Nauji radiniai, naujos teorijos ir genetiniai atradimai radikaliai keičia supratimą apie pirmuosius amerikiečius. Ką slepia iki šiol neatskleista žmonių apsigyvenimo Amerikoje paslaptis ir tai, kaip atrodė ir kokie buvo pirmieji amerikiečiai, pasakojama žurnalo „National Geographic Lietuva“ sausio mėnesio numeryje.

Apytiksliai prieš 12–13 tūkst. metų Jukatano pusiasalio urve žuvusios nelaimingos paauglės veidas yra vienas pirmųjų amerikiečių atvaizdų. Jos nelaimė tapo mokslo sėkme. 2007 m. meksikiečių narų grupė aptiko įspūdingą radinį – didžiulį apsemtą urvą, kurį pavadino Hoyo Negro, arba juodąja bedugne. Netikėčiausia tai, kad jo dugne narai išvydo daugybę priešistorinių kaulų, tarp kurių buvo ir beveik nesuirę jaunos moters, kurią jie pavadino Naja, griaučiai.

Tai buvo seniausi pakankamai sveiki griaučiai, pagal kuriuos buvo galima atkurti veidą. Genetikos specialistams net pavyko paimti DNR mėginį. Iš atkurtų veido bruožų matyti, kad pirmieji amerikiečiai nebuvo labai panašūs į vėliau gyvenusius vietinius gyventojus, nors genetiniai įrodymai patvirtina, kad jie turi bendrą protėvį.

„Akivaizdu, kad pirmieji amerikiečiai nebuvo miela kompanija. Patyrinėję išlikusius paleoamerikiečių palaikus, sužinotume, kad daugiau nei pusė vyrų turėjo smurtinių sužalojimų, o keturi iš dešimties – kaukolės lūžių. Tai nėra sužeidimai, gauti nelaimingų atsitikimų medžioklėje metu, be to, nepamatytume akivaizdžių karo sužalojimų požymių. Todėl tampa aišku, kad šie vyrai dažnai ir įnirtingai kovėsi tarpusavyje. Moterys tokių sužeidimų neturi, tačiau jos daug smulkesnės nei vyrai – pastebimi prastos mitybos ir smurto artimoje aplinkoje požymiai“, – teigiama „National Geographic Lietuva“ publikuojamame straipsnyje.

Vieno iš tyrėjų grupės vadovų įsitikinimu, būtent dėl šių priežasčių ankstyviausių amerikiečių veido bruožai stipriai skiriasi nuo vėlesnių vietinių Amerikos gyventojų. Tai buvo pavojų nevengę pirmeiviai – stipriausi vyrai pasiimdavo grobį ir laimėdavo kovą dėl moterų. Todėl vyravo ne vėlesnėse populiacijose paplitę švelnesni ir civilizuotesni, bet tvirto jų būdo ir išvaizdos bruožai.

„Najos veido bruožai būdingi ankstyviesiems amerikiečiams, o genetiniai požymiai panašus į šiuolaikinių vietinių Amerikos gyventojų. Tai rodo, kad dvi populiacijos skiriasi ne dėl to, kad, kaip tvirtina keletas antropologų, ankstyviausius gyventojus išstūmė vėlesnės iš Azijos migruojančių žmonių grupės. Jų išvaizda skiriasi todėl, kad čia atvykę pirmieji amerikiečiai evoliucionavo“, – reziumuojama straipsnyje.

