Kylančios Rusijos grėsmės akivaizdoje Švedija ir Suomija svarsto, ar joms nevertėtų įstoti į NATO, taip sukuriant bendrą Skandinavijos ir Baltijos gynybinę erdvę, kurios neatsiejama dalis būtų ir Lietuva.

Pastarojo pusmečio įvykiai visiškai sugriovė ligšiolinį ramų ir saugų neutralios Švedijos gyvenimą. Jau du amžius su niekuo nekariavusi, šaltojo karo įtampas pamiršusi didžiausia Skandinavijos valstybė per pastarąjį dešimtmetį sumažino savo kariuomenę beveik keturis kartus – nuo 55 iki 15 tūkst. karių, o gynybos išlaidas – nuo 7,1 iki 5,9 mlrd. JAV dolerių. Sovietinė grėsmė, šaltojo karo pradžioje kainavusi Švedijai ne vieną karo lakūno gyvybę, o vėliau – daug nervų ir įtampos, po fiordus gainiojantis povandeninius laivus, atrodė, pražuvo kartu su Sovietų Sąjunga – visiems laikams. Be to, švedai dar nuo šaltojo karo laikų buvo linkę tikėti, kad, jei kas, NATO ateis į pagalbą, nes Švedijos puolimas būtų buvęs tolygus viso NATO šiaurės flango puolimui. Netgi Švedijos oro uostų kilimo ir leidimosi takai buvo tiesiami pagal NATO reikalavimus, kad prireikus būtų galima priimti paramą.
Pastarąjį dešimtmetį Švedija, be NATO, labai daug vilčių siejo su vis intensyvėjančiu penkių Šiaurės šalių kariniu bendradarbiavimu pagal NORDEFCO iniciatyvą, nors vadinamasis Stoltenbergo planas, 2009-aisiais pasiūlęs sukurti kažką panašaus į Šiaurės šalių karinį bloką, visų galimų dalyvių buvo draugiškai atmestas. Nepaisant to, bendros tiek NATP priklausančių Danijos ir Norvegijos, tiek neutralių Suomijos ir Švedijos aviacijos pratybos vyko nuolat, veikė bendra karinių transporto lėktuvų grupė. Tad Švedija jautėsi saugi kaip niekada, nors po 2008 m. rugpjūčio Rusijos agresijos Gruzijoje ir buvo šiek tiek sunerimusi.

Švedija atsibudo beginklė

Perkūnas iš giedro dangaus trenkė 2012-ųjų lapkritį, kai viešėdamas Švedijoje NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pareiškė, kad „Aljanas nėra atsakingas už šalių, kurios nėra jo narės, saugumą“. Jau iš ko ko, bet iš kaimyno dano tokio pareiškimo švedai nesitikėjo.
Po mėnesio jau Švedijos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Sverkeris Goransonas pareiškė, kad netgi riboto karinio Rusijos užpuolimo atveju Švedija savarankiškai gebėtų kautis ne ilgiau kaip savaitę, o vėliau turėtų prašytis bet kokios paramos iš šalies. „Iš ES karinės paramos mes nesitikime, nes tai nėra karinis aljansas, – sakė generolas. – Tačiau 2011 m. NATO vadovaujamų pratybų metu Švedija pasiuntė beveik visus savo kovos lėktuvus gelbėti pagal pratybų scenarijų priešo užpultos Norvegijos, tad tikimės iš jos sulaukti tokio paties solidarumo, jeigu būtų užpulta Švedija. Daug tikiuosi iš Šiaurės šalių karinio bendradarbiavimo. Nors mes neturime su jomis jokios karinės sutarties, tačiau vis dėlto esame sąjungininkai.“
Netrukus paaiškėjo, kad Švedijos kariuomenės vadas žiauriai klydo. 2013 m. vasarį Norvegijos gynybos ministrė Anne Grete Strom-Erichsen tokiu pačiu, jokių skandinaviškų sentimentų neturinčiu tonu, kaip keliais mėnesiais anksčiau NATO generalinis sekretorius, pareiškė, jog „mažai tikėtina, kad karinio konflikto atveju Švedija galėtų sulaukti Norvegijos karinės paramos“, nes Norvegija neturi daug karinių pajėgumų, tad pirmiausia turėtų rūpintis savo teritorine gynyba, be to, karinių įsipareigojimų ji turi tik NATO priklausančioms valstybėms. Savo trigrašį įkišo ir Lietuva, krašto apsaugos viceministro Marijaus Veličkos lūpomis paragindama: „Švedijai būtų neblogai tapti NATO nare. Žinia, Aljansas gina tik savo narius.“

Danai ir norvegai atsiribojo

Švedija pasijuto išduota tiek brolių skandinavų, tiek NATO. Iš pradžių, po skandalingojo generolo S.Goransono interviu, buvo manančiųjų, kad kariškiai blefuoja, siekdami išvengti dar vieno karinių išlaidų mažinimo. Tačiau generolą parėmė Švedijos karališkoji karo akademija, nurodydama, kad mechanizuoti daliniai pajėgtų kovoti vos kelias dienas. Kovo mėnesį diskusija dėl Švedijos gynybos ateities įsiliepsnojo ne juokais. Kaip pastebi Lenkijos Rytų tyrimų instituto ekspertė Justyna Gotkowska, „diskusijos įkarštį geriausiai iliustruoja pagrindinių Švedijos dienraščių antraštės, kurių viena, pasirodžiusi liberalios pakraipos leidinyje „Expressen“, skelbė: „Švedijai reikia karinio perversmo“.
Nors siūlymų, kaip ateityje reikėtų užtikrinti Švedijos gynybą, esama nemažai, vis dėlto aiškiai išsiskiria dvi pagrindinės linijos: tęsti neutralumo politiką, kartu smarkiai didinant išlaidas gynybai ir grįžtant prie visuotinės šauktinių armijos, nes nedideli profesionalų daliniai, labiau skirti tarptautinėms misijoms, nėra pakankami krašto gynybai; Atsisakyti neutraliteto ir stoti į NATO, kuri veikiausiai mielai priimtų tegu šiuo metu apsileidusią, tačiau vis dėlto moderniai ginkluotą, tvirta nacionaline ekonomika paremtą Švedijos kariuomenę.
Bet tam reikia rimtos diskusijos visuomenėje, nes neutralumo politika per du amžius tapo neatsiejama švedų nacionalinio identiteto dalimi. Kita vertus, kaip pastebi leidinys „NATO Rewiew“, kai 2011-aisiais Aljansas paprašė Švedijos paremti operaciją Libijoje, Riksdagas be didelių diskusijų pritarė karo aviacijos siuntimui 240 balsų už, 15 prieš ir aštuoniems parlamentarams susilaikius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Verso žinių nuotr.

