Scanpix nuotr.

Ties Kotoro įlanka įsikūręs nedidelis Tivato miestelis Juodkalnijos pietvakariuose jūsų greičiausiai nelaukia. Jis laukia tokių kaip Romanas Abramovičius, Kanados aukso kasyklų magnatas Peteris Munkas ar vienas turtingiausių Rusijos žmonių Olegas Deripaska.

Rima JANUŽYTĖ

Turtuoliai iš viso pasaulio jau maždaug prieš dešimt metų Tivate nusižiūrėjo ap­­leistą Jugoslavijos karinių jūrų pajėgų ba­zę. P.Munkas po ilgų derybų su Juod­kal­nijos val­džia nusipirko 54 proc. ten esančio „Por­to Mon­te­negro“ uosto akcijų. Vien P.Mun­­­kas čia jau įdėjo 135 mln. dolerių, nors už šio kanadie­čio ri­kiuojasi ir daugiau investuo­­­tojų, ir netgi la­bai solidžių. Europos re­kons­trukcijos ir plėtros ban­kas (ERPB) į „Por­­­to Mon­te­neg­ro“ in­ves­tuos mi­­lijardą do­le­rių. Pasaulio ban­ko in­dė­lis dar nė­­ra tiksliai ži­nomas, tačiau ir šis ke­tina prisi­dėti prie ke­lių ir geležinkelių į šį uos­tą tiesimo, vandentie­kio sistemos atnaujinimo ir „ge­res­nės ap­linkos užsienio investicijoms su­kūrimo“.

„Porto Montenegro“ jau dabar mažai kuo skiriasi nuo Monako, o ilgą ir spalvingą Tivato istoriją čia primena nebent kaip reliktas drybsantis Jugoslavijos laivas, per kuro periskopą galima pasidairyti į milijardierių superjachtas ir kurio denyje turčių vaikams įrengtas prašmat­nus baseinas.

Manoma, kad pavadinimas „Tivat“ yra atė­jęs dar iš III a. pr. Kr. Keltologai teigia, kad jis ki­lęs iš keltiško žodžio „tywod“ – smėlis.

Paveldėjo visą Jugoslavijos laivyną

Išliko nedaug rašytinių dokumentų apie tai, kas dėjosi šiose apylinkėse valdant Ne­ma­ni­čiams, Balšičiams, Crnojevičiams, Ve­necijos Res­publikai, Prancūzijai ir Austrijai-Vengrijai.

Viduramžiais derlingos Tivato apylinkių že­mės priklausė Kotoro, Prčanio ir Dobrotos aris­tokratams. Tenai stovėjo jų pilys, vasarnamiai, o nuo 1373 m. – ir bendromis aristokratų lėšomis pastatyta Šv. Anos bažnyčia.

1420–1797 m. Tivatas priklausė Venecijos Al­banijai (Venecijos Respublikos provincija). Tačiau miestu Tivatas tapo tik XIX a. pabaigoje, kai 1889 m. Austrija-Vengrija čia pastatė Karinio laivyno arsenalą. Paskui Tivatas buvo Ju­goslavijos, o po jos subyrėjimo – Juod­kal­ni­jos karinė jūrų bazė, kurią savo laivyno operacijoms kaip technikos ir logistikos bazę naudojo Rusija.

Šioje istorijoje yra dvi svarbios detalės. Pirmoji – Juodkalnija iš buvusios Jugoslavijos pa­veldėjo ne tik „Porto Montenegro“. Per re­gio­ną sukrėtusius Balkanų karus Kroatija ap­ėmė vos 35 Jugoslavijos kariniam jūrų laivynui priklausiusius laivus. Juodkalnijai liko visi kiti – visas didžiulis buvusios Jugoslavijos ka­rinis jūrų laivynas su visa įranga ir įvairių tipų laivais. Keletas jų nebenaudojami, kaip anas, turistų džiaugsmui riogsantis „Porto Mon­­te­negro“ superjachtų prieplaukoje.

Tačiau didžioji dalis buvusios Jugoslavijos karinio jūrų laivyno arsenalo vis dar puikiai vei­­kia, o Juodkalnija į jį kasmet investuoja di­džią­ją dalį visų gynybai skiriamų lėšų, siekiančių apie 40 mln. eurų ir sudarančių apie 1,5 proc. šios nedidukės valstybės BVP.

Kaip tik dėl šios priežasties galima suabejo­ti NATO atstovų, ką tik įteikusių Juod­kal­ni­jai kvietimą deryboms dėl narystės Aljanse, aiš­kinimais, jog Juodkalnija savo dydžiu ir pa­jė­gomis yra tokia nesvarbi ir nereikšminga, ­kad niekas nė nepajustų, jeigu ji prisidėtų prie NATO rimto karinio konflikto atveju.

Analitikai tikina, kad su savo dviem tūkstan­čiais karių Juodkalnija bus mažiausiai reikšmin­ga NATO narė, kurios įtaką Aljansui galima palyginti su Liuksemburgo. Neva kvietimas de­rėtis dėl narystės NATO turi tik strateginę reikš­mę. Žinoma, turi, bet ne tik tokią, kokią ak­centuoja NATO vadovybė ir kai kurie polito­lo­gai.

Pakrančių dalybos

Nepaneigsi, jog NATO plėtra šiuo metu yra strategiškai svarbus žingsnis, rodantis, kad Al­­jansas yra gyvas, kvėpuojantis ir augantis or­­­ganizmas. Kažką naujo priimti buvo pats lai­­­­kas, o kandidatų – ne tiek daug: be Juod­kal­­­­­nijos, tokį norą beviltiškai reiškia Ma­ke­do­ni­ja ir desperatiškai – Gruzija.

Pirmosios iš jų priimti nėra reikalo, nes Ma­­kedonijos priėmimas Rusijai iš viso nė mo­tais ir jos narystė Aljanse neatliktų jokios pa­ro­domosios funkcijos, be to, Makedonijai de­gan­ti raudona šviesa turi ir formalią priežastį – Graikijos nepritarimą. Antrosios na­rystė kaip tik būtų pernelyg didelis akibrokštas Ru­sijai, nors oficialiai jai koją kiša įšaldyti konfliktai dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos.

Beje, žinia apie kvietimą Juodkalnijai de­rė­tis dėl narystės NATO Gruzijoje sukėlė di­de­lį visuomenės nepasitenkinimą. Juk Gruzija mo­dernizavo savo gynybos pajėgas. Įdiegė sti­prią ir skaidrią karinių pajėgų kontrolę. Įveikė korupciją. Prisidėjo prie keleto NATO mi­sijų. Pagaliau Gruzijos noras prisijungti prie Al­janso esąs kur kas stipresnis ir akivaizdesnis nei Juodkalnijos.

Užtat Aljansui kaip tik Juodkalnija yra tinkamiausia 29-oji narė. Ji yra kažkas per vidurį tarp Makedonijos ir Gruzijos.

Nors Juodkalnija savo mentalitetu ir santykiu su Rusija artimiausia Serbijai iš visų kitų buvusių Jugoslavijos respublikų, tačiau tas santykis vis tiek yra meilė per didelį atstumą, o prekybiniai Juodkalnijos ryšiai su Rusija bent jau pastarajai yra lašas ne tik Adrijos, bet ir visose jūrose kartu sudėjus. Tiesa, rusai išsijuo­sę aiškina, kad NATO pagrobė dar vieną jos įtakos sferoje buvusią valstybę, tačiau tai vei­kiau pykčio burbulo pūtimas nei tikroji ap­mau­­do priežastis.

Prisijungdamas Juodkalniją, Aljansas dar vienu žingsniu priartėja prie Viduržemio re­gio­no, kurį norėtų paversti NATO ežeru su pri­vačiu, Maskvai nebeprieinamu smėliu.

Visa šiaurinė Viduržemio jūros pakrantė, ku­rioje yra Ispanija, Prancūzija ir Italija, jau se­­niai yra NATO teritorija. Pietuose nė viena vals­­tybė, tarp kurių Marokas, Alžyras ir Egip­tas, nėra Rusijos vasalės. Libija, galima sakyti, yra žlugusi valstybė ir iš viso nesiskaito.

Dabar NATO įsitvirtins ir Adrijos pakrantėse, kur NATO vėliavomis jau puošiasi Kroa­tijos ir Albanijos laivai, tad visame Vi­dur­že­mio regione Rusijai beliks tik vis dar Basharo al Assado Sirijos pakrantės.

Taigi vienintelis Rusiją tikrai nuoširdžiai er­zinantis su Juodkalnija susijęs dalykas – NATO atiteksianti Rusijos bazėms nepaprastai patogi Juodkalnijos pakrantė, o dar su visu Jugoslavijos laikus menančio laivyno pa­likimu.

Nuodėmės atleistos

Kodėl būtent Juodkalnijai atiteko visas Jugoslavijos laivynas – atskira, bet ne mažiau svarbi istorija, kurią nemalonu prisiminti net patiems juodkalniečiams, nors ji tuomet ir laimėjo – pirmą kartą – didįjį loterijos prizą.

Už tai, kas vėliau šiai šaliai leido pasisavinti ne tik Karinį jūrų laivyną, atsakingi Juod­kalnijos policijos būriai, kartu su serbais bombardavę Dubrovniką ir skerdę ištisus bosnių kaimus ir miestus. Dabar visa tai gali atrodyti kaip tolimas sapnas. Laisve jau senokai, nuo 2009 m., kvėpuoja ir Juodkalnijos generolas Pavle Strugaras, už nusikaltimus prieš civilius atsipirkęs vos septyneriais metais už grotų.

Vakarų pasaulis Juodkalnijai jau atleido ne tik smurtu ir krauju sulietus praėjusio šimtmečio pabaigos istorijos puslapius. 1999-aisiais Juodkalniją per Kosovo karą bombardavo tos pačios NATO pajėgos, kurios dabar ją maloniai priima į savo gretas. Tiesa, Juod­­kalnijos gyventojai NATO bombonešius prisimena kuo puikiausiai. Bent jau tas trečdalis visuomenės, kuris aktyviai pasisako prieš šalies narystę Aljanse ir kurį daugiausia sudaro serbai.

Tačiau trečdalis nieko nereiškia, juolab kad Juodkalnija nuo 2006 m., kai jos gyventojai referendumu tykiai atsiskyrė nuo Serbijos ir tapo nepriklausoma valstybe, bent jau imituoja demokratiją ir eina vakarietišku keliu. Tie­sa, nuolat klupdama. Ji vis dar yra viena skurdžiau­sių, korumpuočiausių, mažiausiai iš­si­vys­­čiusių Balkanų valstybių, o vidutinis Juod­kal­nijos darbuotojas, kurių ne tiek ir daug, nes nedarbas siekia 20 proc., uždirba tiek, kiek kainuoja dvi naktys vidutiniame „Porto Mon­tenegro“ viešbutyje – maždaug 700 eurų.

Užtat ilgametis šalies „valdovas“ Milo Du­ka­novičius, neapsisprendžiantis, ar jam la­biau patinka premjero, ar prezidento postas, savo turtais greit prilygs jei ne Donaldui Trumpui, tai bent tenisininkėms Venus ir Se­re­nai Wil­liams – ši trijulė dabar minima tarp aktyviai Sveti Stepano apylinkėse, esančiose prie pat „Porto Montenegro“, besidominčiųjų žeme ir nekilnojamuoju turtu.

Juos, matyt, sužavėjo Džeimsas Bondas, fil­me „Casino Royale“ lošęs pokerį Juod­kal­ni­­jos kazino. Tiesa, ši scena filmuota Čekijoje, ta­čiau per daug nuo realybės nesiskiria. Juod­kalnijoje vis dar galima pasinaudoti mokesčių rojaus pranašumais, gauti nelegalių pre­kių, o gal tiesiog švaistyti milijonus prabanga tviskančiuose pakrančių kurortuose.

BFL

Danijos kariuomenės pulkininkas Jacobas Sogardas Larsenas tarnauti į Lietuvą atvyko prieš kelis mėnesius, o pasiliks čia ketveriems metams. Jis sako, kad iš Lietuvos neišvyktų, net jei rytoj prasidėtų karas.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš kelias savaites NATO gynybos ministrai sutarė, kad, be šį rugsėjį pradėjusių veikti šešių NATO pajėgų integravimo vienetų (NPIV), Europoje atsiras dar du – Slovakijoje ir Vengrijoje. Kadangi toks vienetas Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje, veikia jau porą mėnesių, Slovakijos ir Vengrijos žurnalistai lietuvių kolegų jau kelis kartus teiravosi, koks tai štabas ir ką jis veikia.

Į šiuos klausimus ne tik užsienio žurnalistams, bet ir Lietuvos skaitytojams geriausiai galėtų atsakyti pats Vilniuje, Kapsų gatvėje, įsikūrusio NPIV vadas. Mūsiškis NPIV iš visų kol kas vienintelis vadovaujamas užsieniečio – Danijos kariuomenės pulkininko J.S.Larseno, kuris pasirodė esąs ne tik tris dešimtmečius karinei tarnybai atidavęs profesionalas, bet ir nepaprastai malonus, įdomus žmogus, jau spėjęs susipažinti su visais kaimynais, susidraugauti su kolegomis ir net įsimylėti Vilnių.

Vis dėlto į Lietuvą jis atvyko ne dėl sentimentų: jam pavesta vadovauti analogų praeityje neturėjusiam vienetui, kurio užduotis – užtikrinti, kad prireikus NATO pajėgos žaibiškai atsidurtų įvykių sūkuryje.

– Artimiausius ketverius metus vadovausite Lietuvoje įsteigtam NATO štabui. Kodėl Lietuva? Kodėl ne kuri kita iš šešių šalių? Ar tai buvo jūsų paties pasirinkimas, ar „nuleista iš viršaus“ ir ar džiaugiatės apsigyvenęs Vilniuje?

– Į Vilnių atvykau rugpjūčio 1-ąją su žmona ir trylikos metų dukra – sprendimą mums reikėjo priimti labai greitai, nes Danija buvo paprašyta paskirti žmogų į šią poziciją, o aš gavau nurodymą ją užimti liepos pradžioje. Per mėnesį susiradome namą šiaurinėje Vilniaus pusėje, įsikūrėme – iš pradžių be baldų, nes jie atkeliavo tik po kurio laiko.

Paskui susipažinome su puikia bendruomene, kurioje gyvename. Dukra pradėjo lankyti tarptautinę mokyklą. O žmona nedirba, nors užsiėmusi ne mažiau nei aš, nes dalyvauja įvairiuose projektuose. Pavyzdžiui, šiuo metu įsitraukusi į labdaringą ikikalėdinę veiklą. Mums labai svarbu čia būti ne tik kaip turistams – juk gyvensime čia ketverius metus, taigi stengsimės integruotis. Pradėjome mokytis lietuvių kalbos, nors tai ir iššūkis. Bet pasistengsime išmokti nors keletą žodžių ir geriau suprasti visuomenę, kurioje gyvename.

– Kaip sekasi prisitaikyti prie tos visuomenės ir gyvenimo Vilniuje?

– Vilnius – nuostabus miestas. Mes jau spėjome jį įsimylėti. Mums labai patinka gamta, o čia trečdalis visos šalies yra miškai, per miestą teka net dvi upės. Bet kartu čia ir labai graži architektūra, man labai patinka išeiti pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis ir pasidairyti į pastatus, stebėti, kokia čia puošyba, kokie baldai. Mes jau supratome, kad dalis čia vyraujančio stiliaus yra, kaip mes vadiname, skandinaviškas. Tai labai modernūs namai, ir mums tai labai patinka.

– Kaip atrodo karinėse struktūrose dirbančio vado kasdienybė? Keliatės ketvirtą ryto, sportuojate, važiuojate į darbą, o gulatės po vidurnakčio?

– Ne, mano gyvenimas visiškai normalus. Man tai ne darbas, o gyvenimas. Būdamas namie aš mąstau apie iššūkius darbe. Būdamas darbe esu tėvas ir vyras. Kai vaikštinėju po Vilnių ar keliauju po Lietuvą, visą laiką mąstau apie savo darbą ir situaciją, saugumą. Taip pat vis bandau perprasti lietuvius, nes kai kurie klausimai, kurių sulaukiau pradžioje, mane tikrai nustebino.

Pavyzdžiui, manęs klausė, ką daryčiau, jei Vilniuje prasidėtų krizė. Ar susipakuočiau daiktus ir su savo šeima išvykčiau? Tai man atrodė keista. Aš čia gyvenu, todėl čia pasilikčiau. O tada mes viską sutvarkytume. Tai ne pokštas. Taip veikia NATO. Mes nesprunkame, jei kažkas nutinka. Mes giname šalį, kurioje esame.

– Negi tikrai jaučiate tokį patį asmeninį rūpestį dėl kiekvienos NATO narės, kokį juntate galvodamas apie gimtąją Daniją? Juk gintumėte Lietuvą ne iš meilės, o iš pareigos?

– Tai ne pareiga. Lietuvos ir Danijos santykiai ilgą laiką yra puikūs. O penktasis straipsnis, kurio esmė – vienas už visus ir visi už vieną, yra fantastiškas pavyzdys, kad reikia likti kartu. Taip jau yra buvę praeityje. Kai NATO buvo mažesnė, o ją sudarė 16 narių, buvo pasirašytas Varšuvos paktas. Tuo metu grėsmė buvo didžiulė, vyko įtemptos pratybos, į Daniją vyko pastiprinimas. Paskui mus perdislokavo į Vokietiją, ir visi žinojome, kur vykti ir ką daryti, žinojome slaptus takus ir kur užimti pozicijas, veikėme koordinuodami savo veiksmus.

Tarp mūsų nebuvo jokių paslapčių. Tai buvo labai atvira karinė bendruomenė, o mes buvome susitelkę į savo šalių gynybą. Tas pats ir dabar. Skirtumas tas, kad mūsų dabar yra 28 narės. Ir nesvarbu, ar tai maža šalis, ar didelė, penktasis straipsnis yra labai stiprus signalas.

– Ar nuo atvykimo dienos jau pasikeitė jūsų įsivaizdavimas apie šio regiono saugumą ir potencialias grėsmes? Ką jaučiatės ginąs ir nuo ko?

– Įsivaizdavimas beveik nepasikeitė. Nuo tada, kai atvykau, daug sužinojau. Baltijos šalys visada buvo artimos Danijai ir NATO partnerėms, ir mes džiaugiamės, kad dabar jūs esate ir ES, ir NATO nariai, – 2004-ieji buvo tokie pat puikūs kaip ir 1991-ieji. Niekas tuo nėra labiau patenkintas nei aš. Dabar jūs nepriklausoma, besivystanti valstybė, turinti savo kultūrą, ir ačiū Dievui už tai. Dabar galite naudotis tomis pačiomis ES ir NATO privilegijomis kaip ir Danija.

Beje, NATO buvo labai svarbi ir Danijai, nes tuo metu mes buvome fronto linija – Varšuvos blokas buvo labai arti mūsų. Danija jautė didelį nerimą. Užtat mes žinojome, kad mūsų partneriai ateis padėti, ir mes tam ruošėmės. Dabar NATO vėl turi demonstruoti – ne tik mūsų kolegoms, bet ir visuomenei, kad esame čia tam, jog gintume ir apsaugotume. Ir mes tai padarysime.

– Tai, kad Lietuvos vienetui vadovaus danų pulkininkas, mūsų šalyje buvo pretekstas didžiuotis. O jums ar tai nebuvo savotiškas žingsnis atgal?

– Aš turėjau kitą darbą NATO, tačiau gauti šią poziciją tiek Danijai, tiek man pačiam buvo didžiulė garbė. Esu privilegijuotas, kad buvau čia paskirtas. Man tai galimybė daug sužinoti – ir ne tik iš lietuvių. Mūsų vienete bus atstovų iš 14 šalių, ir mes visi kartu dirbsime nedidelėje komandoje. Plėtosime visiškai naują dalyką, kokio NATO niekada nėra buvę.

Tai ne tik privilegija – jaučiuosi ir įsipareigojęs. Taigi ne, tai anaiptol ne žingsnis atgal. Visada gerai supratau Baltijos valstybes ir konkrečiai Lietuvą. Be to, su lietuviais esu dirbęs ir anksčiau, pavyzdžiui, 2007-aisiais Afganistane. Teko bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnais ir per įvairius mokymus, taip pat – su brigada „Geležinis Vilkas“.

– NATO pajėgų integravimo vienetas, kuriam jūs vadovaujate, veikia tik kiek dagiau nei mėnesį. Kaip šiam struktūriniam vienetui pavyksta įsilieti į senąją NATO struktūrą? Ar praktinė jo veikla jau pradeda skirtis nuo iš anksto suformuluotų teorinių tikslų?

– Žinoma, yra ir pokyčių, ir iššūkių. Bet tam skiriama daug NATO pastangų, be to, tai svarbi pasirengimo Varšuvos susitikimui dalis. Iš kitos pusės, Lietuvoje yra labai gerai išplėtota infrastruktūra, o mūsų komanda – puiki. Taip, tai visiškai nauja koncepcija, doktrina. Manau, kad įvykiai Rytų Ukrainoje Aljansui buvo tarsi žadintuvo skambutis. Anksčiau mes buvome orientuoti į misijas Afganistane ar Irake, o dabar staiga suvokiame, kad mums gali prireikti peržvelgti savo pačių gynybos planus.

Kai kurios NATO narės nebenori leisti daug pinigų savo karinei galiai, bet dabar gali tekti rengtis naujiems iššūkiams. Tačiau NATO yra pasirengusi šiandien, bus pasirengusi ir rytoj. O šis vienetas, kuriame dabar dirbu, padeda NATO geriau dislokuoti pajėgas čia. Tai labai pozityvus ir stiprus įrankis.

– Ar nemanote, kad tokių štabų kaip Vilniuje steigimas Europoje – tik formalumas, Velse politikų pasidėtas pliusiukas? Ar tai tikrai reikšmingas pokytis didinant Europos saugumą?

– Tikiu, kad tai labai išmintingas sprendimas. Mes lyg didelio renginio organizatoriai. Čia dirba žmonės, kurių tikslas – kad viskas būtų puikiai apgalvota ir parengta. Taigi mes čia ruošiame viską, ko prireiks, kai atvyks „tikroji komanda“. Didžiausias privalumas – kad aš čia gyvenu ir jaučiu, kas vyksta aplink mane.

Žinoma, būdamas Danijoje irgi gali numanyti, kas vyksta, tačiau būti čia yra didelis skirtumas. Juk jei norėtumėte niekada neapsilankiusi parašyti ką nors apie Kopenhagą ar Briuselį, jūs neturėtumėte tokio supratimo, situacijos pajautimo. O čia aš jaučiu situaciją.

Beje, vienas iššūkių šiuo metu yra gyventojų nuotaikos. Tai labai svarbu, nes bet kokiame kare būtinas visuomenės pasitikėjimas. Svarbu, ar žmonės jaučiasi saugūs, ar jie tiki mūsų žodžiais.

– Ar Lietuvos gyventojai jums atrodo besijaučiantys saugūs, o gal kaip tik juntate ore tvyrantį nerimą?

– Nerimo gal ir nejaučiu, tačiau vis sulaukiu tokių klausimų, kokius jums jau minėjau. Žiniasklaidoje skelbiamos įvairios apklausos apie paramą NATO ir pasitikėjimą šia organizacija, bet tai tik apklausos. Jei paklaustumėte manęs, ar noriu rytoj eiti į karą, atsakyčiau: žinoma, ne. Nenoriu karo. Jei to paklaustumėte bet kurio kario, kuris jau yra dalyvavęs kare, atsakytų tą patį. Kariauti nenori niekas.

Tačiau jausmai gali būti kokie tik nori. Svarbiausia – taisyklės, kuriomis mes vadovaujamės. Ir jeigu kažkas iš NATO šeimos būtų užpultas, visa šeima stotų jo ginti pagal penktąjį straipsnį. Nė trupučio tuo neabejoju.

– Ką liudija NPIV steigimas Rytų Europoje? Kad grėsmė regionui didėja? Ar kad kaip tik turėtume pasijusti saugesni?