Šių metų pradžioje žurnalistas Polas Salopekas leidosi į neįtikėtiną kelionę – pėsčiomis per septynerius metus nukeliauti nuo Afrikos iki Ugnies žemės Pietų Amerikoje. Sekdamas žmonių protėvių pėdomis, vyras planuoja įveikti 33 tūkst. kilometrų.
Metams baigiantis žurnalistas įveikia pirmąjį kelionės etapą, kuris baigiasi Amane (Jordanijoje), o savo pirmaisiais išgyvenimais, atradimais ir patirtimis dalinasi su gruodžio mėnesio numerio „National Geographic Lietuva“ skaitytojais.
„Eidami griūvame priekin. Kiekvienas žingsnis – tai sulaikytas kritimas, išvengtas griuvimas, sustabdyta nesėkmė. Todėl vaikščiodami nuolat atliekame pasitikėjimo veiksmą. Kasdien. Tai – dviejų judesių stebuklas, jambinis sverdėjimas, kai vieną akimirką tvirtai laikomės, o kitą – pasileidžiame. Artimiausius septynerius metus ketinu šitaip griuvinėti po visą pasaulį“, – rašo P. Salopekas.
Pasak žurnalisto, šioje kelionėje jis ieško idėjos, pasakojimo, chimeros, o galbūt ir kažko, kas apskritai neegzistuoja. Kitaip tariant, vaikosi vaiduoklių. P. Salopekas pradėjo kelionę žmonijos lopšyje, Afrikos rytuose esančiame Didžiajame Riftų slėnyje, ir eina keliais, kuriais žingsniavo protėviai prieš mažiausiai 60 tūkst. metų ir atrado Žemę.
„Jei paklaustumėte, atsakyčiau, kad šio projekto, kurį vadinu „Žygiu iš Rojaus“, ėmiausi dėl daugelio priežasčių: norėdamas iš naujo atrasti mūsų planetos kontūrus judėdamas žmogaus žingsnio (5 km/val.) greičiu, pristabdyti gyvenimo tempą, pamąstyti, rašyti. Einu, kaip ir visi, norėdamas pamatyti, kas laukia toliau. Einu, norėdamas atsiminti“, – aiškina žurnalistas.
P. Salopekas žingsniuoja šiaurėn iš Afrikos į Viduriniuosius Rytus. Iš ten maršrutas nuves rytų kryptimi per Azijos ir Kinijos žvyro lygumas, o tada vėl šiaurėn į Sibirą. Iš Rusijos keliauninkas laivu persikels į Aliaską ir žingsniuos vakarine Naujojo Pasaulio pakrante į pietus iki Ugnies Žemės, kur ir užsibaigė didžioji geografinių atradimų kelionė.
Per pirmąsias 43 kelionės dienas su vadovais ir dviem kupranugariais nuėjus vos 640 kilometrų iki Džibučio pakrantės, žurnalistui teko patirti ne vieną išgyvenimą ir ne kartą atsidurti ekstremalioje situacijoje. Dar kelionės pradžioje jis nesulaukė nei prieš kelis mėnesius užsakytų nešulinių gyvulių, nei varovų. Jie vėlavo savaitę.
„Nukeliavus 20 km, Mohamedas Elma jau prašo grįžti. Jis užmiršo pasiimti savo naujuosius amerikietiškus kelioninius batus. Ir žibintuvėlį. Taip pat skrybėlę ir mobiliųjų telefoną. Todėl pirmojoje mūsų stovyklavietėje mano vadovas įsiprašo į pakeleivingą automobilį ir išdumia pasiimti šių gyvybiškai svarbių daiktų. Tada pasiveja mane visą kelią bėgdamas ristele.
Keliaudamas istoriniais karavanų keliais P. Salopekas įveikė Etiopijos šiaurės rytuose esančią Afarų įdubą – sukepusią dykvietę, kurioje oro temperatūra neretai pasiekia 49⁰C, o druskos telkiniai tokie ryškūs, kad degina akis. Nieko keisto, jog vanduo čia yra aukso vertės.
„Ištroškus, pasaulis ima keistis: jis susitraukia, sumažėja erdvės pojūtis, o horizontas priartėja. Dykuma ima veržti lyg kilpa. Taip troškulio kamuojamos smegenys bando sumažinti Didžiojo Riftų slėnio atstumus: jos siurbia pro akis kilometrus ir didina vaizdą, ieškodamos bent menkiausių vandens ženklų. [...] Mūsų vandens buteliai ištuštėjo. Galvas lyg grąžtu gręžia saulės spinduliai. Afarų patarlė skelbia, kad pasiklydus arba ištroškus geriausia žingsniuoti saulėje, nes galiausiai kas nors tave pamatys. Pasidavus pagundai pasislėpti šešėlyje arba prigulti po vienu iš 10 000 spygliuotų krūmų, reikštų garantuotą mirtį: čia niekas jūsų neras. Todėl akinančią popietę tęsiame savo žygį, kol tolumoje išgirstame ožkų mekenimą. Imame šypsotis. Pamažu atsipalaiduojame. Kur yra ožkų, bus ir žmonių“, – savo išgyvenimus pasakoja P. Salopekas.
Visą žurnalisto P. Salopeko kelionės pradžios pasakojimą galima rasti gruodžio mėnesio žurnalo „National Geographic Lietuva“ numeryje. Žurnalisto kelionę taip pat galima stebėti jo elektroniniame dienoraštyje, adresu  http://outofedenwalk.nationalgeographic.com/

VAŠINGTONAS – filmų kūrėjas ir „National Geographic“ tyrinėtojas-rezidentas, Jamesas Cameronas, šiandien paskelbė, kad per kelias ateinančias savaites bandys pasiekti giliausią žemės vietą, Marianų įdubą, kurios gylis yra apie 11 kilometrų. Camerono nėrimas specialiai sukurtame povandeniniame laive žymi bendro mokslinio Camerono, „National Geographic Society“ ir „Rolex“ projekto, „DEEPSEA CHALLENGE“, pradžią; šio projekto metu bus tiriamos vandenyno gelmės siekiant artimiau pažinti ir perprasti šias menkai ištirtas planetos vietas.