Krašto apsauga neturėtų būti politinių ginčų objektas, į ją reikia žiūrėti plačiau, ne vien kaip į pasirengimą ginti valstybę ginklu. Valstybės ūkio būklė ir diplomatiniai ryšiai su kitomis valstybėmis taip pat turi labai svarbų vaidmenį. Juk, tarkime, energetinė priklausomybė nuo vieno tiekimo šaltinio yra ne tik ypač nepalanki valstybės ūkio plėtrai, bet ir kelia didelį nerimą krašto apsaugai.
Pavyzdžiui, neatidavusi “Mažeikių naftos” į Rusijos rankas ir pasistačiusi terminalą priimti naftą iš laisvos rinkos, Lietuva labai daug išlošė ne vien finansiniu požiūriu. O netolimoje ateityje daug naudos Lietuvai suteiks būsimasis suskystintų dujų terminalas, ir toji nauda – vėlgi daugialypė.
Suprasdama grėsmių mastą kadaise Lietuva pasirinko tinkamiausią apsaugos priemonę ir tapo Europos Sąjungos bei NATO nare su teisiniais, moraliniais įsipareigojimais, numatančiais, kad valstybės narės sukurtų gynybinius pajėgumus, proporcingus valstybės resursams ir tinkamus valstybės apsaugai.
Priminsiu, kad Lietuva, kaip ir kitos NATO valstybės, 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) įsipareigojo skirti gynybos pajėgumų kūrimui ir išlaikymui. Deja, šio pažado Lietuva jau daug metų nesilaiko, taip parodydama, kad proporcingai prisidėti prie karinių pajėgumų išlaikymo yra kitų reikalas. Iš visų  NATO valstybių Lietuva krašto apsaugai skiria mažiausią finansavimą – šiemet tik 0,79 proc. BVP. Priminsiu, kad dauguma valstybių stengiasi bent jau nenusileisti žemiau nei 1,4 proc. BVP, nors jos ir taip nuo seno šiuolaikine ginkluote apsirūpinusios nepalyginti geriau nei Lietuva.
Kalbant atvirai, Lietuvoje kiek daugiau į šiuolaikines karines technologijas investuota tik 1998–2000 m., kai buvo įsigyta modernios prieštankinės ir taktinės priešlėktuvinės ginkluotės.
Deja, Lietuvai tapus NATO nare prasidėjo gudravimai, labai naiviai tikintis, kad jeigu mes gerai pasirodysime NATO vykdomose operacijose (pavyzdžiui, Irake ar Afganistane), tai “NATO mus apgins”, taip kitiems primetant atsakomybę ginti mūsų kraštą. Kartu vyko ir Lietuvos gynybai nelabai naudingos technikos pirkimas, bandant jį pateisinti tuo, kad tai reikalinga tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti. Vienas pavyzdžių – šarvuoti SISU logistikos sunkvežimiai, kuriems reikėjo itin daug lėšų, bet jie yra neekonomiški ir nereikalingi valstybės gynybai.
Tokie neatsakingi veiksmai ne tik silpnina NATO, bet ir kelia pavojų, kad agresijos metu nelabai kas norės siųsti savo karių guldyti galvos už šalį, kuri gudrauja ir yra nepasirengusi gintis pati.
Paminėsiu ir dar vieną svarbią aplinkybę: 2008 m., nesant politinės valios rengti Lietuvos jaunimą organizuotam rezervui, prieš Seimo rinkimus buvo atsisakyta šauktinių, net nenumatant, kas juos pakeis. Taigi atsisakant šauktinės kariuomenės buvo sustabdytas karių rengimas mobilizaciniam rezervui. O tai labai neigiamai atsilieps po keliolikos metų, kai mobilizacijai trūks parengtų, jaunų ir fiziškai stiprių karių.

Ar turime ryžto ginti savo kraštą?

Yra sakoma, kad geriausias būdas išvengti karo – būti jam pasirengus. Maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas savo memuaruose atskleidžia, kad Suomija galėjo išvengti Žiemos karo, tačiau buvo jam nepasirengusi, nes „tikėjo pažadais ir nepagrįstomis svajonėmis“. Tas nepasirengimas Suomijai kainavo daug žmonių gyvybių ir dalies teritorijos praradimą. Visą kraštą nuo okupacijos išgelbėjo tik nepalaužiama suomių dvasia.
Todėl ir šiais laikais Lietuvos valdžios veiksmai neturėtų kelti jokių abejonių, kad savo kraštą ginsime visomis jėgomis. Toks ryžtas pasitvirtino Suomijos atveju, pasitvirtins ir Lietuvos. Kita vertus, ryžtui parodyti neužtenka gražių, skambių frazių, partinių susitarimų, pažadų bei ketinimų – reikia ir konkrečių veiksmų su akivaizdžiais karinių pajėgų stiprinimo rezultatais.
Tam reikėtų atsisakyti kelių dabar populiarių lozungų.
Pirmasis: „NATO mus apgins.“ Taip, kol kas. Bet esama įvairių galimų scenarijų: tarkime, kad po 20–30 metų NATO iširs arba kas nors prieš mus įvykdys žaibišką užpuolimą nedidelėmis desantinėmis pajėgomis. Tokius scenarijus mes turime įvertinti ir jiems pasirengti.
Pavyzdžiui, jeigu NATO iširtų, mes turėtume būti pasirengę rasti kitų sąjungininkų. O jeigu įvyktų žaibiškas užpuolimas, mes turėtume turėti pakankamai pajėgų priešą atlaikyti iki to momento, kol NATO oro pajėgos padės jį sunaikinti. Didelių pajėgų žaibiškas užpuolimas mažai tikėtinas, nes šiuolaikinės žvalgybos technologijos tai leistų pastebėti prieš keletą mėnesių.
Antrasis lozungas: “Mums nereikia didelės kariuomenės, mums reikia mažos, bet geros (kokybiškos) kariuomenės.” Esu ne kartą sakęs, kad statant tiltą nesvarbu, kokios kokybės medžiagos bus naudojamos: jeigu kitos upės kranto nepasieks, tai nebus tiltas. Todėl Lietuvai reikia tokios kariuomenės, kuri atremtų galimas grėsmes (žinoma, su sąjungininkų parama).
Trečias lozungas: „Kas mus puls šiais laikais?“ Iš tiesų pasaulis keičiasi labai sparčiai ir priežasčių konfliktams kilti ne mažėja, o daugėja.
Ketvirtas lozungas: „Jeigu mus kas puls, tai okupuos per porą valandų.“ Iš tiesų tai mitas. Mūsų neokupuos nei per porą valandų, nei per porą savaičių, nei per porą mėnesių. Tiesiog niekada, jeigu turėsime ryžto savo kraštą ginti ir būsime NATO sudėtyje. Paprastai problema būna ne finansai, ne resursai, o tik ryžto stoka.
Blogai, jog dažnas politikas galvoja tik apie ketverius savo kadencijos metus ir kaip įtikti piliečiams, kad išrinktų dar ketveriems. Tik retas Lietuvos politikas puoselėja valstybės tęstinumo viziją ir jaučia atsakomybę prieš rinkėjams bei ateinančioms kartoms.
Iš tiesų mūsų valdžios vyrai ir moterys turėtų duoti atsakymą: ar Lietuva bus pajėgi apginti savo kraštą ne tik per šią ar kitą Seimo kadenciją, bet ir po 20–50 metų? Dabar kariuomenei skiriamas finansavimas, dabar daromos investicijos lems, kokie rezultatai bus po dešimtmečių. Juk parengti bataliono vadą trunka apie 14 metų, brigados vadą – apie 18 metų. Jiems parengti reikalingi būriai, kuopos, batalionai, brigados ir jų sudėtyje bent po 70 proc. karių, kuriuos reikia parengti. Taip pat reikia šaudmenų, degalų, ginkluotės ir infrastruktūros. O turėdami lėšų tik algoms išmokėti ir pustuštėms kareivinėms išlaikyti, nei vadų, nei kareivių tinkamai neparengsime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kuomet prieš aštuonerius metus Lietuva stojo į NATO, pagal savo pasirengimą narystei ji jautėsi tarp antrosios Aljanso plėtros bangos lyderių.

