Užtenka permesti akimis šių metų šalių išlaidas gynybos sektoriui, kad suvoktum, jog ginklavimosi varžybos įsibėgėja.

Žvangant ginklams Rytuose pagaliau pristatytos Krašto apsaugos ministro 2015–2020 m. gairės, kuriose nustatyti šešerių metų krašto apsaugos sistemos plėtros prioritetai, jų įgyvendinimo kryptis ir siekiami rezultatus. Ministras Juozas Olekas neslepia, kad gairės buvo rengiamos atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir į karą Ukrainoje.

Šiais metais Lietuvos valstybės išlaidos krašto gynybai padidintos 30 proc. ir grąžintos į prieškrizinį 2008 m. lygį. Taigi Krašto apsaugos ministerijos finansavimas padidėjo iki 424,5 mln. eurų. O BVP dalis, skiriama gynybai, ūgtelėjo nuo 0,89 iki 1,11 proc.

Tai dar ne viskas. Išlaidas krašto gynybai planuojama laipsniškai didinti ir toliau, kad 2020 m. gynybos finansavimas pasiektų 2 proc. BVP. Gynybos išlaidos bus paskirstomos laikantis NATO standartų: ne mažiau kaip 20 proc. modernizacijai, ne daugiau kaip 50 proc. – personalui. Pasak ministro, kasmet bus didinamas kareivių skaičius, perkama nauja ginkluotė, taip pat nepamirštami tarptautiniai įsipareigojimai.

Optimistiškai nusiteikusi visuomenės dalis linkusi niurzgėti, kad tokios išlaidos kariuomenei yra gerokai per didelės, pesimistai, atvirkščiai, Ukrainoje nerimstant mūšiams džiūgauja, kad kariuomenei pagaliau yra skirta nors tiek. Tačiau, palyginti su vienos dienos karo kaina, toks biudžetas vis tiek tėra menkas.

Vienos karo dienos kaina

Kiek kainuoja karas? Kaip rodo JAV Kongreso statistika, matuojant pagal karo išlaidų dalį nuo BVP, JAV pats brangiausias buvo Antrasis pasaulinis karas: 1945 m. šaliai jis kainavo net 36 proc. BVP. Į Pirmąjį pasaulinį karą JAV įsivėlė daug vėliau nei Europos šalys, tačiau karo išlaidos sudarė net iki 14 proc. BVP.

Trečias pagal karo išlaidų dalį nuo BVP buvo Pilietinis karas XIX amžiaus viduryje, per kurį buvo išsaugota šalies vienybė ir panaikinta vergovė. Ketvirtas karas pagal santykinę naštą ekonomikai buvo Korėjos karas, pasibaigęs paliaubomis ir Korėjos padalijimu į komunistinę ir kapitalistinę dalis.

Verta atkreipti dėmesį, kad JAV ekonomikai augant karų našta mažėjo. Nors matuojant 2011 m. doleriais Vietnamo karas kainavo tik truputį mažiau nei Irako karas, Irako karo naštą žmonės jautė mažiau: didžiausia našta fiksuota 2008 m., kai šis karas kainavo vos vieną procentą BVP, ir tai yra dvigubai mažiau nei analogiškai apskaičiuota Vietnamo karo našta.

Tobulėjant karo technikai JAV pavyko sumažinti karuose žūvančių JAV kariškių skaičių: Irako kare jų žuvo dešimt kartų mažiau nei Vietnamo kare. Nors įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, skaičiuojama, kad Vietname žuvo daugiau nei 58 tūkst. amerikiečių. O kur dar sužeistieji, likę neįgalūs, įnikę į narkotikus ir patyrę psichologinių traumų. Ne mažiau žuvo ir vietnamiečių bei jų sąjungininkų.

Beje, kai kalbama apie žmonių aukas, neįmanoma nepaminėti daugiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo gyvybių nusinešusio Antrojo Kongo karo, dar vadinamo Didžiuoju Afrikos karu: 1998–2003 m. nuo karo, bado ir ligų žuvo 45 tūkst. žmonių kas mėnesį, 5,4 mln. per visą laikotarpį – tai tik truputį mažiau nei dvi Lietuvos.

Tačiau grįžkime prie JAV. 2002 m. JAV prezidentas George’as W.Bushas atleido ekonomikos patarėją Lawrence’ą B.Lindsey. Viena priežasčių – L.B.Lindsey pasakė, kad karas Irake gali kainuoti net 200 mlrd. dolerių, nors visi kalbėjo apie gerokai mažesnius skaičius.

Šiandien aišku, kad L.B.Lindsey prognozės buvo net per daug optimistinės: iš tikrųjų karo Irake kaina viršijo trilijoną dolerių. Į šią kainą neįmanoma įskaičiuoti ir įvertinti tūkstančių žuvusių kareivių gyvybių. Be to, žlugo karo Irake pradžioje buvusios viltys, kad ši šalis pakankamai greitai taps normalia valstybe, užtikrinančia savo gyventojų gerovę.

Praėjusiais metais Pentagono atstovas komandoras Billas Urbanas paskelbė, kad JAV aviaciniam karui nuo antskrydžių pradžios rugpjūčio 8 d. Irake ir Sirijoje, kovojant su su nusikalstama grupuote „Islamo valstybė“ (IS), kasdien išleidžiama maždaug po 8,3 mln. dolerių. Anksčiau skelbiami skaičiai buvo beveik milijonu dolerių mažesni. Ekspertai kinkuoja galvomis, kad ir šiame kare nebuvo įvertintos visos kampanijos išlaidos, ir įspėja, jog per metus skaičiai gali ūgtelėti iki kelių milijardų dolerių.

Kaip atsiranda tokios milžiniškos sumos? Operacijos „Inherent Resolve“ („Įgimtas ryžtas“) prieš IS metu vyksta tūkstančiai žvalgybinių skrydžių ir degalų papildymo ore operacijų. Skrydžių kaina svyruoja nuo tūkstančio dolerių per valandą, kai pakyla „Predator“ ar „Reaper“ bepiločiai lėktuvai, iki 22 tūkst. dolerių per valandą, kai skraido E-8 J-STAR žvalgybiniai lėktuvai.

Verta paminėti, kad lėšos tokioms kampanijoms skiriamos iš specialaus nenumatytų atvejų užsienyje fondo, kuris yra atskirtas nuo pagrindinio Pentagono biudžeto. Šio fondo dydis – 85 mlrd. dolerių 2014-aisiais finansiniais metais, tačiau 2015-iesiems finansiniams metams planuojama fondą sumažinti iki 54 mlrd. dolerių.

Palyginkime: pagrindinis Pentagono biudžetas šiais finansiniais metais didės šešiais procentais ir pasieks 534 mlrd. dolerių. Tiesa, neįskaitant minėto specialaus fondo.

Kas gali sustabdyti Rusiją

Viena karo diena įvertinama milijonais, mėnuo – milijardais. Ir karo akivaizdoje tokios sumos krašto gynybai yra privalomos, nepaisant ekonominės padėties. Pavyzdžiui, Ukrainos ekonomika per praėjusius metus gerokai susitraukė, grivinos kursas pasiekė rekordines žemumas. Agresoriams okupavus Donbasą, šalis prarado net penktadalį pramonės gamybos pajėgumų, ypač metalurgijos ir trąšų gamybos srityje. Kita problema – dėl karo sukelto neapibrėžtumo investuotojai į Ukrainos ekonomiką pradėjo reikalauti daug didesnės grąžos. Taigi 2015 m. Ukraina buvo priversta skirti 5,2 proc. BVP, kai 2013-aisiais, Pasaulio banko duomenimis, užteko vos 2,9 proc. BVP.

Permetus akimis kelerių parėjusių metų pranešimus apie Rusijos biudžeto išlaidas akivaizdu, kad išlaidos nacionalinei gynybai kasmet didėjo, palyginti su praėjusiais metais. O juk šias lėšas galima buvo skirti sveikatos apsaugai, švietimui, mokslui ar socialinėms reikmėms. Taigi jau kelerius metus iš eilės skiriama vis daugiau lėšų armijos reikmėms ir ginkluotei: kariniams lėktuvams, laivams, raketoms, modernioms technologijoms ir ginklams. O šiais metais suplanuotos rekordinės karinės išlaidos – net 4,2 proc. BVP.

Ir tokios lėšos skiriamos kariuomenei, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, kad silpsta šalies ekonomika. Juk niekam ne paslaptis, kad Rusijos ekonomiką prislėgė dviguba našta. Prie neigiamo Vakarų įvestų sankcijų poveikio prisidėjo ir stiprus naftos kainų kritimas. Didelis rublio nuvertėjimas uždavė galvosūkį Kremliaus ekonomikos strategams: jeigu gindamas valiutos kursą didinsi palūkanas – pasmaugsi ekonomiką, jeigu kursą stabilizuosi eikvodamas valiutos rezervus – šie gali išsekti. Na, o jeigu skatinsi ekonomiką – rublis nuvertės dar labiau ir kils per didelė infliacija, kuri jau ir taip pavojingai artėja prie dešimties procentų ribos.

Pabrėžtina, kad ekonomistai nesutaria dėl Rusijos ekonomikos perspektyvų 2015 m.: ekonomistų prognozių vidurkis yra ekonomikos smukimas 3,6 proc., o Kopenhagoje dirbantis „Danske“ banko ekonomistas Vladimiras Miklaševskis situaciją vertina kur kas pesimistiškiau, prognozuodamas 7,9 proc. ekonomikos smukimą.

Tačiau neaišku, ar toks beatodairiškas pinigų švaistymas kariniam biudžetui gali stabdyti Rusijos karinę agresiją kitų šalių atžvilgiu.

Priminsime, Jegoras Gaidaras, buvęs Rusijos premjeras, kažkada rašė, kad viena didžiausių Sovietų Sąjungos vadovybės klaidų buvo iš naftos eksporto uždirbtų pinigų švaistymas karui Afganistane. Tuo metu naftos kaina rinkoje buvo labai didelė, bet karas Afganistane pakeitė geopolitinę situaciją – savotiškas bumerango efektas.

Dar 1974 m. Saudo Arabija padidintas naftos kainas naudojo kaip ginklą spausti JAV. Tačiau 1979 m. Saudo Arabija suprato, kad jai ne pro šalį būtų Amerikos apsauga, nes Afganistano užpuolimas – tik pirmas žingsnis siekiant užgrobti Persų įlankos naftos išteklius.

Pats J.Gaidaras Sovietų Sąjungos žlugimo pradžios data laiko 1985 m. rugsėjo 13-ąją, kai šeichas Ahmedas Zaki Yamani, Saudo Arabijos naftos ministras, paskelbė, kad nustos dirbtinai palaikyti dideles naftos kainas, ir keturgubai padidino jos gavybą.

Sovietų Sąjungos nuostoliai sudarė net 20 mlrd. dolerių per metus, tačiau sovietų vadovybė, užuot ėmusis diržų veržimosi politikos, pradėjo dideliais tempais skolintis pinigų užsienyje.

Kai 1989 m. kreditoriai paskelbė, kad jau susidarė per didelis skolų kalnas, sovietų viešpatavimui atėjo galas. 1991-ųjų kovo mėnesį Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo patarėjas Anatolijus Černiajevas savo dienoraštyje rašė, kad jei nepavyks iš kur nors gauti grūdų, vasarą gali prasidėti badas.