– Pasaulis yra ne vis pavojingesnis, o vis labiau nenuspėjamas – toks mano atsakymas. Ar prieš 20 metų būčiau tikėjęsis, kad vieną dieną atsidursiu Afganistane? Kad ten bus NATO kariai? O kas galėjo nuspėti įvykius Kryme? Ar tikiu, kad Lietuvą rytoj užpuls? Absoliučiai ne. Tačiau atsirado naujų, nenumatytų iššūkių, ir NATO norėjo patikinti NATO nares, kad taip – mes ateiname. Netgi atvykdamas į Lietuvą jutau gyventojų abejonę, ar NATO čia pasiliks. Tačiau dabar Aljanso atstovai čia yra nuolat, jie dirba naujai įsteigtame NATO struktūriniame vienete, o jų dėka NATO gali veikti geriau ir greičiau.

– Ar Lietuvos vienete dirbanti mišri komanda iš įvairių šalių spėjo „susigroti“? Ir ar amerikietis kariškis supranta ir mato pasaulį taip pat kaip lietuvis, italas ar danas?

– Laimei, ne taip pat. Jei visi matytų taip pat kaip aš, būtų labai paprasta, o mums nebūtų ko čia veikti. Bet čia dirba žmonės iš 14 šalių, tad turime 14 skirtingų požiūrių. Sudėję juos visus gauname bendrą situacijos vaizdą. Ir jį sudaro ne vien karinis aspektas – tai ir politinis, ekonominis, psichologinis diskursas. Kuo požiūrių daugiau, tuo vaizdas ryškesnis. O kai jau jį turime, tada pas mus dirbantys žmonės jį aptaria su kitomis valstybėmis. Tai demokratinis procesas, toks jis ir turi būti.

– Požiūriai skiriasi. O profesionalumas? Kaip vertinate lietuvių ir Vilniuje dirbančių karių iš kitų šalių kompetenciją?

– Žiūrint, kaip kas supranta profesionalumą. Mano nuomone, profesionalumas – tai gebėjimas atlikti tau skirtą užduotį. Tai nereiškia, kad reikia būti tobulam visose srityse, – jokiu būdu. Svarbu įgyvendinti, kas pavesta. Pirmą kartą vykdamas į misiją pamėginau įžvelgti, kurie su manimi vykstantys žmonės nesugebės būti geri kariai. Kai grįžau, turėjau pripažinti, kad labai klydau. Tu negali žinoti, kaip kas reaguos krizės akivaizdoje, ir gali labai nustebti. Tai pamoka, kurią išmokau labai seniai.

Dabar, žvelgdamas į savo komandą, į kolegas iš Lietuvos, manau, kad man labai pasisekė, nes darbui šiame vienete buvo atrinkta itin intelektualių, aštraus proto karininkų. Lygiai taip pat atidžiai žmones parinko ir kitos valstybės, nes kai kuri tokį mažą vienetą, labai svarbu, kad jis tinkamai vykdytų savo funkcijas. Taigi man privilegija dirbti su tokia komanda, kuri dar tik pildosi, o galutinai susiformuos iki metų pabaigos.

– Ar galėtumėte žodžiais nubraižyti Vilniaus NPIV veiklos schemą? Kaip viskas veikia, kam šis vienetas pavaldus?

– Pagrindinė mūsų užduotis – priimti pastiprinimą, o pavaldūs esame Tarptautiniam korpusui Šiaurėje (Multinational Corps Northeast – MNC NE), esančiam Lenkijos Ščecino mieste. Ščecinas savo ruožtu raportuoja aukštesnei vadavietei Briunsiume, Nyderlanduose. O ši atsiskaito Aukščiausiajai sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietei (Supreme Headquarters Allied Powers Europe – SHAPE).

Na, o kasdienė mūsų veikla – tai ir žvalgyba, ir operaciniai planai, medicinos paslaugų planavimas. Turime atsakingų už visuomenės informavimą, taip pat – strateginės komunikacijos skyrių, čia dirba inžinierių, ir taip toliau.

Kitaip sakant, pas mus atliekamos visos karinės analizės funkcijos. O kadangi esame nedidelis vienetas, mums labai svarbus bendradarbiavimas su Lietuva, kurį pavadinčiau itin vykusiu. Ką reiškia vien tai, kad dirbame viename pastate su Jungtiniu štabu, o man trunka dešimt minučių nueiti pas jo vadą. Arba prireikus per dešimt minučių nuvažiuoti pas krašto apsaugos ministrą.

– Prieš kelis dešimtmečius esate prisidėjęs prie panašaus štabo kūrimo Danijoje, bet jo jau seniai nebėra. Kaip manote, kiek laiko egzistuos NPIV Vilniuje, kada jo nebereikės?

– Manau, kad NPIV egzistuos daugelį metų, nes jo steigimas nėra atsakas į kokią nors krizę. Jis paremtas idėja remti rytinėje NATO dalyje esančias valstybes, o kartu trečiosioms šalims pademonstruoti, kad visa tai rimta, kad mes čia pasiliksime.

Žinoma, šio vieneto uždaviniai laikui bėgant gali keistis. Karinėje tarnyboje esu praleidęs daugiau nei 30 metų, tad esu išmokęs labai atsargiai prognozuoti. Prieš 25 metus Danijoje dirbau „ACE Mobile Force“ vienete (AMF). Tai buvo būrio dydžio itin greito reagavimo vienetas. AMF įkūrimas buvo pirmas NATO signalas Danijai, kad visi esame kartu. Paskutinės jo pratybos vyko maždaug 1990-aisiais, paskui jis buvo pasiųstas į Jugoslaviją, kol galiausiai jo nebereikėjo.

Kadangi pasaulis vėl tampa nenuspėjamas, turime atsigręžti į senas geras priemones. Man atrodo puiku, kad kažkada kaip leitenantas stovėjau Danijoje, dieną naktį priiminėjau pastiprinimą ir važinėjau į Vokietiją, kirsdamas sieną su amunicija, ginklais, ir viskas vyko sklandžiai. Vadinasi, galima drąsiai sakyti, kad tada buvome greiti, tikslūs bei efektyvūs ir kad tai galime padaryti vėl.

E. Žygaičio nuotr.

Apie 70 proc. karinių aljansų netesi įsipareigojimų ginti užpultus savo partnerius. Bet tai nereiškia, kad aljansai nereikšmingi, nes gerų aljansų tiesiog niekas nepuola. Kuris geras? Tas, kurio šalys tarpusavyje prekiauja.

Aušra LĖKA

Kas būtų, jeigu būtų: jei Lietuva susidurtų su realia grėsme, ar tikrai suveiktų NATO sutarties 5-asis straipsnis ir mėgstamiausia Lietuvoje prezidento George‘o W.Busho citata: „Visi, kas Lietuvą pasirinks savo priešu, taps ir JAV priešais“?

Po Rusijos karinių marširavimų visai netoli Lietuvos, Krymo okupacijos bei aneksijos ir invazijos Rytų Ukrainoje tokių diskusijų su nemaža doze abejonių kilo ne tik Lietuvoje.

„Bet sėkmingas karinis aljansas – ne tas, kurio narės, kilus pavojui, suteikia viena kitai sutartą pagalbą, bet tas, kurio narės su tokiais pavojais nesusiduria. Sėkmingi aljansai – tie, kurie atgraso antpuolius“, – pabrėžia politologas dr. Vincentas Vobolevičius.

Kodėl potencialūs priešininkai turėtų patikėti, kad karinis aljansas nėra vertas mažiau nei popierius, ant kurio jis pasirašytas?

Itin svarbus karinių aljansų patikimumo ir saugumo užtikrinimo komponentas, paverčiantis karinį susitarimą įtikinamu įsipareigojimu, yra ekonominė integracija – tokią išvadą padarė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas V.Vobolevičius ir šio universiteto absolventė Greta Gerazimaitė, ištyrę daugiau kaip pusšimčio metų karinių aljansų dvišalius ekonominius santykius ir jų indėlį į saugumo politiką.

Šis tyrimas bus paskelbtas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ 2015 m. numeryje.

Neginti – nuostolinga

Tyrėjai apskaičiavo, kad tik 52,5 proc. dvišalių terminuotų abipusio karinio bendradarbiavimo susitarimų, sudarytų 1945–2003 m., nepažeidė sutartų įsipareigojimų. Užsienio tyrėjai, ėmę dar platesnę imtį, yra konstatavę, kad savo pažadų ginti užpultas partneres netesi net 70 proc. karinių aljansų.

O įgyvendinti tokių aljansų siekiamybę – atgrasyti potencialų agresorių nuo puolimo – gali tik garantijos, kad sąjungininkės ne tik turi nemenką karinę galią, bet iš tiesų ateis viena kitai į pagalbą. Užsienio mokslininkai tokiai tezei pagrįsti pateikia ir štai tokį pavyzdį: Vokietijos sprendimą 1939 m. pulti Lenkiją lėmė ne jos sąjungininkių – Anglijos ir Prancūzijos – karinės galios stoka, bet Hitlerio įsitikinimas, kad didžiosios Europos šalys netesės savo įsipareigojimo jai padėti.

ISM mokslininkų tyrime įrodyta, kad didėjančios prekybos tarp aljanso narių apimtys kaip tik ir yra tas potencialiems jų priešininkams siunčiamas signalas, jog karinę sutartį sudariusios valstybės ateis viena kitai į pagalbą, ir tokiu būdu mažina tikimybę, kad prieš kurią nors iš jų bus panaudota karinė agresija.

Kodėl prekybos sutartys – saugumo garantija, atsakymas paprastas: gindamas sutarties partnerę gini ir savo valstybės bei jos piliečių (vadinasi, rinkėjų) ekonomines investicijas į dvišalius prekybos santykius. O jei politikai nepaisys savo rinkėjų interesų, tai jiems gali pridaryti ir politinių nuostolių rinkimuose.

Kariniai ir prekybiniai susitarimai visais laikais netgi neretai susipina. Kariniuose susitarimuose numatomas prekybos tarp aljanso narių liberalizavimas. O regioniniai prekybos susitarimai taip pat dažnai turi karinių sutarčių požymių – prekiaujančios valstybės pasižada nekariauti tarpusavyje ir neremti trečiųjų šalių išpuolių prieš jų prekybos partnerius.

Tarpusavio prekyba sąjungininkių vidaus politikoje sukuria interesų grupes, kurios patirtų didelių nuostolių, jų ekonominę partnerę – kitą aljanso valstybę užpuolus trečiosioms šalims. Šios interesų grupės atidžiai stebi politinių lyderių elgesį sąjungininkių atžvilgiu, o įtarę, kad nesilaikoma įsipareigojimų, bando daryti jiems įtaką, taip gindami savo verslo interesus. Ir, atvirkščiai, tikėdamasis draugiškų santykių su aljanso partneriais verslas investuoja į prekybą sąjungininkių rinkose.

Verslo organizacijų disponuojami dideli ištekliai ir politinės veiklos patirtis atbaido politikus nuo noro nesilaikyti gynybinių įsipareigojimų. Šios organizacijos daro daugiau įtakos užsienio politikos formavimui nei ekspertai, profsąjungos ar viešoji nuomonė.

Įsipareigojimų laužymas reiškia ir prarastas išlaidas, kurias valstybė investavo į karinio aljanso galios stiprinimą. Pavyzdžiui, didelis NATO valstybių karinių pajėgumų koordinavimas – bendros karinės pratybos, ginkluotės suvienodinimas kainuoja brangiai. Todėl investuodami į bendrų gynybos pajėgumų plėtrą Aljanso lyderiai siunčia įtikinamą signalą savo oponentams apie pasiryžimą ginti sąjungininkes. Tai viena priežasčių, leidusių NATO valstybėms iki šiol nepatirti nė vieno antpuolio prieš savo teritoriją.

„Vertindami išlaidas, kurias karinė agresija sukeltų ekonomiškai integruotų valstybių verslo bendruomenėms ir viešiesiems finansams, taip pat iš jų kylančius galimus politinius praradimus tų valstybių politiniams lyderiams, manome, kad ekonominė integracija tarp karinio aljanso narių suteikia jų lyderiams paskatų ginti savo sąjungininkes ir atgraso potencialius agresorius nuo tokių aplinkybių eskalavimo“, – tyrimo išvadas dėsto V.Vobolevičius.

Baltijos šalims prekiaujant verta vienytis

Logiška manyti, kad intensyvi prekyba su visais NATO nariais užtikrintų didesnį sąjungininkės saugumą. Antra vertus, intensyvi prekyba su visais, ypač geografiškai tolimais ir nedideliais partneriais, gali prieštarauti ekonominei logikai. Tad ar gali šio Aljanso šalys džiaugtis prekybos atgrasomuoju poveikiu prekiaudamos tik su kai kuriais iš savo karinių sąjungininkų? Jei taip, su kuriais?

Tyrėjai mano, kad prekybos augimas tarp kariniu požiūriu galingos ir ne tokios stiprios sąjungininkės neduoda daugiašaliam aljansui papildomo patikimumo. Labiausiai apsimoka skatinti prekybą su panašius politinius ir ekonominius interesus turinčiomis apylygio ekonominio svorio kaimyninėmis aljanso partnerėmis.

Analizuojant tokius daugiašalius aljansus, kaip NATO, kuriame yra didelių partnerių (JAV) ir nedidelių šalių (Lietuva, Latvija, Estija), tikimybė, kad Lietuva per savo eksportą sugebėtų sukurti JAV stiprų lobizmą, litin maža, nes JAV labai didelė konkurencija ir šioje srityje neįmanoma prilygti, pavyzdžiui, Izraelio lobistams.

V.Vobolevičiaus manymu, prekiauti su JAV, žinoma, reikia, bet saugumo aspektu diplomatiniai kanalai, politinis ir karinis bendradarbiavimas efektyvesnis nei prekybinis, juolab daug prekiauti ekonomiškai neparanku ir dėl didelio atstumo.

Vokietija yra palyginti arti Lietuvos, todėl mes su ja daug prekiaujame, tai apsimoka ekonomiškai. Kita vertus, Vokietija taip pat yra didžiulė – Lietuva, kaip rinka, jai niekada nebus tokia svarbi, kad tos šalies politikai dėl ekonominių motyvų imtųsi ginti mūsų šalį.

V.Vobolevičius pabrėžia, kad reikėtų turėti galvoje, jog Vakaruose Baltijos šalys laikomos kaip vienetas, todėl joms vertėtų susivienyti bandant daryti įtaką Vokietijai – organizuoti bendras verslo misijas, bendrus konsorciumus, kartu prekiauti. Tai padėtų sulaukti didesnio Vokietijos suinteresuotumo užtikrinti savo prekybos partnerių Baltijos šalyse saugumą, o šiam tikslui susivienijusi kiekviena šalis atskirai turėtų naudos, nes kooperuodamasi sumažintų tam skirtas išlaidas.

Vis dėlto, pasak V.Vobolevičiaus, Baltijos šalių bendros pastangos ekonominiais kanalais daryti poveikį Vokietijai gal ir duotų saugumo dividendą mūsų regionui, bet ir tai lieka neaišku, ypač matant Vokietijos flirtą su Rusija dėl energetikos išteklių.

ISM tyrėjų analizė rodo, kad tos valstybės, su kuriomis mums būtų tikslinga plėtoti prekybinius ryšius dėl saugumo sumetimų, – tai Rytų ir Vidurio Europa. Tai netoli nuo Lietuvos, o prekyba su regiono valstybėmis yra ekonomiškai naudinga.

Antra, daugelis jų nėra tokios didelės ekonomikos, kaip JAV ar Vokietija, todėl plėtojant ekonominius ryšius su šiomis šalimis galima tikėtis daryti poveikį jų politiniams procesams. O tokį poveikį daryti reikia, nes, pavyzdžiui, neaišku, ar Lenkija matys interesą ginti Lietuvą, o ji čia galėtų reikšmingai padėti. „Reikėtų kalbėti ir apie apskritai santykių gerinimą su Lenkija, ypač dabar, kai Rusija akivaizdžiai bando skaldyti šio regiono valstybes. Gerinti santykius reikėtų ir su kitomis šio regiono NATO narėmis – Čekija, Slovakija“, – pabrėžia V.Vobolevičius.

Lietuvos prekybos apimtys su Lenkija ar Latvija, iš dalies – su Vokietija (jei Baltijos šalys čia susivienytų) gali daryti poveikį šių šalių sprendimų priėmėjams, o jie priimant NATO sprendimus jau gali bandyti paveikti JAV.

Rusija spaudimo arsenalą išnaudojo

Ką Lietuvos saugumui reiškia dar neseniai buvę itin glaudūs santykiai su Rusija ir Baltarusija? Pavadinti „kalbančiomis dešromis“ ir panašūs verslininkai spaudė Lietuvos valdžią, kad ši palaikytų geresnius santykius su šiomis šalimis ir taip užtikrintų jų verslo interesus.

„Toks priklausomumas, kokį Lietuva patyrė nuo Rusijos praėjusio amžiaus pabaigoje, buvo labai ydingas. Kita vertus, Rusijos ir Baltarusijos ekonomikos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos, tad, pavyzdžiui, jei kiltų sunkumų euro zonoje, Rusijai tai nebūtinai atsilieptų. Vadinasi, palaikyti ekonominius santykius su šiomis šalimis verta, bet ne tokio lygio, koks buvo prieš dešimtmetį“, – vertina V.Vobolevičius.

Juolab, atkreipia dėmesį politologas, didindama spaudimą Lietuvai Rusija jau priėjo daug ribų: naftotiekis „Družba“ uždarytas, bet naftą Lietuva gauna kitais kanalais, „Gazprom“ nebegali mūsų varyti į kampą, nes turime suskystintų dujų terminalą. „Lietuviai po truputį išsilaisvina iš Rusijos įtakos, rusai jau išnaudojo savo spaudimo priemonių arsenalą. Lietuvos derybinės pozicijos dabar geros. Rusija gali užsakinėti straipsnius žiniasklaidoje ar jų lobistai bandyti daryti įtaką, bet Lietuvos sprendimų tai nebelemia“, – sako V.Vobolevičius.

Tačiau kai kurių Vakarų valstybių flirtas su Rusija kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, Vokietija, priešingai nei Lietuva, nėra sumažinusi savo priklausomybės nuo rusiškų dujų. O maža Lietuva Vokietijai sunkiai gali daryti tokį poveikį, kuris atsvertų Rusijos energetinių išteklių įtaką.

Tačiau gera žinia: ISM tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad NATO šalių niekas neturėtų pulti, nes priešininkui faktas akivaizdus – jis gautų vieningą atkirtį. Nėra NATO šalių, kurios mus gintų ir kurios negintų, bet verta žinoti, kad intensyvi dvišalė prekyba – tarsi dvigubas lobizmas.

Vis dėlto, nors Lietuvos eksporto ir importo proporcijos per pastaruosius 20 metų ES ir NVS susikeitė vietomis, Rusija – toli nuo kitų atsiplėšęs vis dar artimiausias mūsų partneris. Iškalbingas faktas.

Scanpix

NATO būstinė Briuselyje modernybe nekvepia. Ji įsikūrusi vos keli kilometrai nuo oro uosto, sename ir visai neišvaizdžiame pastate, primenančiame sovietinės okupacijos metais Lietuvoje statytus kompartijos „rajkomus“.

Rima JANUŽYTĖ

Specialiai „Veidui“ iš Briuselio

Politiniame ir administraciniame NATO centre Briuselyje sukasi pagrindinis biurokratinis Aljanso mechanizmas. Čia įsikūrusios sąjungininkų delegacijos ir valstybių narių diplomatinės atstovybės, taip pat ir Šiaurės Atlanto Taryba, kurios kompetencija – svarbiausių NATO politinių sprendimų priėmimas.

Šis pastatas Leopoldo III gatvėje – ne guminis, o 1967-aisiais, kai buvo pastatytas, niekas neįsivaizdavo, kad po pusės amžiaus jame turės tilpti apie 5 tūkst. nuolatinių darbuotojų. Tad naujai prie Aljanso prisijungiančių valstybių delegacijoms pritaikomos pagalbinės patalpos, sandėliai ar garažai.

Užtat visi čia dirbantys žmonės su viltimi žvelgia į kitą kelio pusę – kažkada jie įsikurs ten statomame įspūdingame pastatų komplekse, iš išorės veikiau primenančiame kosminį laivą iš ateities nei politbiurą. Ir spėlioja, ar Juodkalnijos atstovybė taps pirmąja, niekada nesėdėjusia senosiose NATO patalpose.

Vargu. Juodkalnijos atstovams dar gali tekti paragauti ir senojo pastato kavinėje gaminamų vidutiniškų pietų – net jei šį gruodį Varšuvoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime šalis gaus kvietimą prisijungti prie Aljanso, naujasis pastatų kompleksas dar nebus baigtas.

Taip jau yra – NATO viskas vyksta labai labai lėtai. Statyti naująjį pastatą Aljanso narių vyriausybių vadovai nutarė dar 1999-aisiais. 2002 m. Prahos sutartimi Belgijos vyriausybė šią garbingą pareigą koncesijos teisėmis perleido NATO. Paskui vyko šimtai konkursų – dizaino, įrangos, statybų. Statybos prasidėjo 2010-aisiais, o baigtos turėtų būti kitąmet. Tačiau viliamasi, kad tai nutiks bent iki 2018–2019 m. Ką jau padarysi – projektas didžiulis, o jį sukantis smagratis – gremėzdiškas.

Vis dėlto daug didesnė Aljanso bėda – lėtapėdiškumas priimant sprendimus.

Reikia didinti apsukas

Kartais reikalo esmė gali būti vos 4 min. 30 sekunčių. Tiek laiko į Turkijos oro erdvę įsibrovęs „neatpažintos šalies“ naikintuvas MiG-29 praėjusį antradienį savo raketinės sistemos radaru buvo užrakinęs, paprastai sakant, nusitaikęs į aštuonis Turkijos naikintuvus F-16, patruliuojančius palei sieną su Sirija.

Tai ne šiaip priartėjimas prie kitos valstybės oro erdvės. Ir ne įsiveržimas į ją. Net ne rusų mėgstamas skrydis su išjungtu vadinamuoju transponderiu – siųstuvu ar be kelionės plano, aiškinant, kad įvyko paprasčiausia žmogiška klaida. Galima neabejoti, kad tai buvo sąmoningas nusitaikymas į NATO erdvėje esantį lėktuvą, po kurio kitas žingsnis – raketos mygtuko paspaudimas. Žinoma, Turkijos lėktuvai, vos tapę MiG-29 taikiniais, savo radarus irgi nukreipė į pažeidėją. Visai kaip per Kubos krizę.

Raketos mygtuko nenuspaudė nė viena pusė, užtat Rusija sėkmingai pasitikrino naujas ribas.

Turkijos kariškiai nenurodo, kad MiG-29 būtų buvęs Rusijos naikintuvas, tačiau viskas daugiau nei akivaizdu: du incidentai su Rusijos lėktuvais jau buvo įvykę pora dienų anksčiau – ir šeštadienį, ir sekmadienį.

Įtampos kupinos minutės Turkijos ir Sirijos pasienyje baigėsi be tragiškų padarinių: MiG-29 paliko Turkijos oro erdvę, NATO nesiryžo jo atakuoti. Tačiau precedentas jau yra, bet NATO plano, kaip tokiais atvejais elgtis, – ne.

O kaip būtų reaguojama, jei radarus į kokį nors objektą, ypač – į NATO naikintuvą, nukreiptų į Baltijos regiono oro erdvę įskridęs Rusijos orlaivis?

Atsižvelgiant į tai, kad mūsų oro erdvėje patruliuoja oro misiją atliekantys NATO naikintuvai, neturintys įgaliojimų imtis jokių karinių veiksmų, galima pasikliauti tik gera pažeidėjo valia arba žaibišku NATO sprendimu atakuoti.

Tačiau NATO naikintuvų pilotai tokio įsakymo laukti, ko gero, turėtų kur kas ilgiau nei puspenktos minutės. Baltijos oro erdvėje panašaus incidento nuo Baltijos šalių narystės NATO nėra pasitaikę. Rusijos orlaiviai prie mūsų sienų tik priartėja, bet jos dar niekada nėra pažeidę – visais atvejais jie tiesiog palydimi.

Užtat Turkijos padangė Rusijai tapo aikštele naujiems eksperimentams NATO erdvėje. Tik štai NATO dar nesugalvojo, kaip deramai į tai atsakyti. Kol kas viskas apsiribojo abstrakčiais paburnojimais ir keliais pagrasymais pirštu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Scanpix

Rusija išgirdo dvi žinias: neprastą ir labai blogą. Nieko baisaus, kad NATO durys atsiveria ir Juodkalnijai. Blogai – kad nauja NATO teritorijos dalimi gali tapti vos už 200 kilometrų nuo Klaipėdos esanti Gotlando sala, į kurią jūrininkai pučiant palankiems vėjams kartais nuplaukia net burlentėmis.

