Scanpix nuotr.

Baltijos regione matysime daugiau NATO karių. Ypač – iš mažiausią BVP gynybai skiriančių NATO priklausančių valstybių.

Antai keturios Višegrado grupės (V4) šalys – Lenkija, Slovakija, Čekija ir Vengrija – ką tik Jūrmaloje sutarė, kad kiekviena nuo 2017 m. pradžios į Baltijos šalis trijų mėnesių laikotarpiui nuolat siųs po 150 karių. Iš šių šalių dosniai gynybos sritį finansuoja tik Lenkija, o Slovakija, Čekija ir Vengrija šiuo požiūriu yra tarp NATO autsaiderių.

Savotiška situacija ir dėl Lietuvos svajonių sulaukti nuolat dislokuojamos NATO kariuomenės. Priminsime, kad pernai Baltijos šalių kariuomenių vadai paprašė kiekvienoje iš jų dislokuoti po sąjungininkų batalioną, o dabar mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tikina, kad tarptautinių sąjungininkų bataliono dydžio pajėgų atsiradimas Baltijos šalyse – jau visiškai tikėtinas. Belieka, kad sprendimas būtų patvirtintas liepą Varšuvoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.

Sensacinga ji ne tik todėl, kad Vokietijos bundesveras pats yra varganos būklės, bet ir todėl, kad patys vokiečiai visiškai nenori veltis į jokius su Rusija susijusius reikalus.

Tačiau net jei kalbama apie bataliono dydžio vienetą su visa parama, per daug džiūgauti neturėtume. Mat Lietuvoje dislokuoti bataliono dydžio vienetą kol kas tvirtai pasiryžusi tik Vokietija – valstybė, prieš kelerius metus nuskambėjusi dėl apgailėtinos savo kariuomenės – bundesvero būklės.

„Veidas“ jau yra rašęs apie 2014 m. Vokietijoje kilusį skandalą, kai buvo paskelbta Vokietijos kariuomenės karinių pajėgų pagrindinio inspektoriaus generolo Volkerio Wiekerio ataskaita apie kariuomenės padėtį. Pavyzdžiui, joje teigiama, kad iš 406 pėstininkų kovos mašinų „Marder“ veikia tik 280, o iš 180 šarvuočių „Boxer“, kuriuos turi sausumos pajėgos, naudoti tinkami tik 70, nes visi kiti – remontuojami.

Panašiai yra ir su laivais, kurių dalis apskritai tik stovi uostuose, o kita dalis plaukioja, bet nevisiškai sukomplektuoti. Iš 31 sraigtasparnio „Tiger“, kuriuos teoriškai turi kariuomenė, techniškai tvarkingų tėra 10, iš 33-ijų NH-90 – tik aštuoni. Karinės oro pajėgos šiuo metu gali pasikliauti vos 42-iem iš 109 naikintuvų „Eurofighter“ bei 38-iais iš 89-ių „Tornado“. Ir taip toliau.

Praėjus porai metų Vokietijos leidinys „Der Spiegel“ žinią apie ketinimą Baltijos šalyse, greičiausiai Lietuvoje, dislokuoti savo batalioną dabar trimituoja kaip sensacingą. Sensacinga ji ne tik todėl, kad Vokietijos bundesveras pats yra varganos būklės, bet ir todėl, kad patys vokiečiai visiškai nenori veltis į jokius su Rusija susijusius reikalus. Antai Vokietijos Bertelsmanno fondo užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas atskleidė, kad 57 proc. Vokietijos gyventojų nepritartų savo karių siuntimui ginti Baltijos šalių ir Lenkijos, jei šias užpultų Rusija.

Be Vokietijos, galimybę skirti batalioną Baltijos šalims svarsto Didžioji Britanija, du batalionus – JAV.

Lenkija ir Baltijos šalys spaudžia, kad Aljanso karinis dalyvavimas regione būtų kiek įmanoma didesnis. Vis dėlto JAV, Vokietija ir Didžioji Britanija pabrėžė, kad tos pajėgos turi atitikti 1997 m. NATO ir Rusijos sutartį, draudžiančią Aljansui nuolatos dislokuoti dideles pajėgas arti Rusijos sienų. Kadangi tame dokumente tikslus pajėgų dydis nėra įvardytas, NATO pareigūnų nuomone, keturių batalionų dislokavimas atitiktų galiojančius suvaržymus. Be to, Vokietijos ir JAV pareigūnai pabrėžė, kad tos pajėgos bus rotuojamos, siunčiant jas į Baltijos regioną ir iš jo išvedant, todėl tai nebus nuolatinis dislokavimas.

Scanpix

2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas galėjo būti ne 5, o 8 ar net 15 dienų karas, jeigu Gruzija būtų turėjusi gerą priešlėktuvinę gynybą ir naikintuvų. Galingos oro erdvės apsaugos ir gynybos pajėgos galbūt būtų kitaip pakreipusios ir įvykius Kryme. Oro erdvės apsauga po šių įvykių sukėlė ažiotažą ir Lietuvoje.

Rima JANUŽYTĖ

Karo ekspertai, politologai, politikai primena, kad viešojoje erdvėje tarpusavyje pešasi „seni artileristai“ ir „jaunieji pacifistai“, tikri karo ekspertai ir žinovais pasijutę komentatoriai. Vieni aiškina, kad mums reikia ne tik melstis dėl kiekvieno papildomo NATO naikintuvo, kurį sąjungininkai atsiunčia mūsų padangėje vykdyti oro policijos misijos, bet ir rautis plaukus, kad neturime pakankamai radarų, o dalis oro erdvės visai nestebima, kad negalime įpirkti naikintuvų, o NATO priešraketinė bazė Lietuvoje nežinia kada bus pastatyta, jei apskritai čia ją turėsime.

Kiti piktinasi, kad pasiduodame visuotinei panikai ir nepagrįstai didiname gynybos išlaidas, o priešraketinė NATO bazė Lietuvoje būtų bereikalingas masalas ir potencialus taikinys priešui.

Šią sumaištį puikiai atskleidžia neseniai „Veido“ užsakymu atlikta apklausa. Respondentų, norinčių, kad šalyje būtų dislokuota priešraketinė NATO bazė, yra bemaž tiek pat, kiek ir tokios bazės nenorinčių. Dar trečdalis apklaustųjų aiškios nuomonės neturi. Matyt, jiems klausimų kyla daugiau nei atsakymų.

Baimė ir prieštaringi vertinimai dažnai kyla dėl nežinojimo ir nesusigaudymo, tačiau praskleisti paslapties uždangą nėra taip paprasta: oro erdvės gynyba susijusi su gausybe karinių paslapčių, kurios, neduokdie, patektų į priešo rankas. Rengiant šią publikaciją ne sykį teko išgirsti patarimą, pavyzdžiui, pasikalbėti su Jungtiniu štabu, „kuris jums pasakytų, kad, deja, nieko pasakyti negali“.

Detektoriai ir efektoriai

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius plk. Darius Užkuraitis pripažįsta, kad oro erdvės gynybos klausimas yra kompleksinis – čia egzistuoja įvairūs lygiai, įvairios sistemos dalys, tad susigaudyti paprastam mirtingajam tikrai nėra taip paprasta.

Svarbu suprasti, kad mūsų oro erdvės gynyba vykdoma nacionaliniu, regioniniu ir NATO lygiu, ir kiekviename jų tarpusavyje sąveikauja trys svarbiausios grandys: detektoriai, kuriais vadinamos įvairios objektų aptikimo priemonės, tokios kaip radarai ir sensoriai; efektoriai, kurie reaguoja į pastebėtą objektą (tai gali būti naikintuvai ir kitos aktyvios oro gynybos priemonės), o detektorių ir efektorių ryšį koordinuoja vadovavimo ir valdymo grandis.

Kiekviename oro gynybos lygyje, pradedant nacionaliniu, baigiant NATO, egzistuoja savi detektorių, efektorių ir jų veiklos koordinavimo pasiekimai bei iššūkiai.

Nacionaliniu lygiu labai svarbi yra savigyna, kai kiekvienas karinis vienetas privalo apsiginti nuo grėsmės iš oro. „Jie negina valstybės oro erdvės, bet gina save, savo mūšio rajoną nuo lėtai skrendančio lėktuvo, naikintuvo, sraigtasparnio“, – aiškina D.Užkuraitis.

„Štai atskrenda iš už miško septyni sraigtasparniai, prikrauti raketų, ir tada svarbiausia, ar padalinys sugebės apsiginti, ar jo karas jau baigtas“, – aiškina KAM Ginkluotės valdymo sistemų departamento direktoriaus pavaduotojas Arturas Plokšto.

„Žinoma, Lietuvos oro erdvės gynyba pirmiausia turėtų užtikrinti, kad tokie orlaiviai visai neatskristų. Tačiau 100 proc. uždengti oro erdvės nepajėgia nė viena pasaulio valstybė. Tai būtų Lietuvos biudžetą viršijanti ambicija“, – aiškina D.Užkuraitis ir primena Irako pavyzdį, kai vieną galingiausių oro erdvės sistemų vis tiek subombardavo Izraelio pajėgos. Be to, šiuo atveju nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina ir vadovavimas bei valdymas, kurių funkcija – koordinuoti veiksmus ir greitai priimti sprendimus.

Ginkluotės ir valdymo sistemų departamento patarėjas Jamesas Josephas Grybovskis primena ir kitą pavyzdį, kai 1987 m. vokietis Mathiasas Rustas sugebėjo iš Vokietijos nuskristi iki pat Raudonosios aikštės, nors Rusija turėjo neva geriausią oro gynybos sistemą pasaulyje.

Tuomet kilo diskusijos, kodėl ši sistema nesuveikė. Ar jo nematė? Jį matė. Ar neturėjo priemonių jam numušti? Turėjo. Tačiau vadovavimo ir valdymo grandyje buvo per ilga procedūra, kad kažkas priimtų sprendimą, ar oro erdvės pažeidėją numušti, ar leisti skristi. Biurokratinė grandinė buvo tiesiog per ilga.

O štai prieš gerą dešimtmetį Baltarusijoje ta grandinė pasirodė esanti net per trumpa: šalies pajėgos numušė oro balioną, kurį vėjas atsitiktinai atpūtė virš Baltarusijos teritorijos.

Žinoma, vien susekti ir nuspręsti, ar tai agresorius, ar niekuo dėtas turistas, nepakanka.

Nacionaliniu lygiu, pasak D.Užkuraičio, mes turime pakankamai efektorių – trumpo arba labai trumpo nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Lietuvoje naudojami raketiniai oro gynybos kompleksai „Stinger“, taip pat švedų gamybos RBS70. Be to, su Lenkija pasirašyta sutartis dėl sistemų „Grom“. Šios antžeminės oro gynybos sistemos sąveikauja su Švedijoje pagamintais apžvalgos radarais „Giraffe“ bei amerikietiškais „Sentinel“.

„Jei pamenate, dar prieš kokius penkerius metus oro erdvė virš Ignalinos atominės elektrinės buvo saugoma. Jeigu būtų kažkoks orlaivio užgrobimas siekiant jį nukreipti į atominę elektrinę, jis būtų susektas pasinaudojant nacionaline oro erdvės stebėjimo sistema ir numuštas pasitelkiant labai trumpo nuotolio efektorius – „Stinger“ arba trumpo nuotolio sistemas RBS70“, – primena D.Užkuraitis.

