"Scanpix" nuotr.

Nuo 2003 m. ilgiau nei dešimtmetį pasaulio ekonomiką veikė vis brangstanti nafta ir dujos. Tuo naudojosi šias žaliavas išgaunančios valstybės, tokios kaip Azerbaidžanas. Dabar situacija smarkiai pasikeitė, kainos smuko iki rekordinių žemumų. Ką Azerbaidžanui pavyko nuveikti per dešimtmetį ir kaip šalis pasiruošusi gyventi kitokiomis ekonominėmis sąlygomis?

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Naftos tėvynė

Kiek pasaulis žino naftą, tiek žino ir Kaspijos pakrantės „degančią žemę“. Jau 2600 m. prieš Kristų buvo žinomas „degantis vanduo“, kurį vėliau naudojo graikai, o arabai vadino „graikiška liepsna“. Beveik neabejojama, kad nafta graikus pasiekdavo iš dabartinių Baku apylinkių, kur ji atvirai telkšodavo žemės paviršiuje. Tą patį paliudijo ir garsusis keliautojas Markas Polas, šias vietas aprašęs XIV amžiuje.

1901 m. daugiau nei pusė pasaulyje išgaunamos naftos buvo iš Azerbaidžano.

1846 m. Azerbaidžane, daugiau kaip dešimtmečiu anksčiau nei JAV, buvo išgręžtas pirmas pasaulyje naftos gręžinys ir prasidėjo naftos amžius. 1901 m. daugiau nei pusė pasaulyje išgaunamos naftos buvo iš Azerbaidžano. Nuolat auganti gavyba, sparti su tuo susijusi pramonės plėtra ir plūstantys pinigai skatino atvykti tūkstančius darbininkų ir laimės ieškotojų. Tarp jų buvo ir vėliau išgarsėjęs Alfredas Nobelis, su broliais išplėtojęs didelį verslą Baku.

Nafta turėjo didžiulį poveikį vietos ekonomikai. Carinėje Rusijoje Baku tapo ketvirtu pagal dydį miestu, nusileisdamas tik Maskvai, Sankt Peterburgui ir Kijevui. Nafta buvo svarbus faktorius, todėl bolševikai po Pirmojo pasaulinio karo greitai likvidavo bandymus sukurti nepriklausomą Azerbaidžaną ir prijungė šalį prie SSRS.

„Aukso puodo“ sindromas

Vis augant naftos gavybai, 1999 m. Azerbaidžane buvo įkurtas valstybinis naftos fondas, į kurį pervedami iš naftos ir dujų uždirbami pinigai. Fondo tikslas yra finansuoti strateginius šalies tikslus. Tai sutapo su pasauliniu naftos brangimu, ir Azerbaidžaną užplūdo pinigai. Valstybės BVP visą dešimtmetį augo vidutiniškai po 13,5 procento. Politikai dosniai finansavo kariuomenę, socialines programas, buvo investuojama į kelius ir kitą viešąją infrastruktūrą. 2005 m. atidarytas naftotiekis iš Baku į Turkiją. Buvo smarkiai pakeltos pensijos ir atlyginimai, faktiškai nebeliko nedarbo problemos. Tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad skurstančių žmonių skaičių pavyko sumažinti per pusę.

Baku buvo iškelta aukščiausiai pasaulyje vėliava, buvo pakviesta dainininkė Lady Gaga, kurios honoraras už vieną dainą siekė 2 mln. dolerių.

Tačiau ne visus politikų veiksmus būtų galima pavadinti racionaliais ir pagrįstais. Kaip ir kitoms Azijos bei Artimųjų Rytų valstybėms, Azerbaidžanui irgi būdinga didybės manija ir noras pasipuikuoti. Baku buvo iškelta aukščiausiai pasaulyje vėliava (tiesa, dabar ją aplenkė dar aukštesnė Tadžikijoje), buvo pakviesta dainininkė Lady Gaga, kurios honoraras už vieną dainą siekė 2 mln. dolerių. Tai tik simboliniai veiksmai, po jų ėjo daug brangesni – Europos žaidynės, kurių vien atidarymas kainavo 100 mln. dolerių, o tai dukart daugiau nei Londono olimpinių žaidynių atidarymas, „Eurovizijos“ konkursas, „Formulės 1“ etapas ir daug kitų. Tokius veiksmus galima palyginti su kai kurių „Aukso puodo“ laimėtojų istorijomis, kai staiga atsiradę pinigai švaistomi neatsakingai.

