekonomiškai nepagrįstą naftos kainų griūtį. Nuo 2009 m. pradžioje pasiekto dugno naftos kaina jau spėjo atšokti beveik tris kartus, nors per šį laikotarpį pasaulio ekonomikos fronte akivaizdaus progreso pasiekta nebuvo.
Pastarųjų mėnesių naftos produktų brangimą reikėtų sieti ir su tvyrančia įtampa Artimuosiuose Rytuose, kai dėl Iranui taikomų ekonominių sankcijų šalis buvo priversta kardinaliai sumažinti naftos eksporto apimtis. Priminsime, kad Iranas yra ketvirtoje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybos apimtis ir trečioje – pagal jos eksporto mastą.
Kitas ne mažiau svarbus veiksnys, prisidėjęs prie nuoseklaus naftos brangimo, buvo išaugę investuotojų lūkesčiai dėl JAV ekonomikos skatinimo papildomomis monetarinėmis priemonėmis. Centrinių bankų vykdoma skatinamoji monetarinė politika, į rinką įvedant papildomą kiekį „pigių pinigų“, neišvengiamai pabrangina rizikingas turto klases. Nors tokiais sprendimais siekiama išlaisvinti kredito rinką, tačiau dėl per didelio neapibrėžtumo didžiąją dalį šių lėšų finansų institucijos ne skiria verslui kredituoti, bet nukreipia į patrauklios grąžos finansinius aktyvus (tarp jų ir žaliavinių energetinių išteklių). Taip dirbtinai sukeliamos žaliavų ir kitų prekių kainos, kurios neigiamai veikia bendrovių pelningumą ir kartu mažina jų galimybes investuoti į plėtrą.
Trečias veiksnys, prisidėjęs prie naftos brangimo, yra ženklus JAV dolerio silpnėjimas pastarąjį mėnesį. Pagrindinė atsiskaitymo už žaliavinę naftą valiuta išlieka JAV doleris, todėl jo kurso kitimas yra atvirkščiai proporcingas naftos kainos dinamikai.
Net ir ekonominių argumentų kristi naftos kainai ilgesnėje perspektyvoje nėra daug. Spartus trečdalį pasaulio gyventojų turinčių Kinijos ir Indijos ekonomikų augimas pareikalaus nemažų energetinių išteklių. Manoma, kad per artimiausius dvidešimt metų Kinijos naftos vartojimas kasmet didės apie 7,5 proc., o Indijos – 5,5 proc. Globalinio saugumo analizės instituto duomenimis, per artimiausius 10 metų pasaulinis naftos suvartojimas išaugs apie 60 proc.
Didelė naftos kaina skatina atsinaujinančios energijos ir kito iškastinio kuro naudojimą. Tačiau alternatyvių išteklių proveržio tempas nėra pakankamas. Alternatyvi energetika vis dar nepalyginti brangesnė už tradicinius energijos šaltinius, todėl ši sritis pareikalaus didelių investicijų tiek laiko, tiek sąnaudų požiūriu, kol taps konkurencinga. Svarbiausi energijos šaltiniai ir toliau išlieka nafta, dujos ir anglys, kurių dalis bendroje energetinių išteklių struktūroje sudaro per 80 proc.
Atrodo, kad dėl minėtų veiksnių naftos kainų svyravimo amplitudė ilgainiui gali dar labiau išsiplėsti, o naftos išteklių ribotumas neleidžia tikėtis, jog ji pigs. Tad didėjančios išlaidos degalams taps neišvengiama mūsų gyvenimo dalimi, priversiančia mus mažinti kitas savo išlaidas bei ieškoti papildomo taupymo galimybių.

Didelė naftos kaina skatina atsinaujinančios energijos ir kito iškastinio kuro naudojimą.

Naftos gavyba gali sumažėti per 10 metų – ne dėl to, kad ji baigiasi, bet dėl pigesnių elektromobilių ir tobulesnių vidaus degimo variklių.

Žmonės buvo bauginami besibaigiančia nafta nuo pat tada, kai M. King Hubbertui kilo idėja apie „naftos smailę“ jau 6-ajame XX a. dešimtmetyje. Amerikietis geologas, dirbęs „Shell“ kompanijai, nurodė, kad neišvengiamai pasieksime tašką, kai naftos gavyba nustos augti ir pradės mažėti. Kartu pasibaigs pigios naftos, maitinusios pokarinės ekonomikos bumą, era. Ši idėja vis dar kelia aršius debatus ir daugelis ekspertų prognozuoja, kad ištekliams senkant, pasaulinė gavyba pasieks viršūnę iki šio dešimtmečio pabaigos.

Yra ir kitas požiūris. Nedaugelis analitikų prognozuoja, kad iki 2020 metų naftos gavyba pradės mažėti – ne dėl to, kad ji baigsis, bet todėl, kad mums jos nebereikės.

Jie teigia, kad pasaulis atjunks nuo naftos laisva valia, dėl ryškios pažangos transporto priemonių technologijoje. Naftos naudojimo mažėjimas kils ne dėl rezervų išnaudojimo, bet dėl vairuotojų, perkančių elektromobilius ir įprastus automobilius su labai efektyviais varikliais. Jeigu jie teisūs, tai bus ilgalaikis perėjimas nuo naftos prie elektros, kaip pagrindinio transporto energijos šaltinio, kuris sumažins ekonomikos jautrumą naftos kainų šuoliams ir iš naftos gavybos išsiskiriančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Tai drąsi prognozė. Ar ji gali būti teisinga?

Sprendžiant iš automobilių pramonės investicijų ir paleidžiamų naujų modelių skaičiaus, elektromobilių perspektyvos šviesėja. Visi didieji gamintojai gamina skirtingo elektrifikavimo laipsnio automobilius, pradedant nuo hibridų, tokių, kaip Volvo V60, naudojančių iškastinį kurą ir elektrą, iki tokių, kaip Nissan Leaf semiančių energiją vien iš baterijų (žr. skyrelį „Šeši elektrifikacijos laipsniai“). Iš viso dabar yra apie 130 modelių.

Tačiau jų pardavimas kol kas nuvilia. Bendrai JAV pernai buvo nupirkta dešimtadaliu daugiau automobilių, nei užpernai. Bet tyrimų firmos WardsAuto duomenimis, elektrinių automobilių parduota vos 2,3 procento daugiau. General Motor Chevy Volt parduota penktadaliu mažiau, nei planuota, o elektrinių automobilių pionieriaus Toyota Prius hibridų pardavimas menksta nuo 2007 metų. Tad, ar gali elektriniai automobiliai rimtai paveikti pasaulinę naftos paklausą?

Investicijų analitikai iš Deutsche Bank Niujorke savo pranešimuose teigia, kad elektriniai automobiliai yra žaidimo keitėjai ir jų trumpalaikio poveikio potencialas yra pernelyg nuvertinamas. „Transportas per ateinančius 10 metų tikriausiai pasikeis labiau, nei per praėjusius 50,“ sako Danas Galvesas, banko vyriausiasis automobilių pramonės analitikas. Tai nutiks ne dėl kokio nors neišvengiamo technologinio proveržio, bet dėl tikėtinos santykinės elektra ir vidaus degimo varikliais varomų automobilių kainų transformacijos.

Elektriniai automobiliai yra daug brangesni už benzininius ekvivalentus labiausiai dėl aukštos jį maitinančios ličio jonų baterijos kainos – dabar maždaug 12 000 $. Bet elektromobilių kuro kaina
jau dabar yra daug mažesnė, nei benzininių. JAV, pavyzdžiui, vidutiniu automobiliu nuvažiuoti vieną kilometrą kainuoja maždaug 8 centus, tuo tarpu tokiam pat atstumui įveikti elektromobilio sunaudota elektra kainuoja mažiau nei 2 centus. Europoje, kur kuro mokesčiai aukštesni, šie skaičiai atitinkamai yra 12,5 ir 2,5 cento. Bet kuriuo atveju, skirtumas didžiulis. Tad, norint, kad elektromobiliai galėtų konkuruoti kaina, akumuliatorius turi atpigti tik tiek, kad šis skirtumas jo kainą padengtų ir Galvesas mano, kad tai gali nutikti greičiau, nei daugelis mano.

