Visko pamatyti tikrai nepavyks, todėl siūlome iš anksto rinktis, į kurį sostinės teatrą sukti šurmuliuojančioje Kultūros naktyje.

Taip jau yra, kad Lietuvoje Kultūros naktis gerokai populiaresnė už Kultūros dieną, švenčiamą balandžio 15-ąją ir patvirtintą Seimo kaip atmintina valstybėje diena. Galima į tai žiūrėti ramiai, o galima ironizuoti, kad kultūriniu požiūriu Lietuva iš tiesų tebeglūdi gilioje naktyje, todėl toks žmonių pasirinkimas visiškai natūralus.
Tačiau šios interpretacijos nė trupučio nerūpės tiems, kurie vėlų ir, tikėkimės, gražų ateinančio penktadienio vakarą neišdundės į daržus ar sodybas, o vaikštinės po romantiškai temstančią sostinę.
Atrakcijų joje netrūks, nes per vieną naktį ketinama pakviesti į pusantro šimto renginių. Apie visus viename straipsnyje nepapasakosi, todėl šįkart pasirinkome tyliausius – teatrinius Kultūros nakties susitikimus. Jau aštuntą kartą Vilniuje rengiamame vienos nakties kultūros ir meno festivalyje šįmet, pažymėdami Teatro metus, dalyvaus daugelis miesto teatrų. O kadangi festivalio renginiai yra nemokami, vadinasi, turėsime unikalią progą apsilankyti teatruose be bilieto.

Gedimino prospekte – gyvų gėlių muzika
Nacionaliniame dramos teatre birželio 20-oios vakarą numatyti du renginiai: danų režisierė Kirsten Dehlholm pristatys muzikinę-vizualinę spektaklio „Kosmosas+“ versiją, o artėjant vidurnakčiui, žiūrovai bus pakviesti į muzikinę-poetinę kompoziciją „Gėlių muzika“.
Audiovizualinėje spektaklio „Kosmosas+“ variacijoje daugiausia dėmesio skiriama muzikai ir vaizdo projekcijoms. Didžiojoje teatro scenoje saulės sistema, galaktikos, tamsioji energija ir materija, raudonosios milžinės, supernovos ir meteoritai susilies į galingą kosmoso alsavimą, kurį žiūrovai pajaus per garsus ir vaizdus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Po darbo savaitės vilniečiams išsimiegoti nepavyks, nes naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniuje vyks „Kultūros naktis“, pretenduojanti tapti masiškiausiu Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo kultūriniu renginiu. Per vieną naktį sostinėje vyks 165 renginiai, kuriuos rengs daugiau nei 700 menininkų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Prezidentūros rūmų kieme bus galima išvysti gruzinų choreografinę dramą „Karmen“, Vilniaus Rotušėje vyks armėnų “Khachaturian trio” koncertas, nusistovėjusį miesto ritmą sudrumsti mėgins iš Ispanijos atvykstanti gatvės klounada „Su Seso taladro“. Sugrįš ir tradicinė kino ant žolės programa, Petras Geniušas vėl skambins fortepijonu Lukiškių aikštėje, o Domantas Razauskas su gitara bardų gerbėjų lauks “Rotondoje”.

Žmonių patirtys jungiasi į pasakojimus, o šios – į gyvenimo istorijas. Artimos bendražmogiškai patirčiai ir iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos, pasakojimai, juokingi nutikimai seniau tapdavo pasakojamosios tautosakos dalimi. Pasikeitus laikmečiui ir gyvenimo būdui, gyvenimiškos paprastų žmonių istorijos nunyksta artimųjų atmintyje, neparašytuose dienoraščiuose, tarp globos namų sienų.

Instaliacija „Tylioji istorija“, kurią sudaro vaizdo įrašai ir fotografijos, yra aliuzija į šiandienę tautosaką. Instaliacijos vaizdo įrašuose – Panevėžio šv. Juozapo globos namų gyventojų gyvenimo istorijos, kupinos kasdienių ir neįtikėtinų atsitikimų, laimės ir skausmo patirčių, perteikia laikinumo suvokimą, mirties nuojautą. Kūrinys tyrinėja erdvę tarp gyvenimo ir mirties. Gyvenimo trapumo, laikinumo ir mirties temos skatina giliau vertinti šiandienos kultūros ir socialinius procesus.

Panevėžio Šv. Juozapo globos namai veikia nuo 2009 m. Juose gyvena 75 pagyvenę asmenys, turintys fizinę negalią ar nepajėgiantys gyventi vieni. Globos namų gyventojais rūpinasi 14 socialinių darbuotojų ir viena užimtumo specialistė. Dauguma gyventojų – panevėžiečiai, kai kurie – atvykę iš gretimų Lietuvos miestų ir rajonų.