Naftos gavyba Azerbaidžane nustelbė visus kitus verslus, buvo per daug susikoncentruota į vieną sritį. 95 proc. šalies eksporto – nafta ir dujos, o importuojama beveik viskas, net miltai duonai kepti. Trys ketvirtadaliai valstybės išlaidų priklauso nuo žaliavų. Atrodė, kad pinigai iš naftos niekada nesibaigs.

Lūkesčiai buvo nepamatuoti

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas labai taikliai apibūdino smukusias žaliavų kainas – „psichologiškai sudėtingos“. Taip vaizdžiai įvardintas šokas, kurį patyrė Azerbaidžano politikai ir visuomenė. Juk buvo tikėtasi visai ko kito, buvo kuriami visai kitokie planai ir projektai.

Azerbaidžanas vis dar kliaujasi Valstybiniame naftos fonde savo sukauptais turtais, bet vien per 2015 m. fondo kapitalas sumažėjo beveik 10 proc., o išlaidos planuojamos ir toliau.

Smukus naftos ir dujų kainoms, sumažėjo Azerbaidžano biudžeto įplaukos ir problemos greitai persimetė į kitus sektorius. Žlugo keli bankai, krito vietos valiutos manato vertė, vien per 2015 m. 52 proc., pradėjo augti valstybės skola, paaštrėjo socialinės problemos. Valstybė buvo priversta kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Sausio mėnesį ekonominės bėdos peraugo į protestus prieš valdžią, į tai administracija atsakė pensijų ir algų padidinimu bei mokesčių mažinimu duonai. Tai kainuoja, Azerbaidžanas vis dar kliaujasi Valstybiniame naftos fonde savo sukauptais turtais, bet vien per 2015 m. fondo kapitalas sumažėjo beveik 10 proc., o išlaidos planuojamos ir toliau.

Naftos kainų korekcija privertė Baku politikus rimčiau pasižiūrėti į šalį kamuojančias problemas, tokias kaip korupcija, lėšų švaistymas, ir ieškoti alternatyvų naftos pramonei.

Azerbaidžanas išlaiko potencialą

Pasaulio įvykiai smarkiai supurtė Baku politinį ir ekonominį gyvenimą, tačiau nesužlugdė valstybės sistemos. 2015 m. Azerbaidžanas, nors ir pavėluotai, ėmėsi pertvarkyti savo ekonomiką. Didelis dėmesys skirtas žemės ūkio plėtrai. 2015-ieji paskelbti Žemės ūkio metais. Labiau stengiamasi plėsti transporto sektorių ir susisiekimą. Įgyvendinamas Šilko kelias prekybai su Kinija, sujungiant geležinkelius tiek šalyje, tiek kaimynėse bei uostus prie Kaspijos. Tokios priemonės leido išlaikyti 1,1 proc. metinį ekonomikos augimą ir, žvelgiant į visą Nepriklausomų Valstybių Sandraugos regioną nuo Baltarusijos iki Tadžikijos, „degančios žemės“ šalis, atrodo, turi daug geresnę perspektyvą nei jos kaimynės.

Nors ES turi priekaištų Azerbaidžanui dėl demokratijos ir žmogaus teisių, palankiai žiūri į galimybę stiprinti energetinę draugystę.

Baku politikai vėl atsiminė ryšius su Europa ir pareiškė, kad norėtų tartis su Europos Sąjunga dėl strateginės partnerystės sutarties. O juk dar neseniai vadovų susitikime Rygoje Azerbaidžanas paskutiniu momentu atsisakė prisijungti prie bendros šalių deklaracijos, pripažįstančios kiekvienos šalies pasirinktą europinę perspektyvą. Nors ES turi priekaištų Azerbaidžanui dėl demokratijos ir žmogaus teisių, palankiai žiūri į galimybę stiprinti energetinę draugystę.

Kai kas Azerbaidžane vis dar tyliai tikisi, kad naftos bei dujų kaina greit grįš į ankstesnį lygį, ir visos problemos savaime susitvarkys, tačiau viešumoje vis labiau suprantama, kad viską statyti tik ant naftos kortos buvo klaida. Šalis gavo brangią pamoką ir dabar ėmėsi tų pačių priemonių ūkiui stiprinti, kurios išbandytos kitose šalyse, kur niekada nebuvo atrasta naftos.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 30 d.