O jau tarp Baltijos valstybių – tai tikrai: pagal NATO standartus pertvarkytas kariuomenės valdymas, pati kariuomenė turinti visavertį mechanizuotą batalioną, o ateityje planuojanti turėti ir brigadą, NATO operacijoje Afganistane Lietuva prisiėmė vadovauti Goro provincijai, išlaidos gynybai tegu nesiekė 2 proc. nuo BVP, bet kelinti metai iš eilės augo ir žadėta, kad netrukus pasieks Aljanso nustatytą minimumą. Į estus, juo labiau – latvius, kurių kariuomenė tuo metu buvo gemalo būsenoje, lietuviai žvelgė išdidžiai, kaip į jaunesniuosius brolius, važiuojančius į NATO ant Lietuvos kupros ir Lietuvos įdirbio dėka. Dar labiau Lietuvos savivertę Aljanse didino tai, kad NATO Oro policijos misijai Baltijos valstybėse bazuoti buvo pasirinkta Šiaulių oro bazė, o Danijos, kurios divizijos operatyviniam pavaldumui buvo perduoti Baltijos šalių batalionai, karininkai sakydavo, kad lietuviai parengti geriausiai. Tad visiškai nuoširdžiai tikėjome, jog tapusi Aljanso nare Lietuva bus ne saugumo vartotoja, bet ir tiekėja – lygiai, kaip ir žadėjo prieš stodama.
Deja, šiandien visa tai praeityje. Pakanka atsiversti 2011-ųjų NATO narių gynybos biudžetų suvestinę, kad suvokti, jog Lietuva per praėjusius aštuonerius narystės Aljanse metus pavirto paprasčiausia parazite. Mažiau už Lietuvą savo gynybai skiria tik tolimame ir saugiame NATO užpečkyje esanti Belgija ir tik todėl, kad dėl metus trunkančios Vyriausybės krizės belgų kariuomenė finansuojama pagal 2010-ųjų biudžetą. Netgi labiausiai iš visų Baltijos šalių krizės nusiaubtos Latvijos gynybos išlaidos šiandien didesnės, nei Lietuvos. Ką jau kalbėti apie Estiją, kuriai iki 2 proc. nuo BVP ribos tetrūksta kelių dešimtųjų ir kuri kitąmet planuoja šią ribą peržengti. Beje, tai padariusi Estija taps vienintele vienu metu tiek NATO, tiek ES nare esančia valstybe, kurios finansai pilnai atitinka abiejų organizacijų keliamus reikalavimus!
Ką tai reiškia praktikoje? Estijos, kad ir kokia mažyte ji būtų, žodis NATO skamba žymiai tvirčiau, jos pažadai ir įsipareigojimai vertinami žymiai rimčiau, nei Lietuvos. Toks paprastas dalykas – po 2007-ųjų „bronzinės nakties“ Taline, kuomet Estijos valstybinių institucijų interneto tinklapiai patyrė masinę hakerių ataką, estai paskelbė, kad kurs NATO kibernetinio saugumo centrą. Praėjo keleri metai ir šis centras Taline jau veikia, o Estijos pavyzdį vystant savanoriškąsias Kibernetinės gynybos pajėgas periminėja JAV Nacionalinė gvardija, kurią konsultuoja estų specialistai. Lietuva, sekdama estų pavyzdžiu, kuria NATO Energetinio saugumo centrą, netgi gavo Aljanso pritarimą, bet treti metai visi vykdomi darbai labiau primena gerus norus, nei jų išpildymą. Kitaip ir būti negali, nes tokiam darbui atlikti, be specialistų (kurių gausa taip pat negalime pasigirti) reikia pinigų. Daug pinigų. Kurių Lietuva savo saugumu neskiria.
Pažvelkime į Lietuvą kitų, ypač didesnių, NATO sąjungininkių akimis. Ką kalbėjo narystės Aljanse siekiantys lietuviai? “Mes pažadėjome jums 2006 m. duoti nuolatinės parengties brigadą, mes ją jums duosime”, – 2002-ųjų rudenį žadėjo tuometis lauko pajėgų vadas generolas Valdas Tutkus. Davėme? Kurgi ne! Ką čia duosi, jei 2006-siais faktinis Lietuvos gynybos biudžetas buvo bene trečdaliu mažesnis, nei 2002-siais.
2004-siais, kuomet NATO viršūnių susitikimas Stambule patvirtino naują gynybos išlaidų skaičiavimo metodiką ir prikišamai parodė Lietuvai, kad ji tikrovėje teskiria karinėms pajėgoms 1,28 proc. nuo BVP. Kaip į tai reagavo lietuviai? Tiesiog nuostabiai: vienuolika Lietuvos politinių partijų nedelsdamos iškilmingai įsipareigojo 2005-2008 m. taip didinti gynybos biudžetą, kad jis pasiektų reikalaujamus 2 procentus. Vykdė? Kurgi ne! Po metų, kuomet įsipareigojimą reikėjo pradėti vykdyti, tuometis krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas jau šnekėjo, kad planuotieji 2 proc. nuo BVP bus pasiekti tik 2014-siais.
Tad kokie mes NATO akyse? Melagiai, pažadukai ir veidmainiai. Juoba, kad visa šita netesėtų pažadų karuselė sukosi ne per kokią krizę, o didžiausio per du dešimtmečius Lietuvos ekonominio pakilimo metais, bendram valstybės biudžetui be paliovos augant. Bet kuris NATO atstovas Briuselyje gali drąsiai teigti, jog lietuviai nedidino išlaidų gynybai ne todėl, kad negalėjo, o todėl, kad nenorėjo. Abejojantiems gali bakstelėti pirštu į Estiją.
Ypač veidmainiškai Monsui (Briuselio priemiestis, kuriame įsikūrusi NATO būstinė) turėjo atrodyti tai, kad be paliovos mažindami išlaidas krašto apsaugai lietuviai tuo pat metu šaukė apie nuolat augantį Rusijos pavojų. Sveikas protas sako – jeigu žmogus bijo, kad jį gali užpulti, jis ne tik prašo kaimynų pagalbos, bet ir pats visomis išgalėmis stiprina savo gynybą. Ar patikėsite, kad kas nors bijo užpuolimo, jei aplink sodybą tvoros nėra, šuo kieme nelaksto, šautuvas ant sienos nekabo, o pats šeimininkas ramiai sau puotauja prie atlapų durų? Žinoma, kad nepatikėsite. Tai kodėl NATO turėtų tikėti Lietuvos kalbomis apie augančią karinę grėsmę iš Kaliningrado, ar įsiklausyti į prašymus dar metams, dar trims pratęsti Baltijos šalių oro policijos misiją? Juk į nukritusį rusų karo lėktuvą, kaip į tikrą ir neišgalvotą pavojų baksnojantys lietuviai, užuot skubiai įsigiję priešlėktuvinių raketų, laivus nusipirko! Tad nėra ko pykti, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis paniekinančiai meta: nemeluokite, kad bijote Rusijos, nes jūsų gynybos išlaidos to nerodo. Telieka paklausti: kiek ilgai NATO kentės tokį Lietuvos elgesį?

