Pažvelkime, kaip pasaulio architektai įsivaizduoja mūsų ateities namus.

Daugeliui mūsų namai asocijuojasi su blokiniais daugiabučiais ir automobilių prigrūstais kiemais. Tačiau pasaulio urbanistikos ekspertai tikina, kad praeis keli šimtai metų ir tipiški keturių sienų su stogu butai jau nebebus tradicinis būstas.
Kaip prognozuoja žurnalas “Forbes”, pristatęs įdomiausias ateities būstų vizualizacijas, klimato kaita, didėjantis gyventojų skaičius pasaulyje bei geopolitiniai pokyčiai jau dabar nubrėžia gaires, kaip atrodys mūsų gyvenamosios erdvės ateityje.
Niujorko architektas Victoras Vetterleinas pabrėžia, kad visi namai ateityje bus kuriami ir statomi panaudojant saulės, vėjo ir vandens energiją, o vis tobulėjančios technologijos atveria neaprėpiamas galimybes projektuotojams.
Štai šveicarų grafikos dizaineris Timonas Sageris suprojektavo ateities namus, pavadintus “Wolke 7″, kurie kasdienį gyvenimą tiesiogine to žodžio prasme pakylėja į naujas erdves. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2100 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks 10 mlrd., tad gyvenimas “dangaus namuose”, T.Sagerio nuomone, galėtų pagelbėti susiduriant su sunkumais dėl gyventojų perviršio.
Šie ir kiti architektų fantazijos vaisiai šiandien atrodo dar nelabai realiai, bet jų autoriai tikina, kad net ir pačios fantastiškiausios idėjos yra pagrįstos logika. Kada tokie namai taps kasdienybe, dabar dar niekas negali pasakyti, bet architektai įsitikinę, jog efektyviausios idėjos ilgainiui tikrai bus įgyvendintos.

Uraganams atsparus namas
Honkongo “10Design” grupės architektas Tedas Givensas sukūrė galingiems uraganams atsparaus būsto prototipą. Pakilus stipriam vėjui hidraulinė svirtis namą įtraukia po žeme. Kai uraganas praeina, namas vėl iškyla į paviršių ir jo gyventojai tęsia normalų gyvenimą.

Namai danguje
Dėl šio namo, kurio autorius – Šveicarijoje dirbantis dizaineris T.Sageris, skrydžiai pirmąja klase įgyja naują prasmę. Kelis denius turinčiame skraidančiame name yra viskas, ko tik gali reikėti patogiam gyvenimui.

Juose nebaisūs jokie karščiai
Korėjos dizaineris Christopheris Danielis sukūrė namo, pritaikyto gyventi karštose ir sausringose vietovėse, koncepciją. Atsižvelgiant į saulės aktyvumą galima reguliuoti netgi, pavyzdžiui, langų stiklų skaidrumo lygį. Namo projektas sukurtas galvojant apie karščių alinamus JAV Kalifornijos valstijos gyventojus.

Povandeninis viešbutis
Įsivaizduokite, kad žiūrėdami per savo viešbučio kambario langą matote praplaukiančių margaspalvių žuvų kolonijas. Šio viešbučio, kurio idėja priklauso Lenkijos kompanijos “Deep Ocean Technology” kūrėjams, svečiai tokią galimybę turėtų, mat pastatai yra ir panirę po vandeniu, ir virš jo. Čia būtų galima mėgautis nardymo, SPA malonumais, o panorėjus įkvėpti gryno oro – pailsėti virš vandens iškilusiose terasose.

Namai kalvose
Vos žvilgtelėję pamatysite pačią paprasčiausią kalvą. Bet įsižiūrėję įdėmiau pastebėsite, kad ši kalva turi įėjimą. Tokių požeminių būstų autoriai – Vankuverio (Kanada) architektai. Po žole apaugusiais piliakalniais pasislėpę nedideli namai puikiai įsilieja į natūralų kraštovaizdį.

Pernai Lietuvoje renovuoti vos 85 daugiabučiai namai iš numatytų dviejų tūkstančių, o iš viso iki šios dienos šalyje, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros duomenimis, renovuoti 442 daugiabučiai gyvenamieji namai, dar 750 renovuoti tik iš dalies.

Tik du namai – Plungėje ir Kretingoje – baigti modernizuoti pagal 2009-aisiais įdiegtą JESSICA finansavimo modelį, ne itin noriai naudojamasi ir kitomis renovacijos kompensavimo priemonėmis.Vis dėlto įvairiose savivaldybėse daugiabučių renovavimo rezultatai labai skiriasi. Pavyzdžiui, Ignalina – viena iš 14 savivaldybių, kurios suspėjo su pirmąja daugiabučių renovacijos banga ir pasinaudojo galimybe pagal specialią programą gyventojams kompensuoti net iki 85 proc. namo renovavimo išlaidų. “Ignalinos gyventojams tereikėjo sumokėti tiek, kiek kainuoja senus medinius langus pasikeisti į plastikinius, o juk darbų padaryta kur kas daugiau – apšiltintos sienos, pakeisti vamzdynai, atlikti apdailos darbai”, – vardija Ignalinos meras Bronis Ropė.Iš viso pagal šią programą šį lapkritį bus baigta renovuoti 18 proc. visų Ignalinos daugiabučių, dar apie 60 proc. daugiabučių renovaciją planuojama pradėti kitais metais. Tai vieni geriausių renovacijos rodiklių, kuriais Ignalina susilygino su aktyviausiai renovaciją vykdančiomis savivaldybėmis – Panevėžio, Tauragės, Klaipėdos, Alytaus ir Plungės.B.Ropė pabrėžia, kad renovacijos darbų sėkmę lėmė ne tik savivaldybės iniciatyva, bet ir teigiamas gyventojų požiūris. Aiškindamas priežastis, kodėl renovacija tokia vangi kitose Lietuvos savivaldybėse, B.Ropė nurodo, jog kai kur tūksta gyventojų motyvacijos, kai kur nėra iniciatorių, dar kitur sukurta gyventojams nepriimtina renovavimo sistema, nors pasinaudojus paramos fondais galima susigrąžinti iki 30 proc., o pagal kai kurias programas – net iki 85 proc. namo renovavimo išlaidų.Beje, tarpusavyje skiriasi ne tik finansavimo programos, bet ir pasirinkti renovacijos įgyvendinimo modeliai. Pavyzdžiui, Ignalinoje planuojama pasinaudoti Lenkijos patirtimi ir neprimesti gyventojams prievolės patiems tiesiogiai skolintis iš bankų. Iš jų geromis sąlygomis skolintis ketina savivaldybė, o vėliau per 10–15 metų susigrąžinti šiuos pinigus iš gyventojų, kiekvieną mėnesį įtraukiant po nedidelę sumą į butų savininkų sąskaitas.O juk tokių daugiabučių renovavimo skatinimo programų niekas netrukdo taikyti ir kitoms savivaldybėms.

Lengviau auginti prieskonines žoleles, tačiau labiau nudžiugina pomidorų ar paprikų derlius…

Augalai geriau jaučiasi įstiklintame balkone, tačiau jiems tinka ir atviras. Svarbiausia, kad vieta būtų apsaugota nuo vėjo, tiesioginių saulės spindulių. Taip pat reikėtų apsispręsti, kokių augalų tikrai verta užsiauginti. Pavyzdžiui, kam sėti krapus, jeigu šeima jų nemėgsta…
Grožis ir nauda balkone ar ant palangės
Vazonus su prieskoninėmis žolelėmis sudėkite vieną šalia kito, tada susidarys jiems augti palankus mikroklimatas (saulė neįkaitins vazonų, ne taip greitai iš dirvos išgaruos drėgmė ir t.t.). Augaliukus galite susodinti ir į vieną indą (sodo reikmenų parduotuvėse rasite specialiai tam skirtų įvairaus dydžio vazonų), tik daugiamečių žolelių nesodinkite kartu su vienmetėmis.
Šiuo metu geriausia išeitis – nusipirkti norimų prieskoninių augaliukų, išskyrus krapus, daigų (turguje) arba jau paaugintų augalų (parduotuvėse) ir juos persodinti į didesnius vazonus. Pirmas dvi savaites po persodinimo augaliukus rekomenduojama laikyti pusiau pavėsyje.
Paprastieji krapai. Šie vienmečiai augalai plonyčiais plunksniškais lapais ir puošniais geltonais žiedynais (žydi liepą–rugpjūtį) puikiausiai tinka auginti balkone ar virtuvėje ant palangės. Jų lapeliai tiks patiekalams gardinti, o žiedynai – puokštelėms. Krapams parinkite gilesnius vazonus (20–25 cm gylio), nes jie užaugina ilgas liemenines šaknis. Sėkite tiesiai į nuolatinę vietą, nes persodinti blogai prigyja. Krapai geriausiai augs pusiau pavėsyje, tik nepamirškite palieti.
Mėtos. Šie prieskoniniai augalai geriau auga pusiau pavėsyje, ten, kur patenka tik rytinė ir vakarinė saulė. Jei netrūksta drėgmės, gali augti ir saulės spinduliuose, tačiau kai saulės per daug, lapai gali būti ne tokios gražios žalios spalvos. Pirktas mėtas persodinkite į vazoną su sunkoka, humusinga dirva. Vasarą reguliariai nugenėkite, tada gražiai išsikeros. Galite užsiauginti padalijusi kerą, tada lapeliai bus kvapnesni nei iš sėklų užauginto augalo.
Vaistiniai čiobreliai. Šie daugiamečiai augalai žydi rausvais arba violetiniais žiedais nuo birželio iki rugsėjo. Stiprus čiobrelių kvapas atbaido amarus nuo kitų augalų. Mėgsta saulę, todėl jiems labiausiai tinka pietinė palangė arba balkonas. Geriausiai auga lengvame, gerai vandenį ir orą praleidžiančiame kalkingame dirvožemyje su priemoliu. Augimo laikotarpiu ir kai nužydi po truputį nugenėkite.
Mairūnai. Daugiamečiai augaliukai žydi švelniai rausvais arba baltais žiedeliais, užaugina nedidelius kartokus lapelius. Kvapiesiems mairūnams reikia šiltos ir saulėtos vietos (ypač tinka pietinis balkonas ar palangė). Į balkoną patartina išnešti vasarą, nes augaliukai jautrūs šalčiui. Dirva vazonėliuose turi būti humusinga, gerai praleidžianti vandenį, netinka molinga žemė. Laistykite rečiau, bet gausiau. Jeigu auginsite tik dėl lapelių, žiedynus nuskabykite.
Rozmarinai. Gerai prižiūrimi ir tinkamoje vietoje laikomi augalai užauga net iki 2 m, plačiai išsikeroja. Žydi nuo gegužės iki birželio mėnesio, po to galima patrumpinti. Kvapiesiems rozmarinams parinkite šviesią, saulėtą vietą. Karštis skatina gamintis kvapiąsias medžiagas. Geriausiai jaučiasi smėlingoje, gerai orą ir vandenį praleidžiančioje dirvoje. Kas 3–4 savaites nugenėkite. Laistykite negausiai, tačiau neleiskite dirvai išdžiūti.
Paprastieji raudonėliai. Daugiamečiai augaliukai su smulkiais pilkai žalios spalvos lapeliais vasarą žydi švelnios violetinės spalvos žiedeliais, tada atrodo labai puošniai. Geriausiai jaučiasi saulės spinduliuose, tik tada lapeliai būna kvapnūs. Paprastiesiems raudonėliams reikia mažiau drėgmės nei kitiems augalams, tarp laistymų dirvai leiskite išdžiūti. Kadangi augalai plačiai kerojasi, jiems reikia plataus vazono. Jeigu norite, kad augtų nauji lapuoti ūgliai, žiedynus nuskabykite.
Bazilikai. Šių vienmečių augaliukų verta įsigyti skirtingų veislių – ir žaliais, ir rudai raudonais lapeliais. Kvapiesiems bazilikams reikia daug šilumos ir saulėtos vietos (pavėsyje skursta, pernelyg ištįsta). Puikiai tiks pietinė, rytinė ar vakarinė palangė ar balkonas. Geriausia sodinti į smėlingą, gerai orą ir vandenį praleidžiančią dirvą.
! Bazilikai jautrūs šalčiui, todėl į atvirą balkoną juos galima išnešti gegužės pabaigoje ar vasaros pradžioje, o jeigu vasaros naktys šaltokos, vakarais reikėtų sunešti į vidų.
Maistui bazilikų lapelius skinkite nuo viršaus, neleiskite jiems žydėti. Taip paskatinsite augalus kerotis į šonus.
* Bazilikus reikia dažnai palieti, nes dėl drėgmės trūkumo jie labai greitai ima vysti. Tiesa, augaliukai greitai atsigauna, kai gausiai paliejami ir pastatomi saulėtoje vietoje.
Lauramedžiai. Iš visžalio augaliuko tamsiai žaliais aromatingais lapais galima suformuoti gražų medelį. Kadangi lauramedis atsparus šalčiui, gegužės mėnesį jau galima išnešti į balkoną.
* Pirktą lauramedį persodinkite į didesnį vazonėlį, pripildytą gerai orą ir vandenį praleidžiančios dirvos. Tinka lapinės ir velėninės žemės, komposto, durpių ir smėlio mišinys (2:1:2:1:1). Laikykite pietiniame ar rytiniame balkone, nes augaliukai klesti šviesioje vietoje, puikiai jaučiasi tiesioginiuose saulės spinduliuose. Nuo pavasario iki rudens, kai lauramedis auga, reikia laistyti gausiai ir kasdien apipurkšti nusistovėjusiu kambario temperatūros vandeniu. Karštomis dienomis patartina palieti du kartus – ryte ir vakare (svarbu, kad dirva neišdžiūtų). Nuo pavasario iki rudens kartą per mėnesį pamaitinkite kompleksinėmis kambarinių augalų trąšomis. Vasaros pabaigoje, kai nustos augti, nugenėkite.