Paroda „Tylioji istorija“ yra bandomojo socialinio meno projekto „Menas žmogaus gerovei“ programos, įgyvendintos Panevėžio šv. Juozapo Globos namuose, dalis. 2012 m. Vilniuje ir Panevėžyje įgyvendintas projektas „Menas žmogaus gerovei“ siekė pasitelkti profesionalųjį meną stiprinti asmenų gerovę ir sveikatą.

Parodos atidarymas 2013 m. kovo 6 d., 18.00 val.

Nuvilnijusi aštuntoji „Tyrėjų naktis” pritraukė daugiau nei dešimt tūkstančių mokslo entuziastų. Didžiausio dėmesio, pasak organizatorių, sulaukė teisioginę naudą siūlę įvykiai ir mokslininkai, kurie į mokslo pažinimo šventę kvietė viešose miesto erdvėse. Visoje Lietuvoje vykusiuose renginiuose įdomybių atrado ir vaikai, ir senjorai, o beveik 100 mokyklų surengė „Tyrėjų naktį” po savo stogu.

„Itin daug dalyvių pritraukė tos vietos, kuriose lankytojams buvo siūloma praktinę mokslo nauda akimirksniu – pavyzdžiui Kaune galima buvo išsitirti geriamo vandens kokybę. Ši vieta sulaukė net ir vilniečių dėmesio. Botanikos sode vykusiose buityje panaudojamo augalų klonavimo pamokose norinčių buvo daugiau nei vietų. Tai puikūs pavyzdžiai, kad mokslas kuria vertę žmogui čia ir dabar. Mokslas kuria vertę kasdieniam žmogaus gyvenimui kiekviename jo žingsnyje.” – teigia viena iš „Tyrėjų nakties” organizatorių dr. Vilmantė Pakalniškienė.

Didelius žmonių srautus pritraukė viešose, mokslui neįprastose miesto erdvėse vykę renginiai. Vienas iš tokių – senamiestyje esantis Vilniaus kino teatras „Pasaka”, kuriame buvo surengta diskusija apie mokslininko darbo prigimtį, motyvaciją ir žmonijai nešamą naudą. Gretimoje salėje iki vidurnakčio vyko mokslo fantastikos filmų peržiūros: 1902 metų filmas „Kelionė į mėnulį”, 1931 metų „Frankenšteinas” bei 1927 m. „Metropolis” pritraukė pilną kino salę.

Čia pat vyko ir moksleiviams rengto trumpųjų filmukų konkurso „Distiliuotos idėjos” finalas bei apdovanojimai. Mokiniai buvo kviesti išradingai papasakoti pasauliui apie žmonių gyvenimą pakeitusią mokslinę idėją, atradimą ar išradimą. Sumaniausiu filmuku komisija pripažino Žilvino Versecko sukurtą pasakojimą apie galybę laiko taupantį išradimą – brūkšninius kodus. Moksleivis laimėjo iPad’ą. Tuo tarpu daugiausiai peržiūrų sulaukęs Ričardas Stankevičius pasakojo apie iPhone’o privalumus. Šį telefoną moksleivis ir gavo dovanų nuo konkurso organizatorių.

„Tiek mokiniams rengtas konkursas, tiek šiemet prie „Tyrėjų nakties” prisijungusios mokslo sritys – tokios kaip žemės ūkis, didesnis socialinių ir humanitarinių sričių mokslininkų būrys – įkūnija mūsų siekį parodyti visą mokslo spektrą, o taip pat – norą į mokslo verpetą įsukti žmones ne tik vieną dieną per metus. Nes tikiu, kad naktyje lankęsi mokiniai apsvarstys pasirinkti mokslininko karjeros kelią. Juk šis, visoje Europoje vykstantis renginys, tam tikra prasme, yra atvirų durų dienos mokslo profesijoje,” – teigia vienas iš renginio organizatorių Baltijos pažangių technologijų instituto direktorius dr. Tomas Žalandauskas.

„Tyrėjų naktyje“ dalyvauja daugiau nei 30 Europos šalių, t.y. daugiau nei 300 Europos miestų. „Tyrėjų naktis” – Europos Komisijos iniciatyva. Lietuvoje šiemet didžioji dalis renginių vyko Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Molėtuose.

Projektą „Tyrėjų naktis 2012” įgyvendino Socialinių inovacijų institutas kartu su partneriais: Aleksandro Stulginskio universitetu, Baltijos pažangių technologijų institutu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Šiaulių universitetu, Vilniaus universitetu, Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Prie projekto kviečiamos jungtis visos bendrojo lavinimo mokyklos.