Rima JANUŽYTĖ

Praėjusį pirmadienį JAV viceprezidentas Joe Bidenas telefonu Juodkalnijos premjerui Milo Dukanovičiui garantavo, kad Vašingtonas palaiko šios šalies siekį tapti NATO nare. Galutinis sprendimas dėl Juodkalnijos narystės turėtų būti priimtas gal net jau gruodžio mėnesį per NATO susitikimą.

Juodkalnija – viena greičiausiai narystės NATO link besiiriančių valstybių, tokį norą deklaravusių 2010 m., o Naujuosius metus galbūt švęsiančių jau amerikietiškų fejerverkų lietuje. Juodkalnija daugelio vadinama tiesiog idealia NATO kandidate.

Viena vertus, narystę Aljanse palaiko dauguma šios šalies gyventojų. Kita vertus, Juodkalniją kelionėje NATO link globėjiškai lydi Didžioji Britanija ir Slovakija, kurios lyderiai neatlyginamai eina Juodkalnijos advokatų pareigas. Dar svarbiau tai, kad Juodkalnijos narystė NATO nepriverčia virptelėti nė vieno Rusijos raumenėlio: Kremliui nė motais, kad NATO plečiasi kažkur atokiau nuo jo sienų, o jei dar ir nedislokuos NATO bazių, tuomet – į sveikatą.

Tačiau Juodkalnijos narystė – toli gražu ne pats svarbiausias su NATO plėtra susijęs klausimas. Jis gali visiškai nublankti, jeigu gruodį bus sprendžiama dėl Švedijos narystės šioje transatlantinėje organizacijoje.

Tai, kad už narystę NATO pasisako Švedijos centro dešinioji koalicija, niekam nekelia nuostabos. Dar neseniai Centro partijos lyderė Annie Lööf pareiškė, kad Švedija negalėtų ilgai gintis, jeigu jai kiltų rimta karinė grėsmė, todėl NATO yra geriausias būdas padidinti šalies saugumą.

Daug didesnę nuostabą kelia tai, kad apie NATO prabilo ir anksčiau dėl narystės Aljanse griežtai skeptiškai pasisakydavusi Švedijos socialdemokratų partija. Regis, ji nutarė išsinerti iš kategoriško apdaro ir pakeisti požiūrį. Švedijos kairieji prieš kelias savaites pareiškė, kad Švedija artimiausiu metu galėtų prisijungti prie NATO. Bet tik tuo atveju, jeigu drauge su ja į Aljansą už parankės įžengtų ir Suomija. Nebūtų kairieji – individualus veiksmas jiems atgrasus. Tačiau tokia pozicija nėra nauja: Švedija ir Suomija dešimtmečiais kartojo, kad jei kada ir šautų į galvą tapti NATO narėmis, tai tik drauge. Skirtumas tas, kad iki šiol tokie pasvarstymai nebuvo vertinami pernelyg rimtai.

Debatai visuomenėje

Iki šiol Suomija ir Švedija drauge su Austrija, Šveicarija ir Airija sudarė nedidelį neutralumą pasirinkusių Europos Sąjungos šalių būrelį.

Po didžiulių teritorinių nuostolių XIX a. pradžioje Švedija buvo nutarusi nebesivelti į jokius karinius konfliktus ne tik su Rusija, bet ir su kitomis valstybėmis. Tokios pozicijos ji laikėsi per abu pasaulinius karus, nors Antrojo pasaulinio karo metais finansiškai (tiksliau, be pertrūkio tiekdama geležies rūdą) rėmė vokiečius ir moraliai palaikė su SSRS žūtbūtinėje kovoje susirėmusius suomius.

Tačiau pastaruoju metu narystė NATO nebėra karšta bulvė Švedijos užsienio politikos darbotvarkėje. Juolab kad kitomis formomis ši šalis su NATO bendradarbiauja jau seniai.

Švedija su NATO vykdo bendrą Partnerystės taikai programą, dalyvauja įvairiose NATO pratybose, tačiau nėra visiškai integruota – kitoms NATO narėms Švedija nėra niekuo įsipareigojusi, o ir jos negina Lietuvoje bene geriausiai žinomas NATO 5-asis straipsnis.

Kita vertus, nors Švedijos dalyvavimą bendruose NATO projektuose šalies visuomenė vertina daugiau mažiau tolerantiškai, narystės klausimas vis dar yra itin jautrus, nes švedai nepaprastai didžiuojasi savo neutralumu.

Oficialiai neutrali Suomija irgi ne kartą svarstė galimybę prisijungti prie NATO, tačiau, vos suformuluoti aukščiausių šalies politikų, ketinimai įsilieti į Aljansą bemat sulaukdavo ypač griežtos šalies visuomenės ir opozicinių Suomijos partijų kritikos.

Skaidrumu garsėjančios Šiaurės šalys su NATO susijusius reikalus kartais net slepia nuo visuomenės, nors kitais klausimais šiame regione tai tikrai nėra įprasta praktika. Pavyzdžiui, 2006 m. pabaigoje Švedijos ir Suomijos vyriausybių sprendimai stiprinti bendradarbiavimą su NATO ir prisijungti prie NATO greitojo reagavimo pajėgų buvo paskelbti tik 2007 m. kovą, jau po Suomijos parlamento rinkimų.

Suomijoje gajus požiūris, kad su Rusija verčiau nesipykti, ir dėl to „kalta“ liūdna jos istorija. Suomija, kuri ne tik patyrė daugiau kaip šimtmetį trukusią carinės Rusijos okupaciją, o paskui ypač skaudžiai nukentėjo nuo Kremliaus agresijos per 1939–1940 m. Žiemos karą, Rusijos visuomet privengia. Netgi Antrojo pasaulinio karo metais Suomija, iš pradžių kovojusi vokiečių pusėje, supratusi, kad tai baigsis pragaištingai, karo pabaigoje metėsi į priešingą stovyklą.

Šaltojo karo laikotarpiu Helsinkis irgi laikėsi pozicijos, kad Maskva toleruos Suomijos nepriklausomybę, jeigu ši susilaikys nuo aktyvaus karinio bendradarbiavimo su Vakarais.

Atviriau apie galimybę kada nors ateityje prisijungti prie NATO Suomijos politikai ėmė kalbėti po to, kai Rusija užpuolė Gruziją, o Krymo aneksija tokioms kalboms suteikė visai naują atspalvį.

„Rusijos agresija aneksuojant Krymą buvo reikalinga tam, kad atvertų akis Šiaurės valstybių vadovams, galbūt ir didelių Europos valstybių vadovams, kad šie suprastų, kokios iš tikrųjų yra Putino užmačios ir kam modernizuojama Rusijos kariuomenė. Iki 2020 m. kariuomenei modernizuoti planuojama skirti per 600 mlrd. eurų“, – dar pernai sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.

Lanksčioji Suomija

Išimtinai kariniu požiūriu Švedija ir Suomija, tapdamos NATO narėmis, įgytų papildomų pajėgumų ir diplomatinį užnugarį, tačiau „Stratfor“ analitikai mano, kad formaliai karinės pusiausvyros tarp Rusijos ir NATO tai veikiausiai nesutrikdytų. Švedijos ir Suomijos kariai ir taip atitinka NATO standartus, tad svarbus čia tik politinis signalas, kurį Švedija ir Suomija pasiųstų NATO.

„Nereikia net konkrečių žingsnių narystės link – pakanka jau vien viešojoje erdvėje apie tai prasidedančios diskusijos, kuri pasiekia ir Rusijos ausis, leisdama jai suprasti, kad Europos šalys galimos Rusijos agresijos akivaizdoje yra solidarios“, – teigia „Stratfor“.

Rusija jau pareiškė, kad Švedijos pastangas prisijungti prie NATO vertintų kaip tiesioginę grėsmę. Rusijos užsienio reikalų ministerija patikino, kad toks Švedijos sprendimas turėtų politinių, karinių ir užsienio politikos pasekmių, reikalaujančių atsakomųjų Rusijos veiksmų. Tokia ministerijos pozicija sukėlė ir nedidelį diplomatinį kivirčą: Švedija išsikvietė pasiaiškinti Rusijos ambasadorių.

Apskritai Švedija, siekdama kuo mažesnio Rusijos energetinio įsigalėjimo Baltijos jūros regione (ką jau kalbėti apie kokius nors karinius veiksmus) laikosi palyginti kietos diplomatijos ir nevengia aštresnės retorikos. Prieš pradedant projektą „Nord Stream“ Švedijos politikai atvirai kalbėjo, kad reikia labai didelės tolerancijos norint patikėti, kad kartu su kompresorine prie Švedijos krantų rusai nepastatys ir savo elektroninių žvalgybos įrenginių.

Kai praėjusią žiemą Rusijos koncernas „Gazprom“ su Vokietijos EON, Nyderlandų „Shell“ ir Austrijos OMV pasirašė ketinimų protokolą iki Vokietijos nutiesti dvi papildomas „Nord Stream“ gijas, kurios vamzdyno metinį pralaidumą padidintų 55 mlrd. kubinių metrų, Švedijoje kilo nauja diskusijų banga. „Nord Stream-2“ Rusijai atveria naujas galimybes statyti elektroninės žvalgybos įrenginius Baltijos jūroje, be to, prieštarauja Europos Komisijos siekiui mažinti ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Tačiau tik tapusi NATO nare Švedija galėtų sujaukti ne tik Rusijos karines ambicijas Baltijos regione, bet ir jos energetinius užmojus.

Nė sakyti nereikia, kad Rusija yra prieš Švedijos narystę NATO. Bet dar labiau ji niršta dėl Suomijos, kuri yra ranka pasiekiama iš Sankt Peterburgo, o jei Suomija prisijungtų prie Aljanso, Baltijos regione Rusija stovėtų prieš tikrą NATO sieną. Štai kodėl Rusija tiesiog nenustygsta vietoje. Vienas akivaizdžiausių įtampos rodiklių yra nuolat pasikartojantys jos naikintuvų vykdomi Suomijos oro erdvės pažeidimai. Per paskutinę rugpjūčio savaitę Rusijos orlaiviai Suomijos oro erdvę pažeidė tris kartus.

Panašiai Rusija elgiasi ir Švedijos atžvilgiu, tačiau skirtumas tas, kad švedams Rusija kelia kur kas mažiau nerimo nei suomiams.

Suomiai dabar nuolat jaučia Rusijos kvėpavimą į veidą, o turint galvoje dar ir artimus prekybinius santykius, kurių nesugebėjo sugriauti net ES sankcijų politika, suomių retorika NATO atžvilgiu yra daug atsargesnė nei švedų. Rusija yra antra didžiausia Suomijos eksporto ir importo rinka.

Suomijos viešųjų reikalų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Charly Salonius-Pasternakas įsitikinęs, kad Suomijai nusprendus tapti NATO nare būtų pažeista daug dešimtmečių galiojusi „tvarka“, kurios esmė – savotiškai draugiški dvišaliai santykiai: „Antrojo pasaulinio karo metais nusistovėjo suvokimas, kad mažai valstybei, esančiai greta didžiulės, didžiausia nepriklausomybės garantija yra geri santykiai su didžiuoju kaimynu.“

Jis aiškina, kad eiliniam suomiui nėra nieko neįprasto visą savaitę prekiauti kailiais su partneriais iš Rusijos, o savaitgalį dalyvauti atsargos karių mokymuose, – Švedijoje toks elgesys būtų sunkiai įsivaizduojamas.

Atitinkamai bendrą Švedijos ir Suomijos nusiteikimą atskleidžia ir švedų bei suomių apklausos. Švedijoje narystę NATO palaiko maždaug trečdalis gyventojų, be to, ši visuomenės dalis nuolat didėja, o štai Suomijoje norinčiųjų įsilieti į Aljansą kol kas yra vos penktadalis. Vasario mėnesį dienraščio „Helsingin Sanomat“ užsakymu atliktoje apklausoje už narystę NATO pasisakė 20 proc. suomių – maždaug tiek pat, kiek ir 2002-aisiais.

Strimgalviais į Gotlandą

Lietuviai puikiai prisimena, kiek laiko bet kuriai valstybei trunka pastangos tapti NATO nare. Štai Ukrainoje dabar prasidedanti diskusija dėl šalies narystės Aljanse vaisių gali duoti po dešimtmečio ar net dar vėliau. Juodkalnija ne veltui vadinama spartuole, nes šią distanciją įveiks gal tik per penkerius metus. Tačiau visi supranta, kad Švedijos ir Suomijos atveju būtų veikiama tiesiog žaibiškai. Nors Švedijos socialdemokratai ant stalo dar nepadėjo jokių popierių, NATO užkulisiuose kalbama, kad, švedams pareiškus ketinimą, narystės Aljanse klausimas būtų svarstomas jau gruodį – per tą patį susitikimą, kuriame bus sprendžiamas ir Juodkalnijos narystės likimas.

„Žvelgiant iš NATO perspektyvų Švedijos ir Suomijos narystė būtų ypač naudinga. Be to, tikėtina, kad jų narystei nesipriešintų kitos NATO narės“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai.

Vis dėlto toks skubėjimas susijęs ne vien su biurokratinių kliūčių nebuvimu. Švedijos analitikų vertinimu, Švedijos narystė NATO išvaduotų Aljansą nuo galvos skausmo dėl Švedijai priklausančios Gotlando salos, esančios beveik pačiame Baltijos jūros viduryje. Kol Švedija nėra NATO narė, Aljansas neprivalo ginti šios salos užpuolimo atveju. Tačiau vis tiek tai turėtų daryti, nes nebūtų nieko blogiau karo strategijos požiūriu, kaip leisti Gotlande išsilaipinti ir čia įsikurti Rusijos kariuomenei.

„Strategiškai Gotlandas būtų ideali vieta Rusijai pradėti karinius veiksmus prieš Baltijos šalis. O taip nutikus NATO narėms būtų labai sudėtinga apginti Lietuvą, Latviją ir Estiją“, – sutartinai tikina Švedijos politologai, atkreipdami dėmesį, kad  užimti Gotlandą Rusijai būtų nepaprastai naudinga, jei ji turėtų kėslų Baltijos šalyse. „Gotlando praradimas Švedijai būtų blogai. Bet NATO tai būtų tikras košmaras“, – įsitikinęs švedų apžvalgininkas Ezra Kaplanas.

Jeigu Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis, tai pakeistų visą galimo karinio NATO susirėmimo su Rusija Baltijos regione paveikslą. Užuot judėjusios sausuma į Lietuvą iš Lenkijos arba rizikavusios plaukti Rusijos kontroliuojamais vandenimis, NATO pajėgos galėtų pasiekti Baltijos šalis oru iš Gotlando. Tikėtina – laiku.

„Tai reiškia, kad Rusijai reikėtų iš esmės peržiūrėti visą savo karinę doktriną“, – neabejoja JAV Brukingso instituto analitikas Stevenas Piferis.

Aljansas pirmą kartą ne tik visiškai kontroliuotų Baltijos jūrą, bet ir izoliuotų Sankt Peterburgą bei Karaliaučių – vienintelius patogius šiltavandenius Rusijos vartus į Atlantą. Tai jau smūgis Rusijai žemiau juostos. Ten būti mušama Rusija tikrai nemėgsta, tad visais balsais ir per visus kanalus spiegia, kad „Monopolio“ žaidimas dar nebaigtas, ir dar nežinia, kas pirmas įsmeigs vėliavą Gotlande.

BFL

Gynyba. Kitąmet šešiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, JAV dislokuos apie 250 tankų ir kitos karinės technikos. Apie šio sprendimo reikšmę ir kitas šalies gynybos aktualijas kalbamės su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku.

VEIDAS: Kokią įtaką mūsų saugumui turės sprendimas šešiose Rytų Europos valstybėse dislokuoti JAV karinę techniką? Kodėl būtent dabar?

J.O.: Tai labai svarbus sprendimas, kuris didina mūsų saugumą: Lietuvoje yra mūsų sąjungininkų karinė technika, galinti padėti didinti mūsų apginamumą ir priešo, kuris galėtų žengti per mūsų teritoriją, atgrasymą. Turime karių, technikos, atsiranda ir ekonomiškumo aspektas, nes keičiantis kariams technikos nereikia išvežti. O dabar turbūt todėl, kad po Gruzijos Rusijos agresija tęsiasi Ukrainoje, praėjusių metų pabaigoje Velse buvo priimti NATO sprendimai, kuriais buvo numatyti ir štabai, ir greitojo reagavimo pajėgos, ir išankstinis ginkluotės dislokavimas.

Amerikiečiai – mūsų strateginiai partneriai, kurių prezidentai ne kartą yra pakartoję, kad Lietuvos priešas yra ir Amerikos priešas, kad Amerikos įsipareigojimai ginti sąjungininkus ir Lietuvą yra galiojantys. Toks jų sprendimas labai natūralus.

VEIDAS: Jeigu konkrečiau, galbūt jau žinoma, kokia tai technika ir kiek jos bus?

J.O.: Šiandien paskelbta, kad tai JAV pėstininkų brigados technika. Faktai yra aiškūs – tai ir tankai, ir pėstininkų kovos mašinos, ir artilerija, ir kt. Kaip dabar žinoma, ji bus dislokuota šešiose valstybėse, matyt, kažkaip proporcingai ją padalijant. Bet tai nebus kažkoks statinis dalykas, kad ji bus tiktai čia, – vykstant didesniems mokymams ši technika galėtų iš artimiausių, o gal ir iš tolimesnių valstybių atvykti, atliekant tam tikrą perdislokavimo manevrą. Mes esame matę dabar dislokuotų JAV kuopų technikos perdislokavimą, kaip jie keitėsi, kaip važiavo per visą Europą, pasitikrindami, kaip kirsti sienas, kaip ta technika gali judėti, ir panašius dalykus. Bendras technikos kiekis yra žinomas, o konkrečiai skirtingu laiku jis gali būti kintamas.

VEIDAS: O grėsmės prieš Lietuvą atveju ar ši technika būtų reikšminga mūsų gynybai?

J.O.: Manau, kad ji atitinka šios dienos situaciją. Kalbame ne tik apie amerikiečių, NATO ginkluotę – Lietuva ir pati skiria papildomą dėmesį, realiai sugrįžta prie mūsų gynybos sistemos finansavimo, nes 2009–2012 m. gynybai skiriamos lėšos buvo sumažintos beveik trečdaliu ir viskas buvo daroma priešingai. Manau, kad nacionalinis dėmesys ir finansavimas, geresnis mūsų darinių užpildymas, plius sąjungininkų išankstinis buvimas čia ir šios ginkluotės dislokavimas sudaro papildomas mūsų apginamumo garantijas. Be abejo, tai nėra tos garantijos, kurios galėtų mus apginti nuo masyvaus puolimo, bet tam yra kiti dalykai – greitojo reagavimo pajėgos, galimybė perdislokuoti karius ir techniką iš kitų NATO šalių. Iš tikrųjų tos galios stabdyti bet kurį priešą su bet kokiais kėslais yra pakankamai.

VEIDAS: Rusija skelbia informaciją apie „Iskander“ raketų dislokavimą Kaliningrade. Ką Lietuva galėtų padaryti, kad sumažintų šią grėsmę?

J.O.: Mes reaguojame, o Rusija bando apsukti ienas atgal ir sakyti, kad arklys eina paskui vežimą, o ne į priekį. Mes, NATO, su Rusija kalbėjomės per NATO ir Rusijos tarybą, bandėme pritraukti prie partnerystės sprendžiant Rytų valstybių – Afganistano ir kitų karštųjų taškų problemas. Bent iš NATO pusės visada buvo nuoširdus partnerystės siekis.

Kai ketverius penkerius metus mūsų krašto apsaugos finansavimas ėjo žemyn, Rusija tuo metu didino finansavimą, vykdė kariuomenės modernizavimo programą ir kilo milžiniškais žingsniais į priekį. Buvę kolegos to nematė ir priiminėjo kitokius sprendimus, bet dabar, ypač po Ukrainos įvykių, prie mūsų prisijungė ir daugelis, galima sakyti – beveik visi ES ir NATO sąjungininkai. Ir bandome adekvačiai, labai saikingais žingsniai atsakyti Rusijai, nes matome, kad nieko nedarymas ją provokuoja. Juk Gruzijoje ir Ukrainoje nebuvo nei NATO bazių, nei kariuomenių. Po įvykių Gruzijoje buvo labai greitai susitaikyta ir tarsi sakoma – gyvenkime taip, kaip gyvenome. To atsakas buvo Krymo aneksija ir pietrytinės Ukrainos užpuolimas. Tad dabar yra mūsų atsakas į spartėjantį Rusijos militarizavimą ir kariuomenės modernizavimą.

Ji keičia ginkluotę, ją modernizuoja pagal dešimtmečio planą, kuris jau beveik eina į pabaigą. Dabar jis pradėjo strigti dėl finansų ir dėl sankcijų, bet jau padaryta daug. Rusija vienas raketas keitė didesnio nuotolio raketomis: turėjo siekiančias 200 km, vėliau – 300 km atstumą raketas. Jau ir senosios raketos pasiekė Vilnių. O „Iskander“ yra aktualesnės ne tiek Lietuvai, kiek tolimesnėms valstybėms, Vokietijai. S-300 dar nesiekė Berlyno, „Iskander“ – jau siekia.

Labai gerai pasakė NATO pajėgų Europoje vadas generolas Phillipas Markas Breedlove’as: tokie Rusijos veiksmai ir militarizacija yra jau ne regioninė, bet globali problema. 2009 ir 2013 m. Rusijos „Zapad“ pratybos buvo puolamosios pratybos prieš Vakarų šalis. Tad turime kažkuo atsakyti, bus ta ginkluotė ar nebus. Jeigu ji bus, matyt, mums reikės turėti daugiau pajėgumų, jei jos nebūtų – gal mažesniais pajėgumais turėtume atsakyti. Bet visuomet sakome: neturime jokių planų ką nors užpulti, o tik privalome reaguoti į Rusijos pajėgų koncentravimą.

VEIDAS: Jei kalbėtume apie perspektyvas, kaip ši eskalacija, regiono militarizacija galėtų baigtis? Pastaraisiais metais ši kreivė tik kilo aukštyn.

J.O.: Tikiu, kad šis atsakas – sprendimas dislokuoti karinę techniką – sustabdys agresyvią Rusijos politiką. Sankcijos ir ginkluotės dislokavimas, pakitęs dėmesys, Velso sprendimų vykdymas yra labai aiškus atsakas, kad mes rimtai žiūrime į situaciją ir kad mūsų galimybės ir reagavimo laikas yra toks, jog Rusijai tikrai nebus palikta laiko žengti per sienas, be atsako užimti didesnę teritorijos dalį ir paskui pradėti ilgai trunkančias derybas, kurios tęsiasi dešimtmečiais, kaip Padniestrėje, Gruzijoje ar dabar Kryme. Sukaupti pajėgumai ir pasirengimas laiku reaguoti visais lygiais ir visomis turimomis galimybėmis yra Rusiją stabdantis faktorius. Ne vien gynybinis, bet ir atgrasymo, verčiantis priimti kitus sprendimus.

Kiek tai užtruks, kiek reikės laiko, kokiu būdu bus rasta ta pokyčių galimybė? Nepaisant to, kad sustiprinome savo apginamumą, NATO dar išlaikė tam tikrus ryšio kanalus, yra ir intensyvūs Europos Sąjungos, ypač Vokietijos kanclerės Angelos Merkel bandymai kalbėtis ir vis dar sudaryti sąlygas išeiti iš tos situacijos. Tikiu, kad šios priemonės tikrai neprovokuoja, o kaip tik sudaro galimybę tą eskalaciją po truputi prislopinti.

VEIDAS: Ar sutiktumėte su mintimi, kad lietuviai savo gynyba susirūpina tik smarkiai padidėjus grėsmei? Pavyzdžiui, 2010-aisiais „Veidui“ atlikus apklausą 93 proc. žmonių sakė nepritariantys, kad krašto apsaugos finansavimas būtų didinamas.