Pirmiausia jis tikisi, kad dėl masinės gamybos baterijų kainos sumažės – lygiai, kaip tai atsitiko su nešiojamaisiais kompiuteriais – iki mažiau, nei 7000 dolerių 2015 metais. Antra, kuro kainos skirtumas augs kartu su daugelio specialistų prognozuojamu naftos kainų augimu. „Žvelgiant į 10-15 metų perspektyvą, beveik neįmanoma, kad elektrifikacija neatsikąstų gero rinkos gabalo,“ sako Galvesas, kuris tikisi, kad elektromobiliai taps ekonomiškai patrauklūs ir be dabar daugelio vyriausybių skiriamų dotacijų.

Pingančių elektromobilių poveikį sustiprins ir griežtėjanti kuro efektyvumo ir išmetamųjų dujų ribojimo politika svarbiausiose pasaulio automobilių rinkose. Didžiausio pasaulio degalų vartotojo politika greitai taps ir viena iš griežčiausių. 1975 metais tuometis JAV prezidentas Jimmy’is Carter’is priėmė įstatymą, nurodantį JAV automobilių gamintojams privalomus vidutinio kuro efektyvumo standartus. Nuo dešimto dešimtmečio pradžios automobiliams šis skaičius svyravo apie 27 mylias galonui (11,5 kilometrų litrui), bet dabartiniai įstatymai reikalaus dvigubai didesnės kuro ekonomijos (54,5 myl/gal – 23,2 km/l) kuro ekonomijos iki 2025 metų. Standartas kilo nuo 1978 m. ir iki 2020 taps toks aukštas, sako Galvesas, kad automobilių gamintojai nesugebės jų įvykdyti jei neparduos žymiai daugiau elektromobilių. Galvesas tikisi, kad 2020 m. jie sudarys penktadalį visų JAV parduodamų automobilių.

Poveikis bus dramatiškas. Kasdien JAV automobiliai suryja apie 9 millijonus barelių naftos – didžiausią dalį iš kasdienių beveik 90 milijonų barelių (žr. pav.1). Deutsche Bank naftos pramonės analitikai tikisi, kad JAV naftos kris ir iki 2030 bus beveik dvigubai mažesnis.

Automobilių gamintojai iki 2020 metų privalės sumažinti vidutinę emisiją, palyginus su 2015 metų modeliais. Tokie standartai ypač paskatins elektrifikaciją, nes jos reguliuoja ne automobilio gamybos proceso emisijas, o automobilio „duslintuvo emisiją“. Pagal šį matą elektromobilių emisija yra nulinė. Deutsche Bank tikisi, kad 2020 metais 25 % visų Euroje parduodamų automobilių bus elektriniai, spartinantys naftos poreikio mažėjimą.
Nafta vis dar valdo

Tiek žinių apie turtingesnes pasaulio šalis. Kinijoje, kur klesti besivystanti automobilių rinka, naftos poreikis augs mažiausiai dar dešimtmetį. Tačiau pasaulinė įtaka bus ribota, nes dabar Kinijos automobilių parkas yra tik ⅕ JAV. Kinijos vyriausybė irgi stipriai palaiko elektrinius automobilius, kaip vieną iš būdų gerinti miestų oro kokybę ir mažinti šalies priklausomybę nuo importuojamos naftos. Deutsche Bank prognozuoja, kad Kinijoje degalų paklausa pradės mažėti nuo 2025, labiau paplitus elektromobiliams.

Atsižvelgus į visus veiksnius, didžiausia pasaulinė benzino paklausa gali būti jau 2015. „Nuo šio taško, – kompanijos pranešime dėsto Deutsche Bank vadovaujantysis naftos analitikas Paulas Sankey’is – „Manome, nuo tada benzino paklausa negrįžtamai ir vis spartėjančiai mažės.“ Dėl to, teigia jis, pasaulinė žalios naftos paklausa pasuks tuo pačiu keliu maždaug 2020.

Kiti nesutinka su Deutsche Bank analize. Tarptautinė energijos agentūra (International Energy Agency) jau seniai nesutinka su ankstyva pasaulinio naftos tiekimo smaile. Lygiai taip nesutinka ir su naftos paklausos sumažėjimo per artimiausius porą dešimtmečių prognoze. Ji numato, kad kasdienė naftos paklausa kils iki 107 milijonų barelių 2035 metais dėl dabartinės vyriausybės politikos. Fatihas Birolis, agentūros vyriausiasis ekonomistas, mano, kad pasaulyje tiesiog yra per daug automobilių – apie milijardą ir vis daugėja, – kad elektromobiliai padarytų ženklią įtaka per trumpą laiką. Nors daugelis vyriausybių vykdo elektrifikavimo skatinimo politiką, labai abejotina, ar jos pasieks užsibrėžtų taškų. Net jei joms tai pavyktų, sako Birolis, 2020 metais keliuose riedės vos 20 milijonų elektrinių automobilių – maždaug 2 procentai viso automobilių parko.

Stefanie Lang, Londone įsikūrusios investicijų tyrimų firmos Sanford C. Bernstein automobilių analitikė sutinka, kad elektriniai automobiliai padarys tik ribotą progresą per ateinančius 10 – 15 metų. Savo teiginį remia tuo, kad jie išliks vis dar per brangūs ir sulauks aršios konkurencijos iš dabartinės technologijos – vidaus degimo variklių (VDV).

Netgi po šimtmečio tobulinimų, VDV kuro ekonomiją galima smarkiai padidinti, sako Lang, pateikdama tris pavyzdžius. „Stop/start“ mechanizmai, išjungiantys automobilio variklį sustojus kamštyje ar prie šviesoforo, gali vidutiniškai sutaupyti nuo 5 iki 9 procentų, ir tikriausiai taps standartine įranga visuose europietiškuose modeliuose iki 2015 metų. Įdiegus automobiliuose mažesnius variklius su turbinomis, tai pačiai galiai pasiekti jie naudos 3 – 6 procentais mažiau kuro. Tiesioginis kuro įpurškimas, nesumaišius jo prieš tai su oru, leis kuro sąnaudas sumažinti dar 3 – 5 procentais. „Tai nebūtinai yra revoliucinės technologijos,“ pastebi Lang, „bet jos yra žemai kabantys kuro efektyvaus naudojimo vaisiai ir gali sumažinti kuro suvartojimą.“ Ji spėja, kad šios ir kitos žinomos technologijos iki 2020 leis pagerinti efektyvumą 30 procentų.

Dėl to, pasak Lang, automobilių gamintojai galės atitikti JAV ir Europos standartus paprasčiausiai investuodami į laipsnišką egzistuojančių modelių tobulinimą, užuot stengęsi parduoti daugiau elektromobilių.

Tačiau tokie patobulinimai vis tiek turėtų dramatišką įtaką globaliam naftos poreikiui. Nors automobiliai būtų varomi naftos produktais, kitas tyrimas rodo, kaip padidėjęs VDV efektyvumas turėtų panašų poveikį, kaip ir elektriniai automobiliai. Inžinerijos konsultacijos firmos Ricardo, įsikūrusios Londone, analitikai ištyrė automobilių gamintojų planuojamus įdiegti energijos naudojimo efektyvumo patobulinimus, ir įtraukė juos į pasaulinį modelį, kuriame atsižvelgiama į tokius faktorius, kaip vyriausybės politika, demografija ir BVP. Juos nustebino gautas rezultatas, kad pasaulinė naftos paklausos viršūnę pasieks iki šio dešimtmečio pabaigos, ir gali sumažėti 10 procentų iki 2035 metų.

Kaip ir kiti, Ricardo padarė išvadą, kad elektriniai automobiliai padarytų nedidelį poveikį šį dešimtmetį ir kad VDV efektyvumo tobulinimas būtų pagrindinis faktorius.

Nepaisant 80 % didesnio automobilių skaičiaus iki 2035, naftos poreikis labiausiai mažės dėl daugiau, nei dvigubai išaugsiančio VDV efektyvumo, teigia Peteris Hughesas, Ricardo energijos skyriaus vadovas Londone. Kuro sunaudojimą mažina ir kiti faktoriai: senstanti svarbiausių rinkų populiacija, nes vyresni žmonės mažiau važinėja; darbas namuose; ir naftos kainos, net jei Ricardo tyrimo modelyje ji paimta tik 100 $ už barelį iki 2035 metų. Hughesas sako, kad naftos poreikį mažinančių faktorių gausėja ir jie stiprėja. „Pasaulis artėja prie naftos poreikio paradigmos pokyčio.“

Tad ką pati automobilių pramonė mano apie ateitį? Tai, kad vidaus degimo variklių dienos jau suskaičiuotos. Nesenoje apklausoje, KPMG konsultantai paklausė automobilių kompanijų 200 vyriausiųjų vadovų, ar ilgai vyraus tradiciniai varikliai triumfuos prieš elektromobilius. Apie 70 % atsakė, kad nuo 1 iki 10 metų, tačiau tik 18 % manė, kad tai truks dar nuo 10 iki 20 metų.

