"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Marijos žemėje su vaikais apie seksą nekalbama, bet net naujienų portaluose pilna instrukcijų, kaip pasiekti ilgesnį orgazmą. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kuria naują lytiškumo ugdymo programą, o jos kritikai negali atsistebėti, kiek daug joje krikščioniškųjų vertybių ir kiek mažai sveiko proto. Ar pavyks atsikratyti vieno iš Lietuvai dar likusių tabu, ypač kai kilo tokios batalijos – esą mokiniai bus skatinami tik susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos ir žūtbūt nesužinoti apie apsisaugojimo priemones?

Choreografas Šarūnas Kirdeikis ir jauna besilaukianti mergina – tokia nuotrauka pasirodė garsenybių medžiotojų mėgstamo šokėjo feisbuke ir netruko pasklisti visuose naujienų portaluose. Komentatoriai sveikino porą, lyg netyčia užsimindami, kad merginai dar reikia baigti mokyklą.

Be skrupulų kelią skinasi nauja lytiškumo ugdymo programa, kuri niekaip nespręs ypač prastos ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių tarp jaunimo infekcijų problemos.

Po kelių dienų paaiškėjo, kad intriguojanti pramogų rubrikos naujiena iš tikrųjų buvo puiki Lietuvos žmogaus teisių centro ir Š.Kirdeikio inicijuota akcija. „Be skrupulų kelią skinasi nauja lytiškumo ugdymo programa, kuri niekaip nespręs ypač prastos ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių tarp jaunimo infekcijų problemos. Vienintelė siūloma tinkama alternatyva apsisaugojimui – susilaikymas iki santuokos“, – drastiškos akcijos kilmę gegužės pradžioje paaiškino Lietuvos žmogaus teisių centro portalas „Manoteisės.lt“, pridurdamas, kad ŠMM visuomenininkams neleido susipažinti su rengiamos programos juodraščiu, todėl portalas siūlė pakeisti ŠMM pavadinimą ir vadinti ją Religinio švietimo ministerija.

Netrukus šis portalas pats paskelbė programos juodraštį. Tada švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pareiškė, kad paviešintas dokumentas nebūtinai yra tikras, kažkodėl norima sudaryti išankstinę nuomonę šia tema, o jį paskelbusieji turi tam tikrų tikslų. Paskui keliasdešimt nevyriausybinių organizacijų raštu kreipėsi į ministrę dėl kuriamos lytiškumo programos, kuri, jų nuomone, neatitinka realijų ir nėra moksliškai pagrįsta.

Juodraštyje teigiama, kad informavimas apie kontraceptines priemones neturi būti reklama, tapti paskata ankstyviems lytiniams santykiams ar alternatyva susilaikymui nuo jų, o vienas iš lytiškumo ugdymo rezultatų – susilaikymas nuo lytinių santykių paauglystėje. Tai – tik keletas teiginių, dėl kurių ir įsiplieskė diskusija, kai viena pusė kaltina kitą religinių dogmų laikymusi ir mokslo žinių nepaisymu, kita – neaiškiais interesais ar kapitalo krovimusi prieš rinkimus.

„Aš asmeniškai irgi nepritariu šiam kelių žmonių parašytam kūriniui, – apie programos juodraštį sako švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina. – Tai yra praėjusių metų, visiškai nesuderintas senos darbo grupės kūrinys.“

Dabar žingsnis po žingsnio sutarėme dėl vertybinių nuostatų ir to, kas kelia nerimą – kontracepcijos, abortų, homoseksualumo: kada ir kaip tai pranešti vaikams.

Viceministrė tvirtina, kad paviešintas dokumentas – jokiu būdu ne galutinė ugdymo programa, kurią jau buvo rengiamasi patvirtinti, ir pasakoja jo atsiradimo istoriją. Kai buvo sumanyta sujungti dvi programas – lytiškumo ir rengimo šeimai bei sveikatos ugdymo, praėjusių metų darbo grupė jas sujungė, bet mechaniškai, o ne turiniu. Kai susirinko nauja grupė, jos nariai nusprendė ne pradėti darbą nuo nulio, bet pagrindu laikyti jau esamą juodraštį. Todėl ministerija stebisi, kodėl kai kurie darbo grupės nariai skelbia pradinį variantą, kurio esą visi sutarė neviešinti.