J.O.: Tai susiję ir su buvusios valdžios požiūriu. Pažiūrėkite, kokia finansinė krizė šiuo metu yra Graikijoje, tačiau mes negirdime apie jokį sumažinimą. Graikijos krašto apsaugos finansavimas NATO yra antras po JAV – apie 2,3 proc. bendrojo vidaus produkto. Ir graikai kalba apie to gynybos biudžeto išlaikymą. Lietuvoje buvo pasirinktas kelias kirsti visiems, o tas kirtimas atsiliepė ir žmonių vertinimui, todėl tuo metu žmonių požiūris buvo toks, jie nepalaikė didinimo.

Dabar kreipiame dėmesį ne tik į ginkluotę, karius, bet ir į bendrą pilietinį bei patriotinį ugdymą, galų gale – visuomenės informavimą. 2008 m. visuomenės informavimo įvairiais kanalais programai skyrėme apie 700 tūkst. Lt, o 2012 m. tebuvo skirta apie 90 tūkst. Lt. Dabar vėl skiriame apie milijoną tam, kad žmonės galėtų gauti informaciją. Tai yra vienas iš labai svarbių elementų, kad visuomenė būtų informuota. Pažiūrėkite, kiek tais metais buvo visokių šou laidų, bet apie karą mes nieko neturėjome, o dabar yra „Tikri vyrai“, dar bus ir laida moterims, daug kitų renginių, laidų. Tai kainuoja, bet ir duoda savo rezultatą – visuomenės atsparumą prieš Rusijos propagandą ir krašto apsaugos palaikymą.

VEIDAS: Tad manote, kad viskas vyksta iš viršaus į apačią?

J.O.: Manau, kad ir taip, ir taip. Nesakyčiau, kad tai yra tik vienos krypties eismas. Džiaugiamės ženkliu savanorystės padidėjimu. Paskelbėme, kad Lietuvos kariuomenės daliniams užpildyti reikia apie 3 tūkst. jaunuolių, ir vienas tokių skubių žingsnių yra ne laipsniškas profesionalų skaičiaus didinimas (tą mes darome, bet tam reikia daug laiko), o užpildymas šauktiniais. Tačiau šiandien mes turime du trečdalius žmonių, kurie pareiškė, kad jų šaukti nereikia, jie patys ateina tarnauti į kariuomenę. Tai iš tiesų geras pavyzdys. Dar turime penkis mėnesius, tad manau, kad surinksime 100 proc. poreikio savanorių. Galbūt net bus konkurencija, šiemet negalėsime priimti tarnauti visų ir teks palikti kitiems metams.

VEIDAS: Jei jau kalbame apie šauktinius, reikėjo pašaukti tris tūkstančius, tačiau į sąrašą buvo įtraukta 37 tūkst. Ar tikrai buvo būtina kviesti tokį didelį skaičių?

J.O.: Taip buvo padaryta pasirėmus senąja statistika, nebuvome įsitikinę, kad viskas pasikeitę į gerąją pusę. Tie 37 tūkstančiai buvo pasirinkti remiantis 2008 m., paskutinio privalomojo šaukimo, statistika, kai maždaug tik kas vienuoliktą ar dvyliktą šauktinį pavykdavo pakviesti – dėl sveikatos, simuliacijos, neatvykimo ar neradimo. Dėl labai įvairių priežasčių. Tokia buvo padėtis: norint pakviesti vieną, reikėjo pakviesti vienuolika ar dvylika, kad rastum tą vienintelį. Dabar rezultatai absoliučiai kitokie. Pavyzdžiui, sveikatos patikrinimas. Nuolat girdime, kokios blogos sveikatos yra jaunimas, tačiau iš tų, kurie ateina kaip savanoriai, apie 90 proc. tinkami tarnauti, o iš tų, kurie pateko į sąrašą ir jau yra patikrinti, tinkamų – apie 75 proc. Žodžiu, matome tam tikrą nusiteikimą, juk turbūt taip greitai jaunuolių sveikata nepakito.

Dabar mažiau simuliacijos, mažiau bandymų išsisukti, galbūt ir medikų požiūris pasikeitė. Turėjau keletą pokalbių, paprašiau užtikrinti medikų orumą ir poziciją, kad jie netaptų įkaitais ir per juos nebūtų bandoma kažkaip išsisukti nuo kariuomenės. Kas dabar vyksta, yra tarsi abipusis suartėjimas ir sutarimas.

Galų gale kariuomenė nėra kažkokių supergaliūnų institucija. Tai galimybė kiekvienam žmogui, gal kartais turinčiam ir mažesnį fizinį pajėgumą. Per tuos devynis mėnesius, darydamas tam tikrus pratimus, dalyvaudamas, skirdamas dėmesio savo fiziniai kultūrai, tu gali sustiprėti, ir tai bus labai naudinga ne tik kariuomenei, bet ir sveikatai, pravers kasdieniniame gyvenime. Tad labai aukštai kartelės mes nekeliame, su Žydrūnu Savicku visiems lygintis nereikia. Priešingai, norime, kad ir silpnesni žmonės galėtų dalyvauti, prisitaikyti ir atlaikyti tas pratybas.

VEIDAS: Pats esu šauktinių sąraše, man 26 metai, jau esu baigęs magistro studijas, moku kelias užsienio kalbas, dirbu žiniasklaidoje. Ar iš tikrųjų tie devyni mėnesiai yra geriausia, ką aš galiu duoti Lietuvos krašto apsaugai?

J.O.: Yra dvi medalio pusės. Nenorime kariuomenės padaryti – bent jau aš taip galvočiau – vien tik iš tų, kurie turi vidurinį išsilavinimą, kuriems yra devyniolika metų, ir viskas, kitokių neimame. Kariuomenėje buvimas žmogaus, turinčio išsilavinimą, tam tikrą patirtį, yra geras, užkrečiamas pavyzdys kitiems – gerai, kai yra į ką lygintis. Nes jeigu visi lygūs, tai nėra jokio pasitempimo. Pavyzdžiui, galėtumėte nušviesti kariuomenės gyvenimą iš vidaus, mes norėtume, kad iš kariuomenės vidaus išeitų ir kritinių straipsnių. O ir pats gyvenimo pajutimas: gali nuvažiuoti į Daniją, kažką aplankyti ir parašyti, bet gali tuo metu tarnauti ir šį dalyką tęsti laisvu nuo tarnybos metu.

Tarnybą esame numatę su savaitgaliais, skirtais poilsiui, ne ištisai, galbūt net su grįžimu namo. Tiesioginį darbą būtų galima suderinti, o ir išeitų serija straipsnių, kuriuos mielai spausdintų žiniasklaida. Kokiam nors vienišam žemdirbiui, kuriam kasdien reikia melžti karvę, tikrai negalime pasakyti, kad jis tęs savo darbą. Bet kai ką tikrai galime suderinti. Matau iš tų žmonių, kurie ateina savanoriais, – jie yra labai skirtingų profesijų, išsilavinimo. Nėra taip, kad visi būtų tik aštuoniolikmečiai ar devyniolikmečiai.

VEIDAS: Tačiau pats šaukimas į kariuomenę vis tiek yra visokeriopai susietas su studijų sistema, iš to kyla įvairių niuansų. Jūsų manymu, ar apskritai šios sistemos turi būti taip susijusios? Juk kariuomenė ir švietimas nėra tapatūs dalykai.

J.O.: Yra du aspektai. Jei taip žiūrėsime, manau, kad šaukiami turėtų būti visi, nedarant tokių išlygų, nes kitaip pasidaro labai neaišku, kodėl vienas šaukiamas, o kitas ne. Bet pats asmeniškai esu ir visada buvau už savanorystę. Jei ne 2009–2012 m. duobė, būtume visai pamiršę apie šaukimą, žmonės būtų dalinius užpildę, tarnavę, išėję iš tarnybos į rezervą. Tokią ir įsivaizduoju ateitį: Lietuvos kariuomenė bus grįsta savanoryste, kuri užtikrins ir kariuomenės užpildymą, ir pasirengimą, ir rezervą. Bet šiandien, kai reikia lipti iš duobės, kaip vienas paprasčiausių sprendimų buvo pasirinktas šaukimo atnaujinimas. Tačiau bent jau šiemet beveik neabejoju, kad turėsime 3 tūkst. savanorių. Jeigu klostysis taip, kaip planuojame, kad ta tarnyba bus įdomi, tai, ko gero, tarnavusieji pasakys ir savo draugams, broliams – nueikite. Sunki tarnyba net ir sovietinėje kariuomenėje, be visų blogybių, nestatutinių santykių ir kito, vis tiek palikdavo ir tam tikrą susibičiuliavimą. Žmonės turėjo ir draugų, įgaudavo tam tikrą fizinį sustiprėjimą, drausmės dalykų, kurie reikalingi gyvenime.

Teko kalbėtis su verslo organizacijų atstovais, ir jie tikrai mato tam tikrą suinteresuotumą, kad pas juos po tarnybos kariuomenėje ateitų dirbti žmonės, įgavę bendros drausmės, pasirengimo. Universitetų rektorių konferencija priėmė sprendimą, kad jie remia tam tikrą nedidelį pirmumą tiems stojantiesiems, kurie atitarnavo devynis mėnesius.

Vis dėlto esu už savanorystę ir, mano nuomone, šeimose, mokyklose, visuomenėje turime padaryti viską, kad paremtume, palaikytume žmones, kurie eina tarnauti, įprasmintume šį jų gyvenimo tarpsnį.

VEIDAS: Tačiau sprendimas grąžinti šauktinius sukėlė gana įvairią visuomenės reakciją, buvo ir daug neigiamų vertinimų. Galbūt buvo padaryta tam tikrų komunikacijos klaidų?

J.O.: Manau, kad taip. Tikrai ilgą laiką bandėme didinti užpildymą profesionalais, įsitikinę kokia yra situacija. Bet atėjus naujam kariuomenės vadui sutarėme, kad nebegalime laukti. Galbūt pats principas ir pateikimas buvo ne visai toks. Įdėjome daug pastangų, jog šaukimas būtų skaidrus, ir aš tikrai manau, kad jis toks buvo. Atranka buvo kompiuterinė, ir niekas negali pasakyti, kad kažkas susėdo iš ministerijos ar kariuomenės ir vieną įrašė, kito neįrašė. Tačiau tai sukelia tam tikrą įtampą – klausiama, kodėl vienas, o ne kitas ir pan., bet čia kiekvienas turi savo nuomonę. Pasikartosiu – darome viską, kad užpildymas vyktų savanorystės pagrindais ir kad visą tą stresą, kuris šiandien yra, galėtume nuslopinti.

VEIDAS: Kokia Lietuvos krašto sistemos dalis, jūsų manymu, šiandien yra silpniausia?

J.O.: Kaip buvo, taip ir yra – karinių dalinių užpildymas. Žengiame tik pirmuosius žingsnius, bet manau, kad jis pagerės. Dar mūsų ginkluotės modernizavimas – tik pradedame stambesnius projektus. Taip pat artilerijos, pėstininkų sustiprinimas, nes sausumos pajėgos vis tiek yra tam tikras kariuomenės stuburas. Reikia ir pėstininkų kovos mašinų, tų pačių šaunamųjų ginklų, automatinių ginklų ir aprūpinimo šaudmenimis. Pernai, ko gero, nupirkome visą produkciją, kurią pagamino „Giraitės“ šovinių gamykla, čia juk indėlis ir į vidaus ekonomikos augimą, nes jie turi visą užsakymą. Naudojame tuos šovinius mokymo tikslams, sudarome atsargas.

Sausumos pajėgų stiprinimas tiek personalu, tiek ginkluote yra pagrindinis iššūkis, kurį mums dabar reikia įveikti, kad būtume pajėgūs gintis patys, galėtume kartu su sąjungininkais vykdyti operacijas ir gintis.

Man, kaip ministrui, svarbiausia yra karys: kad jis būtų aprengtas, ekipuotas tuo, kuo reikia, ir galėtų didžiuotis, jog tarnauja Lietuvos kariuomenėje, pasijusti šiuolaikiniu moderniu kariu su apranga, ginkluote, ryšio priemonėmis, naktinio matymo ir kitais dalykais, kurie yra labai svarbūs. Anksčiau tam buvo skiriama gerokai per mažai dėmesio.

VEIDAS: Kokius artimiausius pirkinius planuojate?

J.O.: Smulkesnius dalykus, reikalingus kariui, išvardijau, o stambesni pirkiniai – tai prieštankinė, priešlėktuvinė ginkluotė, pėstininkų kovos mašinos, artilerija, dabar su sąjungininkais bandome tartis dėl vidutinio nuotolio oro gynybos.

VEIDAS: Ilgą laiką Krašto apsaugos ministerijos prioritetas buvo dalyvavimas įvairiose tarptautinėse misijose. Pagrindinė misija Afganistane baigiasi, kaip po to keisis Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose?

J.O.: Tai buvo labai teisingas žingsnis, kuris šiandien mums garantuoja saugumą. Įsivaizduokite, kad mes niekur nebūtume dalyvavę, užsidarę, o šiandien sakytume – sąjungininkai, ateikite pas mus. Reakcija būtų visiškai priešinga. Niekad nebuvome susitelkę tik ties tarptautinėmis operacijomis, visada buvo tam tikras balansas, vystėme ir nacionalinius gynybos pajėgumus. Santykinai galbūt jiems teko mažiau, nes lėšų buvo labai mažai ir todėl mums reikėjo subalansuoti. Mūsų dalyvavimas tarptautinėse operacijose užtikrino mums visiškai kitokį sąjungininkų požiūrį, o kada mums kilo poreikis – ir oro policija buvo padidinta, ir iš JAV bei kitų sąjungininkių kariai pas mus atvyksta ištisomis kuopomis.

Lietuvos dalyvavimą misijose Irake, Balkanuose, Afganistane reikėtų vertinti kaip labai išmintingus žingsnius. Šiandien mums reikia turėti didesnius pajėgumus namie, bet mes tikrai tęsime dalyvavimą tarptautinėse misijose.

Dovaidas Pabiržis

Shutterstock

Gynyba. Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Danijos ir Islandijos gynybos ministrai pasirašė deklaraciją, teigiančią, kad Šiaurės Europa privalo ruoštis galimoms krizėms ir incidentams dėl Rusijos.

Šią deklaraciją, kuri vėl priminė prieš keletą metų nuskambėjusią idėją sukurti „Šiaurės NATO“, paskelbė didžiausias Norvegijos dienraštis „Aftenposten“, ir tai Rusijoje sukėlė nemažą audrą.

Šiaurės šalių gynybos ministrai dokumente Rusiją be užuolankų vadina didžiausia grėsme Europos saugumui ir teigia, kad būtinas artimesnis bendradarbiavimas gynybos srityje bei didesnis solidarumas su Baltijos valstybėmis. Ministrai pabrėžia, kad artimesnė Skandinavijos ir Baltijos valstybių kooperacija padidintų regiono saugumą ir atbaidytų nuo karinių veiksmų.

Tuo pat metu su Latvijos ir Estijos premjerais Vilniuje susitikęs Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pareiškė, kad trys Baltijos šalys turėtų svarstyti bendro ginkluotės įsigijimo klausimą, bendradarbiaudamos gynybos srityje. Paramą bendram ginkluotės įsigijimui patvirtino ir Latvijos premjerė Laimduota Straujuma.

Vienu metu nuskambėjusios šios abi naujienos gerokai įkaitino atmosferą Maskvoje, kaip, beje, ir praėjusių metų lapkritį pasirašyta sutartis stiprinti bendrą gynybos bendradarbiavimą tarp 12 šalių – Šiaurės ir Baltijos valstybių, Lenkijos, Nyderlandų, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos.

Rusijos užsienio reikalų ministerija (URM) sekmadienį pareiškė, kad Suomijos ir Švedijos žingsniai glaudesnių ryšių su NATO link kelia „ypatingą nerimą“. Kaip teigia Maskva, Šiaurės Europos bendradarbiavimas gynybos srityje, kitaip negu praėjusiais metais, pradėjo įgauti prieš Rusiją nukreiptą kryptį, o tai gali pakirsti teigiamą konstruktyvaus bendradarbiavimo Šiaurėje patirtį, sukauptą per pastaruosius dešimtmečius.

„Šiame fone ypatingą nerimą kelia sustiprėjusi Suomijos ir Švedijos tendencija palaikyti artimesnius ryšius su kariniu NATO bloku, oficialiai laikantis nepriklausymo karinėms sąjungoms politikos“, – pabrėžė Rusijos URM.

Maskva mano, kad „vietoj atviro ir konstruktyvaus dialogo, kuriuo būtų ieškoma bendrų sprendimų, kaip sustiprinti saugumą Šiaurės Europoje ir visame žemyne, įskaitant vidinio konflikto Ukrainoje sureguliavimą, Šiaurės šalių visuomenės nuomonei peršamas atvirai konfrontacinis požiūris“.

Norvegijos gynybos analitikė ir šalies gynybos ministrės Ine Eriksen Søreide patariamosios ekspertų grupės narė Janne Haalandas Matlary tokios Rusijos reakcijos pataria nesureikšminti. „Turime suprasti, kad šis žingsnis sulauks negatyvios reakcijos iš Rusijos pusės, tačiau tai neturėtų būti sureikšminama, – teigia ekspertė. – Prieš dvejus metus Norvegija perspėjo Rusiją apie 2015-aisiais vyksiančias karines pratybas „Joint Viking“ Finmarke, netoli sienos su Rusija, ir sulaukė stiprios žodinės reakcijos iš aukščiausių valdžios sluoksnių Maskvoje“, – priduria ji.

Tačiau ši deklaracija kelia ir daugiau aistrų – ne vien Rusijoje. Kai kurių analitikų nuomone, tai dar vienas Europos eižėjimo įrodymas, mat Senajame žemyne esą vis ryškiau formuojasi atskiros stovyklos: viena jų – vadinamoji frankogermanijos ašis, kita – Didžiosios Britanijos ir Šiaurės šalių blokas.

Ypač daug apie tai imta diskutuoti po 2011 m. sausį Londone įvykusio Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių viršūnių susitikimo, kuriame dalyvavo devynių šalių – Didžiosios Britanijos, Islandijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių vadovai. Šiame susitikime britų premjeras Davidas Cameronas aptarė galimybę sukurti naują karinį aljansą, vadinamąjį mini NATO.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Obamos doktrina. Nepaisant vis didėjančio spaudimo Baltiesiems rūmams, abejotina, ar JAV prezidentas Barackas Obama sutiks teikti paramą ginklais Ukrainai. Nebent pasikeistų sąjungininkų Vakarų Europoje pozicija.

„Aš tikiu sumanesne Amerikos lyderyste. Mes esame priekyje, kai sujungiame karinę galią ir stiprią diplomatiją; kai savo galią atsveriame kurdami koalicijas; kai neleidžiame mūsų baimėms užstoti galimybių, kurias suteikia šis naujasis amžius. Tai yra būtent tai, ką mes darome dabar visame pasaulyje. Tai yra skirtumas, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – per savo metinį kreipimąsi į Kongresą sausio pabaigoje sakė B.Obama.

Žvalgybai pateikiant vis daugiau duomenų apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje ir baiminantis, kad pavasarį prasidės naujas puolimas Mariupolio kryptimi, Baltieji rūmai sulaukia vis naujų raginimų ne tik antklodėmis, bet ir ginklais paremti Ukrainos armiją.

Kovo pradžioje Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris, Atstovų rūmų daugumos lyderis, taip pat respublikonas Kevinas McCarthy kartu su demokratų atstovais nusiuntė laišką prezidentui B.Obamai, kuriame paragino nedelsiant suteikti mirtinas gynybines ginkluotės sistemas Ukrainos kariuomenei.

„Mes neturėtume laukti, kol rusų pajėgos ir jų separatistai užims Mariupolį ar Charkovą, kad imtumės veiksmų sustiprinti Ukrainos vyriausybės galimybes sulaikyti juos ir apsiginti nuo tolesnės agresijos“, – rašoma Kongreso narių laiške.

„Gerai suteikti tokią įrangą, kaip naktinio matymo prietaisai, tačiau ukrainiečiams turėti galimybę matyti ateinančius rusus, o ne ginklų jiems sustabdyti, nėra atsakymas“, – pareiškė praėjusią savaitę įtakingas demokratas Senato užsienio reikalų komiteto narys Robertas Menendezas.

Skilimas, o tiksliau – spaudimas B.Obamai ateina ir iš jo vyriausybės. Naujasis gynybos sekretorius Ashtonas Carteris bei Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Martinas Dempsey viešai parėmė ginkluotės tiekimą Ukrainai. Į šį būrį įsiliejo ir JAV žvalgybos vadovas Jamesas Clapperis.

„Kiek žinau, kiekvienas JAV vyriausybės departamentas, nuo Valstybės iki Gynybos departamento, pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, kad ši galėtų apsiginti. Tačiau prezidentas, Baltieji rūmai sako „ne“, – dar prieš kelias savaites viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete teigė Serhijus Plochijus, elitinio Harvardo universiteto profesorius.

Nuošalyje nelieka ir autoritetingi ekspertai, tokie kaip buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright, buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis ir kiti. Dar vasario pradžioje net aštuoni buvę aukšti pareigūnai, diplomatai, o dabar įtakingų analitinių centrų atstovai pateikė ataskaitą „Išsaugant Ukrainos nepriklausomybę, pasipriešinant Rusijos agresijai: ką Jungtinės Valstijos ir NATO privalo padaryti“. Dokumente griežtai pasisakoma už ginklų tiekimą ir kitokią karinę paramą Ukrainai.

„Rusijos sėkmė – tai pražūtis Ukrainos stabilumui, paskatinsianti Kremlių toliau peržiūrėti Europos saugumo santvarką. Tai prezidentą Vladimirą Putiną gali paskatinti panaudoti savo doktriną ginti rusus ir rusakalbius siekiant teritorinių pokyčių kitose kaimyninėse valstybėse, tarp jų – ir Baltijos šalyse, metant tiesioginį iššūkį NATO, – sakoma ataskaitoje. – Išlaikyti Vakarų sankcijas svarbu, bet to nepakanka. Vakarai turi sustiprinti Ukrainos galimybę atgrasyti, padidinant rizikas ir kainą, bet kokį naują Rusijos puolimą.“

Būtent šių argumentų laikosi dauguma ginklų tiekimo Ukrainai šalininkų.

Kita vertus, akademiniuose sluoksniuose netrūksta ir Ukrainos apginklavimo priešininkų. Autoritetingas „Foreign Affairs“ žurnalas surengė ekspertų apklausą, pateikdamas klausimą, ar Jungtinės Valstijos turėtų suteikti karinę pagalbą, kurios Ukrainos vyriausybei reikia kovojant su Rusijos remiamais sukilėliais. Apklausoje dalyvavo 27 tarptautinių santykių ir Rusijos politikos ekspertai. Tik keturi iš jų „tvirtai sutinka“ su šia idėja, penki „sutinka“, o net dešimt „tvirtai nesutinka“, aštuoni „nesutinka“. Tai yra didžioji dalis yra prieš tokį Baltųjų rūmų sprendimą.

„Pirma, V.Putinas neatsitrauks, kad ir kas nutiktų. Ginklų siuntimas Ukrainai pateisintų jo teiginius Rusijos visuomenei, kad konfliktas išties vyksta su JAV ir NATO, kurios bando pažeisti Rusijos interesus ir suverenumą. Tai vėl pakels jo reitingus ir suteiks pretekstą atvirai Rusijos karinei intervencijai, kurią parems Rusijos visuomenė. Antra, nėra aiškaus plano, ką Vašingtonas darys toliau, jei ginklų siuntimas tik eskaluos konfliktą. Jungtinės Valstijos gali įsitraukti į konfliktą be aiškaus išėjimo iš jo tikslo. Trečia, nesiunčiant JAV kariškių į konflikto vietas Ukrainoje, Vašingtonas negalės kontroliuoti, kaip tie ginklai naudojami. Pavyzdžiui, JAV prieštankiniai ginklai gali būti naudojami tiek kovotojų, kuriuos kontroliuoja Ukrainos vyriausybė, tiek Rusijos agentų Ukrainos kariuomenėje. Bet kokiu atveju tai neatitiks JAV interesų. (…) V.Putino noras laimėti Ukrainoje, be abejonės, yra didesnis nei Amerikos visuomenės noras ginti Ukrainą dalyvaujant JAV armijai ir tiesiogiai kovojant su Rusija. JAV ginklų siuntimas prailgins, padarys intensyvesnį ir eskaluos karą – visa tai kartu padidins V.Putino reputaciją namuose“, – priežastis, kodėl „tvirtai nepritaria“ Ukrainos apginklavimui, vardijo viena „Foreign Affairs“ apklausos dalyvių Kimberly Marten, politikos mokslų, Rusijos, Eurazijos ir Rytų Europos ekspertė iš Kolumbijos universiteto.

