2012 metų gruodžio mėnesį UAB „Elsis“ pasirašė sutartį su vokiečių kompanija „EADS Deutschland GmbH” ir tapo viena iš NATO antžeminio stebėjimo programos (AGS – Alliance Ground Surveillance) įgyvendinimo konsorciumo narių. Projektas bus vykdomas kartu su UAB „Elsis PRO“.

UAB „Elsis” pasirašydama sutartį su „EADS”, kuri yra lyderiaujanti pasaulyje kompanija aerokosmonautikos, gynybos ir saugumo srityse, prisijungė prie 4,1 mlrd. litų vertės NATO antžeminio stebėjimo programos realizavimo. „Elsis” grupės įmonės vykdys programinės įrangos projektavimo ir kūrimo darbus, kurie suplanuoti iki 2017 metų.

UAB „Elsis“ ir „Elsis PRO“ darbai susiję su programinės įrangos kūrimu, kuris apima pilną darbų ciklą, nuo reikalavimų specifikavimo iki realizavimo ir integravimo į bendrą AGS sistemą.

Pasak UAB „Elsis“ generalinio direktoriaus Arūno Gedvilos, šis projektas yra tarptautinis įmonės įvertinimas.

„Dirbti tarptautiniame projekte kartu su NATO, yra didžiulis pripažinimas ir atsakomybė. Mes sunkiu darbu įrodėme, kad galime dirbti aukščiausiu lygiu. Tai malonus iššūkis mūsų darbuotojams, kurie šio projekto metu praplės savo kompetencijos ribas“, – teigia A. Gedvila.

Antžeminio stebėjimo sistema, kurią ketinama paleisti 2017 metais, bepiločių lėktuvų pagalba leis beveik realiuoju laiku vykdyti nuotolinius žemės stebėjimus didelėse teritorijose, naudojant itin pažangius radarus. „AGS” taip pat prisidės vykdant taikos palaikymo, laivybos ir humanitarinės pagalbos misijas.

Kartu su Lietuva projekte dalyvauja Bulgarija, Čekija, Estija, Vokietija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Norvegija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir JAV.

Scanpix

Rusija jau pasirengusi kompleksiniam kariniam-techniniam atsakui, jeigu NATO neduos rimtų garantijų, kad priešraketinė gynyba nenukreipta prieš Rusijos strateginius interesus.

“Tai toks katarsis, prasidedantis derybų scenarijuje, kai partneriai suraukia antakius ir daro šaltą veidą”, – pareiškė agentūrai “Interfax” penktadienį Tarpžinybės darbo grupės prie Rusijos prezidento sąveikos su NATO klausimams vadovas Dmitrijus Rogozinas, komentuodamas Aljanso poziciją derybose su Rusija dėl priešraketinės gynybos.

“Aš tik noriu pasakyti, kad mes į šią mimiką nereaguosime nė vienu savo veido raumens judesiu, nes mes nesirengiame priimti jų sąlygų ir jau esame pasirengę kompleksiniam kariniam-techniniam atsakui, jeigu mes neturėsime jų duotų rimtų garantijų”, – pabrėžė D. Rogozinas, kuris taip pat yra Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO.

Maskva primygtinai reikalauja iš JAV ir NATO juridiškai įpareigojančių garantijų, kad PRG nenukreipta prieš Rusiją.

Aljansas atsisako duoti tokias garantijas, taip pat atmeta Rusijos siūlymą steigti bendrą Europos PRG, primygtinai teigdamas, kad turi likti dvi atskiros sistemos.

“Mes matome, pasakysiu atvirai, nuogąstaudami, kaip štai ši tuštuma, susidariusi faktiškai mūsų partneriams atsisakius dabartiniame etape duoti mums juridiškai įpareigojančias garantijas, kad kuriama PRG sistema nenukreipta prieš Rusijos strateginius interesus, užpildoma JAV praktiniais veiksmais kurti priešraketinę gynybą Europoje”, – pabrėžė D. Rogozinas.

“Štai šiuo metu Juodojoje jūroje yra Amerikos kreiseris “Monterrey”, apginkluotas valdomos raketinės ugnies sistema, ir platforma “Aegis”, kuri iš esmės yra specializuota priešraketinės gynybos sistema. Šios sistemos veikimo nuotolis, jeigu laivas priplauks prie Rusijos krantų, toks, kad ji aprėps didelę dalį Rusijos teritorijos”, – pažymėjo jis.