Ketvirtąjį kartą kauniečiai ir miesto svečiai pramogaus naktį – rugsėjo 14 dieną Kaune šurmuliuos nemokamas kultūrinis ir pramoginis renginys miestui „Kauno naktys: kultūra ir aš”, kurį organizuoja asociacija „Idėja Kaunui“. Šiais metais kultūros naktis siūlo daugiausiai nemokamų renginių, kurių tarpe bus ir egzotinių šokių pamokos iš Afrikos ir Karibų salų.

Afrikietiškas, jausmingas dviejų sielų šokis Kizomba, žaismingoji Semba, pašėlęs Kuduro, linksmasis Funana, Dominikietiška Merengue, Bachata, Kubietiška Salsa – tai šokiai, kurių pagrindu Lietuvoje, kaip ir visame Pasaulyje, susiformavo social dance kultūra (kuomet šokis iš parodomojo meno evoliucionuoja į bendravimo priemonę). Į Lietuvą atvežę Bachatos, Merengue, Kizombos ir Sembos šokius Afrolatin šokių studijos „Souls“ vadovai Šarūnas ir Giedrė Kondratai sako: „Nesvarbu, kiek tau metų, ar moki šokti, ar ne, turi partnerį, o gal jo ieškai, svarbu tik tai, kad energija visad nuveda ten, kur lemta būti – į Namus. Mes nuoširdžiai kūrenam ugnelę ir laukiam jūsų“.

Rugsėjo 14 dieną, 20.30 – 23:30 šalia klubo „Latino Glamour“ (Vilniaus g.22) bus vedamos nemokamos iš Afrikos ir Karibų salų kilusių šokių pamokos. Kauniečiai ir Kauno miesto svečiai turės unikalią galimybę ne tik pasižiūrėti bet ir patrepsėti egzotinių kultūrų liaudies šokių ritmu. Giedrė ir Šarūnas žada linksmų improvizacijų, šviesių atradimų bei žaismingo bendravimo sklidiną laiką nuotaikingos muzikos fone.

Afrolatin šokių studijos „Souls“ interneto svetainė: www.souls.lt

Susiję pranešimai ir nuorodos:

http://zebra.15min.lt/lt/laisvalaikis/renginiu_naujienos/i-vilniu-atvyksta-egzotisko-sokio-guru-k-lima-258962.html – Į Vilnių atvyksta egzotiško šokio guru K. Lima

http://www.alfa.lt/straipsnis/14557685/I.festivali.Afrikos.dienos.2012.sokiu.studijos.Souls.atvezti.afrikietiski.sokiai=2012-05-16_11-16/ – Į festivalį „Afrikos dienos 2012“ šokių studijos „Souls“ atvežti afrikietiški šokiai.

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=LqB1SXsj5Sk – ONE LOVE message from SOULS

Antradienį, rugpjūčio 7 d. Palangoje, Gintaro muziejaus terasoje suskambės klasikinės muzikos garsai – visą savaitę klausytojai kviečiami gėrėtis „Nakties serenadų“ festivalio 42-ojo sezono koncertais.

Vienoje iš gražiausių pajūrio vietų rengiamos „Nakties serenados“ – ypatingą atmosferą skleidžiančių renginių ciklas, suartinantis klasikinės muzikos atlikėjus ir klausytojus. Lietuvos nacionalinė filharmonija šį unikalų Lietuvos kamerinio orkestro koncertų ciklą Gintaro muziejuje Palangoje rengia nuo 1971-ųjų, kasmet vasaros vakarais klausytojai kviečiami gėrėtis muzika atvirame ore.

Pasak Lietuvos kamerinio orkestro direktoriaus Egidijaus Mikšio, dešimtmečius populiarumo neprarandančios „Nakties serenados“ Palangoje jau tapo tradicija daugeliui klasikinės muzikos gerbėjų. „Didžioji dalis klausytojų, be abejo, yra lietuviai, tačiau įdomu tai, kad sulaukiame nemažai svečių iš Rusijos. Tai – ypatinga publika, Rusijos intelektualai, kuriems ši muzika yra brangi“, – sakė D. Mikšys.