Viena tokio rezultato priežastis galėjo būti tai, kad elektrifikacija dabar laikoma geriausiu transporto taršos sumažinimo būdu, netgi įvertinus elektros gamybą. Taip yra, nes elektromobiliai yra daug efektyvesni už benzininius automobilius. Paimkime, pavyzdžiui, Nissan Leaf. Jis „kaltas“ tik dėl 99 g CO₂/km, netgi kai jo įkrovimui energija gaminama iš anglies, gamtinių dujų, branduolinės ir atsinaujinančios energetikos. Tai yra 40 % švariau, nei tipiškas benzininis automobis Europoje. Elektrai tampant švaresne, elektrinių automobilių emisija atitinkamai irgi mažės – ne taip, kaip biodegalais ar gamtinėmis dujomis varomų automobilių .

Lang nurodo, kad VDV tobulinimas taps vis brangesnis ir vis mažiau efektyvus, o taršą reguliuojantys standartai vis griežtės. Ji mano, kad lūžis įvyks 2025 metais, kai JAV kuro taupymo standartas pasieks 54,5 mylias galonui (23 kilometrus litrui) ir Europos viršutinė CO₂ emisijos riba naujiems automobiliams bus vos 70 gramų kilometrui. „Bus labai sunku tai pasiekti be didesnės elektrifikacijos,“ sako Lang. Ji ir Hughesas mano, kad tada elektromobilių pardavimas turėtų išaugti.

Atatrankos efektas

Iš vienos pusės žiūrint, nesvarbu, kada elektriniai automobiliai pakeis VDV varomus. Jei variklių pramonė sugebės kaip nors padidinti efektyvumą, klimatui tas išeis į naudą bet kokiu atveju. O jeigu abi ginčo pusės klysta ir nei viena technologija smarkiai nesumažins naftos paklausos?

Superefektyvūs varikliai gali nesugebėti pakeisti naftos poreikio, jeigu jų efektyvumo naudą sugrauš „atatrankos efektas“, kai augantis efektyvumas stimuliuoja didesnį naudojimą. JK Londono Energijos tyrimų centro tyrėjai padarė išvadą, kad nuo 10 iki 30 procentų pasiektos naudos gali būti prarasta, nes efektyvesnus automobilius pigiau vairuoti, kad žmonės jais naudosis daugiau.

Ekonomikos augimas taip pat gali pristabdyti progresą: vienas Tarptautinės energijos agentūros scenarijus rodo, kad kuro ekonomijos pagerėjimą nustelbs didėjantis automobilių skaičius, net jeigu vyriausybės taikys griežtesnes energijos efektyvumo taisykles. Kita vertus, recesija ir taupymas gali prilaikyti progresą, jei vyriausybės apkarpys paramą elektromobiliams.

Jeigu tikėsime Deutsche Bank, Ricardo ir Sanford C. Bernstein, atsitraukimas nuo naftos gali būti ne toks skausmingas, kaip daugelis baiminasi. Bet jeigu technologija nesugebės numalšinti mūsų naftos troškulio, pasiūla sunkiai patenkins paklausą ir „naftos smailė“ gali kilti būtent dėl riboto tiekimo, kaip ir buvo numatyta prieš visus tuos metus.

Šeši elektrifikacijos laipsniai

Mikrohibridas turi įprastą vidaus degimo variklį (VDV) su „stop/start“ mechanizmu, išjungiančiu variklį, vos šiam sustojus kamštyje ar prie šviesoforo. Tai reiškia, kad jam reikės galingesnio švininio akumuliatoriaus ir starterio motoro. Pažangesnės versijos starterį naudoja ne tik variklio paleidimui, bet ir trumpai padeda judėti automobiliui, kai VDV naudojimas mažiausiai efektyvus. Daugelyje naujų automobilių jis yra standartinėje įrangoje ir sumažina kuro sąnaudas 5 – 9 procentais. Paprastai nelaikomas elektromobiliu.
Pushibridis (mild hybrid) yra tarp mikrohibrido ir visiško hibrido. Jis turi regeneratyvinius stabdžius, stabdant automobilį į baterija grąžinančius energiją, kuri kitu atveju būtų iššvaistoma, kaip šiluma; traukos bateriją, naudojamą energijos tiekimui automobiliui, o ne tik starteriui ir papildomai įrangai; elektros motorą. Bet kitaip, nei visiškas hibridas, jo elektros motoras tik padeda VDV ir niekada nevaro automobilio vienas pats – tad irgi nelaikomas elektromobiliu. Honda Civic yra tokio pushibridžio versija.
Prijungiamojo hibrido (plug-in hybrid), tokio, kaip Volvo V60, konfigūracija tokia pati, kaip ir hibrido, ir jis dar turi galimybę krauti bateriją iš elektros tinklo.
Hibridas, toks, kaip Toyota Prius, turi VDV, elektros motorą ir mažą nikelio-metalo hidrido traukos bateriją. Visą elektrą pagamina VDV ar regeneratyviniai stabdžiai. Motorai išdėstyti lygiagrečiai, tad kiekvienas gali sukti ratą nepriklausomai. Yra daug įmanomų kombinacijų, bet paprastai elektros energija automobilį įgreitina iki 40 km/h, tada įsijungia VDV. Naujasis Prius C su vienu galonu degalų gali nuvažiuoti 53 mylias (22,5 km/l).
Didesnio nuotolio elektromobiliai, pavyzdžiui, GM Chevy Volt (arba Vauxhall Ampera Europoje), yra panašūs į prijungiamuosius hibridus, išskyrus tai, kad juose VDV tik gamina elektrą akumuliatoriui ir elektros motorui ir niekada tiesiogiai nesuka ratų. Toks automobilis naudojasi elektros tinklo suteikta energija tik pirmuosius 45 kilometrus ar panašiai, o tada persijungia į VDV gaminamą elektrą iki kito įkrovimo. Volt energijos sąnaudos atitinka 40 kilometrų vienam litrui našumą.
Baterinis elektromobilis, toks, kaip Nissan Leaf, turi tik bateriją ir elektrinį motorą ir visiškai priklauso nuo elektros tinklo ir regeneratyvinio stabdymo. Visiškai įkrautas Leaf gali nuvažiuoti apie 160 kilometrų.

David Strahan
New Scientist, № 2865

Parengė Vytautas Povilaitis

technologijos.lt

Naftos gavybos rodikliai Lietuvoje ir toliau menksta. Pernai naftos gavybos bendrovės mūsų šalyje išgavo 113,8 tūkst. tonų naftos. 2010-aisiais jos buvo išsiurbta 115,1 tūkst. tonų. Gavyba vyko dvylikoje telkinių, kuriuose veikia 61 naftos gręžinys.
Lietuvos naftos turtų naudojimas sukoncentruotas antro pagal dydį (po „PKN Orlen“) Lenkijos naftos koncerno „Lotos“ rankose. Daugiausiai – 44 tūkst. tonų lietuviškos naftos 2011 m. pavyko išgauti šio koncerno valdomai bendrovei „Lotos Geonafta“. Antroje vietoje su 33 tūkst. tonų išgautos naftos liko „Minijos nafta“, kurios 50 proc. akcijų taip pat valdo „Lotos Geonafta“. Trečioje – 30 tūkst. tonų naftos išgavęs „Manifoldas“: pusė šios įmonės akcijų irgi priklauso „Lotos Geonaftai“. Dar beveik 7 tūkst. tonų išgavo „Genčių nafta“, kurios kontrolę „Lotos Geonafta“ galutinai perėmė 2009-aisiais.
Neseniai bendrovė „Manifoldas“ pranešė apie Klaipėdos rajone, netoli Endriejavo, eksploatuoti rengiamą naują telkinį, kuriame pramoninė gavyba turėtų prasidėti 2012-ųjų pabaigoje. Šis naftos telkinys, kurio geologiniai ištekliai vertinami 217 tūkst. tonų, jau įrašytas į Žemės gelmių registrą. „Manifoldo“ bendrovės nafta, kaip ir dauguma Lietuvos juodojo aukso, iškeliauja į Liepojos uostą, kuriame kaupiama ir perpilama į tanklaivius.
„Lietuviška nafta savo parametrais primena pasaulinį „Brent“ naftos standartą, o Mažeikių naftos perdirbimo gamykla buvo pastatyta sieringesnei „Urals“ standarto rusiškai naftai perdirbti. Be to, mūsų naftoje daugiau parafino, o jos kiekis – per menkas, kad domintų 2,6 mln. tonų per metus perdirbančią „Orlen Lietuva“ gamyklą“, – aiškina geologas, „Manifoldo“ projektų vadovas Arūnas Kleinas.
Šiuo metu Lietuvoje aprobuota šešiolika naftos telkinių, kuriuose, mokslininkų vertinimu, slypi 2,3 mln. tonų naftos. Aplinkos ministerija rengiasi skelbti konkursą dėl dviejų naujų angliavandenilių išteklių, esančių Šilutės-Tauragės ir Kudirkos-Kybartų plotuose, naudojimo. Neseniai Lietuvoje viešėjęs „Lotos“ grupės prezidentas Pavelas Olechnovičius neslėpė, kad šiame konkurse ketina dalyvauti ir „Lotos Geonafta“. Būsimo konkurso komisijos pirmininku aplinkos ministro Gedimino Kazlausko įsakymu jau patvirtintas viceministras Stanislovas Šriūbėnas – vienas pagrindinių Gedimino prospekto trinkelių skandalo veikėjų.