Giedrė Gečiauskienė

Jau kurį laiką žemumose išliekančios naftos kainos, žvelgiant labai paprastai, yra puiki žinia vartotojams. Kasdieniame gyvenime jos reiškia ne tik pigius degalus, bet ir mažesnes kitų prekių kainas. Tačiau naftą išgaunančioms valstybėms dabartinės šios žaliavos kainos reiškia kylančius iššūkius siekiant subalansuoti biudžetus ir išlaikyti stabilią politinę padėtį. Kokią įtaką kainoms pastaraisiais mėnesiais daro jų veiksmai? Kaip ir kodėl naftos kainos keisis artimiausiais metais?

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Prieš gerą pusmetį iki 50 JAV dolerių už barelį nukritusios „Brent“ naftos kainos buvo vertinamos kaip neįtikėtinai žemos. Nors atrodė, kad žemiau kristi jau nebebuvo kur, naftos kaina buvo nukritusi ir žemiau 30 JAV dolerių už barelį žymos. Tokie pokyčiai tik dar kartą įrodė, kad turime pakankamai prastą nuojautą, kur gali būti naftos kainų dugnas.

Šiuo metu barelis „Brent“ naftos atsieina maždaug 36,8 JAV dolerio. Naftą išgaunančios valstybės kainą norėtų matyti gerokai aukštesnę dėl kelių priežasčių, tačiau joms kol kas sekasi sunkiai.

Valstybių pažadai riboti naftos gavybą bent kol kas nieko nekeičia.

Sausio mėnesį Saudo Arabija ir Rusija pranešė ribosiančios naftos gavybą ir taip sukėlė nemenką triukšmą. Kita vertus, triukšmas labai greitai nurimo, mat abi šalys jau tuo metu buvo pasiekusios savo gavybos rekordus, taigi žadėti daugiau nedidinti gavybos nebuvo itin sudėtinga. Tiesa, Rusijos ir Saudo Arabijos pareiškimus parėmė ir kai kurios kitos OPEC šalys, tarp kurių – Kataras bei Venesuela. Iranas šį susitarimą nieko nelaukdamas pavadino juokingu. Vėlgi, tokia pozicija nuostabos nekelia. Ši šalis kaip tik ruošiasi reikšmingai didinti naftos gavybą, o tai tapo įmanoma atšaukus sankcijas, kurias ji buvo užsitraukusi dėl savo neskaidrių atominės energetikos programų.

Tačiau minėtų valstybių pažadai riboti naftos gavybą bent kol kas nieko nekeičia. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, kalbant apie naftos gavybą, reikia pastebėti, kad paklausa rinkoje ir toliau išlieka reikšmingai mažesnė už pasiūlą. Produkcijos perteklius pasaulinėje rinkoje visus 2015 metus laikėsi ir šiuo metu išlieka 1,5-2 mln. barelių per dieną. Antra, santykinai griežta didžiųjų pasaulio ekonomikų monetarinė politika neleidžia augti infliacijai bei gyventojų pajamoms, o tai atitinkamai prilaiko pasaulinės ekonomikos augimą. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir Kinija, kurios ekonomikos tempai praranda pagreitį.

Kalbėdami apie ateities perspektyvas, laukiame ne tik spartesnio pasaulio ekonomikos augimo, bet ir laisvesnės monetarinės politikos iš didžiųjų centrinių bankų: Europos, Japonijos (ją matome šioms institucijoms nustatant neigiamas palūkanų normas) ir JAV (manoma, kad po palūkanų normos kilstelėjimo gruodį, šiemet ji keliama daugiau nebus).

Tokia monetarinė politika ilgainiui turėtų padaryti reikšmingesnę įtaką pasaulio ekonomikos augimui ir taip stumtelėti naftos paklausą. Tačiau, kaip dabar matome, šie procesai užtruks gerokai ilgiau, nei būtume drįsę galvoti prieš pusmetį. Todėl, „Danske Bank“ atnaujintomis prognozėmis, vidutinė „Brent“ naftos kaina šiais metais pasieks 38 JAV dolerius už barelį, o kitąmet pakils iki 49 JAV dolerių už barelį.

