Vilnius gavo aiškią žinią: Lietuva nebus palikta likimo valiai Rusijos grėsmės akivaizdoje. Lankydamasis Lietuvoje JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas pabrėžė, kad mūsų šalyje dislokuotina amerikiečių ginkluotė bus grynai gynybinio pobūdžio.

Paprašytas įvertinti galimybę dislokuoti ilgojo nuotolio oro gynybos sistemą „Patriot“ jis nei paneigė, nei patvirtino, kad šis raketinis kompleksas gali atsidurti Lietuvoje artimiausiu metu, tačiau sakė, jog abi šalys kartu spręs, kokių pajėgumų reikia, kad regione būtų sustiprinta oro gynyba. Pagyręs Lietuvą už indėlį į misiją Afganistane bei kovojant su terorizmu ir siekį kitais metais skirti gynybai bent 2 proc. BVP, J.Mattisas sakė, kad „NATO yra matoma ir nedaloma, jei kyla grėsmė suverenitetui, tarptautinei teisei ar tarptautinei tvarkai“. Vizito metu jis taip pat susitiko su Lietuvoje dislokuotais NATO kariais.

„Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Rusijos karinės agresijos atveju regiono valstybės turėtų galimybę efektyviai pasipriešinti tik savo teritorijoje turėdamos tokius nacionalinius bei sąjungininkų pajėgumus, kurių pakaktų savarankiškai vykdyti operacijas iki papildomų NATO pajėgų perdislokavimo į regioną“, – įspėjama Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) visuomenei pateiktame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

Rugsėjį planuojami plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų mokymai „Zapad 2017“. Oficialiais duomenimis, juose dalyvaus apie 13 tūkst. karių, tačiau tikėtina, kad netgi daugiau. Mokymų scenarijuje numatyta simuliuoti ginkluotą konfliktą su NATO. Dalis mokymų vyks visiškai greta Lietuvos valstybės sienos, neatmestina tyčinių ar atsitiktinių incidentų tikimybė.

Toliau stiprinama Kaliningrado srityje sutelkta Rusijos karinė grupuotė. 2016 m. Baltijos laivynas gavo du mažuosius raketų laivus, ginkluotus raketų kompleksais „Kalibr“, galinčiais naikinti taikinius 2 tūkst. km atstumu. Sustiprinta kranto gynybos sistema – 2016 m. gautos „Bal“ ir „Bastion“ kranto raketų sistemos. Tai Rusijai suteikia galimybę naikinti antvandeninius taikinius beveik visoje Baltijos jūros akvatorijoje. 2016 m. pradėta atnaujinti kovos lėktuvų parką. Numatytas raketų brigados perginklavimas operaciniais-taktiniais raketų kompleksais „Iskander“.

Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Rusija, agresyviai siekianti dominuoti regione ir pakeisti globalią jėgų pusiausvyrą, yra didžiausias grėsmių Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui šaltinis. Rusijoje vis daugiau galios sutelkiama Vladimiro Putino rankose, todėl didėja neprognozuojamų veiksmų rizika. 2017 m. Rusija, siekdama sustiprinti savo, kaip pasaulinės galios, statusą arba padidinti paramą režimui, gali imtis naujų užsienio politikos avantiūrų.

Sisteminė Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos taip pat išlieka rizikos veiksniu Lietuvos nacionaliniam saugumui.

2016 m. aktyvią ir agresyvią veiklą prieš Lietuvą tęsė Rusijos bei itin glaudžiai su ja bendradarbiaujančios Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Dėl 2016 m. vykusių Seimo rinkimų Rusijos žvalgybos tarnybos ypač stengėsi rinkti informaciją apie vidaus politikos procesus, o Rusijos teritorijoje verbavo net ir žvalgybinių galimybių neturinčius Lietuvos gyventojus. 2016 m. toliau buvo fiksuojamas nuolatinis Rusijos žvalgybos tarnybų karininkų, kurie į Lietuvą atvyko dirbti prisidengdami diplomatų pareigomis, lankymasis įvairiuose su tarptautiniais santykiais, politika, gynyba, ekonomika, energetika, finansais susijusiuose renginiuose, mokslinėse konferencijose ir kt.

Pernai po šešiolikos metų pertraukos Rusija atnaujino Informacinio saugumo doktriną, kurioje apibrėžtos jos informacinio karo prieš Vakarus priemonės. 2016 m. Lietuvoje sustiprėjo Kremliaus propagandą skleidžiančios agentūros „Rossiya segodnya“, kuriai vadovauja į ES nepageidaujamų asmenų sąrašą įtrauktas Dmitrijus Kiseliovas, pozicijos. Agentūrai „Rossiya segodnya“ tęsiant propagandos sklaidai užsienyje skirto multimedijų projekto „Sputnik“ plėtrą, pradėjo veikti portalas „sputniknews.lt“ lietuvių ir rusų kalbomis.

2016 m. Lietuvoje toliau aktyviai veikė kitas su agentūra „Rossiya segodnya“ siejamas ir Rusijos lėšomis finansuojamas propagandinis projektas „balt-news.lt“.

Kibernetinis šnipinėjimas prieš Lietuvos valstybės institucijas, šalies kritinės infrastruktūros objektus, politikus, privatų sektorių taip pat tebėra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

Lietuvos energetiniam saugumui didžiausią pavojų kelia Astravo atominės elektrinės statyba bei bandymai atgaivinti Baltijos atominės elektrinės Kaliningrado srityje projektą.

Neatmestina, kad Lietuva, kaip ES ir NATO narė, gali tapti teroristų taikiniu, tačiau tokia tikimybė, VSD ir AOTD vertinimu, šiuo metu nėra didelė.

Jungtinių Valstijų kareiviams ir tankams išsilaipinant Europoje, taigi siunčiant signalą Rusijai, kad Amerika gins rytinį NATO pakraštį, kitoje vandenyno pusėje žvalgybos šulai bandė įtikinti išrinktąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, jog Rusija kišosi į rinkimus – vadinasi, ir prie jo, D.Trumpo, pergalės prisidėjo.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kadangi susitikimas su žvalgybų vadovais buvo iš anksto numatytas, o jų pranešimo turinys nutekintas į žiniasklaidą anksčiau, nei oficialiai paviešintas, šnekusis D.Trumpas visaip reiškėsi, tviteriu bendravo su pasauliu ir skleidė nuomonę, kad žvalgybininkų duomenys abejotini. Esą jis, D.Trumpas, turįs žinių iš kitų šaltinių. Iš jų D.Trumpas įvardijo tik Ekvadoro ambasadoje Londone besislapstantį Julianą Assange‘ą, kurio nuomonę išrinktasis JAV prezidentas pritariamai pacitavo: „WikiLeaks“ įkūrėjas svarstė, kad Demokratų partijos serverį, kurį neva nulaužė Rusijos programišiai, galėjo įveikti net 14 metų paauglys.

Vis dėlto po susitikimo su žvalgybininkais išrinktojo prezidento aparato vadovas Reince‘as Priebusas pareiškė, kad D.Trumpas pripažino Rusijos įsikišimą, ir netgi gali Rusijai pritaikyti sankcijas. Tačiau R.Priebusas pakartojo, kad Demokratų partija nepadarė nieko, kad apsaugotų savo duomenis, – kitaip tariant, demokratai patys kalti, nes žiopli.

Galima suprasti D.Trumpą, kuriam neparanki versija, kad Rusija siekusi jam padėti. Regimai nenumaldomas D.Trumpo noras dar iki inauguracijos siųsti Rusijai draugystės signalus irgi turi racionalių paaiškinimų. D.Trumpas ketina griežčiau kalbėti su Kinija, ir jau pradėjo ją erzinti, pvz., tik išrinktas telefonu bendravo su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. O Pentagono požiūriu, Kinija ir Rusija kelia JAV didžiausias karines grėsmes. Be to, šalys turi ir bendrų ekonominių interesų, pvz., rusai turi vilčių parduoti Kinijai energetinių išteklių, kurių vis mažiau pavyksta įpiršti Europai. Matyt, nereikia būti genialiu strategu, kad suprastum, jog konfrontuojant su Kinija reikėtų susitarti su Rusija, – tegul ši bent jau lieka nuošaly.

D.Trumpas ketina ir Iraną iš naujo „pastatyti į vietą“ – atšaukti JAV prezidento Baracko Obamos susitarimus su šia valstybe dėl jos branduolinių programų. O iki B.Obamos atėjimo į valdžią būta daug kalbų apie galimą JAV ir Izraelio smūgį Iranui. B.Obamai pradėjus tartis su iraniečiais, Izraelis pagrasino pats vienas smogsiąs tai šaliai.

Rusija negali veikti Sirijoje be Irano paramos. Vaizdas iš Alepo miesto dalies, kurią užėmė Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgos, atskleidžia, kas yra kas: ten greta iškabinti plakatai su Rusijos prezidento Vladimiro Putino, B.al Assado, musulmonų šiitų karinės organizacijos „Hezbollah“ vado ir Irano dvasinio lyderio atvaizdais – visiems jiems reiškiama padėka.

Taigi D.Trumpo pastangos pervilioti į savo pusę Rusiją visiškai suprantamos. Tai silpniausia neviešos trijų valstybių sąjungos grandis. D.Trumpas gali turėti vilčių, kad nors ir nedidelės nuolaidos Rusijai ją neutralizuotų, juolab kad neaišku, ką JAV žvalgyba slepia užantyje. Nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios 2014-aisiais vis pašnekama, kad JAV laiko Rusijos oligarchus už gerklės – visuomet galima areštuoti jų banko sąskaitas. Tai liečia ir V.Putiną. Ne mažiau nemalonus dalykas V.Putinui būtų paviešinti duomenys apie jo tiesiogiai ar per tarpininkus valdomus turtus.

Po to, kai buvo priremtas prie sienos argumentais dėl Rusijos kišimosi, D.Trumpui bus sunku pirmosiomis savo kadencijos dienomis apdalyti Rusiją dovanėlėmis. Ateitis parodys, ar dovanėlės tikrai būtinos, kad Rusija būtų neutralizuota, kai JAV susidauš kaktomis su Kinija ir Iranu. Gal JAV ir Rusijai pakaks išlaikyti šaltai mandagų toną.

V.Putinas suvirškintų net simbolines nuolaidas – kokių nors nereikšmingų sankcijų atšaukimą. Kremliaus propaganda Rusijos viduje išpūstų tai kaip didžiulę V.Putino diplomatijos pergalę.

D.Trumpo politika iš kalbų virs darbais tik po jo inauguracijos. Tada paaiškės, kokį lauknešelį V.Putinui sukrovė 93 metų politikos veteranas Henry Kissingeris, pasisiūlęs būsimam JAV prezidentui tarpininkauti tarp Vašingtono ir Kremliaus.

E. Bajarūnas

Surinkęs žodį „hibridinis“ paieškos sistemoje „Google“ gausi gana tikėtiną rezul­tatą – „hibridinis automobilis“. Tik vėliau išnyra terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“. Bendrai hibridiniai – tai mišrūs, kombinuoti. Tiek apie terminus.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams hibridinių grėsmių klausimais

Į šiuolaikinę apyvartą terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“ pateko po Rusijos įvykdytos ne­teisėtos Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose. Čia pirmą kartą taip akivaizdžiai pamatėme, kad vyks­ta visai kito pobūdžio konfliktai. Vietoj aiškaus prie­šo, jo struktūrų Kryme išvydome „žalius žmogeliukus“, neturinčius skiriamųjų ženklų, dėl kurių priklauso­mybės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pra­džių primygtinai kartojo „tai ne mūsų kariai“, nors po to juos apdovanojo ir viešai pripažino jų įsitraukimą. Ukraina tuo metu patyrė diplomatinį bei ekonominį spaudimą ir tikrą informacinį karą, kibernetines ata­kas ir po to ėjusius specialiųjų operacijų pajėgų veiksmus. Vėliau vyko ir įprastiniai kariniai veiksmai. Tai de­taliai aprašyta ukrainiečio Evgeno Dykyi knygoje „Hib­ridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą

Ir toliau vykstant karui Ukrainoje, Vakaruose ekspertai ir politikai prakalbo, kad Rusija galbūt žengs kitą žingsnį ir pamėgins užimti Baltijos valstybes, kad didžiausia grėsmė mūsų valstybėms šiuo metu yra hibridinis karas.