XIX a. pabaigoje šalia Baltijos jūros pastatytos neoklasicistinio stiliaus grafų Tiškevičių rezidencijos ir garsaus kraštovaizdžio architekto Édouardo François André suprojektuoto parko romantiška aplinka nuostabiai dera su rūmų terasoje skambančia gracinga klasika ir vilioja ne tik pajūrio poilsiautojus, bet ir žymius muzikos atlikėjus. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius „Nakties serenadų“ scenoje su Lietuvos kameriniu orkestru koncertavo daugybė iškilių Lietuvos ir užsienio menininkų: smuikininkai Gidonas Kremeris, Olegas Kaganas, Tatjana Grindenko, Susanna Yoko Henkel ir Vilhelmas Čepinskis; violončelininkai Natalija Gutman, Karina Georgian, Markas Drobinskis, Vytautas Sondeckis, Denisas Šapovalovas; klarnetistas Eddy Vanoosthuyse’as, trimitininkas Andrejus Kavalinskis bei kiti.

„Rengdami repertuarą atsižvelgėme į tai, kad „Nakties serenados“ skamba atvirtoje erdvėje, tad muzika turi būti greitesnė, gyvesnė, o kūrinių nuotaika – šventinė, pritaikyta lauko sąlygoms. Be abejo, kaip ir kasmet, „Nakties serenadose“ skambės W. A. Mozarto „Mažoji nakties muzika“, – sakė E. Mikšys.

Nepaprastai populiarų ir plačiai išgarsėjusį renginį inicijavo pagrindinio „Nakties serenadų“ atlikėjo – Lietuvos kamerinio orkestro vadovas ir dirigentas prof. Saulius Sondeckis. Drauge kurtas muzikos vasarų Palangoje tradicijas šiandien orkestras puoselėja su nauju meno vadovu ir dirigentu, smuikininku Sergejumi Krylovu, kuris pagarbą tradicijoms derina su novatoriškais sprendimais ir idėjomis.

Festivalio „Nakties serenados“ (Gintaro muziejaus terasa, Vytauto g. 17, Palanga) programa:

Rugpjūčio 7 d., antradienis. Orkestro muzikos koncertas. Lietuvos kamerinis orkestras, solistai: Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Merūnas Vitulskis (tenoras), dirigentas Modestas Pitrėnas: W.A. Mozart, G. F. Handel, J. Haydn, G. Donizetti, G. Bizet, F. Lehar.

Rugpjūčio 8 d., trečiadienis. Orkestro muzikos koncertas. Lietuvos kamerinis orkestras, solistė Sefika Kutluer (fleita), dirigentas Modestas Pitrėnas: J. Pachelbel, G. Holst, A. Vivaldi.

Rugpjūčio 9 d., ketvirtadienis. Orkestro muzikos koncertas. Lietuvos kamerinis orkestras, solistė Nadežda Chadževa (mecosopranas), dirigentas Robertas Šervenikas: G. F Handel, W. A. Mozart, O. Respighi.

Rugpjūčio 11 d., šeštadienis. Orkestro muzikos koncertas. Lietuvos kamerinis orkestras, solistai Sergej Krylov (smuikas), Maksim Rysanov (altas): F. Schubert, D. Tabakova, W. A. Mozart.

Koncertų pradžia – 20 val.

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Vilniuje jau šeštą kartą vyks “Tebūnie naktis” - aikštes, skverus, kiemelius, parkus, terasas ir netikėčiausias miesto erdves užtvindys įvairiausių meno rūšių projektų pristatymai. Šeštadienį nuo 18 val. miesto aikštės virs šokių mokyklomis po žvaigždėmis, parkai – didelėmis kino salėmis ant žolės, upė pasipuoš instaliacijomis, šviečiančiais labirintais, bažnyčios prabils naktiniais klasikos, roko, vargonų koncertais, siaurose gatvelėse bus vaidinami spektakliai, iš balkonų dainuojamos meilės dainos, švies rankų darbo žibintai, bus skaitoma poezija. Muziejai vilniečius ir miesto svečius vilios muzikiniais spektakliais ir animacija.

Dovana Lietuvai – jautriai nutapytas pokario Vilnius

Trečiadienį 17 val. 30 min. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre duris atvers žydų kilmės lietuvių dailininko Rafaelio Chvoleso tapybos darbų paroda “Leidžiama išvežti”. Šis menininkas, gyvenęs Vilniuje keliolika metų po Antrojo pasaulinio karo, tapė sau brangius Vilniaus miesto kampelius, gatves, griuvėsius – viską, ką norėjo įamžinti įsigalint stalinistiniam monumentalumui. Dailininkui puikiai pavyko atsilaikyti prieš sovietinę kultūros cenzūrą, o 1981 m. Paryžiuje jis pelnė Academie Europeene des Beaux Arts apdovanojimą.

Parodos, kuri Vilniuje veiks iki rugsėjo 21 d., eksponatus Lietuvai padovanojo menininko sūnūs Alexanderis ir Milijus Chvolesai.