Produkcijos perteklius pasaulinėje rinkoje visus 2015 metus laikėsi ir šiuo metu išlieka 1,5-2 mln. barelių per dieną.

Laukdami kainos pokyčių ateityje, šiemet stebėsime, kaip su valstybių biudžeto iššūkiais tvarkytis sekasi naftą išgaunančioms valstybėms. Visos jos (su labai retomis išimtimis) biudžetus planavo, pasiremdamos gerokai aukštesne naftos kaina, nei yra dabar. O tai kelia nerimą, kad jautri geopolitinė situacija Artimuosiuose Rytuose bei akivaizdžios kituose regionuose išgaunančių naftą valstybių finansų problemos, ypač Venesuelos, gali pasikeisti į blogąją pusę. Naftos gavyba – viena pagrindinių industrijų šiose šalyse, tad nesant galimybių stabilizuoti trapią valstybės finansų situaciją, karštųjų taškų skaičius geopolitinės rizikos žemėlapyje gali dar labiau išaugti.

Tačiau grįžtant prie kasdieninių finansų tvarkymo, su kuo susiduria, matyt, kiekvienas namų ūkis bei vartotojas, benzinas šalyje ir toliau išliks pigus. Susirūpinimą dėl jo kainų augimo galime atidėti kitiems metams.

"Scanpix" nuotr.

Sausio 2 d. Rijade įvykdyta šiitų dvasininko šeicho Nimro al Nimro egzekucija išprovokavo nepasitenkinimo ir demonstracijų bangą šiitų teritorijose Artimuosiuose Rytuose ir pablogino ir taip įtemptus Saudo Arabijos ir Irano santykius.

Olegas Volkovas, geopolitika.lt

Pažymėtina, jog tą pačią dieną mirties bausmė buvo įvykdyta dar 46 žmonėms, iš jų 43 turėjo sąsajų su „Al Qaeda“. Interviu portalui al-monitor.com davęs nužudyto dvasininko brolis Mohammedas al Nimras šitaip pakomentavo situaciją: „Iš pradžių manėme, kad buvo norima įvykdyti mirties bausmę šeichui Nimrui kartu su „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybės“ nariais, kad būtų tam tikra sektinė pusiausvyra. Vėliau nustatėme, kad tikslas buvo atsikratyti šeicho Nimro, o teroristų vardai turėjo tapti priedanga. Tai aišku iš to, kad 42 iš 47 žmonių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, laukė egzekucijos nuo 10 iki 13 metų, o šeichas Nimras buvo nuteistas tik prieš metus.“

Saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją.

Rijadas neabejotinai tikėjosi greito atsako iš Irano. Po įsiveržimu pasibaigusios demonstracijos prie Saudo Arabijos ambasados Teherane Saudo Arabijos Karalystė nutraukė visus diplomatinius ryšius su Iranu. Jos pavyzdžiu pasekė Bahreinas, Sudanas ir Džibutis. Kiti Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos nariai – Kuveitas, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai atšaukė savo ambasadorius. Žinoma, būtų paprasta nurašyti šiuos įvykius kaip dar vieną sektinio konflikto apraišką, bet įtampa regione, kuri, anot kai kurių ekspertų, jau pasiekė Irako ir Irano karo metu tvyrojusios įtampos lygį, visų pirma turi ekonomines priežastis ir pasekmes.

Nauji vėjai senoje karalystėje

„The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas taikliai apibūdina Saudo Arabiją kaip „išsigandusią monarchiją“. Stabilumas yra vienas iš argumentų, kuriuos naudoja autokratai, o saudžių dinastija metų metus įtikinėjo savo Vakarų sąjungininkus, kad autoritarinės monarchijos stabilumas yra vertingesnis už demokratiją, piliečių laisvę ir žmogaus teises. Iki šiol karalystę iš eilės valdė šeši valstybės įkūrėjo Abdulazizo bin Saudo sūnūs, bet jau greitai valdžia turėtų pereiti į naujosios kartos rankas.

Vos metus valdantis aštuoniasdešimtmetis karalius Salmanas turėtų greitai užleisti sostą, – praeitų metų balandžio mėnesį jis paskelbė įpėdiniu savo sūnėną Mohammedą bin Nayefą, dabartinį vidaus reikalų ministrą. Antras eilėje yra trisdešimtmetis karaliaus sūnus Mohammedas bin Salmanas, jauniausias pasaulyje gynybos ministras.

Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Saudo Arabijos valdžios peripetijos dažniausiai likdavo už paslapties šydo, bet gandai apie įtampą tarp dviejų Mohammedų jau kurį laiką drebina arabų pasaulį. Šeštą dešimtmetį įpusėjęs M.bin Nayefas vertinamas kaip protingas politikas, pelnęs JAV valdininkų palankumą ir turintis patirties kovojant su „Al Qaeda“ teroristais.

Jaunesnis M.bin Salmanas savo sekėjų iškeliamas kaip ambicingas lyderis, galintis prikelti karalystę iš stagnacijos. Jaunasis princas palaiko ekonomikos diversifikaciją, didesnio masto privatizaciją ir ateities viziją, kuri yra artimesnė Jungtinių Arabų Emyratų, o ne dabartiniam Saudo Arabijos modeliui.

Princo kritikai vadina jį impulsyviu ir nepatyrusiu, apeliuodami į jo remiamą nesėkmingą karą Jemene prieš Irano palaikomus šiitų sukilėlius, kainavusį karalystei milijardus dolerių.

Tikroji naftos kaina

Šalį krečia ne tik politinė krizė, susijusi su karaliaus įpėdinystės klausimu, bet ir ekonominiai sunkumai. 2015 metais šalies biudžeto deficitas buvo beveik 98 mlrd. JAV dolerių.

Rijado sprendimas padidinti naftos gavybos mastus, norint susilpninti konkuruojantį Iraną ir skalūninės naftos eksportuotojus, baigėsi dideliu naftos kainų nuosmukiu. Naftos barelis 2014 metais kainavo 100 dolerių, o dabar kaina yra nukritusi žemiau 30 dolerių ribos. Šaliai, kurios 75 proc. biudžeto įplaukų atkeliauja iš naftos pramonės, ši padėtis kelia rimtą ekonominę grėsmę.

Anot Tarptautinio valiutos fondo ekspertų, jei naftos kaina išliks žemesnė nei 50 dolerių už barelį, Saudo Arabija neteks visų savo lėšų per penkerius metus. Ta pati padėtis ištiktų ir kitus OPEC narius. Pasak ekspertų paskaičiavimų, Saudo Arabija galėtų subalansuoti biudžetą, jei jos parduodamos naftos kaina būtų 106 doleriai už barelį.

Verta pažymėti, kad Irano padėtis atrodo kur kas geriau, nes, ekspertų skaičiavimais, jei naftos kainos išliktų žemos, Iranas galėtų išsilaikyti dešimtmetį. Dar geresnės yra Kuveito, Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų perspektyvos. Jie turi pakankamus fiskalinius buferius, padėsiančius nenuskursti, jei naftos kainos išliktų žemos. Saudo Arabijos Karalystės iždas taip pat kenčia dėl karinių išlaidų. Karas Jemene prieš šiitų sukilėlius jau pareikalavo ne vieno milijardo dolerių.

Saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius.

Dėl šių priežasčių Saudo Arabija, atskleidusi 2016 metų biudžeto planą, paskelbė apie precedento neturinčius griežto taupymo planus. Vyriausybė jau padidino benzino kainą 50 proc., sumažino subsidijas elektrai, vandeniui ir kitoms paslaugoms, už kurias šalies gyventojai nebuvo pratę mokėti.

Prognozuojama, kad vyriausybė bus priversta atsisakyti dar dalies piliečiams taikomų lengvatų, o galbūt netgi pradėti rinkti mokesčius. Pasak buvusio JAV ambasadoriaus Saudo Arabijoje Roberto Jordano, „saudžių dinastija naudojosi ekonominiais svertais, kad papirktų savo piliečius. Pagrindinis režimo svertas buvo tai, kad žmonės nemokėjo mokesčių, todėl nesitikėjo atstovavimo valdžioje. Jeigu valdžia pradės rinkti mokesčius, tikėtina, kad prasidės politiniai neramumai.“

Iranas – dabar ir ekonominė grėsmė

Iranas Artimuosiuose Rytuose yra didžiausias Saudo Arabijos varžovas, su kuriuo karalystė netiesiogiai kariauja Jemene ir Sirijoje. Iki šiol Saudo Arabija mėgavosi visapusišku JAV palaikymu, bet atramos Artimuosiuose Rytuose vaidmuo neatrodo toks užtikrintas, Iranui skaičiuojant dienas iki Vakarų šalių sankcijų panaikinimo.