Nors hibridinis karas vadinamas nauju karo veiksmų tipu, bet iš tiesų tai nieko naujo. Lietuvoje 1940 m. SSRS naudota taktika visiškai atitinka dabartinę hibridinių karų metodiką (diplomatinis spaudimas, dezinformacija, spec. pajėgų infiltravimas, provokacijos, politinis spaudimas ir t.t.). Valstybės jau nuo seno naudojo tokią konvencinių ir nekonvencinių karo metodų samplaiką, siekdamos sukelti sąmyšį bei suklaidinti priešininką ir tam naudodamos įvairias priemones. Ekspertai tai apibūdina kaip „ketvirtos kartos karą“: manipuliavimas žiniasklaida, terorizmas, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių panaudojimas. Tai veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.

Be to, Ukrainos patirtis rodo, kad politinis ir energetinis spaudimas, propaganda, provokacijos gali tapti parengiamuoju konvencinės agresijos etapu.

Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos yra apibrėžę šias grėsmes nacionaliniam saugumui: Rusijos imperinės ambicijos, agresyvi užsienio politika, pasirengimas naudoti karinę jėgą, vykdoma ypač aktyvi prieš Lietuvos interesus nukreipta žvalgybinė veikla, priešiška informacinė politika, pastangos kurstyti Lietuvos tautinių bendruomenių priešiškumą Lietuvos valstybei. Visa tai gali būti ir bus panaudota kartu su tradicinėmis grėsmėmis ir iššūkiais.

Taigi svarbiausias klausimas – kaip įveikti hibridines grėsmes. Kitų šalių – Suomijos, Jungtinės Karalystės, Estijos ir pan. – patirtis rodo, kad visų pirma būtinas Vyriausybės lygio koordinavimas. Valstybė turi būti pasirengusi tokioms krizėms. Turi būti gerai veikiantis įvairių institucijų koordinavimo, krizių valdymo mechanizmas, parengti ir atidirbti įvairių institucijų veiksmai, procedūros.

Karinis pasirengimas atremti tokias grėsmes yra itin svarbus, bet vien jo nepakanka. Atsakymas į hibridines grėsmes irgi turi būti hibridinis. Čia svarbiausia kariškių ir civilinių koordinacija, visuomenės įtraukimas. Kitas aspektas – valstybės atsparumo (angl. resilience) didinimas. Valstybės atsparumo energijos tiekimo, gebėjimo efektyviai suvaldyti nekontroliuojamus gyventojų judėjimo srautus, maisto ir vandens tiekimo srityse, ryšių ir transporto sistemose didinimas.

Lietuvoje jau nemažai nuveikta: nuolatos didinamas gynybos biudžetas, atkurta šauktinių kariuomenė, įkurtos greitojo reagavimo pajėgos, rengiamos pratybos, panaudojant krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūras, Seimas patvirtino teisės aktus, kurie suteikia teisinį pagrindą naudojant ginkluotąsias pajėgas reaguoti į hibridines grėsmes taikos metu, bei patvirtino naują Kibernetinio saugumo įstatymą. Lietuva padarė proveržį užtikrinant energijos tiekimo diversifikavimą. Buvo sustiprintos strateginės komunikacijos galimybės. Nuolatos keliamas piliečių sąmoningumas. Tai tik ilgo proceso pradžia.

Aišku, esame ne vieni. Kova su hibridinėmis grėsmėmis remiasi ir NATO bei ES pastangomis. NATO turi aiškią savo vaidmens kovoje su mišriais karais strategiją. Plius 2016 m. birželį Varšuvoje buvo patvirtintas NATO šalių įsipareigojimas dėl valstybių narių atsparumo stiprinimo. Savo ruožtu ES patvirtino komunikatą, kaip kovoti su mišriomis grėsmėmis. Tiek NATO, tiek ES koncentruojasi į ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą, gynybos pajėgumų stiprinimą, kibernetinį saugumą, kovą su propaganda ir dezinformacija, priešpriešą ardomajai veiklai ir t.t.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą, kad ji apimtų ir hibridinius scenarijus, koordinuoti visų be išimties institucijų veiklą, stiprinti visuomenės įtraukimą į atsaką hibridinėms grėsmėms, stiprinti Lietuvos institucijų pastangas informaciniame fronte.

Iššūkiai, laukiantys Lietuvos, verčia stiprinti valstybės stuburą ir neleidžia galvoti, kad tai laikina ir kažkaip praeis. Tik patys ir kartu su mūsų sąjungininkais atremsime šiuos iššūkius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Jei tai būtų šalies žinomumo didinimo strategija, sakytume, kad tai labai prastas sumanymas. Tačiau gynyba – sritis, kurioje nepatrauklumas labai naudingas. „Nereikia ginklavimosi varžybų – svarbiausia atgrasyti“, – tokia NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo žinutė, išsakyta spalio pabaigoje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime. Taip jis apibūdino naujausią Aljanso politiką – stiprinti pajėgumus rytiniame NATO flange, į kurį įeina ir Lietuva.

Gytis KAPSEVIČIUS

Minėtame susirinkime buvo derinama ir daugianacionalinių batalionų, kuriuos NATO įkurdins kiekvienoje iš trijų Baltijos valstybių, dislokacija. Į Lietuvą, Latviją, Estiją, taip pat ir į Lenkiją, pagal pirminius planus, bus atsiųsta daugiau nei po tūkstantį sąjungininkų karių. Numatyta, kad Lietuvos batalionui vadovaus vokiečiai, prie jo formavimo prisidėtų ir Beniliukso šalys, Norvegija, Kroatija bei Prancūzija. Jau patvirtinta, kad sąjungininkai planuoja atsivežti ir savo karinės technikos: tarp karinių vienetų bus apie 10 „Leopard 2“ tankų.

Praktiškai lygia greta su kalbomis apie įsikursiantį batalioną Lietuvoje prabilta ir apie „Patriot“ – ilgojo nuotolio gynybines raketas. Šių raketų klausimas grįžta į viešąją erdvę ne pirmą kartą – dar 2014 m. apie tai kalbėjo ir svarbiausi šalies pareigūnai. Sistema ir vėl prisiminta gavus informacijos, kad spalio mėnesį Rusija Kaliningrade dislokavo artimojo nuotolio raketas „Iskander-M“. „Iskander-M“ raketos gali nešti branduolinį užtaisą ir sunaikinti antžeminius taikinius 500 km atstumu. „Patriot“ sistemos skirtos tiek balistinėms raketoms, tokioms kaip „Iskander-M“, tiek orlaiviams numušti.

V.Keršanskas

Tiesa, pasak Rytų Europos studijų centro analitiko Vytauto Keršansko, kaip visuomet, raketas Kaliningrade galima vertinti dvejopai. „Žvelgiant pro kariškių prizmę, tokios raketos yra karinė grėsmė. Ir apskritai – Kaliningrado militarizacija yra karinių vienetų, kurie galėtų būti panaudoti karinės intervencijos atveju, kūrimas. Tačiau jei žiūrėtume bendriau, tokie dalykai neabejotinai yra Rusijos spaudimo įrankiai. Nes tai pirmiausia – viešoji diplomatija. „Iskander“ dislokavimas Kaliningrade arba grasinimas tai padaryti vyksta ne pirmą kartą, ir vyksta dažniausiai po to, kai NATO priima tam tikrus sprendimus, kurie stiprintų jos buvimą šiame regione. Akivaizdu, kad tai jų atsakymas ir bandymas atšaukti tuos sprendimus. Šiuo metu ir vėl matome tą patį: NATO batalionai, gynybos stiprinimas. Tai akivaizdžiai rodo Rusijos bandymą paspausti Vakarus“, – „Veidui“ teigia V.Keršanskas.

Apie „Patriot“ kol kas tik kalbama ir oficialaus patvirtinimo dėl šių sistemų atsiradimo Lietuvoje nėra. Pačiai Lietuvai tokios sistemos būtų per brangios, todėl ir tikimasi, kad jas čia dislokuos vokiečių sąjungininkai.

Daug nuveikta, bet dar daug reikia ir nuveikti

Nepaisant priešraketinės gynybos skylės, nuo 2014 m., kai pradėta Rusijos agresija prieš Ukrainą, Lietuva žengė du didelius žingsnius, kad pagerintų priešlėktuvinės gynybos situaciją. Per pastaruosius dvejus metus pasirašytos sutartys oro apsaugai stiprinti: už 100 mln. eurų įsigyta priešlėktuvinė vidutinio nuotolio gynybos sistema NASAMS, 2014 m. rugsėjį buvo įsigytos priešlėktuvinės artimojo nuotolio „Grom“ sistemos (sandorio vertė – 34 mln. eurų). Tiesa, dar reikės palaukti: NASAMS bus perduota iki 2020 m., ,,Grom“ – iki 2021 m.

Prie oro pajėgų gynybos pokyčių Lietuvos teritorijoje netruko prisidėti ir pati NATO: 2014 m. reaguodamas į padidėjusią įtampą, Aljansas sustiprino oro patruliavimą Baltijos oro erdvėje – padidino ją saugančių naikintuvų skaičių iki 16. Tiesa, 2015 m. jų kiekis sumažintas iki 8.

Padidėjęs dėmesys gynybai neapsiriboja oro pajėgomis. Pernai su vokiečių įmone pasirašyta sutartis dėl 21 haubicos „pzH 2000“ bei dar 32 technikos vienetų (60 mln. eurų), 2016 m. rugpjūtį pasirašyta sutartis dėl 88 „Boxer“ šarvuočių, kainuosiančių apie 400 mln. eurų.  2015 m. už 7 mln. eurų įsigytos ir prieštankinės sistemos „Javelin“. Visas haubicas tikimasi gauti iki 2019 m., šarvuočius – iki 2021 m. Prie pajėgų stiprinimo prisidėjo ir sąjungininkai: 2015 m. spalio mėnesį dislokuoti penki JAV tankai „Abrams“. Be to, įvairių karinių transporto priemonių vienetų Lietuvoje buvo jau anksčiau.

D.Antanaitis

Ginkluotės ekspertas atsargos karininkas Darius Antanaitis teigia, kad pastarieji ginkluotės įsigijimai nurodo tolesnę kryptį, kur link turime investuoti: „Iš techninės pusės pastiprinimo dar reikia, tačiau būtina žiūrėti į bendrą šalies lygį. Be abejo, ateityje gal reikėtų ir vikšrinės kovos technikos, gal net ir tankų. Kai kam tai atrodo juokinga – kam Lietuvai tankai? Bet būtina suvokti, kad tankas – tai priemonė, galinti atlikti kontrataką ir išvalyti užimtą teritoriją nuo agresoriaus.

Be tanko atlikti kontratakos praktiškai neįmanoma. Konflikto atveju nebus taip, kad priešą sustabdėme, ir viskas, – mes turime atkovoti savo žemės plotus ir vystydami savo pajėgumus į tai koncentruotis.“

Ekspertas taip pat aiškina, kodėl gynybos planuose mažai kalbama apie laivyną. „Mums daug didesnis pavojus yra pakrantės gynyba nei jūros gynyba, todėl manau, kad labiau reikėtų rūpintis kranto gynyba ir priešlaivinėmis priemonėmis. Tai galėtų būti priešlaivinės žemė-žemė raketos, kurios pasiektų didesnį nuotolį nei haubicos. Jos ir dabar gali apšaudyti laivus, tačiau raketos užtikrintų pataikymą į judančius taikinius už horizonto linijos. Tai būtų labai naudinga kovos metu“, – teigia D.Antanaitis.