„Dabar žingsnis po žingsnio sutarėme dėl vertybinių nuostatų ir to, kas kelia nerimą – kontracepcijos, abortų, homoseksualumo: kada ir kaip tai pranešti vaikams, – tvirtina N.Istomina. – Aišku, kad vaikai kai kurių žinių gauna gana anksti, bet reikia, jog autoritetai būtų šeima, mokytojas, ir vaikas neieškotų žalingos informacijos internete.“

Kruopščiai kurpiamą programą pati ŠMM žada paskelbti birželio 6 dieną – tada jau būsiąs metas pasiūlymams ir diskusijoms. Viceministrė tvirtina, kad geriausiu atveju programa mokyklas pasieks 2017 m. rugsėjį, nors tikėtasi, jog tai bus dar šį rudenį.

Bus ir kontraceptinių priemonių

Birželį pasirodysiantis programos variantas turėtų būti liberalesnis, tačiau kai kurių žodžių iš dainos neišmesi: vertybinės nuostatos, kad iš pradžių užgimsta meilė, o tik vėliau santykiai, arba kad kontraceptinės priemonės nėra sprendimas visais gyvenimo atvejais, liks.

Pirmiausia atsiranda meilė, o tam, kad ji būtų visavertė, vėliau atsiranda santykiai.

„Juodraštyje reikia daug ką taisyti, tačiau skaitydama jį nematau to, kas buvo pasakyta, pavyzdžiui, kad santykiai būna tik šeimoje. Jame kalbama apie normą, kurią turi suvokti vaikai: pirmiausia atsiranda meilė, o tam, kad ji būtų visavertė, vėliau atsiranda santykiai. Tačiau skatinti paauglių santykius būtų nusikaltimas, juk seksualinius santykius su vaikais draudžia Baudžiamasis kodeksas, – primena viceministrė. – Tačiau kalbame, kad šioje programoje bus viskas apie kontracepciją, bet tokia informacija nebus skatinimas.“

Vis dėlto viena naujosios darbo grupės narių, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė Esmeralda Kuliešytė staigų programos virsmą vertina skeptiškai: grupėje yra per daug konservatyvių narių ir per mažai besiremiančių žmogaus teisėmis. „Matome, kad niekas nesikeičia. Siūlome, tačiau žaidimas vyksta į vienus vartus, balsuojama taip, kaip atrodo, o ne taip, kaip reikėtų ginant žmogaus teises, – sako E.Kuliešytė. – Nors pastabų ir išklausoma, kai vyksta balsavimas, dauguma nubalsuoja prieš, ir tie sprendimai nieko nekeičia.“

Ginekologė E.Kuliešytė pasakoja, kad nustebo, kai prisidėjusi prie grupės paklausė, kuo gi remsis jos nariai, kurdami naująją programą, ir gavo atsakymą: vertybėmis ir panašiai. „Kai paklausiau, ar remsimės teisiniais dokumentais – Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO), Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), gavau teigiamą atsakymą, bet tas „taip“ buvo pasakytas, nes reikėjo. Kasdieniame darbe į tokius dokumentus nebuvo atsižvelgiama.“

Susilaikymas yra rekomendacija, skatinimas nekeisti partnerių, o tai normalu ir atitinka lietuvišką gyvenimo būdą – nepaleistuvauti.

Ankstyva lytinių santykių pradžia, didėjantys jaunuolių, užsikrėtusių lytiškai plintančiomis infekcijomis, skaičiai, dukart daugiau nepilnamečių gimdymų nei kai kuriose Europos šalyse – akivaizdūs argumentai, kad Lietuvai reikia kokybiško lytiškumo ugdymo, lytinio švietimo. Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuva neatlieka išsamių tyrimų šiomis temomis ir, priešingai nei kitos šalys, E.Kuliešytės įsitikinimu, mažai ką težino apie savo gyventojų reprodukcinę sveikatą, o liūdną statistiką tikimasi sumažinti vien atgrasant nuo lytinių santykių iki santuokos.