Ypač veidmainiškai NATO turi atrodyti tai, kad be paliovos mažindami išlaidas krašto apsaugai, lietuviai tuo pat metu šaukia apie nuolat augantį Rusijos pavojų.

"Veido" archyvas

Amerikai įkyrėjo vienai vilkti finansinę NATO naštą, o Aljanso narėms Europoje – neišsenkantis JAV entuziazmas kiekviena proga žvanginti ginklais.

“Už misiją Libijoje kovo mėnesį balsavo visos NATO narės. Tačiau daugiau nei 20 šalių tai buvo vienintelis su misija susijęs piršto pakrutinimas. Kaip įprasta, iki pat šiol jos tik kiurkso ir laukia, kol dėdė Tomas už Atlanto viską sutvarkys pats, ir dar už savo pinigus”, – taip NATO virtuvę vaizduoja JAV strategai, kuriuos iš kantrybės baigia išvesti buvimas viename kariniame Aljanse su Europos šalimis.

Europiečiai savo ruožtu niurna, kad Jungtinės Valstijos žvangindamos ginklais kišasi į visus įmanomus konfliktus ir siekia NATO paversti pasaulio policininke, už tai dar reikalaudamos iš kitų Aljanso narių pinigų, nors šioms JAV kariniai užmojai – nė motais.

Tokias nuotaikas, bent jau iš JAV varpinės, tiesmukiškai perteikė net ir NATO generalinis sekretorius Robertas Gatesas, kuris, prieš pat palikdamas savo pareigas, išvadino NATO beviltiška organizacija. Paskutinės viešnagės Europoje metu jis negailėjo kritikos Aljansui, kuriam pastaruoju metu, kad ir ko imtųsi, niekas nesiseka. Ir viskas – dėl europiečių. Žinoma, jis tai pasakė diplomatiškai, bet labai aiškiai.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Afganistaną, R.Gatesas teigė, kad karinė operacija šioje šalyje įklimpo dėl “atskirų valstybių pozicijų, apribojusių europiečių galimybes”. Pavyzdžiui, Vokietija savo kariams uždraudė naudoti mirtiną jėgą, tai reiškia, kad koalicija nebegali jų pasitelkti kovoje su talibais. Nyderlandai apskritai pasitraukė iš Afganistano, kai pernai dėl šio konflikto buvo priversta atsistatydinti šalies vyriausybė.

Pasak R.Gateso, 2 mln. karių, neskaičiuojant JAV kariuomenės, turintis Aljansas kartais “beviltiškai vargo” stengdamasis išlaikyti 25–40 tūkst. karių skaičių Afganistane ir nesugebėjo dislokuoti pakankamai karinės technikos, užtikrinti jos aptarnavimo bei žvalgybos ir sekimo funkcijų.

Pasak jo, analogiški trūkumai išryškėjo ir pastarojoje misijoje Libijoje, kurią lyg ir palaikė visi Aljanso nariai, tačiau dalyvauti pasišovė mažiau nei pusė, o puolimo operacijose – mažiau nei trečdalis.

“Galingiausias per visą istoriją karinis aljansas vos vienuolika savaičių dalyvauja operacijoje prieš menkai ginkluotą režimą netankiai apgyvendintoje šalyje, tačiau daugeliui sąjungininkų jau pradeda trūkti amunicijos, o JAV dar kartą turi kompensuoti skirtumą”, – teigia R.Gatesas, išryškindamas per menką Europos indėlį.

Europos įsitraukimas menksta

Priminsime, kad pagal neformalų susitarimą NATO šalys turi pasiekti ir stengtis išlaikyti 2 proc. bendrojo vidaus produkto siekiantį gynybos finansavimą, iš kurio ir atseikėjama dalis į NATO katilą.

Beje, NATO biudžetai yra trys – civilinis ir karinis, bei NATO saugumo investicijų programa NSIP. Visi trys biudžetai surenkami pagal individualias procentines kvotas iš kiekvienos šalies narės. Visų trijų NATO biudžetų suma yra lygi maždaug 0,1 proc. visų NATO šalių narių gynybos išlaidų. Taigi tai nėra didelė našta šalių biudžetams.

Bet 2 proc. BVP siekiančiomis gynybos išlaidomis šiuo metu pasigirti gali tik penkios NATO šalys iš 28: Didžioji Britanija, Prancūzija, Graikija, Albanija ir, žinoma, JAV, gynybos finansavimui kasmet skiriančios 5 proc. BVP, o iš viso JAV lėšos sudaro iki pusės viso NATO biudžeto.