Kaimynai irgi nesnaudžia

Gynybos biudžetas pastaruoju metu smarkiai didėjo ne tik Lietuvoje (nuo 321 mln. eurų 2014 m. iki siūlomų 725 mln. eurų ateinančiais, 2017-aisiais), bet ir kitose Baltijos šalyse. Tiesa, tik penkios šalys iš bloką vienijančių 28 šalių skiria rekomenduojamus 2 proc. viso BVP (JAV, Jungtinė Karalystė, Estija, Graikija bei Lenkija). Lietuva pagal šį rodiklį buvo devinta, tačiau jos išlaidos per pastaruosius metus smarkiai padidėjo ir 2016 m. siekė 1,48 proc. BVP. Skelbiama, kad trys Baltijos šalys iki 2020 m. ketina metines išlaidas gynybai dar didinti iki 1,9 mlrd. eurų.

Padidintas gynybos finansavimas lėmė ir stambių pirkinių. Pavyzdžiui, Estija, 2014 m. už 113 mln. eurų įsigijo 44 vikšrines pėstininkų kovos mašinas CV 9035 ir šešias papildomas transporto priemones, taip pat 80 prieštankinių sistemų „Javelin“ už 40 mln. eurų. Latvija 2014 m. rugsėjį pasirašė sutartį su Didžiąja Britanija ir nusipirko 123 naudotus šarvuočius. Lenkija gynybiniais atnaujinimais susirūpino šiek tiek anksčiau, nei spėjo pablogėti padėtis Kryme, – 2014 m. sausį įsigijo 119 tankų „Leopard“, vėliau buvo pareiškusi norą pirkti tas pačias „Patriot“ sistemas ir 50 karinių sraigtasparnių „Caracal“, bet šios minties neseniai atsisakė ir dairosi į kitos rūšies sraigtasparnius.

Tiek Latvijoje, tiek Estijoje taip pat buvo dislokuoti amerikiečių tankai „Abrams“ ir kovos mašinos „Bradley“. Nuo 2017 m. rotacinį batalioną Estijoje formuojantys britai paskelbė, kad į šią šalį perkels tankų „Challenger 2“ bei kitos kovinės įrangos, tarp jų ir taktinių dronų.

Įvairus gynybos stiprinimas ir karinių vienetų perdislokavimas vyksta ne tik rytiniame, bet ir šiauriniame NATO flange. Neseniai pranešta apie planus Norvegijoje: Trondheimo apylinkėse, ne per toliausiai nuo sienos su Rusija, taip pat bus dislokuota maždaug 300 amerikiečių karių.

Į besikeičiančią geopolitinę situaciją reaguoja ir NATO nepriklausančios šalys – neseniai Švedija nusprendė nuo 2018 m. grąžinti privalomąją karinę tarnybą. Be to, švedai vėl perkėlė 150 karių į Gotlando salą, iš kurios kariuomenė buvo iškraustyta 2005 m. Suomija, kaip ir Švedija, dažnai kaip partnerė dalyvauja įvairiose NATO pratybose.

2 proc. BVP – ne riba?

Lietuvoje didinti gynybos išlaidas numatoma ir toliau, be to, atrodo, kad tai vyks gana sparčiai. Šiais metais dvi daugiausiai vietų Seime laimėjusios partijos – valstiečiai bei konservatoriai turi keletą bendrų sąlyčio taškų: abi rinkimų programose žadėjo iki 2018 m. skirti 2 proc. BVP gynybos reikmėms. Tiesa, prieš porą metų partijos pasirašė gynybos biudžeto didinimo sutartį, kurios terminas buvo ilgesnis – iki 2020 m. Kita vertus, neseniai krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, dalyvaudamas LRT laidoje „Aktualus interviu“, pasakė, kad 2 proc. – ne riba.

V.Keršanskas mano, kad gana žymus biudžeto padidinimas kompensuoja ne vienus metus gynybai skirtą nedidelį dėmesį ir leidžia sustiprinti kariuomenės pajėgumus, tačiau reikėtų gerai pagalvoti apie biudžeto dydį ateityje.

Gana žymus biudžeto padidinimas kompensuoja ne vienus metus gynybai skirtą nedidelį dėmesį ir leidžia sustiprinti kariuomenės pajėgumus, tačiau reikėtų gerai pagalvoti apie biudžeto dydį ateityje.

„Tie 2 proc. yra labai svarbūs mums, kaip NATO daliai, nes tai pagrindinis kriterijus, rodantis valstybės įsipareigojimą plėtoti karinius pajėgumus. Tai įvykdžius reikėtų peržiūrėti, ką pasiekėme ir ko reikia. Tai vėliau taps politinių debatų dalimi. Galbūt trumpuoju laikotarpiu matysime, kad reikalai taisosi, Rusija nebėra agresyvi, bet jei matysime, jog padėtis tik blogėja, tai natūralu, kad gynybos biudžeto didinimas bus dar aktualesnis“, – teigia ekspertas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad investicijos į gynybą neturėtų būti supriešinamos su kitomis investicijomis. Maža to, investicijos į kitas sritis gali netiesioginiu būdu tapti investicijomis į gynybą.

„Labai svarbu ir socioekonominės situacijos šalyje gerinimas. Daug kalbama apie visuomenės integralumą, jos atsparumą agresoriui, nuotaiką, siekį, kad žmonės jaustųsi tos valstybės dalimi ir visaverčiais piliečiais. Rusija nepuls, jeigu jaus, kad tos valstybės piliečiai turi valią gintis ir palaiko stiprų ryšį su savo valstybe, gins ją iki galo arba neleis taip lengvai paimti, kaip, tarkime, tai įvyko Kryme ar Rytų Ukrainoje. Tada matėme daug piliečių, kurių tapatumas su valstybe labai netvirtas. Tokią teritoriją pulti labai lengva, nes nėra jokio pasipriešinimo, be to, visoje valstybėje – chaosas. Todėl labai svarbu investuoti į ryšį su valstybe: tai yra ir patriotinis ugdymas, ir gerovės kūrimas, ko šiandien trūksta. Labiausiai propagandai yra paveikios tos visuomenės dalys, kurios gyvena tam tikroje socialinėje atskirtyje, izoliuotai, regionuose“, – aiškina V.Keršanskas.

Smūgis kariuomenės įvaizdžiui

Nuolat pasigirstantys su krašto apsauga susiję kai kurie įvykiai tik skaldo visuomenę. Brangios karinės technikos įsigijimas dalies visuomenės kaip paprastai buvo vertinamas skeptiškai. Sumaištis kilo ir dėl jau minėtų „Boxer“ šarvuočių, nes gamintojų pasiūlymas buvo brangesnis nei kiti variantai – paaiškinta, kad vadovaujamasi kokybės, o ne pigumo kriterijais.

Galima prisiminti ir daug triukšmo viešojoje erdvėje sukėlusį 2015 m. kovą paskelbtą šauktinių kariuomenės atnaujinimą penkeriems metams, pakviečiant 3 tūkst. asmenų kasmet. Šis skaičius ir trukmė keisis: Valstybės gynimo tarybos nutarimu šaukimas bus nuolatinis, o kasmet šaukiamų karių skaičius bus didinamas iki 4 tūkst.

Tačiau šiais dviem atvejais būta ir stiprios palaikančiųjų pusės, o štai „auksinių šaukštų“ istorija sukėlė tikrą audrą ir paskleidė abejonių dėl gynybos biudžeto skaidrumo.

Neskaidrūs Krašto apsaugos ministerijos viešieji pirkimai – ne naujiena. Tiek Prezidentūra, tiek Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė komentuodama situaciją pabrėžė, kad Krašto apsaugos ministerijos atliekamų viešųjų pirkimų problema – sisteminė. Visa tai, tikėtina, prisidėjo prie pasitikėjimo ginkluotosiomis pajėgomis kritimo: šių metų rugsėjo mėnesio „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pasitikėjimas ginkluotosiomis pajėgomis smuko nuo 57 iki 48 proc.

Geriausias ir geresnis scenarijai

Šių metų vasarą vokiečių laikraščiui „Die Zeit“ amerikiečių generolas Benas Hodgesas teigė, kad Rusijai užimti tris Baltijos sostines gali teprireikti apie 36–60 valandų. Modeliuojama, kad priklausomai nuo agresoriaus užmojų priešintis ilgą laiką bet kokiu atveju būtų labai sunku. Dabartiniai gynybos pastiprinimai bei papildomi veiksniai galėtų šį laiką pailginti, tačiau praktiškai visais atvejais jėgos nebūtų lygios, o įtraukiant ir hibridinio, tokio kaip Ukrainoje, karo variantus netgi spekuliuojama, kad aiškiai neįvardijus priešiškų jėgų būtų sudėtinga aktyvuoti 5-ąjį NATO straipsnį.

Baltijos regiono gynyba yra paremta sąjungininkų parama: teritorijoje esančioms pajėgoms reikėtų kuo ilgiau atlaikyti puolimą, kol į kovos veiksmus įsitrauks didesnis pastiprinimas. Nors už kiekvienos Aljanso narės nugaros stovi didžiausia pasaulyje karinė jėga, atsidurti konflikto epicentre nėra viliojanti perspektyva nė vienai šaliai. Generalinio sekretoriaus J.Stoltenbergo minima atgrasymo politika, kitaip tariant, bet kokio tiesioginio konflikto išvengimas greičiausiai ir būtų geriausias scenarijus. Paties blogiausio scenarijaus, fakto, kad abi pusės turi branduolinio arsenalo galimybes, greičiausiai priminti nereikia.

J.Stoltenbergas NATO garantijas Aljanso nariams dar kartą pabrėžė ir tame pačiame NATO šalių gynybos ministrų susitikime Briuselyje. Tokia komunikacija gana svarbi – ypač po to, kai vasarą kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas pasidalijo nuomone, kad valstybės, skiriančios per mažai lėšų gynybai, gali ir nesulaukti JAV pagalbos.

NATO atsisakius ginti savo narę, blokas prarastų savo esmę, o įsipareigojimų nevykdymas sugriautų didžiausią karinę sąjungą ir suduotų didelį smūgį globaliam saugumui.

„NATO atsisakius ginti savo narę, blokas prarastų savo esmę, o įsipareigojimų nevykdymas sugriautų didžiausią karinę sąjungą ir suduotų didelį smūgį globaliam saugumui. Nereikia suprasti, kad tai būtų vienpusė nauda, ir tik mums svarbus tas NATO skėtis. JAV ši organizacija taip pat gyvybiškai svarbi užtikrinant globalų saugumą. Tai yra stabilus savo funkciją atliekantis blokas, ir neįsivaizduoju, kaip netgi D.Trumpo išrinkimas galėtų pakeisti tokį požiūrį“, – mano V.Keršanskas.

Kitas ypač akcentuojamas kriterijus – bendradarbiavimas ir Vakarų šalių įtraukimas į probleminį regioną. Darbai pradėti dar pernai: Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje atidarytos NATO vadavietės, regione pagausėjo ir tarptautinių karinių pratybų. Tarptautiniai batalionai, kurie bus dislokuoti nuo 2017 m., gali pasitarnauti ne tik kaip realios pajėgos su kariais ir technika, bet ir kaip simbolinė žinutė abejojantiems. Be to, galimo kontakto atveju padidėja rizika nukentėti didžiųjų užsienio valstybių kariams, o tai turėtų neigiamų diplomatinių pasekmių, – tai irgi gali tapti vienu iš atgrasymo būdų.