Rusijoje šiuo metu parengtas ir prezidentui Vladimirui Putinui pristatytas antikrizinis planas, tačiau jis kritikuojamas kaip nepakankamas. Belieka tikėtis, kad taikomos ekonominės sankcijos ir mažos naftos kainos galop prismaugs didžiąją Rusiją ir ši atsisakys savo okupacinių planų, kol dar jos neištiko visiška ekonomikos griūtis.

Kam naudingas karas

Internete apstu sąmokslo teorijų ir fantastinių siužetų, kuriuos platina prorusiški veikėjai, kad esą karas Sirijoje ir Irake su IS naudingas kelioms turtingoms JAV bankininkų šeimoms. Ir Ukrainoje karą esą skatina būtent JAV ir NATO. Lyg tyčia, tarp didžiųjų pasaulio ekonomikų stipriausiai atrodo būtent JAV.

Ar gali kam nors būti naudingas karas, kurio metu žūva milijonai žmonių, sugriaunami miestai, žlunga šalių ekonomika? Įdomu patyrinėti istoriškai. Ekonomistai Chiu Yu Ko, Markas Koyama ir Tuan-Hwee Sng nagrinėjo, kokią įtaką kariniai konfliktai turėjo Kinijos ir Europos vystymuisi. Kodėl po Romos imperijos žlugimo Europa visą laiką buvo susiskaldžiusi, o Kinija amžių amžiais buvo centralizuota valstybė? Mokslininkai teigia, kad Kinijai dėl jos geografinės padėties visą laiką reikėjo saugotis stipraus vieningo iš Vakarų puolančio karinio priešo, prieš kurį Kinija galėjo atsilaikyti tik būdama vieninga.

Politinė centralizacija taikos metu mažino mokesčių naštą Kinijoje ir tai sudarydavo geresnes sąlygas gausėti gyventojų. Europoje karinių grėsmių buvo daugiau ir įvairesnių, bet jos buvo silpnesnės ir labiau lokalizuotos, nuo jų efektyviau apsigindavo mažesnės valstybės, kurios didžiąją biudžeto išlaidų dalį būdavo priverstos skirti kariniam biudžetui.

Istorijos profesorius Ianas Morrisas savo knygoje „War! What Is it Good For? Conflict and the Progress of Civilization From Primates to Robots“ atgaivino hipotezę, kad karas yra svarbus veiksnys, leidžiantis ekonomikai augti. Mokslininkas analizuoja Romos imperijos laikus, Renesanso epochą ir šiuolaikines JAV. Kiekvienu atveju jis atranda įrodymų, kad karas paskatino vieną ar kitą technologinį išradimą.

Beje, tai ne tik atominės bombos išradimas Antrojo pasaulinio karo metais, bet ir reaktyvinis variklis, radaras ir net raketos, naudojamos ir tobulinamos šiandien. O kur dar vikšrinis traktorius, fotografija žvalgybos tikslams ir kt.

Ekonomistas Tyleris Cowenas svarsto, kad karo grėsmė ekonomikai įtakos gali turėti ir šiais laikais. Kai nėra tokios grėsmės, valdžia leidžia sau atsipalaiduoti ir net aptingti. Štai vykstant karui beveik nuo nulio per šešerius metus pavyko sukurti atominę bombą, o dabar dideli projektai, tokie kaip stambių tiltų rekonstrukcija Amerikoje, gali trukti gerokai ilgiau.

Kaip neramiais metais gyvuoja karinė pramonė

Pavyzdžiui, „BAE Systems“, trečia pagal dydį karo pramonės įmonė, pagaliau vėl tikisi pelno didėjimo – JAV ir Didžiosios Britanijos gynybos biudžeto karpymai pastaruosius keletą metų neigiamai paveikdavo šios įmonės pelną.

Įmonė pranešė, kad 2015 m. pelnas, tenkantis vienai akcijai, turėtų šiek tiek didėti, nes tikimasi naujų užsakymų karo laivų ir karo aviacijos srityse. Pavyzdžiui, „BAE Systems“ gamina „Eurofighter Typhoon“ reaktyvinius kovos lėktuvus, kuriuos naudoja Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Vokietijos ir Saudo Arabijos karinės oro pajėgos.

Dabar „BAE Systems“ vadovas Ianas Kingas teigia, kad JAV gynybos išlaidos stabilizavosi ir ateinančiais metais šiek tiek didės. Pasak jo, gynyba ir saugumas šiuo metu yra aukštoje vyriausybių prioritetų sąrašų vietoje. Paklaustas apie kovą su „Islamo valstybe“ Irake ir kylančią įtampą Ukrainoje, jis patvirtino, kad šie du veiksniai didins jo įmonės veiklos apimtis.

„BAE Systems“ taip pat tikisi naujų užsakymų Saudo Arabijoje, o vidaus rinkoje situacija yra priešinga: Didžiosios Britanijos gynybos išlaidos per pastaruosius ketverius metus smuko aštuoniais procentais. Be to, Didžiojoje Britanijoje po šiemet vyksiančių rinkimų bus vykdoma gynybos biudžeto peržiūra, ir gali būti, kad karinis biudžetas bus apkarpytas dar labiau, nors po Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos derybų Minske pasigirdo rimtų politinių pareiškimų, esą britų išlaidos gynybai yra nepakankamos.

Daiva Urbienė

Ekonomistas ir profesionali kariuomenė

Ilgą laiką niekas net nesuabejodavo teiginiu, kad šauktinių kariuomenė yra pigesnė nei profesionalų. Tačiau ekonomistas Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas įrodė, kad šauktinių kariuomenės pagrindas irgi yra mokestis, kurį sumoka patys šauktiniai, už karo tarnybą gaudami mažiau pinigų, negu jų reikėtų abipusio susitarimo atveju. Maža to, šis mokestis yra ne toks efektyvus ir jo našta didesnė nei kitų į biudžetą surenkamų mokesčių.

Vis dėlto JAV priimant sprendimą dėl šauktinių kariuomenės panaikinimo vien ekonominių argumentų neužteko.

Yra garsi istorija, kaip JAV generolas Williamas Westmorelandas pareiškė nenorintis vadovauti parsidavėlių kariuomenei. M.Friedmanas jam paprieštaravo: „Negi jūs tada norite vadovauti vergų kariuomenei?“

Aukų mažėja

Mokslininkai apskaičiavo, kad pasaulis tapo saugesnis: žmonių, kurie žuvo mūšiuose, XX a. mažėjo.

Karo grėsmė brangina akcijas

Patyrinėjus metų akcijų kursą matyti, kad didėjant karo grėsmei „BAE Systems“ akcijų kursas aplenkė Londono biržos indeksą FTSE100.

Geopolitika. Karas Ukrainoje pakeitė Europos ir Rusijos santykių suvokimą, tačiau tai iki šiol negalioja Serbijai, kuri vis dar negali pasirinkti tarp meilės broliškai rusų tautai ir nauda paremto požiūrio į Europos Sąjungą.

Pernai kovą Rusijai aneksavus Krymą, Vakarų lyderiai, tarp jų ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, išreiškė susirūpinimą dėl Vladimiro Putino siekio išplėsti savo įtaką ir Vakarų Balkanų regione. Pirmoji eilėje ir pati svarbiausia čia yra Serbija – ilgametė Rusijos bičiulė, susieta ne tik bendra religija, istorija, bet ir energetiniais bei kariniais saitais.

Serbija kartu su Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, Baltarusija ir Pietų Kaukazo šalimis yra vienintelės Europos valstybės (neskaičiuojant kai kurių nykštukinių šalių), neprisidėjusios prie sankcijų Rusijai. Tiek Serbija, tiek Makedonija, oficialios kandidatės į ES, pareiškė, kad pirmiausia turi atsižvelgti į savo ekonominius interesus, o ne galvoti apie bendrus ES veiksmus.

„Ką Serbija turėtų daryti? Sakyti, kad vien dėl to, jog norime įstoti į ES, – atsiprašau, Rusija, mes daugiau nebe draugai? Koks mūsų nacionalinis interesas šitaip elgti? – sakė Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičius. – Rusija ir Kinija yra vienintelis mūsų garantas, neleidžiantis Kosovui tapti Jungtinių Tautų nariu.“

Už plėtrą atsakingas ES komisaras Johannesas Hahnas primygtinai siūlė Serbijai apsigalvoti, esą pradėdama derybas dėl narystės Bendrijoje šalis teisiškai įsipareigojo derinti savo poziciją su ES net ir tokiais sudėtingais klausimais, kaip sankcijos Rusijai. Tačiau kol kas šie raginimai jokių pastebimų vaisių nedavė. Serbijos Respublika, vienas iš dviejų politinių Bosnijos ir Hercegovinos darinių, susikūrusių po pilietinio karo pabaigos, užkirto kelią prisidėti prie sankcijų ir šiai valstybei.

„Vienintelis dalykas, kurį aš myliu labiau už Rusiją, yra Serbija“, – vizito Rusijoje metu 2012-aisiais yra sakęs Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius.

Ši meilė neišblėso ir Rusijai aneksavus Krymą bei toliau eskaluojant konfliktą Rytų Ukrainoje. Pernai spalį V.Putinui lankantis Belgrade, kur didžiausiu nuo komunizmo žlugimo laikų kariniu paradu buvo pažymėtos 70-osios Belgrado išvadavimo nuo nacių metinės, Europoje vis labiau izoliuojamas Rusijos prezidentas buvo apdovanotas aukščiausiu Serbijos apdovanojimu dėl jo „išskirtinio indėlio plėtojant ir stiprinant taikų bendradarbiavimą ir draugiškus santykius tarp Serbijos ir Rusijos“. Sostinės išvadavimo minėjimas ir karinis paradas buvo keturiomis dienomis paankstintas vien tam, kad sutaptų su V.Putino vizitu.

Šiandieninėje Serbijos politinėje konjunktūroje – absoliuti vienvaldystė. Prezidentas T.Nikoličius rinkimuose triumfavo 2012-aisiais, keliais procentais aplenkęs iki tol proeuropietišką šalies kelią simbolizavusį Borisą Tadičių. O parlamento rinkimuose pernai triumfavo T.Nikoličiaus įkurta dešinioji Serbijos pažangos partija, be kita ko, pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Rinkimuose ji laimėjo net 158 vietas iš 250-ies galimų, todėl turėjo galimybę sudaryti vyriausybę viena. Vis dėlto tam, kad reformose dalyvautų platesnis politinių partijų spektras, į koaliciją buvo pakviesta ir antroje vietoje likusi Serbijos socialistų partija.

Serbijos pažangos partija susibūrė 2008-aisiais, atskilusi nuo nacionalistinės Serbijos radikalų partijos, kuriai vadovavo už karo nusikaltimus buvusiai Jugoslavijai Tarptautiniame karo nusikaltimų tribunole teisiamas Vojislavas Šešeljis. Pagrindinė skyrybų priežastis – nesutapęs lyderių požiūris dėl šalies narystės ES.

Vyriausybės vairą po pastarųjų rinkimų perėmė Slobodano Miloševičiaus laikais Jugoslavijos informacijos ministerijai vadovavęs Aleksandras Vučičius. Oficialiai naujasis Serbijos politinis elitas nuolat deklaruoja norą siekti kaip įmanoma spartesnės integracijos į ES, tačiau kasdieninė politinė darbotvarkė dažnai liudija ką kita.