Istorinės Camerono „DEEPSEA CHALLENGE“ ekspedicijos metu pilotuojas laivas pirmą kartą išsamiai tirs giliausią Marianų įdubos vietą, „Čelendžerio gelmę“. Ramiojo vandenyno įdubos dugne, maždaug už 320 km į pietvakarius nuo Guamo, Cameronas planuoja šešias valandas rinkti mėginius jūrų biologijai, mikrobiologijai, astrobiologijai, jūrų geologijai ir geofizikai.

Camerono ir jo komandos sukurti sudėtingi inžinieriniai ir technologiniai įrenginiai šią savaitę buvo sėkmingai išbandyti prie Naujosios Gvinėjos krantų. Revoliuciniu, vieno žmogaus valdomu, šiuo metu giliausiai panerti galinčiu pilotuojamu povandeniniu laivu „DEEPSEA CHALLENGER“, kurį kūrė aštuonerius metus, buvo atlikti gilūs panėrimai be lyno – vieno jų metu buvo panerta giliau nei 8 kilometrus. Visuomenė Camerono ekspedicijos eigą galės sekti svetainėje www.DEEPSEACHALLENGE.com; socialiniame tinklapyje „Twitter“ sekdami @DeepChallenge ar temą #deepseachallenge; bei socialiniame tinklapyje „Facebook“ https://www.facebook.com/deepseachallenge.

„Giliosios įdubos yra paskutinė neištirta mūsų planetos vieta, jose glūdinčius mokslinius turtus būtų galima tyrinėti šimtą metų“, – sakė Cameronas. „National Geographic, tiriantis pasaulį jau kone 125 metus, yra idealus partneris bandant atverti naują vandenyno gelmių žvalgymo ir tyrimų erą, kuri padėtų pažangiausioms mokslinėms instancijoms atsakyti į klausimus apie giliausias dar neištirtas žemės vietas. Mūsų tikslas yra sukurti mokslinį palikimą ateinančioms kartoms bei paskatinti viso pasaulio žmones džiaugtis ir kartu su mumis leistis į ekspediciją internetu bei mūsų teikiama medžiaga.“

Į Čelendžerio gelmę pilotuojamas laivas buvo panėręs tik vieną kartą, 1960 metų sausio 23, batiskafu „Trieste“ tai padarė JAV laivyno leitenantas Donas Walshas ir šveicarų okeanografas Jacques Piccardas. Tada vandenyno dugne jie praleido apie 20 minučių.

„Kai kurie žmonės tiki, kad auksinis tyrinėjimų amžius jau praeityje. Aš, priešingai, tikiu, kad mes dar tik žengiame į didžiųjų tyrimų amžių“, – sakė Terry Garcia, vadovaujantis „National Geeographic“ užduočių programų viceprezidentas. „Sveikiname Jamesą Cameroną už jo atsidavimą mokslui ir tyrinėjimams ir džiaugiamės galėdami prisidėti prie šio novatoriško nuotykio į giliausią ir mažiausiai ištirtą žemės vietą.“

Cameronas „National Geographic“ tyrinėtoju-rezidentu buvo paskelbtas 2011 metais. Statydamas savo filmą „Titanikas“, Šiaurės Atlante jis 12 kartų nėrė į 4 kilometrų gylį prie garsiojo paskendusio laivo. Nuo tada Cameronas vadovavo šešioms ekspedicijoms, pastatė dokumentinį filmą apie paskendusio linijinio laivo „Bismarkas“ tyrimą ir nubraižė detalų trimatį povandeninių hidroterminių versmių, išsidėsčiusių palei vidurio Atlanto keterą, rytų Ramiojo vandenyno kauburį ir Kortezo jūroje, žemėlapį. Cameronas atliko 72 gilius panėrimus, iš jų 33 prie Titaniko. Penkiasdešimt vieną kartą jis nėrė iki 5 kilometrų su rusų „Mir“ povandeniniais laivais.

Cameronas parašė scenarijus ir režisavo daug filmų, garsesni jų yra „Įsikūnijimas“, „Titanikas“, „Melas vardan tiesos“, „Terminatorius“ 1 ir 2, „Gelmė“, ir „Svetimi“.