Pavyzdžiui, pernai į jį JAV sumokėjo 711,8 mln. dolerių, iš jų 430,4 mln. – į svarbiausią, karinį biudžetą, kuriame JAV lėšos sudaro didžiausią dalį – 23 proc. Tiek civiliniame biudžete, tiek saugumo investicijų programoje JAV lėšos sudaro beveik po 22 proc.

Tuo tarpu kitos šalys ne tik nemėgina pasiekti bent jau 2 proc. BVP gynybai, bet dar ir nuolat mažina gynybos, o kartu ir NATO biudžeto finansavimą. Pavyzdžiui, Lietuvos indėlis į NATO, pavertus jį skaičiais, mažėjo nuo pat įstojimo į NATO. 2004-aisiais Lietuvos krašto apsaugai skirtos lėšos siekė 1,4 proc. BVP, vėliau trejus metus po 1,2 proc., o dabar sudaro vos 0,88 proc. BVP ir yra vienos mažiausių Aljanse.

Panašios gynybos biudžeto karpymo tendencijos matyti visoje Europoje. Ir pasiteisinimas sunkmečiu šiuo atveju visiškai nepagrįstas, nes išlaidos NATO yra tokios mažos, kad neprislėgtų net į sunkiausią padėtį patekusios šalies.

Tad R.Gateso kritika – visiškai pagrįsta. Neteisus jis tik kalbėdamas apie tokios situacijos priežastis. “Atvirai kalbant, daugelis sąjungininkų taip daro ne todėl, kad nenori, bet paprasčiausiai todėl, kad negali. Paprasčiausiai nesama karinių pajėgumų”, – teigia R.Gatesas.

“Be abejonės, jei dabartinės Europos gynybos pajėgumų mažėjimo tendencijos nebus sustabdytos ir apsuktos, būsimieji JAV politiniai lyderiai – tie, kuriems šaltasis karas nebuvo pasaulėžiūrą formuojanti patirtis kaip man pačiam – gali manyti, kad grąža už Amerikos investicijas į NATO yra neverta tos kainos”, – grasina R.Gatesas, kartu atliepdamas nuolatinį Aljanso vadovybės raginimą didinti, o ne mažinti karinį finansavimą.

Tačiau atrodo, kad NATO narės iš Europos labiau nenori, nei negali, kaip mano amerikiečiai. Štai Lietuvos ambasadorius NATO Linas Linkevičius pastebi, kad šalys kolektyviai deklaruoja pasirengimą vykdyti Aljanso kolektyvinės gynybos funkcijas, tačiau individualiai mažina tam skiriamą finansavimą.

Mėgins taupyti

Trūkstant lėšų, NATO vadovybė yra pasirengusi išmokti taupyti. Tiesa, tie 130 tūkst. karių, kurie jau nebe šiais, o greičiausiai tik kitais arba dar vėlesniais metais bus išvesti iš Afganistano, darbo nepraras: Aljansas diržus veržtis ketina bet kaip, tik ne karių skaičiaus sąskaita.

“NATO vartojamas “smart defence” terminas. Tai reiškia efektyviai naudoti tai, ką turime”, – teigia L.Linkevičius.
Pavyzdžiui, NATO uždarys keturias iš vienuolikos didžiausių karinių bazių, taip pat Lisabonoje įsikūrusį vieną iš trijų Aljanso jungtinių pajėgų štabų ir pertvarkys Turkijoje esančią Izmiro oro pajėgų bazę į sausumos pajėgų vadavietę.

Pasak Aljanso generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno, įgyvendinęs šią programą 28 šalių karinis blokas taps “lieknesnis, lankstesnis”, taip pat “įperkamesnis”.

Įvykdžius šią reformą, Aljanso štabuose dirbančių kariškių postų sumažės nuo 13 iki 8,8 tūkst.

Karinių aljansų daugės

Nepaisant to, svorio numesti užsimojusio Aljanso ateitis R.Gatesui vis tiek atrodo bent jau blausi, jei ne niūri. Tuo metu Aljanso narės su entuziazmu kalba apie naujų karinių blokų formavimą. Pavyzdžiui, gegužę Višegrado grupė, į kurią įeina Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija, artimiausiu metu ketina kurti bendrą karinį junginį, kuriam vadovaus Lenkija.

Ši “kovinė grupė” bus baigta formuoti 2016 m. kaip nepriklausomas dalinys, nepavaldus NATO vadovybei. Centrinės Europos šalių karinis junginys bus iš dalies panašus į Šiaurės šalių (Švedijos Suomijos, Norvegijos, Estijos ir Airijos) bendras karines pajėgas.

Neatmetama galimybė, kad prie Višegrado grupės vėliau prisijungs Ukraina, tačiau analitikai prognozuoja, jog šioje programoje galėtų dalyvauti ir Rumunija bei Bulgarija.

Apie karinį bendradarbiavimą jau keletą metų kalba Šiaurės šalys, ypač Švedija, kurios politikai vis užsimena, kad bendra gynyba turėtų rūpintis kartu su Baltijos šalimis.

Beje, nepriklausomai nuo narystės NATO, kariniais saitais su kitomis šalimis rūpinasi ir pačios JAV.

Tai, kad JAV ir Didžiosios Britanijos kariniai interesai vis dažniau sutampa, bet skiriasi nuo kitų NATO narių, dar nereiškia, kad šios šalys ateityje galbūt taps dar artimesnės partnerės gynybos srityje ir šią santuoką įteisins, tačiau kartu jos uoliai gludina karinius santykius su grupe NATO nepriklausančių valstybių: Australija, Naująja Zelandija, Singapūru, Pietų Korėja ir Japonija. Beje, analitikai pastebi, kad Australija ir Japonija siekia suformuoti “Rytų frontą” prieš Rusiją ir Kiniją bei sukurti paralelinį NATO aljansą.

Rusija savo ruožtu nemenką dėmesį skiria bendrai su Baltarusija sienų apsaugos infrastruktūrai kurti, o Kinija stiprina Korėjos karo metu užsimezgusį karinį aljansą su Šiaurės Korėja, niekaip nepasiduodančia JAV spaudimui grįžti į šešiašales derybas dėl branduolinio nusiginklavimo.

REUTERS

BBC korespondentas pranešė matęs sugriautą trijų aukštų namą, į kurį, teigiama, buvo nukreiptas NATO antskrydis, miesto Suk al Juma gyvenamajame rajone. Tripolio ligoninėje žurnalistui vėliau buvo parodyti trys kūnai – moters, vyro ir kūdikio. Incidento vietoje jis teigia matęs iš griuvėsių traukiamus dar vieno vyro ir kūdikio kūnus.