Prieš septynerius metus nepriklausomybę paskelbęs Kosovas užima išskirtinę vietą serbų tapatybėje ir istorijoje, todėl būtent šis klausimas tapo svarbiausias Serbijos politikoje. Apžvalgininkai pastebi, kad Serbijos politika dažniau būna paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais, – lengviausia elektoratą patraukti tiesiog paminėjus Kosovo svarbą ar istorinius serbų ryšius su Rusija, o ne pateikiant praktinių technokratiškų pasiūlymų, kaip galima gaivinti ne vieną dešimtmetį stagnuojančią šalies ekonomiką, pažaboti korupciją, kovoti su nusikalstamumu ar pan.

Šia situacija netruko pasinaudoti Rusija, 2008-aisiais paskelbusi gerbianti Serbijos teritorinį vientisumą ir niekada nepripažinsianti Kosovo nepriklausomybės. Tokia parama Serbijos visuomenėje atkūrė itin pozityvų Rusijos vertinimą – ji dar kartą tapo ne tik strategine partnere, bet ir „vienintele Serbijos gynėja“ ar „istorine drauge“.

Šį emocinį ir kultūrinį artumą tapo nesudėtinga perkelti ir į politinį lygmenį. Pavyzdžiui, 47 proc. serbų tiki, kad Rusija įneša didžiausią dalį į Serbijos ekonomiką, nors Rusijos įtaka ir geranoriškumas yra labiau mitas nei tikrovė: 2005–2012 m. laikotarpiu Rusija Serbijoje investavo per 600 mln. eurų, o tai sudarė maždaug 4,5 proc. visų užsienio investicijų. Maždaug trys ketvirtadaliai jų atkeliavo iš ES valstybių. Apie 60 proc. Serbijos eksportuojamų prekių keliauja į ES rinkas ir vos daugiau nei 7 proc. – į Rusiją. O ir geresnio gyvenimo ieškantys serbai Rusijos nesirenka savo emigracijos kryptimi: didžiausios serbų bendruomenės telkiasi Vakaruose – Austrijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Užsienyje gyvenančių tėvynainių perlaidos sudaro apie 15 proc. šalies BVP.

Ryžtinga Maskvos pozicija Kosovo klausimu turėjo ir savo kainą: tais pačiais metais Serbija itin palankiomis sąlygomis koncernui „Gazprom“ pardavė vienos pelningiausių ir svarbiausių įmonių šalyje – dujų kompanijos „Nis“ kontrolinį 51 proc. akcijų paketą. Rusija taip pat įgijo teisę visiškai kontroliuoti naftos perdirbimo sektorių (Pančevo ir Novi Sado gamyklas) ir tvirtas pozicijas pardavimo rinkoje: 2012 m. koncernas „Lukoil“ valdė net 82 proc. šalies benzino rinkos. „Gazpromas“ taip pat įgijo teisę kontroliuoti vienintelę šalies Banato Dvoro dujų saugyklą bei palankiomis sąlygomis vykdyti dujų ir naftos žvalgybą Serbijoje. Be kita ko, sutarta ir dėl dabar jau įstrigusio „South Stream“ dujotiekio projekto – maždaug viena trečioji jo dalis turėjo eiti per Serbijos teritoriją. Taip menama ekonominė Serbijos priklausomybė nuo Rusijos tapo realia energetine priklausomybe.

V.Putino  pastangos susigrąžinti didžiausią Vakarų Balkanų valstybę į savo įtakos zoną pastebimai sustiprėjo ES Tarybai paskelbus apie derybų dėl Serbijos narystės Bendrijoje pradžią. 2013-ųjų pradžioje Rusija suteikė Serbijai 800 mln. JAV dolerių paskolą šalies geležinkeliams modernizuoti, vėliau – dar 500 milijonų biudžeto skylėms užkamšyti. Tais pačiais metais abi šalys pasirašė bendradarbiavimo sutartį gynybos srityje. „Ši sutartis yra logiška mūsų bendradarbiavimo su Rusija tąsa, siekiant užtikrinti taiką pasaulyje bei sustiprinti pagarbą Serbijos kariuomenei, jos funkcionalumą ir veiksmingumą“, – po dokumento pasirašymo sakė Serbijos gynybos ministras Nebojša Rodič.

Be kita ko, Serbija tapo ir Rusijos įkurtos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos, kuriai dar priklauso Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija ir Tadžikija, stebėtoja. Pernai lapkritį, jau liepsnojant karui Ukrainoje, abiejų valstybių kariai Serbijoje dalyvavo pirmose istorijoje bendrose karinėse pratybose, kurios sutapo su Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vizitu.

Pasveikinti naujosios A.Vučičiaus vyriausybės ir užsitikrinti proeuropietiškos politikos į Belgradą po rinkimų pernai atvyko ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton ir tuometis ES plėtros komisaras Štefanas Fule. Tačiau jau netrukus raudonas kilimas buvo ištiestas ir Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui, kuriam yra pritaikytos ES sankcijos ir draudžiama įvažiuoti į bet kurios Bendrijos narės teritoriją. Tačiau Serbijoje tai niekam nepasirodė kliūtis.

Rusija pastaruoju metu siekia sustiprinti savo įtaką žiniasklaidoje – serbiškai yra leidžiami rusiški laikraščiai, transliuojamos televizijos programos, veikia interneto portalai, registruojamos įvairios vadinamąją minkštąją Rusijos galią skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos. Šiomis priemonėmis siekiama pateikti rusišką tarptautinės padėties vertinimo versiją, tendencingai nušviesti karą Ukrainoje ar siūlyti savąją istorinių įvykių – Jugoslavijos žlugimo, NATO bombardavimų, Balkanų karų interpretaciją. Be to, gerai pažįstamais metodais mėginama diskredituoti ES ir NATO, pabrėžiant svetimas europietiškas vertybes ar keliamą grėsmę pasaulio tvarkai.

Kitas Rusijos taikinys – Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Juodkalnijoje gyvenančios serbų tautinės mažumos. Išnaudodama jų siekį atplėšti savo gyvenamas teritorijas, nepasitenkinimą, Rusija destabilizuoja šių šalių politinį gyvenimą. Stipriausiai V.Putino įtaka juntama Serbijos Respublikoje – vienoje iš dviejų Bosnijos ir Hercegovinos politinių darinių. Respublikos prezidentas Miloradas Džodikas – dažnas svečias Maskvoje, o jo pozicija užkerta kelią itin neefektyvios politinės valstybės sistemos reformoms ir dar labiau eskaluoja nesantaiką tarp trijų šalies etninių grupių. Rusija nuolat siūlo M.Džodikui įvairią, taip pat ir finansinę pagalbą, siekiant ne tik decentralizuoti Bosniją ir Hercegoviną, bet ir sumažinti jos priklausomybę nuo Belgrado.

Panašiai elgiamasi ir Kosove, kur vietinė serbų mažuma yra vis labiau nusivylusi, jų manymu, per menkomis Serbijos pastangomis susigrąžinti prarastą teritoriją ar bent jau užtikrinti serbų teises. 20 tūkst. Kosovo serbų pasirašė peticiją su prašymu suteikti jiems Rusijos, o ne Serbijos pilietybę. Tokias nuotaikas puikiai išnaudoja Rusija, į regioną siųsdama įvairią humanitarinę pagalbą, pabrėžiant, kad serbai čia palikti be Belgrado paramos ir dėmesio.

Nenuostabu, kad pernai rugpjūtį po daugelio metų parama narystei ES Serbijoje nukrito žemiau 50 proc.: vos 46 proc. serbų tvirtino, kad referendume dėl narystės Bendrijoje balsuotų „taip“, daugiau nei pusė serbų Rusiją vertina teigiamai, per ketvirtadalį – „labai teigiamai“.

Ar gali tokia valstybė, kurioje draugiškiausiomis šalimis laikomos Rusija, Graikija ir Kinija, o priešiškiausiomis – JAV ir Vokietija, tapti ES nare? Ir kaip tokios valstybės narystė prisidėtų prie bendros europinės tapatybės kūrimo ar bendros ekonominės politikos veiksmingumo? Viena aišku: Europai susikoncentravus ties problemomis Ukrainoje ir Graikijoje, būtina neužmiršti ir jau ne kartą XX a. liūdnai apie save priminusio regiono.

Dovaidas Pabiržis

3 Klausimai Deividui Šlekiui, karo studijų ekspertui, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojui

VEIDAS: Kodėl NATO priėmė sprendimą steigti vadavietes 6 šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, kokia šio plano nauda Lietuvai?

D.Š.: Dar prieš gerus metus niekas nebūtų pagalvojęs, kad į mūsų valstybę atvyks NATO sąjungininkių, užsienio valstybių, ypač JAV kariai, kad čia įsikurs kažkokia vadavietė, organiškai orientuota į visą NATO struktūrą. Ši vadavietė taps nacionaliniu komponentu – ji bus atsakinga už mūsų veiklos sinchronizavimą su NATO operatyviniu štabu. Toks kokybinis žingsnis rodo, kad NATO peržengia tam tikras savo nustatytas raudonas linijas. Jos nebūtinai buvo įtvirtintos raštu, bet lyg ir buvo laikytasi nuomonės, jog valstybės į Rytus nuo Vokietijos yra NATO šalys, bet jose nėra karinių struktūrų. Be to, pagalvokime, kokio dydžio yra Aljansas: įvertinus visą biurokratinę sistemą ir kliūtis, kurios galėjo atsirasti, šių metų pokyčiai yra gana operatyvūs.

Visi žinojo, kad Rusija gali pasitelkti aštrią retoriką ir grasinti ginklu. Bet, matyt, labiausiai Vakarų lyderius supykdė tai, kad Rusija nebegali būti normali klubo narė, nes sako viena, o iš tikrųjų vyksta visai kas kita. Prie viso šito pridėjus realiai vykstantį konfliktą, pasirodo, kad Rusija, spręsdama tarptautinius klausimus, visai nesibaimina panaudoti ginklo, kuris kaip politinė priemonė po Antrojo Pasaulinio karo iš Vakarų Europos dingo. O štai Rusija grįžo prie „klasikos“, kurią gana tiesmukai taiko, o paskui dar ir neigia. Sudėjus visus šiuos motyvus, Vakarai uždavė sau  klausimą, kiek tai galima toleruoti, kiek tai pakenks įvaizdžiui. Lenkija, Čekija, kitos šalys gali imti abejoti NATO, JAV nauda, jei negalima pasitikėti jų žodžiais. Taigi JAV turi būti atsargi ir išpildyti pažadus. Jie nesiunčia čia daug kariuomenės, bet rodo konkrečius žingsnius, o tie žingsniai, tebūnie ir simboliniai, turi didžiulį politinį poveikį. Tai tam tikras „trenkimas į žandą“ Rusijai: kariai yra, vadavietės palaimintos.

VEIDAS:Kokius veiksmus turės padaryti Lietuva: galbūt pertvarkyti infrastruktūrą, personalą,  padidinti gynybos finansavimą?