Šį kartą siūlome ištrauką iš egzotiškos knygos, verčiančios juoktis ir liūdėti, susimąstyti ir svajoti; iš knygos, kiekvieno skaitytojo klausiančios – o kokia pasaka slypi tavo širdyje? Šios knygos pavadinimas – “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” ir ji netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose.

Kai aš buvau aštuonerių, tėvas grįžo iš kelionės po Rytus, nešinas dviem raugintos odos lagaminais, prikrautais lauktuvių, o jam iš paskos sekė storas šveplas rudaplaukis vyriškis. Mano vaikystėje į mūsų namus be paliovos tai ateidavo, tai iš jų išeidavo žmonės. Dažniausiai aš net nežinojau, kas jie tokie. Kiek supratau, žmonės būdavo labai įvairūs, skirtingi, ateidavę pas mus todėl, kad čia gyveno mano tėvas.
Rudaplaukis šveplys įsikraustė į palėpės kambarį, iš kurio kartais išeidavo ir sekdavo mums pasakas. Neatsimenu nei jo vardo, nei iš kur jis buvo kilęs. Maniau, kad tėvas rado jį kažin kurioje tolimoje šalyje ir įkalbėjo atvažiuoti pas mus, į mūsų namus netoli Tanbridž Velso.
Per kelis savo viešnagės mėnesius rudaplaukis supažindino mus su bene visais garsiausių arabiškų liaudies pasakų herojais. Švepluodamas jis pasekė mums dešimtis pasakų iš “Tūkstančio ir vienos nakties”, paskui ėmėsi pasakų iš kitų, Vakaruose mažiau žinomų rinkinių – tokių kaip “Antar wa Abla” ir “Al Haririo rinkinys”. Vaiko protas visas smulkmenas sujungia draugėn, paverčia prasminga visuma, iš nugirstų fragmentų sukuria savotišką istoriją. Mes manėme, kad stambusis rudaplaukis atvažiavo į mūsų namus mūsų linksminti. Taip ir buvo. Tačiau po daugelio metų supratau, kad žmogus, kurį atsivežė tėvas, buvo drauge ir mūsų auklėtojas.
Visos jo pasakojamos istorijos buvo parinktos dėl jų vidinių savybių. Pasaka, nelyginant persikas, buvo tik saldus vaisius, kurio dėka jos viduje slypintį kauliuką galima nugabenti į tolimus kraštus ir galiausiai pasodinti į žemę. Kiekvieną dieną rudaplaukis sėdėdavo su manimi ir mano seserimis mūsų žaidimų kambaryje namo viršutiniame aukšte. Kartais susirinkdavo, aplink susiburdavo ir mūsų draugai. Kai mes visi būdavome pasirengę klausytis, pasigirsdavo švepluojantis balsas.
Iš visų jo pasektų pasakų giliausias šaknis įleido viena, pavadinta “Rojaus vanduo”.
“Seniai, labai seniai beduinų piemuo keliavo per neaprėpiamą Pietų dykumą, tik staiga pastebėjo, kad jo avys laižo smėlį. Piemuo priėjo arčiau ir be galo nustebo, kai ten atrado šaltinį. Pasilenkęs paragavo jo vandens. Vos tik jo liežuvis prisilietė prie drėgmės, jis iškart suprato, jog tai ne paprastas vanduo, o gardžiausias gėrimas, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, daug tobulesnis už visus gaiviuosius gėrimus, kuriuos jam iki tol teko regėti sapnuose.
Piemuo nugėrė dar gurkšnelį ir staiga suprato turįs rimtą pareigą. Jis buvo klusnus didžiojo Haruno ar-Rašido valdinys, tad privalėjo nunešti vandens dovanų pačiam kalifui.
Prisipylęs rojaus vandens į tvirčiausią vandenmaišį, piemuo paliko avis prižiūrėti broliui ir leidosi per smėlio kopas keliauti į Bagdadą. Daug dienų sunkiai ėjęs, kamuojamas troškulio jis galiausiai pasiekė rūmų vartus. Iš pradžių karaliaus sargybiniai jį nustūmė šalin ir pagrasino nukirsti galvą, jei dar gaišins jų laiką. Bet piemuo maldaudamas rodė jiems vandenmaišį ir šaukė:
– Aš atnešiau dovaną kalifui. Tai rojaus vanduo.
Didieji rūmų vartai vos vos prasivėrė, beduiną piemenį įtraukė vidun. Nespėjęs nė atsikvošėti, jis jau klūpojo sosto menėje priešais patį Haruną ar-Rašidą. Aplink zujo tarnai, vykdydami savo pareigas, o kalifas paklausė piemens, ko šis atėjęs.
Iškėlęs priešais save maišą pradvisusio vandens, beduinas tarė:
– Jūsų didenybe, aš tik paprastas žmogelis iš didžiosios Pietų dykumos. Iki šios dienos niekada nesu matęs prabangos. Ganydamas avis netyčia atradau gardžiausią gėrimą pasaulyje. Apie jį kalbėjo mūsų tėvai ir protėviai, bet iki šios dienos niekas niekada nebuvo jo ragavęs. Jūsų didenybe, jūsų šviesybe, štai jis – aš jums jį dovanoju, tai rojaus vanduo.
Harunas ar-Rašidas spragtelėjo pirštais, ir tarnai tuojau pat padavė gryno aukso taurę ant brangakmeniais nusagstyto padėklo. Jis galvos linktelėjimu parodė vandenmaišį, jį pačiupo puikiai apsitaisęs tarnas ir įvarvino kelis lašelius vandens į karaliaus taurę. Pirmasis vandens paragavo asmens sargybinis, ir kai jis neparpuolė negyvas ant grindų, taurę padavė kalifui.