Karinės įtampos mažinimas bei diplomatija apskritai atrodo kaip geriausia išeitis visoms suinteresuotoms šalims, tačiau dėl kardinaliai priešingų interesų, V.Keršansko nuomone, to artimiausiu metu nenumatoma. „Grėsmės mažinimui reikalingas abipusis sutarimas – tam turi būti poreikis ir sąlygos, kuriomis ta grėsmė būtų mažinama. Rusijos siūlomos sąlygos nėra priimtinos, jos pagrindinis reikalavimas buvo ir bus bendra saugumo erdvė arba Baltijos valstybių pavertimas pilkąja, buferine zona tarp NATO ir Rusijos. Tokia zona iš principo reikštų Rusijos dominavimą regione, nes apie Kaliningrado srities demilitarizaciją nekalbama. Tai tarsi paverstų mus neapginamomis valstybėmis. Žiūrint iš mūsų pozicijų tai absoliučiai nepriimtina, žiūrint iš NATO – taip pat: Aljanse negali būti kelių lygmenų saugumo zonų. Aš nemanau, kad tai galėtų būti įgyvendinta, kalbant tiek apie abipusį supratimą, kad reikia mažinti didėjančią eskalaciją, tiek apie abipusį susitarimą dėl kažkokio bendro vardiklio, nes pozicijos yra kardinaliai skirtingos“, – teigia ekspertas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Raketinės sistemos ISKANDER

Estijos ir Turkijos transliuotojai pirmieji paskelbė, kad Rusijos Baltijos laivynas civiliniu laivu „Ambal“ (koks simboliškas pavadinimas) iš Ust Lugos uosto į Kaliningradą išgabeno raketų sistemą „Iskander“.

„Iskander-M“ raketos gali sunaikinti strateginius objektus 500–700 kilometrų ar net šiek tiek didesniu atstumu. Ši sistema skirta strategiškai svarbiems objektams, tokiems kaip oro uostai, geležinkeliai, kariniai štabai ir t.t., naikinti. Iš Kaliningrado srities jos gali pasiekti pietinę Lenkiją bei centrinę Suomiją, taip pat tokias Europos sostines, kaip Berlynas ar Kopenhaga, ką jau kalbėti apie Vilnių, Rygą ar Taliną.

2010 ir 2011 m. Rusijos 26-oji raketų brigada prie Peipaus-Pskovo ežero (jis yra Rytų Estijoje ir Rusijos Pskovo srityje) buvo aprūpinta 12 tokių raketų sistemų. O apie galimą šių raketų dislokavimą vakarinėje Rusijos srityje taip buvo kalbama ne kartą. Apie tai, kad šių raketų dislokavimas Kaliningrade taptų rimtu Maskvos atsaku į NATO sprendimus Varšuvos susitikime Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti rotacines pajėgas, liepą kalbėjo ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas.

Tiesa, Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius įvardija paprastesnę priežastį – esą „Iskander“ į Kaliningradą gabenama tik todėl, kad Rusijoje vykdomi kariniai mokymai. „Visoje Rusijoje dabar vyksta pratybos ir štabų mokymai. Karaliaučiuje taip pat vyksta pratybos, ir jų scenarijuje yra „Iskander“ raketinių kompleksų dislokacija bei galimas panaudojimas. Apie tai mes žinome“, – aiškina L.Linkevičius, nors atkreipia dėmesį, kad patys mokymai iš anksto neskelbti, ir štai šis faktas kelia nerimą.

Rusijos gynybos ministerija aiškina, kad nieko ypatingo nereikia įžvelgti nei mokymuose, nei „Iskander“ perdislokavime. „Šie raketiniai daliniai buvo dislokuoti ne vieną kartą. 2014 m. vykstant pratyboms Kaliningrade taip pat atsidūrė tolimo nuotolio raketų sistemos. Šį kartą jos bus dislokuotos kaip Rusijos karinių pajėgų pratybų dalis“, – aiškina Rusijos gynybos ministerijos atstovas spaudai Igoris Konašenkovas.

Vis dėlto kai kurie ekspertai visko taip supaprastinti nelinkę. Juolab, kad „Iskander“ gabenimą lydi ir keletas incidentų, pavyzdžiui, Estijos bei Suomijos oro erdvės pažeidimai. Priminsime, kad, Suomijos gynybos ministerijos duomenimis, rusų karinis lėktuvas Su-27 ketvirtadienį du kartus – 17 ir 21 val. pažeidė šalies oro erdvę, o Estijos oro erdvę netoli Vaindlo salos Rusijos lėktuvas kliudė penktadienį po pietų. Kaip teigia Estijos gynybos pajėgų atstovai, atvejis buvo „įprastas“: lėktuvas šalies teritorijoje išbuvo mažiau nei minutę, skrydžio planas nebuvo užpildytas, lėktuvo atsakiklis neveikė.

Ekspertų nuomone, tokie atvejai, kaip ir netikėti kariniai patikrinimai, ginkluotės kaupimas Kaliningrado srityje ir jau ne kartą išdėstyti Rusijos planai dėl raketų „Iskander“ dislokavimo Kaliningrado srityje, kelia susirūpinimą. Tokie veiksmai gali pažeisti vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį, jie didina įtampą Baltijos regione, mažina pasitikėjimą ir neigiamai veikia šio regiono saugumą. Tai esą dar kartą parodo Rusijos agresyvų nusiteikimą NATO šalių atžvilgiu ir patvirtina būtinybę visapusiškai įgyvendinti NATO vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimus dėl NATO atgrasymo ir gynybos pajėgumų stiprinimo.

Apie tokius Rusijos veiksmus bei jų vertinimą Lietuva nuosekliai kalba ir kalbės įvairiose tarptautinėse saugumo struktūrose, tarp jų ir NATO Taryboje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Šlekys

3 klausimai apie oro gynybą Deividui Šlekiui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojui

Arūnas BRAZAUSKAS

– Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių pasirengusi išleisti 100 mln. dolerių vidutinio nuotolio oro gynybos sistemai – norvegiškiems NASAMS raketų kompleksams. Kokia šio pirkinio būtinybė?

– Būtinybė nekelia abejonių. Kariniu ir politiniu atžvilgiu tai vienareikšmiškai labai svarbus dalykas. Oro kontrolė – pirminis dalykas, kuris turi būti efektyvus, jeigu šalis patirtų agresiją. Lietuvoje NATO sąjungininkai vykdo oro policijos misiją, o ką mes galime padaryti iš savo kišenės? Mes turime mažo atstumo oro gynybą – tokių ginklų kaip „Stinger“, kitokių sistemų. Dabar būtina stiprinti ir plėsti vidutinio nuotolio gynybą. Mes turime radarų, turime tam tikrų sąjungininkų įsipareigojimų dėl gynybos, turime bazinio lygmens ginkluotės, todėl reikia žengti žingsnį plečiant vidutinio nuotolio pajėgumus. Taigi klausimas ne dėl to, ar reikia. Klausimas, kokią ginkluotę pirkti – tai kainos ir sistemos klausimas.

– Kokia NASAMS reputacija?

– Tai patikima, gerai išbandyta sistema – vienas patikimiausių šios srities produktų. Yra konkuruojančių gaminių, tačiau NASAMS nėra kas nors negirdėta. Ginklų rinkoje NASAMS reiškia kokybės ženklą. Amerikiečiai ją pastatė saugoti JAV Kongreso rūmų – Kapitolijaus oro erdvės. Nekyla abejonių dėl to, kad technika pasirinkta teisingai. Kitas klausimas – kiekis, kaina, techniniai parametrai. Tai derybų reikalas, ir nespecialistai tų dalykų nelabai išmano. Techninį užsakymą pateikia kariškiai – kiek ir kokių ginklų reikia. Reikia turėti omeny – kiek išgalime, tiek perkame. Dabar deramasi dėl dviejų kompleksų. Kitas klausimas – ką ginsime. Jei viena baterija dislokuojama, pavyzdžiui, Zokniuose, o kita pietinėje Lietuvoje, tarkime, prie Alytaus, tada gynybos zona padengia nemažą Lietuvos teritoriją dalį. Kadangi baterijos mobilios, jos gali būti labai efektyvios.

– Nors buvo kalbama apie bendrus Baltijos šalių veiksmus plėtojant vidutinio nuotolio oro gynybą, kol kas Lietuva veikia viena. Dar anksčiau būta kalbų dėl bendrų oro pajėgų. Vis dėlto kokios bendrų veiksmų perspektyvos?

– Jeigu Baltijos šalims pavyktų kartu organizuoti ginklų pirkimą, tai būtų puiku. Valstybėms susitarti perkant ginkluotę – sudėtingas dalykas. Kartais lemia pinigai, kartais asmenybės, kurios derasi. Netgi bijodamos Rusijos, trys Baltijos šalys skirtingai dėlioja savo gynybos prioritetus. Pavyzdžiui, mes grįžome prie šauktinių kariuomenės, latviai ne. Jeigu esant tokiai darbotvarkių įvairovei pavyksta susitarti dėl kokio nors konkretaus įsigijimo, kuris susijęs su išlaidų pasidalijimu, planų koregavimu, kariuomenių veiklos vienodinimu, – tai fantastika. Tuo galima tiktai džiaugtis. Nors dabar oro gynybos ginklų Lietuva įsigyja savarankiškai, tačiau sistema bus plėtojama, todėl yra erdvės bendriems Baltijos šalių pirkimams.

O bendrų oro pajėgų galimybę vertinu skeptiškai. Oro pajėgos – labai brangus dalykas. Reikia įsigyti nemažai lėktuvų, kad tos pajėgos būtų funkcionalios. Ne toks variantas, kad du lėktuvai skraido, o kiti du remontuojami. Oro pajėgos veikia tada, kai yra lėktuvų masė.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Pareigūnų“ iš Kaliningrado, dirbančių po įvairių Rusijos institucijų priedanga, yra sulaukusios Šakių, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės savivaldybės. Jose tokie agentai mėgina rinkti duomenis apie procesus savivaldybėse, verslininkus, teisėsaugos pareigūnus. „FST siekia gerai išmanyti politinę, ekonominę ir karinę situaciją Lietuvos pasienio rajonuose, įgyti juose įtaką ir aktyviau įtraukti į tarptautinio bendradarbiavimo su Rusija projektus“, – teigiama VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

FST pareigūnams netrūksta ir išradingumo. Pavyzdžiui, jie naudojasi tuo, kad daug pasienio rajonų gyventojų vyksta į Rusiją pirkti pigesnių prekių ar net lankosi savo išsinuomotose žemėse (taip daro nemaža dalis dzūkų ir suvalkiečių, kuriems Kaliningrade žemę nuomotis pigiau nei Lietuvoje). Dalis jų sulaukia tikrų, o dar didesnė – fiktyvių kaltinimų dėl kontrabandos gabenimo ar procedūrinių pažeidimų kertant sieną, ir čia pat sulaukia pasiū­lymo bendradarbiauti, žadant užtikrinti neribotas galimybes ir toliau vežti prekes iš Rusijos. FST taikiniais tampa net ir neturintys galimybių vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvos piliečiai – teikti paprastą vizualinę informaciją apie objektus Lietuvos pasienio teritorijoje (pastatus, kelius ir pan.) iš tiesų gali bet kuris asmuo. Vis dėlto labiausiai FST domina turintieji bet kokių ryšių Lietuvos teisėsaugos institucijose.

VSD duomenimis, FST siekia suformuoti agentūrinį tinklą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie VRM (VSAT). FST vertina VSAT kaip integralų Lietuvos kovinį vienetą, todėl siekia į ją įsiskverbti ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos sienos su Rusija apsaugai skiriamus žmogiškuosius ir techninius resursus (VSAT pareigūnus, jų skaičių, ekipuo­tę ir ginkluotę, automobilius, vaizdo stebėjimo kameras, patruliavimo maršrutus, sąveiką su kitomis valstybės institucijomis).

Vis dėlto vietinės FST veikla, matyt, buvo nepakankama, nes Kremlius į Kaliningradą neseniai pa­siun­tė patikimesnių kadrų.

Naujas gubernatorius – irgi FST vaikinas

Neseniai Kaliningrado gubernatoriumi po netikėto Genadijaus Cukanovo atsistatydinimo tapo buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis, FST generolas majoras Jevgenijus Ziničevas.

Karjerą specialiosiose tarnybose J.Ziničevas pradėjo dar 1987 m., kai įstojo į KGB gretas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, šis karininkas trumpam įsidarbino FST, vėliau dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, kur ir saugojo V.Putiną. 2015 m. J.Ziničevas grįžo į FST ir pradėjo vadovauti jos regioniniam padaliniui Karaliaučiuje. Na, o dabar tapo srities ge­ne­raliniu.