D.Š.: Pirmas namų darbas – didinti biudžetą gynybai. Tačiau pajudėjome į priekį: šių metų biudžetas gynybai trečdaliu didesnis nei pernai. Infrastruktūrą turime, nebent reikėtų plėsti poligonus – jei atvyks daugiau sąjungininkių karių, ar užteks jų dydžio pratyboms. Tačiau viskas yra, reikia tik tam tikrų teisinių sprendimų, lėšų ir visa tai sutvarkyti politiškai korektiškai. Kalbant apie ginkluotę, perkama arba planuojama įsigyti prieštankinę, priešlėktuvinę ginkluotę, sprendžiamas šarvuočių klausimas. Svarbu ir kariuomenės didinimas: šiemet planuojama priimti beveik 500 daugiau žmonių.

VEIDAS: Rusijos diplomatai jau pareiškė, kad toks NATO sprendimas,  prieštarauja 1997 m. NATO ir Rusijos sutarčiai. Ar gali tokie Aljanso planai paaštrinti santykius su Rusija?
D.Š.: Tai amžina dilema: tai, ką traktuojame kaip saugumo stiprinimą, kaimynas mato kaip didėjantį nesaugumą. Rusija „dėl vaizdo“ ir negalėtų sakyti kitaip. Jei NATO valstybėse bręsta kariniai pokyčiai, Rusija iš principo negali paplekšnoti per petį.

Kalbant apie 1997 m. susitarimą, mano nuomone, žiūrint iš Vakarų perspektyvos, Rusija per pastaruosius metus jau sulaužė ne vieną tokią sutartį, kuriai buvo davusi pažadą. Žinoma, negali sakyti „dantis už dantį“, bet kodėl Vakarai turėtų paisyti tokio argumento, kai Rusija pirmoji padarė meškos paslaugą, paniekindama tarptautinę teisę. Rusija žengė žingsnį, vėliau atėjo Vakarų eilė. Be to, Lietuva yra suvereni valstybė, ji prašė sąjungininkių pagalbos. Tai yra mūsų, kaip suverenios valstybės teisė. Rusija neturi teisės mums aiškinti, ką galime turėti, o ko – ne.

Lietuviško ąžuolo vainiką dedame ant kaklo kariui amerikiečiui, juk pirmą kartą istorijoje mūsų šalyje nepertraukiamai dislokuojamos JAV sausumos pajėgos – sulaukėme tikrų karių iš anapus Atlanto, o ne trumpam išsilaipinusių atvykėlių. Tokių Lietuva laukė ir vis nesulaukė nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.

Rima Janužytė

Galima sakyti, kad kiekvieną iš 7850 Lietuvos karių ir 640 Lietuvoje tarnaujančių karių iš kitų NATO priklausančių šalių galima vadinti Metų žmogumi – šio vardo nusipelno ir sausumos pajėgų kariai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Danijos bei Vengrijos, ir karinių oro pajėgų kariai iš Kanados bei Portugalijos.

Vis dėlto ne tiek rotuojamoms pajėgoms skirtas milijardas JAV dolerių, kiek pačių amerikiečių karių buvimas Lietuvoje tapo akivaizdžiausiu galingiausios pasaulio valstybės dėmesio padėčiai Rytų Europoje įrodymu. Pirmą kartą per dešimtmetį galėjome pajusti, kad išties esame saugomi, ir patikėti, kad reikalui esant būsime apginti.

Ne mažiau svarbus JAV dėmesio mūsų valstybei aspektas yra ir tai, kad pirmą kartą nuo įstojimo į NATO Lietuva atsidūrė Aljanso aktyvaus intereso zonoje. Skaudžių Ukrainos įvykių akivaizdoje JAV prezidentas Barackas Obama nustojo kartoti užburiančią frazę apie JAV ir Rusijos santykių „perkrovimą“, verčiau „perkraudamas“ santykius su rytinėmis NATO narėmis.

NATO – ne popierinė organizacija

Daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje (o ir visoje Europoje, dažnai net Amerikoje) vyko diskusijos, kokia yra ir kokia turėtų būti NATO. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvų, daug dažniau atrodė, kad Aljansas yra nebe karinė, o veikiau politinė organizacija, kurioje seniai pamirštas 5-asis straipsnis, kalbantis apie bet kurios NATO narės gynybą. Abejonių, kad „Amerika mus gelbėtų“, buvo daug daugiau, nei tikėjimo tuo, ką kadaise Lietuvai Vilniaus rotušės aikštėje garsiai pažadėjo tuometis JAV prezidentas George’as W.Bushas.

Vis dėlto šiemet po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos viskas staiga pasikeitė. B.Obama pareiškė, kad Vilniaus saugumas yra toks pat svarbus kaip Londono ar Paryžiaus, o birželio pradžioje viešėdamas Varšuvoje pasiūlė milijardo dolerių vertės saugumo planą Rytų Europai, skirtą finansuoti papildomoms JAV sausumos ir oro pajėgoms bei karinio jūrų laivyno narių rotacinei misijai Rytų Europoje.

Galima sakyti, jog tai didžiausios saugumo garantijos Rytų Europos šalims nuo pat Lietuvos narystės NATO pradžios, kurias sustiprino dar ir žodinis patikinimas, kad 5-ojo straipsnio niekas nepamiršo, o NATO nėra vien popierinė organizacija.

JAV vadovas be užuolankų pasakė, kad JAV įsipareigojimas dėl sąjungininkių Centrinėje ir Rytų Europoje saugumo „yra kertinis mūsų pačių saugumo akmuo ir yra šventas bei neliečiamas“.

Po strateginio posūkio kitas bene svarbiausias Lietuvai su NATO susijęs įvykis buvo taktiniai pokyčiai, kurie buvo apibrėžti Velse rugsėjį vykusiame NATO viršūnių susitikime. Vienas mums svarbiausių – NATO apsisprendimas steigti vadavietes Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Svarbiausios vadaviečių funkcijos, kaip žinome, yra padėti priimti pastiprinimą ir rengti kolektyvinės gynybos pratybas. Na, o vadaviečių kūrimas reiškia, kad šalyse, kuriose jos steigiamos (taigi ir Lietuvoje), NATO pajėgų skaičius didės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

AP

Velse susirinkę NATO vadovai nutarė, kad Aljanso politika turi keistis atsižvelgiant į rimčiausią po šaltojo karo Europą ištikusią saugumo krizę. Ar tai reiškia naujus Aljanso veiksmus, ar tik naują NATO įvaizdį?

Praėjusį penktadienį per viršūnių susitikimą Velse NATO vadovai priėmė keletą svarbių Aljanso veiklos modelį koreguojančių sprendimų, tiesiogiai paliesiančių ir Lietuvą.

Vienas svarbiausių – NATO užmojis steigti vadavietes Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse ir įkurti greitojo reagavimo pajėgas, kurioms būtina ir nauja infrastruktūra. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pastarąjį su infrastruktūra susijusį teiginį aiškina tuo, jog pažeidžiamiausios narės (turimos omenyje Lietuva, Latvija, Estija) turės sukurti atitinkamą infrastruktūrą, kad tokios pajėgos galėtų atvykti.

Aljanso vadovas Andersas Foghas Rasmussenas, kuriam, kaip NATO vadovui, šis susitikimas buvo paskutinis, aiškina, kad apsisprendimas dėl vadaviečių ir greitojo reagavimo pajėgų pirmiausia svarbus siekiant padrąsinti sąjungininkus, sunerimusius dėl krizės Ukrainoje ir stiprėjančio islamo ekstremizmo.

Vadaviečių kūrimas, pasak ekspertų, reiškia, kad  šalyse, kuriose bus steigiamos vadavietės (taigi ir Lietuvoje), NATO pajėgos tikrai didės. Kokios bus tikslios jų funkcijos ir struktūra, paaiškės per rudenį.

Beje, būtent Vilniuje rugsėjo pabaigoje rinksis NATO šalių kariuomenių vadai ir aptars naujo gynybos veiksmų plano įgyvendinimą. Bet jau dabar aiškios pagrindinės vadaviečių funkcijos – padėti priimti pastiprinimą ir rengti kolektyvinės gynybos pratybas. Pasak Lietuvos krašto apsaugos ministerijos politikos direktoriaus Vaidoto Urbelio, naujosios vadavietės užsiims planavimu, vadovavimu ir galbūt kitomis funkcijomis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

AFP

Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija savo saugumo situaciją iš naujo įvertinti paskatino ir istoriškai neutraliteto besilaikančias Šiaurės šalis – Suomiją ir Švediją. Aukščiausi abiejų valstybių vadovai bei krašto apsaugos atstovai pasisakė už poreikį stiprinti gynybinius pajėgumus. Tačiau bendrai sutariama, kad savarankiškai tokio dydžio valstybėms nuo agresijos apsiginti nepavyks, todėl pastaruoju metu pagyvėjo debatai apie Suomijos bei Švedijos stojimą į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją.

Istoriškai susiformavęs neutralitetas
Suomija, atlaikiusi Sovietų Sąjungos agresiją, nors ir smarkiai nukraujavusi, neprarado savo valstybingumo. Tačiau, norėdama jį išsaugoti, ji buvo priversta užimti neutralią poziciją: 1948 m. sutartimi su SSRS Suomijos nepriklausomybei ir galimybei prekiauti su Vakarais buvo nustatyta sąlyga nesijungti į NATO bloką. Tai padėjo išsaugoti Suomijos nepriklausomybę, tačiau leido Maskvai kontroliuoti įvairius vidaus politikos aspektus.
Tarptautinių santykių teoretikai pagal šią koncepciją nukalė net „finliandizacijos“ koncepciją, kurią tokie užsienio politikos grandai kaip Henry Kissingeris ir Zbigniewas Brzezinskis siūlo pritaikyti Ukrainos krizei išspręsti.
Švedija neutralią poziciją užima jau maždaug 200 metų ir Briuselyje įsikūrusio analitinio centro
„European Council on Foreign Relations“ ekspertės Suvi Turtiainen teigimu, būtent dėl jos „savo žemėje ji nekariavo visą šį laiką“. Švedijos neutralumą parlamentas apibrėžia taip: Švedija yra „taikos metu į karinius blokus nesijungianti valstybė tam, kad ji išliktų neutrali bet kokiame jos kaimynystėje vykstančiame kare“. Šią apibrėžtį tarptautinių santykių ekspertai laiko „grynuoju neutralumu“.