Kitas karštosios darbo grupės narys, Lietuvos tėvų forumo atstovas Renaldas Jančiauskas sako nesuprantantis, kodėl keli nariai ėmė taip peikti kuriamą programą, spausti ministeriją, todėl užduoda senovės romėnų klausimą: kam tai naudinga? R.Jančiauskas tvirtina, jog išsakyti kaltinimai dėl to, kad programoje pabrėžiama religijos įtaka, skatinamas susilaikymas iki santuokos ir neigiama kontracepcijos svarba, – laužti iš piršto.

„Lietuvoje beveik 90 proc. katalikų, todėl normalu, kad vienas iš 20-ies darbo grupės narių yra katalikiškos organizacijos atstovas. Nemanau, kad dėl to darbo grupė būtų sudaryta religiniu pagrindu. Kai kalbama apie susilaikymą, jis minimas kaip vienas saugiausių būdų nenorint pastoti ar užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, jokiu būdu nekalbama apie susilaikymą iki vestuvių ir panašiai, – aiškina Lietuvos tėvų forumo atstovas. – Todėl man ir nepatinka, kad keliamas triukšmas manipuliuojant tuo, ko nėra. Susilaikymas yra rekomendacija, skatinimas nekeisti partnerių, o tai normalu ir atitinka lietuvišką gyvenimo būdą – nepaleistuvauti.“

Lytinis švietimas mokyklose: visur po truputį

Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa patvirtinta dar 2007 m. Dabar mokyklose įgyvendinama programa gali būti integruota į kelis dalykus, pavyzdžiui, per biologijos pamokas dėstoma fiziologinė jos pusė, per etikos – kalbama apie santykius. Dar tai gali būti pasirenkamasis dalykas ar privalomasis vienos savaitinės pamokos dalykas, vertinamas įskaita, arba viena iš neformaliojo švietimo veiklų. Taigi formaliai lytiškumo ugdymo formų yra įvairių, tačiau ar Lietuvos mokyklose lytinis švietimas realiai egzistuoja?

Lietuvos edukologijos universiteto mokslininkai, 2008 m. ŠMM užsakymu atlikę tyrimą apie rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo galimybes, nustatė, kad įgyvendinimas nėra nuoseklus ir sistemingas. 60 proc. mokyklų šios programos temos buvo aptariamos per klasės valandėles, bet per jas aptariamos tik atskiros, o ne visos programoje išdėstytos temos.

Pagrindinės kliūtys, kodėl programa neįgyvendinama kokybiškai, – nepasirengimas. Beveik 40 proc. ugdymo įstaigų neturėjo asmens, atsakingo už šios programos įgyvendinimą, tik penktadalyje veikė tam sudarytos metodinės grupės. Taip pat kvalifikacijos trūkumas – ne visi respondentai žinojo rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo bei lytinio švietimo skirtumus, o pateikdami mokiniams lytiškumo klausimus vadovavosi asmeninėmis vertybinėmis nuostatomis. 88,5 proc. pedagogų nuostatos šeimos atžvilgiu tradicinės: tai vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta bendruomenė.

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė E.Kuliešytė sako, kad tarptautiniame kontekste lytinio švietimo neturinti Lietuva atrodo keistai. Kai įvairios reprodukcine gyventojų sveikata besirūpinančios tarptautinės organizacijos rengia apklausas ir sužino, kad sistemingo lytinio švietimo Lietuvoje nėra, nustemba ir klausia, kas dėl to daroma.

Taigi Lietuvoje lytiškumo ugdymas „išmėtytas“, o kitose šalyse, kaip pasakoja E.Kuliešytė, jo įgyvendinimo scenarijų gali būti įvairių, skirtumas tas, kad yra sistema. Kai kuriose Vakarų šalyse lytiškumo ugdymu užsiima daugiausia nevyriausybinių organizacijų specialistai, su kuriais mokyklos susitaria, kitur rengiami specialūs mokytojai, dar kitur, pavyzdžiui, Švedijoje, užsiėmimai vyksta jaunimo centruose, Rytų ir Centrinės Europos šalyse tokias pamokas veda mokytojai arba pakviesti medikai – pasirinkimų yra įvairių, dėstymo būdas daugiausia priklauso nuo mokyklos bendruomenės sprendimo.