BLOKAS
Daržovių derlius džiugina labiausiai…
Pomidorai. Ypač gražiai atrodys neaukšti ir labai dekoratyvūs augaliukai, tinkami auginti vazonuose kambaryje ar balkone, pvz., ’Venus’, ’Vilma’, ’Duo’, ’Aztek’, ’Bajaja’, ’Black cherry’ veislių pomidorai. Jų vaisiai – apvalūs, iki 15–30 g svorio, švelnaus salsvo skonio ir labai kvapnūs. Kadangi šiuo metu sėti sėklas jau per vėlu, šių veislių daigų paieškokite turguje, sodininkams skirtose parduotuvėse
Dirvos pomidorams reikia purios, laidžios vandeniui ir orui, derlingos, geriau – neutralios reakcijos. Kadangi augalai reiklūs maisto medžiagoms, juos geriau auginti dideliame vazone (vienam kerui reikia 4–5 l žemės) su skylutėms vandens pertekliui nutekėti. Iš pradžių žemės patartina pripildyti tris ketvirtadalius vazono, o paskui jos vis užberkite iš viršaus.
* Mano patirtis. Pernai auginau ’Venus’ veislės pomidorus, ant vieno krūmo sunoko apie 20 vaisių (rašoma, kad užsimezga 50 ir daugiau). Derliaus sulaukiau vėlai (paskutinius pomidorus skyniau lapkričio mėnesį, jie sunoko dėžutėje), nes daigus auginau ant tamsokos palangės (jie buvo silpnoki, augo lėtai, labai ištįso, ilgai nekrovė pumpurų). Augaliukai atsigavo ir suklestėjo tik tuomet, kai radau jiems tinkamą vietą – saulėtą mamos palangę. Beje, pomidorus auginau perpus mažesniuose vazonuose nei rekomenduojama, tikriausiai dėl to ir derlius buvo mažesnis.  Nors ant sėklų pakuotės rašoma, kad kero nereikia pririšti, iš tiesų reikia tai padaryti.

Salotos. Joms tinka puri, derlinga, drėgna ir nerūgšti dirva. Per rūgščioje salotos blogai auga, pagelsta lapai. Pasėtas sėklas užžerkite žeme ir gerai prispauskite, tada geriau susilies su ja ir tolygiau sudygs. Sėkite į drėgną dirvą: kol sudygsta, nereikės laistyti. Derliaus sulauksite maždaug po 40–50 dienų.
! Salotas galima sodinti ir daigais, tada užauga anksčiau. Neišmeskite salotų, kurių nusipirksite parduotuvėje (užaugintų indeliuose), šaknų. Pasodinkite į vazonėlį ar lovelį ir jos atžels. Beje, salotas galite sėti (sodinti daigais) kas dvi savaitės. Taip jų derlių imsite visą vasarą ir rudenį. Salotos mėgsta šviesą. Jeigu auginsite pavėsyje, ištįs ir blogai augs. Taip pat svarbu, kad balkone nebūtų pernelyg karšta, nes salotos sparčiai augs ir greitai formuosis žiedynai. Salotų lapai bus skanūs (neapkars), jeigu reguliariai laistysite (geriau rečiau, bet didesniu vandens kiekiu). Taip pat svarbi vandens nepadauginti, nes lapai deformuosis.
Tinkamos veislės: ‘Grand Rapid’, ‘Geizer’, ‘Dubrava’, ‘Kredo’, ‘Rubis’, ‘Rica’, ‘Kristine’, ‘Lollo Rossa’, ‘Valdal’, ‘Black Seeded’ ir kt.

Vienmetės paprikos.  Šie augalai tikrai papuoš balkoną, nes vaisiais apkibę kerai atrodo labai dekoratyviai. Paprikos žydi nuo liepos iki rugsėjo. Vaisiams subręsti reikia daug saulės, todėl tinkamiausia vieta – pietų pusėje. Juos galima skinti iki spalio mėnesio. Vazonus į lauką išneškite vasarą, augaliukus reguliaria laistykite, svarbu, kad dirva nuolat būtų drėgna. Per karščius laistykite kasdien.

Rūta Staučytė
Moters savaitgalis, Nr. 21

Mano namai – mano tvirtovė, mėgsta pabrėžti lietuviai. Aukštinant namų svarbą vartojamas ir šventovės epitetas. Ypač kalbant apie šventąją namų ugnį, ne vienai kartai įprastus krikščioniškus atributus: paveikslėlius su šventųjų atvaizdais, kryželius virš lovos. Bet galima neabejoti, kad mintis gyventi ne šalia savotiško namų altoriaus, o tiesiog maldos namuose atrodytų patraukli nedaugeliui religingų lietuvių.

Pertvarkymas siekiant išgelbėti

Europoje įsigalinti praktika kulto pastatus pertvarkyti į gyvenamąjį būstą nesusijusi su, tarkime, siekiu įsikurti arčiau Dievo. Tai tik bandymas rasti išeitį – mažėjant aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų randasi vis daugiau apleistų bažnyčios pastatų. Kad jie nestovėtų tušti ir išvengtų paties liūdniausio, kuriami įvairūs konversijos projektai. Gyvenamasis būstas – viena iš daugelio galimybių pratęsti kulto pastatų istoriją.

Nyderlanduose stūkso daugybė tuščių ir apleistų bažnyčių – nuo 1970 metų bažnyčios bendruomenės jų uždarė daugiau kaip tūkstantį. Daugiau nei trečdalis buvo nugriautos, o pusė katalikiškų nebefunkcionuojančios. Skaičiuojama, kad ateityje dar maždaug tūkstantis bažnyčių neteks pirminės savo paskirties. Griauti jas nesant būtinybės neplanuojama – bažnyčių pastatai įtraukti į valstybės saugomo kultūros paveldo sąrašus. Idėja šiuos kultūros paminklus, atlikus kuo mažesnę intervenciją, paversti gyventi tinkamomis erdvėmis patraukli pasirodė ne tik olandams, bet ir daugelio kitų šalių gyventojams.

Patrauklios permainos

Vienas sėkmingų bažnyčių konversijos pavyzdžių – 1870-aisiais pastatytos gotikinės Šv. Jokūbo bažnyčios Utrechte (Nyderlandai) pertvarkymas. Dar 1991 metais joje buvo įrengta antikvarinių baldų parodų salė, o architektų biurui „Zecc Architects“ pasiūlius istorinį paminklą atgaivinti paverčiant gyvenamuoju pastatu ir gavus tam miesto valdžios leidimą, 2009 metais gyvenamoji bažnyčia „Resident Church XL“ buvo užbaigta. Taip pat buvo patvirtinta ilgalaikė savivaldybės subsidija pastato fasadų priežiūrai.

Dabartiniai savininkai pastato renovaciją planavo skrupulingai, stengdamiesi vengti ženklių intervencijų. Architektai ir interjero dizaineris buvusią bažnyčią pavertė originaliu šviesiu, erdviu ir funkcionaliu gyvenamuoju namu. Ne šiaip sau rinkoje jo kaina šiandien siekia 2,375 mln. eurų (apie 8,2 mln. litų).

Iki šios transformacijos buvusioje bažnyčioje buvo rengiami susitikimai ar kameriniai koncertai, jiems net buvo įrengtas mezoninas. Rekonstruojant pastato vidų, siekiant didesnės erdvės, nuspręsta atsisakyti dalies paaukštintų grindų. Taip atsirado naujų įdomių linijų, o į pirmąjį aukštą patenka daugiau šviesos. Po likusia pusaukščio dalimi, pirmajame aukšte, sumaniai įkurdinti miegamieji, studija ir vonios kambarys. Pastate yra ir dar vienas svečių kambarys su vonia, ir antras darbo kambarys. Dienos šviesa patenka pro grindyse ir sienose suprojektuotas ertmes.