Žalios naftos gavyba Lietuvoje (tūkst. t)
2001 m. – 471
2003 m. – 382
2005 m. – 217
2007 m. – 154
2009 m. – 115
2011 m. – 114
Šaltinis: Statistikos departamentas

Degalų kaina primena grandininę reakciją: kad litras benzino pas mus kainuotų penkis litus, pirmiausia pasistengia naftą išgaunančios šalys, vėliau prisideda spekuliantai biržose, tada – vyriausybės ir perdirbimo įmonės, o galutinis potėpis priklauso gana godiems degalinių tinklams.

Vos degalinėse pabrangsta benzinas, skirtingų šalių vyriausybės mikliai suranda įtikinamą paaiškinimą. Pastarąjį mėnesį, kai net JAV benzino kaina pirmą kartą per daugybę metų viršijo vieną dolerį už litrą, o Europoje “pagerino” visus rekordus, jų irgi buvo pačių įvairiausių. Pagrindinis – kad degalų kainų padidėjimą lėmė dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose išaugusi didmeninė naftos kaina. Dar – kad nepatenkinti vairuotojai turėtų grūmoti besipinigaujančioms naftos kompanijoms ir degalinių tinklams, kurie nuo didesnės bazinės degalų kainos susižeria ir didesnį procentinį antkainį.
Žinoma, tokie argumentai sunkiai paneigiami. Pavyzdžiui, naftos koncernai iš tiesų skaičiuoja pasakišką pelną. Štai BP ketvirčio pelnas dabar viršija 5 mlrd. JAV dolerių, nors per tris paskutinius 2007-ųjų mėnesius ši kompanija uždirbo tris milijardus. “Shell” per tris mėnesius dabar uždirba apie 7 mlrd. dolerių – milijardu daugiau nei prieš penkerius metus, ir tik “Exxon Mobil” pelnas yra stabilus, užtat siekia 10 mlrd. dolerių per tris mėnesius.
Tačiau visų šių argumentų tikrai nepakanka paaiškinti, kodėl Vokietijoje benzinas praėjusią savaitę pirmą kartą šalies istorijoje kainavo 1,7 euro už litrą, Lietuvoje peržengė 5 Lt ribą, Didžiojoje Britanijoje pirmą kartą kainavo 1,4 svaro. Juk neatsitiko nieko tokio, ko nebūtų buvę ir praeityje: ne taip seniai vyko neramumai Egipte, Libijoje, Alžyre, Tunise, o didmeninė naftos kaina (barelis “Brent” naftos dabar kainuoja apie 123 dolerius) dar labai daug atsilieka nuo rekordinės, kai 2008-ųjų liepą buvo pasiekusi 147 dolerius už barelį.

Mokame ir už paklausą Kinijoje?
Žinoma, pagrindinis argumentas, kodėl smarkiai brangsta degalai, yra būtent didmeninė žalios naftos kaina.
Biržos makleriai prognozuoja, kad ta kaina artimiausiu metu dar labiau išaugs ir gegužės mėnesio naftos sandoriuose vienas barelis (159 litrai) Šiaurės jūroje išgaunamos “Brent” naftos gali pasiekti 130 dolerių ribą. Pastarąją savaitę barelis naftos vidutiniškai brango po 0,3 dolerio per dieną. Toks pat brangimas prognozuojamas ir po švenčių, tad neabejotinai brangs ir benzinas bei dyzelinas. Tačiau jei įtakos turėtų tik didmeninė kaina, benzino ir dyzelino kaina didėtų skirtingais tempais. Mat dyzelinas – tai naftos subproduktas, kuriame 45 proc. sudaro įvairios riebalų rūgštys. Tad jei benzino ir dyzelino paklausa bei atsargos būtų absoliučiai vienodos, o vienintelis kainą lemiantis veiksnys būtų didmeninė naftos kaina, benzinas dėl kylančios naftos kainos brangtų kur kas labiau nei dyzelinas.
Praktikoje šie logikos dėsniai galioja retai. Pavyzdžiui, Roterdamo biržoje sausio 1 d. tona pirmos rūšies benzino kainavo 921, kovo 1 d. – 1105, o kovo 23 d. – jau 1149 JAV dolerius. Tačiau iš esmės lygiai tokiais pat tempais kilo ir dyzelino kaina, nors pagrindo tam lyg ir nebuvo, juo labiau kad ėmė mažėti ir jo paklausa, mat Europoje į pabaigą eina šildymo sezonas.
Bet čia įsiterpia ir kiti veiksniai. Tarkime, pastaruoju metu labai išaugo Kinijos dyzelino “alkis”. Labai daug dyzelino ši supervalstybė perka per Europą, taip didindama Senajame žemyne dyzelino kainą, – jo kaina čia irgi siekia vis naujų rekordų.
Taigi, nors iš esmės naftos produktų paklausa Europoje ir Šiaurės Amerikoje ne tik nedidėja, bet ir šiek tiek mažėja (atitinkamai 0,4 ir 0,7 proc. per 10 metų), labai svarbi didmeninės naftos brangimo priežastis yra žvėriškai auganti naftos paklausa besivystančiose šalyse. Ta pati Kinija dabar suvartoja 90 proc. daugiau naftos nei prieš 10 metų (beveik 10 mln. barelių, arba 10 proc. pasaulyje suvartojamos naftos per dieną), Indija – 46,8, Iranas – 38, Brazilija – 29, Rusija – 18,6 proc. ir t.t.
Tačiau šis argumentas irgi nėra lemiamas, nes suskaičiavus, kiek iš viso per 10 metų padidėjo naftos suvartojimas pasaulyje, skaičius nėra toks jau dramatiškas ir siekia 14,1 proc., o štai barelis naftos dabar kainuoja 3,5 karto brangiau nei 2000-aisiais, kai jo kaina tesiekė 35,5 dolerio.