Vilniuje gegužės 30–birželio 1 d. vyksiančioje  NATO Parlamentinės Asamblėjos sesijoje ketinama svarstyti tris deklaracijas: dėl NATO plėtros, kurios projektą teikia Lietuvos Seimo delegacija, dėl paramos Ukrainai ir dėl transatlantinių santykių. Po balandžio pradžioje vykusio NATO Parlamentinės Asamblėjos posėdžio, kai buvo nutrauktas bendradarbiavimas su Rusijos parlamentu, Asamblėjos vadovas Hughas Barley pareiškė, kad Asamblėja atidžiai stebi įvykius Ukrainoje ir smerkia Rusijos vykdomą agresiją.
Lietuvos Seimo delegacijos teikiamos rezoliucijos tikslas – fiksuoti, koks sėkmingas žingsnis buvo NATO plėtra. „Net ir dabar, agresijos Ukrainoje akivaizdoje, Vakaruose yra „išminčių“, kurie aiškina, kad tai NATO plėtra išprovokavo Rusiją, kad to nereikėjo daryti. Deklaracijoje bus išdėstyta, kad prieš penkiolika metų NATO narėmis tapusios Vengrija, Čekija ir Lenkija, o prieš dešimtmetį – Baltijos šalys, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Bulgarija įnešė didelį indėlį į Europos saugumą, tai buvo didžiulė sėkmė“, – pabrėžia Lietuvos Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vicepirmininkė Rasa Juknevičienė.
Asocijuotos narės statusą turinti Gruzija siūlo įtraukti į rezoliuciją ir labai aiškią žinią dėl būsimos NATO plėtros, kad artėjančiame NATO viršūnių susitikime būtų priimti labai aiškūs ir konkretūs žingsniai dėl tų valstybių, kurios yra pateikusios paraiškas stoti į NATO, tarp jų ir Gruzijos. Siūloma konstatuoti, kad buvo didelė klaida 2008 m. NATO viršūnių susitikime Bukarešte nepriimti narystės veiksmų plano Gruzijai ir Ukrainai. Ukrainos prašymą stoti į NATO Viktoras Janukovyčius vėliau atsiėmė.
NATO Parlamentinės Asamblėjos, vienijančios 28 NATO valstybių parlamentus, asocijuotus narius bei partnerius, sesija Vilniuje vyksta antrąkart. „Pirmą kartą Vilniuje ji vyko 2001-aisiais, kai tik siekėme narystės NATO. Buvo be galo svarbu NATO šalių parlamentarų sąmonėje įtvirtinti, kad esame ne atsiskyręs Rusijos gabalas (o toks įvaizdis buvo kuriamas), bet vakarietiška valstybė. Ir mums tai pavyko“, – prisimena R.Juknevičienė.
NATO Parlamentinės Asamblėjos sesijoje kalbės ir NATO generalinis sekretorius bei Šiaurės Atlanto Tarybos pirmininkas Andersas Foghas Rasmussenas.

Scanpix nuotr.

Didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis įsiveržimas, kuriam priešas turėtų ruoštis iš anksto, telkti pajėgas pasienyje, paversdamas pasirengimą agresijai pastebimu žvalgybai, ypač – NATO skraidantiems stebėjimo ir vadovavimo centrams AWACS.

O matant pasirengimą agresijai galima rengtis ją atremti, savo ruožtu išskleidžiant pajėgas, – tą šiuo metu ir matome pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Didžiausią pavojų kelia tai, kad ir Rusija, ir Baltarusija pajėgios suduoti smūgius svarbiausiems Lietuvos kariniams, vadovavimo, politiniams ir ekonomikos centrams, šių šalių sausumos pajėgoms neperžengiant Lietuvos sienos.
Lygiai taip pat, neperžengdama mūsų sienų, Rusija pajėgi sutrukdyti NATO sąjungininkų paramos pajėgų atvykimui į Lietuvą tiek jūros, tiek oro keliu. Kalbama apie trumpojo nuotolio balistines raketas “Tochka-U”, kuriomis ginkluotos Rusijos 152-oji raketinė brigada, dislokuota Černiachovske (Kaliningradas), ir Baltarusijos 465-oji raketinė brigada Asipovičiuose, esančiuose į pietryčius nuo Minsko. Rusijos brigadoje – 12 raketų paleidimo įrenginių, Baltarusijos – 36 paleidimo įrenginiai (nors nežinia, keli jų tinkami naudoti).

Rusijos raketų paunksnėje
“Tochka-U” raketa gali šaudyti 120 km atstumu, taigi išskleidus Rusijos 152-ąją brigadą arčiau pasienio su Lietuva galima apšaudyti kasetiniais (ar branduoliniais, nes tai būtų karas su NATO) užtaisais tiek Klaipėdos uostą su dujų ir naftos terminalais bei joje dislokuotomis Karinėmis jūrų pajėgomis ir Dragūnų motorizuotuoju batalionu, tiek Tauragę, kurioje dislokuotas DLK Kęstučio mechanizuotasis batalionas.
Raketos galėtų pasiekti netgi Kauną, kurio apylinkėse sutelktos pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos: “Geležinio Vilko” brigados štabas, DLK Algirdo mechanizuotasis batalionas, DLK Vaidoto mechanizuotasis batalionas, Artilerijos batalionas, Oro erdvės kontrolės centras, Jėgerių batalionas, Inžinerijos batalionas, Jonušo Radvilos mokomasis pulkas, Sausumos pajėgų mokymo centras, Karmėlavos oro uostas, galintis priimti didžiausius karinio transporto lėktuvus.
Baltarusijos 465-oji brigada gali apšaudyti Vilnių, kuriame sutelkta šalies politinė ir karinė vadovybė, Sausumos pajėgų, Savanorių pajėgų ir Jungtinis štabai, Specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė ir Ypatingosios paskirties tarnyba, DLK Gedimino štabo batalionas, Vilniaus oro uostas; DLK Birutės motorizuotąjį batalioną Alytuje, taip pat Elektrėnų elektrinę, Ignalinos atominę elektrinę, Visagino atominę elektrinę (jeigu tokia būtų statoma).
Už dabartinių “Tochka-U” raketų šūvio ribų yra Zoknių karinė oro bazė, kurioje įsikūrusi NATO oro policijos misija, ir kuri tiesioginės karinės grėsmės Baltijos šalims atveju taptų viena pagrindinių vietų, per kurias būtų siunčiama sąjungininkų pagalba.
Tiesa, Vakarų karinėje spaudoje buvo pasirodę žinių, kad yra sukurta “Tochka-U” modifikacija, šūvio nuotolį didinanti iki 180 km. Tokia raketa jau galėtų pasiekti Zoknius iš Kaliningrado srities.
Be to, ketvirti metai Rusija skleidžia gandus, kad, atsakydama į JAV priešraketinės gynybos įkūrimą Lenkijoje, dislokuos Kaliningrado srityje naujausias trumpojo nuotolio balistines raketas “Iskander-M”, kurių šūvio nuotolis siekia iki 300 km. Pernai gruodžio mėnesį Vokietijos bulvarinis leidinys “Bild” paskelbė, jog esama palydovinių nuotraukų, liudijančių, kad Rusija jau perkėlė į Kaliningrado sritį dešimt “Iskander-M” paleidimo įtaisų. Rusijos gynybos ministerija šio vokiečių pranešimo nepatvirtino, bet ir nepaneigė, teigdama, esą sprendimas dar nepriimtas.
Spėjama, kad “Iskander-M” kompleksai galėjo būti laikinai permesti iš didžiosios Rusijos į Kaliningradą per bendras Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas “Zapad 2013″. Kaip komentuodamas visą pastarųjų metų isteriją dėl galimo “Iskander-M” dislokavimo Kaliningrade sakė Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas generolas Stanisławas Koziejus, nėra jokio skirtumo, ar šiuo metu tos raketos dislokuotos Kaliningrade, ar jų ten nėra: tai mobilūs kompleksai, sukurti taip, kad juos būtų galima per vieną dvi dienas lėktuvais perkelti į bet kurį Rusijos tašką. Tad planuojant gynybą reikia remtis prielaida, kad tos raketos ten bus, kai Maskva to panorės.

Šachas NATO paramai?
Kaliningrado srities priešlėktuvinė gynyba 43-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje šalia Svetlogorsko turi kompleksus S-300V, o 183-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje Kaliningrade – kompleksus S-300PMU, galinčius šaudyti į lėktuvus iki 250 km atstumu. Tai reiškia, kad oro erdvę virš Klaipėdos rusai uždengia visiškai, tačiau Karmėlavos ir ypač Zoknių oro uostai yra pakankamai saugūs ir galėtų priimti NATO sąjungininkų paramą.
Tačiau pernai pranešta, kad į Kaliningrade stovinčių priešlėktuvinių brigadų ginkluotę perduoti keli kompleksai S-400, šaudantys trijų modelių raketomis, kurių viena gali naikinti lėktuvus iki 400 km atstumu. Jei tai tiesa, vadinasi, ne tik Zoknių, bet netgi Rygos oro erdvė nebūtų saugi NATO paramą gabenantiems lėktuvams (manoma, kad pagal NATO sudarytus Baltijos šalių gynybos planus pirmieji į pagalbą lėktuvais būtų permetami JAV parašiutininkai ir kiti lengvieji vienetai).
Po Rusijos agresijos Ukrainoje nagrinėdami grėsmes, kylančias Baltijos šalims, NATO ekspertai atkreipė dėmesį, kad Rusija pastaruoju metu itin stengiasi aprūpinti Kaliningradą vadinamaisiais “Anti-Access/Area Denial” ginklais, užkertančiais priešo pajėgoms kelią patekti į kurią nors vietovę ar neleidžiančiais toje vietovėje jau esančioms pajėgoms veikti.
Jeigu informacija apie “Iskander-M” ir S-400 raketų sistemų perkėlimą į Kaliningradą pasitvirtintų (ar tie ginklai būtų permesti vėliau), NATO paramos Baltijos šalims tektų laukti gerokai ilgiau, nei tam skirtos 72 valandos, per kurias pagal planus privalo pasirodyti NATO greitojo reagavimo pajėgos. Tai savo ruožtu sukeltų rimtų sunkumų priešo agresiją atremti bandančioms Lietuvos bei kitų Baltijos šalių pajėgoms.
Klausimas: kaip tokios situacijos išvengti? Šaltojo karo laikais, kai NATO ir Varšuvos sutarties kariuomenės ruošėsi susikauti Europoje, taktinių balistinių raketų, kurios pagal to meto planus turėjo šaudyti branduoliniais užtaisais, naikinimas buvo pagrindinė specialiųjų pajėgų užduotis.
Kaip mena sovietinės 3-iosios gvardijos specialiosios paskirties brigados Fiurstenberge veteranai, karo atveju, kad ir kokią užduotį būtų turėjusi į NATO užnugarį išmesta grupė, jeigu pakeliui būtų aptikusi taktinių raketų bateriją, būtų privalėjusi ją naikinti, negalvodama, kas bus paskui. Analogiškos užduotys buvo keliamos ir NATO valstybių specialiosioms pajėgoms.
Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos yra gerai išmokusios vaikyti talibus Afganistane ar užimti teroristų užgrobtus laivus, bet ar gavusios įsakymą būtų pajėgios įsiskverbti iki Černiachovsko ar Kaliningrado ir sunaikinti ten stovinčias “Tochka-U”, “Iskander-M”, S-300 ir S-400 raketų baterijas? Tai klausimas, į kurį atsakymo niekas viešai neduos. Bet kuriuo atveju tai būtų itin sudėtinga ir pavojinga užduotis, labai tikėtina, “su bilietu į vieną pusę”. Ir jokių garantijų, kad pavyks.