Harunas priglaudė taurę prie lūpų, pauostė rojaus vandenį, paskui paragavo. Piemuo ir visi rūmininkai nekantraudami palinko į priekį. Harunas ar-Rašidas, dienos ir nakties valdovas, nieko nepasakė. Po kelių minučių tylos didysis viziris pasilenkė prie kalifo, kol jo lūpos beveik priartėjo prie valdovo ausies.
– Nukirsti jam galvą, jūsų didenybe?
Harunas ranka pasiglostė smakrą.
Jis padėkojo piemeniui už dovaną ir pašnibždomis davė slaptus nurodymus viziriui.
– Tegu jį tamsoje parveda atgal pas jo bandą, – paliepė jis, – kad piemuo nieku gyvu nepamatytų didžiosios Tigrio upės ir neparagautų saldaus jos vandens, tokio įprasto ir kasdieniško mums. Tada apdovanokite jį tūkstančiu aukso monetų ir paskelbkite, kad jis ir jo įpėdiniai visiems laikams skiriami rojaus vandens sergėtojais.”
***
Pasakotojas Muradas buvo apsirengęs kaip dervišas – sulopyta vilnone dželaba, galvą apsivyturiavęs apspurusia kartūno skiaute. Jo akis dengė giedravalkis, o veidas buvo visai plokščias, randuotas, riebiais skruostais. Pirštai tokie ilgi ir ploni, kad aš dar kartą dirstelėjau į juos, norėdamas geriau apžiūrėti.
Muradui įėjus, barzdaskutys metė skustuvą, kurį laikė rankoje, ir susigūžė tarsi varna palaužtu sparnu. Du ar trys žmonų užuiti vyrai, ieškantys prieglobsčio kirpykloje ant purvinų kėdžių, pagarbiai nulenkė galvas. Sekdamas jų pavyzdžiu, aš irgi nusilenkiau ir prisistačiau.
Pasakotojas ištiesė man ilgus pirštus ir palaukė, kol paduosiu ranką.
– As-salam va alaikum, – žemu, prikimusiu balsu ištarė jis. Paklausė, ar nusipirkau ką nors Maison de Meknese. Jutau, kad jį ne tiek domina berberiška skrynelė, kiek su ja susijusi pasaka. Šiaip ar taip, truputį nustebau, kad jis nepastebėjo ant grindų stovinčio ryšulio.
– Nusipirkau pasaką apie raitelį ir gyvatę, – atsakiau.
Dar man nepradėjus vaitoti, kaip brangiai už ją sumokėjau, Muradas žingtelėjo į priekį ir palietė mano ranką.
– Kai kurių dalykų šiame pasaulyje vertės neįmanoma apskaičiuoti, – pasakė jis, – ir ši pasaka kaip tik tokia. Ji tarsi brangakmenis. (…)
Aš pasiėmiau berberišką skrynelę ir pasakotojas siaurais skersgatviais išsivedė mane prie žaliosios mečetės. Aš sekiau iš paskos, neišleisdamas iš akių sulopytos jo dželabos, vinguriuojančios palei prekystalius, apkrautus rausvais nailono megztiniais, karvių kanopomis ir ryžiais.
Pasakotojas Muradas nebebuvo toks vikrus kaip kitados. Eidamas jis braukė ranka per sieną ir kartais į ją atsiremdavo.
Aš tylėdamas sekiau paskui dželabos palankus, svarstydamas, kur mane nuves ją dėvintis žmogus. Staiga dželaba šmurkštelėjo pro žemas duris, nuo kurių staktų luposi dažai, ir nutolo lenktu koridoriumi. Nuskubėjau jai iš paskos, nešinas sunkia berberiška skrynele. Koridoriaus gale užlipome kopėčiomis ir atsidūrėme kambaryje aukštomis skliautuotomis lubomis. Jame nebuvo jokių baldų, tik čiužinys ir krūva skudurų, veikiausiai atstojančių antklodę.
Muradas pirštų judesiais parodė čiužinį ir mudu susėdome ant jo.
– Čia aš gyvenu, – pasakė jis. – Tebus tai ir jūsų namai.
Mudu keletą minučių pasikeitėme linkėjimais, tada aš pradėjau aiškinti, ko čia atėjau.
– Mano draugas turi svajonę, dėl kurios aš čia ir atvykau, – pasakiau aš jam. Pasakotojas sudūrė savo ilgų pirštų galiukus ir atidžiai klausėsi. – Jis nori, kad jūs atvyktumėte į Kasablanką sekti pasakų. Suprantate, jis mano, kad Marokas praranda savo kultūrinę savastį. Jis nori, kad padėtumėte jam kovoti su televizija.
Muradas atsakė ne iš karto. Jis sėdėjo ant čiužinio kraštelio, lengvai sūpuodamasis, ir mąstė. Kai aš pradėjau galvoti, kad reikėtų dar ką nors pasakyti, jis pravėrė burną.
– Jūsų draugas teisus, – tarė jis, – tačiau kartu ir neteisus.
– Dėl ko?
– Dėl pasakų, dėl to, ką jos reiškia.
Pasakotojas paėmė skudurą ir perbraukė jį pirštais.
– Kad išmanytum pasakas, privalai išmanyti žmones, – pasakė jis. – Svarbiausia – klausytojai. Jei suprasite, kaip ir ko jie klausosi, pamatysite, kad turite jiems beribę valdžią.
– Bet televizija…
– Pamirškite televiziją, – nutraukė mane Muradas. – Ji bevertė, nes jos vaizdai įeina pro akis ir uždusina vaizduotę. Duokite žmonėms ko nors, kas juos sujaudins labiau, ir pamatysite, kaip jie užmerks akis ir pradės klausytis…