Spekuliantai ir manipuliatoriai
Taigi kas vis dėlto labiausiai lemia tokį didelį naftos pabrangimą? Du patys svarbiausi dalykai yra spekuliacijos biržoje ir manipuliacijos naftos pasiūla. Pirmuoju atveju nafta, kurią galiausiai įsigyja perdirbimo įmonės, neretai atkeliauja net iš šeštų rankų – tiek kartų ta pati nafta gali būti perparduodama biržoje, kaskart padidinant jos kainą. Spekuliacijos nafta ypač įsivažiavo krizės laikotarpiu, kai sustojo prekyba valiutomis bei vertybiniais popieriais ir biržose ėmė vyrauti nafta bei auksas. Išankstiniai naftos sandoriai, kurie buvo sudarinėjami net trims keturiems mėnesiams į priekį, buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl nafta buvo taip smarkiai pabrangusi 2008-aisiais. Labai svarbus kainą lemiantis veiksnys ši prekyba (ar, tiksliau, perpardavinėjimas) nafta bei jos produktais yra ir dabar.
Perdirbimo įmonės Europoje daugeliu atvejų neturi galimybės pirkti naftos tiesiogiai ir nuo šių perpardavinėtojų yra visiškai priklausomos.
Kitas svarbus dalykas yra naftą išgaunančių valstybių manipuliacija naftos ištekliais. Prieš dvejus metus OPEC teigė, kad juos visiškai tenkina maždaug 70–80 JAV dolerių už barelį kaina, nes mažesnė tampa nuostolinga. Dabar OPEC aiškina, kad ideali kaina yra jau 100 dolerių už barelį. Bet, savaime suprantama, kuo nafta brangesnė, tuo geriau. Tad vos naftos kaina ima ristis žemyn, naftos turtingos šalys sumažina jos gavybą, sukuria dirbtinį naftos stygių rinkoje ir kaina vėl grįžta “į savo vietą”.
Pavyzdžiui, Saudo Arabija yra toji OPEC narė, kurios rankose viso pasaulio naftos paklausos ir pasiūlos reguliavimo įrankis – didžiulės naftos atsargos, sudarančios 265 mlrd. barelių, ir kuri šiuo metu išgauna apie 12 proc. visos pasaulyje suvartojamos naftos.
Tokia pat stambi šio manipuliacijų žaidimo dalyvė yra ir Rusija, kurios naftos atsargos gerokai mažesnės (77,4 mlrd. barelių), bet kuri naftą pumpuoja tokiais pat tempais kaip Saudo Arabija ir patenkina 12,9 proc. pasaulinių naftos poreikių.
Beje, tikėtina, kad artimiausiu metu Saudo Arabija gali didinti naftos gavybą laikinai perimdama Irano, kuriam dabar taikomos griežtos sankcijos, “klientus” ir kartu išlaikydama didelę naftos kainą.
Įdomu tai, kad dažnai “kaltė” dėl naftos kainos suverčiama įvairiems neramumams, karams ar stichinėms nelaimėms, tačiau neatkreipiamas dėmesys į tai, jog būtent per tokius įvykius OPEC neretai sumažina gavybą ir sukuria rinkoje dirbtinę naftos paklausą.
Tačiau kad ir kiek būtų žaidžiami paklausos ir pasiūlos žaidimai, faktas tas, kad naftos atsargos nėra amžinos ir dėl to nafta niekada nebeatpigs iki 2000-ųjų lygio, o tik nuolat brangs. Ir laimėtojos bus tos valstybės, kurios sugebės ilgiausiai išsaugoti naftos rezervus ir galės juos pardavinėti už dar gerokai didesnę kainą nei dabartinė.
Tokios naftos milžinės, o kartu ir naftos kainų diktatorės, greičiausiai bus tas pats Iranas, taip pat Irakas, kurio naftos gavyba buvo gerokai sumenkusi dėl karo. Žinoma, šios šalys ir pačios suvartoja vis daugiau naftos. Tarkim, Saudo Arabija dabar yra šešta daugiausiai pasaulio naftos suvartojanti valstybė – jos poreikiai siekia 2,8 mln. barelių per dieną, arba ketvirtį visos savo pačios išgaunamos naftos.

Kaip suvaldyti kainą
Vienas svarbiausių uždavinių nuo naftos priklausomoms valstybėms yra sugalvoti, kaip ateityje tą priklausomybę mažinti. Žinoma, kol kas tai skamba dar labai utopiškai, bet turint omenyje, kad naftos ištekliai, jei paklausa nesikeistų, išseks po maždaug 50 metų, tai vis tiek bus neišvengiama, nors šiuo metu nafta, net ir brangstanti, leidžia taupyti, nes atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas nėra pigus malonumas.
Netgi ir naujoms technologijoms kurti reikalingos didžiulės lėšos, tad naftos vartojimo mažėjimą kol kas būtų sunku įsivaizduoti. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje net 65 proc. elektros pagaminama vartojant naftą, kitaip tariant, ji tiesiog švaistoma, nes šioje šalyje jos vartojimas subsidijuojamas.
Tiesa, nedideliais žingsniais žengiama prie žaliųjų technologijų, o mokslas irgi nestovi vietoje. Bet pakol kas tik šypseną kelia iliuzija, kad visi iki vieno automobiliai bus varomi, tarkime, net ne elektra, o, kaip sumanė Japonijos koncernas “Toyota”, panaudotu kepimo aliejumi. Tiesa, gali būti, jog vandenilio pagrindu pagaminti degalai taps realybe, nes kaip tik šių metų pradžioje paskelbta, kad mokslininkams Didžiojoje Britanijoje pavyko sukurti sintetinį vandenilinį “benziną”, kurio savikaina neviršija 80 centų už litrą ir kuris visiškai neteršia aplinkos. Na, o prekybą juo žadama pradėti po trejų–penkerių metų. Deja, kaip sakoma, iki to laiko dar reikia išgyventi.
O išgyventi ne taip jau paprasta, nes kylančios naftos kainos milijonus gyventojų varo į neviltį ir netgi ima kelti grėsmę ekonomikai. Tad vyriausybės dabar kaip išmanydamos stengiasi jei ne pristabdyti naftos kainas, kurioms negali turėti didesnės įtakos, tai bent jau suvaldyti naftos produktų mažmenines kainas.
Pavyzdžiui, Vokietijos pramonės ir prekybos rūmų pirmininkas Hansas Heinrichas Driftmannas perspėja, kad du eurai už litrą benzino – ekonomikai itin pavojinga riba, o prie jos labai sparčiai artėjama. “Verslui tai didžiausias pavojus. Jei benzinas kainuos du eurus, dalis įmonių nebegalės tikėtis pelno”, – perspėja politikas.
Didžiojoje Britanijoje dėl kylančios benzino kainos baiminamasi visuotinių streikų, kuriuos vairuotojai žadėjo netgi Velykų savaitgalį ir tik paskutinę minutę tokius ketinimus nusprendė atidėti. Tačiau chaoso šioje šalyje netrūko ir be to.
Didžiosios Britanijos ministrų kabineto narys Francis Maude’as praėjusį trečiadienį pareiškė, kad priemonių degalų kainoms suvaldyti nėra, tad pasiūlė vairuotojams piltis benziną į kanistrus ir laikyti juos garažuose. Tai sukėlė gyventojų paniką, o degalinėse nusidriekė milžiniškos eilės.
Didžiosios Britanijos degalų mažmenininkai praneša, kad vien ketvirtadienį benzino pardavimas padidėjo daugiau nei 170 proc., o dyzelino – beveik 80 proc. Tad vyriausybė tokius žodžius greitai atsiėmė ir pagaliau pranešė, kad “bus ieškoma sprendimų kainai sumažinti”.
Pagrindinis šios ir kitų vyriausybių instrumentas, be jokios abejonės, šiuo atveju galėtų būti akcizų mažinimas. Tačiau nė viena to nenori daryti, nes tai vėlgi turėtų labai neigiamų padarinių ekonomikai. Kitas variantas – bent laikinai imti naudoti valstybės turimas naftos ir jos produktų atsargas. Tokia galimybė praėjusią savaitę buvo svarstoma Prancūzijoje ir JAV, nors pastarosios šalies vyriausybė tokią idėją atmetė.
Užtat pastarąją savaitę galvoti priverstų politikų galvose gimė nemažai kitokių originalių idėjų. Pavyzdžiui, Vokietijoje praėjusią savaitę net imta svarstyti galimybė uždrausti degalų kainų šuolius ir nustatyti kainų lubas arba įpareigoti degalinių tinklus iš vakaro skelbti kitos dienos degalų kainas, kaip dabar yra Vakarų Australijoje: čia degalinės įpareigotos kasdien 14 val. Valstybiniam komercijos departamentui pranešti, kiek kitą dieną kainuos benzinas ir dyzelinas.
Austrijoje veikia dar kitoks modelis. Čia degalinėms degalų kainas leidžiama kelti tik kartą per parą. Erfurto transporto ministras Christianas Cariusas praėjusią savaitę Vokietijos vyriausybei įteikė pasiūlymą, siejantį netgi dvi degalų kainų stabilizavimo priemones: austrų vieno kainų kėlimo per dieną ir Vokietijoje svarstomo kainų lubų nustatymo.
Ministro įsitikinimu, lubos svarbios dėl to, kad Austrijoje, nors kainas galima kilstelėti vieną kartą iki vidurdienio, degalinėms niekas nedraudžia jų kelti kiek tinkamoms. Tad nors skaidrumo Austrijoje daugiau, degalų kainos dėl to nė kiek ne mažesnės. O štai nustačius kainų ribas, Ch.Cariuso nuomone, bent jau Vokietijoje būtų suvaldytas dabar veikiantis “jo jo” efektas, kai kainos gali išaugti kad ir 10 euro centų per vieną dieną.
Žinoma, tokie sumanymai kelia didžiulį degalų prekybininkų nepasitenkinimą. Rietenos kilo ir vyriausybėje, kai susikibo dešinieji ir žalieji. Pirmieji puolė aiškinti, kad valstybė neturėtų imtis reguliuotojo vaidmens, ir išeitis yra ne suvaržymai degalinėms, o konkurencijos didinimas. Arba, pavyzdžiui, vietoje šių suvaržymų kaip parama gyventojams ir verslui gali būti atsisakyta planų 10 euro centų už kilometrą padidinti kelių mokestį.
Žalieji savo ruožtu parengė degalų kainų studiją, kurioje įrodė, kad degalinės piktnaudžiauja keldamos kainas, nes iš esmės degalų kainą nustato pagal tos dienos naftos kainą, nors prekiauja iš anksčiau sukauptomis pigesnėmis degalų atsargomis.
Šį politinį chaosą ir žaidimus skirtingais argumentais taikliai apibendrino žurnalistas iš Liuksemburgo Ranga Yogeshwaras: “Jei prieš užvedant automobilį į baką būtų įberiama geriamosios sodos, būtų galima sutaupyti iki 15 proc. degalų sąnaudų. Pajuokavau. Balandžio pirmosios pokštas. Iš tiesų išeitis yra ne laikinų ir abejotinų mechanizmų kūrimas, o tiesiog mažesnis energijos suvartojimas, ir kad 15 proc. išaugusią degalų kainą būtų galima kompensuoti 15 proc. sumažintu energijos poreikiu.”