Šis svarbus žingsnis leis užsienio įmonėms laisviau plėsti savo veiklą šalyje, bus panaikintas 100 mlrd. dolerių vertės iranietiškų aktyvų įšaldymas. Taip pat tikimasi, kad Iranas padidins naftos eksportą, įvesdamas dar daugiau produkto į jau perpildytą rinką.

Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų.

Irano ir Saudo Arabijos tiesioginis karas yra mažai tikėtinas, ypač dabar, kai tirpsta ledai tarp Irano ir Vakarų šalių. Nepaisydama to, politinės ir ekonominės krizės ištikta Saudo Arabija nemažina išlaidų gynybai. Iranui siekiant vis svarbesnio vaidmens Artimuosiuose Rytuose, galima tikėtis naujų Saudo Arabijos provokacijų, kurių tikslas – Irano radikalų atsakas, dar kartą diskredituosiantis šalį pasaulio bendruomenės akyse.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 29 d.

R.Abramovičius (dešinėje) / "Scanpix" nuotr.

Naftos kainoms nukritus žemiau 28 dolerių už barelį ir Rusijai vis labiau grimztant į nežinią, milžiniškus nuostoliu skaičiuoja ir garsieji rusų oligarchai. Pasak “The Telegraph”, baigėsi jų dominavimo era.

Pasak “Bloomberg” milijardierių indekso, 13-a Rusijos turtingiausiųjų neteko daugiau nei 11 mlrd. dolerių per pastarąsias dešimt dienų, kai naftos kaina nukrito žemiau 30 dolerių už barelį. Vienas garsiausių oligarchų – Romanas Abramovičius, kuris susišlavė milijardus iš naftos milžino “Sibneft” pardavimo ir valdo anglų futbolo klubą “Chelsea”, neteko maždaug 820 mln. dolerių. Kito rusų turtuolio – Ališerio Usmanovo, kuris laikomas plieno magnatu ir valdo trečdalį “Arsenal” futbolo klubo, piniginė suplonėjo 910 mln. dolerių nuo metų pradžios.

Plieno iki kasybos sektoriaus akcijų vertė, kaip ir Rusijos rublio, krito. Vienas turtingiausių Rusijos žmonių, turtus susikrovęs iš kasybos, Vladimiras Potaninas, neteko 1,3 mlrd. dolerių ir jo turtas susitraukė iki 13,3 mlrd. dolerių. Rusijos dujų giganto “Novatek” vadovas Leonidas Michelsonas bejėgiškai stebėjo, kaip jo kompanijos vertė nukrito 1,5 mlrd. dolerių

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Naftos kainoms “pramušus” dar vieną dugną, automobilių vairuotojai gali tikėtis pigesnio kuro. Tačiau kaip tai atsilieps visai Lietuvos ekonomikai? SEB banko ekspertų teigimu, bus tiek pozityvus, tiek neigiamas poveikis.

Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano  Nausėdos, sparčiai krintant naftos kainoms, Lietuva laimi iš pigesnio energetikos išteklių importo, tačiau, kita vertus kyla globalinės ekonomikos destabilizacijos pavojus.

Lietuvos kaip energetikos išteklius importuojančios valstybės statusas leidžia džiaugtis gerėjančiu eksporto konkurencingumu pingant naftai, tačiau šio privalumo nereikėtų suabsoliutinti.

Ypač skaudžiai dėl žemų naftos kainų kenčia kaimyninė Rusija, kuri, nepaisant sankcijų ir ekonomikos krizės, išlieka svarbiausia Lietuvos užsienio prekybos partnere. Vis gilyn į dugną neriančios naftos kainos verčia mažinti daugelio šalių infliacijos prognozes ir skatina Europos centrinį banką bei daugelį kitų pasaulio centrinių bankų laikytis itin žemų palūkanų normų politikos.

„Lietuvos kaip energetikos išteklius importuojančios valstybės statusas leidžia džiaugtis gerėjančiu eksporto konkurencingumu pingant naftai, tačiau šio privalumo nereikėtų suabsoliutinti“, – teigia G.Nausėda.