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Apie autorių ir knygą

Tahiras Shahas (g. 1966 m.) – Londone kilmingoje afganų šeimoje gimęs kelionių rašytojas, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, su šeima nuo 2003 m. gyvenantis Maroke. Lietuvių kalba 2009 m. pasirodė jo knyga “Kalifo rūmai: metai Kasablankoje”; vieniems ji tapo priežastimi atrasti Maroką, kitiems – nuostabia kelione į jau pažįstamą kraštą.
Naujojoje savo knygoje “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” autorius toliau pasakoja apie savo gyvenimą Kasablankoje. Čia rašytojas suvokė: kol nepasiners į Maroko pasakų ir istorijų pasaulį, tol tikroji šios šalies siela liks nepažinta. Knygą “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” autorius skiria žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją, istorijų pasakotojams.
“Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” – stulbinamas, aistringas pasakojimas apie rytietišką išmintį, vertas Šachrazados. Tačiau drauge tai ir humoro bei meilės kupini marokietiški T.Shaho nuotykiai: gyvenimas su džinais, kelionės į dykumą ir Feso turgų.

Paryžiuje prieš trejus metus įvestas draudimas rūkyti baruose ir klubuose sukėlė neplanuotą ir apmaudų pašalinį poveikį: besilinksminančių žmonių tuntai stoviniuodavo gatvėse, rūkydami, šnekučiuodamiesi ir trikdydami kaimynų miegą.

Tarp populiarių sostinės pasilinksminimo įstaigų ir jų kaimynystėje gyvenančių žmonių jau anksčiau tvyrojo įtampa dėl keliamo triukšmo. Nesantaika dar labiau paaštrėjo, 2008 metų sausį įvedus draudimą rūkyti naktiniuose klubuose, o kitose viešose vietose šis draudimas buvo įsigaliojęs metais anksčiau.

Pernai viena diskžokėjų ir klubų asociacija Paryžiaus valdžiai įteikė peticiją, skųsdamasi, kad Šviesų mieste pradėjo apmirti naktinis gyvenimas.

Šį žingsnį paskatino virtinė bylų, kurios buvo iškeltos kai kurių barų savininkams, taip pat dėl miesto pareigūnų veiksmų, kad būtų uždaryti kai kurie triukšmingi klubai.

Nuo to laiko abiejų konflikto pusių nesutarimai nuolat ruseno, o šią savaitę Paryžiaus rotušėje įvyko didelė konferenciją, kurioje savo pozicijas išsakė klubų savininkai, policija, gyventojų bendruomenės ir vietos pareigūnai.