NATO teigia, kad naktį sunaikino priešlėktuvinių raketų sandėlį Tripolyje ir pradėjo tyrimą dėl Libijos pareiškimų. Aljansas yra pripažinęs, kad ankstesni antskrydžiai per klaidą buvo nukreipti į civilių gyvenamuosius rajonus.

NATO eskadrilės vadas Maikas Brakenas (Mike Bracken) teigė BBC nežinąs tikslios sugriauto pastato vietos.

“NATO apgailestauja dėl civilių aukų per Libijos operaciją ir labai apgailestautų, jei incidento tyrimas parodytų, kad tai buvo NATO operacijos pasekmė”, – teigė M. Brakenas.

“Mūsų pilotai ir oro pajėgos labai stengiasi sumažinti civilių aukų riziką iki minimumo, bet karinėje kampanijoje rizikos išvengti neįmanoma. Paaiškėjo, kad anksčiau Muamaro Kadafio (Muammar Gaddafi) režimo gyvenamosiomis pristatytos vietovės yra naudojamos kaip vadovavimo ir kontrolės centrai”, – tvirtino NATO pareigūnas.

"Veido" archyvas

Belgrade antradienį pasidėjo NATO konferencija, skirta tarptautiniam kariniam bendradarbiavimui, kurią kiek aptemdė Serbijos sostinėje vykę protestai prieš 1999 metais šį miestą bombardavusio Aljanso renginį.

Dviejų dienų Strateginės karinės partnerystės konferencijos šeimininkė Serbija nėra Šiaurės Aljanso narė, tačiau organizuodama šį renginį ji demonstruoja savo vyriausybės ketinimus pradėti naują skyrių šalies santykių su Vakarais istorijoje.

“Šiuolaikiniame pasaulyje sutinkami pavojai ir iššūkiai yra vienodi visiems ir jie reikalauja partnerystės vystymo, kad galėtume juos atremti”, – sakė Serbijos ginkluotųjų pajėgų vadas Milojė Miletičius konferencijos atidaryme.

“Mūsų šalys ir dauguma mūsų partnerių vienu metu susiduria su būtinybe ir su suvaržymais, – sakė NATO Sąjungininkų transformacijos vadavietės (ACT) vyriausiasis vadas Prancūzijos generolas Stephane’as Abrialis (Stefanas Abrialis).- Būtinybe įgyti ir išsaugoti pajėgumus, kurie yra būtini, susiduriant su laukiančiais iššūkiais, ir suvaržymais, kurie reiškia, kad mūsų šalys turi tai daryti nedidindamos ar net mažindamos savo išlaidas”.

Serbijos sprendimas surengti konferenciją sostinėje išprovokavo sekmadienį ir pirmadienį Belgrade vykusius protestus.

Remiantis balandžio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, tik 15 procentų gyventojų pritaria Serbijos narystei NATO, tuo tarpu 75 procentų respondentų atsakė turį “neigiamą nuomonę” apie NATO. Tokiam vertinimui įtakos turėjo iki šiol išlikęs gyventojų priešiškumas Aljansui dėl 1999 metų kampanijos, kuria buvo siekiama užbaigti Kosovo karą.

To meto vyriausybės duomenimis, per NATO bombardavimus, kurie buvo vykdomi negavus Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos pritarimo, žuvo maždaug 2 500 žmonių. Tuo tarpu organizacija “Human Rights Watch” pateikia kelis kartus mažesnį – maždaug 500 žuvusiųjų  - skaičių.

Šalies pareigūnai tikina, kad ši konferencija neturi nieko bendra su narystės NATO siekiais.

Serbijos narystės tema “nebus šio susitikimo darbotvarkėje”, – sakė Serbijos gynybos ministerijos valstybės sekretorė Tanja Miscevič antradienį interviu dienraščiui “Večernje Novosti”.

Scanpix

Lietuvos ambasadorius NATO Linas Linkevičius teigia, kad ketvirtadienį pasibaigusiame Aljanso gynybos ministrų susitikime ypač garsiai skambėjo diskusijos nepakankamo gynybos finansavimo tema.

Pagal neformalų susitarimą, NATO šalys turi pasiekti ir stengtis išlaikyti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekiantį finansavimą gynybos sričiai. Lietuvos pastangos, pavertus jas skaičiais, siekia mažiau nei 1 proc. BVP. Tai yra beveik prasčiausias rezultatas NATO.

“Kiek man teko dalyvauti, ypač šiame susitikime buvo pabrėžiamas nacionalinių išlaidų gynybai skyrimas. Buvo toks teiginys, kad kolektyvinis saugumas, kurį mes visąlaik pabrėžiame ir Lietuvoje, yra lygus pajėgumams, skiriamiems kolektyvinei gynybai. Tarp jų yra lygybės ženklas”, – BNS po NATO gynybos ministrų susitikimo sakė L. Linkevičius.

Pasak jo, diskusijose apie finansavimą Aljanso generalinis sekretorius stebėjosi, kaip gynybai neskiriant pakankamai lėšų dar galima jas mažinti, ką daro kai kurios šalys.

“Šalys kolektyviai deklaruoja pasirengimą vykdyti Aljanso kolektyvinės gynybos funkcijas, o individualiai mažina. Tai yra paradoksas, kuris nepriimtinas”, – dėstė Lietuvos atstovybės Aljanse vadovas.

“Šalys nebuvo įvardytos, tai yra korektiška. Bet visi supranta, apie ką kalbama. Turime apie tai labai rimtai kalbėti. Juoba, kad visi puikiai suvokiame, kas yra saugumo garantijos Lietuvai ir regionui. Turime suprasti, ką tai turi reikšti mūsų pačių namų darbų atžvilgiu”, – kalbėjo ambasadorius.

Šiuo metu tik penkios NATO šalys gynybai skiria 2 proc. ir daugiau nuo BVP. Estija šį kriterijų ketina pasiekti 2012 metais. Apie 75 proc. bendro NATO šalių gynybos finansavimo sudaro Jungtinių Amerikos Valstijų lėšos.

Vašingtonas jau seniai kalba, kad Europa per mažai dėmesio skiria ginkluotei įsigyti ar jai modernizuoti. Apie tai penktadienį savo atsisveikinimo kalboje Briuselyje ketina kalbėti kadenciją baigiantis JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas (Robertas Geitsas).