„Lietuvoje dar tik pradžių pradžia. Sudėtinga numatyti, kas šią programą galėtų dėstyti. Jei ji konservatyvi, tokia, kai nereikia nieko pasakyti, kaip planuojama pagal naująją programą, tada ir dėstyti gali bet kas. Tačiau jei reikia kalbėti apie lyčių lygybę, lytiškumą, kas toks esi, kaip lytis gali tavyje išsikeroti, kokios yra žmogaus reprodukcinės teisės, kokia tavo lytiškumo vizija, apie lytinį priekabiavimą, prievartą, prekybą žmonėmis dėl lyties, tam jau reikia daug žinoti ir pasirengti. Kol kas mokykloje nematau nė vieno žmogaus, kuris galėtų perteikti tokias žinias“, – vardija E.Kuliešytė ir plečia lytiškumo ugdymo sampratą, kuri neapsiriboja žiniomis apie lytinius santykius.

Ji sako, kad visuomenė turi suprasti, jog lytiškumo ugdymas nėra žinios apie seksą, – tai kalba apie asmenybės ugdymą, formavimąsi: aiškinama, kaip kurti santykius su tėvais, draugais, atsispirti neigiamai įtaka, nugalėti stereotipus, mitus.

„Būtent lytiškumo, santykių psichologijos dabar mokyklose ir trūksta“, – patvirtina Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos pirmininkas Romas Darafėjus.

Mokytojas sako, kad ši sritis yra fragmentuota, o ugdymas epizodinis – tam skiriama nedaug pamokų, temos gali būti integruojamos į skirtingus dalykus. O jei dar mokytojas nelinkęs apie tai kalbėti ar jam šis kursas atrodo nesvarbus, vieną kitą skyrelį mokiniams paliekama persiskaityti patiems. Todėl biologijos mokytojai tikisi, kad ministerija, kalbanti apie papildomą valandą lytiškumo ugdymui, tokio plano neatsisakys.

Dabar vos per kelias pamokas išdėstomi daugiausia fiziologiniai dalykai, kalbama apie lytinę reprodukcinę sistemą, o štai psichologijai, kuri mokiniams ne tik svarbi, bet ir įdomi, laiko nėra. Biologas R.Darafėjus patikina, kad ypač jaunesniems mokiniams reikia pokalbių su saugusiaisiais, o jei žinių alkį jie kompensuos internete, gali susiformuoti labai iškreiptas požiūris į lytinį švietimą.

„Fiziologijos ir anatomijos neužtenka, reikia psichologinių dalykų, kurie aiškintų lyčių skirtumus. Pavyzdžiui, kodėl atsiranda tokie didelė priešprieša tarp vaikų šeštoje klasėje ir kolektyvas vėl susitupi tik 9–10 klasėje? Vaikai to nesuvokia, tarkime, mergaitės nesupranta, kad berniukai dėmesį joms rodo tampydami už kasų. Vaikai nori tokių žinių, bet kliudo rėmai – turi tiek pamokų ir užbaigi temą“, – sako pedagogas.

Paklaustas, ar 2007-aisiais patvirtinta rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa remiasi katalikiškomis vertybėmis, kaip, kritikų teigimu, konstruojama naujoji, mokytojas patikina, kad nuo pedagogo priklauso ir tai, kiek jo perduodamos žinios bus persmelktos katalikiška dvasia, o kiek paremtos mokslu. „Mano supratimu, kalbėti apie susilaikymą iki santuokos yra utopija. Reikia kalbėti kuo realiau, apie tai, kad vyksta dabar, – sako R.Darafėjus. – Lytiškumo ugdymo programa integruojama daug kur – į biologijos pamokas, klasės valandėles, tačiau kai jos visur yra po truputį, iš to jokios naudos.“

Biologas prisimena, kad apie lytiškumą mokyklose pradėta kalbėti maždaug prieš dvidešimtmetį, o kol nesumažėjo pamokų, šioms temoms buvo skiriama gerokai daugiau dėmesio – nuo penktos iki pat dvyliktos klasės po dvi savaitines pamokas, dar atskirai mokytasi asmens higienos.