Trumpas ir labai trumpas nuotolis yra susitarimo reikalas, jis skirtingose šalyse gali gerokai skirtis. KAM Pajėgumų planavimo departamento direktorius pulkininkas leitenantas Mindaugas Steponavičius atkreipia dėmesį, kad labai trumpu iš esmės visose šalyse laikomas  nuotolis iki 3,5–4 km, o štai vidutinis nuotolis priklauso nuo valstybės pozicijos. Antai nuotolis iki 15 km NATO šalyse vadinamas trumpu. Užtat Izraelyje trumpu atstumu laikomas nuotolis iki 100 km, nors NATO šalyse toks pat nuotolis jau vadinamas ilgu.

Bendra Baltijos šalių gynyba

Kai kalba pasisuka apie vidutinį nuotolį, svarbiausias yra bendradarbiavimo su kitomis regiono valstybėmis aspektas, nes tik dėl bendrų projektų šiandien galima kalbėti apie aktyvių vidutinio nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų plėtrą.

Neseniai trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikime kaip tik buvo priimtas politinis sprendimas, kad šios trys valstybės vidutinį oro gynybos nuotolį plėtos kaip bendrą regioninį projektą.

J.J.Grybovski pripažįsta, kad vidutinio nuotolio efektoriaus kol kas neturime, tačiau tai tik laiko klausimas, nes jam atsirasti sąlygas sudarys minėtas regioninis sprendimas.

Ar tas dar tik planuose egzistuojantis vidutinio nuotolio efektorius kada nors bus panaudotas praktiškai, niekas negali pasakyti, tačiau vien mūsų regione atsiradusi tokio lygio priemonė priešininko lėktuvus „pakels“ bent į 10 km aukštį.

Kitaip sakant, jau nė vienas orlaivio pilotas nesijaus saugiai, nepakilęs į 10 km aukštį, o iš tokio aukščio atakuoti ant žemės esantį, be to, manevruojantį ir besimaskuojantį taikinį nebus lengva. Lėktuvas jau negalės pataikyti į taikinį tiesiog praskrisdamas: jam reikės paleisti raketą iš 60 km, gal net didesnio atstumo, o raketos paleidimo nepaneigsi, sakydamas, kad įvyko klaida ar kad tai „ne mūsų orlaivis“. Be to, raketos paleidimui iš, tarkime, Kaliningrado jau reikalingi politiniai sprendimai – tai reikštų atvirą karą.

„Galbūt tokioms valstybėms kaip Didžioji Britanija vidutinio nuotolio raketos nėra reikalingos, nes jų geografinė padėtis visiškai kitokia nei mūsų. Mums jos labai prasmingos, pirmiausia dėl atgrasymo funkcijos“, – pabrėžia D.Užkuraitis.

Oro erdvės gynybos srityje Lietuva bendradarbiauja ne vien su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija, kuri turi puikią vidutinio nuotolio detektorių sistemą. „Lietuvai, kaip mažai valstybei, vienai tai būtų nepakeliama našta, – neabejoja D.Užkuraitis. – Patys neturėdami tokios galingos sistemos, per vadovavimo ir valdymo grandinę galime prisijungti prie bendros bazės ir matyti tokį patį oro erdvės paveikslą, kokį mato ir jie.“

„Tiesa, turime ir savo oro erdvės stebėjimo sistemą, plėtojamą nuo pat nepriklausomybės pradžios. Tiek trumpo, tiek vidutinio, tiek ilgo nuotolio radarai šiandien yra tobulinami, keičiama jų dislokacijos vieta: dar sovietų okupacijos metais pagaminta įranga nurašoma, keičiama modernia, NATO standartus atitinkančia įranga“, – aiškina pulkininkas.

Galimybė bendradarbiauti su užsienio partneriais atveria visiškai naujas galimybes. Kaip atrodo Lietuvos oro erdvės gynyba, palyginti su mūsų partneriais? Ekspertų teigimu, esame panašūs, ypač lyginant turimus sensorius arba radarus.

„Gal vienas ar kitas ilgo nuotolio radaras pas vienus atsirado anksčiau, pas kitus vėliau, gal skiriasi jų gamintojai, bet techninės galimybės yra labai panašios, todėl oro erdvės taikinių aptikimo tinklas irgi labai panašus“, – sako D.Užkuraitis.

Jei ir yra reikšmingesnių skirtumų, tai tik finansinių. Kaip pastebi prof. Tomas Janeliūnas, Latvijos gynybos biudžetas per krizę buvo mažesnis, Estijos – proporcine dalimi didesnis, o nominalia dalimi panašus į Lietuvos: „Tačiau estai gynybos sektorių finansavo nuosekliau, todėl ir jų galimybės atnaujinti techniką buvo kur kas geresnės. O mūsiškiai per krizę jokių naujų įsigijimų negalėjo daryti. Kaip kariškiai kalbėdavo, to vieno procento iš biudžeto net nepakako esamiems pajėgumams išlaikyti. Taigi klausimas, ar per krizę mes nesumažinome savo galimybių stebėti oro erdvę, ar neatsirado „skylių“, potencialių landų.“

T.Janeliūno nuomone, tą patį aiškinasi ir Rusija, o padažnėję Rusijos vykdomi mūsų oro erdvės pažeidimai yra tikslingai nukreipti informacijai rinkti, sužinoti, kur yra mūsų silpniausios vietos: „Juk jie per tokius pažeidimus sužino, kada ir ką mes užfiksuojame, per kiek laiko sureaguojame.“

D.Užkuraitis pabrėžia ir dar vieną regiono valstybių skirtumą, apie kurį per daug atvirai kalbėti nevalia. Tai susiję su vadinamąja valstybės ambicija stebėti oro erdvę tam tikrame aukštyje. „Galima stebėti 50 metrų, bet tada reikės daugiau trumpo nuotolio radarų. Jeigu pasitenkinsi 300 m, radarų prireiks mažiau, bet padidės rizika, kad tam tikra erdvės dalis bus nematoma. Lietuva irgi turi nacionalinę ambiciją, bet ji pažymėta grifu „neviešinti“, – atskleidžia D.Užkuraitis, primindamas, kad šioje ir kitose su oro gynyba susijusiose srityse didesnes ambicijas įgyvendinti labai padeda su įstojimu į NATO atsiradę nauji finansavimo ištekliai.

NATO suneštinis

Dar svarbesnė oro gynybos grandis – NATO lygis. Jame naudojamos priemonės, kurios ne tik valstybei, bet ir visam mūsų regionui būtų finansiškai nepakeliama našta. Šios priemonės – visų NATO valstybių „suneštinis“. Pavyzdžiui, tokia yra AVAKS (angl. „Airborne Warning And Control System“) – įspėjamoji ir kontrolinė oro sistema, paremta aukštai skraidančiais žvalgybiniais lėktuvais.

„Viešojoje erdvėje dažnai keliamas klausimas, ar turėsime ilgo nuotolio raketų, pavyzdžiui, amerikiečių zenitinių raketų kompleksus „Patriot“, kurie viršija net regioninio lygio galimybes“, – pavyzdį pateikia D.Užkuraitis, atkreipdamas dėmesį, kad „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių Lenkijoje buvo dislokuotos dar 2009 m., o Lenkijos ir JAV sutartis dėl to buvo pasirašyta metais anksčiau, per patį Rusijos ir Gruzijos karą.

Ar tokių sistemų dislokavimas, pavyzdžiui, Lietuvoje nesukeltų nepageidaujamos Rusijos reakcijos? Ko gero, tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į Lenkijoje dislokuotus „Patriot“ buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Ar jos įveiktų „Patriot“? Karo ekspertų nuomone, jei lyginsime amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nebus. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos nuo galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų tipų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą, ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Tad vienas svarbiausių NATO efektorių tikslų – užtikrinti, kad į NATO oro erdvę nepatektų ne tik orlaiviai, bet ir raketos, įskaitant ir balistines. Nors tai labai didelės ambicijos, pasaulio pavyzdžiai įrodo, kad tai nėra neįmanoma.

„Tokią ambiciją yra realizavęs Izraelis, kuris disponuoja geriausia pasaulyje apsauga nuo žemai skrendančių raketų ir kitų sviedinių, taip pat yra beveik realizavęs apsaugą nuo balistinių raketų, nors toks taikinys reikalauja ypatingų pajėgų“, – pavyzdį pateikia A.Plokšto.

Jo teigimu, sunkiausias gynybos uždavinys – balistinės ir manevruojančios raketos, o baisiausias – jų derinys: „Blogiausias scenarijus, kai tokios raketos iššaunamos kartu. „Iskander“ kaip tik dvi tokias turi, ir jeigu rimtai užsimos, tai viena skris iš viršaus, o kita iš šono. Tada apsiginti bus jau tikrai didelis iššūkis.“

Žinoma, taikiniai turi būti verti tokių išlaidų, tačiau žinant, kad rusai pirmiau šaudo, o paskui susigriebia, kad, žiūrėkite, raketos baigėsi, juokauti gyvendami taip arti balistinių raketų negalime.

D.Užkuraitis papildo, kad galima investuoti į gynybą visą Lietuvos biudžetą, bet efekto gali ir nebūti. Tačiau veikiant racionaliai, investuojant ne tik į aktyvią gynybą, bet ir pasyvią – maskavimą, dalinių perdislokavimą, manevravimą, kad taikinys taptų sudėtingas, galima pasiekti puikių rezultatų.

„Pirmiausia reikia stengtis, kad priešininkas taikinio negalėtų aptikti, o jei jau jis iššovė, svarbiausia – nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje, kad nors dalis padalinių išliktų“, – apie racionalius sprendimus realaus pavojaus akivaizdoje pasakoja pulkininkas.

Na, o ar apskritai racionalu savo šalies teritorijoje dislokuoti ilgo nuotolio oro erdvės gynybos bateriją ar padalinį? Juk nuogąstaujama, kad jis pats tampa potencialiu taikiniu. D.Užkuraitis to neneigia: „Toks dalinys neabejotinai atsidurtų priešininko prioritetų sąraše. Akivaizdu, kad tai būtų taikinys ir jį patį reikėtų ginti.“

Vis dėlto tai nėra priežastis tokio dalinio nedislokuoti. „Tai filosofinis klausimas, kas kainuoja brangiau: turėti savo brangias pajėgas, kurių priešui neapsimoka užpulti, ar jų neturėti, o po šimto metų suskaičiuoti, ar ką praradome užpuolimo atveju“, – svarsto A.Plokšto.

Gudriausi – bepiločiai

Realesne grėsme nei raketų ataka karo ekspertai šiandien vis dėlto laiko palyginti naują ginklą – bepiločius orlaivius. Pasak specialistų, jie beveik nepalieka pėdsakų, o turimi radarai nebuvo konstruojami taip, kad aptiktų tokius mažus taikinius. Kita vertus, net jei ir būtų galimybė juos aptikti, turėtų egzistuoti efektorius, galintis tokį bepilotį numušti. Juolab kad kyla ir ekonominis klausimas – ar apsimoka milijoną dolerių kainuojančią raketą paaukoti tūkstančio dolerių nekainuojančiam bepiločiam lėktuvui numušti.