Anot ekonomisto, naftos kainų mažėjimas yra globalus reiškinys, todėl mūsų gamintojų situacija, palyginti su konkurentais, keičiasi gana nežymiai.

Vis dėlto darbo užmokesčiui lenkiant darbo našumo didėjimą, pradėjo augti vienetinės darbo užmokesčio sąnaudos ir šis reiškinys yra būdingas būtent Baltijos šalims. Pripažįstant, kad Lietuvai reikia sparčiai vytis Vakarų Europą vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, verslui būtina ieškoti darbo našumo didinimo rezervų, siekiant išlikti konkurencingu vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

"Scanpix" nuotr.

“Brent” rūšies naftos kaina dabar žemiausia nuo 2004-ųjų ir vis didėjantis naftos perteklius skatina prognozes, kad kainos dar labiau kris. “Brent” rūšies naftos kaina ateities sandoriams pirmadienį siekė 36,05 dolerio už barelį. T.y. šiemet kaina nukrito 36 proc.

Ekspertų teigimu, artimiausiu metu naftos kaina išliks žema, nes OPEC nemažina gavybos ir tikisi kiekiu kompensuoti kainos smukimą. Be to, prognozes, kad naftos pasiūla viršys paklausą skatina ir JAV Kongreso sprendimas panaikinti draudimą eksportuoti amerikietišką naftą. Taip pat į naftos rinką ateina Iranas.

Pasak “Financial Times”,  “Oxford Economics” skaičiuoja, kad kaskart naftos kainai nukritus 20 dolerių, globalios ekonomikos augimas padidėja 0,4 proc. per 2-3 metus. Panašiai kalba ir Tarptautinio valiutų fondo ekspertai.

Iš kritusių naftos kainų labiausiai išloš kylančios ekonomikos. Neturėtų liūdėti ir šalys su išsivysčiusiomis ekonomikomis.

Jei bendrai pasaulio ekonomikai žemos naftos kainos yra teigiamas dalykas, tai kalbant apie skirtingas valstybes, skirtingas ir poveikis joms. Didžiosios laimėtojos – valstybės, kurios naudoja daug energijos ir yra labai priklausomos nuo naftos importo. Pasak “Moody’s”, labiausiai dėl kritusių naftos kainų turėtų džiaugtis tokios valstybės, kaip Indija ir Indonezija.

“Oxford Economics” išanalizavo 45 skirtingas šalis ir taip pat mano, kad iš kritusių naftos kainų labiausiai išloš kylančios ekonomikos. Neturėtų liūdėti ir šalys su išsivysčiusiomis ekonomikomis. Tiesa, jų BVP priklausomybė nuo kiekvieno naftos dolerio yra mažesnė, todėl ir teigiamas efektas mažesnis.

Naftos eksportuotojams džiaugtis tikrai nėra ko. “Moody’s” spėja, kad Rusija ir Venesuela skaudžiausiai nukentės, nes netaupė, kai maudėsi naftos piniguose. Pirmadienį kartu su naftos kaina vėl krito ir Rusijos rublis.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Žygimantas Mauricas

Pagaliau pavyko įminti žemų naftos kainų mįslę: Dėl visko kaltas “Trolis” Mumis ir “Nykštukas” Snufkinas. O rimtai, tai tokios kainos darosi nebejuokingos ne tik Rusijai, bet ir pačiai Saudo Arabijai, kurios valdžios sektoriaus deficitas šiais ir kitais metais sieks virš 20% BVP (!!!). Tad Saudo Arabija privalės rinktis iš šių variantų:

1. Žengti Lietuvos keliu ir karpyti biudžeto išlaidas (vidinė devalvacija)

2. Žengti Rusijos keliu ir devalvuoti savo valiutą (išorinė devalvacija)