Ekspertai šią rokiruotę Karaliaučiuje vertina skirtingai. Viena vertus, tokiu sprendimu V.Putinas gali siekti pademonstruoti NATO bei ES vadovams, jog stiprina strateginę Kaliningrado reikšmę, taip atsakydamas į NATO aktyvumo didinimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Būtent todėl jis didina FST kontrolę regione.

Kita priežastis – artėjantys parlamento, o kitąmet – ir prezidento rinkimai. Galbūt V.Putinas pajuto, kad ankstesnis gubernatorius G.Cukanovas – nepakankamai lojalus, ir nutarė jį pakeisti „savu“ žmogumi, taip konsoliduodamas valdžią ir sustiprindamas savo galios vertikalę atokiame ir palyginti savarankiškame Rusijos regione.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

Rusijos prezidento noras turėti patikimus žmones rodo regiono svarbą Kremliui, be to, Maskva gali mėginti plėsti specialiųjų tarnybų įtaką periferijoje. „Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis tiek dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiek pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo centrinės valdžios dėmesio peri­ferijoje“, – aiškina analitinio centro „Peterburgo politika“ prezidentas Michailas Vinogradovas.

Beje, J.Ziničevas nėra pirmas jėgos struktūrų žmogus, paskirtas vadovauti vienam ar kitam Ru­sijos regionui – šiemet gubernatoriais tapo trys vei­kėjai iš Federalinės apsaugos tarnybos, kuri saugo Rusijos vadovus.

Iš prezidento atstovo posto Šiaurės Kaukaze at­leistas Sergejus Melnikovas perkeltas į neseniai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos pavaduotojo pos­tą. S.Melnikovas bus pavaldus kitam buvusiam V.Putino asmens sargybiniui – Viktorui Zolotovui.

Be to, naujuoju ambasadoriumi Ukrainoje siūlomas buvęs aukštas FST pareigūnas Michailas Ba­bi­čius.

FST veiklos suaktyvėjimas Kaliningrade Baltijos valstybėms ir Lenkijai kelia vis didesnį nerimą. Ir pirmoji praktinių veiksmų ėmėsi Lenkija.

Lenkija Kaliningradui panaikino bevizį režimą

Ruošdamasi NATO viršūnių susitikimui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui, Lenkija prieš mėnesį atnaujino patikras pasienyje su Rusija ir Ukraina. Vėliau ukrainiečiams palengvinta sienų kirtimo tvarka buvo atnaujinta, o Rusijos Kaliningrado srities gyventojams – ne.  „Mažojo pasienio judėjimo“ Len­kija nebeatkūrė aiškindama, esą „priežastys, susijusios su saugumu, neišnyko“. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susidariusią situaciją vadina  rūpinimusi šalies saugumu.

Tačiau dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Lenkijos vyriausybės sprendimas nebeišduoti supaprastintų vizų kaliningradiečiams gali būti demonstratyvus atsakas į Rusijos prezidento V.Putino veiksmus, tarp kurių – ir naujojo laikinojo Kaliningrado gubernatoriaus paskyrimas.

Beje, įdomu tai, kad buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis šiuo atveju yra didis Rusijos interesų gynėjas, o valdančiųjų veiksmus vadina „nepamatuotu ir kvailu nacionalizmu“, pakenksiančiu politiniams ir ekonominiams dvišaliams santykiams.

Tačiau kalbėti apie politinę partnerystę tarp Lenkijos ir Rusijos ir taip nėra ko.

Rusijos veiksmai Kaliningrado srityje visuomet sulaukia griežto ir žaibiško atsako Lenkijoje. Ir priešingai.

Pavyzdžiui, per patį Rusijos ir Gruzijos karą Lenkija ir JAV pasirašė sutartį dėl „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių dislokavimo Lenkijoje. Po metų ši sistema jau buvo Lenkijoje.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į šį manevrą buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Žinoma, klausimas, ar jos įveiktų „Patriot“, kad bent jau jas pasiektų – galima garantuoti.

Karo ekspertų nuomone, lyginant amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nėra. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos iš galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų ti­pų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškųjų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Be to, 255 km sienų su Lietuva turinčioje Ka­li­nin­grado srityje dislokuota kelios dešimtys tūkstančių aukštos pa­rengties karių, regione sutelkti priešlėktuvinės, kran­to gynybos, „žemė-žemė“ klasės raketų pajėgumai.

Kiekvienas Rusijos veiksmas čia sulaukia didelio NATO, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, dėmesio, nes akivaizdu, kad galimo karo atveju Kaliningrado srityje dislokuotos pajėgos galėtų gerokai apsunkinti NATO sąjungininkų atvykimą ginti Baltijos šalis.

Na, o pastaruoju metu tokių Rusijos veiksmų čia būta gana ryškių.

Pakeitė karinio laivyno vadus

Neseniai iš pareigų buvo atleistas Lietuvos pašonėje, Kaliningrade, dislokuoto Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų.

Vienintelis atleidimo išvengęs aukšto rango karininkas Baltijos laivyne –  viceadmirolas Sergejus Jelisejevas, buvęs Ukrainos karinio laivyno vado pavaduotojas, iš esmės – tėvynės išdavikas. Krymo aneksijos metu S.Jelisejevas sutiko su Rusijos pasiūlytu didesniu atlyginimu ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir persimetė į priešo stovyklą. Ukrainos teisėsauga jį yra paskelbusi ieškomu asmeniu, o jam pareikšti kaltinimai – išdavyste ir dezertyravimu.

Tačiau Baltijos karinio laivyno vado vairas šiam išdavikui neatiteko: vadovavimą mažiausiam Ru­si­jos laivynui perima du patyrę admirolai iš Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno laivynų. Baltijos laivyno vadu paskirtas Juodosios jūros laivyno viceadmirolas Aleksandras Nosatovas, o jo pavaduotoju – Ra­mio­jo vandenyno laivyno viceadmirolas Igoris Mu­chametšinas.

Sprendimą nuimti senuosius laivyno vadus ir pakeisti juos naujais Rusijos gynybos ministras Ser­gejus Šoigu esą priėmė lankydamasis Kaliningrade ir vaikštinėdamas parke.

Kodėl parke į galvą šauna tokios idėjos? Gy­ny­bos ministerija apsiribojo lakonišku pranešimu, jog viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, jo štabo vadas, kontradmirolas Sergejus Popovas ir dešimtys aukšto rango karininkų atleisti dėl „rimtų pažeidimų“. Baltijos jūros laivyno vadovybė esą neįvykdė kovinio rengimo reikalavimų, blogai rūpinosi laivyno narių gyvenimo sąlygomis.

Tačiau tikrosios priežastys greičiausiai yra visai kitos. Viena – S.Šoigu į Kaliningradą atvyko jau turėdamas tikslą pakeisti laivyno vadovybę Kremliui lojaliais karininkais. Juolab kad valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą „bankų kuratoriumi“.

Valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą bankų kuratoriumi.

Jis, kaip manoma, rūpinosi svarbiausiomis Rusijos finansinėmis operacijomis, taip pat – pavedimais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas.

V.Voroniną poste gali pakeisti Igoris Tkačiovas – 2004 m. Igorio Sečino rūpesčiu įkurtos 6-osios FST valdybos vadas. Ši institucija „specializuojasi“ oligarchų, ypač neįtikusių V.Putinui, „priežiūros“ srityje.

Taigi, V.Putinas svarbiausiose jam institucijose siekia turėti tik visiškai lojalius, atsidavusius ir patikimus vadus. Kai kurie šaltiniai (pavyzdžiui, rusiškas portalas lenta.ru) teigia, kad S.Šoigu Baltijos laivyno vadovybės lojalumu suabejojo dar kovą lankydamasis Kaliningrade. Po kilusių įtarimų birželio pradžioje buvo pradėtas patikrinimas, o po jo sekė minėtas laivyno vadovybės „valymas.“

Kiti šaltiniai, tokie kaip fontanka.ru, atskleidžia, kad atleistas laivyno vadas V.Kravčiukas buvo susijęs su buvusiu Rusijos laivyno vadu admirolu Viktoru Čirkovu, taip pat – vadinamuoju „gintaro baronu“ Viktoru Bogdanu, kuris, įtariama, prekiavo iš Baltijos karinio jūrų laivyno vogtais degalais ir kon­troliuoja Kaliningrado gintaro kontrabandos į Lenkiją biznį.

Pagaliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėjimų, esą sprendimą pakeisti laivyno vadovybę S.Šoigu priėmė paaiškėjus, kad Baltijos jūros laivyno karininkai klastodavo į Maskvą siunčiamas ataskaitas apie laivyno būklę ir pasirengimo lygį. O būklė, kaip paaiškėjo, kur kas apverktinesnė, nei galvota Maskvoje.

Laivynas – nerimtas?

Naujuoju Rusijos laivyno vadu paskirtas Viktoras Čirkovas Baltijos jūros laivyno būklę vertina geriausiu atveju šešetu. Pavyzdžiui, Baltijsko uoste sutelkta Rusijos karinių laivų eskadra į Baltijos jūrą išplaukia rečiau, nei numatyta. O jei išplaukia, neapsieina be nemalonių incidentų. Antai vienų pratybų metu (beje, tiesiai prieš V.Putino akis) buvo sugedęs Rusijos desantinis laivas. O išminavimo laivai pratybų metu nesugeba aptikti minų. Pavyzdžiui, į Kremlių apie laivus „Sergejus Kolbasiovas“ ir „Leo­nidas Soboliovas“ siųstose ataskaitose rašoma, kad užduotys įvykdytos, o iš tiesų šie „senukai“ minų ne­be­sugeba aptikti.

Be to, ankstesnė Baltijos jūros laivyno vadovybė stengėsi nuslėpti informaciją apie laivuose kildavusius gaisrus, incidentus povandeniniuose laivuose, korupciją organizuojant konkursus dėl karinių objektų statybos.

Informacinis Kaliningrado karas prieš Lietuvą

Kaliningrado verslo ypatumai – kiek kitokie nei visoje Rusijoje. Nors visoje šalyje verslas neatsiejamas nuo politikos, Kaliningrade tai ypač ryšku. Kiek įtakos verslui turi gubernatorius ir ar lietuviams, turintiems verslus Kaliningrade, kas nors keisis, G.Cukanovą pakeitus J.Ziničevu?

Pasak „Veido“ šaltinių, ir iki šiol Lietuvos verslinin­kai Kaliningrade nuolat susidurdavo su FST: iš esmės čia bandoma verbuoti visus. Dabar, tikėtina, šie procesai bus dar aktyvesni, o tikrų ir dirbtinų apribojimų lietuviškam verslui gali atsirasti dar daugiau.

Tiesa, kai kurie vietos veikėjai su naujuoju gubernatoriumi sieja viltis išjudinti Kaliningrado ekonomiką ar net bendradarbiavimą su Lietuva, bet tokių – mažuma.

Opozicinės frakcijos Karaliaučiaus Dūmoje „Rusijos Vakarai“ vadovas Solomonas Ginzburgas, kuris regiono parlamentui  pateikė klausimą  dėl J.Ziničevo skyrimo, teigia, kad geopolitinė įtampa yra tik fonas, o didžiausią nerimą regione kelia ekonominės ir socialinės problemos. „Išoriniai faktoriai, NATO grėsmė ir kita yra tik fonas, o kur kas didesnės grėsmės Rusijai yra ekonomikos stagnacija, aukšto lygio korupcija, investicijų nebuvimas, pragyvenimo lygio sumažėjimas, socialinė poliarizacija ir tai, kad nebuvo Kaliningrado plėtros strateginės krypties“, – aiškina S.Ginzburgas. Pasak jo, per pa­staruosius šešerius metus, kol gubernatoriumi bu­vo G.Cu­kanovas, „į priekį nejudėjo derybos su to­kio­mis broliškomis šalimis, kaip Lietuva, nei dėl in­vesticijų, nei dėl vizų režimo sąlygų palengvinimo“.

Beje, viešojoje Kaliningrado erdvėje apie Lietuvą, kaip apie brolišką valstybę, apskritai beveik neišgirsi – čia vyrauja negatyvi nuomonė apie mūsų šalį, nors Kaliningrado srityje, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 10 tūkst. asmenų iš Lietuvos.