D.Užkuraitis tikina, kad kartais apsimoka: „Jeigu priešo bepilotis orlaivis koordinuoja artilerijos ugnį, tai neiššovus į jį milijoną kainuojančios raketos savų pajėgų nuostoliai gali būti labai dideli. Juo labiau kad žmogaus gyvybės negali įvertinti pinigais.“

Galima pasiguosti, kad bepiločių orlaivių susekimo ir neutralizavimo spraga egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarp NATO valstybių daugiausia į šios problemos sprendimą yra investavę amerikiečiai, bet galutinės išeities net ir jie nėra radę.

„Tai taktinis klausimas. Yra įvairių būdų pasiekti efektą. Bepiločius lėktuvus galima numušti, galima elektromagnetinėmis bangomis nutraukti jų valdymą, galima tą valdymą perimti. Yra valstybių, kuriančių lazerinius ginklus, kuriais tokie orlaiviai būtų sudeginami“, – dėsto A.Plokšto.

Ir patys bepiločiai yra labai skirtingi. Vieni iš už kampo „pažiūrės“, ar tavęs ten nėra, kiti skrenda aukščiau negu lėktuvai ir sugeba stebėti kitas valstybes. „Šiandien tai didelis iššūkis, ir negalima pasakyti, kuris efektorius yra pats geriausias šiai problemai spręsti“, – pripažįsta D.Užkuraitis.

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad šioje srityje Lietuva turi visai neblogų galimybių pasitelkti savo mokslą ir sukurti ne tik bepiločių orlaivių stebėjimo ir neutralizavimo sistemas, bet galbūt ir savo sunkiai aptinkamą bepilotį orlaivį. „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su MITA, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kur dabar vyksta konkursas, – norime, kad nacionaliniai gamintojai sukurtų sunkiai aptinkamo orlaivio prototipą. Vėliau galbūt galėsime kalbėti apie mūsų mokslinio techninio potencialo panaudojimą kuriant priemones priešininko bepiločiam orlaiviui sunaikinti, pasitelkiant tą patį lazerį ar mikrobangų prietaisą“, –  apibendrina D.Užkuraitis.

NATO oro policijos misija – tikras išsigelbėjimas

Kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko komentaras

NATO užtikrina minimalų oro policijos misijos poreikį Baltijos valstybėse. Be to, šalia egzistuoja vadinamosios „Assurance Measures“ – patikinimo priemonės. Tai Velso susitikimo pagrindu priimti nutarimai, kad reikia sustiprinti Baltijos šalių oro erdvėje vykdomą oro policijos misiją. Paprastai sakant, tai savanoriškai sąjungininkų generuojami pajėgumai atgrasymui užtikrinti.

Rugpjūtį, kai savo misiją baigs Italijos pajėgos, mūsų padangėje misiją vykdys 8 naikintuvai, tačiau tai nereiškia, kad šis skaičius nedidės: viskas priklausys nuo to, kaip mums pavyks susitarti su partneriais – kitomis 27 valstybėmis.

Dar vienas dalykas, kad dažnai oro policijos misija painiojama su oro erdvės gynyba ir kontrole. Oro policijos misija – išimtinai taikos metu vykdoma misija. Jeigu situacija keistųsi, atsirastų išorės iššūkių,  pradėtų veikti NATO Baltijos šalių gynybos planai. Atsiradus tokiam pavojui NATO pajėgų kontingentas Baltijos šalyse būtų stiprinimas tiek, kiek reikia ir kiek numatyta operaciniuose planuose.

Na, o savų naikintuvų įsigijimo klausimas keliamas jau seniai. Lietuva viena gal ir nepajėgtų to padaryti, nes tai labai brangu. Bet mes tai galime daryti su savo Baltijos partneriais. Apie tai jau ne kartą diskutavome prieš metus ir prieš dvejus. Kai baigėsi vienas oro policijos ratas, sprendėme, kaip pasielgti: ar kooperuotis su kitomis Baltijos šalimis ir išlaikyti vieną eskadrilę – 12 lėktuvų, ar toliau prašyti NATO pagalbos. Vyko daug konsultacijų. NATO mums patarė, nes tai yra labai brangūs projektai, kad galbūt verta išlaikyti kitus prioritetus, o NATO sudarys grafiką, pagal kurį mūsų oro erdvėje patruliuos kitų šalių partnerių pajėgos.

Kol kas taip ir yra, bet diskusija tebėra atvira. Iki 2020 m. ši problema neegzistuoja, nes oro policijos misijos vykdymas numatytas keleriems metams į priekį.

Tik trys JAV sausumos kariuomenės brigados tinka hibridiniam karui – toks vertinimas išsakytas CNN komentarų sraute, pasipylusiame po Rusijos oro antpuolių Sirijoje. Kaip tiksliai išmatuoti Amerikos pasirengimą kariniams iššūkiams – konvenciniams, nekonvenciniams, branduoliniams?

Arūnas BRAZAUSKAS

Valstybių karinis potencialas pirmiausia vertinamas pagal išlaidas gynybai. Žinoma, už pinigus galima chaotiškai prisipirkti ginklų – kurti brangių ginklų kolekciją be jokio plano. Taip nutiko Irane dar valdant šachui Mohammadui Reza Pahlavi (nuverstas 1979 m.).

Kas vertina ir kaip?

Ginklavimosi išlaidų vertinimas nėra paprastas. Autoritetingais laikomi Londono tarptautinio strateginių tyrimų instituto (angl. IISS) ir Stokholmo tarptautinio taikos tyrimo instituto (SIPRI) vertinimai. Šių įstaigų pateikiami karinių biudžetų duomenys skiriasi, nors ir nedaug.

Klaidina ne vien neišmanėliai ar žiniasklaida, bet ir politikai. JAV prezidentas Barackas Obama šįmet suglumino žinovus viešai pareikšdamas, kad Iranas skiria gynybai 30 mlrd. JAV dolerių per metus. Ir CŽV, ir IISS, ir SIPRI nurodo gerokai mažesnius skaičius – nuo 14 iki 17 mlrd. dolerių. Žinoma, prezidentas galėjo nusišnekėti dėl politinių priežasčių, o ne dėl neišmanymo.

Iš pateiktų IISS duomenų matome, kad žinovų nurodytos Irano karinės išlaidos daugiau nei keturis kartus mažesnės už jo kaimynės bei didžiausios priešininkės – Saudo Arabijos.

Panaši išlaidų proporcija Iraną sieja su Rusija, kuri dabar taikosi Iranui į sąjungininkes. Rusijos ir Saudo Arabijos kariniai biudžetai 2014 m. buvo apylygiai – atitinkamai 70 mlrd. ir 80,8 mlrd. dolerių. Tik Saudo Arabijos našta buvo santykinai didesnė – šalis skyrė gynybai apie 10,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP);  Rusija – apie 4 proc. BVP.

2015 m. Rusija trūktelėjo į priekį – padidino karines išlaidas iki 81 mlrd. dolerių. Apskritai pagal 2011–2020 m. ginklavimosi programą Rusija ketina išleisti 705 mlrd. dolerių. Karinių finansų ir ginkluotės pasaulis labai dinamiškas – šalių potencialą reikia įvertinti kasmet.

Didžiausias dangaus kūnas

Grafiškai pavaizduotos JAV karinės išlaidos panašios į Saulės sistemos schemą, kurioje milžiniška centrinė žvaigždė užgožia kitus šviesulius. Nepaisant to, Amerikoje nuolat svarstoma, ar tam tikros karinės sritys pakankamai finansuojamos.

Pavyzdžiui, šįmet JAV jūrų pėstininkų vadovybė ėmė rengti planus, kaip panaudoti sąjungininkų laivus pristatant nedideles amerikiečių pajėgas į karštus pasaulio taškus, mat Amerikos karinio laivyno tam nepakanka.

Keli dideli desanto laivai su kovai pasirengusiais jūrų pėstininkais nuolatos budi jūroje – spalio 1-ąją budėjo trys tokių laivų grupės. Bet siekiant sutaupyti išteklių tariamasi su sąjungininkais dėl menkesnių užduočių. Svarstoma apie maždaug kuopos dydžio pajėgų ir kelių sraigtasparnių plukdymą, jeigu, tarkime, prireiktų evakuoti amerikiečius iš kokios nors Afrikos valstybės ar kito pasaulio taško.

JAV tariasi su Ispanijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos laivynų štabais. Kas tai: kooperacija, optimalaus sprendimo paieškos ar nepriteklius? JAV šiuo metu turi 30 desanto laivų, nors atsižvelgiant į galimus karinius poreikius reikėtų dar aštuonių. Dėl riboto biudžeto juos pastatys tik per 13 metų.

Nors kai kas mano, kad JAV karines išlaidas galima pavaizduoti nuolat kylančia kreive, taip nėra. Išlaidos didinamos ar mažinamos pagal poreikius. „The Washington Post“ duomenimis, 2017 m. planuojamas karinis biudžetas, įvertinus infliaciją, bus maždaug 50 mlrd. dolerių didesnės nei 1952 m., kai vyko Korėjos karas.

Akivaizdu, kad prieš 60 metų karinis biudžetas dėl menkesnės ūkio apimties slėgė šalį gerokai labiau. 1952 m. JAV karinės išlaidos prarijo apie 15 proc. BVP, baigiantis Antrajam pasauliniam šalis atiduodavo jo reikmėms iki 37 proc. BVP. Užtat šiuo metu gynybai išleidžiama tik apie 3,5 proc. BVP.

Pasibaigus Korėjos karui Amerikos karinis biudžetas per kelerius metus sumažėjo 41 proc., Vietnamo karo metu išlaidos didėjo, bet jam pasibaigus biudžetas 1968–1974 m. traukėsi 33 proc. Permainos SSSR ir šaltojo karo pabaiga vėl paaugusį biudžetą  1984–1998 m. sumažino 36 proc..

2008 m. atėjusi į valdžią B.Obamos administracija užsibrėžė sumažinti karines išlaidas 31 proc., tačiau planus teko koreguoti, atsižvelgiant į padėtį Afganistane ir Artimuosiuose Rytuose. 2013 m. JAV išleido gynybai 7,8 proc. mažiau nei 2012 m., tačiau teikiant paraišką 2015-iesiems kariškiai pareikalavo 7,7 proc. prieaugio bazinėms išlaidoms (technikai įsigyti, jai palaikyti, algoms mokėti). Priežastys akivaizdžios – Rusijos agresija Ukrainoje ir islamistų aktyvėjimas.

Analizuojant JAV karines išlaidas verta žinoti, kad mokesčių mokėtojų švietimu besirūpinantys ekspertai duomenų skaičių išplečia.

Antai 2014 m. JAV gynybos departamento bazinės išlaidos sudarė 496 mlrd. dolerių. Su išlaidomis karinėms operacijoms užsienyje biudžetas siekė 586,9 mlrd. dolerių. Pridėjus išlaidas branduolinėms pajėgoms (18,6 mlrd. dolerių), veteranams, taip pat išeitines išmokas (151,3 mlrd. dolerių), palūkanas (76,3 mlrd. dolerių – mat valstybė dengia biudžeto deficitą skolintomis lėšomis), taip pat žvalgybos ir šalies apsaugos nuo teroristų išlaidas, pernykštis karinis biudžetas sudarytų 967,9 mlrd. dolerių.