Kiti ginkluotės tiekimo priešininkai piešia dar labiau apokaliptinius scenarijus, neatmesdami branduolinio karo galimybės.

Patys Baltieji rūmai viską aiškina paprasčiau. „Rusija yra sukaupusi didžiulius ginkluotės ir karinius pajėgumus prie pat sienos su Ukraina. Jei mes pradėtume tiekti ginklus, Rusija imtųsi dvigubai, trigubai ar net keturgubai didesnio atsako“, – dėstė valstybės sekretoriaus pavaduotojas Antony Blinkenas.

Vis dėlto dar yra kelios papildomos aplinkybės, kurios dažnai praslysta pro akis. Karas vyksta ne tik Ukrainoje. Santykius tarp B.Obamos ir respublikonų kontroliuojamo Kongreso taip pat galima įvardyti ne kuo kitu, o karu. Kiekviena prezidento iniciatyva sulaukia didžiulio pasipriešinimo. Net ir jo partiečiai demokratai negaili kritikos prezidentui (JAV prezidento rinkimai jau 2016-aisiais). B.Obama irgi nelieka skolingas, imdamasis vienašališkų veiksmų.

Ar kalbėsime apie imigracijos politiką, ar apie naftotiekio „Keystone“ projektą, ar apie derybas dėl Irano branduolinio nusiginklavimo, – visur Baltųjų rūmų ir Kongreso nuomonė išsiskiria ir kiekviena pusė bando kišti pagalius į ratus priešininkams. Ne išimtis ir ginklų paramos Ukrainai klausimas.

Beje, derybos dėl Irano branduolinio nusiginklavimo Baltiesiems rūmams daug svarbesnės nei Ukrainos reikalai. Priešingai nei Irano klausimas, Rytų Europa niekada nebuvo dabartinės Baltųjų rūmų administracijos prioritetas. Tik šiandieninės aktualijos per prievartą ją įtraukė į darbotvarkę. O štai Irano branduolinės programos nutraukimo klausimas buvo nuo pat pradžių kertinis B.Obamos administracijos palikimo akmuo (kaip ir vadinamasis „Obamacare“ sveikatos apsaugos projektas vidaus politikoje).

Praėjusią savaitę prasidėjusiose derybose Ženevoje dalyvauja ne tik JAV ir Iranas, bet dar keturios JT Saugumo Tarybos narės – Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija bei ne Saugumo Tarybos narė Vokietija. Apie Rusijos įtaką Iranui, o kartu jos galimybes sužlugdyti derybas tikriausiai nereikia daug pasakoti. Ir taip aišku, kad Maskva yra viena svarbiausių žaidėjų šioje diplomatijos partijoje. Ginklų tiekimo Ukrainai klausimas – galbūt vienintelis JAV koziris šiame žaidime.

Be to, Prancūzija ir Vokietija taip pat yra griežtos ginklų tiekimo Ukrainai priešininkės. Dar prieš antrąjį Minsko susitikimą dėl konflikto Rytų Ukrainoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Vašingtone ir nedviprasmiškai pareiškė, kad ginklai – „ne tai, ko Ukrainai reikia“. Vokietijos pozicija nepasikeitė.

„Manau, kad turėtume atidžiai įvertinti, ar šis sprendimas (ginklų tiekimo) nesuteiks Rusijai preteksto ir nesukels priešiškos Rusijos vadovybės reakcijos“, – praėjusią savaitę Berlyno poziciją pakartojo Vokietijos ambasadorius JAV Peteris Wittigas.

Ar Jungtinės Valstijos yra taip priklausomos nuo Vokietijos, kad negalėtų veikti vienašališkai? Ne, bet tik ne B.Obamos administracija. Dabartiniai Baltieji rūmai neturėtų palaiminti karinės paramos tiekimo Ukrainai, kol tam nepritars Vokietija ir kiti JAV sąjungininkai Vakarų Europoje, nes tai prieštarautų vadinamajai Obamos doktrinai arba, kaip minėta straipsnio pradžioje, – „sumanesnei Amerikos lyderystei“, kurios vienas iš pagrindų yra koalicijų kūrimas.

Paprastai tariant, dabartinės JAV užsienio politikos principas toks: Amerika imsis iniciatyvos suburiant regiono jėgas prieš tam tikrą iššūkį, bet neveiks vienašališkai.

„Klausimas – ne ar Amerika turėtų lyderiauti, bet kaip ji tai turėtų daryti. Užsienyje mes rodome, kad, veikdami ne vienašališkai, bet mobilizuodami kolektyvinius veiksmus prieš grėsmes ir gindami savo esminius interesus, mes esame stipresni. Būtent todėl mes vadovaujame tarptautinėms koalicijoms susidorojant su agresijos, terorizmo ir ligų iššūkiais“, – vasario mėnesį paskelbtoje JAV nacionalinės saugumo strategijos įžangoje rašo B.Obama.

Aktualusis interviu

Ambasadorius Ž.Pavilionis: „Taikos šaukliai provokuoja Rusijos konfliktą su NATO“

Į „Veido“ klausimus dėl Baltųjų rūmų pozicijos ginklų tiekimo Ukrainai klausimu atsako Lietuvos ambasadorius Vašingtone dr. Žygimantas Pavilionis.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Baltųjų rūmų pasipriešinimo ginkluotės tiekimui Ukrainai priežastys? Prezidento Baracko Obamos nesantaika su respublikonų kontroliuojamu Kongresu? Daug aistrų keliančios derybos dėl Irano branduolinės programos nutraukimo, kuriose ne paskutinį vaidmenį vaidina Rusija? Vakarų Europos su Vokietija priešaky pasipriešinimas sprendimui tiekti ginkluotę Ukrainai?

Ž.P.: Deja, atskirose ES šalyse bei atskirose JAV institucijose galioja klaidinga nuomonė, kad Rusijos agresiją galima sustabdyti žodžiais, dialogu, civilizuotu įkalbinejimu, diplomatinėmis derybomis. Tačiau iš savo tūkstantmetės patirties žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik aiški ir nedviprasmiška jėga, nes šalis net ir XXI a. vadovaujasi iš esmės XX a. pirmosios pusės KGB mentalitetu ar net XIX a. carinėmis tradicijomis.

Kai Rusija pagaliau atsikratys ją užvaldžiusio ir sužlugdyti baigiančio KGB režimo, kai Rusijoje įvyks demokratiniai pokyčiai, tada su ja ir bus galima kalbėti civilizuotame pasaulyje įprasta kalba. Kuo daugiau Rusijai rodome naivios pagarbos ar „supratimo“, tuo daugiau patys ją (tikiuosi, nesąmoningai) kviečiame imtis šiurkščių karinių sprendimų kaimynystėje.

Apibendrinant keliais žodžiais – Rusija yra vis dar atsilikusi šalis, ir dabartinė jos politika ją vėl nubloškė bent pusę amžiaus atgal (jeigu ne toliau), todėl jos ne tik nereikia, bet negalima sodinti prie padoraus stalo. Tokioms šalims visada reikia visų pirma stiprios lazdos ir gal tik atskirais atvejais (jeigu pradeda gražiau elgtis) – mažo meduolio.

Dabar jau kokius 15 metų augantį blogį, diktatūrą Rusijoje, maitiname tortais ir dar rafinuotuose Vakarų restoranuose ginčijamės, kieno receptas geresnis – su padažu, su kremu, su guliašu ar su makaronais.

VEIDAS: Ar galima numanyti, kad Vašingtonas vis dėlto turi užsibrėžęs raudoną liniją? Tam tikros žiniasklaidos priemonės praneša, kad raudonoji riba yra Mariupolio puolimas.

Ž.P.: Raudonos linijos peržengtos jau prieš 15 metų, kada visi Vakarų lyderiai leido Vladimirui Putinui iš esmės įvesti savo diktatūrą šalyje ir sunaikinti demokratijos likučius. Vakarų lyderiai, sąmoningai ar ne, leido gimti monstrui, kaip kažkada civilizuoti Vakarai leido gimti Hitleriui. Dabar šis monstras, susitvarkęs šalies viduje, tiesia rankas į visas kaimynines valstybes.

Raudona linija dar kartą buvo peržengta 2008-aisiais Gruzijoje, bet jau šiurkščiu kariniu būdu. 2014 m. nauja riba peržengta dar pavojingesniu – hibridiniu būdu, kai jau seniai ir nepastebimai kariaujama su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau karas iš karto arba iš viso neskelbiamas. Šiuo metu jau kiekvieną dieną ši riba peržengiama, kai iš esmės nuolat nuo V.Putino beprotybės žūva ukrainiečiai (ir patys rusai – tiek Ukrainoje, tiek Maskvoje), o Vakarų pasaulis reaguoja tik retoriškai, išdidžiai vaikšto savo gatvėmis su „Je suis Charlie“ užrašais, tačiau tik keli pagarbos verti Vakarų lyderiai prisideda prie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ES prezidento Donaldo Tusko „Je suis Ukrainien“ demonstracijoje per Maidano metines. Pavyzdžiui, už Debalcevės užgrobimą Rusija juk taip ir neliko nubausta. Negana to, Rusijos išlaikytiniai Vakaruose dar nori sušvelninti sankcijas savo šeimininkui Kremliuje – neabejotinai už gerą elgesį kur nors jaukiose salose ar kitose šiltose Europos vietose.

Privalome V.Putiną sustabdyti šiandien, o ne rytoj, nes rytoj su tokia politika gali nebelikti tų, dėl kurių V.Putiną reikėtų stabdyti. Tačiau tada visa atsakomybė už sukeltą chaosą pasaulyje ir V.Putino KGB džino išleidimą iš butelio teks tiems paties taikiems Vakarų lyderiams.

Paradoksalu, bet šiandien šie taikos šaukliai, patys to, matyt, nuoširdžiai nenorėdami, provokuoja Rusijos priartėjimą prie NATO sienų ir gal net konfliktą su NATO. Šio konflikto tikimybė didėja sulig kiekvienu „legitimizuotu“ V.Putinu užkariavimu.

Griežtos tam tikrų sektorių ekonominės sankcijos Rusijai, reali karinė pagalba Ukrainai – tai būtų Vakarų nubrėžta raudona linija, o dabar vis dar užsiimame retorika, simboliniais sąrašėliais, dalyvaujame Kremliaus surežisuotuose cirkuose Minske, juokindami jeigu ne pasaulį, tai bent jau Kremlių – tikrai. Be to, jį dar ir paskatiname tokiu savo elgesiu tolesniems užkariavimams.

VEIDAS: Baltųjų rūmų politika, o ir JAV žiniasklaidos dėmesio stoka Ukrainos atžvilgiu galbūt implikuoja, kad Ukraina nėra JAV interesų zonoje, kaip kai kurie apžvalgininkai tvirtina?

Ž.P.: Nesutinku su šia nuomone. Iš esmės vienbalsis – tiek kairės, tiek dešinės – pritarimas Ukrainos laisvės aktui Kongrese ir visoms būtinoms paramos Ukrainai priemonėms rodo, kad amerikiečių tauta (beje, ne taip kaip – Europos gėdai – daugelis kaimyninių Ukrainai tautų) puikiai supranta, kokiomis katastrofiškomis pasekmėmis gali baigtis sėkmingas V.Putino agresijos įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie pačią Europą, bet ir apie pasaulinę tvarką, kuri net ir mums atnešė 25 metus laisvės ir kurios taip nekenčia KGB režimas Maskvoje, svajojantis apie fašistinės prievartos pasaulį, galiojusį iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau ar atskiri politiniai lyderiai arba atskiros Vakarų šalys ir toliau darys esmines istorines klaidas, nė kiek nepasimokydami iš skaudžių kovos su fašistine Vokietija (ar komunistine Rusija) pavyzdžių, pamatysime, manau, netrukus. Bent jau istorija juos tikrai tinkamai įvertins, o mes turime daryti savas išvadas Lietuvoje.

Labai tikiuosi, kad Seimas, tik atšventęs atkurtos laisvės 25-metį, patvirtins išmintingą sprendimą dėl šauktinių gražinimo; kad ir vėl visos politinės jėgos susitelks, kaip Lietuvoje visada sugebėdavome svarbiausiais mūsų šaliai laikotarpiais.

VEIDAS: Po pranešimų apie penkių „Abrams“ tankų atsiradimą Lietuvoje kokios dar pagalbos Lietuva galėtų tikėtis iš JAV?

Ž.P.: JAV karinis buvimas Lietuvoje – štai čia pavyzdys raudonos linijos, kurį Maskva jau seniai suprato. Žinoma, kuo didesnis ir ilgesnis bus šis JAV bei kitų NATO sąjungininkų fizinis karinis buvimas, tuo aiškiau ši linija bus matoma Maskvoje.

Tačiau šiandien mes turime žiūrėti dar plačiau – Rusija prieš mus naudoja labai platų spektrą poveikio priemonių, todėl atitinkamai kuo daugiau JAV bus Lietuvoje, tuo lengviau bus šiuos Rytuose besikaupiančius debesis išsklaidyti. Tai yra šalia kuo didesnio JAV karinio buvimo Lietuvoje turime ir toliau siekti aktyvaus JAV kompanijų dalyvavimo mūsų ekonomikoje bei Lietuvos verslo – JAV.

Be abejones, todėl turime daryti viską, kad Rusijos propagandiniai šaukliai nesustabdytų derybų dėl ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties; siekti kuo aktyvesnio mūsų nevyriausybinių ir partinių ar politinių institutų bendradarbiavimo; paraginti visas Lietuvos ministerijas, žinybas, net savivaldybes ne tik sukurti, bet ir įgyvendinti savo tam tikrą „JAV planą“; pagaliau pastūmėti ne tik suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuriuo taip didžiuojamės, bet ir kitus energetikos projektus, kuriuose dalyvauja ir JAV kompanijos.

Jungtinės Valstijos tampa mums svarbiausiomis strateginėmis sąjungininkėmis bei partnerėmis ne tik teoriškai, bet ir vis labiau – praktiškai. Tai neseniai Vašingtone mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui patvirtino ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Tačiau šiame procese turime dalyvauti visi – ne tik valdžia ar atskiri politiniai lyderiai, nes tik tada ryšys su JAV bus tikras ir stiprus.

Diplomatija. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva kėlė sau ambicingus užsienio politikos tikslus, tačiau iki šiol labiausiai vis dar džiaugiamės tuo, kur esame ir ką pavyko padaryti 2004-aisiais, – naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Praėjus mažiau nei mėnesiui po oficialaus Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO, po Rolando Pakso apkaltos laikinai prezidento pareigas tuomet ėjęs Artūras Paulauskas Vilniaus universitete išdėstė naujosios Lietuvos užsienio politikos viziją. Jos esmė – narystė tarptautinėse organizacijose ir geri santykiai su kaimynais. Tai jau įgyvendinta, tad buvo siūloma nauja, platesnė doktrina, pagal kurią Lietuva per narystę ES bei NATO ir aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius turėtų tapti regiono lydere, o Vilnius – regiono sostine. Čia tęsiamos ir gims naujos politinės iniciatyvos, ES bus siūlomi konkretūs sprendimai, kaip žengti toliau į Rytus, skatinamas Kaliningrado srities, o per jį ir visos Rusijos atsivėrimas Europai, Baltarusijos demokratizacijos procesai ir kt.

„Buvome tik įstoję į ES bei NATO ir mums tuomet kažkaip aiškiau reikėjo apibrėžti nacionalinius tikslus, nacionalines idėjas. Kalbantis su Užsienio reikalų ministerija gimė poreikis oficialioje aplinkoje, Vilniaus universitete, dalyvaujant įvairių šalių ambasadoriams, išdėstyti savo užsienio politikos gaires. Prie to dokumento daugiausiai dirbo Užsienio reikalų ministerija, bet mes ir prieš, ir po to turėjome nemažai diskusijų. Buvo iškelta daug idėjų: ir regiono lyderystės, ir Rytų kaimynystės, ir kitos. Vienos buvo palaikomos jau vėlesnių prezidentų, o kai kurios visai atmestos“, – prisimena tuomet laikinai prezidento pareigas ėjęs A.Paulauskas.

2015-aisiais, praėjus beveik 11 metų nuo naujosios Lietuvos užsienio politikos gairių suformulavimo, galima prisiminti daugelį šalies užsienio politikos vingių: regiono lyderystę ir aktyvią Rytų kaimynystę keitė atsigręžimas į Skandinaviją, mėginimai normalizuoti bendradarbiavimą su Rusija, pašliję santykiai su kaimynine Lenkija bei bandymai juos taisyti ir daugelis kitų. Tačiau, kaip pastebi kolektyvinės monografijos „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ sudarytoja Vilniaus universiteto docentė Dovilė Jakniūnaitė, šį dešimtmetį baigėme panašiai, kaip ir pradėjome: suvokdami integracinių procesų svarbą ir mąstydami apie savo rytines kaimynes.

„2004-aisiais mes džiaugėmės, kad jau pagaliau esame ES ir NATO. Ir kai žiūrime į dabartį, nors kontekstas žinoma yra ne tas pats, vėl džiaugiamės, kad esame ten, kur turime būti, ir nerimaujame dėl tos pačios valstybės, kaip buvo ir anksčiau. Įdomu tai, kad jeigu paimtume pradžią ir pabaigą, atrodo, kad niekas nepasikeitė. Nors per šį dešimtmetį pakilimų, nuosmukių, įvairių variacijų iš tiesų būta“, – teigia politologė.

Prieš dešimtmetį išsikelti Lietuvos užsienio politikos tikslai – aktyvi regioninė politika Europos Rytų kaimynystėje, aktyvus veikimas ES bei NATO ir Lietuvos tarptautinis aktyvumas arba matomumas buvo kartojami per visą šį laiką.

Kiek šiems tikslams buvo lemta išsipildyti?

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Antano Kulakausko teigimu, ambicija tapti vienu regiono likimą rimtai sprendžiančių centrų neišsipildė, o ir vargu ar galėjo išsipildyti, tačiau per šį laiką pavyko tapti pasaulyje girdimu balsu, ypač dabar, tęsiantis krizei Ukrainoje. Tačiau, kaip pabrėžia politologas, girdėjimas dar tikrai nereiškia, kad yra ir kažkokia ypatinga įtaka. Įvairiose tarptautinėse studijose apie Rytų Europą Lietuva minima retai ir tikrai negali būti lyginama su Lenkija, o jos balsu ir nuomone dažniausiai naudojasi radikalesnė Vakarų žiniasklaidos dalis, siūlanti ryžtingesnius karo Ukrainoje sprendimo būdus. Tačiau ši linija tikrai nėra dominuojanti, juo labiau ja nesivadovauja nei Prancūzija, nei Vokietija, nei JAV.

Pasak A.Kulakausko, negalima kritikuoti, kad buvo pasirinkta neteisinga Lietuvos, kaip regiono lyderės, taktika, tačiau greičiau reikėtų sakyti, kad tai yra Lietuvos, kaip regiono lyderės partnerės, vizija, prisišliejant prie Lenkijos, kuri iš tiesų išlieka nekvestionuojama regiono lyderė.

Niekas negali prognozuoti, ar išliks dabar egzistuojanti pasaulio ir Europos tvarka, tačiau beveik akivaizdu, kad tam tikras transformacijas bei naujus pavidalus ji tikrai įgaus, ir Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, apie tai intensyviai svarstoma: parašyta dešimtys, jei ne šimtai, knygų, šiuo klausimu dirba įvairūs institutai ir kitos mokslinės įstaigos. Kas bus, jeigu neliks ES? Koks yra Lenkijos vaidmuo tokiame pasikeitusiame pasaulyje? Kokie išliks santykiai su kaimyninėmis ir didžiosiomis valstybėmis? Tokius ir panašius klausimus šiandien kelia Lenkijos analitikai.

O štai Lietuvoje apie tai net nesvarstoma, tam nėra nė reikiamų resursų. „Baziniu lygmeniu daugumos Lietuvos visuomenės mentalitetas vis dėlto yra kaip mažos valstybės gyventojų. Kartais kuriamas regioninės valstybės vaizdinys, tačiau čia kaip reklamoje, kurioje teigiama, kad troškulys yra niekas, o įvaizdis yra viskas. Tad tai ir yra įvaizdis, kuriuo pradedi tikėti, bet klausimas, kiek iš tiesų jis egzistuoja. Akivaizdu, kad realios galios – ekonominės, politinės, intelektualinės ir kitokios – yra per mažai. Ar ji atitinka Lietuvos turimas ambicijas? Akivaizdu, kad neatitinka. Tokį įvaizdį Lietuvoje daug kas palaiko, o realiai tuo besirūpinančių intelektualinių, politinių ir ekonominių jėgų nėra. Čia tik pakalbėjimas“, – konstatuoja A.Kulakauskas.

Tačiau, politologo teigimu, būtina pabrėžti, kad mažos ar didelės valstybės mentalitetas šimtu procentu ir nepriklauso vien nuo valstybės turimos galios, gyventojų skaičiaus arba teritorijos. O Lietuva turi seną valstybingumo tradiciją, nors jos šiandieninė valstybė, priešingai nei Lenkijos, natūraliai jos ir nepaveldėjo. ~De facto~ nuo šios tradicijos buvo atsiribota 1918-aisiais, nes kilo neišvengiamas konfliktas su jos pagrindine nešėja ir tęsėja Lenkija.

Bet užsienio politikos, o ir kitų sričių įvaizdžio politika, kaip sako A.Kulakauskas, Lietuvoje aiškiai prasilenkia su realybe. „Noras pasirodyti ateina iš ilgalaikės kultūrinės tradicijos. Pavyzdžiui, Lietuva – drąsi šalis. Ar mes esame kuo nors drąsesni už Estiją? Juk turėdami didesnį potencialą nepriklausomybės pradžioje mes nuo jų atsilikome“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

D.Jakniūnaitė pabrėžia, jog vienas dešimtmečio siekių – įrodyti, kad mes išmanome Rytų Europos regioną, buvo pasiektas. Tiek iš ES, tiek iš NATO ateina suvokimas, kad šalies ekspertai, politikai ir tarnautojai, komentuodami šio regiono procesus, turi autoritetą, ir tai prideda Lietuvai matomumo tarptautinėje arenoje. Tą ypač įrodė sėkmingas pirmininkavimas ES Tarybai.

Kita vertus, mokslininkė kvestionuoja patį nuolatinį šalies matomumo didinimą, kuris paprastai vyksta per tarptautines organizacijas, kaip savaiminį tikslą. „Visuomet klausiu: ar suvokiama, kas iš to, kad mus žinos? Man atrodo, į šį klausimą nėra atsakyta. Norėtųsi, kad apie tai būtų susimąstoma, nes matomumas vien dėl matomumo gali virsti parodomuoju spektakliu. Pavyzdžiui, pirmininkavimas ESBO: lyg ir viskas buvo gerai, bet mes, kaip ir buvo galima spėti, iš esmės atlikome tik techninius darbus, nepaisant to, kad buvo įsivaizduojama, jog Lietuva kažkokią politiką pakeis. Galima įsitikinti, kad ją pakeisti nėra taip lengva“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.

Didžiausiu dešimtmečio nusivylimu ar neišnaudota galimybe galima laikyti santykių su Lenkija suprastėjimą. Prezidento Valdo Adamkaus kadencijos laikotarpiu jie buvo išskirtinai šilti, tačiau jau netrukus Lenkijos užsienio reikalų ministras pažadėjo į Lietuvą nekelti kojos, kol šalis nepradės spręsti tautinių mažumų klausimų. Kaip kolektyvinėje monografijoje „Ambicingas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politika 2004–2014“ pastebi Galina Vaščenkaitė, Lietuvos ir Lenkijos santykiams galima pritaikyti didėjančių lūkesčių teoriją: bendradarbiavimui vis plečiantis ir intensyvėjant, mezgantis politiniams, kariniams, ekonominiams ir kultūriniams saitams buvo manoma, kad tai persikels ir į dvišalių santykių plotmę, tačiau taip neįvyko. Savo ruožtu tai nereiškia, kad intensyvus bendradarbiavimas šiose srityse nutrūko.