“Todėl stacionarios JAV PRG bazės steigimas Rumunijoje, o dabar dar ir laivų, turinčių galimybę veikti, taip pat ir jūrų bazavimo sparnuotosiomis raketomis, kurių veikimo nuotolis išeina toli už Juodosios jūros ribų ir aprėpia ne tik akvatoriją, bet ir dalį Rusijos federacijos teritorijos, – visa tai rodo, kad JAV, kaip tas Vasia, klauso ir ėda, ir nereaguoja į natūraliai partnerystės logiką atitinkančius raginimus paaiškinti tokio pobūdžio veiksmų priežastis ir kryptis”, – pareiškė D. Rogozinas.

BFL

NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fouhas Rasmusenas) antradienį
tvirtai atmetė Rusijos pasiūlymą, turėjusį padėti užbaigti ginčą dėl priešraketinės gynybos sistemos kūrimo Europoje, galintį vėl pabloginti santykius tarp Maskvos ir Vakarų šalių aljanso. Maskva užsiminė galinti nebesipriešinti NATO priešraketinės gynybos skydo objektų dislokavimui postkomunistinėse Rytų Europos šalyse, jeigu Aljansas prisiims teisines garantijas, jog ši sistema nebus nukreipta prieš Rusiją. “Daugiausiai žadantis kelis į didesnį pasitikėjimą – tai daugiau diskusijų, daugiau politinių debatų ir apsikeitimų (nuomonėmis), o ne sudėtingos teisinės formuluotės, dėl kurių būtų sudėtinga susitarti ir jas ratifikuoti 29 šalims (NATO narėms ir Rusijai)”, – A.F.Rasmussenas sakė duodamas interviu, kurį antradienį paskelbė Rusijos naujienų agentūra “Interfax”. A.F.Rasmussenas šiuos komentarus išsakė prieš trečiadienį vyksiantį Rusijos ir NATO tarybos susitikimą Briuselyje, kuriame Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas tikriausiai mėgins įtikinti kolegas iš Vakarų šalių pasirašyti teisiškai įpareigojančią bendradarbiavimo sutartį. Maskva pageidauja gauti išsamios informacijos apie kuriamą priešraketinės gynybos sistemą: reikalaujama, kad bendradarbiavimo sutartyje būtų nurodytas raketų gaudytuvų didžiausias skaičių ir tipai, jų greitis, taip pat gaudytuvų ir radarų dislokacijos vietos, pirmadienį pranešė Rusijos verslo dienraštis “Kommersant”. NATO ir Maskva siekė proveržio abipusiuose santykiuose nuo pernai Lisabonoje vykusio Aljanso viršūnių ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo susitikimo, kuriame buvo mėginama įveikti daugelį metų tvyrojusį priešiškumą.  Tačiau NATO atmetė D.Medvedevo pasiūlymą padalyti Europą į partnerių atsakomybės už saugumo užtikrinimą sektorius, o A.F.Rasmussenas sakė, kad abiejų šio dialogo pusių sistemos turi likti atskiros. NATO vadovas dar kartą pabrėžė, kad abu pusės neturėtų siekti sujungti savo sistemų. “Priežastis paprasta – NATO negali pasitelkti (Aljansui) nepriklausančių šalių įgyvendinant jos narių prisiimtus kolektyvinės gynybos įsipareigojimus”, – jis sakė “Interfax”. Tačiau A.F.Rasmussenas tvirtino, kad Aljanso plėtra į Rytus nekelia pavojaus Rusijos interesams, sakydamas, jog “pats šis procesas buvo naudingas euroatlantiniam saugumui, taip pat Rusijos Federacijai”. Pirmadienį Rusijos ir NATO naikintuvai pradėjo precedento neturinčias bendras pratybas, kuriose mokomasi veikti kartu atremiant teroro atakas, panašias į 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolius prieš Jungtines Valstijas.

Kalėdų proga Prancūzijos laivų statytojai gavo puikią dovanėlę – 1,37 mlrd. eurų vertės užsakymą pastatyti Rusijai du “Mistral” klasės desantinius sraigtasparnių nešėjus.

Nė kiek ne menkesnę dovanėlę gavo ir Prancūzijos vyriausybė bei asmeniškai prezidentas Nicolas Sarkozy. Laivų statyklas apėmusi krizė neaplenkė ir Sen Nazero, kuriame lig šiol Prancūzijos laivyno užsakymu buvo statomi “Mistraliai”. Trečiasis šios serijos laivas, kurį užsakė Prancūzijos vyriausybė, statomas ne todėl, kad laivynui jo labai reikėtų, o kad būtų stimuliuojama ekonomika, siekiant išsaugoti tiek technologijas, tiek darbo vietas.