Šįmet pagal minėtas sritis planuojama išleisti 1009,5 mlrd. dolerių. Šie skaičiai, atskleidžiantys, kiek mokesčių mokėtojui realiai kainuoja jo saugumas, įskaitant ir ginkluotąsias pajėgas, sudėlioti iš oficialių duomenų, tačiau kalbėdami apie išlaidas gynybai pareigūnai ignoruoja dalį dedamųjų.

Iš to trilijono su trupučių dolerių kažkiek skiriama trims brigadoms, kurios pasirengusios dalyvauti hibridinių kovų kariniame bare – kovoti su teroristais ir partizanais miestuose, kur civiliai teroristų naudojami kaip gyvieji skydai. Kiti hibridinių kovų barai ne kariniai – propaganda, kibernetinė erdvė, ekonomika: kariniame biudžete atsispindi tikrai ne viskas.

Taupymas ir degradacija

IISS duomenimis, viso pasaulio karinės išlaidos po trejų metų mažėjimo pernai jau didėjo 1,7 proc. Tačiau Europos šalių (išskyrus Rusiją) gynybos išlaidų kreivės  nuo 2008 m. leidosi žemyn.

2014 m. Europos karinės išlaidos, palyginti su 2010 m., buvo 8 proc. mažesnės. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys išlaidas didino (NATO nepriklausančios Suomija, Švedija), NATO narės Vokietija, Didžioji Britanija mažino. Pastaroji – iš penketo valstybių, išleidžiančių gynybai ne mažiau kaip 2 proc. BVP (kitos NATO „pirmūnės“ – Estija, Graikija, JAV ir Lenkija).

2013 m. NATO narės išleido gynybai 968 mlrd., 2014 m. – 942 mlrd., 2015 m. – 892 mlrd. dolerių. Apskritai NATO išlaidos yra smukusios žemiau 1,5 proc. BVP.

Vakarų kariniai ekspertai, stebėdami JAV ir jų sąjungininkių gynybos išlaidų absoliutų bei santykinį mažėjimą, guodžiasi, kad Vakarų pranašumas – karinių specialistų, štabų, galiausiai ginkluotųjų pajėgų kovinė parengtis. Būtent tai reikia išsaugoti, jeigu Vakarai nori išlikti strategiškai pranašesni.

„The Heritage Foundation“ šįmet pateiktame JAV karo aviacijos vertinime teigiama: jeigu dalinio lakūnai 60 dienų neskraido, nedalyvauja pratybose, toks dalinys išeina iš rikiuotės. Reikia treniruotis nuo pusmečio iki metų, kad būtų pasiektas ankstesnis parengties lygis.

Jeigu sustoja nuolatiniai lėktuvų priežiūros ir remonto darbai, aptarnaujančio personalo darbo kokybei ir našumui atkurti gali prireikti poros metų.

"Scanpix" nuotr.

Rusija naudoja socialinės medijos trolius, kad paveiktų Europos šalių politiką, rašo “The Guardian”.

Janio Sartso senelis rusų buvo išvežtas į Sibirą. Jo žmonos teta – net du kartus buvo deportuota iš Latvijos – 1946 m. ir 1949 m. Pats J.Sartsas, kuris dabar yra NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centro Rygoje vadovas, puikiai atsimena eiles prie maisto parduotuvių Sovietų Sąjungoje. “Dešros galėjai paragauti tik kartą per mėnesį”, – teigia jis.

Tai naujas Rusijos ginklas – armija blogerių, kurie dieną ir naktį pildo internetą komentarais, kurie palankūs Rusijai.

J.Sartsas nemato logiškos priežasties, kodėl Rusija užpultų Latviją, kaip ji tai padarė su Gruzija ir Ukraina. Bet tai nėra neįmanoma, pripažįsta jis. Neseniai NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centras atliko tyrimą, kurio išvadose teigiama, kad Latvijoje vyksta “grobuoniškas informacinis karas”, bet jo pasekmės paliečia ženkliai daugiau šalių.

Tyrimo metu buvo išanalizuota 200 tūkst. komentarų, parašytų 2014 m. liepos 29 – rugpjūčio 5 d.  pagrindiniuose trijuose Latvijos internetiniuose portaluose. 1,45 proc. jų – parašyti taip vadinamų “hibridinių trolių”. Tai naujas Rusijos ginklas – armija blogerių, kurie dieną ir naktį pildo internetą komentarais, kurie palankūs Rusijai. Tačiau prie atskirų straipsnių – daugiau nei pusė komentarų sudarė šie troliai (išaiškinti pagal IP adresus ir gramatikos klaidas komentaruose).

Troliai skleidžia istorijas ir taip manipuliuoja internetinės paieškos sistemomis.

Išskirtos penkios trolių grupės: “JAV sąmokslininkai”, t.y. tie, kurie visur įžvelgia Amerikos ranką; “bikini troliai”, t.y. tie, kurie savo komentarus iliustruoja jaunų merginų nuotraukomis ir mandagiai prašo permąstyti savo požiūrį; “agresyvūs troliai”, kurie siekia, kad žmonės pasipiktintų ir nebeskaitytų internete;  “Wikipedia” troliai”, kurie redaguoja internetinius puslapius Rusijos naudai; “troliai prisegtukai”, kurie nuolat dalinasi nuorodomis į Rusijai palankius straipsnius ir video įrašus.

Nors bendras Kremliaus trolių skaičius atrodo nelabai įspūdingai, tačiau jie yra “klijai” daug platesniam projektui.

Jei ieškosite kažko apie Ukrainą, tikėtina, kad 10 pirmųjų paieškos rezultatų bus prokremliškos nuorodos.

Kremliaus išlaikomi televizijos kanalai, rusiški laikraščiai kuria ir platina istorijas sukurtas Maskvoje, nevyriausybinės organizacijos, irgi išlaikomos Rusijos, siūlo šioms istorijoms “ekspertus”, istorijų “patvirtinimus” ir t.t. Tuo metu troliai skleidžia šias istorijas ir taip manipuliuoja internetinės paieškos sistemomis.

“Jei ieškosite kažko apie Ukrainą, tikėtina, kad 10 pirmųjų paieškos rezultatų bus prokremliškos nuorodos”, – teigia NATO komunikacijos ekspertė Sanda Svetoka.

“Mes turime suprasti strategijas, metodus, taktikas ir iš to sukurti gebėjimą pasipriešinti, atsakyti, laimėti ir apginti mūsų visuomenes, mūsų žmonių širdis ir protus, mūsų vertybių sistemas, mūsų visuomenių gyvenimo būdą”, – kalba J.Sartsas, turėdamas omeny ne tik Latviją. Mat Baltijos valstybėse išbandytus būdus Rusija pradeda naudoti ir kitose šalyse. Kremliaus ambicijos neturi ribų.

“Jie kuria tinklą, kurį galėtų kontroliuoti. Tai jie jau bandė panaudoti Vokietijoje (panaudodami pabėgėlių temą), kad labai rimtai sutrikdytų politinį procesą. Angela Merkel buvo nepalenkiama sankcijų pratęsimo Rusijai rėmėja”, – pridūrė J.Sartsas.

Ar Rusija taip bandė spausti A.Merkel? “Jei tai būtų buvusi tik bausmė, tuomet viskas gal ir nieko tokio, bet tai buvo patikrinimas, ar jie gali sukurti problemas ir sąlygoti politinius pokyčius Vokietijoje”, – atsako ekspertas

“Jie naudoja rusakalbius, socialinę mediją, bandydami sukurti trikdžius. Pasitelkia kraštutinių dešiniųjų naratyvą ir jį išnaudoja…”, – priduria J.Sartsas.

Jie kuria tinklą, kurį galėtų kontroliuoti. Tai jie jau bandė panaudoti Vokietijoje.

Jis taip pat pažymi, kad kitos Vakarų valstybės, tarp – jų Didžioji Britanija, irgi negali jaustis saugios. J.Sartsas priminė, kaip britų leiboristų lyderis Jeremy Corbynas pasirodė Kremliaus kontroliuojame kanale “Russia Today”: “Jis turėtų suprasti, kam yra skirta “Russia Today” ir jos tikslas – įtaka. Žiūrint pro politiko akinius galima džiaugtis galimybe pasirodyti, bet kartu taip legetimizuojamas šis kanalas ir tai gali panaudota prieš jus bet kada, nes tai, ką jie daro, nėra objektyvi žurnalistika”, – teigia ekspertas.

NATO centre dirbantis britas leitenantas pulkininkas Simonas Westas ant žemėlapio rodo, kokios šalys jau susilaukė Rusijos informacinių atakų: Švedija ir Suomija “mušama” dėl  tariamo iš Rusijos įvaikintų vaikų seksualinio išnaudojimo. Baltijos šalyse – Rusija veikia ypač aktyviai. “Kartais man atrodo, kad aš tai įsivaizduoju. Bet kai važiavau į biurą šiandien, muziką radijo grotuve pakeitė Rusijos naujienų programa”, – pastebi jis.

Ukraina, tuo metu, pavirto “korumpuota nacių valstybe”.

Gruzijoje, kurioje Rusija kas kelias savaites paslenka sieną 50 metrų, Kremliaus propaganda švenčia pergalę – ši šalis vadinama  “nenuspėjama”, be aiškių sienų ir dėl to galinti įtraukti NATO į karą, jei prisijungs prie aljanso.

Toliau – Britanija. “Nigelis Farage’as (euroskeptikas – red. past.) dažnai pasirodo “Russia Today” eteryje. Žinoma, ne taip dažnai, kaip George’as Galloway (kairysis britų politikas – red. past.) – klasikinis naudingas idiotas”, –  kalba S.Westas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Saugumo klausimas jau porą metų neišnyksta iš aktualiosios Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) darbotvarkės. Šiandien apie jį vis dažniau kalbama iš praktinės pusės, nors iki Krymo aneksijos, sujaukusios visą saugumo situaciją regione, šis klausimas buvo nagrinėjamas labiau hipotetiškai. Bet Rusijos agresija prieš Ukrainą aiškiai pademonstravo, jog Kremliaus veiksmai šiandien yra neprognozuojami, todėl verta svarstyti ir ruoštis įvairiems scenarijams, susijusiems su globalia Europos saugumo architektūra.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Aktualiems saugumo klausimams buvo skirta ir tarptautinė konferencija „Hibridinės grėsmės Baltijos jūros regione: visuomenės atsparumo didinimas“, įvykusi kovo pradžioje Lietuvos Seime. Joje perskaityti pranešimai leido susidaryti gana aiškų mūsų regiono saugumo grėsmių ir galimybių vaizdą. Šiame straipsnyje bus bandoma struktūriškai nubraižyti probleminių regiono klausimų paveikslą ir jį aptarti.

Aiškus grėsmės šaltinis

Nelieka jokios abejonės, kad esminis grėsmės šaltinis regione yra Rusija. Jos geopolitiniai žaidimai tampa aiškiu destabilizacijos veiksniu. Šiandien jau pripažįstama, kad dar 2008 metais nuskambėjęs pirmas grėsmingas signalas – Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas Pietų Osetijos teritorijoje – buvo neapdairiai ignoruojamas ir dabartinė situacija yra to tarptautinės bendruomenės abejingumo pasekmė.

Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t.y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų visas Baltijos šalis nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.

Rusija šiandien vertinama tiek kaip galimo konvencinio, tiek kaip nekonvencinio (arba kitaip sakant – hibridinio) karinio pavojaus šaltinis. Šios valstybės pradėta kariuomenės modernizacija, kurią buvo planuota užbaigti iki 2020 metų modernizuojant apie 70 proc. visų Rusijos karinių pajėgumų, byloja apie galimą Kremliaus pasirengimą globaliam kariniam konfliktui.

