Scanpix

Galingųjų valstybių lyderiai pažadėjo skiri milijardą dolerių didelių sunkumų patiriantiems Libijos sukilėliams, tariantis dėl šios šalies ateities, kai bus nuverstas jos lyderis Muamaras Kadhafi (Muamaras Kadafis).

Tuo tarpu NATO aviacija penktadienį paryčiais vėl bombardavo Libijos sostinę Tripolį.

Buvęs Libijos užsienio reikalų ministras Abdurrahmanas Shalgamas (Abdurahmanas Šalgamas) sakė, kad sukilėlių Laikinajai Nacionalinei Tarybai (LNT) per ateinančius keturis mėnesius reikės bent 3 mlrd. JAV dolerių mūšiams su M. Kadhafi pajėgoms finansuoti.

Siekdamos sustiprinti Libijos opoziciją, Jungtinės Valstijos pasekė Australijos ir Ispanijos pavyzdžiu, pripažindamos LNT teisėta Libijos žmonių atstove, taip pat didina spaudimą veteranui lyderiui, ragindama jį atsistatydinti.

“Kadhafi dienos suskaičiuotos. Dirbame su mūsų tarptautiniais partneriais Jungtinėse Tautose, planuodami tai, kas neišvengiama: Libiją po Kadhafi”, – per Abu Dabyje vykstančias derybas sakė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hilari Klinton).

JAV diplomatijos vadovė vėliau sakė, kad “Kadhafi artimi žmonės” nuolat mėgina ieškoti ryšių su įvairiais tarpininkais dėl potencialaus valdžios perdavimo naujam režimui.

“Kol kas aiškaus kelio į priekį nėra”, – H. Clinton sakė spaudos konferencijoje. Ji taip pat nurodė, kad LNT yra “teisėta” Libijos žmonių atstovė.

H. Clinton nepasiūlė jokios tiesioginės JAV finansinės pagalbos sukilėliams, tačiau pažadėjo skirti dar “26,5 mln. dolerių, siekiant padėti visoms šio konflikto aukoms, tarp jų Libijos pabėgėliams”.

Šios lėšos veikiausiai bus paskirstytos per humanitarinės pagalbos agentūras.

Tačiau Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini (Frankas Fratinis) sakė, kad Roma skirs LNT paskolų ir degalų, kurių bendra vertė – 300-400 mln. eurų.

Prancūzijos diplomatijos vadovas Alainas Juppe (Alenas Žiupė) nurodė, kad Paryžius leis LNT naudoti 290 mln. eurų, laikomų įšaldytose Libijos vyriausybės sąskaitose.

Libijos sostinę penktadienio naktį vėl bombardavo NATO karo lėktuvai: trys galingi sprogimai sudrebino Tripolio centrą apie vidurnaktį; taip pat girdėjosi sprogimai toliau esančiuose rajonuose.

Pretendentas į JAV gynybos sekretoriaus postą Leonas Panetta (Leonas Paneta) sakė, kad nuolatinis ekonominis, diplomatinis ir karinis spaudimas veikiausiai privers atsistatydinti M. Kadhafi.

“Manau, jog esama kai kurių (šio scenarijaus) ženklų: jeigu toliau spausime, jeigu laikysimės (šio plano), Kadhafi galiausiai atsistatydins”, – L. Panetta sakė JAV įstatymų leidėjams.

Abu Dabyje vykstančio susitikimo kuluaruose vienas LNT narys sakė, kad tarptautinis fondas, turintis teikti pagalbą Libijos sukilėliams, “pradės veikti” nuo ateinančio ketvirtadienio.

Vienas JAV valstybės departamento pareigūnas vėliau sakė žurnalistams “per šiandienos susitikimą įsipareigota skirti apie 300 mln. JAV dolerių”, įskaitant Kuveito pažadėtus 180 mln. dolerių ir 100 mln. dolerių iš Kataro.

"Veido" archyvas

NATO pajėgų atakos Libijoje kol kas apčiuopiamų rezultatų nedavė: nors karinė misija prasidėjo kovo mėnesį, o per tą laiką ir aukų, ir sugriautų objektų skaičius labai išaugo, tačiau atomazgos vis dar nematyti

NATO pajėgos atakas prieš Libijos diktatoriaus pajėgas vykdo jau trečią mėnesį iš eilės ir ši niekuo nesibaigianti misija vis labiau primena liūdnai pagarsėjusius Afganistano bei Irako karus.

Praėjusią savaitę NATO pajėgos surengė didžiausią ataką Libijoje nuo pat misijos pradžios kovo 19 dieną. Antradienį kariniai Aljanso lėktuvai atakavo daugiau nei 20 taikinių Libijos sostinėje Tripolyje. Visi antskrydžiai buvo surengti žaibiškai, vos per vieną pusvalandį, ir nukreipti į taikinius, esančius visai šalia diktatoriaus Muammaro Gaddafi rezidencijos.

NATO teigimu, atakuoti buvo garažai, kuriuose laikomas transportas, gabenantis pagalbą diktatoriaus pusėje besikaunantiems “lojalistams”. Tačiau kai kurie Libijoje dirbantys korespondentai tikina, kad atakos buvo nukreiptos į statiniuose besiglaudžiančius Libijos armijos savanorius – diktatoriaus šalininkus.