O štai ginekologė Vaiva Eringytė, kurios konsultacijos „Panelės“ žurnalo raudonajame puslapyje per daugiau nei dvidešimtmetį padėjo subręsti ne vienai kartai ir tapo kone įdomiausia leidinio skiltimi, pastebi, kad informacijos apie lytiškumą, santykius poreikis šiuo metu sumažėjo. Gydytoja svarsto, kad klausimų antplūdį 1991-aisiais lėmė Lietuvoje prasidėjusi seksualinė revoliucija, o dabar lytiškumo klausimas nebėra taip akcentuojamas, ši tema tapo įprasta gyvenimo dalimi, todėl apie intymius dalykus žmonės sužino patys.

„Per 25 metus atsirado visai kitų galimybių pasiekti informaciją. Aišku, informacijos sraute gali būti ir žalingų šaltinių, tačiau yra gydytojai, tėvai, mokykla, kuri, mano galva, ugdo labai gerai, nes paauglių nėštumų, palyginti su kitomis šalimis, turime labai mažai“, – sako V.Eringytė

Paklausta apie statistiką, kad pusė penkiolikmečių pastarųjų lytinių santykių metu nesisaugojo, ginekologė paaiškina, kad tokios statistikos nereikia vertinti pernelyg rimtai: „Lietuvos paaugliai nepasižymi ankstyvais lytiniais santykiais, todėl santykiavusių penkiolikmečių nėra tiek daug, o nesisaugojusių dar mažiau.“

V.Eringytės nuomone, reikia atskirti lytiškumo ugdymą ir mokymą, instruktavimą, todėl ji nepritaria pernelyg liberaliam požiūriui į lytiškumo ugdymą: „Aš kategoriškai nusiteikusi prieš kontracepcijos priemonių kišimą, ypač nepilnametėms, juolab kad nepilnamečių kontracepcijos vartojimas neužtikrina apsaugos – jos arba neišgeria tablečių, arba geria jas netinkamai. Taip pat reikiamu metu neturi prezervatyvų arba užsimauna juos netaisyklingai. Geriausia, kai nepilnamečiai dar negvildena šios problemos. Per 25 metus nepakeičiau nuomonės dėl to, kad esą reikia paleisti vaikus ir įduoti jiems visas priemones.“

Garbės nedaranti statistika – lytinio švietimo trūkumo pasekmė

PSO 2013–2014 m. apklausos duomenys rodo, kad lytinių santykių jau turėjo 7 proc. penkiolikmečių merginų ir 22 proc. vaikinų. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuvoje pagimdė beveik 300 nepilnamečių, 100 merginų iki 17 metų amžiaus nėštumą nutraukė abortu.

„Pati Lietuva tyrimų apie jaunuolių lytinius santykius neatlieka, tačiau PSO, JTO apklausos rodo, kad ketvirtadalis nepilnamečių ir pusė septyniolikmečių jau yra pradėję lytinį gyvenimą. Tai rodo, kad jie nebūna tam pasirengę, o to pasekmės – Lietuvoje gimdo dukart daugiau paauglių nei kitose Europos šalyse, – statistiką apžvelgia ginekologė E.Kuliešytė. – PSO tokius rodiklius vienareikšmiškai vertina  neigiamai, nes paaugliai neturi gimdyti vaikų ir demografinių rodiklių kelti paauglių sąskaita negalima. Tai ne tik neetiška, bet ir rodo visišką nesirūpinimą nei strategijomis, nei politikomis.“

Kita garbės nedaranti statistika, arba lytinio švietimo trūkumo pasekmė, – lytiškai plintančios infekcijos tarp jaunimo. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2014 m. daugiau kaip pusė naujai užsikrėtusiųjų chlamidioze (55,3 proc.) ir gonorėja (50,1 proc.) buvo 20–29 metų amžiaus žmonės, tarp visų užsikrėtusiųjų sifiliu jaunimas sudarė trečdalį, ŽIV – penktadalį.