3. Imtis priemonių naftos kainų kėlimui (OPEC’as)

4. Naudoti savo sukauptus rezervus (~750 mlrd. JAV dolerių)

5. Skolintis su bankroto perspektyva

6. Suorganizuoti/paaštrinti karinį konfliktą

Kadangi Saudo Arabijoje per metus vien gyventojų skaičius išauga 500 tūkstančių, o biudžeto išlaidos – po 10-20% (pvz. nuo 2009 metu biudžeto išlaidos išaugo 2 kartus) – pirmas variantas itin mažai tikėtinas. Antras variantas taip pat mažai tikėtinas, nes, priešingai nei Rusija, Saudo Arabija visai nieko negamina pati (naftos produktų eksportas Saudo Arabijoje – 90% viso eksporto vs. 70% Rusijoje), tad importo pakeitimo programa ten neveiktų… Trečias variantas šiuo metu mažai įmanomas (Iranas), o ketvirtas nebūtų labai populiarus tiek visuomenės akyse tiek patiems politikams (nes reikėtų parduoti savo turimas investicijas)… Tad lieka penktas ir šeštas variantas, ką Saudo Arabija šiuo metu sėkmingai vykdo. O būtent tolimesni Saudo Arabijos veiksmai, mano nuomone, ir bus didžiausią grėsmę keliantis faktorius 2016 metais (beje, Saudo Arabija ginklavimuisi išleidžia praktiškai tiek pat lėšų kaip ir Rusija).

Brangstanti nafta ir krentantis euro kursas – dvigubas vėzdas, keliantis degalų kainas Lietuvoje į naujas aukštumas. Pasaulio rinkos pagerėjimo artimiausiu metu nežada – naftos paklausą augina Azija ir atgyjanti JAV ekonomika, o eurą tebesmukdo Graikijos bėdos ir ekonominė stagnacija.

“Nordea Markets” vyriausiasis vadybininkas Jaroslavas Suchodolskis teigė, kad pagrindinė žaliavos brangimo priežastis yra pasaulio makroekonominė padėtis, trečiadienį rašo “Verslo žinios”.

“Visas pasaulis šiemet laikosi neblogai ir svarstymus apie galimą dvigubą nuosmukį Azijoje, ypač Kinijoje, jau pakeitė perkaitimo grėsmė. Ekonomikai augant, visi rodikliai rodo, kad laipsniškai nafta ir toliau brangs, – teigė J.Suchodolskis.

Pasak dienraščio, nuo šių metų pradžios “Brent” rūšies nafta Londone pabrango 7 proc. iki 86,3 dolerių už barelį, tuo pat metu euro kursas dolerio atžvilgiu žemyn smigo 7,2 proc. Todėl eurais perskaičiuota naftos kaina nuo metų pradžios yra išaugusi daugiau nei 15 proc. iki 64,85 eurų už barelį, o nuo 2009-ųjų pradžios euro zona, ir Lietuva, kurios valiuta susieta su euru, naftą perka 40 proc. brangiau. Tokios brangios naftos euro zonoje nebūta pastaruosius 18 mėnesių.

“Atsigaunant pasaulio ekonomikai, nenustebčiau, jei naftos kaina šiemet perliptų 100 dolerių už barelį ribą. Tai yra psichologinė riba, tačiau ją peržengus išaugtų spekuliantų lūkesčiai, kad vėl grįšime prie rekordų ties 150 dolerių už barelį, kur buvome prieš finansų krizę”, – įspėjo J.Suchodolskis.

Pastarosiomis dienomis Lietuvos degalinėse benzino ir dyzelino pabrangimą iki rekordinių aukštumų, pasak bendrovės “Orlen Lietuva” atstovo spaudai Jaceko Komaro, lėmė naftos kaina, dolerio kursas bei mokesčiai.

“Daugiausia tokias degalų kainas lemia trys priežastys – naftos kaina, nuo kurios priklauso apie 90 proc. perdirbimo sąnaudų, taip pat dolerio kursas euro atžvilgiu. Kurso pokytis 1 centu Lietuvoje iškart atsiliepia keliais centais. O trečia priežastis – mokesčiai. Nuo 55 proc. iki 63 proc. didmeninėje rinkoje sumokamos degalų kainos atitenka biudžetui”, – tikino J.Komaras.

“Orlen Lietuva” deklaruoja degalų kainą Lietuvoje apskaičiuojanti taikydama formulę pagal pasaulines degalų kainas, kurios kas dieną nustatomos trijuose uostuose (Amsterdame, Roterdame ir Antverpene), tačiau rinkos dalyviai vertina, kad šioje formulėje įtraukta ir “monopolininko marža” – tą atspindi faktas, kad “Lukoil” degalų tanklaiviu sugebėjo parsigabenti pigiau.