Namas name

Architektai pasirūpino išsaugoti vitražinius langus, senovines duris, medines grindis. Tik visa tai buvo atnaujinta. Naujoji balta grindų skulptūra nesijungia su sienomis, kolonomis ir arkomis. Glotniai nutinkuota konstrukcija sumontuota iš plieno, medžio ir plokščių. Praėjimus formuojančios pertvaros nesuskaido erdvės, tik apjungia visas gyvenamąsias zonas, o jose palikti stikliniai langai atveria įvairius bažnyčios fragmentus, į viena apjungia sena ir nauja. Tuščios erdvės tarsi maži vidiniai kiemeliai dalija pirmojo aukšto gyvenamąjį plotą į atskiras zonas.

475 kvadratinius metrus užimančią gyvenamąją erdvę būtų galima vadinti laikina istorinės bažnyčios gyventoja. Ją būtų paprasta išgriauti, jei kiltų mintis vėl keisti pastato paskirtį. Namą bažnyčioje supanti bendra šventovės erdvė tarsi apjungia pastato priekį su galine dalimi, kur anksčiau stovėjo altorius. Kartais atrodo, kad čia vis dar tvyro monumentalios bažnyčios atmosfera, kartais ją nustelbia naujas gyvenamosios erdvės įvaizdis.

Pastato galas skirtas valgomojo ir virtuvės zonai. Virtuvė įrengta kaip sala, dėmesį atkreipia valgomasis, kur prie pietų stalo stovi kaip kėdės naudojami klauptai. Siekdami sustiprinti jungtį su galiniu kiemu ir nukreipti kuo daugiau dienos šviesos į valgomąjį, architektai suprojektavo tris naujus vitrininius langus, kurie savo spindinčiu glotnumu beveik išnyksta pastato fasade. Beje, bažnyčia visiškai apsaugota nuo gatvės praeivių akių. Dienos šviesa į pastatą patenka ir pro originalius vitražinius 1911 metų langus. Įspūdingoje 14 metrų aukščio navoje kurtas originalus stilius, tačiau laikantis standartinių proporcijų, atsižvelgiant į gyvenamąją funkciją, kuriant jaukią namų erdvę.

Išskirtinė kokybinė šio projekto ypatybė yra tai, kad išsaugotas bažnyčios erdviškumas ir galimybė ją vėl paversti viešosios paskirties pastatu: biblioteka, knygynu, muziejumi ar netgi bažnyčia.

Dabartinė gyvenamosios bažnyčios savininkė Valerie Houpperichs sako, kad jai buvo garbė namais paversti buvusią bažnyčią: „Su profesionalių architektų pagalba sugebėjome išsaugoti gražius senuosius elementus ir tuo pačiu sukūrėme tokį namą, kokio norėjome. Prieš tai gyvenome irgi puikia gyvenamąja erdve paverstoje senoje koplyčioje. Džiaugiuosi, kad tokie istorinių pastatų paskirties keitimo projektai leidžia išsaugoti šį palikimą ateities kartoms. Neabejodama imčiausi kito tokio projekto nors ir rytoj!“

Vietoj pianino – vargonai

Olandų įmonės „Zecc Architects“ darbų sąraše yra dar vienas įgyvendintas gyvenamosios bažnyčios projektas, jau pakeliui ir trečias. Startu tapo 2006 metų rugsėjį pradėta ir jau 2007 metų balandį baigta 250 kvadratinių metrų ploto gotikinės koplyčios („Church of Living“) transformacija – gotikinio stiliaus pastatas su vitražiniais langais ir originaliais bažnytiniais vargonais virto moderniu būstu neatsisakant nė vienos šių detalių. Vargonų balkonas buvo pratęstas į laisvai ir asimetriškai erdvėje įsiliejančias gyvenamąją, valgomojo ir darbo erdves. Minimalistinis abstrakčių formų būsto dizainas įdomiai kontrastuoja su originaliomis minkštomis koplyčios formomis.

Kaip ir jau minėtame gyvenamosios bažnyčios projekte, čia daug baltos spalvos, daug dėmesio skirta šviesai ir erdviškumui, bet išsaugoti ir buvusios bažnyčios praeitį pabrėžiantys krištolo elementai – sietynai ir kita. Dėl jų stoge suprojektuoti langai – pro juos patenkanti išskaidyta dienos šviesa kartu su balta paviršiaus apdaila grąžina gyvybę seniems krištolo elementams.

Architektai išsaugojo ir kulto pastato specifiką pabrėžiančias detales, koplyčios relikvijas – jos kuria švelnią įtampą tarp senos ir naujos statinio funkcijos.

Iki renovacijos koplyčioje nebuvo langų akių lygyje, tad būdami viduje žmonės jautėsi lyg atskirti nuo išorės. Priekinėje pastato dalyje įstačius didelį meninį judėjimą „De Stijl“ stilistika primenantį fasadinį langą, buvo sukurtas pastato vidinės erdvės santykis su išore.

Kaimiška prabanga

Anglija turbūt viena romantiškiausių šalių ieškoti apleistų bažnyčių – čia daugiausia legendų apie vaiduoklių gausias senovines pilis. Ir ieškantiesiems vaiduoklių, gyvenimo su aštresniu prieskoniu tenykštės anglikonų bažnyčios būtų puikus radinys.

Būtent tokią Šv. Mikalojaus bažnyčią įsigijo viena dizainerių pora Šiaurės Rytų Anglijoje esančioje Nortamberlando grafystėje. Juodu sužavėjo karaliaus Jurgio laikų pilko granito sienos, aukšti vitražiniai langai ir, matyt, netoliese esančios senos kapinaitės. 1792 metais pastatyta Kyloe parapijos Šv. Mikalojaus bažnyčia XX amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo uždaryta ir stovėjo apleista apie 20 metų, kol 2002-aisiais ją įsigijusi pora ėmėsi tvarkyti visą nemenką ūkį. Jai priklauso ne tik bažnyčia (kapinaičių vaiduokliai greičiausiai čia irgi įskaičiuoti), bet ir vienas akras žemės, didžiulis sodas, ūkinis pastatas su leidimu projektuoti dviejų miegamųjų kotedžą.

Pirkinį pora įsigijo už 92 tūkst. svarų sterlingų (tuomečiu kursu apie 515 tūkst. litų), o jam modernizuoti išleido triskart daugiau – apie 300 tūkst. svarų sterlingų (tuomečiu kursu apie 1,680 mln. litų).

Nereikia pamiršti, kad tokių laisvų bažnyčių Anglijoje yra gerokai mažiau nei Olandijoje. Iš viso jų čia parduota ir naujai funkcijai pritaikyta tik 240.

Lyginant su olandų architektų dizainu, angliškas gyvenamosios bažnyčios variantas atrodo kiek kaimiškas, bet dera pripažinti, kad architektai sukūrė originalų namo su penkiais miegamaisiais projektą. Be to, reikia nepamiršti, kad tai nebuvo vien rekonstrukcijos projektas – dizaineriai Sally Onions ir Ianas Bottomley užsibrėžė atlikti brangiai kainuojančius restauravimo darbus.

Gyvenimas kaip rūmuose

Kaip ir bet kokiame įprastame dideliame name, čia yra visi būtini elementai: didžiulis gyvenamasis kambarys, dvi svečių menės, įkurdintos atokiau nuo miegamųjų kambarių. Kaip tikruose rūmuose čia yra net dvi virtuvės. Didžiulė zakristijos virtuvė su klintinėmis grindimis, iš senų klauptų sukurtu virtuvės komplektu, grindiniu šildymu ir langais, žvelgiančiais į jūrą ir į šiaurę. Yra ir kita – maža žiemos virtuvė, idealiai tinkanti vėlyviems užkandžiams ruošti.

Virtuvei nenusileidžia pagrindinis vonios kambarys: į tris lygius suskirstyta vonios kambario erdvė, kur į besimaudantįjį iš vitražų žvelgia šventieji. Įdomu, ar tokia aplinka nuteikia atpalaiduojamai kontempliacijai, ar kelia norą kuo greičiau baigti higienos procedūras. Beje, vonios kambarys išties itin šviesus ir jaukus.

Jaukumo ir šilumos itin norisi šiame pilko granito pastate, ypač drėgnomis angliškomis žiemomis. Todėl pertvarkant bažnyčią buvo numatyti keli šildymo variantai: žibalu kūrenamas katilas šildo grindis visame pastate bei vandenį. Vandenį galima šildyti ir elektra. Taip pat čia išsaugotos kelios įvairiu kuru kūrenamos krosnys. Jos aprūpina karštu vandeniu virtuvę ir šildo didžiosios svetainės radiatorius.

Didžiulė atvira lyg lofto erdvė, kurioje susijungia svetainė, menė, į
bibliotekos erdvę vedantys laiptai, išlaiko bažnytinę aurą, kurią pabrėžia spalvingi vitražai ir restauruoti užrašai. Bet tuo pačiu yra ir kaimiškai jauki, įrėminta arkinėmis medinėmis lubomis ir tamsiomis pušinėmis grindimis. Bene didžiausią įspūdį ir nuostabą visoje šioje mozaikoje kelia didysis miegamasis, išsiskiriantis ne tiek kokiomis nors detalėmis, kiek vieta – lova pastatyta altoriaus vietoje centrinėje navoje, užbaigiančioje atvirą bendrąją erdvę. Čia ją supa aštuonių vitražinių langų vaivorykštė.

Naujasis interjeras puikiai pritapo granito ir vitražų fone – atrodo, lyg šventovė būtų sukurta kaip tik šitiems jaukiems kambariams su gausybe tradicinių elementų ir baldų. Beje, šiuos namus dabar galima įsigyti už 650 tūkst. svarų sterlingų (apie 2,7 mln. litų, atsižvelgiant į gerokai per dešimtmetį kritusį svaro kursą). Su visais vaiduokliais.

Būstas gigantomanams

Pastatų konversijos iniciatoriai įprastai susiduria su įvairiausiais sunkumais. Jiems tenka taikytis su ribotomis pasirinkimo galimybėmis, tam tikrais suvaržymais. Tad ieškant sprendimų tenka ne tik galvą palaužyti. 1909 metais San Franciske pastatytą gražuolę milžinę – gotikinio stiliaus bažnyčią – įsigijusiam komercinio nekilnojamojo turto plėtotojui Siamakui Akhavanui, regis, viskas buvo paprasta. Beje, šios bažnyčios savininkas yra ir žinomas senovinių ženklų, tekstų, paminklų tyrinėtojas, neseniai išleidęs knygą „Universalusis ženklas“ („The Universal Sign“).

Prieš penkerius metus įsigijęs bažnyčią S. Akhavanas pasirūpino, kad būtų atnaujintas plytų fasadas, užtaisyti plyšiai, suklotos naujos grindys ir grąžinti vitražiniai langai. Buvo atlikta ir seisminė pastato modifikacija, užtikrinanti geresnį atsparumą žemės drebėjimams. Kainą didina ir bažnyčios lokacija – prieš ją atsiveria parko panorama. Didmiesčio gyventojai turėtų įvertinti ir šešių vietų garažą, pastatytą likus šiek tiek laisvos vietos.