A.Kulakausko vertinimu, šio sąstingio priežasčių galima atrasti daug ir jokiu būdu negalima kaltinti vien Lietuvos ar vien Lenkijos, nes tam tikrą indėlį įneša abi pusės. O tai ateina iš nacionalizmo paveldo, tarpukario konfliktų, iki galo neišspręstų tautinių mažumų klausimų, nepasvertai žarstytų ir netesėtų pažadų.

„1994-aisiais, kai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walęsa pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, vietoj atsiprašymo formuluotė buvo pakeista į „abipusį apgailestavimą“, bet, ko gero, nei viena, nei kita pusė paaiškinimo, ką gi iš tiesų reiškia „abipusiškai apgailestauti“, neturi“, – komentuoja politologas.

Užsienio politika, D.Jakniūnaitės žodžiais tariant, Lietuvoje išlieka visiškai elitarinė ir dažnai net nesvarstoma, ar į diskusijas apie jos procesus reikia įtraukti visuomenę. Kita vertus, tokia ji yra ir daugelyje kitų valstybių. Net sprendimai dėl stojimo į ES bei NATO buvo priimti beveik vien politinio elito – partijos pasirašė tokio pobūdžio susitarimą. O tik įstojus į šias organizacijas pamažu atėjo suvokimas, kad prisijungimas prie Bendrijos praktiškai reiškia įsitraukimą į Šengeno erdvę, ankstesnį ar vėlesnį euro įvedimą, ES direktyvų ir reglamentų vykdymą ir kt.

O kuris per dešimtmetį įvykusių skirtingų užsienio politikos vingių sulaukė didžiausio visuomenės dėmesio? Nors specialių tyrimų ir nėra atlikta, D.Jakniūnaitės manymu, daug kam įstrigo Lietuvos, kaip Šiaurės šalies ir Skandinavijos regiono, išsiskiriančio savo turtingumu, idėja. Juk tokia mintis skambėjo dar Atgimimo laikais, kai svajota apie greitai susikursiantį „švedišką socializmą“.

Pritaria tam ar ne, daugelis taip pat paminėtų ir aktyvų įsitraukimą į ES Rytų politikos formavimą bei sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai. O štai mažiausiai ilgą laiką buvo suvokiama energetikos projektų svarba – jų reikšmė išaugo iš karto po 2004-ųjų, tačiau visuomeniniu lygmeniu ji išryškėjo daug vėliau.

Nedaug lietuvius jaudina ir Baltarusijos demokratizacijos bei ateities perspektyvų klausimai.

„Rinkimus su užsienio politika labai retai kada laimėsi – svarbiausia elektoratui visuomet yra ekonomika, socialiniai klausimai ir pan. Užsienio politika valstybės lygmeniu – labai svarbus dalykas, bet dažniausiai tai lieka arba paliekama elitui. O žmonėms užsienio politika pasidaro įdomesnė tik tada, kai jau kyla rimtų krizių“, – aiškina D.Jakniūnaitė.

Mokslininkė pastebi, kad šia politikos sritimi ne itin rūpinasi ir politinės partijos – jos neugdo ir „nekuria“ daug žmonių, gerai išmanančių užsienio politika. Pavyzdžiui, tarp didžiausių partijų pabandę ieškoti žmonių, kurie galėtų sėkmingai eiti užsienio reikalų ministro pareigas, kandidatų šiuo metu atrastume tikrai nedaug. Todėl galima daryti išvadą, kad partijoms tai nėra labai svarbi sritis, apie kurią būtų intensyviai galvojama, nes rinkimų kampanijoje užsienio politikos reikšmė būna maža.

Kita vertus, užsienio politika netampa ir lengvai „parduodamu“ politinių derybų objektu. Jei pažvelgsime į pastarojo dešimtmetį Lietuvą valdžiusias koalicines Vyriausybes, matysime, kad užsienio reikalų ministro postas visuomet atitekdavo svarbiausiai, koaliciją formuojančiai partijai ir dėl jo nebūdavo intensyviai deramasi. Be to, ministro kandidatūra itin daug priklausydavo ir nuo prezidento nuomonės.

Ko galime pasimokyti iš šio banguoto Lietuvos užsienio politikos dešimtmečio? D.Jakniūnaitės manymu, viena pagrindinių pamokų yra suvokimas, kad Lietuvos galimybės manevruoti – labai ribotos. „Dažnai politologai komentuodami kritiškai pasisako, kad esame vieno klausimo valstybė ir reikia daryti kažką kitaip. Tačiau alternatyvos nedidelės: esame labai apriboti geografiškai bei savo dydžiu, ir iš tikrųjų tų pasirinkimų, ypač kai buvo nuspręsta, kad mūsų partneriai labai aiškūs, kad mūsų civilizacinė erdvė labai aiški, nelabai kas ir lieka. Taigi pagrindinė pamoka yra ta, kad labai sunku manevruoti“, – pabrėžia mokslininkė.

Todėl, pasak jos, įvairios kalbos apie santykių su Rusija „perkrovimą“, „atšildymą“, normalizavimą ar gerinimą dažniausiai telieka kalbomis, nes net ir JAV suprato, kad to padaryti tiesiog neįmanoma. Taigi, kad ir kiek įvairūs politikai ar partijos pabrėžtų esančios „už dialogą“, jų vykdoma užsienio politika išliks labai ribota, kol Rusija netaps kitokia.

Dovaidas Pabiržis

Svarbiausi Lietuvos užsienio politikos įvykiai 2004–2015 m.

2004 m. gegužė. Laikinai Lietuvos prezidento pareigas einantis Artūras Paulauskas pateikia naujosios Lietuvos užsienio politikos gaires, tarp kurių – regiono lyderystės, aktyvios Rytų kaimynystės, Baltarusijos demokratizacijos ir kitos ambicingos idėjos.

2004 m. lapkritis. Lietuva pirmoji ratifikuoja taip ir neįsigaliojusią Europos Sąjungos Konstituciją.

2004 m. lapkritis. Ukrainoje prasideda Oranžinė revoliucija, kurios įvykiuose aktyviai dalyvauja ir tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

2005 m. pavasaris. Lietuvoje intensyviai diskutuojama, ar šalies vadovas turi vykti į Maskvoje rengiamas pergalės prieš nacistinę Vokietiją iškilmes. Nusprendžiama į Maskvą nevykti.

2006 m. gegužė. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas paskelbia, kad Lietuva neatitinka Mastrichto kriterijų ir nuo 2007-ųjų euras šalyje nebus įvestas.

2006 m. liepa. Derantis dėl naujo „Mažeikių naftos“ akcininko, Rusija sustabdo naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“.

2006 m. lapkritis. Lenkija ir Lietuva blokuoja derybas dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties.

2006 m. gruodis. Pagrindiniu „Mažeikių naftos“ akcininku tampa Lenkijos koncernas „PKN Orlen“.

2007 m. gruodis. Lietuva prisijungia prie bevizės Šengeno erdvės.

2008 m. Lietuva blokuoja mandato ES ir Rusijos deryboms dėl naujos partnerystės sutarties patvirtinimą.

2009 m. Prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė ragina laikytis pragmatiškų ir konstruktyvių santykių su Rusija. Taip pat suformuluojama Lietuvos, kaip Šiaurės šalies, idėja.

2009 m. rugsėjis. Lietuvoje vieši Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, 2010 m. spalis. Į Minską darbo vizito išvyksta D.Grybauskaitė.

2010 m. pradžioje įvyksta du oficialūs susitikimai su tuomečiu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu: vasarį – prezidentės D.Grybauskaitės, kovą – tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus.

2010 m. balandis. Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui viešint Lietuvoje, Seimas nepriima asmenvardžių rašybos įstatymo. Netrukus po Smolensko aviakatastrofos abiejų šalių santykiai pastebimai atšąla.

2011 m. sausis. Lietuva pradeda pirmininkauti ESBO.

2011 liepa. Nepaisant Lietuvos protestų, Austrija po trumpo sulaikymo paleidžia 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniaus televizijos bokštą šturmavusio būrio „Alfa“ vadą Michailą Golovatovą, kaltinamą karo nusikaltimais.

2013 m. vasaris. Viešėdamas Varšuvoje, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už tai, kad Lietuvos politikams pritrūko valios priimti asmenvardžių rašybos įstatymą.

2013 liepa–gruodis. Lietuva sėkmingai pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Per šį laikotarpį priimta rekordiškai daug – 147 teisės aktai.

2013 m. gruodis. Per Vilniuje vykstantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą tuometis Ukrainos vadovas Viktoras Janukovyčius atsisako pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Netrukus po to prasideda Euromaidano protestai, nuvedę prie prezidento nuvertimo.

2014 m. kovas. Rusija aneksuoja Krymą.

2015 m. sausis. Lietuva prisijungia prie euro zonos.

Karas ir taika. Šalyje laikinam penkerių metų laikotarpiui būtina grąžinti šauktinių kariuomenę. Tokią žinią visuomenei vasario pabaigoje paskelbė Valstybės gynimo taryba. Netrukus šiam sprendimui skubos tvarka pritarė Vyriausybė.

Jeigu pavasario sesijoje pritars ir Seimas, pirmieji jaunuoliai į privalomąją karinę tarnybą vėl bus kviečiami jau šį rudenį. Iš viso planuojama pašaukti 3–3,5 tūkst. šauktinių.

Paskelbus apie poreikį ir galimybę grąžinti šauktinių kariuomenę, kurios atsisakyta 2008 m., viešojoje erdvėje prasidėjo motinų nuogąstavimai, kad jų atžalas prievarta, nelyginant sovietmečiu, ims į kariuomenę, įduos į rankas ginklą, gal net padarys „patrankų mėsa Ukrainoje“. Verkšleno ir pačiame jėgų žydėjime esantys jaunuoliai: geriau emigruosią, nei prievarta išbrauksią ir jauno gyvenimo devynis mėnesius, per kuriuos, beje, atliktų kiekvieno piliečio pareigą savo valstybei.

Sąmoningoji visuomenės pusė tokiems atsakė, kad niekas jų nuo šiltos krosnies nenuvarys, nes bent pirmaisiais metais Lietuvoje atsiras pusketvirto tūkstančio savanorių, kurie užpildys praretėjusias šauktinių gretas.

„Turėjome šauktinius iki 2008 m. ir manėme, kad to daugiau niekada nebereikės. Bet aplink mūsų sienas pasikeitus geopolitinei situacijai supratome, kad grėsmės yra labai realios. Grėsmės realios visam mūsų regionui, Baltijos šalims. Mūsų kaimynystė tapo mažiau prognozuojama ir agresyvesnė“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasak kurios, NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys.

Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, strategijoje iškelti reikalavimai kariuomenei turėti parengtą rezervą, užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis ir kt. O dabar šalies kariuomenės padėtis tokia, kad kai kurių batalionų komplektacija siekia vos penktadalį.

Lietuvos kariuomenės vado Jono Vytauto Žuko teigimu, būtina pabrėžti, kad šalies kariuomenė išlieka mišri, niekas neketina naikinti profesionalių, jau sukomplektuotų dalinių. Tokios išliks greitojo reagavimo bei specialiosios pajėgos. Tačiau, pasak kariuomenės vado, šiandien egzistuojantį didelį kareivių ir aktyviojo rezervo trūkumą būtina panaikinti.

„Privalome parengti aktyvųjį rezervą, kurio yra per mažai, sukomplektuoti kitus kariuomenės dalinius ir pradėti daug intensyvesnį kariuomenės rengimą. Tokie yra tikslai. Tai bus mišrus variantas, kuris pasiteisina daugelyje šalių, nes šauktinių kariuomenė yra pati geriausia aktyvaus rezervo rengimo mokykla. Po metų karių turėsime gerokai daugiau, po dvejų metų tą skaičių dar padvigubinsime. Ir su kariais, kurie tarnaus visą tą laiką, toliau pasirašinėsime kontraktus. Tokių karių, kurie atitarnauja būtinąją karinę tarnybą ir nori pasilikti kariuomenėje, pasirašyti kontraktą dėl ketverių metų tarnybos kaip profesionalai, remiantis ankstesne patirtimi, yra pakankamai daug“, – teigia J.V.Žukas

2008-aisiais šauktinių Lietuvoje atsisakyta laikinai, atsižvelgiant į tuometę šalies geopolitinę situaciją ir į faktą, kad Lietuvai tuo metu nekilo realių grėsmių. Tuo metu numatyta pereiti pro profesionalios kariuomenės ir palikti savanoriškus trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus. Šaukimą į kariuomenę panaikino, o dabar ir vėl grąžino tas pats krašto apsaugos ministras – socialdemokratas Juozas Olekas.

„2009–2012 m. mes praradome kariuomenės komplektaciją, o per trumpą laiką ją galutinai sukomplektuoti vien iš profesionalų nėra galimybių. Todėl nusprendėme laikinai atnaujinti šaukimą į kariuomenę, toliau tęsiant kariuomenės profesionalizaciją. Tada galėsime parodyti mūsų sąjungininkams, kad padarėme viską – padidinome finansavimą, sukomplektavome kariuomenę, ją modernizuojame. Ir esu įsitikinęs, kad visas šis kompleksas iš tikrųjų gali padidinti mūsų žmonių ramybę bei saugumą“, – „Veidui“ sakė krašto apsaugos ministras.

Tačiau pats J.Olekas tebėra profesionalios kariuomenės šalininkas. Pasak jo, šauktinių kariuomenė turi tik vieną pliusą – kareiviai tarnauja trumpai, todėl įgiję tam tikrų žinių lieka rezerve ir esant reikalui gali būti greitai vėl parengti. Tačiau, ministro manymu, šiuolaikinės gynybos realijos rodo, kad profesionalai – tinkamesni, nes į kariuomenę ateina savo noru ir yra labiau nusiteikę tarnybai. Be to, šiuolaikinės technologijos reikalauja ilgesnio kario pasirengimo ir įgūdžių.

Grąžinus šauktinius bazinių karinių mokymų ketinama atsisakyti, tačiau juos baigusiųjų kviesti antrą kartą, jau į devynių mėnesių tarnybą, neplanuojama. Teigiama, kad trijų mėnesių laikotarpis yra nepakankamas rezervo kariui parengti: per šį laiką atliekamas tik bazinis rengimas, kai karys yra mokomas veikti vienas, bet jis neįgyja karinės specialybės – ryšininko, kulkosvaidininko, snaiperio ir pan. Po devynių mėnesių tarnybos šauktiniai jau žino, kaip veikti komandoje – kariuomenės būrio ar kuopos sudėtyje.

Vis dėlto vien pati kariuomenės formavimo sistema jos efektyvumo neužtikrina: turima šauktinių kariuomenė gali būti labai profesionali, o blogai parengti profesionalai, priešingai, neduos siekiamo rezultato. Pasak Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio, šiandieninė situacija yra tokia, kad kareivių labai trūksta, o veikianti sistema į profesionalią tarnybą nepritraukia reikiamo skaičiaus norinčiųjų.

„Kiekviena valstybė gali turėti tokią kariuomenę, kokiai turi potencialo, ir ne didesnę. Šiuo atveju mes tiesiog išnaudotume savo turimą potencialą gynybai. Nereikia tikėtis, kad Lietuva viena įveiks Rusiją, bet sąjungininkų kare ji galėtų atrodyti normaliai, o ir sąjungininkus įtikintumėme, kad patys rūpinamės savo saugumu, ne vien tik ieškome, kaip mums už dyką apsirūpinti savo sienų apsauga. Tai yra konkreti priemonė, akivaizdžiai rodanti kažkokį veikimą šioje vietoje“, – sako V.Rakutis.

Profesoriaus teigimu, šauktiniai kareiviai geriausiai tinka savo šalies gynybai, tačiau visiškai nėra tinkami tolimiems, „svetimiems kolonijiniams“ karams kariauti. Kilus būtinybei ginti valstybę tokia kariuomenė yra pati efektyviausia, nes taikos metu ji leidžia turėti santykinai nedideles pajėgas, o karo metu suteikia didžiulius rezervus. Profesorius pateikia Prancūzijos revoliucijos, kai ir atsirado šauktinių kariuomenė, pavyzdį: tuo metu tokia kariuomenė sugebėjo pasipriešinti visoms Europos profesionalioms kariuomenėms iš karto, nes turėjo didžiulių mobilizacijos išteklių, o priešininkės vis dar kliovėsi profesionaliomis armijomis ir papildomų mobilizacijos išteklių neturėjo.

Profesionalus kareivis, V.Rakučio žodžiais tariant, baigęs tarnybą 17 valandą eina namo, ir tai tik iš pažiūros atrodo labai gerai. Iš tiesų į tarnybą jis atėjo uždirbti pinigų, o karo metu jis tų pinigų neuždirbs, tad ir jo pagrindinės motyvacijos nebeliks: jis kariaus tiek, kiek turės patriotizmo – lygiai taip pat kaip šauktiniai kareiviai. Todėl itin svarbu ne tik profesionalus, bet ir propagandinis karių parengimas.

„Prancūzų revoliucijos kariuomenės pranašumas ir buvo tas, kad jie dainuodavo dainas, jiems tos idėjos buvo svarbios. Tuomet kariuomenė yra galinga, stipresnė už profesionalią. Jeigu šito elemento nėra, jeigu kariams neaišku, dėl ko jie kariauja, tuomet jie virsta sovietinio tipo vergų armija. Tai esminės atskirtys, kurios ir lemia kariuomenės sėkmę. Jeigu kraštui kyla pavojus, šauktinių kariuomenė yra efektyvesnė, jeigu jo nėra ir kovojama tik dėl kažkokių interesų, tuomet tai visiškai beprasmiškas dalykas“, – pabrėžia Lietuvos karo akademijos profesorius.

Daugelis NATO narių per pastarąjį dešimtmetį nusprendė atsisakyti šauktinių ir pereiti prie profesionalų kariuomenės. 2004–2011 m. laikotarpiu tokį sprendimą priėmė net 13 NATO valstybių, įskaitant Lietuvą. Nuolat ar laikinai pereiti prie profesionalų nusprendė visos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išskyrus Estiją, prisijungusios prie Aljanso trimis bangomis 1999, 2004 ir 2009 metais.

Šiuo metu, be Lietuvos, oficialiai šauktinius į kariuomenę kviečia penkios mišrią kariuomenę turinčios NATO narės: Estija, Norvegija, Danija, Turkija ir Graikija. Tiesa, kai kur galimybė būti pašauktam yra labiau teorinė nei praktinė: Danijoje teoriškai visi aštuoniolikmečiai yra šauktiniai, tačiau iš keleto tūkstančių kasmet pakviečiamų į kariuomenę jaunuolių daugiau nei 90 proc. nuo keturių iki dvylikos mėnesių trukmės karinę tarnybą renkasi savanoriškai.

Panašiai ši sistema veikia ir Norvegijoje: iš pradžių atrenkami kandidatai būti pakviestiems į tarnybą, o vėliau iš jų atrenkami patys tinkamiausi ir labiausiai motyvuoti šauktiniai. Kasmet iš daugiau nei 60 tūkst. 19–44 metų amžiaus kandidatų, atlikus fizinius, psichologinius ir motyvacijos testus, tarnybai atrenkama 8–10 tūkstančių. Be to, nuo 2016 m. Norvegijoje bus šaukiamos ir moterys. Reikia pabrėžti, kad toks sprendimas priimtas ne tiek dėl karinių pačios šalies poreikių, kiek siekiant įgyvendinti lyčių lygybę ir teisingumą.

NATO kontekste išsiskiria kaimyninė Estija: valstybės Konstitucijoje nurodyta, kad visi fiziškai ir psichiškai sveiki piliečiai vyrai privalo tarnauti Estijos kariuomenėje. Šiuo metu tarnybos trukmė siekia nuo 8 iki 11 mėnesių – ji priklauso nuo būsimosios šauktinio tarnybos vietos ir turimo išsilavinimo. Kariai Estijoje šaukiami teritoriniu principu: šauktiniai iš to paties regiono tarnauja tame pačiame dalinyje, o nusiųsti į rezervą sudaro vieną rezervo dalinį, vadovaujamą to paties dalinio vado. Kas penkerius metus rezervą sudarantys vyrai kviečiami į apmokymus, per kuriuos supažindinami su naujausia ginkluote ir ekipuote.

Nors pastaruoju metu dauguma NATO valstybių perėjo prie profesionalios kariuomenės, tačiau su Rusija besiribojančios Europos valstybės to nepadarė: šauktinius išlaikė minėtos Turkija (turinti siena su Armėnija, kurią saugo Rusijos kariuomenė), Norvegija ir Estija, taip pat NATO nepriklausanti Suomija, kurios kariuomenėje privalo tarnauti visi suaugę vyrai. Prasidėjus karui Ukrainoje, apie šauktinių grąžinimą intensyviai diskutuojama ir Latvijoje bei Lenkijoje.

„Yra šalys, kurios turi patirties, pinigų ir kurioms nėra tikimybės, kad jų teritorijoje gali būti kokio nors karo – hibridinio ar kitokio veiksmai. Jos dažniausiai turi profesionalias kariuomenes, bet tai yra kiti pinigai ir kitos aplinkybės. Mums reikia tokio dydžio kariuomenės, kokios reikia. Yra nustatytas teritorijos dydis, grėsmių sąrašas ir kt. Jei visada išlaikytume tokio dydžio kariuomenę, kokios reikia grėsmės atveju – apie 60–75 tūkst. karių, tai apskritai neturėtume lėšų jokioms kitoms išlaidoms: užmirškime pensijas, švietimą ir kt. Mūsų sąlygomis geriausias Danijos, Suomijos, Estijos, Norvegijos pavyzdys. Jos turi mišrias kariuomenes, kurių pagrindą sudaro profesionalai. Ir jį reikia dar stiprinti“, – sako Seimo narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Unikalus šauktinių kariuomenės pavyzdys yra Izraelis: čia tarnauja kiekvienas suaugęs šalies pilietis (išimtis taikoma arabams, kurie sudaro apie penktadalį Izraelio piliečių), taip pat ir moterys. Vyrai kariuomenėje, kurios dydis siekia per 150 tūkst. karių, privalo tarnauti trejus metus, moterys – dvejus. Baigęs tarnybą kiekvienas iki 45 metų amžiaus pilietis dar turi mėnesį per metus būti kariuomenės rezerve. Taigi iš rezervo Izraelis bet kurią minutę gali surinkti maždaug milijoną karių.

Galbūt ir Lietuvos kariuomenei, kuriai dabar itin trūksta karių, vertėtų pradėti visuotinį moterų šaukimą? Pasak J.Oleko, šiuo metu priimamos moterys savanorės sudaro 11 proc. šalies kariuomenės pajėgų ir turi įvairiausių laipsnių – nuo eilinės iki pulkininkės leitenantės. Tačiau, ministro manymu, trūkstant vos kelių tūkstančių šauktinių Lietuvai kol kas nėra poreikio įvesti visuotinį moterų šaukimą.

Savanoriškumo principą palaiko ir V.Rakutis, kurio teigimu, karo atveju tauta privalo toliau funkcionuoti ir išsaugoti tęstinumą, net jeigu karas ir būtų pralaimėtas. Profesorius pateikia Čečėnijos pavyzdį: per daugelį metų nesibaigiančius konfliktus ten žūva labai daug vyrų, tačiau moterys nekariauja ir gimdo vaikus, todėl čečėnų tauta išlieka. Jeigu moteris būtų pradėta visuotinai imti į kariuomenę, jos taip pat taptų karo objektu ir tautai kiltų pavojus apskritai išnykti.

Gyventojai, kurie yra prievolininkai ir gali būti šauktiniai, detaliai aprašyti Karo prievolės įstatyme, kurio naujausia redakcija įsigaliojo 2011 m. Prabilus apie šauktinių grąžinimą į Lietuvos kariuomenę, naujų atrankos ir šaukimo principų niekas nesugalvojo. Nepaisant to, pasigirdo klausimų, kodėl reikalavimai šauktiniams nevienodi. Pavyzdžiui, kodėl studentams tarnyba atidedama, nors, pavyzdžiui, Izraelyje studijų faktas neapsaugo nuo prievolės nei vyrų, nei moterų (tiesa, joms tarnyba trumpesnė), kodėl aukštąjį išsilavinimą turintys absolventai yra prievolininkai iki pat 38 metų amžiaus, trumpai tariant, kuo viena gyventojų grupė pagal amžių, išsilavinimą ar net lytį, yra „blogesnė“ už kitą?