NATO aiškinimu, žuvo trys žmonės, o sužeista apie dvylika. Kitų šaltinių teigimu, žūti per atakas galėjo keletas dešimčių žmonių, o sužeistųjų gali būti dar daugiau.

Tiesą sakant, šios karinės kampanijos metu NATO, kaip jau įprasta, žaidžia propagandinius žaidimus ir savo pranešimais kartais priartėja prie absurdo ribos. Tarkime, NATO atstovai aiškina, kad nuo pat kovo pabaigos Libijoje žuvo vos 11 civilių. Tačiau kai kurie reporteriai Libijoje praneša kasdien matantys dešimtis laidojamų aukų, iš kurių nemaža dalis gali būti civiliai, įskaitant moteris ir vaikus.

Taigi, kaip ir dėl Afganistano bei Irako karo, NATO versija gerokai skiriasi nuo kitų šaltinių ir nuo realybės. Beje, skirtinga informacija – ne vienintelis bruožas, dėl kurio NATO misiją Libijoje galima lyginti su liūdnai pagarsėjusiais karais Afganistane ir Irake.

Neturi strategijos

Visų pirma NATO bando pabrėžti misijos sėkmę: kaip ir per Afganistano bei Irako karus, giriamasi laimėjimais. Tarkime, praėjusią savaitę aukščiausio lygio JAV diplomatas Artimuosiuose Rytuose Jeffrey Feltmanas atvyko į sukilėlių, protestuojančių prieš diktatoriaus režimą, kontroliuojamą Bengazio miestą, kad pademonstruotų jiems savo paramą.

Be to, Prancūzija ir Italija jau yra pripažinusios sukilėlių vyriausybę, o JAV, Didžioji Britanija ir kai kurios kitos NATO narės Bengazyje atidarė diplomatines atstovybes.

Savo ruožtu Didžiosios Britanijos gynybos pajėgų vadas Davidas Richardsas ragina leisti bombarduoti jau ir infrastruktūros objektus, juolab kad agresyvėjančios NATO atakos esą duoda itin gerų rezultatų, o NATO misija Libijoje esanti itin sėkminga.

Tačiau, kad ir kaip iškilmingai tai skambėtų, iš tiesų NATO bombardavimai ir diplomatinių korpusų perkėlimas į Bengazio miestą nė kiek neprisideda prie tikros pergalės prieš M.Gaddafi režimą: jo pajėgos vis dar tebeturi tvirtas pozicijas Tripolio mieste bei kituose regionuose ir neatrodo, kad ketintų jas užleisti.

Analitikai vis dažniau primena, kad NATO veiksmai Libijoje jau gerokai užsitęsė, nors neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų, ir ima kaltinti Aljansą strategijos neturėjimu. Tik vieni palaiko idėją karinius veiksmus didinti, kiti – jų atsisakyti.

Štai buvęs Jungtinės Karalystės karališkojo laivyno admirolas Chrisas Parry tikina, kad NATO, vykdydama “visiškai nelogiškai parengtą” misiją Libijoje, tik veda šalį į anarchiją. Jo manymu, atakų skaičių reikia didinti, o M.Gaddafi pajėgas visiškai palaužti įtraukiant į misiją ir karinį laivyną, kuris šiuo metu dalyvauja mokymuose prie Kipro krantų.

Be to, jis ragina Jungtines Tautas peržiūrėti rezoliuciją, kuri leido NATO pajėgoms ginti civilių Libijos gyventojų saugumą, nes ši rezoliucija atvedė prie visiškai priešingo rezultato – chaotiško pilietinio karo. Ch.Perry nuomone, JT turėtų įteisinti sukilėlių karinius veiksmus ir suteikti jiems pagalbą bei paramą.

Visiškai kitokios nuomonės laikosi JT žmogaus teisių gynėjai. Jie irgi sutinka, kad JAV ir NATO vadovybė neturi tinkamos strategijos, o dabartiniai veiksmai veda prie humanitarinės katastrofos. Tik jie šiuos argumentus dėsto dėl visai kitų priežasčių nei palaikantieji agresyvesnę karinę operaciją. Štai JT atstovas Panas Moumtzis įsitikinęs, kad Libijoje reikia kuo greičiau nutraukti karinius susirėmimus ar bent padaryti trumpą humanitarinę pauzę, mat kai kurie Libijos gyventojai jau yra patekę į kritinę padėtį – be vandens, be maisto ir be medicininės pagalbos.

Pavyzdžiui, šalyje sutrikus benzino tiekimui, degalinėse automobilių degalų tenka laukti po kelias paras, o jais gabenamo maisto ar vandens gyventojai laukia po kelias savaites. Ypač tai pasakytina apie vakarinę šalies dalį, kurioje gyvena 80 proc. visų Libijos gyventojų. “Jų saugumui NATO misija, kuri teisinama JT rezoliucija, kelia vis didesnį pavojų. Jie nebegauna medicinos pagalbos, maisto, vandens, jiems net savigynai netiekiami ginklai, kuriuos draudžia šalies ginklų embargas”, – padėtį apibūdina analitikas.