Ypač daug neigiamos informacijos – socialiniuose tinkluose.

Pernai socialiniuose tinkluose pradėjo veikti Baltijos valstybėms priešiški Vilniaus, Latgalos, Baltijos rusų „liaudies respublikų“ puslapiai, dalyje visuomenės sukėlę nerimą dėl Ukrainos scenarijaus pasikartojimo. Vasarį tiesioginiame eteryje suklastoti TV3 apklausos apie propagandos poveikį rezultatai, siekiant parodyti, kad Rusija neužsiima propaganda, o sako tiesą. Birželį įsilaužus į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę pateiktas klaidingas karinių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas. Vėliau šį suklastotą pranešimą dalis rusiškos žiniasklaidos pateikė kaip originalų, stengdamasi parodyti priešiškus Lietuvos ketinimus Baltijos regione ir net aneksuoti Kaliningrado sritį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį rasite ČIA

Trys klausimai Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresniajam analitikui dr. Laurynui Kasčiūnui

– Kokią pagrindinę žinią pateikė NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje? Kaip vertinate sąjungininkų batalionų Baltijos šalyse ir Lenkijoje reikšmę šių valstybių apginamumui ir bendrai saugumo situacijai?

– Be abejo, rezultatus reikia vertinti labai pozityviai. Nuo Vidurio Europos valstybių nuraminimo ir užtikrinimo strategijos, kuri imta taikyti, kai Barackas Obama pradėjo „perkrovimo“ politiką su Rusija, pereita prie atgrasymo strategijos, kuri, mano požiūriu, santykiuose su Rusija yra efektyviausias receptas. Rusija supranta galios kalbą, gerbia tik tuos, kurie turi užnugarį, ir dabar, po šių spendimų, kurie bus įgyvendinti artimiausiu metu, tą užnugarį savo žemėje mes turėsime realų, ne tik teisinį ir popierinį.

NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

Aišku, vertinant tai, kiek Rusija yra sutelkusi savo karinių pajėgų aplink mus regione, ir lyginant su tuo, kas bus padaryta iš NATO pusės, kariniu požiūriu reikėtų daugiau. Nepaisant to, šie sprendimai mus labai stipriai integruoja į visą NATO gynybos sistemą. NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

– Baltijos šalys dažnai Vakaruose būdavo kritikuojamos dėl pernelyg aštraus, nelankstaus tono Rusijos atžvilgiu. Ar NATO viršūnių susitikimas parodė, kad ši kritika buvo nepagrįsta ir Vakarų bei pokomunistinių valstybių pozicija dėl Rusijos grėsmės tarsi išsilygina?

– Neabejotinai taip, Baltijos šalių mintis, kad Rusijos revizionizmas nėra dingęs ir niekur nebuvo dingęs, anksčiau buvo suvokiama kaip tam tikra istorinės rusofobijos apraiška. Šiandien galime konstatuoti, kad mūsų saugumo samprata ir Europos saugumo sistemos supratimas yra daug labiau paplitę NATO nei, tarkime, prieš 4–5 metus, kai tai buvo suprantama kaip kelių šalių reikalas, o jos tarptautinėje politikoje vadinamos vieno klausimo valstybėmis. Be abejo, tai įvyko ne tik dėl mūsų diplomatinių pastangų, bet ir dėl pakitusios tarptautinės sistemos.

Anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Vis dėlto Vakarai, ypač vokiečiai, kurių įtaka vis didėja ne tik Europos Sąjungoje, bet ir NATO, vienoje rankoje laikydami šį botagą, kitą ranką vis tiek bandys ištiesti Vladimirui Putinui. Bet anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Faktas, kad Prancūzijos prezidentas gali pasakyti, jog Rusija yra partnerė, bet kartu ir atsiųsti savo pajėgas, rodo, kad yra įvykęs lūžis. Bijočiau blogesnio scenarijaus, kad ilgainiui Rusija bus paleista iš izoliacijos, kurioje dabar yra, – kalbu apie sankcijas, apie Ukrainos derybinių pozicijų silpnėjimą, NATO ir ES plėtros, kuriai priešinasi Rusija, sustabdymą.

– Kaip galėjo vykti pasidalijimas, kurio regiono kariai bus dislokuojami Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?

– Nenorėčiau spekuliuoti, kaip tai vyko, bet faktas, kad Vokietijos įsitraukimas į mūsų valstybę rodo didžiulį jų gynybinės strategijos ir Rytų politikos pokytį. Konfliktas su mumis reikštų konfliktą su Vokietija. Kartu šios šalies įtaka Baltijos šalims labai išaugs, kai kuriais klausimais jie turės kozirį ir mums kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, pabėgėlių, gali tekti nusileisti.

NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje, vykęs liepos 8–9 d., sukėlė entuziazmo bangą mūsų šalyje. Numatytas keturių batalionų dislokavimas Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje laikomas nedviprasmišku ženklu, kad NATO gins šias šalis, jeigu užpuls Rusija.

Jausmų bangos – gera proga susimąstyti, kiek kasdienis civiliokų supratimas apie karą skiriasi nuo pačių kariškių požiūrio.

Lietuva nebūtų siekusi narystės NATO, jeigu ne Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis, įtvirtinantis kolektyvinės gynybos principą, – kurios nors Aljanso šalies užpuolimas laikomas antpuoliu prieš visą NATO.

Nuo 1994 m. lapkričio, kada Prezidentas Algirdas Brazauskas laiške NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Woerneriui pareiškė apie Lietuvos siekius tapti Aljanso nare, iki 2004 m. balandžio, kada mūsų valstybės vėliava iškilo prie NATO būstinės, kolektyvinės gynybos principas nebuvo atšauktas. Niekas nepasikeitė ir per pastaruosius tuziną metų.

Iš kur tad permainų jausmas? Klausimas nėra visiškai kvailas net ir atsižvelgiant į pastarųjų metų permainų laviną: Krymo okupaciją, Rusijos dalyvavimą konfliktuose Rytų Ukrainoje ir Sirijoje.

Iš kur tikrumas, kad, daugėjant iššūkių galingiausiai NATO valstybei JAV, didėja ir Amerikos galimybės tuos iššūkius atremti? Arba kitaip – kodėl abejota, ar NATO gins Baltijos šalis, o dabar tų abejonių sumažėjo?

Manoma, kad Rusijos agresijos atveju keturi šaunieji batalionai iškart įsivels į karo veiksmus – o tai pretekstas NATO atsakui. Tarsi toks pretekstas nebūtų užpultų valstybių kreipimasis pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį punktą. Netikėjome NATO?

Keturi batalionai kartu su Baltijos šalių pajėgomis galbūt sugebės pristabdyti keturių, keturiolikos, keturiasdešimties Rusijos brigadų puolimą, ir kautis prie Rygos įlankos per Suvalkų koridorių atskubės NATO pajėgos iš Europos gilumos. Baltijos šalys taps kovos lauku kaip Donbasas Ukrainoje. Peizažą su minosvaidžiais, šarvuočiais, tankais paįvairins aviacija, kuri Ukrainos rytuose beveik nenaudojama.

Palikime Antrąjį pasaulinį karą primenančius vaizdelius kompiuteriniams žaidimams. Tie keturi NATO batalionai kol kas neatšaukia scenarijaus, kuris, tikėkimės, seniai žinomas kariškiams, o civiliokų viešojoje erdvėje buvo pagarsintas ruso Andrejaus Piont­kovs­kio, dabar jau emigranto.

Įsivaizduokime, kad Rusija žaibiškai okupuoja Latvijos ir Estijos teritorijų gabalus apie Narvą ir Daugpilį. Kremlius grasina branduoliniu atsaku, jei NATO bandytų tas teritorijas atkovoti.

Rusijos interesas nėra nei rusakalbius tenai ginti, nei valdžią Taline ir Rygoje versti, nei kokias nors iškasenas išgauti. Atplėšti gabalai – trofėjai, dėl kurių ketinama derėtis. Rusijos autoritarinio prezidento Vladimiro Putino tikslas – išsaugoti valdžią sau bei parankiniams, taip pat įpiršti liaudžiai svaigulį nuo pergalių vietoj materialinės gerovės.

Veikimas pagal tokį scenarijų labai rizikingas. Branduolinis šantažas – kraštutinė priemo­nė. V.Putinas turi ir kitų kovos laukų, kur gra­sinant karine jėga ar ją naudojant galima versti Vakarus derėtis. Tai Ukraina, Kau­ka­zas, Sirija, Vidurinė Azija.

Kita vertus, laikas dirba V.Putino nenaudai. Vakarų botagas – ekonominės sankcijos ir jėgos demonstravimas, o pyragėliai – įvairūs diplomatiniai reveransai. Jei NATO kada nors gaus Nobelio taikos premiją, tikrai ne todėl, kad Aljansas yra pacifistinė organizacija. Rusiją parklupdys ilgalaikė taika galiojant ilgalaikėms Vakarų sankcijoms. Netrukdyk priešininkui pačiam nusibaigti – tai karo meno viršūnė pagal visas karybos teorijas, kiek jų žinoma istorijoje.

K. Dobrovolskio nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS, specialiai “Veidui” iš Rygos (Latvija)

„Kodėl JAV turėtų rūpintis Baltijos šalių saugumu? Jei kokia nors šalis turi sunkumų, žinome, kad tik laiko klausimas, kada jų turėsime ir mes. Savo labui turime ginti laisvės pakraščius“, – Rygoje minint 5-ąsias Baltijos ir Amerikos laisvės fondo (BAFF), vykdančio stažuočių į JAV programas, veiklos metines sakė buvęs JAV ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris.

Pasak jo, didžiausią nerimą šiandien kelia tai, jog NATO nesiima aktyvių veiksmų, kad išspręstų krizes aplink Aljanso narių teritorijas: Ukrainoje, Gruzijoje, Sirijoje, Li­bi­joje, Afganistane ir kitur. Varšuvos NATO viršūnių susitikimo pagrindinis tikslas, ambasadoriaus teigimu, bus dar kartą pabrėžti kolektyvinę gynybą ir taip atbaidyti agresorius.

Pokalbis su K.Volkeriu – apie šiandieninius NATO ir Baltijos valstybių saugumo iššūkius, padėtį Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.

– Kai kurie mokslininkai pastebi, kad iki 2002 ir 2004 m. Lietuva turėjo labai aiškų ir svarbų užsienio politikos tikslą – kaip įmanoma greičiau tapti ES ir NATO nare, tačiau vėliau tokios nuoseklios ir ryškios užsienio politikos krypties nebuvo. Kaip Lietuvos užsienio politika šiuo požiūriu atrodo žvelgiant iš Vakarų perspektyvos?

– Tai natūrali demokratinės valstybės prigimtis – noras vystyti savo visuomenę ir nebūtinai turėti didelių, plačių užsienio politikos užmojų. Bet, kaip ES ir NATO narė,  Lietuva, manau, turi aiškių interesų – tai sveika ir stipri NATO, galinti užtikrinti Lietuvos saugumą, taip pat vidinius iššūkius sėkmingai sprendžianti ES, ar tai būtų skolos, pabėgėlių krizė, ar kas kita. Lietuva turi būti aktyvi tokių diskusijų dalyvė. Manau, kad Lietuva tokia ir buvo. Ji aktyviai įsitraukė į NATO ir siekė, kad kitos Aljanso narės rodytų dėmesį jai, jos saugumui ir intensyviai dalyvavo ES politikos diskusijose, siekiant išspręsti sudėtingus vidinius iššūkius.

Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes.

Žinoma, Lietuva – maža šalis, priešingai nei, tarkime, sprendžiamąją galią turinti Vo­kie­tija. Bet manau, kad mažų valstybių balsai taip pat yra svarbūs, ir Lietuva tuo aktyviai nau­dojasi. Negalėčiau įvardyti konkrečios šalies užsienio politikos krypties, bet tai natūralu.