Suomiškas sprendimas Baltijos šalims
Tai ką daryti? Atsiduoti Rusijos malonei? Ar pasidairyti, kaip šią problemą sprendžia kiti Rusijos kaimynai?
Suomija, turinti ilgą sieną su Rusija ir dar ilgesnę sėkmingo karo su agresyvia kaimyne patirtį, pernai aprūpino savo ginkluotąsias pajėgas “ilga ranka” – 370 km nuotoliu skrendančiomis sparnuotomis raketomis JASSM, pagamintomis pagal “Stealth” technologiją ir skirtomis pirmiausia priešo priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos vadavietėms bei patiems raketiniams kompleksams naikinti.
Tai buvo Suomijos atsakas į pastarojo meto nuolatines karines Rusijos provokacijas jos pasienyje ir paskelbtus planus dislokuoti priešlėktuvines raketas S-400, kurios gali šaudyti kiaurai visą Suomijos teritoriją ir neleisti pakilti į orą jos karo aviacijai. Šis Suomijos sprendimas pernai sukėlė neslepiamą Rusijos kariškių įsiūtį, nes dabar jau nebe suomiai turi gyventi jausdami nuolatinę rusiškų raketų grėsmę, o rusų kareiviai turi dairytis į dangų, ar neatskrenda radarų nematoma suomiška JASSM, tapusi regioniniu strateginiu ginklu.
Šiemet ir sparčiai savo kariuomenę ginkluojanti Lenkija tikisi gauti JAV Kongreso sutikimą leisti įsigyti JASSM, kuriomis būtų apginkluotos Lenkijos oro pajėgos. Tai jau lenkų atsakas į “Iskander” ir S-400 Kaliningrade.
JASSM – tai itin pažangus ir veiksmingas ginklas, turintis, kaip visi tokie ginklai, vieną esminį trūkumą: šios sparnuotosios raketos itin brangios, vieneto kaina prasideda nuo 10 mln. Lt. Be to, reikia dar turėti karo lėktuvų, galinčių jas nešti. Akivaizdu, toks ginklas Lietuvai – visiškai ne pagal kišenę.
2004-aisiais pradėję ieškoti “ilgos rankos” savo kariuomenei, suomiai ketino įsigyti ne tik aviacinę JASSM, bet ir sausumos pajėgų naudojamų trumpo nuotolio balistinių raketų MGM-140 ATACMS, paleidžiamų nuo standartinių amerikietiškų reaktyvinės artilerijos sistemų MLRS M270 ar HIMARS. Suomių 2012 m. Amerikoje užsisakyti “M-39 Block 1A ATACMS” modeliai turi 300 km šūvio nuotolį ir gali nešti 230 kg svorio kasetines kovines galvutes. Iš viso Suomijos armija buvo JAV užsisakiusi 70 raketų “M-39 Block 1A”, o joms palesti Olandijoje nusipirko 22 sistemas MLRS M270. Visa taktinių raketų brigada Suomijai būtų kainavusi apie 656 mln. Lt: 300 mln. Lt už paleidimo sistemas ir jų modernizavimą bei 356 mln. Lt – už raketas, jų atsargines dalis, aptarnavimą, personalo mokymą ir logistiką.
Tačiau kovo 30-ąją Suomijos gynybos pajėgų Įsigijimų departamento vadovas Arto Koski pranešė, kad Suomija anuliavo kontraktą dėl MGM-140 ATACMS įsigijimo. Oficiali priežastis – sistema brangi ir ne tokia pažangi, kokios reikėtų Suomijos kariuomenei.
Žinoma, pastaruoju metu Suomija turėjo itin daug karinių pirkimų, 2014-ųjų pradžioje įsigijo Amerikoje priešlėktuvinių raketų “Stinger” už 318 mln. Lt, Olandijoje – šimtą naudotų tankų “Leopard 2A6″ už 700 mln. Lt, JASSM kainavo 780 mln. Lt. Tad pinigų galėjo nelikti.
Kita vertus, dar pernai Suomijos karo ir politikos ekspertai diskutavo, kad tokios ginkluotės įsigijimas turės ilgalaikių esminių politinių pasekmių: ATACMS, šaudantis pagal iš anksto nustatytas taikinių koordinates, yra pirmojo smūgio ginklas, o Suomija – neutrali šalis. Taikinių koordinates turi nustatyti specialiosios pajėgos, dar iki karo pradžios permestos į priešo, tai yra Rusijos, teritoriją.

Netikėta Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kaip pakeitė visą Lietuvos gyvenimą prieš du dešimtmečius priimtas sprendimas siekti narystės NATO, kurio išsipildymo dešimtmetį minėsime šią savaitę.

Įsivaizduojate, su kokia baime trečią savaitę gyvena ne tik Rusijos puolamos Ukrainos, bet ir Gruzijos, kurios šiaurinėse užgrobtose provincijose penkti metai stovi didžiulė Rusijos karinė grupuotė, ar Moldovos, į kurios maištingąją Padniestrės sritį vienu metu su operacija Kryme Rusija permetė specialiosios paskirties brigadą, gyventojai? Kas vakarą eidami miegoti jie spėlioja: ar ryte atsikėlę per langą neišvys „žalių žmogeliukų“, riedančių nerangiais šarvuotais visureigiais? Kuri buvusi sovietinė respublika ar jos dalis taps kitu Rusijos agresijos taikiniu? Atsakymo į šiuos klausimus nėra, užtat žinoma, kad vien Kryme fašistinis Vladimiro Putino režimas nesustos – apetitas atsiranda bevalgant, o revanšistinės euforijos apimta Rusijos visuomenė reikalauja: dar!
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra tikriausiai vienintelės Rusijos kaimynės, apie kurių pakartotinį užgrobimą sovietų revanšistai atvirai svajoja du dešimtmečius, bet kurių gyventojai gali miegoti daugmaž ramiai – mus jau dešimtmetį saugo NATO skydas. Žinoma, nėra ramu matyti kaimynystėje siautėjantį lokį, tegu ir už grotų, nes nežinia, kiek tvirti prieš penkis dešimtmečius suvirinti jų virbai. Tačiau skubiai į Vilnių atvykęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas patikino: grotos tvirtos, o jei kas, atsiras ir didelis vėzdas lokiui per letenas užtvoti. Kalbėdamas Vilniuje antrasis asmuo Amerikos valdžios hierarchijoje pasakė aiškiai: „Mes duosime atkirtį“, o baigdamas pridūrė: „Te Dievas saugo jūsų tautas ir mūsų kariuomenes.“ Išskyriau šį žodį, kad geriau suvoktume jo reikšmę – Lietuvą saugo ne tik tegu narsi, bet nedidelė sava kariuomenė, bet ir Jungtinių Valstijų kariuomenė, kuri, nepaisant visų mažinimų, tebėra galingiausia pasaulyje. Ir Jungtinės Valstijos pasirengusios ją panaudoti, kad apgintų savo sąjungininkus NATO.
Ką tai iš tikrųjų reiškia? Pirmiausia tai, kad trečią savaitę nuo Rusijos agresijos pradžios mūsų gyvenime, o svarbiausia – šalies ekonomikoje iš esmės niekas nepasikeitė: verslas ima paskolas bankuose už tokias pat palūkanas kaip ir iki karo, tiekėjai tariasi su užsienio partneriais dėl ilgalaikio prekių tiekimo kreditan, mūsų eksportuotojai pasirašinėja ilgalaikius prekių tiekimo kontraktus, verslininkai derasi su užsienio partneriais dėl investicijų į bendrą verslą Lietuvoje.
Dabar įsivaizduokime, kad Lietuva – ne NATO narė, o, kaip isteriškame interviu putojosi Londone ekstradicijos į Lietuvą laukiantis finansinis aferistas Vladimiras Antonovas, „mažytė Rusijos pafrontės valstybė“. Kas tokiai duotų ilgalaikių kreditų, kas tiektų prekes be išankstinio apmokėjimo, kas rizikuotų investuoti čia savo pinigus, jei bet kada viską galėtų užgrobti Rusija? „Šį rytą, prieš pat pasirašant įsigijimo sutartį, užsienio investuotojas pasakė: „Niekuomet neinvestuotume į Baltijos šalis, jeigu jos nebūtų NATO dalimi“, – kovo 14-ąją savo feisbuko paskyroje užrašė Mykolas Majauskas, finansų patarėjas ir Pasaulio ekonomikos forumo Vilniaus branduolio kuratorius.
Tokia tiesa: nuo kovo 1-osios, kai pasaulis išvydo Rusijos „žalius žmogeliukus“ Kryme, už kiekvieną užsienio investicijų litą, už kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, turėsime būti dėkingi NATO ir tiems, kurie Lietuvą į Aljansą kone stumte įstūmė.
Taip išėjo, kad prieš du dešimtmečius buvau tarp pirmųjų, sužinojusių, jog Lietuva ketina siekti narystės NATO. Tuomet dirbau Lietuvos radijo studijos Seime redaktoriumi, buvo antradienis, 1994-ųjų sausio 4-oji, tylus pirmos ponaujametinės savaitės antradienis, kai dauguma įstatymų leidėjų, jų padėjėjų ir visų kitų gausių tuomet viename pastate įsikūrusių Prezidentūros ir Seimo rūmų gyventojų tebegyveno šventinėmis nuotaikomis. Praradęs viltį rasti nors kokią naujieną popietės žinių laidai, užsukau išgerti arbatos pas tuometį prezidento Algirdo Brazausko referentą užsienio politikos klausimais (dabar – Lietuvos ambasadorių Ukrainoje) Petrą Vaitiekūną. Pasiguodžiau, kad veikti nėra ką, teks eiti namo. „Palauk, neskubėk, – paslaptingai pasakė šis. – Šiandieną bus naujiena, tik luktelėk kokią valandą.“
Daugiau tuokart išpešti nepavyko, bet džiaugsmingai žibančios akys ir akivaizdi įtampa šiaip visuomet ramaus P.Vaitiekūno balse liudijo, kad palaukti verta. Tiesa, ne valandą, o kokias tris, bet žinia buvo verta laukimo: Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į Aljansą. Po trijų savaičių jau NATO būstinėje Monse stebėjau, kaip Lietuva viena pirmųjų iš pokomunistinės Vidurio ir Rytų Eropos šalių pasirašo Partnerystės vardan taikos sutartį su NATO.
Šiandien pakanka Kremliaus propagandos papūgų, aiškinančių, kad Lietuvos įstojimas į NATO esą buvęs „nulemtas geopolitikos“, esą mus ten „amerikiečiai įtraukė“ kone prieš Lietuvos žmonių valią. Suprask – narystė Aljanse Lietuvai teko lengvai ir kone už dyką. Kaip savo akimis matęs (ir pagal išgales prisidėjęs), kaip sunkiai Lietuvai teko skintis kelią į narystę didžiausią saugumą šiame pasaulyje užtikrinančioje karinėje organizacijoje, galiu pasakyti, kad buvo priešingai: nepaisant visų mūsų, mūsų draugų, partnerių ir sąjungininkų pastangų, kiekvienas žingsnis į NATO pavykdavo itin sunkiai.
Toli gražu ne vien dėl tuomečio Lietuvos skurdumo ar menko karinio pajėgumo. Visomis išgalėmis trukdė Rusija, jos draugai Vakaruose ir jos įtakos agentai Lietuvoje. Baltijos šalims buvo siūlomas neutralitetas, buvo siūlomos „kryžminės saugumo garantijos“ iš Rusijos ir NATO pusės (kaip ir tos, kuriomis naiviai 1994-aisiais pasitikėjo Ukraina ir atsisakė branduolinio ginklo), buvo gąsdinama, esą įstojusios į NATO Baltijos šalys sugadins gerus santykius tarp Europos ir Rusijos, buvo grasinama branduoliniu karu, bandoma surengti referendumą dėl narystės (Rusijos krizės tuo metu nukamuotoje Lietuvoje rezultatas būtų buvęs žinia koks), galiausiai bandyta per Konstitucinį Teismą uždrausti Lietuvoje dislokuoti NATO sąjungininkų pajėgas. Tas pačias, kurios jau dešimt metų kildamos į orą iš Zoknių oro uosto saugo taikią Lietuvos padangę.
Lietuvos priešams neišdegė: mūsų šalis 2004 m. balandžio 29-ąją įstojo į NATO, nors dar 2002-ųjų pavasarį niekas nebuvo aišku. Tačiau tikrąją narystės Aljanse vertę pajutome tik dabar, nors gal dar ne visi įsisąmoninome.