Kita vertus, šiandien sunku pasakyti, ar Maskvai iš tikrųjų pavyks įgyvendinti suplanuotą kariuomenės modernizavimo programą. Pakišti tam koją gali sudėtinga ekonominė situacija, kurią lėmė kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos ekonominės sankcijos.

Sudėtingas regionas

Realios grėsmės akivaizdoje kyla klausimas dėl galimybės apginti Baltijos šalių regioną, t.y. rytinę tiek Europos Sąjungos, tiek NATO sieną. Pažymima, jog geografinė Baltijos šalių padėtis daro šį uždavinį kiek komplikuotą. Prognozuojama, kad konvencinio (ir galimo nekonvencinio) Rusijos susidūrimo su NATO aljansu atveju Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t.y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų Lietuvą (ir visas Baltijos šalis) nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.

Kazimiero Pulaskio fondo (Fundacja im. Kazimierza Pułaskiego) vadovas Zbigniewas Pisarskis prisipažino, kad daugumoje strategijų, kuriamų Lenkijoje Rusijos ir NATO konfrontacijos atvejui, kaip prielaida įtvirtinamas Baltijos šalių regiono praradimas, o esminiu klausimu tampa ne partnerių išlaisvinimas, bet Lenkijos teritorinė gynyba.

Jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė.

Tuo atveju, jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė. Tai svarbus klausimas ne tik Baltijos valstybių, bet ir pačios Lenkijos saugumo kontekste. Baltijos jūra atveria kelią potencialiai karinei pagalbai ne tik iš NATO valstybių Vokietijos ir Danijos, bet ir iš oficialiai neutralios Švedijos. Pasak Karališkosios Švedijos karo mokslų akademijos nario dr. Mike Winnerstigo, Stokholmas anksčiau yra deklaravęs, kad agresijos prieš kitas ES valstybes atveju neliks nuošalyje, tačiau problema, eksperto teigimu, yra ta, jog Švedija (kaip ir daugelis kitų ES šalių) per kelis pastaruosius dešimtmečius yra gerokai sumažinusi savo karinius pajėgumus. Šiandien, po Krymo užgrobimo, kuris, pasak M. Winnerstigo, tapo šaltu dušu jo valstybei, ankstesnis kariuomenės mažinimas vertinamas kaip didelė klaida.

Baltarusijos veiksnys

Žiūrint į Baltijos šalių regiono padėtį negalima ignoruoti ir dar vienos valstybės – Baltarusijos – veiksnio. Deja, bet čia Lietuvai, Latvijai ir Estijai irgi nėra priežasčių nusiteikti optimistiškai. Nors Ukrainos atveju Baltarusija demonstratyviai išsaugojo neutralumą, vargu ar ji turėtų galimybę likti nuošalyje nuo globalaus Rusijos ir NATO konflikto.

Baltarusija jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio.

Baltarusijos politinės analizės ir prognozės centro analitikas dr.Pavelas Usovas pažymi, kad pagrindine problema išlieka tai, jog Baltarusija yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Taip pat vargu ar kas nors šioje situacijoje galėtų pasikeisti, kol ši valstybė yra valdoma dabartinio autoritarinio režimo. Esminė problema yra ir tai, kad Rusijos įtakoje atsidūrė ne vien politinis šalies elitas, bet ir visa visuomenė. Pasak P.Usovo, šalyje beveik nėra pilietinių organizacijų, kurios galėtų priešintis Rusijos įtakai, o prorusiškoms organizacijoms leidžiama veikti gana laisvai ir plačiai. Kaip pastarųjų struktūrų pavyzdį P.Usovas pateikia vadinamuosius patriotinius klubus, glaudžiai susijusius su Stačiatikių bažnyčia, ugdančius jaunimą dabartinės Rusijos ideologijos dvasia, ruošiančius jį „kovai su fašistais“.

P.Usovas taip pat akcentuoja glaudžią Baltarusijos ir Rusijos kariuomenių sąsają, kurią lemia ne tik dažnos bendros karinės pratybos, bet ir tai, kad nemažai Baltarusijos kariuomenės karininkų yra baigę karo mokslus Rusijoje. Atsižvelgdamas į tai, ekspertas daro išvadą, kad jo valstybė jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. „Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio“, – teigia P.Usovas.

"Scanpix" nuotr.

Nepakankamos investicijos

Apibrėžtoje situacijoje Baltijos valstybių saugumo klausimas natūraliai išlieka Lietuvos, Latvijos ir Estijos reikalas. Sutariama, kad Baltijos valstybės turi stiprinti savo karinius pajėgumus, ieškoti modelių, kurie leistų kurį laiką apsiginti agresijos atveju (galbūt pasitelkus Izraelio ir kitų mažų valstybių pavyzdį). Žinoma, šiandien, žiūrint į pastaruosius dešimtmečius, saugumo klausimo svarba Baltijos šalyse suprantama aštriausiai, o idealistinį požiūrį į gynybą pagaliau pakeitė realistinis. Tačiau, užsienio ekspertų manymu, to, ką daro Baltijos valstybės, vis dar nepakanka jų saugumui užtikrinti.

Sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą.

JAV analitinio centro „The Jamestown Foundation“ prezidentas Glenas Howardas kritikuoja Lietuvą ir Latviją dėl pernelyg menkų investicijų į gynybą. Jis primena, jog tarp trijų Baltijos valstybių tik Estija skiria šiai sferai rekomenduojamus 2 proc. BVP. „Labai sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą“, – pažymi G. Howardas.

Išvados

Pateikta apžvalga tikrai nenuteikia optimistiškai. Tiesa, yra dar keli aspektai, kuriuos būtina paminėti. Pirmiausia, aptartoje situacijoje iš esmės kalbama apie konvencinio susidūrimo tarp Rusijos ir NATO grėsmę. Tačiau galima suabejoti, ar Rusija ryžtųsi tokiam susidūrimui – pirmiausia dėl aiškios Rusijos ir NATO karinių pajėgumų asimetrijos ne Maskvos naudai. Taip pat galima prisiminti, kokia iš esmės atsargi ir nerangi buvo Rusijos reakcija į incidentą su jos bombonešiu „Su-24“, kurį numušė NATO narė Turkija.

Labiau tikėtina, jog potencialiai agresijai prieš Baltijos šalis Kremlius gali pasirinkti vienokią ar kitokią hibridinio karo formą. Tačiau tokiu atveju Rusijai teks veikti itin slaptai ir atsargiai. Be to, ir konflikto Donbaso regione rezultatai rodo, kad hibridinio karo priemonės negarantuoja norimo rezultato.

Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.

Numanoma, kad Maskva Rytų Ukrainoje pasiekė kur kas mažiau, nei tikėjosi iš pat pradžių. Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, jog šiandien hibridinis karas jau nėra tokia naujiena kaip prieš kelerius metus. Čia galima prisiminti, kad dar 2014 metų pavasarį Estijos kariuomenės vadas Riho Terras taip apibūdino būtiną Estijos taktiką hibridinio karo atveju – „nužudyti pirmą pasirodžiusį „žaliąjį žmogeliuką“, ir tada kiti neateis“.Tad galima teigti, jog Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.

Atsižvelgiant į visa tai, esminė išvada šiuo atveju gali būti tik viena – ruošiantis atremti tiek konvencinę, tiek nekonvencinę agresiją, Baltijos šalims būtina pasitikėti savo jėgomis (ir siekti, kad tos jėgos būtų adekvačios kylančiam pavojui). Tarp esminių uždavinių turi būti ir strateginių krypčių, kurios leistų sulaukti sąjungininkų pagalbos, kontrolės išsaugojimas. Dabartiniame etape taip pat verta kruopščiai analizuoti ir adaptuoti geriausius pasaulyje mažų valstybių gynybinių strategijų pavyzdžius. Kitaip sakant, pats laikas prisiminti dar senovės romėnams žinomą tiesą: norint taikos būtina ruoštis karui.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 7 d.

"Scanpix" nuotr.

Šiandien, kaip ir 1949 m. NATO, nežada sutriuškinti Rusijos (tuomet SSRS) pajėgų savo pasienyje. NATO grasina, kad bet koks konfliktas išvirs į plataus masto karą, kuris taps neparankus Rusijai. T.y. NATO siūlo atgraso per pažadą eskaluoti konfliktą, rašo leidinyje “The National Interest” gynybos ekspertas Robertas Farley.

Neseniai RAND atlikta Rusijos puolimo prieš Baltijos šalis simuliacija vėl  sugrąžino kalbas apie naująjį  Šaltąjį karą. Simuliacija parodė, kad NATO bus sunku apginti Baltijos valstybes, jei remsis vien konvencinėmis pajėgomis.

Vakarų kariškiai nesitikėjo, kad laimėtų konvencinį karą Europoje prieš Varšuvos pakto valstybes.

Tačiau nuo NATO įkūrimo 1949 m. iki pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vakarų kariškiai nesitikėjo, kad laimėtų konvencinį karą Europoje prieš Varšuvos pakto valstybes. Grubiai tariant, gynybos strategija buvo pasiekti Lamanšo sąsiaurį anksčiau nei Raudonosios armijos tankai. Taip pat NATO planavo panaudoti taktinį branduolinį ginklą, kad pristabdytų sovietus, o tai būtų sulaukę tokio pat SSRS atsako.

Tačiau ši nuostata, kad NATO pralaimės konvencinį karą, visiškai neprieštaravo požiūriui, jog NATO yra reikšminga atgrasant SSRS nuo karo. NATO bet kokiu atveju sukeltų daug galvos skausmo  sovietams: sutriuškinti britų-vokiečių-amerikiečių pajėgas būtų sunkiai nei vien tik Vakarų Vokietijos kariuomenę. Be to, NATO grasinimas išplėsti karo veiksmus kitose pasaulio vietose tik dar daugiau kainuotų sovietams. NATO pranašumas jūroje ir ore būtų triuškinantis veiksnys, net jei sovietai laimėtų Europos fronte. O svarbiausia, Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV paleistų savo branduolines raketas į SSRS. Ir net jei JAV prezidentas atsisakytų Berlyną iškeisti į Niujorką, kitos bloko šalys galėjo panaudoti savo branduolinį arsenalą.

Aviacijos ir sausumos pajėgų puolimai įsiveržiant giliai į sovietų pozicijas turėjo paskleisti paniką priešininko pusėje. JAV karinis laivynas tuo metu turėjo smogti SSRS periferijoms.

Tiesa, po “Yom Kippur” karo 1973 m. NATO atsirado viltis laimėti prieš Varšuvos pakto šalis. Šio konflikto metu per atstumą valdomos raketos sėkmingai panaudotos naikinant gausesnį priešą ir JAV kariškiai pradėjo tikėti, kad gali sustabdyti sovietų puolimą. 1982 m. priėmus “AirLand Battle” koncepciją amerikiečiai dar labiau įtikėjo, kad gali sutriuškinti sovietus. Aviacijos ir sausumos pajėgų puolimai įsiveržiant giliai į sovietų pozicijas turėjo paskleisti paniką priešininko pusėje. JAV karinis laivynas tuo metu turėjo smogti SSRS periferijoms bei laivynui. Šis planas buvo visiškai nesusijęs su jokios NATO teritorijos gynyba ir susitaikyta, kad pradžioje sovietai galėtų okupuoti tam tikras teritorijas.