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas primena, kad planas jau antroje metų pusėje kviesti šauktinius nereiškia visuotinės mobilizacijos, todėl nuogąstavimai, kad į kariuomenę varu suvarys 38 metų amžiaus gyventojus, niekuo nepagrįsti. Karių reikia santykinai nedaug – vos 1,7 proc. visų potencialių šauktinių. Nesulaukus pakankamai savanorių, atlikti pradinės privalomosios karo tarnybos pirmiausia būtų kviečiami 19–26 metų amžiaus prievolininkai.

„Tikrai nedarysime taip, kad 38 metų amžiaus gyventojai būtų statomi į vieną rikiuotę su devyniolikmečiais. Tai būtų beprasmiška. Juk tai ne visuotinė mobilizacija ar visuotinis šaukimas visų, kurie kaip prievolininkai įvardijami įstatyme“, – tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ir priduria, kad, net ir be šiai šauktinių grupei numatytų išimčių, komisija nagrinės individualius atvejus ir tik tada bus sprendžiama, iš kurios grupės rinktis būsimus karius.

Pasak buvusios krašto apsaugos ministrės R.Juknevičienės, kone daugiausiai diskusijų sukėlė faktas, kad šauktiniais pagal įstatymą gali tapti ir 38 metų amžiaus jau tvirtai ant žemės stovintys aukštųjų mokyklų absolventai. Kita vertus, kol sukaks 39 metai, gyventojai karinę tarnybą gali atlikti savanoriškai. O 38 metų amžiaus riba, skirta aukštųjų mokyklų absolventams, leidžia prievolininkui pasirinkti, kada jis atliks privalomąją karo tarnybą: savanoriškai eis dar studijų metais ar baigęs aukštąją mokyklą spręs, kada norėtų baigti devynių mėnesių trukmės tarnybą, kol jam sukaks 39-eri. „Studentui sudaroma galimybė pasirinkti: ar jis atliks tarnybą dabar, ar baigęs studijas jam patogiu metu iki 38 metų amžiaus“, – patikslina R.Juknevičienė.

Pasak jos, kada nors būtų galima paankstinti šauktinių amžių – nuo 18 iki 24 metų, pavyzdžiui, taikant tarnybos atidėjimo išlygas aštuoniolikmečiams mokiniams „Žinoma, geriausia tarnybą žmogui atlikti iškart baigus mokyklą“, –  komentuoja eksministrė.

Kalbėdama apie galimus šaukimo tvarkos pakeitimus ji priduria, kad yra ir kai kurių anksčiau numatytų išlygų, kurios dabar jau tapo nebeaktualios, taigi jų būtų galima atsisakyti: „Pavyzdžiui, sudarytos išlygos savivaldybių tarybų nariams, Seimo nariams ir t.t. Tačiau jos atsirado dar 1992 m., priimant Konstituciją, kai, matyt, buvo visai kitokia situacija. Siekiant jų atsisakyti reikėtų keisti Konstituciją, taigi, žinoma, tai užtruktų, tačiau aš pasisakyčiau už panašių išlygų panaikinimą.“

Tam tikras studentams įstatymo numatomas išlygas – atidėti karinę tarnybą iki 38 metų amžiaus, jei jie pirmą kartą studijuoja bakalauro ar magistro studijose, paaiškina V.Rakutis. Pasak jo, karo metu arba atliekant tarnybą gali būti pravarti didesnė kario kvalifikacija, kurią jis įgyja būtent studijuodamas. Todėl lyg ir skatinama pirma sklandžiai, be pertraukų baigti mokslus, o vėliau atlikti prievolę. Juolab kad aukštojoje mokykloje jaunuolis įgyja specifinių žinių, kurias vėliau gali taikyti nebūtinai kaip kariškis: tarkime, būdamas atsargos karininku pasinaudoti kompiuterijos mokslų žiniomis. Profesorius taip pat pabrėžia, kad studentai nuo karinės prievolės nėra atleidžiami, tiesiog ji jiems pavėlinama, todėl nustatyta 38 metų specialistų riba kariuomenė pasilieka sau teisę pakviesti tokio amžiaus žmones, jei jų reikėtų.

„Atrodo, kad kariuomenė yra tuščias laiko gaišimas, tačiau jei ta kariuomenė buriama karui ir skirta jam pasirengti, galvojama visai kitaip. Žiūrima, kaip racionaliausiai panaudoti turimą žmonių potencialą: kuriuos paimti, kuriuos palikti, kad valstybė funkcionuotų toliau, nes ji turi veikti, nesvarbu, vyksta karas ar ne. Kariuomenė pasilieka didesnius rėmus ir jais naudojasi, jei prireikia. Taip buvo visada. Pavyzdžiui, jei britams reikėdavo lakūnų, tai būdavo mobilizuojami įvairių aeroklubų nariai. Karo metu reikia išnaudoti viską, kas įmanoma, nes jei karą pralaimėsi – nieko neliks, žmonės praras savo turtą, įtaką visuomenėje, o jei laimėsi – klestėsi toliau“, – motyvus dėl tarnybos atidėjimo studentams paaiškina V.Rakutis.

Krašto apsaugos ministras svarsto, kad būtent šiuos dėl amžiaus ir studijų Karo prievolės įstatyme numatytus principus dar būtų galima šiek tiek pakeisti. Pavyzdžiui, paklaustas, kodėl logiška atidėti tarnybą aukštųjų mokyklų studentams, J.Olekas primena, kad yra sakęs, jog būtų verta diskutuoti su švietimo sistemos atstovais ir nuspręsti, ar į devynių mėnesių tarnybą tikrai lengviau išeiti dirbančiajam nei studentui, kuriam tie devyni mėnesiai neva labiau sutrikdytų studijas.

„Tie sprendimai buvo priimti prieš dešimtmetį. Ar šiandien jie dar galioja? Aišku, yra rimtų argumentų – sveikata, vaikai, dar ir kitas priežastis galima svarstyti, – sako krašto apsaugos ministras. – Manau, pavasario sesijoje diskutuosime dėl normų, kurios kažkada, kai šaukimo sistema neveikė, buvo surašytos, ar tikrai viskas toje tvarkoje yra taip, kaip turėtų būti dabar.“

Naujo įstatymo projekto galimybės neatmeta ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, tačiau priduria, kad vienodesnės atrankos siekiamybė ir neapsvarstytos pataisos gali atsiliepti priešingai – atsirastų dar daugiau išlygų.

„Manau, priimant įstatymą, jog reikia grąžinti šauktinius, jei bus pasiūlymų ar idėjų, galėtų atsirasti ir įstatymo projektas, kad šauktiniams keliami reikalavimai būtų vienodi. Bet vėlgi tokiu atveju gali būti ir abejonių dėl asmeninių klausimų, neva kažkas nori apsaugoti savo sūnų ir t.t.“, – primena A.Paulauskas.

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad šauktiniai bus kviečiami su savanoriais, todėl 3–3,5 tūkst. karių, kuriais dar šiemet pasipildytų kariuomenė, tikėtina, nesudarys vien „prievarta“ pakviesti šauktiniai. Pavyzdžiui, A.Paulauskas viliasi, kad, pastaruoju metu atlikti tarnybą pasišaunant net merginoms, šiemet šauktinių gali prireikti visai nedaug. Jis priduria, kad patriotinį nusiteikimą savanoriams atlikti devynių mėnesių trukmės karinę tarnybą galėtų sustiprinti papildomos motyvacijos priemonės: lengvesnės sąlygos įgyti karinį laipsnį ar gauti tam tikros kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

„Galima sudaryti sąlygas anksčiau bandyti įgyti vairuotojo pažymėjimą tos kategorijos, kuriai reikia būti vyresnio, tarkime, 23 metų, amžiaus. Kita vertus, dabar šauktiniai negali turėti jokio laipsnio, nebent eilinio, taigi galbūt verta svarstyti, kaip sudaryti jiems sąlygas įgyti seržanto laipsnį, – tai irgi sustiprintų jų asmeninę motyvaciją. Žinoma, lieka ir aukštojo mokslo lengvatos, pirmenybė priimant į statutines organizacijas. Tai tik pasvarstymai, tačiau reikėtų plėsti tų priemonių pasiūlą, kad šaukimas nebūtų panašus į prievartą ir žmogus nemanytų, jog nieko negavo ir prarado devynis mėnesius laiko“, – svarsto Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Atlikusiems devynių mėnesių privalomąją pradinę karo tarnybą numatomos tokios pat lengvatos ir motyvacinės priemonės, kokios iki šiol buvo taikomos trijų mėnesių trukmės bazinių karinių mokymų dalyviams. Numatytas dalies faktiškai sumokėtos studijų kainos kompensavimas (už studijas sumokėtos kainos dalis nuolatinę privalomąją karo tarnybą atlikusiems ar bazinius karinius mokymus baigusiems asmenims kompensuojama nuo 2013 m.), subsidijos privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusiųjų darbdaviams, taip pat gali būti taikomos papildomos lengvatos stojantiems į aukštąsias mokyklas, pretenduojantiems į valstybės tarnybą ir kt. Krašto apsaugos ministerija pabrėžia dėsianti pastangas, kad esant finansinių galimybių motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos būtų plečiamos.

Iš Valstybinio studijų fondo duomenų matyti, kad dalies studijų kainos kompensavimas galėjo kilstelėti jaunuolių motyvaciją baigti trijų mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus, nes pasinaudojusiųjų lengvata dėl studijų kainos per metus padaugėjo trigubai. 2013 m. kompensacija už dalį studijų kainos, kurią studentai jau buvo sumokėję, buvo skirta dešimčiai asmenų ir sudarė beveik 55,9 tūkst. Lt, o pernai ja pasinaudojo 35 asmenys, kuriems buvo išmokėta beveik 20,2 tūkst. Lt. 2013–2014 m. šiems asmenims buvo kompensuota pusė faktiškai sumokėtos studijų kainos.

R.Juknevičienės teigimu, atlikusieji privalomąją karo tarnybą galėtų gauti ryškesnę pirmumo teisę priimant į statutines pareigas ar valstybės tarnybą. Pasak Seimo narės, įstatyme būtų galima aiškiau įtvirtinti ir jiems suteikiamas socialines garantijas, pavyzdžiui, paskolų įmokų bankams atidėjimą.

„Vis dėlto visko įstatyme nesurašysi. Yra daug atvejų, kai žmogus gali kreiptis į ministrą, o šis nukreiptų į kompetentingą ir autoritetingą komisiją. Būtent tokia komisija pagal įstatymą ir turi būti, kad nuspręstų dėl individualių atvejų“, – sako R.Juknevičienė.

Lietuvos kariuomenės vadas J.V.Žukas teigia, kad dabar nustatytos motyvacinės priemonės ir socialinės garantijos mažinamos nebus, tačiau socialinį paketą galima dar labiau papildyti keičiant Karo prievolės įstatymą. „Nesu nusiteikęs prieš lengvatų didinimą. Atvirkščiai, manau, kad žmonėms, kurie atlieka pareigą savo šaliai, socialines garantijas reikia didinti“, – apibendrina J.V.Žukas.

Dovaidas Pabiržis, Gabija Sabaliauskaitė

Į juodąjį NATO sąrašą dėl nuolat mažėjančio karinio biudžeto kartu su kitomis patekusi Vokietija kol kas vienintelė pripažįsta paskubėjusi nusiginkluoti.

„Susirūpinusi“ dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, modernioji Vakarų Europa savo teritorijoje, matyt, vis dėlto nebesitiki nei ginklų žvanginimo, nei kulkų zvimbimo. Nors iš už Atlanto vis raginama didinti gynybos biudžetus, pažangiosios Europos valstybės pačios į tokius nurodymus moja ranka, verčiau išlaidauti siūlydamos periferijos gyventojams iš Baltijos. Juk mes bent jau užuodžiame Rusijos kvapą ir įsivaizduojame, kaip atrodo tikras karas, o joms daugelį metų atrodo, kad kariuomenė – atgyvena, o su tankais nelaimėsi modernaus XXI amžiaus karo, pavyzdžiui, ekonominio arba informacinio.

Šiuo atveju nenuostabu, jog prieš savaitę paskelbtoje Europos lyderystės tinklo („European Leadership Network“, ELN) ataskaitoje rašoma, kad šiemet didės vos šešių NATO priklausančių valstybių išlaidos gynybai. Tarp šių uoliausių Aljanso narių – ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Lenkija, Nyderlandai, Norvegija bei Rumunija. Dešimtukui NATO lygį išlaiko Estija, vienintelė Aljanso narė, kuri 2015 m. įvykdys įsipareigojimą gynybos sektoriui skirti 2 proc. BVP. 2016-aisiais prie jos dar turėtų prisidėti nedaug atsiliekanti Lenkija.

Visos kitos tik garsiai aikčioja dėl Rusijos keliamos grėsmės ir ragina kitas NATO nares didinti gynybos biudžetus, o pačios juos mažina, nors pernai rugsėjį žadėjo „pakeisti mažėjančių gynybos biudžetų tendenciją“.

Pažadai pažadais, bet Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, taip pat Bulgarija ir Vengrija yra tarp NATO narių, suplanavusių šiemet sumažinti gynybos sektoriaus finansavimą, o Prancūzijos išlaidos gynybai liks nepakitusios. „Nors vyksta Rusijos agresija Ukrainoje, o iš NATO lyderių lūpų sklinda retorika, kad tai yra Europos saugumo taisykles keičiantis veiksnys, visi įrodymai byloja, jog reikalai tvarkomi kaip įprasta“, – teigia ELN direktorius Ianas Kearnsas.

„Faktas, kad iššūkiai mūsų saugumui didėja. Bet mūsų išlaidos gynybai mažėja“, – pripažįsta ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Ypač keistai gali atrodyti, kad tarp mažinančių gynybos išlaidas valstybių – ir dvi Europos milžinės – Didžioji Britanija bei Vokietija. Pirmoji šiemet gynybai apskritai skirs mažiausią BVP dalį per pastaruosius 25 metus. 2014 m. Didžiosios Britanijos gynybos biudžetas siekė 36,4 mlrd. svarų sterlingų (55 mlrd. JAV dol.), o šiemet ir kitąmet – jau tik 35,5 mlrd. svarų sterlingų (54 mlrd. dol.). BVP dalis mažės dar labiau, nes Didžiojoje Britanijoje pasikeitė BVP skaičiavimo metodika (nuo šiol skaičiuojant valstybės BVP įtraukiami ir pinigai, cirkuliuojantys nelegalios veiklos sektoriuose (pavyzdžiui, narkotikų ir prostitucijos), taip pat ir lėšos iš labdaringos veiklos. Dėl to statistiškai Didžiosios Britanijos BVP auga, o BVP dalis gynybai mažėja ir vietoj pernai dar buvusių 2,07 proc. nukris iki 1,88 proc.

Be to, prognozuojama, kad Didžioji Britanija artimiausiu metu neįsigis jokios reikšmingesnės karinės technikos, o jos turimų karinių orlaivių ir laivų platformų skaičius netgi sumažės. Tai ypač tikėtina, jeigu bus visiškai įgyvendinta Tridento povandeninių laivų pakeitimo naujais programa.

Dar labiau mažėja Vokietijos karinės išlaidos ir gynybai skiriama BVP dalis. Šiemet Vokietijos išlaidos gynybai sudarys 41,72 mlrd. dolerių ir bus 3 mlrd. dolerių mažesnės nei 2014 m. BVP dalis tesudarys 1,09 proc. (2013 m. gynybai skirta 1,3 proc., o 2014 m. – 1,14 proc. BVP).

Tokia situacija – puikiausia proga Rusijai rimtai suabejoti NATO valstybių Europoje kariniais pajėgumais. O panašių progų lyg tyčia pasitaiko vis dažniau. Prisiminkime kad ir pernai rugsėjį Vokietijoje kilusį skandalą dėl apverktinos padėties Vokietijos kariuomenėje – bundesvere, kai „Sueddeutsche Zeitung“, „Bild“ ir kitoms redakcijoms pavyko sužinoti apie uždarą Bundestago gynybos komisijos posėdį, kuriame nemalonią ataskaitą apie kariuomenės padėtį pateikė Vokietijos kariuomenės karinių pajėgų pagrindinis inspektorius generolas Volkeris Wiekeris.

Paskelbta, kad iš 406 pėstininkų kovos mašinų „Marder“ veikia tik 280, o iš 180 šarvuočių „Boxer“, kuriuos turi sausumos pajėgos, naudoti tinkami tik 70, nes visi kiti – remontuojami. Tiesa, pasidžiaugta, kad Vokietijos karinės pajėgos turi 322 tankus „Leopard 2A6“, o praėjusių metų pabaigoje buvo pristatytas pirmasis iš dvidešimties užsakytų „Leopard 2A7“. Tačiau modernizuojama tik nedidelė senų tankų dalis.

Panaši padėtis ir dėl laivų, kurių dalis stovi uostuose, o dalis plaukioja, bet nevisiškai sukomplektuoti, o tai riboja jų galimybes veikti. Be to, iš keturių povandeninių laivų U212 tik vienas yra veikiantis.

Oro pajėgų vadų nuogąstavimu, Vokietijos karinė aviacija nesugebėtų vykdyti naujų NATO keliamų uždavinių. Mat iš 31 sraigtasparnio „Tiger“, kuriuos teoriškai turi kariuomenė, techniškai tvarkingų tėra dešimt, iš 33 NH-90 – tik aštuoni. Karinės oro pajėgos šiuo metu gali pasikliauti ir vos 42-iem iš 109 naikintuvų „Eurofighter“ bei 38-iais iš 89-ių „Tornado“.

Iš 43 laivuose dislokuotų karinių sraigtasparnių vos penki yra visiškai tvarkingi. Be to, paaiškėjo, kad net trys iš penkių žvalgybinių lėktuvų „P3-Orion“ dėl gedimų negali pakilti. Žinoma, galima sakyti, kad net moderniausia karinė technika dar negarantuoja pergalės kare (Vokietijai Antrajame pasauliniame kare būtent taip ir nutiko), tačiau dabar laikmetį lenkiančiu modernumu bundesveras tikrai negali pasigirti. O štai gynybos ministrė Ursula von der Leyen pripažino, kad problemos dėl technikos, kurios nemaža dalis pasenusi, trikdo net ir suplanuotas Vokietijos kariuomenės operacijas.

Pavyzdžiui, septyni Vokietijos karininkai, turėję apmokyti kurdus, kovojančius su džihadistais Irake, pernai dėl lėktuvo avarijos įstrigo Bulgarijoje. Ginklų ir amunicijos kurdams taip pat vėluota išsiųsti, nes sugedo tam skirtas krovininis lėktuvas „Transall“.

Vokietijos žiniasklaida tokią kariuomenės būklę apibūdino kaip gana dramatišką, o antraštės mirgėjo žodžiais „So marode ist die Bundeswehr“ („Toks sumuštas bundesveras“).

Rusijos spauda šiuo klausimu pažėrė pašaipų. Atseit šitiek kalbama apie NATO galią, o iš tiesų ji gerokai išvėsusi – bent jau Europoje.

Bet kuriuo atveju tokios naujienos – nemenkas smūgis bundesvero įvaizdžiui. Net žinia, kad per karinius mokymus vokiečiai neretai naudoja ne karinę techniką, o paprastus automobilius, dabar įgauna kitokį atspalvį: rusai tai interpretuoja ne kaip taupumą ir pragmatiškumą (ką jau kalbėti apie modernumą), o kaip armijos silpnumo išdavą.

Kaip rašo apžvalgininkas Dmitrijus Verchoturovas, nedaug trūksta, jog girdėdami apie bundesvero padėtį istorikai imtų abejoti net buvusia vermachto galybe ir tuo, kad jis kažkada buvo pasiekęs tuomet Stalingradu vadintą Volgogradą ir per plauką neužėmė Maskvos.

„Tai ne koks eilinis karinis skandalėlis, kai paaiškėja, kad arba generolai apsivogė, arba kareiviai šaudė kur papuola. Šio skandalo pasekmės – politinės, nes leidžia iš esmės suabejoti NATO pajėgumu ne tik pulti, bet ir apsiginti“, – teigia D.Verchoturovas, darydamas prielaidą, kad tai gali pamažu sukelti ir visos ES politinę eroziją.

Vis dėlto kodėl bundesvero padėtis taip pablogėjo? Analitikas George’as Friedmanas neabejoja, kad tai sąmoningas pačios Vokietijos pasirinkimas, mat po Antrojo pasaulinio karo ji vykdė demilitarizacijos politiką ir vengė demonstruoti karinę galią, o nuo šaltojo karo pabaigos – ir tiesiogiai veltis į bet kokius karinius veiksmus. Tiesa,  į Afganistaną ji siuntė karių, bet į Iraką – ne.

Tačiau Rusijos analitikai įsitikinę, kad bundesvero silpnėjimui paaiškinti nepakanka vien Antrojo pasaulinio karo pasekmių. Juk prieš 25 metus, 1990-aisiais, bundesveras buvo pakankamai gerai ginkluota armija, turinti 7 tūkst. tankų, 8,9 tūkst. šarvuočių ir pėstininkų kovos mašinų, 4,6 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių bei tūkstantį karinių lėktuvų. Be to, tada niekam nė į galvą nebūtų šovę kritikuoti vokiečių karinės technikos būklės. Galiausiai Vokietija anaiptol nesigėdijo turėdama antrą pagal galingumą armiją NATO.

Taigi turi būti kita priežastis nei (vien) prieš septynis dešimtmečius Europoje pasibaigęs karas ir po jo prasidėjusi demilitarizacija. Svarbiausia – pasikeitusi ir vis dar tebesikeičianti Vokietijos karinė doktrina ir bendri kariuomenės panaudojimo principai, atspindintys „laikmečio dvasią“. 2003–2006 m. Vokietijoje buvo paskelbti su nauja karine doktrina susiję dokumentai – pirmą kartą nuo 1994 m. atnaujinta Baltoji Vokietijos saugumo knyga, taip pat Gynybos politikos direktyva ir Bundesvero koncepcija. Šiuose dokumentuose pirmą kartą suformuluotas naujas požiūris į saugumą, paminėtos taikos palaikymo operacijos. Ir ne tik paminėtos: konstatuota, kad Vokietijos gynybos politika – tai veikla, nukreipta į saugumo užtikrinimą užsienio politikos ir šalies saugumo politikos kontekste. O ginkluotosios pajėgos – tai reikšminga užsienio ir saugumo politikos, nukreiptos į konfliktų ir krizių išvengimą bei likvidavimą, dalis.

Paprastai sakant, viena iš naujai apibrėžtų bundesvero funkcijų – užtikrinti Vokietijos saugumą, rūpinantis tarptautiniu saugumu. Kartu bundesveras įgijo teisinį pagrindą veikti visame pasaulyje. Tačiau Vokietijos karinės pajėgos buvo apkrautos ir daugybe naujų, su karyba tiesiogiai nesusijusių funkcijų – juk Vokietijos saugumo grėsmėmis buvo įvardyti tokie reiškiniai, kaip tarptautinis terorizmas, religinės ir ekonominės krizės bei konfliktai, taip pat informaciniai karai.

Galima sakyti, kad bundesveras iš kariuomenės, kurios paskirtis – atsilaikyti prieš galingą ir gerai ginkluotą armiją, buvo paverstas savotišku policijos daliniu, kurio naujoji paskirtis, kaip sako D.Verchoturovas, – motorinėmis valtimis vaikytis sprunkančius piratus. O jei tikslas – ne sunaikinti armiją ar bent tuos sprunkančius nusikaltėlius, o tik apsaugoti objektus, išgabenti pabėgėlius, teikti medicininę pagalbą ir rengti karinius mokymus, tam nereikia nei daugybės sunkiasvorės technikos, nei galingos ginkluotės. Visiškai pakanka kad ir šarvuotų automobilių ar paprasčiausių visureigių su kulkosvaidžiais. Arba vis dar paskrendančių lėktuvų ir sraigtasparnių, dar galinčių plaukti laivų. Galima apsieiti su nuo karo likusia dar nesubyrėjusia technika.

Nebereikia ir tūkstantinių karinių dalinių. Juk į vieną ar kitą pasaulio vietą pakanka nusiųsti kelis šimtus, o kartais ir kelias dešimtis karių. Štai dar 2002 m. bundesvero taikdarių pajėgos sudarė 10,2 tūkst. karių. Dabar jų yra tik 2,8 tūkst., ir tie patys išsibarstę po visus žemynus: 730 karių yra Kosove, 54 – Kambodžoje, 226 – Libane, 250 – Darfūre, 318 – Somalyje, 13 – Ugandoje, 80 – Malyje, 4 – Vakarų Sacharoje, 300 – Sirijoje, 80 – Centrinės Afrikos Respublikoje, 800 – Afganistane.