Už kiekvieną užsienio investicijų litą, kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, nuo šiol turėsime būti dėkingi NATO.

Jeigu Rusijos agresija Kryme nebus sustabdyta ir išplis į Baltijos šalis, Vakarai turės dvi išeitis: pradėti trečiąjį pasaulinį karą arba likviduoti NATO.

Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje formali kovinė parengtis NATO pajėgose paskelbta nebuvo, tačiau nuo Norvegijos pasienio su Rusija šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose prasidėjo Aljanso karinių pajėgų pratybos, pajėgumų didinimas, rezervo karių kvietimas į mokymus.
Dar kovo 1-ąją, kai tik paaiškėjo, kad Rusijos pajėgos okupuoja Krymą, per socialinius tinklus pasklido gandas, esą NATO greitojo reagavimo pajėgose paskelbta 72 valandų parengtis. Niekas niekur oficialiai to nepatvirtino, priešingai – Aljanso šalių politikai ėmė neigti, esą rengiamas karinis atsakas į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, o sklindančias kalbas apie mobilizaciją ar pajėgų permetimą Ukrainos sienų link vadino priešiškų jėgų dezinformacija. Bet šarvuočius ant geležinkelio platformų ar lėktuvnešius, plaukiančius Turkijos krantų link, paslėpti sunkiau nei ylą maiše.
„Vakar Kopenhagos saloje nusprendžiau praleisti sekmadienį prie jūros tokioje dalyje, kur pakrantės zona įtikinamai primena Nidą. Atvažiavau, pasitiesiau pledą, atsidariau skardinę alaus ir… prasidėjo Danijos laivyno pratybos“, – savo nuotykius kovo 9-ąją aprašinėja Kopenhagos universitete studijuojanti vilnietė Lina.
Savaite anksčiau, regis, kitą dieną po to, kai Rusija užgrobė Krymą, vienoje Norvegijos geležinkelio stočių pro šalį važiavusieji nufilmavo platformas, užkrautas pėstininkų kovos mašinomis, žvalgybos šarvuočiais, savaeige artilerija, logistikos sunkvežimiais. Iš akies sprendžiant, perdislokuojamas buvo mažiausiai mechanizuotas batalionas. Į šiaurę, sienos su Rusija link.
Keliomis dienomis vėliau internete ėmė plisti keli telefonais filmuoti įrašai, rodantys, kaip Lenkijos keliais kažkur važiuoja pėstininkų kovos mašinų „Rosomak“ kolona ir kaip vienoje Varmijos Mozūrų vaivadijoje ant geležinkelio platformų kraunamos kovos mašinos BMP-1. Šie filmukai palydėti komentarais, esą „Lenkija perdislokuoja dalinius Ukrainos sienos link“, tačiau tokie gandai netrukus oficialiai paneigti: šarvuočiai tiesiog iš dalinio važiavo į greta esantį poligoną šaudyti, o permesti pajėgas prie Ukrainos nėra prasmės, nes ten istoriškai sutelkta daugybė garnizonų. Ir išties – kam Lenkijai siųsti pajėgas draugiškos Ukrainos link, kai tikrasis pavojus gresia šiaurėje, iš Rusijos Kaliningrado srities, tad pajėgas reikia siųsti į Varmijos Mozūrus, bet ne iš jų.
Pradėjus aiškintis ir naršyti vietos spaudą bei oficialius NATO šalių gynybos ministerijų tinklalapius, susiklostė toks vaizdas: nors pasiklausius viešų NATO valstybių vadovų ir kitų atsakingų politikų kalbų gali susidaryti įspūdis, kad Aljansas net negalvoja apie karinį atsaką Rusijos agresijai prieš Ukrainą, iš tikrųjų palei visą NATO pasienį su Rusija, nuo Barenco jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose, NATO pasišiaušė ginklais ir pradėjo įvairias karines pratybas, mokymus, rezervo karių šaukimą į kartotinius mokymus. Savaime suprantama, oficialiuose pranešimuose žiniasklaidai pabrėžiama, kad visos pratybos suplanuotos dar seniai, gerokai anksčiau, nei prasidėjo Krymo okupacija, bet kas tuo patikės? Ypač kad pratybos tiesiog idealiai atitinka tai, ko galėtų prireikti Rusijos agresijai atremti.
Žiūrėkime iš eilės.

Norvegija: šaltas atkirtis

Kovo 7-ąją Norvegijos šiaurėje, prie sienos su Rusija, prasidėjo didžiausios NATO laivyno, amfibinių, sausumos pajėgų ir aviacijos pratybos „Cold Response’2014“ („Šaltas atkirtis“). Jose dalyvauja 9000 Norvegijos (apie pusę visų šalies karių) ir 7000 NATO bei Švedijos, Airijos ir Šveicarijos karių, iš viso 16-os valstybių, įskaitant Lietuvą. Oficiali pratybų legenda: „Bus imituojama netikėta išgalvotos valstybės invazija į šalį iš šiaurės, o po jos – sąjungininkų pajėgų intervencija.“
Šiaurėje, kaip minėta, yra tik viena valstybė, kuri galėtų įsiveržti į Norvegiją, – Rusija. Pratybose dalyvauja šešios fregatos ar eskadriniai minininkai, 11 amfibinių desanto laivų, koviniai ir povandeninių laivų medžioklės lėktuvai, Amerikos jūrų pėstininkai, keli tankų ir mechanizuotų pėstininkų batalionai. Pratybos tęsis iki kovo 21-osios. Rusijos reakcijos į jas girdėti neteko, bet užpernai analogiškas pratybas Maskva vadino „provokacinėmis“.

Švedija: prašosi į NATO

Pabrėžtina, kad bendrose pratybose Rusijos agresijai šiaurėje atremti dalyvauja ir Švedija, atsiuntusi vieną didžiausių kontingentų – 1700 karių ir jau beveik nebeslepianti, kad tampa „slapta“ NATO nare.
Kalbos apie Švedijos stojimą į Aljansą tolygiai stiprėdamos skamba jau antrus metus. Ypač didelį pagreitį jos įgavo pernai sausio mėnesį, kai Švedijos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Sverkeris Göransonas viešai pareiškė, kad užpuolimo atveju šalies pajėgos savarankiškai galėtų išsilaikyti savaitę. Netrukus generolo žodžius patvirtino ir nepriklausomų karinių ekspertų tyrimas, o galutinį smūgį sudavė NATO generalinis sekretorius, kaimynas iš Danijos Andersas Foghas Rasmussenas, nurodęs, kad Švedija, nebūdama Aljanso narė, negali tikėti NATO pajėgų paramos.
Tokį pat pareiškimą padarė ir kita kaimynė Norvegija, taip nubraukdama visas šimtametę neutralumo politiką išpažįstančių švedų viltis, kad šalies saugumą galės užtikrinti NORDEFCO – neformali Šiaurės šalių karinio bendradarbiavimo taryba.
Stiprėjantį švedų palankumą narystei NATO sustiprino kelios Rusijos bombonešių aviacijos provokacijos prieš Gotlando salą, iš kurios Švedija galėtų priešlaivinėmis raketomis kontroliuoti visą Baltijos jūrą ir šalia kurios Rusija nutiesė povandeninį „Nord Stresam“ dujotiekį į Vokietiją. Bijodama, kad karo atveju rusai gali pabandyti užgrobti Gotlandą, kuris šaltojo karo laikais buvo tapęs šalies priešakiniu bastionu, Švedija pradėjo jo remilitarizaciją, perkeldama tankus ir atgaivindama pakrančių artileriją.
Krymo okupacija, regis, buvo paskutinis veiksnys, nulėmęs Švedijos sprendimą keisti visą šalies gynybos politiką. Praėjusią savaitę Švedijos finansų ministras Andersas Borgas pareiškė, kad išlaidos gynybai, pastaruosius kelerius metus vis mažėjusios, bus skubiai didinamos švietimo ir socialinių išlaidų sąskaita. O vicepremjeras Janas Bjorklundas viešai pareiškė, kad Švedija turėtų svarstyti stojimo į NATO galimybę. Anksčiau tokios kalbos vyriausybės atstovams buvo tabu.
Kadangi švedų požiūris į narystę NATO, nors ir gerėjantis, vis dar nesudaro daugumos, šalyje pradėta agitacijos už stojimą į Aljansą kampanija. Kovo 9-ąją didžiausiame Švedijos bulvariniame laikraštyje „Expressen“ politikos redaktorė, viena garsiausių šalies žurnalisčių Anna Dahlberg pareiškė, kad „nėra alternatyvos narystei NATO ir joks atsakingas politikas nepajėgus paaiškinti, kodėl Švedija turėtų laikytis neutraliteto“. Tai reiškia, kad Švedijos politinis elitas jau apsisprendęs, dabar reikia įtikinti rinkėjus.
Švedijos sprendimas stoti į NATO smarkiai pakeistų jėgų balansą Baltijos jūros regione ir labai sustiprintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumą bei apginamumą, nes šiuo metu Baltijos šalys, siaura sąsmauka tarp Rusijos Kaliningrado eksklavo ir Baltarusijos atskirtos nuo Lenkijos, yra silpniausia Aljanso grandis.

Tiek ES, tiek NATO organizacijose mes esame dideli gavėjai ir maži davėjai. Ir dar ilgai tokie būsime.

Kitais metais sukaks dešimt metų, kai Lietuva yra NATO narė. Per tuos metus ir mūsų valstybė, ir kariuomenė patyrė didžiulių transformacijų, tačiau kai kurių permainų teigiamomis tikrai nepavadinsi. Tarkime, pagal gynybos išlaidas Lietuva užima priešpaskutinę vietą tarp visų NATO valstybių, mat krašto apsaugai skiria vos 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto.
Nerimą kelia ir kai kurie kiti aspektai: iki šiol mūsų kariai daug galimybių patobulėti turėdavo tarptautinėse karinėse misijose ir jose dalyvaudami netgi užsitarnavo gerą vardą, tačiau kitąmet, o ir vėliau, mūsų karių dalyvavimas tokiose misijose susitrauks iki minimumo. Taigi ir čia numatomas regresas, o ne progresas.
Kitaip tariant, kuo toliau, tuo sunkiau Lietuvai seksis įrodinėti, kad ji yra visavertė NATO narė, verta bendrų saugumo garantijų.