„Situacija blogėja, jau reikėtų šaukti S.O.S, todėl man net keista, kad valstybinės organizacijos į tai nekreipia dėmesio. Pamenu, 2009 m. buvo kalbama apie sifilio protrūkį mokyklose, bet tuo ir baigėsi. O dabar daugėja kitų lytiškai plintančių ligų“, – stebisi E.Kuliešytė.

Gydytoja pastebi, kad į tokią statistiką nereaguojama, priešingai, manoma, jog  mokiniams nieko nesakant, skatinant juos susilaikyti nuo lytinių santykių galima sustabdyti liūdną statistiką, nors esą turėtų būti priešingai – jaunimas turi žinoti apie galimas infekcijas ir kokiomis priemonėmis jų išvengti.

E.Kuliešytė tikina, jog užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad jei pagal įgyvendinamas lytiškumo ugdymo programas su jaunimu kalbama apie lytinę reprodukcinę sveikatą, laukiantį lytinį gyvenimą, galimas pasekmes ir prevenciją, tada jaunimas į tai ir žiūri daug atsakingiau – atideda lytinį gyvenimą, naudoja apsaugą.

„O Lietuvoje, drąsiai galiu sakyti, taip galvoja mažuma. Ir gaila, kad grupė, kuri dirba su gimstančia lytiškumo ugdymo programa, mano, jog viską sustabdyti galima kalbant apie susilaikymą iki santuokos, kas yra visiškai nerealu, apie kontracepcijos nenaudojimą, kas yra pavojinga paauglystėje, nes paauglėms kyla dvigubai didesnė rizika mirti dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų. Tad į ką mūsų jaunimą stumia gerbiami saugusieji?“ – klausia Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė.

Besilaukiančioms nepilnametėms padedančių organizacijų atstovės vienareikšmiškai pasisako už lytiškumo ugdymą. Jos paaiškina, kad didžioji dalis paauglių pastojo dėl to, kad nesisaugojo, o nesisaugojo todėl, kad nemanė, jog lytiniai santykiai gali turėti kokių nors pasekmių.

„Manau, jog merginos užmegzdamos santykius negalvoja, kad jų pasekmė gali būti nėštumas. Žinoma, pirmiausia joms trūksta meilės ir švelnumo. Lytinio švietimo  reikia vienareikšmiškai, tačiau ne tik mokyklose, bet ir šeimoje“, – įsitikinusi globos namų „Užuovėja“ direktorė Gytė Bėkštienė.

Nors į šią įstaigą su savivaldybių ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žinia pakliūva besilaukiančios nepilnametės iš globos namų ar socialinės rizikos šeimų, tai, kad pastoja tik nepilnametės iš probleminės aplinkos, tėra mitas. Statistikos departamento duomenimis, nepilnamečių nėštumų kaime ir mieste yra tiek pat.

VšĮ Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė patvirtina, kad neplanuotas nėštumas nepriklauso nuo šeimos socialinio ar ekonominio statuso. Dažnai iš smalsumo ar dėl hormonų audrų lytinį gyvenimą pradėjusiems jaunuoliams trūksta elementarių žinių apie lytinio gyvenimo pasekmes.

„Matome, jog trūksta žinių, kaip apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų, neplanuoto nėštumo, naiviai tikimasi, kad galbūt vienas kartas neturės pasekmių, – sako Z.To­milinienė. – Trūksta ne tik brandaus emocinio pasiruošimo tapti mama ar tėvu, bet ir suvokimo, kad reikia neskubėti pradėti lytinių santykių, atsakingai rinktis partnerį, nes net saugantis galima pastoti. Jokių abejonių, jog mokykloje reikia lytiškumo ugdymo, kad jaunuoliai būtų rengiami atsakingiems santykiams ir šeimai, tačiau svarbu, kad tai nevirstų seksualinio švietimo programa.“

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako psichologas, „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis

– „Jaunimo linija“ – viena iš keliasdešimties organizacijų, kurios kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę dėl naujos sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos. Kodėl?