Naftos kainą labiausiai augina dirbtinai mažinama jos pasiūla ir spekuliacijos biržose.

Naftos suvartojimas per 10 metų (pokytis, proc.)
Šiaurės Amerika –0,7
Europa –0,4
Pietų ir Centrinė Amerika +25,7
Ramiojo vandenyno regionas +28,9
Afrika +35
Artimieji Rytai +55,8
Kinija +90

Gavybos apimties įtaka naftos kainai

“Brent” naftos kaina (JAV dol. už barelį)
Metai    Kaina    OPEC sprendimas
1960    2    Įkurta OPEC
1973    11,5    OPEC sumažino gavybą
1980    40    OPEC sumažino gavybą
1986    8,75    OPEC padidino gavybą
1990    41,9    OPEC sumažino gavybą
1994    12,90    OPEC padidino gavybą
2000    35,3    OPEC sumažino gavybą
2005    68,8    OPEC sumažino gavybą
2008    147,5    OPEC sumažino gavybą
2009    40    OPEC padidino gavybą
2011    110    OPEC sumažino gavybą

Populiariausio A95 benzino litro kainai perkopus 5 Lt ribą, pagal išlaidas degalams dar labiau įsitvirtinsime tarp Europos lyderių. Kiek galime tai pakeisti?

2009 m. pavasarį A95 benzino kaina perkopė simbolinę vieno euro už litrą ribą. 2010 m. peržengta 4 Lt riba, o prieš savaitę – 5 Lt viršūnė. Ekonomistai pranašauja jau šiemet pasieksiant 6–7 Lt ribą.
Paprastai kiekvieną didesnį kainų šuolį palydėdavo protestai. Planuotasis praėjusią savaitę subliūško. Susitaikėme su neišvengiamybe? Ar vienintelis protestas prieš kainas – nuosavą automobilį pastatyti į garažą?

Žaliavos kainoms įtakos turėti negalime
Mūsų 5 Lt už kiekvieną litrą A95 benzino pasidalijami taip: 52 proc. – tai mokestis už žaliavą, o 48 proc. – mokesčiai. Vadinasi, pusei kainos ir dabartiniam kainų kilimui Lietuva praktiškai negali turėti įtakos. Neramumai naftingose arabų šalyse, vis didėjanti degalų paklausa, ypač Kinijoje, senkantys naftos ištekliai kainas kelia ir kels. ES degalai brangsta ir dėl nepalankaus eurui santykio su doleriu.
Net jei Lietuvoje staiga ištrykštų ne 114 tūkst. t naftos, kiek pernai išgavo visos mūsų naftos gavybos įmonės, o kur kas daugiau, galutinė benzino kaina vairuotojui nepakistų. „Lietuvoje išgaunama nafta nedaro įtakos kainai, kaip ir įsivežama iš Rusijos, nes didmeninė kaina skaičiuojama taip: žaliavos kaina pagal bendrai nustatytą „Platts“ indeksą plius didmenininko nusistatyta vadinamoji premija“, – aiškina Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacijos (LNPPĮA) prezidentas Lukas Vosylius.
„Platts“ agentūra kasdien skelbia Europos rinkose parduodamų naftos produktų kainas, kurias surenka iš didžiųjų rinkos dalyvių pagal realiai įvykstančius sandorius, taip pat Londono biržoje atliekamus ateities sandorius. O rinkos dalyviai savo pardavimo kainas formuoja pagal „Platts“ skelbiamas, kurios naftos versle yra traktuojamos kaip rinkos kainos.
„Degalų kainos pirmiausia priklauso nuo naftos ir jos produktų kainos pasaulinėje rinkoje. Taip pat – ir nuo konkurencijos rinkoje, kuri lemia perdirbėjų ir pardavėjų antkainius, bei degalų paklausos. Negalime daryti įtakos pasaulinių naftos kainų tendencijoms ir turime laikytis ES reikalavimų mokesčių sityje. Laisvojoje rinkoje ne valstybė turi reguliuoti kainas, bet konkurencija (ypač didmeninėje rinkoje), o valstybė gali ir turi stebėti, ar nėra kartelinių susitarimų“, – pabrėžia finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
“Orlen Lietuvą” Konkurencijos taryba yra baudusi dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi.

Konkurencija mikroskopinė
Taigi šiek tiek amortizuoti kainas degalinėje galėtume, jei didmenininkai ir mažmenininkai sumažintų savo dalį. Kokio dydžio „premiją“ sau pasiskyrusi Mažeikių „Orlen Lietuva“, įmonė laiko komercine paslaptimi. Tačiau aišku, kad šis dydis nėra pastovus ir priklauso nuo daugybės aplinkybių, pradedant žaliavos pirkimo kaina ir baigiant sezoniškumu, pardavimo kiekiu ar biodegalų dalimi.
O degalinės maržą susimažino. „Tokios mažos degalinių veiklos maržos – 3–4 proc. benzino kainos – dar nėra buvę. Metų pradžioje ji siekė 6–7 proc.“, – pabrėžia L.Vosylius. Konkurencijos taryba ištyrusi taip pat pripažino, kad mūsiškė marža tokia pat ar panaši kaip kaimyninėse valstybėse.
Tačiau kodėl kintant žaliavos kainoms daug uoliau reaguojama į žaliavos brangimą nei pigimą? L.Vosylius aiškina, kad tai, pavyzdžiui, gali lemti brangiau nusipirktos atsargos. Bet negi visuomet sukaupiama brangesnių, o ne pigesnių atsargų? „Degalinės nėra labdaros organizacija“, – atkerta L.Vosylius.
Antra vertus, degalų kainodara tokia sudėtinga, kad dėl tokių neatitikimų bėdos negalima versti vien mūsų mažmenininkams. Pavyzdžiui, 2008 m. liepą nafta buvo pasiekusi rekordinę 147 JAV dolerių už barelį ribą, tačiau kainos buvo toli nuo tokių rekordų kaip dabar, nors šiuo metu barelis kainuoja 123 dolerius.
Viena aišku, kad Lietuvoje vairuotojai gali piltis degalus per daug netirdami rinkos. „Turime vienintelę „bačką“, iš kurios galime piltis benziną, – „Orlen Lietuvą“, ir visi tuos pačius mokesčius valstybei. Tad degalinių galimybės reguliuoti kainą nedidelės“, – sako LNPPĮA prezidentas.
Bet ką tuomet reiškia, kai to paties tinklo degalinės ryte nurodo vienokią kainą, o vakare jau kokiu centu kitu mažesnę? Arba, pavyzdžiui, penktadienį, degalukainos.lt duomenimis, litras A95 benzino Šilalės Šolių k. esančioje „Jozitos“ degalinėje kainavo 4,9 Lt, o Kretingos „Apoil“ degalinėje – 5,02 Lt. L.Vosylius sako, kad tai – mažmenininkų kainų karai, kai šiek tiek sumažinus kainą bandoma per didesnį vartotojų kiekį surinkti tokias pat pajamas. Tačiau jis pripažįsta, kad ir mažmeninėje prekyboje konkurencija mažoka, nes apribotos jos galimybės. „Siūlome keisti valstybės rezervo saugojimo tvarką: kitos ES šalys turi teisę saugoti savo rezervus bet kurioje ES valstybėje. Tada būtų galima importuoti daugiau degalų ir pasiūlyti palankesnę kainą“, – tikina LNPPĮA vadovas.
L.Vosylius sako norintis paneigti dar vieną mitą, kad mažmeninės kainos kilimas – džiaugsmas degalinėms, nes juk maržos procentas skaičiuojamas nuo degalų kainos. Tačiau tuomet vartotojas ima dairytis į rusų ar baltarusių degalus, suklesti kontrabanda, todėl mažmenininkai agituoja už akcizo mažinimą. Apie tai kalbama ir Latvijoje, o labai svarbu, kad kaimyninėse šalyse akcizai būtų kiek įmanoma vienodi.