Taigi bundesvero taikdariai – tai daugybė palyginti gerai parengtų, bet po visą margąjį pasaulį išblaškytų mobilių dalinių, ant savo pečių nešančių NATO sąjungininkams užkrautą prievolę. Visi kiti bundesvero kariai, tarnaujantys tėvynėje, tik nuobodžiai leidžia dienas. Nuo tada, kai Vokietijos gynybos ministro pareigas dviem kadencijoms buvo užėmęs Thomas de Maiziere’is (kuris dabar eina vidaus reikalų ministro pareigas), tą antrąją kariuomenės dalį, tarnaujančią pačioje Vokietijoje, norėta sumažinti ir susitelkti tik į pirmąją, skambiai vadinamą Europos kariuomenės dalimi.

Tačiau to nebuvo padaryta. Matyt, svarbų vaidmenį suvaidino Ukrainoje prasidėjęs karas. Čia, kitaip nei misijose Afrikoje, pakvipo tikru karu, kuriame skraido lėktuvai, važinėja tankai, naudojama artilerija. Birželio–rugpjūčio mėnesiais Donbase įvyko pirmasis, vokiečių karių jau seniai pamirštas ~Kesselschlacht~ – karas apsuptyje. Negalima atmesti, kad būtent dėl šių įvykių Vokietijos parlamentarai ir užsiprašė vėliau liūdnai pagarsėjusios ataskaitos apie bundesvero būklę. Paaiškėjo, kad Vokietijos kariuomenė tokiam karui nepasirengusi ir iki Stalingrado šiandien tikrai nenužygiuotų.

Norą nusiginkluoti galima vadinti pažangios Vokietijos minties pasekme – viltasi, kad primityvių fizinių mūšių Europos laukuose niekada nebevyks. Tai galima vadinti ir klaida, mat pirmam nusiginkluoti – ne tik drąsu, bet ir pavojinga: juk romėnai prieš žlungant imperijai irgi nelaukė barbarų su kuokomis. O UNESCO nesitikėjo, kad, išlaikiusios net Irako karo išbandymą, šios šalies šiaurėje saugomos meno vertybės bus sunaikintos keliais ISIS kovotojų kūjų smūgiais.

Rusija šaiposi iš Vokietijos bundesvero, nes jos rankoje – tokia pati kuoka. Vis dėlto Vokietija šį sykį, regis, pripažįsta paskubėjusi. Apie karinio biudžeto didinimą dar neprabilta, tačiau vasario pradžioje pranešta, kad Vokietijoje netrukus bus išleista nauja Baltoji knyga, kurioje bus naujai apibrėžtos Vokietijos saugumo gairės.

Gynybos ministrė U.von der Leyen pripažįsta, kad ši knyga rengiama per vėlai, nes naujoji Kremliaus politika pradėta vykdyti gerokai anksčiau, nei įsiplieskė konfliktas Ukrainoje.

Tačiau Vokietija, jos žodžiais, pasiryžusi laužyti tabu ir pradėti aktyviai dalyvauti NATO veikloje stiprinant Europos gynybą. Dėl šios priežasties kariuomenei būtina moderni ginkluotė – vadinasi, ir išlaidų gynybai didinimas.

Rima Janužytė

Galingiausios pasaulyje kariuomenės 2015 m.

Vieta      Šalis      Karinės galios indeksas 2015 m. Karinės galios indeksas 2013 m.           Karinis biudžetas (mlrd. JAV dol.)         Aktyvaus karinio personalo skaičius (mln.)       Karinių orlaivių skaičius       Karinių jūrų pajėgų laivų skaičius

1          JAV        0,1661     0,2475     577,1      1,4        13 892     473

2          Rusija     0,1868     0,2617     60,4       0,8        3429       352

3          Kinija     0,2341     0,3351     145        2,3        2860       673

4          Indija     0,2695     0,4346     38         1,3        1905       202

5          Didžioji Britanija    0,2743     0,5185     54         0,2        936        66

6          Prancūzija 0,3065     0,6163     40         0,2        1264       113

7          Pietų Korėja          0,3098     0,6547     33,1       0,6        1412           166

8          Vokietija  0,3505     0,6491     40,2       0,2        663        81

9          Japonija   0,3836    0,7918     41,6       0,3        1613       131

10         Turkija    0,4335     0,7059     18,2       0,4        1020       115

Šaltinis: „Global Firepower“

NATO narių gynybai skiriama BVP dalis (proc.)

Šalis      2009 m.    2010 m.    2011 m.    2012 m.    2013 m.    2014 m.   2015 m.

Albanija   1,5        1,6        1,5        1,5       1,4        n.d.       n.d.

Belgija    1,2        1,1        1,1        1,1        1,0        n.d.       n.d.

Bulgarija  1,9        1,7        1,4        1,4        1,4        1,3        1,16

Čekija     1,6        1,3        1,1        1,1        1,1        n.d.       n.d.

Danija     1,4        1,4        1,4        1,4        1,4        n.d.       n.d.

Didžioji Britanija    2,6        2,6        2,6        2,3        2,4        2,07           1,88

Estija     1,8        1,7        1,7        2,0        2,0        2          2,05

Graikija   3,2        2,7        2,4        2,3        2,3        n.d.       n.d.

Italija    1,4        1,4        1,4        1,3        1,2        1,2        n.d.

Ispanija   1,2        1,1        1,0        1,1        0,9        n.d.       n.d.

Kroatija   1,6        1,6        1,6        1,5        1,5        n.d.       n.d.

Latvija    1,2        1,0        1,0        0,9        0,9        0,9        1

Lenkija    1,7        1,8        1,8        1,8        1,8        1,9        1,95

Lietuva    1,1        0,9        0,8        0,8        0,8        0,78       1,11

Liuksemburgas         0,4        0,5        0,4        0,4        0,4        n.d.           n.d.

Nyderlandai           1,5        1,4        1,4        1,3        1,3        1           n.d.

Norvegija  1,6        1,5        1,5        1,4        1,4        1,58       1,6

Prancūzija 2,1        2,0       1,9        1,9        1,9        1,5        1,5

Portugalija           1,6        1,5        1,5        1,4        1,5        n.d.

Rumunija   1,4        1,3        1,3        1,2        1,4        1,4        1,7

Slovakija  1,5        1,3        1,1        1,1        1,0        n.d.

Slovėnija  1,6        1,6        1,3        1,2        1,1        n.d.

Turkija    2,1        1,9        1,8        1,8        1,8        n.d.       n.d.

Vengrija   1,2        1,1        1,1        1,1        0,9        0,79       0,75

Vokietija  1,4        1,4        1,3        1,4        1,3        1,14       1,09

Europos šalys         1,7        1,7        1,6        1,6        1,6        n.d.

Kanada     1,4        1,2        1,2        1,1        1,0        1,0        n.d.

JAV        5,3        5,3        4,8        4,5        4,4        n.d.       n.d.

Iš viso:   3,3        3,3        3,0        2,9        2,9        n.d.       n.d.

Šaltinis: NATO, ELN

Konfliktai. „Stratfor“ analitikai ateinantį dešimtmetį prognozuoja nuolatinį Rusijos silpnėjimą ir jos įtakos mažėjimą, tolesnę NATO plėtrą iki pat Azerbaidžano ir nė neužsimena apie pasaulinio karo grėsmę.

Kai kurie nepriklausomi Rusijos analitikai irgi abejoja, kad Vladimiras Putinas bandytų eskaluoti naujus konfliktus, nes tai būtų savižudiškas elgesys. Kiti, pavyzdžiui, Pavlas Felgenhaueris, priešingai, neabejoja, kad Rusija rengiasi akistatai su NATO, tik ne tučtuojau, o dar po kokių penkerių–dešimties metų, kai užbaigs kol kas dar prastai „šiuolaikiškam karui“ pasirengusios kariuomenės modernizavimą (išsamus jo komentaras publikuojamas  šio „Veido“ numerio 82 puslapyje). O Didžiosios Britanijos gynybos ekspertai sutartinai perspėja, kad pavojus yra jau dabar ir kad Rusija – ne tokia jau silpna ir nepavojinga.

Prieš kelias dienas vienu metu grėsmingai nuskambėjo Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono ir NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo iš Didžiosios Britanijos Adriano Bradshaw perspėjimai, esą laikas ruoštis blogiausiam įmanomam scenarijui – Rusijos veiksmams prieš Baltijos šalis.

M.Fallonas prisipažino neatmetąs galimybės, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos šalis tokią pačią taktiką, kokią ji taiko padėčiai Ukrainoje destabilizuoti, todėl NATO turinti būti pasirengusi bet kokio pavidalo Rusijos agresijai, ypač nukreiptai prieš Aljansui priklausančias Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją. „Egzistuoja labai realus pavojus, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos valstybes tokius pačius slapto karo metodus, kuriuos, kaip yra kaltinama, ji naudoja Ukrainoje“, – gąsdina M.Fallonas, pridurdamas, kad tai joks naujasis šaltasis karas, nes situacija jau dabar yra „gana įkaitusi“.

Jis ragina prisiminti ir Rusijos bombonešius, skraidančius šalia Didžiosios Britanijos oro erdvės, ir Rusijos įvykdytą vieno Estijos saugumo pareigūno pagrobimą, dėl kurio smarkiai padidėjo įtampa tarp Maskvos ir Talino. „Per Ukrainos sieną plūsta tankai ir kitokia šarvuotoji technika, pagrobiamas Estijos pasienietis, virš Lamanšo sąsiaurio skraido kariniai lėktuvai, o Šiaurės jūroje plaukioja povandeniniai laivai. Visa tai rodo, kad padėtis kaista“, – savo perspėjimus aiškina britų gynybos sekretorius.

Generolas A.Bradshaw, nors ir neminėdamas konkrečiai Baltijos šalių, perspėja, kad Rusijos prezidentas gali bandyti užpulti NATO teritoriją. „Jis apskaičiuos, kad NATO į puolimą nereaguos, nes pernelyg bijos įsivelti į atvirą konfliktą“, – galimą scenarijų dėsto A.Bradshaw, perspėdamas, kad visa tai gali peraugti į atvirą, visuotinį konfliktą, keliantį grėsmę visai kolektyvinio saugumo sistemai.

„Rusija gali būti įtikėjusi, kad savo didelio masto konvencines pajėgas, kurias ji per labai trumpą laiką galėtų aktyvuoti ir permesti iš vienos teritorijos į kitą, galima panaudoti ne tik grasinimui, bet ir NATO teritorijos užėmimui“, – teigia Aljanso pajėgų Europoje vado pavaduotojas, anksčiau vadovavęs Jungtinės Karalystės sausumos pajėgoms.

Rusiją tokie perspėjimai gerokai trikdo. Gal dėl to, kad tokių kėslų ji išties neturi, o gal ir todėl, kad britai garsiai pasako tai, apie ką visi, įskaitant rusus, tik tyliai šnabždasi.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, komentuodama šiuos pareiškimus, teigia, kad grėsmę kelia ne Maskva, o kaip tik NATO. „Tai Šiaurės Atlanto blokas kelia gana realią grėsmę, į kurią turime atsižvelgti savo kariniame planavime. O šalys, priimančios paramą iš Aljanso, neneigia, kad tai daroma atremti pramanytai Rusijos grėsmei, kuri niekada neegzistavo“, – sarkastiškai komentuoja Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Lukaševičius.

Jo teigimu, A.Fallono žodžiai yra „žemiau diplomatinės etikos“, o visiškai nepriimtinas Rusijos Federacijos apibūdinimas jam primenąs tiesiog juokingą praėjusių metų JAV prezidento Baracko Obamos kalbą, kurioje šis Rusiją paminėjo kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių Amerikai.

Kad ir ką A.Lukaševičius sakytų, Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, iš britų perspėjimų, net jei ir nesinori tikėti jais paraidžiui, niekas nesišaipo: maža ką.

Tiesa, kai kurie politologai ramina, esą grėsmė Baltijos šalims pastaruoju metu yra netgi sumažėjusi. Tačiau net taip manantieji pritaria, kad geriau apsidrausti, negu per daug atsipalaiduoti.

„Tokie įspėjimai nėra naujiena, tačiau puiku, jeigu jie prisidės prie mūsų saugumo stiprinimo. Kuo daugiau Baltijos regione bus vadinamosios kietosios galios, tuo bus saugiau“, – įsitikinęs politologas Bernaras Ivanovas.

Iš tiesų, kaip jis ir sako, nors ir tyliai, nekeliant panikos, Lietuvoje ruošiamasi rusiškiems netikėtumams. Štai gruodžio pabaigoje Lietuvos Seimas priėmė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtą įstatymų pataisų paketą, kuriame numatytas karinės jėgos panaudojimas taikos metu. Nors tai niekur neparašyta, akivaizdu, kad šis dokumentas priimtas omenyje turint ne šiaip grėsmę nacionaliniam saugumui, o grėsmę, kurią gali kelti „žalieji žmogeliukai“. Dokumente konkrečiau negu iki tol reglamentuotas ir ginklų, sprogmenų bei karinės technikos panaudojimas.

Vasario pradžioje Vyriausybės nutarimu visoje Lietuvos teritorijoje įsigaliojo aukštesnis nei iki tol teroro akto grėsmės lygis: iki šiol galiojęs žemiausias grėsmės lygis buvo pakeistas į žemą. Kitaip sakant, iki šiol galiojusi nuostata, kad Lietuvoje teroro aktas galimas, bet nėra tikėtinas, pasikeitė: atsirado maža teroro akto tikimybė.

Ką tik baigėsi ir hibridinio karo grėsmėms skirtos lauko taktinės pratybos „Sąveika 2015“, kuriose dalyvavo apie 1800 karių iš brigados „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų.

Beje, tiek A.Fallonas, tiek daugelis gynybos analitikų sutartinai tvirtina, kad hibridinis karas – naujas ir puikiai Ukrainoje prajodinėtas Rusijos „arkliukas“. A.Fallono teigimu, V.Putinas, bandydamas destabilizuoti NATO, pasitelktų kibernetines atakas, nereguliariuosius karius ir mėgintų sukelti įtampą tarp rusų mažumos.

Lenkijos geopolitikos ekspertas Piotras Maciążekas priduria, kad Lietuvoje pasitarnauti Rusijai gali net ir lenkų mažuma. Juk Rusija įvairiose šalyse jau ne kartą bandė išnaudoti ir kitas tautines mažumas. Tad ryšiais su Kremliumi įtariamos Lietuvos partijos, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ar Socialistinis liaudies frontas, analitiko nuomone, gali tapti realia politinės strategijos dalimi.

„Šių partijų veikla hibridinio karo atveju gali pasitarnauti Rusijos interesams šalyje. Juk po Krymo aneksijos kuriami vis egzotiškesni scenarijai, pagal kuriuos Vilniaus rajone gyvenanti lenkų mažuma dėl autonomijos stoja kovoti lenkiško tipo ginklais, atvežtais iš Kaliningrado srities. Tokia situacija galėtų tapti rusiškos propagandos pergale“, – vieną iš scenarijų nurodo P.Maciążekas.

Juolab kad Rusijai ir iki šiol puikiai sekėsi naudotis lenkų mažuma Lietuvoje, o ši strategija gali būti plečiama toliau per vienpusišką žiniasklaidą ir partijų politinę veiklą.

Na, o į dažnai (ypač tų pačių Lietuvos rusų ar lenkų) užduodamą klausimą, ar visa tai nėra Lietuvos paranoja ir ar blogiausiam scenarijui nesiruošiame tik mes patys, puikiai atsako NATO veiksmai. Lietuvoje jau dabar veikia NATO energetinio saugumo kompetencijos centras ir NATO ryšių bataliono perdislokuojamas ryšių ir informacinių technologijų modulis.

Be to, tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje NATO toliau stiprina pozicijas ir steigia šiose šalyse NATO štabus, vadinamuosius pajėgų integravimo vienetus (angl. ~NATO Force Integration Unit~, NFIU). Lietuvoje toks vienetas, kuriame tarnaus apie 40 karių iš skirtingų NATO šalių ir maždaug tiek pat iš Lietuvos, veiklą pradės šiais metais. Šis NATO štabas bus atsakingas už Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų pratybų organizavimą bei ryšio tarp jų ir NATO operacinių vadaviečių palaikymą.

„Ši ir kitos iniciatyvos daugiausia skirtos įtikinti silpnesnėms ir labiau pažeidžiamoms NATO narėms, kad Aljansas rimtai vertina jų saugumo užtikrinimą“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai, nors nesuklysime sakydami, kad tiek pat svarbus motyvas – ir atgrasyti Rusija nuo veiksmų šiame regione.

Beje, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vos prieš porą dienų kaip tik pasirašė susitarimą, reglamentuojantį NATO tarptautinių karinių vadaviečių Lietuvoje statusą, – šiuo susitarimu reglamentuojami į Lietuvą atvykstančio NATO personalo ir šeimos narių privilegijos bei imunitetas, judėjimo ir buvimo Lietuvoje, naudojimosi transporto, medicinos paslaugomis, vietos personalo įdarbinimo ir kiti klausimai. J.Oleko teigimu, šis susitarimas yra būtinas ne tik Lietuvoje jau veikiančių NATO tarptautinių vienetų statusui įtvirtinti, bet ir tam, kad būtų sudarytos sąlygos tolesnei Lietuvos integracijai į NATO struktūras ir intensyvesniam tarptautiniam bendradarbiavimui.

Žinoma, kuo Lietuva bus „giliau“ įsiliejusi į NATO ir kuo daugiau NATO bus pas mus, tuo mažiau Rusijai kils noro veltis į reikalus su mumis, suprantant, kad tai reiškia vėlimąsi į pasaulinio masto konfliktą.

O gal teisūs ir tie, kurie mano, jog Rusija yra tokia nusilpusi, kad to daryti net neketina?

Neseniai nepriklausomas dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino vieną metų senumo dokumentą, kuriame surašyta tuometė Kremliaus strategija Ukrainoje. Čia detaliai aprašoma, kaip bus atimamas Krymas, kaip turi būti destabilizuojama padėtis visoje Ukrainoje. Tiesa, dokumente numatyta, kad konfliktas įsiplieskia ne Donecke, o Charkove. Tačiau pasikeitus aplinkybėms planas, kaip rodo nesena istorija, buvo pakeistas, ir ne todėl, kad taip buvo naudingiau Rusijai, o todėl, kad Rusija Charkovo esą „nebeįkando“.

Yra ir nuomonių, kad net labai stipri Rusija į Baltijos pusę net nesidairytų. Esą jos prioritetai – Baltarusija, Moldova, okupuotos Gruzijos teritorijos, tad ji ir taip turi ką veikti.

Dar viena analitikų stovykla – tie, kurie aiškina, kad „mes patys prisišauksim bėdą“. Esą tampydami Rusiją už ūsų ir mosuodami NATO vėliava (o dar blogiau – vieninteliai visoje Europos Sąjungoje tiekdami ginklus Ukrainai) sulauksime rimtų nemalonumų ir patys būsime dėl to kalti.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įsitikinęs, kad bėdos galiausiai sulauks tie „visi kiti“, kurie neremia Ukrainos ir vis glėbesčiuojasi su Rusija. Tačiau jis nebesako, kaip anksčiau, kad Rusija neturi finansinių išteklių konfrontacijai su NATO.

Nebesako to ir gynybos ekspertas, buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas Aleksandras Matonis, anksčiau ne kartą raminęs, kad Rusijos kariuomenė – moraliai pasenusi ir visiškai nuskurusi, o dabar pripažįstantis, kad ji yra „pakankamai moderni“ ir puikiai ginkluota.

Žinoma, sprendžiama iš to, kas yra Ukrainoje. Tačiau tiek mums, tiek britams to pakanka, kad susidarytume puikų vaizdą apie Rusijos galimybes.

Štai neseniai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija paskelbė „infografinį“ pranešimą, kuriame pateikiama detalių apie zenitinės artilerijos ir raketų kompleksą „Pancir S1“ (pagal NATO klasifikaciją – „SA-22 Greyhound“), taip pat žiniasklaidos ir vienos gynybos konsultacinės bendrovės paskelbtų nuotraukų, esą rodančių, kad ta sistema buvo naudojama Rytų Ukrainoje kelias pastarąsias savaites.

Britanijos pranešime „Kaip atpažinti Rusijos „Pancir S1“ (arba SA-22), kurio nenaudoja Ukrainos pajėgos“, nurodomi šio ant sunkvežimio sumontuoto komplekso skiriamieji požymiai.

SA-22 buvimas Rytų Ukrainoje yra ne tik dar vienas Rusijos tiesioginio karinio dalyvavimo tame konflikte įrodymas, kaip teigia Didžiosios Britanijos ambasadorius prie NATO Adamas Thomsonas, bet ir Rusijos pajėgumų įrodymas.

Beje, dar prieš keletą metų Suomijos valstybės gynybos universiteto tyrėjai, vertinę Rusijos karinius pajėgumus, paskelbė išvadą, kad visoje Europos Sąjungoje Rusijos puolimui galėtų pasipriešinti tik Didžioji Britanija. Tokią išvadą jie padarė atsižvelgdami į tai, kad iki 2020 m. savo kariuomenės perginklavimui ir stiprinimui Rusija ketina skirti 20 trilijonų rublių. Beje, V.Putinui, kuris 2011 m. paskelbdamas šį skaičių pasakė, kad jam net baisu jį ištarti, dabar turėtų būti dar baisiau, tačiau sumos mažinti jis neketina.

Ekspertai Rusijos pajėgas apibūdina kaip „modernų ir galintį greitai smogti kumštį“. Tai visiškai nepanašu į pasenusį įvaizdį, kad Rusijos kariuomenė – tik nesuskaičiuojamos pėstininkų pajėgos. „Neslepiama Rusijos kariuomenės užduotis – sutelkti savo pajėgas pasienyje su Europa, būti pasirengusiai pradėti įvairialypius kovinius veiksmus ir numatytiems taikiniams smogti per valandą nuo įsakymo gavimo“, – dar prieš keletą metų perspėjo Suomijos ekspertai, kurių prognozės pildosi paraidžiui ir net su kaupu.

Pasaulio banko duomenimis, jau 2013-aisiais Rusija gynybos reikmėms išleido 4,2 proc. BVP (perskaičiuojant doleriais). Iš 131-os šalies, kurių karinių išlaidų statistikos duomenis pateikia Pasaulio bankas, 2013 m. Rusija užėmė garbingą devintą vietą. Virš jos – sukarintos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys, tebekariaujantis Afganistanas ir dar Azerbaidžanas (rungtyniaujantis su šiek tiek nuo Rusijos atsilikusia Armėnija).

Pagal BVP dalį, tenkančią gynybai, Rusija jau tuomet aplenkė visas galingas pasaulio šalis ir net visas branduolines valstybes. Dar 2013 m. pirmą kartą savo naujausioje istorijoje Rusija aplenkė net JAV (3,9 proc. BVP), ką jau kalbėti apie Prancūziją (2,2 proc.) ir Vokietiją (1,3 proc.).

2014 m. Rusija pasistengė dar labiau – gynybai skyrė daugiau nei 5 proc. BVP.

Rusijos išlaidas kariuomenei apskaičiavo Gaidaro institutas (Rusija).

Tiesa, pagal realią karinėms reikmėms skiriamų pinigų sumą Rusijai iki Amerikos dar labai toli – Maskva tam turi dešimt kartų mažiau nei Vašingtonas (atitinkamai 70 mlrd. ir 740 mlrd. dolerių). Tačiau, ekspertų teigimu, kas šeštas Rusijos kariuomenei atitenkantis rublis yra skirtas reikmėms, paslėptoms po įrašu „slaptai“. Šių išlaidų dalis per pastaruosius kelerius metus padidėjo pusantro karto ir didėja toliau.

Gaidaro instituto karinės ekonomikos laboratorijos vedėjo Vasilijaus Zacepino teigimu, 2016 m. tokios slaptos išlaidos sudarys net 25 proc. visų kariuomenės išlaidų, vadinasi, įslaptintas bus kas ketvirtas jai skirtas rublis.

Ką su tokiais slapta į gynybą investuotais rubliais Rusija planuoja nuveikti? O gal tai tik antis, siekiant atgrasyti NATO, kuri pati tesiekia atgrasyti Rusiją?

Rima Janužytė