Savininkas buvusią bažnyčią pavertė išties jaukiais, saugiais ir šiuolaikiškais namais. Marmurinės vonios, puošnios kietmedžio grindys, įspūdingas dekoras ir… ir beveik 5200 kvadratinių metrų erdvės. Vargu ar būtų galima norėti daugiau, o kai kuriems ir tiek jau gerokai per daug. Gal per daug visa to galiausiai tapo ir pačiam savininkui, nes savo kūrinį jis nusprendė parduoti.

2011 metais Pilis prie parko buvo parduota už 6,6 mln. JAV dolerių (17,3 mln. litų). Šeimos su tokiomis neišmatuojamomis kaip buvusio savininko ambicijomis neatsirado. Pilį nusipirko Vaikų dienos mokykla – privati ne pelno siekianti ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo įstaiga, toje pat gatvėje turinti pagrindinį mokyklos pastatą.

Pirmame pastato aukšte bus įrengtos devynios klasės, o nava bus palikta kaip bendra erdvė. Duris klasės turėtų atverti jau šį rudenį. Planuojama, kad buvusiame vienos šeimos name mokysis apie 450 mokinių. Ką gi – naujoji bažnyčios pastato funkcija – ne tokia tolima nuo pradinės. Juolab kad juk būtent prie bažnyčių kadaise pradėtos steigti pirmosios mokyklos. Tad šventieji mokyklos globėjai turėtų būti patenkinti.

Įrengė du butus

Nuo modernių, baltų skandinaviško stiliaus gyvenamųjų bažnyčių iki ūkanotų angliškų tvirtovių su vaiduokliais ir prabangių kone karališkų rūmų – gyvenamųjų bažnyčių rinka plečiasi, vis daugiau ir didesnių, ir mažesnių transformuotų buvusių bažnyčių parduodama nekilnojamojo turto agentūrų svetainėse. Ne išimtis ir ne tokia sena bažnyčių šalis Australija. Čia agentūrų puslapiuose galima rasti net po kelis panašius skelbimus, taip pat modernių bažnyčių rekonstravimo projektų.

Neseniai perparduota Sidnėjaus centre stovinti didžiulė bažnyčia iš išorės atrodo gana įprastai, tačiau viduje slepia modernius būstus su prašmatniomis voniomis, marmurine verslo klasės virtuve ir netgi atviru baseinu – prabangia būtinybe karštojo klimato zonoje.

„Baker Kavanagh Architects“ architektų biuras bažnyčią pavertė dviem liukso klasės butais, supančiais dvi vidines prie pastato pristatytas terasas. Šios tolygiai jungiasi su labai aukštomis bažnyčios lubomis, kurias laiko grakščios plieninės detalės ir kiti konstrukciniai elementai, o metalinės detalės ir originalūs langai suteikia žmogiškųjų proporcijų dekoro pojūtį.

Virš pagrindinio aukšto iškelta tik suaugusiesiems skirta būsto dalis – tėvų užuovėja, kur šie gali atsipūsti nuo vaikų, bet kartu pro stiklines užtvaras ir nuo lubų iki grindų įstiklintas sienas stebėdami juos žaidžiančius apačioje.

Žemesniame aukšte sudėtos šildomos itališko akmens plytelės ir medinės grindys, leidžiančios mėgautis ėjimu į ir iš baseino. Ne be reikalo Australija – gana jaunu laikomas kontinentas. Tokie projektai išsiskiria moderniausiais patogų gyvenimą užtikrinančiais elementais: oro kondicionavimo, automatinėmis sodo laistymo sistemomis. Čia jau mažiau arkinių motyvų, vitražinių langų, tačiau daug šviesos ir modernių dekoro elementų. Nors šiuo konkrečiu atveju architektai sugebėjo išlaviruoti tarp modernaus įstiklinto erdviškumo ir jaukios senamadiškos romantikos, palikdami šiek tiek vitražų, medinių lubų arkos motyvų.

Net prieš bet kokį mokesčių gyventojams ar verslui didinimą pasisakantys politikai neabejoja: po Seimo rinkimų nekilnojamojo turto (NT) mokestį mokės didžioji dauguma Lietuvos gyventojų, o tas, kuris šiemet pradėtas taikyti brangesniam nei 1 mln. litų vertės NT, valstybės biudžeto skylių neužkamšys.

NT mokestis skaičiuojamas nuo milijono litų ribą viršijančios sumos. Pavyzdžiui, jeigu būsto vertė yra 1,7 mln. litų, mokestis bus mokamas nuo 700 tūkst. litų. Seimo konservatorių frakcijos nario Manto Varaškos nuomone, skirstymas į tuos, kurie turi mokėti NT mokestį, ir tuos, kurie ne, provokuoja ieškoti būdų mažinti turimo turto vertę: „Net jei NT mokesčio baze nustatytume 100 tūkst. litų, daug žmonių vis viena mėgintų mažinti savo būsto vertę. Siekis išvengti apmokestinamosios NT mokesčio, kaip ir bet kurio kito, bazės yra akivaizdus.“

M. Varaška įsitikinęs, kad vienintelis sprendimas – įvesti visuotinį turto apmokestinimą nustatant tam tikras mokesčio lengvatas valstybės remiamoms socialinėms grupėms. „Jei tai lengvata ne, tarkime, Sausio 13-osios aukų artimiesiems, o finansinių problemų turintiems žmonėms, tas mokestis galėtų kauptis – jį kartu su kitomis nekilnojamojo daikto skolomis sumokėtų naujasis turto savininkas. Tokiu būdu būtų galima išsiversti ir be antstolių“, – savo viziją dėstė parlamentaras.

co

„Vilnius Temperature“ komanda vasaros sezonui keliasi po atviru dangumi – į „Vasaros terasos“ erdvę, kuri įsikūrusi Vilniaus mokytojų namuose. Vyrukai nemažina apsukų ir tęsia visapusiškai sėkmingą koncertų ciklą „Vilnius Temperature On Stage“. Šioje serijoje jau suplanuoti „Fusedmarc”, „Sheep Got Waxed“, „Golden Parazyth“ ir kitų atlikėjų pasirodymai.

„Vilnius Temperature On Stage“ koncerto su Marku Palubenka vaizdai:
http://youtu.be/5xzrG9Mq89Y

Gegužės 24 d. (ketvirtadienį) pirmieji grosiantys – viena geriausių šalies indie roko grupių „Colours Of Bubbles“, kuri šiuo metu rengiasi pasirodyti didžiausiuose Baltijos šalių festivaliuose.

Šiaulių miesto vandenyje yra kažin kokia paslaptis. Kaip gi kitaip paaiškinti, kad būtent ketvirtajame Lietuvos mieste susiformavo tokios geriausios šalies gitarinės grupės kaip „BIX“, „Zhuwys“, „LYGIAILYJA“, „Brainers“, „AXIS“, o pastaruoju metu – ir „Colours Of Bubbles“. Šiaulių arenoje netgi rengiami savi muzikos apdovanojimai, vadinami „Šama“. „Koloursai“ juose du metus iš eilės buvo apdovanoti už geriausias metų dainas, išleistas kaip EP – „Today“ ir „Phoenix“.

Dabar ši paslaptis bus atskleista „Vilnius Temperature On Stage“ koncerte, kur „Colours Of Bubbles“ pristatys naują savo programą.

Indie roko gerbėjams „Colours Of Bubbles“ kūryba žinoma geriau – pavyzdžiui, dar karštame šį mėnesį pristatyme „Liverpool.lt“ rinkinyje skamba jų daina „The Things You Need“. Tarp naujų šiauliečių dainų – ir vesternų kino muzikos standartai, ir švelnios baladės – tokios, kaip „Vilnius Temperature“ ciklui akustiškai sudainuota „Cut It Out“. Koncertu grupė pademonstruos, už ką jie alternatyviuose muzikos apdovanojimuose „T.Ė.T.Ė.“ gavo geriausios roko grupės titulą.

„Colours Of Bubbles“ – viena iš nedaugelio Lietuvos grupių, savo gerbėjų ratelius turinti ne tik Lietuvoje ar Londone, bet ir Varšuvoje, Rygoje ar Taline. Grupės sąskaitoje – tokių festivalių kaip „Positivus“, „Tallinn Music Week“, „Remont Rock“, „Browar Rock“, „Karklė Live Music Beach“, „B2G“ ar „Visagino Country“ skalpai.

Tiems, kurie dar iš lūpų į lūpas nepaskleidė šios žinios, norime pranešti, jog „Vilnius Temperature On Stage“ koncertai prieinami visiems ir nemokami. Lankytojų už įėjimą į koncertus bus prašoma sumokėti tiek, kiek jie manys esant verta.

Tuštėjant Lietuvos kaimams, atsiranda vis daugiau miestiečių, kurie pavargę nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo, kuriasi ekologinėse gyvenvietėse arba bendruomenėse. Jie statosi šiaudinius namus, užsiima gamtine žemdirbyste ir daugiausiai laiko praleidžia tiesiog būdami gamtoje.

Pirmoji ekologinių gyvenviečių, paprastai vadinamų tiesiog ekogyvenvietėmis, kūrimosi banga Lietuvoje kilo prieš dešimt metų, vėliau ji atslūgo, o pastaraisiais metais susidomėjimas vėl smarkiai išsaugo.
Dabar ekobendruomenių, kurias sudaro nuo kelių iki keliasdešimties šeimų, mūsų šalyje yra penkiolika. Dažniausiai vienas entuziastas, besižavintis ekologišku gyvenimo būdu, ir turintis daugiau pinigų, nuperka, tarkim, 20 hektarų žemės sklypą kaime, o paskui po kelis hektarus parduoda bendraminčiams. Ekogyvenvietės kuriasi ir kelioms šeimoms įsigijus didesnį sklypą. Mat svarbu, kad kaimynystėje gyventų panašiai mąstantys žmonės, kuriems svarbiausia sveikas gyvenimo būdas, gamtos saugojimas, aktyvios bendruomenės kūrimas.
Tokie žmonės dažniausiai apsigyvena šiaudiniuose namuose, nes tai, pasak ekogyvenviečių narių, pats ekologiškiausias, šilčiausias ir pigiausias būstas. Daugelis jų yra vegetarai, tad augina tik daržoves, kurių beveik nelaisto, neravi, neįdirba dirvos ir nenaudoja jokių trąšų. Visa tai atstoja šiaudų mulčas. Tokia žemdirbystė vadinama gamtine, nes, pasak ja užsiimančiųjų, nealina dirvos. Tad ši visada būna puri, o daržovės skoniu nė iš tolo neprimena tų, kurios auginamos įprastai ar tuo labiau naudojant chemikalus.
Tokie civilizacijos teikiami malonumai, kaip karštas dušas ar elektrinė viryklė, kai kuriems ekobendruomenių nariams neatrodo būtinybė. Taip pat daugelis nejaučia poreikio lankytis kino teatruose ar spektakliuose, ilsėtis prie jūros. Vis dėlto beveik visi, nors ir pabėgę iš miesto, naudojasi mobiliaisiais telefonais, internetu, automobiliais.
Beje, tokiose gyvenvietėse kuriasi įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonės. Atokiuose kaimuose apsigyvena verslininkai, ministerijų darbuotojai, vadybininkai, tačiau daugiausiai tokių, kurių darbui nereikalingas biuras. Tai programuotojai, fotografai, dizaineriai, menininkai.
Taigi kas skatina miestiečius, susikūrusius gerovę didmiestyje, pakankamai uždirbančius ir nemažai pasiekusius profesinėje srityje, miesto komfortą iškeisti į gyvenimą gamtoje?