– Kas, jūsų nuomone, išlošė per karą Ukraino­je? Daugelis mano, kad Rusija laimėjo, nes jai pavyko prisijungti Krymą, okupuoti rytines Uk­rainos teritorijas. Bet kita vertus, karas suvienijo visus ukrainiečius ir jie tapo priešiški Rusijai.

– Manau, kad abu teiginiai turi pagrindo, bet didesnį rūpestį man kelia pirmasis argumentas. Rusija iš tiesų įsiveržė į Ukrainą, atėmė ir okupavo dalį teritorijos, šiame kare dalyvavo reguliariosios kariuomenės daliniai, ir tai atvirai buvo pripažinta. Minsko susitarimas sako, kad Ukraina dabar padalyta, ko nebuvo prieš dvejus metus. Tai rimta problema – Rusija laimėjo ir daro įtaką visai Ukrainai, perima jos teritorijas. Ar įvyko konsolidacija ir ukrainietiškos tapatybės atgimimas Vakarų Ukrainoje? Taip, tai įvyko. Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes. Ir aš asmeniškai netikiu, kad Vakarų Europos sankcijos bei neigiama reakcija tęsis ilgai. Manau, tik laiko klausimas, kada tai pasikeis.

– Taigi jūs manote, kad vertinant Vakarų perspektyvą situacija nėra gera?

– Taip, manau, kad ji labai bloga. Pridėsiu dar dau­­giau – esu labai laimingas dėl to, kaip NATO elgiasi, parodydama savo galimybes už­tikrinti kolektyvinę gynybą. Bet faktas, kad ji nepadarė nieko, jog padėtų užpultai Ukrainai apsiginti, nors ši ir nėra Aljanso narė. Manau, kad tai paskatino Rusijoje kelti įvairius klausimus, pavyzdžiui, ką NATO padarys, jei bus užpulta jos narė. Dėl Ukrainos nepadarė nie­ko, nors Ukraina yra valstybė partnerė – veikė Ukrainos ir NATO taryba, Budapešto memorandumas, bet nieko nebuvo padaryta. NATO sako, kad yra įsipareigojusi ginti savo sąjungininkes, bet kaip konkrečiai įsipareigojusi? Ma­nau, toks klausimas kilo Rusijoje, kai NATO nepadėjo Ukrainai.

– Kodėl Rusija sustabdė savo invaziją į Ukrainą? Buvo daug baimių, kad Rusija eis tolyn, užims Kijevą, o galbūt neapsiribos vien Ukraina. Šiandien stebime tam tikrus judesius, susišaudymus, bet jokių rimtų atakų. Girdėti svarstymų, kad gal Rusija laukia, kol baigsis rinkimai JAV, Vokietijoje, ir po to imsis veiksmų. Šiandien visi sutelkę savo dėmesį į Siriją, daugelis mano, esą Rusija ten padeda Vakarams.

– Taip, iš tiesų daugelis žmonių taip mąsto. Tai visiškai nelogiška, tai iliuzija. Aš manau, kad dau­gelis Vakarų Europos politikų nenori konfliktuoti su Rusija, jie tiesiog nori atsitraukti ir palaikyti normalius santykius. Dėl to jie pasiryžę daug kam – gali lengvai priimti Rusijos naratyvą, kad Ukraina nėra tikra valstybė, o tik Sta­­lino iš­galvotas darinys, todėl ji turi priklausyti Rusijai bet kokiu atveju. Jie gali tuo patikėti. Rusija ne­padarė nieko, kad sumažintų pabėgėlių srautą į Europą. Gindama Basharo al Assa­do režimą ir atakuodama objektus, ji tik sustiprino šį procesą. Bet žmonės nori patikėti, kad Rusija daro kažką gero ir padeda. Ir tuomet tai tampa pateisinimu – ignoruokime si­tua­ciją Ukrainoje. Tai kvaila ir net nėra paremta jokiais faktais.

Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime.

Aš nesakyčiau, kad Rusija sustojo Ukrai­no­je. Manau, kad rusai padarė pauzę, kruopščiai įvertino padėtį ir iki šiol beveik kasdien vyksta nedideli susirėmimai. Tikriausiai jie laikinai su­stabdė pagrindinį puolimą, nes ukrainiečiai geriau gynėsi, rusai patirdavo vis didesnių nuostolių, todėl jie norėjo pristabdyti, persigrupuoti ir pažiūrėti, ar gali pakeisti Vakarų viešąją nuomonę. Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime. Ma­nau, kad Rusija nori pripažinti Rytų Ukrainos ir Pad­­niestrės nepriklausomybę. Tai greičiausiai bus daroma apgalvotai, ieškant reikiamo mo­men­­to, ar tai būtų įvykę rinkimai, ar kas kita. Tačiau bet kokiu atveju Rusija trauks šias svirtis.

– Kaip vertinate dabartinę Ukrainos vidaus padėtį?

– Ji sudėtinga: stokojama tvirtų ekonominių reformų, paplitusi korupcija, didžiąją dalį ekonomikos kontroliuoja oligarchai. Tai apsunkina reformas ir galimybes efektyviai valdyti Ukrainą. Bet tai nėra pasiteisinimas ukrainiečiams ar Vakarams. Kai esi puolamas ir tavo teritorijos užimamos, privalai kovoti su priešu. Tai yra pirmas dalykas. Manau, kad Vakarai išnaudojo Ukrainos politinį neveiksnumą kaip pasiteisinimą nepadėti ukrainiečiams. Ir tai tik dar labiau stiprina tą neveiksnumą, nes spaudimas taip tik didėja ir kiekvienas mėgina išgyventi. Mano nuomone, reikia duoti Ukrainai šiek tiek erdvės bei laiko ir visų pirma susikoncentruoti ties saugumu, o tada jau grįžti prie vidinių struktūrų.

– O kaip įvertintumėte dėmesį Ukrainos saugumui iki šiol?

– Jis siaubingas. Tai, ką mes darome šiandien, yra Ukrainos padalijimo priežiūra. Minsko su­sitarimas įteisina Ukrainos padalijimą. Jis net neleidžia Ukrainos valdymo organams keliauti į rytinę valstybės dalį. Per valstybę nubrėžta ugnies nutraukimo linija, kurią turėtų prižiūrėti ESBO ir užtikrinti, kad jos neperžengtų žmonės, – tai yra Ukrainos padalijimas, o ne pagalba atkuriant teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

– Galima sakyti, kad NATO vaidmuo kovojant su „Islamo valstybe“ (ISIS) iki šiol ganėtinai ribotas. Praeityje NATO įsitraukdavo į tokių konfliktų sprendimą aktyviau. Kaip tai paaiškinti ir ko galima tikėtis artimiausioje ateityje?

– Kad ir kas bus išrinktas naujuoju JAV prezidentu, jis greičiausiai imsis aktyvesnių veiksmų prieš ISIS. Barackas Obama siekė minimalizuoti JAV pėdsakus ten, vis tiek atakuojant ISIS ir mėginant atsiimti iš teroristų teritorijas. Bet tai buvo atliekama minimaliai įsitraukiant. Manau, kad naujasis prezidentas nebandys to didinti. Todėl bus būtina stiprinti bendradarbiavimą su JAV sąjungininkais, visų pirma Tur­kija, taip pat Saudo Arabija ir Jungtiniais Ara­bų Emyratais (JAE) – valstybėmis, kurios gali turėti įtakos Sirijos sunitams. Šiuo metu esame netekę Saudo Arabijos ir JAE pasitikėjimo, jie nėra tikri dėl to, ką ir kam mes darome. Jie labai įtariai vertina mūsų dabartinius santykius su Iranu. Manau, kad įvyks tam tikras mūsų sąjungininkų pergrupavimas.

Šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

Vienintelis tvarus dalykas, kuris gali įvykti Si­rijoje šiandien, yra stabilus pasidalijimas. B.al Assadas su Irano ir galbūt Rusijos užnugariu kontroliuos dalį Sirijos, kur dominuoja šiitai. Bet sunitai daugiau niekada nepasitikės B.al Assadu ir neleis jam kontroliuoti jų gyvenamų teritorijų. Tik ne po tiek kovų ir naikinimo. O ISIS turės būti nugalėta, ir mes turėsime priversti B.al Assado režimą, Iraną ir sunitus dėl to sutarti. Bet šiuo metu jie kovoja tarpusavyje.

– Didelė problema – ir kurdų mažuma bei Turkijos požiūris į ją. Kaip galima tai išspręsti?

– Taip, bet turkai skirtingas kurdų grupes vertina nevienodai. Kurdų regioninė vyriausybė Irake su Turkija sutaria kuo puikiausiai, Tur­ki­ja yra didžiausia investuotoja kurdiškoje Irako dalyje. Irako kurdai neremia Kur­dis­tano darbininkų partijos (KDP) ir terorizmo. Tarp jų užsimezgė tikrai produktyvūs santykiai. KDP vykdo teroristinius išpuolius prieš Turkiją ir sulaukia tam tikros paramos iš Si­rijos kurdų grupių. Manau, jog būtume labai trumparegiški, jei manytume, kad Sirijos kurdai yra tinkamesni partneriai nei Turkija. Su Turkija strategiškai mes turime kur kas daugiau bendro.

Tikiuosi, pavyks rasti būdą, kaip atriboti Si­rijos kurdus nuo terorizmo ir KDP. Šiuo metu Sirijos kurdai remia Turkijos kurdus, o Turkija niekada nesivienys su jai grėsmę keliančia gru­pe, todėl tai atitolina nuo bendro aljanso ko­voje prieš ISIS susikūrimą.

– Lietuvoje nemažai kalbama apie idėją sukurti ES kariuomenę. Mūsų regione toks siūlymas nėra labai populiarus, nes esame įpratę, kad JAV ir NATO rūpinasi mūsų saugumu, o ES – vidinėmis ekonominėmis ar socialinėmis problemomis. Ar, jūsų manymu, tokių pajėgų atsiradimas sustiprintų NATO?

– Visų pirma nemanau, kad dabar tai labai aktuali idėja. ES susiduria su rimtomis vidinėmis problemomis, ir šiuo metu niekas rimtai apie vidinę ES kariuomenę nekalba. Antra, esminis dalykas yra pajėgumai. Jeigu Europos kariuomenė sukurs papildomų pajėgumų, tuomet tikrai galime atrasti būdų dirbti kartu. Jau dabar turime tarptautines brigadas, JAV nuolat bendradarbiauja su Europos karo vadais ir pan. Bet, deja, kai žmonės kalba apie Europos kariuomenę, jie neturi galvoje papildomų pajėgumų. Jie paprastai kalba apie organizacinį perdalijimą, nesukuriant nieko naujo, ir tai yra nieko nepridedantis tuščias eikvojimas.

Galiausiai daugelis idėjų apie Europos kariuomenę buvo susijusios su NATO pakeitimu ir JAV išstūmimu iš Europos. Nemanau, kad tikrai daug žmonių Europoje to nori. Ši idėja tarsi numirė apie 2005-uosius, kai žmonės iš tiesų įsitikino, kad jie nori turėti JAV šalia, nes nenori išleisti daug lėšų saugumui ir nenori Vokietijos vadovavimo. Todėl aš šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

– Pasikeitus geopolitinei padėčiai dažnai kalbama apie Skandinavijos valstybių – Švedijos ir Suomijos galimą prisijungimą prie NATO. Kiek tai yra įtikėtina artimiausiu metu ir kaip tai sustiprintų Baltijos valstybių saugumą?

– Visų pirma, jei šios šalys norės prisijungti prie NATO, Aljansas jas tikrai priims, nes šios valstybės prisidės realiomis pajėgomis iš karto. Jos yra ES narės, jos yra NATO partnerės, taigi prisijungimas įvyktų tikrai nesudėtingai. Jei kal­bame apie Baltijos šalis, tai, žinoma, būtų labai naudinga, nes jos suformuotų geografinį vieningumą ir sinergiją.

Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį.