Tad Rusijos užsakymas prancūzams tapo tikra Dievo ir Vladimiro Putino dovana: N.Sarkozy nebereikės sukti galvos, iš kur imti pinigų tolesniam laivų statyklų gelbėjimui, tūkstančiams darbininkų nebereikės galvoti, iš ko gyventi. Ne veltui dar vasarą, kai iki kontrakto su Rusija pasirašymo buvo likęs geras pusmetis, N.Sarkozy surengė Sen Nazere kone priešrinkiminį šou.

Neprašovė ir Rusija – nors nemažai laivyno karininkų bei laivų konstruktorių gana garsiai burnojo, esą rusai patys pajėgūs pasistatyti tokio tipo laivus, be to, “Mistralis” be gausios kitų tipų karo laivų (kurių Rusijos laivynas neturi) palydos turi ne kažin kokią kovinę vertę, bet laivų statytojai jau džiaugiasi galimybe susipažinti su naujausiomis technologijomis. Kariškiai, tegu puse lūpų, irgi šneka, kad “Mistralius” prancūzai rusams perduos ne visai tuščius, o su ryšių ir vadovavimo įranga, apie kokią Rusijos laivynas anksčiau tegalėjo svajoti.

Taigi rusams ir prancūzams tai gera žinia. O kam ne? Pirmiausia gruzinams, nes išgirdęs V.Putino pageidavimą pirkti “Mistralius” N.Sarkozy iš karto pamiršo, kad Rusija taip iki galo ir neišpildė įsipareigojimų dėl kariuomenės išvedimo, kuriuos jis pats buvo suderėjęs Europos Sąjungos vardu. Antra, suglumę liko Prancūzijos sąjungininkai NATO.

“Mistralių” pardavimas – pirmas kartas Aljanso istorijoje, kai viena jo narė parduoda ginkluotę valstybei, kuri planuoja kovos veiksmus prieš kitas Aljanso nares ir gintis nuo kurios rengiami NATO planai. Kaip spėjama, Šiaurės laivynui priklausysiantis rusiškas “Mistralis” kels grėsmę tiek Norvegijai, tiek Danijai, tiek Baltijos šalims. Tik norvegai ir danai turi rimtus karinius laivynus ir rimtus karinius biudžetus, o Baltijos šalys neturi nei vienų, nei kitų.

Pasirengimas atremti potencialiai “Mistralio” sustiprintai Rusijos laivyno keliamai grėsmei sunkiu krūviu guls ant Baltijos šalių karinių biudžetų. Elementarus teisingumas reikalauja, kad Prancūzija (o, galimas dalykas, ir kitos NATO narės, kurių technologijos panaudotos statant “Mistralius”), kaip Lietuvos sąjungininkė NATO, pasidalytų tą naštą su Baltijos valstybėmis. Priešingu atveju tai būtų paprasčiausias didelės valstybės pasipelnymas mažesniųjų sąjungininkių saugumo sąskaita.

Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybėms Rusijos interesai neleidžia pritarti planams kurti bendrą NATO ir Rusijos priešraketinės gynybos sistemą.

Nors NATO narių lyderiai Lisaboną sakosi palikę geros nuotaikos, aukščiausio lygio susitikimo rezultatai pradės ryškėti dar negreitai. Aptakias susitarimų formuluotes teks “išskleisti” žemesnio lygmens dokumentuose, ir tai žada ne mažiau įtemptą diplomatinę kovą nei iki Lisabonos. Dėl vieno dalyko klausimų, regis, nekyla: nors naujoji NATO strateginė koncepcija, kaip ir NATO bei Rusijos susitikimo rezultatai, galėjo būti įspūdingesnė, akivaizdaus ir visai įmanomo fiasko tikrai išvengta. Kitas dalykas – ar buvo įmanoma tikėtis daugiau?

Tie, kurie dažniausiai mato pustuštes, o ne puspilnes stiklines, teigia, kad naujoji NATO strateginė koncepcija, pabrėžianti Vašingtono sutarties penktojo straipsnio svarbą, iš esmės neapibrėžė aiškių jo taikymo ribų. Kitaip tariant, lieka neaišku, ar kolektyvinės gynybos įsipareigojimai toliau galios tik ginkluoto užpuolimo atveju, ar galės būti prisiminti ir pasireiškus mums aktualioms naujosioms grėsmėms (tokioms kaip kibernetinė ataka ar energetinė blokada).

Aljanso generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno nuomone, šiek tiek neapibrėžtumo dėl penktojo straipsnio taikymo yra netgi gerai – potencialūs agresoriai NATO įsitraukimo baiminsis visų įmanomų išpuolių atveju.