Svetainę atstoja pieva, dušą – kubilas

Ročkių ekobendruomenės, įsikūrusios Lazdijų rajone, narys lektorius Darius Ražauskas sako, kad per pastaruosius dvejus metus išaugusį susidomėjimą ekobendruomenėmis skatina bendros pasaulinės tendencijos: natūralaus maisto ir kosmetikos priemonių propagavimas, skatinimas tausoti gamtos išteklius. „Nors prisidengdami žaliomis etiketėmis nemažai verslininkų tik didina pardavimą, o su tikrąja ekologija tai mažai ką turi bendra, tačiau bendras psichologinis laukas veikia žmones“, – neabejoja D.Ražauskas.
Jis pastebi, kad Lietuvoje užaugo nauja karta, kurios atstovų gyvenimas kaime neatbaido, nes jiems tai neatrodo tik vaikščiojimas paskui karvės uodegą, kaip vyresnės kartos žmonėms, prisimenantiems kolūkių laikus. „Daugeliui besikuriančiųjų ekogyvenvietėse ne tiek svarbu turėti žemės sklypą, kiek svarbu panašiai mąstantys kaimynai ir kokybiškas bendravimas, kurio labai stinga gyvenant mieste. Daugelis įlindę į kompiuterius, užsiėmę savo reikalais, tad net šeimos nariai mažai tarpusavyje bendrauja. O juk žmogus – sociali būtybė. Šiltų santykių trūkumas daugeliui yra pagrindinis motyvas kurtis ekobendruomenėse“, – aiškina D.Ražauskas.
Eglė Žaltauskienė, prieš penkerius metus kartu su vyru persikėlusi iš miesto į kaimą, tvirtina, kad tik čia, nuolat būdama kartu su sutuoktiniu, gali geriau jį pažinti. „Gyvendama mieste ir dirbdama nuo ryto iki vakaro savo vyrą per parą matyčiau vos dvi valandas. Būčiau pikta, suirzusi, man trūktų dėmesio, neliktų laiko puoselėti šeimos vertybių“, – neabejoja 26-erių metų moteris.
Jos netenkino ir gyvenimas, įspraustas į mokesčių, paskolos ar nuomos už būstą rėmus. Tad studijuodama paskutiniame grafikos specialybės kurse paragino būsimą vyrą nieko nelaukiant keltis į kaimą, nors jie turėjo įsigiję tik plyną žemės lauką. Naujakurių nuo kaimo neatbaidė net tai, kad beveik dvejus metus ir žiemą, ir vasarą teko gyventi šiaudinėje palapinėje, maistą gaminti ant laužo, o praustis tvenkinyje. „Nemažai žmonių važiuodavo pas mus lyg į zoologijos sodą, tačiau tokios sąlygos nėra nepatogumai – atvirkščiai, leidžia pajusti gyvenimo kokybę“, – tikina E.Žaltauskienė.
Dabar Žaltauskai turi 16 kvadratinių metrų šiaudinį namelį, elektrinę viryklę, tačiau iki šiol maistą gamina lauke, drabužių spintą atstoja pastogė lauke, dušą – kubilas, o svetainę – pieva.

Kaime niekada nebūna nuobodu

Įsikūrusiems ekobendruomenėse netrūksta ne tik miestiečiams įprastų patogumų, palengvinančių buitį, bet ir pramogų. Spektaklius, filmus ar egzotiškas keliones jiems atstoja buvimas gamtoje ir jos stebėjimas. Būtent dėl to, kad galėtų visą dieną leisti pievoje ar miške, daugelis ir bėga iš miesto. „Žmonės turi gerus darbus, atrodo, jiems sekasi, tačiau nesijaučia laimingi, jiems kažko trūksta. Ištrūkę savaitgaliui į sodybą daugelis iškart pasijunta geriau, nes gamta harmonizuoja, gydo, tai tarsi meditacija. Tačiau kelių dieną ar savaitės neužtenka norint atsipalaiduoti, ypač kai šiandieninis žmogus gauna milžinišką kiekį informacijos. Tad noras nuolat jaustis gerai yra dar vienas motyvas iškeisti miestą į kaimą“, – paaiškina D.Ražauskas.
Tai patvirtina ir 31 metų Stanislovas, dvejus metus gyvenantis Dovydų kaime: „Dirbau Anglijoje gerai mokamą darbą, turėjau prabangų automobilį, užsidirbau pakankamai pinigų, kad galėčiau įsigyti butą. Atrodė, viską turiu, kad būčiau laimingas, tačiau taip nesijaučiau. Be to, mačiau, kad žmonės, nors ir turėdami dar daugiau turtų, jaučiasi kur kas prasčiau nei aš. Suvokiau, kad gyvenimas eina pro šalį, o aš rituosi tiesiai į bedugnę.“
Vis dėlto visiškai pabėgti nuo civilizacijos ekologiško gyvenimo būdo propaguotojai nesistengia. „Tokių asketų, kurie nesinaudotų elektra ar automobiliais, yra vos keli. Ir šiaudiniame name žmonės susikuria patogią buitį, pavyzdžiui, net įsirengia šildomas grindis. Naudodamiesi greitaeigiu internetu plėtoja tarptautinius verslus“, – pasakoja D.Ražauskas.
Beje, nemažai persikėlusiųjų gyventi į kaimą čia sukuria verslus, pavyzdžiui, užsiima kalvyste, gamina muilą, kepa duoną, parduoda ekologiškai užaugintas daržoves, imasi kitokios jiems malonios veiklos. Štai E.Žaltauskienė pinigų užsidirba organizuodama vaikams vasaros stovyklas, jos vyras rengia seminarus apie šiaudinių namų statybą.
Tiesa, ekobendruomenėse gyvena nemažai žmonių, kurie ir toliau dirba mieste. Vienas tokių – tarp Kazlų Rūdos miškų, Kardokų kaime, prieš penkerius metus su šeima įsikūręs ponas Mindaugas. Jis Kaune dirba baldų gamybos vadybininku. „Kol kas buvimo mieste visiškai nepavyksta išvengti, tačiau stengiamės būti kuo mažiau nuo jo priklausomi. Juk ten nėra kuo kvėpuoti, nėra švaraus maisto, vandens. Kaime girdžiu gerves, gegutes, kitus paukščius. Grįžęs iš darbo įšoku į tvenkinį, paskui tvarkausi darže. Miestiečiai eina į sporto klubą, o aš – dalgiu pjauti žolės. Tokia veikla turi prasmę“, – sako 41 metų vyras.
Bene didžiausią pasitenkinimą ponui Mindaugai teikia tai, kad gyvendamas sodyboje jis nuolat įsitraukęs į kūrybos procesą, pavyzdžiui, bando perprasti gamtinės žemdirbystės principus, išmokti auginti grikius ar suformuoti sodą. Pats pasistatė 150 kvadratinių metrų šiaudinį namą. „Čia niekada nebūna nuobodu, nes gamta kinta. Jeigu gyvenčiau mieste, ieškočiau būdų, kaip galėčiau atsipalaiduoti, o kaime kasdien esu pasinėręs į įdomią veiklą. Kai kieme turi savo tvenkinį, net ir prie jūros nesinori“, – dėsto Mindaugas.
Tačiau pabrėžia, kad taip gyvendamas nesijaučia išskirtinis ar nusileidęs iš kosmoso. Su vaikais jis dažnai leidžiasi į dviračių žygius, lankosi koncertuose, o neseniai grįžo iš užsienio kelionės.

Tikisi turėti pradinę mokyklą

D.Ražauskas pastebi, kad nors gyvenimas ekogyvenvietėse vilioja vis daugiau lietuvių, pavargusių nuo miesto, mūsų šalyje jos dar nėra taip stipriai išsiplėtusios kaip, tarkim, Italijoje, Anglijoje ar Vokietijoje, kur ekobendruomenes sudaro šimtai šeimų. Pasak D.Ražausko, jos turi savo šventyklas ar bažnyčias, mokyklas, darželius, o kai kurios – net savo valiutą. „Mūsų ekogyvenvietės mažos, dar tik kuriasi. Nemažai žmonių, turinčių jose sodybas, tik savaitgaliais atvažiuoja. Tačiau ir pas mus galvojama apie vietines mokyklas ar darželius“, – tvirtina Ročkių ekobendruomenės narys.
Pradinę mokyklą tikisi turėti ir Kardokų bendruomenė. „Nors kol kas čia nuolat gyvena tik trys šeimos, o iš viso nupirkti devyni sklypai, tačiau realu, kad po ketverių metų mokykla veiks. Mokyti galėtų vienas iš bendruomenės narių arba atvyktų mokytojas“, – tikisi ponas Mindaugas.
Pasak jo, mokykla reikalinga ne tik todėl, kad vaikų nereikėtų vežioti į miestą, bet ir dėl galimybės vaikams mokytis ne pagal standartinę programą, kuri neugdo kūrybingumo, o nuo mažų dienų spraudžia į rėmus.
Beje, kai kurie ekobendruomenių gyventojai, nusivylę Lietuvos švietimo sistema, vaikų į mokyklas visai neleidžia. „Kol neturim vietinio mokymo centro, mūsų devynerių metų mergaitė mokosi namie žaidimų, pasakų forma. Pirmą klasę baigusi Valdorfo mokykloje, dabar vyksta tik atsiskaityti. Iš pradžių pedagogai bandė mus atkalbėti nuo mokymosi namie, tikindami, kad pakenksim vaikui, tačiau kai pamatė, jog rezultatai nesuprastėjo, visus darbus ji atlieka, nusiramino“, – pasakoja Stanislovas.
Jis sako, kad dukra gyvena nevaržoma jokių rėmų: kada nori keliasi, kai užsimano – pažaidžia, tada pasimoko. Tačiau jausdama atsakomybę, kad reikės atsiskaityti, mokslų neapleidžia.
Beje, panašiu ritmu ekobendruomenėse gyvena ir suaugusieji. „Šiuo metu statom pirtį, planuojam praplėsti namelį, bet viską kuriam savo rankomis, tad kiek spėjam, tiek ir padarom. Mums nereikia savęs prievartauti – kiek norim, tiek dirbam, niekur neskubam“, – gyvenimo kaime pranašumus vardija E.Žaltauskienė.