Sumažinti akcizai dyzelino neatpigino
Taigi, atrodytų, vienintelis vietinis realus gelbėtojas nuo didelių kainų – Seimas. Pagal siūlomą projektą, akcizo tarifą nuleidus iki žemiausios ES reikalaujamos ribos, litro benzino kaina sumažėtų iki 30 ct.
„Finansų ministerija supranta, kad degalų kainų kilimas yra skausmingas ir gyventojams, ir verslui, o dėl logistikos gali daryti įtaką kitų produktų kainoms, tačiau atsižvelgiame ir į kitus dalykus“, – pabrėžia finansų ministrė I.Šimonytė.
Tačiau, jos manymu, akcizo mažinimas duotų labai abejotiną naudą, jeigu apskritai duotų. „Degalų kainų kilimo tendencijos tokios pat kaip kaimyninėse šalyse, vadinasi, kainų didėjimą lėmė ne mokesčių skirtumai. Be to, nereikia manyti, kad akcizų pinigai kažkur išgaruoja: daugiau nei pusė jų tenka kelių plėtrai ir priežiūrai, kita dalis – valstybės teikiamoms viešosioms paslaugoms, kuriomis naudojamės visi. Deja, siūlantieji mažinti akcizo tarifą nesiūlo, kaip kompensuoti biudžeto praradimus“, – aiškina ministrė.

Žinoma, išeitis yra – viešąjį sektorių pagaliau sumažinti pagal mūsų išgales, bet esminėms reformoms kažkodėl nesiryžtama.
Siūlantieji mažinti akcizą tikina, kad sumažėjus kainoms padidės vartojimas ir tai kompensuos akcizo sumažinimą. Tačiau 2009 m. sausį  iki 1140 Lt už 1 tūkst. litrų padidintas dyzelino akcizas tų pačių metų rugpjūtį sumažintas iki 947 Lt. Finansų ministerijos skaičiavimais, litras dyzelino degalinėse vidutiniškai turėjo atpigti apie 22 ct, bet atpigo vos 8 ct, o po trijų mėnesių grįžo į ankstesnį lygį. O vien per penkis 2009 m. mėnesius valstybės biudžetas neteko apie 60 mln. Lt pajamų.
L.Vosylius tikina, kad dyzelino kaina krito menkiau dėl žaliavos kainų svyravimų, tačiau tai vis tiek davė rezultatą, nes verslas grįžo į Lietuvos degalines. O benzino realizacijos skaičiai rodo, jog jo rinka vis traukiasi, nes arba naudojamas kontrabandinis benzinas, arba benzininiuose automobiliuose montuojama dujinė įranga.
Vis dėlto Finansų ministerija dėl akcizo mažinimo nesileidžia į kalbas, jai pritaria ir didelė dalis ekonomistų. „Gyvename ES, kur mokesčiai sudaro apie pusę degalų kainos. Lietuvoje jie mažesni už ES vidurkį, o minimalų 1,24 Lt už litrą tarifą taiko tik dvi iš 27 ES šalių. Mūsų kaimynės – Lenkija, Latvija, Estija taiko didesnį nei minimalų akcizo tarifą, kuris nuo Lietuvos  skiriasi 4–12 ct. Dyzelinui taikome vieną mažiausių akcizų ES“, – primena I.Šimonytė. Ministrė priduria, kad Lenkijoje benzinas pigesnis ir dėl Lenkijos zloto kurso svyravimo euro atžvilgiu.

Išeitis – didinti konkurenciją ir taupyti
Faktas, kad pagal degalų kainas esame „šviesiausioje“ ES zonoje, tačiau skaičiuojant pagal tai, kiek išleidžiame degalams, – „tamsiausiųjų“ dešimtuke. Mūsų išlaidos asmeniniam transportui sudaro apie 6,5 proc., Europos vidurkis siekia apie 5,5 proc., o šveicarų – vos 2,5 proc. „Tokį didžiulį skirtumą lemia mūsų darbo užmokesčio dydis ir degalų kaina. Mūsų išlaidos degalams vartojimo krepšelyje nuo 2009 m. padidėjo net 1 proc., nes darbo užmokestis mažėjo, o degalai brango. Tačiau Lietuvos gyventojai nelinkę keisti įpročių ir atsisakyti automobilių, jau greičiau namų ūkiai atsisako kitų išlaidų. Automobilių skaičius, tenkantis tūkstančiui Lietuvos gyventojų, palyginti su daugeliu šalių, didelis“, – aiškina „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.
Paradoksas, bet labiausiai degalams išlaidauja Bulgarija, vieno pigiausio Europoje benzino ir neturtingiausia ES šalis.
Nedaug tepaguodė ir ecodriving.lt lektorius Vitoldas Milius: „Alternatyvių technologijų – elektra ar vandeniliu varomi automobiliai kol kas labiau mokslininkų eksperimentai, nes jie arba labai brangūs, arba nelabai patogūs eksploatuoti. Tad kol kas degalų taupymo variantų nedaug: važinėti mažiau arba važiuoti taupiau, keičiant vairavimo įpročius. Bet vis tiek juo toliau, tuo tai kainuos brangiau.“
Išeičių Lietuvoje nedaug: nedidinti, o gal net šiek tiek sumažinti mokesčius, bet didinti konkurenciją, tobulinti viešojo transporto sistemą ir taupyti. Tačiau tai degalų kainą gali sumažinti keliolika procentų. Esminis dalykas, reikalingas, kad degalų kainos nesikandžiotų, – kelti gyvenimo lygį.

Per pastaruosius ketverius metus naftos kainos net du kartus stipriai pakirto kojas pasaulio ekonomikai. Ar turime rengtis dar vienai šoko terapijai?

Naftos kaina biržose, kaip ir benzino – Lietuvos degalinėse, praėjusią savaitę pasiekė pastarųjų dvejų metų rekordą. Degalinių švieslentėse žybsi prie penkių litų už litrą degalų artėjantys skaičiai, o naftos barelio kaina pasaulio biržose viršijo 123 JAV dolerius ir privertė Tarptautinį valiutos fondą (TVF) pripažinti, kad darosi nebejuokinga. TVF vadovė Christine Lagarde praėjusią savaitę net pareiškė, kad anksčiau pasaulio ekonomikai didžiausia grėsme buvo euro krizė, o dabar dėmesys nuo Europos nukrypo į naftą.
Naftą eksportuojančioms šalims nuo tokios grėsmės nei šilta, nei šalta: kuo brangesnė nafta, tuo daugiau jos gaus pajamų. Į žaidimą azartiškai įsitraukė ir spekuliantai, kurie, kaip senais gerais 2008-aisiais, įsitraukė į prekybos nafta karuselę ir jau sudarinėja sandorius ne tik balandžiui, bet ir gegužei. Tad pernykštė Federalinės energetikos informacijos agentūros prognozė, kad naftos kaina šiemet pasieks 125 dolerius už barelį, dabar atrodo nebe grėsmė, o siekiamybė, nes naujausios prognozės skelbia, jog naftos kaina šiemet gali kilti iki 140, o gal ir iki rekordinių 150 dolerių už barelį.