Vis dėlto senoji dilema liko neišspręsta: jei Aljansas imsis atsakomybės sprendžiant su energetiniu, kibernetiniu ir kitais moderniais iššūkiais susijusias problemas, jam gali pritrūkti instrumentų, gali tekti nusigręžti nuo karinio dėmens. Jei jis toliau rūpinsis vien kariniu saugumu (kas daug labiau tikėtina) – gali nespėti koja kojon su globaliais pokyčiais saugumo srityje.

Skeptikai mato dar vieną problemą: esą, priešingai nei tikėtasi, naujoje strateginėje koncepcijoje nenuspręsta dėl NATO ateities. Kitaip tariant, neaišku, kuri NATO veiklos sritis – kolektyvinė gynyba, krizių valdymas ar partnerysčių stiprinimas – ateinančius dešimt metų bus prioritetinė. Optimistai, regintys subalansuotą Aljanso strategiją, teigia, esą NATO plėtos visas tris sritis. Skeptikų įsitikinimu, daryti viską ir daryti gerai – neįmanoma. Akylesni pastebi, kad krizių valdymui ir prevencijai (ginklų kontrolei, nusiginklavimui, branduolinio ginklo neplatinimui, bendradarbiavimui su partneriais, atvirų durų politikai) naujajame dokumente skiriama lyg ir daugiausiai dėmesio. Naujųjų NATO narių tai neguodžia – jie norėtų pirmiausia matyti realiai kuriamus, bandomus ir tobulinimus sąjungininkų teritorinės gynybos planus.

Rusijos interesai

Vertinant apskritai Aljanso ateitis, matyt, priklausys nuo trijų esminių dalykų: tarptautinės aplinkos, Aljanso partnerių interesų ir politinės valios juos derinti bei globalios ekonominės krizės nulemtų finansinių apribojimų. Kalbant apie tarptautinę aplinką akivaizdu – Rusija su savo ambicijomis ir požiūriu buvo, yra ir išliks sudėtingas partneris, be kita ko, dar ir skaldantis sąjungininkų vienybę. JAV prezidento administracija deklaruoja siekianti pagerinti santykius su Maskva, tačiau net ir Vašingtone sutelktų pastangų “perkrauti” santykius su Kremliumi nerastume nė su žiburiu: naujoji koncepcija nenumato Europoje dislokuoto JAV taktinio branduolinio ginklo mažinimo, JAV Senatas neskuba ratifikuoti START sutarties ir pan.

Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybėms Rusijos interesai ir veikimo metodai neleidžia pritarti planams kurti bendrą NATO bei Rusijos priešraketinės gynybos sistemą. Ypač tokią, kokios norėtų Maskva, – padalijant Aljanso teritoriją į sektorius ir perleidžiant naujųjų NATO narių gynybą Rusijos atsakomybei. Šių šalių atstovai kurti naujų, “jautrių”, “pilkų”, “bendrų nuo Lisabonos iki Vladivostoko” zonų tikrai neleis, net jei prieštaravimo kaina būtų pašliję jų bei Aljanso santykiai su Maskva. Tiesa, norėtųsi tikėtis, kad ne pirmą kartą sėkmingai blokavę užkulisinius susitarimus, vėliau jie sugebės konstruktyviai prisidėti prie sąjungininkų vienybės Aljanso viduje stiprinimo.

Nesibaigiančios ekonominės krizės akivaizdoje, matyt, nėra kito kelio, kaip greta diplomatinių formuluočių pasirūpinti ir naujų aiškių motyvų, skatinančių Aljanso partnerius daugiau investuoti į gynybą, kūrimu. Kitaip tariant, jei šalių narių ambicijos išlikti aktyvioms ir išlaikyti aktyvų NATO vaidmenį neturės nieko bendra su išlaidomis gynybai, efektyvių pajėgumų kūrimu, dubliavimo vengimu, reformų koordinavimu – Aljansas efektyvus niekaip negalės būti.

Todėl ir Lisabonoje priimti bei vėliau juos detalizuosiantys susitarimai prasmę turės tik tuo atveju, jei bus sutarta dėl konkrečių, į rezultatą orientuotų įsipareigojimų. Juos kiekviena šalis iki sutarto laiko privalėtų įvykdyti, jei norėtų išlikti tarp NATO politiką formuojančių valstybių. Tai apimtų dislokuojamų pajėgų kūrimą, dalyvavimą NATO programose, minimalius gynybos biudžeto reikalavimus.

Galima neabejoti – tokių įsipareigojimų vykdymas NATO efektyvumui turės ne mažiau reikšmės nei diplomatų pastangos.