Pragyvena už kelis šimtus litų per mėnesį

Ekobendruomenių kūrėjai išskiria dar vieną gyvenimo sodyboje pranašumą: tai minimalūs poreikiai, kuriems patenkinti užtenka vos kelių šimtų litų per mėnesį. „Mėsos nevalgome, pieno produktų vartojame labai retai, daržovių užsiauginame patys, o malkomis apsirūpiname miške rinkdami sausuolių šakas. Be to, šiaudiniam namui šildyti jų reikia labai nedaug“, – teigia E.Žaltauskienė.
Jai antrina ponas Mindaugas: „Šalčiausią žiemos dieną 150 kvadratinių metrų namui apšildyti užtenka dviejų glėbių malkų, o kai šilčiau – pakanka kūrenti kas antrą parą.“
Nepaisant pigaus pragyvenimo, galimybės valgyti šviežias daržoves ir dirbti, kada nori, daugeliui miestiečių toks gyvenimo būdas nepriimtinas, siekis sąmoningai atsiriboti nuo civilizacijos teikiamų patogumų atrodo keistai. Tačiau visi „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad jaučiasi puikiai ir nė už ką nesutiktų grįžti į miestą. Tiesa, pripažįsta, kad miestiečio sprendimas keltis į kaimą – didelis iššūkis ir nemažai pastangų reikalaujantis patyrimas.
„Neverta kaime tikėtis lengvo gyvenimo. Gerovės kūrimas čia reikalauja kur kas daugiau energijos nei mieste. Vien tik norint parsinešti pieno ar vandens tenka sukarti po kelis kilometrus. Kai atsikraustėm, pirmus mėnesius buvo sunku judėti – ne eidavom, o pūškuodavom. Tačiau taip gyvenant neįmanoma priaugti svorio, pasitaisė sveikata“, – daugiau gyvenimo sodyboje pranašumų nei trūkumų mato E.Žaltauskienė.

Manipuliuojama ekologijos idėjomis

Persidirbusį, slegiamą paskolos naštos, didžiulių mokesčių už elektrą ir šildymą miestietį ekobendruomenių narių skleidžiamos idėjos gali lengvai sužavėti, tačiau psichoanalitikai perspėja, kad daugelis pasiduoda kraštutinumams. „Vien todėl, kad persikėlė iš Vilniaus priemiesčio į Panevėžio rajoną, žmogus netampa laimingesnis. Laimingumo lygis labiausiai priklauso nuo prigimtinių žmogaus savybių. Optimistai bet kur gyvendami jausis kur kas geriau nei pesimistai. Nuo to, ar žmogus dirba mėgstamą darbą, taip pat priklauso jo būsena“, – aiškina psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Jis pabrėžia, kad pristatant žemės sklypą kaip esantį ekogyvenvietėje, kuriamas išskirtinumas, parodant, jog ta vieta pranašesnė už kitą. Tačiau tai tik rinkodaros triukai, tokie patys, kaip ir ekologiškai užaugintą vištą siekiant parduoti dvigubai brangiau. „Šiuo metu ekologijos idėjos daugeliui skamba patraukliai, tad jomis lengva manipuliuoti, – neabejoja O.Lapinas. – Išsprendus maisto trūkumo problemą, išmokus jį ilgiau išlaikyti tinkamą vartoti, kilo ir manija dėl kenksmingų priedų, genetiškai modifikuotų produktų. Daugelis žmonių mąsto neigdami. Juk kaimiečiai serga ne mažiau nei miestiečiai.“
Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjas Sigitas Lazauskas taip pat mano, kad nereikėtų pulti į kraštutinumus. „Parduotuvėse maistas perdirbtas, daug jo sintetinio, tačiau prieš įrodinėdamas, kad augina ekologiškas daržoves, žmogus pirmiausia turėtų išsitirti dirvožemį. Juk gali būti, kad kolūkių laikais toje vietoje buvo pesticidų sandėlis“, – sako S.Lazauskas.
Be to, mokslininko teigimu, nėra lengva auginti daržoves nenaudojant jokių papildomų medžiagų. Mat augalus anksčiau ar vėliau užpuola kenkėjai, esant dirvožemyje nepakankamai mikroelementų, prastėja derlius. „Kažkiek laiko daržovės augs ir visai netręšiamos, nes dirvožemio derlingumas buvo sukurtas anksčiau, tačiau mūsų gamtinėje zonoje ilgai taip žaisti nepavyks“, – įsitikinęs S.Lazauskas.

Japonijoje Sappore, Hokaido prefektūros sostinėje atidarytas gyvenamųjų namų kvartalas, skirtas lietuviškų medinių langų gamintojos „Doleta“ vardui .

„Doleta Jama Hama“ – vienas iš dešimties projektų, kuriuos per metus Japonijos statybininkams padėjo įgyvendinti Lietuvos medinių langų gamintojai ir ko gero pirmasis Japonijoje, kurio pavadinime Lietuvos bendrovės vardas.

„Mums tai buvo didžiausias netikėtumas, kai sužinojome apie tai. Tai laikome geriausiu įvertinimu visai bendrovei ir jos kolektyvui“, – sako bendrovės pagrindinis akcininkas Vytautas Silevičius.

Anot jo, Japonijos rinkai bendrovė gamina specialių konstrukcijų medinius langus, pritaikytus uraganams, žemės drebėjimams.

„Tai kardinaliai kitokie langai, kurių konstrukciniai sprendimai susiję su padidintu atsparumu ir saugumu, bet pabrėžtinai naturalūs, ne tik dėl medžio, bet ir dažų bei kitų, jų gamyboje naudojamų sudėtinių medžiagų“, – sako „Doleta“ gamyklos vadovas Liutauras Daubara.

Anot bendrovės savininko V. Silevičiaus, į Japoniją eksportuoti bendrovė pradėjo kiek daugiau nei prieš metus.

„Japonijos rinka yra viena sudėtingiausių, bet viena įdomiausių. Joje veiklos sėkmę lemia santykiai ir pagarba bei supratimas, tiek kliento, tiek būsimo gyventojo, kliento vystomame projekte“, – sako  įmonės akcininkas.

Lietuvos bendrovės pavadinimą turintis „Doleta Jama Hana“ namų kvartalas yra įsikūręs olimpinio tramplyno papėdėje, o išvertus iš Japonų kalbos reiškia „Doletos“ kalno nosis ar atšaka įsikišusi į lygumą.

Bendrovės vadovybės teigimu, per artimiausius kelerius metus Lietuvos bendrovė Japonijos užsakovams planuoja pagaminti medinių langų už daugiau nei 5 mln. litų.

„Pirmi partnerystės metai suteikia realaus pagrindo tikėti sklandžiu eksporto į Japoniją augimu“, – sako V. Silevičius.

Į Japoniją bendrovė eksportuoti medinių langų gaminius pradėjo sulaukusi Japonijos televizijos žurnalistų vizito, kurie Lietuvos bendrove susidomėjo jai gavus visus atitikties sertifikatus, eskportui į Japoniją. Pirmieji „Doleta“ gaminiai Japoniją pasiekė prieš daugiau nei metus.

Vakaruose nėra miestus darkančių apleistų pastatų, o pas mus jie stūkso ištisus dešimtmečius.

Garsiausių „vaiduoklių“ – vadinamojo komjaunimo viešbučio Vilniuje ir kažkada turėjusio tapti „Respublikos“ viešbučiu pastato Kaune griaučiai stūkso nuo sovietmečio. Tokių „vaiduoklių“ vien sostinėje arti pusantro šimto. Vieni jų – pradėti ir nebaigti statyti pastatai, kiti – viešojo ir privataus intereso kovų paminklai, kaip Vilniaus senamiesčio aplinkkelin išlindę griuvėsiai pastato, kurio savininkas nesėkmingai bandė už jį išsimušti milijoną, ar trigubą fiasko patyręs „Lietuvos“ kino teatras: kino teatro neliko, objektą nusipirkę verslininkai dėl sustabdyto projekto patyrė didžiulius nuostolius, o griuvena teršia reprezentacinę Vilniaus vietą.
Ką reikia daryti kitaip, kad ir pas mus, kaip Vakarų Europoje, tokių piktžaizdžių nebūtų?

Netvarkingiems – didesnį mokestį
„Turtas beveik bevertis, vadinasi, ir nekilnojamojo turto mokestis nedidukas, o jei dar sklypas neregistruotas – nereikia mokėti nė žemės mokesčio. Miestui tai daro labai daug žalos – užuot plėtus miestą ten, kur yra visi tinklai, šiuos tenka tiesti kitur. Tai išsiurbia iš miesto gyvybines jėgas. Dėl apleistų, bet savininkų neparduodamų statinių stringa miestui svarbūs infrastruktūriniai projektai, jie gadina miestų vaizdą, kartais net kelia pavojų žmonių gyvybei, be to, tai tampa grėsmės šaltiniu, nes juose įsikuria girtuokliai, narkomanai. Savivaldybėms labai trūksta įrankių situacijai keisti“, – sako savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis.
Vilniuje tokių neprižiūrimų, dažniausiai nenaudojamų statinių savivaldybė suskaičiavusi 138-is, dauguma Šnipiškių, Senamiesčio, Naujosios Vilnios, Naujamiesčio, Žvėryno seniūnijose. M.Pakalnio manymu, dabar Vilniuje apleistos buvusios pramoninės teritorijos aplink Senamiestį ir Naujamiestį – didžiulis, deja, neišnaudotas sostinės plėtros potencialas.
Nemažai griuvenų ir Laikinojoje sostinėje. Kauno meras Andrius Kupčinskas ne tik oficialiais raštais Seimo pirmininkei, bet ir per „Facebooką“ ragina politikus suteikti savivaldybėms realių priemonių kovai su „vaiduokliais“. Mero manymu, jei padidintas žemės mokestis už neprižiūrimas žemes, miestuose reikia leisti savivaldybėms nustatyti apleistiems pastatams kur kas didesnį nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Tiesa, ir dabar savivaldybės turi teisę jį diferencijuoti nuo 0,3 iki 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Tačiau pavyzdingiesiems jį nustatyti ties žemutine riba didmiesčių savivaldybių tarybos nemato galimybių, nes tai vienas iš trijų pagrindinių savivaldybių biudžetą papildančių mokesčių.
„Vyrauja 0,8–0,9 proc. tarifas, tad 1 proc. mokestis negelbėja kovojant su „vaiduoklių“ šeimininkais. Juolab jei pastato balansinė vertė nedidelė, sumos būna visai menkos, o jei dar nebaigta statyba – visai nėra kaip priversti savininkus tvarkytis“, – aiškina A.Kupčinskas.
Kauno meras siūlo, kad tarifą būtų galima kelti net iki 5 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jei nuo statybos leidimo išdavimo dienos per trejus metus statinys nebuvo pradėtas statyti arba per dešimt metų nebuvo pripažintas tinkamu naudoti.
Be abejo, reikėtų labai aiškiai reglamentuoti, ką vadinti apleistu pastatu, kad neliktų galimybės valdininkams piktnaudžiauti teise didinti mokesčio tarifą.