Labiausiai skaudėtų Europai
Vis dėlto naftos kaina artimiausiu metu labiausiai priklausys ne nuo spekuliacijų ar tokių “smulkmenų”, kaip silpnas JAV doleris ar mažėjančios naftos atsargos valstybių rezervuose. Mat visų dėmesys dabar nukreiptas į Iraną, ir nuo naftos priklausomas pasaulis, ypač Vakarų, sulaikęs kvėpavimą stebi, kils čia karas ar ne. Juk Iranas tiekia 4 proc. viso pasaulio naftos ir apie 10 proc. Kinijos bei, svarbiausia, Europos naftos, o kai kurios šalys mūsų žemyne nuo Irano naftos yra ypač priklausomos.
Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros (angl. IEA) duomenimis, Italija iš Irano gauna 13 proc. savo importuojamos naftos, o tai sudaro 185 tūkst. barelių per dieną. Ispanija iš Irano gauna 12 proc. naftos, arba 161 tūkst. barelių per dieną, o štai Graikija iš Teherano perka net 30 proc. visos savo suvartojamos naftos.
Beje, Iranas šioms valstybėms svarbus ne tik tuo, kad eksportuoja naftą, bet ir tuo, kad kontroliuoja Ormūzo sąsiaurį, kuriuo gabenama 20 proc. pasaulyje ir net 40 proc. Europoje suvartojamos naftos. Jei šis sąsiauris būtų blokuotas, Europos ekonomiką gali ištikti tikras šokas: bent trumpam, pasak analitikų, naftos kaina biržose gali pašokti iki 170–180 dolerių už barelį, o gal ir dar daugiau. Pavyzdžiui, “The Economist” analitikai perspėja, kad kilus karui su Iranu naftos kaina gali pasiekti ir 200 dolerių už barelį, o tai visai tikėtina prisiminus ankstesnius naftos kainų šuolius.

Į ką reaguoja naftos kainos?
Kai aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Irane kilo krizė, nafta pabrango beveik keturis kartus, o devintajame dešimtmetyje Irakui užpuolus Kuveitą ir prasidėjus Persijos įlankos karui nafta vos per pirmą mėnesį pabrango 80 proc.
Iš esmės staigūs naftos kainų šuoliai per pastaruosius 40 metų yra gana dažnas reiškinys, ir beveik visais atvejais juos lemia politiniai sprendimai arba kariniai konfliktai, net jei konfliktuojančios šalys nėra svarbiausios naftos tiekėjos. Pavyzdžiui, pernykštės suirutės Libijoje pasekmė buvo naftos pabrangimas vos per mėnesį nuo 70 iki 105 dolerių už barelį, nors pasaulinė Libijos naftos gavyba sudaro tik 2 proc. visos rinkos.
Vienintelė viltis, kad mes už litrą degalų, kaip kad gąsdina Lietuvos degalinių tinklų vadovai, nemokėsime 6 Lt, o spekuliantai už barelį naftos nebus pasiryžę pakloti 200 dolerių, šiuo metu yra naftą eksportuojančios arabų šalys, ypač OPEC. Praėjusią savaitę Kuveite šios organizacijos vadovai jau tarėsi, ką čia padarius, kad spekuliantai, sudarinėdami ateities sandorius dėl naftos, neprarastų saiko, o naftos kaina nukristų “bent” iki 100 dolerių už barelį.
Tiesa, Tarptautinė energetikos agentūra aiškina, kad tas tarimasis kol kas – tik dėl akių, nes, užuot didinę naftos gavybą, OPEC vaikinai ją tik mažina. Pavyzdžiui, IEA duomenimis, vasarį naftos buvo išgaunama 200 tūkst. barelių per dieną mažiau nei pernai, daugiausia dėl Saudo Arabijos apsisukimų mažėjimo, mat šiai valstybei kaip niekam kitam naudinga, kad naftos kuo labiau stigtų ir ji kuo labiau pabrangtų. Paradoksas, tačiau ši šalis tradiciškai neprataria nė žodžio, net jei kariniai konfliktai gresia jos pašonėje: juk tai reiškia tik naujus pretekstus naftai toliau brangti.
Saudo Arabija tylėjo, kai buvo užpultas Afganistanas. Nieko nesakė ir kai prasidėjo karas Irake. Pagaliau ši šalis susilaikė nuo komentarų prasidėjus Arabų pavasariui ir dabar, gresiant karui su Iranu, “nusiplauna rankas”, siūlydama Iraną bent laikinai pašalinti iš politinės Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono arenos, kad galėtų netrukdoma skaičiuoti pajamas iš toliau kylančių ir tikrai kilsiančių naftos kainų.

Naftos kaina
(JAV dol. už barelį)
Metai    Kaina    Įvykiai
1960    2    Įkurta OPEC
1973    11,5    Arabų naftos embargas
1980    40    Irano krizė
1986    8,75    Naftos pertekliaus krizė
1990    41,9    Persijos įlankos karas
1994    12,90    Naftos perteklius iš OPEC
1996    25,6    OPEC apribojo gavybą
2000    35,3    Irako ir Kuveito karas
2001    31,05    Rugsėjo 11-oji
2005    68,89    Uraganas “Katrina”
2006    78,65    Izraelio ir Libano karas
2008    147,5    Pasaulinė finansų krizė
2009    40    OPEC padidino gavybą
2010    70    Susilpnėjo JAV doleris
2011    110    Karas Libijoje
2012    120    Krizė Artimuosiuose Rytuose

Iškart po JAV centrinio banko (FED) antradieninio sprendimo išlaikyti itin mažas palūkanų normas bent iki 2013 metų smukusios šalies akcijų rinkos pakeitė kryptį ir pakilo labiausiai nuo pat 2009 m. Augimas tęsėsi Azijos akcijų rinkose, brango žaliavos, kilo dolerio kursas, – praneša agentūra „Bloomberg“. Vakar per vieną dieną JAV perleista apie 16,8 mlrd. akcijų – dvigubai daugiau nei trijų mėnesių vidurkis. Azijoje akcijų rinkos kilo pirmą kartą per septynias dienas. Regiono indeksas “MSCI Asia Pacific” šiandien rytą buvo pakilęs 2,4 proc. Savo ruožtu JAV doleris, investuotojams ieškant saugumo, pabrango daugumos pagrindinių valiutų atžvilgiu. Euras ir jena pigo tad dėl lėtėjančios ekonomikos Europos centrinis bankas turės sušvelninti pinigų politiką. Šiandien ryte dolerio kursas pakilo iki 1,4346 dolerio už eurą. Vakar dar mokėta 1,4376 dolerio. Iš aštuonių mėnesių žemumų pakilo ir žaliavų kainos – nafta brango 4 proc.

Nafta Jungtinėse Valstijose šiandien brangsta, nes po JAV federalinio atsargų banko pažadų išlaikyti bazinę palūkanų normą ties mažiausiu lygiu dar dvejus metus. JAV centrinio banko žengtas precedento neturintis žingsnis privertė investuotojus grįžti prie rizikingų aktyvų, dėl to akcijų indeksas “S&P” 500 ženkliai pakilo, o vario kaina šoktelėjo daugiau nei trim procentais.

Naftos kainos pakilo net neatsižvelgiant į tai, kad naftos paklausa Kinijoje liepą buvo viena mažiausių šiais metais.

Rugsėjo pristatymo termino ateities sandorių “Brent” naftos kaina padidėjo 2,28 JAV dolerio, iki 104,85 JAV dolerio už barelį. Rugsėjo pristatymo termino ateities sandorių JAV lengvos naftos barelio kaina padidėjo 2,23 JAV dolerio, iki 81,65 JAV dolerio.

Preliminariais duomenimis, naftos paklausa Kinijoje liepą išaugo 7,7 proc., palyginti su tuo pačiu rodikliu prieš metus. Birželį naftos paklausa Kinijoje augo lėčiausiai per daugiau nei dvejus metus.

Naftos eksportuotojų šalių organizacija (OPEC) ir JAV energetikos administracija (EIA) sumažino naftos paklausos augimo 2011 m. prognozę. OPEC, kuriai priklauso tokios stambios naftos eksportuotojos kaip Saudo Arabija, Venesuela, Alžyras, Iranas ir Kuveitas, tenka 40 proc. pasaulinės naftos gavybos.

OPEC prognozėmis, paklausa 2011 m. išaugs 1,21 mln. barelių per parą, arba 150 tūkst. barelių per parą mažiau nei skelbta ankstesnėje prognozėje. EIA sumažino paklausos prognozę 60 tūkst. barelių per parą, bet padidino 2012 m. prognozę. Amerikos naftos institutas (API) pranešė antradienį, kad JAV naftos atsargos per praėjusią savaitę sumažėjo 5,2 mln. barelių.

Naftos kainų svyravimo artimiausiu metu, aiškios krypties nematyti. Kol kas prognozės nesikeičia – rinkai būdingi dideli svyravimai, tad vis dar prognozuojamas lengvas Kinijos nusileidimo scenarijus gali ir nenulemti didelio naftos pigimo. Kol kas nėra dėėl ko džiūgauti ir Lietuvos vairuotojams – „Mažeikių nafta“ didmenines produkcijos kainas pradės mažinti ne anksčiau kaip po dviejų savaičių, o degalinėse kainos turėtų sumažėti dar vėliau. Žinoma, jei pasaulio ekonomikos vėl nesudrebins akcijų biržų smukimas.