Diržų veržimosi tendencijos

Lietuviai vis bando pirštais rodyti, kad ir kiti per krizę mažino gynybos finansavimą, kad per 2001–2010 m. laikotarpį ES gynybos išlaidos sumažėjo nuo 251 mlrd. iki 194 mlrd. eurų., kad 2009–2011 m. darbo žemyne neteko net 160 tūkst. karių, kad net JAV karinį biudžetą mažina, o ateityje mažins tiesiog drastiškai.
Tačiau kad ir ką mes kalbėtume, puikiai suprantame esą neteisūs, ir tą įrodo mūsų kaimynų pavyzdys: pagal gynybai skiriamą BVP dalį mes atsiliekame ir nuo latvių, ir nuo lenkų, o nuo estų – net labai stipriai. Ir pagal kitus parametrus estai mums seniai nušluostė nosį. Tarkime, kiekviena NATO valstybė bando rasti savo nišą, sritį, kurioje ji būtų ypač stipri, ir estai jau rado – įkūrė NATO kibernetinio saugumo centrą. Lietuva nusprendė specializuotis energetinio saugumo srityje. Tačiau mums čia pavyko nuveikti keliolika kartų mažiau nei estams – kibernetinio saugumo srityje. Tiesą sakant, mūsų darbai labiau primena gerus norus, nei jų įgyvendinimą.
Bet mes vis tiek ieškome pasiteisinimų ir aiškiname, kad pasaulis labai greitai keičiasi, taigi keičiasi ir gynybos koncepcija. Štai NATO pristatė išmaniosios gynybos koncepciją, kurios kertiniai principai – prioritetizavimas, specializavimasis ir bendradarbiavimas. Kitaip tariant, tikimasi, kad valstybės efektyviau koordinuos tarpusavio veiksmus bei specializuosis konkrečiose srityse, taip užpildydamos vienos kitų spragas bei išvengdamos drastiško bendrų pajėgumų susilpnėjimo.
Taigi ir vėl galime teisintis, kad mes kaip tik ir specializuojamės. Esą daug pasiekėme energetinio saugumo srityje. Bet ar tikrai? Ar iš tikrųjų mes galime užpildyti kitų valstybių spragas energetinio saugumo srityje? Tiesą sakant, net savo spragų užlopyti nepajėgiame. Tad kokie mes NATO akyse? Melagiai, pažadukai ir veidmainiai.
Negana to, mes dar ir garsiausiai šaukiame apie nuolat didėjantį Rusijos pavojų. Kitaip tariant, šaukiame, piktinamės, bet viską, kas priklauso nuo mūsų, mažiname, laukdami iš kitų, – tik duokite mums visokiausius gynybinius skėčius.

Nuolatiniais grasinimais ir karinėmis provokacijomis Rusija veikiau pastūmės Suomiją ir Švediją įstoti į NATO, nei atgrasins nuo narystės.

Neseniai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pasišaipė: „Norėčiau paprašyti mūsų draugų Rusijoje grasinti mums branduoliniu smūgiu ne dažniau nei kartą per tris mėnesius.“ Dabar panašiai galėtų sakyti ir Suomijos politikai, prašydami Rusijos grasinti jiems liūdnomis  įstojimo į NATO pasekmėmis ne dažniau nei dukart per metus. Tik, priešingai nei Lenkijai, toks suomių prašymas būtų ne hiperbolė, o faktas.
Praėjusią savaitę Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, Kirkenese susitikęs su kolegomis Norvegijos premjeru Jensu Stoltenbergu, Suomijos premjeru Jyrki Katainenu ir Švedijos užsienio reikalų ministru Carlu Bildtu, rado dar vieną progą pagrūmoti Suomijai ir Švedijai, jeigu šios nutartų siekti narystės Šiaurės Atlanto aljanse: „Tai, žinoma, jūsų reikalas, bet mums NATO – tai organizacija, turinti karinių pajėgumų, kurie, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, gali būti panaudoti prieš mūsų valstybę. Mūsų požiūriu, nauji NATO nariai pakeistų jėgų balansą ir mes būtume priversti į tai reaguoti.“ Akivaizdžiai nustebusio J.Stoltenbergo pastaba, kad ilgametė Norvegijos narystė NATO niekaip nesutrukdė plėtoti gerų santykių su Rusija, liko be D.Medvedevo atsako.
Kitaip ir būti negalėjo, nes iš pradžių Suomijos, o dabar ir Švedijos gąsdinimas liūdnomis pasekmėmis, jei šios įstotų į NATO, jau greitai metai, kaip tapo oficialia Rusijos politika Šiaurės kaimynių adresu. Kovo viduryje prezidentas Vladimiras Putinas, susitikęs su Rusijos karinės istorijos bendruomenės veikėjais, netikėtai ėmė teisinti 1939 m. Sovietų Sąjungos agresiją prieš Suomiją. Pasak jo, tai buvo ne kokia agresija, bet klaidos, kurią 1917-aisiais padarė bolševikai, sutarę su suomiais nubrėžti sieną vos 20 km nuo to meto sostinės Sankt Peterburgo, atitaisymas. O Suomija karo metu, nepaisant pradinės sėkmės, „pajutusi visą Rusijos, tuo metu Sovietų Sąjungos, karinę galią.“
Kad šis V.Putino pareiškimas – ne atsitiktinis nusišnekėjimas, taikantis prie susirinkusios šovinistinės publikos skonio, bet sąmoninga nedraugiška Kremliaus politika Suomijos atžvilgiu, liudija “WikiLeaks” atskleisti dokumentai apie 2000 m. vykusį jo ir tuometės Suomijos prezidentės Tarjos Halonen susitikimą. Tuomet, kaip rodo norvegų žurnalistų gauti “WikiLeaks” duomenys, V.Putinas pasakęs, kad Josifas Stalinas, 1939-ųjų žiemą nutaręs užpulti Suomiją, padaręs klaidą. „Rusija turėjo užtektinai žemių ir jai nereikėjo savęs ginti“, – tuomet sakė V.Putinas, kartu pridurdamas, kad to, kas įvyko, nebesugrąžinsi ir Rusijos bei Suomijos sienos nebeįmanoma pakeisti. Bet T.Halonen buvo žinoma Suomijos narystės NATO priešininkė, o V.Putinas – ką tik paskirtas ir dar galios neįgijęs Rusijos prezidentas, tad jis kalbėjo taip, kad įtiktų kaimyninės šalies vadovei.
Per prabėgusius metus padėtis Šiaurėje pasikeitė – dėl dešimtmetį kilusių naftos ir dujų kainų Rusija įgijo pasitikėjimo savimi, surengė agresiją prieš Gruziją 2008-ųjų rudenį ir šiuo metu leidžia dešimtis milijardų naujai ginkluotei pirkti. Savo ruožtu Šiaurės šalys, pirmiausia Suomija ir Švedija, susirūpino savo gynyba ir ėmė sparčiai ginkluotis, tarsi numatytų, kad po dešimties ar penkiolikos metų joms gali tekti kariauti. Kadangi pavieniui prieš Rusiją atsilaikyti būtų sunku, tiek Stokholmas, tiek Helsinkis vis atviriau dairosi į NATO.
Pastarasis D.Medvedevo grasinimas akivaizdžiai susijęs su prieš porą savaičių nuskambėjusiu Suomijos vyriausybės vadovo J.Kataineno pareiškimu, jog atėjęs laikas rimtai aptarti visas teigiamas ir neigiamas narystės NATO puses, o po to surengti referendumą, nori suomiai netolimoje ateityje tapti Aljanso nariais ar ne. Suomijos premjeras pabrėžė, kad šalis ir šiaip glaudžiai bendradarbiauja su NATO, o referendumas būtų rengiamas, jei narystei Aljanse pritartų Suomijos vyriausybė, parlamentas ir prezidentas.
Pasak J.Kataineno, didelę įtaką Suomijos apsisprendimui turėtų Švedijos sprendimas dėl narystės NATO, nes abiem šalims būtų geriausia laikytis vienos gynybos politikos. Įdomu tai, kad mintį apie referendumą J.Katainenas atvirai pasiskolino iš D.Medvedevo, kuris pernai lapkritį susitikęs su juo ėmė aiškinti, esą tokius svarbius klausimus, kaip narystė NATO, derėtų spręsti ne Suomijos politikams, o visai tautai. Matyt, Kremliuje manyta, kad suomių politikai, kuriems bet kokios viešos kalbos apie narystę NATO dar visai neseniai buvo visiškas tabu, neišdrįs viešai apie tai prabilti. Suomiai neišsigando, o rusai, akivaizdžiai nesuvokiantys jų mentaliteto, šoko gąsdinti dar labiau.
Grasinimų seriją Suomijai Kremlius pradėjo pernai vasarą, kai Helsinkyje viešėjęs Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas atvirai pagrasino Suomijai nedrįsti galvoti apie bendradarbiavimą su NATO, nes Suomija, kaip ir Baltijos valstybės, Maskvos požiūriu, turi priklausyti Rusijos karinės įtakos zonai. Iš karto po šio generolo N.Makarovo pareiškimo surengta dienraščio “Ilta-Sanomat” apklausa parodė, kad narystės NATO šalininkų Suomijoje padaugėjo iki 20 proc., o prastai narystę Aljanse vertinančiųjų sumažėjo 10 proc.
Po kelių savaičių Kremliaus grasinimai Suomijai buvo pakartoti aukščiausiu lygiu: birželio pabaigoje susitikęs su naujai išrinktu Suomijos prezidentu Sauli Niinisto V.Putinas pareiškė, kad Rusija būtinai imsis griežtų atsakomųjų priemonių, jeigu Suomija nusipirks naujų raketinių sistemų, o jos narystė NATO taps grėsme Rusijos suverenumui. Suomija raketų, savaime suprantama, nusipirko, o 2012-ųjų pabaigoje darytos apklausos rodo, kad palankiai ar neutraliai narystę NATO vertinančių suomių tik vos mažiau nei siekiančių išsaugoti šalies neutralumą ar manančių, kad narystė Aljanse sumažintų saugumą.
Panašiai požiūris į narystę NATO kinta ir Švedijoje, kuri pastaruoju metu tapo nuolatinių Rusijos karinių provokacijų taikiniu (kaip praėjusią savaitę „European Voice“ rašė „The Economist“ užsienio redaktorius Edwardas Lucasas, neseniai Stokholme vykusioje konferencijoje apie Baltijos jūros saugumą kalbėta, kad po plačiai nuskambėjusio Rusijos bombonešių išpuolio per Velykas buvo dar vienas, per kurį rusų lėktuvai bandė nuslopinti švedų radarų Gotlando saloje darbą).
Šių metų sausį darytos apklausos rodė, kad besipriešinančių narystei Aljanse švedų per metus sumažėjo nuo 50 iki 32 proc., o už stojimą į NATO pasisakė 30 proc. švedų. Gegužės 14-ąją, taigi jau po Velykų aliarmo, daryta apklausa parodė, kad narystės NATO šalininkų Švedijoje šoktelėjo iki 32 proc., o narystei prieštaraujančiųjų teliko 25 proc., arba vienas Rusijos bombonešių skrydis išblaivino iš karto beveik 10 proc. švedų.

Kuo labiau Rusija grasina Suomijai ir Švedijai liūdnomis pasekmėmis, jei šios įstos į NATO, tuo sparčiau šiose Šiaurės valstybėse daugėja narystės Aljanse šalininkų.