Rusija gali okupuoti Baltijos valstybes, bet tik už tokią kainą, kuri gerokai viršija šio žingsnio naudą.

Todėl žinant šį istorinį kontekstą nebe taip baisiai skamba pranešimai, kad Rusija gali laimėti karą prieš mažą NATO šalį. Rusiją visą laiką, nebent išskyrus tuoj po SSRS žlugimo, turėjo pajėgumų grasinti NATO savo konvencine ginkluote. O NATO net nebandė kurti konvencinės gynybos planų Baltijos valstybėms, tikėdamasi, kad pakaks tikėjimo įsipareigojimais ir įdirbio atgrasant Sovietų Sąjungą nuo Vakarų Europos puolimo.

RAND karo žaidimas rodo, kad Rusija gali užimti Baltijos valstybes ir galbūt išlaikyti jas tam tikrą laiko tarpą. Tačiau Maskvai tuoj pat teks pradėti mokėti už bet kokį konfliktą, kai NATO pajėgos pajudės į Kaliningradą, Padniestrę ir į kitus Rusijos bastionus. NATO povandeniniai laivai ir lėktuvnešiai smogs stipriai Rusijos laivynui. Raketomis bus sunaikinta didžioji dalis Rusijos aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos.

Trumpai tariant, Rusija gali okupuoti Baltijos valstybes, bet tik už tokią kainą, kuri gerokai viršija šio žingsnio naudą. Taip NATO atgrasė SSRS 1949-aisiais, taip ji atgraso Rusiją ir 2016-aisiais.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Evaldas LABANAUSKAS

Pastarosiomis savaitėmis pasipylė itin daug naujienų, susijusių su saugumo padėtimi Europoje, ypač rytiniame NATO pasienyje. JAV kuria naują Europos saugumo struktūrą, kuri turėtų sutvirtinti NATO vienybę, užtikrinti Vakarų Europos įsitraukimą ir leisti perimti iniciatyvą į Aljanso rankas. Viso to tikslas – atgrasyti Rusiją nuo avantiūrų.

Pradėsiu nuo blogų naujienų ar, greičiau, grėsmingų įspėjimų. Sausio pabaigoje paviešinta JAV karinių pa­­jėgų vadovybės (EUCOM) grėsmių strategi­­ja, kurioje Rusija įvardijama kaip didžiausia grėsmė. Be kita ko, dokumente teigiama, kad šiai grės­­­­mei atremti nėra pasirengta, o besirotuojan­tys daliniai Bal­tijos valstybėse ir kitur NATO ry­tiniame flange turėtų būti pakeisti nuo­latiniais.

Vasario pradžioje gynybos ekspertai iš RAND korporacijos pranešė apie kon­flik­­to Bal­­tijos šalyse modeliavimo rezultatus. Šie ne­guodžia – NATO pažadai neįgyvendinami: Ru­sijos kariuome­­­nė užimtų Taliną ir Rygą per 34–60 valandų. Greitas Baltijos šalių okupavimas la­bai apribotų NATO veiksmus. T.y. kiltų klausimas dėl Tre­čiojo pasaulinio karo, kuriame ga­li būti panaudotas branduolinis ginklas. Kaip elgtųsi NATO sąjungininkai?

Baltijos šalys yra ne­ap­ginamos, jų priėmimas į NATO buvo klaida, o vos tik išvydę „nenugalimuosius“ Rusijos de­san­­tininkus Vakarų sąjungininkai bėgs į krūmus.

Į šį klausimą netruko atsakyti BBC, modeliuodama Didžiosios Britanijos vyriausybės veiks­mus, jei Latvijos rytuose pasikartotų Ry­tų Uk­rainos scenarijus. Dokumentiniame fil­me „Tre­čiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš va­da­vie­tės“ buvę tarptautinės politikos ir saugumo pa­rei­gūnai sprendžia, kaip elgtis Rusijos hibridinės agresijos prieš Latviją atveju.

Tai tikriausiai kiekvieno rytų europiečio koš­­ma­rų išsipildymas: Londono, o ir visos Va­ka­rų Eu­ropos reakcija lėta, nepasitikėjimas ag­re­siją pa­tyrusiu sąjungininku ir bandymas la­biau už­­jaus­ti bei suprasti Putiną, o ne latvius, ga­­liausiai – NATO skilimas ir atsisakymas atsaky­ti Rusijai bran­duoliniu ginklu į jos tokį patį elgesį.

Tiesa, Vašingtonas šiame filme išlieka tas, ku­ris laikosi įsipareigojimų Baltijos šalims, nors gal­­­būt britui ar vokiečiui filme rodomas „jankių“ el­­gesys atrodo beatodairiškai „kaubojiškas“ ir vedantis tiesiai į Trečiąjį pa­sau­linį ka­rą.

Taigi iš šių trijų paminėtų atvejų kaip ir aiškė­ja stereotipinės bei Kremliaus propagandos eks­ploatuojamos tiesos: Baltijos šalys yra ne­ap­ginamos, jų priėmimas į NATO buvo klaida, o vos tik išvydę „nenugalimuosius“ Rusijos de­san­­tininkus Vakarų sąjungininkai bėgs į krūmus.

B.Obamos ad­mi­­nis­tracija nenori sukurti saugumo dilemos, t.y. didindama Rusijos pasienyje pajėgas versti Mask­vą jaustis nesaugiai ir daryti tą patį.

Bet yra ir kita pusė: tiek EUCOM grėsmių įvar­dijimas ir RAND karo simuliacija, tiek BBC filmas siūlo komplikuotos situacijos (Bal­­tijos valstybių geopolitinė padėtis) sprendi­­mo būdus. Konkrečiausiai pasisakė RAND analitikai: už­tektų septynių brigadų, tarp kurių trys šarvuo­tos, ir juos palaikančių aviacijos bei artileri­jos pajėgų įkurdinimo, kad būtų užkirstas ke­­lias greitam Baltijos valstybių užėmimui. Tai kai­nuotų apie 2,7 mlrd. dolerių per metus.

Tą pačią dieną po RAND tyrimo paviešinimo JAV pranešė, kad planuoja skirti 3,4 mlrd. do­le­rių galingumams Europoje stiprinti. Tarsi Die­vui į ausį? Vis dėlto dažnas nusivylė, nes pa­aiš­kėjo, kad šis paketas skirtas Vakarų Eu­ropai.

Oficialus paaiškinimas – ten jau yra būtina in­frastruktūra, o ir susitarimai su Rusija kaip ir galioja. Tarp eilučių – Baracko Obamos ad­mi­­nis­tracija nenori sukurti saugumo dilemos, t.y. didindama Rusijos pasienyje pajėgas versti Mask­vą jaustis nesaugiai ir daryti tą patį. To­kios ginklavimosi varžybos netruktų peraugti į realaus karo scenarijus.

Kita vertus, ar patys amerikiečių karo strate­gai norėtų sukaupti dideles pajėgas kiaurai per­šaudomose Baltijos valstybėse? Blogiausiu at­veju šios dar ir atsidurtų spąstuose (vadinamo­jo Suvalkų koridoriaus galvos skausmas).

Geros žinios – ne tik iš Vašingtono. Pra­ėju­sią savaitę NATO ministrai sutarė, kad rytinėse NATO valstybėse, tarp jų ir Baltijos šalyse, nuo­­lat veiks besirotuojančios Aljanso narių jung­­­­tinės pajėgos. Kalbama apie šimtus ar tūks­­tantį kiekvienoje valstybėje.

Pirminė gy­­nybos linija – Rusijos kaimynystėje esančios vie­tos ir nedidelės, bet visų NATO šalių jungti­nės pajėgos, o už jų – „sunkioji kavalerija“.

Šiuo metu jau turime 150 amerikiečių ka­rių ir keliasdešimt sunkiosios šarvuotosios tech­ni­kos. Žinoma, tokios pajėgos mažai kuo ga­lės pa­­sipriešinti plataus masto Rusijos ata­kai, ta­čiau įvairių šalių karių dalyvavimas to­kiuo­se jun­giniuose ne tik sustiprins NATO ša­lių karių veiksmų koordi­navimą, bet ir mažins paties blo­ko politinio ski­limo tikimybę.

Kitaip sakant, į Rusijos sulaikymą bus įt­rauk­­­tos net ir Maskvos agresyviai politikai abe­­jingos Aljanso šalys. NATO vienybę ir greitą reakciją dar labiau su­stiprins sprendimas duo­ti NATO pajėgų va­dui lei­dimą be politinių dis­ku­sijų suteikti pa­gal­bą jungtiniams daliniams.

Praėjusią savaitę pranešta, kad Didžioji Bri­ta­nija siunčia penkis karinius laivus į Bal­ti­jos jūrą ir tobulina įgūdžius greitai permesti ka­­ri­nes pajėgas kovai ne su „Islamo valstybe“.

Taigi būtų tokia saugumo schema: pirminė gy­­nybos linija – Rusijos kaimynystėje esančios vie­tos ir nedidelės, bet visų NATO šalių jungti­nės pajėgos, o už jų – logistikos ir politinių dis­ku­­sijų nesuvaržyta „sunkioji kavalerija“ su ame­­­rikiečiais priešaky.

Jei tam bus pritarta per NATO viršūnių su­si­tikimą, Eu­ro­po­je bus suformuota visiškai nauja po šaltojo ka­ro saugumo architektūra, kurios tikslas – at­gra­syti Ru­siją nuo bet kokių avantiūrų ir sienų per­brai­žymo.

Koks, esant tokiai situacijai, būtų minėto BBC dokumentinio filmo scenarijus?

Sakykim, NATO ir Latvijos žvalgyba pražiop­­­­so rusišką maskuotę ir Daugpilyje Rytų Uk­­­­­­­­­rainos stiliumi kyla „spontaniški“ Latvijos ru­­sų protestai, kurių metu ginkluoti „žmogaus tei­­sių aktyvistai“ su Rusijos specialiųjų pajėgų eki­puote užima valstybines institucijas.

Vietoj diskusijų NATO šalių sostinėse, ar rei­­kėtų taikyti 5-ąjį Aljanso sutarties straipsnį, be­sirotuojančios NATO pajėgos kartu su Lat­vi­jos kariuomene, palaikomos šarvuotų dalinių, nesunkiai blokuoja Latvijos ir Rusijos pa­sie­nį ir taip atkerta separatistus nuo „humanita­rinės pa­galbos“ iš Rusijos.

Ypač gerai pasirodo italų Alpių šauliai, ku­rie tampa nacionalinėmis Italijos žvaigždėmis, o jų suimti „separatistai“ prisipažįsta esan­tys ne­­­­n­ugalimi Rusijos desantininkai, ku­rie, jų pa­čių žodžiais, pasiklydo grybaudami.

Kremliui belieka du variantai: atvirai pradėti konvencinį karą su NATO vals­­tybėmis ir netrukus sulaukti dar vieno su­triuškinimo arba atsitraukti.

Latviai nesunkiai sutriuškina be palaikymo likusius „sukilėlius“. Kol britai vis dar derina lai­ką, kada susirinkti vadavietėje, JAV vadovaujama sunkioji NATO kavalerija susitelkia ties potencialiais taikiniais: kartu su britų laivynu blokuojamas Kaliningradas, 14-oji Rusijos armijos Padniestrėje vadovybė neatlaikiusi įtampos užgeria, nelinksmos nuotaikos ir Ru­sijos pietinėje karinėje apygardoje.