Bausti leidžiama, bet dažnai nerandama ko
Seime dar pernai birželį įregistruota tokia įstatymo pataisa, tačiau vargu ar ji bus pradėta svarstyti, nes Seimo Teisės departamento išvadoje įspėjama, kad tai galbūt pažeistų Konstituciją, mat neatitinka pagrindiniame valstybės įstatyme įteisintų proporcingumo, dvigubo baudimo draudimo ir visuotinio asmenų lygiateisiškumo principų.
Seimo teisininkai mano, kad keliskart didesnis mokesčio tarifas galėtų būti traktuojamas ne kaip mokestis, o kaip bauda. Tačiau dukart už tą patį bausti nevalia, o Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra numatytos baudos už statinių techninės priežiūros taisyklių nesilaikymą: jei gresia pastato griūtis – nuo 1 tūkst. iki 5 tūkst. Lt, o jei tik šiaip nesilaikoma statinių techninės priežiūros taisyklių, leidžiama įspėti arba bausti nuo 200 iki 1 tūkst. Lt.
Kaip šių teisių bausti realizavimo galimybės atrodo gyvenime, pasakoja Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Karosas: „Vadovaujantis dabar galiojančiais teisės aktais, statinių naudojimo priežiūros vykdytojų galios labai menkos. Jeigu pastatas ne avarinės būklės, savininko galima tik prašyti, bet ne reikalauti suremontuoti fasadą. Net jeigu statinys avarinės būklės, bet savininkas jo netvarko, negalima kreiptis į teismą dėl jo nugriovimo – leidžiama taikyti tik administracinio poveikio priemones. Tačiau dažnai sunku net rasti kam surašyti pažeidimų protokolą ir skirti nuobaudą, nes tokių pastatų savininkai būna nedeklaravę gyvenamosios vietos ar išvykę į užsienį. Pernai už tokius pažeidimus Vilniuje skirta 7750 Lt nuobaudų.“

Verslas laukia geresnių laikų
Problemą aštrina ir tai, kad krizės metais šalia „vaiduoklių veteranų“ atsirado nemažai naujų. „Jei verslininkas kokį statinį įsigijo 2006–2007 m., kai buvo kainų pikas, krizės laikotarpiu daugeliu atvejų neapsimokėjo nei jo vystyti, nei perparduoti. Vilniaus mieste nekilnojamojo turto kainos dabar vis dar 39,4 proc. mažesnės nei piko metais. Verslininkui, kurio verslas krizės metais žlugo ar labai smuko, dar didesnis mokestis būtų sunkiai pakeliamas“, – siūlymo nekilnojamojo turto tarifą apsileidusiems savininkams kelti iki 5 proc. neigiamas puses pastebi Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas-patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas.
Jo nuomone, suinteresuotumą sutvarkyti didžiąją dalį šių objektų labiau didintų ne didesni mokesčiai, o ekonomikos kilimas. Dabar verslas neįžvelgia net naujai pastatytų ar renovuotų objektų projektų įgyvendinimo perspektyvų, pavyzdžiui, Katedros aikštėje didžiulis viešbutis jau keleri metai pastatytas, bet neeksploatuojamas.
Kuriozinis atvejis, kad net Kauno miesto tarybos, kurioje gimė siūlymas kelti nekilnojamojo turto mokesčio lubas, narys Visvaldas Matijošaitis – pats vieno tokio „vaiduoklio“ šeimininkas: Panevėžio miesto savivaldybėje tarp apsileidėlių – ir V.Matijošaičio valdomai „Vičiūnų“ įmonių grupei priklausantis pastatas.
Žinoma, ir taip krizės prispausto verslo spausti dar didesne mokesčių našta negerai, bet juk verslininkai gali jo išvengti deramai prižiūrėdami savo turtą, o krizė neatleido nuo teisinės prievolės savo valdomų pastatų nepaversti „vaiduokliais“.

Kitur įstatymai griežtesni
„Manome, kad jei pastato savininkas neatlieka savo prievolės, neprižiūri jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, pastatas yra avarinės būklės, kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai, turėtų būti sukurtas teisinis mechanizmas, kaip tą turtą prižiūrėti, galbūt net perimti valstybės reikmėms“, – sostinės savivaldybės poziciją dėsto K.Karosas.
Beje, net kaimynai latviai paminklų apsaugos įstatyme numatę galimybę nusavinti paminklinį pastatą, jei jis netvarkomas, o pas mus tokių Senamiestyje daugybė.
Vakarų šalyse tokie principai seniai įtvirtinti. „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas M.Pakalnis pasakoja, kad Vakarų Europos šalyse, jei išvystytoje teritorijoje nusiperki sklypą, bet per nustatytą laiką nepasiimi statybos leidimo, o paskui neatiduodi pastato eksploatuoti arba ten stovi apleisti pastatai, smarkiai pakyla žemės mokestis. Vakaruose vadovaujamasi principu, kad visuomenė tau suteikė infrastruktūrą, vadinasi, tavo turtui suteikta pridėtinė vertė. Jei ja nesinaudoji ir tuo kenki aplinkiniams, turi nors mokėti didesnius mokesčius.
Kitur taikomas ir toks metodas: savivaldybė siunčia vieną pasiūlymą susitvarkyti, jei nereaguojama – antrą, trečią, o paskui sutvarko pati ir atsiunčia sąskaitą apmokėti už darbus. „Reikia įstatymų lankstumo ir daugiau teisių savivaldai“, – mano M.Pakalnis.
Kitose šalyse būtų nesuprantama ir tai, kaip gali aplinkkelis susiaurėti dėl namo griuvėsių, nes ten įstatymas gina visuomenės interesą tiesiant kelius, magistralinius tinklus, statant strateginius valstybės objektus, tad savininkas neturi pasirinkimo, leisti ar neleisti per jam priklausančią teritoriją tiesti kelią, ar reikalauti daugiau pinigų, nei nustatyta kompensacija.
Vis dėlto pabaigoje – viltinga žinia: Vilniaus savivaldybė davė leidimą griauti vadinamojo komjaunimo viešbučio griaučius, čia turėtų iškilti biurų kompleksas. Detalusis planas parengtas, architektūrinis konkursas įvyko. Tiesa, ambicingų projektų buvo ne vienas ir ne du, tik lig šiol nė vienas netapo realybe. Didelė sėkmė būtų, kad vietoj „vaiduoklio“ bent jau liktų plynas laukas.

Draudimo bendrovės BTA duomenimis, 2011 metais, lyginant su 2010, šalyje padaugėjo namų turto vagysčių. Pernai daugiausiai įvykių – net 30% įvyko gan naujos, iki 5 metų senumo statybos butuose ir ypač individualiuose namuose.

„Dažniausiai vagys darbuojasi dieną tarp 13-15 valandos ir nakties metu tarp 2-3 valandos.  Dieną būstai paprastai apvagiami šeimininkams esant darbuose ar nespėjus iš jų sugrįžti, tuo tarpu vagystės padaromos nakties metu stebina ilgapirščių įžulumu – butai, o ypač individualūs namai, pastaruoju metu dažniau apvagiami šeimininkams namuose ramiai miegant. Tokios vagystės yra kruopščiai palnuojamos – auka ir jų būstas sekami nuo savaitės iki mėnesio, vagys tikrina gyventojų įpročius, o esant tinkamai progai, vagystė įvykdoma gan greit ir profesionaliai – tetrunka vos tris – penkias minutes.”, – pasakojo BTA Žalų reguliavimo departamento direktorė Karolina Karpova.

BTA duomenimis, dažniausiai vagystės įvyksta naujos statybos butuose ir privačiuose namuose, net jei juose ir yra sumontuotos apsaugos sistemos. Čia turėtų būti atidesni gyventojai, nes neretai, net ir įrengta signalizacija, šeiminkams esant namuose nakties metu taip ir lieka neįjungta, tuo tarpu išvykus į darbą ar trumpam išbėgus į parduotuvę apie ją išvis užmirštama.

Draudimo ekspertė pasakojo, kad „ilgapirščiai iš namų neša įvairius, bet dažnai didesnės vertės daiktus: papuošalus, brangius aksesuarus, laikrodžius, taip pat kosmetiką, kvepalus, geresnius drabužius, kailinius, įvairią techniką – nešiojamuosius kompiuterius, fotoaparatus ir, žinoma, pinigus.“

Vidutinė gyventojų patiriama žala dėl tokių vagysčių siekia nuo 6 000 iki 8 000 tūkstančių litų. Draudimo bendrovė BTA didžiausią žalą pernai pagal namų turto draudimo riziką – 43 tūkstančių litų atlygino klientui, kuris nuostolių patyrė, kai ilgapirščiai įsilaužę į antrame aukšte esantį butą pavogė vaizdo ir garso aparatūros, kompiuterinės technikos, firminių drabužių ir net alkoholinių gėrimų.

Draudimo bendrovė BTA yra viena didžiausių Lietuvoje veikiančių draudimo bendrovių. Siūlydama plačiausią draudimo rūšių pasirinkimą, BTA pernai savo klientams išmokėjo išmokų už  83,4 mln. litų.

Pastarasis penkmetis Lietuvai tapo tikru proveržiu informacinių technologijų plėtros srityje. Vis daugiau namų ūkių turi kompiuterius, o interneto ryšys viršija greičio rekordus. Kaipgi per tą laiką pasikeitė tipiškas vartotojas ir jo įpročiai?

Šiandien prie interneto prijungtą kompiuterį rasime daugiau nei pusėje namų ūkių. Palyginti su 2005 m., asmeninių kompiuterių lietuvių namuose padaugėjo beveik du kartus, o prijungtų prie interneto – net keturis kartus. Interneto sparta per pastaruosius metus padidėjo netgi keliasdešimt kartų, taip pat išpopuliarėjo mobilusis internetas, paplito išmanieji telefonai. Natūralu, kad šie pokyčiai pakeitė mus ir šiandien jau sunkiai įsivaizduojame gyvenimą be kompiuterio ir “be ryšio”.

Lietuvių įpročius diktuoja kainos
“Lietuvių niekaip nepavadinsi konservatyviais informacinių technologijų vartotojais, tačiau jų poreikius gana stipriai koreguoja įrenginių gamintojai ir paslaugų teikėjai. Kai šie pasiūlo geras kainas, lietuviai noriai naudojasi įvairiomis naujovėmis bei įrenginiais, – Lietuvos vartotojus apibūdina rinkos tyrimų bendrovės “GfK Retail and Technology” atstovas Eduardas Grybovas. – Pavyzdžiui, per pastaruosius metus gan smarkiai atpigo nešiojamieji kompiuteriai, todėl iš karto padidėjo šių įrenginių pardavimas. O štai planšetiniai kompiuteriai vis dar neturi didelio pasisekimo, nes jie kol kas kainuoja tiek pat, kiek ir įprasti nešiojamieji.”
Šiuo metu nešiojamąjį kompiuterį turi jau apie trečdalį visų Lietuvos namų ūkių ir šis skaičius nuolat didėja. Beje, įdomu tai, kad šioje srityje provincija nedaug nusileidžia miestams – tik pusantro karto (kitose valstybėse tas skirtumas gerokai didesnis).
Statistikos departamento duomenimis, dažniausiai kompiuteriu ir internetu naudojasi 16–34 metų amžiaus žmonės. O 12–15 metų amžiaus paauglių grupėje mobiliuoju telefonu, kompiuteriu ir internetu naudojasi jau per 98 proc. Auganti naujoji karta yra daug labiau išprususi informacinių technologijų srityje, todėl artimiausią dešimtmetį galima laukti dar sąmoningesnių ir naujovėms imlesnių vartotojų.