Šiuo metu Švedija labai rimtai svarsto galimybę prisijungti prie NATO, tačiau iki šiol nėra priėmusi galutinio sprendimo. Švedijos valdžioje esantys socialdemokratai rimtai tiria šį klausimą ir mėgina supažindinti su tokia galimybe visuomenę. Opozicija, kurią sudaro daugiausia dešiniosios partijos, palaiko Švedijos narystę NATO. Taigi Švedija juda šia kryptimi. Bet tai neįvyks šios parlamento kadencijos metu, tai yra Švedija nesieks narystės iki kitų rinkimų. Tačiau tai gali nutikti po rinkimų – jei laimės konservatoriai, kurie palaiko narystę, arba socialdemokratai, kurie prieš tai įtikins savo rinkėjus šiuo klausimu.

Turbūt didžiausias Švedijos narystės stabdys yra Suomija, nes Švedija nenori prisijungti viena. Suomiai prieš kelerius metus aktyviai diskutavo apie narystės galimybę, tačiau šiuo metu tokios kalbos pritilo. Manau, švedai nori būti tikri, jog Suomija yra pasirengusi priimti faktą, kad Švedija taptų NATO nare. Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį. Bet iki tol yra jautrus abiejų šių šalių sutarimas, kuris turi įvykti, ir tik tada matysime kažką išorėje.

Kurtas Volkeris (g. 1962 m.)

JAV užsienio ir nacionalinio saugumo politikos ekspertas, turintis apie 30 metų patirties valdžios, akademiniame ir privačiame sektoriuose. 1986 m. jis, kaip užsienio politikos ekspertas, pradėjo karjerą CŽV, vėliau dirbo senatoriaus Johno McCaino komandoje bei JAV misijoje prie NATO. 2008–2009 m. ėjo nuolatinio JAV ambasadoriaus prie NATO pareigas.

Šiandien K.Volkeris yra Vašingtone įsikūrusio Arizonos valstijos universiteto McCaino tarptautinės lyderystės instituto vykdomasis direktorius, taip pat konsultantas tarptautinio verslo klausimais. Jis dėstė transatlantinius santykius George’o Washingtono universiteto Elioto tarptautinių santykių mokykloje.

"Scanpix" nuotr.

Šio straipsnio pavadinimas gali atrodyti paradoksalus. Juk Rusija aktyviai pasisako prieš NATO plėtrą. Ji yra itin nepatenkinta net tuo, kad į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją buvo priimtos Baltijos šalys. Maskva naudoja „NATO priartėjimo prie sienos“ diskursą propagandai plėtoti, o kartais ir savo veiksmams pateisinti. Tačiau pačios Rusijos elgesys verčia jos kaimynes siekti narystės šiame aljanse. Turimos omenyje ne vien posovietinės šalys, bet ir tokios valstybės kaip Suomija ir Švedija, kurios dabar vis dažniau susimąsto, kad pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje neutralumas yra prastas pasirinkimas. Tad visas šis straipsnis bus apie tai.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Mitas apie NATO pavojų

Straipsnio pradžioje minėtas paradoksas susideda iš kelių paradoksų. Vienas iš jų – jog NATO priartėjimas prie Rusijos sienų kelia jai pavojų. Kad būtų galima suprasti šio paradokso esmę, pirmiausia reikia įdėmiai pažvelgti į tai, kas yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacija.

Mitas apie pavojų, kurį NATO kelia Rusijai, naudojamas rusiškos propagandos reikmėms aklai. Svarbu ir tai, jog šio teiginio iš tikrųjų neįmanoma paaiškinti.

NATO yra gynybinis aljansas. Didžiausia šios organizacijos vertybe laikomas kolektyvinio saugumo principas, įtvirtintas penktame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje. Jame nurodoma, kad vienos NATO valstybės užpuolimas vertinamas kaip agresija prieš visas aljanso nares. Atitinkamai ir atsakas į agresiją gali būti kolektyvinis.

Kitaip sakant, užpulti vieną NATO narę yra tas pats kaip paskelbti karą visam aljansui. Kolektyvinio saugumo principas garantuoja Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nariams stabilumą. NATO šiuo metu yra pati pajėgiausia karinė galia pasaulyje. Tai turėtų atgrasyti potencialius šio susivienijimo priešus.

Įdomu, jog Rusija, teigdama, kad aljanso priartėjimas prie jos sienų kelia grėsmę, nesiteikia paaiškinti, kokio pobūdžio yra ta grėsmė. Mitas apie pavojų, kurį NATO kelia Rusijai, naudojamas rusiškos propagandos reikmėms aklai. Svarbu ir tai, jog šio teiginio iš tikrųjų neįmanoma paaiškinti (nebent pasitelkus kokią nors sąmokslo teoriją).

NATO galėtų kelti Rusijai grėsmę tik vieninteliu atveju – jeigu pati Rusija turi piktų kėslų vienos ar kitos Šiaurės Atlanto aljanso valstybės atžvilgiu.

Logiškai mąstant, Rusija turėtų būti patenkinta, jog NATO artėja prie jos sienų. Vadinasi, kaimyninis regionas tampa saugesnis, jame sumažėja karinio konflikto grėsmė. Iš esmės kalbama apie itin saugią kaimynystę.

Žiūrint į visas aplinkybes, galima konstatuoti, kad NATO galėtų kelti Rusijai grėsmę tik vieninteliu atveju – jeigu pati Rusija turi piktų kėslų vienos ar kitos Šiaurės Atlanto aljanso valstybės atžvilgiu. Tokiu atveju grėsmė, žinoma, egzistuoja, nes Rusija akivaizdžiai nėra pajėgi galynėtis su NATO. Grėsmę jai keltų kolektyvinis atsakas į agresiją.

Kaip Maskva padėjo aljansui

Kitas paradoksas yra susijęs su tuo, jog Maskvos veiksmai vėl įprasmino NATO egzistavimą ir suteikė naują impulsą šiam aljansui. Prisiminkime, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija užgimė šaltojo karo pradžioje, kai Europa iš esmės buvo padalinta į Rytų ir Vakarų blokus. NATO tapo Vakarų pasaulio šalių susivienijimu, kuris buvo reikalingas potencialiai komunistinio pasaulio agresijai atremti. Reikšmingu NATO priešu buvo Varšuvos blokas, kurį inicijavo Sovietų Sąjunga (iš esmės tai buvo savotiškas komunistinio pasaulio NATO). Vėlesnę istoriją visi, ko gero, dar atsimena.

Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 metų pradžioje, galima sakyti, grąžino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai egzistencinę prasmę.

Varšuvos blokas nustojo egzistuoti kartu su Sovietų Sąjunga (netgi kiek anksčiau). Dauguma valstybių, kurios buvo šio bloko narės, šiandien priklauso NATO. Po Sovietų Sąjungos žlugimo atrodė, kad šaltasis karas pasibaigė ir jau niekada nebegrįš. Tačiau reikšmingo priešo išnykimas sąlygojo ir savotišką NATO tapatybės krizę.

Dar palyginti ne taip seniai buvo kalbama, jog Šiaurės Atlanto sutarties organizacija neteko prasmės. NATO ir pati bandė atrasti kelius aktualiai transformacijai. Vienas iš tokių kelių buvo susitelkimas kovai su terorizmu (globaliais teroristiniais tinklais – tokiais kaip „Al Quaeda“ ar dabartinė ISIS).

Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 metų pradžioje, galima sakyti, grąžino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai egzistencinę prasmę. Dabartinė situacija pasaulyje daug kuo primena šaltojo karo situaciją. Tapo akivaizdu, jog šiandieninė Rusija yra sunkiai prognozuojama, be to – ji turi ambicijų stiprinti savo įtaką posovietinėje erdvėje ir yra pasiryžusi daryti tai ne tik diplomatiniais keliais.

Grubus tarptautinės teisės normų pažeidimas, kurį okupuodama Krymą pademonstravo Rusija, įrodė, kad pavojus, kurį gali kelti ši valstybė, yra realus. Tai privertė NATO suklusti. Taigi šio paradokso esmė ta, kad Rusija savo veiksmais pati atgaivino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos idėją ir savotiškai prikėlė aljansą naujam gyvenimui. Šiandien neliko abejojančių, kad NATO egzistavimas yra prasmingas.

Kolektyvinio saugumo pasirinkimas

Požiūris į NATO keičiasi ir tose valstybėse, kurios anksčiau skeptiškai žiūrėjo į narystės šioje organizacijoje perspektyvas. Pavyzdžiui, nors Ukraina gana seniai buvo iškėlusi politinį siekį prisijungti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (tačiau Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu šio siekio buvo atsisakyta), ši idėja neturėjo plataus palaikymo šios valstybės visuomenėje. Viską pakeitė Krymo praradimas ir po jo prasidėjęs pseudoseparatistinis konfliktas Donbaso regione, kurį pakurstė Rusija.

Dauguma Ukrainos gyventojų mano, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija yra geriausias pasirinkimas valstybės saugumui.

Šiandien kalbama, kad Maskva būtų nesiryžusi avantiūrai Kryme, jeigu Ukraina būtų NATO narė (kita vertus, nepamirškim, kad šios šalies saugumą garantavo 1994 metų Budapešto memorandumas, tačiau šis tarptautinis dokumentas pasirodė esąs niekinis). Šiandien dauguma Ukrainos gyventojų mano, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija yra geriausias pasirinkimas valstybės saugumui.Paskutiniais duomenimis, narystę aljanse palaiko 45 proc. ukrainiečių, neigiamai į ją žiūri 30 proc., kiti nėra galutinai apsisprendę šiuo klausimu.

Apie narystę NATO taip pat svajoja Gruzija ir Moldova, tačiau šios šalys (kaip dabar ir Ukraina) turi teritorinių problemų. Tai užkerta joms kelią į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, nors jos siekia narystės kaip tik dėl to, kad galėtų garantuoti savo likusios teritorijos saugumą. Be to, ir NATO neturi politinės valios atverti durų šioms valstybėms.

Tačiau Rusijos veiksmai kelia susirūpinimą ne tik posovietinės erdvės valstybėms. Krymo okupacija ir vėlesni įvykiai Donbase tapo globaliu regioniniu sukrėtimu. Žiūrėdamos į minėtus įvykius, apie savo saugumą susimąstė ir tos Skandinavijos šalys, kurios nėra NATO narės. Lemiamu veiksniu ir vėl tampa geografinis Rusijos artumas.

S.Lavrovo įspėjimai aiškiai rodo, „kodėl Švedija turi įstoti į NATO“.

Apie galimą narystę aljanse susimąstė Švedija. Tiesa, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas bandė pagrasinti Stokholmui galimomis tokio žingsnio pasekmėmis, tačiau sukėlė priešingą reakciją, nei, tikėtina, norėjo. Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas pareiškė, jog jo valstybė „pati sprendžia savo gynybos ir saugumo klausimus“, o Europos Parlamento narys Larsas Adaktussonas pažymėjo, kad S.Lavrovo įspėjimai aiškiai rodo, „kodėl Švedija turi įstoti į NATO“.

Vis daugiau balsų už narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje pasigirsta ir Suomijoje, kuri po Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvo Sovietų Sąjungos satelite ir laikėsi principingo neutralumo. Šios šalies prezidentas Sauli Niinisto mano, kad dėl galimos šalies narystės NATO reikėtų surengti referendumą.

Kita vertus, Suomijoje vis dar bijoma, kad narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje lemtų stiprią Suomijos santykių su Rusija krizę. Kad toks scenarijus labiausiai tikėtinas, įspėja ekspertai. Žinoma, tiek Švedijoje, tiek Suomijoje, kur baiminamasi Maskvos nepasitenkinimo, vis stiprėja ir kita baimė – agresijos atveju likti vieniems.

Visi racionalūs samprotavimai apie taikų sugyvenimą dabar atsitrenkia į faktą, jog po Rusijos įvykdyto hibridinio karo prieš Ukrainą niekas šiame regione jau nebėra absoliučiai saugus. Siekiant efektyvių saugumo strategijų, geresnio varianto nei NATO kol kas nėra. Savo ruožtu Rusija gali džiaugtis, kad ir vėl „visus aplošė“. Tačiau šįkart, atrodo, ir save pačią.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 23 d.