Kremliui belieka du variantai: atvirai įsitraukti ir pradėti konvencinį karą su NATO vals­­tybėmis ir netrukus sulaukti dar vieno su­triuškinimo arba atsitraukti ir visą kaltę suversti „pasiklydusiems grybautojams“. Visa tai nu­tinka per tas pačias 34–60 valandų.

"Scanpix" nuotr.

Vasario 11-ąją, ketvirtadienį, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paskelbė, jog Aljansas pasiųs karo laivų į Egėjo jūrą, kad padėtų kovoti su neteisėtu žmonių gabenimu. Tokį prašymą diena anksčiau pateikė Vokietija, Graikija ir Turkija.

Apie galimą NATO pajėgų dalyvavimą tvarkantis su pabėgėliais Vokietijos kanclerė Angela Merkel pranešė vasario 8-osios spaudos konferencijoje po susitikimo su Turkijos premjeru Ahmetu Davutoglu. Pasiūlymas panaudoti NATO pajėgas buvo staigmena netgi daugeliui NATO gynybos ministrų, vasario 10-ąją posėdžiavusių Briuselyje.

NATO eskadra kol kas susideda iš trijų laivų: flagmano – Vokietijos karinio transporto laivo „Bonn“, Turkijos fregatos „Barbaros“ ir Kanados fregatos „Fredericton“. NATO pajėgos stebės situaciją, tačiau nevykdys jokių veiksmų prieš laivus, kuriais pabėgėliai iš Artimųjų Rytų plūsta į Europą.

NATO pajėgų įgaliojimai sukėlė klausimų politikams ir karybos ekspertams. Kodėl į Egėjo jūrą pasiųsti laivai su žvalgybine ir kovine įranga, nors pabėgėliai į Europą gabenami mažais laivais, kuriems sulaikyti reikia sraigtasparnių ir greitaeigių katerių? Atsakymą netiesiogiai davė J.Stoltenbergas: operacijos tikslas – rinkti žvalgybinę informaciją.

Be to, NATO pajėgų flagmanas „Bonn“ – didžiausias pagal tonažą Vokietijos karo laivas, skirtas gabenti degalams, maistui. Reikalui esant jis gali vežti humanitarinius krovinius. Per susitikimą su Turkijos premjeru A.Merkel pa­siūlė šiai šaliai techninę pagalbą sprendžiant pabėgėlių problemą.

Vokietijos, kurios laivas vadovauja šiai operacijai, politikai neturi iliuzijų, kad tokie veiksmai nors kiek pristabdys pabėgėlių srautą. Šalies politiniuose sluoksniuose vyrauja nuomonė, kad į pilietinį karą Sirijoje įsitraukusi Rusija bando šantažuoti ES dar didesniais pabėgėlių srautais.

Rusijos aviacija parėmė Sirijos prezidento Basharo al Assado pajėgas puolant Alepo miestą, kurio dalį vis dar laiko užėmę Assado priešininkai. Dėl rusų bombardavimų nuo Alepo Turkijos link plūstelėjo nauja pabėgėlių banga. Už 15 km į rytus nuo miesto įsitvirtinusios „Islamo valstybės“ (ISIS) pajėgos, pačiame Alepe yra nedidelis kurdų savigynos būrių (YPG) užimtas anklavas. Londono strateginių tyrimų instituto duomenimis, praėjusią savaitę Rusijos aviacija vykdė iki 200 antskrydžių kasdien. Rusijos smūgiai sutelkti į Alepą ir jo apylinkes, o ISIS pozicijos beveik nebombarduojamos.

Tą pačią dieną, kai J.Stoltenbergas pranešė, kad į Egėjo jūrą siunčiama NATO eskadra, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pagrasino iš Turkijos išsiųsti milijonus pabėgėlių į ES. Jis užsiminė, kad tam yra parengtas transportas: „Mums ant kaktos neužrašytas žodis „idiotas“. Būsime kantrūs, bet darysime tai, ką turime. Nemanykite, kad lėktuvai ir autobusai ten yra šiaip sau.“

Per 2,5 mln. pabėgėlių priglaudusios šalies prezidentą piktina tai, kad Turkija dar nieko negavo iš 3 mlrd. eurų, kuriuos ES jai pažadėjo pabėgėlių problemoms spręsti. R.T.Erdogano teigimu, Turkija pabėgėlių reikalams jau išleido apie 9 mlrd. JAV dolerių.

ES ir jos turtingiausiai valstybei Vokietijai nauji pabėgėlių srautai reiškia ne vien papildomą finansinę naštą, bet ir galimą ekstremistinių politinių jėgų stiprėjimą. Pabėgėlių antplūdį patiriančiai Graikijai tai dar vienas argumentas, kad būtų sušvelninti prasiskolinusiai šaliai keliami ES reikalavimai.

Rusijai, kuri siekia kelti sumaištį ES ir ją politiškai suskaldyti, paranku bombardavimais gausinti pabėgėlių – kartu remiant prieš pabėgėlius nukreiptus europiečių judėjimus, pavyzdžiui, prorusišką PEGIDA.

Sirijos kare Rusija remia Turkijos priešininkus kurdus. Vasario 10 d. Maskvoje buvo atidaryta Sirijos kurdų Demokratinės sąjungos partijos (PYD) atstovybė. Su šia partija susiję YPG būriai kovoja su ISIS. Turkija laiko PYD teroristine organizacija.

Vasario 14-ąją, šeštadienį, A.Davutoglu patvirtino, kad Turkija smogė Sirijos kurdams ir Assado pajėgoms šiaurinėje Sirijoje. Tą pačią dieną patvirtinta ir tai, kad Saudo Arabija dislokavo Turkijoje karo lėktuvus, kurie dalyvaus operacijose prieš ISIS.

Šiomis aplinkybėmis negausios, bet karinės žvalgybos įranga gerai aprūpintos NATO eskadros siuntimas į Egėjo jūrą yra pirmasis precedentas, kai į Sirijos konfliktą įsitraukia visas Aljansas, o ne pavienės jo narės. Oficialiai NATO kol kas vykdo tiktai humanitarinę stebėseną.

"Scanpix" nuotr.

Šių metų pabaigoje planuota baigti ir taip užtrukusį karą Afganistane, tačiau Pentagono pareigūnai teigia, kad JAV pajėgos ir toliau ten liks kariauti, rašo “Foreign Policy”.

JAV gynybos sekretorius Ashas Carteris praėjusią savaitę pareiškė, kad Jungtinės Valstijos strigs Afganistane ne tik 2016-aisiais, bet ir 2017-aisiais ir t.t. Jis taip pat pridūrė, kad Afganistano kariuomenė ir policija vis dar kūrimo stadijoje. Leitenantas generolas Johnas Nicholsonas, kurį Barackas Obama pasirinko nauju karo Afganistane vadu, taip pat teigė, kad kai kuriose vietovėse prireiks ne vienerių metų, kol afganų policija ir kariškiai sugebės kontroliuoti padėtį, nors Vašingtonas jau išleido 60 mlrd. dolerių jų apmokymams ir ekipiruotei.

Šie komentarai nuskambėjo po metų, kai JAV ir NATO formaliai baigė savo misiją Afganistane, nors 14 tūkst. amerikiečių ir kitų aljanso šalių karių vis dar lieka ten. Maždaug 3 tūkst. iš jų yra specialiosios ir antiteroristinės pajėgos, turinčios įgaliojimus medžioti “Al Qaedos” ir Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) kovotojus.

Be to, minėti komentarai rodo, kad didėja nerimas dėl situacijos Afganistane: Talibano judėjimas kontroliuoja didžiausią teritoriją nuo JAV invazijos 2001 m., koją į šią šalį įkėlė ISIS, o “Al Qaeda” atnaujino savo treniruočių stovyklų veiklą.

Po pasitraukimo iš Irako mes turėtume išmokti pamoką, kad karai nesibaigia, nes taip nori politikai.

Smurtas šalyje nemažėja. Jungtinių Tautų teigimų, per pirmą 2015-ųjų pusmetį žuvo apie 5 tūkst. afganų civilių. Taip pat pernai žuvo 20 amerikiečių karių. Dar daugiau neteko Afganistano vyriausybė – 16 tūkst. afganų karių ir policininkų žuvo arba buvo sužeisti pernai. Palyginimui – 2014-aisiais, šis skaičius siekė 12,5 tūkst. Didžiausi mūšiai vyksta rytinėje ir pietinėje Afganistano dalyse, kurias anksčiau amerikiečiai ir britai sugebėjo “išvalyti” nuo islamistų.

“Po pasitraukimo iš Irako mes turėtume išmokti pamoką, kad karai nesibaigia, nes taip nori politikai”, – teigė senatorius Johnas McCainas.

Lt. gen. J.Nicholsonas pritaria senatoriui, kad padėtis Afganistane labai pablogėjo per pastaruosius metus ir kartu įspėja: “Tai  Afganistanas, čia visada bus smurto.”

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

JAV karinių pajėgų vadovybė Europoje (EUCOM) paviešino naują grėsmių strategiją, kurioje nurodoma, kad Rusijos agresija kelia didžiausią nerimą ir kad jau 25-erius metus vykstantis JAV pajėgų išvedimas iš kontinento grasina regiono stabilumui, todėl užsiminta apie  rotacinių pajėgų pakeitimą į nuolatines NATO rytuose, tarp jų ir Lietuvoje.

“Military Times” pranešė, kad 12 puslapių dokumente išdėstomi EUCOM prioritetai ateinantiems 3-5 metams ir išvardini galimi iššūkiai, tarp kurių – pabėgėlių migracija, finansų krizė, kibernetinės atakos ir infekcijų plitimas.

Didysis iššūkis yra Rusija ir jos “nepagarba kaimynių Europoje suverenumui”, kaip ir jos karinė agresija už EUCOM regiono ribų, pvz.: Sirijoje.

“Rusija įkūnija tęstinius iššūkius mūsų sąjungininkams ir partneriams įvairiuose regionuose. Todėl ji yra globalus iššūkis, kuris reikalauja globalaus atsako”, – sakomo strategijoje.

Susidorojant su Rusijos iššūkius EUCOM reikės atsargiai taikyti karines priemones, kad “kolektyvinės Gynybos departamento pastangos būtų sinchronizuotos ir sulauktų rezultatų išvengiant nenorimos eskalacijos bei provokacijos.”

Be Rusijos grėsmės EUCOM mini iššūkį NATO vienybei, kovą su transnacionalinėmis grėsmėmis ir gebėjimą išlaikyti JAV pajėgų pasirengimą veikti regione.

Rusija įkūnija tęstinius iššūkius mūsų sąjungininkams ir partneriams įvairiuose regionuose. Todėl ji yra globalus iššūkis, kuris reikalauja globalaus atsako.

Šiuo metu Europoje yra apie 65 tūkst. JAV karių, devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje jų buvo daugiau nei 200 tūkst. Nepaisant Rusijos agresijos Ukrainoje, Pentagonas nenori dislokuoti daugiau pajėgų Europoje dėl vis naujų krizių Artimuosiuose Rytuose ir Ramiojo vandenyno regione. Tiesa, norėdama apmalšinti naujų NATO narių baimes, JAV dislokavo besirotuojančius dalinius Rytų Europoje, tarp jų – ir Lietuvoje. Tačiau EUCOM dokumente sakoma, kad laikinas dislokavimas “nepakeičia ilgalaikio ir realaus buvimo. Virtualus buvimas reiškia realų nebuvimą.”