Internetas sukėlė didžiausius pokyčius
Per pastaruosius šešerius metus lietuvių namuose atsirado daugybė naujovių ir šį procesą ypač paskatino plačiajuosčio interneto (tiek laidinio, tiek mobiliojo) skverbtis šalyje. “Niekada nesistengiau žengti koją kojon su technologijomis. Tačiau lygindama 2005 ir 2011 metus matau, kad įvairios naujovės ir prietaisai nejučiom įsitaisė mano kasdienybėje. Kompiuteris mano namuose jau nuo 2000-ųjų, tačiau tik prieš porą metų name buvo įjungtas šviesolaidinis internetas. Dabar be jokio stabdymo galiu ne tik naršyti, bet ir žiūrėti filmus ar klausytis muzikos per internetą”, – pasakoja baldų dizainerė Asta Matiukaitė-Žiurinskienė.
Svarbu paminėti, kad itin aktyviai internetas plito provincijoje – nuo 2005 m. prie interneto prijungtų namų ūkių ten padaugėjo net dešimt kartų. Miestuose vis daugiau vartotojų naudojasi ypač sparčiu šviesolaidiniu internetu. Jau antrus metus šviesolaidžio plėtra Europoje besirūpinančios ne pelno organizacijos “FTTH Council” duomenimis, Lietuva pagal šios rūšies interneto skverbtį užima pirmą vietą Europoje. Pasaulyje šioje srityje nusileidžiame tik Pietų Korėjai, Japonijai, Honkongui ir Taivanui. Bendrovės “Teo LT” atstovų teigimu, šiuo metu šviesolaidžiu gali naudotis daugiau nei pusė milijono šalies namų ūkių, tačiau kol kas šiuo ryšiu naudojasi šiek tiek daugiau nei 110 tūkst. namų ūkių.
Iš sociologinių apklausų sužinome, kad 75 proc. visų Lietuvos internautų kasdien naršo pasauliniame tinkle. Vis labiau populiarėjantys išmanieji telefonai taip pat keičia įpročius – penktadalis interneto prieigą turinčių žmonių naršo naudodamiesi kaip tik mobiliuoju telefonu.
“Telekomunikacijų bendrovių konkurencija mobiliojo ryšio minutės kainą sumažino iki minimumo, todėl konkurencija persikėlė į mobiliojo interneto sferą. Dabar visi mobiliojo ryšio operatoriai ypač intensyviai prekiauja išmaniaisiais telefonais – per pastaruosius metus pardavimas padidėjo beveik keturis kartus. Lietuvoje prasidėjo tikras “smartfonų” bumas”, – pastebi “GfK Retail and Technology” atstovas E.Grybovas.
Tą patvirtina ir “Veido” kalbinta A.Matiukaitė-Žiurinskienė. “Ilgą laiką į išmaniuosius telefonus žvelgiau gana skeptiškai. Vis dėlto šiais metais įsigijau tokį prietaisą – nors valdymą ir teko “prisipratinti”, užtat dabar visada po ranka turiu internetą”, – džiaugiasi pašnekovė.

Ką veikiame internete?
Interneto ryšys – tik priemonė, tad įdomu, ką pasauliniame tinkle veikia tipiškas Lietuvos internautas. Statistikos departamento duomenimis, dažniausiai lietuviai internetu skaito naujienas ir ieško informacijos apie prekes bei paslaugas – tai darantys prisipažįsta daugiau nei 85 proc. respondentų. Lietuviai taip pat tampa vis aktyvesni virtualioje erdvėje – net 69 proc. jų teigia dalyvavę diskusijų forumuose ar rašę tinklaraščius, susirašinėję pokalbių programomis.
“Man susidaro įspūdis, kad internetas sumažino pasaulį ir pagreitino gyvenimo tempą. Pavyzdžiui, su dukra, studijuojančia užsienyje, kasdien bendrauju vaizdo pokalbių programa. Tiesą sakant, “Skype” programa naudojuosi kalbėdama su daugeliu draugų, net ir gyvenančių tame pačiame mieste. Deja, kiekvieną dieną užplūstantis naujienų kiekis vargina ir verčia vis labiau atsirinkti, ką noriu sužinoti, nes visko sužinoti neįmanoma”, – mano A.Matiukaitė-Žiurinskienė.
Nors labai daug kalbama apie el. valdžios projektus, su valstybinėmis institucijomis bendrauja ir elektroninėmis viešosiomis paslaugomis naudojasi mažiau nei pusė Lietuvos interneto vartotojų. O štai internetinė prekyba per pastaruosius penketą metų Lietuvoje suintensyvėjo šešis kartus – šiandien prekių tokiu būdu įsigyja jau kas ketvirtas internautas. “Šiais metais pirmą kartą sėkmingai pirkau internetu – tiek iš Lietuvos parduotuvių, tiek iš užsienio. Tai ir laiko sutaupo, ir pasirinkimas didesnis”, – džiaugiasi vilnietis Marijus Grašys.
Ką dar veikiame internete? Ogi pirataujame. Programinės įrangos gamintojų asociacijos “Business Software Alliance” šį pavasarį pateiktoje ataskaitoje nurodoma, kad Lietuvoje piratavimo lygis siekia 54 proc.
“Kaip ir minėjau, lietuviai gerai moka skaičiuoti. Kai valstybė teikė lengvatas gyventojams, įsigyjantiems naujus kompiuterius, apie 90 proc. įrenginių buvo parduodama su legalia operacine sistema. Deja, šiandien tokių pirkėjų yra jau tik 60 proc. – vadinasi, kituose kompiuteriuose, ko gero, įdiegta nelegali programinė įranga”, – dėsto E.Grybovas.

Įmonės keliasi “į debesis”
Verslas informacinių technologijų naudą patyrė jau seniai. Galbūt todėl per pastaruosius penkerius metus kompiuterių, prijungtų prie interneto, Lietuvos įmonėse pagausėjo nedaug. Netgi atvirkščiai – didesnės Lietuvos įmonės mažina kompiuterių skaičių. “Bene ryškiausia pastarųjų penkerių metų tendencija vidutinėse ir didesnėse įmonėse, susijusi su informacinių technologijų progresu, – darbo vietų virtualizacija. Interneto ryšys spartesnis, o serveriai vis galingesni, todėl darbuotojų kompiuteriuose nebeliko programinės įrangos. Jos veikia serveriuose, kurie gali būti ir už kelių šimtų kilometrų, o darbuotojo kompiuteris yra tik sąsaja”, – aiškina Simonas Stūrys, bendrovės ATEA rinkodaros direktorius.
Ši bendrovė yra viena didžiausių Baltijos šalyse informacinių technologijų sprendimų ir paslaugų teikėjų verslui ir viešajam sektoriui. Dar vienas ypač reikšmingas pastarųjų kelerių metų bruožas – ypač išaugusi elektroninė prekyba tarp verslo subjektų.
Beje, pasak S.Stūrio, mūsų šalyje naujausioms technologijoms labiausiai imlūs ir greičiausiai jas panaudoja smulkesni verslininkai, o stambieji įsilinguoja gana lėtai.

ILIUSTRACIJA SU LIETUVIU INTERNAUTU
Namų vartotojas

Tipiški internautai, turintys kompiuterį ir aktyviai besinaudojantys internetu, yra vaikai ir jaunimas nuo 12 iki 24 metų. O iš viso Lietuvoje kompiuteriu ir internetu naudojasi 64 proc. gyventojų.

Asmeninį kompiuterį ir interneto prieigą turi 56 proc. visų namų ūkių. Didžiosios dalies (97 proc.) tokių ūkių mėnesio piniginės pajamos viršija 2500 Lt.

Trys iš keturių Lietuvos internautų kasdien naršo internete. O namie internetu naudojasi net devyni iš dešimties interneto vartotojų.

Dažniausiai lietuvis internete skaito naujienas (89 proc.), ieško informacijos apie prekes bei paslaugas (86 proc.) ir bendrauja (81 proc.).

Šiuo metu kiekvienam lietuviui tenka beveik po du mobiliuosius telefonus – šalyje suskaičiuojama kone 4,9 mln. aktyvių mobiliojo ryšio abonentų.

ILIUSTRACIJA SU LIETUVIU VERSLININKU
Įmonės
Dauguma įmonių (apie 97 proc.) savo veikloje naudojasi kompiuteriais bei interneto ryšiu. Daugiau nei trys ketvirtadaliai įmonių naudojasi laidiniu ir mobiliuoju plačiajuosčiu interneto ryšiu.

Kas trečias lietuviškos įmonės darbuotojas dirba kompiuteriu ir naudojasi internetu. Kiek daugiau nei du trečdaliai įmonių turi savo tinklalapius – apie 40 proc. jų skirti elektroninei prekybai.

Internetu įmonėse dažniausiai naudojamasi bendrauti su valstybinėmis institucijomis ir finansinėms bei bankų operacijoms atlikti.

Lietuvos įmonių išlaidos ir investicijos į informacines technologijas kasmet sudaro daugiau nei po 500 mln. Lt. Didžiausia dalis išlaidų panaudojama IT prekėms, paslaugoms ir konsultacijoms įsigyti.

Daugiau nei penktadalis visų įmonių susiduria su el. saugos problemomis – labiausiai pažeidžiamos didelės bendrovės.

Vilniuje naujai statomame gyvenamųjų namų kvartale pirmą kartą Lietuvoje aplinkos priežiūrai bus naudojamas lietaus vanduo.

Toks aplinkai draugiškas techninis sprendimas kvartalo gyventojams per metus leis sutaupyti iki 10 tūkst. litų, skelbia projekto vystytojai.

Lietaus vandens surinkimo rezervuarai iki šiol dažniau naudojami individualių namų savininkų. Kaupti lietaus vandenį miestų daugiabučiuose nėra įprasta. Tai kol kas pirmas toks atvejis Lietuvoje.

Vilniaus Antakalnio mikrorajone statomoje gyvenvietėje lietaus vanduo nuo namų stogų ir kitų teritorijoje esančių paviršių sutekės į specialius požeminius rezervuarus, kur bus kaupiamas, o prireikus panaudotas želdinių laistymui.

„Šiltą ir rūgštesnį lietaus vandenį kur kas geriau pasisavina augalai,“ – teigia projektą vystančios bendrovės direktorė.

Kvartalo teritorijoje numatyta įrengti tris 6,5 kubinių metrų talpos rezervuarus – po kiekvieno lietaus gyventojai sutaupys beveik 20 kubinių metrų vandens, kuris, skaičiuojant dabartinėmis šalto vandens kainomis, atsieitų apie 100 litų.