Prieš ketverius metus dėl per didelės rizikos bankrutavęs verslininkas Petras Narbutas ne tik pats vėl iš banko išpirko perimtą savo fabriką, bet ir antrą kartą pradėjęs nuo nulio grįžo į Europos biuro baldų gamintojų gretas – pernai įmonė jau pasiekė pusę geriausiais laikais uždirbtos apyvartos.
Verslininkas Petras Narbutas, biurų baldų gamybos įmonės „Narbutas Furniture company“ akcininkas ir vadovas, savo verslo gyvenimą suskaidęs į dvi dalis – į ankstesnį ir dabartinį. Ankstesnis – tai beveik dviejų dešimtmečių istorija, besitęsusi nuo įmonės “Narbutas ir Ko” įkūrimo iki bankroto 2009 m. Dabartinis – tai ketveri sugrįžimo atgal į verslą metai, per kuriuos teko dar kartą pradėti nuo nulio. Dabartinis gyvenimas šiai įmonių grupei ne mažiau intensyvus nei ankstesnis: įmonės sparčiai plečiasi ir 2012 m. grupės apyvarta siekė 45 mln. Lt – pusę tos, kuri buvo didžiausio pakilimo metais.
„2012-ieji buvo sėkmingi metai – palyginti su 2011 m., išaugome apie 32 proc. ir ruošėmės tolesnei plėtrai. Planuojame tokius tempus išlaikyti keletą metų“, – artimiausiais planais dalijosi P.Narbutas.
Atimtas fabrikas daugiau nieko nedomino
Tuometės biurų baldų gamybos įmonės „Narbutas ir Ko“ bankroto istorija niekuo nesiskiria nuo visų kitų sunkmečiu girdėtų istorijų. Sparčiai besiplėtusi įmonė pasiėmė didelę paskolą iš banko ir pastatė naują biuro baldų gamyklą Ukmergėje, susiskaičiavusi, kad penkerius metus kasmet augs po 25 proc. Nespėjus nė dažams nudžiūti, užslinko krizė ir pardavimo rodikliai krito penkis kartus. Galiausiai bankas gamyklą perėmė, o įmonei buvo iškelta bankroto byla.
Dėl pernelyg didelės rizikos ir nepamatuotos plėtros skolintomis lėšomis 2009–2010 m. nukentėjo daugybė Lietuvos verslininkų, tad nieko išskirtinio čia nėra. Išskirtinė istorija, prasidėjusi netrukus po bankroto. Bankrutavęs pagal visus įstatymus, verslininkas P.Narbutas sugebėjo vėl pradėti nuo pradžių – įsteigė gamybos įmonę “Narbutas Furniture company” ir prekybos “Narbutas”, išperkamosios nuomos būdu įsigijo banko perimtą savo fabriką, kurio bankui nepavyko parduoti aukcionuose, susigrąžino savo prekės ženklą ir vėl pradėjo gamybą. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai pasidalyti atsakomybe dėl nesėkmingo projekto verslininkas privertė ir partneriais tapusius bankininkus, kurie lygiai taip pat neįvertino gresiančios rizikos. Tiesa, P.Narbutas neslepia – fabriką jam bankas leido perpirkti tik todėl, kad daugiau neatsirado nė vieno pirkėjo.
„Šis fabrikas – kaip kostiumas, pasiūtas man. Labai sunku rasti tokį, kuriam jis irgi tiktų. Be to, juk reikia, kad ne tik tiktų, bet dar jo ir reikėtų. Kadangi fabrikas nelabai kam tiko, jis stovėjo tuščias“, – pasakojo P.Narbutas.
Iš kur kartą jau gamyklą praradęs verslininkas rado savyje jėgų, ryžto ir entuziazmo vėl bandyti bristi į tą pačią upę? P.Narbutas atskleidžia, kad kito pasirinkimo tiesiog nebuvo.
„Pirma kilusi mintis – reikia ieškoti darbo. Nuėjau pas pažįstamą galvų medžiotoją paklausti, gal ji galėtų surasti man darbą. Reikia nepamiršti dviejų dalykų: pirma, buvo krizė, antra, buvau bankrutavęs žinomas verslininkas. Man ji nuoširdžiai ir atsakė: „Būk ramus, tu darbo nerasi.“ Tada liko du keliai: arba nusišauti, kaip kai kurie padarė, arba kurti verslą. Bet kokį verslą kurti? Eiti į statybas? Juk ten niekas nelaukė, ten nieko neturėjau – nei patirties, nei žinių bagažo. Kita atėjusi mintis – reikia eiti ten, kur jau turiu šiokį tokį įdirbį. Tai negi aš, t.y. tas, kuris moka ir gali gaminti biuro baldus, eisiu kasti griovių ar gaminti kitokių baldų? Taip ir išsirutuliojo mintis, juolab kad ir bankas sprendė klausimą, ką jam daryti su fabriku“, – atvirai pasakoja verslininkas.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Loading ...