Teigiama, kad šiuo metu ypač kritiška Misratos miesto gyventojų padėtis. Ne ką geriausekasi ir besislapstantiems Vakarų Nafusos kalnuose ar esantiems Tripolyje, kur M.Gaddafi pajėgos taiko “žiaurias sankcijas” daugumai miesto gyventojų.

Kodėl Libija, o ne Sirija?

Beje, situaciją Libijoje verta aptarti ne vien vertinant karinę strategiją ar humanitarinę padėtį. Juk šiais atvejais jau akivaizdu, kad misija yra nevykusi ir neapgalvota, neturint strategijos ir jokios aiškios krypties bei baigties.

Tačiau juk ji buvo pradėta tikintis visai kitokio rezultato, ir svarbu suprasti, kokie buvo JAV išskaičiavimai kovą, kai tik ši misija buvo sumanyta ir patvirtinta Jungtinių Tautų.

Tarptautinės “Carnegie” ekonomikos programos dalyvis Moisesas Naimas bando paaiškinti, kodėl ši misija iš viso buvo pradėta būtent Libijoje, o ne, tarkime, Sirijoje. “Argi ne keista, kad JAV Tripolį atakuoja bombomis, o Sirijos sostinę Damaską – tik žodžiais?” – klausia analitikas.

Juk jei vertintume Libijos ir Sirijos diktatorius, pastarasis savo gyventojams yra ne mažiau, o gal ir labiau žiaurus. Jei prisimintume, kokia humanitarinė padėtis Libijoje ir Sirijoje buvo kovo viduryje, kai misija Libijoje dar nebuvo prasidėjusi, tai JT rezoliucija dėl civilių gyventojų saugumo turėjo būti pasirašyta leidžiant veiksmus vėlgi Sirijoje, o ne Libijoje. “Assado šeima Sirijoje vykdo kone genocidą. Tad sirams pagalba būtų kur kas reikalingesnė”, – apibendrina analitikas.

Taigi kodėl karas vyksta būtent Libijoje? M.Naimas tikina, kad nafta čia niekuo dėta. Tiesa, Sirija naftos turi kur kas mažiau nei Libija, tačiau norint gauti priėjimą prie Libijos naftos klodų JAV M.Gaddafi režimas buvo kur kas parankesnis nei dabar vykstantis karas. Juk Vakarų naftos kompanijos Libijoje veikė be jokių didesnių nesklandumų, ir net jų interesų požiūriu Libijoje nereikėjo tokio radikalaus perversmo.

Analitiko vertinimu, pagrindinis motyvas – bandymas pademonstruoti JAV įtaką regione. Tačiau JAV privalėjo nuspręsti, kurioje protestuotojų kovų apimtoje regiono šalyje pradėti karinę misiją. Ir pasirinko mažiausiai rizikingą. Analitiko nuomone, dėl penkių priežasčių.

Pirmiausia, planuodamos imtis karinės misijos, JAV siekė rinktis šalį pagal jos karines pajėgas, su kuriomis teks kovoti, – kad šios nebūtų pernelyg stiprios. O Sirijos kariuomenė yra itin gerai organizuota ir puikiai ginkluota – viena stipriausių visuose Artimuosiuose Rytuose.

Be to, vertinta, kad Libija bus kur kas mažiau pasiryžusi įsitraukti į ilgą karą su JAV nei Sirija. Tam yra ne tik karinių priežasčių: skiriasi Libijos ir Sirijos diktatorių mentalitetas, mat M.Gaddafi nebuvo linkęs pyktis su Vakarais, o štai Sirijos diktatorius su Vakarais būtų stojęs į kovą pats ir dar pasitelkęs kitas musulmoniškas šalis.

Būtent kaimyninės valstybės yra trečia priežastis, kodėl pasirinkta Libija, o ne Sirija. Juk Libijos kaimynai – palyginti ramūs Egiptas ir Tunisas. O Siriją supa visas ratas pačių agresyviausių valstybių: Libanas, Izraelis, Irakas, Jordanija, Turkija.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad M.Gaddafi neturi draugų: net jo vaikai siekė sumažinti jo įtaką šalyje. Priminsime, kad ir Arabų lygos šalys niekada į Libijos diktatorių nežiūrėjo kaip į partnerį, o tik nuolat siekė apriboti jo įtaką. Tuo tarpu Sirijos diktatorius Basharas al Assadas – neginčijamas autoritetas Irane (taip pat gerbiamas ir grupuočių “Hezbollah” bei “Hamas”), be to, neaišku, ar netgi Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu būtų patikę, jei JAV Sirijoje būtų ėmusios vykdyti perversmą.

Galiausiai misija Libijoje buvo pasirinkta todėl, kad JAV buvo svarbu ir tai, kieno interesus jos gins. Juk jei būtų stojusios į Sirijos protestuotojų pusę, tai būtų reiškę paramą radikalioms ir prieš Vakarus nukreiptoms jėgoms, kurių pergalė būtų buvusi dar blogesnė atomazga nei dabartiniai režimai.