“Paryžius – prieštaravimų kupinas miestas. Kiekvienas paryžietis yra tiek vieversys, tiek pelėda: mes visi dirbame, mums reikia išsimiegoti, o retkarčiais mėgstame pasilinksminti”, – sakė sostinės meras Bertrandas Delanoe (Bertranas Delanė).

Daugelyje didmiesčių, tokių kaip Londonas, madingi klubai ir barai telkiasi verslo rajonuose, kai dauguma žmonių gyvena toliau nuo centro. Tuo tarpu tankiai gyvenamoje Paryžiaus širdyje visi dalijasi ta pačia erdve.

Apie 600 tūkst. paryžiečių dirba vakarais, 230 tūkst. – po vidurnakčio, o šalia jų 2,2 mln. miega savo lovose.

B.Delanoe pripažįsta, jog suderinti audringą naktinį gyvenimą ir gyventojų teisę į poilsį ir ramybę – sudėtingas uždavinys.

“Mūsų, paryžiečių, reikalavimai itin permainingi, – pabrėžė meras. – Jeigu vakare liekate namuose, norėtumėte, kad nuo aštuntos vakaro įsigaliotų komendanto valanda. Tačiau kai esate nusiteikęs švęsti, norite teisės triukšmauti iki aštuntos ryto.”

Dešinioji opozicija turi atsakymą: reikia įrengti specialias pramogų zonas, ir viena iš tinkamiausių vietų – buvęs pramoninis Batinjolių rajonas Paryžiaus vakaruose.

Tačiau B.Delanoe kairiojo sparno komanda tvirtai pasisako, jog sostinėje darbą ir pramogas ir toliau reikėtų derinti tose pačiose erdvėse. Jie argumentuoja, kad naktį neištuštėjančios gatvės yra saugesnės.

“Pramogos ir kultūra yra Paryžiaus tviskesio dalis”, – pabrėžė meras.

Nuo šio pavasario į Paryžiaus gatves bus pasiųsta daug klounų raudonomis nosimis ir mimų, kurie negriežtai ramins triukšmadarius vietoje policijos. Šis projektas pagrįstas sėkminga Barselonos patirtimi.

“Ketinama pasiųsti žinią su humoro užtaisu”, – sakė už šį projektą atsakingas sostinės mero pavaduotojas Mao Peninou (Mao Peninu).

Dvi dienas vykusiuose darbo seminaruose taip pat buvo pasiūlyta kitų idėjų – pavyzdžiui, naktimis trankią muziką leidžiančius klubus įpareigoti įsirengti garso izoliaciją, tačiau iš dalies finansuoti šiuos projektus mokesčių mokėtojų lėšomis.

Apskaičiuota, kad kiekvienos tokios įstaigos “nutildymas” kainuotų 20-150 tūkst. eurų (69-518 tūkst. litų).

“Mažos pasilinksminimo vietos yra ekonomiškai pažeidžiamos ir negali pačios investuoti”, – sakė Prancūzijos naktinių klubų ir kabaretų asociacijos vadovas Bruno Blanckaertas (Brunas Blankeras).

Pasak jo, ši priemonė būtų reikalinga daugiau nei šimtui pramogų įstaigų.

B.Blanckaertas taip pat siūlo kiekviename parduodamame būste atlikti nepriklausomus triukšmo lygio matavimus, panašius į šiuo metu atliekamus elektros instaliacijos, taršos švinu ir asbestu tyrimus. Tokiu būdu informuoti būsto pirkėjai nebegalėtų kelti bylų dėl kaimynų keliamo triukšmo.

B.Delanoe taip pat siūlo telkti pramogų centrus atokiau nuo gyvenamųjų kvartalų – pavyzdžiui, šalia judrių paupio gatvių, kur jau yra įrengtas vasaros paplūdimys “Paris Plage” ir atsidarė naujas naktinis klubas “Showcase”.

Kaip rodo Paryžiaus policijos statistika, 119 pramogų įstaigų pernai buvo laikinai uždarytos dėl garsios muzikos ir “viešosios ramybės trikdymo šūksniais bei juoku”.

B.Blanckaerto nuomone, draudimas rūkyti “nepaprastai” padidino gyventojų susipriešinimą su klubais ir barais.

Tačiau jis pabrėžė, kad šią savaitę vykusi konferencija jau yra didelis žingsnis į priekį, sprendžiant šią nesantaiką.

“Tai revoliucija. Pirmąkart susėdome ir pasikalbėjome apie naktinį gyvenimą Paryžiuje, o žmonės pripažįsta faktą, kad naktis tokia pat svarbi kaip diena”, – B.Blanckaertas sakė naujienų agentūrai AFP.