– Perskaitę programos juodraštį supratome, kad ji neatsako į daugumą paaugliams kylančių klausimų, dėl kurių labai daug jaunimo skambina į „Jaunimo liniją“. Nors  grupė, į kurią orientuojamės, yra 16–30 metų amžiaus žmonės, lytiškumo klausimais kreipiasi ir jaunesni paaugliai, kuriems jau seniai rūpi įvairūs klausimai apie seksualumą, apsisaugojimo priemones, nėštumą ir t.t. Iš to, ką girdime telefonu, suprantame, kad neretai jie nė neturi šaltinių, iš kurių galėtų gauti patikimos informacijos. Tiesa, dažnai telefoninius pokalbius su mūsų savanoriais jie pradeda juokaudami, kikendami, kurdami istorijas, tačiau jei savanoriui pavyksta rasti bendrą kalbą, netrukus paaiškėja, kad tai rimti klausimai, į kuriuos tas žmogus nori gauti atsakymus ne tik internete. Mums atrodo, kad tokie pokalbiai turėtų vykti ir mokykloje, todėl ir pasirašėme kreipimąsi.

O kuriamoje programoje yra ir naudingų dalykų, pavyzdžiui, daug rašoma apie mankštą. Mankšta nėra blogai, bet lytinio švietimo temų toje programoje kaip tik ir nėra. Be to, keista, kai kartais kalbama, kad lytinis švietimas neva skatintų lytinius santykius pradėti per anksti, tačiau, kiek žinau, mokslinių tyrimų duomenys rodo atvirkščiai: pirmiausia dar iki lytinių santykių žmonėms reikia suprasti savo lytiškumą, kas vyksta, kokių pasekmių gali būti.

– Diskusijoje dėl kuriamos ugdymo programos, atrodo, daugiausiai prieštaravimų kyla dėl to, kaip pateikti mokiniams informaciją apie lytinius santykius, kontracepciją, bet ar skambinantieji į „Jaunimo liniją“ klausia vien tik apie tai?

– Būtent, kad jaunimą domina ne tik tai. Pavyzdžiui, sulaukiame klausimų, kada pradėti lytinius santykius. Tai galimybė jaunam žmogui pasikalbėti su neutraliu suaugusiuoju, mūsų savanoriu, kuris tikrai neskatins pradėti jų anksti, bet ir nemoralizuos – pirmiausia padės suprasti, ar iš tikrųjų jis to nori. Jei nori, bet klausia, vadinasi, abejoja, galbūt kažkas paauglį spaudžia. Labai gerai, kad apie tai galima pasikalbėti telefonu, bet, mūsų nuomone, ir mokykloje turi būti erdvės tokiems pokalbiams.

Lytinio tapatumo, seksualinės orientacijos klausimai taip pat yra dažna tema, aktuali jaunam žmogui. Šie klausimai irgi turėtų būti švietimo dalis, kuri padėtų susivokti, kaip būna, kas yra normalu ar kas nors yra nenormalu.

– Ar dėl atsakymų į lytinio tapatumo klausimus paieškų pats paauglys gali sulaukti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, patyčių?

– Didžioji dalis klausimų yra natūralūs, kasdieniai, kylantiems visiems paaugliams, tačiau pasitaiko ir ekstremalių situacijų. Pavyzdžiui, iš mažo provincijos miestelio skambina mergina, kuri nuo pat vaikystės nesijaučia mergina. Dėl to jai kyla daugybė problemų, ne tik patyčių. Ji pati ieškojo pagalbos, kas tik su ja nedirbo – specialistai ir mokykloje, ir už mokyklos ribų, tačiau tai nepadėjo. Tos merginos skambučių sulaukėme ne vienus metus, tai buvo tikrai labai ilga ir sudėtinga istorija. Kuo ji susijusi su lytiniu švietimu? Tokių žinių trūksta ir patiems vaikams, ir aplinkiniams, todėl ypatingesniais atvejais tai tampa didžiule problema.

Susidaro įspūdis, kad lytinis švietimas kraupiai vėluoja. Kaip anekdote: „Mama, o ką tu norėtum apie tai sužinoti?“ Iš tiesų, mokiniai jau būna radę informacijos internete, gavę jos iš savo draugų. Kyla klausimas, ar mums patinka informacijos šaltiniai, būdai, kuriais jie gauna žinių apie lytiškumą.