Pasak L. Linkevičiaus, be pakankamo gynybos finansavimo svarbus skiriamų pinigų panaudojimas. NATO būstinėje Briuselyje ir strateginėje transformacijos vadavietėje Norfolke (JAV) kalbama, kad būtina efektyviau panaudoti turimas lėšas.

NATO šalims rekomenduojama atsisakyti dubliuojančių mokymo programų, kartu vykdyti įrangos ar ginkluotės įsigijimus, dalyvauti bendras NATO gynybines sistemas plėtojančiose programose.

“NATO naudojamas “smart defence” terminas. Visumoje tai reiškia efektyviai naudoti, tai ką turime. O turime nedaug ir turime vis mažiau. Tai yra didelė ne tik apskritai ekonomikos problema, bet saugumo taip pat. Todėl dabar labai intensyviai ties tuo dirbama”, – teigė kadenciją baigiantis ambasadorius.

"Veido" archyvas

JAV gynybos sekretorius Robertas Gates’as (Robertas Geitsas) ketvirtadienį paragino NATO sąjungininkes neskubėti išvesti savo karių iš Afganistano, nors Jungtinės Valstijos pajėgų išvedimą pradeda jau kitą mėnesį.

Mėnesio pabaigoje atsistatydinantis R. Gatesas, dalyvaudamas savo paskutiniame NATO gynybos ministrų susitikime Briuselyje, sakė, kad 130 tūkstančių Afganistane dislokuotų karių daro “didžiulę karinę pažangą sausumoje” ir pakartojo, kad kol kas dar anksti kalbėti apie tai, kokią įtaką Osamos bin Ladeno žūtis turi karui.

“Pakartosiu, esu tikras, kad šiems pasiekimams kyla grėsmė, jei mes toliau tikslingai, organizuotai ir koordinuotai netęsime saugumo užtikrinimo perdavimo Afganistano pajėgoms”, – sakė jis per spaudos konferenciją.

“Nors Jungtinės Valstijos kitą mėnesį pradeda karių išvedimą, aš patikinau savo kolegas ministrus, kad, iš mūsų pusės, nebus skubama trauktis, todėl to paties tikimės ir iš savo sąjungininkų”, – sakė jis.

Kol JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) svarsto karių išvedimo mastą ir tempą, Vokietijos užsienio reikalų ministras Thomas de Maiziere’as (Tomas de Mezjeras) išreiškė susirūpinimą dėl galimo amerikiečių karių išvedimo poveikio saugumo kontrolės perdavimui, jei išvedimas bus per daug staigus.

“Esame truputį sunerimę, kad jeigu jis (kariuomenės mažinimas) bus per staigus, negalėsime įgyvendinti numatytos strategijos. Tikimės, kad Amerikos prezidentas žengs nedidelį žingsnį”, – sakė ministras.

Klausimas, kokią dalį kariuomenės išvesti iš Afganistano, suskaldė B. Obamos administraciją. R. Gatesas nepritaria Baltųjų rūmų patarėjams, kurie siūlo ženkliai sumažinti 100 tūkstančių JAV karių kontingentą Afganistane, kur dar yra dislokuota 30 tūkstančių kitų užsienio šalių karių.

Tuo tarpu R. Gatesas ir kariuomenės vadai laikosi nuomonės, kad karių skaičiaus padidinimas tik neseniai davė teigiamų rezultatų beveik 10 metų trunkančiame kare, todėl jų išvedimas turėtų vykti iš lėto ir atsargiai.

Kai kurie Baltųjų rūmų pareigūnai mano, kad O. bin Ladeno žūtis ir augantis biudžeto deficitas yra pakankamai tvirti argumentai staigiam JAV kariuomenės skaičiaus Afganistane sumažinimui.

Tačiau R. Gatesas pakartojo, kad kol kas dar anksti daryti išvadas apie O. bin Ladeno žūties įtaką tarptautinei misijai Afganistane.

Jungtinės Valstijos pradėjo karinius veiksmus Afganistane po 2001 metų rugsėjo 11 d. atakų, kai tuomet Afganistaną valdęs Talibano režimas neperdavė amerikiečiams O. bin Ladeno, tačiau Europoje šie veiksmai tapo labai nepopuliarūs.

NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fogas Rasmusenas) užtikrino, kad afganų pajėgoms saugumo kontrolę artimiausiomis savaitėmis pradėsiantis perduoti Aljansas, kuris karinę misiją planuoja užbaigti per trejus metus, nepaliks Afganistano.

“Išvedimas bus vykdomas neskubant. Tai buvo patvirtina šios dienos susitikime. Priešingai, ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) partnerės tęs savo įsipareigojimus iki galo”, – sakė NATO vadovas.

Pasak A. F. Rasmusseno, pereinamuoju laikotarpiu vyks “laipsniški pokyčiai”. Bus išvestos papildomos 40 tūkstančių karių pajėgos, kurios papildomai buvo įvestos 2009 metais, kariai bus perskirstyti po skirtingus šalies rajonus arba paskirti vykdyti afganų apmokymus.

Šios permainos keliuose Afganistano rajonuose turėtų prasidėti jau už kelių savaičių, tačiau tiksli data iki šiol nenurodyta.

REUTERS

NATO, įsitraukusi į užsitęsusią aviacijos smūgių kampaniją Libijoje, uždarys keturias iš 11 didžiausių karinių bazių, siekiant sumažinti išlaikymo lėšas ir išvengti funkcijų dubliavimo, ketvirtadienį paskelbė Aljansas.

Įgyvendinant šią programą, pagal kurią taip pat numatoma uždaryti Lisabonoje įsikūrusį vieną iš trijų Aljanso jungtinių pajėgų štabų ir pertvarkyti Turkijoje esančią Izmiro oro pajėgų bazę į sausumos pajėgų vadavietę, bus panaikinta daugiau nei 4 tūkst. karinių pareigybių.

NATO planuoja uždaryti sausumos pajėgų bazes Vokietijos mieste Heidelberge ir Ispanijos sostinėje Madride, taip pat karo laivyno bazę Italijos mieste Neapolyje.

Portugalija netekus štabo Lisabonoje, kaip kompensacija bus įkurtas karinių jūrų pajėgų štabas, nurodė NATO pareigūnai.

Jungtinių pajėgų štabai liks veikti Neapolyje Nyderlandų mieste Brunsiume. Pagrindinis karinių jūrų pajėgų štabas veiks Nortvudo karo laivyno bazėje Didžiojoje Britanijoje, o pagrindinis oro pajėgų štabas liks Vokietijos mieste Ramšteine.