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

V.Nuland ir L.Linkevičius / URM nuotr.

Saugumo ekspertų “Sniego susitikime” dalyvaujanti JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Victoria Nuland davė interviu BNS. Diplomatus dažnai sunku suprasti, nes jie mėgsta kalbėti tarp eilučių, todėl pateikiame 5 “išgrynintus” vienos aukščiausių JAV diplomatijos pareigūnių teiginius:

1. Lietuva neturėtų, ko skųstis.

Atsakydama į klausimą apie būsimą NATO viršūnių susitikimą ir kaip tai dar sustiprins Baltijos valstybių saugumą, V.Nuland pareiškė, kad JAV laikosi ankstesniame NATO viršūnių susitikime Velse duotų pažadų ir išvardino įgyvendintus darbus, tarp jų – rotuojamų 150 amerikiečių karių.

2. Kitos NATO šalys turėtų taip pat aktyviau įsitraukti į Baltijos šalių saugumo užtikrinimą.

Šalių NATO rytiniame pakraštyje taip pat prašome pagalvoti, kuo jos gali prisidėti prie situacijos Pietuose.

“Klausiame, ar gali prisidėti dar vienas sąjungininkas su reguliariomis rotacijomis, ir kaip galime sujungti šias kuopas, kad bendras rezultatas būtų pajėgų batalionas bet kuriuo konkrečiu metu”, – BNS teigė diplomatė.

3. Lietuva ir kitos Baltijos bei Rytų Europos valstybės neturėtų galvoti vien tik apie save.

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja priminė naujosioms NATO valstybėms, kad saugumo iššūkių netrūksta ir kitose pasaulio vietose. “Šalių NATO rytiniame pakraštyje taip pat prašome pagalvoti, kuo jos gali prisidėti prie situacijos Pietuose”, – teigė ji, turėdama omeny tiek įvykius Sirijoje, tiek pabėgėlių krizę.

Diplomatė taip pat paminėjo, kad “svarbu ne tik tai, kad amerikiečiai ateitų ginti Lietuvos, bet ir tai, kuo Lietuva prisideda prie visų mūsų saugumo.”

4. Rusija – sustabdyta.

Pasak V.Nuland, Vašingtonas tiki, kad po Krymo okupacijos sugebėjo atgrasyti Maskvą nuo naujų avantiūrų Rytų Europoje, o dėl Sirijos – tarp Rusijos ir JAV vyksta dialogas diplomatijos vadovų lygmenyje, bet kol kas nieko kažko naujo.

5. Ukrainos likimas – daug klaustukų.

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja, kalbėdama apie padėtį Ukrainoje ir Minsko susitarimus pažymėjo, kad net pirminiai susitarimų punktai, nuo kurių reiktų pradėti taikos procesą, neįgyvendinti, todėl “visi turime dirbti”.

Interviu skaitykite čia

Nebevaldomas pasaulis. Būtent taip tarptautinių santykių būklę pasibaigus šaltajam karui savo knygoje apibūdino vienas žymiausių JAV politologų ir geopolitikų Zbigniewas Brzezinskis. Šis apibū­­dinimas puikiai tinka ir šiandien. Nepaisant vis daugėjančių ženklų, kad gyvename nebevaldomame pasaulyje, 2016 metais po NATO viršūnių susitikime priimtų sprendimų Lietuva gali tapti saugesne valstybe.

Tik prieš dvidešimt metų realistams atrodė, kad pasaulį į chaosą stumia sta­­­bilumą garantavu­sios dvipolės SSRS ir JAV sistemos ir abipu­sio susinaikinimo doktrinos žlugimas, o šian­dien pasaulį į chaosą stumia JAV lyderys­tės saulėlydis.

Visa tai – dabartinio prezidento Baracko Oba­mos politikos rezultatas. Į pasaulį žvelg­­damas taikos balandžio akimis šis prezi­dentas sukūrė galios vakuumą, kurį šiuo metu bando užpildyti įvairaus plauko tarptautiniai chuliganai – nuo Vladimiro Putino Rytų Europoje iki „Islamo valstybės“ Vi­du­rio Rytuose. O jei norime, kad kas nors keis­­tųsi, reikia sulaukti JAV prezidento rinkimų 2016 m. lapkritį.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad respublikonai yra pasiryžę atkurti JAV galią ir autoritetą, tačiau jei prezidentu taps lyg nuo grandinės nutrūkęs Donaldas Trumpas, Amerika kartu su visu pasauliu gali pakliūti į dar didesnę netvarką.

Vilties teikia tik tai, kad net jei D.Trum­pui ir pavyktų laimėti vidinius respublikonų rinkimus, jo šansai laimėti prieš buvusią vals­­­tybės sekretorę demokratę Hillary Clin­ton būtų minimalūs. Apklausos rodo, kad H.Clin­ton prieš verslo magnatą laimėtų apie 10 proc., o ypač jos pranašumas išryškė­ja valstijose, kurios dažniausiai ir lemia prezidento rinkimų rezultatus.

Vienintelis respublikonas, kuris galėtų įveikti demokratę, – kubiečių kilmės Marco Rubio, žadantis sugrąžinti JAV lyderystę.

Nepaisant M.Rubio, kaip galimo juodojo arkliuko, veiksnio, verta lažintis, kad laimės H.Clinton. O ji, kitaip nei B.Obama, adekvačiai vertina Rusijos elgesį, niekada netikėjo, kad B.Obamos dar pirmojoje ka­dencijoje pradėta santykių su Rusija „perkrovimo“ politika duos rezultatų, ragino Bal­­tuosius rūmus suteikti karinę paramą Uk­rainai kovoje su Kremliaus kariniais da­liniais šalies rytuose.

Tačiau H.Clinton atėjimo mums teks pa­laukti ir dar bent metus gyventi valdant „šlu­bai ančiai“ (taip Amerikoje vadinamas an­­trą kadenciją įpusėjęs prezidentas). Tad ko galima tikėtis tarptautinėje arenoje?

2016 m. birželį spręsis, ar bus pratęstos sank­cijos Rusijai. Minsko susitarimai visa apimtimi tikrai nebus įgyvendinti, nes vargu ar Rusija perduos sienos su Ukraina kontro­lę ties okupuotomis Donecko ir Lu­hans­ko sri­timis. Tačiau Prancūzija, o gal net ir Vo­kietija, gali imti ieškoti „gerų“ ženklų, pra­dėti kalbėti apie dalinį susitarimų įgyvendinimą, kurį reikėtų paskatinti švelninant sankcijas.

Labai tikėtina, kad Rusijos įsitvirtinimas Si­rijoje kaip derybinis svertas vers Vakarus da­ryti nuolaidų. Juk akivaizdu, kad Rusijos karinis įsitvirtinimas Vidurio Rytuose – tai ne tik JAV galios vakuumo padarinys, bet ir ap­galvotas siekis ištrūkti iš tarptautinės izolia­cijos, kurį vainikuotų sankcijų atšaukimas.

V.Putinas siekia sukurti tokią situaciją, kurioje Rusijos veiksnio būtų nebegalima ig­­noruoti, ir priversti Vakarus susėsti su Krem­liumi prie derybų stalo. Ir derėtis ne tik dėl Sirijos, Basharo al Assado likimo, bet ir dėl Rusijos vietos Europos saugumo ar­chi­tektūroje apskritai.

O jei vis dėlto Angelos Merkel lyderystės dėka dabartines sankcijas Rusijai pavyks pratęsti ir iki 2017-ųjų, kalbas apie elito grupių konfliktus už storų Kremliaus sienų girdėsime vis dažniau.

Galiojančios sektorinės ekonominės sankcijos yra orientuotos į vidutinį ir ilgąjį laikotarpį. Tarkime, Rusijos atribojimas nuo naujausių vakarietiškų naftos gavybos technologijų iš karto didelio poveikio turėti negali, bet po trejų ar penkerių metų, pasenus Rusijos turimoms technologijoms, priklausomybė nuo Vakarų išaugs.

O pastaraisiais metais išryškėjusi ilgalaikė mažų naftos kainų tendencija kartu su esa­momis sankcijomis didina spaudimą V.Pu­­­tino režimui, nes senka aruodas, iš ku­rio yra maitinamos įvairios V.Putinui lo­ja­lios elito grupės.

Turint galvoje, kad V.Putinas atlieka sa­vo­tiško arbitro vaidmenį ir palaiko pusiausvyrą tarp įvairių grupių, šį vaidmenį atlikti jam bus vis sunkiau, o konfliktai tarp įvairių politinių ir verslo grupių gali būti vis dažnesni. Jau ir dabar pastebimi ženklai, kai ar­timiausiam V.Putino ratui priklausantys vers­lininkai bando užimti senųjų (B.Jelcino lai­kais atsiradusių, bet V.Putinui lojalumą dek­laravusių) oligarchų pozicijas.

Į kylančias vidines įtampas Kremlius gali imti reaguoti aštrindamas tarptautinę situaciją ir pirmiausia eskaluodamas konfliktą Si­­rijoje. Tai neišvengiamai ir toliau skatins mig­racijos tendencijas.

Suomijos premjeras Juha Sipila prognozuoja, kad artimiausiais metais į Europos du­­ris pasibels iki 5 mln. migrantų. Tai neišvengiamai kels kultūrines ir politines takoskyras Vakarų Europoje, kraštutinių dešiniųjų populiarumo didėjimas jau taps taisykle.

Tikėtina, jog Europoje vis mažiau girdėsime kalbų apie tai, kad į migracijos procesus reikia atsakyti dar didesniu atvirumu, Europos šalys imsis riboti socialines paskatas ekonominiams migrantams, įgyvendinti kai kurias kraštutinės dešinės siūlomas priemones. Ir tai bus daroma tam, kad išsilaikytų valdžioje ir neleistų radikaliems dešiniesiems toliau kaupti savo politinio kapitalo.

Paradoksalu, bet nepaisant šio nebevaldomo chaoso Lietuva gali tapti saugesnė. Ir tai galima būtų sieti su 2016 m. liepos mėnesį vyksiančiu NATO viršūnių susitikimu ir būsimais jo sprendimais.

Net ir B.Obama supranta, kad didesnės saugumo garantijos Baltijos šalims kaip Rusijos atgrasymo priemonė kainuos pigiau nei šių šalių gynyba karinės Rusijos agresijos atveju. O jei amerikiečiai nesiryžtų ginti savo partnerių, tai reikštų ne tik didžiulį šios valstybės globalios galios sumažėjimą, bet ir prarastą tarptautinį patikimumą.

Todėl šiame Aljanso susitikime galima ti­kėtis strateginių sprendimų dėl Lenkijos ir Bal­tijos šalių. Galbūt NATO pagaliau pa­neigs kai kurių gynybos analitikų teiginius, kad, nepaisant šiuo metu Lenkijoje ir Bal­tijos šalyse laikinai dislokuotų nedidelių ka­r­iuomenės dalinių ar surengtų karinių praty­bų, Rytų Europa išlieka neproporcingai ma­­žai apsaugota teritorija, palyginti su ki­tais NATO regionais.