Šis susitarimas buvo paskelbtas po trečiadienio vakarą vykusio NATO gynybos ministrų susitikimo. Pasak Aljanso generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno (Anderso Fouho Rasmuseno), įgyvendinęs šią programą 28 šalių karinis blokas taps “lieknesnis, lankstesnis”, taip pat “įperkamesnis”.

NATO pranešime nurodoma, kad įvykdžius šią reformą Aljanso štabuose dirbančių kariškių postų sumažės nuo 13 tūkst. iki 8 800.

Šios reformos imtasi, pasaulinės ekonomikos krizės paveiktoms Vakarų šalims stengiantis mažinti išlaidas gynybai.

BFL

Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas trečiadienį vyksta į Briuselį dalyvauti Rusijos ir NATO tarybos posėdyje, kad išsiaiškintų, ar planuojama antžeminė operacija Libijoje, ir dar kartą pareikalautų lygiateisių Maskvos dalyvavimo priešraketinės gynybos (PRG) sistemoje principų, praneša Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

“Mes turime informacijos apie planuojamą antžeminę operaciją (Libijoje) ir ketiname šią informaciją dar kartą patikrinti, tiesioginiai oficialiai paklausę NATO, ar ji iš tikrųjų rengiama”, – sakė D. Rogozinas interviu televizijos kanalui “Rossija-24″.

Anksčiau šią savaitę Prancūzija pranešė, kad kartu su Didžiąja Britanija nusiųs į Libiją kovos sraigtasparnių dalyvauti kampanijoje prieš Muanaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimą. Rusijos nuolatinio atstovo prie NATO nuomone, tai gali būti susiję su pasirengimu antžeminei operacijai.

“Manau, kad mūsų partneriai imsis tam tikro žaidimo, mums pasakys, kad NATO nieko nesirengia daryti, o atskiros šalys visiškai gali planuoti karines priemones”, – sakė D. Rogozinas, komentuodamas Prancūzijos ir Britanijos planus pasiųsti į Libiją kovinius sraigtasparnius.

Balandį Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Maskva žino apie planus dėl galimos antžeminės operacijos Libijoje, bet pabrėžė, kad tai turi būti apsvarstyta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Dabar sukilėliai kontroliuoja Libijos rytus aplink Bengazio miestą, o M. Kadhafi šalininkai tebeturi valdžią sostinėje ir beveik visuose miestuose šalies Vakaruose.

Teisių gynėjų duomenimis, ginkluoto konflikto Libijoje  aukomis jau tapo daugiau nei tūkstantis žmonių.

Rusijos atstovas prie NATO Briuselyje taip pat ketina iškelti Maskvai svarbų klausimą dėl Amerikos PRG sistemos dislokavimo Europos teritorijoje.

“Klausimas, kiek šalys pasirengusios sutikti patvirtinti politinius Rusijos ir NATO lygiateisio dalyvavimo kuriamoje sistemoje principus. Mes primygtinai reikalaujame apsvarstyti šią temą. Kol kas pažangos dėl dokumento, pavadinto “Politiniai bendradarbiavimo Europos PRG principai”, mes neturime”, – sakė D. Rogozinasinterviu agentūrai “Interfax”.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas penktadienį pareiškė, jog jeigu Maskvai ir Vašingtonui nepavyks pašalinti nesutarimų dėl PRG Europoje, pasaulis sugrįš į Šaltojo karo laikus. Rusijos generalinis štabas, savo ruožtu, įspėjo apie naujų ginklavimosi varžybų pavojų.

Anksčiau Rusija pagrasino pasitraukti iš Strateginės ginkluotės mažinimo sutarties, jeigu JAV plėtos priešraketinės gynybos sistemą Europoje, neatsižvelgdama į Maskvos poziciją.

BFL

Kai kurie oro antskrydžiai buvo nukreipti į Libijos lyderio Muamaro Kadafio (Muammar Gaddafi) Bab al Azizijos karinių pajėgų kompleksą.

NATO atakos prasidėjo po to, kai Prancūzija dislokavo sraigtasparnius Libijoje. Jie skirti atakoms prieš M. Kadafiui (Muammar Gaddafi) ištikimas pajėgas. Jungtinė Karalystė taip pat paseks Prancūzijos pavyzdžiu, siekiama suintensyvinti puolimus prieš M. Kadafį.

NATO reikalauja laikytis Jungtinių Tautų rezoliucijos, kuria siekiama apsaugoti civilius, besistengiančius nuversti M. Kadafio valdžią.

Antradienį ryte buvo pranešta, kad sostinėje įvyko nuo 12 iki 20 sprogimų.

BBC korespondentas Tripolyje sakė, kad pirmieji išpuoliai įvyko Bab al Azizijos komplekso teritorijoje, po to buvo atakuojamos ir kitos miesto dalys.

Dūmų kamuoliai kilo iš Bab al Azizijos komplekso, buvo šaudoma į NATO lėktuvus.

Libijos vyriausybės atstovas pranešė, kad per NATO antskrydžius trys žmonės žuvo ir 150 buvo sužeista.

BFL

NATO aviacija naktį iš ketvirtadienio į penktadienį smogė aštuoniems Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgų karo laivams Tripolio, al Chumso ir Sirto uostuose, nurodoma Aljanso pranešime.

“NATO ir koalicijos aviacija, tęsdama antskrydžius prieš Kadhafi režimui lojalias pajėgas, praėjusią naktį smogė koordinuotus smūgius Tripolio, al Chumso ir Sirto uostuose, – rašoma pranešime, kuriame priduriama, kad buvo atakuoti aštuoni Libijos lyderio karo laivai.”

“Visi NATO taikiniai yra karinio pobūdžio ir tiesiogiai susiję su Kadhafi režimo sistemingomis atakomis prieš Libijos žmones”, – sakė NATO operacijos “Suvienytas gynėjas” (Unified Protector) vyriausiojo vado pavaduotojas kontradmirolas Russellas Hardingas (Raselas Hardingas).

“Atsižvelgiant į karinių jūrų pajėgų didėjantį naudojimą, NATO neturėjo kitos išeities, tik imtis ryžtingų veiksmų, kad apsaugotų civilius Libijos gyventojus ir NATO pajėgas jūroje”, – pridūrė kariškis.

Penktadienį paryčiais Libijos sostinėje Tripolyje girdėjosi nauji sprogimai. Anksčiau Aljanso aviacija atakavo šio miesto uostą, o po šio reido vienas laivas tebeliepsnojo.

Vienas naujienų agentūros AFP žurnalistas, buvęs reporterių grupėje, kurią pareigūnai nuvežė prie tilto, esančio maždaug už kilometro nuo uosto, negalėjo nustatyti, ar degantis laivas yra karinis, ar civilinis.